LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Raimonda Švambarytė
Šunų sergamumo giardiaze 2019–2020 metais „X“ veterinarijos
klinikoje tyrimas
A Study of the Morbidity of Giardiasis in Dogs in 2019–2020 at the
“X” Veterinary Clinic
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: vet. gyd. asist. Jūratė Juodytė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų sergamumo giardiaze 2019–2020 metais „X“ veterinarijos klinikoje tyrimas“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Raimonda Švambarytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Skirmantė Kerzaitė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data)
Vet. gyd. asist. Jūratė Juodytė
(darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas Eugenijus Jurgelėnas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1 GIARDIA SPP. APIBŪDINIMAS ... 9 1.2 KLINIKINIAI SIMPTOMAI ... 11 1.3 DIAGNOSTIKA ... 12 1.4 VAKCINACIJA ... 13 1.5 IMUNINIS ATSAKAS ... 14 1.5.1 Epitelinės ląstelės ... 141.5.2 Įgimtas imuninis atsakas ... 15
1.5.3 Įgytas imunitetas ... 16
1.6 ZOONOZĖ ... 16
1.7 GYDYMAS... 17
1.8 DIARĖJA ... 18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19
2.1 TYRIMO MEDŽIAGA ... 19
2.2 TYRIMO METODIKA ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1 GIARDIAZĖS RECIDYVAS ... 23
3.2 SIMPTOMŲ SĄSAJA SU GIARDIA SPP. INFEKCIJA ... 24
3.3 GIARDIA SPP. UŽSIKRĖTIMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO LYTIES ... 27
3.4 GIARDIA SPP. UŽSIKRĖTIMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO AMŽIAUS ... 28
3.5 SKIRTINGŲ VEISLIŲ ŠUNŲ UŽSIKRĖTIMAS GIARDIAZE ... 29
3.6 GIARDIA SPP. UŽSIKRĖTIMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO SEZONO ... 29
3.7 IŠMATŲ IŠVAIZDA SERGANT GIARDIA SPP. INVAZIJA ... 30
3.7.1 Išmatų konsistencija ... 30
3.7.2 Išmatų spalva ... 31
3.8 GYVŪNŲ LAIKYMO SĄLYGŲ SĄSAJA SU GIARDIA SPP. INVAZIJA ... 32
3.9 ŠĖRIMO SĄSAJA SU GIARDIA SPP. INVAZIJA ... 33
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 34
IŠVADOS ... 38
4 ŠUNŲ SERGAMUMO GIARDIAZE 2019–2020 METAIS „X“ VETERINARIJOS
KLINIKOJE TYRIMAS
Raimonda Švambarytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Tyrimas buvo atliekamas „X“ veterinarijos klinikoje 2019 11–2020 06 laikotarpiu, darbo apimtis 42 puslapiai, 14 paveikslėlių, 13 lentelių ir 47 literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: Išanalizuoti kaip dažnai viduriuojantys šunys serga giardiaze, aptarti būdingus susirgimui simptomus, išsiaiškinti ar gali gyvūnas užsikrėsti infekcija pakartotinai ir ar turi įtakos užsikrėtimui gyvūno amžius, lytis, laikymo sąlygos, šėrimas.
Darbo uždaviniai: Išsiaiškinti: kaip dažnai šunų viduriavimo priežastimi būna Giardia spp. infekcija; ar dažnai šunims nustatomos Giardia spp. pakartotinės infekcijos; Giardia spp. infekcijai būdingiausius klinikinius simptomus bei jų pasireiškimą šunims; ar šuns amžius, lytis turi įtakos infekcijos pasireiškimui; ar šunų laikymo sąlygos bei šėrimas turi įtakos užsikrėtimui Giardia spp. infekcija. Tyrimo metodika: Surinkti išsamią gyvūno gyvenimo bei ligos anamnezę; atlikti koprologinį tyrimą bei užpildyti sudarytą protokolą; išskirti ir pašalinti netinkamus atvejus; iš tinkamų atvejų atlikti statistinę analizę su „Microsoft Excel“ ir „IBM SPSS Statistics 25“ ir aprašyti rezultatus.
Rezultatai ir išvados: Giardia spp. infekcija yra dažna šunų viduriavimo priežastis (82,35 proc.); šunys pakartotinai Giardia spp. infekcija užsikrečia dažnai (47,06 proc.); diarėja (51,85 proc.) giardiaze sergantiems gyvūnams buvo nustatyta dažniausiai (p < 0,001); giardiaze dažniausiai sirgo jauni šunys – amžiaus mediana 12 mėn., o vidurkis 24,8 mėn.Lyties predispozicija nenustatyta; laikymo sąlygos šunų užsikrėtimui Giardia spp. infekcija įtakos neturėjo. Nustatyta reikšminga sąsaja tarp užsikrėtimo Giardia spp. ir raw šėrimo (p = 0,036).
5 A STUDY OF THE MORBIDITY OF GIARDIASIS IN DOGS IN 2019–2020 AT THE “X”
VETERINARY CLINIC
Raimonda Švambarytė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The study was performed at the “X” Veterinary Clinic in the period from 11 November 2019 to 6 June 2020, the volume of the work is 42 pages, 14 figures, 13 tables and 47 references.
The goal of the research: To analyze how often diarrheal dogs suffer from giardiasis, to discuss the characteristic symptoms of the disease, to find out whether the animal can be re-infected and whether the infection depends on age, gender, living conditions, feeding.
Research tasks: To find out: how often diarrhea in dogs is caused by Giardia spp. infection; if Giardia spp. is a frequent recurrent infection; Giardia spp. most frequent clinical symptoms of infection in dogs; whether the age and sex of the dog affect the occurrence of infection; whether the living conditions and feeding of a dog affect the occurrence of Giardia spp. infection.
Methodology of the research: To collect the history of animal life and disease; to perform a coprological analysis; and fill in the protocol; identify and eliminate invalid cases; perform statistical analysis with Microsoft Excel and IBM SPSS Statistics 25 and describe the results.
Results and conclusions: Giardia spp. infection is a common cause of diarrhea in dogs (82.35%); dogs repeatedly infected with Giardia spp. infection is common (47.06%); diarrhea (51.85%) was the most common symptom in dogs with giardiasis (p < 0.001); giardiasis was most common in young dogs with a median age of 12 months and a mean of 24.8 months. Gender predisposition has not been determined; living conditions do not affect the frequency of Giardia spp. infection. A significant association has been found between Giardia spp. and raw feeding (p = 0.036).
6
SANTRUMPOS
WHO – Pasaulio Sveikatos Organizacija; VSP – specifiniai paviršiaus baltymai; UREA – šlapalas;
CREA – kreatininas; HGB – hemoglobinas; HCT – hematokritas;
ELISA – imunofermentinis tyrimo metodas; PGR – polimeraspzinė grandininė reakcija; DNR – deoksiribonukleorūgštis;
ROS – reaktyviojo deguonies rūšys; ES – Europos sąjunga;
7
ĮVADAS
Dabar, kai gyvūnai vis labiau tampa šeimos nariais, kai labiliau dalinamės bendra gyvenamąja erdve su augintiniais, natūraliai imama atidžiau rūpintis jų sveikata. Gyvūnai, kaip ir žmonės, gali sirgti įvairiausiomis ligomis. Tačiau viena dažniausių priežasčių dėl ko gyvūnų augintinių savininkai kreipiasi į veterinarijos klinikos terapinį skyrių yra viduriavimas arba kitaip diarėja (1). Diarėja – veterinarijos gydytojui, o ypač tokiam, kuris stokoja patirties, gali būti didžiulis iššūkis. Mano manymu, iššūkis didėja, kai diarėja pasireiškia būtent šunims. Šunys nuo kitų naminių gyvūnų išsiskiria savo charakteriu: jie linkę ėsti neėdamus daiktus, todėl atsiranda didesnė tikimybė patogenui patekti į organizmą ir sukelti klinikinį požymį – viduriavimą (2). Neabejoju, kad šio baigiamojo darbo medžiaga būtų naudinga net tik veterinarijos gydytojams, tačiau ir gyvūnų augintinių laikytojams, besidomintiems savo bei savo gyvūno sveikatos apsauga.
Diarėją, kaip klinikinį požymį, būseną, gali sukelti begalė veiksnių ar ligų, patogenų. Pradedant stresu, apsinuodijimu arba alergija, baigiant vidaus organų disfunkcija, virusu, bakterijomis arba parazitoze. Šiuo atveju, darbe bus nagrinėjama zoonotinė parazitozė, kurią sukelia Giardia spp. Nors šiai genčiai priklauso per 40 rūšių, tačiau zoonotine reikšme aktualiausia Giardia duodenalis, kitaip žinoma kaip Giardia lamblia arba Giardia intestinalis.
Dažnoje veterinarijos klinikoje parazitozių diagnozavimui ir gydymui skiriama per mažai dėmesio: neatliekami koprologiniai ar greitieji testai, todėl pasitaiko atvejų, kai viduriavimo priežastis netinkamai diagnozuojama vien dėl išsamesnių tyrimų stygiaus ir liga įsisenėja, tampa lėtiniu susirgimu (3). Tai labai aktualu veislynų savininkams, prieglaudoms ir žmonėms, įsigijusiems mažus šuniukus, nes šios grupės – pačios jautriausios (4-6). Labai svarbu paminėti, kad giardiazės kontrolė svarbi ne tik dėl gyvūnų augintinių sveikatos būklės, tačiau ir dėl pačių savininkų, nes tai – zoonozė, kuriai ypač imlūs yra vaikai (7).
8 Darbo tikslas: Išanalizuoti kaip dažnai viduriuojantys šunys serga giardiaze, aptarti būdingus susirgimui simptomus, išsiaiškinti ar gali gyvūnas užsikrėsti infekcija pakartotinai ir ar turi įtakos užsikrėtimui gyvūno amžius, lytis, laikymo sąlygos, šėrimas.
Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti kaip dažnai šunų viduriavimo priežastimi būna Giardia spp. infekcija. 2. Išsiaiškinti ar dažnai šunims nustatomos Giardia spp. pakartotinės infekcijos.
3. Išsiaiškinti Giardia spp. infekcijai būdingiausius klinikinius simptomus bei jų pasireiškimą šunims.
4. Išsiaiškinti ar šuns amžius, lytis turi įtakos infekcijos pasireiškimui.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Giardia spp. apibūdinimas
Giardia spp. buvo atrasta Antono van Levenhuko, neilgai trukus po mikroskopo išradimo, 1681 m. Jis savo išmatose aptiko Giardia spp. Po maždaug 200 metų, 1859 m., V. Lamblas pristatė pirmąjį gana tikslų morfologinį Giardia spp. aprašymą. Jo garbei ir pavadinta Giardia lamblia. Šiandien – tai vieni iš labiausiai tyrinėjimų pirmuonių (9,10). Tik 1981 m. WHO oficialiai pripažino Giardia spp. kaip patogeną. 1987 m. atliktas tyrimas, kurio metu savanoriai buvo užkrečiami šiuo patogenu. Didžioji dalis užkrėstųjų Giardia spp. – besimptomiai pacientai. Todėl netgi po WHO pripažinimo, vis dar buvo abejojama ar Giardia spp. tikrai sukelia ligą (10).
Giardiazė – viena dažniausių viduriavimo priežasčių visame pasaulyje tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Giardia spp. cistomis užsikrečiama fekaliniu – oraliniu keliu su vandeniu ar maistu (ėdalu, pašaru) (11). Išskiriama apie 40 Giardia spp. rūšių. Šis parazitas infekuoja ir šaltakraujus, varliagyvius ir roplius, ir šiltakraujus gyvūnus (12). Šiame darbe aktualiausios trys Giardia spp. rūšys: G. enterica, G. canis ir G. duodenalis, kurie parazituoja šunų ir kitų žinduolių organizme. Dažniausiai sutinkama G. duodenalis.
Molekuliniu lygmeniu nustatytos aštuonios (1 lentelė) genetinės Giardia spp. grupės, kurios pavadintos A–H. Anksčiau buvo manyta, kad šunys užsikrečia C ir D, katės F, o žmonės A (I–IV) ir B. Tačiau nuo 2010 m. nustatoma, kad šunys ir katės užsikrečia A–I ir B, todėl bendrine prasme giardiazė – zoonozė (6,11-13). Visame pasaulyje yra nustatoma per 200 milijonų giardiazės atvejų žmonėms, todėl ši parazitozė labai svarbi ne tik gyvūnų augintinių atžvilgiu, tačiau ir jų savininkų. Kai šuo ar kitas gyvūnas užsikrečia Giardia spp., gydymas taikomas konkrečiam pacientui, tačiau profilaktinės priemonės naudoti turi ir visi kiti tuose namuose gyvenantys gyvūnai bei žmonės (11).
1 lentelė. Giardia spp. grupės (11,14)
Giardia spp. grupė Šeimininkas Nomenklatūra
A I, II, III Žmonės, primatai, šunys, katės ir kiti žinduoliai Giardia duodenalis B Žmonės, primatai, šunys, katės ir kiti žinduoliai Giardia enterica
C Šunys Giardia canis
D Šunys Giardia canis
E Galvijai Giardia bovis
F Katės Giardia cati
G Graužikai Giardia simondi
10 Giardia spp. – tai judrus protistas, vienaląstis eukariotas, pirmuonis. Šie pirmuonys gyvuoja anaerobinėje ar mikroaerofilinėje aplinkoje (15). Trofozoito (1 pav.) forma panaši į išilgai perpus perpjautą kriaušę – priekinė dalis platesnė, o kaudalinė dalis siauresnė. Trofozoitas yra 10–12 µm ilgio ir 5–7 µm pločio, bilateraliai simetriškas, plokščias. Trofozoitai lėtai, „krentančio lapo“ judesiu, juda į priekį, sukdamiesi aplink savo išilginę ašį, nuolat judindami flageles (16,17). Giardia spp. cistos (1 pav.) yra kiaušinio, ovalo arba elipsės formos, 8–14 µm ilgio ir 7–10 µm pločio (18).
1 pav. Giardia spp. trofozoito (A) ir cistos (B) sandara (15)
11
2 pav. Giardia spp. vystymosi ciklas (15)
Giardia spp. sukelia žarnų epitelinių ląstelių tarpląstelinių jungčių suardymą, tačiau neprasiskverbia pro epitelį. Trofozoitas, prisitvirtinęs prie storosios žarnos epitelinio sluoksnio siurbtuku, nusitaiko į signalizacines sistemas, o kartu ir į proteolizinių baltymų kaspazių kaskadas, kurios gali aktyvuoti ląstelės apoptozę, todėl prasideda elektrolitų sekrecijos sutrikimai, malabsorbcija ir diarėja, padidėja gleivių sekrecija. Giardia spp. išvengia šeimininko imuninio atsako dėl mechanizmo, kuris pakeičia antigeninę variaciją – specifinius paviršiaus baltymus (VSP) (8,14,18,19).
1.2 Klinikiniai simptomai
Dažnu atveju šunims giardiazė būna besimptomė, gyvūno savininkai visiškai neįtaria, jog gyvūnas serga. Ligos inkubacinis periodas varijuoja nuo penkių dienų iki trijų savaičių. Klinikiniai požymiai gali būti nuo nežymių iki labai sunkių. Simptomatika prasideda nuo nedidelio diskomforto pilve, pilvo pūtimo, nuo lengvo skausmo iki stipraus pilvo skausmo, dieglių (21). Taip pat, pasireiškia svorio netekimas, vėmimas, augimo sutrikimai mažiems šuniukams ar net mirtis. Tačiau vienas pagrindinių klinikinių simptomų, sergant giardiaze yra viduriavimas. Sergančių giardiaze šunų išmatose galime pastebėti: išmatos nėra formuotos, jos gali būti nuo minkštos ar košės iki labai vandeningos konsistencijos. Išmatų spalva taip pat gali pakisti – jos įgauna žalsvą atspalvį. Be to, neretai išmatose būna priemaišų: kraujo, gleivių ar riebalų lašelių. Šios priemaišos atsiranda dėl trofozoitų padarytos žalos žarnų gleivinei (6,22-25).
12 100 proc. užsikrėtimas Giardia spp. šunims veislynuose. Yra atlikti skaičiavimai, kad apie 10 proc. suaugusių šunų, kurie yra laikomi namuose ir gerai prižiūrimi, suserga giardiaze. Maži šuniukai giardiaze serga 36–50 proc. atvejų (11).
1.3 Diagnostika
Pirmiausia, giardiazę galima įtarti iš klinikinių simptomų, tačiau šie klinikiniai simptomai taip pat tinka ir daugeliui kitų ligų. Atliekant morfologinį ir biocheminį kraujo tyrimus Giardia spp. užsikrėtusiems šunims, jokių nuokrypių nuo fiziologinės normos ribų nepastebima, išskyrus tuos atvejus, kai diarėja yra intensyvi, ilgai trunkanti, tada prasideda dehidratacija: pakyla UREA ir CREA, HGB, HCT bei stebimas elektrolitų sumažėjimas kraujyje. Taip pat, giardiazė pasižymi dujų kaupimusi bei minkštųjų audinių išvaizdą primenančiomis išmatomis žarnose rentgeninėse nuotraukose (1).
Yra daug būdų diagnozuoti susirgimą giardiaze. Pagrindiniai tyrimo metodai – mikroskopavimas (3 pav., 4 pav.) ir greitojo testo Giardia spp. antigenams nustatyti panaudojimas. Be šių tyrimo metodų, taip pat gali būti naudojamas ir ELISA, DNR išskyrimas ar PGR. Pastarieji tyrimo metodai yra tikslesni, tačiau rečiau naudojami (27-29).
3 pav. Giardia duodenalis išmatų mėginyje. (a) cista ir (b) trofozoitas (30)
ELISA – tai biocheminis metodas, naudojamas antigenų buvimo nustatymui. Indikacija, kad rezultatas teigiamas, dažniausiai būna spalvos pokytis. Pavyzdžiui, fluorescencinio ELISA atveju, apšvietus mėginį, antigeno – antikūno kompleksai ima švytėti. Tokiu būdu yra pamatuojamas antigeno kiekis mėginyje (27,29).
13 DNR išskyrimas – tai procedūra, kurios metu iš ląstelės branduolio išskiriama genetinė informacija. Kai galiausiai DNR yra išgryninama, ji patvirtinama gelio elektroforezės metodu (27).
4 pav. (A) Giardia spp. trofozoitas elektroninės mikroskopijos metu (1). (B) Giardia spp.
trofozoitai šveisinės mikroskopijos metu (32)
1.4 Vakcinacija
14 2016 m. sukurta oralinė vakcina, kuri pagaminta iš specifinių cistos sienelės baltymų, buvo išbandyta su katėmis ir šunimis ir nustatyta, kad ji yra labai efektyvi užkirsti kelią naujoms infekcijoms ir sumažinti naminių gyvūnų lėtinę giardiazę tiek eksperimentinių, tiek natūralių infekcijų atveju. Šunų imunizacija, ypač endeminėje srityje, stipriai sumažino užkrėstų vaikų procentą bendruomenėje. Buvo manoma, kad ši vakcina blokuos zoonozinį ligos perdavimą. Tačiau šios vakcinos veiksmingumo tyrimai atliekami iki šiol: paskutinė publikacija apie atliktą tyrimą yra 2020 m. sausio 21 d., kurios metu nustatyta, kad vakcinos veiksmingumas yra abejotinas – pacientai neapsaugomi nuo reinfekcijos, nors vakcina ir veiksminga kaip klinikinių simptomų slopiklis jau užsikrėtusiems gyvūnams (34). Taigi, kol kas, moksliniais tyrimais įrodytos efektyvios vakcinos, kuri apsaugotų augintinius nuo užsikrėtimo Giardia spp. – nėra.
1.5 Imuninis atsakas
1.5.1 Epitelinės ląstelės
Žarnyno epitelis (5 pav.) užtikrina saugų barjerą prieš patogenus, (A) tačiau plonojoje žarnoje kolonizuojantis Giardia spp., padidėja žarnų pralaidumas, dėl kurio nepažeisti patogenai arba patogenų antigenai patenka į žarnų sienelės gleivinės jungiamojo audinio sluoksnį (lot. Lamina propria). Įgimtos imuninio atsako ląstelės (pvz.: makrofagai, dendritinės ląstelės) aktyvuojamos ir prasideda prisitaikymo atsakas, aktyvuojamas įgytas imunitetas, kurio metu ląstelė adaptuojasi prie patogeno taip sumažindama daroma žalą (8,14,19,20).
5pav. Epitelinių ląstelių funkcijos esant Giardia spp. infekcijai (19)
15 Nėra žinoma, kurie šeimininkų receptoriai ir parazitų ligandai naudojami šiems atsakams suaktyvinti, išskyrus IL-6 citokinus, kurie skatina adaptyvių atsakų vystymąsi. (B) Adaptyvūs atsakai arba įgytas imuninis atsakas apima IgA, kuriuos gamina B ląstelės, IL-17, kurį gamina CD4 + Th4 ląstelės ir CD8 + T ląstelių aktyvinimą, kurios prisideda prie apsaugos ar imunopatologijos. Reaguodami į IL-17, žarnyno epitelio ląstelės išskiria antimikrobinius peptidus ir perneša IgA į žarnų spindį, kuriame jie gali ne tik padėti apsaugoti nuo Giardia spp., bet taip pat paveikti ir komensalinius mikrobus. (D) CD8 + T ląstelių suaktyvinimas sukelia patologinius reiškinius, tokius kaip mikrogaurelių sutrumpėjimą ir sumažintą disacharidazių aktyvumą, tačiau šio proceso mechanizmas nėra žinomas. Be to, (C) epitelinės ląstelės, reaguodamos į patogeną, ima gaminti azoto oksidą (NO), kuris padeda sukurti imunitetą, ir išskiria chemokinus, kurie aktyvina įgimto imuniteto ląsteles (19,35).
1.5.2 Įgimtas imuninis atsakas
Komplemento sistema – In vitro buvo įrodyta, kad MBL (manozę sujungiantis lecitinas) per komplemento sistemą gali prisijungti prie trofozoitų ir sukelti jo lizę. Laboratorinėms pelėms, kurioms trūko MBL arba komplemento komponento C3a receptoriaus (C3aR), vėluoja Giardia spp. parazitų klirensas ir putliųjų ląstelių aktyvinimas plonojoje žarnoje. Taip pat buvo pastebimai sumažėjęs T ląstelių atsakas prieš parazitų antigenus po infekcijos, tačiau plonojoje žarnoje IgA lygis nebuvo paveiktas. Kartu šie rezultatai rodo, kad komplemento sistema veikia ne tik aktyvuodama, bet ir tarpininkaudama imuniniam atsakui infekcijos metu (8,36).
Putliosios ląstelės – šios ląstelės greitai atpažįsta patogeno baltymus ir sukelia vietinį imuninį atsaką. Buvo atliktas tyrimas su pelėmis, kurių žarnų sienelės struktūra neturėjo putliųjų ląstelių. Šių pelių organizmas nesugebėjo atpažinti Giardia spp. baltymų, todėl parazitui specifiškų IgA gamyba nevyko (19).
Neutrofilai yra fagocitinės ląstelės, kurios dažnai yra pirmosios imuninės ląstelės, susitelkiančios infekcijos vietoje. Infekcijos metu in vivo žarnyno gleivinės jungiamojo audinio sluoksnyje ženkliai padaugėja neutrofilų (20). Kai periferinio kraujo neutrofilai buvo inkubuoti in vitro su Giardia spp. trofozoitais ir žmogaus hiperimuniniu serumu, pastebėta padidėjusi reaktyviojo deguonies rūšių (ROS) gamyba, o tai rodo oksidacinį atsaką. Neseniai atliktas tyrimas in vitro pranešė, kad Giardia spp. buvo jautri žarnų epitelinių ląstelių tarpininkaujamam ROS (19).
16 eozinofilai ne tik padeda IgA gamybai, bet taip pat prisideda prie IL – 1b jautrių ląstelių suaktyvinimo, tokių kaip 3 grupės įgimtos limfoidinės ląstelės (ILC3), Th17 ląstelės, arba T ląstelės (19).
Žarnyno makrofagai ir dendritinės ląstelės yra antigeną pristatančios ląstelės, kurios randamos visame žarnyne ir yra žinomos dėl savo fagocitinio veikimo. Šios ląstelės turi sugebėti labai greitai atskirti invazinius patogenus nuo nekenksmingų komensalų arba maisto ir iš dalies yra atsakingos už pusiausvyrą tarp uždegiminių procesų ir tolerancijos žarnyne, mažina uždegiminius procesus bei turi įtakos lėtinių infekcijų raidoje (19).
Dendritinės ląstelės yra būtinos tinkamam parazitų pašalinimui infekcijos metu. Įrodyta, kad dendritinės ląstelės yra reikšmingas interleukino-6 (IL-6) šaltinis esant infekcijai. Pelėms, su IL-6 trūkumu, buvo nustatytas šių parazitų organizme kontrolės defektas (8,36).
1.5.3 Įgytas imunitetas
CD4 + T ląstelės yra būtinos norint pašalinti Giardia spp. iš organizmo. Atlikti tyrimai su pelėmis, kurioms trūksta T ląstelių – jų organizmas negalėjo kontroliuoti infekcijos, o pelės, kurioms trūksta B ląstelių, parazitus pašalinti gali. Nustatyta, kad T ląstelės dalyvauja nuo antikūnų nepriklausomuose, tačiau nuo T ląstelių priklausomuose imuniniuose mechanizmuose, kurie pašalina parazitą. CD8 + T ląstelės reikalingos žarnyno disacharidazės aktyvumui sumažinti (8,19).
Gyvūnų organizmas, reaguodamas į Giardia spp. infekciją, gamina didelius IgA kiekius. Gyvūnams, kuriems trūksta imunoglobulinų, išsivysto lėtinė giardiazė. Žarnyno gleivinės jungiamajame audinyje esančios B ląstelės yra atsakingos už IgA gamybą. Epitelinės ląstelės transportuoja IgA į žarnos spindį, naudodamos apolimerinius imunoglobulino receptorius, kur IgA gali prisijungti prie įvairių mikrobų (komensalinių arba patogeninių) paviršiaus taip išvengiant mikrobų sukibimo su žarnų epiteliniu audiniu (19,35).
1.6 Zoonozė
Giardiazė – visoje Europos sąjungoje ir (arba) Europos ekonominėje erdvėje dažniausiai užregistruojama žmogaus žarnyno parazitinė infekcija, dėl kurios yra dažniausiai kreipiamasi į gydymo įstaigas. Susirgimo etiologinis faktorius yra G. duodenalis (G. intestinalis, G. lamblia). Liga žmonėms, kaip ir gyvūnams, gali pasireikšti nuo besimptomės formos iki ypač ūmaus ar lėtinio susirgimo (7,12,14,37).
17 patvirtintų atvejų pranešė Jungtinė Karalystė (n = 4 723), po kurios seka Vokietija (n = 3 473). Šios dvi šalys sudarė 43 proc. visų patvirtintų giardiazės atvejų ES ir (arba) EEE. Didžiausias rodiklis buvo Bulgarijoje – 19,1 šimtui tūkstančių gyventojų, po jos seka Belgija – 17,7 šimtui tūkstančių gyventojų. Abiejose šalyse padaugėjo pranešimų procentas, palyginti su praėjusiais metais. O svarbiausia, Lietuvoje 2012–2015 m. užfiksuota po 13 atvejų, o 2016 metais – 10 atvejų (7). Taigi, giardiazės kontrolė naminių gyvūnų tarpe yra labai svarbu ne tik dėl gyvūnų augintinių sveikatingumo ir gerovės, tačiau ir dėl jų laikytojų sveikatos būklės.
1.7 Gydymas
2 lentelė. Giardiazės gydymui naudojami preparatai ir gydymo schema (39-43)
Veiklioji medžiaga Dozė
Azitromicinas 5–10 mg/kg 1 x d., 7 d. iš eilės
Febantelis 36 mg/kg 1 x d., 3–5 d. iš eilės
Fenbendazolas 50 mg/kg 1 x d., 5 d. iš eilės
Metronidazolas 15–20 mg/kg 2 x d., 5–7 d. iš eilės
Nitazoksanidas 25 mg/kg 1 x d., 5–7 d. iš eilės
Ronidazolas 30–50 mg/kg 1 x d., 5–7 d. iš eilės
Tinidazolas 15–30 mg/kg 1 x d., 5–7 d. iš eilės
Tilozinas 10–20 mg/kg 2 x d., 7 d. iš eilės
Albendazolas 25 mg/kg 2 x d., 4 d. iš eilės
Furazolidonas 4 mg/kg 2 x d., 7 d. iš eilės
Paromomicinas 125–160 mg/kg 2 x d., 5 d. iš eilės
Kvinakrinas 6,6–9 mg/kg 2 x d., 7 d. iš eilės
Teklozanas 10 mg/kg 1 x d., 3 d. iš eilės
Lietuvos veterinarinių vaistų registre įrašyti preparatai (2 lentelė) šunų giardiazei gydyti: 1. Metrovis 100 mg tabletės šunims, kurių veiklioji medžiaga metronidazolas; 2. Metrovis 250 mg tabletės šunims, kurių veiklioji medžiaga metronidazolas; 3. Metrovis 750 mg tabletės šunims, kurių veiklioji medžiaga metronidazolas;
4. Eradia 125 mg/ml geriamoji suspensija šunims, kurios veiklioji medžiaga metronidazolas; 5. Drontal Dog Flavour XL 525/504/175 mg tabletės, kurių veikliosios medžiagos febantelis,
pirantelis, prazikvantelis;
6. Drontal Dog Flavour 150/144/50 mg tabletės, kurių veikliosios medžiagos febantelis, pirantelis, prazikvantelis;
7. Drontal PLUS Flavour 35 kg, tabletės, kurių veikliosios medžiagos febantelis, pirantelis, prazikvantelis;
18
1.8 Diarėja
Viduriavimas apibūdinamas kaip tuštinimosi padažnėjimas pakitusios konsistencijos išmatomis, kuriose yra daugiau vandens. Viduriavimo sunkumą lemia išmatų kiekis ir tuštinimosi dažnumas per tam tikrą laiką. Viduriavimas pagal sunkumą skirstomas į: sunkų viduriavimą – daugiau nei 10 kartų per parą tuštinamasi vandeningomis išmatomis, vidutinio sunkumo viduriavimą – per parą tuštinamasi vandeningomis išmatos ne daugiau nei 10 kartų, lengvą viduriavimą – tuštinamasi kelis kartus per parą vandeningomis išmatomis (44,45). Diarėjai skirstyti yra keletas kategorijų. Pagal trukmę: ūmi, lėtinė, recidyvuojanti. Pagal mechanizmą: sekrecinė, osmotinė, eksudacinė, uždegiminė (44,45).
Diarėja dar skirstoma ir pagal lokalizaciją: plonosios žarnos, storosios žarnos, mišri (3 lentelė).
3 lentelė. Diarėjos požymiai pagal lokalizaciją
Požymiai Plonasis Storasis
Tenesmus Retas Dažnas
Dažnumas 2–3 k./d. >3 k./d.
Skubumas Retas Dažnas
Išmatų kiekis vieno tuštinimosi metu Padidėjęs Sumažėjęs
Gleivės Retai Dažnai
Šviežias kraujas Retai, melena Dažnai
Vėmimas Kartais Retai
19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo medžiaga
6 pav. Tyrimo atlikimo schema
Pacientų apžiūra Surenkama gyvenimo ir ligos anamnezė Paimamas meginys koprologiniam tyrimui Atliekamas koprologinis tyrimas Užpildomas protokolas Atrenkami tinkami tyrimui pacientai Pacientai suskirstomi į grupes Užsikrėtę Giardia spp. Pacientai skirstomi į grupes
Pagal lytį Pagal veislę Pagal infekcijos pasikartojimą
Buvo užsikrėtę
anksčiau Nebuvo užsikrėtę anksčiau Pagal laikymo
sąlygas Pagal šėrimo būdą
20 Tyrimas buvo atliktas „X“ veterinarijos klinikoje 2019 11–2020 06 laikotarpiu, pagal tyrimo atlikimo schemą (6 pav.). Tirti šunys, į tyrimo imtį įtraukti tik tie koprologinių mėginių rezultatai, apie kuriuos buvo įmanoma surinkti visą tyrimui reikalingą informaciją. Tinkamų mėginių suma per tiriamąjį laikotarpį – 40. Mėginiai, apie kuriuos trūko informacijos ir nebuvo įmanoma jos sužinoti, į imtį neįtraukti.
Buvo sudarytas duomenų rinkimo protokolas (7 pav.), kuris buvo užpildomas renkant informaciją. Protokole užpildomi visi duomenys apie gyvūną, gyvūno laikymo sąlygas, šėrimą, pažymimi simptomai, aprašomos išmatos, pažymima ar anksčiau buvo nustatytas užsikrėtimas parazitoze.
21
2.2 Tyrimo metodika
Pirmiausia, buvo surenkama gyvūno gyvenimo bei ligos išsami anamnezė. Užduoti tokie klausimai: Gyvūnas laikomas lauke ar kambaryje? Ar vakcinuotas ir kada? Ar dehelmintizuotas ir kada? Ar gyvūnas turi apetetą? Ar nepadidėjo ir (arba) nesumažėjo vandens lakimas? Ar prieš tai buvo užsikrėtęs parazitoze? Kuo šeriamas? Ar namuose yra kitų gyvūnų? Ar šuo ėda neėdamus daiktus? Jei šuo viduriuoja, savininkų paklausiama kokios konsistencijos išmatos, kokios spalvos, ar išmatose yra gleivingų, kraujingų priemaišų, ar pastebėta melena ir (arba) hematochezija, ar yra tenezmai, kaip dažnai gyvūnas tuštinasi, ar poreikis tuštintis staigus ar gyvūnas gali pakentėti, ar anksčiau yra buvę tokie viduriavimo epizodai, ar gyvūno viduriavimas progresuoja, ar yra pastovus, ar kiti namuose laikomi augintiniai taip pat ėmė viduriuoti.
Po anamnezės surinkimo, atlikta klinikinė apžiūra. Klinikinė apžiūra atliekama taip: pirmiausia, gyvūnas įvertinamas žiūrint iš tolo – jo elgsena, savijauta, eisena. Priėjus prie gyvūno arčiau, vertinama nuo snukio link uodegos: apžiūrimos akys, junginė, snukio ertmė, dantys. Tada palpuojamas pilvas, apžiūrimi lytiniai organai, išangė, įvertinama kailio bei odos būklė, elastingumas. Tai atlikus, pamatuojamas kvėpavimo dažnis, širdies susitraukimų dažnis, kapiliarų prisipildymo greitis bei temperatūra.
Visiems viduriuojantiems šunims buvo atliekamas koprologinis tyrimas.
Veterinarijos gydyklos laboratorijoje giardiazė buvo diagnozuojama dviem būdais: greituoju testu, kuris nustato Giardia spp. antigenus ir tiriant mikroskopu. Tiriant šiais būdais, reikalingas šviežias išmatų mėginys, kurį prieš tyrimą būtina atitinkamai paruošti. „X“ veterinarijos klinikoje koprologiniam tyrimui atlikti yra naudojami komerciniai išmatų flotacijos rinkiniai. Jų naudojimas gana paprastas: atidaromas dangtelis, išimama žalia buteliuko dalis ir su ja paimamas išmatų mėginys. Į buteliuką pripilama flotacijos tirpalo iki nurodytos linijos. Žalia rinkinio dalis įdedama į buteliuką ir pasukiojama. Kai mėginys gerai išmaišytas, stipriai paspaudžiama žalia rinkinio dalis taip, kad tvirtai laikytųsi buteliuke. Papildomai pripilama flotacijos tirpalo į buteliuką tiek, kad susidarytų meniskas. Ant menisko uždedamas objektinis stiklelis ir palaikoma 15–20 min. Tada tiriama mikroskopu, padidinant 40–100 kartų ir ieškoma Giardia spp. arba kitų endoparazitų.
22 Giardia spp. greitieji testai veikia tokiu principu: paimamas išmatų mėginys su vatos tamponėliu, kuris yra pridėtas greitajame teste. Vatos tamponėlis įdedamas į buferinį skiediklį buteliuke, sukamaisiais judesiais maišoma 10 sek. Iš pakuotės išimama kasetė, padedama ant lygaus ir švaraus paviršiaus. Pipete iš buteliuko užlašinami keturi lašai paruošto mėginio ant kasetėje nurodytos vietos. Rezultatas teigiamas, jei kasetėje atsiranda dvi raudonos juostelės. Jei išryškėja tik viena raudona juostelė – rezultatas neigiamas – tai tik kontrolinė juostelė. Testo patikimumas yra apie 95 proc. (27).
Į imtį nebuvo įrašomi visi klinikoje atliekami koprologiniai tyrimai. Kad būtų galima tinkamai atlikti tyrimą, reikėjo sąlyginai daug ir išsamios informacijos ne tik apie gyvūno laikyno sąlygas, šėrimą, kitus namuose esančius gyvūnus, tačiau ir tikslaus klinikinių požymių apibūdinimo bei koprologiniam mėginiui pristatytų išmatų organoleptinio vertinimo, istorijos apie parazitines ligas, kuriomis anksčiau sirgo gyvūnas. Surinkus visą reikiamą informaciją apie gyvūną bei tiriamąjį mėginį, tyrimo rezultatus, buvo pildomas duomenų rinkimo protokolas (6 pav.). Jei protokole trūko informacijos – toks pacientas buvo pašalinamas iš tyrimo imties.
Iš 40 tirtų mėginių, kurie tiko į imtį, 17 nustatyta užsikrėtimas Giardia spp., iš kurių penkiems nustatytos cistos, o 12 – trofozoitai. Likusiems pacientams nustatytos kitos infekcijos: bakterinės kilmės, Toxocara canis nematodai, Tenia spp. cestodai, mikroskopiniai grybai, pvz.: Candida spp., Isospora canis pirmuonys, Coccidia spp.
23
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Giardiazės recidyvas
Ištirta 40 koprologinių mėginių. 17 (42,5 proc.) pacientų nustatyta užsikrėtimas Giardia spp., aptiktos cistos arba trofozoitai. Iš 17 teigiamų mėginių (8 pav.), penkiuose (29,4 proc.) buvo rasta Giardia spp. cistų, o kituose 12 (70,6 proc.) – trofozoitų.
8 pav. Giardia spp. forma nustatytuose teigiamuose koprologiniuose mėginiuose 4 lentelė. Giardiazės recidyvo dažnis
Anksčiau nustatytas užsikrėtimas N (proc.) N (vnt.)
Taip 25,0 10
Ne 65,0 26
Nežinoma 10,0 4
Iš viso 100,0 40
Iš visų tirtų gyvūnų, 10 (25,0 proc.) pacientų ir anksčiau buvo nustatytas užsikrėtimas Giardia spp., 26 (65,0 proc.) iš 40 tirtų gyvūnų anksčiau giardiaze nesirgo. Duomenų apie 4 pacientus (10,0 proc.) trūko, todėl neaišku, ar jie anksčiau giardiaze sirgo, ar ne (4 lentelė). Iš 10 gyvūnų, kuriems anksčiau buvo nustatyta Giardia spp. invazija, aštuoniems (80,0 proc.) buvo nustatyta pakartotinė invazija šio tyrimo metu. Tai sudarė 47,06 proc. visų teigiamų, rodančių Giardia spp. invaziją, mėginių. Likusiems
70,6 proc.
29,4 proc.
24 dviems, buvo nustatytas kitas susirgimas. Iš 26 gyvūnų, kurie giardiaze anksčiau nesirgo, šešiems (23,1 proc.) buvo nustatyta Giardia spp. invazija pirmą kartą. Yra nežinoma ar likę trys pacientai anksčiau sirgo giardiaze ar ne (9 pav).
Atlikus Chi kvadrato testą dėl sąsajos tarp esamos Giardia spp. invazijos ir ankstesnės invazijos, buvo nustatyta statistiškai reikšminga sąsaja (𝜒2(2, 𝑁 = 40) = 11,50, 𝑝 = 0,003). Tai reiškia, kad vieną kartą užsikrėtus šia parazitoze, reinvazijos tikimybė didėja.
9 pav. Anksčiau nustatytos Giardia spp. invazijos santykis su tirtu esamu susirgimu
3.2 Simptomų sąsaja su Giardia spp. infekcija
Visiems 40 gyvūnų, kuriems buvo atlikti koprologiniai tyrimai, dažniausias simptomas buvo viduriavimas: viduriavo 35 gyvūnai (87,5 proc. tirtų pacientų). 5 gyvūnai (12,5 proc.) neviduriavo. Dažni simptomai buvo vangumas ir vėmimas; jie pasireiškė devyniems gyvūnams (22,50 proc. pacientų, kuriems atlikti koprologiniai tyrimai). Šviežias kraujas išmatose (hematochezija) buvo aštuoniems gyvūnams (20,0 proc. pacientų, kuriems atlikti koprologiniai tyrimai). Rečiausi simptomai buvo melena ir svorio netekimas, pastebėti vienam gyvūnui (2,5 proc. pacientų, kuriems atlikti koprologiniai tyrimai) (5 lentelė) (I priedas, 1 pav.).
8 6 3 2 20 1 0 5 10 15 20 25
Giardia spp. invazija Kitos infekcijos
25
5 lentelė. Simptomai, stebėti tirtiems gyvūnams
Simptomas Yra (proc.) Yra (vnt.) Nėra (proc.) Nėra (vnt.)
Viduriavimas 87,50 35 12,50 5 Hematochezija 20,00 8 80,00 32 Karščiavimas 5,00 2 95,00 38 Melena 2,50 1 97,50 39 Simptomų nėra 7,50 3 92,50 37 Svorio netekimas 2,50 1 97,50 39 Vangumas 22,50 9 77,50 31 Vėmimas 22,50 9 77,50 31
Viduriavo 82,35 proc. arba 14 iš 17 giardiaze sirgusių gyvūnų (6 lentelė).
Procentinis giardiaze sirgusių gyvūnų simptomų pasiskirstymas buvo toks: viduriavimas sudarė 51,85 proc. visų simptomų visumos, vangumas – 22,22 proc. (6 atvejai), vėmimas – 7,41 proc. (2 atvejai). Rečiau pastebėti tokie klinikiniai požymiai: hematochezija, karščiavimas, melena (atitinkamai 3,70 proc., 1 atvejis), svorio netekimo nepastebėta (0,00 proc.). Dviems pacientams (7,41 proc. atvejų) nepasireiškė jokie klinikiniai požymiai. Kitų infekcijų atveju taip pat didžioji dalis pacientų viduriavo (51,22 proc., 21 atvejis), taip pat dažnai pasireiškė vėmimas ir hematochezija (atitinkamai 17,07 proc., 7 atvejai), rečiau pasireiškė vangumas (7,32 proc., 3 atvejai), o dar rečiau – karščiavimas ir svorio netekimas (atitinkamai 2,44 proc., 1 atvejis), melena nepasireiškė nei vienam pacientui. Vertinant šiuos skaičiavimus, reikia pabrėžti, kad į imtį imti visi simptomai kaip atskiras vienetas, gyvūnams pasireiškė po kelis simptomus vienu metu, tad bendras simptomų skaičius giardiaze sergantiems gyvūnams – 27.
26
6 lentelė. Simptomų pasiskirstymas, stebėtas giardiaze sirgusiems gyvūnams
Simptomas Giardia spp. invazija sirgusių gyvūnų skaičius (proc.)
Kitomis infekcijomis sirgusių gyvūnų skaičius (proc.) Viduriavimas 51,85 51,22 Hematochezija 3,70 17,07 Karščiavimas 3,70 2,44 Melena 3,70 0,00 Simptomų nėra 7,41 2,44 Svorio netekimas 0,00 2,44 Vangumas 22,22 7,32 Vėmimas 7,41 17,07 Iš viso 100,00 100,00
Pritaikius logistinę regresiją, kur Giardia spp. invazija yra priklausomas kintamasis, o stebėti klinikiniai požymiai yra nepriklausomi kintamieji, statistiškai reikšmingų sąsajų tarp simptomų ir invazijos nenustatyta (7 lentelė). Giardia spp. simptomų galimybių santykis labiausiai padidėja esant vangumui (OR = 5,56, SE = 6,63, p = 0,150), o labiausiai sumažėja esant hematochezijai (OR = 0,15, SE = 0,20, p = 0,153). Tai reiškia, kad jei duomenys būtų statistiškai reikšmingi, didžiausia tikimybė, jog gyvūnui apsikrėtus giardiaze, turi būti vangumas.
7 lentelė. Giardia spp. galimybių santykio pokytis esant klinikiniam požymiui
27
3.3 Giardia spp. užsikrėtimo priklausomybė nuo lyties
Iš 40 gyvūnų, kuriems buvo atlikti koprologiniai tyrimai, 17 (42,5 proc.) iš jų buvo patelės, likę 23 – patinai (57,5 proc.) (8 lentelė). Giardia spp. invazija šiek tiek dažnesnė buvo patinams (58,82 proc. giardiaze sirgusių pacientų)., o esant kitomis infekcijomis užsikrėtė 13 (56,52 proc.) patinų ir 10 (43,48 proc.) patelių (10 pav.). Atlikus Chi kvadrato testą statistiškai reikšmingos sąsajos tarp lyties ir Giardia spp. infekcijos pastebėta nebuvo (𝜒2(1, 𝑁 = 40) = 0,02, 𝑝 = 0,884, 𝜙 = 0,02).
8 lentelė. Tirtų gyvūnų pasiskirstymas pagal lytį
10 pav. Lyties ir infekcijos dažnis
Lytis Pacientų skaičius (proc.) Pacientų skaičius (vnt.)
Patelė 42,5 proc. 17
Patinas 57,5 proc. 23
Iš viso 100,00 proc. 40
28
3.4 Giardia spp. užsikrėtimo priklausomybė nuo amžiaus
Vidutinis visų tirtų šunų amžius buvo 49,1 mėn., maždaug 4 metai. Šunų, kuriems buvo nustatyta Giardia spp. invazija, amžiaus mediana buvo 12 mėn., o sergančių kitomis infekcijomis – 48 mėn. (9 lentelė, 11 pav.). Atlikus Mann – Whitney U testą nustatyta, jog Giardia spp. invazija serga jaunesni šunys (U = 281, p = 0,02).
9 lentelė. Tirtų šunų amžiaus apibendrinamoji statistika
Infekcijos tipas Vidurkis SD SE Mediana Min Max
Giardia spp. invazija 24,8 29,8 7,2 12 2 108
Kitos infekcijos 67,1 55,2 11,5 48 1 156
29
3.5 Skirtingų veislių šunų užsikrėtimas giardiaze
12 pav. Šunų, kuriems nustatyta Giardia spp. pasiskirstymas pagal veislę
Giardiaze sirgo 6 mišrios veislės šunys (35,29 proc. giardiaze sirgusių gyūnų) (12 pav.). Kitomis infekcijomis užsikrėtusių šunų didžiausią procentinę dalį taip pat sudarė mišrūnai – 17,39 proc. – keturi šunys. Iš visų tirtų šunų, didžiausią procentinę dalį sudarė mišrūnai – 25,0 proc. – 10 šunų (II priedas, 1 lentelė). Veislės predispozicija nustatyta statistiškai nereikšminga (p > 0,05).
3.6 Giardia spp. užsikrėtimo priklausomybė nuo sezono
Dažniausiai Giardia spp. invazija šunys sirgo 2019 m. lapkričio mėn. (septyni atvejai, arba 41,18 proc. visų Giardia spp. atvejų). 2019 metų gruodį bei 2020 metų sausį ir balandį nustatyta po du atvejus (11,76 proc. atitinkamai), o 2020 metų vasarį, kovą, gegužę ir birželį nustatyta po vieną atvejį (5,88 proc. atitinkamai). Kitų infekcijų didžiausias pasireiškimas nustatytas 2020 m. sausio mėn. (septyni atvejai, 30,43 proc. visų kitų infekcijų atvejų) (10 lentelė). Atlikus Chi kvadrato testą nebuvo aptikta statistiškai reikšmingos sąsajos tarp tyrimo datos ir infekcijos tipo (𝜒2(7, 𝑁 = 40) = 10,90, 𝑝 = 0,143).
1 2 2 1 2 6 2 1
Džeko Raselo terjeras Greihaundas
30
10 lentelė. Infekcijos dažnis pagal mėginio tyrimo mėnesį
Data Giardiaze sirgusių gyvūnų skaičius (proc.)
Kitomis infekcijomis sirgusių gyvūnų skaičius (proc.)
2019 11 41,18 8,70 2019 12 11,76 17,39 2020 01 11,76 30,43 2020 02 5,88 21,74 2020 03 5,88 8,70 2020 04 11,76 0,00 2020 05 5,88 8,70 2020 06 5,88 4,35 Iš viso 100,00 100,00
3.7 Išmatų išvaizda sergant Giardia spp. invazija
3.7.1 Išmatų konsistencija
10 šunų (58,82 proc. atvejų), kuriems buvo diagnozuota giardiazė, išmatos buvo vandeningos. Nei vienam giardiaze sirgusiam gyvūnui išmatos nebuvo labai vandeningos (11 lentelė). Atlikus Chi kvadrato testą nebuvo rasta statistiškai reikšmingos sąsajos tarp išmatų konsistencijos ir patologinio proceso (𝜒2(4, 𝑁 = 47) = 7,03, 𝑝 = 0,134).
11 lentelė. Išmatų konsistencijos priklausomybė nuo infekcijos
Išmatos Giardia spp. infekcija sirgusių gyvūnų skaičius (proc.)
Kitomis infekcijomis sirgusių gyvūnų skaičius (proc.)
31 3.7.2 Išmatų spalva
Dažniausiai išmatų spalva, sergant Giardia spp. sukelta invazija, buvo tamsiai ruda ir žalsvai ruda (23,53 proc. giardiazės atvejų), tačiau, esant kitoms infekcijoms, išmatos pateiktame mėginyje dažniausiai buvo gelsvai rudos (aštuoni mėginiai, 34,75 proc.) arba rudos (septyni mėginiai, 30,43 proc.) spalvos (13 pav.). Atlikus Chi kvadrato testą sąsajos tarp išmatų spalvos ir Giardia spp. invazijos nenustatyta (𝜒2(6, 𝑁 = 38) = 8,41, 𝑝 = 0,210).
13 pav. Išmatų spalvos pokytis priklausomai nuo infekcijos
32
3.8 Gyvūnų laikymo sąlygų sąsaja su Giardia spp. invazija
14 pav. Laikymo sąlygų ir infekcijos dažnio grafinis vaizdavimas
Iš 40 tirtų pacientų, aštuoni buvo laisvai išleidžiami į lauką (12 lentelė). Iš jų trys sirgo giardiaze, tai sudarė 17,65 proc. visų giardiazės atvejų. Penkiems pacientams buvo nustatytos kitos infekcijos, tai sudarė 21,74 proc. kitų infekcijų atvejų.
31 pacientas buvo laikomas namuose. Iš jų 13 (76,47 proc. giardiazės atvejų) buvo užsikrėtę giardiaze, o likę 18 (78,26 proc. kitų infekcijų atvejų) – kitomis infekcijomis (14 pav.). Ir tik vienas pacientas (5,88 proc. giardiazės atvejų), kuris susirgo giardiaze, buvo laikomas lauke. Atlikus Chi kvadrato testą nebuvo rastos statistiškai reikšmingos sąsajos tarp laikymo sąlygų ir sirgimo giardiaze (𝜒2(1, 𝑁 = 39) = 0,00, 𝑝 > 0,999, 𝜙 = 0,00).
12 lentelė. Laikymo sąlygų ir pacientų skaičiaus pasiskirstymas
Laikymo sąlygos Pacientų skaičius (proc.) Pacientų skaičius (vnt.)
Laisvai išeina į lauką 20,0 8
33
3.9 Šėrimo sąsaja su Giardia spp. invazija
Didžioji dalis tirtų šunų (28 šunys arba 70 proc.) buvo šeriami sausu pašaru. Daugiau nei pusė šunų, kuriems diagnozuota giardiazė, buvo šeriami sausu pašaru (devyni šunys arba 52,94 proc.), penkiems šunims (29,41 proc. atvejų) buvo naudojamas raw šėrimo tipas, trys šunys (17,65 atvejų) buvo šeriami įvairiu pašaru (13 lentelė.). Šunys, kuriems buvo diagnozuotos kitos infekcijos, taip pat dažniausiai buvo šeriami sausu pašaru (82,61 proc. arba 19 pacientų). Atlikus Chi kvadrato testą buvo rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp mitybos ir infekcijos tipo (𝜒2(3, 𝑁 = 40) = 8,53, 𝑝 = 0,036): raw mityba buvo dažniau susijusi su Giardia spp. infekcija nei su kitomis infekcijomis.
13 lentelė. Giardiaze sirgusių šunų šėrimas
Mityba Giardiaze sirgusių pacientų
skaičius (proc.)
Kitomis infekcijomis sirgusių pacientų skaičius (proc.)
Įvairi 5,88 13,04
Raw mityba 29,41 4,35
Sausas ir šlapias pašaras 11,76 0,00
Sausas pašaras 52,94 82,61
34
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Šiame darbe aprašytas tyrimas buvo atliktas „X“ veterinarijos klinikoje Lietuvoje, Kaune, kurio metu buvo nustatytas 42,5 proc. giardiazės pasireiškimas tarp visų tinkamų tyrimui mėginių. Tyrimo atlikimo laikotarpis 2019 11 – 2020 06.
2019 metais atlikto tyrimo metu Europoje sąjungoje buvo nustatyta, kad 46 – 50 proc. šunų iki vienerių metų serga giardiaze ir net iki 100 proc. šunų šia parazitoze suserga veislynuose. Iki šiol, buvo atlikta nemažai tyrimu giardiazės paplitimo šunų populiacijoje tema. Keletas pavyzdžių: 1999 metais Košice, rytų Slovakijoje buvo fiksuota 10,1 proc. giardiazės pasireiškimas tirtų šunų populiacijoje. 1994 metais Čekijos Respublikoje atlikto tyrimo duomenimis 5 – 6 proc. šunų pastebėta Giardia spp. invazija, o 2001 metais šunų prieglaudose atlikto tyrimo duomenimis Ostrave, Čekijos Respublikoje, šunims giardiazė pasireiškia 41,6 proc. atvejų. Taip pat, buvo atliktas tyrimas Austrijoje 1990 – 2005 metais, kurio metu nustatytas 22 – 36 proc. Giardia spp. invazijos pasireiškimas tarp šunų. 2015 metais Vienoje, Austrijoje buvo tirta 1001 koprologinių mėginių dviem būdais: flotacijos ir greituoju testu. Flotacijos metodu nustatyta 5,2 proc. teigiamų mėginių, o greituoju testu nustatyta 6,5 proc. teigiamų mėginių. Rezultatų nesutapimui galėjo turėti įtakos žmogiškosios klaidos, patirties stoka arba greitųjų testų per mažas tikslumas. Tuo tarpu Lenkijoje tarp šunų nustatytas 5,6 proc. giardiazės pasireiškimas. Devynis metus trukęs tyrimas Zagrebe, Kroatijoje, įrodė 25,88 proc. Giardia spp. pasireiškimą tarp koprologinių mėginių. 2017 metais flotacijos metodu nustatytas 25,2 proc. giardiazės paplitimas tarp tirtų šunų Graikijoje (22). Be to, 2007 – 2018 metais trukęs tyrimas Jungtinėse Amerikos valstijose atskleidė, jog giardiaze serga 4,05 proc. šunų, kuriems buvo atliktas koprologinis tyrimas (46). Iš šių keletos pavyzdžių akivaizdu, kad susirgimo aktualumas buvo ir yra gana didelis – ir XX a. p abaigoje, ir dabar, XXI a. pradžioje.
Tyrime dalyvavo pacientai, šunys, kuriems buvo atlikta koprologinis tyrimas. Į imtį buvo įtraukti tik tie koprologiniai mėginiai, apie kuriuos buvo įmanoma surinkti visą reikiamą informaciją, nepaliekant spragų atsakyme į protokolo klausimus. Į tyrimo imtį iš viso buvo įtraukta 40 koprologinių mėginių, kurie visiškai išpildė protokolo reikalavimus – atsakė į visus punktus. 17, tai yra 42,5 proc., iš jų nustatyta užsikrėtimas Giardia spp. Iš 17 teigiamų mėginių, penkiuose buvo rasta Giardia spp. cistų, o kituose 12 – trofozoitų. Likusiems pacientams nustatytos kitos infekcijos: bakterinės kilmės, Toxocara canis nematodai, Tenia spp. cestodai, mikroskopiniai grybai, pvz.: Candida spp., Isospora canis pirmuonys, Coccidia spp.
35 nes jie išsiskiria savo struktūra, nereikalauja akylos ir detalios analizės mikroskopu, kad greitai ir lengvai būtų diagnozuojama parazitozė (15). Neretai literatūroje minimas vien Giardia spp. cistų aptikimas ir neminimi trofozoitai (46). Giardia spp. cista, visgi, reikalauja akylesnės identifikacijos – galima supainioti su kitos parazitozėzs sukėlėjo cista ar kiaušinėliu (46). Žinoma, literatūroje aprašomi ir kiti tyrimo metodai, tokie kaip greitieji testai Giardia spp. antigenams nustatyti, ELISA, PGR. Greitieji testai naudojami gana dažnai, o ELISA ar PGR metodas – praktikoje ypač retai, tačiau literatūroje aprašomas gana dažnas šių diagnostinių metodų naudojimas (46). Praktikoje šie tyrimo metodai naudojami retai dėl didelių kaštų tyrimui altlikti bei ženkliai ilgesnio laiko, per kurį gaunamas atsakymas, nepaisant to, kad PGR diagnostinio metodo jautrumas yra didžiausias – 92 proc., o specifiškumas 100 proc.
Tyrimo metu buvo pastebėta, kad Giardia spp. invazija pasikartojanti. Gyvūnai, anksčiau sirgę giardiaze, turi polinkį į reinfekciją (39). Reinfekcijos priežastys gali būti trys: galutinai neišgydytas pirminis užsikrėtimas, netinkamai parinkta gydymo schema dėl parazitų atsparumo medikamentams arba pakartotis užsikrėtimas Giardia spp. cistomis, kurių, galbūt, gausu gyvūno aplinkoje, atriradęs naujas parazito šaltinis ar kita.
36 fenbendazolu. Po penkių mėnesių, kalytei vėl diagnozuota giardiazė, vėl buvo taikyta ta pati gydymo schema metronidazolu ir fenbendazolu, tačiau praėjus trims dienoms, gyvūnas vis dar viduriavo, todėl gydymo schema buvo pakeista į azitromiciną 10 mg/kg, penkias dienas iš eilės ir kalytė pasveiko (39). Šiuo atveju, tikriausiai, buvo padidėjęs parazitų atsparumas tam tikriems medikamentams ir parazitozė nebuvo išgydyta galutinai. Tokių atvejų, kaip Luci Lu, aprašoma gausybė.
Viduriavimas yra vienas dažniausių giardiazės simptomų (1,5,33,36) Diarėja buvo dažniausias simptomas ne tik tarp Giardia spp. teigiamų mėginių, tačiau ir tarp visų tirtų pacientų. Šio tyrimo duomenimis, viduriavimas pasireiškė 82,35 proc. giardiaze sergančių gyvūnų. Besimptomiai giardiazės atvejai buvo tik du (11,76 proc. pacientų). Literatūroje taip pat aprašomi besimptomiai giardiazės atvejai, tačiau jų paplitimą populiacijoje nustatyti sunku, spėjama, kad tokių atvejų pasitaiko dažnai, tačiau gyvūnų savininkai to nepastebi (40,42). Labiau ištyrinėta giardiazė žmonėms, nustatya kad net iki 50 proc. teigiamų giardiazės atvejų gali būti besimptomiai: tokie duomenys gauti atlikus tyrimus Indijoje ir Bangladeše 2014 m., šiame tyrime lyginama ir spėjama, kad šunų populiacijoje besimptomė susirgimo forma gali būti pasiskirsčiusi panašiai (42). Šis tyrimo ir literatūros nesutapimas gali būti dėl to, kad gyvūnai, kurie neturėjo jokių simptomų, buvo netirti, išskyrus du atvejus, kai profilaktinio patikrinimo metu atlikus koprologinį tyrimą aptikta Giardia spp. Tai suponuoja, kad invazija gali būti žymiai labiau paplitusi nei galima įsivaizduoti. Atsakymą į šią hipotezę galima sužinoti tik ištyrus žymiai didesnę atsitiktinę šunų populiacijos dalį ir kuo ta dalis būtų didesnė, tuo ir rezultatai būtų tikslesni. Tirtini įvairaus amžiaus ir lyties šunys, ypač jauni.
Giardiazė nustatyta 41,18 proc. patelių ir 58,82 proc. patinų. Atlikus Chi kvadrato testą statistiškai reikšmingos sąsajos tarp lyties ir sergamumo Giardia spp. invazija neaptikta, taigi, lyties predispozicijos nėra. Literatūros šaltiniuose taip pat nėra išskiriama statistiškai reikšminga lyties predispozicija (47).
Penkiems šunims (29,41 proc. atvejų) buvo naudojamas raw šėrimo tipas. Atlikus Chi kvadrato testą buvo rasta statistiškai reikšminga sąsaja tarp mitybos ir infekcijos (𝑝 = 0,036): raw mityba buvo dažniau susijusi su Giardia spp. infekcija nei su kitomis infekcijomis. Tačiau literatūroje nėra aprašyta jokios sąsajos tarp šėrimo ir užsikrėtimo giardiaze, neminima šėrimo įtaka šiai parazitozei. Šio tyrimo metu nustatyta reikšminga sąsaja galimai dėl žalios mėsos laikymo higienos reikalavimų nesilaikymo, galbūt šunys galėjo mėsą užkasti ar pasidėti netoli išmatomis su Giardia spp. cistomis užterštos žemės ar žolės ir tokiu būti užsikrėsti.
37 susiformavęs, jie labiau imlūs įvairiems susirgimams. Taip pat, jauni šunys yra labiau linkę ėsti neėdamus daiktus, pavyzdžiui, išmatas, kurios ir yra pagrindinis giardiazės plitimo šaltinis (6,26).
38
IŠVADOS
1. Giardia spp. infekcija yra dažna šunų viduriavimo priežastis (82,35 proc.). 2. Šunys pakartotinai Giardia spp. infekcija užsikrečia dažnai (47,06 proc.).
3. Diarėja (51,85 proc.) giardiaze sergantiems gyvūnams buvo nustatyta dažniausiai (p < 0,001). 4. Giardiaze dažniausiai sirgo jauni šunys – amžiaus mediana 12 mėn., o vidurkis 24,8 mėn.Lyties predispozicija nenustatyta.
39
LITERATŪRA
1. Tangtrongsup S, Scorza V. Update on the Diagnosis and Management of Giardia spp Infections in Dogs and Cats. Topics in companion animal medicine 2010 Aug;25(3):155-162.
2. Westermarck E. Chronic Diarrhea in Dogs: What Do We Actually Know About It? Topics in companion animal medicine 2016 Jun;31(2):78-84.
3. Juckett, Gregory, MD, MPH, Trivedi R, MD. Evaluation of Chronic Diarrhea. American family physician 2011;84(10):1119-1126.
4. Silva KJS, Sabogal-Paz LP. Cryptosporidium spp. and Giardia spp. (oo)cysts as target-organisms in sanitation and environmental monitoring: a review in microscopy-based viability assays. Water research (Oxford) 2020 Nov 2,;189:116590.
5. Tangtrongsup S, Scorza AV, Reif JS, Ballweber LR, Lappin MR, Salman MD. Prevalence and Multilocus Genotyping Analysis of Cryptosporidium and Giardia Isolates from Dogs in Chiang Mai, Thailand. Veterinary sciences 2017 May 10,;4(2):26.
6. Ballweber LR, Xiao L, Bowman DD, Kahn G, Cama VA. Giardiasis in dogs and cats: update on epidemiology and public health significance. Trends in parasitology 2010;26(4):180-189.
7. SOROKMAN TV, SOKOLNYK SV, POPELYUK AV, BEZRUK TO, BEZRUK VV,
POPELYUK NO. Giardiasis in children: molecular genotyping, growth and calprotectin levels. Archives of the Balkan Medical Union : the official journal of the Balkan Medical Union 2019 Sep 1,;54(3):522-531.
8. Certad G, Viscogliosi E, Chabé M, Cacciò SM. Pathogenic Mechanisms of Cryptosporidium and Giardia. Trends in parasitology 2017 Jul;33(7):561-576.
9. Ivanov A. Giardia and giardiasis. Bulg J Vet Med 2010 January 1,;13(No 2):65-80.
10. Bartelt LA, Sartor RB. Advances in understanding Giardia: determinants and mechanisms of chronic sequelae. F1000 prime reports 2015 May 26,;7:62.
11. Mravcová K, Štrkolcová G, Goldová M. The Prevalence and Assemblages of Giardia Duodenalis in Dogs: A Systematic Review in Europe. Folia Veterinaria 2019 Dec 1,;63(4):38-45.
12. Machin RA. Common gastrointestinal parasites in reptiles. In Practice 2015 Oct;37(9):469-475. 13. Thompson RCA, Monis P. Giardia—From Genome to Proteome. Advances in Parasitology
England: Elsevier Science & Technology; 2012. p. 57-95.
40 15. Ankarklev J, Jerlström-Hultqvist J, Ringqvist E, Troell K, Svärd SG. Behind the smile: cell
biology and disease mechanisms of Giardia species. Nature reviews. Microbiology 2010 Apr 19,;8(6):413-422.
16. Birkeland SR, Preheim SP, Davids BJ, Cipriano MJ, Palm D, Reiner DS, et al. Transcriptome analyses of the Giardia lamblia life cycle. Molecular and biochemical parasitology 2010 Nov;174(1):62-65.
17. Scott C. Lenaghan, Corinne A. Davis, William R. Henson, Zhili Zhang, Mingjun Zhang. High-speed microscopic imaging of flagella motility and swimming in Giardia lamblia trophozoites. Proceedings of the National Academy of Sciences - PNAS 2011 Aug 23,;108(34):E550-E558. 18. Einarsson E, Svärd S. Encystation of Giardia intestinalis—a Journey from the Duodenum to the
Colon. Curr Trop Med Rep 2015 Sep;2(3):101-109.
19. Fink MY, Singer SM. The Intersection of Immune Responses, Microbiota, and Pathogenesis in Giardiasis. Trends in parasitology 2017 Nov;33(11):901-913.
20. Lopez‐Romero G, Quintero J, Astiazarán‐García H, Velazquez C. Host defences against Giardia lamblia. Parasite immunology 2015 Aug;37(8):394-406.
21. Ryan U, Zahedi A. Molecular epidemiology of giardiasis from a veterinary perspective. Advances in parasitology 2019;106:209-254.
22. Epe C, Rehkter G, Schnieder T, Lorentzen L, Kreienbrock L. Giardia in symptomatic dogs and cats in Europe—Results of a European study. Veterinary parasitology 2010;173(1):32-38.
23. Barbecho JM, Bowman DD, Liotta JL. Comparative performance of reference laboratory tests and in-clinic tests for Giardia in canine feces. Parasites & vectors 2018 Aug 1,;11(1):444.
24. Bowman DD, Lucio-Forster A. Cryptosporidiosis and giardiasis in dogs and cats: Veterinary and public health importance. Experimental parasitology 2010;124(1):121-127.
25. Escobedo AA, Lalle M, Hrastnik NI, Rodríguez-Morales AJ, Castro-Sánchez E, Cimerman S, et al. Combination therapy in the management of giardiasis: What laboratory and clinical studies tell us, so far. Acta tropica 2016 Oct;162:196-205.
26. Tangtrongsup S, Scorza AV, Reif JS, Ballweber LR, Lappin MR. Prevalence and Multilocus Genotyping Analysis of Cryptosporidium and Giardia Isolates from Dogs in Chiang Mai, Thailand. Veterinary sciences 2017 May 10,;4(2):26.
41 28. Bouzid M, Halai K, Jeffreys D, Hunter PR. The prevalence of Giardia infection in dogs and cats, a
systematic review and meta-analysis of prevalence studies from stool samples. Veterinary parasitology 2015 Jan 30,;207(3-4):181-202.
29. Uiterwijk M, Nijsse R, Kooyman FNJ, Wagenaar JA, Mughini-Gras L, Koop G, et al. Comparing four diagnostic tests for Giardia duodenalis in dogs using latent class analysis. 2018 Aug 16,. 30. Rebih N, Boutaiba S, Aboualchamat G, Souttou K, Hakem A, Al Nahhas S. Molecular and
epidemiological characterization of Giardia Intestinalis assemblages detected in Djelfa, Algeria. Journal of parasitic diseases 2020 Jun;44(2):281-288.
31. Uchôa, Flávia Fernandes de Mendonça, Sudré AP, Campos SDE, Almosny NRP. Assessment of the diagnostic performance of four methods for the detection of Giardia duodenalis in fecal samples from human, canine and feline carriers. Journal of microbiological methods 2018 Feb;145:73-78.
32. Gillen AL, Sherwin F. The Design of Giardia and the Genesis of Giardiasis. 2017 Jul 19,. 33. Serradell MC, Saura A, Rupil LL, Gargantini PR, Faya MI, Furlan PJ, et al. Vaccination of
domestic animals with a novel oral vaccine prevents Giardia infections, alleviates signs of giardiasis and reduces transmission to humans. npj vaccines 2016 Sep 15,;1(1):16018. 34. Payne PA, Ridley RK, Dryden MW, Bathgate C, Milliken GA, Stewart PW. Efficacy of a
combination febantel-praziquantel-pyrantel product, with or without vaccination with a
commercial Giardia vaccine, for treatment of dogs with naturally occurring giardiasis. Journal of the American Veterinary Medical Association 2002 Feb 1,;220(3):330-333.
35. Singer SM, Fink MY, Angelova VV. Recent insights into innate and adaptive immune responses to Giardia. Advances in parasitology 2019;106:171-208.
36. Singer SM, Angelova VV, DeLeon H, Miskovsky E. What's eating you? An update on Giardia, the microbiome and the immune response. Current opinion in microbiology 2020 Dec;58:87-92. 37. Fiechter R, Deplazes P, Schnyder M. Control of Giardia infections with ronidazole and intensive
hygiene management in a dog kennel. Veterinary parasitology 2012 Jun 8,;187(1-2):93-98. 1. 38, Feng Y, Xiao L. Zoonotic Potential and Molecular Epidemiology of Giardia Species and
Giardiasis. Clinical microbiology reviews 2011 Jan 13,;24(1):110-140.
38. Craig Datz, DVM, MS, DABVP, DACVN Michael Harter, DVM Royal Canin, et al. Recurrent Giardia Infection in a Dog. 2014 April.
42 subclinical Giardia spp. and Cryptosporidium canis infections. PloS one 2020 Feb
6,;15(2):e0228145.
40. Escobedo AA, Almirall P, Robertson LJ, Franco RMB, Hanevik K, Mørch K, et al. Giardiasis: the ever-present threat of a neglected disease. Infectious disorders drug targets 2010 Oct;10(5):329. 41. Tysnes KR, Skancke E, Robertson LJ. Subclinical Giardia in dogs: a veterinary conundrum
relevant to human infection. Trends in parasitology 2014;30(11):520-527.
42. Moron-Soto M, Gutierrez L, Sumano H, Tapia G, Alcala-Canto Y. Efficacy of nitazoxanide to treat natural Giardia infections in dogs. Parasites & vectors 2017 Jan 31,;10(1):52.
43. Schiller LR, Pardi DS, Sellin JH. Chronic Diarrhea: Diagnosis and Management. Clinical gastroenterology and hepatology 2017 Feb;15(2):182-193.e3.
44. DuPont HL. Persistent Diarrhea: A Clinical Review. JAMA : the journal of the American Medical Association 2016 Jun 28,;315(24):2712-2723.
45. Nagamori Y, Payton ME, Looper E, Apple H, Johnson EM. Retrospective survey of
endoparasitism identified in feces of client-owned dogs in North America from 2007 through 2018. Veterinary parasitology 2020 Jun;282:109137.
43 I PRIEDAS
1 pav. Visų tirtų gyvūnų simptomų dažnio pasiskirstymas
44 II PRIEDAS
1 lentelė. Infekcijos tipo priklausomybė nuo šunų veislės
Veislė Giardia spp. infekcija Kitos infekcijos
Anglų kokerspanielis 0 1
Belgų aviganis 0 1
Biglis 0 1
Džeko Raselo terjeras 1 0
Foksterjeras 0 1 Greihaundas 2 0 Labradoro retriveris 2 2 Labrodoro retriveris 1 0 Maltos bišonas 2 1 Mišrūnas 6 4 Nykštukinis pinčeris 0 1 Prancūzų buldogas 0 2 Pudelis 2 0 Samojedas 0 1 Stafordšyro bulterjeras 1 0 Svergšnauceris 0 1 Šelti 0 1 Ši-Cu 0 1 Taksas 0 1 Toiterjeras 0 2
Vakarų Škotijos baltasis terjeras
0 1
