LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Andra Puidokaitė
Kačių sergamumo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu analizė X
veterinarijos klinikoje 2019-2020 m.
The Analysis of Chronic Kidney Failure Morbidity in Cats in a
Veterinary Clinic X in the Year 2019-2020
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Marija Ivaškienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: „Kačių sergamumo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu analizė X veterinarijos klinikoje 2019-2020 m.“:
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete, Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Andra Puidokaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Andra Puidokaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Doc. dr. Marija Ivaškienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
Prof. dr. Gintaras Zamokas
(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3
TURINYS
SANTRAUKA... 5 SUMMARY... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir jo išsivystymą lemiančios priežastys ... 10
1.2. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo patogenezė ... 10
1.3. Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai... 11
1.4. Diagnostikos būdai... 12
1.5. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo stadijos ... 14
1.6. Gydymas ... 15
1.6.1. Savininko ir veterinarijos gydytojo ryšys ... 15
1.6.2. Mityba ... 15 1.6.4. Hiperfosfatemija ... 17 1.6.5. Hipokalemija ... 17 1.6.6. Metabolinė acidozė ... 18 1.6.7. Neregeneracinė anemija ... 18 1.6.8. Proteinurija ... 18 1.6.9. Sisteminė hipertenzija... 19
1.7. Ligos prognozė ir išgyvenimo trukmė ... 19
2. TYRIMO METODIKA ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI ... 24
3.1. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo paplitimas tarp kačių ... 24
3.2. LIFN sergamumas pagal skirtingus veiksnius ... 25
3.2.1. Kačių sergamumas LIFN skirtingose ligos stadijose ... 25
3.2.2. Lyties įtaka kačių sergamumui LIFN ... 26
3.2.3. Veislės įtaka kačių sergamumui LIFN ... 26
3.2.4. Amžiaus įtaka kačių sergamumui LIFN ... 28
3.3. Anamnezės ir klinikinės apžiūros rezultatai tiriant LIFN sergamumą ... 29
3.3.1. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastys ... 29
3.3.2. Klinikinių požymių dažnis pagal ligos stadiją ... 30
3.4. LIFN diagnostika ... 31
3.5. Gydymo efektyvumas tarp II stadijos LIFN sergančių kačių ... 32
3.5.1. Kreatinino pokyčiai po paskirto gydymo ... 33
4
3.5.3. Klinikinių požymių kaita po paskirto gydymo ... 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37
IŠVADOS ... 40
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 41
5
SANTRAUKA
Kačių sergamumo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu analizė X veterinarijos klinikoje 2019-2020 m.
Andra Puidokaitė Magistro baigiamasis darbas
Baigiamajame darbe buvo siekiama nustatyti sergamumo lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu dažnį 2019-2020 metais, išanalizuoti lyties, veislės ir amžiaus įtaką kačių sergamumui LIFN ir palyginti rezultatus esant skirtingoms ligos stadijoms, išsiaiškinti, kokios priežastys lemia ligos atsiradimą ir kokie dažniausi klinikiniai požymiai pasireiškia skirtingose ligos stadijose bei išanalizuoti II stadijos LIFN sergančių kačių gydymo efektyvumą remiantis kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujyje bei klinikinių požymių pokyčiais.
Tyrimas buvo atliktas 2019–2020 metais X veterinarijos klinikoje, į tyrimą buvo įtrauktos 46 katės. Visiems tiriamiesiems buvo surinkta anamnezė, atlikta klinikinė apžiūra bei paimti kraujo mėginiai kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujyje nustatymui. Tiriamieji buvo suskirstyti ir tirti pagal ligos stadiją, lytį, veislę ir amžių. Statistinė analizė buvo atlikta su „Microsoft Excel 2016“ bei „IBM SPSS Statistics“ programomis.
Nustatyta, kad katės sergančios LIFN per 2019-2020 metus sudarė 7,2 proc. visų gydytų kačių. Patinai procentaliai daugiau sirgo II ir III stadijos LIFN negu patelės, o patelės - IV ligos stadija. Didesnę riziką susirgti LIFN turėjo persų, Meino meškėnų ir siamo veislės katės. Vidutinis kačių sergančių LIFN amžius buvo 10,4 metų.
Dažniausia ligos priežastis buvo nežinomos kilmės – 86,96 proc. Dažniausiai pasitaikę klinikiniai požymiai visose ligos stadijose buvo anoreksija (76 proc.), inkstų atrofija (65 proc.) ir svorio netekimas (63 proc.).
Gydymas sausu renaliniu pašaru kartu su papildoma skysčių infuzija buvo efektyvesnis (34,71 proc.) lyginant gydymą su sausu (13,87 proc.) ir šlapiu (19,56 proc.) renaliniu pašaru be papildomos skysčių terapijos.
6
SUMMARY
The Analysis of Chronic Kidney Failure Morbidity in Cats in a Veterinary Clinic X in the year 2019-2020
Andra Puidokaitė Master‘s Thesis
The aim of the Master‘s Thesis was to determine the incidence of chronic kidney failure in the year 2019-2020, to analyze the influence of sex, breed and age on the incidence of CKF in cats and to compare the results at different stages of the disease, to find out the causes and what are the most common clinical signs, and to analyze the efficacy of treatment of stage II CKF in cats based on changes in blood creatinine and urea levels and clinical signs.
The study was conducted in the year 2019–2020 at a Veterinary Clinic X, and included 46 cats. Medical history, clinical examination results, and blood samples for creatinine and urea were collected from all subjects. Subjects were categorized and examined by stage of the disease, sex, breed, and age. Statistical analysis was performed using „Microsoft Excel 2016“ and „IBM SPSS Statistics“.
It was found that cats with CKF accounted for 7,2 % of all treated cats in the year 2019-2020. Males had a higher percentage of incidence of stage II and III CKF than females, and females had stage IV disease more often. Persian, Maine Coon, and Siamese cats were at higher risk for developing CKF. The mean age of cats with CKF was 10,39 years.
The most common cause of the disease was of unknown origin – 86,96 %. The most common clinical signs at all stages of the disease were anorexia (76 %), renal atrophy (65 %), and weight loss (63 %).
Treatment with dry renal diet in combination with supplemental fluid infusion was more effective (34,71 %) compared with treatment with dry (13,87 %) and wet (19,56 %) renal diet without supplemental fluid therapy.
7
SANTRUMPOS
LIFN – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas CKF – chronic kidney failure
AKF – angiotenziną konvertuojantis fermentas CREA – kreatininas
DPO – darbepoetinas
EPO – Epogen (eritropoetinas) GFG – glomerulų filtracijos greitis IRIS – Tarptautinė Inkstų Draugija PD – polidipsija
PTH – paratiroidinis hormonas PU – poliurija
RAAS – renino-angiotenzino-aldosterono sistema SDMA – simetrinis dimetilargininas
UPC – šlapimo baltymų ir kreatinino santykis UREA – šlapalas
8
ĮVADAS
Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas (LIFN) – tai sindromas, atsirandantis inkstų kompensaciniams mechanizmams nebepajėgiant palaikyti sekrecinės, reguliacinės ir endokrininės inkstų funkcijos, o šie sutrikimai tęsiasi 3 mėnesius arba daugiau (1). Ši liga yra viena iš dažniausiai pasitaikančių inkstų ligų tarp geriatrinių kačių – Banfield veterinarijos klinikos duomenimis, 2010 metais iš 444,419 kačių 1,5 proc. visų kačių buvo diagnozuotas LIFN, o sergančios katės, vyresnės nei 10 metų, sudarė 7,5 proc. (n = 5,498/73,396) (2).
Lėtinis inkstų nepakankamumas yra viena dažniausių ligų, kurios pasibaigia gyvūno eutanazija. Ji yra nepagydoma, progresuojanti, tad dėl palaipsniui prastėjančios būklės ir nebeefektyvaus gydymo veterinarijos gydytojams bei augintinių savininkams tenka priimti sprendimą atlikti eutanaziją. Nepaisant šios prognozės ir ligos tendencijos progresuoti, nustačius diagnozę ankstyvoje stadijoje, galima taikyti gydymą, kuris lėtina ligos progresavimą ir prailgina kačių gyvenimo trukmę (3,4). Verta akcentuoti, kad šiai ligai gydyti svarbus yra ne tik klinikinis gydymas, bet ir savininko santykis su veterinarijos gydytoju, jo motyvacija bei indėlis į augintinio gydymą.
Visų ligos stadijų atvejais gydymo esmė – išvengti ir gydyti lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo sukeltas komplikacijas, palaikyti tinkamą mitybą ir mažinti inkstų funkcijos praradimą (5). Skiriamas konservatyvus ir palaikomasis gydymas (6), individualiai pritaikomas kiekvienam pacientui. Šiuo metu neegzistuoja universalus gydymo protokolas visiems atvejams. Vėlesnėse stadijose gydymas tampa neefektyvus, todėl yra labai svarbu ne rečiau nei kartą metuose atlikti augintinio pilną klinikinę apžiūrą ir įvertinti kraujo parametrus, taip siekiant diagnozuoti ligą ankstyvoje stadijoje, kai ji dar nėra pasireiškusi kliniškai.
Darbo tikslas – išanalizuoti lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo etiologiją, klinikinius požymius, diagnostiką ir gydymo ypatumus bei įvertinti kačių sergamumą lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu 2019-2020 metais.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti kačių susirgimų lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu dažnį X veterinarijos klinikoje.
2. Išanalizuoti lyties, veislės ir amžiaus įtaką kačių sergamumui lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu ir palyginti rezultatus esant skirtingoms ligos stadijoms.
3. Išanalizuoti, kokios priežastys lemia lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo išsivystymą katėms.
9 4. Nustatyti, kokie lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo klinikiniai požymiai yra dažniausiai
sutinkami X veterinarijos klinikoje priklausomai nuo ligos stadijos.
5. Išanalizuoti II stadijos lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sergančių kačių gydymo efektyvumą remiantis kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujyje bei klinikinių požymių pokyčiais.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir jo išsivystymą lemiančios
priežastys
Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas yra viena iš dažniausiai diagnozuojamų inkstų ligų geriatriniams pacientams, dažniausiai pasitaikanti vyresnio amžiaus katėms (5). Ši liga yra charakterizuojama kaip struktūrinis ir funkcinis vieno arba abiejų inkstų sutrikimas, besitęsiantis daugiau nei 3 mėnesius (5). Dažniausios pastebimos priežastys, turinčios įtaką lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo išsivystymui katėms yra šios: lėtinis intersticinis nefritas, lėtinis pielonefritas, lėtinis glomerulonefritas, amiloidozė, paveldima inkstų liga, policistinė inkstų liga, užsitęsęs ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas, neoplazijos ir piogranulomatozinis nefritas (1). Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo etiologija įprastai yra nežinoma (7,8). 2020 metų tyrime, kuriame dalyvavo 100 kačių, buvo nustatyta, kad įtariamos LIFN etiologijos buvo: šlaplės obstrukcija (11 proc.), inkstų ischemija (9 proc.), pielonefritas (8 proc.) ir kiti veiksniai (6 proc.), tačiau nežinomos kilmės LIFN pasitaikė dažniausiai (66 proc.) (9).
Bendrai kalbant lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas išsivysto dėl funkcionuojančių nefronų lėtinio praradimo. Ankstyvoji ligos diagnozė gali padėti geriau suprasti LIFN etiologiją (10). Kai kuriems pacientams LIFN gali komplikuotis dėl vienu metu esančių prerenalinių arba postrenalinių problemų, kurios gali pabloginti sveikatos būklę, bet jeigu jos bus gydomos – būklė gali pagerėti (4).
1.2. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo patogenezė
Inkstai dalyvauja viso kūno homeostazėje, todėl lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas paveikia didelę dalį organų sistemų, yra susijęs su daug metabolinių sutrikimų ir paveikia bendrą gyvūno savijautą (4). Kai inkstų funkcija blogėja, sutrinka fiziologiniai procesai organizme, dėl kurių jame susilaiko medžiagos, kurios įprastai turi būti pašalinamos (kaip fosforas ir kreatininas), šias medžiagas galima vadinti uremijos toksinais – tai medžiagos, kurios sulaikomos organizme dėl sumažėjusios inkstų funkcijos ir sąlygojančios klinikinius uremijos požymius (1). Taip pat pasišalina medžiagos, kurios turi likti organizme (kaip vanduo ir baltymai).
Įprastai, kai LIFN progresuoja, sveiko nefrono glomerulų filtracijos greitis (GFG) padidėja, nes sutrikusių nefronų GFG yra per mažas (1). Dėl šių priežasčių likusiems sveikiems nefronams tenka atlaikyti kraujo spaudimą. Dėl to išsivysto glomerulų hiperfiltracija, ji padidina baltymų pernašą glomerulų kapiliarais. Dėl šios priežasties likę sveiki nefronai praleidžia baltymus, pasireiškia proteinurija ir glomerulų sklerozė (1). Nefronų perkrova dėl padidėjusios prafiltruotų baltymų
11 reabsorbcijos sukelia tubulointersticinius pažeidimus, kurie yra dažniausiai histopatologiškai radiniai katėms su LIFN (8,11,12)
Dėl padidėjusios apkrovos likusiuose sveikuose nefronuose sutrinka inkstų gebėjimas gaminti koncentruotą šlapimą ir pašalinti tam tikrą vandens kiekį (1). Šis koncentravimo sutrikimas matosi, kai atsiranda poliurija (PU), t.y. didelis šlapimo kiekis, ir polidipsija (PD) – padidėjęs vandens suvartojimas. Daugelyje atvejų sutrikęs gebėjimas koncentruoti šlapimą atsiranda, kai 67 proc. visų nefronų nebefunkcionuoja ir kliniškai pasireiškia kaip izostenurija (USG 1,007-1,015) (1).
Įprastai kalcio ir fosforo apykaitai organizme reikalingas paratiroidinio hormono (PTH), kalcitriolio ir kalcitonino ryšys su inkstais, virškinimo traktu ir kaulais (1). Sumažėjusi kalcitriolio gamyba pažeistuose inkstuose sutrikdo kalcio absorbciją žarnyne, o susidarę kalcio kompleksai su fosfatais žarnyno spindyje dar labiau trikdo veiklą. Tai prisideda prie hipokalcemijos ir PTH sekrecijos stimuliavimo. Dažnu atveju pacientams dėl progresuojančio LIFN išsivysto inkstinės kilmės antrinis hiperparatiroidizmas (12).
Neregeneruojanti anemija taip pat yra dažnas reiškinys LIFN atvejais (11), tačiau anemijos sunkumas varijuoja tarp individualių pacientų. Ji išsivysto, kai pažeisti inkstai nebegeba pagaminti eritropoetino ir organizme nesusidaro pakankamai naujų raudonųjų kraujo ląstelių.
Lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui progresuojant gali išsivystyti metabolinė acidozė (11). Amoniako pašalinimas iš organizmo sumažėja sergant LIFN, tačiau ji stipriai padidėja per likusius nepažeistus nefronus. Vėliau, prisitaikymo mechanizmui pasiekus ribą, GFG nukrinta ir pažeisti inkstai nebegali efektyviai susidoroti su rūgščių apkrova, todėl atsiranda nauja pastovi būsena esant mažesnei nei įprastai bikarbonato koncentracijai kraujo plazmoje (1).
Gastroenteritas su virškinimo trakto hemoragija yra pakankamai retas reiškinys katėms, sergančioms LIFN, lyginant su šunimis (1). Tai yra kraujavimo pasekmė, kuri atsiranda dėl trombocitų disfunkcijos, amoniako gamybos iš šlapalo, ischemijos dėl kraujagyslių pažeidimų arba padidėjusios gastrino koncentracijos dėl sutrikusios inkstų šalinimo funkcijos (1).
Sisteminė hipertenzija yra dažna LIFN komplikacija katėms. Ji atsiranda dėl inkstų ischemijos progresuojant LIFN: aktyvuojama renino-angiotenzino-aldosterono sistema (RAAS) (11) ir padidėja simpatinės nervų sistemos aktyvumas. Koks yra RAAS vaidmuo sisteminės hipertenzijos atveju - šiuo momentu dar menkai suprantama (13). Natrio sulaikymas inkstuose taip pat gali turėti įtakos arterinės hipertenzijos atsiradimui. Ji yra susijusi su inkstų, regos, neurologinėmis ir širdies darbo komplikacijomis.
1.3. Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai
Ankstyvieji lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo požymiai būna lengvi ir augintinių savininkai gali jų nepastebėti. Izostenurija ir azotemija kliniškai gali nepasireikšti iki tol, kol nebus
12 prarasta nuo 66 proc. iki 75 proc. nefronų funkcijos, todėl pasireiškus klinikiniams požymiams, didžioji dalis inkstų funkcijos jau būna prarasta (14). Poliurija ir polidipsija yra vienos dažniausiai pasitaikančių ankstyvųjų LIFN klinikinių požymių (1,11). Katėms, kurios serga LIFN, dažniausiai polidipsija ir poliurija pasireiškia metus prieš jas diagnozuojant (15), tačiau augintinio šeimininkai ne visada pastebi. Taip pat 2010 metais atliktame tyrime, kuriame buvo analizuojamos katės, buvo nustatyta, kad kačių atvejais polidipsija ir poliurija buvo pastebima metus prieš šeimininkams atvedant į veterinarijos kliniką ir diagnozuojant LIFN (16).
Jeigu poliurija ir polidipsija nepastebimos, ligos metu galima matyti nespecifinius uremijos požymius (1). Anoreksija, svorio netekimas ir letargija yra dažni klinikiniai požymiai katėms su LIFN (14,17). Vėmimas rečiau pasitaiko katėms nei šunims. Katėms, kurios serga trečios arba ketvirtos stadijos LIFN, pasitaiko uremijos sukelti virškinimo trakto sutrikimai (nenoras ėsti, pykinimas, vėmimas, stomatitas, virškinimo trakto opos, kolitas) (12). Katės LIFN atveju gali viduriuoti, bet vidurių užkietėjimas pasitaiko dažniau (11).
Klinikinės apžiūros metu veterinarijos gydytojas gali nustatyti prastą kūno įmitimą, dehidrataciją, periodontozę, prastą kailio kokybę, palpacijos metu gali nustatyti pakitimus inkstuose (maži, netolygios formos), blyškias gleivines ir opas burnos ertmėje (17). Retesniais atvejais palpacijos metu galima užfiksuoti padidėjusius inkstus, bet dažniausiai tai yra dėl neoplastinio proceso arba policistinės inkstų ligos (17). Dehidratacija matoma pacientams, kai vandens netekimas viršija vandens suvartojimą. Tai dažniau pasireiškia katėms negu šunims, sergantiems LIFN (4). Gleivinės gali būti blyškios, jeigu išsivystė anemija.
1.4. Diagnostikos būdai
LIFN dažniausiai diagnozuojamas remiantis kraujo biocheminiais tyrimo rezultatais (azotemija), prastai koncentruotu šlapimu, anamnezės bei klinikinės apžiūros rezultatais (17).
Kai yra įtariamas LIFN, turi būti atliekami tyrimai (6): Išsami anamnezė ir klinikinė apžiūra;
Urinalizė (šlapimo santykinis tankis, šlapimo parametrų analizė, šlapimo sėdimentų analizė, šlapimo baltymų ir kreatinino santykis (UPC) bei bakteriologinis tyrimas, jei yra indikacija);
Biocheminis kraujo tyrimas, kuriame mažiausiai turi būti įtraukti baltymai, UREA, CREA, elektrolitai (Na+, K+, Ca2+, Cl-, PO4-), kiti parametrai (pvz. tiroksino tyrimas vyresnėms katėms yra indikuotinas);
Morfologinis kraujo tyrimas; Sistolinis kraujo spaudimas;
Vaizdinė diagnostika (inkstų ultragarsinis tyrimas įprastai reikšmingesnis negu rentgenologinis tyrimas);
13 Kai kuriais atvejais (pvz. nepaaiškintos kilmės renomegalija) gali prireikti atlikti inkstų
biopsiją arba FNA (6).
Auksinis inkstų funkcijos vertinimo standartas yra glomerulų filtracijos greitis (GFG), išmatuotas inulino arba joheksolio klirenso testu (18), tačiau kadangi atlikti testą yra sudėtinga ir techniškai sunku, GFG matavimas nėra dažnai naudojamas. Vietoje to, veterinarinėje medicinoje inkstų funkcija įprastai yra vertinama matuojant kreatinino (CREA) ir šlapalo (UREA) koncentraciją kraujyje (18).
Kreatininas - tai raumenų medžiagų apykaitos šalutinis produktas. Jis yra pasiskirstęs po visus kūno skysčius, filtruojamas glomeruluose, nėra absorbuojamas inkstų kanalėliuose ir jo išskiriama nedaug (19). Jis atvirkščiai koreliuoja su GFG ir yra inkstų funkcijos rodiklis. Kreatininas yra dažniausiai matuojamas parametras pasaulyje inkstų veiklos įvertinimui tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje (19), tačiau kreatinino matavimas yra nejautrus ankstyvo inkstų funkcijos nepakankamumo nustatymui – inkstai turi netekti bent 75 proc. funkcionuojančių nefronų, kad kreatinino koncentracija kraujyje pakiltų aukščiau normos ribų.
Simetrinis dimetilargininas (SDMA) pastaruoju metu tampa vis dažniau naudojamas veterinarinėje medicinoje kaip sumažėjusio GFG biomarkeris. SDMA, kaip ir kreatininas, turi abipusį ryšį su GFG (6). Pastebėta, kad SDMA koncentracija kraujyje koreliuoja su sumažėjusiu GFG, tad gali būti taikomas esant įtarimams dėl sutrikusios inkstų funkcijos (20). Lyginant su kreatininu, kai SDMA yra panaudojamas kaip LIFN biomarkeris, diagnozę galima nustatyti anksčiau. Tokiu atveju, ligos gydymas pradedamas anksčiau nei įprastai būtų nustatoma liga, o tai lėtina ligos progresavimą (21). Nors šiuo metu jis negali būti rekomenduojamas kaip vienintelė LIFN diagnostikos priemonė, jo matavimai gali padėti patikslinti LIFN diagnozę, ypač skirstant LIFN į ligos stadijas.
Cistatinas C yra cisteino proteinazės inhibitorius, kuris gaminamas visose ląstelėse, kurios turi branduolį (22,23). Atsiradus inkstų kanalėlių pažeidimams, cistatino C reabsorbcija sumažėja, dėl to didėja cistatino C koncentracija šlapime. Cistatinas C turi potencialą tapti vertingu inkstų veiklos biomarkeriu smulkių gyvūnų veterinarinėje medicinoje, tačiau trūksta tinkamo analitinio, biologinio ir klinikinio patvirtinimo (24), todėl šiuo momentu priimta, kad Cistatino C diagnostinė vertė yra prastesnė nei kreatinino ar SDMA (25).
Esant lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui yra svarbu atlikti morfologinius ir biocheminius kraujo tyrimus. Neregeneracinė anemija gali pasireikšti gyvūnams, sergantiems LIFN, tačiau jos galima nepastebėti dėl dehidratacijos, todėl reikėtų vertinti hematokritą, kartu su bendru baltymo koncentracijos rodikliu (1). Subrendusi neutrofilija ir limfopenija gali pasireikšti, bet ne visada. Fosfatų koncentracija kraujyje dažniausiai yra normos ribose, nebent išsivysto oligurija arba anurija (1). Azotemija atsiranda, jeigu 75 proc. ar daugiau nefronų nebeatlieka savo funkcijos, o hiperfosfatemija – kai 85 proc. ir daugiau (1). Kraujo serumo kalcio koncentracija yra fiziologinės
14 normos ribose arba šiek tiek žemesnė nei įprastai, retesniais atvejais – aukštesnė. Bikarbonatų koncentracija dažniausiai yra šiek tiek padidėjusi, todėl metabolinė acidozė dažniausiai randama tik vėlesnėse LIFN stadijose (1).
Šlapimo santykinis tankis (USG) yra informatyvi diagnostinė priemonė LIFN atvejais. Jis yra matuojamas veterinariniu refraktometru. Kai kurios katės esant azotemijai geba išlaikyti šlapimą koncentruotą, ypač ankstyvose ligos stadijose (17). Progresuojant ligai USG įprastai po truputį mažėja. Vertinant USG, reikia atsižvelgti į daugelį faktorių, kurie gali turėti įtakos rezultatams, kadangi net ir sveikiems gyvūnams kiekvieną dieną USG gali svyruoti (17). Būtent todėl žemas USG be kitų LIFN ženklų nebūtinai signalizuoja sutrikusią inkstų funkciją.
Proteinurija gali būti LIFN progresijos rodiklis bei rodyti padidėjusį intraglomerulinį spaudimą (1). Albuminas yra vyraujantis baltymas kačių, sergančių LIFN, šlapime (26). Jo buvimas šlapime yra ankstyvas endotelio pažeidimo rodiklis ir gali būti LIFN progresavimo rizikos faktorius (1). Piurija ir bakteurija rodo šlapimo takų infekciją (1).
Ultragarsinis tyrimas yra pirmo pasirinkimo vaizdinės diagnostikos priemonė, siekiant įvertinti inkstų būklę. Jis suteikia informacijos apie inkstų poziciją, dydį, formą, vidinius pakitimus ir inksto kraujotaką nesukeliant pacientui skausmo (27). Pagrindiniai pakitimai, randami LIFN atveju - padidėjęs žievės echogeniškumas, neaiškios ribos tarp žievės ir šerdies, sumažėjęs inkstų dydis, netaisyklingas inkstų kontūras. Įprastai šie požymiai rodo galutinę LIFN stadiją (27). Inkstų ultragarsinis tyrimas yra ne tik gera diagnostikos priemonė, bet taip pat padeda vertinti ligos prognozę. Inkstai LIFN atveju rentgenologinio tyrimo metu gali atrodyti nereguliarios formos arba sumažėję, bet normalus inkstų dydis ir forma nebūtinai reiškia, kad ligos nėra (1).
1.5. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo stadijos
Kai yra diagnozuojamas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, kitas žingsnis yra priskirti ligą prie vienos iš keturių ligos stadijų. Tai palengvina tinkamą kačių gydymą bei stebėseną, leidžia spręsti apie tolimesnę ligos eigą, ir prognozę (17). LIFN yra skirstomas pagal Tarptautinės Inkstų draugijos (IRIS) gaires.
Skirstymas į stadijas yra grindžiamas alkinto gyvūno kreatinino ir SDMA koncentracijos kraujyje rezultatais (1 priedas). IRIS rekomenduoja tirti kreatininą ir SDMA kartu, siekiant sustiprinti veterinarijos gydytojų gebėjimą įvertinti inkstų funkciją, mat abu biomarkeriai papildo vienas kitą (28). Optimaliausia, kai tai yra atliekama du kartus, kai gyvūnas yra stabilios būsenos bei hidratuotas (28). SDMA gali būti jautresnis inkstų veiklos biomarkeris, nes jis prarastos kūno masės gali būti paveiktas mažiau nei kreatininas (28).
Nustačius ligos stadiją, gyvūnas gali būti papildomai priskiriamas prie tam tikros substadijos, remiantis proteinurijos ir kraujo spaudimo rezultatais. Svarbu nustatyti, kad tai yra renalinės kilmės
15 proteinurija, siekiant atmesti prerenalines ir posterenalines proteinurijos priežastis, kadangi jų gydymas skiriasi (29). Tyrimas atliekamas su šlapimo kreatinino ir baltymų santykio (UPC) testu (2 priedas).
Galutinė klasifikacija atliekama matuojant sistolinį kraujospūdį kelis kartus (3 priedas). Pageidautina, kad tai būtų atliekama per pakartotinius paciento apsilankymus klinikoje kitomis dienomis, tačiau tinka, jeigu to paties vizito metu kraujo spaudimas matuojamas su mažiausiai 2 valandų pauze (28).
1.6. Gydymas
Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas yra konservatyvus ir palaikomasis, jo tikslas – išvengti arba gydyti sumažėjusios inkstų funkcijos komplikacijas, palaikyti tinkamą mitybą ir mažinti inkstų funkcijos praradimą (10). Reikalinga sutelkti dėmesį į pirminę inkstų ligą, kuri yra atsakinga už LIFN išsivystymą (pvz. pielonefrito gydymas) (1).
1.6.1. Savininko ir veterinarijos gydytojo ryšys
Skirtingai nuo ūmaus inkstų pažeidimo, pacientų sergančių LIFN priežiūra reikalauja nuolatinio santykio su augintinio savininku mėnesius ar metus po pradinės diagnozės. LIFN gydymas turės didesnę sėkmę, parengus ilgalaikį gydymo planą, į kurį įeina:
1) savininko pradinis supažindinimas apie jo augintinio ligą ir jos gydymą bei stebėseną; 2) individualus planas, paruoštas paciento ligos progresavimo ir atsako į gydymą stebėsenai; 3) nuolatinis gydymo palengvinimas dėl augintinio savininko aktyvaus dalyvavimo gydyme
(10).
Būtina užmegzti nuolatinius santykius su augintinio savininku, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi gydymo rekomendacijų ir atliekama tinkama gyvūno būklės stebėsena. Jeigu to nebus laikomasi – nebus pasiektas optimalus atsakas į gydymą, savininkas gali nebepasitikėti gydymu, o tai gali lemti ankstyvą paciento ligos baigtį (10). Gerai parengtas gydymo planas ankstyvoje ligos stadijoje gali labai pagerinti ilgalaikius rezultatus užtikrinant geresnę gyvūno gyvenimo kokybę. Atlikus daugybę klinikinių tyrimų, tapo akivaizdu, kad paciento gyvenimo kokybė pagerėja dėl nuolatinio augintinio savininko ir veterinarijos gydytojo bendravimo (10).
1.6.2. Mityba
Maitinant pacientus specialiu inkstams skirtu – renaliniu – pašaru, gali būti padidinama pacientų išgyvenimo trukmė ir gyvenimo kokybė (10). Tinkama mityba LIFN sergantiems pacientams šiuo metu yra pirmo pasirinkimo gydymas (30). Katėms, sergančioms II-IV stadijos LIFN, renalinis pašaras yra dabartinis gydymo standartas, kurį palaiko didelė dalis tarptautinių rekomendacijų bei mokslinių straipsnių (5). Renalinis pašaras padeda slopinti uremiją bei priešlaikinę
16 mirtį dėl LIFN sukeltų komplikacijų, taip pat pagerėja gyvūno mityba, o savininkai dažniau praneša apie pagerėjusią gyvenimo kokybę.
Ėdalas, skirtas katėms su LIFN, skiriasi nuo įprasto pašaro: jame vyrauja sumažintas baltymų, fosforo bei natrio kiekis, yra padidintas vitamino B ir tirpių skaidulų kiekis, padidintas kaloringumas. Toks pašaras suteikia neutralų poveikį rūgščių-šarmų pusiausvyrai, omega 3 polinesočiųjų riebalų rūgščių ir antioksidantų (4,6,14). Į kačių ėdalus papildomai dedamas kalis dėl padidėjusios hipokalemijos rizikos (5).
Kai baltymai yra apdorojami organizme, jie gali tapti ureminiais toksinais, kurių prastai veikiantys inkstai nebegali tinkamai pašalinti iš organizmo. Sumažinus baltymų kiekį mityboje, sumažėja azotemija ir palengvėja klinikiniai požymiai kaip svorio netekimas, prastas apetitas, vėmimas ir letargija (31).
Nors kai kurios katės lengvai priima mitybos pokyčius, daugeliui kačių reikėtų taikyti laipsnišką keitimą iš seno ėdalo į naują renalinį pašarą: rekomenduojamas kelių savaičių pereinamasis laikotarpis (5). Svarbu, kad tam tikros medžiagų apykaitos, virškinimo trakto ir odontologinės problemos būtų sutvarkytos prieš supažindinant su nauju ėdalu (5).
Svarbu yra užtikrinti tinkamą maisto suvartojimą, stabilų kūno svorį ir kūno įmitimą (5). Famotidinas, omeprazolis ir mirtazapinas gali būti naudojami siekiant paskatinti maisto suvartojimą, tačiau nėra daug duomenų, kurie pagrįstų rekomendaciją skirti apetitą skatinančius vaistus.
Kai pacientai nesugeba suvalgyti pakankamo kiekio pašaro, nepaisant pastangų padidinti suvartojimą, reikėtų svarstyti apie maitinimo vamzdelio įvedimą. Maitinimas per gastrostomijos arba ezofagostomijos vamzdelius yra paprastas ir efektyvus būdas užtikrinti tinkamą kalorijų ir vandens suvartojimą, taip pat palengvina vaistų sudavimą (32).
1.6.3. Skysčių terapija
Kadangi inkstai yra itin svarbūs palaikant homeostazę, inkstų funkcijos nepakankamumas gali sukelti skysčių, elektrolitų bei rūgščių-šarmų balanso sutrikimus. Gydymo tikslas – sustabdyti šiuos nuokrypius (33). Skysčių terapija yra indikuotina kliniškai dehidratuotiems pacientams. Hospitalizuojant pacientus, optimaliausia skirti skysčius intraveniniu būdu (33). Ūmaus skysčių poreikio pataisymas gali būti atliekamas intraveniniu arba subkutaniniu metodu, priklausomai nuo dehidratacijos stiprumo ir specifinių paciento poreikių (10). Ilgo termino skysčių sudavimas į paodį gali būti skiriamas tiems pacientams, kurie turi nuolatinį, lėtinį arba grįžtantį vandens trūkumą. Svarbiausia poodinių skysčių terapijos nauda – pagerėjęs apetitas ir aktyvumas bei sumažėję užkietėjusių vidurių atvejai. Panašu, jog skysčių terapija veiksmingesnė katėms nei šunims (10). Subalansuotas tirpalas, toks kaip Ringerio laktatas, yra tinkamas pasirinkimas skysčių atstatymui organizme. Fiziologinis tirpalas neturi kalio, todėl tinka pacientams su hiperkalemija (33).
17 1.6.4. Hiperfosfatemija
Hiperfosfatemijos gydymas yra indikuotinas katėms su II-IV stadijos LIFN (5). Gydymo tikslas – palaikyti fosforo koncentraciją konkrečiose ribose, kurios varijuoja priklausomai nuo LIFN stadijos (4 priedas).
Pirmas žingsnis siekiant sumažinti hiperfosfatemiją – mityba su sumažintu fosforo kiekiu (renaliniai pašarai) (10). Vidutiniškai praėjus 4-6 savaitėms nuo renalinio pašaro šėrimo pradžios, fosforas turi būti matuojamas. Mėginiai turi būti surinkti alkinus gyvūną 12 valandų, kad būtų išvengta hiperfosfatemija dėl paėdimo (10). Jei po 4-8 savaičių tinkama fosforo koncentracija nėra pasiekta - reikėtų pridėti fosforo rišiklius.
Fosforo rišiklių klinikinė reikšmė – jie skatina netirpstančių fosforo druskų formavimąsi žarnyne, taip paversdami fosforą prastai pasisavinamą (5). Tyrimai rodo, kad papildžius mitybą fosforo rišikliais sumažėja fosforo koncentracija kraujyje ir padidėja bikarbonatų kiekis (34). Kadangi su maistu gautas fosforas yra šio gydymo taikinys, yra svarbu, kad fosforo rišikliai būtų suduodami ėdimo metu, nes sudavus ne šėrimo metu smarkiai sumažėja jų efektyvumas. Fosforo rišikliai turi būti dozuojami „iki efekto“ - tai reiškia, kad dozė yra koreguojama iki tokios dozės, kad būtų pasiektas siekiamas fosforo kiekis kraujyje.
Dažniausiai naudojami fosforo rišikliai – aliuminio, kalcio bei lantano druskos (10). Naudojant aliuminio turinčius fosforo rišiklius, katėms dažnai pasireiškia vidurių užkietėjimas (12).
1.6.5. Hipokalemija
Hipokalemija ir kalio praradimas yra pakankamai dažnas reiškinys katėms, sergančioms II ir III stadijos LIFN, rečiau matoma sergant IV stadijos LIFN (10). Hipokalemija pasitaiko dažniau negu hiperkalemija (35). Hipokalemijos paplitimas tarp kačių su antros arba trečios stadijos LIFN yra tarp 20 ir 30 proc. (12).
Padidintas kalio kiekis renaliniuose pašaruose sumažina akivaizdžius klinikinius hipokalemijos požymius, tačiau hipokalemija vis dar išlieka dažnas radinys katėms su LIFN. Gyvūnai su hipokalemija turi gauti kalio papildus. Kalio papildai, skiriami per burną, yra saugiausias ir optimaliausias būdas sušerti kalio (10). Parenterinė kalio terapija dažniau yra atliekama pacientams, kuriems reikia staigaus hipokalemijos gydymo, jie negali arba atsisako valgomosios terapijos (5).
Kalio gliukonatas arba citratas yra geri pasirinkimai, kai gydymas vykdomas šeriant, tačiau kalio chloridas yra nerekomenduojamas, nes jis yra rūgštinantis ir neskanus. Kalio citrato tirpalas yra puiki alternatyva, nes jis tuo pačiu ir šarmina. Jei katėms pasireiškė hipokaleminės kilmės miopatija, ji dažniausiai susitvarko ne vėliau nei per savaitę nuo gydymo pradžios parenteriniais arba valgomais kalio papildais (12). Vėliau kalio dozuotė turi būti pakoreguojama atsižvelgiant į paciento klinikinį atsaką ir kalio koncentraciją kraujyje. Ji turi būti tikrinama kas 7-14 dienų ir dozė atitinkamai pakoreguojama, siekiant nustatyti galutinę palaikomąją dozę (10).
18 1.6.6. Metabolinė acidozė
Gydyti metabolinę acidozę nusprendžiama remiantis kraujo dujų analize, siekiant įvertinti paciento rūgščių-šarmų balansą (9). Yra žinoma, kad metabolinė acidozė ištinka mažiau negu 10 proc. kačių su antros ir trečios stadijos LIFN, bet aptinkama beveik 50 proc. kačių su ryškiais uremijos požymiais (5).
Šarminanti terapija yra skiriama katėms su I-IV stadijos LIFN, kai kraujo pH lygis ir bikarbonatų koncentracija nukrinta žemiau fiziologinės normos ribų (10). Įprasto ėdalo keitimas į renalinį pašarą gali pagerinti acidozę, kadangi yra suteikiamas neutralaus pH ėdalas. Kai vien mityba yra nepakankama, galima duoti šarminančios druskos, dažniausiai natrio bikarbonato arba kalio citrato (10). Kalio citratas papildomai gydo ne vien metabolinę acidozę, bet ir hipokalemiją (5,10). Atsakas į šarminančią terapiją turėtų būti įvertinamas atliekant kraujo dujų analizę praėjus 10-14 dienų nuo gydymo pradžios ir dozė koreguojama, kol pasiekiama optimali dozė. Šlapimo pH lygis yra nepatikimas rodiklis siekiant įvertinti gydymo poreikį ir atsaką (10).
1.6.7. Neregeneracinė anemija
Anemija yra įprasta būklė, pasireiškianti katėms su trečios ir ketvirtos stadijos LIFN (10). Gydymo esmė – palaikyti tinkamą mitybą, sumažinti lėtinį kraujavimą iš virškinimo trakto ir stimuliuoti raudonųjų kraujo ląstelių gamybą (4). Virškinimo trakto kraujavimui stabdyti galima taikyti H2 receptorių antagonistus, protonų siurblio inhibitorius ir sukralfatą (4).
Gydymas eritropoetinu yra efektyviausias gydymo būdas, bet optimaliam gydymo atsakui įvertinti reikalingi visi veiksniai, skatinantys paciento anemiją. Dažniausiai naudojami preparatai katėms yra rekombinantinis žmonių eritropoetinas Epogen (EPO) ir darbepoetinas alpha (DPO) (10). Įrodyta, kad dėl EPO naudojimo atsiranda priklausantis nuo dozės hematokrito padidėjimas, sustabdoma anemija ir klinikiniai požymiai susitvarko per 2-8 savaites (5). Nors EPO sutvarko LIFN sukeltą anemiją, antikūnų, nukreiptų prieš EPO, susidarymas vėliau gali padaryti gydymą neveiksmingu (5). Taip pat, tęsiant gydymą, kai yra susidarę antikūnai, paties paciento gaminamą eritropoetiną gali paversti nebeefektyviu, todėl pacientas gali tapti potencialiai priklausomas nuo kraujo perpylimo procedūrų (5). Taigi EPO įprastai naudojamas pacientams, kurie serga pažengusiu LIFN, kai jiems reikalinga anemijos korekcija, siekiant išlaikyti patenkinamą gyvenimo kokybę (10).
1.6.8. Proteinurija
Proteinurija yra neigiamas prognostinis LIFN rodiklis ir yra susijusi su dideliu inkstų funkciniu sutrikimu, ureminės krizės rizika, azotemijos didėjimu ir mirtimi (29). Kuo didesnė proteinurija, tuo didesnis LIFN progresavimo greitis ir mirtingumas (26). Gydymas nuo proteinurijos yra rekomenduojamas katėms, kurios serga II-IV stadijos LIFN, kai šlapimo baltymų ir kreatinino santykis (UPC) viršija 0,4. Taip pat rekomenduojamas katėms su pirmos stadijos LIFN, kai UPC yra didesnis negu 2,0 (5).
19 Tikslas - inicijuoti gydymą, taikant renalinį pašarą ir duodant AKF inhibitorius, siekiant bent perpus sumažinti UPC arba, optimaliausia, sugražinti jį į fiziologinės normos ribas (5). Įprastai naudojami AKF inhibitoriai yra benazeprilis ir enalaprilis. Benazeprilis yra daugiau naudojamas nei enalaprilis, nes benazeprilis daugiau šalinamas per kepenis negu per inkstus (10). Nedidelis kreatinino kiekio sumažėjimas nėra kliniškai reikšmingas proteinurijos gydyme, tačiau esant stipriam kreatinino kiekio padidėjimui reikėtų iš naujo įvertinti gydymo schemą (5). AKF inhibitorių dozė turi būti atsargiai padidinama, kad būtų padidintas poveikis proteinurijai. Serumo kalio kiekiai turi būti stebimi, kadangi hiperkalemija yra žinomas gydymo AKF inhibitoriais šalutinis poveikis, kuris gali riboti dozės didinimą (10).
1.6.9. Sisteminė hipertenzija
Pacientai su II-IV stadijos LIFN, kurie nuolatos turi sistolinį kraujo spaudimą, viršijantį 160, o diastolinį – 100 mm Hg, yra kandidatai šiam gydymui (10). Gydymas taip pat gali būti pradedamas I stadijos LIFN pacientui, jeigu jo arterinis kraujo spaudimas nuolatos viršija 180 mm Hg (5). Jeigu LIFN atveju yra nustatyta hipertenzija, turinti riziką pakenkti inkstams, galima pradėti taikyti antihipertenzinį gydymą iškart po pirmųjų kraujospūdžio matavimų, bet rezultatai turi būti patvirtinami matuojant kraujo spaudimą keletą kartų skirtingais laiko periodais (36). Jeigu nėra akies pažeidimų, neurologinių pakitimų arba sistolinis kraujo spaudimas neviršija 200 mm Hg – nėra indikacijos imtis staigių veiksmų pradėti antihipertenzinę terapiją (10).
AKF inhibitoriai (enalaprilis ir benazeprilis) ir kalcio kanalų blokatoriai (amlopidinas) yra dažniausiai pasirenkami antihipertenziniai vaistai gydymui katėms, nes pasižymi inkstus apsaugančiomis savybėmis. Nors AKF inhibitoriai įprastai nestipriai sumažina kraujo spaudimą, bet jie pasižymi nauda keičiant viduglomerulinę hemodinamiką, proteinuriją ir lėtina inkstų fibrozę (10). Nėra nustatyta tinkama riba, kada nutraukti gydymą nuo hipertenzijos katėms su LIFN (10). Išskyrus pacientus su akių arba neurologiniais pažeidimais, nėra reikalinga staigiai sumažinti kraujo spaudimą (5).
1.7. Ligos prognozė ir išgyvenimo trukmė
Katės su LIFN varijuoja per visą gydymą. Kai kurioms katėms liga progresuoja greitai, panašiai kaip šunims, tačiau įprastai katėms LIFN progresuoja lėčiau nei šunims (10). Taip pat kai kurios katės su LIFN turi gana stabilią inkstų funkciją daugelį mėnesių ir metų bei dažniausiai gaišta dėl priežasčių, nesusijusių su liga (5). Katėms taikant renalinį pašarą galima prailginti išgyvenimo trukmę – vieno tyrimo metu nustatyta vidutinė išgyvenimo trukmė katėms, šertoms renaliniu pašaru, buvo 633 dienos, o šertų įprastu ėdalu – 264 dienos (37). Taip pat proteinurija ir arterinė hipertenzija yra susijusios su prastesne prognoze, nors ji gali būti kiek pakoreguojama taikant gydymą.
20
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo duomenys buvo retrospektyviai renkami X veterinarijos klinikoje. Laikotarpis – nuo 2019 metų sausio iki 2020 metų spalio mėnesio. Nuo 2020 metų liepos mėnesio iki 2020 metų spalio mėnesio pacientų apžiūroje taip pat buvo dalyvaujama kartu su veterinarijos gydytoju. Po atvejų atrankos iš viso tyrimo atlikimui buvo atrinktos 46 katės, kurioms buvo diagnozuotas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, išanalizuoti jų ligos išrašai. Visos tyrime dalyvavusios katės buvo skirstomos ir tiriamos pagal lytį, veislę, amžių ir ligos stadiją.
Buvo surinkta informacija apie tiriamojo klinikinius požymius ir savijautą, remiantis ligos išrašuose esančiais anamnezės duomenimis. Taip pat buvo surinkti klinikinės apžiūros duomenys: gleivinių spalva, KPG, širdies darbas, kvėpavimo darbas ir kūno temperatūra, buvo įvertinta bendra gyvūno būklė, kailio kokybė, dehidratacijos lygis, tikrinta burnos ertmė, jos gleivinė. Tiriamiesiems buvo atlikta pilvo palpacija, siekiant apčiuopti inkstus ir įvertinti, ar yra pakitimų.
Visiems 46 tiriamiesiems buvo atlikti laboratoriniai tyrimai. Iš visų tiriamųjų buvo paimti kraujo mėginiai iš v. cephalica. Kraujas buvo surenkamas į 1,3 ml. mėgintuvėlį su EDTA morfologiniam kraujo tyrimui ir į 0,7 ml. talpinantį mėgintuvėlį su heparinu biocheminiam kraujo tyrimui. Kraujo morfologinis tyrimas buvo tiriamas IDEXX ProCyte Dx Hematology Analyzer, biocheminiai parametrai – IDEXX Catalyst Dx Chemistry Analyzer aparatu. Tyrimui buvo renkami ir analizuojami kreatinino (CREA) ir šlapalo (UREA) koncentracijos kraujyje rezultatai. Visiems 46 pacientams buvo ištirtas kreatininas ir šlapalas, 15 pacientų buvo atliktas SDMA tyrimas (1 pav.).
26,09 proc. kačių (n = 12) buvo atlikti šlapimo tyrimai. Šlapimas buvo surenkamas į 10 ml švirkštą cistocentezės būdu pasitelkiant echoskopijos aparatą. 9 ml šlapimo buvo suleidžiama į mėgintuvėlį ir uždedama centrifūguoti 10 min. 1500 apsisukimų per minutę greičiu, likęs 1 ml šlapimo buvo panaudojamas šlapimo parametrams ištirti. Tam buvo naudotas IDEXX VetLab UA aparatas. Baigus centrifūguoti, ant Eickemeyer veterinarinio refraktometro užlašinta porą lašų mėginio ir atliekamas santykinio tankio nustatymas. Mėginys buvo nupilamas ir iš dugne likusio šlapimo buvo paruošiama ir atliekama šlapimo nuosėdų mikroskopija Delta Optical Evolution 300 mikroskopu.
Po laboratorinių tyrimų 23,91 proc. pacientų (n = 11) buvo atliekamas echoskopinis tyrimas inkstų struktūrinių pakitimų nustatymui. Klinikoje buvo naudotas Mindray DC-3 echoskopijos aparatas. Kailis buvo nuskutamas ties inkstų topografine sritimi, užtepama echoskopijai skirto gelio ir daviklis vedžiojamas po nuskustą sritį, taip įvertinant inkstus ir juose esančius pakitimus.
21
1 pav. Tyrimo schema sergamumo analizei
Baigiamojo darbo metu buvo atliktas kačių su II stadijos LIFN gydymo efektyvumo tyrimas. Pirmo vizito metu visi tiriamieji buvo suskirstyti į atitinkamas ligos stadijas priklausomai nuo kreatinino koncentracijos kraujyje. Visos katės, kurios sirgo II stadijos LIFN (n = 18), buvo sugrupuotos į tris grupes:
1. Katės, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras (n = 6); 2. Katės, kurioms buvo paskirtas šlapias renalinis pašaras (n = 6);
3. Katės, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras ir papildomai paskirta intraveninių skysčių terapija (n = 6).
22 Katėms, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras su papildoma skysčių terapija, gavus savininkų sutikimą, diagnozės nustatymo dieną buvo atlikta intraveninė skysčių terapija: įvestas intraveninis kateteris į v.cephalica, dūrio vieta buvo aseptiškai paruošta. Katės buvo paliktos kelioms valandoms veterinarijos klinikoje izotoninių skysčių infuzijai, tam buvo naudojamas Ringerio laktatas. Kitą dieną katės iš namų buvo vėl atnešamos į veterinarijos kliniką pakartotinei procedūrai ir suplanuojamas kitos savaitės vizitas. Po skysčių lašinimo kateteris buvo išimamas. Antro apsilankymo metu buvo atliekami pakartotiniai kraujo tyrimai, įvertinami klinikiniai požymiai ir atliekama intraveninių skysčių terapija, kitą dieną katės turėjo būti atvežamos pakartotinei procedūrai ir suplanuojamas trečias vizitas kraujo parametrų vertinimui.
Katės, kurioms buvo paskirtas sausas arba šlapias renalinis pašaras be papildomos skysčių terapijos, po savaitės ir po dviejų savaičių nuo pirmo vizito turėjo atvykti pakartotinei katės apžiūrai ir kraujo tyrimams, jų metu buvo pakartoti kreatinino ir šlapalo koncentracijos kraujyje matavimai bei įvertinti klinikiniai požymiai (2 pav.).
23
2 pav. Tyrimo schema gydymo efektyvumo vertinimui
Tyrimo metu gauti rezultatai buvo susisteminti naudojant „Microsoft Excel 2016“ ir „IBM SPSS Statistics“ programas statistinei analizei. Buvo įvertinti duomenų vidurkiai ir jų paklaidos, gauti rezultatai buvo pateikti procentine išraiška. Duomenų patikimumas buvo įvertintas naudojant Chi kvadrato metodą. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, kai p < 0,05.
24
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo paplitimas tarp kačių
Remiantis klinikos duomenimis, per du metus iš viso X veterinarijos klinikoje buvo gydyti 1823 pacientai, tarp jų – 639 katės (35,05 proc.). 2019 metais X veterinarijos klinikoje iš viso buvo gydyti 857 pacientai, iš kurių 32,91 proc. pacientų buvo katės (n = 282). 2020 metais iki spalio mėnesio iš viso klinikoje apsilankė 966 pacientų, kurių katės sudarė 36,96 proc. visų pacientų (n = 357) (3 pav.).3 pav. Kačių atvejų skaičius lyginant su kitais gyvūnais, apsilankiusiais X veterinarijos klinikoje
2019-2020 metais
Analizuojant gautus duomenis nustatyta, kad per du metus tarp 639 gydytų kačių LIFN buvo diagnozuotas 46 katėms. Tai sudarė 7,2 proc. gydytų kačių. Remiantis 2019 metų duomenimis, iš 282 kačių klinikoje 26 katėms buvo diagnozuotas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas – jos sudarė 9,22 proc. visų kačių – beveik kas dešimta katė sirgo LIFN. Tuo tarpu 2020 metais tarp 357 klinikoje gydytų kačių 20 kačių diagnozuotas LIFN, jos sudarė 5,6 proc. visų gydytų kačių (4 pav.).
25
4 pav. Kačių, kurioms diagnozuotas LIFN, atvejų skaičius lyginant su visais kačių atvejais
2019-2020 metais X veterinarijos klinikoje
3.2. LIFN sergamumas
pagal skirtingus veiksnius
3.2.1. Kačių sergamumas LIFN skirtingose ligos stadijose
Diagnozavus lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą, visi pacientai buvo priskirti prie atitinkamos ligos stadijos. Tai buvo atlikta remiantis IRIS gairėmis pagal kreatinino koncentraciją kraujyje.
I stadijai nepriklausė nei vienas tiriamasis. II stadijos LIFN sergančių kačių buvo daugiausiai – sirgo 39,13 proc. visų tiriamųjų (n = 18). III stadijos liga iš viso sirgo 34,78 proc. pacientų (n = 16). IV (terminalinei) stadijai buvo priskirti 12 atvejų, o jie sudarė 26,09 proc. visų tiriamųjų (5 pav.).
26 3.2.2. Lyties įtaka kačių sergamumui LIFN
Buvo įvertinta lyties įtaka kačių sergamumui LIFN. Iš 46 tiriamųjų net 31 katė buvo patelė, jos sudarė 67,39 proc. visų tiriamųjų. Lyginant lyčių pasiskirstymą tarp ligos stadijų, 38,71 proc. visų patelių sirgo II stadijos LIFN (n = 12), 32,26 proc. – III ligos stadija (n = 10), o IV stadijos LIFN – 29,03 proc. (n = 9). Tuo tarpu II ligos stadija sirgę patinai sudarė 40 proc. visų patinų (n = 6), III ligos stadija – 40,0 proc. (n = 6), o IV ligos stadija – 20 proc. (n = 3). Remiantis rezultatais galima teigti, kad patinai procentaliai šiek tiek daugiau sirgo II ir III stadijos LIFN negu patelės, o patelės IV stadijos liga sirgo 9,03 proc. daugiau nei patinai (p > 0,05) (6 pav.).
6 pav. Lyties pasiskirstymas tarp skirtingų LIFN stadijų
3.2.3. Veislės įtaka kačių sergamumui LIFN
Buvo analizuojamas sergamumas LIFN tarp skirtingų kačių veislių. Iš visų 46 tiriamųjų 36,96 proc. kačių buvo mišrūnės (n = 17). Veislinės katės sudarė didesnę tiriamųjų dalį – jų iš viso buvo 63,04 proc. (n = 29).
Mišrūnių ir veislinių kačių pasiskirstymas tarp skirtingų ligos stadijų skyrėsi. II stadijos LIFN mišrūnės sirgo daugiausiai, jos sudarė 47,06 proc. visų sirgusių mišrūnių (n = 8). III ligos stadija sirgo kiek mažiau – 29,41 proc. (n = 5). Mažiausiai mišrūnių sirgo terminaline ligos stadija – 23,53 proc. (n = 4). Analizuojant veislinių kačių rezultatus, pastebėta, kad II ligos stadija iš viso sirgo 34,48 proc. visų veislinių kačių (n = 10). III ligos stadija jų sirgo daugiausiai – 37,93 proc. (n = 11). IV ligos stadija buvo diagnozuota 27,59 proc. veislinių kačių (n = 8) (p > 0,05) (7 pav.).
27
7 pav. Mišrūnių ir veislinių kačių pasiskirstymas tarp skirtingų LIFN stadijų
Siekiant išsiaiškinti, kokios veislės katės daugiausiai buvo diagnozuotos LIFN per 2019-2020 metus, buvo išanalizuoti duomenys apie 29 kačių veisles.
Didžiausias sergamumas buvo matomas tarp persų veislės kačių – iš viso LIFN sirgo 6 katės, jos sudarė 20,69 proc. visų sirgusių veislinių kačių. Tai reiškia, kad kas penkta veislinė katė buvo persų veislės. Lyginant su kitais tiriamaisiais, didelis sergamumas LIFN buvo stebimas ir tarp Meino meškėnų ir siamo veislės kačių – šios veislės turėjo po 5 kates ir jos sudarė po 17,24 proc. visų sergančių veislinių kačių – atliktame tyrime beveik kas šešta veislinė katė serganti LIFN buvo siamo arba Meino mėškėnų veislės. Kiek mažiau susirgimo LIFN atvejų užfiksuota tarp rusų mėlynųjų ir abisinijos veislės kačių: iš viso sirgo po 3 kates ir jos sudarė po 10,34 proc. visų tirtų veislinių kačių – kas dešimta katė buvo rusų mėlynoji ir abisinijos veislės katė. 2 sfinksų ir 2 egzotų veislės katės sirgo LIFN, jos sudarė po 6,9 proc. tirtų veislinių kačių. Mažiausias atvejų skaičius fiksuotas tarp Kornvalio reksų, britų trumpaplaukių ir škotų nulėpausių veislės kačių – sirgo po 1 katę ir jos sudarė po 3,45 proc. visų tiriamų veislinių kačių (8 pav.).
28
8 pav. Kačių veislės, kurioms buvo diagnozuotas LIFN 2019-2020 metais X veterinarijos klinikoje
3.2.4. Amžiaus įtaka kačių sergamumui LIFN
Tyrimo metu kačių sergančių LIFN vidutinis amžius buvo 10,4 ± 0,504 metai. Jauniausia katė tyrime buvo 3 metų mišrūnė patelė, vyriausia katė – 17 metų mišrūnė patelė. Visi tiriamieji buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: pacientai iki 7 metų amžiaus, pacientai nuo 7 iki 11 metų amžiaus ir pacientai vyresni nei 11 metų.
Tiriamųjų, jaunesnių nei 7 metai, buvo mažiausiai – jie sudarė 15,28 proc. visų tiriamųjų (n = 7). Daugiau pasitaikė nuo 7 iki 11 metų amžiaus pacientų, sergančių LIFN – jie sudarė daugiau nei ketvirtadalį tiriamųjų – 26,09 proc. (n = 12). Daugiausiai LIFN sirgo tiriamieji, kurių amžius siekė daugiau nei 11 metų. Jie sudarė 58,70 proc. visų tiriamųjų (n = 27).
Analizuojant jauniausių kačių rezultatus, nustatyta, kad II ligos stadija sergantieji sudarė 42,86 proc. visų kačių šioje amžiaus grupėje (n = 3). III stadijos LIFN sirgo 14,29 proc. (n = 1). Terminaline ligos stadija sirgo 42,86 proc. (n = 3).
Tarp kačių, kurioms buvo nuo 7 iki 11 metų, didžiausias sergamumas LIFN buvo stebimas II stadijoje – šia ligos stadija sirgo 50 proc. visų šios amžiaus grupės kačių (n = 6). III ligos stadija sirgo 41,67 proc. (n = 5). Terminaline ligos stadija sirgo 8,33 proc. kačių (n = 1).
Kačių, vyresnių nei 11 metų, sergamumas kiekvienoje ligos stadijoje buvo beveik vienodas: II ligos stadija sirgo 33,33 proc. visų šio amžiaus kačių (n = 9), III ligos stadija – 37,04 proc. (n = 10), o IV ligos stadija – 29,63 proc. (n = 8) (p > 0,05) (9 pav.).
29
9 pav. Kačių amžiaus grupių pasiskirstymas pagal LIFN stadiją
3.3. Anamnezės ir klinikinės apžiūros rezultatai tiriant LIFN sergamumą
3.3.1. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastysBuvo išanalizuoti visų 46 pacientų ligos išrašai, kuriuose veterinarijos gydytojai nurodė galimas ligos priežastis. Vienam pacientui – persų veislės katei – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas galėjo išsivystyti dėl policistinės inkstų ligos, nustatytos ultragarsinio tyrimo metu, ši ligos priežastis sudarė 2,17 proc. visų tiriamųjų. Taip pat, tyrimų metu buvo nustatytas pielonefritas vienai mišrūnei, kuris galėjo lemti LIFN išsivystymą, ši ligos priežastis taip pat sudarė 2,17 proc. Per 2019-2020 metus X veterinarijos klinikoje pasitaikė ir kitų įgimtų inkstų patologijų atvejai, kurie nebuvo tiksliai įvardinti, jie sudarė 8,7 proc. (n = 4). Didžiausia dalis pacientų turėjo nežinomos kilmės LIFN, jie sudarė 86,96 proc. (n = 40) (10 pav.).
30
10 pav. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastys tarp 46 tiriamųjų
3.3.2. Klinikinių požymių dažnis pagal ligos stadiją
Buvo įvertinti klinikiniai požymiai, dėl kurių kreipėsi tiriamųjų savininkai. Kai kurie požymiai papildomai buvo identifikuoti klinikinės apžiūros metu. Buvo palyginti dažniausiai pasitaikę klinikiniai požymiai katėms tarp skirtingų ligos stadijų.
Dažniausiai pasitaikęs skundas iš II stadijos LIFN sergančių kačių savininkų buvo anoreksija – 66,67 proc. (n = 12). Taip pat pusei kačių pasireiškė svorio netekimas – 50 proc. (n = 9), klinikinės apžiūros metu buvo nustatyta inkstų atrofija – 50 proc. (n = 9).
Analizuojant III ligos stadija sergančias kates, nustatyta, kad didžiajai daliai kačių pasireiškė inkstų atrofija – 81,25 proc. (n = 13), tiriamieji buvo anoreksiški - 75 proc. (n = 12) ir netekę svorio - 62,5 proc. (n = 11).
Pastebėta, kad visos IV ligos stadija sergančios katės buvo letargiškos – 100 proc. (n =12), beveik visoms katėms pasireiškė anoreksija – 91,67 proc. (n = 11) ir svorio netekimas – 83,33 proc. (n = 10) (11 pav.).
31
11 pav. Klinikinių požymių dažnis priklausomai nuo ligos stadijos
Lyginant rezultatus tarp skirtingų ligos stadijų pastebėta, kad poliurija dažniausiai buvo nustatoma tarp III ligos stadija sergančių kačių – 37,5 proc. (n = 6), II ligos stadijoje šis požymis pasitaikė šiek tiek mažiau – 33,33 proc. (n = 6), o IV ligos stadijoje – rečiausiai – 25 proc. (n = 3) (p > 0,05). Polidipsija taip pat buvo dažniau aptinkama III stadijos pacientams – 43,75 proc. (n = 7), II ligos stadijoje ji pasireiškė 33,33 proc. pacientų (n = 6), o IV stadijoje šis požymis buvo aptinkamas rečiausiai – 16,67 proc. (n = 2) (p > 0,05). Letargijos atveju skaičius didėjo vėlyvesnėse ligos stadijose: II ligos stadijoje šis požymis sudarė 38,89 proc. visų kačių (n = 7), III ligos stadijoje – 56,25 proc. (n = 9), o IV ligos stadijoje visos katės buvo letargiškos (n = 12) (p < 0,05). Anoreksija buvo vienas iš dažniausių požymių tarp kačių visose ligos stadijose: II ligos stadijoje nenoras ėsti pasireiškė 66,67 proc. pacientų (n = 12), III ligos stadijoje – 80 proc. (n = 12), o IV ligos stadijoje – 91,67 proc. (n = 11) (p > 0,05). Svorio netekimas dažniau buvo aptinkamas vėlyvesnėse ligos stadijose: II ligos stadijoje šis požymis pasireiškė 50 proc. kačių (n = 9), III ligos stadijoje – 62,5 proc. (n = 10), o IV ligos stadijoje – 83,33 proc. (n = 10) (p > 0,05). Didžiajai daliai tiriamųjų buvo nustatyta inkstų atrofija: II stadijoje ji buvo nustatyta 55,56 proc. pacientų (n = 10), III stadijos LIFN – 81,25 proc. (n = 13), o IV stadijoje – 75 proc. (n = 9) (p > 0,05). Vėmimo atvejų skaičius ženkliai skyrėsi tarp skirtingų LIFN stadijų: II ligos stadijoje vėmimas pasireiškė 27,78 proc. pacientų, (n = 5), III ligos stadijoje – 50 proc. (n = 8), o IV ligos stadijoje – 75 proc. (n = 9) (p < 0,05). Viduriavimo atvejų dažnis didėjo progresuojant ligai: 27,78 proc. II stadijos tiriamųjų viduriavo (n = 5), III stadijos – 31,25 proc. (n = 5), o IV stadijos – 50 proc. (n = 6) (p > 0,05).
3.4. LIFN diagnostika
Visiems 46 pacientams buvo surinkta anamnezė, atlikta klinikinė apžiūra ir morfologiniai bei biocheminiai kraujo tyrimai (100 proc.). Šlapimo tyrimas iš viso buvo atliktas 26,09 proc. kačių (n =
32 12). Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas 23,91 proc. kačių (n = 11). Gastroskopija buvo atlikta iš viso 2 katėms, tai sudarė 4,35 proc. kačių.
Pastebėta, kad ankstyvoje ligos stadijoje ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas dažniau: 27,78 proc. kačių su II stadijos LIFN buvo atliktas echoskopinis tyrimas (n = 5), III stadijos LIFN – 17,65 proc. (n = 3) ir IV stadijos LIFN – 14,29 proc. (n = 2). Pastebėta, kad šlapimo tyrimai dažniau buvo atliekami vėlyvesnėse ligos stadijose – 33,33 proc. kačių su IV stadijos LIFN buvo atlikti šlapimo tyrimai (n = 4), 31,25 proc. kačių su III stadijos LIFN (n = 5), o II stadijos LIFN sergančios katės sudarė 16,67 proc. (n = 3). Gastroskopija buvo atlikta tik 2 katėms, kurioms diagnozuota III ligos stadija, gastroskopija sudarė 12,5 proc. šios grupės kačių (12 pav.).
12 pav. Diagnostikos priemonės taikytos X veterinarijos klinikoje priklausomai nuo ligos
stadijos
3.5. Gydymo efektyvumas tarp II stadijos LIFN sergančių kačių
Buvo siekiama įvertinti kačių su II stadijos LIFN gydymo efektyvumą. Visos katės su II stadijos LIFN (n = 18) buvo padalintos į 3 grupes: katės, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras (n = 6), katės, kurioms buvo paskirtas šlapias renalinis pašaras (n = 6), ir katės, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras ir papildoma intraveninių skysčių terapija (n = 6).
Katės, kurioms buvo paskirtas sausas ir šlapias renalinis pašaras, turėjo būti atnešamos po savaitės ir dviejų savaičių nuo pirmos apsilankymo dienos pakartotinei apžiūrai ir kraujo tyrimams. Katės, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras ir papildomai atlikta intraveninė skysčių terapija, diagnozės nustatymo dieną buvo atlikti kraujo tyrimai, įvertinti klinikiniai požymiai ir atlikta skysčių terapija, kitą dieną katė buvo atnešama pakartotinei procedūrai. Po savaitės nuo pirmo apsilankymo buvo atlikti pakartotiniai kraujo tyrimai, įvertinti dabartiniai klinikiniai požymiai ir tą
33 pačią bei kitą dieną buvo lašinami intraveniniai skysčiai. Po dviejų savaičių nuo pirmos apsilankymo dienos buvo atlikta tik klinikinė apžiūra ir kraujo tyrimai.
Gydymas buvo įvertintas efektyviu, kai kreatinino ir šlapalo koncentracija kraujyje antro arba trečio vizito metu buvo žemesnė nei pirmo vizito metu užfiksuoto parametrų vidurkio, o klinikinių požymių dažnis mažėjo. Gydymas buvo vertinamas neefektyviu, jeigu šios vertės buvo aukštesnės nei nustatytas vidurkis pirmo apsilankymo metu, o klinikinių atvejų dažnis buvo vienodas arba didėjantis. Vėliau duomenys buvo susisteminti.
3.5.1. Kreatinino pokyčiai po paskirto gydymo
Vertinant kreatinino koncentracijos kraujyje pokyčius galima teigti, kad kreatinino vertės visais gydymo atvejais krito, tačiau netolygiai: vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje pirminio vizito metu katėms, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras, buvo 213,83 μmol/L, katėms, kurioms buvo paskirtas šlapias renalinis pašaras – 213 μmol/L, o katėms, kurioms buvo paskirtas sausas renalinis pašaras ir intraveninė skysčių terapija – 225,67 μmol/L.
Antro vizito metu nustatytos kreatinino vertės buvo mažesnės – kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru, vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje siekė 192 μmol/L, o tai yra 10,21 proc. mažiau nei pirmo vizito metu. Kačių, kurios buvo šeriamos šlapiu renaliniu pašaru, vidutinė kreatinino koncentracija buvo 202,33 μmol/L – 5,01 proc. mažiau nei diagnozės nustatymo dieną. Didžiausias skirtumas nuo pirmojo vizito buvo matomas kačių grupėje, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir papildomai taikoma intraveninių skysčių terapija – vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje siekė 168,17 μmol/L, o tai buvo net 25,48 proc. žemesnė koncentracija nei užfiksuota pirmo vizito metu.
Trečio vizito metu vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje visose kačių grupėse taip pat buvo mažesnė: kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru, kreatinino koncentracija siekė vidutiniškai 184,17 μmol/L, o tai yra 4,08 proc. mažiau nei antro vizito metu ir 13,87 proc. mažiau nei per pirmąjį apsilankymą. Kačių, kurios buvo šeriamos šlapiu renaliniu pašaru, vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje buvo 171,33 μmol/L – 15,32 proc. mažesnė nei antro vizito metu ir 19,56 proc. mažesnė nei diagnozės nustatymo dieną. Kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir gydomos intraveniniais skysčiais, vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje buvo 147,33 μmol/L – 12,39 proc. mažesnė nei antro apsilankymo metu ir 34,71 proc. mažesnė nei pirmąjį apsilankymą.
Pastebėta, kad nors ir visais gydymo atvejais kreatinino vertės krito, tačiau didžiausias parametrų kritimas buvo matomas tarp kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir papildomai paskirta intraveninių skysčių terapija (13 pav.).
34
13 pav. Vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje tarp skirtingų kačių grupių pirmo, antro bei
trečio vizito metu 3.5.2. Šlapalo pokyčiai po paskirto gydymo
Panaši tendencija buvo matoma vertinant šlapalo koncentracijos kraujyje skirtumus tarp skirtingo gydymo grupių. Pirmo vizito metu kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru, vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje siekė 15,5 mmol/L, kačių, kurios buvo šeriamos šlapiu renaliniu pašaru – 15,6 mmol/L, o kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir gydomos intraveniniais skysčiais – 16,4 mmol/L.
Antro vizito metu kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru, šlapalo koncentracija kraujyje vidutiniškai siekė 14,8 mmol/L – ji buvo 4,52 proc. mažesnė nei diagnozės nustatymo dieną. Kačių, kurios buvo šeriamos šlapiu renaliniu pašaru, vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje buvo 15,3 mmol/L – 1,92 proc. mažesnė nei pirmo apsilankymo metu. Kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir papildomai gydomos intraveninių skysčių infuzijomis, šlapalo koncentracija kraujyje vidutiniškai siekė 14,9 mmol/L, o tai buvo 9,15 proc. mažiau nei pirmo vizito metu.
Per trečią apsilankymą kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru, vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje buvo 14,5 mmol/L – 2,03 proc. mažesnė nei per antrąjį apsilankymą ir 6,45 proc. mažesnė nei diagnozės nustatymo dieną. Kačių, šertų šlapiu renaliniu pašaru, vidutinė šlapalo koncentracija kraujyje siekė 14,6 mmol/L, o tai buvo 4,58 proc. mažesnė nei antro vizito metu ir 6,41 proc. mažesnė nei pirmąją apsilankymo dieną. Kačių, šertų sausu renaliniu pašaru ir papildomai gydytų intraveninių skysčių infuzijomis, šlapalo koncentracija vidutiniškai siekė 14,1 mmol/L, o tai buvo 5,37 proc. žemesnė nei antro vizito metu ir 14,02 proc. žemesnė nei per pirmąjį apsilankymą (14 pav.).
35
14 pav. Vidutinė kreatinino koncentracija kraujyje tarp skirtingų kačių grupių pirmo, antro bei
trečio vizito metu
3.5.3. Klinikinių požymių kaita po paskirto gydymo
Kiekvieno apsilankymo metu buvo įvertinti klinikiniai požymiai, jų dažnis ir kitimas. Diagnozės nustatymo dieną buvo pastebėta, jog 50 proc. kačių, kurios buvo priskirtos prie šeriamų sausu renaliniu pašaru kačių grupės, buvo anoreksiškos, joms pasireiškė poliurija bei polidipsija (n = 3). 83,3 proc. kačių, priskirtų prie šeriamų šlapiu renaliniu pašaru kačių grupės, rodė nenorą ėsti (n = 5). Svorio netekimas taip pat pasireiškė dviems trečdaliams šios grupės kačių – 66,7 proc. (n = 4). Katės, kurios buvo priskirtos prie šeriamų sausu renaliniu pašaru ir papildomai gydomų intraveniniais skysčiais grupės, dažniausiai buvo anoreksiškos – 66,7 proc. (n = 4) ir letargiškos – 66,7 proc. (n = 4) (15 pav.).
36 Antro vizito metu pastebėti tokie rezultatai: nebuvo užfiksuotas nei vienas svorio netekimo ir vėmimo atvejis. Anoreksija vis dar išliko problema: 50 proc. kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru ir papildomai gydomos intraveniniais skysčiais (n = 3), 33,3 proc. kačių, kurios buvo šeriamos sausu renaliniu pašaru (n = 2) ir 16,7 proc. kačių, kurios buvo šeriamos šlapiu renaliniu pašaru (n = 1), nenorėjo ėsti. Po vieną poliurijos ir polidipsijos atvejį buvo užfiksuota kiekvienoje kačių grupėje – jos sudarė 16,7 proc. kiekvienos grupės kačių (n = 1). Vienai katei (16,7 proc.), kuri priklausė prie šeriamų šlapiu renaliniu pašaru grupės, pasireiškė viduriavimas. Viena katė (16,7 proc.), kuri buvo priskirta prie šeriamų sausu renaliniu pašaru ir papildomai gydomų intraveniniais skysčiais kačių grupės, buvo letargiška (16 pav.).
16 pav. II stadijos LIFN sergančių kačių klinikiniai požymiai antro apsilankymo metu
Trečio vizito metu beveik visi klinikiniai požymiai tarp tiriamųjų išnyko. Buvo užfiksuotas vienas anoreksijos atvejis tarp kačių, šeriamų sausu renaliniu pašaru (16,7 proc.), manoma dėl pasikeitusio ėdalo.
