Dažniausiai pasitaikantys šunų navikai: klinikinių atvejų analizė veterinarijos klinikoje „X“ 2016 m. – 2018 m.

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Lauksmė Merkevičiūtė

Dažniausiai pasitaikantys šunų navikai: klinikinių atvejų analizė

veterinarijos klinikoje „X“ 2016 m. – 2018 m.

Most common canine tumors: veterinary clinic „X“ clinical cases

analysis from 2016 to 2018

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovė: dr. Jurgita Dailidavičienė

2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikantys šunų navikai: klinikinių atvejų analizė veterinarijos klinikoje „X“ 2016 m. – 2018 m.“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. 2019-01-15 Lauksmė Merkevičiūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2019-01-15 Lauksmė Merkevičiūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

2019-01-15 Jurgita Dailidavičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) 2019-01-15 Prof. Judita Žymantienė

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1 Navikų etiologija, klasifikacija, diagnostika ... 8

1.1.1. Navikų etiologija ... 8

1.1.2. Klasifikacija ... 8

1.1.3. Diagnostika... 9

1.2 Odos ir minkštųjų audinių navikai ... 9

1.3 Šlapimo sistemos navikai ... 10

1.4 Endokrininės sistemos navikai ... 11

1.5 Burnos ertmės navikai... 13

1.6 Kaulinio audinio navikai ... 14

1.7 Pieno liaukų navikai ... 15

1.8 Virškinimo sistemos navikai ... 16

1.9 Lytinės sistemos navikai ... 17

1.9.1 Patelių lytinės sistemos navikai... 17

1.9.2 Patinų lytinės sistemos navikai ... 18

1.10 Kvėpavimo sistemos navikai ... 19

1.11 Blužnies navikai ... 19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21

3. TYRIMO REZULTATAI... 23

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 32

IŠVADOS ... 34

REKOMENDACIJOS ... 35

4 DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS ŠUNŲ NAVIKAI: KLINIKINIŲ ATVEJŲ

ANALIZĖ KLINIKOJE „X“ 2016 M. – 2018 M.

Lauksmė Merkevičiūtė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Navikų išsivystymo priklausomybė dėl tam tikrų veiksnių kelia daug klausimų ne tik veterinarinėje, bet ir žmonių medicinoje. Šio darbo tikslas – išanalizuoti navikų pasireiškimą šunims smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“. Naudojant klinikinį, rentgenologinį ir citologinį tyrimus, ištirtas 61 šuo.

Dažniausiai nustatyti odos ir minkštųjų audinių (42,6 proc.), pieno liaukos (27,9 proc.) ir virškinamojo trakto navikai (9 proc.). Didžiausias navikinių susirgimų procentas nustatytas vesliniams šunims (69 proc.) (p < 0,01), kuriems dažniausiai pasireiškė odos ir minkštųjų audinių (38,1 proc.) ir pieno liaukos navikai (28,6 proc.). Vokiečių aviganių ir jorkšyrų veislių šunims buvo nustatyta daugiausiai navikų (po 11,5 proc.). Neveisliniams šunims taip pat dažniausiai buvo nustatyti odos ir minkštųjų audinių (52,6 proc.) bei pieno liaukos navikai (26,3 proc.). Daugiausia odos ir minkštųjų audinių navikų buvo nustatyta šunims tarp 4-ių ir 9-ių metų, jų amžiaus vidurkis – 8,1 m. Daugiausia pieno liaukos navikų buvo nustatyta 10-ies – 12-os m. amžiaus šunims, amžiaus vidurkis – 11,1 m.

Didžiąją dalį sirgusiųjų sudarė patelės (70 proc., p < 0,05). Patelėms dažniausiai buvo nustatyti pieno liaukos (39,5 proc.) ir odos ir minkštųjų audinių navikai (66,7 proc.). Patinams – odos ir minkštųjų audinių navikai (66,7 proc.). Pieno liaukų navikai dažniausiai buvo randami kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje (64,7 proc.). Iš tyrime dalyvavusių šunų 63,9 proc. turėjo viršsvorio. 72,1 proc. patelių viršsvoris buvo būdingas, ypač toms, kurioms pasireiškė pieno liaukos navikas – 76,5 proc.

5 MOST COMMON TUMORS IN DOGS: CLINICAL CASES ANALYSIS FROM ‚X‘

CLINIC FROM 2016 TO 2018

Lauksmė Merkevičiūtė Master‘s Thesis

SUMMARY

Tumor development dependence on certain factors raises a lot of questions not only in human medicine field, but also in veterinary medicine. The aim of this study was to analyze tumor prevalence in dogs in small animal clinic “X”. Clinical, X-ray and cytological research methods were used. In total 61 clinical cases were investigated.

The most common tumors in dogs were skin and soft tissues (42,6 %), mammary gland (27,9 %) and gastrointestinal tract (9 %). Most tumors were spotted in Mixed Breed dogs (69 %), 38,1 % of those tumors were skin and soft tissues and 28,6 % mammary gland. German shepherd and Yorkshire terrier breeds also were among those with the highest prevalence of tumors (both breeds had equally 11,5 %). Mixed Breed dogs also had the highest prevalence of skin and soft tissue tumors (52,6 %) and mammary gland tumors (26,3 %). Most dogs with skin and soft tissue tumors were from 4 to 9 years old, with average age of 8,1 years old. Most mammary gland tumors were diagnosed for 10 – 12 years old dogs with average age of 11,1 years old.

The majority of patients were female dogs (70 %, p < 0,05). Female dogs were mostly diagnosed with mammary gland (39 %, 5 ) and skin and soft tissue (66,7 %) tumors. While male dogs were mostly diagnosed with skin and soft tissue tumors (66,7 %). Mammary gland tumors were mostly diagnosed in caudal abdominal mammary gland (64,7 %). 63,9 % dogs in this research were obese. Also obesity was representative in 72,1 % female dogs, especially those with mammary gland tumor – 76,5 %.

6

SANTRUMPOS

ADH – antinksčių sukeltas hiperadrenokorticizmas HCC – hepatoceliulinė karcinoma

KMI – kūno masės indeksas

NCI – National Cancer Institute (Nacionalinis vėžio institutas) PDH – hipofizės sukeltas adrenokorticizmas

PSO (WHO) – Pasaulio sveikatos organizacija (World Health Organisation) SCC – suragėjusių ląstelių karcinoma

TNM – tumor lyph nodes metastasis (navikų klasifikacija pagal metastazes į limfmazgius) UVS – ultravioletiniai spinduliai

7

ĮVADAS

Nenormalus naujų ląstelių augimas yra vadinamas neoplazija. Šios ląstelės paprastai auga greičiau nei normalios, dėl to gali pažeisti ir sužaloti šalia esančias struktūras. Terminas navikas yra dažnai naudojamas, tačiau tai nespecifinis terminas, apibūdinantis neoplaziją. Navikas yra audinio masė, kuri gali būti tiek gerybinės, tiek piktybinės kilmės (1).

Nors nėra įmanoma tiksliai nustatyti gyvūnų navikų, pasireiškiančių kiekvienais metais, skaičiaus, yra atlikti keli ankstesni tyrimai, kuriais buvo siekta nustatyti navikų paplitimą įvairiose šalyse, ypač grynaveisliams šunims. Yra daugelis šunų veislių, kuriiems pasireiškia polinkis tam tikriems navikams, palyginus su visa grynaveislių šunų populiacija, pvz., histiocitiniai navikai Berno kalnų šunims, hemangiosarkoma auksaspalviams retriveriams, odos putliųjų ląstelių navikai mopsams ar T ląstelių limfoma bokseriams. Daugelio veislių vystymasis per gana trumpą laiko tarpą buvo paremtas inbrydingu ar lainbrydingu tam, kad šuo kuo geriau atitiktų veislės standartą. Selektyvus veisimas dėl tam tikro fenotipinio rezultato išsivystė į genetinės variacijos sumažėjimą (2).

Dėl tokios intensyvios selekcijos šiuo metu yra žinoma apie 350 paveldimų šunų ligų, kurių bėgant metams, tik daugės. Kol kai kurių ligų paveldėjimo modeliai laikomi paprastais, navikų – kur kas sudėtingesni. Atrodo tikėtina, kad tam tikros veislės gali neturėti slopinančiųjų genų ir dėl to jiems išsivysto skirtingų tipų navikai. Kitos veislės gali turėti skatinantį geną, kuris padidina tam tikro naviko išsivystymo tikimybę (2).

Naviko patogenezė kelia daug klausimų ne tik veterinarinėje, bet ir žmonių medicinoje. Iki šiol didžiausias iššūkis mokslininkams yra sudėtingų žmonių ligų vystymosi supratimas. Daugelis žmonių ligų tyrimų remiasi gyvūnų modeliais. Pelių modeliai, dažniausiai naudojami tyrimams, turi ne vieną trūkumą. Svarbiausia problema ta, kad nors žmonėms navikai pasireiškia spontaniškai, pelėms juos tenka sukelti dirbtinai. Šunims navikai išsivysto taip pat spontaniškai, be to, jie gauna geriausią sveikatos priežiūrą po žmonių. Šunys yra lengvai prieinami tyrimams, be to dalinasi bendra aplinka su savo šeimininkais. Dėl to jie gali būti naudojami bendrų žmonių ir šunų ligų epidemiologiniams tyrimams (3).

Tikslas: išanalizuoti navikų pasireiškimą šunims smulkiųjų gyvūnų klinikoje „X“. Uždaviniai:

1. Naudojantis literatūra ir atliktų tyrimų duomenimis, nustatyti navikų šunims pasireiškimo priklausomybę nuo veislės, lyties, amžiaus ir svorio.

2. Nustatyti dažniausiai pasitaikančius šunų navikinių susirgimų atvejus. 3. Palyginti veislinių ir neveislinių šunų sergamumą navikinėmis ligomis.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Navikų etiologija, klasifikacija, diagnostika

1.1.1. Navikų etiologija

Yra išskiriamos trys etiologinės naviko vystymosi priežastys ir, atitinkamai, trys karcinogenezės tipai: cheminė karcinogenezė (sukelia cheminiai karcinogenai – benzpirenai, asbestas ir dar apie 800 kitų chemikalų), fizinė karcinogenezė (fiziniai karcinogenai – jonizuojanti spinduliuotė, ultravioletinė spinduliuotė ir t.t.), biologinė karcinogenezė (biologiniai karcinogenai – virusai, bakterijos, grybelis). Visuotinai priimtas navikų atsiradimo ir vėžio išsivystymo patogenezės pagrindas yra žala ląstelių genetiniam aparatui: mutacijos, genų ekspresijos trikdymas, naviko išsivystymą sukeliančio geno aktyvavimas, naviko išsivystymą slopinančio geno inaktyvavimas ir t.t.. Tačiau, praktikoje beveik neįmanoma nustatyti tikslios navikinių susirgimų etiologijos (4).

1.1.2. Klasifikacija

Navikų klasifikavimas buvo ir yra būtinas tiek praktikoje, tiek teorijoje. Tačiau, klasifikuojant navikus susiduriama su begale sunkumų, pradedant nuo struktūrinių pakitimų ir veiksnių (kai kurie įtariami, kiti – vis dar nežinomi), lemiančių navikų vystymąsi, baigiant organizmo ar paveikto organo atsaku, jau neminint sukauptos informacijos, kurią sunku susisteminti, kiekio. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), remiantis klinikiniais morfologiniais duomenimis kartu su daugelio pasaulio šalių mokslininkais, parengė navikų klasifikaciją, kuri, kaip manoma, turėtų tikti ir žmonėms, ir gyvūnams (5).

Pagal naviko histologinę struktūrą ir embrioninę audinio kilmę, taikoma embriologinė klasifikacija: navikai, kilę iš ektodermos ir endodermos, neuroektoderminiai navikai ir navikai, kilę iš mezodermos. Didžioji dauguma pasiūlytų anatominių klasifikacijų taikomos šunims ir katėms, bet su nedideliais pataisymais, gali būti pritaikytos ir kitiems gyvūnams: odos ir minkštųjų audinių, pieno liaukų, virškinamojo trakto (įskaitant kepenis ir kasą), šlapimo sistemos, lytinės sistemos, blužnies, kvėpavimo sistemos ir endokrininių liaukų navikai (6). Histologinė klasifikacija buvo sukurta žmonių navikams, tada buvo adaptuota ir tapo specifine gyvūnams. Pagal histologinę struktūrą, navikai gali būti sugrupuoti į šias pagrindines kategorijas: ektoderminės ir endoderminės embrioninės kilmės epiteliniai, mezoderminės kilmės mezenchiminiai ar jungiamojo audinio, neuroektoderminiai ir nežinomos kilmės navikai. Kitos klasifikacijos, naudojamos navikus skirstyti ir apibūdinti: pagal metastazes į limfmazgius (TNM klasifikacija), pagal ląstelių tipą, taip pat klinikinė klasifikacija, kuomet remiantis TNM klasifikacija, nustatoma klinikinė ligos stadija (5).

9 1.1.3. Diagnostika

Įtarus naviką, pirmiausia atliekama apžiūra ir diagnostiniai tyrimai, kurių metu išsiaiškinama kiek navikas yra išplitęs, ar pažeisti sritiniai limfmazgiai, ar esama metastazių. Tam atliekamas išsamus klinikinis tyrimas, vaizdinė diagnostika (rentgeninis tyrimas, kompiuterinė tomografija, ultragarsinis tyrimas, magnetinio rezonanso tyrimas), audinio biopsija, histologinis tyrimas, kiti antriniai tyrimai, priklausomai nuo naviko lokalizacijos, pvz., kolonoskopija – storosios žarnos navikinių susirgimų atveju.

Klinikinio tyrimo metu, jei masė yra apčiuopama, įvertinama konsistencija, dydis ir paslankumas. Apžiūrima ar nėra išopėjimų. Biopsijos metu paimamas audinio mėginys mikroskopiniam tyrimui. Biopsija skirstoma į aspiracinę, atvirą (incizinė/ekscizinė), stulpelinė, priekalo. Plonos adatos aspiracija – vienas iš dažniausiai naudojamų citologinio tyrimo metodų. Tyrimo privalumai – galimybė greitai gauti atsakymą, gebėjimas įvertinti morfologinę pavienių ląselių išvaizdą, procedūra yra mažai rizikinga, lyginant su biopsija – mažesnė kaina. Tačiau, paimamo audinio kiekis yra mažas, palyginus su kiekiu paimamu biopsijos metodu, dėl to nematomas pilnas pažeisto audinio vaizas. Mėginio kokybė dažnai būna prasta, citologinis tyrimas mažiau tikslus, nei histopatologinis.

Histopatologinio tyrimo atveju audinio gabaliukas apdirbamas taip, kad jame neliktų vandens, preparatas supilamas į parafiną. Specialiu peiliu atpjaunami labai ploni sluoksniai, kurie yra nudažomi. Histopatologinis tyrimas suteikia patikimus diagnostinius rezultatus.

Rentgeninis tyrimas yra lengvai prieinamas, pigus, suteikia daug informacijos apie paciento būklę ir tai yra puiki priemonė kaulų būklės atvaizdavimui. Krūtinės ir pilvo rentgeno nuotraukos yra puiki vaizdinės diagnostikos priemonė įvertinti šunų krūtinės limfinių mazgų ir plaučių būklę, taip pat kepenų, blužnies ir pilvo srities limfmazgius. Didžiausias tyrimo trūkumas – perdėtai intensyvus persidengiančių struktūrų atvaizdavimas. Kompiuterinė tomografijos tyrimas yra pranašesnis, kadangi leidžia nustatyti tikslesnę anatominę neoplazijų lokalizaciją, taip pat jautresnis. Ultragarsinis tyrimas naudingas vertinant pilvo sritį, ypač, jei joje yra skysčių (tokiu atveju rentgeninio tyrimo nuotraukose prastai matomos visceralinės struktūros), taip pat, kaip vaizdinė pagalbinė priemonė atliekant biopsiją ar plonos adatos aspiracinį tyrimą. Magnetinio rezonanso tyrimas labai vertingas vertinant naviko morfologiją, ribas, charakteristiką ir struktūrą.

1.2 Odos ir minkštųjų audinių navikai

Oda susideda iš epidermio ir jam priklausančių struktūrų: plaukų, riebalinių liaukų, modifikuotų riebalinių liaukų, prakaito liaukų ir modifikuotų prakaito liaukų, dermos ir riebalinio sluoksnio. Melanocitai lokalizuojasi tarp bazalinių epidermio ląstelių ir germinatyvinių plauko folikulo ląstelių (7).

10 Odos navikai yra vieni iš dažniausiai pasitaikančių neoplazijų veterinarinėje medicinoje ir, tikriausiai, dažniausiai pristatomas mėginys histopatologinei analizei. Jie yra lengvai pastebimi šeimininkų, greitai parodomi veterinarijos gydytojui, ir, paprastai, yra sąlyginai lengvai pašalinami. Remiantis tarptautine histologine klasifikacija, odos ir minkštųjų audinių navikai skirstomi į epitelinius ir melanocitinius odos ir mezenchiminius odos ir minkštųjų audinių navikus (7).

Šveicarijoje atlikto retrospektyviojo tyrimo metu, buvo vertinami 2008 m. – 2013 m. duomenys iš šunų vėžinių susirgimų registro. Daugiausia odos navikų užregistruota pas neveislinius šunis (n= 2572; 21.91 proc.), po jų sekė labradoro retriveriai (n = 941; 8.02 proc.), auksaspalviai retriveriai (n = 629; 5.36 proc.), bokseriai (n =415; 3.53 proc.) ir vokiečių aviganiai (n = 352; 3.00 proc.). Daugiau negu trims ketvirtadaliams šunų odos navikai pasireiškė tarp 5-ių ir 13-os metų amžiaus (n = 9166; 78.08 proc.) ir, daugiau negu pusę tiriamųjų, sudarė šunys nuo 8-ių iki 11- os metų amžiaus (n = 6134; 52.26 proc.). 6753 (57,52 proc.) navikai buvo gerybiniai, 4787 (42.48 proc.) buvo piktybiniai. Daugiausia odos navikų pasireiškė kastruotoms patelėms (n= 3523; 30.01 proc.), taip pat, nekastruotiems patinams (n= 3090; 26.32 proc.) ir nekastruotoms patelėms (n= 2458; 20.94 proc.). Mažiausiai navikų buvo nustatyta kastruotiems patinams (n = 2224; 18.94 proc.) (8).

Mezenchiminiams navikams priklauso navikai, kylantys iš dermos ir poodžio mezenchiminių audinių (fibrozinio jungiamojo audinio, kraujagyslių, limfagyslių, nervų, riebalinio audinio ir lygiųjų raumenų) ir mezenchiminės kilmės nediferencijuotų ląstelių navikai (9). Lietuvoje atlikto tyrimo metu buvo užfiksuoti 153 šunų odos navikų atvejai. 52,3 proc. jų buvo epiteliniai ir melanocitiniai, 47,7 proc. – mezenchiminės kilmės (10).

1.3 Šlapimo sistemos navikai

Pirminės inkstų neoplazijos nėra dažnos naminiams gyvūnams, o tarp šunų dažniausiai vyrauja piktybinės kilmės. Apie 70 proc. šunų inkstų navikų yra epiteliniai, 25 proc. mezenchiminiai, o 5 proc. – nefroblastomos. Pirminiai inkstų navikai paprastai yra unilateraliniai, bet gali būti ir daugybiniai arba bilateraliniai. Naminiams gyvūnams dažniausiai pasitaiko antrinės inkstinės limfomos (11).

Inkstinės karcinomos dažniausiai pasitaiko vidutinio amžiaus šunims (8 – 9 m.), bet gali būti nustatomos ir šunims, jaunesniems, nei 6 m. amžiaus. Taip pat, navikai, nustatomi jaunesniems šunims, dažniausiai vystosi agresyviau (11). Vienintelė žinoma veislės predispozicija pasireiškia vokiečių aviganiams. Iš pranešimų galima spręsti, kad inkstų navikai yra būdingesni patinams, nei patelėms, santykiu 2:1 (12).

Šlapimtakių ir dubens navikai šunims pasitaiko retai, paprastai tai būna pereinamojo epitelio karcinomos. Šios karcinomos yra gerokai rečiau randamos šlapimtakiuose, nei šlapimo pūslėje, kur

11 jos yra laikomos dažniausiai pasitaikančiomis neoplazijomis. Nesvarbu kokia yra pereinamojo epitelio karcinomos anatominė lokalizacija, ji bet kur gali sukelti hidronefrozę, taip pat, plisti žemyn į šlapimo takus metastazėmis. Kartais šios karcinomos gali „keliauti“ šlapimtakių plokštelėmis ar mazgeliais. Metastazės paprastai atrandamos tik diagnozės ar skrodimo metu (12).

Šlapimo pūslės neoplazijos gana dažnai pasitaiko šunims. Šlaplės ir šlapimo pūslės navikai užima 0,5 – 1,0 proc. visų šunų neoplazijų ir 2 proc. visų piktybinių neoplazijų. Pereinamojo epitelio karcinoma šlapimo pūslėje pasitaiko dažniausiai. Pirminiai navikai čia yra daug dažnesni, nei antriniai, metastazės taip pat randamos retai – tai būdinga visoms rūšims. Metastazės paprastai lokalizuojasi šlapimo pūslės sienelėje, nebent pirminis navikas būtų prostatos, tada gali išplisti ir iki gleivinės (13).

Yra daugybė rizikos veiksnių, turinčių įtakos šlapimo pūslės naviko išsivystymui. Tokiais veiksniais laikomi: „senos kartos“ preparatų blusoms naikinti (kurių sudėtyje yra fipronilio arba imidakloprido) vartojimas, cheminiai preparatai, naudojami vejai prižiūrėti, nutukimas, ciklofosfamidų poveikis, moteriška lytis, taip pat labai stipri veislės predispozicija (14). Dažniausiai šlapimo pūslės pereinamojo epitelio karcinomos pasireiškia škotų terjerams, šetlando aviganiams ir bigliams (15). Patelių ir patinų sergamumo pereinamojo epitelio karcinomomis santykis svyruoja nuo 1,71 : 1 iki 1,95 : 1. Sirgti šia karcinoma didesnę tikimybę turi kastruoti, nei nekastruoti abiejų lyčių šunys, nors šio reiškinio priežastis nėra žinoma (16).

Netgi du atvejų tyrimai parodė chemikalų poveikio riziką šlapimo pūslės pereinamojo epitelio karcinomos atsiradimui. Kelių šunų veislių tyrime buvo pastebėta koreliacija tarp pereinamojo epitelio karcinomos atsiradimo ir repelento blusoms ar erkėms lašų pavidalu vartojimo. Aukščiausioje rizikos grupėje (nutukusios patelės, kurioms naudojami „senos kartos“ insekticidiniai preparatai) rizika susirgti pereinamojo epitelio karcinoma buvo 28 kartus didesnė, negu tarp normalaus svorio patelių, kurioms nenaudojami insekticidiniai preparatai (14).

Teigiamas rezultatas tiriant škotų terjerus rastas jų mityboje. Šunims, kurie buvo šeriami daržovėmis bent 3 kartus per savaitę, šalia įprastos dietos, rizika sirgti pereinamojo epitelio karcinoma sumažėjo 95 proc. (p<0,001). Specifinė daržovė, kuri davė daugiausiai naudos nebuvo nustatyta, bet šiame tyrime dominavo morkos, duodamos, kaip skanėstai (17).

1.4 Endokrininės sistemos navikai

Endokrininės liaukos yra specializuotų ląstelių rinkiniai, kurie sintetina, sandėliuoja ir išskiria hormonus tiesiogiai į kraujotaką. Hormonai reguliuoja specifines chemines reakcijas ląstelėse taikiniuose ir kituose kūno audiniuose. Endokrininės liaukos veikia kartu su nervine sistema ir yra

12 atsakingos už daugelio procesų, skirtų vidinei homeostazei palaikyti, integravimą ir koordinavimą (18).

Žinduolių sekretuojami hormonai pagal cheminę sudėtį yra skirstomi į tris pagrindines grupes: polipeptidus (apie 80 proc.), steroidus (apie 15 proc.) ir tirozino darinius (apie 5 proc.). Polipeptidiniai hormonai yra gaminami adenohipofizėje, kasoje, prieskydinėse liaukose, skydliaukės C ląstelėse ir gastrointestinaliniame trakte. Steroidiniai hormonai gaminami antinksčių žievėje ir lytiniuose organuose. Tirozino darinius gamina antinksčių šerdis ir folikulinės skydliaukės ląstelės. Tarp endokrininių ląstelių yra tam tikrų morfologinių skirtumų, kurie yra matomi ir navikinėse ląstelėse, gautose iš skirtingų liaukų. Daugelis neoplazijų yra funkciškai aktyvios, jos nuolatos ar epizodiškai sekretuoja hormono perteklių ir gali privesti organizmą prie sunkių klinikinių sindromų (18).

Hipofizės navikai sudaro apie 15 proc. intrakranialinių navikų. Dauguma hipofizės navikų yra folikulinės kilmės. Jie visada būna gerybinės monokloninės adenomos, sekretuojančios hormonų perteklių ar/ir spaudžiančios gyvybiškai svarbias struktūras (19). Hipofizės navikai paprastai pasireiškia šunims apie 11 – tus gyvenimo metus (pranešama, kad amžius svyruoja nuo 7 iki 16 m.), šie šunys turi vienerių/dvejų metų trukmės hiperadrenokorticizmo gydymo ligos istoriją (20).

Skydliaukės navikai sudaro nuo 1,1 iki 3,8 proc. visų šunų navikų. Skydliaukės neoplazijos būdingos vidutinio amžiaus ar seniems šunims. Adenomos 10 – 12 metų, karcinomos 9 – 15 metų. Vienuose šaltiniuose teigiama, jog skydliaukėje dažniau pasireiškia karcinomos, nei adenomos. Kituose teigiama, kad 30 – 50 proc. visų skydliaukės navikų yra gerybinės adenomos Lyties polinkis šiam navikui kol kas nenustatytas, veislės predispozicija būdinga auksiniams retriveriams, bigliams, Sibiro haskiams, bokseriams ir britų spanieliams (20). Tiek dešinioji, tiek kairioji skiltis yra paveikiamos vienodai dažnai, o apie 60 proc. visų pacientų pasireiškia bilateralinis navikas. Nuo 35 iki 40 proc. pacientų, atvykstančių dėl negalavimų, susijusių su skydliaukės naviku pirmą kartą, jau turi metastazes, prognozuojama, jog 80 proc. pacientų jos galiausiai išsivystys (19).

Šunys su hipofizės sukeltu hiperadrenokorticizmu (PDH) ir šunys su antinksčių sukeltu hiperadrenokorticizmu (ADH) yra panašūs amžiumi, bet beveik 50 proc. šunų su ADH sveria daugiau, kaip 20 kg, palyginus su 25 proc. šunų su PDH (21). Atlikus retrospektyvųjį tyrimą su šunimis, turinčiais antinksčių naviką, kuriems buvo paimta biopsija ar atliktas skrodimas Kalifornijos universitete, paaiškėjo, jog 195 atvejai (41 proc.) iš 472 – jų buvo antinksčių žievės navikai (154 adenomos; 41 karcinoma), 151 (32 proc.) feochromocitomos (84 gerybinės; 67 piktybinės) ir 126 (27 proc.) – metastazės (22). Feochromocitoma (antinksčių šerdies navikas) paprastai diagnozuojama vyresniems šunims, dažniau patinams (23).

Prieskydinių liaukų navikai šunims nėra dažni. Apytiksliai 90 proc. šunų, kuriems pasireiškia pirminis hiperparatiroidizmas turi bent vieną neoplaziją prieskydinėje liaukoje (24). Šiuo atveju adenomos yra diagnozuojamos dažniausiai, cistadenomos, karcinomos ir hiperplazijos - rečiau.

13 Pirminis hiperparatiroidizmas dažniausiai pasitaiko vyresniems šunims, apytiksliai 11 – aisiais gyvenimo metais. Veislės polinkis nustatyta volfšpicams (25).

Kasos beta ląstelių navikai (insulinomos) šunims pasitaiko gana retai, tačiau didžioji jų dalis paprastai būna piktybiniai. Dažniausiai aptinkama vidutinių ar didelių veislių šunims, kaip labradoro retriveriams, auksaspalviams retriveriams, vokiečių aviganiams, airių seteriams, bokseriams ir mišrūnams. Mažų veislių šunys yra paveikiami rečiau, nors Vakarų Škotijos baltieji terjerai kai kurių tyrimų duomenimis yra viena iš dažniausiai pasitaikančių veislių. Insulinomos aptinkamos 9 – 10 m. šunims, nors amžius gali svyruoti nuo 3 iki 15 metų. Lyties predispozicija nenustatyta (26).

Gastrinomos yra neuroendokrininiai navikai, kurie sekretuoja gastrino perteklių. Gastrinomos šunims nustatomos retai. Beveik visos jos randamos kasoje, nors pranešama ir apie kelias rastas dvylikapirštėje. Paprastai nustatomos vidutinio amžiaus šunims, nėra nustatytas joks aiškus veislės ar lyties polinkis navikui (27).

Gliukagonomos šunims yra labai retos. Šie navikai gali būti siejami su hipoaminoacidemija ir paviršiniu nekrolitiniu dermatitu (28).

Žarnyno karcinoidiniai navikai retai randami šunims, gali lokalizuotis ne vienoje vietoje per visą virškinamąjį traktą, Jų aptinkama kepenyse, tulžies pūslėje ir kasoje. (29) Karcinoidai vidutiniškai pasireiškia 14 m. amžiaus šunims (30).

1.5 Burnos ertmės navikai

Šiems navikams priklauso ryklės, dantenų, dantų struktūrų, burnos lygiųjų raumenų, liežuvio ir seilių liaukų navikai. Burnos navikai sudaro apie 5 proc. visų šunų navikų. Tyrimai rodo, jog apie 65 proc. visų šunų navikų, perduotų diagnostikos laboratorijoms, buvo piktybiniai. Kitas tyrimas parodė, kad melanocitiniai navikai tarp visų burnos neoplazijų pasitaikė dažniausiai, sudarydami 30 – 40 proc. Keratinocitų karcinomos ir fibrosarkomos sudaro 17 – 25 proc. ir 8 – 25 proc. piktybinių burnos neoplazijų. Fibrozinis epulis yra dažniausiai registruojamas gerybinis burnos navikas. Dažniausiai pasitaikantys piktybiniai burnos ertmės navikai mažėjimo tvarka yra: piktybinė melanoma, keratinocitų karcinoma ir fibrosarkoma. Kitiems piktybiniams burnos ertmės navikams priklauso osteosarkoma, anaplastinė sarkoma, daugiaskiltinė osteochondrosarkoma, intrakaulinė karcinoma, miksosarkoma, hemangiosarkoma, limfoma, putliųjų ląstelių navikas ir perduodami veneriniai navikai (31).

Patinai turi 2,6 karto didesnę tikimybę, kad jiems išsivystys piktybinis orofaringinis navikas, nei patelės. Vyriškos lyties polinkis taip pat pasireiškia piktybinės melanomos ir tonzilių keratinocitinių ląstelių karcinomos atvejais. Kokerspanieliamas, vokiečių aviganiams, vokiečių trumpaplaukiams pointeriams, veimaraneriams, auksaspalviams retriveriams, gordono seteriams, miniatiūriniams pudeliams, čiau čiau ir bokseriams nustatyta didžiausia rizika susirgti burnos ertmės

14 – ryklės vėžiu. Kitame tyrime nuodyta, jog vokiečių aviganiai ir bokseriai priklauso mažesnės rizikos burnos ertmės melanomai išsivystyti (32).

Didesnę tikimybę piktybinės burnos ertmės neoplazijos išsivystymui turi šunys, vyresni nei 8 - ių metų. Gerybiniai navikai pasireiškia bet kokio amžiaus šunims, bet dažniausiai pasireiškia vyresniems, negu 6 – ių metų šunims (33).

Stemplės vėžys šunims yra ypač retas ir sudaro ne daugiau, kaip 0,5 proc visų vėžinių susirgimų. Tam tikrose vietovėse (Afrikoje, Izraelyje ir JAV pietryčiuose) yra pranešimų apie

Spirocerca lupi sukeltas sarkomas. Tačiau dažniau pasitaikančiom karcinomom priežastis nėra

žinoma. Dauguma sergančiųjų yra senyvo amžiaus, veislės ar lyties polinkis nenustatytas (34). Kremzliniai ryklės navikai šunims pasitaiko gana retai. Tyrimo metu nagrinėti pranešimai apie ryklės navikus nuo 1995 m. iki 2014 m. Iš trijų pranešimų du buvo chondromos, trečiasis buvo miksochondroma. Šie navikai buvo rasti suaugusiems šunims tarp 5 – ių ir 11 - os metų amžiaus. Daroma prielaida, kad arktinės veislės (Aliaskos malamutai ar Sibiro haskiai) turi polinkį šiam susirgimui (35).

Seilių liaukų vėžys šunims yra retas reiškinys. Daugiausia atvejų pranešama tarp senesnių pacientų (10 – 12 m. amžiaus), jokia veislės ar lyties predispozicija nebuvo nustatyta (36).

Liežuvio neoplazijos sudaro tik 2 – 4 proc. visų šunų orofaringinių neoplazijų. Dviejuose retrospektyviuosiuose tyrimuose melanoma ir keratocininių ląstelių karcinoma buvo dažniausiai pasitaikančios liežuvio neoplazijos. Tuo tarpu gerybiniai navikai buvo kur kas retesni ir įtraukė tik plazmocitomą ir granuliacinių ląstelių naviką (33).

1.6 Kaulinio audinio navikai

Kaulai susideda iš įvairių mezenchiminių audinių, iš kurių kiekvienas gali pereiti transformaciją į neoplaziją. Pirminiai navikai gali atkeliauti iš kaulinio audinio pirmtakų, kremzlių, fibrozinio, riebalinio ar kraujagyslinio audinio. Šunims, iš visų naminių gyvūnų, nustatytas didžiausias kaulinio audinio navikų paplitimas ir didžioji jų dalis yra piktybiniai (37).

Piktybiniai kaulinio audinio navikai ypač būdingi didesnių veislių šunims. Vienas epidemiologinis tyrimas JAV parodė, kad kaulų vėžio paplitimas yra 7,9 šuns šimtui tūkstančių šunų. Vienas iš naujesnių 400000 – ių apdraustų šunų tyrimų Švedijoje atskleidė, jog ten dešimčiai tūkstančių šunų tenka 5,5 šuns, priklausančių rizikos grupei. Iš piktybinių kaulų navikų osteosarkoma pasitaiko dažniausiai (38).

Nors pagrindinė kaulų vėžio priežastis nėra žinoma, yra nustatyti keli veiksniai, kurie gali turėti įtakos kaulų sarkomos patogenezėje. Šunims osteosarkomos kartais gali būti siejamos su metalo implantais ar protezais, ankstesnių traumų, lėtinio uždegimo vietomis ir kaulų infarktais (39).

15 Piktybiniai kaulų navikai, ypač osteosarkomos, šunims, kaip ir žmonėms, nustatomi kaip vėlyvos retos radiacinės terapijos komplikacijos (40).

Osteosarkoma – dažniausiai pasitaikantis pirminis kaulinio audinio navikas šunims, sudarantis iki 85 proc. visų piktybinių neoplazijų, kylančių kauluose. Ši liga labai pavojinga vidutinio amžiaus – seniems šunims, amžiaus vidurkis – 7 metai. Pirminė šonkaulių osteosarkoma randama jaunesnio amžiaus šunims, vidutiniškai 4,5 – 5,4 m. Šis vėžys yra laikomas didelių ir milžiniškų veislių šunų liga. 1462 – jų atvejų tyrime, šunys, sveriantys daugiau, kaip 40 kg sudarė 29 proc. sergančių ir tik 5 proc. jų navikų pasirodė esantys ašiniame skelete (41).

1.7 Pieno liaukų navikai

Pieno liaukų esminė funkcija yra naujagimių mityba laktacijos metu. Kalėms gali būti randama nuo 10 iki 14 pieno liaukų, pasiskirsčiusių dviejomis eilėmis. Pagal struktūrą, jos sudarytos iš skilčių, kurios turi skilteles ir latakėlius, apsuptus epitelinių ir mioepitelinių ląstelių. (42) Remiantis tyrimais, dažniausiai pieno liaukos navikai randami kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje (41 proc.), taip pat kirkšnies (36 proc.). Gana dažnai pieno liaukų navikai pasireiškia kranialinėje abdominalinėje pieno liaukoje (18 proc.) (43).

Pieno liaukų navikai yra dažniausiai pasitaikantys vėžiniai susirgimai tarp šunų patelių (44). Jie sudaro apie 50 proc. visų navikų patelėms. Šie navikai yra dažnesni vidutinio amžiaus ir pagyvenusioms kalėms. Nėra nustatytas konkrečios veislės polinkis navikui, bet jis gali turėti aiškią koreliaciją su reprodukciniu statusu, progestageno naudojimu ir netikrais nėštumais (45).

Dauguma pieno liaukų neoplazijų randamos vidutinio amžiaus ar senoms kalėms. Piku laikomas amžius nuo 7 iki 13 metų. Remiantis atliktais tyrimais, gerybinės neoplazijos vyrauja jaunesnėms (7 – 9 metų), kol piktybinės būdingos seno amžiaus kalėms (9 – 11 metų). Tačiau amžius, kuriame išsivystys navikas priklauso ir nuo veislės bei šuns dydžio - didelių veislių kalėms pieno liaukų neoplazijos išsivysto jaunesniame amžiuje, nei mažų veislių. Progestinų ar estrogenų naudojimas taip pat gali paankstinti naviko atsiradimo amžių (46). Remiantis 2011 m. trijose Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikose atliktais tyrimais, navikai dažniausiai pasitaikė kalėms tarp 5 ir 10 metų – 56 proc. (p<0,05). Taip pat daugeliui kalių pieno liaukų navikai pasireiškė vyresniame, nei 10 m. amžiuje (43).

Pieno liaukų navikai nustatomi beveik išskirtinai vien patelėms. Vienas iš dažnai pasitaikančių navikų yra paprastoji karcinoma (46 proc.), taip pat mišri karcinoma (27 proc.) (43). Mišriosios neoplazijos yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių neoplazijų tipų. Tačiau, statistinį gerybinių mišrių navikų pasiskirstymą yra gana sunku nustatyti dėl įvairių klasifikacinių sistemų skirtumų. Pasak literatūros, mišrūs pieno liaukų navikai sudaro nuo 50 proc. iki 66 proc. kalių pieno liaukų neoplazijų.

16 Paprastai išsivysto 6 – 10 metų amžiuje, dažniausiai patelėms, nors pasitaiko ir patinams. Manoma, kad sergamumas mišriais navikais nepriklauso nuo veislės (47).

Remiantis dabartinėmis klasifikacinėmis sistemomis nuo 40 proc. iki 50 proc. visų gerybinių navikų yra mišrūs (46). Nors navikų koreliacijai su amžiumi nustatyti duomenų kol kas trūksta, manoma, kad gerybiniai mišrūs navikai dažnai pažeidžia jaunas kales nuo 3 iki 9 metų amžiaus. Mišriose pieno liaukų neoplazijose karcinomos sudaro nuo 10 proc. iki 40 proc. visų diagnozuojamų karcinomų. Taip pat, karcinomos laikomos vienu iš dažniausiai pasitaikančių pieno liaukų navikų histologinių tipų (49).

Yra žinoma, kad tam tikrų tipų uždegiminiai procesai gali paskatinti ar pagreitinti pieno liaukos neoplazijų vystymąsi (50). Remiantis pastaraisiais tyrimais, pagrindinės uždegiminės ląstelės, kurios sudaro naviko mikroflorą yra T ir B limfocitai, makrofagai ir neutrofilai (51). Makrofagai yra pagrindinis uždegiminių infiltracinių ląstelių tipas. Taip pat jie gali sudaryti net iki 50 proc. naviko masės ir būti pagrindiniais su vėžiu susijusio uždegimo reguliuotojais (52).

Buvo atliktas tyrimas, kurio metu aiškinamasi ar tam tikri dietos ir mitybos veiksniai turi įtakos patelių pieno liaukų navikų atsiradimui. Kontrolinę grupę sudarė 86 kalės, atvejų grupę – 102. Šeimininkams buvo pateikta anketa su klausimais apie jų augintinių kūno reljefą, mitybą ir reprodukcijos būklę. Tam, kad būtų nustatyta mitybos būklė, kalių kraujo serume buvo išmatuotos seleno ir retinolio koncentracijos, taip pat poodiniuose riebaluose ištirtos riebiosios rūgštys. Nutukimas, pasireiškęs 1 metų amžiaus kalei ar 1 metus prieš diagnozę, buvo statistiškai reikšmingas veiksnys pieno liaukų navikų atsiradime. Namuose ruoštas maistas, lyginant su komerciniu, taip pat turėjo įtakos dažnesniam šių navikų pasireiškimui. Kiti statistiškai reikšmingi veiksniai: raudonos mėsos suvartojimas (ypač jautienos ir kiaulienos) ir per mažas kiekis vartojamos vištienos (53).

Tačiau patelių kastracija ženkliai sumažina pieno liaukų navikų atsiradimo riziką, ypač, jei yra atliekama ankstyvame šuns amžiuje. Atlikus ovariohisterektomiją dar prieš pirmąją rują, tikimybė, kad išsivystys pieno liaukos navikas sumažėja 99,5 proc., prieš antrąją – 92 proc., trečiąją – 74 proc. Po trečiosios rujos atlikta ovariohisterektomija neduoda statistiškai patikimų rezultatų (47).

1.8 Virškinimo sistemos navikai

Šunų virškinamojo trakto navikai sudaro mažiau kaip 1 proc. visų šunų neoplazijų atvejų. Stemplės neoplazijos šunims yra dažnos tik tose vietose, kur dažnai pasireiškia Spirocerca lupi infekcija. Pietų Afrikoje 28 (0,08 proc.) iš 3388 šunų neoplazijų išsivystė stemplėje. Daugelis sergančių šunų yra vyresnio amžiaus, veislės polinkis nenustatytas (54).

Apie piktybinius skrandžio navikus pranešama dažniau, nei apie gerybinius. Adenokarcinoma yra dažniausiai pasitaikanti neoplazija, sudaranti nuo 47 iki 73 proc. visų skrandžio navikų. Taip pat

17 vieni dažnesnių navikų yra leiomiosarkoma, limfoma, leiomioma ir adenoma (55). Didžioji dalis karcinomų randamos dviejuose žemesniuose skrandžio trečdaliuose – ypač skrandžio dugne. Paprastai pažeidžiami vyresni šunys (vidutiniškai 10 – ies metų), taip pat dominuoja vyriška lytis (2-3 : 1). Čiau čiau veislės šunys turi 40 kartų didesnę riziką sirgti skrandžio karcinoma, nei likusi šunų populiacija (56).

Žarnyno gleivinė susideda iš liaukinio epitelio, lamina propria, ir raumeninio gleivinės sluoksnio. Žarnyno neoplazijos šunims pasitaiko gana retai, tik 15 atvejų (0,6 proc.) iš 2546 – ių ir 22 (0,7 proc.) iš 3388 – ių . Apklausų apžvalga atskleidė, kad adenokarcinoma (65 proc.) ir limfoma (25 proc.) yra vienos iš dažniausių. Šunims žarnyno navikai paprastai pasireiškia sulaukus 6 – 9 – ių metų. Dėl lyties polinkio vis dar keliamos diskusijos, kol vienuose straipsniuose teigiama, jog patinams šios neoplazijos yra nežymiai dažnesnės, kituose – jog vienodai serga tiek patinai, tiek patelės. Didelių veislių šunims dažniau pasireiškia lygiųjų raumenų navikai, o vokiečių aviganiai ir koliai dažnai minimi tyrimuose dėl žarnyno adenokarcinomų, tiesiosios žarnos karcinomų, polipų (30).

Kasos egzokrininių ląstelių neoplazijos šunims pasitaiko gana retai. Pranešama, kad rizika susirgti yra 17,8 šuns iš 100000. Vyresnio amžiaus patelėms ir spanieliams, kaip pranešama, galioja polinkis kasos neoplazijų išsivystymui. Šios ligos etiologija nėra tiksliai žinoma. Nors žmonėms nustatyta aiški koreliacija tarp rūkymo ir kasos vėžio, su šunimis atlikta per mažai tyrimų, jog galima būtų sieti rūkantį žmogų namuose su jo augintiniu, sergančiu kasos vėžiu. Žiurkės mityboje padidinus sojos produktų kiekį, padidėja rizika susirgti kasos vėžiu. Manoma, kad tai įvyksta dėl cistokinino (kasos augimo stimuliatoriaus) padaugėjimo (58).

Kepenų navikai, kaip pirminiai dariniai, pasitaiko retai, sudarydami mažiau nei 1,5 proc. visų šunų navikų. Metastazės kepenyse pasitaiko 2,5 karto dažniau, nei pirminiai navikai. Metastazės pagrinde atkeliauja iš blužnies, kasos ir virškinamojo trakto neoplazijų. Hepatoceliulinė karcinoma (HCC) šunims pasitaiko dažniausiai. Nustatyta, kad HCC išsivystymui žmonių tarpe turi įtakos tokie veiksniai, kaip hepatito B ar C infekcija, cirozė. Miškiniams švilpikams taip pat buvo nustatyta virusinės kilmės etiologija, tačiau šunims tiksli ligos priežastis nėra nustatyta. Veislės ar lyties polinkis taip pat nežinomas, nors miniatiūriniams šnauceriams ir patinams, kai kurių tyrimų duomenimis, pasireiškimas yra būdingesnis (59).

1.9 Lytinės sistemos navikai

Kiaušidžių navikai kalėms nėra dažni, tačiau gali paveikti sveikatą, vaisingumą ar net atimti gyvybę. Viena iš priežasčių kodėl ši liga retai diagnozuojama yra ta, jog daugumai kalių dar ankstyvame amžiuje atliekama ovariohisterektomija. Šie navikai, pagal histologinę sandarą, gali būti

18 skirstomi į: germinalinių ląstelių, epitelinius ir lytinės stygos. Kai kuriuose tyrimuose dominuoja epiteliniai navikai, kituose – dažniausiai pasitaikantis navikas yra lytinės stygos. Remiantis atliktais tyrimais, kalių, kurioms pasireiškia kiaušidžių cistos, amžius buvo panašus – daugiau, nei 10 metų. Didesnę tikimybę šių navikų pasireiškimui turi Bostono terjerų, mišrūnų, vokiečių aviganių ir pudelių patelės (60).

Kalių gimdos neoplazijos pasitaiko retai, sudaro mažiau, nei 0,5 proc. visų reprodukcinės sistemos navikų. Dažniausiai pranešamas histologinis naviko tipas – leiomioma. Šio naviko tipo pategenezėje didelį vaidmenį atlieka estrogenai, kadangi kalės, kurioms pasireiškia gimdos leiomioma, paprastai turi folikulinių cistų, estrogenus išskiriančių navikų, endometriumo hiperplaziją ar pieno liaukų neoplaziją (61).

Reprodukcinės sistemos navikai kalėms dažniau pasireiškia vaginoje ar vulvoje, nei kiaušidėse ar gimdoje. Vaginos ir vulvos navikai paprastai būna gerybiniai ir turi geras prognozes. Gerybiniai mezenchiminiai navikai, kaip leiomioma, fibroma ar fibroleiomioma kalėms pasitaiko dažniausiai, ypač, pagyvenusioms, 10 – 11 m., neturėjusioms palikuonių (62).

1.9.2 Patinų lytinės sistemos navikai

Pirminiai sėklidžių navikai šunų patinams pasitaiko dažniausiai, sudaro apie 90 proc. visų navikų, pažeidžiančių patinų lytinius organus. Dažniausi navikų tipai: Sertoli ląstelių, intersticinių ląstelių navikai, seminomos. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) smulkiųjų gyvūnų navikų skirstymu, pagrindiniai šunų sėklidžių navikai yra: gonados stygos stromos navikai, gemalinių ląstelių navikai ir mišrūs gonados stygos stromos – gemalinių ląstelių navikai (63).

Yra keli veiksniai, kurie turi įtakos šunų sėklidžių navikų vystymuisi, tokie kaip amžius, veislė, kriptorchizmas ir aplinkinių karcinogenų poveikis. Buvo atliktas tyrimas, kuriame lygino sėklidžių navikų atvejus šunims su kriptorchizmu ir šunims su normaliai išsivysčiusiomis sėklidėmis. Kriptorchams 13,6 karto dažniau pasireiškia sėklidžių navikai, nei šunims, su nusileidusiomis sėklidėmis. Kitas tyrimas parodė, kad šunys su kriptorchizmu, vyresni nei dešimties metų, buvo labiau linkę sėklidžių naviko išsivystymui, nei jaunesni šunys iki šešerių metų. Taip pat, kai kurios šunų veislės rodė padidėjusį polinkį pirminio sėklidžių naviko išsivystymui, įskaitant bokserius, vokiečių aviganius, afganų kurtus, veimaranerius ir šetlando aviganius. Epidemiologiniai tyrimai su kariuomenėje naudojamais šunimis, kurie tarnavo Vietnamo kare, parodė, kad fenoksiherbicidų, dioksinų ar tetraciklinų poveikis galėjo sukelti sėklidžių navikų išsivystymą (63).

Nors prostatos neoplazijos šunims pasireiškia santykinai retai, šunys yra viena iš nedaugelio domestikuotų rūšių, kurioms išsivysto spontaniškas prostatos vėžys. Dėl to jų atvejai, kaip modeliai, dažnai lyginami su vyrų prostatos atvejais. Remiantis Europoje atliktais tyrimais, kuriuose registruoti klinikiniai 15363 šunų duomenys, 431 – am iš jų pasireiškė prostatos ligos, iš kurių 56 – iems prostatos karcinoma. Tyrimas, kuriame dalyvavo 177 šunys, parodė, jog prostatos adenokarcinoma

19 dažniausiai pasitaikė kastruotiems patinams. Veislės polinkis navikui pastebimas vokiečių aviganiams ir Belgų malinua aviganiams (64).

Šuns gerybinė prostatos hiperplazija charakterizuojama pagal liaukinio epitelio paplitimą visoje prostatoje. Prostatos hiperplazija šunims gali prasidėti sulaukus 3 m. ir tapti cistine po keturių metų, kuomet randama mažiau stromos. Didžiausia liaukinio epitelio apimtis randama jauniems šunims nuo 1 iki 5 metų (48,1 proc.; p<0,01)), mažesnė apimtis randama vidutinio amžiaus šunims nuo 6 iki 10 metų (43,6 proc.), o mažiausia – seniausiems šunims, vyresniems, kaip 11 metų (40,9 proc.) (65).

1.10 Kvėpavimo sistemos navikai

Nosies ertmės ir prienosinių ančių navikai sudaro apie 1 proc. visų šunų neoplazijų. Dolichocefalai priklauso padidėjusios rizikos grupei sirgti nosies ertmės navikais, ypač, jei laikomi namuose, kuriuose yra rūkančių gyventojų. Dažniausiai pasitaikantis nosies veidrodėlio navikas – suragėjusių ląstelių karcinoma (SCC). Jo atsiradimas siejamas su ekspozicija ultravioletiniams spinduliams (UVS) ir saugančio pigmento trūkumu (66).

Trachėjos navikai pasitaiko dažniau, nei ryklės navikai (20:6), taip pat gerybinė forma randama dažniau, nei piktybinė (19:7). Trachėjos osteochondroma yra dažniausiai pasitaikantis kremzlės navikas, sudarantis 42,3 proc. visų tirtų navikų. Trachėjoje taip pat dažnai pasireiškia chondrosarkoma (19,2 proc.) ir chondroma (15,4 proc.). Trachėjos osteochondromos būdingos jaunesniems šunims – nuo 10 savaičių iki 11 mėnesių. Tikslus veislės polinkis navikui nenustatytas (35).

Plaučių navikai gali kilti iš bet kurio plaučių audinio, bet dažniausiai kyla iš oro takų epitelio arba parenchiminės alveolių dalies. Apie 85 proc. šunų plaučių vėžio navikų yra bronchoalveolinės kilmės, kol adenokarcinoma, adenoskvamozinė karcinoma ir SCC kartu sudaro nuo 13 proc. iki 15 proc. pirminių plaučių navikų (68). Plaučių navikai pasitaiko daugeliui šunų veislių, dažniausiai paveikdami vyresnius (vid. 11 m.) šunis. Veislės polinkis nustatytas bokseriams, dobermanams, australų aviganiams, airių seteriams ir Berno kalnų šunims. Pirminiai plaučių navikai pasitaiko retai. Metastazes plaučiuose galima aptikti, jei pirminis navikas buvo skydliaukės ląstelių karcinoma, hemangiosarkoma, melanoma ar osteosarkoma (69).

1.11 Blužnies navikai

Blužnis yra kraujodaros organas, kuris atlieka kelias funkcijas, susijusias su raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, hemoglobino metabolizmu, raudonųjų kraujo kūnelių sunaikinimu, kraujo depo filtracija, fagocitoze ir imuniniu atsaku. Splenomegalija – pagrindinis makroskopinis pakitimas, randamas blužnyje. Viena iš dažniausiai pasitaikančių šio pakitimo priežasčių – vaskuliariniai navikai (70).

20 Blužnyje dažnai pasitaiko kraujagyslių navikai, kaip hemangioma ar hemangiosarkoma. Taip pat, blužnį gali pažeisti vėžys, kilęs iš limforetikulinių ląstelių (limfoma, limfosarkoma), putliųjų ląstelių (mastocitoma), ar kitų baltųjų kraujo kūnelių (leukemija) (71).

Tiriant blužnies navikų pasireiškimo dažnumą, nustatyta, jog 70,5 proc. tiriamųjų pasireiškė gerybiniai navikai, o 29,5 proc. piktybiniai navikai, dažniausiai – hemangiosarkoma (71). Kito tyrimo metu pasirodė, kad 47 proc. tirtų šunų turėjo gerybinį blužnies naviką, o 53 proc. – piktybinį. Šiuo atveju, iš piktybinių navikų, daugiausia buvo diagnozuota hemangiosarkomų (73,5 proc.) ir nedidelė dalis sarkomų, fibrohistiocitinių mazgelių, limfomų, blastomų ir adenokarcinomų (72).

Tiriant blužnies hemangiosarkomas nustatytas vidutinis amžius – 10,3 m., hematomas – 9,6 m. Patinams dažniau pasitaiko blužnies navikiniai susirgimai, o šunų veislės, kurioms dažniausiai pasitaiko hemangiosarkomos ir hematomos, yra labradoro retriveriai, auksaspalviai retriveriai ir vokiečių aviganiai (73).

21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas buvo atliekamas „X“ klinikoje Kauno rajone, 2016 – 2018 m. Iš viso, duomenys surinkti apie 61 šunį. Surinkti duomenys analizuojami kompiuterine programa „Microsoft Excel 2016“. Tiriamojoje dalyje apžvelgti duomenys, aiškinamasi kokią įtaką šunų sergamumui turėjo jų lytis, veislė, amžius ir svoris. Lyginamas sergamumas tarp skirtingų lyčių, veislių, išvesti sirgusiųjų amžiaus vidurkiai. Tyrimas atliktas prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.

Tyrimui buvo atrinktas 61 šuo, iš jų 18 patinų ir 43 patelės. Pacientai buvo suskirstyti pagal naviko tipą, lytį, veislę, amžių ir svorį. Tyrimo metu pasitaikė skirtingi navikai, pagal anatominę lokalizaciją. Pagal naviko tipą, šunys suskirstyti į septynias skirtingas grupes (kuriems pasireiškė odos ir minkštųjų audinių, pieno liaukos, virškinimo sistemos, blužnies, šlapimo sistemos, lytinės ar endokrininės sistemos navikai). Taip pat, tiriamieji suskirstyti pagal lytį į pateles ir patinus. Tikslesniam tyrimui, pagal amžių taip pat buvo nustatytos penkios skirtingos amžiaus grupės: 1-3 m., 4-6 m., 7-9, 10-12 m. ir >12 m. Pagal svorį šunys skirstyti į dvi grupes: normalaus svorio ir turinčius viršsvorio. Veislinis šuo, laikomas normalaus svorio, kuomet jo masė atitinka veislės standarto ir turintis viršsvorio, kuomet jo masė viršija veislės standarto bent 20 proc. Mišrūnas, laikomas normalaus svorio, kai vizualiai nustatytas KMI yra 3, o turintis viršsvorio, kai 4 ar daugiau (naudojant penkiabalę sistemą).

Tikrinama sergamumo tam tikrais navikais priklausomybė nuo lyties, veislės, amžiaus ir svorio. Lyginamas navikų pasireiškimas tarp skirtingų tiriamųjų grupių. Statistiniam patikimumui apskaičiuoti naudota funkcija „chitest“, rezultatai laikomi statistiškai patikimais, kai p < 0,05.

Šunų sveikatos būklei ir diagnozei nustatyti naudoti bendrieji ir specialieji diagnostikos metodai. Buvo renkama gyvenimo ir ligos anamnezė – informacija apie sergantį gyvūną, kurią suteikė jo savininkas, apie šėrimo ypatumus, anksčiau pasireiškusias ligas, vakcinaciją ir gyvenimo sąlygas bei kada pastebėti pirmieji ligos simptomai. Taip pat atliktas klinikinis tyrimas – apžiūros metu įvertinta gyvūno būklė, nustatyta naviko lokalizacija, konsistencija ir dydis. Specialiųjų tyrimų metu kai kuriems šunims buvo atliekamas rentgeninis tyrimas – jei reikalinga nustatyti metastazių buvimą bei tikslesnę naviko lokalizaciją, parenkant projekciją, priklausomai nuo numanomos naviko buvimo vietos. Naviko pobūdžio įvertinimui kai kuriems šunims atliekamas citologinis tyrimas plonos adatos aspiracijos metodu. Šio tyrimo metu naudojant ploną adatą, švirkštu sudarius neigiamą slėgį, išsiurbiama ląstelių masė. Gauta masė paskleidžiama ant objektinio stiklelio, dažoma tam skirtais dažais (74).

Citologinio tyrimo mėginys buvo dažomas Diff-Quick metodu (Reastain Quick Diff, gamint. Reagena, Suomija): objektinis stiklelis su mėginiu išdžiovinamas ore, panardinamas į Reastain Quick

22 Diff FIX tirpalą 5- 10 k., nardinamas į Reastain Quick RED tirpalą 3-15 k., nardinamas į Reastain Quick BLUE tirpalą 3-15 k., praplaunamas buferiniu tirpalu. Tepinėlis mikroskopuojamas imersiniu objektyvu.

Įvertinama branduolio forma ir dydis, branduolio ir citoplazmos santykis, branduolėlių buvimas. Gerybinėms neoplazijoms būdingas vienodas branduolių ir ląstelių dydis, branduolio ir citoplazmos santykis. Branduolėlius galima aptikti ir gerybinėse ląstelėse, bet jie turėtų būti vienodo dydžio, formos ir ne daugybiniai. Piktybinėse ląstelėse matomas nenormalus branduolys, jam būdinga: 1) anizokariozė (kuomet skirtingų ląstelių branduolių dydis skiriasi 1,5 karto ar daugiau), 2) polimorfizmas (branduolio formos variacijos), 3) didelis ar įvairus santykis tarp branduolio ir citoplazmos (normalios, ne limfoidinės ląstelės branduolio ir citoplazmos santykis gali būti nuo 1:3 iki 1:8; santykis 1:2 ar didesnis indikuoja piktybiškumą), 4) padidėjęs mitotinis aktyvumas (mitotiniai kūneliai nėra dažni normaliuose audiniuose), 5) branduolėliai, kurių dydis, forma ir skaičius varijuoja (ypač svarbus jų skaičius viename branduolyje kaip ir kampuotas ar smailus branduolėlis), 6) branduolys su šviesiomis ar tamsiomis zonomis (branduolio medžiaga netolygiai pasiskirsčiusi, sudaro agliutinacijos įspūdį), 7) suspaustas branduolys (suspaustas kitų, toje pačioje ląstelėje ar šalia esančių ląstelių branduolių), 8) daugybiniai branduoliai (3 ar daugiau branduolių buvimas vienoje ląstelėje). Daugybiniai branduoliai būdingi makrofagams ir dažnai pastebimi chroniško piogranuliacinio uždegimo atvejais (74).

23

3. TYRIMO REZULTATAI

Remiantis tyrimo duomenimis, šunims dažniausiai pasitaikė odos ir minkštųjų audinių navikai 42,6 proc., taip pat gana dažnai – pieno liaukos navikai – 27,9 proc. Rečiausiai sutinkami – endokrininės sistemos navikai – 1,6 proc. (1 pav.).

1 pav. Skirtingų tipų navikų pasireiškimas šunims 2016 - 2018 m.

18 sirgusiųjų buvo patinai, 43 – patelės. Navikai patelėms buvo diagnozuoti 2,4 karto dažniau, nei patinams (p < 0,05) (2 pav.).

2 pav. Navikų pasiskirstymas tarp patinų ir patelių.

1 5 3 26 17 3 6 0 5 10 15 20 25 30 Se rg anč iųj ų s ka ič ius Naviko tipas Patinai 30 proc. Patelės 70 proc.

24 Patelėms daugiausia pasitaikė pieno liaukos navikai, kurie sudarė 39,5 proc. visų patelių navikų ir odos ir minkštųjų audinių navikai, kurie sudarė 32,6 proc. Patinams dažniausiai buvo nustatomi odos ir minkštųjų audinių navikai – 66,7 proc. Patelėms visų tipų navikai diagnozuoti dažniau, nei patinams, išskyrus virškinimo sistemos, kurie patinams pasitaikė dvigubai dažniau, nei patelėms. Endokrininės sistemos, pieno liaukos ir šlapimo sistemos navikų patinams iš viso nepasitaikė (3 pav.).

3 pav. Skirtingų tipų navikų pasiskirstymas tarp patinų ir patelių.

Veisliniai šunys sirgo 2,2 karto dažniau (n = 42), nei neveisliniai (n =19) (p < 0,01) (4 pav.).

4 pav. Navikų pasiskirstymas tarp veislinių ir neveislinių šunų.

0 1 1 12 0 0 4 1 4 2 14 17 3 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 Se rg anč iųj ų s ka ič ius Naviko tipas Patinai Patelės Veisliniai 69 proc. Neveisliniai 31 proc.

25 Taip pat veislinių šunų sergamumas visų tipų navikais buvo didesnis. Veisliniams šunims dažniausiai diagnozuoti odos ir minkštųjų audinių (38,1 proc.) (6 pav.) ir pieno liaukos (28,6 proc.) navikai. Mišrūnams, taip pat, dažniausiai pasitaikė odos ir minkštųjų audinių (52,6 proc.) bei pieno liaukos (26,3 proc.) navikai. Mišrūnams nenustatyti endokrininės ar šlapimo sistemos navikai (5 pav.).

5 pav. Skirtingų tipų navikų pasiskirstymas tarp veislinių ir neveislinių šunų.

6 pav. Įtariama mastocitoma. Jorkšyrų terjero patelė, 5 m., normalaus svorio (Diff-Quick). UAB

„Vetvila“. Matomas nedidelis grūdėtumas, anizokariozė (juodos rodyklės), branduolių polimorfizmas (raudona rodyklė).

1 4 2 16 12 3 4 0 1 1 10 5 0 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 Se rg anč iųj ų s ka ič ius Naviko tipas Veisliniai Mišrūnai

26 Pagal veislę daugiausiai navikų buvo nustatyta mišrūnams – 31,1 proc. Taip pat vieni iš dažniausiai sergančių buvo vokiečių aviganių (11,5 proc.) ir jorkšyrų terjerų (11,5 proc.) veislių šunys. Stafordšyro bulterjerai sudarė 6,6 proc. sergančiųjų, o labradoro retriveriai – 4,9 proc. (6 pav.).

6 pav. Navikų pasiskirstymas tarp šunų veislių.

Daugiausia odos ir minkštųjų audinių navikų registruota mišrūnams - 38,7 proc., mažiau vokiečių aviganims – 11,5 proc., rusų toiterjerams – 7,7 proc. ir labradoro retriveriams – 7,7 proc. (7 pav.). 1 1 1 1 1 1 2 7 1 1 1 3 1 19 1 1 2 1 1 4 1 2 7 0 5 10 15 20 Auksaspalvis retriveris Bavarų pėdsekysBiglis Byverio terjeras Dratharas Foksterjeras Jagdterjeras Jorkšyro terjeras Juodasis rusų terjerasKaukazo aviganis Kurtsharas Labradoro retriveris Landsyras Mišrūnas Niufaundlendas Prancūzų buldogasRusų toiterjeras Samojedas Sibiro haskis Stafordšyro bulterjerasŠarpėjus Vidurinės Azijos aviganisVokiečių aviganis

Sergančiųjų skaičius Šuns v ei sl ė

27 7 pav. Odos ir minkštųjų audinių navikų pasiskirstymas tarp šunų veislių.

Pieno liaukos navikų dažniausiai pasitaikė pas neveislines kales - 29,4 proc., po jų sekė jorkšyrų terjerų patelės – 17,6 proc., vokiečių, Vidurinės Azijos aviganių ir jagdterjerų patelių sergamumo procentas buvo vienodas – po 11,8 proc. (8 pav.).

8 pav. Pieno liaukos navikų pasiskirstymas tarp patelių veislių.

Daugiausia navikų nustatyta amžiaus grupėje nuo 7 iki 9 m. (27,9 proc.). Taip pat nuo 10 iki 12 m. (26,2 proc.) ir vyresnių, nei 12 m. amžiaus tarpe (23 proc.) (9 pav.). Visų sirgusiųjų amžiaus vidurkis – 9,4 m. 1 1 1 1 1 1 2 10 1 2 1 1 3 0 2 4 6 8 10 12 Auksaspalvis retriveris Bavarų pėdsekys Biglis Dratharas Jorkšyro terjeras Kurtsharas Labradoro retriveris Mišrūnas Prancūzų buldogas Rusų toiterjeras Sibiro haskis Šarpėjus Vokiečių aviganis Sergančiųjų skaičius Šunų v ei sl ės 1 2 3 1 5 1 2 2 0 1 2 3 4 5 6 Foksterjeras Jagdterjeras Jorkšyro terjeras Juodasis rusų terjeras Mišrūnas Stafordšyro bulterjeras Vidurinės Azijos aviganis Vokiečių aviganis Sergančiųjų skaičius Šunų v ei sl ės

28 9 pav. Navikų pasiskirstymas tarp šunų amžiaus grupių.

Odos ir minkštųjų audinių navikų daugiausiai nustatyta 4 – 6 m. ir 7 – 9 m. amžiaus grupėse, abiejose grupėse kartu – 61,6 proc. (10 pav.). Šunų, kuriems pasireiškė odos ir minkštųjų audinių navikai, amžiaus vidurkis – 8,1 m.

10 pav. Odos ir minkštųjų audinių navikų pasiskirstymas tarp šunų amžiaus grupių.

3 11 17 16 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 1 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 9 m. 10 - 12 m. > 12 m. Se rg anč iųj ų s ka ič ius Pacientų amžius 2 8 8 4 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 9 m. 10 - 12 m. > 12 m. Se rg anč iųj ų s ka ič ius Pacientų amžius

29 Pieno liaukos navikai dažniausiai buvo nustatomi 10 – 12 m. patelių amžiaus grupėje (47,1 proc.). Taip pat dažnai pasireiškė kalėms, vyresnėms, nei 12 m. (35,2 proc.) (11 pav.). Sirgusiųjų amžiaus vidurkis 11,1 m., jauniausia kalė, kuriai nustatytas pieno liaukos navikas, buvo 6 m. amžiaus

11 pav. Pieno liaukos navikų pasiskirstymas tarp patelių amžiaus grupių.

Patelėms pieno liaukos navikai aptikti kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje (64,7 proc.) 2,2 karto dažniau, nei kirkšnies (29,4 proc.), bei 11 kartų dažniau, nei kranialinėje abdominalinėje (5,9 proc.) (p < 0,05) (12 pav.).

12 pav. Pieno liaukos navikų lokalizacija.

1 2 8 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 4 - 6 m. 7 - 9 m. 10 - 12 m. > 12 m. Se rg anč iųj ų s ka ič ius Pacientų amžius 11 5 1 0 2 4 6 8 10 12 Kaudalinė abdominalinė pieno liauka

Kirkšnies pieno liauka Kranialinė abdominalinė

pieno liauka S e rg a n či ųj ų s ka ič ius Naviko lokalizacija

30 Tarp virškinimo sistemos navikų daugiausia buvo rasta kepenų - 83,3 proc. ir 16,6 proc. skrandžio navikų (13 pav.).

13 pav. Virškinimo sistemos navikų pasiskirstymas tarp organų.

Iš tyrime dalyvavusių šunų iš viso 63,9 proc. turėjo viršsvorio. Viršsvorio turėjo 2,6 karto daugiau patelių (72,1 proc.), nei neturėjo (27,9 proc.). Patinai neturėjo tokių akivaizdžių svorio skirtumų (14 pav.).

14 pav. Normalaus svorio ir viršsvorio turinčių šunų pasiskirstymas.

5 1 0 1 2 3 4 5 6 Kepenų Skrandžio Se rg anč iųj ų s ka ič ius

Virškinimo sistemos navikai

12 10 31 8 0 5 10 15 20 25 30 35 Patelės Patinai Šunų s ka ič ius Šuns lytis Normalus Viršsvoris

31 Patelėms, kurioms buvo nustatyti pieno liaukos navikai, buvo būdingesnis viršsvoris – 76,5 proc., nei normalus svoris – 23,5 proc. (p < 0,05). Šios grupės patelių su viršsvoriu amžiaus vidurkis – 11,4 m. 61,5 proc. šunų, kuriems buvo registruoti odos ir minkštųjų audinių navikai, turėjo viršsvorio. Tuo tarpu 38,5 proc. buvo normalaus svorio (15 pav.). Viršsvorio turinčių, odos ir minkštųjų audinių navikų grupės šunų amžiaus vidurkis – 5,6 m.

15 pav. Normalaus svorio ir antsvorio turinčios patelės, kurioms pasireiškė pieno liaukos navikas bei

normalaus svorio ir antsvorio turintys patinai, kuriems pasireiškė odos ir minkštųjų audinių navikai.

4 10 13 16 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18

Pieno liaukos Odos ir minkštųjų audinių

Šunų s ka ič ius Naviko tipas Normalus Viršsvoris

32

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Šis tyrimas leido nustatyti šunų sergamumo navikinėmis ligomis pasireiškimą Kauno rajone esančioje klinikoje „X“, nuo 2016 m iki 2018 m.. Remiantis surinktais duomenimis apie šunis, kuriems pasireiškė navikiniai susirgimai, dažniausiai pasitaikantis navikas buvo odos ir minkštųjų audinių. Gauti rezultatai patvirtina kituose moksliniuose šaltiniuose randamą informaciją, kad odos ir minkštųjų audinių navikai yra dažniausiai pasitaikantys navikiniai susirgimai tarp šunų: Danijoje 2005 – 2008 m. sudarę net 43 proc. (9) Šveicarijoje 1955 – 2008 m. sudarę 37,05 proc. (76), o Šiaurės Italijoje 2006 – 2009 m. - 40,8 proc. (77). Antrasis pagal pasireiškimą buvo pieno liaukos navikas, kuris yra antrasis pagal dažnumą Danijoje, Šiaurės Italijoje, taip pat, remiantis 2016 m. tyrimais, Gifu prefektūroje, Japonijoje (78). Apskritai, šunims dažniausiai pasitaiko odos ir minkštųjų audinių, pieno liaukos, virškinimo ir lytinės sistemos navikai (77). Odos ir minkštųjų audinių navikai gali būti dažniausiai diagnozuojami todėl, kad yra lengviau ir greičiau pastebimi bei parodomi veterinarijos gydytoju (7).

Pieno liaukos navikas patelėms pasirodė labiausiai būdingas, kol odos ir minkštųjų audinių sekė po jo. Šie rezultatai atitinka anksčiau atliktus tyrimus (80,77,81), kuriais remiantis pieno liaukos navikai gali sudaryti apie 50 proc. visų kalių navikų. Tiek pieno liaukos, tiek odos ir minkštųjų audinių navikus yra lengviau atpažinti išoriškai, kol kitų organų navikų diagnostika gali reikalauti rentgeninio, kompiuterinės tomografijos ar echoskopinio tyrimo, kurie nėra atliekami reguliariai. Taip pat, šeimininkai ne visada prašo gaišenos skrodimo.

Didžiąją dalį sirgusiųjų sudaro patelės. Nors tam tikrų navikų pasireiškimui galioja lyties predispozicija (odos ir minkštųjų audinių – kastruotos patelės (8), šlapimo pūslės navikų – moteriška lytis (14), tarp piktybinių skrandžio navikų dominuoja vyriška lytis (56)), tačiau bendrą tendenciją nustatyti sunku. Kadangi kai kurie navikai yra būdingi tam tikrai lyčiai (pieno liaukos navikai šunų patinams itin reti – serga vidutiniškai < 1 proc. (81)), nėra taip, kad kažkuri lytis yra labiau linkusi į navikų atsiradimą.

Veisliniai šunys sirgo 2,2 karto dažniau, nei neveisliniai, nors, remiantis 1995 – 2010 m. atlikto tyrimo duomenimis, reikšmingų skirtumų tarp veislinių ir neveislinių šunų sergamumo navikinėmis ligomis, nenustatyta (82). Vokiečių aviganių ir jorkšyrų terjerų veislės šunims buvo nustatyta daugiausiai navikinių susirgimų. Odos ir minkštųjų audinių navikai dažniausiai nustatyti mišrūnams, kaip ir tyrimuose, atliktuose Šveicarijoje 2008 -2013 m. (8), ar retrospektyviojo tyrimo metu Grenadoje (83). Vokiečių aviganių veislė buvo dažniausiai pasitaikanti tarp tų, kurioms diagnozuoti odos ir minkštųjų audinių navikai. Kito tyrimo metu, dažniau pasitaikė labradoro retriveriai, auksaspalviai retriveriai ar bokseriai, o vokiečių aviganiai tesudarė 3 proc. (šiuo atveju 11,5 proc.).

33 Tačiau, tyrimas Grendaoje patvirtina pasireiškusį vokiečių aviganių polinkį į odos ir minkštųjų audinių navikus (83).

Jorkšyro terjerų patelėms dažniau pasitaikė pieno liaukos navikai. Veislės polinkis į pieno liaukos navikus buvo nustatytas skirtinguose tyrimuose, tačiau rezultatai nėra vienodi. Pranešama, jog kai kurioms spanielių, pudelių ir taksų veislių patelėms pasireiškia padidėjusi galimybė pieno liaukos naviko išsivystymui (84).

Daugiausia odos ir minkštųjų audinių navikų buvo nustatyta tarp 4-ių ir 9-ių m. Tuo tarpu kiti tyrimai parodė, jog odos ir minkštųjų audinių navikai dažniausiai diagnozuojami šunims nuo 8-ių iki 11-os m. (8) Šiuo atveju sirgusiųjų amžiaus vidurkis buvo 8,1 m., šiek tiek mažesnis, nei kito, 2016 m. viename iš Japonijos regionų atlikto tyrimo, duomenimis – 10,4 m. (78).

Pieno liaukos navikai dažniausiai pasireiškė patelėms nuo 10-ies iki 12-os metų amžiaus ir vyresniame amžiuje. Tai patvirtina tyrimas, atliktas 2016 m., kurio metu nustatyta, jog pieno liaukos navikai dažniausiai nustatomi vyresniame, nei 10 m. amžiuje (85) Tačiau, amžius, kuriame išsivysto navikas, priklauso ir ir nuo veislės, bei šuns dydžio – didelių veislių kalėms pieno liaukos neoplazija išsivysto jaunesniame amžiuje, nei mažų veislių. Sirgusiųjų amžiaus vidurkis, šiuo atveju buvo 11,1 m., kol kito tyrimo metu – 8,5 m. (43).

Patelėms pieno liaukos navikai aptikti kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje 2,2 karto dažniau, nei kirkšnies ir 11 kartų dažniau, nei kranialinėje abdominalinėje. Šie rezultatai sutampa su kito, 2011 m. Lietuvoje atlikto tyrimo, rezultatais. Pastarojo tyrimo metu, buvo nustatyta, jog pieno liaukos navikai kalėms dažniausiai nustatomi kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje (41 proc.), rečiau kirkšnies (36 proc.), dar rečiau kranialinėje abdominalinėje (18 proc.) (43). Kaudalinės pieno liaukos gali būti pažeidžiamos dažniau, dėl didesnio dydžio.

Didžioji dauguma patelių turėjo viršsvorio, patinams tokie ryškūs skirtumai nepasireiškė. Taip pat, patelėms, kurioms pasireiškė pieno liaukos navikai, buvo būdingas viršsvoris. Kad viršsvoris gali daryti įtaką pieno liaukos navikų pasireiškimui, patvirtina ir tyrimas, atliktas Korėjoje 2008 – 2012 m. (86). Patelių, turinčių viršsvorio, amžiaus vidurkis buvo 11,4 m, tuo tarpu pastarojo tyrimo duomenimis – 8,7 +-1,9 m. (86).

34

IŠVADOS

1. Daugiausia navikinių susirgimų buvo nustatyta veisliniams šunims (69 proc.), iš jų - vokiečių aviganių (11,5 proc.) ir jorkšyrų terjerų (11,5 proc.) veislės šunims. Didžiąją dalį sirgusiųjų sudarė patelės (70 proc.). Daugiausiai odos ir minkštųjų audinių navikų buvo nustatyta 4-ių – 9 –ių metų amžiaus šunims (61,6 proc.), amžiaus vidurkis – 8,1 m. Daugiausiai pieno liaukos navikų buvo nustatyta 10-ies – 12-os metų šunims, amžiaus vidurkis 11,1 m. Didžioji dauguma patelių, skirtingai, nei patinai, turėjo viršsvorio (72,1 proc., p < 0,05).

2. Šunims dažniausiai buvo nustatyti odos ir minkštųjų audinių (42,6 proc.), pieno liaukos (27,9 proc.) ir virškinimo sistemos (9,8 proc.) navikai. Daugiausia kalių pieno liaukos navikų aptikta kaudalinėje abdominalinėje pieno liaukoje (64,7 proc.).

3. Veisliniai šunys sirgo 2,2 karto, nei neveisliniai (69 proc., p < 0,01). Odos ir minkštųjų audinių (52,6 proc.) bei pieno liaukos (26,3 proc.) navikai dažniausiai pasireiškė neveisliniams šunims.

35

REKOMENDACIJOS

Lietuvoje nėra sukurtos duomenų bazės, skirtos naminių gyvūnų navikų pasireiškimui registruoti. Tokie duomenys ne tik leistų sekti šunų sergamumo navikinėms ligomis tendencijas bėgant metams, bet ir suteiktų galimybę išsiaiškinti pasiskirstymą tarp lyčių ir veislių. Informacija apie geografinį navikinių susirgimų pasiskirstymą Lietuvoje taip pat būtų naudinga vertinant aplinkos veiksnių įtaką. Kadangi šunys dalinasi aplinka su savo šeimininkais, duomenys būtų naudingi atliekant bendrų žmonių ir šunų ligų epidemiologinius tyrimus.

Rekomenduojama, remiantis užsienio šalių modeliais, įvykdyti vieną iš dviejų variantų: 1. Sukurti duomenų bazę, skirtą registruoti naminių gyvūnų navikinius susirgimus. Bazę

rekomenduojama kurti, remiantis Danijos veterinarijos vėžio registro (angl. Danish Veterinary Cancer Registry) ar Veterinarijos vėžio registro (angl.VetCancer Registry) pavyzdžiu. Kuomet veterinarijos gydytojui suteikiama prieiga atvejų registracijai, navikas patvirtinamas į sistemą įkeliant histopatologinio tyrimo atsakymą, naudojama NCI arba WHO nomenklatūra.

2. Skatinti naminių gyvūnų sveikatos draudimą. Tokiu atveju, sekant Skandinavijos šalių pavyzdžiu, kur naminių gyvūnų sveikatos draudimas yra labai populiarus, galima būtų naudoti draudimo kompanijos sukauptus duomenis apie naminių gyvūnų sergamumą.