LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika
Veterinarijos fakultetas
Marija Tautkevičiūtė
ŠUNŲ DEMODEKOZĖS PAPLITIMAS IR GYDYMO YPATUMAI
KAUNO „X“ VETERINARIJOS KLINIKOJE
PREVALENCE OF DEMODECTIC MANGE IN DOGS AND
PECULIARITIES OF ITS TREATMENT AT KAUNAS “X”
VETERINARY CLINIC
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. Marija Ivaškienė
2
DARBAS ATLIKTAS X GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Šunų demodekozės paplitimas ir gydymo ypatumai Kauno “X” veterinarijos klinikoje”.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiau visą naudotos literatūros sąrašą.
Marija Tautkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Marija Tautkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Marija Ivaškienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS ABROBUOTAS KATEDROJE Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistrinio baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS SANTRAUKA ...4 SUMMARY ...5 ĮVADAS ...6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...8 1.1. Demodekozės samprata ...8
1.2. Demodekozės sukėlėjo charakteristika ...9
1.3. Šunų demodekozę predisponuojantys veiksniai ...10
1.4. Klinikiniai požymiai ...11
1.4.1. Lokalizuota demodekozės forma ...11
1.4.2. Generalizuota demodekozės forma ...12
1.5. Diagnostika ...13
1.5.1. Laboratorinis skutenų tyrimas ...13
1.5.2. Trichograma ...15
1.5.3. Lipnios juostos metodas ...15
1.5.4. Biopsija ...16
1.6. Gydymas ...16
1.6.1 Gydymui naudojami preparatai ...17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ...22
3. TYRIMO REZULTATAI ...25
3.1. Veislės, lyties, amžiaus įtaka šunų sergamumui ...25
3.2 Sezoniškumo, laikymo sąlygų bei kailio specifiškumo įtaka sergamumui ...30
3.3. Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai ...33
3.4. Demodex spp. diagnostika ...36
3.5. Gydymas nuo demodekozės ...38
4. REZULTATŲ APTARIMAS ...43
5. IŠVADOS...48
4
SANTRAUKA
ŠUNŲ DEMODEKOZĖS PAPLITIMAS IR GYDYMO YPATUMAI
KAUNO „X“ VETERINARIJOS KLINIKOJE
Marija Tautkevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Tyrimai buvo atlikti vienoje Kauno miesto „X“ veterinarijos klinikoje. Darbo apimtis 52 puslapiai, 32 paveikslai, 1 lentelė, 41 šaltinis.
Tyrimo metu buvo analizuojamas šunų demodex erkučių paplitimas, atsižvelgiant ne vien į sezoniškumą, bet ir į šunų amžių, veislę bei lytį. Taip pat buvo analizuojamos diagnostikai ir gydymui taikomos priemonės, klinikiniai simptomai bei jų pasireiškimo specifika.
Pacientai tyrimams buvo atrenkami 2015 - 2017 metų laikotarpiu, neatsižvelgiant į jų amžių, veislę ar lytį.
Atvykusių į kliniką šunų šeimininkų buvo prašoma išsamiai pateikti gyvūno ligos anamnezę: kada išryškėjo galimi pirmieji ligos simptomai; kuriose kūno vietose pastebėjo netipinius odos pažeidimus; kiek laiko trunka tokia būklė; kaip dažnai pasireiškia niežulys; ar tai kartojasi jau nebe pirmąjį kartą; kokiomis sąlygomis gyvena augintinis (namie ar lauke).
Galimai sergantiems šunims, diagnozės patvirtinimui, buvo imamos odos skutenos iš įvairių pažeistų kūno vietų.
5
SUMMARY
Proliferation of Demodex Mites and Treatment Methods at Kaunas “X”
Veterinary Clinic
Marija Tautkevičiūtė Master Thesis
The research was carried out at Kaunas X Veterinary Clinic. The paper consists of 52 pages, 32 figures, 1 table and 41 references.
The research focused on the analysis of proliferation of Demodex mites in dogs with respect to the seasons of the year as well as dog age, breed and sex. Diagnostic and treatment methods, clinical symptoms and typical circumstances of their occurrence were also analyzed.
The research participants were selected from 2015 to 2017 without taking their age, breed or sex into consideration.
The owners of the dogs that were brought to the clinic were asked to provide detailed information on the medical history of their pets, i.e. the time when the first symptoms of the disease occurred, the locations where non-typical skin lesions were noticed on the body, the duration of the dog’s condition, the frequency of itches, whether the symptoms occurred for the first time and the conditions in which the pet is kept (e.g. inside or outside the house).
To confirm the diagnosis of the dogs that might have Demodex, skin scrapings were taken from various affected places of their skin.
6
ĮVADAS
Šunų demodekozė yra gana plačiai paplitęs odos susirgimas tarp šunų ir tarp žmonių visame pasaulyje. Šią liga platina „niežų“ erkutės Demodex canis, parazituojančios plaukų folikuluose, riebalų liaukose ir odoje. Demodex erkutės sukelia plauko folikulo ir riebalų liaukos atrofiją. Dėl šių parazitų sukeliamų odos pažeidimų vystosi uždegiminiai procesai, kurie pažeidžia ne tik oda, bet ir apima vidaus organus, ko pasekoje yra sutrikdoma organų sistemos veikla. Vienas iš pagrindinių galimos infekcijos rodiklių yra stiprus, nuolatinis odos niežėjimas. Šią ligą šunims dažniausiai sukelia Demodicidae šeimos erkės Demodex canis. Manoma jog tik gimusiems šuniukams poodinės erkutės perduodamos nuolatinio, ilgalaikio kontakto metu per kalę, tuo tarpu vyresnio amžiaus šunis tiesioginio kontakto metu su jau sergančiais gyvūnais erkių perduoti neįmanoma.
Demodex canis paodinės erkės gali būti perduodamos ne tik kontakto metu, bet taip pat gali būti pernešamos per kraują ar limfogeniniu keliu, kuomet kalė besilaižydama niežtimas vietas praryja erkutes. (1).
Dažniausiai šių parazitų sukeliamos odos problemos išryškėja pavasarį ir rudenį, kuomet organizmo imuninė sistema yra kiek silpnesnė nei įprastai. Pasitaiko pavienių atvejų, kuomet sezoniškumas neturi jokios įtakos erkučių aktyvumui, todėl tokie šunys gali sirgti bet kuriuo metų laiku. Didesnį polinkį šiam susirgimui turi tos veislės, kurių kailis yra trumpesnio plauko, nei tie, kurie turi ilgo plauko kailį.
Niežų erkutėms gydyti yra naudojami specifiniai vaistai. Nuo sukeltų antrinių infekcijų, tokių kaip grybelis, vartojami antibiotiniai preparatai (2). Geriausi gydymo rezultatai yra pasiekiami, kuomet yra naudojamas kompleksas preparatų bei papildų stiprinti bendrai kailio bei imuniteto būklei, nes medikamentinis gydymas ne visada gali duoti reikiamus rezultatus.
Darbo tikslas: išanalizuoti šunų demodekozės paplitimą, klinikinius simptomus, taikomas
diagnostines priemones, bei gydymo ypatumus Kauno „ X“ veterinarijos klinikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti veislės, amžiaus, lyties, laikymo sąlygų, plaukų spalvos bei ilgio įtaką šunų sergamumui demodekoze;
7 3. Ištirti šunų odos skutenas bei plaukų mėginius;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Demodekozės samprata
Demodekozė yra parazitinė žmonių ir daugelio gyvūnų odos liga, kuriai būdingas riebalų liaukučių uždegimas, dermatitas, židininis plaukų folikulų pažeidimas bei plikimas.
Visame pasaulyje yra žinomos net 65 Demodex spp. rūšys, iš kurių 2 pavojingos žmogui ir tik 1 aktuali naminių šunų augintojams.
Šios niežų erkutės sudaro normalios šuns mikrofloros dalį, todėl tam tikras jų kiekis gali būti aptinkamas nuolatos. Sveikam šuniu, turinčiam stiprią imuninę sistemą šie parazitai nesukelia jokiu aiškių klinikinių simptomų ir nėra laikomi kaip patogeniški organizmui. Nors natūralus Demodex canis šeimininkas yra laikomas naminis šuo, tačiau šios rūšies ektoparazitais gali užsikrėsti ir žmogus. Demodex canis erkės negali išgyventi ant žmogaus odos, todėl šis susirgimas nėra laikomas kaip zoonozinė liga.
Demodekoze kaip ligą įtarti reiktu tokių atveju, kuomet Demodex canis erkučių kiekis padidėja gerokai daugiau, nei būdinga normaliam jų kiekiui. Tam įtakos turi imuninės sistemos nepakankamumas, bei šuns savybės, susijusios su genetika.
Tačiau esant imuniteto slopinimo būklei, kuomet imunitetas yra slopinamas medikamentinių ar fiziologinių reiškinių yra pažeidžiama šuns imuninė sistema, kuri ir užtikrina, kad erkių populiacija nesivystytų iki patologinės būsenos. Kuomet tokios būklės vientisumas yra pažeidžiamas, atsiranda geros sąlygos erkėms plisti ir tapti pavojingoms šeimininko (šuns) odai.
Demodekozė gali pasireikšti kaip dviejų tipų pažeidimai, tai pažeidimai, kurie sukelia sausąją alopecija ir odos sustorėjimą, ir pustulinė, kuri yra kiek sunkesnė forma nei pirmoji, kadangi dažnais atvejais iššaukia antrinę infekciją (dažniausiai sukelta Staphylococcus spp. bakterijomis).
1.2 Demodekozės sukėlėjo charakteristika
9 akivaizdžių problemų gali sukelti tik trys Demodex erkių rūšys ( D. injai, D. cornei, D. canis ) iš kurių labiausiai paplitusi tiek mūsų šalyje, tiek ir visame pasaulyje yra Demodex canis.
Šios rūšies erkutės dažniau yra aptinkamos plauko folikuluose, prakaito liaukose ir gerokai rečiau riebalinėse liaukose (4). Būtent šiose vietose erkės dauginasi, vystosi bei formuoja kolonijas.
Niežų erkutė yra cigaro formos, šviesiai pilkšvos arbe kiek gelsvos spalvos (1 pav.). Priekinėje kūno dalyje suaugusios erkės turi 4 poras kojų, tuo tarpu lervos turi tik 3 poras. Patelės turi šiek tiek ilgesnį kūną nei patinėliai.
1 pav. Demodex canis morfologija: A – patinas; B – patelė (40).
Patelės savo kiaušinėlius deda parazituodamos plaukų folikuluose ir riebalinėse liaukose(1). Tolimesnis Demodex erkių vystymasis vyksta būtent šiose vietose. Iš jau padėtų kiaušinėliu vidutiniškai per 5 dienas išsirita lervos, kurios būna dviejų stadijų: tai I nimfa (protonimfa) ir II nimfa (teleonimfa). Suaugusios ir pilnai išsivysčiusios erkės formuojasi ir II nimfos.
10
1.3 Šunų demodekozę predisponuojantys veiksniai
Demodekozė yra neužkrečiama, įprasta ir gana dažna šunų dermatozė (8).
Kaip žinia, nedidelis kiekis Demodex canis yra normali šuns odos mikrofloros dalis (39). Demodex spp. Kolonizuojasi visuose šunyse, nepriklausomai nuo šuns amžiaus, lyties, veislės ar kailio (9). Kadangi visos erkės lokalizuojasi giliai odoje (dermoje), dažniausiai jomis užsikrečiama ilgo kontakto metu. Maži šuniukai užsikrečia pirmosiomis gyvenimo dienomis tiesioginio kontakto metu nuo kalių, žindymo metu. Aplinka šioms erkėms nėra palanki vieta, todėl gyvybingos be šeimininko (šuns) jos išbūti gali vos 1 – 2savaites.
Suaugusiems šunims atsiradusios demodekozės predisponuojančiais veiksniais galima laikyti imuniteto nusilpimą dėl sisteminių ligų. Tokiu atveju demodekozė pasireiškia kaip antrinis susirgimas. Tokio tipo ligoms, dėl kurių vystosi demodekozė galima laikyti cukriniu diabetu, neoplazija, hormonų disbalansą. Šių ligų pasėkoje vystosi natūrali organizmo imunosupresija. Dažnesnis už natūralų reiškinį yra iššauktas medikamentinių preparatų imuniteto slopinimas. Šio tipo imunosupresija atsiranda, kuomet ilgą laiką yra naudojami gliukokordikoidai. Būtent šių rūšių imuniteto slopinimas sudaro idealias sąlygas vystytis antrinėms infekcijoms.
Predisponuojančiais veiksniais gali būti laikomos ir tokios ligos, kaip vėžys, antinksčių uždegimai, sisteminės grybelinės ligos, kurios pritaikius tinkamą gydymą tampa iš pažiūros nekenksmingomis ligomis, tačiau niežų erkutėms sudaromos puikios sąlygos sukelti matomą odos ligą (4). Šiuo atveju atsiranda pirmieji demodekozės simptomai.
Tiek sisteminė, tiek vietinė imunosupresija gali sukelti demodekozę, todėl visais atvejais labai svarbu žinoti tikslią anamnezę bei iki tol taikomą gydymą.
Šunų demodekozę galima skirstyti pagal paciento amžių į dvi kategorijas (8). Juvenilinė demodekozės forma dažniausiai pasireiškia šuniukams, jaunesniems nei 18 mėnesių amžiaus. Šią ligos formą galima klasifikuoti kaip lokalizuota ligos formą.
Kaip manoma, juvenilinė demodekozės forma yra susijusi su genetika, stresu, prasta ir nepilnavertiška mityba.
11
1.4. Klinikiniai požymiai
Šunų demodekozė yra skirstoma į dvi pagrindines formas: lokalizuota ir generalizuota. Generalizuota savo ruoštu yra skirstoma į jaunų ir suaugusių šunų. Toks ligos skirstymas padeda lengviau diferencijuoti demodekozę nuo kitų ligų, tokių kaip: bakterinis folikulitas, dermatofitozė, alergija.
Pirmieji simptomai šunims atsiranda snukio srityje. Nedideli židinėliai apima plotelius aplink akis. Tose vietose oda ima pleiskanoti, atsiranda sustorėjimai, oda susiraukšlėja, parausta.
Inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 4 – 6 savaites, tačiau šie skaičiai gali svyruoti priklausomai nuo organizmo imuninio pajėgumo tvarkytis su parazitais ir jų sukeliamomis infekcijomis.
Šunų demodekozė dažniausiai būna lėtinės eigos (2).
1.4.1. Lokalizuota demodekozės forma
Ši forma pasižymi tuo, jog yra lengvesne nei generalizuota. Šuniukai ja perserga žymiai lengviau ir dažnais atvejais be jokių medikamentinių gydymo būdų. Šiai formai būdingas atskirų odos lopelių paraudimas, galimas dalinis plaukų išplikimas (2 pav.). Tose vietose atsiranda niežulys. Lokalizuota forma pažeidžia vietas aplink akis, gali apimti visa snukį, retais atvejais išplinta į kitas kūno vietas.
Laiku pastebėjus ligą ir ja tinkamai kontroliuojant, plaukai išplikusiose vietose atauga gana greitai. Toks procesas gali užtrukti iki 30 dienų.
A B
2 pav. Lokalizuota demodekozės forma: A – Alopecija ir hiperpigmentacija, B – alopecija akies zonoje.
12
1.4.2. Generalizuota demodekozės forma
Generalizuota ligos forma labai dažnai prasideda neapibrėžtų daugybinių židinėlių atsiradimu įvairiose kūno vietose, kurių su laiku vis daugėja. Ši forma pažeidžia ne tik galvos odą, bet ir kojų, liemens sritis. Atskiriems židinėliams plečiantis palaipsniui jie susilieja į didelius pažeistus odos plotus (3 pav.). Prasidėjus antrinei infekcijai, vystosi edema, pažeisti odos ploteliai pasidengia šašais, kurie jungdamiesi vieni su kitais plinta po visa kūną. Gausiai besiskirdamas eksudatas formuoja storus šašus, po kuriuo vystosi gilus folikulitas.
3 pav. Išplitusi generalizuota demodekozė.
Po atsiradusiais šašais susidaro palankios sąlygos vystytis bakterijoms. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu generalizuotą formą skirti nuo bakterinio folikulito.
Sergant generalizuota demodekozės forma mažiausiai yra pažeidžiama pilvo srities oda. Manoma jog tam įtakos turi mažas šios srities plaukuotumas.
Pagrindiniai pažeidimai, atsiradę dėl D. canis yra alopecija, papulės, hiperpigmentacija. Demodekozė pirmiausia gali pasireikšti niežuliu, tačiau tai neturėtų būti pagrindiniu rodikliu įtariant šią parazitozę, nes ne visiems šunims niežulys pasireiškia kaip pirminis simptomas. Mopsai yra viena iš veislių, kurie esant demodekozei nejaučia niežulio, todėl jie gana dažnai serga lėtine forma. Būtent šiai veislei pirmine simptomatika galima laikyti kepenų padidėjimą, kas nėra būdinga kitoms veislėms esant šiai parazitozei.
13
1.5. Diagnostika
Pirminė diagnozė įtariant parazitozę nustatoma pagal klinikinius požymius, surinktą anamnezę ir epizootinius duomenis. Diagnozei patvirtinti, arba paneigti imami odos skutenų mėginiai mikroskopiniam tyrimui. Demodekozę kaip ligą diagnozuoti nėra labai sunku. Diagnozė pilnai patvirtinama mėginiuose aptikus Demodex canis erkučių.
Pirmiausia prieš atliekant detalesnius diagnostinius tyrimus svarbu tinkamai surinkti anamnezę, išsiaiškinti šuns laikymo sąlygas, surinkti epidemiologinius duomenis, tokius kaip: šuns amžius, veislė, lytis. Reikia nepamiršti, jog ligos atsiradimui įtakos galėjo turėti ankstesnės ligos, todėl labai svarbu tikslingai surinkti duomenis apie buvusius susirgimus bei jų gydymą. Pilnai surinkus duomenis ir galimai suformavus galima hipotezę atliekamas šuns klinikinis tyrimas, kurio metu įvertinama bendra odos būklė.
Demodekozės klinikinė išraiška mažai kuo gali skirtis nuo kitų odos ligų, turinčių panašią simptomatiką. Tokios ligos, kurias pravartu skirti nuo demodekozės yra: atopinis dermatitas, maistinė alergija, dermatofitozė.
Tiksliai diagnozei nustatyti yra taikomi specialieji laboratoriniai tyrimai iš kurių plačiausiai naudojami odos skutenų tyrimas ir trichograma. Atlikus šiuos tyrimus ir gavus neigiamus rezultatus, galimas odos biopsijos tyrimas.
1.5.1. Laboratorinis skutenų tyrimas
Tai vienas iš dažniausiu diagnostikos metodu norint diagnozuoti demodekozę. Mikroskopiniam tyrimui imamos vaistais nepaveiktos odos skutenos (10). Skutenos gali būti imamos su plaukais, arba be jų. Jei mėginys imamas su didesniu kiekiu plaukų, tokiu atveju ant mėginio yra užlašinama 10 proc. kalio šarmo tirpalo ir palaikoma apie 20 s. Per šį laiko tarpą plaukai ir nepageidaujami odos gabalėliai yra išblukinami (10).
Mėginys imamas riboje tarp pažeistos ir sveikos odos. Norint sėkmingai paimti mėginį, rekomenduojamą pažeistą odą suspausti tarp nykščio ir smiliaus (4 pav.). Manoma jog tokiu būdu parazitai iš plaukų folikulų yra išspaudžiami į odos paviršių, o tai užtikrina mėginio tikslumą.
14 ”nuvalyti” skalpelio ašmenis ant kieto paviršiaus ir tik tuomet atlikti skutenų tyrimą. Norint palengvinti mėginio surinkimą, gramdiklį galimą suvilgyti mineraliniu aliejumi, tokiu būdų mėginys nebus užterštas pašaliniais kūnais esant judriam pacientui. Prie skalpelio, suvilgyto mineraliniu aliejumi, prilipusios skutenos yra dedamos ant objektinio stiklelio
Imant skutenas skalpelis yra laikomas maždaug 90 laipsnių kampu ties odos paviršiumi. Epidermis skutamas tol, kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas. Pasirodę kraujo lašai rodo, jog yra pasiektas optimalus gylis ir skutenų tyrimas atliktas teisingai.
Atliekant tokio tipo diagnostinį tyrimą svarbu tinkamai atlikti odos skutimą, kadangi dėl per daug gilaus ar intensyvaus skutimo, mėginyje gali atsirasti atplyšusių odos audinių, kurie papildomai užterš mėginį. Toks mėginys yra laikomas netinkamu, o gauti rezultatai klaidingai teigiami.
Toliau mėginys yra tiriamas mikroskopu 4X ar 10X padidinimu. Mikroskopuojant ieškoma bet kokios stadijos Demodex spp. Teigiamas rezultatas yra laikomas tokiu atveju, kuomet mėginyje randama bet kokios stadijos ir formos erkių. Niežų erkės mėginyje gali būti nesubrendusios, suaugusios, jau mirusios ar tiesiog randamas jų fragmentas. Bet kuriuo iš šių atveju mėginys yra laikoma teigiamas.
Siekiant gauti kuo tikslesniu rezultatus, odos skutenas reiktų imti iš kelių skirtingų vietų. Gilus odos skutenų tyrimas šiuo metu yra pagrindinis tyrimo metodas, naudojamas šunų demodekozės diagnozavimui bei tinkamo gydymo pasirinkimui (6). Nors šis metodas yra laikomas vienu iš efektyviausiu, tačiau tuo pat metu sukeliantis skausmą.
15
1.5.2. Trichograma
Trichograma – tai vienas iš paprasčiausių diagnostinių metodų. Šio metodo metu plaukai yra suimami hemostatinėmis žnyplėmis ir išraunami (5 pav.). Trichogramos tyrimo metodas už skutenų naudingesnis tuo, jog šio tyrimo metu mėginiai paimami iš sunkiau pasiekiamų kūno vietų (snukio, kojų srityse tarp pirštų). Nors šis metodas yra greitesnis ir mažiau traumuojantis audinius, tačiau jis yra mažiau patikimas nei odos skutenų tyrimas. Todėl kaip pagrindinis diagnostikos metodas nėra naudotinas, kadangi dažnais atvejais gali duoti klaidingai teigiamus rezultatus.
Trichograma, kaip tyrimo metodas, yra mažiau jautrus nei odos skutenų tyrimas (11), nors daugelyje šaltinių teigiama, jog tai yra vienas iš patikimesnių alternatyvių diagnostikos metodų nustatinėjant erkių paplitimą sveikiems šunims.
5 pav. Hemostatinėmis žnyplėmis raunami plaukai trichogramos tyrimui.
1.5.3. Lipnios juostos metodas
16 metodas palengvina erkučių skaičiavimą matymo lauke, kadangi erkutės nėra pažeidžiamos imant mėginį.
Apibendrinat šį diagnostiko metodą, galima teigti, jog tai paprastas, pigus, tačiau tuo pat metu gana efektyvus tyrimo metodas. Lipnios juostos metodas yra saugus ir mažiau trauminis lyginant jį su giliuoju odos skutenų tyrimu. Atsižvelgiant į šio metodo didelį jautrumą, lipnios juostos metodas gali būti laikomas kaip dar vienu demodekozės diagnozavimo metodų, ypač tiems šunims, kuriems odos pažeidimai atsirado sunkiai prieinamose kūno vietose.
1.5.4. Biopsija
Biopsija – dar vadinama standartiniu odos paviršiaus tyrimu yra puikus metodas nustatinėjant Demodex spp. kuomet kitais tyrimo metodais gauti rezultatai būna neigiami (11). Biopsija atliekam ne vien tuo atveju, kuomet trichogramos ar odos skutenų tyrimai duoda neigiamus rezultatus, bet ir tuo atveju, kuomet ligos diagnozė yra ne visai aiški.
Jei demodekozė yra įtariama, tačiau atlikus jau aptartus odos tyrimus ir gavus neigiamus rezultatus, rekomenduojama histologiškai įvertinti odos būklę atliekant gilesniųjų audinių biopsiją.
Kartais skirtingi odos pažeidimai, vertinant vizualiai, gali pasirodyti panašūs, o simptomatika mažai kuo skirtis nuo įprastų su odos problemomis susijusiomis ligomis. Todėl tokiais atvejais pravarti papildoma informacija.
Odos biopsija kaip tyrimo metodas naudojamas ne vien tais atvejais kai reikalinga detalesnė informacija, bet ir tuo atveju, kuomet mėginių paėmimas būna apsunkintas (letenos).
1.6.
Gydymas
Pradedant gydymą nuo Demodex erkių reiktų prisiminti jog parazituodamos gilesniuose odos sluoksniuose jos yra silpniau veikiamos akaricidinių preparatų. Todėl vien tik šių preparatų gydymui neužtenka. Būtent dėl šios priežasties gydymas trunka ilgai, o gauti rezultatai ne visada džiugina.
17 bendrąją organizmo būklę bei skatinančių imuniteto aktyvumą. Tačiau reiktų nepamiršti, jog tam tikrais atvejais ši forma nesunkiai gali progresuoti į generalizuotą demodekozę. Tokiu atveju rekomenduotina šuniui taikyti ne tik vietinius preparatus, bet ir gyvūną stebėti. Lokalizuotos demodekozės formos gydymui taip pat dažnai naudingos vietinės antimikrobinės medžiagos, tokios kaip chlorheksidinas, kuris gana plačiai naudojamas kaip pagalbinė priemonė gydymui.
Ankstyvasis gydymo nutraukimas yra viena iš pagrindinių nesėkmingo gydymo priežasčių, kadangi dažnais atvejais klinikiniai požymiai išnyksta daug anksčiau nei yra išnaikinami patys parazitai. Dėl šios priežasties labai svarbu gyvūną gydant ne tik jį stebėti, bet ir reguliariai tirti odos skutenas, norint užtikrinti gerus gydymo rezultatus. Kontrolinis skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ėmimas turėtų būti imamas kas 2 – 4 savaites nuo pradinės diagnozės patvirtinimo norint stebėti ir tinkamai įvertinti ligos eigą bei progresavimą.
Papildomas gydymas yra skiriamas tais atvejais, kuomet demodekozę sunkina antrinės infekcijos (29). Tokiais atvejais yra taikomas baktericidinis gydymas. Antibiotiniai preparatai dažniausiai skiriami nuo 3 iki 6 savaičių. Dažnais atvejais gydymas gali užsitęsti ir kiek ilgiau, priklausomai nuo organizmo pajėgumo. Bet kokiu atveju antibiotiniai preparatai yra skiriami tol, kol klinikiniai požymiai pilnai išnyksta (12).
Kalbant apie imunosupresinius preparatus reiktų nepamiršti, jog būtent šie preparatai yra potenciali priemonė lokalizuotai demodekozės formai vystytis (13). Iš šios preparatų grupės būtų galima išskirti gliukokortikoidus, kurie kontraindikuotini gydant bet kokios formos demodekozę, nes manoma, jog būtent imuninė organizmo būsena yra svarbiausias veiksnys, lemiantis Demodex spp. erkučių tolimesnį patogeninį vystymąsi (14).
Daugeliu atveju liga gali atsinaujinti dėl likusios lėtinės imunosupresijos, todėl tokiu atveju rekomenduotina skirti ir papildomą imunoreguliacinį gydymą (15). Norint pilnai stabilizuoti gyvūno būklę svarbu ne tik tinkamai parinkti gydymo schemą, vengti streso kaip vienos iš predisponuojančios ligos sąlygos, bet ir subalansuoti šuns mitybą bei tinkamai sureguliuoti hormoninę pusiausvyrą.
1.6.1 Gydymui naudojami preparatai
18 Nors literatūroje pateikiama labai daug įvairių gydymo schemų, tačiau pagrindinis gydymo tikslas turėtų būti naikinti parazitus šuns kūne bei lengvinti klinikinius simptomus (22).
Preparatai, kurių paskirtis naikinti kūno paviršiuje esančius parazitus vadinami insektoakaracidiniais. Tokios paskirties preparatai gali būti naudojami per burną (fluralaneras), per odą (amitrazas) arba švirkščiami į raumenis (ivermektinas).
Taikant antiparazitinį gydymą dažniausiai naudojama makrociklinių laktonų grupė, kurią sudaro avermektinai (ivermektinas, doramektinas, abamektinas, selamektinas) ir milbecinai (milbecino oksimas ir moksidektinas). Ši preparatų klasė pasižymi tuo, jog jos produktai yra mikroskopinių grybų fermentacijos dariniai. Šios grupės preparatai veikia nuo kelių minučių iki kelių savaičių.
Ivermektinas yra makrociklinis laktono darinys, kurio veikimas slopina nervinių impulsų sklidimą. Tai dviejų abamektino pakeistų junginių, priklausančių avermektino grupei mišinys. Ši preparatų klasė selektyviai besijungdama su bestuburių gyvūnų nervų ir raumenų ląstelių chloro jonų kanalais, didina šių kanalų pralaidumą taip sukeldamas nervų ir raumenų ląstelės hiperpoliarizacija. Sutrikus erkės CNS veiklai negalėdamos judėti bei pačios maitintis jos žūva.
Demodekozės gydymui renkantis makrociklinius laktonus prieš terapiją rekomenduojama atlikti širdies ligų tyrimus, kadangi kasdien gydymui naudojant ivermektiną yra rizika vystytis širdies mitriazei (15). Ivermektinas pasižymėdamas neurotoksiškumu, gali turėti rimtų pasekmių, toms veislėms, kurios yra jautrios avermektinui. Toks jautrumas ivermektinui (avermektinui) priskiriamas kolių veislės šunims bei Senosios Anglijos aviganiams (22). Taikant gydymą ivermektinu, rekomenduojama gydymo dozę didinti laipsniškai iki reikiamo terapijos lygio (24) (1 lent.). Kathy bei kiti autoriai teigia, jog ivermektino naudojimas gali sukelti sunkią neurotoksiją, įskaitant depresiją, ataksiją, komą ar net aklumą bei mirtį (7).
1 lentelė. Jennifer Rutan rekomenduojama švirkščiamo ivermektino dozės didinimo schema (24).
Rekomenduojama terapinė dozė gydant Demodex canis
Gydymo diena Ivermektino dozė
19 Lietuvoje registruoti makrociklinių laktonų grupės preparatai skirti šunims gydyti nuo demodekozės: IVOMECTIN 1% injekcinis tirpalas, Noromectin 1% injekcinis tirpalas; CEVAMEC 1% injekcinis tirpalas; STRONGHOLD užlašinamas tirpalas; ADVOCATE užlašinamasis tirpalas; NEXGARD SPECTRA 9mg/2mg, 19mg/4mg, 38mg/8mg, 75mg/15mg, 150mg/30mg; Milprazon tabletės 2,5mg/25mg, 12,5mg/125mg ir kt.
Dar viena demodekozės gydymui naudojama preparatų grupė yra amidinai, kuriai priklauso insektoakaricidinės paskirties formamidinų grupės preparatas – amitrazas. Amitrazas didindamas neuronų aktyvumą perdirgina receptorius, todėl sutrikus parazitų elgsenai jie žūva.
Amitrazas tirpalas, kaip vienas iš gydymui skirtų preparatų dažniausiai yra taikytinas gydant generalizuotos demodekozės formą (16).
Paruoštu amitrazo tirpalu gydomi ne jaunesni nei 4 mėnesių amžiaus šuniukai. Gydant šunis paruoštu amitrazo tirpalu, šunys, kurie turi ilgą kailį, tūrėtu būti nukirpti, tam, kad būtų padidinta aktyvi amitrazo skvarba per odą į gilesnius odos sluoksniu (22). Tam, kad gautume norimą gydymo efektą, rekomenduojama ne tik ilgaplaukius šunis apkirpti, tačiau susidariusius nešvarumus, ar šašus nuo odos pašalinti naudojant antimikrobinės paskirties šampūnus (22). Dėl lengvo amitrazo toksiškumo, kaip šalutinis nepageidaujamas poveikis gali pasireikšti laikinas letargiškumas, kuris paprastai pranyksta praėjus kelioms dienoms nuo šio preparato nutraukimo (24). Nors vietinis paruošto amitrazo tirpalo naudojimas žymiai pagerina ligos progresą į gerąją pusę, tačiau daugeliu atveju vis dar pasitaiko atsparumo ar netolerancijos požymiai šiam produktui gydant demodekozę (17).
Lietuvoje registruoti amidų grupės preparatai skirti šunims gydyti nuo demodekozės: PREVENTIC 90mg/g antkaklis šunims; CERIFECT užlašinamasis tirpalas įvairių svorių šunims; Taktic emulsija.
Fluralaneras – veiklio Bravecto veiklioji medžiaga, yra naujas, sisteminis insekticidinės ir akaricidinės paskirties preparatas vis dažniau naudojamas demodekozės gydymui (18). Fluralaneras priskiriamas izoklsalino klasės parazitocitams. Šis preparatas, kaip ir ivermektinas, veikdamas glutamatu dengtus chlorido kanalus slopina parazitų nervų sistemą.
Fluralanero veikimas labai panašus į fipronilo turinčių preparatų veikimą, todėl tam tikrais atvejais gali būti naudojami kartu.
20 medžiaga kaip pagrindinė sudedamoji dalis įeina į Simparica gydomąjį preparatą skirtą ekto bei endoparazitų prevencijai bei gydymui. Sarolaneras kaip ir ivermektinas bei fluralaneras, veikia gliutamato chlorido jonų kanalus, blokuoja neuronų signalų perdavimą (20). Tokio veikimo dėka suprastėja erkės raumenų veikla, sutrinka jos koordinacija. Pažeisti parazitai paralyžiuoti žūva. Robert ir kt. (21) atlikto tyrimo metu buvo atrinkta 16 šunų su generalizuotos demodekozės požymiais. Aštuoniems atsitiktine tvarka atrinktiems šunims buvo skirtas preparatas savo sudėtyje turintis sarolanero (2mg/kg). Kitiems aštuoniems sergantiems šunims buvo paskirti preparatai savo sudėtyje turintys imidakloprido (10mg/kg) ar moksidektino (2,5mg/kg). Praėjus 14 dienų nuo gydymo pradžios, ta grupė kuri buvo gydoma sarolaneru, erkių skaičius sumažėjo 97,1% , o praėjus 29 dienom – 99,8% . Po pirmos vienkartines sarolanero dozės nebuvo aptikta jokių gyvų erkių, tuo tarpu antroje tirtoje grupėje kas savaitinis gydymas imidaklopridu ar moksidektinu vertinant tuo pačiu laiko atžvilgiu buvo 84,4%, o po 29 dienų – 95,6 %, ir tik po 74 gydymo dienos nebuvo aptikta jokių erkių. Palyginus abi tirtas grupes buvo nustatytas akivaizdus būklės gerėjimas, tačiau ta grupė, kuri buvo gydoma sarolaneru turėjo ženkliai geresnį bei greitesnį gydomąjį efektą.
Lietuvoje registruoti izoksalinų grupės preparatai skirti šunims gydyti nuo demodekozės: Simparica kramtomosios tabletės šunims įvairių svorių; Bravecto kramtomosios tabletės įvairių svorių šunims.
Šuns odos švarai palaikyti ir piodermijai kontroliuoti dažnai yra naudojami šampūnai savo sudėtyje turintys chlorheksidino. Antimikrobiniu poveikiu pasižymintys šampūnai dažniausiai yra naudojami nuo 3 iki 6 savaičių, tačiau šis laikas gali kisti priklausomai nuo gydomojo efekto. Naudojant tokio tipo šampūnus, reiktų būti atsargiems, kadangi chlorheksidinas pasižymi dirginamuoju poveikiu, bei dideliu odos džiovinimu, todėl nėra rekomenduojamas, kuomet yra diagnozuota gilioji piodermija (22). Pasižymėdamas dirginamuoju poveikiu, chlorheksidinas dar labiau didina niežėjimo efektą.
21 Staphylococcus aureus gydymui pagal jautrumą skiriama amoksiciklinas kombinacijoje su klavulano rūgštimi.
Lietuvoje registruoti preparatai skirti šunims gydyti Staphylococcus aureus sukeltas infekcijas: AMOXY-KEL 15% injekcinė suspencija; PRIMABELA LA injekcinė suspensija; SYNULOX 50, 200 ir 500 mg. kramtomosios tabletės šunims; SYNULOX RTU injekcinė suspensija; CLAVUBACTIN tabletės; CLAVASEPTIN 50 mg., 62,5 mg., 250 mg. ir 500 mg. gardžiosios tabletės šunims; Noroclav 50mg., 250 mg. ir 500 mg. kramtomosios gardžiosios tabletės.
Fizinė šuns išvaizda neturėtų būti patikimas rodiklis vertinat šuns sveikimą. Daugelis gyvūnų jau po kelių savaičių nuo gydymo pradžios gali rodyti puikius rezultatus ir atrodyti kliniškai sveiki, tačiau tai nereiškia, jog gyvūnas pilnai išgijo, todėl labai svarbu nuolatos kontroliuoti ligos eigą atliekant odos skutenų tyrimus (22). Erkučių skaičius mėginyje turėtų nuolatos mažėti, tačiau jei kontroliniuose mėginiuose vis dar aptinkami dideli jų kiekiai, tokiu atveju turėtu būti taikomas pakartotinis gydymas naudojant kitokio tipo preparatus.
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Duomenys bei tiriamoji medžiaga buvo renkama Kauno „X“ veterinarijos klinikoje nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. klinikinės praktikos metu. Viso per šį laikotarpį buvo surinka ir išanalizuota 51 ligos atvejai, šunų sergančių demodekoze.
Tyrimui šunys atrinkti pagal anamnezę, kurią pateikė pacientu savininkai, pastebėję palaipsniui blogėjančią šunų sveikatą bei atsirandančias odos problemas.
Remiantis surinkta anamneze, šunys buvo suskirstyti į kelias grupes pagal kriterijus, galimai predisponuojančius susirgimą. Primoji grupė išskirta į grynakraujus ir mišrūnus šunis (veisliniai ir neveisliniai). Antroji grupė sudaryta vadovaujantis pagal lytį (patinai ir patelės). Trečioji grupė sudaryta atsižvelgiant į tiriamųjų šunų kailio spalvą. Visa tiriamųjų šunų populiacija (n=51) buvo išskirta į grupes pagal amžių, kuris svyruoja nuo 2 mėnesių iki 10 metų:
1. iki 12 mėn; 2. 12 - 24 mėn; 3. vyresni nei 48 mėn.
Surinkus anamnezę gyvūnas buvo tiriamas kliniškai. Pirmiausiai atidžiai apžiūrimas visas kūnas, įvertinama kailio būklė. Atliekant klinikinę apžiūrą buvo stebima ar nėra akivaizdžių odos pažeidimų, netipiškų kailio išplikimų, galimų pūslelių ar šašų susidarymo. Kadangi visiems tirtiems šunims buvo nustatyti įvairaus tipo odos pažeidimai, todėl buvo išskirti tik demodekozei būdingi tipiški klinikiniai požymiai: niežulys, odos plikimas, odos paraudimas, pioderma, šašai, pustulės.
Demodekozės patvirtinimui, visiems tiriamiesiems šunims buvo imamos odos skutenos. Tai vienas iš pagrindinių specialiųjų diagnostikos metodu, taikomų diagnozuoti ligas, susijusias su odos pažeidimais (šiuo atveju demodekozės diagnozei). Odos skutenos imamos iš gilesniųjų odos sluoksnių, riboje tarp sveikos odos ir esamų pažeidimų. Tam, jog mėginys būtų tikslesnis ir kiek įmanoma informatyvus, skutenos imamos iš kelių skirtingų vietų ir daromas vienas bendras mėginys.
23 reiškia, jog yra pasiektas pakankamas gylis. Atliekant skutenų tyrimą su aštriu skalpeliu reikėtų būti atsargiam, ir pernelyg nespausti peilio, tam, jog skutant nebūtų nupjaunama oda (7). Surinktos skutenos yra perkeliamos ant objektinio stiklelio. Užlašinama natrio hidroksido tirpalo. Paruoštas mėginys uždengiamas dengiamuoju stikleliu ir tiriamas mikroskopiškai. Mėginys apžiūrimas mikroskopu naudojant 10X padidinimą. Norint atlikti detalesnį mėginio tyrimą, galimas vertinimas naudojant 40X padidinimą. Demodekozė patvirtinama aptikus kelias erkutes, esančias giliuosiuose odos sluoksniuose (5).
Jeigu mėginys imamas iš šunų, kurių kailis yra ilgaplaukis, tokiu atveju rekomenduojama tiriamas vietas apkirpti ir tik tuomet imti skutenų mėginį.
Trichograma, kaip tyrimo metodas, dažnai naudojamas tuomet, kuomet skutenų paėmimas yra apsunkintas. Šiuo metodu mėginiai yra imami iš tarpupirščių, vietose aplink akis, ausis. Plaukai su pincetu išpešami pagal augimo kryptį iš pažeistų vietų taip, jog būtų suimami kuo arčiau odos. Mėginys laikomas teisingai paruoštu, kuomet išpešama plaukų ne mažiau nei 50. Optimalus išpeštų plaukų kiekis yra nuo 50 iki 100.
Išpešti plaukai dedami ant objektinio stiklelio, užlašinama mineralinio aliejaus ir mikroskopuojama. Naudojant dengiamąjį stiklelį galima atlikti išsamesnius tyrimus ir pateikti tikslesnius rezultatus. Mėginys mikroskopuojamas 4X, 10X, bei 40X padidinimu.
Trichogramos metodo rezultatai negali būti patvirtinti ar paneigti neatlikus odos skutenų tyrimo. Todėl beveik visais atvejais šis tyrimas yra atliekamas lygiagrečiai su odos skutenų tyrimu.
Gydymo metu taikomos schemos bei gydymo ypatumai analizuojami pagal gydymui paskirtas veikliąsias medžiagas bei papildomas priemones stiprinti bendrai organizmo būklei esant skirtingų formų demodekozės pasireiškimui.
24 Papildomi naudojami preparatai:
1. Omega riebalų rūgštys; 2. Probiotikai;
3. Vitaminai gerinantys kailio kokybę; 4. Šampūnas su chlorheksidinu; 5. Oklacitinibas;
6. Fipronilas.
25
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Veislės, lyties, amžiaus įtaka šunų sergamumui
Demodekozė buvo diagnozuota 92,16 proc. (n=47) grynaveisliams šunims ir 7,84 proc. (n=4) mišrūnams skaičiuojant iš visos imties (n=51) (6 pav.).
6 pav. Grynaveislių ir mišrūnų sergamumas.
26 7 pav. Demodex canis pasiskirstymas tarp veislių.
Šunų populiacijoje (n=51), kurioje buvo diagnozuota demodekozė, sirgusių patinų buvo 23 (n=23), tai sudarė 45,10 proc. visos tirtos populiacijos bei 28 (n=28) patelių (54,90 proc.) (8 pav.).
8 pav. Skirtinų lyčių sergamumas Demodex spp.
Tiriant sirgusių kalių grupę po vieną atvejį susirgimų nustatyta elderterjerų, akitos, bokserių, labradoro retriverių, italų levretės (n=1). Tarp mopsų veislės šunų diagnozuota trys atvejai (n=3). Daugiausia atvejų diagnozuota šarpėjų kalių tarpe (n=6). Kiek mažiau, po du atvejus, nustatyta jorkšyro terjerų, jagterjerų, prancūzų buldogų, belgų aviganių, taksų, vokiečių aviganių (n=2) šunų veislėms, bei dviem mišrūnėm (n=2) (9pav.).
0 1 2 3 4 5 6 7 8
27 9 pav. Patelių sergamumas demodekoze.
Patinų grupėje demodekozė nustatyta mini bulterjerų (n=2), labradoro retriverių (n=2), cone corso (n=1), foksterjerų (n=1), prancūzų buldogų (n=3), belgų aviganių (n=1), cvergpinčerių (n=2), amerikiečių buldogų (n=1), taksų (n=1), jorkšyro terjerų (n=3), šarpėjų (n=1), mopsų (n=1), vokiečių aviganių (n=1), jagterjerų (n=1), šunų veislėms bei dviem mišrūnams (n=2).
10 pav. Patinų sergamumas demodekoze. 3.57 proc. 3.57 proc. 3.57 proc. 3.57 proc. 3.57 proc. 10.71 proc. 21.43 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. 7.14 proc. Elderterjairai Akita Bokseriai Labradoro retriveriai Italų levretės Mopsai Šarpėjai Jagterjerai Jorkšyro terjerai Belgų aviganiai Prancūzų buldogai Taksai Vokiečių aviganiai Mišūnai
Susirgimų skaičius, proc.
Šu nų v eisl ės 8,70proc. 4,35 proc. 4,35 proc. 8,70 proc. 8,70 proc. 4,35 proc. 4,35 proc. 4,35 proc. 13,04 proc. 4,35 proc. 13,04 proc. 4,35 proc. 4,35 proc. 8,70 proc. 4,35 proc. Mini bulterjerai Cone Cors Foksterjerai Labradoro retriveriai Cvergpinčeriai Amerikiečių buldogai Šarpėjai Jagterjerai Jorkšyro terjerai Belgų aviganiai Prancūzų buldogai Taksai Vokiečių aviganiai Mišrūnai Mopsai
Susirgimų skaičius, proc.
28 Tiriamieji šunys pagal amžių buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes: iki 12 mėn. nuo 12 iki 24 mėn. bei vyresni nei 48 mėnesių amžiaus. Tirtoje šunų populiacijoje didžiausią dalį sergančiųjų sudarė tie šunys, kurių amžius siekė daugiau nei 48 mėn. ir tai sudarė 60,78 proc. (n=31) visų tirtųjų pacientų (11 pav.). Sirgusiųjų, kurių amžius siekė daugiau nei 48 mėn. daugiausia nustatyta vidutinės veislės grupėje (n=15). Šunys, kurių amžius siekė iki 12 mėn. sudarė 19,6 proc. (n=10) sergančiųjų. Susirgimai šioje amžiaus grupėje tolygiai pasiskirstė tarp smulkių veislių šunų ir stambių veislių. Šių veislių grupėse diagnozuota po du ligos atvejus (n=2), o tie, kurių amžius svyravo nuo 12 iki 24 mėn. sudarė 19,6 proc. (n=10) visos tirtos populiacijos.
11 pav. Skirtingų amžiaus grupių sergamumas Demodex canis.
Dažniausiai generalizuota demodekoze sirgo tie šunys, kuriu amžius buvo 48 mėn. ir vyresni nei 48 mėn. (n=18). Sergančių šunų moda šioje grupėje - septyniasdešimt du mėnesiai, o mediana lygi 48.
19,60 proc. 19,60 proc.
60,78 proc.
Iki 12 mėn. 12 -24 mėn. Vyresni nei 48 mėn.
29 12 pav. Ligos formų pasiskirstymas tarp amžiaus grupių.
Lokalizuotos formos demodekozė tirtoje šunų grupėje nustatyta 52,95 proc. sergančių šunų (n=27), o generalizuota 47,05 proc. (n=24) tirtiesiems šunims (13 pav.).
13 pav. Skirtingų demodekozės ligos formų pasireiškimas.
Tirtoje imtyje (n=51) nustatyta, kad lokalizuotos formos demodekoze amžiaus grupėje 12 -24 mėn. daugia sirgo šunų, kurių amžius buvo 24 mėnesiai (n=5), tuo tarpu generalizuota forma šio amžiaus šunims nebuvo diagnozuota. Trys atvejai diagnozuoti 12 mėnesių šunims. Keturi atvejai amžiaus grupėje nuo 2 mėn. iki 9 mėn. (14 pav.). Po vienas atvejį lokalizuotos formos demodekozė nustatyta 10 mėnesių amžiaus šuniui ir 48
18,52 proc.
25,93 proc.
55,55 proc.
12,50 proc. 12,50 proc.
75,00 proc.
Iki 12 mėn. 12-24 mėn. Vyresni nei 48 mėn. Su sirg im ų kiek is , pro c. Amžiaus grupės Lokalizuota forma Generalizuota forma 52,95 proc. 47,05 proc.
Lokalizuota forma Generalizuota forma
30 mėnesių. Daugiausia atvejų lokalizuotos demodekozės diagnozuota vyresniems nei 48 mėnesiai šunims (n=12).
14 pav. Skirtingų amžiaus grupių sergamumas demodekoze.
Generalizuotos formos demodekozė daugiausia diagnozuota vyresniems nei 48 mėn., šunims (n=16), keturiems 48 mėnesių šunims, bei vienam 12 mėnesių šuniui ir trims iki 12 mėnesių amžiaus šunims (14 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę, galima teigti, kad sergančių šunų amžius ir demodekozės forma yra statistiškai nepatikimi (p=0,24).
3.2 Sezoniškumo, laikymo sąlygų bei kailio specifiškumo įtaka
sergamumui
Apklausus šunų savininkus, bei surinkus anamnezę, buvo nustatyta, kad iš visų (n=51), sirgusių demodekoze, 9, kurie sudaro 17,65 proc. sergančiųjų buvo laikoma lauko sąlygomis ir 42 laikomi patalpoje (82,35 proc.) (15 pav.).
5 8 14 3 5 16
Iki 12 mėn. 12-24 mėn. Vyresni nei 48 mėn. Su si rgi mų skaiči us, vn t .
Šunų amžiaus grupės
31 15 pav. Šunų laikymo sąlygos.
Tirti šunys dažniau buvo laikomi namų sąlygomis, todėl iš gautų rezultatų galima teigti, jog šunys auginami namų sąlygomis gali turėti didesnį polinkį sirgti demodekoze, nei tie, kurie laikomi lauke. Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad rizika sirgti demodekoze gyvenant namų sąlygomis yra 0,4.
Tirta serganti populiacija, pagal kailio ilgį buvo suskirstyta į dvi grupes. Pirmajai grupei priklausė ilgaplaukiai šunys, antrajai trumpaplaukiai. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad nepriklausomai nuo demodekozės formos, dažniau sirgo tie šunys, kurie turėjo trumpą kailį (n=39) (16 pav.).
16 pav. Šunų plaukų ilgis.
32 Tiriamieji šunys pagal kailio spalvą buvo išskirti į dvi stambias grupes: šviesaus kailio ir tamsaus (17 pav.). Gauti rezultatai rodo, jog sergamumas demodekoze, abiejose išskirtose grupėse buvo beveik tolygus, todėl būtų galima teigti, jog šviesiaplaukiai šunys turi panašią rizika sirgti demodekoze kaip ir tamsiaplaukiai.
17 pav. Sergamumo pasiskirstymas tarp kailio spalvos.
Didžiausias diagnozuotas sergamumas demodekoze buvo nustatytas 2015 – 2017 metų laikotarpio rudens sezone. Šio sezono metu sirgo 47, 05 proc. (n=24) visos tirtos populiacijos (18 pav.). Mažiausias kiekis sergančiųjų užfiksuotas pavasario laikotarpiu (n=7).
33
3.3 Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai požymiai
Išanalizavus visus tirtus šunis, kuriems buvo diagnozuota demodekozė, nustatyti tipiniai pasikartojantys klinikiniai simptomai – odos niežulys, paraudimas, pleiskanojimas, plaukų iškritimas, šašai.
Vienas iš pagrindiniu ligos simptomų (niežulys) buvo nustatytas 35 (n=35) tirtiems šunims, tai sudarė 68,62 proc. visų tirtųjų pacientų (19 pav.). Likusiems 16, tai sudaro 31,37 proc. visos populiacijos (n=51), niežulys nepasireiškė išviso, tačiau buvo ryškesni kiti klinikiniai simptomai, kurie nebuvo būdingi tiems šunims, kuriems buvo pasireiškiąs niežulys. Odos pleiskanojimas vertinant pacientus vizualiai, buvo nustatytas 17 pacientų, kurie sudarė 33,33 proc. sergančiųjų. Odos paraudimai nustatyti 39,21 proc. (n=20) tiriamų šunų. Alopecija diagnozuota visiems tirtiems šunims (n=51), nepriklausomai kokia forma jiems buvo nustatyta. Tuo tarpu šašai pastebėti 19 tirtųjų, o tai sudaro 37,25 proc. visų sergančių gyvūnų. Vienas iš retesnių, tačiau galimų klinikinių požymių yra žaizdos, kurios kaip niežulio pasekmė nustatytos 27,45 proc. (n=14) šunų.
Nepriklausomai kokia ligos formą sirgo šunys, papulės apžiūros metu diagnozuotos 29,41 proc. (n=15) sergančiųjų, o pustulės 35,29 proc. (n=18).
34 Alopecijos atvejų daugiau nustatyta sergantiems lokalizuota demodekozės forma (n=27), negu tiems, kurie sirgo generalizuota forma (n=24). Niežulys pasireiškė 35,29 proc. šunų, odos paraudimai nustatyti 19,60 proc., papulės 25,49 proc., o pustulės – 11,76 proc. Odos pleiskanas turėjo 17,64 proc. tirtųjų, šašai pastebėti 13,72 proc. šunų, žaizdos - 7,84 proc. šunų sergančių lokalizuota demodekozės forma (20 pav.).
Sergantiems generalizuota ligos forma alopecija nustatyta 47,05 proc. tirtųjų šunų (n=24). Pustulės, papulės ir odos pleiskanos rastos 13,72 proc. (n=4) populiacijos. Paraudimo požymiai pastebėti 15,68 proc. (n=8), niežulys - 33,33 proc. (n=17), šašai - 21,56proc., o žaizdos 19,60 proc. generalizuota demodekozės forma sergančių šunų.
20 pav. Klinikinių požymių pasiskirstymas tarp ligos formų.
35 21 pav. Gretutinės ligos, nustatytos demodekoze sergantiems šunims.
Išorinės ausies uždegimas, kaip gretutinė liga, pasireiškė 11,76 proc. (n=6) sergantiems tirtiems šunims (22 pav.). Grybinės odos ligos pasireiškė keturiems (n=4) šunims. Po vieną atvejį nustatyta egzemos, alergijos, piodermijos ir auksinio stafilokoko.
22 pav. Gretutinių ligų, pasiskirstymas demodekoze sergantiems šunims.
Atlikus surinktų ir išanalizuotų duomenų statistinę analizę, galima daryti prielaidą, kad nuo demodekozės formos priklauso gretutinių ligų pasireiškimas (p<0,05). Sirgti gretutinėm ligom esant generalizuotai demodekozei rizika yra 0,5 (23 pav.).
72,54 proc. 27,45 proc. Be gretutinės ligos Su gretutine liga 72,54 proc. 11,76 proc. 7,84 proc. 1,96 proc.
1,96 proc.1,96 proc. 1,96 poc. Be gretutinės ligos Išorinės ausies uždegimas Dermatofitozė
Egzema Alergija Piodermija
36 23 pav. Gretutinių ligų pasiskirstymas tarp demodekozės formų.
3.4 Diagnostika
Visi pacientai (n=51), kuriems buvo įtariama demodekozė diagnozei patvirtinti arba paneigti, buvo tiriami skutenų iš gilesnių odos sluoksnių ir trichogramos diagnostikos metodais (24 pav.).
Visoje populiacijoje (n=51) odos skutenų tyrimas iš gilesnių odos sluoksnių buvo atliekamas 74,5 proc. tirtųjų populiacijos narių (n=38), tuo tarpu trichogramos diagnostikos metodas buvo taikomas 25,49 proc. šunų (n=13)
1,96 proc. 1,96 proc. 9,80 proc. 7,84 proc. 1,96 proc. 1,96 proc. 1,96 proc.
37 24 pav. Demodex canis nustatytmo metodai.
Taikant odos skutenų tyrimo metodą iš visų tirtųjų šiuo būdu populiacijoje (n=38) teigiami rezultatai buvo nustatyti 74,50 proc. (25 pav.). Likusieji trys atvejai buvo laikomi klaidingai teigiami, tai sudarė 5,88 proc. visų tirtųjų. Atliekant trichogramą iš tirtų gyvūnų (n=13), kuriems populiacijoje buvo taikomas šis diagnostiko metodas 17,64 proc. (n=9) buvo rastą Demodex spp. parazitų.
25 pav. Skirtingų diagnozavimo metodų rezultatai.
74,50 proc.
5,88 proc. 17,64 proc.
0 proc.
Odos skutenu tyrimas Trichograma
D iagnozuotas at vej ų k iek is, proc. Diagnozavimo metodai
Teigiamas Klaidingai teigiamas
25,49 proc. 74,50 proc. D iagnoz uotas at vej ų kie kis , proc. Diagnozavimo metodai Trichograma
38 Atlikus odos skutenų tyrimą iš gilesnių odos sluoksnių generalizuota demodekozės forma buvo diagnozuota 47,05 proc. atvejų (n=24), o trichogramos tyrimas sergant šia ligos forma buvo teigiamas 9,80 proc. sergančiųjų (n=5) (26 pav.). Lokalizuota demodekozė atlikus odos skutenų tyrimą nustatyta 27,45 proc. (n=14). Taikant trichogramos diagnostikos metodą gauti rezultatai teigiami aštuoniems (n=8) tirtiesiems pacientams, tai sudarė 15,68 proc. tirtų atvejų.
26 pav. Lokalizuotos ir generalizuotos demodekozės nustatymas.
3.5.Gydymas nuo demodekozės
Demodekozės gydymui oraliai naudotas fluralaneras 56,86 proc. (n=29), sarolaneras per burną suduotas 3,92 proc. (n=2) atvejų (27 pav.). Injekcijoms naudoti ivermektinas 49,01 proc. (n=25) bei metilprednizolonas 11,76 proc. (n=6) sergančiųjų (27 pav). 13,72 proc. (n=7) susirgusių ant keteros sulašinti preparatai sudėtyje turintys fiprinolo. Be šių minėtų preparatų 49,01 proc. susirgusiųjų buvo ruošiamos amitrazo tirpalo vonelės demodekozei gydyti.
15,68 proc. 9,80 proc. 27,45 proc. 47,05 proc. Lokalizuota Generalizuota Diagn oz u otas at ve jų k ieki s, p roc . Diagnozavimo metodai
39 27 pav. Medikamentų naudojimas gydant demodekozę.
Pirminiam gydymui renkantis preparatus sudėtyje turinčius fluralanero, ne visi gydomi atvejai buvo sėkmingi (28 pav.). Todėl pakartotinai, nepadėjus pirminio pasirinkimo vaistams buvo taikomas pakartotinas gydymas ivermektinu/amitrazu. Iš visos tirtos populiacijos, kuri buvo gydoma oraliai naudojant fluralanerą (n=29), nesėkmingi atvejai nustatyti 8 sergantiems demodekoze.
28 pav. Gydymas fluralaneru.
Gydant lokalizuota demodekozės formą 66,66 proc. (n=18) tirtų šunų oraliai suduotas fluralanelas (29 pav.). Injekcijom naudotas ivermektinas 51,85 proc (n=14), o 14,81 proc.
56,86 proc. 49,01proc. 13,72 proc. 3,92 proc. M edik am ent ų na ud oj im as , pro c.
Gydymui skirti medikamentai
Fluralaneras Ivermektinas/Amitrazas Fipronilas Saraloneras
58,62 proc. 27,59 proc. 13,79 proc. Pasveiko Nepasveiko Nežinoma
Pasveikimo kiekis, proc.
Preparato
vei
k
im
40 (n=4) metilprednizolonas. Fipronilas sulašintas 25,92 proc. (n=7) šunų. Taip pat, gydant lokalizuotą demodekozės formą, 51,85 proc. (n=14) naudotos paruoštos amitrazo tirpalo vonelės.
29 pav. Medikamnetų naudojimas gydant generalizuotos formos demodekozę.
Generalizuotos formos gydymui ivermektinas švirkštas 45,83 proc. (n=11) šunų, metilprednizolonas 12,5 proc. (n=3) sergančiųjų. Fluralaneras suduotas oraliai 50 proc. (n=12), o fipronilas lašintas ant odos – 4,16 proc. (n=1) šunų. Paruoštas amitrazo tirpalas maudymui naudotas 45,83 proc. (n=11) sergančiųjų (30 pav.).
30 pav. Medikamentų naudojimas gydant generalizuotos formos demodekozę 66,66 proc. 51,85 proc. 25,92 proc. Medi kam ent ų naudoji m as, proc.
Medikamentai lokalizuotos demodekozės gygymui Fluralaneras Ivermektinas/Amitrazas Fipronilas
50,00 proc. 45,83 proc. 4,16 proc. M edik am ent ų na ud oj im as , pro c.
41 Gydant demodekozę, nepriklausomai, nuo jos formos buvo naudoti ne tik medikamentai skirti pirminiai ligai stabdyti, bet ir preparatai gretutinėms ligoms gydyti bei kailį ir bendrą organizmo būklę atstatančios medžiagos.
Lokalizuotos formos demodekozės papildomam gydymui (n=27) naudotas oklacitinibas 18,51 proc. (n=5), probiotikai 14,81 proc. (n=4), oraliai suduotos omega riebalų rūgštys 81,48 proc. (n=22) bei vitaminų ir mikroelementų kompleksas 44,44 proc. (n=12) (31 pav.). Antrinių ligų simptomams mažinti naudoti įvairūs gydomieji tepalai 70,37 proc. (n=19), o ausų uždegimo mažinimui 12,5 proc. (n=3) gydomieji lašai (otibiovin). Amoksicilinas kombinacijoje su klavulano rūgštimi paskiras 3,7 proc. (n=1) pacientui. Taip pat, 12 tirtų pacientų (44,44 proc.) buvo rekomenduojama rinktis specializuotus pašarus, skirtus atipinio dermatito gydymui.
31 pav. Papildomų preparatų naudojimas gydant lokalizuotos formos demodekozę.
Generalizuota demodekozės forma nustatyta dvidešimt keturiems šunims (n=24). Šios formos papildomam gydymui oraliai naudotas oklacitinibas 37,5 proc. (n=9). Žaizdotoms vietoms tepti naudoti įvairios sudėties gydomieji tepalai 58,33 proc. (n=14). Omega riebalų rūgštys rekomenduotos 75 proc. (n=18), o gydomieji pašarai - 25 proc. (n=6) atvejų. Probiotikai skirti 12,5 proc. (n=3), vitaminų ir mineralų kompleksas 50 proc. (n=12), o šampūnai savo sudėtyje turintys chlorheksidino 29,16 proc. (n=7) šunų (32 pav.). Išorinės ausies gydymui naudoti specializuoti uždegimą mažinantys ausų lašai. Tokio tipo preparatai paskirti 20,83 proc. (n=5) atvejų.
3,70 proc. 12,50 proc. 70,37 proc. 44,44 proc. 44,44 proc. 81,48 proc. 14,81 proc. 18,51 proc. 14,81 proc. Šampūnas su chlorheksidinu Otibiovin Gydomieji tepalai Specializuoti pašarai Mikroelementai Omega riebalų rūgštys Probiotikai Oklacitinibas Metilprednizelonas
Papildomų preparatų panaudojimas, proc.
42 32 pav. Papildomų preparatų naudojimas gydant generalizuotos formos demodekozę.
29,16 proc. 20,83 proc. 25,00 proc. 25,00 proc. 50,00 proc. 75,00 proc. 12,50 proc. 37,50 proc. 12,50 proc. Šampūnas su chlorheksidinu Otibiovin Gydomieji tepalai Specializuoti pašarai Mikroelementai Omega riebalų rūgštys Probiotikai Oklacitinibas Metilprednizelonas
Papildomų preparatų panaudojimas, proc.
43
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d. Kauno „ X“ veterinarijos klinikoje buvo atliekamas tyrimas, siekiant įvertinti šunų demodekozės paplitimą, klinikinius simptomus, išanalizuoti taikomas diagnostines priemones, bei gydymo ypatumus.
Atlikto tyrimo metu visi demodekoze sergantys šunys buvo suskirstyti į grupes pagal lyti, veislė, plauko ilgį bei kalio spalvą, sergamumo sezoniškumą bei laikymo sąlygas.
Iš visų tirtų šunų, kuriems pasireiškė Demodex canis erkutės, 47 (92,16 proc.) buvo grynaveisliai ir 4 (7,84 proc.) mišrūnai. Lemarie ir kt. atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad grynaveisliai šunys demodekoze serga dažniau, nei mišrūnai (25).
Didžiausias skaičius susirgimų pasitaikė tarp šarpėjų veislės šunų, tai sudarė 13,72 proc. (n=7) visų susirgimų tirtoje populiacijoje. Demodekozė taip pat buvo diagnozuota labradoro retriverių, jorkšyro terjerų, jagterjerų, belgų bei vokiečių aviganiams, mopsų, prancūzų buldogų, taksų, mini bulterjerų veislių tarpe. Po vieną ligos atvejį nustatyta bokseriu, trumpaplaukių foksterjerų, akitos, elderterjerų, Italų levrečių, Cone Corso, amerikiečių buldogų veislių šunims. Literatūroje teigiama, kad pitbulterjerų, pinčerių, buldogų veislės pagrįstai linkusios sirgti demodekoze (27, 31), o terjerų šunų veisles turi didesnę rizika sirgti demodekoze su riebalinių liaukų hiperplazija (30).
Tirtoje sergančių šunų grupėje nenustatyta, jog lytis, kaip predisponuojantis veiksnys, lemia šunų sergamumą. Patelės tirtoje populiacijoje sudarė 54,90 proc. sergančių, tuo tarpu patinai – 45,10 proc. Šie rezultatai tik patvirtina Nayak ir kt. atliktus tyrimus, kurių rezultatai parodė tolygų sergamumo pasiskirstymą tarp lyčių (33). Tokį pasiskirstymą tarp lyčių būtų galima sieti su netinkamu sergančių patelių kergimu. Literatūroje yra pateikiama duomenų, jog anestrus ciklai gali sukelti pasikartojančius Demodex canis sukeltus susirgimus (32).
Kalbat apie kailio įtaką sergamumui, buvo nustatyta, jog tie šunys, kurie turėjo trumpą kailį sirgo dažniau 76,48 proc., nei tie, kurie turėjo ilgą kailį 23,52 proc. Singh ir kt. teigimu, kailio ilgis gali būti viena iš ligos progresavimo priežasčių (28).
44 populiacijoje, toks sergamumas ir kailio spalvos pasiskirstymas tarp lyčių siejamas su sergančių patelių kergimų, nes tarp tirtų sergančiųjų pasitaikė vaikingų kalių. W. H. Miller atlikti tyrimai rodo, net ir esant silpniausiai demodekozės formai, tokie šunys turi genetinį polinkį sirgti šia liga. Todėl tokie šunys neturėtų būti veisiami (26).
Shukullari ir kt. atliktais tyrimais, kurių metu buvo vertinamas šunų sergamumas priklausomai nuo kintamų veiksnių, tokių kaip būsto aplinka, sergamumo sezonas buvo reikšmingi veiksniai, skatinantys demodekozės vystymąsi. Nekintamieji veiksniai, tokie kaip gyvenamoji aplink (miestas, kaimas) - nebuvo reikšmingi demodekozės atžvilgiu (34). Mano atliktais tyrimais, būtų galima šia hipotezę laikyti teisinga. Tie šunys, kurie gyveno namų sąlygomis, pasižymėjo didesniu sergamumu, nei tie, kurie gyveno lauke. Gyvenančių namie sergančių skaičius sudarė 82,35 proc. (n=42) tuo tarpu lauke gyvenančių 17,65 proc. (n=9) tirtos populiacijos.
Polinkis sirgti demodekoze dažniausiai išryškėja rudenį ir/arba pavasarį. Būtent šiuo laikotarpiu šuns imuninė sistema yra kiek silpnesnė nei įprastai, todėl atsiranda rizika šiam susirgimui progresuoti. Shukullari ir kt. teigia, jog šunys, kurie buvo tirti pavasarį, vasarą ir rudenį turėjo žymiai didesnį sergamumą nei žiemą tirti šunys (34). Surinkus duomenis ir atlikus analizę 2015 - 2017 laikotarpiu. Galima teigti, jog didesnis sergamumas buvo nustatytas rudens laikotarpiu. Tai patvirtina Shukullari ir kt. aprašytus tyrimo rezultatus, tačiau surinkti duomenys yra per maži, kad būtų galima teigti, jog jie statistiškai patikimi.
Šunų, kuriems buvo diagnozuota demodekozė, amžiaus vidurkis siekė 55,91 mėnesius. Sergančių patelių amžiaus vidurkis siekia 61,21±43,30 mėnesius, o patinų tarpe 49,46±38,58 mėnesius. Dažniausiai liga buvo diagnozuota vyresniems nei 48 mėnesiai. W. H. Miller teigia, jog šunys, kuriems demodekozė diagnozuota intervale nuo 18 mėnesių iki 48 greičiausiai turėjo paveldėtą jaunatvinę demodekozės formą (26). Išskirsčius šunis į grupes pagal amžių, buvo pastebėtas tolygus susirgimų pasiskirstymas grupėse iki 12 ir grupėse nuo 12 iki 24 mėnesių. Toks sergamumo pasiskirstymas paneigia Chee J.H. ir kt. atliktus tyrimus, kuriuose buvo nustatyta, kad jaunesni nei 1 metų amžiaus šunys turėjo didesnį polinkį sirgti, nei kitu amžiaus grupių šunys (38). Ryškiausiai generalizuotos formos susirgimai išsiskyrė vyresnių nei 48 mėn. amžiaus grupėje. Šia forma sergančių šunų amžiaus vidurkis buvo 61,62±37,31 mėnesiai. Kitose amžiaus grupėse ši forma pasiskirstė panašiai. Lokalizuotos demodekozės formos amžiaus vidurkis tirtoje imtyje (n=51) siekė47,64±39,97 mėnesius.
45 Atlikus statistinę analizę paaiškėjo, kad lyginant sergamumą tarp amžiaus grupių ir veislių būtų galima teigti, jog tokia hipotezė lygi nuliui, p=0,27. Tikimybė, kad susirgimo amžius priklauso nuo gyvūno masės yra 73 proc. Ši tikimybė yra per maža, kad galėtume teigti, jog nuo kūno masės priklauso susirgimo amžius.
Visais sergamumo atvejai, nepriklausomai nuo ligos formos, buvo nustatyta alopecija. Daugeliui tirtų šunų atvejų pasireiškė niežulys – 68,62 proc. Kiti klinikiniai požymiai, tokie kaip, žaizdos, pustulės, papulės, šašai, odos paraudimai bei odos pleiskanos pasireiškė daugeliui sirgusiųjų įvairiomis Demodex canis formomis.
Visi sergantiems šunims pasireiškia klinikiniai požymiai buvo išskirstyti pagal tai, kokios formos demodekozė pasireiškė sergantiems šunims. Visi tipiniai demodekozės klinikiniai simptomai, tokie kaip: šašai, niežulys, alopecija, papulės, pustulės, odos pleiskanos ir paraudimai buvo diagnozuoti tiek generalizuotai, tiek lokalizuotai demodekozės formai. Nors tipiniai klinikiniai požymiai pasireiškė ir abiejuose ligos formose, tačiau skyrėsi šių požymių dažnumas. Sergantiems generalizuota forma dažniau pasireiškė įvairios odos žaizdos, pustulės ir šašai, o tie, kurie sirgo lokalizuota forma, dažniau pastebėta papulės, odos paraudimai, odos pleiskanos, niežulys bei alopecija.
Vienam šuniui, sergančiam lokalizuota demodekozės forma buvo diagnozuotas išorinės ausies uždegimas ir penkiems, kurie sudarė 9,80 proc. sergančių generlizuota forma.
Dermatofitozė, kurią sukėlė Microsporium spp. pasireiškė keturiems (n=4) sergantiems generalizuota forma, tai sudarė 16,66 proc. Alergija bei egzema nustatyta tik po vieną atvejį (n=1).
Demodekozės diagnozei patvirtinti, arba paneigti galimai sergantys šunys buvo tiriami skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimo ir trichogramos diagnostiko metodais. Atlikus odos skutenų tyrimą demodekozė buvo diangnozuota 74,50 proc. (n=38) sergančių šia liga, o taikant trichogramos metodą tik 25,49 proc. (n=13). Literatūros šaltiniuose teigiama, jog trichogramos tyrimo metodas lyginant su odos skutenų iš gilesnių odos sluoksnių metodu yra mažiau jautrus (35).
46 Gydant šunų demodekozę bendrai, dažniausiai buvo naudojamas per burną fluralaneras 56,86 proc. (n=29). Antras pagal dažnumą naudotas preparatas buvo injekcinis ivermektinas – 49,01 proc. (n=25). Lokalizuotos formos atveju dažniausiai buvo naudotinas fluralaneras 66,66 proc. (n=18), o ivermektinas 51,85 proc. (n=14). Kiek rečiau gydymui taikoma buvo fipronilio užlašinamieji lašai bei metilprednizelonas. Daugumai lokalizuotos formos atvejų gydymui kombinacijoje kartu su injekciniu ivermektinu buvo naudotina paruoštos amitrazo tirpalo vonelės 51,85 proc. (n=14).
Generalizuotos demodekozės gydymo atvejais fluralaneras per burną suduotas 50 proc. (n=12) sergančių, o injekcinis ivermektinas sušvirkštas 45,83 proc. (n=11) visų tirtų populiacijoje. Šiek tiek mažiau atvejų buvo gydoma metilprednizelonu 12,5 proc. (n=3) bei užlašinamaisiais fipronilio lašais – 4,16 proc. (n=1). Amitrazo plovimo tirpalas taip pat dažnai naudotas gydymui sergantiems šia ligos forma – 45,83 proc. (n=11).
Fourie ir kt. atliktais tyrimais, kurių tikslas buvo vertinti fipronilio ir amitrazo veiksmingumą gydant demodekozę, buvo nustatyta, jog šunų grupė, kuri buvo gydoma fiproniliu ir amitrazu buvo 100 proc. veiksmingumas lyginant su ta grupe, kuri buvo gydoma tik metoprenu. Šis tyrimas rodo, jog gydant kas dvi savaites fipriniolio ir amitrazo kombinacija 100 proc. efektyvumas išryškėja per 3 mėnesius gydant generalizuota formą (36). Galima teigti, jog terapinis veiksmingumas yra toks pats laiko atžvilgiu kaip gydant fluralaneru.
Dažnais atvejai gydant demodekozę antrinėms ligoms gydyti buvo skiriami papildomi preparatai. Dažniausiai iš papildomu preparatu buvo skiriama omega riebalų rūgštys: lokalizuotos formos atveju 81,48 proc., o generalizuotos - 75 proc. Probiotikai bei gydomieji ausų lašai buvo skiriami panašiais kiekiais abejuose ligos formose. Kiek dažniau lokalizuotos formos papildomam gydymui skirta įvairios sudėties tepalai, gerinantys odos būklė. Vitaminų ir mikroelementų derinys abejuose grupėse skirtas dvylikai pacientų.
48
5. IŠVADOS
1. Demodex canis erkutėmis dažniau sirgo grynaveisliai, vyresnio nei 48 mėn. amžiaus šunys.
2. Dažniausi ligos klinikiniai simptomai buvo alopecija, niežulys, odos paraudimai, pustulės.
3. Pagrindinis demodekozės diagnostikos tyrimo metodas buvo skutenų iš gilesnių odos sluoksnių tyrimas. Esant klaidingai teigiamam rezultatui 17,64 proc. buvo atliekama trichograma.
4. Demodekozė dažniausiai buvo gydoma fluralaneru.
49
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Šarkūnas V. „Veterinarinė parazitologija“, Mokslas, Vilnius 1983, p. 176-177. 2. Šarkūnas Mindaugas „Veterinarinė parazitologija“, Naujasis lankas, Kaunas 2005,
p. 303-306.
3. T. J. Dunn, Jr., DVM Demodectic Mange in dogs.
4. Muelles R. S. An update on the therapy of canine demodicosis. Compend Contin Educ Vet. 2012;34(4): E1-4
5. Pareira AV, Pareira SA, Gremiado ID, Campos MP, Ferreira AM. Comparison of acetate tape impression with squeezing versus skin scraping for the diagnosis of canine demodicosis. Aust Vet J. 2012;90(11):448-50.
6. Kimberly S. Coyner, DVM, DACVD, VETERINARY MEDICINE Obtaining a skin scraping. Nov 10, 2011.
7. Kathy C. Tater, DVM, DACVD, Adam P. Patterson, DVM, DACVD VETERINARY MEDICINE Canine and feline demodicosis. Aug 01, 2008.
8. Ravera I., Altet L., Francino O., Roldan W., Villanueva S., Bardagi M., Ferrer L. Small Demodex populations colonize most parts of the skin of healthy dogs. Vet Dermatol. 2013 Feb;24(1):168-72.
9. Jurgis Sutkevičius „Veterinarinė klinikinė diagnostika“ 58 psl., Kaunas 2003
10. F. Forton, M. Song – British journal of dermatology, 1998 Limitations of standardized skin surface biopsy in measurement of the density of Demodex folliculorum. A case report
11. M. Shipstone Dermatology for Animals, Generalised demodicosis in dogs, clinical perspective, Aus Vet. J. Vol 78, No 4, April 2000
12. Paradis M., New approaches to the treatment of canine demodicosis., 1999 Nov;29(6):1425-36.
13. Bizikova P., Localized demodecosis due to Demodex cati on the muzzle of two cats treated with inhalant glucocorticoids. Vet Dermatol. 2014 Jun;25(3):222-5.
14. Singh SK, Dimri U. Vet Parasitol. 2014 Jun;16;203(1-2).
15. Shaw SE, Foster AP. Treatment of canine adult – onset demodicosis. Aust. Vet J. 2000;78(4):243-4.
