Šunų bakterinio otito atvejų analizė 2016 – 2019 m. X klinikoje Case analysis of canine bacterial otitis in veterinary clinic X during 2016 - 2019 year

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas

Sandra Jonikaitė

Šunų bakterinio otito atvejų analizė 2016 – 2019 m. X klinikoje

Case analysis of canine bacterial otitis in veterinary clinic X during

2016 - 2019 year

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. Dovilė Svetikienė

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų bakterinio otito atvejų analizė 2016 – 2019 m. X klinikoje “:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

SANTRAUKA

Šunų bakterinio otito atvejų analizė 2016 – 2019 m. X klinikoje

Magistro baigiamasis darbas

Šunų išorinės ausies uždegimas yra vienas dažniausiai diagnozuojamų susirgimų veterinarinės medicinos praktikoje. Atliekant citologinį ir bakteriologinį tyrimus apie 70 proc. atvejų išskiriamos bakterijų padermės.

Baigiamąjį magistro darbą sudaro šios dalys: literatūros apžvalga, tyrimo metodai ir medžiaga, tyrimo rezultatai, rezultatų aptarimas, išvados ir literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 39 puslapiai. Jame yra 2 lentelės, 16 paveikslėlių. Darbas parašytas remiantis 34 literatūros šaltiniais.

Darbo tikslas buvo išanalizuoti veiksnius, kurie daro įtaką šunų otito pasireiškimui, išskirti dominuojančią mikroflorą ausies kanale ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Tyrimas buvo atliktas 2016 – 2019 metais smulkiųjų gyvūnų „X“ klinikoje. Iš viso tyrime dalyvavo 30 pacientų, kuriems buvo nustatyti išorinės ausies uždegimo požymiai. Visiems šunims buvo atliktas klinikinis tyrimas, specialioji ausų apžiūra, otoskopinis, citologinis ir bakteriologinis tyrimai. Bakteriologinio tyrimo metu buvo identifikuojamos bakterijų padermės ausies landoje, nustatomas bakterijų rezistentiškumas antimikrobinėms medžiagoms.

Atlikus bakteriologinį tyrimą dažniausiai buvo išskiriamos Staphylococcus pseudointermedius (16,1 proc.), Corynebacterium spp. (12,9 proc.), Streptococcus spp. (12,9 proc.) ir Pseudomonas spp. (12,9 proc.) kultūros.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad dažniausiai bakteriniu otitu sirgo labradoro retriverių veislės ir mišrūnai šunys. Susirgimas nustatytas 43,8 proc. patelėms ir 56,3 proc. patinų. Dažniausiai liga pasireiškė vasaros (37,5 proc.) ir pavasario (37,5 proc.) laikotarpiais. Taip pat dažniau bakteriniu otitu sirgo šunys, turintys nulėpusias ausis (81,3 proc.) negu stačias ausis (18,7 proc.), trumpą kailį (56,3 proc.) negu ilgą kailį (43,7 proc.) turintys šunys.

4

SUMMARY

Case analysis of canine bacterial otitis in veterinary clinic X during

2016 - 2019 year

Sandra Jonikaitė

Master‘s Thesis

Canine otitis externa is one of the most commonly diagnosed diseases in veterinary practice. In cytological and bacteriological tests, bacterial strains are isolated in about 70% of cases.

Structure: literature review, research methods and material, research results, discussion, conclusions and references. Thesis consist of 39 pages. It has 2 tables, 16 pictures and and 34 references. The aim of this study was to analyze the factors that can influence the onset of canine otitis, to isolate the predominant microflora in the ear canal and to determine the antimicrobial resistance of the isolated microorganisms.

The study was conducted in 2016 - 2019 at the Small Animal Clinic X. A total of 30 patients with signs of otitis media were enrolled in the study. All dogs underwent clinical examination, ear examination, otoscopic, cytological and bacteriological examination. During bacteriological examination, strains of bacteria in the ear lobe were identified and bacterial resistance to antimicrobial agents was determined.

The most common bacteriological test was the isolation of Staphylococcus pseudointermedius (16.1%), Corynebacterium spp. (12.9%), Streptococcus spp. (12.9%) and Pseudomonas spp. (12.9 percent) of culture.

The study found that Labrador Retriever breeds and crossbreeds were the major cause of bacterial otitis. The disease was reported in 43.8% of females and 56.3% of males. The disease was most common in summer (37.5%) and spring (37.5%). Deaf ears (81.3%) and dogs with short fur (56.3%) were also more likely to suffer.

5

SUTRUMPINIMAI

E. coli - Esherichia coli

m. – metai

ºC – laipsniai pagal Celsijų

p – statistinis patikimumo rodiklis

P. aeruginosa – Psedomonas aeruginosa P. mirabilis – Proteus mirabilis

pav. – paveikslas proc. (%) – procentai

S. aureus – Staphylococcus aureus

S. pseudointermedius – Staphylococcus pseudointermedius

6

TURINYS

1.1. Šunų ausies anatomijos ir fiziologijos ypatumai ... 9

1.2. Sveikų šunų ausies kanalo mikroflora ... 9

1.3. Pirminiai veiksniai sukeliantys ausies uždegimą ... 10

1.3.1. Atopinis dermatitas ir maisto alergija ... 10

1.3.2. Odos parazitai ... 12

1.3.3. Hipotiroidizmas ... 12

1.3.4. Ausies navikai ... 13

1.4. Antrinės kilmės priežastys, sukeliančios ausies uždegimą ... 14

1.5. Predisponuojantys faktoriai ... 15

1.6. Vidurinės ir vidinės ausies uždegimas ... 16

1.7. Ausies uždegimo diagnostika ... 17

1.8. Ausies uždegimo gydymas ... 18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19

2.1. Anamnezės duomenys ir apžiūra ... 19

2.2. Otoskopinis ir citologinis tyrimas ... 20

2.3. Bakteriologinis tyrimas ir atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas ... 20

2.4. Statistinė analizė ... 21

3. Tyrimo rezultatai ... 22

3.1. Bakterijų išskyrimas iš otitu sergančių šunų ausų ... 22

3.2. Bakteriniu otitu sergančių šunų pasiskirstymas pagal veislę ... 23

3.3. Bakteriniu otitu sergančių šunų pasiskirstymas pagal lytį ... 24

3.4. Sezoniškumo įtaka bakterinio otito pasireiškimui ... 25

3.4. Sergančių šunų pasiskirstymas pagal ausų tipą ir plaukų ilgį ... 25

3.5. Išskirtų bakterijų atsparumo antibakterinėms medžiagoms nustatymas ... 26

7

3.5.2. Streptococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 28

3.5.3. Staphylococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 29

3.5.4. Corynebacterium spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 30

3.5.5. Escherichia coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 31

3.5.6. Enterococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 32

3.5.7. Proteus mirabilis ir Neisseria spp. bakterijų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 33

REZULTATŲ APTARIMAS ... 34

IŠVADOS ... 36

8

ĮVADAS

Šunų otitas yra viena labiausiai paplitusių šunų ligų (1). Išorinės ausies uždegimas sudaro iki 20 proc. atvejų klinikinėje praktikoje. Išorinis otitas apibūdinamas kaip bet kurios išorinės ausies stuktūros uždegimas, kuris diagnozuojamas remiantis anamneze, apžiūros rezultatais, ausies kanalo otoskopiniu tyrimu, citologiniu ir bakteriologiniu ausies eksudato tyrimais. Ausų citologinis tyrimas turi būti atliekamas įtariant ausies uždegimą (2).

Bakterinis otitas dažnai pasireiškia kartu su išorinės ausies uždegimu. Pirminės priežastys ir predisponuojantys veiksniai sukuria tinkamas sąlygas bakterijų dauginimuisi ausies kanale (3). Antriniai veiksniai tiesiogiai nesukelia ausies uždegimo, bet sukelia paūmėjimą ir prailgina ligos gydymą (4). Bakterijos yra oportunistiniai išorinio ausies uždegimo organizmai, nes jiems reikalinga palanki terpė daugintis (5).

Pirminiai veiksniai dažniausiai yra atopinis dermatitas, alergija maistui, odos parazitai, hipotiroidizmas, ausies navikai. Dažniausiai sutinkami parazitai yra Otodectes cynotis erkutės, Demodex

canis ir Sarcoptes scabiei.

Predisponuojantys veiksniai yra padidėjęs ausų sieros susidarymas ausies kanale, ausies kanalo stenozė, ausų plaukuotumas, nulėpusios ausys, ausies traumos, dažnas ausų valymas ir vietinis gydymas vaistais, kurie dirgina ausies kanalą. Taip pat išorinės aplinkos temperatūros ir drėgmės pokyčiai.

Gydymo schema sudaroma nustačius kokios bakterijos yra ausies landoje ir nustačius bakterijų rezistentiškumą antimikrobinėms medžiagoms. Efektyviam ligos gydymui reikalingi tinkami antibakteriniai vaistai, įskaitant priešuždegiminius ir chemoterapinius vaistus.

Darbo tikslas: išanalizuoti veiksnius, galinčius daryti įtaką šunų otito pasireiškimui, išskirti dominuojančią mikroflorą ausies kanale ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Darbo uždaviniai:

1. Ištirti ausies kanale dominuojančią mikroflorą otitu sergantiems šunims.

2. Įvertinti veislės, lyties, ausų tipo, plaukų ilgio ir sezoniškumo įtaką mikroorganizmų išskyrimui iš ausų šunų, sergančių bakteriniu otitu.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų ausies anatomijos ir fiziologijos ypatumai

Anatomiškai šuns ausį sudaro trys dalys: išorinė, vidurinė ir vidinė ausys. Ausies klausomoji landa išklota daugiasluoksniu ploščiuoju epiteliu. Epitelyje išsidėsčiusios riebalinės ir ausies sieros liaukos. Išorinės ausies paviršiuje esančios riebalinės liaukos išskiria neutralius lipidus, kurie padeda palaikyti keratinizaciją, kaupti ir pašalinti nešvarumus bei mažinti ausies kanalo drėgmę. Rūgštiniai mukopolisacharidai ir fosfolipidai yra pagrindinės ausies sieros liaukų, išsidėsčiusių giliau odoje, medžiagos, sudarančios ausies sekretą. Liaukų sekrecija padeda palaikyti tinkamą drėgmę ir pH ausies kanale. Išorinės ausies kanale išsidėstę plaukų folikulai. Pradžioje ausies kanalas yra vertikalus, toliau sukasi 45 laipsnių kampu ir eina horizontaliai. Išorinis ausies kanalas skirtas surinkti ir skleisti garsą į timpaninę membraną (6). Dėl selektyvaus veisimo šunų išorinės ausies dalių santykinis dydis, ausies forma, kanalo skersmuo, plaukuotumas, kaukolės forma, kurioje yra vidurinė ir vidinė ausys, skiriasi priklausomai nuo veislės, tačiau nepaisant šių anatominių pokyčių, esminis ryšys tarp įvairių išorinės, vidurinės ir vidinės ausies struktūrų yra išsaugotas (7).

Sveikų šunų ausies landos temperatūra svyruoja nuo 37,7 °C iki 39,1°C. Šunims, turintiems ypač plaukuotą ausies landą, temperatūra yra žymiai žemesnė nei šunims, kurių ausų landos beveik be plaukų. Tačiau šunų, turinčių nulėpusias ausis, temperatūra nėra skirtinga, palyginti su šunimis, turinčiais stačias ausis. Lyginant drėgmės ypatumus stačiaausių šunų ausų drėgnumas yra didesnis nei nulėpausių (7). Šunų ausų kanalo epitelio vidutinis pH 6,1. Sergant lėtiniu išoriniu ausies uždegimu pH pakyla iki 7,4, o sergantiems ūmiu ausies uždegimu gali nukristi iki 5,2. Įlašinus 1% acto rūgšties į propilenglikolį (pH 4,0) ir tada tirpalą įlašinus į išorinį ausies kanalą pH sumažėja iki 4,6, bet per 1 valandą grįžta į pradinį pH 5,9 – 6,1. Tai parodo šunų ausies kanalo gerą medžiagų įsisavinimą. Vidurinėje ausyje esančias dujas sudaro azotas (83,2 proc.), deguonis (12,1 proc.) ir anglies dioksidas (4,7 proc.). Kokybiniai ir kiekybiniai vidurinės ausies dujų pokyčiai gali būti kai kurių patologinių procesų priežastis (6).

1.2. Sveikų šunų ausies kanalo mikroflora

Natūraliai ausies landos mikroflorai priskiriamos bakterijos ir mielės. Bakterijos, išskiriamos iš sveikų šunų ausų, yra Staphylococcus spp., Bacillus spp., Escherichia coli, Corynebacterium spp.,

10 spp. Staphylococcus spp., kurių randama gausiau. Kartais aptinkamos Pseudomonas spp. ir Proteus spp. kultūros (7). Be bakterijų ausyje taip pat aptinkamos mielės Malassezia pachidermatis bei ausų erkutės

Otodectes cynoti. Atlikus tyrimą nustatyta, kad M. pachidermatis sveikų šunų ausų kanale aptinkama

21,2 proc., t.y. matymo lauke žiūrint per 40x padidinimą matomos nuo vienos iki keturių mielių (8). Dar viename šaltinyje teigiama, kad net 15 – 50 proc. sveikų šunų ausų landose yra išskiriamos malasezijos (9). Bakterijos ir mielės yra oportunistai, o ne pirminiai patogenai, sukeliantys išorinį ausies uždegimą, tačiau esant pirminei priežasčiai jie turi palankią terpę augimui ir daiginimuisi (10). Pavyzdžiui, P.

aeruginosa agentas išskiriamas tik 1% sveikų šunų ir iki 20% šunų, sergančių lėtiniu išoriniu otitu (11).

Taip pat sveikos ausies kanale išskiriamos grybelinės kultūros - Penicillium spp., Aspergillus spp.,

Bipolaris spp., Curvularia spp., Fusarium spp. (8).

Vidurinė ausis, kaip ir išorinė ausis, turi tam tikrą mikrflorą, susidedančią iš nedaug mielių ir bakterijų, įskaitant E. coli, Staphylococcus spp., Branhamella spp., Streptococcus spp., Enterococcus spp., Bacillus spp. ., Bordetella bronchiseptica ir Clostridium perfringens.

1.3. Pirminiai veiksniai sukeliantys ausies uždegimą

1.3.1. Atopinis dermatitas ir maisto alergija

Pirminiai veiksniai yra tokie, kurie turi tiesioginį poveikį išoriniam ausies kanalui ir gali sukelti ausies uždegimą (4). Atopinis dermatitas ir alergija maistui yra dažniausios priežastys sukeliančios išorinės ausies uždegimą. Naujausiais mokslininkų duomenimis, alergija dažniausiai nustatoma kaip išorinio ausies uždegimo etiologija ir sudaro iki 60 proc. pagrindinių pirminių priežasčių (13).

11 gali pasireikšti lokaliai arba būti generalizuotas (1 pav.). Dažniausiai pažeidžiamos letenėlės, snukis, ausys, kaklo ventralinė dalis, kirkšnys, priekinių kojų lenkiamieji paviršiai ir papilvės oda. Pirminius pažeidimus sudaro eriteminės dėmės ir mažos papulės. Pažeidimai, atsirandantys dėl antrinės traumos, yra alopecijos, eritemos, hemoraginiai šašai, nuo perdėto laižymosi kailis būna suteptas seilėmis, lichenifikacija, hiperpigmentacija, paviršinė stafilokokinė piodermija, Malassezia spp. ir bakterijų sukeltos antrinės infekcijos. Taip pat dažnai pastebimas išorinės ausies uždegimas, kuris gali pasireikšti vienoje arba abiejose ausyse. (15).

Alerginės maisto reakcijos šunims pasireiškia kaip židininis, daugiažidininis ar generezalizuotas niežėjimas ir sukelia kitus panašius atopinio dermatito klinikinius požymius. Taip pat šiuos odos pakitimus neretai gali lydėti virškinimo sistemos sutrikimai. Įrodyta, jog gyvūnams, kuriems nustatytas padidėjęs jautrumas tam tikriems alergenams, pavyzdžiui, žiedadulkėms ar erkutėms, gali prasidėti ir maisto komponentų netoleravimas ir tai gali sukelti atopinio dermatito paūmėjimą. Be įprastų atopinio dermatito klinikinių požymių, esant maisto netoleravimui, gali pasireikši dilgėlinė, niežėjimas be pažeidimų arba su pažeidimais neįprastų kūno vietų odoje – kūno šonų odoje, tarpvietės odoje, aplink lūpas. Kiekvienam pacientui, kuriam diagnozuotas ne sezoninis atopinis dermatitas, turėtų būti taikoma eliminacinė dieta, kad būtų galima nustatyti ir pašalinti visus mitybos alergenus, kurie gali sukelti ligos paūmėjimą (13, 14).

12 1.3.2. Odos parazitai

Odos parazitai yra antras pagal etiologiją veiksnys, kuris sukelią šunims išorinės ausies uždegimą. Remiantis etiologiniais faktoriais nustatyta, kad 26 proc. ausies uždegimą sukėlusių veiksnių yra parazitai (12).

Dažniausiai sutinkami parazitai yra Otodectes cynotis erkutės (17). Jos sudaro 69,23 proc. visų parazitų, kurie sukelia otitą. Taip pat 23,08 proc. sudaro Demodex canis ir 7,69 proc. Sarcoptes scabiei (12). Gyvūnams, užsikrėtusiems O. cynotis, dažniausiai išsivysto išorinis otitas, kuriam būdinga kanalo eritema ir dažniausiai išsiskiriantis tamsiai rudos spalvos, klampus ausies eksudatas (17). 42,8 proc. pacientų, užsikrėtusių O. Cynotis, ausies kanale išsiskiriantis eksudatas yra pusiau skystas, tamsiai rudos spalvos, 14,3 proc. maltos kavos konsistencijos, rudos spalvos, 4,3 proc. pusiau skystas, gelsvos spalvos, 14,3 proc. kietas, gelsvos spalvos ir 14,3 proc. atvejų kanale eksudato beveik nėra (18). Taip pat galimos ir zoonozinės infekcijos. Žmonėms erkės dažniausiai sukelia niežtinčius odos išbėrimus ir pūsleles tose kūno vietose, kurios turėjo kontaktą su užkrėstu augintiniu (17).

D. canis plaukų folikuluose parazituojančios niežinės erkutės, įskaitant folikulus, esančius visame

išorinės ausies kanale. Sveikoje ausyje erkučių galima aptikti, tačiau tik nusilpus imuninei sistemai ar suprastėjus mitybai, esant stresui jų daugėja ir gali pasireikšti klinikiniai požymiai. Pacientams atsiranda alopecijos, plaukų maišelių, prakaito ar riebalinių liaukų uždegimas. Jei erkių populiacija gausiai didėja ausies kanalo plaukų folikuluose pasireiškia išorinės ausies uždegimo požymiai. Tokiu atveju rekomenduoja atlikti išsamius dermatologinius tyrimus (19).

Mažiausiai paplitusi niežinių erkių rūšis – S. Scabiei – parazituoja šunų epidermio raginiame sluoksnyje. Parazitai plinta tiesioginio kontakto metu, tačiau yra duomenų, kad gali būti perduodamos ir netiesiogiai. Parazituoja įvariose kūno vietose, labiausiai pažeidžiamas ausų pagrindas, pečiai ir galūnės. Gyvūnui sukeliamas niežėjimas, todėl vystosi hiperkeratozė, antrinė trauma ir infekcija. Odoje atsiranda odos eritemos, papulės, odos lichenifikacija, šerpetojimas, šašai ir alopecijos (18, 19).

1.3.3. Hipotiroidizmas

13 proc.), seborėja (22 proc.), piodermija (14 proc.), išorinis ausies uždegimas (5 proc.). Taip pat dažni simptomai yra nutukimas (49 proc.), letargija (48 proc.), širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai (68 proc.), anemija (36 proc.). Seborėja dažniausiai būna pirminis pastebimas simptomas, sukeliantis odos pleiskanojimą, raginio epidermio sluoksnio sustorėjimą ir riebalų rūgščių kiekio pokyčius. Alopecija dažniausiai pastebima tokiose vietose kaip uodega (žiurkės uodega) ir kaklas, taip pat matomi simetriniai pakitimai šonuose. Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad daugiau nei 25 proc. atvejų hipotiroidizmu sergntiems šunims pasireiškia išorinės ausies uždegimas. Taip atsitinka, nes hipotiroidizmas veikia keratinizacijos procesų ir riebalinių liaukų sekreciją, todėl sumažėja odos apsauga (20, 21).

1.3.4. Ausies navikai

Ausies kanale diagnozuojami įvairaus tipo navikai, atsirandantys odoje, įskaitant hiperplaziją, adenomą ir adenokarcinomą. Užsienio autorių tyrime nustatyta, kad dažniausiai pasitaikantys gerybiniai navikai buvo polipai, papilomos, bazinių ląstelių navikai ir modifikuotų riebalinių liaukų, gaminančių ausies sierą, adenomos. Dažniausiai pasitaikantys piktybiniai navikai buvo ausies sieros liaukų adenokarcinomos, epitelinių ląstelių karcinomos ir nenustatytos kilmės karcinomos (3 lentelė).

1 lentelė. Ausies kanalo navikai (24)

Neoplastinės ląstelės retai pastebimos citologiniuose mėginiuose vertinant išorinius ausies kanalų sekretus. Dauguma navikų yra padengti epiteliu, todėl neoplastinės ląstelės nepasiekiamos imant mėginius ausies tamponais. Šie navikai gali pakeisti ausies anatominę struktūrą ir sudaryti sąlygas

Gerybinis navikas Šunų skaičius (n = 33)

Piktybinis navikas Šunų skaičius (n = 48)

Polipas 8 Riebalinės liaukos adenoma 23

Papiloma 6 Nežinomos kilmės karcinoma 9

Riebalinės liaukos adenoma 5 Epitelinių ląstelių karcinoma 8

Bazinių lastelių navikas 5 Apvaliųjų ląstelių navikas 3

Ausies sieros liaukos adenoma 4 Sarkoma 2

Plazmocitoma 2 Piktybinė melanoma 1

Gerybinė melanoma 1 Hemangiosarkoma 1

Fibroma 1

14 vystytis antrinei infekcijai. Citologiškai mėginyje gali būti matomas tik uždegimas. Jei atliekant otoskopinį tyrimą stebimas darinys ausies kanale, o citologinio tyrimo metu nenustatoma priežastis, vertėtų atlikti smulkios adatos aspiracijos metodu citologinį tyrimą arba atlikti darinio biopsijos tyrimą, kad būtų nustatytas darinio tipas (22, 23).

1.4. Antrinės kilmės priežastys, sukeliančios ausies uždegimą

Pirminės priežastys ir predisponuojantys veiksniai sukuria tinkamas sąlygas bakterijų ir mieliagrybių, dauginimuisi ausies kanale (3). Antriniai veiksniai tiesiogiai nesukelia ausies uždegimo, bet sukelia paūmėjimą ir prailgina ligos gydymą (4). Bakterijos ir mielės yra oportunistiniai išorinio ausies uždegimo organizmai, nes jiems reikalinga palanki terpė daugintis (5). Nustatyta, kad bendras bakterinio išorinio ausies uždegimo paplitimas yra 30 proc. Viename tyrime aprašyta, kad trejų ar vyresnių nei trejų metų šunys yra jautresni ligai (66,66 proc.), nuo vienerių iki trejų metų šunys (33,33 proc.). Taip pat patinai (61,11 proc.) yra jautresni nei patelės (38,88 proc.) (26).

Bakteriologiškai dažniausiai išskiriami koaguliazei teigiami stafilokokai, ypač Staphylococcus

intermedius. Ši rūšis gali būti kultivuojama nuo 30% iki 50% atvejų. Kiti dažniausiai išskiriami patogenai

yra Proteus spp., koaguliazei neigiami stafilokokai, β – hemoliziniai streptokokai, enterokokai,

Escherichia coli, Corynebacterium spp. ir Pseudomonas spp. Bakterijos Pseudomonas spp. yra nedažna

kultūra kaip pradinis patogenas, tačiau dažnai vaidina svarbų vaidmenį sergant lėtiniu išoriniu ausies uždegimu. Taip pat dažniausiai pasitaikančios bakterijų kultūros, išskirtos iš išorinio ausies kanalo, šunims, sergantiems lėtiniu ausies uždegimu, yra Staphylococcus pseudintermedius, Proteus spp., β –

Streptococcus, Corynebacterium spp., Enterococcus spp. ir E. coli (9).

Malassezia spp. yra komensalinių mielių gentis, išskiriama tiek sveikų, tiek sergančių šunų ausies kanalų gleivinėse. Randamos kelių rūšių mielės: Malassezia furfur, Malassezia pachydermatis,

Malassezia sympodialis, Malassezia globosa, Malassezia limitta, Malassezia obtusa ir Malassezia sloofiae (27). Didžioji dauguma rūšių yra klasifikuojamos kaip priklausomos nuo lipidų (28). M. pachydermatis yra unikalus genties atstovas, nes be lipidų papildų vienintelis auga ant Sabūro dekstrozės

15 pažeidžiamos anatominės vietos yra ausų kanalai, odos raukšlės, kaklo oda, pažastų ir kirkšnų sritys, tarpvietė. Būdingi specialieji klinikiniai požymiai yra eritmos, alopecijos, pleiskanojimas ir išsiskiriantis riebus eksudatas iš ausies landos. Chroniškais atvejais gali pasireikšti ausies kanalo hiperpigmentacija, lichenifikacija, ausies kanalo stenozė, atsirandantis aštrus, nemalonus kvapas (28). Brazilijoje atliktas tyrimas norint ištirti M. pachydermatis, kaip patogeno, sukėlėjo, poveikį otito pasireiškimui. Buvo pateikta sveikų ir sergančių šunų ausų kanalų lyginamoji mikologinė analizė. Iš 146 paimtų mėginių iš šunų, kurie serga ausies uždegimu, 54 mėginiai (36,99 proc.) turėjo 1 – 5 tipiškas Malassezia spp. ląsteles viename matymo lauke, 17 mėginių (11,64 proc.) turėjo 6 – 10 ląstelių ir 22 (15,07 proc.) turėjo daugiau nei 10 ląstelių viename matymo lauke. 53 mėginiai (36,30 proc.) buvo neigiami. Iš 14 sveikų šunų, kurie sirgo vienpusiu otitu, 11 mėginių (78,57 proc.) buvo neigiami, 2 mėginiai (14,29 proc.) turėjo 1 – 5 ląsteles ir 1 (7,14 proc.) turėjo daugiau nei 10 ląstelių viename matymo lauke. Iš 90 šunų, kurių ausys buvo sveikos, paimti 56 mėginiai (62,22 proc.) buvo neigiami Malassezia spp. rūšiai, 28 mėginiai (31,11 proc.) turėjo 1 – 5 ląsteles ir 3 (3,33 proc.) turėjo daugiau nei 10 ląstelių viename matymo lauke. Statistinė tiesioginės mikroskopijos tyrimo duomenų analizė tyrime nerodo jokio reikšmingo skirtumo, kai viename lauke yra 1 – 5 Malassezia spp. ląstelės iš šunų ausų landų, sergančiu otitu ir kliniškai sveikų šunų (1 lentelė). Tai reiškia, kad tai nėra statistiškai reikšmingas rodiklis (P>0,05). Nepaisant to, tyrime 6 – 10 ir >10 malasezijų ląstelių viename matymo lauke dažniau buvo rasta mėginiuose, paimtuose iš otitu sergančių šunų ausų landų. (27).

Tipiškos Malassezia spp. ląstelės

Mikroskopo matymo laukas 0 proc. 1-5 proc. 6-10 proc. >10 proc. Viso Uždegiminė ausis (bilateralinis otitas) 54 36,30 54 36,99 17 11,64 22 15,07 146 Sveika ausis (vienpusis otitas) 11 78,57 2 14,29 - - 1 7,14 14

Sveiko šuns ausis 56 62,22 28 31,11 3 - 3 3,33 90

2 lentelė. Malassezia pachydermatis kiekybinis įvertinimas tiesioginės mikroskopijos būdu (27)

1.5. Predisponuojantys faktoriai

16 kurie dirgina ausies kanalą, ausies traumos. Taip pat išorinės aplinkos temperatūros ir drėgmės pokyčiai (9).

Ausies tipas yra svarbus veiksnys nustatant riziką susirgti išoriniu ausies uždegimu. Nulinkusios, nulėpusios ausys riboja laisvą oro cirkuliaciją ausies kanale, todėl slopina šilumos išsiskyrimą ir konvekciją. Nepaisant to, šunų su nulėpusiomis ir stačiomis ausimis, kanalo temperatūra yra vienoda. Labradoro retriverių ir kokerspanielių veislių šunys yra vieni dažniausių pacientų. Ne visos veislės nulinkusiomis ausimis serga išoriniu ausies uždegimu. Kartais pasitaiko priešingai, pavyzdžiui, vokiečių aviganiai, turintys stačias ausis, yra ypač linkę sirgti šia liga. Taip yra todėl, kad gerai išsivysčiusios liaukos gamina daugiau ausies sieros. Labradoro retriveriams dažnas maudymasis padidina ausies drėgmę, suminkština ausies kanalo epitelį, todėl atsiranda palankios sąlygos daugintis bakterijoms ir mieliagrybiams. Ausų plaukuotumas taip pat predisponuoja susirgti išoriniu ausies uždegimu. Dažniausiai tai būdinga bišonams, pudeliams ir amerikiečių kokerspanieliams. Šunų, pavyzdžiui, Šarpėjų, ilgas ausies kanalas dažniausiai būna siauresnis, todėl sunkiau išsiskiria sekretas ir atsiranda kanalo stenozė (26).

1.6. Vidurinės ir vidinės ausies uždegimas

Vidurinės ausies uždegimas dažniausiai pasireiškia pažeidus būgnelį. Pažeidus būgnelį į vidurinę ausį patenka bakterijos ir sukelia uždegimą, todėl atsiranda skausmas, sutrinka kramtymas, gali sutrikti pusiausvyra, iš ausies teka pūliai, gyvūnui pablogėja klausa. Užsienio autorių literatūroje teigiama, kad iki 50 proc. atvejų vidurinės ausies uždegimas gali būti lėtinio išorinio ausies uždegimo komplikacija. Su vidurinės ir vidinės ausies uždegimu gali atsirasti neurologinių anomalijų, tokių kaip galvos pakreipimas į uždegiminę ausies pusę, nistagmas, ataksija (4). Kartais vidurinės ausies uždegimas gali pasireikšti sergant pūlingu gerklės uždegimu, tačiau veterinarinėje praktikoje pasitaiko retai.

17

1.7. Ausies uždegimo diagnostika

Norint nustatyti tikslią diagnozę visų pirma surenkama anamnezė, atliekama apžiūra ir po to atliekami specialieji diagnostiniai tyrimai.

Videootoskopija. Atliekant videootoskopiją stebima hiperemija, erozija, kraujuojančios opos, eksudatas, svetimkūniai, stenozė ir masės ausies kanale (6). Tamsiai rudas arba juodas eksudatas, dažnai būna susijęs su Otodectes spp. užsikrėtimu, drėgnos, rudos išskyros gali reikšti kokų ar mielių infekcijas, pūlingi eksudatai, dažnai susiję su gramneigiamomis infekcijomis (26). Būgnelis turi būti plonas, balkšvai pilkas, permatomas ir vientisas. Būgnelis matomas 75 proc. sveikų šunų ir 28 proc. atvejų, kurie turi ausies uždegimą. Stebint otoskopu galima pastebėti tik akivaizdžius ausies būgnelio plyšimus (6). Todėl šis tyrimas yra informatyvus diagnozuojant ausų susirgimus.

Citologinis tyrimas yra atliekamas įtariant ausies uždegimą. Tai greitas tyrimas, padedantis diagnostikoje. Mėginiai turi būti imami prieš tai nenaudojus vietinių vaistų ar valymo priemonių. Įtariant, kad ausies uždegimas yra vienašalis, vis tiek mėginius reikia imti iš abiejų ausų, nes kitoje ausyje taip pat gali būti lengvas, mažiau pastebimas uždegimas. Vertinant reikia atkreipti dėmesį į morfologinį bakterijų tipą, spalvinimo ypatybes, uždegimines ląsteles ir ausies sieros, nešvarumų buvimą (6). Pagrindinis tikslas yra identifikuoti bakterinę infekciją. Kliniškai sveikų šunų ausų kanalų mėginiuose dažniausiai matomos tik pavienės bakterijos ir mielės (24). Sveiko šuns ausų kanaluose didelės galios matymo lauke (400x) matomos 1 – 2 mielių ląstelės ir mažiau negu penkios bakterijos.

Bakteriologinis tyrimas reikalingas bakterijų kultūrai identifikuoti ir antimikrobinių medžiagų rezistentiškumui įvertinti (6). Prieš atliekant tyrimą svarbu nenaudoti jokių veterinarinių preparatų, nes tai gali iškreipti tyrimo rezultatus.

Rentgeninis tyrimas. Atliekant rentgeninį tyrimą tikslingiausia atlikti dorsoventralinę, ventrodorsalinę ir rostrokaudalinę projekcijas. Rentgeninis tyrimas atliekamas įtariant vidurinės ausies uždegimą. Rentgeno nuotraukose vidinė ausis nematoma kaip atskira struktūra dėl aplinkinių struktūrų išdėstymo. Rentgenografiniai pokyčiai atsiranda lėtai esant ūmiai infekcijai ir gali būti nepastebimi kelias savaites nuo ligos pradžios. Tyrimas nėra labai jautrus vidurinės ausies uždegimo diagnozavimui. Viename straipsnyje aprašyta, jog 25 proc. patvirtintų vidurinės ausies uždegimo atvejų yra klaidingi. Taigi rentgenografija gali būti nepatikimas tyrimas sprendžiant ar reikalinga vidurinės ausies operacija. Esant vidurinės ausies uždegimui pastebimi pakitimai – sustorėjęs, nelygios formos ar plyšęs būgnelis, minkštųjų audinių pakitimai (29, 30).

18 sukuriami vaizdai panašūs į rentgeno nuotraukas, tačiau ausies struktūros ištiriamos tiksliau, nes vaizdai gaunami skersinėje plokštumoje. Atliekant kompiuterinę tomografiją vertinama klausomųjų kauliukų lizė, proliferacija, būgninės ertmės skaidrumas ir klausomųjų kauliukų bei būgninės pūslės kontūrų pokyčiai. Taip pat plyšus ausies būgneliui galima įvertinti eksudato ar granuliacijos sankaupas (2, 29).

Magnetinio rezonanso tyrimas skirtas norint ištirti išorinę ausį su vestibuliniu sindromu, kadangi leidžia diagnozuoti gretimas nervų struktūras. Taip pat naudojamas vidinės ausies uždegimo ir smegenų minkštųjų audinių komponentų tyrimui bei norint įvertinti ausies bugnelį, jo vientisumą. Fibrozė, susijusi su lėtiniu vidinės ausies uždegimu, gali išnaikinti tarpus plėviniuose ir kauliniuose labirintuose, taip sumažindama magnetinio rezonanso signalus, todėl tyrimas bus netikslus (29).

1.8. Ausies uždegimo gydymas

Ūmus ir nekomplikuotas išorinis otitas dažnai gali būti sėkmingai išgydomas, tačiau lėtinio ar pasikartojančio išorinio otito, vidurinės, vidinės ausies gydymas gali būti komplikuotas (4). Atsižvelgiant į etiologinių veiksnių jautrumą gydymas gali būti vietiškai naudojamais preparatais arba sistemiškai naudojant veterinarinius preparatus. Sėkmingam ligos gydymui reikalingi tinkami antibakteriniai vaistai, įskaitant priešuždegiminius ir chemoterapinius vaistus (5). Tačiau neretai gydymas apima tik antimikrobinį gydymą. Nepaisant kitų procese dalyvaujančių veiksnių, infekcijos pašalinimas yra vienas iš pagrindinių terapinių tikslų. Įvairių šalių tyrimai rodo, kad gyvūnų bakterijų atsparumas antimikrobiniams preparatams didėja. Be to, atsparumą antimikrobinėms medžiagoms didina glaudus fizinis naminių augintinių kontaktas su žmonėmis. Taip pat, kad žmonių medicinoje ir smulkių gyvūnų praktikoje naudojami iš esmės tos pačios klasės antimikrobiniai vaistai (7, 31).

19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas buvo atliktas 2016 – 2019 metais smulkių gyvūnų „X“ klinikoje. Iš viso tyrime dalyvavo 30 pacientų, kuriems buvo nustatyti išorinio ausies uždegimo požymiai ir jų šeimininkai sutiko atlikti specialiąją ausų apžiūrą, otoskopinį, citologinį ir bakteriologinį tyrimus.

Daugelį ūmių išorinio otito atvejų galima lengvai išgydyti surenkant išsamią anamnezę, atliekant apžiūrą, videootoskopiją ir citologinį ausies kanalo sekreto tyrimą. Lėtiniais susirgimo atvejais reikalingas bakteriologinis tyrimas. Taip pat reikia įvertinti odos būklę ir galimas odos ligas (24).

Prieš apžiūrą iš savininko buvo surenkama anamnezė. Po to atlikome klinikinę apžiūrą, didelį dėmesį atkreipdami į ausis. Atrinktiems gyvūnams buvo atlikta: citologinis ir bakteriologinis tyrimai visiems kliniškai sergantiems šunims. Identifikuotos bakterijų kultūros, nustatytas jautrumas antibakterinėms medžiagoms.

Šunų bakterinį ausies uždegimą sukeliančių priežasčių analizei atlikti šunys buvo suskirstyti pagal:  veislę;

 lytį;

 sezoniškumą;  plauko ilgį;  ausų tipą.

2.1. Anamnezės duomenys ir apžiūra

Iš pradžių iš gyvūno savininko buvo surenkama išsami anamnezė. Dažniausiai šeimininko įvardijami pastebimi klinikiniai požymiai buvo ausų kasymasis, galvos kratymas, pleiskanojimasis, suprastėjusi plaukų būklė, suprastėjusi klausa arba jos praradimas.

Šeimininkui užduodami klausimai apie gyvūno mitybą, higienos priemones, maudymąsi tvenkiniuose, priemones nuo ektoparazitų. Kada pastebėjo pirmuosius simptomus, ar šis susirgimas pasireiškė pirmą kartą, kaip dažnai kartojasi liga, klausiama savininko ar nepasikeitė mityba, gyvenamoji vieta, ar namuose neatsirado naujų augintinių (32)?

20

2.2. Otoskopinis ir citologinis tyrimas

Otoskopinis ir citologinis tyrimas atliktas visiems tyrime dalyvavusiems 30 šunų. Otoskopinio tyrimo metu naudojamas UB Cam 2.0 videootoskopas. Iš pradžių pasirenkamas otoskopo antgalio dydis pagal šuns ausies landos gylį ir skersmenį, ausies kaušelis patraukiamas dorsolateraliai ir otoskopas įvedamas į kanalą. Stebint vaizdą kompiuterio ekrane vertinamas ausies kanalo eksudatas, struktūra, hiperemija, patinimas, svetimkūniai, dariniai ir stenozė, taip pat apžiūrimas ausies būgnelio vientisumas, spalva ir išvaizda. Citologiniam tyrimui mėginys buvo paimamas steriliu tamponu iš paveiktos ausies. Mėginiai buvo imami iš vertikalaus ausies kanalo galinės dalies kuo mažiau liečiant tamponu išorinę ausies dalį ir plaukus. Sekretas paimamas tamponu sukamuoju judesiu braukiant per kanalo paviršių ir atsargiai jį išimant. Mėginiai buvo imami iš abiejų ausų, nors atrodė, kad pažeista yra tik viena ausis. Tada objektinis stiklelis padengiamas sekretu sukant tamponą paviršiumi. Toliau mėginys fiksuojamas ir dažomas naudojant Gramo dažymo būdą. Gram – teigiami organizmai nusidažo tamsiai mėlyna ar violetine spalva, o gram – neigiami rožine ar rausva spalva.

Sekretas iš kiekvieno ausies kanalo imamas atskirais medvilniniais tamponais (24). Galima imti per sterilų otoskopinį kūgį, kiurete arba ausies kilpa (2). Kliniškai teisingiau mėginį paimti iš gilesnės kanalo vietos, tačiau mažesnių veislių šunims tai atlikti sudėtinga.

2.3. Bakteriologinis tyrimas

Nustačius citologiniame mėginyje bakterijų kultūras reikia jas identifikuoti. Buvo paimti 30 mėginių iš šunų ausų. Mėginiai bakteriologiniam tyrimui buvo paimti iš ausies kanalo galinės dalies, naudojant sterilias transportines terpes. Prieš paimant mėginį prieš tai nebuvo naudoti ausų valikliai ar gydomieji preparatai, siekiant išvengti netikslumų. Paimti mėginiai dedami į transportinę TRANSWAB® terpę ir per 24 valandas pristatomi į mikrobiologijos laboratoriją tolimesniam tyrimui.

21

2.4. Statistinė analizė

22

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Bakterijų išskyrimas iš otitu sergančių šunų ausų

Iš viso buvo paimti 30 mėginių iš šunų ausų, kuriems pasireiškė išorinio ausies uždegimo požymiai. Reikšmingiausi simptomai buvo ausų niežėjimas, išsiskiriantis sekretas, ausies ir išorinio ausies kanalo paraudimas. Visiems šunims buvo atliktas bakteriologinis tyrimas. Iš visų paimtų mėginių mikroorganizmai buvo išskirti iš 22-jų (73,3 proc.) mėginių ir iš 8-ių (26,6 proc.) mėginių patogeninių ir sąlyginai patogeninių bakterijų neišskirta ir mieliagrybiai naugo. 13-oje (43,3 proc.) buvo identifikuotos tik bakterijos, 3-juose (10,0 proc.) mėginiuose bakterijos ir mieliagrybiai ir 6-iuose (20,0 proc.) mėginiuose užaugo tik mieliagrybiai (2 pav.). Taigi, iš visų paimtų mėginių 53,3 proc. buvo išskirtos bakterijos (n=16).

2 pav. Mikroorganizmų išskyrimas iš otitu sergančių šunų ausų

Iš 16-os mėginių buvo išskirta 30 bakterijų kultūrų. Dažniausiai buvo išskiriama S.

pseudointermedius (n=5), kuri sudarė 16,7 proc. visų išskirtų bakterijų kultūrų. Toliau sekė Corynebacterium spp. (n=4), Streptococcus spp. (n=4) ir Pseudomonas spp. (n=4). Šios kultūros sudarė

po 13,3 proc. Mažiausiai buvo išskirta P. mirabilis (n=1) ir S. aureus (n=1) bakterijų, kurios sudarė po 3,3 proc. visų išskirtų bakterijų (3 pav.).

Bakterijos; 13 Bakterijos ir mielės; 3 Mielės; 6 Patogeninių ir sąlyginai patogeninių bakterijų neišskirta; 8

t

23

Malassezia spp. kartu su bakterijomis buvo išskirta trims atvejams. Pirmas išskirtas kartu su S. Pseudointermedius, antrasis su Enterococcus spp. ir trečiasis su S. pseudointermedius, Corynebacterium

spp. ir Streptococcus spp. kultūromis.

3 pav. Bakterijų išskyrimas iš sergančių šunų ausų

3.2. Bakteriniu otitu sergančių šunų pasiskirstymas pagal veislę

Remiantis atlikto tyrimo duomenimis bakterijos išskirtos iš 10 skirtingų šunų veislių. Daugiausia bakterinio otito atvejų pasireiškė šioms veislėms: labradoro retriveriams (n=4), mišrūnams (n=3) ir anglų kokerspanieliams (n = 2). Kitų veislių šunys buvo: prancūzų buldogai, maltos bišonai, šarpėjai, taksai, amerikiečių Stafordšyro terjerai, juodieji rusų terjerai ir ši – cu (4 pav). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad šunų veislė nebuvo patikimas rodiklis ir neturėjo įtakos bakterijų išskyrimui iš sergančių šunų ausų (p > 0,05).

Atliekant bakteriologinį tyrimą 6-iems (20 proc.) šunims patogeninių bakterijų neišskirta, tačiau išsaugo mieliagrybiai ir pasireiškė klinikiniai ausies uždegimo požymiai. Šių šunų veislės buvo: Vakarų Škotijos terjeras, vokiečių jagdterjeras, anglų buldogas, du Labradoro retriveriai ir mišrūnas.

24 4 pav. Bakterinio otito pasireiškimas priklausomai nuo veislės

3.3. Bakteriniu otitu sergančių šunų pasiskirstymas pagal lytį

5 pav. Bakterinio otito pasireiškimas priklausomai nuo lyties

Bakterinis otitas pasireiškė 7 patelėms ir tai sudarė 43,8 proc. visų tiriamųjų šunų. Patinų buvo 9 ir tai sudarė 56,2 proc. (5 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad šunų lytis nebuvo patikimas rodiklis ir neturėjo įtakos bakterijų išskyrimui iš sergančių šunų ausų (p > 0,05).

25

3.4. Sezoniškumo įtaka bakterinio otito pasireiškimui

Daugiausia bakterinio otito atvejų nustatyta vasaros (n = 6) ir pavasario (n = 6) laikotarpiais. Žiemos (n = 3) ir rudens (n = 1) laikotarpiu susirgimų užfiksuota mažiau (6 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad metų laikas nebuvo patikimas rodiklis ir neturėjo įtakos bakterinio otito pasireiškimui (p > 0,05).

6 pav. Bakterinio otito pasireiškimas pagal sezoną

3.4. Sergančių šunų pasiskirstymas pagal ausų tipą ir plaukų ilgį

Tyrimo metu buvo analizuota kaip ausų tipas daro įtaką bakterinio ausies uždegimo pasireiškimui. Buvo lyginamos stačios ir nulėpusios ausys. Iš 16 šunų 3-jų ausys buvo stačios ir tai sudarė 18,8 proc. visų šunų ir 13 šunų ausys buvo stačios ir tai sudarė 81,3 proc. (7 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad šunų ausų tipas buvo statistiškai reikšmingas rodiklis ir turėjo įtakos bakterijų išskyrimui iš sergančių šunų ausų (p < 0,05). Todėl galima teigti, kad šunims su nulėpusiomis ausimis bakterinis otitas pasireiškia dažniau.

Ruduo 6,3% Žiema 18,8% Pavasaris 37,5% Vasara 37,5%

26 7 pav. Bakterinio otito pasireiškimas pagal ausų tipą

Analizuojant šunų kailio ilgio įtaką ligos pasireiškimui nustatyta, kad ilgą kailį (n=9) turėjo mažiau pacientų negu trumpą kailį (n=7) (8 pav.). Tačiau atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad kailio ilgis nėra statistiškai patikimas rodiklis bakterinio otito pasireiškimui (p > 0,05).

8 pav. Bakterinio otito pasireiškimas pagal kailio ilgį

3.5. Bakterijų jautrumo nustatymas antibakterinėms medžiagoms

Iš 16 mėginių, kuriuose buvo išskirtos bakterijos, iš viso identifikuota identifikuota 30 bakterijų kultūrų. Bakterijų antimikrobinis rezistentiškumas buvo nustatytas 93,3 proc. bakterijų (n=28). Didžiausias antimikrobinis atparumas nustatytas sulfametoksazolui su trimetoprimu (n=11) ir cefaleksinui (n=8). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas enrofloksacinui (n=23), amoksicilinui su

Stačios ausys 18,8%

Nulėpusios ausys 81,2%

Stačios ausys Nulėpusios ausys

Ilgas kailis 43,8% Trumpas kailis

56,3%

27 klavulano rūgštimi (n=22) ir gentamicinui (n=22) (9 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį nustatyta, kad ampicilino veikimas skyrėsi nuo kitų antimikrobinių

medžiagų (p < 0,05). Kitų antimikrobinių medžiagų veikimas tarpusavyje reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05).

9 pav. Išskirtų bakterijų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

3.5.1. Pseudomonas spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš viso buvo Pseudomonas spp. buvo išskirta iš 4-ių mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas gentamicinui (n = 3), enrofloksacinui (n = 3) ir cefovecinui (n = 3). Jautrumas buvo nustatytas piperacilinui su tazobaktamu (n = 3) ir ciprofloksacinui (n = 2) (10 pav.). Atlikus statistinę duomenų

19 22 0 20 11 5 3 2 23 9 22 9 9 9 5 13 11 3 1 0 0 0 2 1 0 1 3 0 0 0 0 0 1 4 5 6 5 8 0 4 1 2 6 4 8 4 2 6 1 11 6 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Ampicilinas Cefaleksinas Cefoksitinas Cefovecinas Ciprofloksacinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Klindamicinas Linkomicinas Penicilinas Piperacilinas / Tazobaktamas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

28 analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį Pseudomonas spp. kultūrai nustatyta, kad reikšmingų skirtumų tarp antimikrobinių medžiagų veiksmingumo nėra (p > 0,05).

10 pav. Pseudomonas spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

3.5.2. Streptococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš viso Streptococcus spp. buvo išskirta iš 4-ių mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas gentamicinui (n = 4). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 4), enrofloksacinui (n = 4), cefaleksinui (n = 4), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 4) ir amoksicilinui (n = 4) (11 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį Streptococcus spp. kultūrai nustatyta, kad gentamicinas statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo kitų antimikrobinių medžiagų (p < 0,001). Kitos antimikrobinės medžiagos tarpusavyje reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). 0 0 0 0 2 0 0 3 0 0 0 0 0 0 0 0 1 2 2 3 1 3 3 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Cefovecinas Ciprofloksacinas Enrofloksacinas Gentamicinas Piperacilinas / Tazobaktamas

29 11 pav. Streptococcus spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

3.5.3. Staphylococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš viso Staphylococcus spp. buvo išskirta iš 10 mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas penicilinui (n = 4). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas enrofloksacinui (n = 10) ir gentamicinui (n = 9) (12 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį Staphylococcus spp. kultūrai nustatyta, kad enrofloksacino ir eritromicino veikimas reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Kitos antimikrobinės medžiagos tarpusavyje reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05).

4 4 4 2 4 3 0 3 3 3 4 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 2 0 0 0 0 0 0 4 0 0 0 0 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Cefoksitinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Klindamicinas Linkomicinas Penicilinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

30 12 pav. Staphylococcus spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

3.5.4. Corynebacterium spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš viso Corynebacterium spp. buvo išskirta iš 4-ių mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 4). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas cefaleksinui (n = 4), gentamicinui (n = 4), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 4) ir amoksicilinui (n = 4) (13 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį Staphylococcus spp. kultūrai nustatyta, kad sulfametoksazolo su trimetoprimu veiksmingumas reikšmingai skiriasi nuo amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi, cefaleksino ir gentamicino (p<0,05). Kitos antimikrobinės medžiagos tarpusavyje reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05).

7 8 0 8 6 1 1 10 4 9 4 4 3 7 4 1 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 1 2 1 2 1 1 0 0 1 0 3 1 2 1 4 0 2 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Ampicilinas Cefaleksinas Cefoksitinas Cefovecinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Klindamicinas Linkomicinas Penicilinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

31 13 pav. Corynebacterium spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

3.5.5. Escherichia coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

14 pav. Escherichia coli jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms 4 4 4 3 1 4 2 2 1 0 3 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 1 4 0 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Klindamicinas Linkomicinas Penicilinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

Jautru, proc. Vidutiniškai jautru, proc. Atsparu, proc.

0 0 0 1 0 1 2 0 3 0 1 1 0 0 0 1 0 1 1 0 0 0 2 3 3 2 1 1 0 1 0 2 2 0% 20% 40% 60% 80% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Ampicilinas Cefaleksinas Cefovecinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Penicilinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas

32 Iš viso E. coli buvo išskirta iš 3-ių mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas ampicilinui (n = 3) ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 3). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas gentamicinui (n = 3) (14 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant tarpusavyje antimikrobinių medžiagų poveikį E. coli kultūrai nenustatytas statistinis reikšmingumas (p > 0,05).

3.5.6. Enterococcus spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš viso Enterococcus spp. buvo išskirtos iš 2-ių mėginių. Didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 2), klindamicinui (n = 2) ir cefaleksinui (n = 2). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas tetraciklinui (n = 2), penicilinui (n = 2), gentamicinui (n = 2), enrofloksacinui (n = 2), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 2) ir amoksicilinui (n = 2) (15 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant tarpusavyje antimikrobinių medžiagų poveikį

Enterococcus spp. kultūrai nustatyta, kad amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi,

enrofloksacino, gentamicino, penicilino ir tetraciklino veikimas reikšmingai skyrėsi nuo cefaleksino, klindamicino, sulfametoksazolo su trimetoprimu (p < 0,05).

15 pav. Enterococcus spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms 2 2 0 2 1 2 0 2 0 2 0 0 0 0 1 0 0 0 0 0 0 0 2 0 0 0 2 0 2 0 0% 20% 40% 60% 80% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Enrofloksacinas Eritromicinas Gentamicinas Klindamicinas Penicilinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

33 3.5.7. Proteus mirabilis ir Neisseria spp. bakterijų atsparumas antimikrobinėms

medžiagoms

Iš vieno mėginio buvo išskirta P. mirabilis ir iš dviejų mėginių – Neisseria spp. Šioms bakterijų kultūroms didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 3).

Didžiausias jautrumas buvo nustatytas gentamicinui (n = 3) ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 3) (16 pav.). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant tarpusavyje antimikrobinių medžiagų

poveikį nenustatytas statistinis reikšmingumas (p > 0,05).

16 pav. Proteus mirabilis ir Neisseria spp. jautrumas ir atsparumas antimikrobinėms medžiagoms 1 3 2 1 2 1 3 1 0 0 2 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 2 0 0 3 2 0% 20% 40% 60% 80% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Cefoksitinas Cefovecinas Enrofloksacinas Gentamicinas Piperacilinas / Tazobaktamas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas

34

REZULTATŲ APTARIMAS

Išorinis otitas yra labai dažna šunų liga dėl anatominių ausų ypatybių. Bakterinės infekcijos dažniausiai yra antrinės ausų ligų priežastys. Sveiko šuns išoriniame ausies kanale yra nedaug potencialiai patogeninių mikroorganizmų. Kai pirminiai veiksniai pažeidžia ausies kanalą, mikroflora pasikeičia ir susidaro tinkamos sąlygos pasireikšti antrinei infekcijai.

Tyrimo metu buvo norima išsiaiškinti ar bakterinis šunų išorinės ausies uždegimas yra aktuali problema klinikinėje praktikoje. Atlikus tyrimą išsiaiškinome, kad pasireiškus klinikiniams išorinio ausies uždegimo požymiams bakterijos buvo išskirtos iš 53,3 proc. paimtų mėginių. Užsienio autorių straipsniuose bakterijos išskiriamos didesniuose mėginių kiekiuose. S. Turkyilmaz atliktame tyrime 96 proc. šunų su klinikiniais požymiais buvo išskirtos įvairios bakterijų padermės (33). V. Petrov et al. straipsnyje 80,8 proc. mėginių nustatytos įvairios bakterijos (10).

Tyrimo metu iš sergančių šunų ausų dažniausiai buvo išskiriama Staphylococcus

pseudointermedius (16,7 proc.). Šiek tiek mažiau išskirta Pseudomonas spp. (13,3 proc.), Streptococcus

spp. (13,3 proc.) ir Corynebacterium spp. (13,3 proc.). Mažiausiai išskirta Escherichia coli (10,0 proc.), koaguliazei neigiami Staphylococcus spp. (6,7 proc.), nenustatyta Staphylococcus spp. rūšis (6,7 proc.),

Enterococcus spp. (6,7 proc.), Escherichia coli, (10,0 proc.), Neisseria spp. (6,7 proc.), Staphylococcus aureus (3,3 proc.), Proteus mirabilis (3,3 proc.). Gauti duomenys ne visiškai sutampa su užsienio autorių

gautais tyrimų rezultatais. C. Bourely, G. Cazeau ir kitų autorių atliktame tyrime dažniausiai išskiriamos bakterijos buvo Staphylococcus pseudintermedius (33,0 proc.), Pseudomonas aeruginosa (27,5 proc.) ir

Proteus mirabilis (13.6 proc.) (1). S. Turkyilmaz tyrime gausiausiai buvo išskirta P. aeruginosa ir E. coli

padermės (33). B. Penna et al. tyrime nustatant Staphylococcus spp. rūšių paplitimą iš sergančių šunų ausų, buvo nustatyta, kad Staphylococcus spp. sudaro 60,3 proc. visų išskirtų padermių (34). Mūsų tyrime

Staphylococcus spp. paplitimas nustatytas dvigubai mažesnis – 32,3 proc.

35 et al. atliktame tyrime daugiausia sergančių šunų buvo vokiečių aviganiai (30 proc.) ir Labradoro retriveriai (18,34 proc.) (26).

Suskirsčius šunis pagal lytį 43,8 proc. visų tiriamųjų sudarė patelės ir 56,2 proc. buvo patinėliai (p > 0,05). Šunys nulėpusiomis ausimis (81,2 proc.) sirgo dažniau negu stačiomis ausimis (18,8 proc.). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad šunų ausų tipas buvo statistiškai reikšmingas rodiklis ir turėjo įtakos bakterijų išskyrimui iš sergančių šunų ausų (p < 0,05). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad kailio ilgis nėra statistiškai patikimas rodiklis bakterinio otito pasireiškimui (p > 0,05).

Daugiausia susirgimų pasireiškė pavasario (37,5 proc.) ir vasaros (37,5 proc.) laikotarpiu. Rudenį (6,3 proc.) ir žiemą (18,8 proc.) bakterinis otitas pasireiškė rečiau (p > 0,05).

Nustačius bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, buvo nustatyta, kad Pseudomonas spp. atsparios cefovecinui, enrofloksacinui ir gentamicinui. Staphylococcus spp. labiausiai atsparios penicilinui, Streptococcus spp. – gentamicinui. 2018 m. C. Bourely et al. tyrimo rezultatai Pseudomonas spp. ir Staphylococcus spp. padermėms sutampa, tačiau Streptococcus spp. gentamicinui buvo jautri (96,7 proc.), o didžiausias antimikrobinis atsparumas nustatytas enrofloksacinui. B. Penna et al. tyrime

Staphylococcus spp. didžiausias atsparumas nustatytas gentamicinui. Corynebacterium spp., Proteus mirabilis ir Neisseria spp. didžiausias rezistentiškumas buvo nustatytas sulfametoksazolui su

trimetoprimu, E. coli labiausiai atsparios ampicilinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi,

Enterococcus spp. atsparios sulfametoksazolui su trimetoprimu, klindamicinui ir cefaleksinui. Lyginant

36

IŠVADOS

1. Dažniausiai iš ausų kanalų buvo išskiriama S. pseudointermedius, Corynebacterium spp.,

Streptococcus spp. ir Pseudomonas spp.

2.1. Daugiausia bakterinio otito atvejų pasireiškė labradoro retriveriams, mišrūnams ir anglų kokerspanieliams.

2.2. 43,8 proc. visų tiriamųjų šunų sudarė patelės ir 56,2 proc. sudarė patinai. 2.3. Daugiausia susirgimų pasireiškė vasaros ir pavasario laikotarpiais.

2.4. Šunims su nulėpusiomis ausimis bakterinis otitas pasireiškia dažniau negu šunims su stačiomis ausimis (p < 0,05). Trumpą kailį turėjo daugiau pacientų negu ilgą.

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bourely C, Cazeau G, Jarrige N, Leblond A, Madec JY, Haenni M, et al. Antimicrobial resistance patterns of bacteria isolated from dogs with otitis. Epidemiol Infect. 2018;147(121):1–10.

2. Choi N, Edginton HD, Griffin CE, Angus JC. Comparison of two ear cytological collection techniques in dogs with otitis externa. Vet Dermatol. 2018;29(5):413-e136.

3. Zur G, Lifshitz B, Bdolah-Abram T. The association between the signalment, common causes of canine otitis externa and pathogens. J Small Anim Pract. 2011;52(5):254–8.

4. Bajwa J. Canine otitis externa - Treatment and complications. Can Vet J. 2019;60(1):97–9.

5. Agnihotri D, Charaya G, Chabbra R, Kumar T, Jain VK. Antibiogram of bacteria isolated from dogs suffering from otitis externa. Indian J Comp Microbiol Immunol Infect Dis. 2019; 40(1):15–20. 6. Edward F, Stephen E. Veterinary Internal Medicine. In: volume 1. 2010.

7. Cole LK. Anatomy and physiology of the canine ear. Vet Dermatol. 2009;20(5–6):412–21.

8. Campbell JJ, Coyner KS, Rankin SC, Lewis TP, Schick AE, Shumaker AK. Evaluation of fungal flora in normal and diseased canine ears. Vet Dermatol. 2010;21(6):619–25.

9. Lyskova P, Vydrzalova M, Mazurova J. Identification and antimicrobial susceptibility of bacteria and yeasts isolated from healthy dogs and dogs with otitis externa. J Vet Med Ser A Physiol Pathol Clin Med. 2007;54(10):559–63.

10. Petrov V, Tsachev I, Georgiev GZ, Marutsov P. Otitis externa in dogs : microbiology and antimicrobial susceptibility. 2013;(January).

11. Baneth G. Leishmaniasis In. GREENE, C.E. Infectious diseases of the dog and the cat. 2006. 815– 823 p.

12. Cozma V. Epidemiological Aspects of Otitis Externa in Dogs. 2008;41(3):427–36.

13. Ngo J, Taminiau B, Fall PA, Daube G, Fontaine J. Ear canal microbiota – a comparison between healthy dogs and atopic dogs without clinical signs of otitis externa. Vet Dermatol. 2018;29(5):425-e140.

14. Strangalies J. Canine atopic dermatitis: Detailed guidelines for diagnosis and allergen identification. BMC Vet Res. 2015;11(196):492–3.

15. Olivry T, Deboer DJ, Jackson HA, Mueller RS, Nuttall T, Pre P. Treatment of canine atopic dermatitis : 2010 clinical practice guidelines from the International Task Force on Canine Atopic Dermatitis. Vet Dermatol. 2010;21(3):233–48.

38 dermatitis: 2015 updated guidelines from the International Committee on Allergic Diseases of Animals. BMC Vet Res. 2015;11(1).

17. Curtis CF. Current trends in the treatment of Sarcoptes, Cheyletiella and Otodectes mite infestations in dogs ` and cats. Vet Dermatol. 2004;15(2):108–14.

18. Saridomichelakis MN, Farmaki R, Leontides LS, Koutinas AF. Aetiology of canine otitis externa: A retrospective study of 100 cases. Vet Dermatol. 2007;18(5):341–7.

19. Angus JC. Otic cytology in health and disease. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2004;34(2):411–24.

20. Chen YZ, Liu GH, Song HQ, Lin RQ, Weng YB, Zhu XQ. Prevalence of Sarcoptes scabiei infection in pet dogs in southern China. Sci World J. 2014;2009:11.

21. Nwufoh OC, Sadiq NA, Emikpe BO. Establishment of infestivity model for Sarcoptes scabiei var canis in Nigerian dogs. J Parasit Dis. 2018;42(4):519–26.

22. David LP. Conditions Associated with Canine Hypothyroidism. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2015;31(5):935–50.

23. Mooney CT. Canine hypothyroidism: A review of aetiology and diagnosis. N Z Vet J. 2011;59(3):105–14.

24. Amy C. Valenciano RLC. Diagnostic Cytology and Hematology of the Dog and Cat. In: Cowell and Tyler’s Diagnostic Cytology and Hematology of the Dog and Cat. 2014. 171–8.

25. Fan TM, de Lorimier LP. Inflammatory polyps and aural neoplasia. Vet Clin North Am - Small Anim Pract. 2004;34(2):489–509.

26. Kumar S, Hussain K, Sharma R, Chhibber S, Sharma N. Prevalence of Canine Otitis Externa in Jammu. J Anim Res. 2014;4(1):121–9.

27. Girao MD, Prado MR, Brilhante RSN, Cordeiro RA, Monteiro AJ, Sidrim JJC, et al. Malassezia pachydermatis isolated from normal and diseased external ear canals in dogs: A comparative analysis. Vet J. 2006;172(3):544–8.

28. Sykes JE. Canine and Feline Infectious Diseases. Elsevier Inc. 2014. 805–811 p. 29. Benigni L, Benigni L, Lamb C. Diagnostic imaging of ear disease. 2014.

30. Guardabassi L, Schwarz S, Lloyd DH. Pet animals as reservoirs of antimicrobial-resistant bacteria. J Antimicrob Chemother. 2004;54(2):321–32.

31. Craig M. Disease Facts: otitis externa. Companion Anim. 2013;18(10):481–3.

32. Turkyilmaz S. Antibiotic susceptibility patterns of Pseudomonas aeruginosa strains isolated from dogs with otitis externa. Turkish J Vet Anim Sci. 2008;32(1):37–42.

39 antimicrobial susceptibility of staphylococci isolated from canine otitis externa. Vet Dermatol. 2010;21(3):292–6.