LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARINĖS MEDICINOS PROGRAMA
VIENTISOSIOS STUDIJOS VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS
ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA
LILIJANA GRAMALAITĖ 6 kursas, 4 grupė
DAŽNIAUSIOS ŠUNŲ MEDŽIAGŲ APYKAITOS LIGOS IR JŲ
GYDYMAS X KLINIKOJE
THE MOST COMMON METABOLISM DISEASES AND THEIR
TREATMENT IN DOGS AT THE CLINIC X
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Prof. dr. Judita Žymantienė
2 DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausios šunų medžiagų apykaitos ligos ir jų gydymas x klinikoje“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRUMPOS...4 SANTRAUKA...5 SUMMARY...6 ĮVADAS...7 1. LITERATŪROS APŽVALGA...81.1. Dažniausiai pasitaikančios medžiagų apykaitos ligos...8
1.1.1. Cukrinis diabetas...8 1.1.2. Insulinoma...11 1.1.3. Rachitas...13 1.1.4. Hipotireozė...15 1.1.5. Hiperadrenokorticizmas...19 1.1.6. Pogimdyvinė eklampsija...23 1.1.7. Nutukimas...25
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI...29
2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir objektas...29
2.2. Tyrimo etapai ir eiga...29
2.3. Tyrimo metu naudoti duomenys...31
3. TYRIMO REZULTATAI...35
4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...40
IŠVADOS...41
LITERATŪROS SĄRAŠAS...42
4
SANTRUMPOS
AKTH – adenokortikotropinis hormonas ALP – alkalininė fosfatazė
ALT – alanininė transaminazė ATP – adenozintrifosfatas EKG - elektrokardiograma µg/dl – mikrogramai dekalitre µmol/l – mikromoliai litre mm - milimetrai
mmol/l – milimoliai litre ml – mililitrai
mg – miligramai
mg/kg – miligramai kilograme
ng/kg/min – nanogramai kilograme per minutę kcal - kilokalorijos
kg – kilogramai
pg/kg – pikogramai kilograme proc. – procentai
pvz. - pavyzdžiui
5
SANTRAUKA
Dažniausios šunų medžiagų apykaitos ligos ir jų gydymas x klinikoje
Lilijana GramalaitėMagistro baigiamasis darbas
Pagrindinis darbo tikslas buvo nustatyti dažniausiai pasitaikančias šunų medžiagų apykaitos ligas bei jų gydymą.
Tyrimo metu buvo renkamos ligos istorijos nuo 2004-01-01 iki 2016-09-20 ir analizuojami duomenys apie į LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų kliniką atvestus šunis su medžiagų apykaitos sutrikimais. Ligos istorijų tyrimo metu buvo surinkta 101 ligos istorija. Iš šių ligos istorijų buvo renkami duomenys apie šunų lytį, amžių, veislę, nustatytą diagnozę bei paskirtą gydymą.
Tyrimas atliktas norint išsiaiškinti, kokios medžiagų apykaitos ligos pasireiškia dažniausiai ir kokios lyties, veislės bei amžiaus šunys jomis serga.
Tyrimo metu nustatyta, kad medžiagų apykaitos ligomis dažniausiai sirgo patelės (71,29 proc.). Taip pat nustatyta, kad veisliniai šunys sirgo dažniau nei mišrūnai (78,22 proc.). Išsiaiškinta, kad dažniausiai pasireiškianti šunų medžiagų apykaitos liga yra cukrinis diabetas (50,50 proc.). Patelių cukriniu diabetu sirgo daugiau nei patinų (29,42 proc). Taip pat nustatyta, kad šia liga dažniausiai sirgo 2 amžiaus grupių šunys: 10 metų amžiaus ir vyresni (72,41 proc.) ir 7 – 9 metų amžiaus šunys (66,67 proc.).
6
SUMMARY
The most common metabolism diseases and their treatment in dogs at the clinic x
Lilijana GramalaitėMaster‘s Thesis
The main objective of this research was to determine the most common metabolism diseases and their treatment in dogs.
During this research 101 case histories were collected from 2004-01-01 to 2016-09-20 and data of dogs with metabolic disorders which have been brought to LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno small animal clinic was analyzed. Data about dog‘s sex, age, breed, diagnosis and treatment was collected from all of the analyzed case histories.
The purpose of this research was to determine what are the most common metabolic diseases in dogs and what sex, breed and age is most likely for the morbidity of these diseases.
During this research it has been determined that the females have higher morbidity of the metabolism diseases (71,29 %). It has been found that pure breed dogs also have higher morbidity of these diseases (78,22 %). The most common metabolism disease in dogs was diabetes mellitus (50,50 %). Females have diabetes mellitus 29,42 % more compared to male dogs. Diabetes mellitus have been mostly diagnosed to 2 age groups of dogs: 10 years old and older dogs (72,41 %) and 7 to 9 years old dogs (66,67 %).
7
ĮVADAS
Šunų ligų požymiai, susiję su medžiagų apykaitos sutrikimu yra labai panašūs į žmonių atitinkamų ligų simptomus, tokių kaip cukrinio diabeto, autoimuninių ligų, endokrininės sistemos sutrikimų, rachito ir daugelio kitų. Šios ligos pasaulyje yra labai paplitusios.
Medžiagų apykaitos sutrikimų įtaką gyvūno sveikatai gali būti skirtinga – nuo nežymių klinikinių požymių iki gyvybei pavojingų reiškinių: pvz. koma cukrinio diabeto atveju.
Lietuvoje skiriama pakankamai mažai dėmesio šioms problemoms. Deja, tik nedaugelis šunų šeimininkų laiku pastebi šių ligų požymius ir dažniausiai pas gydytoją atvyksta, kai liga jau būna komplikuota. Dėl to tampa dar sunkiau išgydyti gyvūną. Pvz., cukrinio diabeto požymius savininkai dažnai pastebi tik tada, kai šuo apanka dėl šios ligos iššauktos kataraktos.
Darbo tikslas: Nustatyti X klinikoje dažniausiai pasitaikančias medžiagų apykaitos ligas bei jų
gydymą.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, pagal ligos istorijas, šunų, gydytų X klinikoje, medžiagų apykaitos sutrikimus ir jų gydymą;
2. Surinkti mokslines žinias ir išanalizuoti klinikoje nustatyus dažniausiai pasitaikančius medžiagų apykaitos sutrikimus;
3. Išsiaiškinti, kokios šunų medžiagų apykaitos ligos pasireiškia dažniausiai ir ar lytis turi įtakos jų pasireiškimui;
4. Nustatyti, kokiose amžiaus grupėse paplitusios dažniausiai pasireiškiančios šunų medžiagų apykaitos ligos.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. DAŽNIAUSIAI PASITAIKANČIOS MEDŽIAGŲ APYKAITOS LIGOS 1.1.1. Cukrinis diabetas
Etiologija ir patogenezė:
Cukrinis diabetas – vienas dažniausiai pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimų šunims. Šunys serga panašiu į žmogaus I tipo cukriniu diabetu [1]. Tai genetiškai predisponuota autoimuninė liga, kai organizmo antikūnai pradeda naikinti kasos Langerhanso sąlelėse esančias β ląsteles [2]. Ši liga pasireiškia vidutinio amžiaus arba seniems šunims. Rečiau gali pasireikšti ir šunims, jaunesniems nei 12 mėnesių, tada cukrinio diabeto priežastis būna β ląstelių aplazija [1].
Didesnę ligos predispoziciją turi patelės, tačiau vyresni nei 7 metų abiejų lyčių šunys jau turi vienodą riziką susirgti. Nesterilizuotos patelės turi 3 kartus didesnę riziką susirgti cukriniu diabetu, palyginus su sterilizuotomis, nes veikiant progesteronui, yra sekretuojamas augimo hormonas – stiprus insulino antagonistas [14].
Klinikiniai požymiai:
Didžiausią šios ligos genetinį paveldimumą turi samojedai, Australijos terjerai, foksterjerai, standartiniai ir miniatiūriniai šnauceriai, bigliai ir miniatiūriniai pudeliai. Tuo tarpu mažiausia rizika susirgti yra bokseriams, vokiečių aviganiams ir auskaspalviams retviveriams, labradoro retriveriams, koliams, kokerspanieliams, dobermano pinčeriams [3].
Ši liga pasireišia 4 tipiniais klinikiniais požymiais: poliurija, polidipsija, padidėjusiu apetitu ir svorio mažėjimu [1]. Poliurija ir polidipsija nepasireiškia, kol hiperglikemija neišsivysto į gliukozuriją [2]. Šie požymiai gali likti nepastebėti, kol šuo neapanka dėl diabeto iššauktos kataraktos. (1 pav.) Apie 50 proc. diabetu sergančių šunų katarakta išsivysto per pirmus 6
1 pav. Šuo, sergantis cukriniu diabetu. Matoma
9 mėnesius po ligos diagnozavimo ir apie 80 proc. – per 16 mėnesių po diagnozės.
Kiti simptomų pasireiškimas priklauso nuo ligos trukmės, sunkumo laipsnio bei galimų gretutinių ligų, tokių kaip pankreatitas, bakterinės infekcijos, hipotiroidizmas ar hiperadrenokorticizmas. Cukriniu diabetu sergantis šuo gali būti nutukęs arba išliesėjęs, jo kailis būna matinis, taip pat gali būti stebimas kepenų padidėjimas. Jei diabetas nekomplikuotas, šuo dažniausiai būna geros fizinės būklės [1]. Tačiau jei gyvūnas nepradedamas gydyti laiku, cukrinis diabetas komplikuojasi ketonemija ir metaboline acidoze ir tuo atveju yra stebima apatija, anoreksija, sumažėjęs vandens lakimas bei vėmimas [2].
Diagnozavimas:
Cukrinis diabetas diagnozuojamas atsižvelgiant į aukščiau išvardintus klinikinius požymius, taip pat į padidėjusį gliukozės bei fruktozamino kiekį kraujyje bei gliukozės buvimą šlapime. Gliukozės kiekis kraujyje gali padidėti ir dėl streso ar kitų ligų, tačiau tokiu atveju hiperglikemija būna nedidelė arba priežastis, pvz. galvos trauma, lengvai pastebima. Hiperglikemijos priežastį padeda nustatyti fruktozaminas, nes sergant cukriniu diabetu, jo kiekis būna > 400 µmol/l, tuo tarpu jo norma yra 200 – 350 µmol/l. Dažniausiai ši liga nepastebima iki gliukozės kiekis kraujyje neviršija inkstų galimybės jos reabsorbuoti ir šuo pradeda daugiau gerti ir šlapintis. Gliukozės buvimas šlapime yra nepakankamas diagnozuoti cukrinį diabetą, nes to priežastis gali būti ir inkstų ligos arba vaistų naudojimas.
Turi būti atliekami kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai, šlapimo tyrimai [1]. Morfologinio kraujo tyrimai parametrai dažniausiai būna normos ribose [2]. Interpretuojant kraujo biocheminio tyrimo rodiklius, pastebima hiperlipidemija (padidėjęs cholesterolio, trigliceridų, lipoproteinų kiekis), šiek tiek padidėję kepenų parametrai ALT ir ALP. Atlikus šlapimo tyrimą, matoma gliukozurija, padidėjęs šlapimo santykinis tankis (>1,020), proteinurija, bakteriurija su piurija arba be jos. Taip pat galima rasti ir ketonų pėdsakų, net ir esant nekomplikuotam diabetui.
Gydymas:
Gydymo tikslas yra pašalinti ligos simptomus ir išvengti komplikacijų. Kitaip nei žmonėms, gyvūnams nebūtina palaikyti normalų gliukozės lygį kraujyje, dauguma diabetu sergančių šunų gerai jaučiasi, kai gliukozės koncentracija būna 5 – 15 mmol/l.
10 Sėkmingas gydymas susideda iš insulino terapijos, specialios dietos sudarymo, kasdienės mankštos [1]. Taip pat labai svarbu gydyti kitas galimai esamas ligas, tokias, kaip pakreatitas, bakterinės infekcijos ar hiperadrenokorticizmas [2].
Diagnozavus cukrinį diabetą, gyvūnas turi būti stacionarizuojamas klinikoje. Šiuo laikotarpiu turi būti matuojamas gliukozės kiekis kraujyje 3 - 4 kartus per dieną. Gydymas insulinu skirstomas į trumpo, vidutinio ir ilgo veikimo. Kai diabetas nekomplikuotas, gydymas pradedamas vidutinio veikimo laiko insulinu (Caninsulin®/Vetsulin®, Intervet). Pradinė dozė – 0,25 – 0,5 U/kg. Insulinas švelniai
sumaišomas ir leidžiamas į lateralinę krūtinės sienos pusę po oda, du kartus per dieną [1]. Didesnės dozės suleidimas vieną kartą per dieną nerekomenduojamas, nes gali padidėti hipoglikemijos arba
Somogyi efekto (dar vadinamo staigia hiperglikemija, kai perdozuojama insulino) rizika [2]. Jei
gliukozės kiekis nukrenta žemiau 5 mmol/l, insulino dozė turi būti mažinama. Jei gliukozės lygis išlieka aukštas, insulino dozės didinti nereikia, nes pilnas insulino veikimas pasireiškia tik po kelių dienų.
Diabetu sergantis pacientas turi būti šeriamas tokios pačios sudėties ir kaloringumo pašaru, kiekvieną dieną, 2 kartus, tokiu pačiu laiku, prieš kiekvieną insulino dozę. Patariama šerti pašaru, kuris turi daugiau nei 8 proc. ląstelienos. Nutukusiems šunims pašaro dozės turi būti sumažintos, kad šuo netektų 1 - 2 proc. svorio per savaitę [1].
Mankšta taip pat turi įtakos gliukozės kiekio mažinimui, kadangi judant, insulinas greičiau mobilizuojasi iš suleidimo vietos. Gyvūnas turi būti mankštinamas kiekvieną dieną, tuo pačiu paros laiku [2].
Tinkamo gliukozės kiekio atstatymas gali užimti 2 – 3 mėnesius, tačiau visą laiką gyvūnas turi būti stebimas ir turi būti skiriamas periodinis gydymas. Pakartotiniai tyrimai turi atliekami po vienos, vėliau po 3, 6 – 8 bei po 10 - 12 savaičių nuo ligos diagnozavimo. Po to šuo tiriamas kas 4 mėnesius. Norint įvertinti gydymo efektyvumą, būtina įvertinti cukrinio diabeto simptomų pasireiškimą, nustatyti fruktozamino ir gliukozės kiekį kraujyje. Gydymas efektyvus, kai nepasireiškia klinikiniai požymiai, gliukozės kiekis kraujyje 10 – 15 mmol/l, o fruktozamino kiekis kraujyje yra 350 – 450 µmol/l. Jei pasireiškia klinikiniai simptomai, o fruktozamino kiekis didesnis nei 550 µmol/l, kas 1 – 2 val. matuojamas gliukozės kiekis ir braižomos gliukozės kiekio kraujyje kreivės. Svarbiausi kriterijai šiose kreivėse yra žemiausias gliukozės kiekis, insulino veikimo trukmė, bei insulino efektyvumas (skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios gliukozės koncentracijos). Insulino veikimas efektyvus, kai jo dozė yra < 0,5 U/kg, o skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios koncentracijos yra 6 mmol/l [1].
11
1.1.2. Insulinoma Etiologija ir patogenezė:
Šunų insulinoma – tai kasos piktybinė karcinoma, besivystanti dėl kasos Langerhanso salelių β ląstelių proliferacijos. Kadangi šios ląstelės išskiria insuliną, jų proliferacija sukelia per didelį ir pastovų hormono išskyrimą.
Gliukozė reguliuoja insulino sekreciją. Kai gliukozė patenka į β ląsteles, ji yra metabolizuojama iki ATP. ATP uždaro ATP jautrius K+ kanalus ir sumažina šių kanalų pralaidumą, dėl ko įvyksta β ląstelių
depoliarizacija ir atsidaro Ca+2 kanalai. Dėl padidėjusios Ca+2 koncentracijos išsiskiria insulinas. Sveikų
gyvūnų organizme, insulino sekrecija visiškai sustabdoma, kai gliukozės koncentracija kraujyje būna 4,4 mmol/l. Tačiau sergant šia liga, net ir esant mažai gliukozės koncentracijai, insulino sekrecija nestabdoma. Tokiu būdu išsivysto hipoglikemija.
Vidutinis šios ligos atsiradimo amžius – 9 metai, lytis neturi reikšmės insulinomų pasireiškimui. Dažniausiai šia liga serga vidutinių ir didelių veislių šunys.
Pasaulio sveikatos organizacija kasos navikų klinikinę eigą sugrupavo į 3 stadijas:
I stadija – nustatomas pirminis navikas kasoje, bet nėra metastazių regioniniuose limfiniuose mazguose ar kituose organuose;
II stadija – nustatomas pirminis navikas kasoje bei metastazės regioniniuose limfiniuose mazguose, tačiau kituose organuose metastazės nenustatomos;
III stadija - nustatomas pirminis navikas kasoje bei metastazės organuose su ar be metastazių regioniniuose limfiniuose mazguose.
Diagnozės nustatymo metu, šunų insulinoma būna II ar III stadijos.
Klinikiniai požymiai:
Kadangi gliukozė yra pagrindinis smegenų energijos šaltinis, jos trūkstant yra pažeidžiama centrinė nervų sistema ir dėl to atsiranda tokie simptomai kaip kolapsas, silpnumas, ataksija, dezorientacija, mąstymo, regėjimo sutrikimai. Taip pat gliukozės trūkumas gali iššaukti katecholaminų išskyrimą ir stimuliuoti simpatinę nervų sistemą. Dėl to atsiranda drebulys, pastovus alkio pojūtis, nervingumas. Stipri hipoglikemija gali sukelti komą ar net mirtį.
12
Diagnozavimas - liga diagnozuojama remiantis:
klinikiniais požymiais;
per maža gliukozės koncetracija kraujyje (3,3 mmol/l);
insulinemija. Insulino koncentracija turi būti matuojama tik tada, kai gliukozės kiekis kraujyje nukrenta iki 3,3 mmol/l. Jei insulino koncentracija yra žemesnė už normos ribas, insulinomos diagnozę reikia atmesti;
ultragarsiniu tyrimu (2 pav.). Pilvo srities echoskopija 50 proc. atvejų padeda diagnozuoti ligą;
histologiniais ir imunohistocheminiais tyrimais.
Gydymas:
Insulinomos gydymas gali būti skirstomas į ūmios hipoglikemijos gydymą ir ilgai trunkantį ligos valdymą. Ūmiai hipoglikemijai gydyti skiriama dekstrozė. Dekstrozė turi būti leidžiama į veną lėtai, jos dozė 0,5 g/kg, praskiesta su 0,9 proc. NaCl tirpalu, santykiu 1:3. Po to daroma 2,5 – 5 proc. dektrozės tirpalo intraveninė infuzija. Dažniausiai šito pakanka, kad išnyktų klinikiniai požymiai. Tačiau dekstrozę reikia naudoti atsargiai, nes ji gali stimuliuoti insulino sekreciją ir pasunkinti hipoglikemiją.
Jei gydymas dekstroze neduoda teigiamo efekto, gali būti naudojamas deksametazonas (0,1 mg/kg į veną, kas 12 val.) Gliukokortikoidai spartina gliukoneogenezę, mažina gliukozės įsisavinimą iš kraujo į audinius ir stimuliuoja gliukagono išskyrimą.
Taip pat aprašytas ir insulinomos sukeltos hipoglikemijos gydymas gliukagonu (5 – 13 ng/kg/min), tačiau gyvūnas turi būti labai atidžiai stebimas, nes gliukagonas taip pat tiesiogiai didina insulino koncentraciją. Naudojant gliukagoną, klinikiniai požymiai išnyksta per pirmąsias 20 min., gliukozės kiekis kraujyje normalizuojasi per 1 val.
Ilgai trunkantis ligos valdymas apima chirurginį naviko bei metastazių pašalinimą. Pooperaciniu laikotarpiu gliukozės koncentracija gali padidėti, tačiau vėliau β ląstelės pradeda funkcionuoti normaliai
2 pav. Pilvo srities echoskopija. Matoma insulinoma
13 ir sunormalizuoja gliukozės kiekį. Tačiau apie 10 proc. gydytų šunų pasireiškia cukrinis diabetas, tada turi būti skiriamas gydymas insulinu.
Medikamentinis gydymas skiriamas prieš operaciją, po operacijos arba tokiu atveju, kai operacija negali būti atlikta. Gydymui naudojamas streptozocinas – citotoksinis antibiotikas, kuris selektyviai naikina β ląsteles. Vaistas yra nefrotoksiškas, yra pranešimų, kad jis šunims sukėlė ūmų inkstų nepakankamumą ir inkstų kanalėlių atrofiją. Yra aprašyta 17 sėkmingų šunų gydymo atvejų. Gyvūnai buvo gydomi 0,9 proc. NaCl tirpalu (18 ml/kg į veną) 3 valandas prieš antibiotiko suleidimą. Streptozocinas leidžiamas vieną kartą į 3 savaites (500 mg/m2). Po šio vaisto suleidimo buvo skiriamas
butorfanolis (0,4 mg/kg į raumenį) emetinio streptozocino poveikio sumažinimui, tačiau vėmimas vis tiek pasireiškė 30 proc. gydytų gyvūnų.
Gliukozės kiekiui kontroliuoti turi būti sudaroma dieta - šunis reikia šerti mažomis pašaro dozėmis kas 4 – 6 val., į pašaro sudėtį turėtų įeiti didelis kiekis baltymų, riebalų ir angliavandenių, tačiau reikėtų vengti cukraus, kuris dažniausiai įeina į šlapią šunų ėdalą [4].
1.1.3. Rachitas Etiologija ir patogenezė:
Rachitas – tai jaunų šunų liga, kuriai būdinga kaulų deformacija dėl vitamino D trūkumo bei dėl sutrikusios kalcio ir fosforo apykaitos. Rachitas išsivysto dėl sutrikusios kaulų vaskuliarizacijos ir mineralizacijos, o patologija dažniausiai pastebima ilgųjų kaulų metafizėse [12]. Taip pat galimas ir įgimtas vitamino D apykaitos sutrikimas [15].
Dažniausia šio sutrikimo atsiradimo priežastis būna netinkama dieta, kai šuniukas pradedamas šerti liesa mėsa iškart po nujunkymo. Mėsa, ypač pagaminta iš skeleto ir širdies raumenų, savo sudėtyje gali turėti nepakankamai fosforo bei kalcio, dėl ko nevyksta tinkama kaulų mineralizacija [12].
Kitaip nei augalėdžiai ir visaėdžiai, šunys nesintetina pakankamo kiekio vitamino D, kai yra paveikiami ultravioletiniais sipnduliais, todėl jo gauti gali tik su pašaru [18]. Kai šunų racione trūksta vitamino D, organizme sutrinka kalcio ir fosforo apykaita, sumažėja Ca2+ ir fostatų kiekis kraujo
14 Kitas rizikos faktorius – veislė ir jos dydis. Rachitas gali išsivystyti mažos veislės šuniui, jei jis bus šeriamas pašaru, kurio sudėtyje yra ypač mažai kalcio, o didelių veislių šunys, pvz. dogai, gali susirgti, kai gauna 50 proc. reikiamo kalcio kiekio.
Klinikiniai požymiai:
Sergančių rachitu šunų eisena nerangi, kaulai skausmingi, matomi patinimai metafizių srityje, gyvūnai sunkiai keliasi, jų galūnės iškrypsta. Šunys apatiški, raumenys silpni. Dėl chroniškos skeleto kaulų demineralizacijos gali iškristi dantys, lūžti kaulai.
Diagnozavimas:
Rachitas diagnozuojamas remiantis informacija apie šuns dietą bei atlikus kinikinį tyrimą. Geriausiai diagnozė patvirtinama atlikus alkūnkaulio ir stipinkaulio rentgeno tyrimą. Nuotraukoje matomas padidėjęs fizių plotis, suplonėjusi žievinė kaulo dalis ir per didelio diametro šerdinė kaulo dalis ( 3 pav.).
Diagnozė taip pat gali būti patvirtinama išmatavus vitamino D metabolitų kiekį, kuris, sergant rachitu, būna per mažas. Kalcio koncentracija kraujo plazmoje gali būti per maža arba normos ribose. Fosforo koncentracija kraujo serume taip pat gali būti mažesnė už normos ribas, tačiau tuo pat metu jo koncentracija šlapime padidėja. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad hipokalcemija sukelia hiperparatiroidizmą, dėl ko sumažėja fosforo reabsorbcija inkstų kanalėliuose.
Gydymas:
Rachitas gydomas parenkant tinkamą pašarą. Komerciniai šunų pašarai savo sudėtyje turi pakankamą kiekį kalcio ir fosforo ir didelį kiekį vitamino D, todėl šeriant gyvūną tokiu pašaru, jokių vitaminų papildų duoti nereikia. Po 3 savaičių dietinės terapijos, kaulų mineralizacija turėtų būti beveik
3 pav. Rachitu sergančio šuns rentgeno nuotrauka. matomas padidėjęs fizių plotis, suplonėjusi žievinė kaulo dalis ir per didelio diametro šerdinė kaulo dalis [12].
15 normali. Tačiau visiškai mineralizacijai reikia dar kelių savaičių. Iškrypusių kaulų chirurginė korekcija gali būti atliekama tik po to, kai kaulų mineralizacija būna visiškai baigta [12].
Įgimtas vitamino D apykaitos sutrikimas gydomas vitamino D injekcijomis, tačiau užima daugiau laiko. Gydant tokį gyvūną, reikia įdėmiai stebėti kalcio ir fosforo koncentraciją kraujo plazmoje. Injekcijos skiriamos tol, kol pasibaigia kaulų mineralizacija [15].
1.1.4. Hipotireozė Etiologija ir patogenezė:
Hipotireozė – tai skydliaukės funkcijos nepakankamumas [4]. Skydliaukė – tai kraujagyslinė, dviskiltė, endokrininė liauka, kuri guli lateraliai proksimalinių trachėjos žiedų. Ji atsakinga už hormonų tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) išskyrimą. [3]. Daugiausiai šunų serga pirmine hipotireoze, t.y. kai liga susergama dėl skydliaukės sutrikimų. Hipotireozė atsiranda dėl imuninės sistemos sukelto limfocitinio tiroidito arba idiopatinės skydliaukės audinio atrofijos, kuri dažniausiai pasireiškia kaip limfocitinio tiroidito pasekmė [4]. Histologiškai, limfocitinio tiroidito pažeistame skydliaukės audinyje, matoma daugiažidininė ar difuzinė limfocitų, makrofagų infiltracija. Epitelio ląstelės tampa ne kubinėmis, o stulpinėmis, išvešėja fibrininis jungiamasis audinys (4 pav). Skydliaukės atrofijos atveju histologiškai normali parenchima pakeičiama riebaliniu jungiamuoju audiniu [3].
Hipotireozės genetinis paveldimumas būdingas daugumai šunų veislių. Didžiausią riziką susirgti hipotireoze turi auksaspalviai retriveriai ir dobermano pinčeriai.
4 pav. Histologinis skydliaukės vaizdas. Uždegiminių ląstelių infiltracija limfocitinio tiroidito pažeistame
16 Antrine hipotireoze (kai hipofizė neišskiria pakankamai tirotropinio hormono (TTH)) ar tretine hipotireoze (kai pagumburis neišskiria pakankamai tirotropiną išskiriančio hormono (TRH)) serga tik < 5 proc. šunų [4].
Įgimta hipotireozė (kretinizmas) – skydliaukės hormonai veikia kartu su augimo hormonais ir augimo faktoriumi – 1 (IGF-1) skatindami chondrogenezę, todėl esant įgimtai hipotireozei, sutrinka šuns fizinis ir protinis vystymasis. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia 2 – 12 gyvenimo savaitę. Ką tik gimę šuniukai dažniausiai būna normalaus svorio, tačiau po kelių savaičių augimas sulėtėja. Galva tampa neproporcingai didelė, kaklas trumpas ir storas, liežuvis per ilgas, kojos per trumpos (5 pav). Sergantys šuniukai būna letargiški, nežaismingi, nesugeba ėsti be pagalbos. Kailis būna šiurkštus, taip pat stebima alopecija bei seborėja [6].
Klinikiniai požymiai:
Klinikiniai hipotireozės požymiai pasireiškia, kai būna pažeista apie 75 proc. skydliaukės [3]. Šia liga serga įvairaus amžiaus šunys, vidutinis amžius yra 7 metai. Sergant sumažėja skydliaukės hormonų kiekis ir sutrinka medžiagų apykaita. Apie 50 proc. sergančių šunų pasireiškia anstvoris ar nutukimas. [4]. Apatija pasireiškia 80 proc. sergančių šunų. Taip pat pasireiškia ir fizinio krūvio netoleravimas. Dažniausiai sergantis gyvūnas gali būti aktyvus trumpą laiką, tačiau po to jam reikia daugiau, nei įprastai laiko pailsėti [3].
17 Dermatologinės problemos, tokios, kaip alopecija, seborėja, sausa ir pleiskanojanti oda pasireiškia 60 – 80 proc. sergančių šunų. Alopecija dažniausiai prasideda kaklo ir uodegos srityje (6 pav.), vėliau progresuoja į alopeciją nugaros srityje (7 pav.). Oda šiose vietose dažnai būna pigmentuota. Sunkiais hipotireozės atvejais pasireiškia miksedema – odos sustorėjimas, susijęs su hialurono rūgšties, už kurios gamybą atsako skydliaukė, kaupimusi dermoje (8 pav.).
Miopatija - taip pat dažna šios ligos pasekmė, tačiau retai išsivysto į akivaizdžius klinikinius simptomus, todėl hormonų terapija ir po to padidėjęs fizinis aktyvumas išsprendžia šią problemą. Sergant hipotireoze, pastebimas sunkus žaizdų gijimas bei lengvas kraujosrūvų atsiradimas [19].
Diagnozavimas:
Liga diagnozuojama remiantis skydliaukės funkcijos testais ir būdingais klinikiniais požymiais [4]. Sergant hipotireoze, 75 proc. gyvūnų padidėja cholesterolio kiekis kraujyje [5]. Tiroksino (T4) koncentracija kraujo serume yra vienas iš patikimiausių rodiklių nustatant hipotireozę, nes daugiau nei 90 proc. atvejų tiroksino koncentracija būna mažesnė už normos ribas (norma: 40 – 70 nmol/l) [4]. Tačiau reikia žinoti, kad kai kurios kitos ligos bei vaistai (sulfonamidai, fenobarbitalis, gliukokortikoidai) taip pat mažina T4 koncentraciją [5]. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į sergančio šuns amžių. Tiroksino
6 pav. Labradoro retriveris, sergantis hipotireoze.
Matoma uodegos alopecija [4]. 7 pav. Šuns, sergančio hipotireoze, nugaros srities alopecija [3].
8 pav. Miksedema – sustorėjęs snukio srities
18 koncentracija būna aukščiausia jauname amžiuje, senstant – mažėja. Tyrimai rodo, kad senų šunų kraujo serume tiroksino koncentracija buvo 40 proc. mažesnė, nei jaunų suaugusių šunų kraujyje [6].
Taip pat nustatoma ir laisvo tiroksino (fT4) koncentracija kraujo serume. Ji būna mažesnė už normos ribas 90 - 98 proc. atvejų. Šis tyrimas yra specifiškiausias hipotireozei nustatyti, nes jo koncentracijos mažėjimas mažiau priklauso nuo kitų ligų ar vaistų.
Kai tiroksino koncentracija mažėja, padidėja TTH koncentracija, tokiu būdu normalizuojasi skydliaukės hormonų kiekis, todėl TTH įvertinimas taip pat galimas norint nustatyti diagnozę. TTH koncentracija 65-75 proc. sergančių šunų kraujo serume būna didesnė už normos ribas. Tačiau net ir sergant hipotireoze, TTH koncentracija gali būti normali, todėl tai nėra patikimiausias rodiklis hipotireozei diagnozuoti.
Taip pat yra galimas antikūnų nustatymas prieš skydliaukės hormonus. Jie dažnai nustatomi, kaip hipotireozės priežastis yra limfocitinis tiroiditas.
Gydymas:
Gydymui naudojamas levotiroksinas, 0,02 mg/kg suduodama du kartus į dieną. Vieną kartą į dieną vaistus galima naudoti tik po to, kai nebėra klinikinių simptomų.
Šunų, sergančių širdies nepakankamumu, cukriniu diabetu, hiperadrenokorticizmu, inkstų ar kepenų nepakankamumu, gydymas pradedamas suduodant 25 proc. normalios levotiroksino dozės, palaipsniui ją didinant (25 proc. kas dvi savaites).
Gydymo efektas pasireiškia gyvūno fizinio aktyvumo padidėjimu, dažniausiai po savaitės nuo gydymo pradžios, tačiau dermatologinėms problemoms išspręsti reikia kelių mėnesių (9 pav.).
Tiroksino koncentraciją pakartotinai galima nustatyti praėjus dviems savaitėms nuo gydymo pradžios [5].
19
1.1.5. Hiperadrenokortizcizmas Etiologija ir patogenezė:
Hiperadrenokorticizmas, dar kitaip vadinamas Kušingo sindromu – tai per didelė hipofizės išskiriamo adrenokortikotropinio hormono sekrecija, dažniausiai dėl hipofizės adenomos. Kita hiperadrenokorticizmo priežastis gali būti per didelė antinkščių išskiriamo hormono kortizolio sekrecija, antinkščių žievės adenoma ar adenokarcinoma. 80 – 85 proc. visų hiperadrenokorticizmo atvejų būna dėl hipofizės adenomų, likę 15 – 20 proc. – dėl antinkščių navikų. Taip pat galimas ir jatrogeninis hiperadrenokorticizmas, kai gyvūnas yra gydomas gliukokortikoidais ir gydytojas paskiria per dideles jų dozes. Ši liga dažniausiai pasireiškia pudeliams, taksams, bokseriams bei Bostono terjerams. Dauguma šunų šia liga suserga būdami vyresni nei 6 metų amžiaus.
Klinikiniai požymiai:
Dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai yra poliurija ir polidipsija, jie pastebimi 80 – 85 proc. atvejų. Polifagija pasireiškia 60 – 90 proc. atvejų. Apatija, silpnumas, padažnėjęs kvėpavimas – taip pat ryškūs požymiai. Dar vienas klinikinis požymis, kuris pasireiškia 70 – 90 proc. sergančių šunų – nukaręs pilvas dėl raumenų
10 pav. Šuo, sergantis hiperadrenokorticizmu.
Matomas nukaręs pilvas, juosmens srities alopecija ir odos hiperpigmentacija [5].
9 pav. 7 metų Maltos bišono kalytė, serganti hipotireoze (kairėje). Ta pati kalytė po 3 mėnesių gydymo levotiroksinu
20 silpnumo, nutukimo ir hepatomegalijos. 60 proc. atvejų taip pat stebima simetrinė, bilateralinė juosmens srities alopecija ir odos hiperpigmentacija. (10 pav.) Dėl plonos odos dažnai matomos poodinės venos, kartais pastebimi komedonai (11 pav.)
Plaučių tromboembolizmas dažnai išsivysto šunims, sergantiems hiperadrenokorticizmu. To pasekoje pasireškia ūmus kvėpavimo sutrikimas ir sunki hipoksemija. Taip pat dažna ir hipertenzija. 70 proc. šunų palpacijos metu nustatoma hepatomegalija. Patinams dažnai pasireiškia sėklidžių atrofija, o patelės nerujoja.
Diagnozavimas:
Iš pradžių yra atliekami tyrimai hiperadrenokorticizmui nustatyti, o tada nustatoma, kas jį sukėlė. Tyrimai diagnozei nustatyti:
Norint nustatyti diagnozę, būtina tirti kortizolio ir kreatinino santykį šlapime, nes sergant jis beveik visada būna padidėjęs. Tačiau taip gali būti ir dėl streso, todėl, norint patvirti hiperadrenokorticizmo diagnozę, būtini tolimesni tyrimai. Sergant šia liga, bazinė kortizolio koncentracija kraujo plazmoje dažniausiai būna normos ribose, todėl ligos nustatymui nėra naudinga ją tirti.
Naudojami specifiniai tyrimai:
Mažos dozės deksametazono slopinimo testas. Normaliai, deksametazono naudojimas, dėl neigiamos hipofizės atsakomosios reakcijos, sumažina AKTH sekreciją. To pasekoje sumažėja ir kortizolio koncentracija iki 1,0 – 1,5 µg/dl. Šunys, sergantys hiperadrenokorticizmu, yra atsparūs šiai neigiamai reakcijai ir kortizolio išskyrimas nėra slopinamas, jo koncentracija išlieka didesnė nei 1,5 µg/dl.
Atsakas į AKTH hormoną. Paimamas kraujo mėginys ištirti kortizolio koncentraciją plazmoje, tada suleidžiamas sintetinis AKTH hormonas (dozė: 5µg/kg į veną ar raumenį) ir po valandos vėl paimamas kraujo mėginys. Normali bazinė kortizolio koncentracija 0,5 – 4,0 µg/dl, o normali koncentracija po AKTH hormono suleidimo – 8 – 20 µg/dl. Sergant šia liga, kortizolio koncentracija turėtų viršyti normalią ribą. Tačiau daugelyje atvejų koncentracija išlieka normali,
21 todėl šį tyrimą reikėtų pasirinkti, jeigu gyvūnas gydomas gliukokortikoidais ir yra įtariamas jatrogeninis hiperadrenokorticizmas.
Tyrimai, naudojami nustatyti hiperadrenokorticizmo kilmę:
Didelės dozės deksametazono slopinimo testas – kai liga pasireiškia dėl hipofizės sutrikimų, didelė deksametazono dozė slopina AKTH sekreciją, taip slopindama ir kortizolio sekreciją. Tačiau esant antinksčių navikams, AKTH sekrecija jau yra slopinama, todėl kortizolio koncentracija nemažėja.
AKTH koncentracijos kraujo plazmoje nustatymas. AKTH koncentracija mažesnė už normos ribas (<20 pg/ml) tokiu atveju, kai hiperadrenokorticizmą sukėlė antinkščių navikai. AKTH viršija normos ribas (>40 – 45 pg/ml ), kai liga pasireiškia dėl hipofizės sutrikimų.
Kadangi hiperadrenokorticizmą sukelia antinkščių navikai, yra naudinga atlikti pilvo srities rentgenogramą. 50 proc. atvejų, navikai yra pastebimi rentgeno pagalba, taip pat matomos padidėjusios kepenys.
Ultragarso pagalba galima nustatyti antinkščių navikus. Tokiu atveju bus padidėjęs vienos pusės antinkstis (12 pav.) (normalaus dydžio antinkščiai yra iki 8 mm, didelių veislių šunų – siekia 12 mm).
Kiti tyrimai:
Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. 85-90 proc. sergančių šunų pastebimas padidėjęs ALP, šiek tiek padidėjęs ALT, hematokritas, cholesterolio koncentracija.
Dėl padidėjusios gliukozės koncentracijos kraujyje gali išsivystyti cukrinis diabetas.
Šlapimo tyrimas. 80 proc. atvejų sumažėja šlapimo santykinis tankis. Kadangi 50 proc. atvejų pasireiškia ir šlapimo takų infekcijos, šlapime galima pastebėti bakterijų. Taip pat stebima ptoteinurija.
Gydymas:
Ne visi sergantys šunys turi būti gydomi. Gyvūnai gydomi, kai pasireiškia šlapimo takų infekcijų, odos problemų, cukrinio diabeto ir kiti svarbūs sveikatai klinikiniai požymiai.
22 Gydymas mitotanu – šis vaistas citotoksiškai veikia antinksčių žievę, sukelia antinksčių veiklos slopinimą, mažina kortizolio sekreciją. Jis lengvina klinikinius hiperadrenokorticizmo simptomus ir mažina komplikacijų riziką.
Gydant hiperadrenokorticizmą, kurį sukėlė hipofizės sutrikimai, iš pradžių skiriamas indukcinis gydymas - tabletės suduodamos 2 kartus dienoje po 25 mg/kg. Jos šuniui turi būti duodamos kartu su pašaru. Mitotanas skiriamas ne daugiau kaip 7 dienas arba tol, kol nepasireiškė vienas iš šių pokyčių: išlakamo vandens kiekis sumažėjo iki < 60 ml/kg per dieną, suėdamo pašaro kiekis ženkliai sumažėjo arba jei pasireiškė šalutinis poveikis – vėmimas, anoreksija, depresija, diarėja ar ataksija. Sunkiausias šalutinis poveikis yra gliukokortikoidų ir mineralkortikoidų trūkumas. Gydymo pabaigoje turi būti atliekamas atsako į AKTH testas. Jei po AKTH suleidimo, kortizolio koncentracija yra 1,0 - 4,0 µg/kg, skiriamas palaikomasis gydymas. Jei koncentracija didesnė nei 4,0 µg/kg, indukcinis gydymas pratęsiamas dar 2 - 5 dienoms.
Palaikomojo gydymo laikas ir dozės priklauso nuo organizmo atsako į indukcinį gydymą. Jei gydymo poveikis pasireiškė per 5 ar mažiau dienų, mitotanas turi būti skiriamas vieną kartą per savaitę po 25 mg/kg. Jeigu indukcinis gydymas truko 6 ar ilgiau dienų, mitotanas skiriamas vieną kartą per savaitę po 50 mg/kg.
Hiperadrenokorticizmo, kurį sukėlė antinksčių navikai, gydymas yra panašus, mitotanas turėtų būti skiriamas 7-10 dienų, dozė - 50 – 75 mg/kg.
Gydymas L – deprenilu (selegilinu). Šis vaistas didina dopamino kiekį, kuris slopina AKTH sekreciją. Šis gydymas efektyvus tik gydant hiperadrenokorticizmą, susijusį su hipofizės sutrikimais. L – deprenilas šuniui turi būti suduodamas vieną kartą per dieną po 1 mg/kg, du mėnesius. Dozė gali būti padidinta iki 2 mg/kg, jeigu po 2 mėnesių nepastebimas teigiamas poveikis.
Gydymas trilostanu. Tai saugus ir efektyvus vaistas. Jis slopina kortizolio ir kitų kortikosteroidų gamybą ir sekreciją. Dozavimas: suduodamas 30 mg vieną kartą per dieną šunims, sveriantiems mažiau nei 5 kg, 60 mg – šunims, sveriantiems 5 - 20 kg ir 120 mg šunims, kurie sveria daugiau kaip 20 kg. Atsako į AKTH testas turi būti atliekamas praėjus 14 dienų nuo gydymo pradžios. Kortizolio koncentracija turėtų būti mažesnė nei 5,0 µg/ml [5].
23
1.1.6. Pogimdyvinė eklampsija
Pogimdyvinė eklampsija – tai ūmi, pavojinga gyvybei būsena, kai staigiai sumažėja kalcio koncentracija kraujo serume. Dažniausiai pasireiškia mažų veislių kalėms, žindant didelę šuniukų vadą 2 – 3 laktacijos savaitę [7]. Taip pat gali pasireikšti vėlyvo vaikingumo laikotarpiu.
Etiologija ir patogenezė:
Hipokalcemija išsivysto dėl kalcio perėjimo į pieną laktacijos metu [2]. Per virškinamąjį traktą kalės negauna pakankamo kalcio kiekio pienui sintetinti, todėl organizmas ima kalcį iš kaulų [7]. Taip pat dėl streso, patiriamo žindymo metu, gali sumažėti kalės apetitas, todėl sumažėja gaunamo kalcio kiekis. Sveikų gyvūnų organizme, 50 proc. kalcio yra susijungęs su baltymais, likusi dalis yra laisva ir biologiškai aktyvi. Todėl, teoriškai, bet kuris faktorius, lemiantis per didelį kalcio susijungimą su baltymais, gali daryti įtaką hipokalcemijos išsivystymui.
Klinikiniai požymiai:
Daugumai kalių eklampsija išsivysto per pirmąsias 21 žindymo dienas. Kartais gali pasireikšti per paskutines 20 vaikingumo dienų.
Pirmieji hipokalcemijos požymiai gali būti vos pastebimi, ypač neįgudusiam šeimininkui. Kai šeiminkas pastebi eklampsijos požymius, kalcio koncentracija kraujo serume būna nukritusi iki 7 mg/dl. Elgesio pokyčiai būna panašūs į pasireiškiančius prieš atsivedimą, t.y. neramumas, nervingumas, neramus vaikščiojimas, alsavimas, inkštimas. Dažniausiai sumažėja motinystės instinktas, atsiranda ankstyvi hipokalceminės tetanijos požymiai: irzlumas,
neramumas, seilėtekis, ataksija, drebulys, skausmas, snukio trynimas, galūnių kandžiojimas, jų rigidiškumas, raumenų traukuliai (13 pav.). Po kelių minučių arba valandų šie požymiai stipriai progresuoja iki raumenų trūkčiojimų, skausmingų spazmų ar nesugebėjimo atsistoti. Kalė karščiuoja, susitraukinėja vyzdžiai,
padažnėja širdies plakimo dažnis. Jei kalė negydoma, ją 13 pav. Mažos veislės kalė, serganti
pogimdyvine eklampsija. Matomas galūnių rigidiškumas [8].
24 gali pasireikšti panašūs į epilepsijos metu atsirandančius požymius. Mirtis gali ištikti dėl stipraus kvėpavimo slopinimo arba dėl hipertermijos.
Diagnozavimas:
Pogimdyvinė eklampsija diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais. Juos pastebėjus, kalė turi būti gydoma tuoj pat [2]. Ši liga taip pat diagnozuojama nustačius kalcio kiekį kraujyje. Diagnozė patvirtinama kai kalcio koncentracija kraujo serume sumažėja iki >7mg/100 ml ar jonizuoto kalcio koncentracija yra mažesnė už 0,8 mmol/l [7].
Gydymas:
Pagrindinis gydymo tikslas – atstatyti normalią kalcio koncentraciją kraujo serume. Dažniausiai rekomenduojama naudoti 10 proc. kalcio gliukonato tirpalą, kuris leidžiamas lėtai į veną. Mažos veislės kalei šio tirpalo reikia nuo 1 – 2 iki 10 – 15 ml. Taip pat patariama suleisti gliukozės tirpalą, nes hipoglikemija yra potenciali hipokalcemijos komplikacija.
Leidžiant kalcio tirpalą, būtina stebėti širdies ritmą dėl galimos bradikardijos ir/arba aritmijų (14 pav). Jeigu pastebimi širdies ritmo sutrikimai, kalcio naudojimas turi būti sustabdytas. Jeigu reikia, kalcio infuziją galima pakartoti lėtesniu tempu po to, kai širdies dažnis ir ritmas stabilizuojasi.
Sunkios hiperterminės būsenos kalės gali būti vėsinamos ledu, tačiau pačios kalcio infuzijos greitai mažina kūno temperatūrą, dėl to būtina stebėti rektinę šuns temperatūrą, kitu atveju gali išsivystyti hipotermija.
Temperatūra stebima visą laiką, kol pasireiškia klinikiniai eklampsijos požymiai. Tai gali užtrukti 30 – 45 minutes ar net ilgesnį laiką po kalcio infuzijos [2].
Po klinikinių simptomų eliminavimo, gali prireikti toliau palaikyti stabilią kalcio koncentraciją kraujo serume. Recidyvo prevencijai, ta pati dozė kalcio gliukonato, praskieto su 50 proc. NaCl gali būti leidžiama po oda 3 kartus per dieną [9]. Kai kalė būna stabilioje būsenoje su normalia kūno temperatūra,
14 pav. Intraveninės kalcio infuzijos metu
25 ji atiduodama šeimininkui. Šis gali gydyti šunį kalcio gliukonato tabletėmis. Vidutiniškai 40 kg sveriančiai kalei reikia suduoti 500 mg tabletę, 3 kartus per dieną iki šuniukų atjunkymo ir laktacijos pabaigos.
Be kalcio gliukonato tablečių, gyvūno šeimininkas turėtų imtis papildomų priemonių eklampsijos pasikartojimui išvengti. Vyresni nei 3 savaičių šuniukai gali būti nujukomi. Jaunesni šuniukai taip pat gali būti nujunkomi, dėl ko žymiai sumažėja eklampsijos pasikartojimo tikimybė, tačiau tokie šuniukai reikalauja daug šeimininko priežiūros. Kaip alternatyva visiškam nujunkymui, šuniukai 24 valandoms gali būti paimti nuo kalės, po to vėl leidžiama juos žindyti [2].
1.1.9. Nutukimas
Nutukimas – tai dažniausia netinkamo smulkių gyvūnų šėrimo pasekmė [10]. Nors retkarčiais pasitaiko atvejų, kad gyvūnas turi viršsvorio dėl sveikatos sutrikimų, sutrikus medžiagų apykaitos intensyvumui bei maisto medžiagų įsisavinimui, bet vis dėlto, dažniausiai taip atsitinka dėl per didelio kalorijų suvartojimo [17]. Tyrimai rodo, kad 25 – 40 proc. šunų ir kačių turi antsvorį arba yra nutukę. Šis klinikinis sindromas turi didelę reikšmę gyvūno sveikatai, nes dalyvauja įvairių ligų – artrito, cukrinio diabeto, kepenų lipidozės, sterilizuotų kalių šlapimo nelaikymo, vidurių užkietėjimo, dermatito patogenezėje, pasunkina esamas ligas bei mažina gyvenimo trukmę. Kealy et al (2002) ištyrė, kad šunys, kurie visą gyvenimą buvo liesi, gyveno 2 metais ilgiau už tuos, kurie turėjo antsvorio.
Etiologija ir patogenezė:
Nutukimas išsivysto, kai maisto medžiagų suvartojimas nuolat viršija kasdienį energijos sunaudojimą [10]. Nutukimas gali būti hipertrofinis, kurio metu padidėja riebalų ląstelių dydis ir hiperplastinis, kai padidėja ne tik riebalų ląstelės, bet ir jų skaičius. Gyvūnus, kuriems išsisvysto hiperplastinis nutukimas, yra sunku išgydyti, o ilgalaikė prognozė būna bloga.
Normali adipocitų hiperplazija atsiranda augimo ir lytinės brandos periodais. Kai gyvūnas suauga, riebalų ląstelių skaičius įprastai nebedidėja. Peršėrimas sukelia tik šių ląstelių, o ne jų skaičiaus, padidėjimą [11].
Nutukimą lemia įvairūs aplinkos ir socialiniai faktoriai, pvz. kasdienės mankštos trūkumas, geras apetitas, dėl ko gyvūnas būna peršeriamas. Šeimininkai taip pat linkę šerti šunis vienodu kiekiu pašaro
26 kiekvieną dieną, neatsižvelgdami į tai, kad kasdienis energijos poreikis skiriasi. Energinis poreikis skiriasi dėl aplinkos temperatūros pokyčių, skirtingų gyvenimo etapų (augimas, vaikingumas, laktacija, senyvas amžius), taip pat dėl gyvūno aktyvumo laipsnio. Šėrimo klaidų pasitaiko ir tada, kai šeimininkas pakeičia gyvūno pašarą į didesnės energetinės vertės pašarą, tačiau nesumažina jo kiekio. Skanėstai taip pat daro įtaką nutukimui, dauguma jų teikia 50 – 100 papildomų kcal, tuo tarpu, užtenka 11 papildomų kcal, kad gyvūnas per metus priaugtų ~ 500 gramų [10].
Kai kurių gyvūnų energijos poreikis yra kur kas mažesnis, dėl to jie turi gauti mažesnį kalorijų kiekį, kad išlaikytų normalų svorį. Berno zenenhundai, niufaundlendai, senbernarai, rotveileriai, labradoro retriveriai, kokerspanieliai, koliai, taksai, bigliai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai ir basetai tur genetinį polinkį nutukti.
Įtakos šunų nutukimui turi ir lytis – patelės turi didesnį polinkį į nutukimą [12]. Taip pat šunų kastravimas ar sterilizavimas taip pat turi įtakos nutukimui.
Antrinis nutukimas gali pasireikšti sergant hipotireoze, hiperadrenokorticizmu, akromegalija, hipopituitarizmu, esant pagumburio funkcijos sutrikimamas bei naudojant kai kuriuos vaistus, pvz. gliukortikoidus, progestagenus, fenobarbitalį [10].
Diagnozavimas:
Diagnozuoti nutukimą galima išmatavus kūno riebalų kiekį. Dažniausiai tai atliekama matuojant kūno svorį, nustatant kūno masės indeksą balais bei atliekant morfometrinius matavimus.
Kūno svorio matavimas – paprasčiausias būdas nustatyti kūno riebalų kiekį. Gyvūnas turėtų būti sveriamas kiekvienos klinikinės apžiūros metu. Svorio pokyčiai atspindi energijos ir baltymų balansą.
Kūno masės indekso nustatymas. Smulkiesiems gyvūnams dažniausiai taikomos dvi vertinimo sistemos [10]. Viena jų – 5 balų sistema, iš kurių:
1 balas (išliesėjęs, <5 proc. kūno riebalų [16]) reiškia, kad yra matomi šonkauliai, juosmens slanksteliai ir dubens kaulai;
2 balai (liesas, 10 proc. kūno riebalų [16] ) – šonkauliai palpuojant gerai jaučiami, yra nedaug kūno riebalų;
3 balai (optimalus kūno svoris, 20 proc. kūno riebalų [16]) - krūtinės ląsta jaučiama palpuojant, bet nesimato, yra normalus kiekis kūno riebalų;
27 4 balai (turi antsvorio, 30 proc. kūno riebalų [16]) –
krūtinės ląsta palpuojant sunkiai jaučiama, kūno riebalų kiekis didesnis už normą;
5 balai (nutukęs, ≥40 proc. kūno riebalų [16]) - krūtinės ląsta palpacijos metu nėra jaučiama, didelis kiekis kūno riebalų, jų atsidėjimas matomas juosmens srityje ir uodegos pašaknyje (15 pav.) [11].
Taip pat taikoma ir 9 balų sistema, kai 5 balai laikomi idealiais. Kiekvienas aukštesnis ar žemesnis balas šioje sistemoje atitinka 10 – 15 proc. didesnį ar mažesnį riebalų kiekį, pvz. gyvūnas, kurio kūno būklė įvertinta 7 balais, turi 20 – 30 proc. daugiau kūno riebalų.
Morfometriniai matavimai susideda iš dubens srities apimties matavimo ir atstumo tarp kulkšnies ir kelio sąnario.
Gydymas:
Kai diagnozuojamas nutukimas, turi būti surenkama informacija apie: Pašaro, kuriuo gyvūnas šeriamas, pavadinimą, gamintoją ir tipą; Pašaro kiekį, kuriuo šuo šeriamas kiekvieną dieną;
Tai, kaip gyvūnas šeriamas - iki soties ar porcijomis; Asmenį, kuris atsakingas už šuns šėrimą;
Kitus žmones, kurie, tikėtina, papildomai šeria gyvūną;
Skanėstų kiekį ir tipą, kurie gyvūnui duodami kiekvieną dieną;
Turi būti užrašomas dabartinis šuns kūno svoris ir kūno masės indeksas, kuris padeda nustatyti, kiek procentų nuo kūno masės gyvūnas turėtų netekti. Pvz., pacientas, kurio kūno masės indeksas yra 8 iš 9, turi netekti 30 – 40 proc. kūno svorio. Šuo per savaitę negali netekti daugiau, nei 2 proc. kūno svorio, kitu atveju gyvūną reikėtų šerti labai mažomis porcijomis, dėl ko jis gali elgtis nepageidaujamai, t.y. prašyti maisto iš žmonių arba ieškoti jo tarp atliekų. Taip pat, dėl greitesnio kūno masės sumažėjimo, šuo gali vėl greitai priaugti svorio po to, kai gydymas baigiasi.
15 pav. Nutukęs šuo. Matomas didelis
28 Remiantis surinkta informacija apie šuns dietą, yra nustatomas kasdienis suvartojamų kalorijų kiekis. Tam, kad gyvūnas netektų 0,5 – 2 proc. kūno svorio per savaitę, jam turi būti duodama 80 proc. dabartinio kalorijų kiekio.
Po to yra parenkamas tinkamas pašaras. Dažniausiai tai yra specialiai suformuluotas pašaras svorio mažinimui. Toks pašaras yra mažesnės energetinės vertės, tačiau jame yra pakankamas aminorūgščių, riebalų rūgščių, mineralų ir vitaminų kiekis [10]. Tinkamiausia dieta svorio mažinimui yra tokia, kurią sudaro didelis kiekis baltymų ir ląstelienos (16 pav.) [13].
Toliau reikia parinkti šėrimo būdą. Šuo turėtų būti šeriamas porcijomis 2 – 4 kartus per dieną. Tam, kad išvengtų peršėrimo, gyvūną šerti turėtų vienas žmogus šeimoje. Jei gyvūnui yra duodami skanėstai, jie turėtų turėti mažiau nei 10 proc. kasdienio kalorijų skaičiaus. Šunims geriausiai duoti vaisių (išskyrus vynuoges ir razinas) ar daržovių (išskyrus svogūnus ir česnakus). Ypač tinkamos yra mažos morkos, kiekviena jų turi tik 4 kcal. Kartu su suvartojamų kalorijų kiekio mažinimu, reikėtų padidinti fizinį gyvūno aktyvumą. Šuo turėtų vaikščioti apie 20 minučių du kartus per dieną.
Svorio mažinimo programos metu, gyvūnas turi būti apžiūrimas gydytojo kartą per dvi savaites, užrašomas jo kūno svoris ir kūno masės indeksas. Jei šuo per savaitę netenka daugiau, nei 2 proc. kūno masės, kalorijų kiekis padidinamas 10 – 20 proc.
Kai pasiekiamas idealus kūno svoris, skiriamas pašaras tokio svorio palaikymui. Pacientas apžiūrimas kartą į 2 – 3 mėnesius ir įsitikinama, kad svoris nedidėja [10].
16 pav. Kairėje – nutukęs 7 metų kastruotas Džeko raselo terjeras (15,6 kg). Dešinėje – tas pats šuo po 181, didelio
29
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
2.1. Tyrimo atlikimo vieta ir objektasTyrimas atliktas LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2016 metais, 4 mėn. laikotarpyje. Jo metu buvo renkamos ir analizuojamos ligos istorijos (n=101) nuo 2004-01-01 iki 2016-09-20 ir analizuojami duomenys apie į veterinarijos kliniką atvestus šunis su medžiagų apykaitos sutrikimais.
2.2. Tyrimo etapai ir eiga
Tyrimo etapai:
1. Ligos istorijų rinkimas;
2. Ligos istorijų grupavimas ir analizė; 3. Statistinė duomenų analizė ir pateikimas; 4. Rezultatų interpretavimas;
5. Išvadų formulavimas.
Iš pradžių buvo analizuojamos, kaupiamos ir grupuojamos šunų medžiagų apykaitos ligų istorijos. Iš surinktų ligos istorijų buvo analizuojami duomenys apie pacientų ligų pobūdį, lytį, amžių, veislę, nustatytą diagnozę bei gydymo metodus. Antrame etape, šunys buvo suskirstyti į grupes pagal lytį, amžių ir atsižvelgiant į tai, ar šunys veisliniai, ar mišrių veislių. Gyvūnai pagal amžių suskirstyti į tokias grupes:
≤ 1 metų amžiaus; 2 – 3 metų amžiaus; 4 – 6 metų amžiaus; 7 – 9 metų amžiaus; ≥ 10 metų amžiaus.
30 Tyrimo metu norėta nustatyti, kokios šunų medžiagų ligos pasitaikė klinikoje, bei kokios lyties ir amžiaus šunys jomis serga dažniau.
Statistinė duomenų analizė atlikta Microsoft Excel 2013 programa. Rezultatai pavaizduoti lentelėmis ir diagramomis naudojant Microsoft Excel ir Microsoft Word programas, pasikliautinis intervalas nustatytas vadovaujantis (Sauro, 2012) metodika. Rezultatai buvo laikyti patikimais, kai p<0,05.
Tyrimo schema:
LIGOS ISTORIJŲ RINKIMAS
↓
LIGOS ISTORIJŲ GRUPAVIMAS IR ANALIZĖ
↓
STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ IR PATEIKIMAS
↓
REZULTATŲ INTERPRETAVIMAS
↓
IŠVADŲ SUFORMULAVIMAS
31
2.3. Tyrimo metu naudoti duomenys
Tyrimo metu išanalizuota 101 ligos istorija, iš jų buvo renkami duomenys apie šunų lytį, amžių, diagnozę bei gydymą. 1 lentelėje pateikiami šunų duomenys, iš išanalizuotų ligos istorijų, apie jų amžių, lytį, diagnozę bei gydymui panaudotus preparatus.
1 lentelė. Šunų, sirgusių medžiagų apykaitos ligomis, duomenys iš išanalizuotų ligos istorijų.
Šuns nr. Lytis Amžius Veislė Diagnozė Gydymas
1. patelė 12 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Calypsol 5 %, Dolethal sol. 2. patelė 15 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Atvyko kraujo tyrimams 3. patinas 8 m. Dalmantinas Cukrinis diabetas Maninil
4. patinas 5 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Calypsol 5 %, Dolethal sol. 5. patelė 9 m.
Amerikiečių
Stafordšyro terjeras Cukrinis diabetas Negydyta 6. patelė 8 m. Nykštukinis pudelis Cukrinis diabetas Hepar comp., Legaphyton 50 mg 7. patinas 9 m. Dobermanas Cukrinis diabetas Analgin, Humulin N Pen 100 IU/ml 8. patinas 6 m. Pinčeris Cukrinis diabetas Glucotrol XL 5 mg, Legaphyton 50 mg 9. patelė 10 m.
Vakarų Škotijos
baltasis terjeras Cukrinis diabetas Dolethal sol. 10. patelė 10 m. Pudelis Cukrinis diabetas Humulin N Pen 100 IU/ml 11. patelė 10 m. Trumpaplaukis taksas Cukrinis diabetas Maninil
12. patelė 13 m. Anglų kokerspanielis Cukrinis diabetas Bioketan 10 %, Dolethal sol. 13. patelė 6 m. Cvergpinčeris Cukrinis diabetas Humulin N Pen 100 IU/ml 14. patinas 9 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Maninil
15. patelė 8 m. Rotveileris Cukrinis diabetas Negydyta 16. patelė 8 m. Šarpėjus Cukrinis diabetas
Rimox L.A., Paracetamol 500 mg, Specific weight
reduction ėdalas 17. patelė 2 mėn. Jorkšyro terjeras Cukrinis diabetas Negydyta 18. patelė 12 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Bioketan 10 %, Dolethal sol. 19. patelė 10 m. Anglų seteris Cukrinis diabetas
Humalog mix 25 100 V.V./ml, Glucotrol XL 5 mg 20. patinas 10 m. Trumpaplaukis taksas Cukrinis diabetas Negydytas 21. patelė 10 m. Anglų kokerspanielis Cukrinis diabetas Negydyta, nugaišo klinikoje 22. patelė 5 m. Trumpaplaukis taksas Cukrinis diabetas Analgin, Vitamin/mineral tabletės 23. patinas 12 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Negydyta 24. patinas 5 mėn. Biglis Cukrinis diabetas Glucotrol XL 5 mg 25. patinas 12 m. Foksterjeras Cukrinis diabetas Glucotrol XL 5 mg
32
26. patinas 5 m. Toy terjeras Cukrinis diabetas spa, Hepagen, Ketofen 1 % Rapidexon 2 mg/ml, No-27. patelė 10 m. Pudelis Cukrinis diabetas Negydyta
28. patelė 12 m. Starfordšyro terjeras Amerikiečių Hiperadrenokorticizmas Negydyta 29. patelė 5 m. Mišrūnas Hipotireozė Negydyta
30. patinas 7 m. Auksaspalvis retriveris Hipotireozė Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui 31. patinas 6 m. Vokiečių aviganis Hipotireozė L- thyroxin 32. patelė 14 m. Trumpaplaukis taksas Hipotireozė L- thyroxin 33. patelė 12 m. Mišrūnas Hipotireozė Negydyta 34. patinas 6 m. kokerspanielis Amerikiečių Hipotireozė L- thyroxin, jodo preparatai 35. patelė 4 m. Amerikiečių buldogas Hipotireozė Negydyta 36. patinas 11 m. Pinčeris Hipotireozė Negydytas 37. patelė 5 m. Bokseris Hipotireozė L-thyroxin 38. patelė 3 m. Auksaspalvis retriveris Hipotireozė Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui 39. patelė 11 m. Cvergpinčeris Insulinoma Negydyta
40. patelė 8 m. Springer spanielis Insulinoma Dolethal sol. 41. patelė 13 m. Rusų spanielis Insulinoma Furosemid, Tavegyl, Prednisolon 42. patelė 6 m. Vakarų Škotijos baltasis terjeras Nutukimas Hill’s w/d sausas ėdalas 43. patelė 4 m. Anglų bulgodas Nutukimas Negydyta 44. patelė 2 m. Jorkšyro terjeras Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat 45. patelė 3 m. Mišrūnas Pogimdyvinė eklampsija Betamox L.A., C-B-Gluconat, Analgin 46. patelė 5 m. Vokiečių aviganis Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat 47. patinas 2 mėn. Mišrūnas Rachitas
C-B-Gluconat, Calci-Delice, Drontal plus, Virbac Premier age ėdalas 48. patinas 5 mėn. Vokiečių aviganis Rachitas Negydytas 49. patinas 5 mėn. Vokiečių aviganis Rachitas Depo-Medrone, SA-37 vitaminai 50. patelė 11 m. Rotveileris Cukrinis diabetas Cerucal 51. patelė 2 m. Labradoro retriveris Hipotireozė Negydyta 52. patelė 5 m. Trumpaplaukis taksas Cukrinis diabetas
Humalog mix 25 100 V.V./ml, Glucotrol XL 5
mg
53. patelė 8 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Rimox L.A., Ringeri sol. 54. patelė 9 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas
Rimox L.A., NaCl izotoninis 0,9 % inj., Humulin N Pen 100 IU/ml 55. patelė 6 m. Ši cu Hipotireozė Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui 56. patelė 2 m. Bulmastifas Hipotireozė L- thyroxin 57. patelė 4 mėn. Stafordšyro terjeras Amerikiečių Cukrinis diabetas Negydyta 58. patelė 10 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Caninsulin 40 TV/ml
33
59. patinas 6 m. Čihuahua ilgaplaukis Cukrinis diabetas Ringeri sol. 60. patelė 6 m. Šarpėjus Hipotireozė
Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui
61. patinas 8 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Negydytas 62. patelė 6 m. Jorkšyro terjeras Cukrinis diabetas Metoclopramid inj. 63. patinas 4 m. Labradoro retriveris Cukrinis diabetas Caninsulin 40 TV/ml 64. patelė 7 m. Prancūzų buldogas Hipotireozė L- thyroxin 65. patelė 7 m. Vokiečių aviganis Hipotireozė Bimoxyl L.A. 66. patelė 2 m. Labradoro retriveris Hipotireozė Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui 67. patinas 4 m. Labradoro retriveris Cukrinis diabetas Atvyko kraujo tyrimams 68. patelė 1 m. Labradoro retriveris Hipotireozė L - thyroxin 69. patelė 10 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Dolethal sol. 70. patinas 8 m. Mišrūnas Insulinoma Negydytas 71. patinas 9 m. Anglų buldogas Cukrinis diabetas Atvyko kraujo tyrimams 72. patelė 8 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Negydytas 73. patinas 8 m. Labradoro retriveris Cukrinis diabetas Metabolase 74. patelė 7 m. Dalmantinas Cukrinis diabetas Glucotrol XL 5 mg 75. patinas 6 m. Mišrūnas Hipotireozė Paimtas kraujas FT3 ir FT4 tyrimui 76. patelė 2 m. Jorkšyro terjeras Pogimdyvinė eklampsija
C-B-Gluconat, NaCl izotoninis 0,9 % inj. 77. patelė 12 m. Mitelšnauceris Hipotireozė L- thyroxin 78. patelė 2 m. Bokseris Hipotireozė L- thyroxin 79. patelė 6 m. Auksaspalvis retriveris Hipotireozė L- thyroxin 80. patelė 13 m. Mišrūnas Cukrinis diabetas Negydytas 81. patelė 4 m. Belgų aviganis malinua Hipotireozė L- thyroxin 82. patelė 4 m. Jorkšyro terjeras Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat, NaCl izotoninis 0,9 % inj. 83. patelė 4 m. Mišrūnas Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat 84. patelė 1 m. Špicas Pogimdyvinė eklampsija
C-B-Gluconat, Rapidexon 2 mg/ml, Diazepam 0,5 % 85. patelė 2 m. Mišrūnas Pogimdyvinė eklampsija
Apaurin 10 mg/kg, C-B-Gluconat, NaCl izotoninis
0,9 % inj. 86. patelė 2 m. Vakarų Škotijos baltasis terjeras Cukrinis diabetas Caninsulin 40 TV/ml 87. patelė 6 m. Bordo dogas Hipotireozė L- thyroxin 88. patelė 4 m. Jorkšyro terjeras Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat, NaCl izotoninis 0,9 % inj. 89. patinas 8 m. Dalmantinas Cukrinis diabetas Dolethal sol. 90. patelė 11 m. Pinčeris Cukrinis diabetas Caninsulin 40 TV/ml 91. patelė 5 m. Toy terjeras Pogimdyvinė eklampsija
C-B-Gluconat, NaCl izotoninis 0,9 % inj. 92. patelė 11 m. Bokseris Cukrinis diabetas Negydyta 93. patelė 2 m. Mišrūnas Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat
34
94. patelė 12 m. Trumpaplaukis taksas Cukrinis diabetas Caninsulin 40 TV/ml, Legaphyton 50 mg 95. patelė 2 m. Džeko Raselo terjeras Pogimdyvinė eklampsija C-B-Gluconat, Glucosi 5 % sol.
96. patelė 3 m. Labradoro retriveris Pogimdyvinė eklampsija
C-B-Gluconat, NaCl izotoninis 0,9 % inj.,
Glucosi 40 %, .Metoclopramid inj, No-
spa, Bimoxyl L.A. 97. patelė 9 m. Mopsas Cukrinis diabetas Tobradex lašai, Caninsulin 40 TV/ml 98. patinas 12 m. Anglų kokerspanielis Hipotireozė Thyroxanil vet 600 mg 99. patinas 10 m. Dalmantinas Cukrinis diabetas Specific weight reduction ėdalas 100. patelė 7 m. Šarpėjus Hiperadrenokorticizmas Negydyta 101. patinas 9 m. Dogas Hiperadrenokorticizmas Negydytas
35
3. TYRIMO REZULTATAI
Į LSMU VA Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų kliniką buvo atvesti 101 medžiagų apykaitos ligomis sergantys šunys.
Iš visų į kliniką atvestų sergančių šunų, anksčiau nurodytu laikotarpiu, nustatyta, kad patelės sudarė 71,29 proc., 95 proc. PI (pasikliautinis intervalas) 62,38 – 79,21 (72 patelės), o patinai sudarė 28,71 proc., 95 proc. PI 20,79 – 37,62 (29 patinai) (p<0,001) (1 diagrama).
1 diagrama. Šunų, sirgusių medžiagų apykaitos ligomis, pasiskirstymas pagal lytį.
Išanalizavus klinikoje surinktus duomenis, nustatyta, jog 29 sirgę šunys (28,71 proc., 95 proc. PI 19,80 – 37,62) buvo 10 metų ir vyresni, 27 (26,73 proc., 95 proc. PI 18,81 – 36,63) buvo 4 – 6 metų, 24 (23,76 proc., 95 proc. PI 15,84 – 31,68) buvo 7 – 9 metų, 13 (12,87 proc., 95 proc. PI 6,93 – 19,80) buvo 2 – 3 metų ir 8 (7,92 proc., 95 proc. PI 2,97 – 13,86) buvo 1 metų arba jaunesni (2 diagrama).
Patinai, 29%
Patelės, 71%
36
2 diagrama. Sirgusių šunų pasiskirstymas pagal amžių.
Tyrimo metu nustatyta, kad 79 šunys buvo veisliniai (78,22 proc., 95 proc. PI 70,30 – 86,14), o 22 šunys – mišrių veislių (21,78 proc., 95 proc. PI 13,86 – 29,70) (p<0,05) (3 diagrama).
3 diagrama. Veislinių ir mišrių veislių šunų pasiskirstymas tarp sergančiųjų.
0 5 10 15 20 25 30 8 13 27 24 29
Amžiaus grupės
≤ 1 m. 2-3 m. 4-6 m. 7-9 m. ≥ 10 m. Mišrių veislių šunys 22% Veisliniai šunys 78%37 Tiriant dažniausiai pasitaikančias šunų medžiagų apykaitos ligas, nustatyta, kad dažniausiai buvo diagnozuojamas cukrinis diabetas, tai sudarė 50,50 proc., 95 proc. PI 40,59 – 59,41 (51 šuo). Hipotireozė sudarė 24,75 proc., 95 proc. PI 16,83 – 32,67 (25 šunys), pogimdyvinė eklampsija – 12,87 proc., 95 proc. PI 6,93 – 19,80 (13 šunų). Insulinomos diagnozė sudarė 3,96 proc., 95 proc. PI 0,99 – 7,92 (4 šunys). Hiperadrenokorticizmas ir rachitas sudarė po 2,97 proc., 95 proc. PI 0,00 – 6,93 (po 3 šunis), o nutukimas sudarė 1,98 proc., 95 proc. PI 0,00 – 4,95 (2 šunys) (p<0,05) 4 diagrama.
4 diagrama. Sirgusių šunų pasiskirstymas pagal nustatytą diagnozę.
Analizuojant lyties įtaką medžiagų apykaitos ligų pasireiškimui šunims, nustatyta, jog abiejų lyčių šunims dažniausiai pasireiškė cukrinis diabetas, patelėms tai sudarė 64,71 proc., 95 proc PI 51,00 – 77,19 (33 patelės), patinams – 35,29 proc., 95 proc. PI 22,81 – 49,00 (18 patinų). Hipotireozė patelėms sudarė 76,00 proc., 95 proc. PI 58,3 – 92,3 (19 patelių), patinams – 24,00 proc., 95 proc. PI 7,7 – 41,7 (6 patinai.) Insulinoma patelėms sudarė 75,00 proc., 95 proc. PI 30,06 – 95,44 (3 patelės), patinams – 25,00 proc., 95 proc. PI 4,56 – 69,94 (1 patinas). Hiperadrenokorticizmas patelėms sudarė 66,67 proc., 95 proc. PI 20,77 – 93,85 (2 patelės), patinams – 33,33 proc., 95 proc. PI 6,15 – 79,23 (1 patinas). Nutukimas patelėms pasireiškė 100 proc., 95 proc. PI 34,24 – 100,00, o rachitas 100 proc. pasireiškė patinams, 95 proc. PI 43,85 – 100,00 (5 diagrama). 0 10 20 30 40 50 60 51 25 13 4 3 3 2
Diagnozių pasiskirstymas
38
5 diagrama. Lyties įtaka medžiagų apykaitos ligų pasireiškimui.
Tyrimo metu nustatyta, kad 1 metų ar jaunesni šunys dažniausiai sirgo cukriniu diabetu bei rachitu, tai sudarė 37,50 proc., 95 proc. PI 13,68 – 69,43 (po 3 šunis), hipotireozė ir pogimdyvinė eklampsija sudarė 12,50 proc., 95 proc. PI 2,24 – 47,09 (po 1 šunį). 2 – 3 metų amžiaus šunims dažniausiai nustatyta pogimdyvinė eklampsija, tai sudarė 53,85 proc., 95 proc. PI 29,14 – 76,79 (7 šunys), hipotireoze sirgo 5 šunys, tai sudarė 38,46 proc., 95 proc. PI 17,71 – 64,48 ir 1 šuo sirgo cukriniu diabetu, tai sudarė 7,69 proc., 95 proc. PI 1,37 – 33,31. 4 – 6 metų amžiaus grupėje dažniausiai diagnozuota hipotireozė, tai sudarė 40,74 proc., 95 proc. PI 24,51 – 59,27 (11 šunų), cukrinis diabetas sudarė 37,04 proc., 95 proc. PI 21,53 – 55,77 (10 šunų). 4 šunys sirgo pogimdyvine eklampsija, tai sudarė 14,81 proc., 95 proc. PI 5,92 – 32,48 ir 2 šunims diagnozuotas nutukimas, tai sudarė 7,41 proc., 95 proc. PI 2,06 – 23,37. 7 – 9 metų amžiaus šunys dažniausiai sirgo cukriniu diabetu, tai sudarė 66,67 proc., 95 proc. PI 46,71 – 82,03 (16 šunų), hipotireozė sudarė 12,50 proc., 95 proc. PI 4,34 – 31,00 (3 šunys), hiperadrenokorticizmas ir insulinoma sudarė 8,33 proc., 95 proc. PI – 2,32 – 25,85 (po 2 šunis), o pogimdyvinė eklampsija sudarė 4,17 proc., 95 proc. PI 0,74 – 20,24 (1 šuo). 10 metų amžiaus ir vyresni šunys taip pat dažniausiai sirgo cukriniu diabetu, tai sudarė 72,41 proc., 95 proc. PI 54,28 – 85,30 (21 šuo), hipotireozė sudarė 17,24 proc., 95 proc. PI 7,60 – 34,55 (5 šunys), insulinoma sudarė 6,90 proc., 95 proc. PI 1,91 – 21,96, o hiperadrenokorticizmas sudarė 3,45 proc., 95 proc. PI 0,61 – 17,18 (1 šuo) (p<0,05) (6 diagrama).
0 5 10 15 20 25 30 35 18 8 1 3 0 1 32 19 3 0 2 2
Lyties įtaka
Patinas Patelė39
6 diagrama. Ligų pasiskirstymas įvairiose amžiaus grupėse.
0 5 10 15 20 25
Amžiaus įtaka
≤ 1 m 1-3 m. 4-6 m. 7-9 m. ≥ 10 m40
4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Išanalizavus 101 šuns ligos istorijas bei palyginus gautus tyrimo rezultatus, nustatyta, kad dažniausiai medžiagų apykaitos ligomis sirgo kalės, tai sudarė 71,29 procentus. J. Rand, E. N. Behrend ir kt. teigia, kad didžioji dalis medžiagų apykaitos ir endokrininių sutrikinimų pasireiškia kalėms, ypač nesterilizuotoms [4].
Tyrimo metu nustatyta, kad ligomis, kai buvo sutrikę medžiagų apykaitos procesai, dažniausiai sirgo 10 metų ir vyresni šunys. Tiriant duomenis, tai sudarė 28,71 procentą. Pasak J. Rand, E. N. Behrend ir kt, didesnę tikimybę susirgti šiomis ligomis turi 8 – 12 metų šunys [4].
Išanalizavus gautus duomenis, ištirta, kad veisliniai šunys medžiagų apykaitos ligomis sirgo dažniau, nei mišrūnai. Jie sudarė 78,22 proc. visų sirgusių šunų. Pagal C. T. Mooney ir M. E. Peterson, įvairiomis medžiagų apykaitos ligomis labiau linkę sirgti didelių ir vidutinių veislių šunys [3].
Tiriant dažniausiai pasitaikančias ligas, tyrimo metu nustatyta, kad pusė tirtų šunų sirgo cukriniu diabetu. Ligų istorijų duomenimis tai sudarė 50,50 proc. Pasak A. Rijnberk ir H. S. Kooistra, cukrinis diabetas yra vienas dažniausiai pasireiškinčių medžiagų apykaitos ligų ir sudaro 0,3 – 0,6 proc. [1].
Analizuojant lyties įtaką dažniausiai pasireiškiančioms šunų medžiagų apykaitos ligoms nustatyta, jog patelių cukriniu diabetu sirgo 29,42 proc. daugiau nei patinų. Tiriant dažniausiai pasitaikančių ligų pasiskirstymą įvairiose amžiaus grupėse, nustatyta, jog cukriniu diabetu dažniausiai sirgo 2 amžiaus grupių šunys. 10 metų amžiaus ir vyresnių šunų grupėje tai sudarė 72,41 proc., o 7 – 9 metų amžiaus grupėje cukriniu diabetas sudarė 66,67 proc. Pagal E. Hall ir K. Murphy ir kt., ligos pasireiškimui didesnę predispoziciją turi kalės, tačiau vyresniems nei 7 metų gyvūnams lytis ligos atsiradimui įtakos nebedaro, nes vienodai serga abiejų lyčių šunys [14].
41
IŠVADOS
1. Per tyrimo laikotarpį veterinarijos klinikoje, išanalizavus šunų ligos istorijas (n=101) bei palyginus gautus tyrimo rezultatus, nustatyta, kad dažniausiai medžiagų apykaitos ligomis sirgo kalės, tai sudarė 71,29 procentus.
2. Veisliniai šunys įvairiomis ligomis, susijusiomis su medžiagų apykaitos procesų sutrikimu, sirgo dažniau nei mišrūnai (78,22 proc.) ( p<0,05).
3. Šunys dažniausiai sirgo cukriniu diabetu, tai sudarė 50,50 proc., hipotireoze - 24,75 proc. pogimdyvine eklampsija – 12,87 proc., insulinoma pasireiškė 3,96 proc., hiperadrenokorticizmu ir rachitu sirgo po 2,97 proc. ir nutukimas nustatytas 1,98 proc. gyvūnų (p<0,05).
3. Patelės cukriniu diabetu sirgo dažniau nei patinai (29,42 proc.). Ligos požymių pasireiškimui daugiau įtakos turėjo amžius nei lytis, susirgimas dažniau diagnozuotas 10 metų amžiaus ir vyresniems šunims (72,41 proc.) bei 7 – 9 metų amžiaus šunims (66,67 proc.)
