ERGOTERATPIJĄ ANTRAME REABILITACIJOS ETAPE GRĮŽTAMOJO RYŠIO VERTINIMAS TAIKANT BEI ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ, PLAŠTAKOS JUDESIŲ IR SAVARANKIŠKUMO KAITOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KATEDRA

VAIDA MOCKUTĖ

ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ TRAUMĄ,

PLAŠTAKOS JUDESIŲ IR SAVARANKIŠKUMO KAITOS BEI

GRĮŽTAMOJO RYŠIO VERTINIMAS TAIKANT

ERGOTERATPIJĄ ANTRAME REABILITACIJOS ETAPE

Darbo vadovas

Doc. dr. Daiva Petruševičienė

Mokslinis laipsnis Vardas Pavardė, parašas

TURINYS

1.1 Galvos smegenų traumos epidemiologija, etiologija ir patogenezė ... 13

1.2 Galvos smegenų traumos klasifikacija... 14

1.3 Galvos smegenų traumos diagnostika ... 16

1.4 Galvos smegenų traumų komplikacijos ir liekamieji reiškiniai ... 17

1.5 Pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą reabilitacija ... 20

1.6 Ergoterapijos taikymas po patirtos galvos smegenų traumos ... 22

1.6.1 Ergoterapijos taikymo laipsniškumas. ... 25

1.7 Grįžtamasis ryšys taikant MediTouch HandTutor pirštinę ... 26

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 28

2.1 Tyrimo organizavimas ... 28

2.2 Tiriamųjų imtis ir tyrimo eiga ... 28

2.3 Tyrimo instrumentai... 29

2.3.1 Kasdienės veiklos sutrikimų vertinimas pacientams, patyrusiems galvos smegenų traumą, naudojant Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT) ... 29

2.3.2 Pažintinių funkcijų vertinimas pacientams, patyrusiems galvos smegenų traumą trumpu protinės būklės tyrimu (TPBT) ... 30

2.3.3 The MediTouch HandTutor pirštinė ... 31

2.3.4 Matematinė statistika ... 32

3. TYRIMO REZULTATAI ... 33

3.1 Tiriamojo kontingento charakteristika ... 33

3.1.1 Tiriamosios grupės charakteristika ... 33

3.1.2 Kontrolinės grupės charakteristika ... 36

3.2 Pažinimo funkcijų vertinimas naudojant TPBT testą ... 39

3.4 Plaštakos judesių kaitos vertinimas naudojant MediTouch HandTutor pirštinę su

grįžtamuoju ryšiu ... 47

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52

5. IŠVADOS... 56

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

MOKSLO PUBLIKACIJŲ SARAŠAS... 58

LITERATŪRA: ... 59 PRIEDAI ...Klaida! Žymelė neapibrėžta.

SANTRAUKA

Vaida Mockutė. Asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą, plaštakos judesių ir

savarankiškumo kaitos bei grįžtamojo ryšio įvertinimas taikant ergoterapiją antrame reabilitacijos etape. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - Doc. dr. Daiva Petruševičienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos katedra. Kaunas, 2017: 1 – 61 p.

Tyrimo tikslas: Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą plaštakos judesių ir

savarankiškumo kaitą bei įvertinti grįžtamąjį ryšį taikant ergoterapiją antrame reabilitacijos etape.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą savarankiškumo kaitą antrame reabilitacijos etape.

2. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą plaštakos judesių kaitą ir grįžtamąjį ryšį antrame reabilitacijos etape.

3. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą pažintinių funkcijų kaitą antrame reabilitacijos etape.

4. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, plaštakos judesių ir grįžtamojo ryšio sąsajas antrame reabilitacijos etape.

Darbo metodika.

Tyrimas atliktas Palangos reabilitacijos ligoninėje 2016.04 – 2016.10 metais. Tyrime dalyvavo 39 asmenys (26 vyrų ir 13 moterų) patyrę galvos smegenų traumą ir reabilituojami antrame reabilitacijos etape. Tiriamieji atsitiktine tvarka, buvo paskirstyti į dvi grupes: tiriamąją bei kontrolinę. Tyrimui atlikti taikomas kiekybinis tyrimas. Tyrime naudota: funkcinio nepriklausomumo, trumpo protinės būklės testai bei The MediTouch pirštinė su grįžtamuoju ryšiu ir su ja gauti amplitudžių bei progreso duomenys.

Tyrimo išvados:

1. Pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumas antrame reabilitacijos etape statistikai reikšmingai pagerėjo tiek tiriamajai, tiek kontrolinei grupei, tačiau tarp grupių reikšmingo pokyčio nenustatyta. Sąsajų tarp pacientų savarankiškumo bei asmenų darbo pobūdžio nenustatyta.

2. Pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą, plaštakų funkcija antrame reabilitacijos etape statistikai reikšmingai pagerėjo. Lyginant kontrolinę grupę, kuriems taikyta įprastinė reabilitacija, su tiriamąja grupe, kuriems taikyta reabilitacija su grįžtamuoju ryšiu, nustatyta,

kad riešo, vidurinio ir nykščio pirštų funkcijos kaita reabilitacijos eigoje statistikai reikšmingai pagerėjo tik tiriamajai grupei.

3. Asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą, pažinimo funkcijos antrame reabilitacijos etape pagerėjo abiejose grupėse, tačiau statistikai reikšmingesnis pokytis nustatytas tiriamojoje grupėje.

4. Asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo kaitos skirtumų antrame reabilitacijos etape, lyginant grupėse nenustatėme. Lyginant plaštakos judesių kaitą tarp grupių, nustatyta, jog pacientams, kuriems buvo taikytas grįžtamasis ryšys, riešo, bei vidurinio ir nykščio funkcijų rezultatų sąsajos su grįžtamojo ryšio taikymu buvo statistikai reikšmingos.

SUMMARY

Vaida Mockute. Handbreadth motion and self-support change and feedback evaluation of patients,

suffered cerebral injury, with application of occupational therapy during secondary rehabilitation stage. Master’s thesis. Supervisor – Doc. dr. Daiva Petruseviciene. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty or Nursing, department of Rehabilitation. Kaunas, 2017: 1-61 p.

Aim of the research. To determine handbreadth motion and self-support change of patients,

suffered cerebral injury, with application of occupational therapy during secondary rehabilitation stage.

Tasks of the research:

1. Evaluate self-support alteration of patients, sustained cerebral injury, during secondary rehabilitation stage.

2. Evaluate handbreadth motion and self-support alteration and feedback of patients, sustained cerebral injury, during secondary rehabilitation stage.

3. Evaluate change of cognitive functions of patients, sustained cerebral injury, during secondary rehabilitation stage.

4. Define relations between handbreadth motion, self support and feedback of patients, sustained cerebral injury, during secondary rehabilitation stage.

Methodology of the research.

Research was conducted in Rehabilitation Hospital of Palanga during 2016.04-2016.10. Thirty nine (39) patients (26 men and 13 women) were participating in the research. Patients had suffered cerebral trauma and were rehabilitated in the hospital in secondary rehabilitation stage. Patients were randomly splitted into two research groups: test group and control group. Quantitative research type was applied. Functional Independence Test (FNT), Mini-Mental-State examinations (MMSE) and The MediTouch glove with feedback (amplitude and progress data) tests were performed during the research.

Results of the research.

 Self-support of patients, suffered cerebral injuries, that was evaluated during FNT test, was significantly statistically improved for both test and control groups, but there was no

substantial difference between two groups. There was no relation found between FNT results and nature of work of the patients.

 Handbreadth amplitude change was statistically significant for both groups. For the patients who suffered cerebral injuries and were treated during secondary rehabilitation stage. Comparison of control group results (with common rehabilitation techniques applied) and test group results (with rehabilitation techniques with feedback) showed there were statistically significant amplitude improvement of handbreadth, middle fingers and thumbs of test group.

 Cognitive functions improved in both groups of patients who had suffered cerebral injuries, however, comparison of average results of MMSE test revealed that statistically significant change was in test group.

 Patients, that suffered cerebral injuries and were treated during secondary rehabilitation stage, self-support change between test and control groups was statistically insignificant. Comparison of handbreadth motion change between test and control group revealed that patients, who were treated with rehabilitation with feedback support had statistically significant relations between handbreadth, middle fingers and thumbs test results with feedback application during the tests.

PADĖKA

Esu labai dėkinga savo darbo vadovei Doc. dr. Daivai Petruševičienei už suteiktas žinias ir palaikymą darbo rašymo metu.

Dėkoju Palangos reabilitacijos ligoninės vadovei R. Aleknavičienei bei visam kolektyvui už suteiktą galimybę atlikti praktinį tyrimą panaudojant The MediTouch Handtutor įrangą.

SANTRUMPOS

GS – galvos trauma

MRT – magnetinio rezonanso tomografija PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

VGPUL– Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė GKS – Glasgow komos skalė

KT – Kompiuterinė tomografija EEG – Elektroencefalografija ET – Ergoterapija

TPBT – Trumpas protinės būklės tyrimas MMSE – Mini-Mental State Examination FNT – Funkcinio nepriklausomumo testas SD – Standartinis nuokrypis

p – reikšmingas lygmuo

FDA – Food and Drug Administration CE – European Conformity

ŽODYNĖLIS

Ergoterapija – asmenų, galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti asmenims savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus.

Galvos smegenų trauma (GST) - tai išorinės jėgos poveikis kaukolei ir galvos smegenims, sukeliantis funkcinių ar morfologinių smegenų pokyčių ir sutrikdantis jų veiklą.

Grįžtamasis ryšys – tai realiu laiku vykstantis procesas, kai atliekant veiksmą yra gaunamas vaizdinis ar garsinis atsakas.

ĮVADAS

Visose pasaulio šalyse traumų padariniai yra aktuali medicininė, socialinė šių dienų problema, kadangi patyrus traumas, pasekmės dažniausiai būna sunkios ar net mirtinos (1). Didėjant automobilių skaičiui, esant socialiniams veiksniams kaip smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas didina traumų tikimybę.

Galvos smegenų trauma (GST) – vienas dažniausių neurologinių pažeidimų, kurie lemia neįgalumą ir mirtį (1,1) dažniau pasitaikantis jauniems žmonėms (1,2). Galvos smegenų traumas gana dažnai patiria vaikai ir vyresni nei 75 metų žmonės, kuriems pagrindinė traumų priežastis yra griuvimas namų aplinkoje. Vyrai, vaikai ir asmenys vyresni nei 75 metų yra padidintos rizikos grupėje patiriant GST. Jie dažniau patiria sunkią ar vidutinio sunkumo traumą. Lendraitienė E. ir bendraautoriai (2) pastebėjo, kad rizika patirti GST vyrams yra du kartus didesnė nei moterims, toks santykis pastebimas ir daugelyje kitų šalių (3). Literatūroje nurodoma, jog reabilitacijos efektyvumui bei asmens atsigavimui po galvos smegenų traumos įtakos turi paciento amžius, lytis, traumos pobūdis, ligonio socialinė padėtis (4).

Franckevičiūtė E. su bendraautoriais (5) pastebėjo, kad galvos smegenų traumos pažeidimas ir smegenų navikai yra dažniausia pasaulyje neįgalumo priežastis, dažniausiai paplitusi tarp vaikų ir jauno amžiaus žmonių grupėse. Autoįvykio metu traumas dažniausiai patiria jauno amžiaus žmonės o vyresnio amžiaus asmenys susižeidžia krisdami buityje ar visuomeninėse vietose. Patyrus galvos smegenų traumą yra sutrikdomos motorikos, psichinės, pažinimo, socialinės funkcijos bei elgsena.

Pasak Budrio V. 2009 metų (6) atlikto tyrimo statistiniais duomenimis Lietuvoje galvos smegenų trauma yra viena dažniausių mirties priežasčių ir bendro mirtingumo skalėje užima trečiąją vietą po širdies ir kraujagyslių, bei onkologinių ligų. Tuo tarpu užsienio šaltiniuose teigiama, kad galvos smegenų trauma bus viena pirmųjų vyraujančių nedarbingumo ir mirties priežastimi 2020 metais, nes per 18 metų šių traumų skaičius išaugo dvigubai (6, 7).

Lietuvoje diskutuojama, kaip užtikrinti ankstyvąją pagalbą traumą patyrusiems ligoniams, kaip laiku ir tinkamai ją suteikti. Kriščiūnas ir kt. autoriai nurodo, kad laiku pradėtas intensyvus gydymas mažina asmenų potrauminį neįgalumą ir mirtingumą. Pabrėžiama, kad reabilitacija irgi svarbi gydant galvos smegenų traumą patyrusius ligonius, būtina ją pradėti dar intensyvios terapijos skyriuje ir tęsti visą gydymo stacionare laikotarpį (8)

Ergoterapija yra mokslas apie sutrikusių žmogaus veiklos funkcijų atgavimą ar ugdymą, kurio tikslas pagerinti biosocialines funkcijas, įveikiant ar mažinant asmens negalią.

Pagrindinis ergoterapeuto darbas dirbant su pacientais, patyrusiais galvos smegenų traumą, yra atgauti ir kiek įmanoma ilgiau išlaikyti funkcinį asmenų pajėgumą. Pastebima, kad asmens motyvas bei pastangos į pasveikimą lemia didesnę sėkmę pasiekiant tikslus nei nemotyvuotiems žmonėms (9).

Grįžtamojo ryšio taikymas ergoterapijoje yra vienas naujausių reabilitacijos metodų naudojant šiuolaikines technologijas.

Lietuvoje nėra atliktų tyrimų apie grįžtamojo ryšio sąveikas ergoterapijoje naudojant HandTutor pirštinę.

Šio tyrimo tikslas atskleisti MediTouch HandTutor pirštinės efektyvumą reabilitacijoje pacientams, kurie patyrė galvos smegenų traumą.

Tyrimo tikslas: Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą plaštakos judesių ir

savarankiškumo kaitą bei įvertinti grįžtamąjį ryšį taikant ergoterapiją antrame reabilitacijos etape.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą savarankiškumo kaitą antrame reabilitacijos etape.

2. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą plaštakos judesių kaitą ir grįžtamąjį ryšį antrame reabilitacijos etape.

3. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų traumą pažintinių funkcijų kaitą antrame reabilitacijos etape.

4. Įvertinti asmenų patyrusių galvos smegenų traumą, savarankiškumo, plaštakos judesių ir grįžtamojo ryšio sąsajas antrame reabilitacijos etape.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Galvos smegenų traumos epidemiologija, etiologija ir patogenezė

„Pasaulyje galvos smegenų trauma patiriama kas penkiolika sekundžių, kas dvylika minučių nuo jos miršta žmogus. Mirtys dėl galvos smegenų traumos sudaro apie 30 % visų trauminių mirčių“ (10). Tai labai svarbi sveikatos problema visame pasaulyje. Galvos smegenų trauma yra trečia pagal dažnumą mirties priežastis po širdies ir kraujagyslių, bei onkologinių ligų išsivysčiusiose šalyse. Įvairių šalių statistika byloja, kad tai esminė medicinos problema (45). Dawodu S. T. (11) nagrinėjęs galvos traumų etiologiją, pateikia tokius duomenis:

 25-35 % JAV traumų įvyksta dėl nesaikingo alkoholinių gėrimų vartojimo;

 JAV dėl galvos smegenų traumų kasmet miršta apie 52 tūkstančiai žmonių. Ligoninėse miršta 6 iš 100 tūkstančių, o nepasiekę stacionaro - 17 iš 100 tūkstančių žmonių. Lengva galvos smegenų trauma nustatoma 131 iš 100 tūkstančių, vidutinio sunkumo - 15 iš 100 tūkstančių, sunki galvos smegenų trauma – 14 iš 100 tūkstančių žmonių;

 Vyrai galvos smegenų traumą patiria 2-3 kartus dažniau nei moterys. Dažniausiai šias traumas patiria 15 - 30 amžiaus asmenys;

 Pagal priežastis JAV vyrauja ir yra sunkiausios eismo įvykių traumos (50%), rečiau jas sukelia kritimas (20-30%), šautiniai sužalojimai (12%), sporto traumos (12%). Dauguma traumų būna mišrios (30-70%), dažniausiai – tai veido, galūnių, krūtinės, pilvo organų sužalojimai;

 JAV per 2002-2004 metus autoįvykiuose nukentėjusiųjų žmonių skaičius sumažėjo, tačiau padaugėjo šautinių traumų skaičius.

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje galvos smegenų sužalojimą patiria trys vaikai ir keturi suaugusieji iš tūkstančio gyventojų per metus (6).

Išsamūs tyrimai, analizuojantys galvos smegenų traumos epidemiologinius aspektus Vilniuje ir Vilniaus krašte, pradėti analizuoti dar visai neseniai. Atliktas tyrimas apima galvos smegenų traumą patyrusius, į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės (VGPUL) Neurochirurgijos skyrių hospitalizuotus pacientus. Buvo ištirta 622 galvos smegenų traumą patyrusių ir nuo 2004 metų kovo iki 2005 metų kovo VGPUL gydytų pacientų ligos istorijos.(12)

Preikšaitis su bendraautoriais (12) savo atliktame tyrime teigia, kad išanalizavus tyrimo duomenis išsiaiškinta, jog galvos smegenų traumas vidutiniškai tris kartus dažniau patiria vyrai nei moterys. Jie sudarė 77,7%, moterys - 23,3% visų ištirtų ligonių.

Tyrimo duomenys nustebino tuo, jog dažniausiai galvos smegenų traumas patiria 20 – 59 metų amžiaus žmonės. Jie sudarė 72,5%. Pagrindiniai traumos mechanizmai: kritimai, eismo įvykiai, smurtiniai sužalojimai. Remiantis Budrio V. (6) 2009 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje galvos smegenų traumos bendrame mirčių kontekste užima trečią vietą po širdies ir kraujagyslių bei onkologinių susirgimų, o 2011 m. statistikos duomenimis galvos smegenų trauma užėmė žemesnę (ketvirtą) vietą (12).

Smegenų trauminės ligos patogenezės mechanizmai - aiškinančios teorijos, skirstomos į 4 grupes:

 Fizinės teorijos aiškina mechaninio pobūdžio poveikio sukeltus smegenų pokyčius. Šios teorijų grupės pradininkas yra J.L. Petit, nurodęs, kad smūgis į galvą sukelia smegenų ląstelių vibraciją ir smegenyse įvyksta molekulinio lygio pakitimų;

 Lokalistinės anatominės teorijos. Viena jų grupė bando visus pakitimus paaiškinti smegenų žievės pažeidimu, antra – visus traumos sukeltus pažeidimus aiškina požievinių struktūrų pažeidimu, trečioji, šiuolaikinė - nurodo vieningą nervų sistemos pažeidimą, kuris nulemia ligos eigą ir baigtį;

 Biocheminės teorijos nagrinėja metabolinius neurotransmiterių, neurohormonų, neuromoduliatorių pakitimus galvos smegenų traumos metu. Tai susiję su pakitusiu membranų pralaidumu, vazomotorų centro paralyžiumi, kraujo staze smegenyse ir dėl to sutrikusia neuroreguliacija.

 Neurofiziologinių - neurorefleksinių procesų tyrimų teorijos šiuolaikine aparatūra vertina neurogeninę patologiją ir neurodinaminius smegenų procesus (13).

1.2 Galvos smegenų traumos klasifikacija

Nėra dviejų vienodų galvos smegenų traumų. Kiekviena trauma yra individuali ir gali turėti didelę reikšmę paciento galimybei pasveikti. Dažniausiai labai sunku nustatyti tikslią pažeidimo vietą, nes vienos galvos dalies trauma gali pažeisti toliau esančias smegenų dalis. Todėl, kad būtų lengviau atskirti traumos pobūdi, jos skirstomos pagal sekančius kriterijus(14).

Atsižvelgiant i traumos priežastis, skiriamos eismo, buitinės, sporto ir šautinės traumos. Jos svarbios epidemiologiniu požiūriu. Visi galvos smegenų sužalojimai pagal galimas komplikacijas skirstomi i uždarus ir atvirus. Uždaras sužalojimas – galvos smegenų pažeidimas, kai nėra galvos žaizdų arba jos negilios, nepažeidžiančios sausplėvinio šalmo. Atviras sužalojimas – kai yra tiesioginis ryšys tarp kaukolės vidaus ir išorės, pvz., plačios ir gilios odos žaizdos su kaukolės

lūžiais, kaukolės pamato lūžiai su likvoro tekėjimu per nosį, ausis (likvorėja). Atviras sužalojimas visada sukelia infekcijos patekimo ir plitimo pavojų. Šautinis galvos smegenų sužalojimas visada yra atviras ir infekuotas.

Atviras, kiaurinis, sužalojimas gali būti durtinis arba šautinis. Durtinis sužalojimas gali būti klastingas, nes odoje kartais matoma maža žaizda, o iš tikrųjų būna sužalotas kaulas, kietasis smegenų dangalas ir smegenys. Šio sužalojimo metu gali būti neprarandama sąmonė, gali nebūti jokių neurologinių defektų. Šautinis sužalojimas priklauso nuo šaunamojo ginklo kulkos kinetinės energijos ir nuotolio. Kuo didesnė kinetinė energija (kovinis ginklas), tuo sudėtingesnis sužalojimas. Apie šūvio kanalą susidaro plati kontūzinė sritis. Kulka gali kiaurai perskrosti kaukolę ar likti jos viduje (6). Galvos smegenų sužalojimas atsiradęs dėl inercijos gali sukelti difuzinius, lokalius ar mišrius pakitimus smegenyse (15).

Pagal topografinį ir patomorfologinį principą skiriami:

 Skalpo sužalojimai - posausplėvinės (subaponeurozinės) kraujosruvos, nubrozdinimai, žaizdos;

 Kaukolės sužalojimai – skliauto lūžiai (linijiniai, įspaustiniai, skeveldriniai ir pamato lūžiai);

 Smegenų sužalojimai – smegenų sukrėtimas (difuzinis aksoninis sužalojimas);

Difuzinis aksonų sužalojimas (lot. Laesioaxonalis diffusa) – pirminis struktūrinio pagreičio ir rotacinių jėgų sąlygotas galvos smegenų sužalojimas, kuris kliniškai dažniausiai pasireiškia ilgalaikiu (>6 val.) sąmonės sutrikimu, mikroskopiškai – aksonų pažeidimu ir degeneracija, o KT gali pasireikšti smulkiais hemoraginiais židinukais smegenyse (dažniausiai – didžiojoje smegenų jungtyje ir viršutinėje kamieno dalyje) ir smegenų edema.

Nagrinėtos literatūros duomenimis, vertinant pagal galvos smegenų pažeidimo mechanizmą, pasiskirstymas procentais yra toks: galvos smegenų sukrėtimai (komocija) visų galvos smegenų sužalojimo struktūroje sudaro apie 80-90 proc., sumušimai (kontūzija) 1-13 proc. ir suspaudimas/hematomos (kompresija) 1-9 proc. patyrusiųjų (16).

Pagal traumos sunkumą skiriama:

1. Lengva galvos smegenų trauma - kai ligonio sąmonės būklė apžiūros metu yra 14 arba 15 balų pagal Glasgow komos skalę (GKS) ir buvęs trumpalaikis (<5-10min.) sąmonės netekimas arba sutrikęs žvalumas ar atmintis, potraumine amnezija (<30min.), nėra židininių neurologinių simptomų, nėra trauminių pokyčių galvos smegenų kompiuterinėje tomogramoje (KT) ir nėra jokių traumos sąlygotų intrakranijinių komplikacijų ir (ar) smegenų veiklos pokyčių (pvz: traukulinio aktyvumo elektroencefalografijoje (EEG)).

2. Vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma – kai ligonio sąmonės būklė yra 9-13 balų pagal GKS arba sąmonės netekimas tęsiasi >5 min., bet ne daugiau kaip 6 val., arba potrauminė amnezija >30 min., arba yra židininiai neurologiniai simptomai, arba yra trauminiai smegenų pokyčiai KT ar kitos intrakranijinės komplikacijos (pvz., traukulinis aktyvumas EEG).

3. Sunki galvos smegenų trauma – nustatoma ligoniui, kuris buvo 3-8 balų pagal GKS komos būklės ne mažiau kaip 6 val. (17).

1.3 Galvos smegenų traumos diagnostika

Bendras klinikinis ištyrimas:

1. Gyvybinių požymių įvertinimas: hipertenzija, bradikardija ir nereguliarus kvėpavimas yra žinomas kaip Kušingo refleksas. Tai matoma padidėjusio intrakranijinio slėgio atvejais. Karščiavimas galimas dėl meduliarinio pažeidimo.

2. Bendroji viso kūno apžiūra ir apčiuopa dėl trauminių sužalojimų.

3. Galvos apžiūrėjimas svarbus ieškant plėštinių žaizdų ar pjautinių žaizdų, ekschimozių, hematomų ir lūžių, taip pat dėl kaukolės pamato lūžių. Požymiai, kurie būdingi kaukolės pamato lūžiui:

a. rinolikvorėja ar otolikvorėja; b. išorinės klausos landos pažeidimas;

c. periorbitalinė edema – „akinių“ tipo kraujosruvos apie akis; d. „mėlynė “ už ausies ties spenine atauga;

e. Galvos nervų pažeidimas dėl kaukolės pamato lūžimų;

4. Miego arterijų auskultacija kakle – įtariant miego arterijos disekaciją (sistolinis ūžesys). 5. Akies obuolių auskultacija – įtariant trauminę miego arterijos disekaciją.

6. Traukulių įvertinimas.

7. Alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymas – įtariant intoksikaciją alkoholiu.

8. Bendrasis ir biocheminis (glikemija, šlapalas, elektrolitai) kraujo tyrimas ir kt. tyrimai – pagal poreikį.

Neurologinis ištyrimas:

1. Sąmonės būklės ištyrimas (sąmonės įvertinimas pagal GKS, orientavimosi vietoje ir laike įvertinimas, atminties įvertinimas).

3. Galvos nervų ištyrimas (regos nervų įvertinimas, veidinių nervų įvertinimas dėl jų centrinio ar periferinio pažeidimo, akies judesius valdančių nervų ištyrimas).

4. Judesių (motorikos) ištyrimas (jėga įvertinama balais). 5. Jutimų ištyrimas.

6. Refleksų ištyrimas.

7. Pusiausvyros ir koordinacijos ištyrimas.

Kompiuterinė tomografija (KT) – tai informatyviausias radiologinis tyrimas galvos smegenų traumų atvejais (36). KT pagalba įvertinama:

1. Kraujosruvos ir hematomos.

2. Hidrocefalija, jos forma (okliuzinė, susisiekiančioji). 3. Smegenų edema.

4. Smegenų anoksijos požymiai: ribos tarp smegenų pilkosios ir baltosios medžiagų neryškumas, smegenų edema.

5. Kaukolės lūžimai. 6. Smegenų išemija. 7. Pneumocefalija.

8. Smegenų vidurinės linijos ir kitų struktūrų dislokacijos.

Apžvalginės kaklo spondilogramos – tai svarbus tyrimas stuburo kaklinės dalies lūžiui nustatyti.

Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – gali būti atliekama įtariant difuzinį aksonų pažeidimą, trauminį nugaros smegenų ar kaklo kraujagyslių pažeidimą.

Neurofiziologiniai tyrimai – elektroencefalografija, elektroneuromiografija ir kt. – gali būti atliekami įtariant epilepsiją, galvos, nugaros smegenų ar periferinių nervų pažeidimus ir kt.

Ultragarsiniai tyrimai – echoencefaloskopija, transkranijinė doplerografija ir kt. – gali būti atliekami skilvelių dydžiui, intrakranijinei hipertenzijai, kraujagyslių trombozei – stenozei ar vazospazmui nustatyti.

Galvos smegenų angiografija – gali būti atliekama įtariant stambių kaklo ar galvos smegenų arterijų pažeidimą, miego arterijos – akytojo ančių jungtį, aneurizmą ar kt. (17).

1.4 Galvos smegenų traumų komplikacijos ir liekamieji reiškiniai

Galvos smegenų ir kaukolės sužalojimai dažnai sukelia ankstyvąsias ir vėlyvąsias komplikacijas. Vėlyvosios komplikacijos dar vadinamos vėlyvuoju galvos smegenų traumų

laikotarpiu arba traumų padariniais (18). Ankstyvosioms komplikacijoms priskiriama: epilepsija, meningitas, karščiavimas, riebalinė embolija, ankstyvasis smegenų abscesas, karotidinė – kaverninė fistulė, stambiųjų smegenų kraujagyslių trombozė. Vėlyvosioms – hidrocefalija, pokomocinis sindromas, epilepsija, smegenų atrofija, trepanacinis sindromas, vėlyvasis abscesas (1).

Pasak Das M. ir kt. (19) trauminis galvos smegenų pažeidimas yra glaudžiai susietas su neurodegeneracinėmis ligomis, kurioms priskiriamos Alzheimerio ligos, Parkinsono, išsėtinė sklerozė, taip pat galvos smegenų trauma ar pažeidimas gali turėti įtakos Alzheimerio ligai išsivystyti.

Veiksniai, darantys įtaką reabilitacijos eigai ir mažinantys jos efektyvumą:  Ligonių vyresnis amžius;

 Momeninės skilties pažeidimas;

 Padidėjęs raumenų tonusas (spazmiškumas);  Elgesio sutrikimai;

 Smegenų paburkimas;  Galvos nervų pažeidimai;  Miego sutrikimai;

 Epilepsija;

 Potrauminė vandenė;

 Potrauminė hipertermija (centrinės kilmės karščiavimas);  Žarnyno funkcijos sutrikimai;

 Atminties sutrikimai;  Plaučių uždegimas (2,4,20).

Ankstyvoji epilepsija gali prasidėti pirmąją parą. Būna ir bendrųjų, ir židininių priepuolių. Neretai priepuoliai ištinka blėstant sąmonei, kartais net sunku atskirti, ar priepuolis įvyko blėstant sąmonei, ar sutrikusi sąmonė yra kaip popriepuolinė būklė. Kartotini priepuoliai pavojingi ligoniui, nes sukelia hipoksiją, kuri gali gilinti smegenų audinio pažeidimą.

Meningitas dažnai pasireiškia lūžus kaukolės pamatui ar esant kiauriniam, įspaustiniam sužalojimui (6). Pasak L. Kalasausko (18) meningitas, nors ir vartojant daug naujų ir stiprių antibiotikų, iki 25 % baigiasi mirtimi. Yra žaibiškos (ligonis miršta per kelias paras) ir netipiškos (be meninginių simptomų ar neryškiais meninginiais simptomais – silpniems, išsekusiems ligoniams) meningitų formos, kurių prognozė bloga. Potrauminiu meningitų dažnis yra 0,2 – 17,8%.

Riebalinė embolija pasitaiko mišrių sužalojimų atveju, jei yra ilgųjų ir stambiųjų kaulų lūžių. Atsiradusią hemiplegiją ar parezę tenka diferencijuoti pagal lokalius smegenų pažeidimus.

Embolijai būdingas petechinis sklerų, krūtinės, pažastų bėrimas. Embolams patekus į smegenų kamieną, būklė staiga pablogėja.

Pokomocinis sindromas – tai galvos skausmas, svaigimas, įvairūs regos sutrikimai, pakitusi klausa, tikai, sutrikusi pusiausvyra, pablogėjusi atmintis, emocijų pokyčiai, sutrikęs miegas ir kt. Dėl šių sutrikimų dažnai reikia psichologo, psichiatro pagalbos (6). Po galvos smegenų traumų regėjimo sutrikimai dažniausiai yra sąlygoti occulomotorius disfunkcijos, ragenos ir vidinių akies struktūrų pažeidimo, akipločio sumažėjimo dėl priekinių ir užpakalinių regos laidų pažeidimo ir regos suvokimo sutrikimo. Kraujingos išskyros iš išorinio ausies kanalo rodo piramidės lūžį ir paprastai yra lydimos klausos bei pusiausvyros sutrikimų. Potrauminis galvos svaigimas dažniausiai gali buti aiškinamas labirinto komocija – intralabirintine hemoragija.

Hidrocefalija – viena iš vėlyvųjų neinfekcinių galvos smegenų traumų komplikacijų. Tai aktyvus progresuojantis perteklinio likvoro kaupimasis likvoro sistemoje. Jį lemia galvos smegenų traumos, sukeliančios morfologinius likvoro dinamikos sutrikimus. Hidrocefalija apibūdinama smegenų skilvelių išsiplėtimu, periventrikuline edema, povoratinkliniu (subarachnoidiniu) plyšių suspaudimu ir klinikinių simptomų deriniu – vyrauja intelektualiniai – amneminiai ir ataksiniai sutrikimai. Taip pat būdingi dubens organų kontrolės sutrikimai (18).

Vėlyvoji (potrauminė) epilepsija yra dažna galvos smegenų traumų komplikacija. Penetruojanti galvos smegenų trauma didina epilepsijos riziką pirmaisiais metais po traumos beveik 600 kartų. Veiksniai, lemiantys potrauminės epilepsijos atsiradimą – ankstyvieji priepuoliai (25 %), galvos traumos sunkumas (lengva 0,1 – 0,6 %, vidutinė 0,7 – 1,6 %, sunki 7,1 – 11,5 %), smegenų žievės pažeidimas (uždaros traumos - 7 – 39 %, atvirosios – 20 – 57 %), kraujosruvos (35 %), įspaustiniai lūžiai (17 %), kiauriniai šautiniai sužalojimai (53 %) (18).

Trepanacinis sindromas gali būti ligoniams, kuriems ankstyvojoje traumos stadijoje buvo atlikta dekompresija. Dėl susidariusio rando kaulo defekto srityje juntamas skausmas, kuris neretai siejasi su atmosferos slėgio kitimais, emocine būsena. Visos traumos gali sukelti grįžtamus ir negrįžtamus galvos smegenų pokyčius. Potrauminių padarinių intensyvumui reikšmės turi potrauminės komos gylis, jos trukmė, traumos sunkumas, kitų organų pažeidimai, po traumos atsiradusios komplikacijos, ligonio amžius. Net ir nestiprios traumos gali sukelti Parkinsono, Alzheimerio ir kt. ligas (20).

Patyrus galvos smegenų traumą ir pažeidus priekinę kaktinės dalies žievę, gali sutrikti šios funkcijos: darbinė atmintis, ilgalaikė atmintis, epizodinė atmintis ir veiksmų kontrolė. Radžiuvienė R.. ir bendraautoriai (21) apibūdina afaziją kaip kalbos sutikimą, kuris dažnai atsiranda dėl specifinių neurologinių sutrikimų. Afaziją gali sukelti dominuojančio pusrutulio pažeidimai dėl insulto, naviko, galvos traumos, encefalito, Alzhaimerio ligos, embolija, aneurizma, Parkinsono liga, trumpalaikė afazija gali būti po epilepsijos priepuolio ar migrenos. Dažnai afazija pasunkina

reabilitacijos eigą. Literatūroje nurodoma, kad ir po 6 mėnesių 12-18 proc. asmenų lieka šie sutrikimai.

Subačiūtė J. bendraautoriai (22) literatūroje aprašo ir kitas galvos smegenų traumos pasekmes, tokias kaip potrauminiai pažinimo ir psichikos sutrikimai. Iš praktikos matoma, kad visiems asmenims po traumos pablogėja atmintis (trauminė amnezija), o atminties sutrikimas išlieka pastovus ar dalinai sutrikęs po vidutinio sunkumo ir sunkios traumos. Labai dažnai po traumos asmuo negali suvokti laiko ir aplinkos, sutrinka dėmesys.

Liekamieji reiškiniai po galvos smegenų traumos vertinami po 6mėn. balais, naudojant Glazgow išeičių skalę:

1. Mirtis;

2. Vegetacinė būklė; 3. Sunkus invalidumas;

4. Nedidelio laipsnio invalidumas;

5. Pilnas pasveikimas, pilna socialinė adaptacija.

Patyrus galvos smegenų traumą būtina reabilitacija, kurios metu yra siekiama išvengti ligos komplikacijų, pagerinti asmens funkcionavimą arba, jei atstatyti prarastų funkcijų nepavyksta, tada pagrindinis tikslas – kiek įmanoma padidinti nepriklausomumo lygį bei išlaikyti pasiektą funkcionalumo lygį.

1.5 Pacientų, patyrusių galvos smegenų traumą reabilitacija

Ilgą laiką prioritetinė medicinos kryptis buvo ūminių ligų diagnostika, gydymas ir profilaktika. Tačiau ilgėjant žmonių gyvenimo amžiui pradėjo vyrauti lėtinės ligos, kurių profilaktika ir gydymo efektyvumas yra mažesnis nei ūminių ligų. A. Kriščiūno teigimu (23), medicinos pažanga, kurios dėka vis daugiau žmonių išlieka gyvi po sunkių traumų ir ligų, lemia tai, kad gydytojams vis dažniau tenka susidurti su ligų ir traumų pasekmėmis, kurios sutrikdo pagrindines žmogaus biosocialines funkcijas. Jų sugrąžinimui, korekcijai būtinas ne tik medicininių, bet ir socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių kompleksas. Todėl kasmet sergančiųjų reabilitacijai skiriama vis daugiau dėmesio.

Lotyniškai „rehabilitation“ reiškia atsigavimas. Pagal PSO, reabilitacijos sąvoka skamba taip: reabilitacija – tai koordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas siekiant maksimalaus reabilituojamojo funkcinio aktyvumo (20, 47).

Visas reabilitacinis vyksmas turi būti atliekamas taip, kad ir pats pacientas būtų į jį įtrauktas. Reabilituojamas asmuo, o ne liga (43). Tai, skirtingai nuo slaugos, aktyvus vyksmas, į kurį pacientas aktyviai įtraukiamas ir vykdo specialistų nurodymus. Svarbiausios reabilitacijos funkcijos – psichikos, judėjimo (motorinės) ir kalbos.

Pagrindiniai prarastų funkcijų atkūrimo principai:  Ankstyva reabilitacijos pradžia;

 Reabilitacijos metodų etapiškumas, vientisumas ir reikiama trukmė;

 Sudėtinis visų reabilitacijos metodų taikymas (vaistai, kineziterapija, ergoterapija, masažas, logopedija, techninių reabilitacijos priemonių taikymas);

 Socialinės adaptacijos klausimų sprendimas.

Skiriami keturi reabilitacijos laikotarpiai – ankstyvasis, tarpinis, vėlyvasis ir liekamųjų reiškinių.

Ankstyvioji reabilitacija – ji pradedama taikyti jau kitą parą po traumos. Paskiriami specialūs kvėpavimo pratimai, gydymas padėtimi – specialus paciento guldymas. Baigiant ankstyvąją reabilitaciją jau galima ir gydomoji mankšta – pasyvieji ar pusiau pasyvūs pratimai. Pradedamos logopedo atliekamos procedūros.

Per tarpinį laikotarpį jau būna išryškėję stabilūs neurologiniai sutrikimai – motorikos, judesių koordinacijos, kalbos. Pereinama nuo pasyviųjų ar pusiau pasyvių pratimų prie aktyviųjų. Pradėjus sėdėti, atliekami ir pečių lanko pratimai. Kalbos sutrikimų atvejų tęsiamos logopedo atliekamos procedūros.

Vėlyvuoju laikotarpiu vyrauja aktyvūs pratimai. Stengiamasi maksimaliai atkurti laikinai sutrikusią funkciją ar kompensuoti prarastą. Didelis dėmesys skiriamas stovėjimui ir vaikščiojimui, kurių etapinis mokymas ypač sudėtingas ir svarbus. Liekamųjų reiškinių laikotarpiu tęsiamos nurodytos priemonės, tačiau jau dažniausiai reabilitacijos ligoninėje.

A. Kriščiūno (23) nuomone, vykdant medicininę reabilitaciją būtina tobulinti ligonių funkcinės būklės vertinimo metodikas, diegti naujas reabilitacijos technologijas. Svarbu skatinti techninių reabilitacijos priemonių gamybą.

Bagdžiūtė E. (24) savo disertacijoje teigia, jog trauminio galvos smegenų sužalojimo pasekmes lemia ne tik traumos sunkumas, bet ir sveikatos būklė iki traumos ir traumos metu, bei asmens amžius. Todėl galvos smegenų traumą patyrusiam asmeniui ankstyva reabilitacija yra būtina ir, atsižvelgiant į asmens būklę, pradedama dar gulint ligoninėje. Prie ankstyvosios reabilitacijos priskiriamas ir gydymas padėtimi, labai svarbu yra specialus asmens paguldymas, kuris padeda išvengti kontraktūrų, gerina periferinę kraujotaką, mažina pragulų atsiradimo galimybę ankstyvoje ir tolimesnėje asmens reabilitacijoje.

1.6 Ergoterapijos taikymas po patirtos galvos smegenų traumos

Pirmieji duomenys apie ergoterapijos elementų taikymą gydymo praktikai siekia senovės Egiptą. Tuo metu ligoniams, kenčiantiems nuo melancholijos, buvo taikomi žaidimai ir veikla. Tuo buvo siekiama pagerinti jų sveikimą.

XVIII – XIX a. ligoniams, sergantiems psichikos ligomis, gydyti buvo pradėtas taikyti moraliojo – pamokomojo gydymo principas. Šis gydymas rėmėsi prielaida, kad ligonio įtraukimas į įvairias kasdienes veiklos užduotis gali atkurti normalias individo funkcijas. Tai padėjo pagrindus ergoterapijos mokslui atsirasti (20). Amerikos ergoterapijos asociacija ergoterapiją apibudina kaip gydymą kasdiene veikla, darbu ar laisvalaikio užsiėmimais, kad didėtų ligonio savarankiškumas, sustiprėtų socialinis vystymasis ir kiek galima būtų išvengta negalios. Ergoterapija apima prisitaikymą aplinkoje, maksimalaus nepriklausomumo siekimą ir gyvenimo pilnatvės gerinimą (25). Pasaulinės ergoterapeutų federacijos pateiktame ergoterapijos apibrėžime nurodoma, kad tai yra medicinos disciplina, susijusi su žmonėmis, turinčiais laikiną arba pastovų pažeidimą, fizinę bei protinę negalią. Kvalifikuoti ergoterapeutai ligonio užimtumu siekia ugdyti ar atkurti maksimalų jo aktyvumą (25).

Ergoterapijos tikslas – pacientų galimybių grąžinimas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, tuo siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus bei asmens visuomeninius poreikius. Tikslinga veikla skirstoma taip:

 Kasdienė veikla – veikla, kurią žmogus atlieka savarankiškai kasdien (pvz., asmens higiena, valgymas, rengimasis);

 Darbinė veikla – atliekama namų ūkyje mokymosi ir profesinėse srityse;

 Laisvalaikis – veikla, kuri nėra priklausoma, kuria siekiama malonumo, atsipalaidavimo, pasilinksminimo, saviraiškos (26).

Ergoterapija siekiama sugrąžinti paciento fizinius, socialinius ir profesinius sugebėjimus. Pagrindinis dirbančio su pacientais po galvos smegenų traumos ergoterapeuto tikslas atgauti ir kuo ilgiau išlaikyti funkcinį jų pajėgumą. Ergoterapeutas turi įvertinti:

 Sensorines funkcijas - jutimus, propriorecepciją, pusiausvyrą, regėjimą;

 Suvokimą – kūno schemos, padėties erdvėje, topografinės orientacijos, gebėjimą pažinti daiktus apčiuopos būdu, kūno dalių padėties, judėjimo krypties suvokimą;

 Nervų ir raumenų sistemos būklę – judesių amplitudę, raumenų tonusą, jėgą, ištvermę, kūno padėties kontrolę;

 Motoriką – judesių kontrolę, įpročius, burnos raumenų motorikos kontrolę;

 Psichosocialinius įgūdžius – interesus, saviraišką, laiko planavimą, buitinius įgūdžius, vaidmenis šeimoje;

 Aplinkos pritaikymo bei techninių reabilitacijos priemonių poreikį (20).

Ergoterapijos priemonės, naudojamos pacientams, po galvos smegenų traumų, skirtos specifiniam dedikuotam tikslui:

 Pažinimo funkcijoms gerinti. Pacientams po galvos smegenų traumų dažniausiai atsiranda trumpalaikės ir ilgalaikės atminties sutrikim, todėl ergoterapeutas turi informuoti šeimos narius, kad jie informaciją pacientui pateiktų raštu ir kad tai darytų keletą kartų. Pažinimo funkcijoms ugdyti pacientas mokomas pateikiant nedidelę dalį informacijos ir ją nuolat kartojant. Gali būti vartojamos suvokimo funkcijoms ugdyti skirtos kompiuterių programos, dėlionės, loginės užduotys, įvairių formų figūros ir pan. Reikia atkreipti dėmesį į paciento gebėjimus planuoti, orientuotis, pastebėti klaidas, gebėjimą vykdyti komandas, gebėjimą atsiminti skaičius ir žodžius, gebėjimą susikoncentruoti. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų traumą, dažnai sutrinka arba pakinta orientacija situacijoje, vietoje, laike, bei suvokime. Įvertinti pažinimo funkcijas klinikinėje praktikoje plačiai naudojamas struktūrizuota pažintinių funkcijų tyrimo metodas trumpas protinės būklės tyrimas (TPBT) (27).

 Jėgai ir ištvermei didinti. Pacientams skiriami pratimai koordinuotiems rankų judesiams ugdyti, judesiams, ugdant mažuosius judesius (smulkiąją motoriką). Ergoterapeutas turi didinti nusilpusių raumenų jėgą, lavinti taisyklingus, greitus koordinuotus rankų judesius.  Kontraktūrų profilaktikai ir šalinimui. Labai svarbi alkūnės riešo ar plaštakos kontraktūrų

profilaktika. Tuo tikslu atliekami aktyvieji ir pasyvieji galūnių judesiai. Susidarius kontraktūrai, ji šalinama.

 Savarankiškumui mokyti. Ergoterapeutas turi padėti siekti kuo didesnio paciento savarankiškumo ir aktyvumo kasdienėje veikloje, kad pacientas būtų kuo savarankiškesnis. Tai apima: valgymą, asmens higieną, prausimąsi, apatinės ir viršutinės kūno dalių apsirengimą, naudojimąsi tualetu.

 Namų ir darbo aplinkos įvertinimui ir pritaikymui. Ergoterapeutas gali padėti ir patarti kaip pritaikyti paciento aplinką. Reikia pašalinti kilimėlius, slenksčius, nes aplinka turi būti saugi griuvimo atveju. Namuose esančią vonią geriau pakeisti dušu, šone pritaisyti turėklus. Pagerėjus paciento būklei, jis gali dirbti pritaikius darbo aplinką.

 Bendravimo mokymui. Bendravimą labai sunkina regėjimo lauko sutrikimai, dvejinimasis akyse, neaiškus vaizdas. Todėl patariama pacientą treniruoti pakaitomis uždengiant kiekvieną akį.

 Mobilumo garantavimui. Atsižvelgiant į paciento būklę, pritaikyti jam tinkamą vežimėlį ar kitas technines priemones.

 Pomėgių, interesų skatinimui. Ergoterapeutas turi įvertinti paciento interesus, pomėgius, išsiaiškinti, kaip pacientas vertina tam tikras veiklas, skatinti tikslingą veiklą (20).

Freire R. F. ir kt. (28) teigia, kad ergoterapeutas turi įvertinti paciento pažinimo funkcijas tam, kad būtų nustatyta asmens gebėjimas gyventi savarankiškai ir saugiai, patogiai dirbti ir užsiimti bet kokia kita veikla, autorių nuomone tai yra svarbu ir prasminga, norint užtikrinti asmens pilnavertišką gyvenimą po reabilitacijos.

Užsienio literatūros duomenimis, pažintinių funkcijų sutrikimai turi įtakos ligonių elgsenai ir kasdienei veiklai, riboja jų funkcinės būklės atsigavimą stacionarios reabilitacijos laikotarpiu, lemia stacionarios reabilitacijos trukmę. Pastebima, jog poveikio sėkmę daugumai lemia žmogaus motyvacija, noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Motyvuotai ir prasmingai žmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios pažinimo funkcijos (29).Esant kognityvinių funkcijų sutrikimams, reabilitacijos tikslas – atkurti prarastas funkcijas ir mokyti pacientus kompensuoti funkcijas, kurios negali būti atkurtos. Vidutinio sunkumo ir sunkios galvos smegenų traumos auka gali turėti problemų su pagrindinėm pažintinėmis funkcijomis (atmintis, kalba, dėmesys), taip pat sudėtingų pažinimo funkcijų (planavimo, sprendimų priėmimo ir elgesio). Patyrusiems lengvą galvos smegenų traumą pacientams gali neprireikti didelės pažintinės funkcijų atsigavimo reabilitacijos, nors jis ar ji gali patirti problemų, su atminties, emocijų ir elgsenos pokyčiais. Ergoterapijos metu pirmiausia stiprinami pagrindiniai įgūdžiai (dėmesys, suvokimas) arba kompensuojama iki normalios būsenos, kompleksiniai gebėjimai taip pat pridėti prie reabilitacijos programos gydymo (argumentavimas, planavimas, sprendimas) (44). Pacientui gali tekti iš naujo mokytis, siekiant nustatyti spalvas, formas, ir objektus. Jam taip pat gali tekti iš naujo mokytis, skaityti, rašyti, arba vartoti kalbą. Sąmoningų asmenų kognityviniai sutrikimai dažnai apima tokias problemas: sunkumai susiejant skirtingus laikotarpius, sunkumai formuluojant mintis, painiojami arba tam tikram laikui užmirštami įvykiai, kai kuriems kyla sunkumų, mokantis naują informaciją. Kitiems, po galvos smegenų pažeidimų, būna sunku interpretuoti kitų žmonių veiksmus, todėl sunku funkcionuoti socialinėse situacijose. Smulkiosios motorikos judesių lavinimo siekiama leidžiant pacientui naudotis pirštų judesiais esant skirtingoms kūno pozicijoms ir judesių kombinacijoms – pirštų judesiai lavinami su ištiesta ar sulenkta, supinuota ar pronuota ranka, esant skirtingoms galvos, pečių ir liemens pozicijoms. Atliekami pratimai su specialiomis ergoterapijos priemonėmis smulkiajai motorikai lavinti (30).

1.6.1 Ergoterapijos taikymo laipsniškumas.

Vis dažniau reabilitacija, kaip ir kitos reabilitacijos priemonės, pradedamos taikyti ūminiu ligos periodu, po operacijos ar intensyvios terapijos skyriuje. Taigi, ergoterapija svarbi bet kurios gydymo stadijos metu. Tačiau priklausomai nuo ligonio būklės, ligos stadijos ar taikomo gydymo skiriasi ergoterapijoje taikomos priemonės, jų intensyvumas. Ergoterapijos taikymo laipsniškumą galima skirstyti į keturias stadijas:

1. Paruošiamieji (papildomi) metodai; 2. Įgalinanti veikla;

3. Tikslinga veikla; 4. Užsiėmimai.

Šios stadijos ergoterapijos metu nebūtinai turi būti pradedamos nuo pirmosios stadijos. Ergoterapeutas turi laikytis principo, kad jo galutinis darbo rezultatas yra kiek įmanoma savarankiškesnis ligonis, sėkmingai save realizuojantis kasdienėje, darbinėje veikloje bei socialiniame ir kultūriniame gyvenime.

1 stadija. Paruošiamieji (papildomi) metodai.

Tai procedūros, kurios paruošia ligonį atlikti veiklą, tai tarsi įžanga prieš pradedant veiklą. Tai įvairūs pratimai siekiant užtikrinti kūno padėtį, judesių amplitudę, stimuliuoti jutimus, įtvarų taikymas kontraktūrų profilaktikai ir kt. Šios priemonės labai dažnai naudojamos (bet neapsiriboja) ūminės ligos stadijos metu.

2 stadija. Įgalinta veikla.

Daug pratimų, naudojamų ergoterapijoje, laikomi ne tikslinga veikla, bet tam tikros pakopos link gebėjimų atlikti tikslingą veiklą. Tokie pratimai vadinami įgalinančia veikla, pvz., įvairių kaladėlių, kūgių dėliojimas, rūbų užtrauktukų, stalo įrankių naudojimo ugdymas bei suvokimo – motorikos įgūdžius ugdantys pratimai. Šie pratimai bei veikla neatrodo labai reikšmingi ligoniui, kad stimuliuotų didesnį susidomėjimą ar motyvaciją tikslingai veiklai, tačiau jos gali būti reikalingos treniruoti ligonių sensomotorines, suvokimo ir pažintines funkcijas, reikalingas tikslingai veiklai.

3 stadija. Tikslinga veikla.

Tikslinga veikla jungia veiksmus, turinčius neatskiriamą tikslą, kurie yra betarpiškai susiję su ligoniu ir yra jam reikšmingi. Tikslinga veikla yra kasdienio gyvenimo užduotys, pvz., valgymas, grąžinimasis, rengimasis, judėjimas, darbinė veikla bei laisvalaikio užsiėmimai. Veiklos tikslingumas jaučiamas paties ligonio, nėra kaip nors įrodomas ar pagrindžiamas. Svarbu ne tik išmokyti ligonį pasirūpinti savimi, tačiau suteikti pasitikėjimo savimi bei pilnatvės jausmą.

4 stadija.Užsiėmimai.

Tai aukščiausias ergoterapijos taikymo lygis. Ši stadija ergoterapijoje taikoma gyvenamojoje ar darbo aplinkoje. Įvairios užduotys, sėkmingai atliktos pritaikytoje aplinkoje, reabilitacijos įstaigose, negarantuoja sėkmės grįžus namo, į įprastą ligoniui aplinką. Todėl ergoterapijos taikymas baigiamas tik tada, kai ligonis sėkmingai realizuoja savo veiklą natūralioje aplinkoje (20).

1.7 Grįžtamasis ryšys taikant MediTouch HandTutor pirštinę

Grįžtamojo ryšio pagalba, naudojant specialius įrenginius, pacientas realiu laiku gauna vaizdinį ir/ar garsinį atsaką į savo atliekamą veiksmą. Nustatyta, kad grįžtamojo ryšio taikymas reabilitacijoje, asmenims po galvos smegenų pažeidimų, suteikia galimybę geriau valdyti motorinius judesius (31). Jei judesys atliekamas su grįžtamąja informacija realiu laiku, trunka ilgiau nei 150 m/s, propriocepcinė informacija leidžia atlikti korekcijas judesio metu (32).

Pratimai, kurių metu atliekami tikslūs, pasikartojantys, ritmingi judesiai, su grįžtamąja informacija, didina dėmesio koncentraciją užduoties metu, o tai skatina efektyvesnį judesio motorikos kūrimą bei didina paciento motyvaciją kuo tiksliau atlikti judesį (33).

MediTouch – Izraelio firma, kuri projektuoja bei gamina fizinės terapijos priemones, leidžiančias pacientui kuo greičiau pasiekti geresnių rezultatų atstatant judamojo - atraminio aparato funkcijos sutrikimus. Fizinės terapijos priemones sudaro uždedami įtaisai ir speciali kompiuterinė reabilitacijos programa. Sistema yra naudojama daugelio pirmaujančių fizinės terapijos centrų visame pasaulyje, turi FDA ir CE sertifikatus.

Šis priemonių kompleksas reabilitacijos įstaigose naudojamas pacientų atstatymui t.y. judamojo-atraminio aparato funkcijų ir motorikos vystymui ir/ar atstatymui:

 Po neurologinių pažeidimų (pvz.: insultas);  Po trauminių smegenų pažeidimų;

 Po periferinių nervų pažeidimų;  Po nudegimų;

 Po trauminių galūnių pažeidimų;  Po ortopedinių operacijų;

 Sergant išsėtine skleroze;

 Sergant cerebraliniu paralyžiumi;  Sergant Parkinsono liga;

 Vaikams, turintiems koordinacijos vystymosi sutrikimų;  Esant kauzalgijai (ilgalaikis deginančio skausmo sindromas);  Esant raumenų silpnumui (34).

MediTouch HandTutor fizinės terapijos įtaisas sukurtas plaštakos funkcinės ir smulkiosios motorikos reabilitacijai. Sistema susideda iš ergonomiškos pirštinės ir specialios reabilitacijos kompiuterinės programos. Ši sistema leidžia atlikti kiekybinį bio-mechaninį plaštakos (riešo, pirštų) judesių vertinimą, modeliuoti fizinę terapiją bei objektyviai įvertinti jos eigą.

Prietaisas turi 5 skirtingų dydžių pirštines kairei bei dešinei rankai, kurios tinka nuo 7 metų amžiaus.

Graham J. (35) išanalizavo literatūrą su 3 skirtingomis technologijomis rankos reabilitacijai kurios taikytos reabilitacijai po insulto bei galvos traumų. „SaeboFlex“ pirštinė naudojama griebimo funkcijai lavinti – tai mechaninė pirštinė su reguliuojamomis spyruoklėmis. Suėmus daiktą ir atleidžiant pirštus spyruoklių pagalba pirštai yra tiesiami ir daiktas paleidžiamas. Atlikti testų rezultatai parodė, kad 6 iš 7 pacientų pasiekė kliniškai geresnius rezultatus naudojant SaeboFlex prietaisą. Prietaiso trūkumas – pacientas, kuriam sutrikusi lenkimo/tiesimo funkcija, šis prietaisas sunkiai įvaldomas. Antras analizuotas prietaisas – ”Bioness H200“. Tai prietaisas su elektros stimuliacija į nervą, tai priverčiant reikiamus raumenis susitraukti ir sugriebti daiktą bei jį paleisti. Su šiuo prietaisu taip pat buvo atlikti tyrimai dviem tiriamosioms grupėms ir grupės, kuri naudojo Bioness H200 įrenginį, rezultatai buvo statistiškai reikšmingesni (p<0,05), lyginant su antra grupe, kuri reabilitavosi naudojant įprastus metodus. Lyginant abu prietaisus, manoma, kad Bioness H200 yra naudingesnis, nes vien atliekant judesį mechaniškai kai kurie pacientai nesugeba to atlikti savarankiškai dėl sutrikusios rankos funkcijos. Ir trečioji technologija reabilitacijoje – „The MediTouch Handtutor“ pirštinė, kuri prijungta prie kompiuterio ir yra naudojamas grįžtamasis ryšys realiu laiku. Atlikto tyrimo duomenimis, pacientams kuriems taikytas šis metodas, testų rezultatai buvo statistiškai reikšmingi (p<0,05).

Straipsnio autorius savo išvadose teigia, jog Jungtinėse Karalystėse šiuo metu populiaresnis ir senesnis yra SaeboFlex prietaisas bei plačiau naudojamas reabilitacijoje nei kiti du išvardinti prietaisai. Bet, matant tyrimų rezultatus, imtasi plačiau domėtis ir naudoti Bioness H200 bei Handtutor prietaisus su grįžtamuoju ryšiu realiu laiku. Vieningai sutarta, kad naujosios technologijos sparčiai didina pacientų atsigavimą po patirtų galvos traumų ar insultų.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1 Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos leidimas (1 priedas). Taip pat gautas raštiškas Palangos reabilitacijos ligoninės direktoriaus leidimas įstaigoje atlikti tyrimą. Tyrimas atliktas 2016.04 – 2016.10 metais.

Tyrime dalyvavo 39 asmenys ( 26 vyrų ir 13 moterų) patyrę galvos smegenų traumą ir reabilituojami antrame reabilitacijos etape.

2.2 Tiriamųjų imtis ir tyrimo eiga

Tiriamieji buvo įtraukiami į tyrimą atsižvelgiant į kriterijus: 1. Trumpas protinės būklės tyrimas (TPBT) ≥ 11 balų; 2. Reabilitacijos trukmė 28 d.

Neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

1. Trumpas protinės būklės tyrimas (TPBT) ≤ 11 balų; 2. Reabilitacijos trukmė ilgesnė/trumpesnė, nei 28 d.; 3. Rankos hemiplegija.

Prieš atliekant tyrimą visi atrinkti tyrimo dalyviai buvo raštiškai informuoti apie atliekamą tyrimą, jo tikslą bei uždavinius, darbo metodiką, visišką pacientų konfidencialumo užtikrinimą. Visi pacientai pasirašė dalyvauti tyrime sutikimo formas (3 priedas). Pacientams taip pat palikta galimybė esant norui nutraukti dalyvavimą tyrime. Tiriamieji buvo koduojami į dvi atskiras grupes atsitiktine tvarka – tiriamųjų bei kontrolinę grupes.

Tyrimui atlikti taikomas kiekybinis tyrimas (testavimas, duomenų analizė). Tyrime naudota: Funkcinio nepriklausomumo, trumpo protinės būklės, testai bei The MediTouch pirštinė ir su ja gauti amplitudžių bei progreso duomenys.

Prieš darbą su pacientais buvo pildoma tyrimui sudaryta anketa (7 priedas) kurią sudarė klausimai apie asmens lytį, amžių, išsilavinimą, darbo pobūdį, rankos pažeidimus, traumos pobūdį, kuri ranka dominuojanti, traumos lokalizacija ir ar pacientas anksčiau yra patyręs galvos traumų.

Pacientų funkcinė būklė buvo vertinta du kartus: prieš pradedant taikyti ergoterapiją ir po ergoterapijos taikymo antrame reabilitacijos etape. Su tiriamaisiais reabilitacijos metu dirbo reabilitacijos specialistų komanda (fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, slaugytoja, kineziterapeutas, ergoterapeutas, logopedas, psichologas, masažuotoja, socialinis darbuotojas, ortopedas), kuri ligoniams sudarydavo individualią reabilitacijos programą. Taip pat į reabilitacijos komandą buvo įtraukiami ir šeimos nariai.

Kontrolinės grupės tiriamiesiems buvo sudarytos individualios įprastinės ergoterapijos programos, kurias sudarė 5 užsiėmimai per savaitę po 30 min. Užduotys buvo atliekamos nekeičiant paciento aplinkos, pradinės kūno padėties, t.y. visas užduotis tiriamieji atliko sėdėdami.

Kontrolinei grupei ergoterapijos užsiėmimai vyko taip pat 5 kartus per savaitę. Buvo sudarytos individualios įprastinės ergoterapijos programos, kurios vyko 3 kartus per savaitę po 30 min, o kiti 2 užsiėmimai buvo vykdomi su The MediTouch pirštine kitame ergoterapijos kabinete taip pat 30 min per dieną.

2.3 Tyrimo instrumentai

1. Funkcinio nepriklausomumo testas; 2. Trumpas protinės būklės tyrimas;

3. The MediTouch plaštakos amplitudė centimetrais.

2.3.1 Kasdienės veiklos sutrikimų vertinimas pacientams, patyrusiems galvos

smegenų traumą, naudojant Funkcinio nepriklausomumo testą (FNT)

FNT testas yra naudojamas negalios sunkumui pamatuoti(5 priedas). Jį sudaro 18 vertinamų veiklos pobūdžių, kurios nepriklausomumo testo duomenimis apima šias sritis: savęs priežiūra (valgymas, asmens higiena, maudymasis, viršutinės ir apatinės kūno dalies apsirengimas/nusirengimas, pasinaudojimas tualetu), sfinkterių kontrolė (šlapinimasis, tuštinimasis), judrumas/persikėlimas (lova, kėdė, neįgaliojo vėžimėlis, tualetas ir vonia, dušas), judėjimas lygiu paviršiumi ir laiptais (vaikščiojimas/judėjimas neįgaliuoju vėžimėliu lygiu paviršiumi, judėjimas laiptais), bendravimas (gebėjimas suvokti ir atsakyti) ir socialinis pažinimas (socialinis bendravimas, problemų sprendimas, atmintis).Kiekviena veikla vertinama septynių balų sistemoje, kuri atspindi veiklą nuo visiškos paciento priklausomybės iki nepriklausomybės. Visiška tiriamojo priklausomybė vertinama 1 balų, o paciento nepriklausomybė vertinama 7 balais. FNT

įvertinama neįgalaus žmogaus reali veikla, o ne tai, ką tiriamasis galėtų daryti, jeigu būtų kitokios aplinkybės.

Valgymo procesas vertinamas toks, kurio metu naudojami įprasti indai ir įrankiai maistui atnešti prie burnos, jo kramtymas, rijimas. Maistas pacientui patiekiamas įprastinėmis sąlygomis ant stalo ar padėklo. Asmens higiena – procesas apima burnos priežiūrą, šukavimąsi, rankų plovimą ir veido prausimą, vyrų skutimąsi, moterims - kosmetikos naudojimą. Maudymasis – tai apima prausimąsi, muilinimąsi, plovimąsi bei šluostymą nuo kaklo žemyn (neskaitant nugaros). Gali būti naudojimąsi vonia ar dušu, kaip žmogui patogiau. Viršutinės kūno dalies apsirengimas apima apsirengimą ir nusirengimą virš juosmens, pagal poreikį įtvarų ar protezų užsidėjimą ir nusiėmimą. Apatinės kūno dalies apsirengimas apima apsirengimą ir nusirengimą nuo liemens žemyn, įtvarų, jei juos naudoja, užsidėjimą ir nusiėmimą. Tualetas apima tarpvietės higieną, drabužių nusiėmimą, užsidėjimą, pasinaudojus tualetu. Persikėlimas: lova, kėdė, vėžimėlis – apima visus persikėlimų aspektus (iš ar į lovą). Persikėlimas tualete apima saugų persikėlimą ant klozeto ir atgal. Persikėlimas į dušą/vonią apima patekimą į dušą/vonią ir atgal, atliekant tai saugiai (dušas su ar be bortelio). Vaikščiojimas/judėjimas vežimėliu apima judėjimą pėsčiomis ar vežimėliu lygiu paviršiumi (atlikimas turi būti stabilus ir saugus). Lipimas laiptais apima lipimą laiptais 12 – 14 pakopų aukštyn ir žemyn.

Bendra balų suma siekia nuo 18 iki 126 balų (37).  1 – visiška pagalba (apsitarnavimas 0 %);  2 – maksimali pagalba (apsitarnavimas 25 %);  3 – vidutinė pagalba (apsitarnavimas 50 %);  4 – minimali pagalba (apsitarnavimas 75 %);  5 – priežiūra;

 6 – modifikuotas nepriklausomumas (įrankis);  7 – visiškai nepriklausomas.

2.3.2 Pažintinių funkcijų vertinimas pacientams, patyrusiems galvos smegenų

traumą trumpu protinės būklės tyrimu (TPBT)

TPBT yra vienas plačiausiai naudojamų priemonių, pažinimo funkcijoms įvertinti (6 priedas). TPBT paprastai ir greitai įvertinamos šios kognityvinės funkcijos:

 orientacija laike bei vietoje;  gebėjimas įsiminti žodžius;

 trumpalaikė atmintis;  dėmesys (skaičiavimas);  kalba;

 vykdomoji funkcija (praksis);  rašymas;

 regos - erdviniai, konstrukciniai gebėjimai. Pažinimo funkcijų sutrikimas vertinamas pagal skalę:  Nuo 0 iki 10 balų – sunkus pažinimo sutrikimas;  Nuo 11 iki 20 balų – vidutinis pažinimo sutrikimas;  Nuo 21 iki 24 balų – lengvas pažinimo sutrikimas;  Nuo 25 iki 29 balų – nežymus pažinimo sutrikimas;  30 balų – pažinimo sutrikimo nėra (20).

2.3.3 The MediTouch HandTutor pirštinė

MediTouch Handtutor Sistema yra paremta pasikartojančiais intensyviais pirštų ir riešo lenkimo ir tiesimo pratimais. Pacientas mūvi ergonomiską prištinę su sensoriais, kurie registruoja paciento judesius ekrane. Handtutor programinė įranga leidžia pacientui matyti savo progresą realiu laiku, jį motyvuoja ir suteikia galimybes treniruoti pažeistas vietas optimaliausiu būdu (38).

Sistema, pagal gautus paciento pirštų bei riešo rodmenis, parenka optimaliausią greitį bei lygį, o rankos funkcijai gerėjant, automatiškai sunkinamas lygis. Taip pat specialistas, dirbantis prie programinės įrangos, gali savarankiškai, savo nuožiūra parinkti užduoties lygį bei parametrus.

Sistemoje yra įdiegti reabilitacinės užduotys/žaidimai su grįžtamojo ryšio efektu. Galima rinktis iš 5 užduočių/ žaidimų: gyvatėlė, krepšinis, sniego karas, lenktynės, kamuoliukų šaudymas, lenktynės.

Pacientui uždėjus tinkamo dydžio pirštinę kompiuterinės programos pagalba nustatoma riešo bei pirštų tiesimo/lenkimo amplitudė, kuri matuojama milimetrais (mm). Specialistas, pagal riešo bei pirštų lenkimo/tiesimo progresą, daro išvadas apie paciento būklės gerėjimą. Įrangos atstovai nepateikia vertinimo kriterijų, todėl vertinimas yra subjektyvus.

Pasirinkta optimaliausia Handtutor užduotis – gyvatėlė, kuria reikia vesti kamuoliuką per nustatytą takelį ekrane. Programa seka riešo, kumščio ir pirštų judesius. Suspaudžiamas kumštis kamuoliuką paslenka žemyn, ištiesiami pirštai – aukstyn, riešo judesiai veikia analogiškai. Ekrane rodomas kamuoliuko linijinis kelias, ir audio signalai nurodantys kada kamuoliukas palieka takelį arba skatinantys, kai kamuoliukas slenka takeliu.

2.3.4 Matematinė statistika

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis standartiniais programinės įrangos paketais:

„Microsoft Office Excel 2010” ir “SPSS 21”. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė paklaida (SD). Duomenų skirtumas statistiškai reikšmingas kai p<0,05.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Tiriamojo kontingento charakteristika

Tyrimo metu tiriamųjų kontingentą sudarė 39 pacientai, kurie buvo atsitiktine tvarka suskirstyti į dvi grupes: tiriamąją ir kontrolinę.

3.1.1 Tiriamosios grupės charakteristika

Tiriamąją grupę sudarė 20 asmenų, iš jų 6 moterys (30 %) ir 14 vyrų (70 %) (2 pav.).

2 pav. Tiriamosios grupės asmenų pasiskirstymas pagal lytį

Tiriamosios grupės bendras moterų amžiaus vidurkis siekė 45,50 ±14,15 (X ±SD) o vyrų – 40,36 ±14,62 (X ±SD). Tarp moterų amžius buvo pasiskirstęs nuo 21 iki 58 metų, o tarp vyrų – 23 – 68 metų amžiaus (3 pav.).

30%

70%

Moterys Vyrai

3 pav. Tiriamosios grupės moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal amžių

Stewa – Younas S ir kt. nustatė, jog vyrai žymiai dažniau patiria galvos smegenų traumas, nei moterys (39).

E,Frankevičiūtės ir bendraautorių (5) tyrimas taip pat atskleidė tendenciją, jog vyrai dažniau nei moterys patiria galvos traumas. Autorių atliktame tyrime iš 131 ligonio net 99 buvo vyrai, o tai sudaro 75,6% tiriamųjų imties.

Pagal iššilavinimą tiriamieji buvo skirstomi į 4 grupes: 9 (45%) respondentai turėjo pagrindinį išsilavinimą; 6 (30%) turėjo aukštesnįjį išsilavinimą; 5 (25%) asmenys baigę aukštąjį mokslą; nei vienas neturėjo tik pradinio mokslo išsilavinimo (0%) (4 pav.).

6 14 21 23 58 68 45,50 40,36 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Moteris Vyras Tiriamoji grupė T iri am ųj ų ska ič ius A m ži us , m et ai Amžius (jauniausi) Amžius (vyriausi) Amžius (vidurkis)

4 pav. Bendras tiriamosios grupės pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Panagrinėjome atskirai vyrų bei moterų pasiskirstymą pagal išsilavinimo grupes: 7 vyrai ir 2 moterys turėjo pagrindinį išsilavinimą, 4 vyrai ir 2 moterys buvo įgiję aukštesnįjį mokslo laipsnį o aukštąjį mokslą buvo baigę 4 vyrai ir 1 moteris (5 pav.).

5 pav. Tiriamosios grupės vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Pagal darbo pobūdį asmenys suskirstyti į 3 grupes: bedarbiai, dirbantys fizinį darbą ir dirbantys protinį darbą. Vienas vyras buvo bedarbis, 6 vyrai dirbo fizinį darbą bei 8 – protinį. Tuo

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 T iri am ųj ų ska ič ius pagrindinis aukštesnysis aukštasis pradinis 0 1 2 3 4 5 6 7 vyrai moterys T iri am ųj ų ska ič ius Pagrindinis Aukštesnysis Aukštasis

tarpu tarp moterų, tiriamojoje grupėje, bedarbių nepasitaikė. Keturios dirbo fizinį bei viena protinį darbą (2 lentelė).

1 lentelė. Tiriamosios grupės vyrų bei moterų pasiskirstymas pagal darbo pobūdį

3.1.2 Kontrolinės grupės charakteristika

Kontrolinės grupės tiriamuosius sudarė 19 asmenų, iš jų 7 moterys (36,84 %) ir 12 vyrų (63,16 %) (6 pav.).

6 pav. Kontrolinės grupės asmenų pasiskirstymas pagal lytį

Kontrolinės grupės bendras moterų amžiaus vidurkis siekė 44,43 ±13,64 (X ±SD) o vyrų – 43,42±14,51 (X ±SD). Tarp moterų amžius buvo pasiskirstęs nuo 20 iki 61 metų, o tarp vyrų – 23 – 62 metų amžiaus (7 pav).

63,16% 36,84%

Vyrai Moterys

nk _{Darbo pobūdis Viso:}

Bedarbis Fizinis Protinis

Lytis Vyras 1 6 8 15

Moteris 0 4 1 5

7 pav. Kontrolinės grupės moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal amžių

Tyrimo duomenys buvo išanalizuoti išsilavinimo aspektu pagal 4 išsilavinimo grupes. Nustatyta, jog iš 19 kontrolinės grupės respondentų 7 (36,8%) turėjo pagrindinį išsilavinimą, 6 (31.6%) asmenys buvo baigę aukštesnįjį mokslą, o 6 (31.6%) įgijo aukštojo mokslo laipsnį. Nei vienas, iš kontrolinės grupės asmenų, neturėjo žemesnio išsilavinimo nei pagrindinis (8 pav).

8 pav. Bendras kontrolinės grupės pasiskirstymas pagal išsilavinimą

7 12 20 23 61 62 44,43 _43,42 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 0 10 20 30 40 50 60 70 Moteris Vyras Kontrolinė grupė T iri am ųj ų ska ič ius A m ži us , m et ai Amžius (jauniausi) Amžius (vyriausi) Amžius (vidurkis) 0 1 2 3 4 5 6 7 T iri am ųj ų ska ič ius Pagrindinis Aukštesnysis Aukštasis Pradinis

Kontrolinės grupės respondentų gautus rezultatus apie išsilavinimą panagrinėjome ir pagal lyti. Remiantis gautais duomenimis nustatyta, jog 4 vyrai ir 2 moterys įgijo pagrindinį išsilavinimą, 3 vyrai ir 3 moterys turėjo aukštesnįjį išsilavinimą bei 4 vyrai ir 2 moterys buvo įgiję aukštojo mokslo laipsnį (9 pav).

9 pav. Kontrolinės grupės vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Pagal darbo pobūdį kontrolinės grupės vyrai pasiskirstė tokia seka: 4 vyrai tuo metu buvo bedarbiai, 3 dirbo fizinį darbą, o 5 – protinį darbą. Iš moterų kategorijos 2 buvo bedarbės, taip pat 2 dirbo fizinį darbą o 3 – protinį darbą (2 lentelė).

2 lentelė. Kontrolinės grupės vyrų bei moterų pasiskirstymas pagal darbo pobūdį

0 1 2 3 4 Vyrai Moterys T iri am ųj ų ska ič ius Pagrindinis Aukštesnysis Aukštasis Pradinis

Darbo pobūdis Viso:

Bedarbis Fizinis Protinis

Lytis Vyras 4 3 5 12

Moteris 2 2 3 7