LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
ŽYMANTĖ JONIKAITĖ
ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ SU
SKIRTINGŲ PUSIŲ HEMIPAREZE, SAVARANKIŠKUMO IR
PAŽINTINIŲ FUNKCIJŲ KAITA BEI SĄSAJOS TAIKANT
ERGOTERAPIJĄ KARTU SU INTERAKTYVIA PROGRAMA
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir Reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Doc. Dr. Jolita Rapolienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1 Galvos smegenų insulto samprata ir paplitimas ... 10
1.2 Galvos smegenų insulto tipai ... 10
1.2.1 Hemoraginis insultas ... 11
1.2.2 Išeminis insultas ... 12
1.3 Galvos smegenų insulto pažeista motorinė funkcija ... 12
1.3.1 Galvos smegenų insulto pasekmė - hemiparezė ... 13
1.4 Pažintinių funkcijų samprata ... 14
1.4.1 Bendrieji pažintinių funkcijų sutrikimai po galvos smegenų insulto ... 15
1.4.2 Dėmesys ir atmintis ... 16
1.5 Pažintinių funkcijų sutrikimai pagal galvos smegenų insulto lokalizaciją ... 17
1.6 Reabilitacija po galvos smegenų insulto ... 19
1.6.1 Ergoterapeuto vaidmuo reabilitacijoje po galvos smegenų insulto ... 19
1.7 Interaktyvi pažintinių funkcijų programa ergoterapijoje ... 21
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 23
2.1 Tyrimo organizavimas ... 23
2.2 Tiriamųjų atranka ir tyrimo eiga ... 23
2.3 Tyrimo metodai ir priemonės ... 23
2.4 Poveikio priemonės ... 24
2.5 Duomenų analizės metodai ... 25
3. TYRIMO REZULTATAI ... 30
3.1 Visų tiriamųjų savarankiškumo vertinimas ... 30
3.2 Pirmos ir antros grupės tiriamųjų savarankiškumo vertinimas ... 31
3.3 Visų tiriamųjų pažintinių funkcijų vertinimas ... 39
3.4 Pirmos ir antros grupės tiriamųjų pažintinių funkcijų vertinimas ... 40
3.5 Visų tiriamųjų pažintinių funkcijų ir savarankiškumo pokyčių sąsajos ... 45
3.6 Pažintinių funkcijų ir savarankiškumo pokyčių sąsajos tarp grupių ... 46
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50
IŠVADOS ... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 54
LITERATŪROS SARAŠAS ... 55 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.
SANTRAUKA
Žymantė Jonikaitė. „Asmenų , patyrusių galvos smegenų insultą su skirtingų pusių hemipareze, savarankiškumo ir pažintinių funkcijų kaita bei sąsajos taikant ergoterapiją kartu su interaktyvia programa“ magistro baigiamasis darbas. Baigiamojo darbo vadovė doc. dr. Jolita Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. Kaunas, 2019. 60 p.
Tyrimo tikslas. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą su skirtingų pusių hemipareze, savarankiškumo ir pažintinių funkcijų kaitą bei sąsajas taikant ergoterapiją kartu su interaktyvia programa.
Tyrimo uždaviniai. 1. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumą ir pažintines funkcijas reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje. 2. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą pažintinių funkcijų ir savarankiškumo pokyčių sąsajas. 3. Palyginti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą su kairės ir dešinės pusės hemipareze savarankiškumo ir pažintinių funkcijų pokyčių sąsajas.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliktas VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės neurologijos skyriuje. Tyrimo kontingentą sudarė 40 tiriamųjų, patyrusių galvos smegenų insultą, kurie pagal pažeistą kūno pusę buvo suskirstyti į dvi grupes po 20 asmenų: 1-oje grupėje buvo atrinkti asmenys, patyrę galvos smegenų insultą su dešinės pusės hemipareze, o 2-oje grupėje – asmenys, patyrę galvos smegenų insultą su kairės pusės hemipareze. Tiek pirmai, tiek antrai grupei buvo taikyta įprasta ergoterapija, kurios metu tyrime dalyvaujantys asmenys buvo mokomi kasdienių veiklų atlikimo, vyko darbas su ergoterapijos priemonėmis, bei pažintinėms funkcijoms lavinti buvo naudojama RehaCom interaktyvi programa. Tyrimo metu buvo vertinamas tiriamųjų savarankiškumas ir pažintinės funkcijos, naudojant funkcinio nepriklausomumo testą (FNT).
Išvados. 1. Asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą savarankiškumas ir pažintinės funkcijos reabilitacijos pabaigoje statistiškai reikšmingai padidėjo; 2. Įvertinus asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir pažintinių funkcijų pokyčių sąsajas, buvo nustatytas tiesioginis, silpnas, statistiškai reikšmingas ryšys; 3. Įvertinus asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą su dešinės pusės hemipareze, savarankiškumo ir pažintinių funkcijų pokyčių sąsajas, buvo nustatytas tiesioginis, statistiškai reikšmingas, vidutinio stiprumo ryšys. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų insultą su kairės pusės hemipareze, tarp savarankiškumo ir pažintinių funkcijų pokyčių statistiškai reikšmingas ryšys nebuvo nustatytas.
SUMMARY
Zymante Jonikaite. „Changes and interfaces in the independence and cognitive functions of people after bilateral stroke hemiparesis applying occupational therapy combined with an interactive programme“. Master's thesis. Scientific Adviser – Doc. Dr. Jolita Rapoliene. Lithuanian University of Health Studies, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation, Kaunas, 2019. 60 pages.
The aim: To determine the independence and cognitive functions of people after bilateral stroke hemiparesis applying occupational therapy combined with an interactive programme.
Objectives: 1. To assess the independence and cognitive functions of people after bilateral stroke in the beginning and at the end of rehabilitation. 2. To assess the evidence of the association between cognitive functions and independence of people after stroke. 3. To compare the changes in the association between cognitive functions and independence of people after the stroke with the right and left side hemiparesis.
The research methodology: The research was done in the Rehabilitation Centre „Abromiskes“ in the department of the neurological diseases. The research was made involving 40 patients, who experienced brain stroke. The participants of the research were grouped into two groups of 20 people. The first group consisted of people after stroke with the right-side hemiparesis. The second group consisted of people after stroke with the left-side hemiparesis. Participants of the both groups experienced the same treatment, they were taught to complete routine actions using occupational therapy equipment and interactive RehaCom programme in order to develop cognitive functions. During the research patients’ independence and cognitive functions were assessed, applying the functional independency measuring test.
Conclusion: 1. There was significant statistical improvement in independence and cognitive functions of patients after the stroke at the end of rehabilitation. 2. The association between independence and cognitive functions of people after brain stroke was established a direct, statically important and weak association. 3. After evaluating the association between cognitive functions and independence of people after the stroke with the right-side hemiparesis, there was established a direct statistically significant medium strength association. However, people who have experienced stroke with the left-side hemiparesis, had no association in changes between independence and cognitive functions.
PADĖKA
Noriu nuoširdžiai padėkoti savo mokslinio tiriamojo darbo vadovei Doc. dr. Jolitai Rapolienei už supratimą, palaikymą, atsidavimą ir profesionalią pagalbą rengiant magistro baigiamąjį darbą.
SANTRUMPOS
PSO - pasaulinė sveikatos organizacija GSI - galvos smegenų insultas
VšĮ - viešoji įstaiga
FNT - funkcinio nepriklausomumo testas TPBT - trumpas protinės būklės tyrimas SPSS - statistikos skaičiavimo programa
ĮVADAS
Pasak pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), galvos smegenų insultas (GSI) yra trečia pagal dažnumą mirties priežastis, antra labiausiai paplitusi funkcinės negalios priežastis visame pasaulyje [41] ir net 65 proc. asmenų, patyrusių GSI, yra nustatoma hemiparezė, o tai yra antras dažniausiai ir plačiausiai pripažįstamas sutrikimas [22].
Pažintinių ir motorinių funkcijų sutrikimai yra ypač svarbūs, nes šie du veiksniai gali turėti įtakos funkcinės būklės atkūrimui reabilitacijos metu. Šių dviejų sričių sutrikimas gali prailginti reabilitacijos bei atsistatymo laikotarpį, apsunkina galimybes įsitraukti į kasdienę veiklą, bei pablogina gyvenimo kokybę [61].
Prieš pradedant reabilitaciją, asmenims, patyrusiems GSI, ypač svarbūs yra funkciniai įvertinimai, apimantys ir pažintines funkcijas. Pažintinių funkcijų sutrikimas, patyrus galvos smegenų insultą, yra sudėtingas, o sutrikimo laipsnis priklauso nuo paveiktų smegenų pusrutulių sričių.
Reabilitacija pagerina paciento, turinčio pažintinių funkcijų sutrikimų, kasdienės veiklos įgūdžius [1]. Kasdienės veiklos įgūdžių grąžinimas/atstatymas - neatsiejama ergoterapeuto darbo dalis, todėl efektyvus pažintinių funkcijų lavinimas, taip pat turi užimti aukštą vietą reabilitacijos eigoje.
Užsienio literatūros duomenimis, pažintinių funkcijų sutrikimai turi įtakos ligonių elgsenai ir kasdienei veiklai, riboja jų funkcinės būklės atsigavimą stacionarios reabilitacijos laikotarpiu, lemia stacionarios reabilitacijos trukmę. Pastebima, jog poveikio sėkmę daugumai lemia žmogaus motyvacija, noras bei pastangos siekiant pasveikimo. Motyvuotai ir prasmingai žmogaus veiklai atlikti yra būtinos nesutrikusios pažintinės funkcijos [2]. Esant pažintinių funkcijų sutrikimams, reabilitacijos tikslas – atkurti prarastas funkcijas ir mokyti pacientus kompensuoti funkcijas, kurios negali būti atkurtos.
Pažintinių funkcijų sutrikimas yra svarbus veiksnys, įtakojantis pacientų savarankiškumą ir dalyvavimą kasdienėje veikloje. 8 – 26 proc. pacientų patyrusių GSI pasireiškia pažintinių funkcijų sutrikimai. Daugybė reabilitacijos metodų nagrinėjama moksliniuose šaltiniuose ir taikoma siekiant gerinti atsigavimo procesus. Daugelio atliktų tyrimų rezultatai nuo 1990 m. įrodė, kad virtualios terapijos metodų naudojimas pacientams su fizine ir/ar psichine negalia lavina pažeistas funkcijas ir tai yra perspektyvus ir vertingas pasirinkimas siekiant išvengti ilgalaikės negalios [12].
Kai kurie tyrimai rodo, kad pažintinių funkcijų sutrikimas lemia blogą nuotaiką, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, priklausomumą ir negalią [32;33]. Taip pat radome nemažai
literatūros, kurioje teigiama, kad pažintinės funkcijos gali turėti įtakos savarankiškumui, tačiau tyrimų nagrinėjančių savarankiškumo ir pažintinių funkcijų sąsajas tarp asmenų, patyrusių GSI su skirtingų pusių hemipareze, atliekama nepakankamai.
Darbo tikslas. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą su skirtingų pusių hemipareze, savarankiškumo ir pažintinių funkcijų kaitą bei sąsajas taikant ergoterapiją kartu su interaktyvia programa.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumą ir pažintines funkcijas reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje.
2. Įvertinti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą pažintinių funkcijų ir savarankiškumo pokyčių sąsajas.
3. Palyginti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą su kairės ir dešinės pusės hemipareze savarankiškumo ir pažintinių funkcijų pokyčių sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Galvos smegenų insulto samprata ir paplitimas
Galvos smegenų insultas - ūminis galvos smegenų ar tinklainės kraujotakos nepakankamumas, pasireiškiantis židininiais neurologiniais simptomais, dažniausiai išnykstančiais per 24 valandas nuo jų atsiradimo pradžios [1].
GSI yra viena iš sunkiausių, ilgalaikės negalios ir antra mirštamumo priežastis pasaulyje. Juo serga apie 17 milijonų žmonių pasaulyje [2]. Remiantis PSO duomenimis galvos smegenų insultą kasmet patiria vidutiniškai 15 mln. žmonių. Beveik 6 mln. žmonių kasmet miršta, o dar 5 mln. žmonių išlieka ilgalaikė negalia [3].
Išeminė širdies liga ir galvos smegenų insultas yra dažniausios vidutinio amžiaus ir pagyvenusių gyventojų širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Higienos instituto (HI) duomenimis šia liga Lietuvoje 2017 m. sirgo apie 17 tūkst. žmonių, vyresnių nei 18 metų [4]. Lietuvoje tarp sergančių asmenų kraujotakos sistemos ligos buvo pirmoje vietoje suaugusiųjų grupėje 2017 m. – 302,3 atvejo 1 000 gyventojų. Kraujotakos sistemos ligos vyrauja ir suaugusiųjų Lietuvos gyventojų mirties priežasčių struktūroje. Tarp 2017 m. Lietuvoje mirusieji nuo širdies kraujagyslių ligų sudarė daugiau nei pusę visų mirusiųjų [5]. Analizuojant mirtingumą pagal lytį pastebima, kad 2017 metais mirtys dėl smegenų kraujagyslių ligų vyrų tarpe sudarė 20,9 proc. , moterų – 26,6 proc. Remiantis HI duomenimis, naujai užregistruojamų smegenų kraujotakos sutrikimų atvejų skaičius kasmet didėja (nuo 15.522 asmenų 2011 m. iki 34.428 asmenų 2017 m.). Lietuvoje apie 80 – 87 proc. asmenų, išgyvenusių po GSI, tampa neįgalūs dėl motorinių ir pažintinių disfunkcijų, sutrikdančių asmenų funkcinį savarankiškumą [6].
Peschillo teigia, jog nepaisant to, kad mirtingumo rodikliai per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo, insulto poveikis pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, išreikštas bendru paveiktų žmonių ir tapusių neįgaliais skaičiumi, padidėjo. Jei šios tendencijos tęsis, manoma, kad 2030 metais bus daugiau nei 12 mln. mirčių ir daugiau negu 70 mln. galvos smegenų insulto paveiktų žmonių [7].
1.2 Galvos smegenų insulto tipai
Insultas pagal etiologiją klasifikuojamas kaip išeminis (87 proc.) arba hemoraginis (13 proc.).
1 pav. Išeminis ir hemoraginis galvos smegenų insultas (https://www.op2lysis.com/?page_id=590&lang=en)
Išeminis galvos smegenų insultas atsiranda užsikimšus smegenų arterijai (trombozinė arba aterosklerozinė (50 proc.), embolinė (25 proc.) ir mažosios arterijos okliuzija (25 proc.)), o hemoraginį galvos smegenų insultą dažniausiai sukelia spontaniškas kraujagyslių ar aneurizmų plyšimas arba antrinė trauma [8].
1.2.1 Hemoraginis insultas
Hemoraginis galvos smegenų insultas atsiranda, kai susilpnėjusi kraujagyslė plyšta ir kraujas išsilieja į smegenis. Kraujas kaupiasi ir suspaudžia aplinkinius smegenų audinius. Yra du skirtingi hemoraginio insulto tipai: subarachnoidinis kraujavimas (kuris sudaro apie 5 proc. visų insultų) ir intracerebrinis kraujavimas (kuris sudaro apie 10 proc. visų insultų). Subarachnoidinis kraujavimas, tai kraujo išsiliejimas iš smegenų kraujagyslių, aneurizmos ar kraujagysių anomalijų į subarachnoidinę erdvę. Asmenims, patyrusiems subarachnoidinį kraujavimą, dažniausiai pasireiškia ne židininiai neurologiniai simptomai, bet staigus galvos skausmas ir vėmimas [9,10].
Intracerebrinis kraujavimas yra apibrėžiamas kaip sparčiai besivystantis neurologinės funkcijos sutrikimo klinikinis požymis, susijęs su kraujo surinkimu smegenų ventrikulinėje sistemoje, kurią sukelia ne trauma [11]. Intracerebrinis kraujavimas atsiranda spontaniškai arba kai susilpnėjusi smegenų kraujagyslė plyšta. Didėjant intrakranijiniam spaudimui kraujas gali laisvai nutekėti, dėl to nukenčia aplinkinės smegenų ląstelės [12].
1.2.2 Išeminis insultas
Išeminis galvos smegenų insultas (arba smegenų infarktas): sudaro 80 – 85 % visų insulto atvejų [10]. Yra keletas išeminių galvos smegenų insultų tipų, daugiausia pagrįstų etiologija ir jų mechanizmu:
1. Didžiųjų kraujagyslių aterotrombozė. Tai lipidų pripildytų aterosklerozinių plokštelių susidarymas didelės talpos vidinėje sienoje, galinčios paveikti tiek ekstrakranijines, tiek intrakranijines arterijas [13].
2. Kardioembolija. Ji atsiranda dėl kraujo krešulių, kurie galėjo susidaryti širdyje, po to patekti į kraujotaką, o iš jos nukeliauti į smegenis [14].
3. Smulkiųjų kraujagyslių ligos. Tai okliuzinė liga, susijusi su smegenų mikrocirkuliacija. Bendrosios smulkiųjų kraujagyslių ligų vietos apima gilias galvos smegenų pusrutulio baltosios medžiagos vietas; baltoji medžiaga dar žinoma kaip vidinė kapsulė esanti šalia proksimalinės smegenų arterijos. Šiuose regionuose galvos smegenų insultai dažniausiai yra nedideli (<1,5 cm) [15].
4. Kitos nustatomos priežastys. Šias priežastis gali sukelti ekstrakranialiniai arteriniai skilimai, hematologiniai sutrikimai ir kt. [16].
5. Kitos nenustatomos priežastys. Kai atliekami visi įmanomi tyrimai, tačiau jokių pakitimų nenustatoma. Ir net apie 40 proc. išeminių galvos smegenų insulto priežasčių yra nenustatomos [16;17].
1.3 Galvos smegenų insulto pažeista motorinė funkcija
Daugiau kaip 50 proc. asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, kenčia nuo motorinių funkcijų sutrikimo. Vieno atlikto tyrimo metu nustatyta, kad po dviejų ar trejų metų nuo GSI pradžios 25-45 proc. asmenų pagerėjo motorinė funkcija, tačiau net 45 proc. asmenų, motorinė funkcija išliko pažeista [18]. Motorinių funkcijų sutrikimas sukelia sunkumų atliekant įprastą kasdienę veiklą, emocinius pokyčius, depresiją, bei sumažina gyvenimo kokybę [19].
Dažniausi galvos smegenų insulto motoriniai pažeidimai:
Raumenų silpnumas. Vienos kūno pusės silpnumas yra labiausiai paplitęs motorinis (fizinis) poveikis. Dėl šios priežasties apie 80 proc. asmenų patiria judėjimo problemų. Šis raumenų silpnumas gali būti nuo labai lengvo silpnumo iki visiško paralyžiaus.
Nuovargis. Daugeliui asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą yra sunku ilgą laiką dirbti tiek fiziškai tiek emociškai. Silpnumas ir nuovargis yra jaučiamas žymiai dažniau nei prieš insultą.
Skausmas. Asmenys gali jausti skausmą, jei insultas pažeidė smegenų „skausmo centrą“ arba tai gali būti netiesiogiai susiję su raumenų įtampa ar fiziniu silpnumu.
Padidėjęs arba sumažėjęs raumenų tonusas. Padidėjus raumenų tonusui, kai kurie raumenys įsitempia, tampa itin standūs, o sumažėjus raumenų tonusui, raumenys tampa „suglebę“ ir tai įtakoja bendrą silpnumą. Padidėjęs raumenų tonusas atsiranda net trečdaliui asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą ir vyrauja silpnesnėje kūno pusėje.
Sutrumpėję arba pailgėję raumenys. Stangrumas ir spazmas (spąstika) gali sukelti nuolatinį raumenų sutrumpėjimą. Tai gali atsitikti ir tada, kai asmuo negali pilna judesio amplitude ir reguliariai judinti galūnių. Tokiu atveju raumenys ir minkštieji audiniai aplink sąnarius gali pasikeisti savo formą. Dėl to kai kurie raumenys gali keisti savo ilgį, tampa trumpesni arba ilgesni. Kartais šis ilgis gali tapti nuolatinis - raumenys ir sąnariai tampa fiksuoti [20].
1.3.1 Galvos smegenų insulto pasekmė - hemiparezė
Hemiparezė yra apibūdinama kaip dalinis raumenų silpnumas, galintis paveikti bet kurią kūno pusę, priklausomai nuo galvos smegenų insulto lokalizacijos [21]. Net 65 proc. asmenų, patyrusių GSI, yra nustatoma hemiparezė; ir tai yra antras dažniausiai ir plačiausiai pripažįstamas sutrikimas [22]. Daugiau nei 90 proc. asmenų, kuriems po patirto galvos smegenų insulto yra nustatyta hemiparezė, susigrąžina tam tikrą apatinės kūno dalies motorinę funkciją, tačiau retai su tokiu lengvumu ar greičiu, kad kasdieniame gyvenime, ypač lauke, būtų užtikrintas nepriklausomas ir patogus judėjimas [23]. Pasak Delten, tam tikrą viršutinės galūnės funkciją susigrąžina 10-30 proc. asmenų [24].
Smegenys yra labai sudėtingas organas, turintis įtakos įvairioms kūno funkcijoms. Jei GSI įvyksta kairiajame smegenų pusrutulyje, tai hemiparezė pasireiškia dešinėje kūno pusėje. Šiems asmenims gali būti sunku kalbėti, suprasti kalbą, bei atskirti kairę nuo dešinės [25]. Jei insultas įvyksta dešiniajame smegenų pusrutulyje, tai hemiparezė pasireiškia kairėje kūno pusėje. Šie asmenys gali turėti koordinacijos sutrikimų, o dėl to sutrinka pusiausvyra [26].
Plačiai pripažįstama, kad patyrus galvos smegenų insultą atsigavimas yra labai įvairus. Net du asmenys, turintys labai panašių išeminių insultų požymių, po vienerių metų gali rodyti labai skirtingus rezultatus. Pappalardo A. ir kt. atlikto tyrimą, kurio metu buvo tiriama asmenų, patyrusių GSI su skirtingų pusių hemipareze, motorinės funkcijos atsigavimas reabilitacijos metu. Tyrėjų gauti rezultatai parodė, kad asmenų, patyrusių GSI su dešinės pusės hemipareze, motorinių funkcijų atsigavimas buvo statistiškai reikšmingesnis, nei asmenų, patyrusių GSI su kairės pusės hemipareze [26]. Šie rezultatai paskatino tam tikrą nestabilumą tarp klinikinės reikšmės ir motorinės funkcijos skirtumų.
Laufer Y. ir kt. atliko tyrimą, kurio metu buvo siekiama nustatyti ar GSI, įvykęs skirtingose smegenų pusėse, turi įtakos savarankiškumui. Tyrimo rezultatai parodė, kad praėjus dviems mėnesiams po patirto GSI, asmenų su dešinės pusės hemipareze (t.y. insultas įvykęs kairiajame smegenų pusrutulyje) savarankiškumo rodikliai buvo statistiškai reikšmingesni, nei asmenų su kairės pusės hemipareze [27].
1.4 Pažintinių funkcijų samprata
Pažintinės funkcijos – tai žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją. Šios funkcijos yra būtinos normaliam žmogaus funkcionavimui [28]. Pažinimas veikia kaip „sąsaja“ tarp smegenų ir aplinkos, nukreipiant psichikos procesus, susijusius su informacijos gavimu, žinioms ir supratimui. Šie procesai yra būtini norint atlikti įprastą kasdienę veiklą. Nors pažinimas nėra laikomas vieninga samprata, jį sudaro daugybė psichikos procesų, susijusių su informacijos įgijimu, supratimu, paieška, saugojimu, organizavimu,
2 Pav. Skirtingų pusių hemiparezė
supratimu ir perdavimu. Šie procesai yra suskirstyti į konkrečias funkcijų sritis, kurios apima; intelektą (gebėjimas įgyti bei taikyti žinias ir įgūdžius), vykdomąją funkciją (minčių organizavimas, gebėjimas sekti, planuoti, kontroliuoti ir slopinti), dėmesį, kalbą (išraiška), atmintį (vizualinė, žodinė, ilgalaikė, darbinė) ir vizualinius erdvinius gebėjimus (statymas, piešimas). Kartu šie procesai yra asmens patirties ir unikalaus intelektualinio vystymosi dalis [29].
1.4.1 Bendrieji pažintinių funkcijų sutrikimai po galvos smegenų insulto
Žinome, jog galvos smegenų insultas gali sukelti fizinius, emocinius ir pažintinius sutrikimus. Net apie 40 proc. asmenų, patyrusių gavos smegenų insultą, išgyvena pažintinių funkcijų pakitimus. Labai dažnu atveju yra pažeidžiama trumpalaikė atmintis, kuri yra itin svarbi mūsų kasdienėje veikloje. Problemos, susijusios su atmintimi, mąstymu ar supratimu po galvos smegenų insulto, yra labai paplitusios, ir dauguma žmonių, kurie patyrė galvos smegenų insultą, patiria šių sunkumų. Poveikis gali būti lengvas arba sunkus. Sunkumo laipsnis priklauso nuo to, kokio sunkumu GSI ir kur jis įvyko [30].
Pažintinių funkcijų sutrikimas - tai būklė, kai asmens normalūs pažinimo gebėjimai pablogėja, o tai keičia asmens veiklos atlikimo lygį. Nepaisant skirtingų nuomonių apie tai, kaip tiksliausiai apibrėžti ir klasifikuoti pažintinių funkcijų sutrikimus po galvos smegenų insulto, yra bendras sutarimas dėl pagrindinių elementų; a) bent vieno pirminio pažintinio deficito buvimas, nustatytas pagal pažintinių funkcijų vertinimą; b) insulto diagnozė; ir c) ryšys tarp galvos smegenų insulto ir pažintinių funkcijų sutrikimų [31].
Pažintinių funkcijų sutrikimai atsiranda dėl neurologinių pakitimų, atsiradusių ūmaus insulto metu, ir gali būti nulemti įvairių veiksnių, įskaitant smegenų hipoperfuziją (nepakankamą deguonies tiekimą), pažeidimo vietą ir intrakranijinio slėgio poveikį aplinkinių smegenų audiniuose. Pažintinių funkcijų sutrikimai yra svarbūs bendriems funkciniams rezultatams ir yra glaudžiai susiję su tolimesniais rezultatais [31]. Kai kurie tyrimai rodo, kad pažintinių funkcijų sutrikimas lemia blogą nuotaiką, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, priklausomumą ir negalią [32;33].
Patyrus galvos smegenų insultą pažeistas pažintinių funkcijų lygis gali būti lengvas, vidutinis arba sunkus. Pažintinių funkcijų sutrikimai ūmioje insulto fazėje gali pasireikšti maždaug 70 proc. žmonių. Po patirto galvos smegenų insulto gali būti pažeistos tokios pažintinių funkcijų sritys, kaip: atmintis, dėmesys, suvokimas, kalba, planavimas (apraksija), sprendimų priėmimas, socialinis pažinimas. Svarbu žinoti, kad asmenys, patyrę galvos smegenų insultą, gali turėti problemų tik keliose iš šių sričių [29]. Taip pat paveikiamas ir informacijos apdorojimo greitis, tačiau tai nelaikoma atskira pažintinių funkcijų sritimi, jis sąveikauja kartu su vykdomąja funkcija ir dėmesiu [34].
Kalbos sutrikimas po patirto galvos smegenų insulto apima šias sritis: afazija (nesugebėjimas suformuluoti ar suvokti kalbos), apraksija (nesugebėjimas planuoti ir vykdyti kalbos), aleksija (nesugebėjimas skaityti), agrafija (nesugebėjimas rašyti).
Afazija yra dažna kairiojo pusrutulio pažeidimų ir dažnai pasitaikanti neuropsichologinė insulto pasekmė. Asmenys, kuriems po galvos smegenų insulto išsivysto afazija, dažnai susiduria su ilgesne hospitalizavimo trukme, bei komplikacijomis. Be to, dėl nuolatinių bendravimo sunkumų asmenys gali patirti didesnį psichologinį stresą, socialinę izoliaciją ir mažinti dalyvavimą socialinėje veikloje [35].
Suvokimas, tai mus supančio pasaulio supratimas. Mūsų smegenys gauna informaciją iš šių penkių pojūčių: regos, klausos, prisilietimo, skonio ir kvapo. Patirtas galvos smegenų insultas gali turėti įtakos bet kuriai šio proceso daliai. Kartais gali būti sunku atpažinti daiktus, žmones (agnozija). Dažniausiai agnozija paveikia tik vieną iš penkių pojūčių, pvz.: regos agnozija - jei yra rodomas puodelis,asmuo negali įvadinti kas tai yra, tačiau, kai jis yra įdėtas į ranką, asmuo gali pasakyti, kad tai puodelis [30].
Planavimas (apraksija). Problemos kylančios planuojant ir vykdant sudėtingus veiksmus, pvz.: gali būti sunku apsirengti arba išsivirti puodelį arbatos, nes asmuo nesugeba atlikti visų veiksmų kurių reikia, norint atlikti užduotį teisinga tvarka.
Spendimų priėmimas. Ši sritis kartais vadinama vykdomuoju veikimu (veiksmu). Yra manoma, kad tai susiję su iki šiol aptartais įgūdžiais ir mąstymo greičiu bei gebėjimu prisitaikyti prie naujos informacijos. Jei patirtas galvos smegenų insultas paveikė šią sritį, gali būti sunku apsvarstyti visas galimybes ir priimti pagrįstą, logišką sprendimą.
Socialinis pažinimas. Tai yra supratimas apie socialines situacijas, pavyzdžiui, bendraujant su kitu žmogumi žinome kada reikia kalbėti, o kada klausytis. Daugelis, patyrusių galvos smegenų insultą gali atrodyti pernelyg impulsyvūs. Jie gali būti ne tokie pastabūs kitų žmonių problemoms, nes negeba suprasti kaip jie jaučiasi [30].
1.4.2 Dėmesys ir atmintis
Atmintis yra jūsų gebėjimas priimti, saugoti ir gauti informaciją. Atmintis nėra viena sistema. Vizualinė arba erdvinė atmintis - gebėjimas prisiminti žmones, dalykus, objektus; žodinė (verbalinė) atmintis - gebėjimas prisiminti žodžius, garsinę, žodinę informaciją. Taip pat atmintis gali būti ilgalaikė arba trumpalaikė [30].
Atmintis yra viena iš dažniausiai pasitaikančių pažintinių funkcijų sričių sutrikimų, be to gali išlikti ir po sėkmingo motorinės funkcijos atsistatymo. Atmintis yra sudėtinga sistema, susidedanti iš skirtingų funkcijų, priklausomai nuo to, ar informacija turi būti koduojama, saugoma,
ar gaunama. Sutrikusi gali būti; a) vizualinė atmintis (veidų, formų ir kasdienių dirgiklių atsiminimas); b) žodinė atmintis (vardų, žodžių ar bet kokios kitos informacijos susijusios su žodžiais atsiminimas); c) darbinė atmintis (informacijos išlaikymas bei manipuliavimas ja) [36]. Taip pat atmintis gali būti ilgalaikė arba trumpalaikė. Trumpalaikė atmintis primena informaciją iš pastarojo meto, o jūsų ilgalaikė atmintis gali atpažinti informaciją metų senumo. Nors yra įprasta kalbėti apie praeities informacijos įsiminimą, tačiau atmintis yra svarbi ir ateities įvykiams (veikla ar pareigos kurias privalu atlikti ateityje) [30].
Dauguma žmonių po patirto GSI turi atminties problemų. Gali būti sunkumų su tam tikrų tipų atmintimis, bet ne su visomis. Įvairios atminties rūšys yra susijusios su skirtingomis smegenų dalimis. Žala bet kuriai iš šių sričių dažniausiai turi vienokį ar kitokį poveikį. Nors kiekvienas galvos smegenų insultas yra skirtingas, labai dažnu atveju yra paveikiama trumpalaikė atmintis [30]. Nors dažniausiai yra minimas tik trumpalaikis atminties sutrikimas, kartais jis gali būti ir ilgalaikis. 2016 m. Anglijoje atliktas tyrimas parodė, kad praėjus trejiems metams po insulto, 77 proc. asmenų turėjo atminties sutrikimų. Tačiau net 50 proc. iš jų, niekada negavo jokios sutrikusių pažintinių funkcijų reabilitacijos [37]. Dar vienas iš dažniausiai pasitaikančių pažintinių funkcijų sutrikimų patyrus galvos smegenų insultą - dėmesys, o paplitimas yra nuo 46 proc. iki 92 proc. ūmios insulto fazės metu ir gali išlikti mažiausiai penkerius metus. Dėmesys apima dinamišką procesų rinkinį, kuris turi įtakos aplinkos ir kitų pažintinių funkcijų, tokių kaip atmintis, kalba ir suvokimas, sąveikai. Pagrindinis dėmesio „vaidmuo“ skiriamas informacijos apdorojimui ir srautui valdyti kiekvienoje pažinimo srityje, palengvinant, slopinant ar stiprinant pažinimo procesus. Tai leidžia asmeniui reaguoti, arba kaip tik ignoruoti tam tikrus dirgiklius [38].
Kai dėmesys yra sutrikęs, asmeniui gali atsirasti sunkumų veiksmingai paskirstyti pažintinius gebėjimus konkrečiai užduočiai ar veiklai atlikti, nors kitos pažintinės sritys, pvz., mąstymas, atmintis yra nepažeistos. Pasak Cohen, jei asmuo, patyręs galvos smegenų insultą, turi dėmesio koncentracijos problemų, tai yra didelė tikimybė išsivystyti ir atminties sutrikimams [38]. Kai kuriose mokslinėse literatūrose teigiama, kad dėmesio sukaupimo problemos dažniau pasitaiko asmenims, patyrusiems insultą dešiniajame smegenų pusrutulyje. Tai gi, viso to pasekoje yra paveikiamas gebėjimas atlikti tam tikras užduotis/veiklas, pvz.: maudymasis, rengimasis.
1.5 Pažintinių funkcijų sutrikimai pagal galvos smegenų insulto lokalizaciją
Pažintinių funkcijų sutrikimas yra bendra galvos smegenų insulto pasekmė. Gerai žinoma, kad asmenims, patyrusiems insultą dešiniajame smegenų pusrutulyje, būdingas tam tikras dėmesio, atminties, vizualinis - erdvinis sutrikimas ir kt., tačiau pastebima, kad nagrinėjamoje literatūroje apie nelingvistinius pažintinius sutrikimus asmenims, patyrusiems galvos smegenų
insultą kairiajame smegenų pusrutulyje, yra kalbama ženkliai mažiau. Hachioui ir kt. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad asmenims, patyrusiems galvos smegenų insultą kairiajame smegenų pusrutulyje, taip pat pasireiškia nelingvistiniai pažintinių funkcijų sutrikimai, ypač tokie kaip dėmesys, atmintis ir vykdomoji funkcija [39].
Insultas įvykęs dešiniajame smegenų pusrutulyje gali paveikti šias pažintinių funkcijų sritis [39]:
Sunkumas suvokti kaip arti ar toli objektas yra atitolęs nuo kūno;
Kairiosios kūno pusės neglektas (ignoravimas) arba negalėjimas matyti daiktų esančių kairėje kūno pusėje;
Sunkumas priimant sprendimus; Impulsyvumas;
Sutrikusi dėmesio koncentracija ir lėtesnis naujų dalykų mokymasis; Atminties sutrikimas;
Nerišli kalba, rijimo problemos;
Dešinysis smegenų pusrutulis kontroliuoja atstumą, greitį, dydį ir padėtį. Sutrikus šioms funkcijoms asmuo gali netinkamai įvertinti atstumą iki objekto, ar šalia esančio objekto dydį, dėl ko gali padidėti griuvimo rizika. Asmenys, patyrę insultą dešiniajame smegenų pusrutulyje, dažnai susiduria su sunkumais priimant teisingus, logiškus sprendimus. Šie asmenys dažnai tampa impulsyviais, sunkiai susitaiko su įvykusiais pokyčiais ir tiki, jog gali atlikti veiklas bei užduotis lygiai taip pat, kaip ir prieš įvykstant galvos smegenų insultui. Taip pat, asmenys, patyrę insultą dešiniajame smegenų pusrutulyje dažnu atveju susiduria su trumpalaikės atminties problemomis. Nors žmogus gali papasakoti apie įvykius kurie vyko prieš dešimt ar net dvidešimt metų, tačiau neatsimena kas vyko vakar ar šiandienos rytą [40].
Insultas įvykęs kairiajame smegenų pusrutulyje gali paveikti šias pažintinių funkcijų sritis [40]:
Sunkumas pasakyti arba suprasti žodinę ir/arba rašytinę informaciją (afazija); Lėti, atsargūs judesiai;
Objektų ar daiktų ignoravimas esančių dešinėje kūno pusėje; Atminties sutrikimas;
Dėmesio problemos;
Nerišli kalba, rijimo problemos;
Asmenys, patyrę insultą kairiajame smegenų pusrutulyje dažnai yra itin lėti ir atsargūs. Šie asmenys gali turėti sunkumų su naujos informacijos įsisavinimu ir naujų veiklų mokymusi.
1.6 Reabilitacija po galvos smegenų insulto
Pagal PSO reabilitacija yra aktyvus procesas, skirtas asmenims su tam tikromis ligomis ar susirgimais, kuriuo siekiama visiško atsigavimo, o jeigu tai yra neįmanoma, tuomet siekiama realizuoti optimalų fizinį, protinį ir socialinį potencialą ir padėti integruotis aplinką [41].
Reabilitacija po galvos smegenų insulto paprastai yra ciklinis procesas, kuris apima: 1) vertinimą, siekiant nustatyti ir kiekybiškai įvertinti paciento poreikius; 2) realių ir pasiekiamų tikslų nustatymą; 3) intervenciją, padedančią siekti tikslų; ir 4) vertinimą, siekiant įvertinti pasiektus tikslus [42]. Reabilitacija prasideda ligoninėje po to, kai bendroji būklė stabilizuojasi (t.y. dažniausiai per 24–48 valandas po patirto insulto). Pirmieji žingsniai reabilitacijoje apima nepriklausomo judėjimo skatinimą, nes daugelis žmonių patiria raumenų nusilpimą [42]. Reabilitacija asmenims, patyrusiems GSI, padeda susigrąžinti ar iš naujo išmokti prarastus įgūdžius, kurie yra prarandami priklausomai nuo pažeistos smegenų dalies. Taip pat reabilitacijoje mokoma naujų būdų kaip kompensuoti bet kokias likusias negalias. Reabilitacijos ekspertai sutaria, kad svarbiausia bet kurios reabilitacijos programos dalis yra kruopščiai nukreipta, tiksliai orientuota, pasikartojanti praktika - tokia pati praktika, kuria visi žmonės naudojasi mokydamiesi bet kokių naujų įgūdžių [42].
Reabilitacija yra kompleksinis gydymo būdas apimantis intervencijas, kurias teikia daugiau nei vienas asmuo. Reabilitacijos komandą sudaro: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, psichologas, socialinis darbuotojas, logoterapeutas, ortopedas. Remiantis atliktais tyrimais galima teigti, kad reabilitacijos, po galvos smegenų insulto, pagrindą sudaro reabilitacijos komanda [43;44].
1.6.1 Ergoterapeuto vaidmuo reabilitacijoje po galvos smegenų insulto
Pagrindinis GSI sergančių žmonių reabilitacijos tikslas — sugrąžinti ar kiek įmanoma labiau kompensuoti pažeistas funkcijas, siekti kuo didesnio paciento savarankiškumo, padėti sugrįžti į visuomenę ir gyventi įprastą gyvenimą, išlaikyti socialinį ir ekonominį savarankiškumą [45]. Viena iš reabilitacijos sričių, padedančių pasiekti šį tikslą - Ergoterapija. Legg L. ir kt. atliko tyrimą, kurio metu buvo tiriamas ergoterapijos efektyvumas reabilitacijoje. Rezultatai parodė, kad tie asmenys, kuriems buvo skirta ergoterapija, reabilitacijos pabaigoje parodė žymiai geresnius savarankiškumo pokyčius [46].
Lietuvos medicinos normoje ergoterapija apibrėžiama kaip „asmens / grupių įgalinimas prasminga veikla, siekiant asmens / grupių gerovės, skatinant aktyvumą ir įsitraukimą į prasmingą (-as) veiklą (-as), ugdant reikiamus įgūdžius, įpročius, vaidmenis kasdienėje, mokymosi,
darbinėje / profesinėje bei laisvalaikio aplinkose namuose ir bendruomenėje“ [47]. Amerikos ergoterapijos asociacija ergoterapiją apibrėžia kaip gydymą kasdienine veikla, darbu ar laisvalaikio užsiėmimais, didinant paciento savarankiškumą, stiprinant socialinį vystymąsi siekiant išvengti negalios. Ergoterapija apima adaptaciją aplinkoje, maksimalaus nepriklausomumo siekimą ir gyvenimo pilnatvės gerinimą [48].
Pagrindinė ergoterapeuto funkcija asmenims, patyrusiems GSI, yra atstatyti arba kompensuoti iškilusius sunkumus susijusius su kasdienės, darbinės veiklos atlikimu ir laisvalaikiu [49]. Ergoterapeutai turi unikalią kompetenciją, kuri yra susijusi su žiniomis apie veiklos ir sveikatos ryšį. Ergoterapijos tikslas - sudaryti galimybes žmonėms gyventi prasmingą gyvenimą, atsižvelgiant į jų pačių norus, poreikius ir reikalavimus esančius juos supančioje aplinkoje. Siekiant šio tikslo, ergoterapeutai dirba individualiame, grupiniame ir bendruomeniniame lygmenyje, siekdami tobulinti ar išlaikyti veiklos gebėjimus ir kompensuoti sumažėjusį veiklos atlikimą [49]. Ergoterapijos procesas:
1. Vertinimas reikalauja, kad ergoterapeutas remtųsi savo teorinėmis žiniomis ir klinikine patirtimi, kad būtų galima atlikti klinikinį vertinimą apie tai, ką ir kaip reikia įvertinti. Tai dažnai apima įvairias standartizuotas ir nestandartines priemones, kurios informuoja ergoterapeutą apie veiklos atlikimų apribojimų mastą, atsižvelgiant į socialinę aplinką, ir kurios leidžia nustatyti prioritetinius tikslus intervencijai. Ergoterapeutas vertindamas asmens veiklos atlikimo lygi atsižvelgia į: 1) pagrindines kasdienes veiklas tokias kaip valgymas, prausimasis, rengimasis; 2) instrumentines kasdienes veiklas, tokias kaip maisto gaminimas, vairavimas; 3) judesių amplitudę, įskaitant ir raumenų jėgą, tonusą, kontrolę bei koordinaciją; 4) pažintines funkcijas pvz.: mąstymas, atmintis, informacijos apdorojimas ir interpretacija, dėmesys ir kt.; ir 5) judesius ir judrumą atliekant kasdienes veiklas [50].
2. Tikslo nustatymas yra bendradarbiavimo procesas tarp ergoterapeuto, paciento ir jo šeimos narių. Pirmiausia turėtų būti nustatyti ilgalaikiai tikslai, t.y. kaip ir kur pacientas save mato reabilitacijos/gydymo pabaigoje. Ilgalaikiai tikslai yra siekiai suteikti pacientams vilties ir motyvacijos įsitraukti į gydymo procesą. Tada yra nustatomi trumpalaikiai tikslai, kurie turi būti orientuoti į pacientą, konkretūs, išmatuojami, realūs ir pasiekiami laiku. Trumpalaikiai tikslai - tai žingsniai, kurių reikia norint pasiekti ilgalaikį tikslą.
3. Intervencija leidžia pacientams pasiekti tikslus ir galiausiai siekia sumažinti veiklos apribojimus. Intervencija apibrėžiama kaip problemų sprendimo procesas, kurio tikslas - kuo labiau padidinti atsigavimą, naudojant atkuriamuosius (korekcinius) metodus, skirtus sumažinti tam tikriems sutrikimams, ir kompensacinius / funkcinius metodus, siekiant užkirsti kelią sutrikimams virsti į funkcinę negalią [51].
Ergoterapeutas, vertindamas asmens savarankiškumą ir jo gebėjimą atlikti įprastas kasdienes veiklas, naudoja standartizuotus testus. Vienas iš jų yra Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT). FNT vertinamas ne tik asmens gebėjimas atlikti pagrindinius apsitarnavimo veiksmus, bet ir supratimas, išraiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas. FNT skalėje vertinamos šios veiklos sritys: valgymas, asmens higiena, maudymasis, viršutinės ir apatinės kūno dalių apsirengimas, naudojimasis tualetu, šlapinimosi, tuštinimosi valdymas, persikėlimas į lovą, kėdę, ratukus, persikėlimas tualete, į vonią, dušą, ėjimas, važiavimas ratukais, lipimas laiptais, supratimas, minčių raiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas ir atmintis. Kiekviena veikla vertinama balais nuo 1(tam tikrą veiklą atlieka su visiška kito asmens pagalba) iki 7 (veiklą atlieka savarankiškai). Testas vertinamas pagal 18 ÷ 126 balų skalę [52].
Kaip žinome, ergoterapeuto pagrindinis tikslas - siekti maksimalaus asmens/grupių savarankiškumo. Tyrimais yra įrodyta, kad savarankiškumas yra glaudžiai susijęs su pažintinėmis funkcijomis [52;54]. Todėl ergoterapeutas siekdamas maksimalaus asmens/grupių savarankiškumo, turėtų įvertinti ir lavinti pažintines funkcijas. Šioms funkcijoms įvertinti yra ne vienas standartizuotas testas, tačiau dažniausiai naudojamas yra trumpas protinės būklės testas (TPBT). Tai plačiausiai naudojamas testas. Teste vertinamos: orientacija laike ir vietoje, žodžių pakartojimas, dėmesys, trumpalaikė atmintis, kalba, sugebėjimas vykdyti žodines ir raštu patiktas užduotis bei kopijuoti. Kiekviena teisingai atlikta užduotis vertinama 1 balu. Maksimaliai galima surinkti 30 balų. Rezultatų vertinimas: 0‒10 – sunkus, 11‒20 – vidutinis, 20‒23 – lengvas pažintinių funkcijų sutrikimas [52;55].
1.7 Interaktyvi pažintinių funkcijų programa ergoterapijoje
Po patirto GSI reabilitacijos metu daugiausia dėmesio yra skiriama motorinės funkcijos atstatymui bei lingvistinei terapijai (afazijos gydymui), tuo tarpu praleidžiant sutrikusių pažintinių funkcijų svarbą, kuri akivaizdžiai daro didelę įtaką pacientų gyvenimo kokybei ir jų savarankiškumui [56]. Pažintinių funkcijų sutrikimai turi didelės įtakos asmenų gebėjimui atlikti kasdienę veiklą, bei gali trukdyti sėkmingai profesinei bei socialinei reintegracijai. Didėjant asmenų, patyrusių GSI ir turinčių pažintinių funkcijų sutrikimą, paplitimui pažintinių funkcijų lavinimas turi būti neatsiejama reabilitacijos dalis [56].
Pastaruoju metu yra atliekama vis daugiau tyrimų įrodančių asmenų, patyrusių GSI pažintinėms funkcijoms efektyvumą ir poreikį reabilitacijoje [56;57]. Yoo ir kt. apibūdino interaktyvios programos poveikį asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, pažintinėms funkcijoms. 46 pacientai buvo suskirstyti į 2 atsitiktines grupes. Tiriamajai grupei buvo taikyta įprasta reabilitacija, kartu lavinant pažintines funkcijas naudojant interaktyvią „RehaCom“
programą. Kontrolinė grupė gavo įprastą reabilitaciją įskaitant kineziterapiją ir ergoterapiją. Tyrimo rezultatai parodė tiriamosios grupės statistiškai reikšmingą įvairių pažintinių funkcijų pagerėjimą, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių kasdienės veiklos atlikime, nepastebėta [57].
Pažintinių funkcijų lavinimui vis dažniau pradedama naudoti interaktyvias pažintinių funkcijų lavinimo programas. Naudojant šias programas paciento motyvacija reabilitacijai yra lengviau pasiekiama, nes jam gali būti suteikta tiesioginė grįžtamoji informacija apie veiklos rezultatą. Teigiama, kad šis pažintinių funkcijų lavinimo būdas gali ne tik suteikti lankstumo, bet ir sutrumpinti gydymo laikotarpį [58]. Viena iš jų yra visoje Europoje ir pasaulyje populiarėjanti RehaCom pažintinių funkcijų lavinimo programa. RehaCom yra interaktyvi pažintinių funkcijų lavinimo programa, kuri yra sukurta asmenims, dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų ar ligos, turintiems pažintinių funkcijų sutrikimą. Ši programa lavina pažintines funkcijas tam, kad būtų galima sumažinti priežiūros poreikį, pagerinti gyvenimo kokybę, bei padidinti sutrikusių veiklų atlikimą [56;59]. Tam, kad reabilitacijos metu pacientų pažintinėms funkcijoms lavinti galėtų būti naudojama interaktyvi programa, pacientas turi gebėti suprasti paprastus žodinius ir/arba rašytinius nurodymus [60].
RehaCom programa turi 20 terapijos modulių, kuriuos galima individualiai parinkti pagal pažintinių funkcijų sutrikimą: 1) dėmesio lavinimo moduliai: budrumas, dėmesio išlaikymas, erdvinės operacijos, vizualinės konstrukcinės užduotys, dėmesys ir koncentracija, paskirstytas dėmesys; 2) atminties lavinimo moduliai: darbinė atmintis, topologinė atmintis, atmintis veidams, atmintis žodžiams, atmintis figūroms, verbalinė atmintis; 3) vykdomųjų funkcijų lavinimo moduliai: apsipirkimas, atostogų planavimas, loginis samprotavimas, skaičiavimas; 4) regėjimo lauko lavinimo moduliai: sakadiniai pratimai, akipločio pratimai, peržiūra ir skaitymas, regėjimo atkūrimas [59;60]
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tyrimo organizavimas
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU bioetikos centro sutikimas (Nr. BEC-SR(M)-169) (1 priedas). Tyrimas buvo atliekamas 2018 m. gruodžio - 2019 m. liepos mėn. VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kur kiekvienas pacientas buvo supažindintas su tyrimo struktūra ir pasirašė raštišką sutikimą dalyvauti tyrime (2 priedas).
2.2 Tiriamųjų atranka ir tyrimo eiga
Tiriamųjų kontingentą sudarė 40 asmenų (23 vyrai ir 17 moterų). Asmenys buvo įtraukti į tyrimą remiantis šiais įtraukimo į tyrimą kriterijais:
Asmenys, sutikę dalyvauti tyrime;
Asmenys, pirmą kartą patyrę galvos smegenų insultą; Dešiniarankiai;
Trumpo protinės būklės tyrimo (TPBT) vertinimas ≥11 balų; Pažeistos rankos raumenų jėga (kg) ≥ 2;
Išlikusi galimybė komunikuoti (nėra ryškios sensomotorinės afazijos);
Gretutinių neurologinių ligų nebuvimas, galinčių įtakoti motorinės ar pažintinės funkcijos sutrikimus (išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, kt.);
Visi tiriamieji pagal pažeistą kūno pusę buvo suskirstyti į dvi grupes: Pirmą grupę sudarė asmenys, pirmą kartą patyrę galvos smegenų insultą su dešinės pusės hemipareze, o antrą grupę - asmenys, pirmą kartą patyrę galvos smegenų insultą su kairės pusės hemipareze. Greta atliekamo tyrimo kiekvienas tyrime dalyvaujantis asmuo gavo pilną reabilitacijos programą.
2.3 Tyrimo metodai ir priemonės
Kiekvienas tiriamasis buvo vertinamas reabilitacijos pradžioje (t.y. per pirmą ergoterapijos užsiėmimą) ir po 14 užsiėmimų. Tiriamiesiems buvo taikyti šie tyrimo metodai:
FNT (motorinė dalis) - savarankiškumui vertinti;
FNT (pažintinių funkcijų dalis) - pažintinėms funkcijoms vertinti;
Funkcinio nepriklausomumo testas yra sudarytas iš dviejų dalių: FNT motorinių funkcijų dalies (13 punktų) ir FNT pažintinių funkcijų dalies (5 punktų). Funkcinio
nepriklausomumo testu yra vertinamos šios motorinių funkcijų veiklos: valgymas, asmens higiena, maudymasis, viršutinės ir apatinės kūno dalies apsirengimas, tualetas, šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolė, persikėlimas lova/kėdė/vežimėlis, persikėlimas tualete, persikėlimas duše/vonioje, judėjimas vežimėliu, lipimas laiptais, ir šios pažintinų funkcijų sritys: suvokimas, išraiška, socialiniai santykiai, problemų sprendimas, atmintis. Kiekviena veikla ir pažintinių funkcijų sritis yra vertinama balais nuo 1 iki 7:
1 - visiška pagalba (apsitarnavimas 0 proc.); 2 - maksimali pagalba (apsitarnavimas 25 proc.); 3 - vidutinė pagalba (apsitarnavimas 50 proc.); 4 - minimali pagalba (apsitarnavimas 75 proc.); 5 - priežiūra;
6 - modifikuotas nepriklausomumas (įrankis); 7 - visiškai nepriklausomas;
Minimali FNT motorinės dalies balų suma - 13, maksimali - 91 balas, o FNT pažintinių funkcijų minimali balų suma - 5, maksimali - 35 balai.
2.4 Poveikio priemonės
Visiems tiriamiesiems 3 kartus per savaitę po 30 min. vyko savarankiškumo mokymas palatoje/vonios kambaryje, 2 kartus per savaitę po 30 min. vyko savarankiškumo mokymas ir pažeistos rankos funkcinio mobilumo didinimas ergoterapijos kabinete naudojant įvairias ergoterapines priemones, o 5 kartus per savaitę po 30 min. vyko pažintinių funkcijų (dėmesio ir atminties) lavinimas interaktyvia pažintinių funkcijų lavinimo programa.
Ergoterapijos užsiėmimai:
1. Palatoje/Vonios kambaryje. Pirmiausia visi tiriamieji buvo mokomi saugiai ir taisyklingai keisti savo kūno padėtį. Tuomet palatose buvo mokomi saugiai ir taisyklingai rengtis apatinę bei viršutinę kūno dalį, buvo ugdomas gebėjimas savarankiškai pavalgyti, persikelti iš lovos ir į ją. Vonios kambaryje buvo ugdomi asmens higienos įgūdžiai, persikėlimas tualete, persikėlimas į dušą/vonią, prausimasis.
2. Ergoterapijos kabinete. Atliekant įvairias veiklas bei užduotis buvo didinamas pažeistos rankos funkcinis mobilumas: stiprinama raumenų jėga bei ištvermė, gerinamas rankos judesio tikslumas ir koordinacija, lavinama smulkioji motorika.
3. RehaCom programa. Tiriamųjų dėmesys ir atmintis buvo lavinamos naudojant interaktyvią pažintinių funkcijų lavinimo programą „RehaCom“. Prieš pradedant pažintinių funkcijų lavinimą, kiekvienas tiriamasis buvo supažindintas su programos veikimo principu,
bei specialios klaviatūros atliekamomis funkcijomis. Toliau kiekvienas tiriamasis turėjo atlikti kompiuterizuotus atminties ir dėmesio testavimo modelius, kurie yra integruoti į RehaCom programinę įrangą. Atlikus šiuos testus programa parinko tinkamiausius atminties ir dėmesio lavinimo modelius individualiai kiekvienam tiriamajam. Pirmą kartą atliekamas dėmesio ir atminties modelis yra pradedamas nuo lengviausio lygio, o atliekant modelį kitus kartus, jis yra pradedamas nuo to lygio, kuriame tiriamasis sustojo paskutinį kartą. Kiekvieną kartą pasibaigus modeliui, tiriamasis gauna grįžtamąjį ryšį.
2.5 Duomenų analizės metodai
Duomenų analizė atlikta naudojant „IBM Statistics V22.0“ ir „Microsoft Excel 2007“ programines įrangas. Patikrinti ar duomenys yra pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, buvo naudotas Shapiro-Wilk testas. Duomenys laikomi pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, kai p>0,05. Aprašant duomenis buvo naudojami aritmetiniai vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai.
Dviems nepriklausomoms imtims palyginti taikėme neparametrinį Mann-Whitney U kriterijų. Dviems priklausomoms imtims palyginti buvo taikomas Wilcoxon kriterijus. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Dviejų kintamųjų priklausomybėms vertinti buvo naudojama Spearman koreliacija. Kintamieji tarpusavyje koreliuoja jei p<0,05. Ryšio stiprumo lygiai: 0,01 < r ≤ 0,19 labai silpnas; 0,20< r ≤0,39 silpnas; 0,40< r ≤0,69 vidutinis; 0,70< r ≤0,89 stiprus; 0,90< r ≤0,99 labai stiprus.
2.6 Tiriamųjų charakteristika
Iš viso tyrime dalyvavo 40 tiriamųjų - 23 (57,5 proc.) vyrai ir 17 (42,5 proc.) moterų (3 pav.), kuriems buvo diagnozuotas išeminis arba hemoraginis galvos smegenų insultas su skirtingų pusių hemipareze. Tyrimas buvo atliktas Abromiškių reabilitacijos ligoninės neurologijos skyriuje.
3 Pav. Visų tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes po 20 asmenų. Į pirmą grupę buvo atrinkti tiriamieji su dešinės pusės hemipareze, o į antrą - su kairės pusės hemipareze. Pirmą grupę sudarė 20 asmenų - 11 (55 proc.) vyrų ir 9 (45 proc.) moterys, kurie patyrė galvos smegenų insultą su dešinės pusės hemipareze. Antrą grupę sudarė taip pat 20 asmenų - 12 (60 proc.) vyrų ir 8 (40 proc.) moterys, patyrusių galvos smegenų insultą su kairės pusės hemipareze. Taigi abejose grupėse tarp vyrų ir moterų vyrauja panašus santykis. Nors vyrai užima didesnę dalį kontingento (1 lentelė), tačiau sudarytos grupės prieš tyrimą pagal lytį statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=190; p=0,752).
1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį grupėse
Lytis/Grupė I Grupės tiriamieji II grupės tiriamieji
Vyrai 11 12
Moterys 9 8
Iš viso: 20 20
Tiriamuosius pagal amžių suskirstėme remdamiesi Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis: 18-44 metai - jaunas; 45–59 metai – vidutinis amžius; 60–74 metai – pagyvenęs ir tai reiškia, kad asmuo yra fiziškai pajėgus ir gali būti socialiai aktyvus; 75–90 metų – senas. 45-59 m. amžiaus asmenų buvo 10 (25 proc.), o 75-90 m. amžiaus - 13 (32,5 proc.) asmenų. Didžiausią tiriamųjų dalį, t.y.: 16 (40 proc.) sudarė 60-74 metų amžiaus asmenys, o mažiausią, vos 1 (2,5 proc.) 18-44 metų asmuo (4 pav.).
57.5% 42.5%
Vyrai Moterys
4 pav. Visų tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių
Pirmoje grupėje po lygiai, t.y.: po 7 (35 proc.) tiriamuosius buvo 45-59 metų ir 60-74 metų amžiaus, o 75-90 metų amžiaus žmonių šioje grupėje buvo 6 (30 proc.) (5 pav.).
5 pav. I grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių
Antroje grupėje 18-44 metų amžiaus grupėje buvo tik 1 (5 proc.) asmuo, 45-59 metų amžiaus grupėje 3 (15 proc.) asmenys, 60-74 metų amžiaus grupėje 9 (45 proc.) asmenys, o 75-90 metų amžiaus grupėje 7 (35 proc.) asmenys. Taigi didžiąją dalį antros grupės tiriamųjų sudarė 60-74 metų amžiaus asmenys (6 pav.). Sudarytos grupės pagal amžių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=175,5; p=0,482). 2.5% 25% 40% 32.5% 18-44 m. 45-59 m. 60-74 m. 75-90 m. 35% 35% 30% 45-59 m. 60-74 m. 75-90 m.
6 pav. II grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių
Į mūsų tyrimą buvo įtraukti tiek išeminį, tiek hemoraginį galvos smegenų insultą patyrę asmenys. Pagal GSI pobūdį tiriamieji pasiskirstė taip: 34 (85 proc.) tiriamieji patyrė išeminį galvos smegenų insultą, ir tik 6 (15 proc.) - hemoraginį galvos smegenų insultą. Analizuojant I ir II grupės duomenis pagal insulto pobūdį nustatėme, kad pirmoje grupėje buvo 16 (80 proc.) asmenų patyrusių išeminį GSI ir 4 (20 proc.) - hemoraginį GSI, o antroje grupėje 18 (90 proc.) asmenų patyrusių išeminį GSI ir 2 (10 proc.) -hemoraginį GSI (2 lentelė).
2 lentelė Tiriamųjų pasiskirstymas pagal galvos smegenų insulto pobūdį
Insulto pobūdis Grupė Iš viso
I gr. II gr.
Išeminis GSI 16 (80 proc.) 18 (proc.) 34 (proc.)
Hemoraginis GSI 4 (proc.) 2 (proc.) 6 (proc.)
Iš viso 20 20 40
Mūsų tyrime dalyvavo tik tie asmenys, kurie patyrė GSI su skirtingų pusių hemipareze, taigi kiekvienam iš jų buvo vertinta rankų raumenų jėga naudojant dinamometrą. Sudarytos grupės pagal pažeistos rankos raumenų jėgą prieš reabilitaciją statistiškai reikšmingai nesiskyrė (t(38)=-0,310; p=0,758). (7 pav.). 5% 15% 45% 35% 18-44 m. 45-59 m. 60-74 m. 75-90 m.
7 pav. I ir II grupės pažeistos rankos raumenų jėgos vidurkis prieš reabilitaciją 11.85 12.5 9 9.5 10 10.5 11 11.5 12 12.5 13 I grupė II grupė Ran ko s r au men ų jė ga ( kg) Vidurkis
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Visų tiriamųjų savarankiškumo vertinimas
Tyrimo pradžioje ir pabaigoje buvo vertintas visų tiriamųjų savarankiškumas. Visų tiriamųjų savarankiškumo balų vidurkis prieš tyrimą buvo 61,02±6,72 (kai maksimali balų suma 91). Atlikus įvertinimą antrą kartą (reabilitacijos pabaigoje), tiriamųjų savarankiškumas padidėjo iki 69,65±6,17. Po reabilitacijos nustatytas statistiškai reikšmingas savarankiškumo balų skirtumas (Z=-5,445; p=0,001) (8 pav.).
8 pav. Visų tiriamųjų FNT motorinės dalies balų vidurkiai prieš ir po reabilitacijos (*p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
Įvertinus tiriamųjų savarankiškumą prieš ir po reabilitacijos, buvo nustatyta, kad prieš reabilitaciją labiausiai buvo sutrikusios šios veiklos: maudymasis, persikėlimas į dušą/vonią, lipimas laiptais. Tiriamiesiems atliekant šias veiklas buvo reikalinga vidutinė kito asmens pagalba. Minimali pagalba tiriamiesiems buvo reikalinga atliekant šias veiklas: valgymas, asmens higiena, viršutinės kūno dalies apsirengimas, apatinės kūno dalies apsirengimas, tualetas, persikėlimas tualete, judėjimas vežimėliu. Kito asmens priežiūra buvo reikalinga persikeliant į lovą/kėdę/vežimėlį (3 priedas).
Didžiausias balų vidurkių padidėjimas nustatytas visų tiriamųjų gebėjimams apsirengti viršutinę kūno dalį, pavalgyti ir nusiprausti - šių veiklų balų vidurkiai padidėjo vidutiniškai 1 balu. Nors maudymasis, persikėlimas į vonią/dušą ir lipimas laiptais ir po reabilitacijos išliko vis dar labiausiai sutrikusiomis veiklomis, tačiau po reabilitacijos tiriamieji šias veiklas galėjo atlikti su
13.00 23.00 33.00 43.00 53.00 63.00 73.00 83.00
Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos
FNT mo to ri n ės d al ie s b al ai Vidurkis *
minimalia pagalba. Nustatėme, kad po reabilitacijos visos veiklos statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05) (9 pav.).
9 pav. Visų tiriamųjų atskirų veiklų dinamika prieš ir po reabilitacijos (*p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
3.2 Pirmos ir antros grupės tiriamųjų savarankiškumo vertinimas
Pirmos grupės tiriamųjų savarankiškumas prieš reabilitaciją buvo 60,85±7,23, o antros grupės - 61,20±6,34. Taigi prieš reabilitaciją tarp antros ir pirmos grupės vidutiniai savarankiškumo balai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U=199; p=0,989). Po reabilitacijos pirmos grupės tiriamųjų savarankiškumas buvo 67,30±11,44, o antros - 72±4,14. Po reabilitacijos, antrą kartą įvertinus tiek
0 1 2 3 4 5 6 7 8 A ts ki rų v e ikl ų b al ai (v id u rki s)
Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * * * * * * * * * * * * *
pirmos tiek antros grupės savarankiškumą, nustatyta, kad asmenims, patyrusiems GSI su kairės pusės hemipareze, savarankiškumo balų vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei pirmos grupės tiriamųjų (U=114,5; p=0,020) (10 pav.).
10 pav. I ir II grupės FNT motorinės dalies balų vidurkiai prieš ir po reabilitacijos (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
Valgymas. Vertinant asmenų gebėjimą pavalgyti, nustatėme, kad prieš reabilitaciją I grupės valgymo balų vidurkis buvo 4,45±0,88, o II grupės 4,40±0,94. Po reabilitacijos I grupės valgymo balų vidurkis padidėjo iki 5,20±0,69, o II grupės valgymo balų vidurkis padidėjo iki 5,65±0,67 (p<0,05) (11 pav.). Palyginus valgymo balų vidurkius po reabilitacijos nustatėme, kad asmenų, patyrusių GSI su kairės pusės hemipareze, valgymo balų vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis (U=132,5; p=0,045), nei asmenų, patyrusių GSI su dešinės pusės hemipareze.
50 55 60 65 70 75 80 I grupė II grupė FNT m o to ri n ė s d al ie s b al ai (vi d u rki s) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * * **
11 pav. I ir II grupės valgymo balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
Asmens higiena. Prieš reabilitaciją I grupės asmens higienos balų vidurkis buvo 4,05±0,75, o II grupės 4,30±0,86. Po reabilitacijos abiejų grupių asmens higienos balų vidurkiai statistiškai reikšmingai padidėjo, tačiau lyginant tarp grupių, asmenų, patyrusių GSI su kairės pusės hemipareze, higienos balų vidurkis po reabilitacijos buvo statistiškai reikšmingai didesnis (U=120,5; p=0,017) (12 pav.).
12 pav. I ir II grupės asmens higienos balų dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
0 1 2 3 4 5 6 7 I grupė II grupė V al gy m o b al ų vid u rki s Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * ** * 0 1 2 3 4 5 6 7 I grupė II grupė A sme n s h ig ie n os b al ų vid u rki s Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * ** *
Maudymasis. Prieš reabilitaciją I grupės maudymosi balų vidurkis buvo 3,60±0,68, o II grupės - 3,60±0,82. Po reabilitacijos I grupės maudymosi balų vidurkis pakilo iki 4,20±0,69, o II grupės maudymosi balų vidurkis padidėjo iki 4,85±0,81. Palyginus maudymosi balų vidurkius po reabilitacijos tarp grupių nustatėme, kad asmenų, patyrusių GSI su kairės pusės hemipareze, maudymosi balų vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis (U=120,5; p=0,021), nei I grupės tiriamųjų. (13 pav.).
13 pav. I ir II grupės maudymosi balų dinamika prieš ir po reabilitacijos (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
Viršutinės ir apatinės kūno dalies apsirengimas. Prieš reabilitaciją tiek I tiek II grupės tiriamiesiems buvo sutrikęs gebėjimas savarankiškai apsirengti tiek viršutinę tiek apatinę kūno dalį. Po reabilitacijos II grupės tiriamųjų viršutinės kūno dalies rengimosi balų vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo (U=135; p=0,033), palyginus su I grupės tiriamųjų balų vidurkiu (14 pav.). II grupės tiriamųjų apatinės kūno dalies rengimosi balų vidurkis po reabilitacijos taip pat buvo didesnis, nei I grupės tiriamųjų, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių nenustatytas (U=175; p=0,453) (14 pav.).
0 1 2 3 4 5 6 I grupė II grupė M au d ymo si b al ai ( vi d u rkis ) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos ** * *
14 pav. I ir II grupės apatinės ir viršutinės kūno dalies apsirengimo balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
Tualetas. Prieš reabilitaciją I grupės tualeto balų vidurkis buvo 4,75±0,71, o II grupės - 4,70±0,57. Po reabilitacijos stebimas tiek I tiek II grupės tualeto balų vidurkių padidėjimas (I grupės 5,10±0,64, o II grupės - 5,25±0,44), tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių nebuvo nustatytas (U=177,5; p=0,459) (15 pav.).
15 pav. I ir II grupės tiriamųjų tualeto balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
0 1 2 3 4 5 6 7
I grupė II grupė I grupė II grupė
Viršutinės kūno dalies apsirengimas
Apatinės kūno dalies apsirengimas Vi ršu tinė s i r ap atinė s k ū n o d al ie s b al ai (vi d u rki s) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * * * * ** 0 1 2 3 4 5 6 7 I grupė II grupė B al ai ( vi d u rkis ) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * *
Tuštinimosi ir šlapinimosi kontrolė. Tiek I tiek II grupės tiriamųjų šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolė prieš reabilitaciją buvo sutrikusi mažiausiai iš visų veiklų. I grupės tiriamųjų šlapinimosi kontrolės balų vidurkis reabilitacijos eigoje kito nuo 5,95±0,82 iki 6,20±0,76, o tuštinimosi kontrolės balų vidurkis kito nuo 6,50±0,60 iki 6,55±0,51. II grupės tiriamųjų šlapinimosi kontrolės balų vidurkis kito nuo 6,15±0,81 iki 6,55±0,51, o tuštinimosi kontrolės balų vidurkis kito nuo 6,60±0,59 iki 6,90±0,30. I ir II grupės šlapinimosi (p=0,151) ir tuštinimosi (p=0,144) kontrolės balų vidurkiai po reabilitacijos tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė (16 pav.).
16 pav. I ir II grupės šlapinimosi ir tuštinimosi kontrolės balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
Persikėlimas lova/kėdė/vežimėlis, duše/vonioje, tualete. I grupės tiriamųjų persikėlimo lova/kėdė/vežimėlis balų vidurkis reabilitacijos eigoje kito nuo 5,35±0,74 iki 5,70±0,47, persikėlimo tualete balų vidurkis kito nuo 4,85±0,74 iki 5,25±0,85, o persikėlimo duše/vonioje balų vidurkis kito nuo 3,70±0,86 iki 4,30±0,92. II grupės tiriamųjų persikėlimo lova/kėdė/vežimėlis balų vidurkis reabilitacijos eigoje kito nuo 5,15±0,58 iki 5,90±0,30, persikėlimo tualete balų vidurkis kito nuo 4,60±0,50 iki 5,35±0,58, o persikėlimo duše/vonioje balų vidurkis kito nuo 3,70±0,97 iki 4,55±0,51. Persikėlimo lova/kėdė/vežimėlis (U=160; p=0,118), persikėlimo duše/vonioje (U=163; p=0,276), persikėlimo tualete (U=195; p=0,883) balų vidurkiai po reabilitacijos, tarp grupių, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (17 pav.). Nustatyta, kad prieš reabilitaciją tiek I tiek II grupės tiriamiesiems, iš visų aukščiau išvardintų trijų veiklų, labiausiai buvo sutrikęs persikėlimas duše/vonioje.
0 1 2 3 4 5 6 7 8
I grupė II grupė I grupė II grupė
Šlapinimosi kontrolė Tuštinimosi kontrolė
B al ai ( vi d u rkis ) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * * *
17 pav. I ir II grupės persikėlimo balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
Judėjimas vežimėliu. I grupės tiriamųjų judėjimo vežimėliu balų vidurkis reabilitacijos eigoje kito nuo 4,80±0,89 iki 5,30±0,73. II grupės tiriamųjų judėjimo vežimėliu balų vidurkis kito nuo 5,10±0,71 iki 5,80±0,41. Asmenų, patyrusių GSI su kairės pusės hemipareze, judėjimo vežimėliu balų vidurkis po reabilitacijos buvo statistiškai reikšmingai didesnis (U=124; p=0,016), nei I grupės tiriamųjų (18 pav.).
18 pav. I ir II grupės tiriamųjų judėjimo vežimėliu balų vidurkių dinamika (*p<0,05) - Reikšmingas skirtumas tarp prieš ir po reabilitacijos
(**p<0,05) - reikšmingas skirtumas tarp grupių
0 1 2 3 4 5 6 7
I grupė II grupė I grupė II grupė I grupė II grupė
Persikėlimas lova/kėdė/vežimėlis
Persikelimas tualete Persikėlimas
duše/vonioje Ba lų vid u rki s Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos * * * * * * 0 1 2 3 4 5 6 7 I grupė II grupė B al ai ( vi d u rkis ) Prieš reabilitaciją Po reabilitacijos ** * *
