ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ, SAVARANKIŠKUMO IR PLAŠTAKOS FUNKCIJOS KOREKCIJA, TAIKANT SĄNARIŲ MOBILIZACIJĄ ERGOTERAPIJOS METU

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

PAVEL SERGEJEV

ASMENŲ, PATYRUSIŲ GALVOS SMEGENŲ INSULTĄ,

SAVARANKIŠKUMO IR PLAŠTAKOS FUNKCIJOS KOREKCIJA,

TAIKANT SĄNARIŲ MOBILIZACIJĄ ERGOTERAPIJOS METU

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“( valstybinis kodas – 621B30005)

baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Doc. dr. Jolita Rapolienė

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 PADĖKA ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 11

1.1 Galvos spegenų insultas, epidemiologija ... 11

1.2 Galvos smegenų insultas, etiologija, patogenezė. ... 11

1.3 Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas. ... 15

1.4 Sąnarių imobilizacija. ... 16

1.5 Riešo biomechanika ... 16

1.6 Sąnarių mobilizacija ... 18

1.7. Ergoterapijos samprata ... 20

1.8 Ţmogaus uţimtumo modelis ... 20

1.9 Biomechaninis modelis ... 21

2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 22

2.1. Tiriamųjų charakteristika ... 22

2.2 Tyrimo metodai ... 25

2.3. Statistinė duomenų analizė ... 26

3. TYRIMO REZULTATAI ... 27

3.1 Pacientų savarankiškumas... 27

3.2 Tiriamųjų riešo judesių amplitudė ... 28

3.4 Tiriamųjų savarankiškumas atskirose veiklose ... 44

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS... 51

5. IŠVADOS ... 53

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 54

7. MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 55

SANTRAUKA

Sergejev P. Asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir plaštakos funkcijos korekcija, taikant sąnarių mobilizaciją ergoterapijos metu, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. Jolita Rapolienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2017.

Tyrimo tikslas. Įvertinti savarankiškumo ir plaštakos funkcijos pokytį pacientams,

patyrusiems galvos smegenų insultą, taikant ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją.

Tyrimo uţdaviniai. 1. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą,

savarankiškumą ir plaštakos funkciją. 2. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir plaštakos funkcijos pokytį po ergoterapijos ir nustatyti sąnarių mobilizacijos poveikį. 3. Nustatyti koreliaciją tarp riešo sąnario judesių amplitudės pokyčio ir plaštakos funkcijos pokyčio, asmenims patyrusiems galvos smegenų insultą.

Metodika: Tyrimas buvo atliktas VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės reabilitacijos

skyriuje ir VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos II skyriuje. Tyrimo kontingentą sudarė 30 asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą ir turinčių riešo sąnario hipomobilumą, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes po 15 pacientų: pirmą – pacientams buvo taikoma ergoterapija ir uţimtumas ir antrą – pacientams buvo taikoma ergoterapija ir sąnarių mobilizacija. Tyrimo metu buvo vertinta tiriamųjų protinė būklė naudojant trumpą protinės būklės testą, savarankiškumas, naudojant funkcinio nepakankamumo testą, riešo funkcija, naudojant goniometriją ir rankos funkcija naudojant Jebsen – Taylor rankos funkcijos testą.

Išvados. 1. Nustatyta, kad visų tiriamųjų savarankiškumas bei plaštakos funkcija buvo

sutrikusi. 2. Nustatyta, kad tiriamiesiems, kuriems buvo taikyta ergoterapija ir sąnarių mobilizacija, statistiškai reikšmingai pagerėjo savarankiškumas atliekant asmens higieną bei valgant, riešo lenkimas ir tiesimas. Rankos funkcija statistiškai reikšmingai pagerėjo abiejų grupių tiriamiesiems. 3. Rankos funkcijos pagerėjimas nekoreliuoja su gautu riešo judesių amplitudės pokyčiu.

SUMMARY

Sergejev P. The correction of wrist function and independence of stroke patients using joint mobilization in occupational therapy, master’s thesis / supervisor doc. dr. Jolita Rapolienė;Lithuanian university of health science, Faculcy of Nursing, rehabilitation clinic. – Kaunas, 2017.

The aim. Evaluate the independence and hand function changes in stroke patients

throught occupational therapy and joint mobilization.

Research tasks. 1. Assess the independency and hand function of the persons

suffering from stroke. 2. Assess the independency and the change in the hand function after occupational therapy and determine the effect af joint mobilization of stroke patients. 3. Assess the correlation between changes in the range of motion of the wrist and changes in the hand function of stroke patients.

Methodology. The study was conducted in the Kaunas Clinical Hospital Physical

Medicine and Rehabilitation II department and Kaunas Republical Hospital Rehabilitation department. 30 stroke patients participated in this study. Patients were divided into two groups of 15 persons each. In the first group patients were subject to occupational therapy and non - specific art activities. In the second group patients were subject to occupational therapy and joint mobilization. The study subjects were evaluated using mini mental state exam the FIM independence test, wrist function was assessed using goniometry and hand function was assessed with Jebsen – Taylor hand function test.

Conclutions. 1. It was assessed that all of the patients hand function was impaired as

well as their independence. 2. It was assessed that subjects undergoing occupational therapy and joint mobilization had a statistically significant improvement in hygiene and eating, wrist flexion and extension. The hand function was statistically significantly improved in both groups of patients. 3. The improvement in the hand function does not correlate with the change in wrist range of motion.

PADĖKA

Nuoširdţiai dėkoju savo mokslinio tiriamojo darbo vadovei doc. dr. Jolitai Rapolienei uţ pagalbą rengiant magistro baigiamąjį darbą, uţ profesionalų vadovavimą ir vertingus patarimus. Nuoširdţiai dėkoju savo šeimos nariams uţ supratingumą ir palaikyma studijų metu. Dėkoju savo draugams uţ palaikymą ir pagalbą.

SANTRUMPOS

GSI – galvos smegenų insultas

FNT – funkcinio nepakankamumo testas Xme – mediana

Xmin– minimumas

Xmax – maksimumas

ĮVADAS

Galvos smegenų insultas – tai ūminis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas pasireiškiantis neurologiniais simptomais trunkančiais ilgiau negu 24 valandas [15]. Galvos smegenų paţeidimai yra vieni iš daţniausių, o jų padariniai yra vieni iš ekonomiškai labiausiai nuostolingų, kurių reikšmė ir svarba visuomenės sveikatingumo struktūroje yra akivaizdi. Galvos smegenų insultas daugelyje atvejų paţeidţia asmens motorines savybes. Dėl ko ţenkliai, o daţniausiai visiškai, sutrinka asmens darbinė veikla, laisvalaikis bei gebėjimas savarankiškai atlikti kasdienes veiklas. Net 50 procentų persirgusių GSI ţmonių išlieka laikinai ar visiškai neįgalūs ir tik 20 procentų pacientų vėl gali dirbti, apie 10 procentų yra reikalinga nuolatinė prieţiūra ir slauga. Sunkiausias šios ligos pasireiškimas - insultas (smegenų infarktas, hemoragija). Kiekvienais metais Europoje uţregistruojama apie 1 milijoną galvos smegenų insulto atvejų. Po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų ir onkologinių ligų GSI uţima trečią vietą tarp mirties prieţasčių. GSI sudaro apie 10 procentų visų vyrų mirčių ir apie 16 procentų visų moterų mirčių [17, 11].

Viena daţniausių galvos smegenų insulto pasekmių yra rankų motorikos sutrikimai. Rankų motorika yra ypatingai svarbi ţmogaus kasdieniame gyvenime. Sutrikus rankų motorikai, sutrinka asmens gebėjimas savimi pasirūpinti, atliekant kasdienes veiklas, sutrinka ţmogaus darbinė veikla ir laisvalaikis. Sutrikus šioms veiklos sritims, asmeniu tenka rūpintis jo artimiesiems, padidėja ekonominė našta. Asmenims, patyrusiems galvos smegenų insultą yra reikalinga reabilitacijos specialistų komanda, kurie bendromis pastangomis gali padėti visiškai ar dalinai sugrąţinti sutrikusias rankų motorikos funkcijas, socialinį aktyvumą ir pagerinti gyvenimo kokybę. Ergoterapeutas, kaip ir kiti reabilitacijos komandos nariai, vaidina svarbų vaidmenį, nornt pasiekti fizinio bei psichosocialinio atsistatymo ir maksimalaus funkcinio aktyvumo. Ergoterapeutas nuo pat reabilitacijos proceso pradţios siekia, kad ligonis būtų kiek įmanoma savarankiškesnis kasdieninėje veikloje. Svarbu yra įvertinti motorines funkcijas ir kokią įtaką jos daro pacientų savarankiškumui. Rankų motorinių savybių sutrikimai pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, gali turėti reikšmingą poveikį gebėjimui atlikti savarankiškai tam tikrą veiklą. Dėl rankų motorikos sutrikimamų, pacientams sunku pasirūpinti savimi bei aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, todėl ergoterapeutas turi parengti individualią rankų motorikos lavinimo programą kiekvienam pacientui.

Apytiksliai 60 procentų pacientų, patyrusių GSI, viršutinės galūnės funkcija yra paţeista. Dėl paţeistų motorinių funkcijų sutrinka paciento savarankiškumas kasdieninėse veiklose. Dalis pacientų po reabilitacijos proceso lieka neįgalūs dėl judėjimo, apsitarnavimo bei paţintinių funkcijų sutrikimų. Apie 14 procentų asmenų, patyrusių GSI, yra pastoviai priţiūrimi arba slaugomi.

Yra pastebėta, kad taikant skirtingas reabilitacijos strategijas galima pasiekti geresnių asmens motorinių funkcijų pagerėjimo rezultatų. Šis tyrimas yra vienas iš pirmųjų Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio pasaulyje, kurio metu buvo siekama nustatyti sąnarių mobilizacijos poveikio vertę ir sąnarių mobilizacijos naudojimo tikslingumą, asmenims patyrusiems galvos smegenų insultą. Remiantis Fred Smedes ir k.t. (2015) atliktu tyrimu, kuriame tyrėjai taikė sąnarių mobilizacijos procedūras pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą. Tyrime aprašyti teigiami rezultatai parodo, kad sąnarių mobilizacija turi reikšmingai teigiamą pridėtinę vertę rankos motorinių savybių reabilitacijoje.

Darbo tikslas: įvertinti savarankiškumo ir plaštakos funkcijos pokytį pacientams,

patyrusiems galvos smegenų insultą, taikant ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją.

Uţdaviniai:

1. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumą ir plaštakos funkciją. 2. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir plaštakos funkcijos

pokytį po ergoterapijos ir nustatyti sąnarių mobilizacijos poveikį.

3. Nustatyti koreliaciją tarp riešo sąnario judesių amplitudės pokyčio ir plaštakos funkcijos pokyčio, asmenims patyrusiems galvos smegenų insultą.

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŢDAVINIAI

Tyrimo tikslas:

Įvertinti savarankiškumo ir plaštakos funkcijos pokytį pacientams, patyrusiems galvos smegenų insultą, taikant ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją.

Tyrimo uţdaviniai:

1. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumą ir plaštakos funkciją. 2. Nustatyti asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir plaštakos funkcijos

pokytį po ergoterapijos ir nustatyti sąnarių mobilizacijos poveikį.

3. Nustatyti koreliaciją tarp riešo sąnario judesių amplitudės pokyčio ir plaštakos funkcijos pokyčio, asmenims patyrusiems galvos smegenų insultą.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Galvos spegenų insultas, epidemiologija

Per metus Europos Sąjungoje įvyksta apie vieną milijoną ūminių galvos smegenų kraujotakos sutrikimų. Vidutiniškai maţdaug kas 45 sekundes įvyksta galvos smegenų insultas (GSI), o apytiksliai kas 3 – 4 minutės nuo GSI miršta ţmogus [15, 39]. Insulto sukelti įvairaus pobūdţio paţeidimai sukelia didelę socialinę ir ekonominę problemą. Išsivysčiusių šalių duomenimis tik 50 procentų persirgusių GSI ţmonių išlieka laikinai arba nuolat neįgalūs ir tik 20 procentų ţmonių vėl būna darbingi, apie 10 procentų nukentėjusiųjų yra reikalinga slauga. [17, 36, 11, 13]

Dešimtadalis visų mirčių Europoje 2008 m. buvo dėl GSI. Didţiausias mirtingumas nuo GSI - Rytų ir Centrinėje Europoje, įtraukiant Bulgariją, Latviją, Lietuvą,Rumuniją, Slovakiją ir Vengriją. Maţiausias mirtingumas nuo galvos smegenų insulto buvo Šveicarijoje, Prancūzijoje, Islandijoje bei Olandijoje [17]. Lietuvos ţmonių mirštamumas nuo galvos smegenų insulto yra didesnis net uţ šalis naujokes, blogesnė nei Lietuvoje situacija yra tik Rumunijoje, Bulgarijoje ir Latvijoje [17,19]. Mirštamumas nuo šios ligos maţėja, tačiau didėja nukentėjusiųjų skaičius, kuriems lieka išliekamieji padariniai [5].

Kiekvienais metais daugiau negu 700 000 Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų patiria naują ar pakartotinį galvos smegenų insultą. Apie pusė milijono asmenų insultu suserga pirmą kartą, o apie 200 000 insultu suserga pakartotinai [42]. Autorių teigimu net apie 30 procentų patyrusių GSI ligonių net po ilgalaikės reabilitacijos taip ir lieka lieka neįgaliais, o 20 procentų nukentėjusiųjų - reikalinga speciali prieţiūra ligoninėse ilgiau nei 3 mėnesius. Pagal Šiaurės Manheteno studijos (Northen Manhattan study, NOMAS) pirmojo GSI daţnis, priklausomai nuo amţiaus tarp baltosios rasės ţmonių yra 88 GSI atvejai ant 100 000 ţmonių, o juodosios rasės yra 191 GSI atvejis ant 100 000 ţmonių, ispanų – 149 GSI atvejai ant 100 000 ţmonių. Pagal Aterosklerozės rizikos populiacinės studijos duomenis, rizika, kad ţmogus susirgs galvos smegenų insultu pirmą kartą juodosios rasės ţmonėms yra du kartus didesnė negu baltosios rasės ţmonėms [20, 42]. Viena iš pagrindinių insulto rizikos veiksnių tai išeminė širdies liga [21], o iš statistikos yra aišku, kad GSI yra viena daţniausių ligų, kurios sukelia vienus diţiausių ekonominius nuostolius. GSI vyrauja tarp suaugusiųjų neįgalumo prieţasčių, bei yra trečioji pagal daţnumą mirties prieţastis ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir Europoje bei Azijoje [20].

1.2 Galvos smegenų insultas, etiologija, patogenezė.

Galvos smegenų insultas – tai ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas pasireiškiantis neurologiniais simptomais trunkančiais ilgiau negu 24 valandas [2,6,8]. Insulto atsiradimą lemia šie veiksniai: genetinis polinkis į širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, nutukimas,

hiperlipidemija, hipokinezija, rūkymas, amţius, įtampa, geriamųjų kontraceptikų vartojimas. Jeigu yra daugiau negu du veiksniai, tai galimybė susirgti galvos smegenų insultu yra gana didelė. Vyresnių negu 50 metų amţiaus asmenų galvos smegenų insulto prieţastys yra aterosklerozė, širdies hipertoninė liga, cukrinis diabetas, arterijų uţdegimai, kraujo ligos, įgimtos nepakankamumo stadijos širdies ligos, intoksikacijos, miokardo infarktas, galvos smeginis krauju aprūpinančių arterijų vingiuotumas, išorinis kaklo kraujagyslių suspaudimas. Jaunatvinio insulto (18 – 50 metų ţmonių) prieţastys yra širdies embolija, reumatinės ligos, prieširdţių virpėjimas, širdies dviburio voţtuvo stenozė, antifosfolipidinis sindromas, arterijų aneurizmos plyšimas. [14, 15, 2,16]

Yra dvi galvos smegenų insulto grupės: galvos smegenų infarktai ir kraujosrūvos. Galvos smegenų smegenų infarktai - trombinės, embolinės ir netrombinės kilmės. Pirmųjų dviejų atveju dėl trombozės ar embolijos, kai yra visiškas galvos smegenis aprūpinančios krauju arterijos uţkimšimas, ištinka galvos smegenų infarktas. Netrombiniai galvos smegenų infarktai atsitinka dėl arterijų spazmų, išorinio jų paţeidimo arba arterijų perlinkimo. Nuo to kaip ilgai uţtruko išemija ir nuo išemijos sunkumo priklauso ar pokyčiai bus funkciniai ir grįţtamieji ar struktūriniai ir negrįţtamieji [18, 12, 8, 14].

1 pav. Ischeminis galvos smegenų insultas

(http://sveikas.lt/uploads/img/catalog/5/image_5_34409056.jpg)

Galvos smegenų kraujosrūvos prieţastis yra kraujo išsiliejimas į smegenų audinį (parenchiminis) ir po smegenų dangalais (povoratinklinis ant ir po kietųjų smegenų dangalu), taip pat ir mišrios formos – parenchiminis – povoratinklinis arba povoratinklinis – parenchiminis, parenchiminis – skilvelinis ir kt. Daţniausiai galvos smegenų kraujosruva ištinka sergant arterine hipertenzija, sukelta inkstų ligų arba antinksčių naviko. Daţnai įtakos turi psichinė trauma, sunkus fizinis krūvis, kosėjimas, vėmimas, tuštinimasis, kai yra vidurių uţkietėjimas. Šiomis situacijomis kraujo spaudimas trumpam padidėja. Hemoragija daţniausiai atsiranda , suplyšus kraujagyslei ar neurogeninių vazomotorinių sutrikimų padarinys, lemiantis ilgalaikį galvos smegenų kraujagyslių spazmą. Dėl kraujagyslių spazmo sulėtja kraujo tėkmė ir atsiranda maitinamo audinio hipoksija.

Išsiplečia kraujagyslė ir padidėja sienelės pralaidumas. Tokie procesai lemia kraujo plazmos išsiskyrimą per kraujagyslės sienelę, aplink kraujagyslę esančių audinių pabrinkimą ir smulkų kraujo išsiliejimą, o tarpusavyje susiliedami sudaro platų kraujo išsiliejimo ţidinį [2, 15].

2 pav. Hemoraginis galvos smegenų insultas (http://www.infoma.lt/pav/galery/insultas.jpg)

Galvos smegenų infarktas gali ištikti bet kuriuo paros metu, daug daţniau miegant arba greitu laiku po miego. Daugeliu atveju neurologinis sutrikimas pasiekia maksimumą minučių ar valandų laikotarpiu, tačiau retkarčiais nerologinė simptomatika (centrinio pobūdţio paralyţius, paralyţiuotų raumenų tonuso, trofikos pokyčiai, jutimų, kalbos, regos sutrikimai, smegenų kamieno paţeidimo simptomai) progresuoja pirmąją savaitę po ištikto galvos smegenų insulto ir ilgiau [2].

Galvos smegenų kraujosrūva daţniausiai įvyksta staiga, antros dienos pusėje arba vakare. Kraujosrūva ištinka daţniausiai dėl susijaudinimo arba didelio nuovargio. Pirmieji simptomai yra vėmimas, galvos skausmas, sąmonės sutrikimas, kvėpavimo padaţnėjimas, bradikardija arba tachikardija. Sąmonės sutrikimo lygis gali būti įvairus. Daţnai pasireiškia galvos smegenų dangalų dirginimo simptomatika:

 rijimo sutrikimas;

 vėmimas;

Didelis kraujo išsiliejimas daţniausiai pasireiškia:

 progresuojančiu kvėpavimo sutrikimu;

 širdies veiklos sutrikimais;

 akių motorikos sutrikimais;

 raumenų tonuso pokyčiu;

 vegetaciniais sutrikimais;

1. Parezės, paralyţiai. Daţniausia GSI pasekmė, tai judejimo sutrikimai, pasireiškiantys vienos kūno pusės paralyţiumi. Daţnai judėjimo funkcija atsistato per pirmuosius 9 – 12 mėnesių [2]. 2. Raumenų tonuso pokyčiai. Patyrus GSI paprastai raumenų tonusas padidėja. Kartais ištinka hipotonija. Nedidelis kojų raumenų spazmiškumas gali padėti eiti. Spazmiškumas paprastai didėja pirmaisiais reabilitacijos mėnesiais, todėl reabilitacijoje yra svarbi spazmiškumo profilaktika. Jei profilaktikos nebus - gali susidaryti kontraktūros.

3. Audinių pokyčiai. Audinių pokyčiai pasitaiko gana daţnai. Paralyţiuotų galūnių sąnarių degeneraciniai procesai, skausmingo peties sindromas, paragulos ir raumenų atrofijos. Daţnai artropatijos gali paskatinti kontraktūrų susidarymą, kurios yra skausmingos [2].

4. Sensoriniai sutrikimai. Svarbu yra giliųjų jutimų sutrikimai. Jie neturi įtakos judesių amplitudės ar raumenų jėgos atsistatymui, tačiau yra svarbūs apsitarnavimo srityje, nes dėl sutrikusios judesių koordinacijos ir pusiausvyros ligonis negali atlikti tikslių judesių [2].

5. Centrinis skausmo sindromas. Jaučiami stiprūs ir deginantys skausmai esantys paralyţiuotoje kūno pusėje. Skausmai yra migruojantys, intensyvėja besikeičiant orui, prisilietus bei įtampos metu [2].

6. Kalbos sutrikimai. Afazija yra nustatoma 30 proc. ligonių po galvos smegenų insulto. Afazija gali būti:

 Motorinė. Ligonis negali kalbėti pats, bet kalbą supranta.

 Sensorinė. Ligonis negali suprasti aplinkinių kalbos.

 Amnezinė. Ţmogus uţmiršta daiktų pavadinimus.

 Sensomotorinė. Ţmogus negali kalbėti ir nesupranta kitų kalbos.

Paprastai afazija lydi ir agrafija ir aleksija. Dar vienas daţnas kalbos sutrikimas yra dizartrija, tai yra netaisyklingas artikuliavimas, bet išlieka visavertė „vidinė― kalba. Kalbos supratimas, rašymas ir skaitymas lieka nesutrinkęs [2].

7. Aukštosios nervinės veiklos sutrikimai. Esant dideliam nevyraujančio galvos smegenų pusrutulio paţeidimui, nustatomi judėjimo ir psichikos sutrikimai, paţeistos pusės neigimas, emocijų labilumas, saikingumo ir taktiškumo praradimas [2].

8. Regos sutrikimai. Paţeidus regos zoną galvos smegenyse, atsiranda vieno regos lauko „iškritimas―. Jei paţeidţiamas akies obuolį raumenis inervuojantis nervas, tai gali ištikti akių raumenų parezė, o esant kamieninių paţeidimų atvejais – ţvilgsnio parezė [2].

9. Pailgųjų smegenų sutrikimai. Paţeidus 9, 10 ir 8 galvinių nervų branduolius pailgosiose smegenyse, atsiranda pailgųjų smegenų paţeidimo simptomatika. Disfagija, dizartrija, disfonija,

nelieka ryklės reflekso. Paţeidus galvinių nervų 10 ir 9 ryšius, atsiranda pseudobulbarinių paţeidimų: disfagija, disfonija, dizartrija. Refleksai išlieka, tačiau atsiranda nevalingas juokas, ašaros. Ligoniai gali springsti maistu, ypač skysčiais, todėl yra didelė plaučių uţdegimo dėl patekusio maisto į plaučius rizika. [ 6, 2, 3]

1.3 Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas.

Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas yra plačiai naudojamas rankos funkcijos tyrimo instrumentas. Testas turi gerą validumą ir patikimumą, taip pat yra teikiami normatyviniai duomenys pagal amţiaus grupes ir lytį. [35, 34, 32] Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas gali būti naudojamas, nustatant paciento motorikos silpnąsias puses ir planuojant paciento reabilitacijos procesą. [25]

Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas tiria tikslius motorinius įgūdţius, pasunkintus ir nepasunkintus rankos judesius, kurie yra naudojami kasdienėse veiklose [30, 36, 46].1969 m. Jebsen, Taylor, Treischmann, Trotter, and Howard sukūrė rankos funkcijos testą. 3 priemonių šio testo versija buvo sukūrta Bovend’Erdt et al 2004 m. išmatuoti bendrą funkcinį elastingumą pacientams, sergantiems vidutinio sunkumo vienašaliu ar dvipusišku viršutinės galūnės sutrikimu.

8 priemonių testo versija buvo sukurta Australijoje Agnew ir Maas 1982 m. Testą sudarė 7 originalios priemonės ir Dţamaro dinamometras, kad pamatuoti suspaudimo jėgą [26].

Testą sudaro 7 dalys skirtos pamatuoti smulkiosios motorikos įgūdţius, pasunkintų funkcinių judesių atlikimą ir nepasunkintų funkcinių judesių atlikimą.

 24 raidţių sakinio rašymas

 Kortelių apvertimas

 Smulkių daiktų paėmimas

 Valgymo simuliavimas

 Šaškių sudėjimas

 Didelių lengvų skardinių paėmimas

 Didelių sunkių skardinių paėmimas

Kiekviena uţduotis yra vertinama sekundėmis. Laikas yra apvalinamas sekundės tikslumu. Rezultatai visų 7 uţduočių, vėliau yra sudedami į vieną bendrą rezultatą.

Prieš pradedant testą, reikėtų įvertinti kuri paciento pusė yra dominuojanti ir pradėti nuo nedominuojančios pusės. Jeigu pacientas yra patyręs galvos smegenų insultą reikėtų atkreipti dėmesį ar nėra sutrikusęs paciento gebėjimas skaityti, rašyti ar suvokti tekstą, kas gali pasunkinti testo atlikimą. Prieš pradedant atlikti testą reikėtų pasiteirauti ar nėra reikalinki akiniai ir priminti juos uţsidėti, jeigu akiniai yra reikalingi [38].

1.4 Sąnarių imobilizacija.

Šiais laikais į sąnarį yra ţiūrima kaip į organą, kuris reaguojanta į patologinį procesą, visomis savo struktūromis tame tarpe ir jį supančiais audiniais [23]. Yra galimi raumens morfologiniai pakitimai, kurie atsiranda dėl galūnės imobilizacijos. Kaip imobilizacijos pasekmė gali pasireikšti miofascijinis skausmas. Miofascijinis skausmas, tai somatogeninis skausmas, kurio šaltinis yra raumenys ir fascijos [48, 49]. Pagal skausmo pobūdį - gilus somatinis skausmas. Skausmo atsiradimą raumenyse sukelia skausmo receptorių – nociceptorių (neinkapsuluotų nervinių skaidulų, kurių yra gausu fascijose, raumenyse ir sausgyslėse) dirginimas [22]. Vienareikšmiška raumens atrofijos prieţastis - imobilizacija. Po 2 – 3 parų imobilizacijos ramenyse prasideda ūmi kraujagyslių reakcija lemianti progresuojančią raumens audinio atrofiją [49]. Dėl imobilizacijos kolageno skaidulų dydis bei skaičius maţėja taip pat kaip ir maţėja vandens gliukozaminglikanų kiekis. Kolageno skaidulos išsidėsto netvarkingai ir išplonėja. Taip pat ţenkliai sumaţėja sausgyslės įtempimo riba. Raiščiai, skirtingai negu kiti didesnį metabolinį aktyumą turintys audiniai, reaguoja į imobilizaciją lėčiau. Laikas turi didţiausią įtaką raiščių audinio maţėjimui. Kuo imobilizacijos trukmė didesnė - tuo raiščių mechaninės savybės, tokios kaip standumas, jėga, sąnario sąstyngis ir tampa blogesnės. Imobilizacija taip pat turi kenksmingą poveikį ir sąnarinėms kremzlėms. Krūvis palaiko sąnarinių kremzlių vientisumą, del krūvio sumaţėjimo sąnarinė kremzlė degeneruoja, padidėja vandens kiekis, sumaţėja proteoglikanų ir pakinta jų struktūra [45]. Taip pat imobilizacija turi neigiamos įtakos ir kaulų pokyčiams. Kaulo rezorbcija imobilizuotoje galūnėje jau yra matoma ankstyvuoju imobilizacijos laikotarpiu. Didţiausi mineralinių medţiagų pokyčiai pasireiškia jau per pirmąsias šešias savaites, po ko sulėtėja ir pusiausvyra jau po 5 – 6 mėnesių. Kaulo nykimą nulemia:

 Kaulo kompozicija

 Ankstesnė kaulinio audinio būklė

 Lokalizacija

 Normalus naudojimo modelis [24].

1.5 Riešo biomechanika

Riešas - minkštųjų audinių ir kaulų struktūra jungianti plaštaką su dilbiu [9, 47]. Riešą sudaro daugybė jungčių tarp aštuonių riešakaulių. Riešakauliai pasiskirstę į dvi eiles. Tolimosios eilės riešakauliai standţiai susiję bei sudaro patvarų vienetą, o artimosios eilės rieakauliai priešingai – paslankesni [52]. Judesiuose neįprastai dalyvauja ir raiščiai, kurie skirtingai nuo daugumos kitų raiščių, kurie riboja sąnario judesių amplitudę, skatina kaulinių struktūrų judesius bei dalyvauja perduodant apkrovas. Artrokinematikos poţiūriu riešo sąnaryje veikia sudėtinga slydimo –

ridenimosi sudesių seka, kuri ir lemia riešo judesių tikslumą ir funkcionalumą. Kinematikos poţiūriu – riešas keičia plaštakos orientaciją ir padėtį dilbio atţvilgiu. Kinetikos poţiūriu - riešas perduoda apkrovas iš dilbio į plaštaką ir atvirkščiai [8, 10].

3 pav. Riešo sąnario artrokinematiniai judesiai atliekant alkūninį ir stipininį nuokrypį

(http://4.bp.blogspot.com/-BnY8BR7mieM/Vk-BZ4zcUAI/AAAAAAAAB3E/HntANV7WN8w/s1600/desviaciones%2Bde%2Bmu%25C3%25B1 eca%2Bartrocinematica.jpg)

Riešas - minkštųjų audinių bei kaulų sistema, kuri jungia dilbį ir plaštaka. Toks sudėtingas jungčių kompleksas atlieka svarbų vaidmenį, jis papildo plaštakos judesių amplitudę, optimizuojant plaštakos bei pirštų funkciją, išlaiko didelį stabilumą [7, 9, 41]. Visos rankos sąnarių pagrindinė funkcija yra keisti rankos padėtį erdvėje bei atlikti kasdienius veiksmus. Aktyviai dalyvaudamas judesiuose riešas atlieka svarbiausias rankos funkcijas [50].

4 pav. Riešo sąnario artrokinematiniai judesiai atliekant lenkimą ir tiesimą

Stipinkaulio distalinį galą ir pirmosios eilės riešakaulius tarpusavyje jungia stipininio riešo sąnarys. Stipininis riešo sąnarys yra sudėtinis ir elipsoidinės formos. Per šį sąnarį galimi tokie judesiai:

 Sagitalioje plokštumoje (lenkimas ir tiesimas)

 Frontalioje plokštumoje (ulnarinė deviacija ir radialinė deviacija)

Sąnario kapsulė sutvirtinta šoninių raiščių. Tam, kad garantuoti dinaminį riešo stabilumą, kol atliekamos manipuliacijos delne arba kol atliekami pirštų judesiai, reikalinga tiksli išorinių ir vidinių jėgų pusiausvyra. Išorinių ir vidinių jėgų pusiausvyra yra pasiekiama suderinus pirštų ir lenkiamųjų bei tiesiamųjų riešo raumenų darbą.

Riešo sąnarių judesių amplitudė:

 Riešo lenkimas – 0 – 80°.

 Riešo tiesimas – 0 – 70°.

 Riešo stipininis nuokrypis – 0 – 20°.

 Riešo alkūninis nuokrypis – 0 – 45°.

Tarp antros ir pirmos eilės riešakaulių yra vidurinis riešo sąnarys, o tarp atskirų riešakaulių yra susidarę plokšti, tarpriešakauliniai sąnariai. Tokiu būdu riešakauliai su maţai judriais riešiniais delno sąnariais sudaro tvirtą pagrindą [1, 8].

1.6 Sąnarių mobilizacija

Sąnarių mobilizacija yra metodas, kuriuo siekiama padidinti sąnario judesių amplitudę, atliekant mechaninį poveikį sąnariniams paviršiams. Sąnarių mobilizacija, atpalaiduodama kapsulę, pagerina judesius tarp sąnarinių paviršių, išjudina sinovinį skystį bei sumaţina skausmą [8]. Sąnarių mobilizacija yra manualinės terapijos metodas, kurio metu yra didinama judesio amplitudė, atliekant artrokinematinius judesius [44]

Yra skirstomos dvi sąnarių mobilizacijos technikos:

 Nepertraukiamas tempimas.

 Osciliacinis metodas

Osciliacija, tai nedidelės amplitudės judesiais sąnarinių paviršių veikimas. Nepertraukiamas tempimas, tai ištisinis sąnarinių paviršių tempimas atitraukiant juos vienas nuo kito [37].

Yra skiriami tokie mobilizavimo tikslai:

 Sustingusių sąnarių tempimas.

 Judesių amplitudės grąţinimas.

 Normalios sąnario funkcijos grąţinimas. Sąnarių mobilizacija nėra skausmingas metodas [40].

Poţymiai, kurie parodo galimai sunkią sąnario patologiją:

 Nuolat juntamas skausmas, nesusijęs su judesiu arba veikla.

 Skausmas, kuris nenuslūgsta ramybės būsenoje.

 Klajojantis skausmas.

 Atsinaujinantis skausmas.

 Laipsniškai blogėjanti būklė.

 Naujų simptomų atsiradimas.

 Navikai.

 Intensyvus skausmas, kuris numalšinamas tik morfijumi.

 Stiprus skausmas bei deformacijos.

 Svorio kritimas.

 Didelis fizinis nusilpimas.

 Raumenų galios bei jėgos sumaţejimas. Sąnarių mobilizacijos indikacijos:

1. Spazmai, skausmas arba raumenų įtempimas: skausmingus sąnarius, refleksinį raumenų įtempimą ir raumenų spazmiškumą galima gydyti taikant švelnų sąnarių laisvinimą, stimuliuojant neurofiziologiškai ir mechaniškai. Neurofiziologinis poveikis, tai maţos amplitudės, osciliaciniai judesiai, kurie naudojami mechanoreceptorių stimuliacijai. Mechanoreceptorių stimuliavimas maţina skausminių impulsų plitimą į nugaros, o iš nugaros į galvos smegenis. Taikant mechaninį poveikį vykdomi nedidelės amplitudės slydimo ir atitraukimo judesiai, norint sukelti sinovinio skysčio judėjimą, kuris paskirsto maisto medţiagas į tas kremzlės dalis, kurios neturi kraujagyslių maitinimo. Edemos atveju arba skausmingam sąnariui pilna judesio amplitudė nėra galima. Švelnios sąnarių atlaisvinimo technikos padeda palaikyti maistingųjų medţiagų apykaitą. Skysčio judėjimas apsaugo nuo skausmingumo bei degeneracinių procesų.

2. Jeigu yra sąnarių hipomobilumas, tai naudojama palaipsniui stiprėjanti sąnarių laisvinimo tempimo technika. Tokiu būdu yra tempiami ir ilginami nejudrūs kapsulės bei raiščių jungiamieji audiniai. Nepertraukiamas tempimas naudojami kai audiniai yra sutrumpėję mechaniškai.

3. Progresuojantis mobilumo sumaţėjimas sergant ligomis nuo kurių palaipsniui maţėja sąnarių mobilumas. Taikoma laisvumo technika.

4. Jeigu pacientas tam tikrą laiko tarpą negali judinti sąnario, tai sąnarys gali būti gydomas naudojant atitraukimo arba slydimo technikas.

Sąnarių mobilizavimas yra labiausiai efektyvus, kai sąnarių judesių apribojimas yra mechaninio pobūdţio. Mobilizacijos metu siekiama padidinti sąnario paslankumą ir minkštųjų audinių elastingumą. Sąnarių mobilizacija yra taikoma skausmui ir sustingimui maţinti, jei yra sumaţėjęs sąnarių paslankumas bei kartu taikoma paslankumui išlaikyti [8].

1.7. Ergoterapijos samprata

Daţniausias ergoterapijos apibrėţimas teigia, jog ergoterapija yra pacientų galimybių sugrąţinimas, palaikymas ir sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, kad pacientai galėtų savarankiškai gyventi, atreipiant dėmesį į jų norus, poreikius bei visuomenės reikalavimus. Tikslinga veikla yra apibūdinama kaip kasdienė veikla, darbinė veikla arba laisvalaikis, gali pagerinti ne tik fizinę, bet ir psichinę sveikatą, pagerinti pacientų fizinę bei socialinę aplinką [29, 27, 28]. Ergoterapija, tai yra pacientų, turinčių biosocialinių funkcijų sutrikimų, reabilitacija naudojant tikslingą veiklą. Ergoterapeutas taip pat dirba su asmenimis, turinčiais psichinę ar fizinę negalią, ligoninėse ir poliklinikose, slaugos institucijose bei dieniniuose stacionaruose, reabilitacijos skyriuose ir socialinės globos bei rūpybos skyriuose. Ergoterapija taikoma neurologijoje ir pediatrijoje bei geriatrijoje, traumatologijoje ir ortopedijoje, psichiatrijoje, bei reumatologijoje [31, 27].

Pagrindinis ergoterapijos tikslas yra padėti sugrąţinti paciento fizines, protines ir socialines bei profesines galimybes. Ergoterapeuto tikslas – nuo pat ligos arba traumos pradţios, dirbant su pacientu bei jo artimaisiais siekti, kad pacientas kuo maţiau priklausomas nuo kitų ţmonių jo kasdienėje veikloje [29].

1.8 Ţmogaus uţimtumo modelis

Ţmogaus uţimtumo modelis yra ţinių apie paciento veiklą visuma, kuri padeda nusakyti, kas skatina ţmogų tam tikrai veiklai. Ţmogaus uţimtumo modelis nusako veiklos vykdymo schemą, apibūdina kasdienės veiklos ypatybes. Šis modelis padeda atskleisti kokią įtaką kasdieniai ţmogaus veiklai daro aplinka. Ţmogaus uţimtumo modelyje veikla yra apibrėţiama kaip dinaminis bei nuolat kintamas procesas. Ţmogaus uţimtumo modelio esmė:

1. Suprasti ţmogaus veiklos prigimtį. 2. Atskleisti ryšį tarp aplinkos bei asmens. 3. Padėti įvertinti veiklą iš ergoterapijos pusės.

Pabrėţiama yra tai, jog ţmogaus veiklai nuolatos daro įtaką ţmogaus būties veiksniai, o ne tik aplinka ir uţduotys, kurias ţmogus atlieka.

Šiame modelyje būties veikniai, tai valia, įpročiai ir vykdymo posistemis. Svarbūs aspektai, kai yra vertinama ţmogaus veikla yra ţmogaus fizinė aplinka bei socialinė aplinka. Vertinant veiklą negalima pamiršti apie ţmogaus fizinę aplinka, kuri gali sąlygoti ţmogaus

galimybes uţsiimti vienokia ar kitokia veikla, taip pat gali riboti pasirinktos veiklos atlikimą jeigu pasirenkant veiklą nebuvo atiţvelgiama į fizinę aplinką. Socialinė aplinka, taip pat kaip ir fizinė yra nemaţiau reikšminga, kai yra pasirenkama veikla ar vertinamos ţmogaus galimybės. Socialinė aplinka kaip ir fizinė gali būti veiklos atlikimą skatinantis ar net salygojantis veiksnys ir veiklos atlikimą trikdantis veiksnys. Parenkant naudingą veiklą, būtina nepamiršti atsiţvelgti į abi aplinkos sudedamąsias dalis, kadangi sąveikaudamos jos gali sukurti visiškai naują teigiamai arba neigiamai veiklą veikiantį faktorių [6].

1.9 Biomechaninis modelis

Biomechanikos pagrindą sudaro samprata apie griaučių - raumenų sistemos galimybę atlikti judesius ir įprastas veiklas. Biomechaniniu modeliu aiškinama kaip sudarytas ţmogaus kūnas ir kaip jį naudoti nort atlikti judesį reikalingą tam tikrai veiklai atlikti. Norint apibrėţti šį modelį galima vartoti kinetinės ergoterapijos sąvoką. Šis modeli tinka tiems pacientams, kurių judesių sutrikimus lėmė kvėpavimo, kaulų – raumenų, širdies, nervų bei kraujagyslių sistemų veiklos negalavimai. Biomechaninis modelis koncentruoja ergoterapeuto dėmesį į paciento fiziologinę būklę. Remiantis biomechaniniu modeliu didelis dėmeys yra skiriamas judesių amplitudei. Judesių amplitudė yra labai svarbus parametras kasdieniame gyvenime, kadangi nuo jos priklauso tokios veiklos kaip apsitarnavimas ir jo kokybiškumas ir greitumas [6]. Taip pat svarbus aspektas yra jėga. Raumeninių skaidulų savybės nulemia jėgą [4].Atliekant judesi jį atlieka ne vienas raumuo, o keletas raumenų ar net raumenų grupių, kurios yra aplink tam tikrą sąnarį. Judesio tikslumas taip pat yra uţtikrinamas raumenų, kas tiesiogai nulemia ţmogaus apsitarnavimo kokybę. Dar vienas svarbus organizmo faktorius – ištvermė. Ištvermė, tai fiziologinė galimybė palaikyti raumenų aktyvumą arba tam tikrame tonuse. Raumenų ištvermė yra kiek platesnė savybė nei judesių amplitudė ar jėga. Ištvermę nulemia ne tik kaulų bei raumenų sistema, bet ir visų kitų organizmo sistemų veikla, nulemianti raumenų aprūpinimą energija ir metabolitų pašalinimą. Ergoterapijos strategiją, remiantis biomechanikos modeliu, sudaro trys tikslai:

1. Galimų sąnarių deformacijų profilaktika ir esamų judesių išlaikymas. 2. Sumaţėjusios judesių amplitudės didinimas.

2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS

Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU bioetikos centro leidimas (Nr.BEC – SR(M) - 181). Kiekvienas pacientas raštu pateikė savo sutikimą dalyvauti tyrime. Skyriaus vadovė patvirtino, kad tyrimo atlikimui neprieštarauja. Pacientų atrankos kriterijai:

 Diagnozuotas galvos smegenų insultas;

 Paciento sutikimas dalyvauti tyrime;

 Riešo hipomobilumo prieţastis yra sąnarinių struktūrų pakitimai;

 Pacientas prabuvęs reabilitacijos skyriuje daugiau negu 15 dienų;

 Trumpo protinės būklės tyrimo rezultatas daugiau negu 18 balų;

 Pacientas yra Kauno rajono gyventojas.

2.1. Tiriamųjų charakteristika

5 Pav. Visų tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Tiriamųjų kontingentą sudarė 30 pacientų – 19 vyrų (67 %) ir 11 moterų (37%) (5 pav.), kuriems buvo diagnozuotas galvos smegenų insultas ir turinčių riešo sąnario hipomobilumą. Visų tiriamųjų amţiaus vidurkis buvo 69 ± 11,8. Pacientai buvo reabilituoti VŠĮ Kauno klinikinės ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos II skyriuje ir VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės reabilitacijos skyriuje. Pacientai buvo sistemingai suskirstyti į dvi grupes po 15 asmenų: pirmą – pacientams buvo taikomi ergoterapijos uţsiėmimai bei uţimtumas ir antrą – pacientams buvo taikomi ergoterapijos uţsiėmimai ir sąnarių mobilizacija.

63% 37%

6 Pav. Pirmos grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Tiek pirmos, tiek antros grupės tiriamųjų kontingentą sudarė 15 pacientų – 9 vyrai ir 6 moterys (6 pav.), kuriems buvo diagnozuotas galvos smegenų insultas ir turinčių riešo sąnario hipomobilumą.

7 Pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

Visi pacientai buvo suskirstyti į tris amţiaus grupes pagal PSO: 44 metų ir jaunesnio amţiaus buvo 1 (3%) tiriamasis, nuo 45 iki 59 metų amţiaus buvo 9 (30%) tiriamieji ir 20 (67%) tiriamųjų – 60 metų ir vyresni (7 pav.). Visų tiriamųjų amţiaus vidurkis yra 68,5 ± 12,3 metai.

64% 36% Vyrai Moterys 3% 30% 67% 44 m. ir jaunesni 45 - 59 m. 60 m. ir vyresni

8 Pav. Pirmos grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

Pirmos grupės tiriamieji pagal amţiaus grupes pasiskirstė taip: nuo 45 iki 59 metų amţiaus buvo 3 tiriamieji, 60 metų ir vyresni buvo 12 tiriamųjų (8 pav). Pirmos grupės tiriamųjų amţiaus vidurkis yra 70,1 ± 10,9 metai.

9 Pav. Antros grupės tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių

Antros grupės tiriamieji pagal amţiaus grupes pasiskirstė taip: 44 m. ir jaunesni buvo 1 asmuo, nuo 45 iki 59 metų amţiaus buvo 5 tiriamieji, 60 metų ir vyresni buvo 9 tiriamieji (9pav). Antros grupės tiriamųjų amţiaus vidurkis yra 67,9 ± 12,9 metai.

20% 80% 45 - 59 m. 60 m. ir vyresni 7% 33% 60% 44 m. ir jaunesni 45 - 59 m. 60 m. ir vyresni

2.2 Tyrimo metodai

Visi tiriamieji buvo testuojami prieš pradedant ergoterapijos procedūras, uţimtumą bei sąnarių mobilizaciją ir po 7 procedūrų. Buvo atlikti tokie vertinimai:

 TPBT – protinės būkles vertinimas;

 Goniometrija – sąnario judesių vertinimas;

 FNT – Savarankiškumo vertinimas;

 Jebsen – Taylor rankos funkcijos testas – rankos funkcijos vertinimas.

Pacientai, kurie pateko į pirmą grupę dalyvavo ergoterapijos uţsiėmimuose, kurių trukmė buvo 20 min. ir uţimtume, kurio trukmė buvo 40 min. Ergoterapijos uţsiėmimų metu buvo lavinama motorika ir paţintinės funkcijos, uţimtumo metu buvo naudojami galvosūkiai, dėlionės, tapymas. Po 7 procedūrų buvo pakartotinai vertinamas pacientų savarankiškumas, paţeistos rankos riešo sąnario amplitudė ir rankos funkcija. Pacientai, kurie pateko į antrą grupę dalyvavo ergoterapijos uţsiėmimuose, kurių trukmė buvo 20 min. ir sąnarių mobilizacijos procedūrose, kurių trukmė buvo 40 min. Sąnarių mobilizacijos procedūrų metu buvo atliekamas sąnarinių paviršių stumimas vieno kito atţvigiu naudojant rankų jėgą. Tokiu būdu yra išgaunamas slydimo judesys vieno sąnarinio paviršiaus, kito sąnarinio paviršiaus atţvilgiu. Atliekant šiuos judesius yra tempiamos sąnarinės struktūros. Judesys yra atliekamas nepertraukiamas.

Vieno judesio trukmė – viena minutė. Buvo lavinami keturi riešo judesiai:

 Riešo lenkimas. Lavinamas atliekant nepertraukiamą sąnarinių paviršių slydimą atgal.

 Riešo tiesimas. Lavinamas, atliekant nepertraukiamą sąnarinių paviršių slydimą pirmyn.

 Alkūninis nuokrypis. Lavinamas, atliekant nepertraukiamą sąnarinių paviršių slydimą į stipinkaulio pusę.

 Stipininis nuokrypis. Lavinamas, atliekant nepertraukiamą sąnarinių paviršių slydimą į alkūnkaulio pusę.

Taip pat mobilizuojami buvo riešakauliai, atliekant slydimo judesius pirmyn ir atgal, naudojant nepertraukiamą sąnarinių paviršių slydimą vienas kito atţvilgiu.

Jebsen – Taylor rankos funkcijos testą sudaro 7 uţduotys.

 24 raidţių sakinio rašymas;

 Kortelių apvertimas;

 Smulkių daiktų paėmimas;

 Valgymo simuliavimas;

 Didelių lengvų skardinių paėmimas;

 Didelių sunkių skardinių paėmimas.

Skaičiuojamas kiekvienos uţduoties atlikimo laikas. Laikas yra apvalinamas sekundės tikslumu. Visų 7 uţduočių rezultatai yra sumuojami.

2.3. Statistinė duomenų analizė

Tiriamiesiems poţymiams aprašyti buvo taikytos šios statistinės charakteristikos: vertintų kiekybinių rodiklių medianos, minimalios ir maksimalios reikšmės bei aritmetiniai vidurkiai. Taip pat naudoti neparametriniai tesai. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta, naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPPS 16 programos paketą. Duomenys pateikiami naudojant medianas, minimumą, maksimumą ir aritmetinį vidurkį (Xme(Xmin – Xmax; ). Pateikiant rezultatus

grafiškai naudota „MS Excel 2010― programa. Duomenų skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1 Pacientų savarankiškumas

Tyrimo pradţioje vertinant pirmos ir antros grupės tiriamųjų savarankiškumą, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta (p>0,05). Visų tiriamųjų didţiausias savarankiškumas prieš ergoterapiją buvo 123 balai, o maţiausias – 66 balai. Visų tiriamųjų savarankiškumo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 97,5 (66 – 123; 94,1) balų. Visų tiriamųjų savarankiškumas po ergoterapijos buvo 101 (70 - 123; 96,4) balų. Visų tiriamųjų savarankiškumo pokytis buvo 2 (0 – 12; 2,3) balai. Visų tiriamųjų savarankiškumo pokytis statistiškai nėra reikšmingas (p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų savarankiškumas prieš ergoterapiją buvo 100 (71 - 123; 97,9) balų, o po ergoterapijos pagerėjo iki 102 (74 – 123; 99,7) balų. Gautas 1 (0 - 5; 1,8) balų pokytis, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas. Antros grupės tiriamųjų savarankiškumas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 91 (66 – 107; 90,3) balai, o po šių procedūrų pakilo iki 100 (70 – 107; 93) balų. Gautas 2 (2 - 12; 2,7) balų pokytis, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (1 lentelė).

1 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo dinamika, lyginant

skirstinius prieš ir po ergoterapijos Savarankiškumas prieš ergoterapiją (balai) Savarankiškumas po ergoterapijos (balai) Savarankiškumo pokytis (balai) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 97,5 (66 – 123; 94,1) 101 (70 - 123; 96,4) 2 (0 – 12; 2,3) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 100 (71 - 123; 97,9) 102 (74 – 123; 99,7) 1 (0 - 5; 1,8) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 91 (66 – 107; 90,3) 100 (70 – 107; 93) 2 (2 - 12; 2,7) >0,05

10 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų savarankiškumo dinamika (medianos)

3.2 Tiriamųjų riešo judesių amplitudė

Tyrimo pradţioje vertinant pacientų riešo lenkimą tarp pirmos ir antros grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo nustatyta (p > 0,05). Visų tiriamųjų riešo lenkimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 47 (30 - 70; 48,2) laipsniai. Visų tiriamųjų riešo lenkimo įvertinimas po ergoterapijos buvo 54 (38 – 78; 55,7) laipsniai, o pokytis buvo 6 (-6 – 20; 7,5) laipsniai. Visų tiriamųjų riešo lenkimo pokytis statistiškai nėra reikšmingas (p > 0,05).

Pirmos grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyti ergoterapijos uţsiėmimai ir uţimtumas, riešo lenkimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 54 (34 – 70; 53,2) laipsniai. Pirmos grupės tiriamųjų riešo lenkimo įvertinimas po ergoterapijos buvo 54 (38 – 78; 55,2) laipsniai, o gautas 2 (-6 – 8; 1,9) laipsnių pokytis statistiškai nėra reikšmingas (p > 0,05). Antros grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyta ergoterapija ir sąnarių mobilizacija, riešo lenkimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 42 (30 – 62; 43,2) laipsniai. Antros grupės tiriamųjų riešo lenkimo įvertinimas po ergoterapijos ir sąnarių mobilizacijos pagerėjo iki 54 (46 – 68; 56,2) laipsniai, o statistiškai reikšmingas pokytis buvo 12 (6 – 20; 13,1) laipsnių (p < 0,05). Vertinant pirmos ir antros grupės tiriamųjų riešo lenkimo pokytį buvo nustatyta, kad antros tiriamųjų grupės riešo lenkimo pokytis buvo didesnis (2 lentelė).

100 102 91 100 84 86 88 90 92 94 96 98 100 102 104

Savarankiškumas pireš ergoterapiją Savarankiškumas po ergoterapijos

Ti ri am ųjų s ava ran ki šku m as (F N T ba lai ) Tiriamųjų grupės

2 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, riešo lenkimo dinamika

Riešo lenkimas prieš ergoterapiją (laipsniai) Riešo lenkimas po ergoterapijos (laipsniai) Riešo lenkimo pokytis (laipsniai) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 47 (30 - 70; 48,2) 54 (38 – 78; 55,7) 6 (-6 – 20; 7,5) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 54 (34 – 70; 53,2) 54 (38 – 78; 55,2) 2 (-6 – 8; 1,9) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 42 (30 – 62; 43,2) 54 (46 – 68; 56,2) 12 (6 – 20; 13,1) Z= - 3,4; <0,05

11 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų riešo lenkimo dinamika (medianos)

Tyrimo pradţioje vertinant riešo tiesimą tarp pirmos ir antros grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p > 0,05). Visų tiriamųjų riešo tiesimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 56 (30 – 74; 53,7) laipsniai. Visų tiriamųjų riešo tiesimo įvertinimas po ergoterapijos buvo 60 (30 – 76; 59,3) laipsnių, o pokytis buvo 5( 0 – 16; 5,7) laipsniai. Visų tiriamųjų riešo tiesimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p > 0,05).

Pirmos grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyti ergoterapijos uţsiėmimai ir uţimtumas, riešo tiesimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 60 (30 – 74; 56,1) laipsnių. Pirmos grupės tiriamųjų riešo tiesimo įvertinimas po ergoterapijos buvo 62 (30 – 76; 58) laipsniai, o gautas 2 (0 – 4; 1,9) laipsnių pokytis statistiškai nėra reikšmingas (p > 0,05). Antros grupės tiriamųjų, kuriems

54 54 42 54 0 10 20 30 40 50 60

Riešo lenkimas prieš ergoterapiją Riešo lenkimas po ergoterapijos

R ieš o lenki m o am pl itud ė lai ps ni ai s Tiriamųjų grupės

1 tiriamųjų grupė 2 tiriamųjų grupė p < 0,05

buvo taikyta ergoterapija ir sąnarių mobilizacija, riešo tiesimo įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 52 (32 – 68; 51,2) laipsniai. Antros grupės tiriamųjų riešo tiesimo įvertinimas po ergoterapijos ir sąnarių mobilizacijos pagerėjo iki 60 (46 – 76; 60,7) laipsnių, o statistiškai reikšmingas pokytis buvo 8 (6 – 16; 9,5) laipsniai (p < 0,05). Vertinant pirmos ir antros grupės tiriamųjų riešo tiesimo pokytį buvo nustatyta, kad antros tiriamųjų grupės riešo tiesimo pokytis buvo didesnis (3 lentelė).

3 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, riešo tiesimo dinamika

Riešo tiesimas prieš ergoterapiją (laipsniai) Riešo tiesimas po ergoterapijos (laipsniai) Riešo tiesimo pokytis (laipsniai) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 56 (30 – 74; 53,7) 60 (30 – 76; 59,3) 5( 0 – 16; 5,7) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 60 (30 – 74; 56,1) 62 (30 – 76; 58) 2 (0 – 4; 1,9) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 52 (32 – 68; 51,2) 60 (46 – 76; 60,7) 8 (6 – 16; 9,5) Z= - 3,4; <0,05

12 pav.1 ir 2 grupės tiriamųjų riešo tiesimo dinamika (medianos)

Tyrimo pradţioje vertinant riešo alkūninį nuokrypį tarp pirmos ir antros grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Visų tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 37 (18 – 52; 34,8) laipsniai. Visų tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 38 (20 – 50; 36,3) laipsniai, o pokytis buvo 0 (-6 – 6; 1,47) laipsnių. Visų tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyti ergoterapijos uţsiėmimai ir

60 62 52 60 46 48 50 52 54 56 58 60 62 64

Riešo tiesimas prieš ergoterapiją Riešo tiesimas po ergoterapijos

R ieš o ti es im o am pl itud ė lai ps ni ai s Tiriamųjų grupės

1 tiriamųjų grupė 2 tiriamųjų grupė p < 0,05

uţimtumas, riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 38 (18 – 50; 35,2) laipsniai. Pirmos grupės tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 38 (20 – 46; 35,7) laipsniai, o pokytis buvo 0 (-4 – 4; 0,5) laipsnių. Pirmos grupės tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05). Antros grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyta ergoterapija ir sąnarių mobilizacija, riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 36 (18 – 52; 34,4) laipsniai. Antros grupės tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 38 (24 – 50; 36,8) laipsniai, o pokytis buvo 4 (-2 – 6; 2,4) laipsniai. Antros grupės tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05) (4 lentelė).

4 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, riešo alkūninio nuokrypio dinamika

Riešo alkūninis nuokrypis prieš ergoterapiją (laipsniai) Riešo alkūninis nuokrypis po ergoterapijos (laipsniai) Riešo alkūninio nuokrypio pokytis (laipsniai) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 37 (18 – 52; 34,8) 38 (20 – 50; 36,3) 0 (-6 – 6; 1,47) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 38 (18 – 50; 35,2) 38 (20 – 46; 35,7) 0 (-4 – 4; 0,5) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 36 (18 – 52; 34,4) 38 (24 – 50; 36,8) 4 (-2 – 6; 2,4) >0,05

13 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų riešo alkūninio nuokrypio dinamika (medianos)

38 38 36 38 35 35,5 36 36,5 37 37,5 38 38,5

Riešo alkūninis nuokrypis prieš ergoterapiją Riešo alkūninis nuokrypis po ergoterapijos

R ieš o al kū ni ni o nuo kr ypi o am pl itud ė lai ps ni ai s Tiriamųjų grupės

Tyrimo pradţioje vertinant riešo stipininį nuokrypį tarp pirmos ir antros grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p>0,05). Visų tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 14 (8 – 26; 14,3) laipsnių. Visų tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 14 (10 – 26; 15,3) laipsnių, o pokytis buvo 0 (-2 – 10; 1) laipsnių. Visų tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyti ergoterapijos uţsiėmimai ir uţimtumas, riešo stipininio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 14 (10 – 26; 15,2) laipsnių. Pirmos grupės tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 14 (10 – 26; 15,9) laipsnių, o pokytis buvo 0 (-2 – 10; 0,7) laipsnių. Pirmos grupės tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05). Antros grupės tiriamųjų, kuriems buvo taikyta ergoterapija ir sąnarių mobilizacija, riešo stipininio nuokrypio įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 14 (8 – 18; 13,3) laipsnių. Antros grupės tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio įvertinimas po ergoterapijos buvo 14 (12 – 18; 14.7) laipsnių, o pokytis buvo 2 (0 – 4; 1,3) laipsniai. Antros grupės tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio pokytis statistiškai nėra reikšmingas ( p>0,05) (5 lentelė).

5 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, riešo stipininio nuokrypio dinamika

Riešo stipininis nuokrypis prieš ergoterapiją (laipsniai) Riešo stipininis nuokrypis po ergoterapijos (laipsniai) Riešo stipininio nuokrypio pokytis (laipsniai) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 14 (8 – 26; 14,3) 14 (10 – 26; 15,3) 0 (-2 – 10; 1) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 14 (10 – 26; 15,2) 14 (10 – 26; 15,9) 0 (-2 – 10; 0,7) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 14 (8 – 18; 13,3) 14 (12 – 18; 14.7) 2 (0 – 4; 1,3) >0,05

14 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų riešo stipininio nuokrypio dinamika (medianos)

Apibendrinimas.

Antros grupės tiriamųjų statistiškai reikšmingai pagerėjo riešo lenkimas ir riešo tiesimas (p<0,05). Antros grupės tiriamųjų riešo lenkimo pokytis buvo 12 (6 – 20; 13,1) laipsnių, o riešo tiesimo pokytis buvo 8 (6 – 16; 9,5) laipsniai. Tyrimo gauti duomenys rodo, kad plaštakos funkcija labiausiai pagerėjo antros grupės tiriamiesiems, kuriems kartu su ergoterapija buvo taikytos sąnarių mobilizacijos procedūros (p<0,05). Antros grupės tiriamųjų riešo lenkimo ir riešo tiesimo pokytis yra statistiškai reikšmingai didesnis negu pirmos grupės tiriamųjų (p<0,05).

3.3 Tiriamųjų rankos funkcija ir koreliacija

Tyrimo pradţioje vertinant pirmos ir antros grupės tiriamųjų rankos funkciją Jebsen – Taylor testu, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta (p>0,05). Visų tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 99 (77 – 161; 111,9) sekundės. Visų tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimas po ergoterapijos buvo 94 (74 - 154; 107,9) sekundės. Visų tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimo pokytis buvo 3,5 (-2 – 11; 3,9) sekundės. Visų tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimo pokytis yra statistiškai reikšmingas ( p < 0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 116 (77 - 152; 113,1) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 110 (74 – 148; 109,3) sekundţių. Gautas 3 (-2 - 11; 3,8) sekundţių pokytis, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos įvertinimas

14 14 14 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16

Riešo stipininis nuokrypis prieš ergoterapiją Riešo stipininis nuokrypis po ergoterapijos

R ieš o s ti pi ni ni o nuo kr ypi o am pl itud ė lai ps ni ai s Tiriamųjų grupės

prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 95 (79 – 161; 110,6) sekundės, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 90 (78 – 154; 106,5) sekundţių. Gautas 4 (-2 - 11; 4,1) sekundţių pokytis, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) (6 lentelė).

6 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, rankos funkcijos įvertinimo dinamika

Rankos funkcija prieš ergoterapiją (sekundės) Rankos funkcija po ergoterapijos (sekundės) Rankis funkcijos pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 99 (77 – 161; 111,9) 94 (74 - 154; 107,9) 3,5 (-2 – 11; 3,9) Z= - 4,4; <0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 116 (77 - 152; 113,1) 110 (74 – 148; 109,3) 3 (-2 - 11; 3,8) Z= -3,1; <0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 95 (79 – 161; 110,6) 90 (78 – 154; 106,5) 4 (-2 - 11; 4,1) Z= -3,2; <0,05

15 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų rankos funkcijos dinamika (medianos)

Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos (sakinio rašymas) uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 29 (20 – 74; 36,6) sekundės. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos uţduoties įvertinimas po ergoterapijos buvo 29 (19 – 71; 38,8) sekundės. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos uţduoties įvertinimo pokytis buvo 1 (-3 – 3;0,8) sekundės. Visų tiriamųjų

116 110 95 90 0 20 40 60 80 100 120 140

Rankos funkcija prieš ergoterapiją Rankos funkcija po ergoterapijos

R an ko s funk ci jo s įver ti ni m as s ekund ėm is Tiriamųjų grupės

1 tiriamųjų grupė 2 tiriamųjų grupė p < 0,05 p < 0,05

rankos funkcijos testo pirmos uţduoties įvertinimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 33 (20 – 68; 40) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 32 (19 – 70; 39,7) sekundţių. Gautas 1 (-3 – (-3; 0,(-3) sekundţių pokytis, skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 29 (21 – 74; 39,3) sekundės, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 27 (20 – 71; 37,9) sekundţių. Gautas 2 (-2 – 3; 1,4) sekundţių pokytis, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) (7 lentelė).

7 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą rankos funkcijos pirmos uţduoties (sakinio

rašymas) įvertinimo dinamika

Uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją (sekundės) Uţduoties įvertinimas po ergoterapijos (sekundės) Uţduoties įvertinimo pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 29 (20 – 74; 36,6) 29 (19 – 71; 38,8) 1 (-3 – 3;0,8) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 33 (20 – 68; 40) 32 (19 – 70; 39,7) 1 (-3 – 3; 0,3) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 29 (21 – 74; 39,3) 27 (20 – 71; 37,9) 2 (-2 – 3; 1,4) >0,05

16 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo pirmos užduoties dinamika, lyginant skirstinius prieš ir po ergoterapijos

40 39,7 39,3 37,9 36,5 37 37,5 38 38,5 39 39,5 40 40,5

Užduoties įvertinimas prieš ergoterapiją Užduoties įvertinimas po ergoterapijos

R an ko s funk ci jo s tes to pi rm o s už duo ti es įver ti ni m as s ekund ėm is Tiriamųjų grupės

Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties (kortelių apvartimas) įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 12 (8 – 19; 12,8) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties įvertinimas po ergoterapijos buvo 11 (8 – 17; 11,8) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties įvertinimo pokytis buvo 1 (-2 – 4; 1,1) sekundė. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties įvertinimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 13 (8 – 17; 12,9) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 12 (8 – 16; 12,1) sekundţių. Gautas 1 (0 – 2; 0,8) sekundės pokytis, skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo antros uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 12 (9 – 19; 12,6) sekundţių, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 11 (8 – 17; 11,5) sekundţių. Gautas 1 (-2 – 3; 1,1) sekundės pokytis, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) (8 lentelė).

8 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą rankos funkcijos antros uţduoties (kortelių

apvertimas) įvertinimo dinamika

Uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją (sekundės) Uţduoties įvertinimas po ergoterapijos (sekundės) Uţduoties įvertinimo pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 12 (8 – 19; 12,8) 11 (8 – 17; 11,8) 1 (-2 – 4; 1,1) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 13 (8 – 17; 12,9) 12 (8 – 16; 12,1) 1 (0 – 2; 0,8) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 12 (9 – 19; 12,6) 11 (8 – 17; 11,5) 1 (-2 – 3; 1,1) >0,05

17 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo antros užduoties dinamika, lyginant skirstinius prieš ir po ergoterapijos

Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties (smulkių daiktų paėmimas) įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 15 (11 – 23; 15,9) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties įvertinimas po ergoterapijos buvo 14 (10 – 24; 14,7) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties įvertinimo pokytis buvo 1 (-1 – 4; 1,2) sekundė. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties įvertinimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 15 (11 – 22; 16,3) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 14 (11 – 23; 15,3) sekundţių. Gautas 1 (-1 – 3; 0,9) sekundės pokytis, skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 15 (11 – 23; 15,5) sekundţių, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 13 (10 – 24; 14,2) sekundţių. Gautas 1 (-1 – 4; 1,3) sekundės pokytis, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) (9 lentelė).

12,9 12,1 12,6 11,5 10,5 11 11,5 12 12,5 13 13,5

Užduoties įvertinimas prieš ergoterapiją Užduoties įvertinimas po ergoterapijos

R an ko s funk ci jo s tes to an tr o s už duo ti es į ver ti ni m as sekund ėm is Tiriamųjų grupės

9 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą rankos funkcijos trečios (smulkių daiktų

paėmimas) uţduoties įvertinimo dinamika Uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją (sekundės) Uţduoties įvertinimas po ergoterapijos (sekundės) Uţduoties įvertinimo pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 15 (11 – 23; 15,9) 14 (10 – 24; 14,7) 1 (-1 – 4; 1,2) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 15 (11 – 22; 16,3) 14 (11 – 23; 15,3) 1 (-1 – 3; 0,9) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 15 (11 – 23; 15,5) 13 (10 – 24; 14,2) 1 (-1 – 4; 1,3) >0,05

18 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo trečios užduoties dinamika, lyginant skirstinius prieš ir po ergoterapijos

Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties (valgymo imitavimas) įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 16 (11 – 20; 15,6) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties įvertinimas po ergoterapijos buvo 15 (11 – 20; 14,6) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties įvertinimo pokytis buvo 1 (-3 – 4; 1) sekundė. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties įvertinimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 16 (11 – 19; 15,8) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 15

16,3 15,3 15,5 14,2 13 13,5 14 14,5 15 15,5 16 16,5

Užduoties įvertinimas prieš ergoterapiją Užduoties įvertinimas po ergoterapijos

R ank o s fun kc ijo s tes to tr eč io s už du o ti es įver ti ni m as s ekund ėm is Tiriamųjų grupės

(11 – 20; 14,8) sekundţių. Gautas 0 (-1 – 4; 1) sekundės pokytis, skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p > 0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 16 (13 – 20; 15,5) sekundţių, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 15 (12 – 17; 14,5) sekundţių. Gautas 1 (-3 – 3; 1) sekundės pokytis, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) (10 lentelė).

10 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą rankos funkcijos ketvirtos (valgymo

imitavimas) uţduoties įvertinimo dinamika Uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją (sekundės) Uţduoties įvertinimas po ergoterapijos (sekundės) Uţduoties įvertinimo pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 16 (11 – 20; 15,6) 15 (11 – 20; 14,6) 1 (-3 – 4; 1) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 16 (11 – 19; 15,8) 15 (11 – 20; 14,8) 0 (-1 – 4; 1) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 16 (13 – 20; 15,5) 15 (12 – 17; 14,5) 1 (-3 – 3; 1) >0,05

19 pav. 1 ir 2 grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo ketvirtos užduoties dinamika, lyginant skirstinius prieš ir po ergoterapijos

15,8 14,8 15,5 14,5 13,5 14 14,5 15 15,5 16

Užduoties įvertinimas prieš ergoterapiją Užduoties įvertinimas po ergoterapijos

R an ko s funk ci jo s tes to ketvi rto s už duo ti es į ver ti ni m as sekund ėm is Tiriamųjų grupės

Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties (šaškių sudėjimas) įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 12 (7 – 16; 11,4) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties įvertinimas po ergoterapijos buvo 11 (7 – 17; 11) sekundţių. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties įvertinimo pokytis buvo 0 (- 3 – 1; 0,4) sekundė. Visų tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties įvertinimo pokytis nėra statistiškai reikšmingas ( p > 0,05). Pirmos grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją buvo 12 (7 – 16; 11,8) sekundţių, o po ergoterapijos pagerėjo iki 11 (9 – 17; 11,7) sekundţių. Gautas 0 (-2 – 1; 0,1) sekundės pokytis, skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p > 0,05). Antros grupės tiriamųjų rankos funkcijos testo penktos uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją ir sąnarių mobilizaciją buvo 11 (7 – 15; 11) sekundţių, o po šių procedūrų sumaţėjo iki 11 (7 – 16; 11,1) sekundţių. Gautas 0 (-3 – 1; -0,1) sekundţių pokytis, statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas (p>0,05) (11 lentelė).

11 lentelė. Pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą rankos funkcijos penktos (šaškių sudėjimas)

uţduoties įvertinimo dinamika

Uţduoties įvertinimas prieš ergoterapiją (sekundės) Uţduoties įvertinimas po ergoterapijos (sekundės) Uţduoties įvertinimo pokytis (sekundės) 95% PI Visų tiriamųjų (n = 30) 12 (7 – 16; 11,4) 11 (7 – 17; 11) 0 (- 3 – 1; 0,4) >0,05 1 tiriamųjų grupė (n = 15) 12 (7 – 16; 11,8) 11 (9 – 17; 11,7) 0 (-2 – 1; 0,1) >0,05 2 tiriamųjų grupė (n = 15) 11 (7 – 15; 11) 11 (7 – 16; 11,1) 0 (-3 – 1; -0,1) >0,05