LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
Rūta Gajauskaitė
KAUNO MIESTO PIRMOKŲ MITYBOS IR FIZINIO AKTYVUMO
YPATUMŲ SĄSAJOS SU ŠEIMŲ SOCIALINE-EKONOMINE PADĖTIMI
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikata ir mityba)
Magistrinio vadovė Doc. dr. A. Petrauskienė (2014 05 22)
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikata ir mityba)
KAUNO MIESTO PIRMOKŲ MITYBOS IR FIZINIO AKTYVUMO YPATUMŲ SĄSAJOS SU ŠEIMŲ SOCIALINE-EKONOMINE PADĖTIMI
Rūta Gajauskaitė
Magistrinio vadovė doc. dr. Aušra Petrauskienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2014, 56 p.
Darbo tikslas: nustatyti pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo ir mitybos sąsajas su šeimų
socialine ir ekonomine padėtimi Kauno miesto mokyklose.
Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinį aktyvumą; 2. Įvertinti
Kauno miesto pirmų klasių mokinių mitybos ypatumus; 3. Išanalizuoti Kauno miesto pirmų klasių mokinių šeimų sociolinius-ekonominius veiksnius; 4. Nustatyti sąsajas tarp Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo, mitybos bei šeimos socialinės-ekonominės padėties.
Tyrimo metodika: COSI tyrimo pagrindu, apklausos anketoje tėvams/globėjams buvo pateikti 48
klausimai. Anketą Kauno mieste užpildė 407 tėvai. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 19.0 for Windows programą.
Rezultatai: Pusė Kauno miesto pirmų klasių mokinių yra fiziškai aktyvūs – 53,4% berniukų ir
55,3% mergaičių. Švieži vaisiai pirmų klasių moksleivių racione vartojami dažniau nei šviežios daržovės (p<0,05), Bulvių traškučiai, pica yra valgomi retai – kelis kartus per mėnesį, o sausainiai ir saldainiai pirmų klasių mokinių valgomi 1-3 kartus per savaitę. Didžioji dalis 82,2% berniukų ir 77,9% mergaičių gyvena pilnoje šeimoje (p>0,05), namuose su visais patogumais. Daugumos tėvų išsialvinimas yra vidutinis, mamų – dažniausiai yra aukštasis.
Išvados: Dauguma Kauno miesto pirmokų yra fiziškai aktyvūs. Nustatyta, kad dauguma pirmokų
pusryčiauja kiekvieną rytą. Švieži vaisiai pradinių klasių moksleivių racione vartojami dažniau nei šviežios daržovės. Pirmų klasių mokinių fizinis aktyvumas bei mityba susijusi su šeimos socialine ekonomine padėtimi: vaikų pilnavestė mityba ir fizinis aktyvumas susijęs tėvų išsilavinimu bei gaunamomis pajamomis.
3
SUMMARY
Public Health (Public Health Nutrition)
FIRST GRADERS NUTRITION AND PHYSICAL ACTIVITY LINKS OF FAMILY SOCIO-ECONOMIC STATUS ON KAUNAS CITY
Rūta Gajauskaitė
Academic supervisor doc. dr. Aušra Petrauskienė
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine. Kaunas; 2014, p. 56
The aim of the study: set the first grade students of physical activity and dietary links to families'
social and economic situation in Kaunas city schools.
The objectives of the study: 1. Rate Kaunas city first-grade students of physical activity; 2. Rate
Kaunas city first-grade students nutrition features; 3. Analyze Kaunas city first-grade students of families of social and economic situation; 4. Identify links between Kaunas city first grade students of physical activity, nutrition and social and economic situation.
Research Methods: COSI research-based questionnaire survey to parents / guardians were present
48 questions. The form is filled out in Kaunas 407 parents. The statistical analysis was performed using SPSS 19.0 for Windows program.
Results: Half of the city of Kaunas first grade students are physically active – 53,4% of boys and
55,3% girls. Fresh fruits in the diet of first-grade students used more often than fresh vegetables (p<0.05), potato chips, pizza is eaten rarely – a few times a month, and cookies and candy in the first grade eaten 1-3 times a week. The majority of the 82.2% of boys and 77.9% girls living in nuclear family (p>0.05), at home with all the amenities. The majority of parents are išsialvinimas average, mothers – are usually higher.
Conclusions: Most of the the city of Kaunas and first graders are physically active. It was found
that the majority of first graders have breakfast every morning. Fresh fruits in the diet of the children were used more often than fresh vegetables. First-grade students of physical activity and nutrition related to family socio-economic status children pilnavestė nutrition and physical activity related to parental education and income.
4
TURINYS
SANTRAUKA ... 2
SUMMARY ... 3
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Pirmųklasių mokinių fizinis aktyvumas ... 8
1.2. Pirmų klasių mokinių mityba ... 13
1.3. Socio-ekonominiai veiksniai lemiantys pirmokų fizinį aktyvumą ir mitybą ... 18
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS ... 23
2.1. Tyrimo aprašymas ... 23 2.2. Tyrimo organizavimas ... 23 2.2.1. Anketinė apklausa ... 24 2.3. Tiriamųjų kontingentas ... 26 2.4. Statistiniai metodai ... 26 3. REZULTATAI ... 27
3.1. Kauno miesto mokyklų pirmų klasių mokinių fizinis aktyvumas ... 29
3.2. Kauno miesto pirmų klasių mokinių mitybos ypatumai ... 32
3.3.Kauno miesto mokyklų pirmų klasių mokinių šeimų socio-ekonominių veiksnių padėtis ... 38
3.4.Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo, mitybos ir socio-ekonominių veiksnių sąsajos ... 41
3.4.1.Pirmų klasių moksleivių fizinio aktyvumo ir socio-ekonominių veiksnių sąsajos ... 41
3.4.2. Pirmų klasių moksleivių mitybos ir socio-ekonominių veiksnių sąsajos ... 44
4. `REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
IŠVADOS ... 51
LITERATŪRA ... 52
5
ĮVADAS
Vaikų sveikatai svarbus sveikos gyvensenos elementas yra fizinis aktyvumas, kuris vis dažniau siejamas su sveika ir pilnaverte mityba. Visuomenės sveikatos, reabilitacijos medicinos specialistai bei pedagogai atkreipia dėmesį, kad labai svarbu formuoti ir ugdyti sveikos gyvensenos įpročius nuo ankstyvos vaikystės. Vaiko fizinis lavinimas vėliau padeda plėtoti jo nuostatas į fizinį aktyvumą, jis augdamas ir bręsdamas toliau tęsia sportinę ir aktyvią fizinę veiklą, laikosi sveikos gyvensenos principų. Gaudamas optimalų fizinį krūvį, gyvendamas pagal sveikos gyvensenos principus, vaikas tinkamai vystosi tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos prasme [47].
Y. Wang ir T. Lobstein nustatė, kad pasaulyje kasmet auga vaikų, turinčių antsvorio ir nutukimo problemų, skaičius. Kas penktas vaikas Europoje turi antsvorio, o daugiau negu 60 proc. tokių vaikų, turėjusių antsvorio iki brendimo laikotarpio, ateityje jau būdami suaugę gali būti nutukę ir turėti mitybos problemų. Tokiems vaikams gresia didesnė lėtinių neinfekcinių ligų išsivystymo rizika [54]. Daugelyje tyrimų fizinis pasyvumas vaikystėje nurodomas kaip vienas svarbesnių veiksnių, kuris prisideda prie vaikų antsvorio ir nutukimo problemų paplitimo [13].
Atlikus 15 Europos valstybių mitybos tyrimų duomenų apžvalgą nustatyta, kad žemesnio socialinio statuso šeimoms būdinga netinkama ar nepilnavertė mityba, tačiau daug mėsos, riebalų ir cukraus suvartoja visų socialinių statusų šeimos ir tai nepriklauso nuo jų ekonominės padėties. Vakarų Europos šalyse atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad geresnę ekonominę padėtį turinčios šeimos vartoja daugiau vaisių ir daržovių nei žemos ekonominės padėties šeimos [42]. Tokie tyrimų rezultatai atskleidžia, kad vaikų mityba, fizinis aktyvumas yra susiję ne tik tarpusavyje bet ir su socio-ekonominiais veiksniais, formuojančiais vaikų sveikos gyvensenos įgūdžius ateityje.
Mokinių sveikata kasmet blogėja. Jau į pirmą klasę ateina vos trečdalis sveikų vaikų. Didelę įtaką sveikatai daro netinkama gyvensena – neracionali mityba, fizinio aktyvumo stoka, netinkamas dienos režimas ir kt. [48]. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje vaikų fizinis aktyvumas mažėja, o vaikų turinčių antsvorio ar mitybos problemų skaičius didėja. Lietuvos sveikatos ministerija siekdama spręsti problemas susijusias su vaikų fizinio aktyvumo mažėjimu, mityba priima nutarimus, kuriais siekiama pagerinti esamą situaciją.
Nėra aptikta didelės apimties tyrimų, kuriuose būtų analizuojami Kauno pirmų klasių mokinių duomenys apie jų fizinį aktyvumą ir mitybos įpročius bei sąsajas su socio-ekonominiais veiksniais. Dažniausiai autoriai analizuoja pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą ir mitybą, tačiau šių tyrimų rezultatai tik atskleidžia esamą padėtį ir mažai kreipiamas dėmesys į socio-ekonominius
6 veiksnius. Socio-ekonominiai veiksniai tyrimuose minimi rekomenduojant kaip reikėtų pagerinti vaikų sveikos gyvensenos įpročius.
Įvairių autorių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad pradėjus lankyti mokyklą vaikų fizinis aktyvumas, mitybos įpročiai pasikeičia. Šio darbo metu siekiama išryškinti koks yra pirmokų fizinis aktyvumas, mitybos įpročiai bei tai susieti su šeimos socialiniais ekonominiais veiksniais. Išsiaiškinus priežastis galima parengti rekomendacijas kaip skatinti vaikų fizinį aktyvumą, reguliuoti mitybos įpročius, atsižvelgiant į socialinę – ekonominę šeimų padėtį.
7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas – nustatyti pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo ir mitybos sąsajas su šeimų
socialine ir ekonomine padėtimi Kauno miesto mokyklose.
Uždaviniai:
1. Įvertinti Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinį aktyvumą; 2. Įvertinti Kauno miesto pirmų klasių mokinių mitybos ypatumus;
3. Išanalizuoti Kauno miesto pirmų klasių mokinių šeimų sociolinius-ekonominius veiksnius;
4. Nustatyti sąsajas tarp Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinio aktyvumo, mitybos bei šeimos socialinės-ekonominės padėties.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pirmų klasių mokinių fizinis aktyvumas
Fizinis aktyvumas apibrėžiamas kaip griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje. Fizinio aktyvumo išraiška: mankštinimasis per kūno kultūros pamokas, sporto pratybas, įvairūs judesiai dirbant, aktyviojo poilsio metu ir kita veikla. Fizinis aktyvumas rodo vidutinį energijos suvartojimą per parą, savaitę. Taip pat fizinį aktyvumą galima apibrėžti kaip bet kokią žmogaus kūno judėjimo išraišką, kuri sukelia didelę medžiagų apykaitą: pratybos, rengimasis varžyboms, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų [46]
Pasak M. Čėsnos, vaiko fizinio aktyvumo formos yra judesiai, veiksmai bei sudėtingesnė fizinė veikla. Tai fiziniai pratimai, judrieji ir sporto žaidimai. Fizinis aktyvumas yra veikla, kurios metu vaikai aktyviai juda, bėgioja, žaidžia, mankštinasi bei sportuoja [9]. V. Rajackas teigia, kad vaikų fizinis aktyvumas turi būti nukreiptas į visą žmogų ir apimti ne vien fizinių galių plėtrą ar pavienių fizinio pajėgumo požymių lavinimą, bet ir platesnę sritį (jausmus, nuostatas, vertybes), siejant su kognityvine sritimi [41]. Fizinis aktyvumas turi būti neatsiejama vaiko kasdieninio gyvenimo dalimi, kuri svarbi ir būtina vaiko fizinei ir psichinei sveikatai [35].
J. Stankūnienė teigia, kad fizinis aktyvumas – tai veiksnys, kuris formuoja žmogaus organizmą ir jo funkcijas. Jis ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas, veikia jų funkcijas ir gyvybingumą. Žmogui fizinis aktyvumas reikalingas lygiai tiek pat, kiek maistas ir oras. Laikoma, kad judėjimas yra pagrindinis biologinis žmogaus raidos veiksnys, skatinantis organizmo vystymąsi [45].
Vis dažniau mokslininkų dėmesys atkreipiamas į mažėjantį ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų fizinį aktyvumą, pasyvų laisvalaikio praleidimą. Vaikai mažiau sportuoja, nedaro mankštos, nenori eiti pasivaikščioti į lauką ar aktyviai žaisti lauke ir vietoj aktyvaus laisvalaikio praleidimo dažniau pasirenka pasyvų laisvalaikį. Nustatyta, kad sveiko vaiko raidai yra būtinas pakankamas fizinis aktyvumas. Pakankamas fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių lėtinių neinfekcinių ligų ir nutukimo profilaktikos veiksnių, geresnės gyvenimo kokybės pagrindas [1]. Jaunesnysis mokyklinis amžius arba vidurinioji vaikystė – laikotarpis (nuo 6 iki 12 metų), kai vaikai priversti radikaliai keisti savo gyvenimo būdą – ankstesnes elgesio formas bei įpročius [17].
Eurobarometro tyrimo duomenimis nustatyta, kad kas penkta mergaitė ir mažiau nei kas antras berniukas Lietuvoje laikomi pakankamai fiziškai aktyviais, visi kiti – yra nepakankamai fiziškai aktyvūs, o tai susiję ir su prastesne vaikų sveikata. Pastebėta, kad pastaruosius 10 metų
9 Lietuvos mokinių fizinis aktyvumas tik mažėja, tačiau tokia vaikų fizinio aktyvumo mažėjimo tendencija išlieka ir daugumoje pasaulio šalių.
R. Zumeras ir V. Gurskas teigia, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis platesnį pripažinimą įgyja sveiko gyvenimo būdo koncepcija, orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą visais gyvenimo tarpsniais. Tai vadinamasis holistinis požiūris, giliau bei plačiau žvelgiantis į žmogaus sveikatą bei jo būtį. Ši koncepcija traktuoja žmogų ir įvairias jo gyvenimo sferas kaip vieną, nedalomą sistemą [58]. Anot J. Armonienės, daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad fizinis aktyvumas, derinamas su sveika mityba, padeda išsaugoti ir stiprinti sveikatą. Toks požiūris yra tapęs kultūros dalimi, o aktyvaus laisvalaikio leidimo formos – neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi ir įpročiu [3].
Fizinis aktyvumas – vienas reikšmingiausių moksleivių harmoningo vystymosi ir sveikatos stiprinimo veiksnių. Žmogaus augimas ir vystymasis priklauso nuo kasdieninio fizinio aktyvumo. Pakankamas judėjimas yra svarbus veiksnys, lemiantis fizinę, psichinę ir socialinę vaiko gerovę. Nepakankamas moksleivių fizinis aktyvumas susijęs su lėtinių ligų vystymusi, judėjimo aparato, regos, kalbos, nervinės veiklos ir kitais sutrikimais. Vaikai, kurie nedalyvauja fizinėje veikloje, dažniau serga, būna užsidarę savyje, jiems blogiau sekasi mokytis, serga įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, kankina antsvoris [17].
J. Woodcock su bendrautorias nustatytė, kad net lengvo, vidutinio intensyvumo fizinė veikla, tokia kaip vaikščiojimas ar važiavimas dviračiu, riedučiais ir pan., sumažina ankstyvą mirties riziką nuo įvairių lėtinių neinfekcinių susirgimų [55]. Tyrimais įrodyta, kad tinkamas fizinis aktyvumas stimuliuoja organizmo gyvybinę veiklą, augimo procesus, tobulina termoreguliaciją, didina nespecifinį organizmo pasipriešinimą mikrobams ir nepalankiems išorės veiksniams. Jis veikia visas raumenų grupes, sąnarius, raiščius, kurie darosi stiprūs, elastingi, didėja raumenų apimtis. Taip pat didėja stuburo lankstumas, kūno koordinacija, padeda išvengti įvairių traumų [40].
V. Gudžinskienė išskiria pagrindinius vaiko sveikos gyvensenos (arba sveiko gyvenimo būdo) veiksnius: 1) racionali mityba, 2) fizinis aktyvumas (FA), 3) grūdinimasis, 4) racionali darbo ir poilsio kaita, 5) asmens higiena ir kūno priežiūra, 6) psichoemocinis stabilumas, 7) saugi ir sveika aplinka, 8) žalingų įpročių neturėjimas ir kt. [18]. Autorė pažymi, kad veiksniai yra tarpusavyje susiję ir gali lemti vienas kitą.
Fizinė veikla sudaro palankias prielaidas išoriniam įvaizdžiui formuotis kitų žmonių akyse. Įvairiapusė fizinė veikla, judėjimas padeda stiprinti sveikatą. Fizinė veikla neginčijamai yra veiksnys, kuris grūdina organizmą, mažina sergamumą, užtikrina socialinę adaptaciją [17].
M. Čėsna pat pat teigia, kad ilgamečių mokslinių tyrimų duomenimis, tinkamai pasirenkamas ir dozuojamas fizinis aktyvumas padeda stiprinti sveikatą, gerina medžiagų apykaitą,
10 padeda išvengti lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių, mažina širdies nepakankamumą, padidėjusį kraujospūdį, tinka įvairių cukrinio diabeto formų profilaktikai, taip pat ilgina sveiko bei produktyvaus gyvenimo trukmę. Įdomu pastebėti tai, kad daugelis žmonių, kurie pereina prie fiziškai aktyvesnio gyvenimo būdo pastebi, kad sumažėja jų antsvoris ir kraujospūdis. Svarbu tai, kad, gerinant sveikatą, žmogus pastoviai būtų fiziškai aktyvus [9]. Remiantis tyrimų rezultatais galima teigti, kad fizinis aktyvumas yra būtinas siekiant išvengti įvairių sveikatos negalavimų.
K. Hardmanas teigia, kad fizinis aktyvumas, sportas ir fizinio aktyvumo ugdymo procesas yra svarbūs bei nepakeičiami veiksniai visų amžiaus grupių žmonių fiziniam, funkciniam, kognityviniam, sensomotoriniam, psichosocialiniam vystymuisi. Ypač fizinis aktyvumas svarbus vaikystėje bei pradėjus lankyti mokyklą [19].
J. D. Bružienė taip pat pažymi, kad pakankamas judėjimas yra svarbus veiksnys lemiantis fizinę, psichinę ir socialinę vaiko gerovę. Nepakankamas moksleivių fizinis aktyvumas lemia lėtinių ligų vystymąsi, nes vaikai daug laiko praleidžia mokykloje, todėl yra būtina mokyklų pedagogams skatinti jų fizinį aktyvumą, supažindinti vaikus su fizinio aktyvumo nauda ir formuoti teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą [7].
Sveikatos statistikos bei mokslinių tyrimų rezultatų duomenys atskleidžia, kad vis prastėjančią mokinių sveikatą tam tikra dalimi lemia mažas fizinis aktyvumas. Tinkamai panaudojant vaiko socializacijos proceso ypatybes galima sėkmingai ugdyti sveikos gyvensenos bei būtino fizinio aktyvumo įgūdžius, kurie svarbūs visam gyvenimui. Įvairių autorių rekomendacijose teigiama, kad vaikai fiziškai aktyvūs turėtų būti kasdien. Judėti rekomenduojama bent valandą ar daugiau [3]. PSO rekomenduoja, kad vaikams reikia kasdien mažiausiai valandą (60 min.) skirti fiziškai aktyviai veiklai. Tačiau, kaip rodo Lietuvoje atliekami tyrimai, daugiau nei pusė šalies gyventojų laisvalaikiu skaito, žiūri televizorių ar renkasi kitas pasyvaus laisvalaikio bei poilsio formas [30]. Dienos 60 minučių norma gali būti suskirstyta į trumpesnius laikotarpius ir turi būti įvairi, apimanti skirtingas veiklas, įdomi, motyvuojanti tolimesniam sportavimui [47]. Kadangi Lietuvos gyventojai nėra pakankamai fiziškai aktyvūs, tai lemia ir nepakankamą vaikų, besimokančių pradinėse klasėse fizinį aktyvumą.
Pasak J. Armonienės, nustatyta, kad mokinių fizinis aktyvumas priklauso nuo mokymo proceso organizavimo bendrojo lavinimo mokykloje. Judėjimo aktyvumo ir fizinės būsenos sąsajų tyrimai rodo, kad mokyklinio amžiaus mokinių optimali judėjimo norma kasdien yra 3–4 valandos [3].
Intensyvumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių fizinių pratimų veiksmingumą ir adaptacinių pokyčių pobūdį. Intensyvumas – tai atlikto darbo kiekis per laiko vienetą. Yra daug būdų, kuriais galima kontroliuoti vaikų bei paauglių fizinės veiklos intensyvumą. Jis gali būti
11 apibūdinamas absoliučiais arba santykiniais dydžiai. Pavyzdžiui, didelio intensyvumo fizinis aktyvumas – kada vaikas dirba iki intensyvaus prakaitavimo, pulsas padažnėja daugiau nei 2 kartus nuo pradinio lygio, kvėpuojama ir per nosį ir kartais per burną (stipriai uždusęs), oda ryškiai raudona. Tokia veikla paprastai susijusi su sportu ar sunkiu fiziniu darbu, kaip antai greitas važiavimas dviračiu, greitas plaukimas, vidutinių ar ilgų distancijų bėgimas laikui ir pan. [58].
D. Mickevičienė, K. Motiejūnaitė ir A. Skurvydas nustatytė, kad Lietuvos moksleiviai nėra pakankamai fiziškai aktyvūs, o nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia jų augimą ir brendimą. Kasmet nustatomos lietuvių vaikų fizinio aktyvumo mažėjimo tendencijos. Nustatyta, kad daugiau nei 20 proc. berniukų ir daugiau nei 40 proc. mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. Prognozuojama, kad nepakeitus vaikų požiūrio į fizinį aktyvumą ateityje Lietuvos vaikų fizinis aktyvumas ir toliau mažės, nes didesnis dėmesys kreipiamas į pasyvius laisvalaikio leidimo būdus [32].
Anot S. Laskienės, I. J. Zuozienės ir A. K. Zuozos, kurie atlikę tyrimą nustatė, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai juda mažiau negu ikimokyklinukai. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų fizinis aktyvumas susijęs su subjektyviu sveikatos vertinimu lyties aspektu: mergaitės kur kas dažniau skundžiasi kokiais nors negalavimais (galvos, pilvo, skrandžio skausmais ir pan.) nei berniukai. Fiziškai aktyvūs mokiniai dažniau jaučiasi sveiki ir pasitikintys savimi nei pasyviai laiką po pamokų leidžiantys mokiniai [28]. Tokie tyrimų rezultatai atskleidžia, kad fizinis aktyvumas yra susijęs ir su jų sveikatos vertinimu, o tai rodo, kad fiziškai aktyvūs vaikai ne tik jaučiasi geriau, bet ir savo savijautą vertina teigiamai.
L. Dregval ir V. Malinauskaitė 2008 m. atlikusios pirmaklasių tyrimą Šiaulių apskrities mokyklose nustatė, kad pirmokų fizinis aktyvumas nėra pakankamas. Daugiau negu pusė vaikų nelanko nei sporto nei šokių būrelių, pirmokai daug laiko praleidžia pasyviai, t. y. žiūrėdami televizorių ar žaisdami kompiuteriu. Darbo dienomis lauke apie tris ir daugiau valandų žaidžia tik trečdalis vaikų [12]. L. Kardelienė 2009 m. analizavo pirmokų fizinį aktyvumą prailgintos dienos grupėje ir nustatė, kad berniukai yra fiziškai aktyvesni nei megaitės. Dauguma pirmos klasės moksleivių išreiškė didesnį norą būti fiziškai aktyviais – norėtų, kad daugau laiko būtų skirta žaidimams [22].
R. Galkus ir A. Džiuvė atlikę jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų tyrimą, nustatė, kad trečiokų, kurių pajėgumas buvo žemiausias, lyginant jų rezultatus sujaunesniais vaikais, ir fizinis aktyvumas yra menkas. Būtent, trečiokai mažiau padeda tėvams negu jaunesnieji draugai, mažiau yra besimankštinančių vaikų, daug rečiau sportuoja laisvalaikiu, tik nedideliam skaičiui vaikų patinka kūno kultūros pamokos. Galima daryti išvadą, kad fizinio aktyvumo trūkumas – viena iš žemo fizinio pajėgumo priežasčių [17].
12 Atlikus tyrimą Vilniaus mieste 2011 metais nustatyta, kad dauguma pradinių klasių mokinių yra fiziškai aktyvūs, nepakankamai fiziškai aktyvūs mokiniai sudaro penktadalį populiacijos (tyrimo metu apklausti 460 mokinių tėvai). Dauguma vaikų (73,3 proc.) lanko sporto būrelius, tačiau jie nebūna fiziškai aktyvūs kasdien pakankamą laiką. Pradinių klasių moksleiviai per mažai laiko praleidžia gryname ore – dauguma lauke būna tik 1–2 valandas per dieną. Lyginant fizinio aktyvumo ypatumus tarp skirtingų klasių pradinukų nustatyta, kad fiziškai aktyviausi yra antrų klasių mokiniai – iš jų 53,4 proc. sportuoja 2–3 kartus per savaitę, o pasyviausi yra trečios klasės moksleiviai – 14,8 proc. jų nesportuoja niekada, nors šie skirtumai nėra statistiškai reikšmingi [48]. Šio tyrimo rezultatai patvirtina ankstesnių tyrimų [18, 28] duomenis, kuriais teigiama, kad pradinėse klasėse aktyviausi yra pradėję lankyti mokyklą mokiniai, nei trečios ar ketvirtos klasės pradinukai.
2011 m. buvo atliktas tyrimas, kurio pagrindinis tikslas – išsiaiškinti ir įvertinti tuometinę fizinio aktyvumo situaciją Lietuvoje mokinių tarpe. Rezultatai parodė, kad visiškai sveikų vaikų yra tik 64 proc. Beveik trečdalis mokinių (29 proc.) sudarė parengiamąją fizinio aktyvumo grupę. Likę mokiniai sudarė grupę – atleistą nuo kūno kultūros pamokų. Tyrimo metu pastebėta, kad net dešimtadalis mokinių galvoja, kad mankšta ar fizinis aktyvumas neduoda jokios naudos. Prieita prie išvados, kad didžioji dalis tirtų mokinių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs [47]. Toks vaikų požiūris lemia per mažą vaikų fizinį aktyvumą.
Fizinis aktyvumas gali apsaugoti nuo nutukimo, didindamas energijos sunaudojimą. Autorių teigimu, įgyvendinant vaikų fizinio aktyvumo lygmenį mokyklose, šeimose bei bendruomenėse, būtų galima sumažinti vaikų nutukimą [9]. Dažniausiai atlikus tyrimus prieinama prie išvados, kad nepakankamas fizinis aktyvumas vaikystėje yra vienas iš svarbesnių veiksnių, kuris prisideda prie globalaus nutukimo paplitimo tarp vaikų padidėjimo Europoje ir visame pasaulyje [16, 44].
Sveikatą stiprinantis fizinis aktyvumas turi būti suprantamas kaip bet kokia fizinės veiklos forma, kuri duoda naudos sveikatai ir lavina funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai. Tai gali būti visos kasdienės fizinės veiklos rūšys, žinoma, tarp jų ir sportas (bet nebūtinai). Fizinis aktyvumas, kaip būtina sveikos gyvensenos dalis, teigiamai veikia vaiko, o vėliau ir suaugusiojo sveikatą. Tą patvirtina gausūs moksliniai tyrimai ir įvairūs autoriai savo darbuose [58].
Apibendrinant galima teigti, kad vaikų fizinis aktyvumas susijęs su sveikata bei gera savijauta. Įvairiais statistiniais bei moksliniais tyrimais nustatyta, kad kasmet vaikų fizinis aktyvumas mažėja, vaikai dažniau renkasi pasyvų laisvalaikį, vietoj aktyvaus, o tai ateityje gali būti sveikatos problemų bei nutukimo priežastimi. Mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas ne tik Lietuvoje,
13 bet ir pasaulyje, atskleidžia, kad reikia ne tik atskleisti šios neigiamos tendencijos priežastis, bet ir stengtis jas pašalinti, kad tyrimų rezultatai ateityje kistų teigiamai, o ne atvirkščiai.
1.2. Pirmų klasių mokinių mityba
Pradėjus lankyti mokyklą dažnai keičiasi ir vaikų mitybos įpročiai, nes prieš tai vaikų mityba labiau rūpinasi tėvai. Mokykloje vaikai dažniausiai patys sprendžia ką valgyti ir ne visuomet pasirenka sveiką maistą. Svarbu, kad vaikai nuo mažų dienų būtų supažindinti ir mokomi sveikos mitybos. Pasak R. Stuko ir G. Šiurkienės, prie naujo mitybos režimo vaikai įpranta per 4-9 dienas. Šis laikas tuo ilgesnis, kuo labiau skiriasi vaiko mitybos režimas namuose nuo mitybos režimo vaikų ugdymo įstaigoje [49].
A. Vingras ir R. Stukas teigia, kad vaikų žindymas yra pirmasis žingsnis siekiant geros vaiko sveikatos. Kadangi kūdikiai labai greitai auga ir per pirmuosius savo gyvenimo metus jų kūno masė padidėja tris kartus, labai kinta ir būtinų maisto medžiagų įvairovė [53]. Per pastaruosius keletą dešimtmečių sukaupta pakankamai duomenų, empiriškai įrodančių žindymo naudą kūdikių sveikatai. Ilgalaikėje perspektyvoje motinos pienas priskiriamas prie veiksnių, saugančių nuo aterosklerozės, hipertenzijos ir nutukimo. Yra duomenų apie žindymo trukmės reikšmę vaikų pažintinių gebėjimų raidai ateityje [21].
Atlikus tyrimus pradinėse klasėse nustatyta, kad mitybos būklė siejasi ir su vaiko gimimo svoriu: mažo gimimo svorio pirmos klasės moksleiviai dažniau buvo liesi, o didelio gimimo svorio pirmokai dažniau turėjo antsvorio, lyginant su normalaus gimimo svorio vaikais. Sąsajų tarp pirmokų mitybos būklės ir žindymo nebuvo nustatyta, tačiau trečioje klasėje žindytų per didelio svorio vaikų buvo mažiau, lyginant su nežindytais [2].
Moksleivio mityba – vienas svarbiausiųjų moksleivio gyvensenos elementų. Vaikystėje ir paauglystėje maistas yra ne tik energiją teikianti, bet ir statybinė medžiaga, kurios būtinai reikia vaiko organizmo raidai. Vaikų medžiagų apykaita gerokai spartesnė nei suaugusiųjų, nes jų organizme vyrauja asimiliacijos procesai, o vaikai yra judrūs ir sunaudoja daugiau energijos nei suaugusieji [4].
Pasak A. Dainauskienės, mokyklinio amžiaus vaikų medžiagų apykaita greitesnė nei paauglių ar suaugusiųjų, bet lėtesnė nei ikimokyklinio amžiaus vaikų. Jie mokyklinio amžiaus laikotarpiu auga lėtai, bet nuolatos. Augant didėja jų kaulų tankis, raumenų masė. Šio amžiaus tarpsnio vaikams būtinas maistas, turintis pakankamai reikalingų maisto medžiagų. Juo labiau,
14 suvartojamo maisto kiekis šiuo metu taip pat didėja. Todėl normaliai sveriančių vaikų gaunama energija turi atitikti reikalingą šiam amžiui energijos kiekį. Organizmo gyvybinė veikla vyksta tik todėl, kad vyksta medžiagų apykaita. Deginant angliavandenius, riebalus, baltymus, sukuriama organizmo veiklai reikalinga energija. Dalis tos energijos panaudojama organizmo naujų audinių sintezei. Dėl vykstančių plastinių procesų vaikų organizme medžiagų apykaitos procesai vyksta greičiau nei suaugusių [10].
L. Labanauskas, R. Rokaitė ir R. Kučinskienė teigia, kad įvairiais tyrimais įrodyta, jog pradinių klasių vaikams reikia maitintis mažiausiai tris kartus per dieną. Netinkamas mitybos rėžimas dažnu atveju būna susijęs su įvairiomis vaiko ligomis. Nustatyta, kad valgantys vieną ar du kartus per parą vaikai dažniau serga skrandžio bei virškinimo ligomis ir sutrikimais, negu tie vaikai, kurie valgo reguliariai tris arba keturis kartus per dieną, o geriausia – penkis ar šešis kartus per dieną [25].
Siekiant, kad vaikai mokyklose maitintųsi tinkamai jų mityba yra reglamentuojama įvairių nutarimų, aprašų ir pan. Mokinių maitinimas mokyklose organizuojamas atsižvelgiant į fiziologinius mokinių poreikius, vaikų amžiaus ypatumus bei sveikos mitybos principus ir taisykles. Maisto produktų tiekimas, maisto tvarkymo įranga ir maisto tvarkymas turi atitikti visuomenės sveikatos priežiūros bei kitų teisės aktų reikalavimus [49].
Lietuvoje ir pasaulyje atliekama nemažai mokinių mitybos įpročių tyrimų, tačiau nors tyrimų, analizuojančių moksleivių mitybos problemas, skaičius nemažas, poreikis išlieka. Vis dažniau diskutuojama apie mokinių mitybos gerinimo priemones.
Europos komisijos duomenimis, ketvirtadalis Europos moksleivių 2012 m. turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Prognozuojama, kad kasmet jų skaičius didės daugiau kaip milijonu, iš kurių 300 tūkst. bus nutukę. Per pastaruosius 10 metų keli tyrimai akivaizdžiai parodė, kad užkirsti kelią vaikų nutukimui galima tiksline veikla bendruomenėse siekiant pakeisti mitybos įpročius ir didinant fizinį aktyvumą [14]. 2009–2010 mokslo metais buvo pradėta vykdyti Europos vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programa. Jos visas metinis biudžetas – 90 milijonų eurų. Įgyvendinant programą visos ES mokyklų mokiniams nemokamai tiekiama vaisių ir daržovių. Pagal programą reikalaujama, kad dalyvaujančios valstybės ne tik aprūpintų vaisiais ir daržovėmis, bet ir parengtų strategijas, kuriose būtų numatytos švietimo ir informavimo iniciatyvos [15].
Siekiant iš esmės pagerinti vaikų, esančių organizuotuose kolektyvuose mitybą, sveikatos apsaugos ministras patvirtino „Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašą“ (Žin., 2011, Nr. 140-6573, 2012, Nr. 71-3695). Juo nustatyta, kad vaikai, maitinami vaikų kolektyvuose, privalo gauti tik šviežią (tos pačios dienos gaminimo), kokybišką bei sveikatai palankų maistą. Į vaikų įstaigas uždrausta tiekti
15 riebius, saldžius, daug druskos turinčius ir kitokius menkaverčius bei sveikatai nepalankus maisto produktus ir gėrimus, įskaitant kavą, bei produktus, turinčius tam tikrų maisto priedų bei GMO. Nustatyta, kad vaikai gautų daug šviežių daržovių ir vaisių. Tiekiant maistą vaikų ugdymo įstaigoms, pirmenybė taikoma produktams iš ekologinės gamybos ūkių ir išskirtinės kokybės produktų gamintojų. Šios tvarkos vykdymo priežiūrai, paskirti vietiniai stebėtojai (visuomenės sveikatos priežiūros specialistai ar kiti įgalioti asmenys ugdymo įstaigoje), taip pat atliekama išorinė kontrolė, kurią vykdo visuomenės sveikatos centrai bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Šia Lietuvos vaikų maitinimo tvarką Europos Komisija pripažino kaip vieną geriausių Europos Sąjungoje. Jos veiklos priežiūrai ir reikiamo lygio palaikymui visoje Lietuvoje, nuolat inicijuojami bendrojo lavinimo mokyklų tikrinimai [30]. Šalyje plečiamas sveikatą stiprinančių mokyklų tinklas, kuriose sveika mityba yra vienas iš pagrindinių veiklos vertinimo rodiklių [5].
2014 m. Lietuvoje Sveikatos ministerija priėmė nutarimą, kuriuo siekiama gerinti vaikų mitybą mokymosi įstaigose. Šiuo nutarimu siekiama, kad tėvams būtų suteikta galimybė pateikti pageidavimus, ko vaikas negalėtų valgyti mokykloje, ar kokius produktus jam pateikti. Tai rodo, kad siekiama pagerinti vaikų mitybos įpročius ir jais rūpintis mokyklose. 2010 m. rugsėjį Lietuvos mokyklose įsigaliojo nauja vaikų maitinimo tvarka, pagal kurią buvo uždrausti pardavinėti vaikų sveikatai nepalankūs maisto produktai – bulvių traškučiai bei kiti riebaluose virti gaminiai, saldainiai, šokoladas ir jo gaminiai, konditerijos gaminiai su šokoladu arba kremu, gazuoti gėrimai ir t. t. [30]. Tačiau galima pastebėti, kad šalia daugumos mokyklų galima rasti įvairias parduotuves, prekybos centrus, kur moksleiviai be vargo gali įsigyti mokyklose uždraustus maisto produktus.
PSO pripažįsta, kad prevencija yra tinkamiausia, siekiant kovoti su vaikų nutukimo epidemija, nes dabartine praktika daugiausia siekiama gydyti, o ne kontroliuoti problemą. Kovojant su vaikų nutukimo ir antsvorio problemomis pirmiausia iškeliamas tikslas, teigiant, kad nuo mažens vaikams reikia diegti teisingus maitinimosi ir gyvenimo būdo įpročius, siekiant užkirsti kelią antsvoriui ir nutukimui bei su mityba susijusioms sveikatos problemoms. Subalansuota ir sveika mityba yra vaikų sveikatos pagrindas – tai mityba kai vaikas gauna visų jo organizmui reikalingų maisto medžiagų ir tokiais kiekiais, kokie geriausiai pasisavinami. Tinkama mityba turi įtakos fizinei ir protinei vaiko raidai, imunitetui, darbingumui ir gyvenimo trukmei, todėl labai svarbu žinoti sveikos mitybos taisykles bei taikyti jas kasdienybėje jau vaikystės laikotarpiu [25].
R. Lažauskas teigia, kad 1-7 metų amžiaus vaikams tą patį patiekalą reikėtų duoti ne dažniau kaip kas 6-10 dienų, o garnyrus reikia kaitalioti kasdien. Dienos valgiaraščius sudaryti taip, kad per vieną maitinimą nebūtų duodami labai panašūs patiekalai. Pietums ištisus metus pirmiausia reikėtų patiekti šviežių daržovių salotų, o desertui sulčių bei vaisių. Energetinė pietų patiekalo vertė turėtų būti 10-15 proc. didesnė už kitų tos pačios dienos porcijos energetinę vertę [29]. Tarp valgymų
16 vaikams nerekomenduojama duoti skanėstų, saldumynų, net vaisių. Juos reikia patiekti tik valgant, nes saldumynai daugeliui vaikų ilgam sutrikdo apetitą [49].
Dėl netinkamos mitybos, per didelio suvartojamo energijos kiekio, sumažėjusio fizinio aktyvumo daugėja nutukusių ar antsvorio turinčių vaikų. Taip pat vis dažniau pasireiškia maisto alergija – sparčiai didėjanti mokyklinio amžiaus vaikų problema visame pasaulyje. Mokslininkai siūlo daugiau dėmesio skirti vaikų valgymo įpročiams, vaikų mitybai mokyklose, namuose, pabrėžiama mitybos specialistų įtaka, tėvų vaidmuo formuojant ir ugdant vaikų sveikos mitybos įpročius [48].
Europos šalyse vaikų nutukimo ir antsvorio paplitimas siekia 20 proc. [28]. Pasak V. Gudžinskienės, pradėję formuotis ikimokykliniu periodu kai kurios su žmogaus sveikata susijusios vertybinės nuostatos ir elgesio ypatybės mokykliniame amžiuje įtvirtinamos. Nepakankama vaiko mityba gali būti pablogėjusio vaiko fizinio vystymosi ir susilpnėjusių pažintinių gebėjimų priežastis. Ir priešingai – per daug kaloringas maistas yra antsvorio ir nutukimo rizikos veiksnys [18].
Lietuvoje 2008 m. atlikto tyrimo duomenimis, vertinant pirmokų fizinę raidą, nustatyta, kad turinčių per didelį svorį (antsvoris, įskaitant nutukimą) vaikų buvo daugiau nei liesų, atitinkamai – 17,1 ir 8,8 proc. Analizuojant per didelio svorio paplitimą pagal lytį tarp septynmečių ir aštuonmečių vaikų skirtumo nerasta. Tačiau liesų septynmečių vaikų buvo statistiškai reikšmingai mažiau nei aštuonmečių, atitinkamai – 8,2 ir 10 proc. Palyginus duomenis, turinčių antsvorio arba nutukusių 7–8 metų vaikų Lietuvoje daugėja [39].
Graikijos mokslininkai tyrė 6–12 m. amžiaus vaikų mitybos įpročius, fizinį aktyvumą bei ieškojo sąsajų su nutukimu. Apibendrinus rezultatus nustatyta, kad nepusryčiaujantys vaikai yra dažniau nutukę nei vaikai, kurie pusryčiauja kasdien [23]. Panašius tyrimo rezultatus pateikė ir HBSC teigdami, kad antsvorio paplitimas yra žemesnis tarp tų vaikų, kurie kasdien pusryčiauja [8]. Dauguma mitybos specialistų akcentuoja, kad pusryčiai yra būtina sveikos mitybos dalis ir tai ypač svarbu vaikystėje.
Analizuojant pirmokų pusryčiavimo dažnį tarp didžiųjų Lietuvos miestų nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai. Reikšmingai mažiau kasdien pusryčiaujančių pirmokų nustatyta Kaune ir Šiauliuose, palyginti su Vilniumi, kituose miestuose kasdien pusryčiaujančių pirmokų dalis buvo panaši. Panevėžyje buvo nustatyta mažiausiai pirmokų, valgančių 4–5 kartus ir daugiausiai valgančių ne daugiau kaip 3 kartus per dieną. Nustatyta, kad dalies Lietuvos didžiųjų miestų pirmokų mitybos įpročiai neatitinka mitybos režimo rekomendacijų: 28,7 proc. pirmokų valgo iki trijų kartų per dieną, 17,5 proc. pusryčiauja retai arba iš viso nepusryčiauja. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp pusryčiavimo dažnio ir lyčių nerasta [38].
17 L. Narkauskaitė ir N. Umbrasienė teigia, kad ištyrus pradinukų mitybą nustatyta, kad didžioji jų dalis vaikų valgo 3 kartus per dieną, 8,5 proc. – tik 2 kartus per dieną. 39,5 proc. apklaustųjų nepusryčiauja kasdien darbo dienomis, penktadalis – ir poilsio dienomis. 23,3 proc. pradinukų nepietauja kasdien [34]. Vadinasi, pradinių klasių moksleivių mityba yra netinkama, nes ketvirtadalis nepietauja, trečdalis – nepusryčiauja. Galima daryti prielaidą, kad vaikai tokiu atveju renkasi užkandžius, kurie dažnu atveju nėra tinkama mitybos dalis.
2011 metais nustatyta, kad Tauragės apskrities vaikai, priaugę daugiau svorio, pasižymėjo geresniu apetitu, valgė daugiau kartų per dieną nei vaikai mažai priaugę svorio. Daug svorio priaugę vaikai ilgiau ruošė pamokas ir skaitė knygas bei ilgiau žiūrėjo televizijos programas (pasyvus laikas) nei tie vaikai, kurių kūno masės indeksas padidėjo mažai. Pradinukų kūno masės indekso pokytis buvo susijęs su jų mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiais. Vaikai, priaugę daugiau svorio, pasižymėjo geresniu apetitu, valgė mažiau daržovių, buvo mažiau fiziškai aktyvesni [31]. Matyti, kad netinkama mityba lemia ir mažesnį vaikų fizinį aktyvumą, nes vaikai, turintys antsvorio dažniausiai renkasi pasyvias laisvalaikio praleidimo formas.
A. Zaborskis ir R. Lagūnaitė analizavo moksleivių mitybos įpročius 2002–2010 metais. Nustatyta, kad Lietuvoje 43,8 proc. jaunesnio amžiaus moksleivių kiekvieną dieną vaikų valgo saldainių ar šokolado, 22,5 proc. – pyragaičių, sausainių, torto, 15,1 proc. – bulvių traškučių, 51,7 proc. – margarino, 43 proc. – rūkytos mėsos ir dešros, 8,2 proc. – mėsainių, keptų dešrelių [56]. Galima daryti prielaidą, kad netinkama vaikų mityba susijusi su tėvų mitybos įpročiais, nes jei mokyklose tokie maisto produktai yra ribojami, vaikai juos valgo ne mokykloje, o namuose.
Nustatyta, kad Tauragės apskrities pradinukų kūno masės indekso pokytis buvo susijęs su jų mitybos įpročiais. Didėjant kūno masės indekso pokyčiui, mažėjo pradinukų daržovių vartojimo dažnis ir didėjo niekada limonado negeriančių pradinukų dalis. Tačiau mažai svorio priaugę vaikai vartojo daugiau cukraus ir saldumynų nei daugiau priaugę [31]. PSO rekomenduoja išgerti ne mažiau 1,5 litro skysčių per parą, kurių pagrindą turėtų sudaryti vanduo, tačiau dažnai vaikai renkasi ne vandenį, o įvairius vaisvandenius, sultis.
Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp pirmokų mitybos būklės ir apetito. Tarp kasdien pusryčiaujančių pirmos klasės moksleivių nustatyta statistiškai reikšmingai mažiau turinčių antsvorio, lyginant su retai pusryčiaujančiais pradinių klasių moksleiviais. Pirmokai, kurie dažniau vartojo grūdus ir pieno produktus produktus, mažiau turėjo antsvorio [2].
Pirmokai nepakankamai vartoja šviežių vaisių, daržovių, natūralių sulčių, grūdinių, žuvies ir pieno produktų. Nustatyta, kad vaisių pirmokai kasdien vartoja dažniau negu daržovių. Mergaitės šviežių vaisių vartoja reikšmingai dažniau negu berniukai. Tačiau berniukai sulčių vartoja reikšmingai dažniau negu mergaitės. Dalies didžiųjų miestų pirmokų mitybos įpročiai neatitiko
18 mitybos režimo rekomendacijų. Pirmokai nepakankamai vartojo šviežių vaisių, daržovių, natūralių sulčių, grūdinių, žuvies ir pieno produktų. Kai kurių rekomenduojamų vartoti saikingai maisto produktų pirmokai vartojo retai, tačiau fermentinio sūrio, saldumynų ir kitų saldžių užkandžių dalis tiriamųjų vartojo per dažnai [38].
Apibendrinant galima teigti, kad netinkamos mitybos problema bei su ja susiję sveikatos sutrikimai kaip antsvoris ar nutukimas pasaulyje vis labiau plinta. Tyrimais įrodyta, kad dažniau pradinių klasių moksleiviai maitinasi netinkamai. Siekiant išvengti netinkamos mitybos pasekmių būtina kontroliuoti vaikų mitybą ir mokyti juos sveikos mitybos įpročių, nes nesubalansuota ir netinkama mityba susijusi su ligomis vyresniame amžiuje.
1.3. Socio-ekonominiai veiksniai lemiantys pirmokų fizinį aktyvumą ir
mitybą
Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys į tėvų socialinės ekonominės padėties vaidmenį vaikų požiūriui į sveikatą ir fizinį aktyvumą. Nors socialinę ekonominę padėtį, kaip teigiama literatūroje, rodo šeimos pajamos, tėvų išsimokslinimo lygis, gyvenimo sąlygos (turi nuosavą būstą ar jį nuomoja, ar turi automobilį, atskirus kambarius visi šeimos nariai ir pan.), prestižas visuomenėje, tačiau kartais ją vertinant apsiribojama vieno arba abiejų tėvų darbo pobūdžiu ir išsilavinimu [50]. Mokslininkai siekia nustatyti sąsajas tarp fizinio aktyvumo ir mitybos bei dažnai tai sieja su tėvų išsilavinimu.
Moksleivių fizinį aktyvumą lemia biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Ypatingai svarbūs yra socialiniai veiksniai, gyvenimo sąlygos ir auklėjimas šeimoje [27]. Pradėjus lankyti mokyklą keičiasi vaikų dienos režimas, veiklos pobūdis. Vietoje judrių žaidimų vaikai didelę dienos dalį praleidžia mokyklos suole, tad ženkliai sumažėja jų fizinis aktyvumas. Vaikų laisvalaikį po pamokų dažniausiai planuoja tėvai, kuriems jų meninis ir intelektinis tobulėjimas neretai atrodo reikšmingesnis nei fizinis ugdymas [52]. Tokie tyrimo rezultatai atskleidžia, kad tėvų požiūris į vaikų fizinį aktyvumą yra lemiamas veiksnys, formuojantis vaikų supratimą apie fizinio aktyvumo bei sveikos gyvensenos, kasdieninėje veikloje, svarbą. Dažniausiai tėvai savo pavyzdžiu suformuoja vaikų požiūrį į sveiką gyvenseną, laisvalaikio leidimo pobūdį ir pan.
Europos komisija pateikia duomenis, kad nutukusių vaikų būna daugiau tose šeimose, kurios priklauso žemesnėms, menko išsilavinimo socialinėms-ekonominėms grupėms, todėl pirmiausia reikia šviesti tėvus apie sveiką mitybą ir aktyvesnio gyvenimo būdo naudą [14]. Vaikai iš žemo
19 socialinio-ekonominio statuso ar nedarnių šeimų gali būti labiau linkę į fizinį pasyvumą, saviizoliaciją ar net savidestrukciją. Turi būti dedamos didelės bei nuolatinės ir kryptingos pastangos, kurios garantuotų, jog fizinis aktyvumas būtų skatinamas ir šiose socialinėse grupėse [58].
Mokinių sveikatai įtakos turi nemažai veiksnių – vieni svarbiausių socialinių veiksnių yra socialinė aplinka (mikroaplinka ir makroaplinka) [3]. Fizinė aplinka turi reikšmingą įtaką vaikų fiziniam aktyvumui bei mitybai [51]. Siekiant gerinti pradinių klasių mokinių sveikatą labai svarbu ne tik raginti juos būti fiziškai aktyviais, bet ir stengtis, kad į mokinių fizinio aktyvinimo programą įsitrauktų mokyklos mokytojai, administracija, tėvai, kurie savo dalyvavimu skatintų pradinių klasių mokinių fizinę saviugdą [18]. Pasak V. Bružienės, pagrindinis pradinių klasių mokinių fizinio auklėjimo uždavinys yra stiprinti sveikatą ir tinkamai formuoti augantį organizmą. Kūno kultūros pamoka yra priemonė skatinti pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą, nuo kurio priklauso mokinio fizinė būklė (išsivystymas ir fizinis parengtumas). Ypatingas vaidmuo šiame procese atitenka pedagogui, nes savo teigiama asmenybės įtaka gali pasiekti, kad vaikai fiziškai tobulintųsi, grūdintųsi [7]. Galima teigti, kad mokytojų požiūris į sveiką gyvenseną taip pat lemia vaikų požiūrį. Mokykloje vaikai praleidžia ne mažą laiko dalį, tad nuo mokytojų požiūrio į vaikų sveikatos ugdymą, fizinį aktyvumą gali priklausyti kaip formuojasi pačių vaikų požiūris į tai.
Atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad vaikų mitybai pirmiausia įtakos turi vaikų žinios apie sveiką mitybą, todėl būtent tėvai turi suprasti sveikos mitybos svarbą, o tokiose šeimose augantys vaikai, toliau geba patys pasirinkti sveikus ir naudingus produktus [5]. Vaikų mityba ir fizinis aktyvumas yra susijęs su tėvų išsilavinimu, pajamomis ir pan. Tai kad vaikų mitybos įpročiai susiję su tėvų socialine padėtimi patvirtina ne tik Lietuvoje, bet užsienio valstybėse atlikti moksliniai tyrimai.
S. Šukys ir A. Bagdonas nustatė, kad laisvalaikiu yra aktyvesni tie moksleiviai, kurie priskirtini aukštesnio socialinio ekonominio statuso šeimoms. Moksleivių fizinis aktyvumas laisvalaikiu labiau susijęs su tokiais, šeimos socialinį ekonominį statusą lemiančiais veiksniais, kaip išsilavinimas ir gyvenimo sąlygos [50]. E. Dowler priėjo prie išvados, kad žemo socialinio sluoksnio šeimose, vaikai linkę būti mažiau fiziškai aktyviais ir daugiau užsiimti sėdimąja veikla, lyginant su aukšto socialinio sluoksnio šeimose, augančiais vaikais [11].
M. Čėsna pateikia, kad Jago ir kitų aprašytame tyrime teigiama, jog 6–7 metų amžius yra kritiškas, kai televizoriaus žiūrėjimas ir fizinis aktyvumas gali turėti įtakos kūno masės indeksui (KMI). Todėl mažinant laiką, leidžiamą žiūrint televizorių bei ilginant laiką, skirtą fiziškai aktyviai veiklai, galima sustabdyti nutukimo plitimą tarp šio amžiaus vaikų [9].
20 Vis dažniau minimas susirūpinimas dėl vaikų pasyvaus laisvalaikio leidimo būdo. Moksliniais longitudiniais tyrimais nustatyta, kad kuo mažiau moksleiviai žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus, tuo dažniau jie laisvalaikiu renkasi fiziškai aktyvias veiklas. Taip pat nustatytas ir atvirkštinis ryšys, bet neaptikta sąsajų tarp vaikų fizinio pasyvumo ir tėvų socialinio ekonominio statuso [33]. Užsienio valstybių tyrimuose atskleidžiamas tėvų susirūpinimas dėl vaikų pasyvumo ir ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ir televizoriaus, nes tai sutrumpina tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimą, tad siekiama spręsti šias problemas [13].
L. Dregval ir V. Malinauskaitė nustatė, kad tėvų socialinė-ekonominė padėtis turi įtakos pirmokų sportavimui ir jų fiziniam aktyvumui. Daugiausia vaikų, lankančių sporto ar šokių būrelius, žaidžiančių kompiuterinius žaidimus, buvo aukšto tėvų išsilavinimo ir didelių pajamų šeimose. Didesnių pajamų šeimose augantys pirmos klasės moksleiviai daugiau laiko praleidžia žaisdami kompiuteriu, negu mažesnes pajamas gaunačiose šeimose augantys pirmokai. Gal taip yra dėl to, kad mažas pajamas turinčios šeimos paprastai neturi galimybės įsigyti kompiuterį, ir jų vaikai daugiau laiko praleidžia lauke būdami fiziškai aktyvūs [12].
2008 m. ir 2010 m. analizuotos Vilniaus miesto pirmokų mitybos būklės ir fizinio aktyvumo sąsajos. Įvertinus pirmokų mitybos būklę, atsižvelgiant į KMI, nustatyta, kad daugiausiai (70 proc.) Vilniaus apskrityje buvo normalaus kūno svorio vaikų. Antsvorio, įskaitant nutukimą, turėjo 18,3 proc. tiriamųjų (atitinkamai 12,2 ir 6,1 proc.), tuo tarpu 11,4 proc. vaikų buvo nepakankamo svorio. Apskaičiavus pirmokų fizinio aktyvumo rodiklį, nustatyta, kad 37,7 proc. pirmokų buvo pakankamai fiziškai aktyvūs, reikšmingų skirtumų pagal lytį ir amžių nenustatyta. Nustatytos sąsajos tarp vaikų mitybos būklės ir fizinio aktyvumo rodiklio. Pirmokų mitybos būklė ir fizinio aktyvumo rodiklis siejosi su tiriamųjų sėdimos veiklos trukme. Prieita prie išvados, kad dauguma 7–8 metų Vilniaus apskrities vaikų yra normalaus kūno svorio. Nustatyta, jog penktadalis pirmokų buvo pakankamai fiziškai aktyvūs. Pirmokų mitybos būklė siejosi su jų fiziniu aktyvumu [37]
Labiau pasiturinčių šeimų vaikai gali pasirinkti įvairesnes (kartu fiziškai aktyvias) laisvalaikio praleidimo formas. Tai, kad jie dažniau negu bendraamžiai, atstovaujantys žemesnio socialinio statuso šeimoms, renkasi aktyvias laisvalaikio praleidimo formas, galima spręsti iš apklausos duomenų. Laisvalaikiu fiziškai aktyvesni daugiau tie moksleiviai, kurių abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą ir gyvena geresnėmis sąlygomis. Kiek mažiau aktyvią veiklą laisvalaikiu galima sieti su tėvo ar motinos darbo turėjimu [50]. Galima pastebėti, kad dažnu atveju tėvų supratimas apie fizinį aktyvumą laisvalaikiu yra ribotas, nes manoma, kad tik mokamos paslaugos suteikia galimybę būti fiziškai aktyviais. Tik maža dalis tėvų pasirenka tokias fizinio aktyvumo formas kaip pasivaikščiojimas, sportavimas parkuose ir pan.
21 Nustatyta, kad vaikų mitybos būklė siejasi su šeimos socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Aukštesnis mamos išsilavinimo lygis, tėvų darbo turėjimas, didesnės pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui per mėnesį, siejasi su didesniu antsvorio paplitimu tarp pirmos klasės moksleivių. Pažeistos struktūros šeimose nustatytas mažesnis per didelio svorio tiriamųjų paplitimas, lyginant su pilnomis šeimomis [2].
Nustatyta, kad vaiko gyvenseną lemia tėvų žinių apie sveiką gyvenseną lygis bei pačių tėvų sveikos gyvensenos įpročiai, o didžiausią įtaką turi šeimos socialinė ir ekonominė padėtis, nes tai lemia subalansuotą vaikų mitybą [26]. F. Branca, H. Nikogosian ir T. Lobstein atlikę tyrimą nustatė, kad vaikai, kurių tėvai turi žemesnį išsilavinimą ar yra žemesnės socialinės padėties, suteikia mažesnes galimybes sveikai maitintis nei aukštesnio išsilavinimo ir socialinio statuso tėvai. Nustatytas statistiškai reikšmingas ir stiprus ryšys tarp tėvų išsilavinimo, socialinės padėties ir mitybos [6].
2013 metais JAV atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad pradinukų fizinis aktyvumas susijęs ne tik su mityba, bet ir su klasiokų požiūriu į juos. Antsvorio turintys vaikai vengia dalyvauti kūno kultūros pamokose, jei iš jų prieš tai buvo pasityčiota ar kai kurie klasiokai iš jų juokėsi, kai jie bandė atlikti pratimus per kūno kultūros pamokas. Nustatyta, kad antsvorio ir nutukimo problemų turinčių pradinukų gyvenimo kokybė žemesnė, nei fiziškai aktyvių ir neturinčių svorio problemų pradinukų. Pakartotinai atlikus tyrimą po metų nustatyta, kad pradinukų svorio sumažėjimas susijęs su gyvenimo kokybės pagerėjimu ir geresnių savęs vertinimu. Autoriai pažymi, kad pedagogai turi atkreipti dėmesį į vaikus, turinčius antsvorio problemų ir siekti, kad iš jų nebūtų tyčiojamąsi, nes tai dar labiau sumažina jų fizinį aktyvumą [20].
Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai atskleidžia, kad kasdien daržovių ir vaisių valgė aukštesnio socialinio statuso bei turtingesnių šeimų vaikai [56]. Nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai dažniau nei vidurinį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai, laikosi mitybos režimo, pusryčiauja, tačiau aukštas tėvų išsilavinimas ir gera socialinė bei ekonominė šeimos padėtis negarantuoja sveikos vaiko mitybos. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų nei vidurinį išsilavinimą turinčių tėvų vaikų mitybos įpročių: aukštąjį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai dažniau vartoja vaisius, mėsos, žuvies ir ankštinių produktus [48].
Nustatyta, kad nutukusių tėvų vaikai turėjo didesnę riziką būti nutukę, tačiau nustatytos sąsajos tarp žemos socio-ekonominės padėties ir nutukimo vaikystėje. Stiprus ryšys nustatytas tarp žemos socio-ekonominės padėties ankstyvoje vaikystėje ir didesnio nutukimo paplitimo suaugus [36]. Vadinasi, kuo geresnė tėvų socio-ekonominė padėtis, tuo sveikiau vaikai maitinami. Tai atskleidžia, kad socioekonominė padėtis lemia mitybos įpročius bei sveikų produktų pasirinkimą.
22 Buvo nustatyta, kad tėvų išsilavinimas yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių pradinukų mitybą ir gyvenseną. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tėvų išsilavinimo ir sveikos gyvensenos pročių – kuo aukštesnis tėvų išsilavinimas, tuo trumpiau vaikai žiūri televizijos laidas, daugiau sportuoja, geriau mokosi. Nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp mitybos režimo laikymosi ir tėvų išsilavinimo – dažniau mitybos režimo laikosi vaikai, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, negu tie vaikai, kurių tėvai turi, pavyzdžiui, vidurinį išsilavinimą (atitinkamai 61 proc. ir 19,5 proc.) [48]. Remiantis šiais rezultatais galima teigti, kad tėvų išsilavinimas susijęs su vaikų mityba.
Apibendrinant galima teigti, kad tyrimais atskleistas ryšys tarp vaikų fizinio aktyvumo, mitybos bei socialinių ir ekonominių veiksnių. Tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą bei aukštesnio socialinio sluoksnio, dažniau vaikus maitina sveikais maisto produktais, rūpinasi vaikų fiziniu aktyvumu bei renkasi įvairias fizinio aktyvumo formas. Pastebėta, kad ne visų mokslinių tyrimų metu nustatytos sąsajos tarp mitybos, fizinio aktyvumo ir socio-ekonominių veiksnių, tad galima daryti prielaidą, kad ne visais atvejais socio-ekonominiai veiksniai lemia vaikų fizinį aktyvumą bei sveiką ir subalansuotą mitybą.
23
2. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo aprašymas
Šis magistro darbas parengtas remiantis Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyrimu, kuris periodiškai vykdomas laikantis PSO Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyvos (angl. WHO European Childhood Obesity Surveillance Initiative – COSI) protokolo. Minėta iniciatyva kilo 2007 m. Stambule, PSO Europos ministrų konferencijoje, kurios metu pristatyta COSI iniciatyva. Tuo metu išsiketas tikslas stebėti antsvorio ir nutukimo paplitimą 6–9 metų mokinių grupėje, kas padėtų įvertinti stuaciją skirtingose šalyse.
PSO iniciatyva 2008 m. pradėtas COSI tyrimas, kurio tikslas – sukurti suderintą pradinių klasių mokinių antropometrinių duomenų rinkimo sistemą, paremtą bendru protokolu ir vieningomis matavimo procedūromis, Europos mastu. Šioje iniciatyvoje dalyvaujančios šalys įsipareigojo ištirti mokinių imtį, kuri būti nacionalinė ir reprezentuotų šalį. 2007 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros mokslininkai taip pat įsitraukė į šį projektą.
2.2. Tyrimo organizavimas
Tyrimas vykdytas 2013 m. kovo – gegužės mėn. Tyrimui atlikti išduotas Lietuvos bioetikos komiteto leidimas (2008-03-13 Nr. 16) ir jo pratęsimas (2013-01-09 Nr.6B-13-17). Apie mokinių tyrimą informuota LR Švietimo ir mokslo ministerija, pritarusi tyrimo vykdymui. Pasirinkta tikslinė mokinių grupė – pirmokai.
Imties dydis apskaičiuotas remiantis Statistikos departamento duomenimis, kur pateikiamas bendras visos šalies ir apskričių pirmokų skaičius. Tyrimas buvo atliekamas trim etapais. Pirmojo etapo metu buvo vykstama į mokyklas, kuriose buvo gaunamas įstaigos vadovo leidimas atlikti tyrimą. Gavus pritarimą, buvo išdalinami informaciniai lapeliai apie tyrimą, skirti tėvams.Kartu su lapeliais pateiktos ir tėvų apklausos anketos. Trečiojo etapo metu surinktos tėvų apklausos anketos.
Šiame baigiamajame magistro darbe pristatomi Kauno miesto pirmokų tėvų apklausos rezultatai.
24 2.2.1. Anketinė apklausa
Apklausos anketoje (1 priedas) tėvams/ globėjams buvo pateikti 48 klausimai apie vaiko ankstyvuosius postnatalinius veiksnius, tėvų antropometrinius rodiklius, šeimos sveikatą, vaikų gyvenseną, šeimos socialinius veiksnius. Siekiant užtikrinti konfidencialumą anketos tėvams/ globėjams buvo dedamos į vokus. Apklausos Kauno mieste metu dalyvavo 407 tėvai. Šiame darbe pristatomi tėvų apklausos duomenys bei jų rezultatai ir analizė.
Mitybos įpročių vertinimas. Anketoje išvardinti produktai buvo sugrupuoti į dvi grupes:
rekomenduojami vartoti dažnai ir rekomenduojami vartoti saikingai. Galimi atsakymų variantai į klausimą „Ar dažnai Jūsų vaikas pusryčiauja?“ buvo sugrupuoti į 2 grupes: „kasdien“, „4-6 dienas per savaitę“ apjungti į grupę – „dažnai“. Atsakymų variantus „1-3 dienas per savaitę“, „Kartą ar kelis kartus per mėn.“ ir „niekada“ buvo apjungta į grupę – „retai“. Atsakymai į klausimą „Kiek kartų vaikas įprastai valgo per dieną?“ buvo sugrupuoti į 2 grupes: „retai“ (valgo iki 3 kartų per dieną) ir „dažnai“ (valgo 4 ir daugiau kartų). Teirautasi, koks vaiko apetitas („geras“, „vidutiniškas“, „blogas“); kokius riebalus dažniausiai tėvai vartoja tepdami vaikui sumuštinius? pateikti atsakymų variantai: „tepų riebalų mišinį („Saulutė“, „Venta“)“; „Margariną“; „Tikrą sviestą“; „Jokių“.
Mitybos tyrimo metodu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip dažnai mokinys valgo ir geria
anketoje išvardintus maisto produktus ir gėrimus per įprastinę savaitę. Buvo pateikti tokie atsakymų variantai: „kasdien“; „4–6 dienas per savaitę“; „1–3 dienas per savaitę“; „kartą arba kelis per mėnesį“ ir „niekada“.
Fizinio aktyvumo vertinimas. Tėvų teirautasi „Kaip vaikas dažniausiai nuvyksta ir grįžta iš
mokyklos į namus?“ Buvo pateikti galimi atsakymų variantai: „Mokyklos autobusu“, „Visuomeniniu transportu“, „Nuvežamas automobiliu“, „Važiuoja dviračiu“, „Eina pėsčiomis“. Atsakymų variantai buvo apjungti į dvi grupes: atvyksta ir grįžta į/iš mokyklos pasyviai (apjungiant važiavimą mokyklos autobusu, visuomeniniu transportu ar vežimą automobiliu) ir aktyviai (apjungiant eina pėsčiomis ar važiuoja dviračiu); „Kaip toli nuo Jūsų namų yra vaiko mokykla?“ Atsakymų variantai: „Mažiau nei 1 km“, „1–2 km“, „3–4 km“, „5 – 6 km.“, „daugiau negu 6 km. Tėvai taip pat atsakinėjo į klausimą „Ar Jūsų vaikas lanko sporto arba šokių būrelį?“ Jei taip, tai kiek kartų per savaitę iš viso vaikas lanko sporto arba šokių būrelius? Atsakymų variantai: „1 dieną per savaitę“, „2 dienas per savaitę“, „3 dienas per savaitę“, „4 dienas per savaitę“, „5 dienas per savaitę“, „6 dienas per savaitę“, „7 dienas per savaitę“. Į klausimą, kaip dažnai laisvalaikiu Jūsų vaikas mankštinasi ar sportuoja taip, kad suprakaituotų, padažnėtų pulsas, kvėpavimas. Buvo pateikti 4 atsakymų variantai: „1 – beveik kasdien“, „2 – 3 kartus per savaitę“, „3 kartais“, „4 –
25 beveik niekada“. Į klausimą, „kiek valandų laisvalaikiu įprastai Jūsų vaikas žaidžia lauke?“, buvo pateikti atsakymų variantai: darbo dienomis – „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“, „apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“ buvo apjungta į 3 grupes: „labai aktyvus“ („apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau), „pakankamai aktyvus“ („apie 1 valandą per dieną“), „nepakankamai aktyvus“ („visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“); savaitgaliais – „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“, „apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“ buvo apjungta į 3 grupes: „labai aktyvus“ („apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau), „pakankamai aktyvus“ („apie 1 valandą per dieną“), „nepakankamai aktyvus“ („visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“).
Norint nustatyti, kiek ilgai vaikas yra fiziškai pasyvus, anketoje buvo pateikti klausimai: „Kiek valandų per dieną įprastai Jūsų vaikas žaidžia su kompiuteriu/ žiūri televizorių?“ buvo pateikti atsakymų variantai: darbo dienomis – „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“, „apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“, atsakymų variantai buvo apjungti į 2 grupes: „dažnai“( „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“), „retai“ („apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“); savaitgaliais – „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“, „apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“, atsakymų variantai buvo apjungti į 2 grupes: „dažnai“( „visai nežaidžia“, „apie pusę valandos per dieną“), „retai“ („apie 1 valandą per dieną“, „apie 2 val. per dieną“, „apie 3 val. ir daugiau“). Į klausimą „Kaip manote, ar Jūsų šeima yra pakankamai fiziškai aktyvi?“ buvo pateikti 2 atsakymų variantai: „1 – taip, sportuojame, keliaujame pėsčiomis, laisvalaikiu dirbame fizinį darbą“, „2 – ne“.
Socio-ekonominių veiksnių vertinimas: Į klausimą „Ar vaikas gyvena su abiem tėvais?“
buvo pateikti 3 asakymų variantai: „1 – taip, su abiem“, „2 – su vienu iš tėvų“, „3 – su artimaisiais/ globėjais“. Į klausimus „Koks mamos išsilavinimas? Koks tėčio išsilavinimas?“, atsakymų variantai buvo: „1) nebaigtas vidurinis; 2) vidurinis (vidurinė ar profesinė m-kla su vid. m-klos atestatu); 3) aukštesnysis (technikumas, aukštesnioji m-kla); 4) aukštasis (bakalauro l.); 5) aukštasis (magistro l)“. Į klausimą „Kokios yra vidutinės pajamos, tenkančios vienam šeimos nariui per mėnesį?“ atsakymo variantai: „iki 400 Lt; 400-600 Lt; 601-800 Lt; 801-1200 Lt: dagiau 1200 Lt“. Į klausimą „Pastaruosius 12 mėn. mama/tėtis dirbate?“ atsakymo variantai buvo: „Valstybinėje įstaigoje; Privačioje įstaigoje; Turite savo verslą; Mokotės; Esate namų šeimininkė; Esate bedarbė,bet galinti dirbti; Nedirbate dėl sveikatos“. Į klausimą „Kokiame būste Jūs gyvenate?“ atsakymo variantai: „1 - individualiame name; 2 – sublokuotame name; 3 – bute; 4 – namo dalyje su bendro naudojimo patalpomis; 5 – buto dalyje su bendro naudojimo patalpomis; 6 – kita...“. Į klausimą „Jūsų būstas
26 yra (patogumai)?“ atsakymo variantai pateikti: „1 – su visais patogumais; 2 – su daliniais patogumais; 3 – be patogumų“. Ir i klausimą „Jūsų būstas yra (nuosavybė)?“ atsakymai: „ 1 – Jūsų nuosavybė; 2 – nuomojame; 3 – kita...“ Kiti klausimai buvo analizuojami procentiškai lyties atžvilgiu.
2.3. Tiriamųjų kontingentas
Magistrinio darbo tikslinė grupė – Kauno miesto pirmų klasių mokinių tėvai. Tiriamąjį kontingentą sudarė 6 – 8 metų vaikai ir jų tėvai.
2.4. Statistiniai metodai
Surinktų anketų duomenys buvo koduojami ir vedami į kompiuterį naudojant EPIdata programą. Duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 19.0 for Windows programą. Požymių tarpusavio priklausomybė tikrintą remiantis chi kvadrato (χ2) testu. Sąsajos tarp Kauno apskrities pirmų klasių mokinių mitybos, fizinio aktyvumo ir socio-ekonominių veiksnių buvo apskaičiuotos remiantis Pirsono koreliacijos koeficientu.
Pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05. Nulinė hipotezė buvo atmetama, kai p reikšmė neviršydavo reikšmingumo lygmens (p<0,05). Tokiu atveju buvo priimama alternatyvi hipotezė ir teigiama, kad skirtumai yra patikimi (reikšmingi). Jei p reikšmė viršydavo 0,05, nulinė hipotezė buvo atmetama. Tokiu atveju buvo daroma išvada, kad skirtumai statistiškai nepatikimi (nereikšmingi). Ryšiai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
27
3. REZULTATAI
Kauno miesto pirmų klasių mokinių fizinis aktyvumas darbo dienomis ir savaitgaliais, pamokų ruošimo trukmė, TV žiūrėjimas ir žaidimas kompiuteriniais žaidimais pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Kauno miesto pirmokų fizinis aktyvumas, pamokų ruošos trukmė, TV žiūrėjimo bei
žaidimo kompiuteriniais žaidimais trukmė darbo dienomis ir laisvalaikiais (pateikiamas vidurkis ± standartinis nuokrypis)
Bendras vaikų skaičius (n=407) Mergaitės (n=199) Berniukai (n=208) Kiek laiko per parą vaikas miega? 9,4±1,5 9,4±2,1 9,4±0,8 Kiek val. laisvalaikiu vaikas žaidžia
lauke darbo dienomis?
3,3±1,1 3,3±1,1 3,3±1,0 Kiek val. laisvalaikiu vaikas žaidžia
lauke savaitgaliais?
4,3±0,9 4,2±1,0 4,4±0,9 Kiek val. per savaitę vaikas žaidžia
aktyviai darbo dienomis?
2,8±3,3 2,8±3,6 2,8±2,9 Kiek val. per savaitę vaikas žaidžia
aktyviai savaitgaliais?
3,2±2,9 3,1±2,9 3,3±2,7 Kiek val. per dieną vaikas ruošia
pamokas darbo dienomis?
3,0±0,8 3,0±0,7 3,0±0,8 Kiek val. per dieną vaikas ruošia
pamokas savaitgaliais?
2,5±0,9 2,5±1,0 2,5±0,9 Kiek val. per dieną vaikas žaidžia
kompiuteriu darbo dienomis?
2,5±1,1 2,3±1,0 2,7±1,1 Kiek val. per dieną vaikas žaidžia
kompiuteriu savaitgaliais?
3,0±1,1 2,7±1,2 3,3±1,1 Kiek val. per dieną vaikas žiūri TV
darbo dienomis?
3,3±0,9 3,3±0,9 3,3±0,9 Kiek val. per dieną vaikas žiūri TV
savaitgaliais?
4,0±0,9 4,0±0,9 4,0±1,0
Per parą pirmokai miega panašų valandų kiekį – mergaitės 9,4±2,1 val., berniukai – 9,4±0,8 val. (p>0,05). Pamokų ruošimo laikas taip pat statistiškai patikimai nesiskiria tarp berniukų ir mergaičių – darbo dienomis mergaitės ruošia pamokas 3,0±0,7 val., berniukai – 3,0±0,8 val. (p>0,05), savaitgaliais pamokų ruošimo laikas nereikšmingai trumpesnis: mergaitės pamokas savaitgaliais ruošia 2,5±1,1 val., berniukai – 2,5±0,9 val. (p>0,05). Vaikai prie TV praleidžia vidutiniškai 3 val. darbo dienomis, ir 4 val. savaitgaliais (p>0,05). Statistiškai patikimai skiriasi Kauno miesto pirmų klasių mokinių – mergaičių ir berniukų – žaidimo kompiuteriu trukmė darbo dienomis ir savaitgaliais. Mergaitės prie kompiuterio darbo dienomis praleidžia statistiškai
28 patikimai mažiau laiko nei berniukai (p<0,001). Savaitgaliais, praleisto laiko trukmė taip pat statistiškai patikimai mažesnė tarp pirmų klasių mergaičių lyginant su berniukais (p<0,001).
Pirmų klasių moksleivių valgymo dažnumas, maitinimo motinos pienu dažnumas, valgymo kartai per dieną pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Kauno miesto pirmų klasių moksleivių mitybos ypatumai
(pateikiamas vidurkis ± standartinis nuokrypis)
Bendras vaikų skaičius (n=407) Mergaitės (n=199) Berniukai (n=208) Kiek laiko Jūsų vaikas buvo žindytas? 5,9±3,6 6,1±3,4 5,7±3,7 Kiek mėnesių vaikas buvo maitintas tik
motinos pienu?
4,6±4,3 4,9±4,7 4,3±3,8 Kiek kartų per dieną vaikas įprastai valgo? 3,9±0,9 3,9±0,9 3,9±0,9 Kiek šaukštelių cukraus vaikas dedasi
puodeli arbatos?
1,2±0,7 1,3±0,7 1,2±0,7
Kauno miesto pirmų klasių mokiniai – tiek berniukai, tiek mergaitės – įprastai valgo po 4 kartus per dieną. Anketoje buvo pateikti klausimai apie vaikų žindymą, ir gauti rezultatai parodė, kad mergaitės buvo žindytos 6,1±3,4 mėnesius, berniukai – 5,7±3,7 mėnesius (p>0,05). Panašus buvo pirmokų maitinimo laikas tik motinos pienu – tiek mergaitės, tiek berniukai maitinti tik motinos pienu buvo panašią laiko trukmę – mergaitės – 4,9±4,7 mėnesius, berniukai – 4,3±3,8 mėnesius (p>0,05). Didelė dalis tirtų pirmų klasių moksleivių buvo maitinti natūraliai: 85,6% berniukų ir 92% mergaičių buvo žindytos motinos pienu (p>0,05). Analizuojant rezultatus lyties aspektu, tai 85,6% berniukų buvo maitinti natūraliai (p<0,01). Taip pat 92% mergaičių buvo maitintos natūraliai ir tik 8% pirmų klasių mergaičių nebuvo žindytos (p<0,01).
Respondentai vertindami vaikų sveikatą teigė, kad 57,7% pirmų klasių berniukų ir 59,8% pirmų klasių mergaičių sveikata yra gera (p>0,05). Vaikų sveikatą kaip puikią nurodė 30,8% berniukų ir 31,7% mergaičių (p>0,05) tėvų.
Anketos dalyje apie pirmų klasių mokinių mitybą, buvo pateiktas klausimas apie cukraus vartojimą su arbata. Rezultatų vidurkis statistiškai patikimai nesiskyrė tarp mergaičių ir berniukų – vaikai į arbatą dedasi vidutiniškai 1 šaukštelį cukraus.
