SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
ALIONA PAVLIUKOVIČ
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS PAAUGLIŲ, LIKUSIŲ BE TĖVŲ
GLOBOS, SAVIVERTEI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas Dr. Audronė Brazauskaitė
SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA KAUNO FAKULTETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė
` 2018 m. ... mėn. ... d.
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS PAAUGLIŲ, LIKUSIŲ BE TĖVŲ
GLOBOS, SAVIVERTEI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA” baigiamasis darbas
Darbo vadovas Audronė Brazauskaitė ` 2018 m. ... mėn. ... d. Konsultantas Gražina Liutkevičė 2018 m. ... mėn. ... d.
Recenzentas Darbą atliko
... Magistrantė
Aliona Pavliukovič
2018 m. ... mėn. ... d. 2018 m. ... mėn. ... d.
SANTRAUKA ...5
SUMMARY ...6
SANTRUMPOS ...7
ŽODYNĖLIS ...8
1. ĮVADAS ...9
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI/KLAUSIMAI ...11
3. LITERATŪROS APŽVALGA ...12
3.1. Nerimas. ………..…...………....….12
3.2. Savivertė………..………....…..……...……….14
3.2.1. Savivertės sąsajos su nerimu………....………...………...15
3.3. Paauglystė...………...……....………...….16
3.3.1.Paauglystės iššūkiai………....………..………..…...17
3.3.2. Ankstyvosios trauminės patirties pasekmės tarpasmeniniuose santykiuose....18
3.3.4. Paauglių trauminės patirtys...22
3.4. Dailės terapija………...…..………….………..…………..…..23
3.4.1. Dailės terapija paaugliams ………...…...………...………25
4. TYRIMO METODIKA IR METODAI... 26
4.1. Tyrimo idėja ...26
4.2. Tyrimo organizavimas, atranka ir imtis...27
4.3. Tyrimo metodai ...29
4.3.1.Rosenbergo skalė...29
4.3.2. Projekcinis testas Žmogaus piešinys...29
4.3.3. Dailės terapijos programa ... 30
4.3.4. Atvejo analizė………...33
4.4. Tyrimo duomenų analizės metodai ...34
5. REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ... 35
5.1. Rosenbergo skalės rezultatai ...35
5.2. Projekcinio testo Žmogaus piešinys duomenų analizė...………...37
5.3. Atvejo analizė ...38
5.4. Rezultatų aptarimas ...54
6. IŠVADOS ...57
LITERATŪROS SĄRAŠAS ...60 PRIEDAI ... 64
Pavliukovič A. Dailės terapijos poveikis paauglių, likusių be tėvų globos, savivertei, magistrinis baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. A. Brazauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Vilniaus dailės universiteto Kauno fakultetas. Kaunas, 2018:97 p.
Magistrinio darbo tikslas nustatyti dailės terapijos poveikį paauglių, likusių be tėvų globos, savivertei.
Tyrimo uždaviniai ir klausimai. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti paauglių savivertės lygį prieš ir po dailės terapijos. 2. Įvertinti paauglių nerimo lygį prieš ir po dailės terapijos. Tyrimo klausimai:
1. Kaip keičiasi tiriamųjų savo vertės suvokimas dailės terapijos procese? 2. Kaip keičiasi tiriamųjų nerimas dailės terapijos procese?
Metodologija. Naudojama Rosenbergo skalė savivertės lygiui nustatyti. Nerimui nustatyti naudojamas projekcinis testas Žmogaus piešinys (PTŽP). Atvejų analizė. Taikyta individuali DT, sudaryta iš 10 užsiėmimų.
Moksliniai tyrimai rodo, kad egzistuoja aukšto nerimo lygio sąsajos su žema saviverte, todėl galima teigti, kad nerimo pokytis gali turėti teigiamą poveikį savivertės pokyčiui.
Dailės terapija – kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija integruoja dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo disciplinų atitinkamus žinių ir praktikos aspektus. (LR SADM 2014-10-30 įsakymas Nr. 1114) Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo šeši paaugliai nuo 14 iki 17 metų. Atrankos kriterijai: a) vaikai nuo 12 iki 18 metų; b) vaikai, kurie yra netekę tėvų globos ir gyvenantys vaikų globos namuose. Rezultatai. Nerastas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant paauglių savivertę prieš ir po DT. Nerimo pokytis po dailės terapijos taikymo yra statistiškai reikšmingas (p˂0,05). Išanalizavus kiekvieną atvejį, DT procese pastebimas dailės terapijos poveikis savivertei.
Išvados. Po DT taikymo paauglių, netekusių tėvų globos, savivertės lygis nepakito. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad DT sumažino paauglių nerimo požymius. Tyrimo kokybinės dalies atvejų analizė ir Žmogaus piešinio įverčiai rodo dailės terapijos poveikį paauglių savivertei ir nerimui.
Pavliukovič A. Art therapy influence on self-esteem of teenagers living foster care/ Dr. A. Brazauskaitė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care, Vilnius Akademy of arts, Kaunas Faculty of Arts. Kaunas, 2018:97 p.
Research purpose - to determine the effect of art therapy on seelf esteem teenagers from care homes. Research tasks and questions. Task: 1. How does the perception of their values change in the art therapy process? 2. How does the level of anxiety in the subject change in the art therapy process? Questions 1. How does the perception of their values change in the art therapy process?
2. How does anxiety in the subject change in the art therapy process?
Research methods. The Rosenberg scale is used to determine the level of self-esteem. The Human Drawing Project Test is used to determine anxiety. Case analysis. Individual art therapy consisting of 10 meetings.
Research shows that there is a high level of anxiety interactions with low self esteem, so it can be argued that a change in anxiety can have a positive effect on self-esteem change.
Art therapy – a health practice conducting a qualified art therapist to enhance the patient's physical and mental health through the use of art, creative process and psychotherapeutic relationships. Art therapy integrates integrates aspects of knowledge and practice in the fields of art, medicine, psychology, psychotherapy, special education and social work disciplines. (2014 10 30 order of Ministry of health of Republic of the Republic of Lithuania Nr. 1114).
Research participants. The study involved 6 teenagers. Selection criteria: adolescents from care home (age 14-17 years); b)children who have lost their parental care and live at children's care homes. Results. There was no statistically significant difference in the comparison of adolescent self-esteem before and after art therapy. The research data are statistically significant in comparing the level of anxiety before and after art therapy (p˂0,05).
After examining case, the effect of art therapy on visual acuity is noticeable in the art therapy process. Conclusions. After the use of art therapy for adolescents who lost their parental care, the level of self-esteem remained unchanged. The results of the research suggest that art therapy reduced the symptoms of anxiety in adolescents. The analysis of the qualitative part of the study and the human drawing estimates the impact of art therapy on the emotional and anxiety of adolescents.
VGN - vaikų globos namai DT - dailės terapija
Vaikystės trauma – vaikystėje išgyventas reikšmingas neigiamas įvykis, kuris yra susijęs su vaiku ir gali turėti poveikį psichikos sveikatai.
Trauma – netikėtas, žmogaus psichika tiesiogiai žalojantis sukrėtimas.
Deprivacija – psichinė žmogaus būsena, kuri atsiranda ilgai draudus, ribojus žmogaus galimybes tenkinti pagrindines psichines reikmes; pasireiškia emocinio ir intelektualinio vystymosi nukrypimais, socialinių kontaktų pažeidimu.
Projekcija – tai minčių, jausmų ar troškimų, kurių pats asmuo nepageidauja, gėdijasi, priskyrimas kitam asmeniui ar objektui.
Savivertė – (savęs vertinimas) – visapusis žmogaus savęs įvertinimas, savosios vertės pojūtis. Nerimas – tai yra atsakas į pavojingą arba išgalvotai pavojingą situaciją.
1. ĮVADAS
Šiame darbe siekiama atskleisti dailės terapijos taikymo poveikį paauglių, kurie yra netekę tėvų globos ir auga institucinėje globoje, savivertės suvokimui. Moksliniai tyrimai rodo, jog paauglių žemos savivertės suvokimas gali būti susijęs su patiriamu aukštu nerimo lygiu. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta ne tik nustatyti paauglių savivertės lygį prieš ir po dailės terapijos, bet ir įvertinti paauglių išgyvenamą nerimo lygį. Šiame darbe pasirinkta tiriamųjų grupė – tai paauglystės raidos etapą pasiekę asmenys, kurie yra netekę tėvų globos ir auga socialinės globos institucijose. Vaikai globos įstaigoje dažnai apsigyvena itin jauname amžiuje. Dalis vaikų pirmiausia patenka į sutrikusio vystymosi kūdikių namus, o vėliau perkeliami į vaikų socialinės globos namus, kita dalis – iš šeimos patenka į globos įstaigą, kurioje gyvena iki pilnametystės. Svarbu suprasti, kad vaikai, patekę į globos namus, yra patyrę ankstyvąsias vaikystės traumas, t.y. ankstyvą tėvų globos ir nuolatinės gyvenamosios vietos netekimą. Didelė dalis vaikų į globos instituciją patenka patyrę nepriežiūrą ar įvairių rūšių smurtą (fizinį, psichologinį ar seksualinį). Vaikai, patyrę įvairias traumines patirtis, turi mažiau apsauginių veiksnių padedančių jiems adaptyviai ir sėkmingai įveikti iškilusius sunkumus. Šie vaikai dažnai išgyvena įvairiausius emocinius sunkumus, kurie dažnai pasiekia psichopatologijos lygį, o galiausiai yra hospitalizuojami. Deja, bet nuoseklios ir ilgalaikės pagalbos prieinamumas šiems vaikams yra labai ribotas. Todėl labai svarbu įvertinti trumpalaikės pagalbos poveikį. Šiame tyrime nuspręsta dailės terapiją taikyti paaugliams, kurie savo raidos etape yra tarp vaikų ir suaugusiųjų. Iš tiesų, paauglystės laikotarpis dažnai būna lydymas įvairiausių iššūkių ir sunkumų, kurie yra susiję tiek su fizine, tiek su psichologine branda. Vaikų globos institucijoje augantiems vaikams pilnametystė reiškia didžiulių iššūkių pradžią (savarankiško gyvenimo pradžią, gyvenamosios vietos priverstinį keitimą). Dėl šios priežasties, labai svarbu paaugliui saugioje aplinkoje padėti pasiruošti ateičiai, mokytis socialiai adaptuotis už globos namų ribų. Dailės terapija savo galimybėmis yra pranašus, tinkamas bei moksliškai ir praktiškai pagrįstas efektyvus būdas (dažnai net gydymas) taikytinas paaugliams gyvenantiems globos institucijose. Dailės terapija gali padėti pagerinti emocinę būseną, padeda geriau suprasti save bei suvokti savo vertę (kas ir koks aš esu, ką aš galiu, kaip tai spręsti ir t.t.) (Kriukelienė 2009).
Pasirinktas tyrimo metodas – mišrus, kokybinis ir kiekybinis, tyrimas, kuriame siekiama išanalizuoti ir aprašyti dailės terapijos sesijos metu vykstančius dinaminius procesus, stebimus savivertės ir nerimo pasireiškimo požymius bei jų kaitą terapinio santykio metu. Kiekybiniais duomenimis įvertinti dailės terapijos sesijų poveikį paauglių savivertės ir nerimo lygiui. Tokia tyrimo strategija pasirinkta tam, kad būtų pilnai atskleistas dailės terapijos poveikis. Dailės terapija šiame tyrime atlieka intervencinį vaidmenį. Taikant dailės terapijos metodus galėsime įvertinti paauglių savivertės pokytį. To bus siekiama sumažinus paauglių išgyvenamo nerimo požymius. Kadangi
atrinkta imtis yra priskirta socialinės rizikos grupei - paaugliai, tai pildytų anketų validumas gali būti ginčytinas dėl paauglių gynybiškumo, todėl tiriamasis darbas bus papildytas visų tiriamųjų atvejų analize, kurią bandysime pagrįsti psichodinaminės psichologijos teorijomis ir dailės terapijos procesu, parodyti terapijos dinamiką.
Temos aktualus ir naujumas. Lietuvoje atliktų tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos poveikį paauglių, netekusių tėvų globos ir augančių globos namuose, savivertei, stokojama. Tačiau dailės terapija paaugliams, gyvenantiems vaikų globos namuose įgauna daugiaprasmiškumą ir didelį pranašumą dėl terapijos praktiškumo, formos ir metodų įvairovės. Tokia dailės terapija galima vadinti parama paaugliui, kuomet užsiėmimas vyksta su vienu tuo pačiu asmeniu, kuris vadovauja procesui. Be to, psichologines traumas ir deprivaciją patyrę vaikai ir paaugliai dažnai labiau yra pasiekiami per meną nei tradicinius psichoterapijos metodus, kur reikia verbalizuoti savo patyrimą. Paauglys galėtų turėti saugių ir nuoseklių santykių patirtį, mokytis saugaus prieraišumo su dailės terapeutu, o tai ypatingai svarbu vaikams, kurie yra patyrę ankstyvąsias vaikystės traumas bei auga vaikų globos institucijoje. Dėl šios priežasties, šiame tyrime sieksime įvertinti dailės terapijos poveikį paaugliams, augantiems globos institucijose, o darbo pabaigoje bus aptariamos dailės terapijos taikymo socialinės globos institucijose rekomendacijos.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI/ KLAUSIMAI
Darbo tikslas: Įvertinti dailės terapijos poveikį likusių be tėvų globos paauglių savivertei. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti paauglių savivertės lygį prieš ir po dailės terapijos. 2. Įvertinti paauglių nerimo lygį prieš ir po dailės terapijos.
Tyrimo klausimai:
1. Kaip keičiasi tiriamųjų savo vertės suvokimas dailės terapijos procese? 2. Kaip keičiasi tiriamųjų nerimo lygis dailės terapijos procese?
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3. 1. Nerimas
Nerimas – tai daugeliui mūsų gerai pažįstama emocinė būsena. Mokslininkai nerimą apibūdina kaip žmogaus emocinę būseną, kuriai būdingas neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. (Petrulytė cit. iš Kočiūnas, 1995 ir kt.). Iš tiesų, nerimas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mokslininkai, tyrinėjantys nerimą, skiria aštuonis šimtus įvairiausių nerimo pasireiškimo požymių (Diomšina, Vyčinienė, 2002). Dažnai nerimo apimtas žmogus nenustygsta vietoje, pablogėja jo nuotaika, sutrinka miegas, dingsta apetitas, kankina įkyrios mintys ir būgštavimai. Dėl nerimo žmogus būna įkyrus, daug kartų klausinėja ar teigia tą patį. Nerimas gali pabloginti žmogaus kognityvines funkcijas: slopina kritinį, loginį mąstymą, mažėja dėmesio koncentracija, pablogėja atmintis. Nerimo sutrikimai dažnai pasireiškia ir somatiniais simptomais: širdies ritmo sutrikimais, įvairiais skausmais, virškinimo ir tuštinimosi sutrikimais, galvos svaigimu, silpnumu. Nerimas gali būti situacinis ir liguistas. Situacinis nerimas kyla, kai gresia nemaloni situacija – tai nepatologinė nerimo forma. Tačiau kartais situacinis nerimas gali būti toks stiprus, kad sutrikdo adaptaciją ir iškyla grėsmė, jog nerimas gali tapti ilgalaikis (Diržius, 2015).
Žmogus apimtas nerimo darosi nervingas, negali nusėdėti vietoje, juda, barbena pirštais į stalą, judina koją, trypia vietoje, jo balsas trūkčioja, vargina nemiga, jis darosi nekantrus, džiūsta burna, dreba rankos, virpa pirštai, prakaituoja, išsiplečia vyzdžiai, jis dūsauja, negali giliai įkvėpti, greitai rausta. Stiprus ir vidutinis nerimas blogina nuovoką ir sunkina bendravimą (Krikščiūnas 2014).
Dauguma žmonių tam tikrose socialinėse situacijose išgyvena nerimą, tačiau šis nerimas nebūna intensyvus ir nuolatinis, trukdantis adaptuotis ar įvykdyti kasdienes veiklas. Jei nerimas išgyvenamas labai stipriai ir sutrikdo pagrindines žmogaus organizmo funkcijas tai gali būti laikoma nerimo sutrikimu. Nerimo sutrikimai – tai psichikos sutrikimai, kuriems būdingas sekinantis, nuolatinis nerimas ir neadaptyvus elgesys, kuris padeda šį nerimą sumažinti (Mayers, 2008). Mokslininkai teigia, kad nerimo sutrikimus galima skirstyti į dvi kategorijas. Vienu atveju, žmogus išgyvena nerimą labai stipriai (pvz., įvairios fobijos arba panika). Kitu atveju nerimas nėra toks ryškus, tačiau manoma, kad jis yra simptomų priežastis (pvz., obsesiniai kompulsiniai ar somatoforminiai sutrikimai) (Diomšina, Vyčinienė, 2002). Pagrindiniai vaikų nerimo sutrikimai – tai atsiskyrimo nerimo sutrikimas, specifinės fobijos, generalizuotas nerimo sutrikimas, socialinė fobija, panikos sutrikimas, potrauminio streso sutrikimas ir obsesinis–kompulsinis sutrikimas. (Klimavačiaus ir kt., 2007).
Svarbu paminėti, kad vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai yra vieni dažnesnių, tarp visų psichikos sutrikimų (Jalenques, Courdet, 1993), o jų pasireiškimas gali siekti apie 7,3 – 11 proc. populiacijos (Diomšina, Vyčinienė, 2002). Kaip matome, vaikams ir paaugliams būdingas itin aukštas
nerimo lygis, kuris kartais gali siekti net sutrikimo lygį. Nerimo sutrikimų pasekmė – pablogėjęs funkcionavimas socialinėje, šeimos ir akademinėje srityse. Nerimo sutrikimai trikdo normalią psichosocialinę vaiko raidą. (Klimavičiaus ir kt., 2007).
Paauglystėje padidėja nerimas dėl kūno ir elgesio pokyčių, kas turi glaudų ryšį su psichinių ligų atsiradimu (Giedd, ir kt. 1999).
Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių, tačiau šie sutrikimai dažnai nediagnozuojami ir negydomi. Dviejose JAV atliktose studijose nustatyta, kad 40–50 proc. vaikų, kuriems diagnozuoti psichikos sutrikimai, buvo siunčiami konsultuoti psichikos sveikatos specialistams arba gydomi. Neproporcingai daugiau vaikų, kuriems nustatyta eksternalizuoti sutrikimai (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, elgesio sutrikimai), skirtas gydymas lyginant su vaikais, turinčiais internalizuotą sutrikimą (depresija, nerimo sutrikimai). (Klimavičius, Adomaitienė, Leskauskas, 2007). Kaip matome, nors nerimo sutrikimai yra itin dažna psichopatologija, tačiau jos diagnozavimas ir gydymas vis dar yra ribotas ir sudėtingas.
Nepastebėtas, nediagnozuotas ir negydomas itin aukštas nerimo lygis, kuris gali siekti ir klinikinį lygmenį, kuris leistų diagnozuoti nerimo sutrikimą, gali sukelti daug neigiamų pasekmių. Tyrimai rodo, kad nerimo sutrikimai siejami su didesne savižudybės rizika. (Cash ir Bridge, 2009). Remdamasi Zimbardo & Boyd, 2005, 1999 koncepcija, Laima Bulotaitė savo monografijoje pripažįsta, kad negatyvios praeities perspektyva atspindi bendrą negatyvų, pesimistinį asmens požiūrį į praeitį. Jos raiška siejasi su depresyvumu, nerimavimu, nelaimingumu ir emociniu nestabilumu. Negatyvios nuostatos gali būti nulemtos tiek tikrų neigiamų įvykių išgyvenimo, tiek neigiamos įvykių interpretacijos. Laiko perspektyva svarbi formuojantis asmens reakcijoms į įvykius, jo elgesiui ir jausenai. Negatyvios nuostatos gali būti nulemtos tiek tikrų neigiamų įvykių išgyvenimo, tiek neigiamos įvykių interpretacijos. Užtat pozityviai į praeitį orientuoti individai pasižymi žemu depresijos ir nerimo lygiu, aukšta saviverte ir yra laimingesni bei draugiškesni (Zimbardo & Boyd, 1999). Laima Bulotaitė Monografijoje „Rizikingas elgesys: samprata, paplitimas, veiksniai“ išanalizavusi tyrimus apie rizikingo elgesio samprata, paplytimą ir veiksnius gilinosi į emocijų bei rizikingo elgesio sąsajas, kur daugiausia dėmesio sulaukia paauglių nerimas bei depresinės būsenos. Tyrimai atskleidžia sąsajas ir tarp stresinių gyvenimo įvykių, nerimo bei rizikingo elgesio. Nustatyta, kad tiek staigūs, tiek lėtiniai gyvenimo stresoriai, kurie paveikia paauglius, sukelia jiems nerimą. Dažnai paaugliai yra linkę įsitraukti į rizikingą elgesį. Įsitraukus į rizikingą elgesį, jo sukelti neigiami padariniai kelia papildomą stresą, o jis savo ruožtu didina nerimą. Auerbach ir kiti (2012) tai vadina uždaru ratu (angl. vicious circle), kurį sudaro stresas, nerimo simptomai ir įsitraukimas į rizikingą elgesį. Šių autorių atliktas tyrimas parodė, kad berniukų patiriamas stresas yra susijęs su įsitraukimu į rizikingą elgesį. Nerimo simptomai – streso ir rizikingo elgesio mediatoriai. Tęsdama tyrėjų išvadas, ji teigia, kad paaugliai gali užsiimti savigydos funkciją, malšinti nerimą rizikingu elgesiu. Kaip
matome, itin svarbu pastebėti paauglių nerimo lygį ir laiku jiems suteikti reikiamą pagalbą, siekiant užkirsti kelią galimoms neigiamoms pasekmėms.
Pirma ir svarbiausia rekomendacija esant padidėjusiam nerimastingumui – būtina pasirūpinti, kad vaikas jaustųsi sėkmingas (Vengeris, 2002, 2007). Sėkmės pajautimas anot autoriaus yra geriausi vaistai nuo nerimastingumo, be to, vaikas turi jaustis saugus. Nerimo lygis yra glaudžiai susijęs su centrine nervine sistemos būkle. Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams yra rekomenduojami žaidimai su vandeniu, kuris suteikia teigiama poveikį, lengvai dirginantis rankų periferines nervų galūnes ir veikla, nenumatanti jokio rezultato (Vengeris, 2002, 2007), todėl ir negalinti būti nesėkminga.
Apibendrinus galima teigti, kad itin svarbu pastebėti padidėjusio nerimo simptomus bei reikiamu metu suteikti pagalbą paaugliams, kenčiantiems nuo itin aukšto nerimo. Dėl šios priežasties, šiame tyrime bus siekiama įvertinti dailės terapijos poveikį paauglių nerimo lygiui bei savo vertės suvokimui.
3. 2. Savivertė
Savivertė yra tai, kaip žmogus vertina pats save, savo gebėjimus, šių gebėjimų reikalingumą ir naudingumą artimiausiems žmonėms ir visuomenei. Gali pasirodyti, jog savęs vertinimo sąvoka yra labai paprasta, tačiau norint ją apibrėžti ir nustatyti jos ribas gali iškilti neaiškumų. Taigi įvairūs autoriai vartoja skirtingas sąvokas: „ savęs vertinimas“ ( self – evaluation), „požiūris į save“, „savimeilė“ ( self – love ), „savigarba“ (self esteem ), „savimonė“, „aš vaizdas“ ( self – image ), „aš koncepcija“ ( self – consept ) (Valickas 1991.), „ я – образ“, „самооценка“, „образ себя“ ir dar daugelis kitų. (Jarukaitė, 2006). Toliau aptarsime savivertės sąvokų sampratą ir jos formavimąsi remiantis psichoanalitine bei individualia psichologijos mokykla.
Pagal psichoanalizės teoriją, kurios pradininkas yra žinomas gydytojas Z. Froidas, žmogaus psichika funkcionuoja pagal du principus: malonumo ir realybės. Šioje teorijoje atsirado terminai id, ego ir superego. Ir jų esminiai funkcionavimo principai yra taip sudaryti, kad psichika nuolat kovoja tarp vidinių, pamatinių poreikių, impulsų (id) ir vidinių ar išorinių reikalavimų bei normų. Psichikoje nuolat dalyvauja atskiros struktūros, kurių sąveika lemia vienokį ar kitokį žmogaus funkcionavimą arba psichikos sutrikimų ar pavienių simptomų atsiradimą. Kai žmogus negali patenkinti vidinių troškimų ar instinktų, nes vidiniai cenzoriai (superego) nurodo tam tikras normas, kurios verčia elgtis pagal realybės principą, tuomet neleistini impulsai slopinami, taip atsiranda nerimas. Kai žmogus yra užvaldomas stiprių vidinių (superego) draudimų, tuomet asmenį daro drovų, baikštų, jis menkina savo vertę (Milašiūnas, 2014). Tuo tarpu, A. Adleris, individualiosios psichologijos atstovas, savo teorijoje
naudojo terminą „nepilnavertiškumo jausmas“. Tai yra savęs suvokimas kaip prastesnio už kitus, savęs smerkimas už klaidas ir nesėkmes. Tokie žmonės save vertina kaip visiškai nereikšmingus, nepritampančius prie gyvenimo. Dėl to gali išsivystyti fobijos, depresija, kilti savižudybės poreikis. Vienas iš menkavertiškumo simptomų yra pastovus nerimas. Tai paaiškina ne tik savivertės formavimosi mechanizmą, bet ir leidžia suprasti žemos savivertės sąsajas su nerimu.
Pagal prieraišumo teorija savivertės pagrindas dedamas nuo pat pirmųjų dienų motinos ir vaiko bendravimo metu. Jeigu kūdikis jaučia, kad mama šypsosi, maitina, glosto, pervysto, žaidžia ir turi daug interakcijų su juo, dedami pasąmoningi klodai, jog „aš (ir mano kūnas) esu vertas“ būti švarus, pamaitintas, mylimas, apkabintas, paglostytas. Vėliau augadamas vaikas perima šį rūpinimąsi savimi ir savo kūnu. Kai tėvai pasatebi ir džiaugiasi vaiko pasiekimais, judėjimu, piešimu, kalba, ilgainiui jis tai perima ir pats ima džiaugtis, kaip jam pavyksta kažką pasiekti, atlikti (Kašlėjūtė G. cit. Winnicot, 2000).
Vaikų savivertės formavimuisi didelę įtaką daro vaikų ir tėvų santykiai. Dainora Širvytė apie paauglio rizikingo elgesio sąsajas su šeimos socialiniais veiksniais ir bendravimo su tėvais disertacijos tyrime, aprašė auklėjimo stilius vadovaudamasi vienos labiausiai pripažintos tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų pradininkės amerikiečių psichologės Baumrind (1971) literatūra. Ji išgrynino šiuos vaikų auklėjimo stilius: autoritetingas, atlaidus, valdingas (arba autoritarinis) ir atsainus. Mokslininkė nustatė, kad atsainiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, yra būdinga mažai tėvų keliamų reikalavimų vaikams, tėvai yra linkę abejingai reaguoti į vaikų poelgius, vaikų ir tėvų bendravimas yra ribotas. Nors pagrindiniai vaiko poreikiai gali būti patenkinami, tačiau tėvai visiškai nesupranta, neatpažįsta ir negali patenkinti vaiko emocinių poreikių, kurie yra itin svarbūs savivertės formavimesi. Tyrimas parodė, kad atsainių tėvų vaikai stokoja savitvardos, prastai save vertina, taip pat yra mažiau kompetentingi nei jų bendraamžiai. (Širvytė, 2016). Kaip matome, savivertės formavimuisi didelį įtaką daro vaikų ir tėvų emocinis ryšys bei tėvų pajėgumas patenkinti emocinius poreikius.
Apibendrinus mokslinę literatūrą, matome, kad vaiko savivertės formavimuisi įtakos turi vaiko ir tėvų santykis. Šiame tyrime pasirinkta tyrimo imtis yra paaugliai, netekę tėvų globos ir augantys globos institucijoje. Tai leidžia kelti prielaidą, kad ankstyvasis ryšys tarp vaiko ir tėvų galėjo būti sutrikdytas, o tai paveikė besiformuojančią vaikų savivertę. Toliau aptarsime savivertes sąsajas su nerimu įvairių tyrimų kontekste.
3. 2. 1. Savivertės sąsajos su nerimu
Žemas savęs vertinimas – tai, kai asmuo išgyvena savo vertės jutimą kaip žemos, nevertingos, o tai formuoja negatyvų požiūrį į savo asmenybę. Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki
savimi, gali jautriai reaguoti į kritiką, išgyventi dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme (Dovidaitienė, 2005). Nerimastingi jaunuoliai turi daugiau elgesio ir nuotaikos problemų, prastą savivertę (Puskar, Sereika, Haller, 2008).
Harter (1993, cit. pagal M.Pileckaitę-Markovienę, 2000), tyrimai rodo, kad žemą savęs vertinimą turintys žmonės yra rizikos grupėje dėl polinkio į depresines reakcijas bei suicidą. Autorė taip pat nurodo, kad žemas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu. Priešingai, aukštas savęs vertinimas, turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais (Dovidaitienė, 2005). Tyrimų duomenys leidžia teigti, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp paauglio žemo savęs vertinimo ir aukšto nerimo lygio (Erol, Orth, 2011, Lee, Hankin, 2009, McCarroll, ir kt. 2009; Byrne, 2000).
Lietuvoje yra atlikti moksliniai tyrimai, kurių duomenys rodo, kad vaikų globos namuose augančių vaikų emocinė būsena pasižymi dideliu nerimo lygiu (Raslavičienė, 2001, Išganaitytė, Čepukienė, 2012). Vaiko jutimai, elgesys ir apskritai raida atspindi nervų sistemos raidą (Širvinskienė, 2014), kuri gali būti pažeista skirtingame amžiaus tarpsnyje: kūdikystėje, vaikystėje, arba paauglystėje. Pasak Pileckaitės, Markovienės ir Lazdausko (2007), vaikai, kurie netenka tėvų globos, yra priskiriami rizikos grupei, nes tėvų globos netekimas daro daugialypę žalą vaikams ir paaugliams. Tokie paaugliai patiria apleistumą, tarpasmeninių santykių stoką (Raslavičienė, Zaborskis, 2002), prastėjantį psichologinį-socialinį funkcionavimą, sunkumus įsiliejant į visuomenę (Samašonok, Žukauskienė, Gudonis, 2006), keičiasi jų sveikatai palankaus elgesio modeliai, daugėja žalingo elgesio (Gramowski ir kt., 2009). Raslavičienė padarė išvada, kad stebint vaikų globos namuose augančių vaikų ir paauglių mąstymo tendencijas bei ypatumus yra pastebimas negatyvus interpretavimas, kurio pagrindu ir toliau formuojasi negatyvus požiūris į save ir kitus, ką galima įvardinti žemos savivertės turėjimą (Raslavičienė, 2004).
Šiame darbe analizuojant paauglių piešinius didžiausias dėmesys bus skiriamas tiek jų savivertės, tiek nerimo įvertinimui.
3. 3. Paauglystė
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo lytinio brendimo pradžios iki asmuo pasiekia savarankiško suaugusio žmogaus socialinę padėtį (Vaičiulienė, 2014). Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas randa savo tapatumą, sukuria savo vertybių sistemą, geba užmegzti ir palaikyti draugystės ir meilės santykius, numatyti ateities perspektyvas (Butkienė, Kepalaitė, 1996). Kiti autoriai išskiria konkretesnes paauglystės raidos tarpsnio ribas. Jie teigia, kad mergaičių šio periodo ribos gali būti nuo 8 iki 19 metų, berniukų – nuo 10 iki 22 metų. Šiame periode dauguma organizmo sistemų tampa tiek struktūriškai, tiek funkciškai
panašios į suaugusiųjų. Funkciškai paauglystė paprastai siejama su lytinio brendimo laikotarpiu (pubertatas), prasidedančiu nervų ir endokrininės sistemos pokyčiais, kurie atsiranda ankščiau negu fiziniai pokyčiai ir baigiasi pasiekus reprodukcinės funkcijos subrendimą. (Gabbard, 1995). Taip pat, manoma, kad paauglystės pabaiga gali priklausyti ir nuo visuomenės ekonominės situacijos, kultūros, vertybių ir tradicijų bei kitų socialinių veiksnių, todėl skirtingose šalyse ir kultūrose trunka įvairiai. Modernioje visuomenėje stebima bendra tendencija – paauglystės laikotarpis tęsiasi vis ilgiau, nes visuomenė kelia vis didesnius reikalavimus asmeniui, kuris privalo įgyti išsilavinimą, profesiją, susikurti materialinį gyvenimo pamatą (Petrulytė, 2012).
Kaip ir kiekvienas vaiko raidos etapas, taip ir paauglystė turi tam tikrus raidos uždavinius. Šiuos raidos uždavinius išsamiai aprašo autorius E. Eriksonas. Anot jo, paauglystės raidos stadijoje būtina išsiugdyti tvirtą savivokos jausmą, kuris duoda savo tapatumo ir tęstinumo pojūtį. Svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos bei visuomenės vertinimas. Eriksono manymu, žmogaus tapatumas nurodo elgesį su kitais aplinkiniais žmonėmis, santykį su pačiu savimi, santykį su praeitimi ir ateitimi. Paauglio individualus tapatumas (įsitikinimai, būdo bruožai, gebėjimai, troškimai) turi būti suderinti su suaugusiųjų normomis, socialinės aplinkos teikiamomis galimybėmis ir reikalavimais, kad paauglys galėtų rasti vietą suaugusiųjų pasaulyje. Tapatumas charakterizuojamas kaip „subjektyvus jausmas, patvirtinantis panašumą ir tęstinumą“. Šis jausmas – subjektyvus, kad jis arba ji išlieka toks pats kintant situacijoms, laikui, o skirtingų kontekstų veiksmai ir patyrimai susilieja į tą patį centrinį aktyvų AŠ. Jis formuojasi sintezuojant ir transformuojant daugybę vaikystės tapatumų į vieną struktūrą (Žukauskienė, 1996).
Patys svarbiausi pasikeitimai, kuriuos patiria paauglys, vyksta afektinėje ir savimonės sferoje. Paauglystėje formuojasi nepriklausomas nuo kitų savęs vertinimas, vystosi gebėjimas reflektuoti savo vidinį pasaulį. Paauglys pradeda suvokti savo išskirtinumą, nepakartojamumą, vis labiau tampa savarankiškesnis. E. Eriksonas (cit. pagal Myers, 2000) nurodo šiam periodui būdingą vaidmenų sumaištį, paauglių pastangas greta fiziologinės ir psichinės brandos susidaryti mintinį šeimos, visuomenės, religijos idealą. Šio idealo realiai egzistuojančios šeimos, visuomenės, religijos neatitinka, todėl paauglys išgyvena didelius prieštaravimus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu gali atsiliepti afektinės sferos, savimonės, savęs vertinimo dinamikai.
3.3.1. Paauglystės iššūkiai
Gana dažnai paauglystė ir ypač jaunesniųjų paauglių amžiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problemišku, konfliktiškų audrų ir stresų laikotarpiu. Tokia paauglių savijauta ir
elgesys, ypač maištavimas, priešinimasis, tam tikra prasme skatina visuomenės vystymąsi, verčia suaugusiuosius dar kartą patikrinti savo vertybes, susimąstyti, ar jie yra teisūs (Petrulytė, 2003). Toliau aptarsime paauglystėje vaikams kylančius iššūkius ir sunkumus.
Eriksonas (cit. pagal Myers, 2000) įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius, tokiu būdu neišmėgindami savo unikalaus asmeninio tapatumo. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją. Jie sau kelia skirtingus tikslus bei vertybes ir todėl asmeninio tapatumo raida apsunkinama. Tokiems paaugliams sunku vykdyti jiems keliamus reikalavimus, atlikti mokyklines užduotis, susirasti draugų arba mąstyti apie savo ateitį, jie dažnai patiria emocinius (nerimą, vidinę įtampą) sunkumus. Trečias galimas neigiamas identiškumo krizės sprendimo variantas – paaugliai, kurie renkasi negatyvų tapatumą. Jie negali atlikti vaidmenų, kurių iš jų tikisi visuomenė, todėl elgiasi priešingai negu yra reikalaujama.
Psichologinė savijauta bendriausia prasme yra išorinių ir vidinių psichologinių veiksnių nulemtos vidinės būsenos pojūtis. Paauglystėje stebimas emocijų nestabilumas, neigiamų emocijų dominavimas, socialinių vaidmenų konfliktai, statuso ir socialinių vertybių neapibrėžtumas, taigi paauglio psichologinė savijauta pablogėja. Psichologinių sunkumų turintys paaugliai įgyja daug mažiau problemų sprendimo strategijų, yra labiau pažeidžiami, nerimastingesni, jų savęs vertinimas žemas ir nestabilus, jie linkę vengti socialinės sąveikos ir neieško socialinės paramos. Paaugliai, kuriems sunkiau sekasi bendrauti su tėvais, dažniau nei kiti skundžiasi psichosomatiniais negalavimais: galvos skausmu, irzlumu, bloga nuotaika, nuovargiu, nemiga, tokiems paaugliams sunkiau sekasi ir mokykloje (Zaborskis ir kt., 1996).
Paauglystėje vykstantys realūs intensyvūs pokyčiai – identiteto formavimasis, savarankiškumo, nepriklausomybės siekimas, mąstymo, fiziologiniai ir kiti – gali būti paauglių patiriamo nerimo priežastis. Paauglys gali dažnai jausti grėsmę, nors objektyvių priežasčių nerimauti nėra. Paauglio nerimą lydi nemalonūs fiziologiniai reiškiniai: skausmas, pykinimas, galvos svaigimas, nemiga. Paauglystėje, atsižvelgiant į situacijas, išskiriamos kelios paauglio nerimo rūšys: susijęs su savęs vertinimu – savęs vertinimo nerimas; susijęs su bendravimu – tarpasmeninis nerimas; susijęs su mokymosi procesu, vadinamasis mokyklinis nerimas (Petrulytė cit. Kozlovskaja, 2005).
Kaip matome, paauglystės laikotarpiu asmuo patiria įvairiausių emocinių sunkumų ir iššūkių. Toliau aptarsime paauglių gyvenimo socialinės globos institucijoje ypatumus.
3.3.2. Ankstyvosios trauminės patirties pasekmės tarpasmeniniuose santykiuose
Apie šeimos vaidmenį vaiko vystymosi svarbai nagrinėja įvairių sričių mokslininkai, tyrėjai, siauresnių specialybių ekspertai, žinovai. Neabejojama, kad šeimoje kuriama natūrali asmens
materialinio aprūpinimo, globa, ugdymo bei pažinimo aplinka, kuri yra būtina asmenybės vystymosi sąlygą. Profesorius Algirdas Gaižutis (2016) savo monografija atkreipia švietimo atstovų dėmesį į tai, kad visi atėjome iš vaikiškos ar dramatiškos vaikystės erdvės ir vaikystė palieka savo gilų pėdsaką mūsų pasaulėjautoje, kūrybinių galių sklaidoje, charakteryje ir elgsenoje. Šeima, visais laikais buvo ir bus asmens socializacijos ir ugdymo svarbiausioji ir lanksčiausioji institucija (ten pat). Bet koks šeimos funkcijų pažeidimas, psichologinių, socioekonominių, sąlygų nesudarymas, išryškina šeimos silpnąsias vietas, sukelia disfunkciją joje ir atitinkamai problemas visuomenėje. Šeimose kaupiasi socialinė įtampa, formuojasi socialiai silpnos, multiprobleminės šeimos, kuriose vaikai yra skriaudžiami, apleidžiami arba visai paliekami (Raslavičienė, 2001).
Statistiniai duomenys rodo, kad vaikai ir paaugliai į valstybės globa rečiau patenka dėl tėvų (vieno iš tėvų mirties), didžioji dauguma likusiu be tėvų globos priežastis yra tai, šeimos nepalankios socialinės sąlygos arba ji priklauso socialinės rizikos grupei (Borovskytė, 2008). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ataskaitos duomenimis, 2016 metais tėvų globos neteko 3 186 vaikai ir jiems globa (rūpyba) buvo nustatyta globos įstaigose.Kas penktu vaiku (637 vaikai) tėvai nesirūpino, netinkamai auklėjo, 16 patyrė smurtą šeimoje. Kaip matome, Lietuvos valstybėje ne visi vaikai turi galimybę augti šeimoje. Vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai užtikrina vaiko apsaugą ir teikia pagalbą vaikui, kai šeimoje atsiranda grėsmė dėl jo sveikatos, saugumo, gyvybės ir vaiko teisių pažeidimų. Tokias atvejais vaikas yra paimamas iš jo biologinės šeimos. Tuomet šeimos institucija tampa ne pagrindiniu vaiko augintoju. Kai tėvai nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudojo smurtą prieš vaiką, vyksta tėvų valdžios apribojimas. Lietuvoje yra ir kitas vaiko patekimo į vaikų namus kelias. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenys, vaikai patenka į valstybinę globa, kai: vaikai tapo našlaičiais; vaikas įstatymu nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; tėvai dingę ir jų ieškoma; tėvai pripažinti neveiksniais; tėvai yra neveiksnūs nepilnamečiai; tėvystės ar artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius; tėvai teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais; tėvai laikinai negalėjo rūpintis vaiku (dėl tėvų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo, kitų priežasčių). Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos terminologijoje palikti vaikai – tai atsisakyti naujagimiai, nepajėgiančių auginti, asocialių šeimų, sunkiai sergančių ir
neturtingų tėvų vaikai, t.y. žinomi jų tėvai ir globėjai. Ši liūdna statistika iliustruoja tyrėjų nuorodas,
kad į vaikų globos (kūdikių) namus patenka (socialiniai ir formalūs) našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių asmenų, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir nedarnių šeimų vaikai jau išgyvenę vieną iš dažniausiai stresą vaikui sukeliančių bei elgesio ir emocijų sutrikimų atsiradimą įtakojančių patirčių - tėvų praradimą, atskyrimą nuo jų.). Dėl šios priežasties, itin svarbu suprasti paauglio gyvenimo istoriją, patirtą nepriežiūrą bei įvairias traumines patirtis.
Šeimos santykių instituto (2009) teigimu, siekiant suvokti vaikų namų globotinių poreikius, svarbu suprasti paties vaiko raidą. Kad galėtų pasiekti brandą, kiekvienas žmogus, augdamas praeina
tam tikrus raidos tarpsnius ir turi įgyvendinti atitinkamus raidos uždavinius. Kaip šeimos santykių institutas akcentuoja: „Eriksonas atskleidė ryšį tarp biologinės žmogaus prigimties ir socialinės aplinkos. Jis nagrinėjo aplinkos įtaką žmogaus raidai ir pastebėjo, kad asmenybei poveikį daro tarpasmeninių sociokultūrinių santykių visuma. Raida – tai nesustojantis procesas, kurio metu nueinamos tam tikros gyvenimo ciklo fazės, susiduriama su įvairiomis psichosocialinėmis krizėmis, kurias reikia išspręsti. Nuo to, kaip sugebama įveikti iššūkius vienoje raidos stadijoje, priklauso gebėjimas, kaip įveikti sunkumus kitoje“. Eriksono nuomonę (cit. Žukauskienė, 1996) teigia, kad „pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo–nesaugumo problema, ir naujas šios raidos fazės darinys yra pasitikėjimas ar nepasitikėjimas. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt., įgyja saugumo jausmą – suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, gali būti pakankamai saugus. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybės plėtotei. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus“ (Žukauskienė, 1996).
C. Trenvarthen ir Kenneth J. Aitken (2003) išanalizavo mokslinius įrodymus apie kūdikystėje atsiradusius pirmuosius ryšius su išore, išnagrinėjo sąmonės svarbą šių motyvų ir emocijas, kurios padaro įtaką vaiko psichinei sveikatai. Nustatė, kad mažo kūdikio transformuojantis kūnas ir smegenys individualiai auga tuomet, kai aktyviai dalyvauja su aplinka ir sąveikauja su žmonėmis – pirmiausia tai organiška, vėliau psichologiška arba tarppsichinė, todėl galima teigti, kad šeima yra vaiko asmenybės vystymosi ir socializacijos pagrindas (Širvytė, 2016), kur tėvų ir vaikų santykiai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tolimesnę paauglių gyvensenos raidą. Šeima yra svarbiausia institucija, atsakinga už sėkmingą vaiko biopsichosocialinę raidą. (Išganaitytė, Čepukienė, 2012).
Kaip jau aptarėme anksčiau, ankstyvoji kūdikystė, pirminiai tarpasmeniniai santykiai, yra viena svarbiausių tarpsnių, kurie gali nulemti vaiko emocinę, socialinę bei fizinę raidą. Vaikai yra socialios būtybės, jie siekia bendrauti su žmonėmis. Vienas svarbiausių ir didžiausio mokslininkų dėmesio sulaukęs vaiko socialinės raidos aspektų yra kūdikio prieraišumo jausmo formavimasis. Šiandieninei vaiko socialinės raidos sampratai svarbius pagrindus padėjo prieraišumo teorijos kūrėjas J. Bowlby, atskleidęs, kad prieraišių santykių formavimasis yra pagrindinė jėga, lemianti socialinę vaiko raidą. Tai, kad kūdikis stipriai prisiriša prie jį supančių žmonių, yra laikoma vienu svarbiausių kūdikystės laikotarpio raidos ypatumų (Bowlby, 1953). Prieraišumas yra emociškai svarbus ir reikšmingas diadinis ryšys, susiformuojantis ilgalaikių santykių tarp vaiko ir jam svarbaus asmens (dažniausiai mamos) metu. Prieraišumui būdingi tarpusavio ryšio stiprumas ir abipusių jausmų intensyvumas. Šis emocinis ryšys prasidėjęs kūdikystėje suteikia saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi, o tai įgalina tyrinėti aplinkinį pasaulį (Kašlėjūtė, 2008). Esminė prieraišumo teorijos ir tyrimų žinia yra ta, kad ankstyvieji santykiai, stiprus emocinis vaiko ryšys su mama ar kitu jį prižiūrinčiu
asmeniu turi ypatingą, lemiamą reikšmę vaiko raidai (Salkind, 2006). Tyrimai atskleidžia tėvų ir vaikų santykių problemų svarbą emocijų, elgesio, valgymo ir miego sutrikimams atsirasti (Skovgaard, 2010). Prieraišumo teorijos kūrėjas J. Bowlby (1953) teigė, kad psichikos sveikatai yra būtina, kad kūdikis ir mažas vaikas patirtų šiltą, artimą ir nenutrūkstamą ryšį su savo motina (ar pastoviu motiną pakeičiančiu asmeniu) ir kad šį santykį abi pusės išgyventų kaip teikiantį pasitenkinimą ir džiaugsmą. Tokio ryšio nebuvimą jis pavadino deprivacija dėl motinos trūkumo, o tokios deprivacijos pasekmes nurodė priklausant nuo jos laipsnio. Dalinė deprivacija sukelia ūmų nerimą, perdėtą meilės poreikį, stiprius keršto jausmus, galiausiai kaltę ir depresiją. Visiška deprivacija daro didžiulę žalą charakterio raidai ir gali visiškai palaužti sugebėjimus formuoti santykius su kitais žmonėmis ateityje (Bowlby, 1953). Kaip matome, paaugliai, kurie ankstyvojoje kūdikystėje patyrė deprivacinį santykį su motina arba kitu prieraišumo asmeniu, gali būti linkę turėti tiek emocinių, tiek elgesio sunkumų.
Šiuos tyrimus tęsusi ir toliau prieraišumą tyrinėjusi M. Ainsworth nustatė, kad kai tėvai elgiasi su vaiku rūpestingai ir jautriai, atsiliepia į jo signalus, susiformuoja saugus prieraišumas. Kai tėvai pastebi vaiko signalus, juos teisingai interpretuoja ir greitai, adekvačiai atsiliepia į juos, vaikas jaučiasi ramus ir saugus ir auga atsparus žalingiems aplinkos poveikiams. Ir priešingai, kai nėra tokios priežiūros ir ryšio su vaiku, susiformuoja nesaugus prieraišumas, kuris laikomas rizikos veiksniu, galinčiu prisidėti prie psichopatologijos atsiradimo (Fearon, 2010, Salkind, 2006). Tai patvirtina ir kitas Eriksonas, kurio nuomone (cit. Žukauskienė, 1996) „pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo – nesaugumo problema ir naujas šios raidos fazės darinys yra pasitikėjimas ar nepasitikėjimas. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt., įgyja saugumo jausmą – suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, gali būti pakankamai saugus. Pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybės plėtotei. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus“. (Žukauskienė, 1996). Kaip matome, paauglio saugumo jausmo formavimuisi didelės įtakos turi jo ankstyvasis santykis su prieraišumo asmeniu (dažniausiai motina). Svarbu suprasti, jog paaugliai, kurie gyvena vaikų globos namuose dažnai išgyvena bazinį nesaugumo jausmą, kuris kyla dėl nesaugaus, nenuoseklaus, o kartais ir grėsmingo (fizinio, seksualinio ar psichologinio smurto atvejais) ryšio.
3.3.3. Paauglių trauminės patirtys
Trauminiai įvykiai – patyrimai, kurie sukelia psichologinį sukrėtimą (Gailienė, 2008). Šie įvykiai gali daryti įtaką psichinių sutrikimų, o ypač potrauminio streso sindromo, pasireiškimui. Trauminės patirties padariniai iš tiesų sunkūs, todėl asmenų psichologinė gerovė mažėja.
Knygoje „Individuacija ir našlaičio archetipas“ (Dulinskaitė cit. Isaac, 2008) teigiama, jog pagrindinis globos namuose augančių vaikų ypatumas yra netekties išgyvenimas i su tuo susiję paliktumo, atskirtumo jausmai, sunkumai įtvirtinant savo vertę ir ilgalaikių santykių kūrimo problemos. Nereikalingumo jausmas sustiprėja paauglystės laikotarpiu, kai kyla noras suprasti, kas aš esu ir iš kur atėjau. Poreikis formuoti vientisą asmenybės vaizdą reikalauja iš naujo ieškoti atsakymų, kas paskatino gimdytojus atsisakyti juos ir atiduoti į VGN. Šie ieškojimai, neturint emocinio palaikymo, sukelia dar stipresnius nusivylimo ir kaltės jausmus, skatina nerimastingumą, užsisklendimą, nerimą ir depresiją (Dulinskaitė iš cit. Tizard, Hodges, 1978, Žukauskienė, Leiputė, 2002).
Mokslininkai pastebi, kad egzistuoja sąsajos tarp vaikystėje patirtų traumų ir potencialaus suicidinio elgesio (ypač stiprus ryšys rastas tarp padidėjusios suicidinės rizikos ir emocinio smurto patirto vaikystėje). Green su kolegomis (2005) teigia, kad labai daug dėmesio būtina skirti vaikystėje patirtoms traumoms, tačiau nederėtų pamiršti paauglystės raidos laikotarpio, kuris itin svarbus asmenybės vystymuisi. Vaiko ar paauglio patirtas seksualinis ir fizinis smurtas gali būti siejamas su didesne savižudybės rizika (McGinley & Rimmer, 1993). Suicidinė rizika padidėja asmenims, kurie vaikystėje ar paauglystėje patyrė ne tik seksualinį ir fizinį, bet ir emocinį smurtą (Brandon et al., 2013; Okifuji & Benham, 2011). Emocinis (psichologinis) smurtas prieš vaiką Vaiko gerovės 2016–2018 metų veiksmų plane apibrėžiamas kaip nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai, kurie pasireiškia kaip nuolatinė kritika, šauksmai, patyčios, vaiko jausmų nepaisymas, žeminimas ir kita (VVTA 2016 metų ataskaita). Borges ir kolegos (2008) tyrimo rezultatai parodė, kad ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu patirta trauminė patirtis, pavyzdžiui, smurtas arba nepriežiūra, yra siejama su suicidinėmis mintimis bei suicidiniais ketinimais vėlesniosios paauglystės tarpsnyje. Tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad vaikystėje ar paauglystėje traumos, sukeltos kitų asmenų, tai yra, fizinis, emocinis ir seksualinis smurtas, gali turėti didesnį poveikį asmens psichologinei gerovei ir sukelti daugiau neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, didinti suicidinio elgesio riziką bei bandymus nusižudyti.
Matome, kad įvairios trauminės paauglių patirtys tokios, kaip ankstyvas atskyrimas nuo tėvų, aukštas nerimo lygis ar žema savivertė gali turėti tragiškus padarinius. Tai pagrindžia ir užsienio
mokslininkų (Lyons-Ruth , Bureau, Holmes, 2013) atliktas tyrimas, kuris atvaizduoja tai, kad psichikos, ypač nerimo, sutrikimai buvo intensyviai siejami su bandymu nusižudyti ir savižudybių idėjomis.
3.4. Dailės terapija
Johnas Ruskinas rašė: „Visai nereikia bijoti per daug akcentuoti šias analogijas. ... Meilė ir nesantaika, irzlumas ir ramumas, silpnumas ir tvirtumas, prabanga ir tyrumas, išdidumas ir kuklumas, ir visi kiti panašus elgesio bruožai bei visos įmanomos jų modifikacijos ir kombinacijos gali būti matematiškai tiksliai iliustruotos linija ir spalva.”. (J. Ruskinas, cit. Iš Gombrich E. H., 2014).
Rega sudėtingiems erdviniams santykiams suvokti yra daug svarbesnė nei kiti sensoriniai kanalai. Liesdami objektą pirštais, mes galime gauti informacijos apie jo dydį, formą ir paviršiau nelygumus, tačiau nieko nesužinome apie jo erdvinę padėtį tarp kitų objektų, kurių nepasiekiame rankomis. Visą mus supančią erdvę bei geometrijos sampratą sąmonėje formuoja pirmiausia vaizdinė patirtis, o regos įtaka labai didelė (Diržius ir kt. 2015).
Vengeris (2007) teigia, kad vaiko piešinys yra jo psichikos raktas, padedantis suvokti jo džiaugsmus ir rūpesčius, santykius su supančia aplinka ir žmonėmis. Piešimas vaikystėje yra viena iš aplinkos ir savęs pažinimo formų. Pagal piešinio plėtrą galima spręsti apie vaiko pažintinę, bei fizinę, emocinę būklę (Brazauskaitė, 2004). Kaip žinome, regėjimas – vienas svarbiausių informacijos, pasaulio pažinimo ir kūrybos šaltinių. Tad piešdamas vaikas įkūnija dideles galimybes, pagerinančias jo psichofizinę struktūrą. Piešimas padeda lavinti ne tik regėjimo, bet ir taktilinius bei kinestetinius jausmus, plėtoja sudėtingesnius vaiko santykius su aplinka (Gaižutis, 2016). Praktinę meninę veiklą, susiejus su mokslu, t.y. apjungiant meną ir mokslą, nukreipiamas dėmėsys į naują kryptį. Meninė, kūrybinė veikla yra panaudojamos kaip gydantis, harmonizuojantis veiksnys. Taip atsirado savarankiška terapijos kryptis – dailės terapija.
Dailės terapija – kvalifikuoto dailės terapeuto vykdoma sveikatinimo veikla, skirta paciento fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Dailės terapija yra tarpdisciplininė profesija, integruojanti dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo disciplinų atitinkamus žinių ir praktikos aspektus. (LR SADM įsakymas 2014-10-30 Nr. 1114)
Psichologai dailės terapijos metodus sėkmingai taiko ugdymo įstaigose, dienos centruose, psichosocialinėse programose, reabilitacijoje. R. Kučinskienė (2006) teigia, kad meno psichoterapija tai pagrįsta psichoterapiniais santykiais, medicinos mokslu ir psichoanalizės teorijomis psichoterapija. Jos formos paplitusios vaikų ir suaugusiųjų psichoterapijos, specialiosios pedagogikos srityje.
Dailės terapija (toliau DT) yra paslauga, kuri naudoja kūrybinius procesus psichikos sveikatai gerinti įvairaus amžiaus asmenims. Yra įrodyti DT pranašumai dirbant su vaikais ir suaugusiais, turinčiais trauminius patirimus (Lebedeva, 2013). Dailės terapijos procese vaikas įgauna vertingos pozityvių pokyčių patirties. DT yra grindžiama kūrybiniu procesu, kuris skatina saviraišką, padeda žmonėms spręsti konfliktus, problemas, kuriuos ugdo tarpasmeninius santykius, gali padėti kontroliuoti elgesį, suvaldyti stresą, didinti savigarbą ir savimonę bei vystyti adekvačias asmenines įžvalgas. Į šią paslaugą yra integruoti vizualieji menai (tapyba, piešimas, skulptūra ir kitos meno formos), kūrybiniai procesai, psichoterapija, savianalizė.
DT nauda neabejojama. Lietuvos reabilitologų asociacijos konferencijos 2011 metų pranešime „Meno ir biblioterapijos taikymas“ teigiama, kad užsiėmimai menu – tai dailės, kaip metodo panaudojimas siekiant pažinti vidinį žmogaus pasaulį, atskleisti išgyvenimus, konfliktus, emocijas ir padėti surasti sprendimą psichoemocinei būsenai bei gyvenimo kokybės pagerinti. Užsiėmimai leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybinius mechanizmus, išreikšti save ir savo išgyvenimus. Raslavičienė G. ir Zaborskis A. (2002) pastebi tendenciją, kad esant globos namuose gerai organizuotai terapinei aplinkai, turint profesionalią personalo pagalbą, užtikrinančią vaiko raidos poreikių patenkinimą, kai natūraliai emociškai stimuliuojami tarpasmeniniai santykiai, galima padėti iš dalies atkurti psichoemocinės ir socialinės sveikatos raidos disfunkcijas bei sustiprinti vaiko sveikatą. Daugelis autorių išskiria dailės terapijos naudą, teikiant pagalbą asmenims, susidūrusiems su specifine neigiama patirtimi (Kriukeliene L. 2009, Lebedeva, L. 2013, Oaklander, V. 2007, Крамер Э. 2013).
DT gali būti individuali arba grupinė. Skirtingos problemos nunusako specialistui kokią formą parinki atskiram atvejui. Kaip teigia su vaikais dirbanti L. Marder (2010), grupiniai ir individualūs užsiėmimai skiriasi tiek savo tikslais, tiek procedūra bei veiklos pobūdžiu. Autorės nuomone, individualiai paprasčiau sprendžiamos emocinės įtampos mažinimo, negatyvizmo įveikimo, baimių korekcijos, apribojimų. Tačiau kai kuriems klientams individuali terapija gali netikti, nes pernelyg artimas kontaktas su terapeutu juos trikdys, jie jausis nejaukiai. Kita vertus, dailės terapijos grupiniuose užsiėmimuose sunku išlaikyti konfidencialumą, grupės darbui organizuoti reikia didesnių išteklių, kiekvienam grupės nariui tenka mažiau individualaus terapeuto dėmesio ir kartais grupei „priklijuojama etiketė“ arba ji tampa stigmatizuota.Grupėje lengviau „pasislėpti“ nuo problemų sprendimo, o mažiau piešimo įgūdžių turintys grupės nariai gali pasijusti nejaukiai, lygindami save su kitais (Liebmann, 2004). Taigi priklausomai nuo konkrečių problemų su kuriomis susiduriama, dailės terapeutas parenka tinkamiausią terapijos formą. Emocinės įtampos mažinimo problemos veikiau sprendžiamos individualiai.
Svarbu, kad DT padėtų sumažinti gynybinius mechanizmus, vaikas išreikštų savyje slypinčias emocijas, išveiktų nerimą, padedamas dailės terapeuto sužinotų daugiau apie save ir galėtų tapti pačiu
savimi (Oaklander, 2012). Taigi, šiame darbe yra pasirinkta individuali DT, kadangi tyrimo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas paauglių emociniams sunkumams bei savivertės pokyčiui įvertinti.
3.4.1. Dailės terapija paaugliams
Paauglystėje sustiprėja gebėjimas reflektuoti savo patirtį, stiprėja ego, todėl atsiranda galimybė įveikti neįšspręstus konfliktus, integruoti trauminę patirtį. Šiame skyrelyje apžvelgsime dailės terapijos ypatumus paaugliams, kurie yra netekę tėvų globos ir auga vaikų globos namuose.
Pirmiausia aptarsime paauglių grupės ypatumus. Anot autoriaus Earl (1987) paauglių kūrybingumas pasireiškia silpniau nei vaikų. Tačiau priežastis ne ta, kad gebėjimai menkėja, priešingai, potencialios galimybės pakyla į aukštesnį lygį. Iš tikrųjų kūrybingumo mažėjimas glaudžiai siejasi su tuo, jog paaugliai jaučia tiek bendraamžių, tiek visuomenės apskritai stiprų spaudimą ir priversti elgtis konformistiškai, kad būtų palankesnis požiūris į juos. Dėl to paaugliai užgniaužia savo individualybę ir pradeda elgtis ir galvoti kaip kiti grupės nariai, kuriai jie taip pat nori priklausyti. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tie paaugliai, kurie pasitiki savimi, rodo daugiau noro rizikuoti ir užsiimti darbais, reikalaujančiais vaizduotės ir kūrybingumo (Kalunaitė, 2002).
Vaikai, patekę į globos įstaigas susiduria su daugybę išsiskyrimų, praradimų, pažeidžiami ir atkartojami jų pirminiai svarbiausi tėvų – vaikų socialiniai ryšiai. Atsiskyrimo metu patiriama didžiulė trauma. Socialinio ryšio nutrukimas yra netektis. Tai formuoja vaiko bejėgiškumą, jausmų užšalimą, pasireiškia depresijos simtomai (W. Watt 1996). Tiek paauglių nepakankamos kognityvinės funkcijos (esant ryškiems intelekto sutrikimams), tiek sutrikusi emocinė sveikata gali būti kliūtys dailės terapijos efektyvumui.
Neigiama bei rizikinga patirtis paveikia vaiko raida. Tai atsispindės ir jo piešiniuose. Vaikų, patyrusių neigiama patirtį, piešiniuose nedažnai išreiškiami jausmai, ypač teigiami (Brazauskaitė A, 2004).
G. Chomentauskas (1983) atliko tyrimą su vaikų globos namų vaikais naudodamas piešinių analizę. Chomentauskas tyrė vaikus, augusius iki 7 metų amžiaus šeimoje, o vėliau apgyvendintus vaikų globos įstaigose. Atliktame tyrime taikydamas projekcinę piešimo metodą, piešinių analizę, autorius pateikė išvadas, kad palikti vaikai jaučiasi apgauti, niekam nereikalingi, nemylimi, vieniši. Vaikų namų auklėtiniai užsisklendžia savyje ir dažnai tampa agresyvus.
Globojami vaikai turi daugybę priežasčių jaustis menkais, nevertais dėmesio ir meilės, blogesniais už kitus, nepasitikėti savimi bei save nuvertinti. Todėl labai svarbu, kad suaugusieji padėtų vaikams vystyti teigiamą savosios vertės pajautimą ir suvokimą, padėtų atpažinti, suprasti ir išreikšti savo jausmus.
Kita vertus, dailės terapija paaugliams, gyvenantiems vaikų globos namuose, galima vadinti parama paaugliui, kuomet užsiėmimas vyksta su vienu tuo pačiu asmeniu, kuris vadovauja procesui. Kaip jau minėjome anksčiau, paauglys galėtų turėti saugių ir nuoseklių santykių patirtį, mokytis saugaus prieraišumo su dailės terapeutu, o tai ypatingai svarbu vaikams, kurie yra patyrę ankstyvąsias vaikystės traumas bei auga vaikų globos institucijoje. Dailės terapija gali būti naudojama kaip prevencija stiprinanti paauglio vidines stipriąsias savybes, stiprinanti paauglio sąvastį ir vykdanti nutrūkusio Ego formavimosi tęstinumą, nes apleistų ir traumą patyrusių vaikų Ego yra labai silpnas. Dailės terapijos metu paauglys galėtų išspręsti neišspręstus savo raidos uždavinius, tai mažintų vėlesnius neigiamus padarinius. Kaip žinome, neišspręsti raidos uždaviniai didina frustracją, kelia nerimą, mažina savivertę, stabdo asmenybės vystymosi raidą, to pasekoje atsiranda psichosocialinės sveikatos sutrikimai, elgesio problemos, atsiranda asmens rizikos veiksniai. Todėl labai svarbu yra ugdyti paauglio atsparumą, kurio globos namuose vaiko yra labai silpnas dėl patirtos deprivacijos ir esamos izoliacijos, dirbtinų ir nepastovių socialinių ryšių.
4. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Geras tyrimo dizainas pasižymi tyrimo probleminio klausimo ir tyrimo metodų/ strategijų derme bei tyrimo metu gautų duomenų validumu bei patikimumu (Levvis, 2003).
4.1. Tyrimo idėja
Vaikų globos namų paaugliai gyvendami atskirai nuo tėvų, augdami didelėse grupėse, nepastoviojoje, ne visada numatomojoje aplinkoje, praranda savastį, sutrinka jų psichosocialinis gyvenimas, vaikai išgyvena nereikalingumo jausmą, yra izoliuoti nuo natūralios, prigimtinės šeimyninės aplinkos. Ankstyvojoje vaikystėje patyrę psichologines traumas, tampa labai pažeidžiama socialinė grupė. Vaikų namų vaiko vidinis pasaulis yra neramus ir baimingas dėl praeities įvykių, dažnai traumuojančios patirties, atsiminimų, nežinomybės, o tai sąlygoja jo savivertę, kurį reprezentuojama atitinkamu elgesiu. Aplinkos ribotumas, taisyklės, išgyvenimo strategijos, vidinės įstaigos tvarkos, etatinio personalo aplinka ir visuomeninės nuostatos sukuria neigiama vaikų namų vaiko įvaizdį ir jo paties menką savivertę.
Uždarumas, kaltės jausmas, vaiko nerimas, savasties paieškos, menkos savivertės turėjimas, žalojančios patirties pasekmės - visą tai yra tinkama medžiaga atskleisti dailės terapijos poveikį
savivertei ir įvertinti nerimo požymių sumažėjimą po terapijos. Norėdami sumažinti vaikų namų paauglio nerimą naudinga naudoti gydomąjį terapijos mechanizmą, šiuo atvejų tai bus dailės terapija. Tyrimas buvo vykdomas skirtinguose Vilniaus vaikų globos namuose. Tyrimui atlikti gauti tiriamųjų ir jų globėjų pasirašyti sutikimai ir bioetikos komisijos 2015.12.12 leidimas Nr. BEC-DT(M)-99 (1 PRIEDAS) ir 2017.03.08 leidimas Nr. BEC-DT(M)-BEC-DT(M)-99 (2 PRIEDAS).
4.2. Tyrimo organizavimas, atranka ir imtis
Vadovaudamasi Mokslinio etikos kodekso nuostatomis, būsimieji tiriamieji, prieš priimant sprendimą dalyvauti tyrime, kartu su VGN administracija buvo supažindinti su tyrimo pobūdžiu, jo tikslu ir trukme, tyrime naudojamais metodais ir priemonėmis, tyrimo reikšme mokslui ir dailės terapijos nauda paauglių gerovei. Administracija savo nuožiūra ir pagal įstaigos psichologų rekomendacijas pasiūlė paauglius.
Vaikai, gyvenantys vaikų namuose, ypatingai paaugliai, priešiškai priima bet kokį pasiūlymą, kuris orientuojamas į juos pačius, ypatingai nagrinėjant jų gyvenimą. (Raslavičienė, 2001). Todėl, išlaikant paauglių autonomiją, visas tyrimas jiems buvo detaliai pristatytas, o taip pat jie buvo perspėti dėl galimų nepatogumų ar pavojais jų psichologiniai būklei. Pristatyme dalyvavo vaikas ir jo globėjas.
Buvo surinkti 9 vaikų raštiški sutikimai dalyvauti tyrime. 1-ojo susitikimo metu prisistatant kiekvienam paaugliui atskirai (individualiai), 3 vaikai atsisakė dalyvauti tokio ilgalaikio pobūdžio tyrime. Patys paaugliai pateiktė nedalyvavimo priežastis (pvz. dėl asmeninio gyvenimo būdo, laiko paskirstymo) ir dėl įstaigos administracinių trukdžių (neįmanomas vaiko atvežimas iki užsiėmimų vietos, atskiros patalpos nebuvimas).
Gavus likusių 6 tiriamųjų raštiškus sutikimus buvo pradėtas duomenų rinkimas, kas yra tyrimo empirinis pagrindas. 1-ojo susitikimo metu buvo užpildyta anketa Rosenbergo skalė savivertei nustatyti ir atliktas projekcinis testas Žmogaus piešinys nerimui nustatyti. Projekcinio testo procedūrą atliko magistrinio darbo papildoma tyrėja. Laikydamiesi etinio principo, visi surinkti duomenys yra nešališki, patikimi ir sąžiningi.
Visi tolimesni dailės terapijos susitikimai su tiriamaisiais vyko įstaigose, kuriose paaugliai gyvena: Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose, Vilniaus Gilės globos namuose, VšĮ Vilniaus visų šventųjų parapijos vaikų laikinosios globos namuose, tam darbui paskirtose patalpose.
Tyrimo imtis. Tyrimui buvo atrinkti vaikai, kurių vaiko sveikatos byloje nerasta medikų įrašų apie esmines ar psichines sveikatos patologijas.
Tyrimo dalyviai buvo 6 paaugliai: 1 berniukas, 5 mergaitės. Amžius nuo 14 iki 17 metų. Visi vaikai gyvena vaikų globos namų institucijose, Vilniuje. Visi gauna socialines paslaugas visą parą, visiems vaikams nustatyta valstybės globa iki pilnametystės.
Vaikų globos namų paauglių bendrumas: nuolatinė valstybės rūpyba, atimtos tėvų teisės. Gyvena sostinėje, Vilniuje. Visi vaikystėje patyrė trauma: išsiskyrimo, atsiskyrimo ( kai kurie po 2- 3 kartus), emocinę deprivaciją, izoliaciją, neigiamą ankstyvąją patirtį, globėjų kaitą. Iš 6 paauglių vienas yra visiškas našlaitis (mirė abudu tėvai; juo tapo gyvendamas vaikų namuose), vienas yra dalinai našlaitis (vienas iš tėvų miręs). Trys paaugliai mokosi miesto gimnazijose, 2 paaugliai - vidurinėse mokyklose, vienam paaugliui yra paskirtas namų mokymasis.
Tyrimas vyko nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. Taikyta individuali dailės terapija. Su paaugliu buvo suderintas dailės terapijos užsiėmimų tvarkaraštis ir pateiktas vaiko socialinei darbuotojai, kuri dirba su juo artimiau. Paaugliui buvo paskirtas dailės terapijos ciklas susidedantis iš 10 užsiėmimų, vieną kartą per savaitę tame pačiame kabinete tuo pačiu laiku. Jei iš anksto tiriamasis arba atsakinga darbuotoja pranešdavo apie numatytą paauglio nedalyvavimą, tuomet užsiėmimas buvo perkeltas į kitą laiką. Kitos neatvykimo priežastys, kai paauglys arba jo auklėtojas nepranešdavo iš anksto, buvo laikoma, kaip neįvykęs užsiėmimas, bet nebūdavo perkeltas.
Šiuo tyrimu tikimasi atskleisti dailės terapijos poveikį paauglių savivertei. To bus siekiama sumažinus paauglių nerimo požymius dailės terapijos pagalba. Atrinkta imtis ir parinkta metodologija leis pamatyti nerimo ir savivertės sąsajas.
4. 3. Tyrimo metodai
Tyrimas yra mišrus. Duomenys buvo rinkti iš užpildyto Rosenbergo skalės klausimyno (3 priedas) prieš DT taikymą ir po DT taikymo ir iš projekcinio testo Žmogaus piešinio prieš DT ir po DT. Tam, kad įvyktų savivertės pokytis tyrime naudojama dailės terapija. Sukurta dailės terapijos programa atliks intervencinio metodo vaidmenį.
Atrinkta imtis yra priskirta socialinės rizikos grupei – vaikų globos namų paaugliai. Anketinių testų validumas gali būti ginčytinas dėl paauglių gynybiškumo. Todėl tyrimas buvo papildytas tiriamųjų atvejų analize, kurią buvo bandoma pagrįsti psichoanalizės požiūrio kontekste, dailės terapijos procesu, parodyti terapijos dinamiką. Tokia metodologija leis atskleisti dailės terapijos poveikį paauglių savivertei.
1 pav. Tyrimo dizainas
4.3.1. Rosenbergo skalė
Kiekybiniame tyrimo etape naudota Rosenbergo skalė įvertinti savivertės lygį. (ang. Rosenberg scale).
Informacija apie paauglio savivertę renkama naudojant Rosenbergo savivertės skale (RSE: Rosenberg’s Self-Esteem scale, Rosenberg, 1965). Ši skalė paremta paauglio savistata. Ją sudaro 10 teiginių, iš kurių kiekvienas vertinamas 4 balų skale: nuo „visiškai sutinku“ iki „visiškai nesutinku“. Bendras rodiklis gaunamas susumavus visus atsakymus. Šiai metodikai versti nereikia specialaus leidimo, kadangi, kaip nurodoma Marylando universiteto Sociologijos departamento (JAV) tinklalapyje (http://www.bsos.umd.edu/socy/ grad/socpsy_rosenberg.html), dr. Florence Rosenberg, Manny Rosenbergo žmona, yra davusi leidimą šią metodiką versti ir taikyti moksliniuose tyrimuose. Klausimyno vidinis suderinamumas buvo tikrinamas 356 penkiolikos–šešiolikos metų amžiaus Lietuvos vaikų imtyje. Cronbacho α = 0,82, aukštas savęs vertinimas neigiamai koreliavo su neurotizmu ir teigiamai – su ekstraversija (p < 0,01).
4.3.2. Projekcinis testas Žmogaus piešinys
Projekciniai testai XX a. pabaigoje buvo skirti emocinio ir elgesio funkcionavimo vertinimui (Koppitz, 1968; McNeish, 1989; Naglieri, McNeish ir Bardos, 1991, Crusco, 2013). Žmogaus piešinys skirta įvertinti emocines problemas (Naglieri ir kt.). Projekcinio testo esminis bruožas yra tas, kad jo
Po DT Rosenbergo skalės
duomenų analizė Žmogaus piešinio Projekcinio testo analizė kūrinių analizė natūralaus emocinio elgesio stebėjimas DT proceso stebėjimas Prieš DT
Rosenbergo skalė Projekcinis testas Žmogaus piešinys nerimo lygiui nustatyti tiriamoji grupė (n=6)
