1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Aistė Šiaučiūnaitė
Smulkiųjų gyvūnų akispūdžio svyravimai bendrosios
nejautros metu
Small animals intraocular pressure variations during
general anesthesia
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: vet. gyd. Ligita Zorgevica – Pockeviča
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Smulkiųjų gyvūnų akispūdžio svyravimai bendrosios nejautros metu“.
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) _____________________________________________________________________________ 2) _____________________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
Santrauka ... 5 Summary ... 5 Santrumpos ... 6 Įvadas ... 7 1. Literatūros apžvalga ... 9 1.1. Akispūdis ... 91.2. Vandeninis skystis ir jo apykaitoje dalyvaujančios akies struktūros ... 9
1.2.1. Vandeninio skysčio svarba ... 9
1.2.2. Vandeninio skysčio gamyba ... 9
1.2.3. Vandeninio skysčio ištekėjimas ... 10
1.2.4. Akispūdžio reguliavimas ... 11
1.3. Gyvūno premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai naudojamos medžiagos ir jų poveikis akispūdžiui ... 11
1.4. Kiti veiksniai turintys įtakos akispūdžiui ... 15
1.5. Glaukoma ... 16
1.5.1. Glaukomos klasifikacija ir patogenezė ... 16
1.5.2. Klinikiniai glaukomos požymiai, diagnostiniai metodai ir gydymas ... 17
1.6. Kitos ligos keičiančios akispūdį ... 19
1.7. Akispūdžio matavimas ... 20
1.7.1. Tonometrija ... 20
1.7.2. „Icare TonoVet“ tonometras ir jo veikimo principas ... 20
1.7.3. „Icare TonoVet“ naudojimas ... 21
2. Tyrimo metodai ir medžiaga... 22
2.1. Tyrimo eiga ... 22
2.2. Tyrimo medžiaga ... 24
2.3. Statistinė tyrimo duomenų analizė ... 26
3. Tyrimo rezultatai ... 27
3.1. Tirtų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį ... 27
3.2. Akių struktūrų pakitimų įtaka šunų akispūdžiui ... 28
3.3. Bendrajai nejautrai, sedacijai ir anestezijai naudojamų medžiagų įtaka akispūdžiui ... 32
3.3. Vyzdžio skersmens įtaka akispūdžiui ... 41
3.4. Kraujospūdžio įtaka akispūdžio svyravimams ... 44
3.5. Operacijos trukmės ir lyties įtaka akispūdžiui ... 46
4. Rezultatų aptarimas ... 47
Išvados ... 51
Rekomendacijos ... 52
4
Literatūros sąrašas ... 54
Priedai ... 64
Priedas nr. 1 Pakitusi rainelės struktūra... 64
Priedas nr. 2 Diagnostinės procedūros ir anestezijos protokolas... 65
5
SANTRAUKA
Smulkiųjų gyvūnų akispūdžio svyravimai bendrosios nejautros metu Aistė Šiaučiūnaitė
Magistro baigiamasis darbas
Kasdieniame darbe sukeliant bendrąją nejautrą nėra atsižvelgiama į gyvūno akių sveikatos būklę. Mūsų tyrimo tikslas – įvertinti, kaip akispūdį įtakoja premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai naudojamos medžiagos. Glaukomos atveju gyvūno akies struktūros būna pažeistos ir pakilus akispūdžiui gali būti prarasta rega. Todėl svarbu vengti veiksnių keliančių akispūdį. Vienas iš tokių veiksnių yra bendrajai nejautrai sukelti naudojamos medžiagos. Tyrimo metu buvo įvertinama 33 šunų ir 13 kačių akių būklė. Matuojamas akispūdis ir vyzdžio skersmuo prieš premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai skirtų vaistų panaudojimą. Po šių vaistų panaudojimo akispūdis ir vyzdžio skersmuo buvo matuojamas kas 5 min., bei operacijos metu matuojamas kraujospūdis. Bendrai šunims buvo nustatytas mažiausias akispūdis 13,33 mmHg, o didžiausias 27,67 mmHg. Katėms mažiausias akispūdis 9,50 mmHg ir didžiausias 25,00 mmHg.
Raktažodžiai: šunų akispūdis, kačių akispūdis, glaukoma
SUMMARY
Small Animals Intraocular Pressure Variations During General Anesthesia Aistė Šiaučiūnaitė
Master‘s Thesis
The health of animal’s eyes is not taken into account before inducing general anesthesia in everyday work. The purpose of our research was to evaluate the influence for intraocular pressure of drugs used for premedication, sedation and general anesthesia. Animal’s eyes structures may be damaged in glaucoma cases. Due to increased intraocular pressure vision may be impaired or lost. Therefore, it is important to avoid factors that rise intraocular pressure. One of them are drugs used for general anesthesia. Overall eyes of 33 dogs and 13 cats were evaluated. Intraocular pressure and horizontal pupil diameter were measured before the use of drugs inducing general anesthesia. Then intraocular pressure and pupil diameter were measured in every 5 min. after using these drugs. Blood pressure was also measured during general anesthesia. All together the lowest intraocular pressure was 13,33 mmHg and the highest was 27,67 mmHg for dogs, 9,50 mmHg and 25,00 mmHg respectively for cats.
6
SANTRUMPOS
ADF – adenozin-di-fosfato nukleorūgštis; ATF – adenozin-tri-fosfato nukleorūgštis;
cAMF – ciklinė adenozin-mono-fosfato nukleorūgštis; CNS – centrinė nervų sistema;
Ca2+ – kalcio jonai;
GASR alfa – gama amino sviesto rūgšties alfa receptoriai; Cl- – chloro jonai;
kg – kilogramai;
mmHg – milimetrai gyvsidabrio stulpelio; ml – mililitrai;
mėn. – mėnuo; Na+ – natrio jonai;
Na+-K+-ATFazė – natrio – kalio siurblys; NMDA – n-metil-d-aspartatas;
lot. – terminas lotynų kalboje; pO2 – parcialinis deguonies slėgis;
pCO2 – parcialinis anglies dvideginio slėgis; pvz. – pavyzdys;
sav. – savaitės; val. – valandos.
7
ĮVADAS
Tonometrija – akispūdžio matavimas, svarbus diagnostinis metodas oftalmologinio tyrimo metu, ypač norint išaiškinti paraudusios akies priežastis. Skirtingos ligos, turinčios panašių požymių akių išvaizdos pokyčiuose – turi kitokį poveikį vandeninio skysčio gamybai ar nutekėjimui ir skirtingai įtakoja akispūdį. Todėl akispūdžio matavimas yra svarbi diagnostinė priemonė, norint nustatyti ligą, įvertinti ligos gydymo efektyvumą bei profilaktiškai sekti akių būklę.
Glaukomos atveju padidėjęs akies vidinis spaudimas pažeidžia regos nervą ir tinklainės ląsteles, kai sutrinka skysčių tekėjimas akyje. Pakilus akispūdžiui prarandama rega periferijoje (regėjimas tampa tarsi pro vamzdį). O jam padidėjusiam užtenka išlikti 24 val., kad gyvūnas po kurio laiko visiškai apaktų.
Ši liga yra paveldima – aprašyta nemažai gyvūnų veislių, kurie yra linkę sirgti specifinės išraiškos glaukoma. Liga būna paveikusi akies struktūras, nors akispūdis išlieka normos ribose. Tačiau vieną dieną jis gali staiga pakilti ir to pasėkoje gyvūnas gali prarasti regėjimą. Todėl yra labai svarbu atlikti akispūdžio matavimą ir kitus diagnostinius tyrimus, siekiant išaiškinti pažeistas akies struktūras ir galimybę akispūdžio padidėjimui. Gyvūnus linkusius sirgti glaukoma būtina stebėti, atlikti profilaktinius akispūdžio matavimus.
Be viso to, taip pat labai svarbu žinoti veiksnius galinčius padidinti akispūdį. Vienas iš tokių veiksnių yra bendrajai nejautrai naudojamos medžiagos. Tinkamai jas parinkti svarbu ne tik atliekant akies operacijas, bet ir kitas manipuliacijas glaukoma sergantiems gyvūnams. Bet koks akispūdžio pakilimas – gali sutrikdyti regą.
Yra atlikta nemažai tyrimų, siekiant nustatyti bendrajai nejautrai skirtų medžiagų poveikį į akispūdį. Tačiau dažniau tyrimuose nustatoma kurios nors vienos ar kelių medžiagų poveikis.
Mes šio tyrimo metu norime ištirti, kokią įtaką akispūdžiui turi dažniausiai Lietuvos ir Latvijos smulkiųjų gyvūnų klinikose premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai sukelti naudojamos medžiagos bei jų kombinacijos.
Tikslas:
Įvertinti, kokią įtaką akispūdžiui turi premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai naudojamos medžiagos.
8 Uždaviniai:
1. Atlikti oftalmologinį tyrimą ir įvertinti tyrimo rezultatus. 2. Įvertinti akių ligų įtaką akispūdžiui.
3. Įvertinti akispūdžio svyravimus bendrosios nejautros metu.
4. Įvertinti kitų galimų veiksnių įtaką akispūdžio svyravimams bendrosios nejautros metu.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Akispūdis
Akispūdis tai akies viduje esančių struktūrų spaudimas į akies audinius (1). Normalus šunų akispūdis yra 10 – 20 mmHg, kačių 15 – 25 mmHg (2) ir palaikomas tokiose ribose visą gyvenimą (1). Jį nulemia pusiausvyra tarp vandeninio skysčio gamybos ir jo ištekėjimo iš akies kamerų. Tyrimais įrodyta linijinė priklausomybė tarp akispūdžio didėjimo ir vandeninio skysčio ištekėjimo pasipriešinimo (3). Vandeninio skysčio produkcija ir nutekėjimas priklauso nuo: CNS eferentinės sistemos, kraujo spaudimo, veninio drenažo, pO2 ir pCO2 arteriniame kraujyje. Taip pat akispūdis priklauso nuo akies obuolio raumenų tonuso, odenos stangrumo (4).
1.2. Vandeninis skystis ir jo apykaitoje dalyvaujančios akies struktūros
1.2.1. Vandeninio skysčio svarbaVandeninis skystis (lot. aqueous humor) – skaidrus, tankesnis (lūžio rodiklis 1,335) už vandenį skystis, kuris užpildo priekinę bei užpakalinę kameras ir vyzdį (5). Šiuo skysčiu kraujagyslių neturinčios akies struktūros, ragena ir lęšis, aprūpinamos maistinėmis medžiagomis bei pašalinami medžiagų apykaitos produktai (5,6). Juo palaikomas optinis skaidrumas akyje (6). Skysčio gamyba yra lygi nutekėjimui (5,6), todėl akispūdis palaikomas pastoviame lygmenyje, o akies struktūros, laužiančios šviesos spindulius, išlaikomos vienoje pozicijoje (5). Esant patologiniam procesui, vandeniniu skysčiu cirkuliuoja uždegiminės ląstelės ir uždegimo mediatoriai, o taip pat juo pasklinda vaistinės medžiagos tarp akies struktūrų (7).
1.2.2. Vandeninio skysčio gamyba
Vandeninis skystis formuojamas trimis mechanizmais (5-7):
1. difuzija – lipiduose tirpūs plazmos komponentai transportuojami difuzijos būdu pagal koncentracijos gradientą per lipidines kraujo kapiliarų, esančių krumplyne, membranos dalis.
2. Ultrafiltracija – vyksta vandens ir vandenyje tirpių medžiagų judėjimas pagal osmosą arba hidrostatinį slėgį (5,6,8). Hidrostatinį slėgį sukuria slėgių skirtumas tarp krumplyno kapiliarų ir akispūdžio (5).
3. Aktyvi sekrecija – didelės ir krūvį turinčios molekulės transportuojamos prieš koncentracijos gradientą. Šiuo būdu suformuojama 80 – 90 proc. vandeninio skysčio (5-7). Energija sekrecijai gaunama vykstant ATF hidrolizei į ADF, kurią aktyvuoja Na+-K+-ATFazė. Šis fermentas yra pigmentuotame ir nepigmentuotame krumplyno epiteliuose. Na+-K+ siurblį gali slopinti įvairios molekulės ir paveikti vandeninio skysčio formavimą (7). Pagrindinė aktyvaus transporto vieta yra krumplyno nepigmentuotų epiteliocitų šoninėse jungtyse, kuriose yra baltymų pernešėjų (5,7).
10 Akvaporinai vieni iš jų, tai kanalai, per kuriuos pernešamas vanduo prieš koncentracijos gradientą (9). Karboanhidrazė – dar vienas fermentas svarbus vandeninio skysčio susidaryme. Šis enzimas katalizuoja anglies rūgšties susiformavimą iš anglies dioksido ir vandens molekulių. Disocijavus rūgščiai į jonus, neigiamai įkrauti bikarbonato jonai patenka į užpakalinę kamerą, paskui juos ir Na+ (spėjama dėl pH palaikymo (7)), o su šiais jonais patenka vanduo (5-7). Cl- yra pagrindiniai anijonai transportuojami į vandeninį skystį. Askorbo rūgštis ir amino rūgštys taip pat pernešamos aktyvios sekrecijos būdu (7).
Skysčio judėjimą per krumplyno stromą reguliuoja humoralinė, simpatinė ir parasimpatinė sistemos. Todėl padidėjus akispūdžiui, sumažėja skysčio pritekėjimas į kameras. Krumplyno epitelio membranose yra adenilatciklazės receptorių kompleksas, kuris suformuoja cAMF. Kompleksą aktyvuoja katecholaminai, gonadotropinai, organiniai fluoridai. Suformavus cAMF sumažinamas vandeninio skysčio susidarymas. Šios reguliacinės sistemos rodo, kad akispūdis tik dalinai priklauso nuo sisteminio kraujo slėgio (5).
Vandeninis skystis juda priekinės kameros link terminės cirkuliacijos būdų dėl temperatūrų skirtumo tarp vėsaus ragenos paviršiaus ir šiltesnės rainelės (5).
1.2.3. Vandeninio skysčio ištekėjimas
Dviem keliais skystis išteka iš akies kamerų, tai standartinis kelias ir nestandartinis:
1. standartinis kelias – vandeninis skystis iš užpakalinės kameros per vyzdį patenka į priekinę kamerą, kur keliauja į ragenos – odenos kampą. Čia praeina skiauterėtojo raiščio gijas ir patenka į krumplyno plyšį, sudaryta iš sijelinio tinklo (5-7). Susitraukinėjant krumplyno raumenims praplatinami tarpai tarp tinklo ir vandeninis skystis gali greičiau pratekėti (6). Žmonių ir tam tikrų gyvūnų rūšių (nežmoginių primatų ir naminių paukščių (5)) akyse per tinklą ir endotelio membranas skystis patenka į Šlemo kanalo spindį (5,7). Tačiau daugelio naminių gyvūnų akyse iš skaidulinio tinklo skystis keliauja į bekraujes surenkamąsias kraujagysles (bendrai vadinamas kampiniu vandeniniu rezginiu) per tarpląstelinius tarpus, dideles vakuoles ir pinocitotines pūsleles (5,6). Taip pat čia vyksta stambių kietų dalelių fagocitozė, kurią vykdo sijelinio tinklo ląstelės (5). Toliau vandeninis skystis patenka į odenos veninį rezginį, kuris pripildytas krauju ir vandeniniu skysčiu. Nuo rezginio skystis gali būti drenuojamas priekine kryptimi per odenos ir junginės venas arba užpakaline – per verpeto veninę sistemą. Tuomet patenka į sisteminę veninę kraujotaką (5-7). Šunims 85 proc., o katėms 97 proc. vandeninio skysčio išteka standartiniu keliu (6), o ištekančio skysčio kiekis priklauso nuo akispūdžio (5).
2. Nestandartinis kelias – likusi skysčio dalis išteka per rainelės pagrindą ir intersticinius tarpus tarp krumplyno raumens. Pasiekia viršutinę krumplyno dalį, tarp krumplyno ir odenos arba viršutinę gyslainės dalį, tarp gyslainės ir odenos. Vandeninis skystis patenka į orbitą per odenos poras arba per tarpus tarp odenos kolageninių skaidulų. Nutekėjimas šiuo keliu paspartėja sergant
11 kraujagyslinio dangalo uždegimu arba naudojant kai kuriuos akispūdį mažinančius vaistus (6). Šiam skysčio tekėjimo būdui įtakos turi hidrostatinio slėgio skirtumas tarp priekinės kameros ir viršutinės gyslainės dalies bei krumplyno būklė. Jo raumenims susitraukus, sumažėja tarpląsteliniai tarpai, todėl skysčio nutekėjimas per krumplyną sulėtėja. Skysčio tekėjimas nestandartiniu keliu nepriklauso nuo akispūdžio (5).
1.2.4. Akispūdžio reguliavimas
Akispūdžio reguliavime labai svarbi sijelinio tinklo tarpląstelinė matrica, kuri sudaryta iš įvairių glikoproteinų ir proteoglikanų. Šios medžiagos formuoja elastinę ir klampią gelinę struktūrą, kuri funkcionuoja kaip filtracinė sistema. Pokyčiai joje turi įtakos vandeninio skysčio nutekėjimo pasipriešinimui. Šunų tarpląstelinės medžiagos matricą sudaro hialiurono rūgštis, chondroitino sulfatas, dermatano sulfatas ir heparino sulfatas. Su amžiumi jų santykis ir kiekis keičiasi, dėl to gali pakisti ir vandeninio skysčio nutekėjimas.
Dėl krumplyno ir inkstų epitelių panašumų, manoma, kad antidiuretinis hormonas, kortizolis ir prolaktinas turi įtakos akispūdžio reguliavime. Pirminė atviro kampo glaukoma yra susijusi su miocilino geno mutacija arba sijelinio tinklo atsako gliukokortikoidams mutacija. Miocilinas nėra normaliai sekretuojamas ir sutrikdoma sijelinio tinklo veikla. Tokiu pačiu mechanizmu būtų galima paaiškinti steroidų sukeltą glaukomą.
Kačių tarpinėse smegenyse yra centras, kurį dirginant sukeliami akispūdžio pokyčiai, tačiau kol kas mechanizmas nėra aiškus (5).
1.3. Gyvūno premedikacijai, sedacijai ir bendrajai nejautrai naudojamos
medžiagos ir jų poveikis akispūdžiui
Gyvūnams, sergantiems glaukoma ar turintiems ragenos pažeidimų, staigus akispūdžio padidėjimas gali suplėšyti rageną, per kurią gali išlysti rainelės audinys (10), o taip pat gali būti pažeidžiamas akies nervas (11). Todėl labai svarbu tinkamai parinkti anestetines medžiagas.
Acepromazino maleatas – veterinarinėje medicinoje pagrinde naudojamas sunkiai suvaldomų gyvūnų nuraminimui, o taip pat odos niežėjimo palengvinimui, raumenų spazmų panaikinimui ar kaip vėmimą slopinanti medžiaga, esant supimo ligai. Slopina tinklinės formacijos dalis, kurios dalyvauja kontroliuojant kūno temperatūrą, medžiagų apykaitą, vėmimą, kraujagyslių tonusą, hormonų balansą, budrumą. Skaidomas kepenyse, šalinamas su šlapimu (12).
Literatūros šaltiniuose nepavyko rasti informacijos, kaip acepromazino maleatas veikia šunų arba kačių akispūdį. Tačiau jis sumažina akispūdį pelėms per 30 min. nuo sušvirkštimo, o vėliau, per 70 min. akispūdis padidėja. Nuo 13,6 mmHg iki 14,6 mmHg, naudojant 2 mg/kg acepromazino maleato dozę ir nuo 11,4 mmHg iki 12,3 mmHg, naudojant 2,1 – 3 mg/kg dozę (13).
12 Atropino sulfatas – muskarino antagonistas, anticholinerginė medžiaga, veterinarinėje medicinoje naudojamas siekiant sumažinti kvėpavimo takų sekreciją, seilėtekį, panaikinti bradikardiją, bronchų spazmus (12). Oftalmologijoje naudojami atropino sulfato lašai užpakalinio akies segmento tyrimui ir akių operacijoms atlikti (14). Efektas yra priklausomas nuo dozės – vidutinės dozės išplečia vyzdį ir panaikina jo gebėjimą prisitaikyti prie kintančio šviesos srauto. Atropino sulfatas skaidomas kepenyse ir išskiriamas su šlapimu (12). Nereikėtų jo naudoti esant glaukomai arba rainelės suaugimams su lęšiu ar ragena (12,14).
Tyrimai rodo, kad 1 proc. atropino sulfato akių lašai padidina akispūdį 14,7 proc. šunims (15), 24 proc. katėms (16). Sušvirkštus 0,06 mg/kg dozę sisteminio veikimo vaisto – akispūdis padidėja 21,8 proc. šunims. Vyzdžio skersmuo didžiausią išsiplėtimą pasiekia praėjus 46 min. po atropino sulfato lašų ir 30 min. po sisteminio vaisto sušvirkštimo į raumenis (15). Kačių vyzdys po panaudotų lašų pradeda trauktis praėjus 24 val., o grįžta į pirminę būklę praėjus 96 val. (16). Anot Kovalcuka et al. akispūdžio padidėjimas galimas dėl fizinio efekto, kai praplatėjusi rainelė pakeičia rainelės ragenos kampą; tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad didžiausias akispūdis buvo pasiektas anksčiau nei plačiausias vyzdžio skersmuo, todėl efektas yra dinaminis (15). Atropino sulfatu taip pat yra atpalaiduojamas krumplyno raumenų tonusas, dėl kurio sumažėja sijelinio tinklo trauka, todėl sulėtėja vandeninio skysčio ištekėjimas (16).
Buprenorfino hidrochloridas – ilgo veikimo opiatas, dalinai veikiantis mu receptorius. Smulkiems gyvūnams dažniausiai naudojamas silpno ir vidutinio skausmo slopinimui arba sedacijai. Mažina kraujo spaudimą ir širdies susitraukimų dažnį, slopina kvėpavimą bei kvėpavimo dažnį. Skaidomas kepenyse, pašalinamas su tulžimi ir šlapimu (12).
Buprenorfino hidrochlorido poveikio šunų ir kačių akispūdžiui nepavyko rasti literatūros šaltiniuose. O atlikti tyrimai su sveikomis avimis parodė, kad akispūdis buvo ženkliai didesnis panaudojus buprenorfino hidrochloridą prieš bendrosios nejautros sukėlimą, nei jo nepanaudojus (17).
Butorfanolio tartratas – dalinis opiatų agonistas ir antagonistas, naudojamas analgezijai, premedikacijai, nuo kosulio ir vėmimo, o taip pat, dėl kappa receptorių aktyvinimo, gali nutraukti kitų opiatų sukeltą CNS ir kvėpavimo slopinamąjį efektą. Skausmo malšinimas yra trumpas. Slopina skausmą nuo lengvo iki vidutinio (12).
Rauser et al. tyrimas parodė, kad naudojant medetomidino hidrochloridą kartu su butorfanolio tartratu akispūdis per 10 min. pakyla 31 proc., o per kitas 10 min. akispūdis susilygina su pirmojo matavimo metu gautu rezultatu. Tuomet akispūdis sumažėja ir yra mažesnis už pirmojo matavimo metu užfiksuotą akispūdį. Tuo tarpu naudojant deksmedetomidino hidrochloridą kartu su butorfanolio tartratu akispūdis per 10 min. pakyla 43 proc. (18).
13 Alfa-2 adrenerginių receptorių agonistai – Artigas, Redondo ir Lopez-Murcia aptaria Kaufman ir Gabelt bei Reitsamer et al. pasiūlytus tris mechanizmus, kaip šios medžiagos galėtų mažinti akispūdį:
1. aktyvinant presinapsinės membranos alfa-2 adrenerginius receptorius, slopinamas mediatoriaus noradrenalino išsiskyrimas, taip nutraukiamas impulsas vandeninio skysčio produkcijai. 2. Aktyvinant posinapsinės membranos kraujagyslių alfa-2 adrenerginius receptorius, sukeliamas krumplyno kraujagyslių susitraukimas, todėl sumažėja kraujo pritekėjimas į krumplyną.
3. Aktyvinant posinapsinius epitelinius receptorius, slopinama adenilatciklazė.
4. Užlašinus alfa-2 adrenerginių receptorių agonistų ant ragenos – sumažinama krumplyno kraujotaka, pCO2 krumplyno kraujagyslėse, vandeninio skysčio produkcija ir kraujospūdis odenos venose (19).
Medetomidino hidrochloridas švirkščiamas į raumenis arba į veną, naudojamas sukelti sedaciją, analgeziją ir premedikaciją smulkiesiems gyvūnams. Vaistas slopina CNS, virškinamojo trakto sekreciją ir endokrininę sistemą, sukelia kraujagyslių susitraukimą, bradikardiją, šlapimo išsiskyrimą, temperatūros nukritimą žemiau normos ribos, somatinę ir visceralinę analgeziją, slopina kvėpavimą (12). Pagal Kanda et al. tyrimą mažos ir vidutinės medetomidino hidrochlorido dozės nesukelia akispūdžio pakitimų šunims. Tik didesnė 80 µg/kg dozė sumažina akispūdį 15 proc. po 6 val. ir iki 8 val. nuo injekcijos (20), o katėms 100 µg/kg dozė akispūdžio nekeičia (21). Tačiau sušvirkštus deksmedetomidino hidrochloridą į veną, po 20 min. akispūdis sumažėja 19 proc. (19).
Ksilazino hidrochloridas švirkščiamas į raumenis, po oda arba į veną. Naudojamas siekiant sukelti sedaciją ir trumpesnės trukmės skausmo slopinimą, premedikaciją, o derinant su kitomis anestetinėmis medžiagomis – sukelti indukciją. Taip pat naudojamas kaip vėmimą skatinanti medžiaga katėms. Turi raumenis atpailaiduojantį poveikį. Slopina termoreguliacijos mechanizmus, ašarų sekreciją, didesnės dozės gali sukelti kvėpavimo slopinimą (12). Ksilazino hidrochloridas mažiau specifiškas alfa-2 adrenerginiams receptoriams, nei medetomidino hidrochloridas. Sukelia alfa-1 adrenerginių receptorių dirginimo efektus (12): lygiųjų raumenų susitraukimus, aktyvuoja fiziologinį miokardo ląstelių augimą, dideli receptorių kiekiai yra smegenyse (22). Tyrimai su šunimis parodė, kad mažos ir vidutinės ksilazino hidrochlorido dozės neturi poveikio akispūdžiui. Sušvirkštus 8 mg/kg dozę, po 4 val. akispūdis sumažėja 34 proc. (20).
Diazepamas – benzodiazepinas švirkščiamas į raumenis arba į veną. Naudojamas dėl nerimą slopinančio, raumenis atpalaiduojančio, hipnotinio, apetitą skatinančio, traukulius slopinančio poveikio. Taip pat naudojamas siekiant sukelti neuroleptanalgeziją. Katėms nerekomenduojamas naudoti dėl jo nuodingumo kepenims. Veikia slopindamas limbinę sistemą, gumburą ir pagumburį.
14 Manoma dėl: antagonizmo serotoninui, skatinimo išsiskirti GASR ir acetilcholino atsistatymo slopinimo CNS. Skaidomas kepenyse į aktyvius metabolitus, kurie šalinami su šlapimu (12).
Žmonių medicinoje yra nurodoma, kad diazepamas mažina akispūdį ir gali būti naudojamas pacientams, kurių pažeistos ragenos ar yra glaukoma (23). Anot Kovalcuka et al. sušvirkštus 0,5 mg/ml diazepamo dozę į veną, po 10 min. šunims akispūdis pakyla 9,3 proc. (24). Vyzdžio skersmuo susiaurėja ir minimalią ribą pasiekia praėjus 30 min. nuo vaisto panaudojimo. Kito tyrimo metu, akispūdis padidėjo 0,8 mmHg (25).
Propofolis – hipnotinis trumpo veikimo preparatas, švirkščiamas į veną, naudojamas anestezijos indukcijai trumpoms diagnostinėms ar trumpoms gydomosioms procedūroms atlikti, anestezijos palaikymui (iki 20 min.), o taip pat bendrosios nejautros indukcijai sukelti, vėliau anesteziją palaikant inhaliacinėmis anestetinėmis medžiagomis (12). Veikia CNS per GASR alfa receptorius posinapsinėse membranose, slopina glutamato receptorių NMDA potipį, lėtina Ca2+ ir Na+ jonų kanalus (26). Jis gali būti naudojamas pacientams sergantiems inkstų ir kepenų ligomis bei esant nuo lengvo iki vidutinio sunkumo širdies sutrikimams. Sukelia greitą ir sklandžią indukciją šunims, bet neturi analgetinio poveikio. Sušvirkštas į veną praeina smegenų barjerą ir placentą. Greitai biotransformuojamas kepenyse į neaktyvius metabolitus, kurie pašalinami per inkstus. Slopina miokardą ir sukelia hipotenziją, o staigiai sušvirkštus gali sukelti kvėpavimo sustojimą (lot.
apnoea) (12).
Propofolis padidina akispūdį (2,12). Anot Hofmeister et al. propofolis sušvirkštas vienas sukelia akispūdžio padidėjimą. Pagal šį eksperimentą su šunimis, akispūdis po propofolio indukcijos pakyla 26 proc. (4). Hasiuk et al. tyrė propofolio įtaką šunų akims. Prieš bendrosios nejautros indukciją naudojo acepromazino maleatą ir hidromorfoną. Po propofolio indukcijos akispūdis pakilo 18 proc. (27). Kitas Hofmeister et al. tyrimas parodė, kad akispūdis staigiai didėja nepriklausomai nuo propofolio dozės (10). Tokie rezultatai yra priešingi tyrimų, atliktų su žmonėmis, rezultatams – anot Khosravi et al. propofolio indukcija žmonėms sukelia akispūdžio sumažėjimą 26 proc., o vėliau sušvirkštus vaistines medžiagas, padidinančias akispūdį, jis išlieka mažesnis už pradinį (28). Anot Hofmeister et al. propofolis poveikiu į gyvūnų CNS padidina vandeninio skysčio gamybą į kameras arba sumažina jo ištekėjimą (4).
Ketamino hidrochloridas – disociatyvus anestetikas, švirkščiamas į raumenis arba į veną, sukelia pirmos ir antros stadijos bendrąją nejautrą bei amneziją. Slopina glutamato receptorių NMDA potipį, todėl prisideda prie skausmo kontrolės. Neturi poveikio raumenų tonusui arba gali jį padidinti. Didina kraujospūdį, dažnina širdies susitraukimus, gali slopinti kvėpavimą. Ketamino hidrochloridas metabolizuojamas kepenyse hidrolizės ir dimetilinimo būdu. Metabolitai pašalinami per inkstus. Katėms ketamino hidrochloridas šalinamas nepakitęs. Jos neužmerkia akių, todėl ragenas reikia
15 papildomai apsaugoti (12). Dėl įtakos raumenims ketaminas didina akispūdį (29). Nereikėtų jo naudoti esant glaukomai ar atviriems akies obuolio pažeidimams (12).
Šunims vienas ketaminas akispūdį ženkliai padidina. Šį poveikį galima sumažinti naudojant konkurentiškai veikiančias medžiagas – diazepamą, midazolamą (2). Pagal atliktą tyrimą su šunimis, ketamino hidrochloridas akispūdį padidina 45 proc. praėjus 5 min. po sušvirkštimo ir padidėjimas išlaikomas 35 min. Vyzdys išsiplečia 17 proc. taip pat po 5 min. ir išsiplėtimas išsilaiko 35 min. (24). Hofmeister et al. tyrimo metu akispūdis padidėja per 5 min., naudojant vieną ketamino hidrochloridą ir kartu su diazepamu (25).
Sevofluranas – inhaliacinis anestetikas, sukeliantis greitesnę bendrąją nejautrą nei naudojant kitus inhaliacinius anestetikus. Sukelia CNS, termoreguliacinių centrų, kvėpavimo, miokardo slopinimą, raumenų atsipalaidavimą, mažina kraujospūdį, didina kraujo pritekėjimą į smegenis. Jis mažai tirpus kraujyje, todėl galimas greitas atsibudimas po nejautros. 3 % jo skaidoma kepenyse. Sevofluranas reaguoja su anestezijos aparatų anglies dvideginio sugeriamąja medžiaga ir susidaro nefrotoksinas. Todėl rekomenduojama sugeriamąją medžiagą pastoviai keisti (12).
Pagal atliktus tyrimus, naudojant sevofluraną šunims akispūdis pakyla 25 proc. po 45 min. nuo anestezijos pradžios (30), žmonėms pakyla 55 proc. po 1 val. (31).
Izofluranas – anestetinės dujos, slopinančios CNS, kvėpavimą, temperatūros reguliacinius centrus, širdies raumens susitraukimus, sukeliantis raumenų atsipalaidavimą, kraujagyslių išsiplėtimą, padidina smegenų kraujotaką. Greitai pasisavinamas per plaučių alveoles ir patenka į CNS bei praeina placentos barjerą. Daugiausia izoflurano pašalinama per plaučius, nedaug jo skaidoma kepenyse ir susidaro nedideli kiekiai neorganinio fluorido (12).
Literatūros šaltiniuose nepavyko rasti informacijos apie izoflurano poveikį šunų ar kačių akispūdžiui. O tyrimų su kiaulėmis rezultatai rodo, kad izofluranas akispūdį sumažina (32).
1.4. Kiti veiksniai turintys įtakos akispūdžiui
Fizinis judesių suvaržymas – didesnis spaudimas jungo venų srityje, spaudžiant antkakliui ar fiksuojant rankomis (2,29,33-35), taip pat spaudžiant akies obuolius, kuomet patraukiami vokai ir vokų stiprus tempimas į šoną padidina matavimo rezultatus (2,29,33,34). Voką švelniai patempti galima uždėjus pirštą ties orbitos kauliniu kraštu (36).
Kūno ir galvos padėtis – akispūdis mažėja gyvūnui sėdint ir esant paguldytam ant nugaros. Sternalioje padėtyje rezultatai reikšmingai nekinta. Tyrimai su žmonėmis parodė, kad esant galvos hiperekstenzijai akispūdis ženkliai didėja (2).
Vyzdžio skersmuo – panaudojus tropikamidą katėms akispūdis padidėja iki 6 – 7 vienetų, normaliose ir glaukomos paveiktose akyse. Šunims poveikis mažesnis, tačiau pavieniams gyvūnams akispūdis gali padidėti iki 13,5 vienetų (2).
16 Ragenos ypatybės:
storis – jai storėjant kas 100 µm, matavimo parodymai kinta 1 mmHg, naudojant „TonoPen“ tonometrą ir 2 mmHg – naudojant „TonoVet“ (37). Dauguma autorių savo darbuose taip pat nurodo, kad ragenos storis labiau įtakoja TonoVet (38) tonometro parodymus nei TonoPen (39).
Išlinkimas – Harada et al. tyrimo su žmonėmis rezultatai rodo, kad ragenos išlinkimas gali paveikti rezultatus matuojant „Goldman“ plokštinančiu rageną tonometru, bet neveikia nekontaktinio tonometro (40).
Ašarų plėvelė – jos komponentų pakitimai turi įtakos matavimo rezultatams (41). Gyvūno amžius – šio rodiklio įtaka nustatyta šunims ir katėms. Labradoro retriverių veislės šunims akispūdis nekinta nuo 6 mėn. iki 1 m. amžiaus. Nuo 2 m. iki 6 m. amžiaus šunims akispūdis mažėja 2 – 4 mmHg. Kelių savaičių kačiukų akispūdis mažesnis nei jaunų kačių. Jaunų kačių didesnis, nei suaugusių ir žymiai didesnis nei senų kačių (2,42). Tai gali būti susiję su mažėjančia skysčio sekrecija akyje dėl prastėjančios bendros sveikatos (2).
Lytis ir reprodukcinis statusas – nėra nustatyta lyties įtaka šunims ar katėms. Bet liūtams lytis turi reikšmingą įtaką. Patinų akispūdis aukštesnis nei patelių. Reprodukcinis statusas reikšmingas naminėms katėms. Akispūdis aukštesnis esant tikrajai rujai. (2).
Cirkadinis ritmas – veikia šunis ir kates (2,29). Šunims aukščiausi parodymai nustatyti ryte 9 val. 33 min. kairėje akyje ir 9 val. 25 min. – dešinėje (2,43,44). Katėms akispūdis didesnis būna tamsiuoju paros metu (2,42). Del Sole et al. tyrimai parodė, kad didžiausias kačių akispūdis yra 9 val. vakare (42).
Sezonas – pasak Chae et al. Sapsalio veislės šunų akispūdžiui įtakos turi sezonas. Jų tyrimai parodė, kad žiemos metu akispūdis yra 1 mmHg didesnis, o vasaros metu 2 mmHg žemesnis nei įprastai. Pavasarį ir rudenį akispūdis nekinta (45).
1.5. Glaukoma
1.5.1. Glaukomos klasifikacija ir patogenezėAnksčiau terminu „glaukoma“ buvo nusakomas akispūdžio padidėjimas (46). Tačiau dabar apibendrinama gausybė sutrikimų, kurių metu žalojamas akies nervas (išsivysto neuropatija) arba sukeliama progresuojanti tinklainės nervinių mazgų ir jų aksonų žūtis, o galiausiai apakimas. Pagrindinė tokių ligų rizika kyla dėl padidėjusio akispūdžio (> 25 mmHg šunims (6,47) ir > 27 mmHg katėms (6)) (6,47-49).
Glaukoma klasifikuojama pagal priežastį, filtracinio kampo išvaizdą ir ligos trukmę ar stadiją. Pagal priežastį ir filtracinio kampo išvaizdą:
1. pirminė glaukoma:
17 siauro arba uždaro kampo / plyšio.
2. Antrinė glaukoma. 3. Įgimta glaukoma:
skiauterėtojo raiščio nenormalus vystymasis (lot. dysplasia);
nenormalus arba ne visiškas priekinio akies segmento išsivystymas (lot.
goniodysgenesis).
Klasifikacija pagal ligos trukmę: 1. ūmi;
2. poūmė; 3. lėtinė (49).
Pirminė glaukoma yra paveldima, pasireiškianti abiejose akyse ir be kitų konkurentinių akių ligų (49). Dažniausiai akys būna paveikiamos iki 1 m. amžiaus, tačiau klinikiniai požymiai pastebimi vėlesniais gyvenimo metais (50). Uždaro kampo glaukoma šunims yra aštuonis kartus dažnesnė, nei atviro kampo. Ūmi siauro ar uždaro kampo glaukoma du kartus dažnesnė patelėms, nei patinams, nes jų rainelės – ragenos kampas yra siauresnis ir paūmėjimas yra susijęs su padidėjusiu stresu (6). Žmonėms pasitaikanti glaukoma, kai akispūdis normalus arba žemas, kol kas gyvūnams nėra aprašyta (47). Šalia esančių skiauterėtųjų raiščių susijungimas į bendrą plėvelę dažnas reiškinys siauro ar uždaro kampo glaukomos atveju ir yra simptomas sijelinio tinklo ir išorinio ląstelių skeleto ligų (49). Basethaundų įgimta uždaro kampo glaukoma pasižymi tuo, kad pradžioje akispūdis didėja palaipsniui, o vėliau staigiai pasiekiamas aukštas akispūdis, kuris stipriai pažeidžia regą (47).
Antrinės glaukomos atveju priežastys yra kitos ligos ir sutrikimai: rainelės suaugimai su kitomis akies struktūromis, kraujagyslinio dangalo uždegimas, katarakta, lęšio išnirimas, augliai akies viduje, kraujavimas akies viduje, tinklainės atšokimas (48). Taip pat antrinė glaukoma gali būti kaip komplikacija po akies vidinių struktūrų operacijos (51,52). Pagal atliktus tyrimus kraujagyslinio dangalo uždegimas ir lęšio išnirimas yra dažniausios priežastys (53). Jų metu fiziškai sutrikdomi vandeninio skysčio ištekėjimo keliai (49). Antrinė galukoma dažnesnė katėms, nei šunims (6). Katėms tris kartus dažnesnė nei pirminė glaukoma (54). Obstrukcija prasideda vienoje akies dalyje (pvz.: krumplyne, vyzdyje, sijeliniame tinkle, kampiniame vandeniniame rezginyje, odenos veninėje sistemoje ar venose, esančiose už odenos). Sutrikimui progresuojant kliūtys vandeninio skysčio ištekėjimui susidaro vis labiau į priekį nuo pirminės kliūties vietos akyje (6). Antrinės glaukomos atveju ta pati problema vėliau gali paveikti ir antrą akį, todėl svarbu sekti jos būklę (53).
Įgimta glaukoma išsivysto netrukus po gimimo dėl priekinio akies segmento anomalijų (49). 1.5.2. Klinikiniai glaukomos požymiai, diagnostiniai metodai ir gydymas
Ankstyvoje stadijoje akis atrodo sveika ir akispūdis gali būti nepakitęs. Kai kuriems gyvūnams odenos kraujagyslės prisipildo tik naktimis. Tokiems pacientams glaukoma gali būti nustatyta
18 akispūdį matuojant, kai akis paraudusi arba pakartotinai vertinant akispūdį 24 val. laikotarpyje (6). Vėlesnėse stadijose atsirandantys glaukomos požymiai nurodyti 1 lentelėje.
Padidėjus akispūdžiui gyvūnas jaučia skausmą (6,47,55), todėl keičiasi jo elgsena. Jis tampa mažiau aktyvus, kartais agresyvus, pažeista akis būna užmerkta, gyvūnas gali vemti, daugiau miegoti (6,56).
1 lentelė. Klinikiniai glaukomos požymiai. Akies struktūros Pakitimai esant glaukomai
Akies obuolys Padidėjęs, ragena ir odena įtemptos (49,57). Padidėjusios odenos ir junginės kraujagyslės (6).
Ragena Ragenos edema, pūslelės ir opos (6,57). Susidaro kraujagyslės (48), pamatinės membranos įtrūkimai (6,48), ragenos uždegimas (49).
Odena ir akytoji plokštelė
Odena suplonėjusi dėl tempimo, atsiranda didelių įtrūkimų. Akytoji plokštelė iškreipta ir suspausta užpakaline kryptimi (48,49).
Rainelė Dažniausiai vyzdys išsiplėtęs (49). Jei akispūdis nedaug padidėjęs, vyzdys gali būti normalus. Labai siauras vyzdys būna, kai glaukoma sukelta dėl kraujagyslinio dangalo uždegimo (6). Su laiku rainelė tampa plona, vyzdžio sutraukiamojo raumens audinys atrofuotas (6,49).
Krumplynas Palaipsniui degeneruoja krumplyno stiebeliai (lot. processus ciliares) (49). Priekinė kamera Priekinė kamera suplokštėjusi, esant lęšio išnirimui į priekį arba kai
vandeninis skystis susikaupia už stiklakūnio. Gili priekinė kamera būdinga glaukomai su lęšio išnirimu užpakaline kryptimi arba esant padidėjusiam akies obuoliui (6). Antriniai pokyčiai siaurina rainelės – ragenos kampą, kol galiausiai jį uždaro ir suardo krumplyno plyšį (49).
Gyslainė ir tapetas Pokyčiai priklauso nuo akispūdžio – sutrikęs gyslainės ir tinklainės aprūpinimas krauju (lot. ischemia) ir šių vietų sunykimas (49).
Lęšis Formuojasi katarakta. Lęšio išnirimas gali būti pirminis dėl lęšio pasaitėlių netaisyklingo išsivystymo, po kurio seka antrinė glaukoma. Arba antrinis dėl akies obuolio išsiplėtimo (6,49).
Stiklakūnis Stiklakūnis suskystėja ir formuojasi gijos (49). Tinklainė ir regos
nervo spenelis
Tinklainės nervinių mazgų, nervinių skaidulų ir išorinis branduolių sluoksniai laipsniškai sunyksta (49). Regos nervo spenelis patinsta, esant ūmiam akispūdžio padidėjimui. Po kelių dienų, žūvus nervinių mazgų aksonams, nyksta ir regos nervo spenelis, atsiveriant viduryje ertmei. Žuvus fotoreceptoriams, tose vietose sustiprėja tapeto atspindys (6).
19 Pagrindiniai diagnostiniai metodai, nustatant glaukomą:
1. akispūdžio matavimas – turi būti atliekamas visiems pacientams paraudusiomis akimis (6,49). Normalus akispūdis yra tarp 10 – 20 mmHg šunims (2,33) ir 15 – 25 mmHg katėms (2). Skirtumas tarp abiejų akių neturėtų būti didesnis kaip 30 % (2).
2. Gonioskopija – įvertinamas rainelės – ragenos kampas. Naudojami specialūs lęšiai, kurie skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius (58).
3. Oftalmoskopija – įvertinamas akies dugnas: tinklainė, gyslainės kraujagyslės, tapeto atspindys, nervo spenelis (2,58). Tyrimo metu filtro be raudonos šviesos naudojimas, padeda lengviau įvertinti nervinių skaidulų sluoksnį ir regos nervo spenelio kraštą (49).
Glaukomos gydymas – vaistais, chirurginiu būdu, o dažnai naudojant abu metodus (59). Esant pirminei uždaro kampo glaukomai gydant vien vaistais, pasiekiamas trumpalaikis pagerėjimas. O po chirurginės korekcijos, dažnai reikia naudoti vaistus, kad akispūdis būtų palaikomas normos ribose (49).
1.6. Kitos ligos keičiančios akispūdį
Kraujagyslinio dangalo uždegimas – tai rainelės, krumplyno ir gyslainės uždegimas (lot.
uveitis). Priekinis uveitas – rainelės ir krumplyno uždegimas; užpakalinis uveitas – gyslainės
uždegimas (60). Priežastys, galinčios sukelti kraujagyslinio dangalo uždegimą, skirstomos į išorines ir vidines (60,61). Kraujagyslinis dangalas yra vienas iš gausiausiai kraujagyslėmis aprūpintų audinių, todėl gali būti susijęs su daugeliu sisteminių ligų (62).
Dažniausiai esant uždegimui, krumplynas pagamina mažiau vandeninio skysčio, o uždegimo metu išsiskyrę prostaglandinai padidina nutekėjimą per odenos ir junginės venas, todėl sumažėjęs akispūdis (< 10 mmHg) yra ankstyvas klinikinis kraujagyslinio uždegimo simptomas (60,63). Glaukoma yra dažniausia sunkaus arba užsitęsusio uždegimo komplikacija (60). Jei esant uždegimui akispūdis yra normalus arba padidėjęs, turėtų kilti įtarimas, kad yra sutrikęs vandeninio skysčio nutekėjimas. Taip gali nutikti dėl: filtracijos kampo užkimšimo uždegiminėmis ląstelėmis arba rainelės suaugimu su ragena ar lęšiu (63).
Katarakta – tai lęšio ar jo kapsulės drumstumas. Jis gali būti įvairaus dydžio, formos, užimti įvairią vietą lęšyje, gali išsivystyti įvairiame amžiuje ir dėl įvairių priežasčių, bei formuotis įvairiu greičiu (64). Negydant ir toliau formuojantis kataraktai, gali pradėti nutekėti lęšio baltymai ir sukelti kraujagyslinio dangalo uždegimą. O vėliau dažniausia komplikacija yra antrinė glaukoma (65).
Lęšio išnirimas – (lot. lens luxation) lęšis išnyra suplyšus jo pasaitams. Tuomet jis gali pasislinkti į priekį, atgal arba juda vertikalioje plokštumoje. Išnirimas gali būti visiškas, kai suplyšta visi pasaitai, arba dalinis (lot. lens subluxation), kai suplyšta tik dalis pasaitų ir lęšis pasislenka tik dalinai (64). Tai taip pat yra viena iš antrinės glaukomos priežasčių. Lęšis trukdo normaliam
20 vandeninio skysčio tekėjimui, todėl greitai pakyla akispūdis, kuris pažeidžia kitas akies struktūras (66).
1.7. Akispūdžio matavimas
1.7.1. TonometrijaAkispūdžio matavimas, vienas iš esminių metodų atliekant pilną akių ligų diagnostinį tyrimą. Tai pagrindinis tyrimo metodas, nustatant glaukomą ir priekinį uveitą bei vertinant gyvūno atsaką į šių ligų gydymą (2,29,67-69). Taip pat tyrimas atliekamas vertinant paraudusios akies priežastis (29). Matavimo rodmenys padeda nustatyti diagnozę, įvertinti prognozę ir gydymo galimybes, o dažnesni matavimai atliekami vertinant gijimą arba ligos progresavimą (2,29,33). Tonometro tikslumas, greitis ir naudojimo patogumas suteikia galimybę instrumentą dažniau naudoti klinikinėje praktikoje, įvertinti glaukomos tikimybę ir laiku nusiųsti pacientą specialistui dėl galimo chirurginio gydymo. O po tokio gydymo stebėti paciento būklę (33).
1.7.2. „Icare TonoVet“ tonometras ir jo veikimo principas
Atatrankos (smūginis arba dinaminis) tonometras naudojamas veterinarinėje medicinoje (2,29,70). Instrumentas išstumia zondelį arba liestuką (panašus į metalinį smeigtuką su apvalia plastmasine galvute) nustatytu atstumu nuo ragenos. Tonometras vertina greitį, kuomet zondelis atsimušęs nuo ragenos, grįžta atgal į pirminę padėtį (2,29,33). Kuo akispūdis didesnis, tuo šis veiksmas yra greitesnis. Tokio metodo parodymus veikia ragenos paviršiaus įtempimas, todėl prieš matuojant akispūdį nereikėtų lašinti ant akies vaistų (2,29). Nepaisant šios rekomendacijos, keli tyrimai parodė, kad vietinių anestetikų panaudojimas neturi įtakos matavimo rezultatams. Taip pat parodymus šiek tiek įtakoja matavimo atstumas, kurį yra sunku išlaikyti, kai gyvūnas priešinasi ir bando ištrūkti (2,29). Šiuo metu toks tonometras yra „iCare TonoVet“ (sukalibruotas šunims, katėms ir arkliams). Atlikta keleta tyrimų su katėmis ir šunimis, kuriems nustatyta glaukoma. Katėms „Icare TonoVet“ tonometras buvo tikslesnis nei „TonoPen“, ypač esant padidėjusiam akispūdžiui (>30 mm Hg) (2). „Icare TonoVet“ parodo 1 – 2 mmHg žemesnius rezultatus nei „TonoPen“ (2,29). Tačiau kiti autoriai nurodo, kad „Icare TonoVet“ rezultatai kaip tik yra aukštesni nei „TonoPen“ (37,71). Instrumento privalumai:
nereikia vietinės nejautros (2);
mažas lietimosi su ragena paviršius, palengvina akispūdžio matavimą egzotiniams gyvūnams ir gyvūnams su ragenos patologijomis;
naudojami vienkartiniai liestukai (2).
Vienintelis trūkumas – instrumentą reikia laikyti, taip kad liestukas būtų išstumtas horizontalioje plokštumoje, todėl sunkiau pamatuoti akispūdį gulintiems gyvūnams (2,33).
21 1.7.3. „Icare TonoVet“ naudojimas
Tonometrą sudaro korpusas su vienu matavimo ir dviem pasirinkimo mygtukais, skystųjų kristalų vaizduokliu bei lanku, į kurį įsistato vienkartinis zondelis „Icare Finland OY“.
Instrumento naudojimas:
1. paspaudžiamas matavimo mygtukas ir sulaukiama, kol vaizduoklyje bus parodyta „LoAd“;
2. įstatomas zondelis, neliečiant jo pirštais į instrumento lanką;
3. nuspaudžiamas matavimo mygtukas, aktyvuojamas ir įmagnetinamas liestukas, ekrane pasirodo „00“. Įrenginys paruoštas matavimui;
4. matavimo metu tonometras laikomas taip, kad zondelis būtų horizontalioje plokštumoje ir 4 – 8 mm atstumu nuo ragenos;
5. šešis kartus spaudžiamas matavimo mygtukas (atliekami šeši matavimai), zondelis liečia ragenos centrą. Po matavimų ekrane rodoma režimo raidė ir šešių matavimų vidurkis (pvz. d 15);
6. jei matavimo metu įvyksta klaida, pasigirsta du trumpi garsiniai signalai ir ekrane rodomas klaidos užrašas;
7. norint prietaisą išjungti, paspaudžiamas šoninis mygtukas ir ekrane pasirodo „End“. Tuomet spaudžiamas matavimo mygtukas, kol ekrane pasirodo „byE“ ir tonometras išjungiamas.
Tonometro kalibravimas:
1. spaudžiamas dešinysis mygtukas, kol ekrane pasirodo „End“;
2. spaudžiami matavimo ir dešinysis mygtukai abu vienu kartu, ekrane pasirodo „CAL“; 3. naudojant pasirinkimo mygtukus pasirenkamas režimas „do“ (skirtas šunims ir katėms) ir paspaudžiamas matavimo mygtukas (72).
„Icare TonoVet“ tonometras paskaičiuoja ir ekrane parodo standartinį nuokrypį (2 lentelė).
2 lentelė. Icare TonoVet standartinis nuokrypis ir tolimesni veiksmai (72). Vaizduoklio
parodymai
Standartinis nuokrypis
Tolimesni veiksmai
d ≤ 1,0 Rodmenys geri, kito matavimo atlikti nereikia. d_ 1,5 – 2,5 Kito matavimo atlikti nereikia.
d- 2,5 – 3,5 Rekomenduojama atlikti kitą matavimą, jei akispūdis nėra normos ribose.
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo eiga
Tyrimas buvo atliekamas 2015 m. vasario – birželio bei spalio mėn. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Veterinarijos Akademijos Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir 2015 m. liepos – rugsėjo mėn. Latvijos Žemės Ūkio Universiteto Veterinarijos fakulteto smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimams parinkti atsitiktiniai gyvūnai, sveiki ar sergantys tam tikromis ligomis, atvesti į kliniką chirurginėms procedūroms, kurių metu buvo taikoma bendroji nejautra. Į tyrimą nebuvo įtraukiami pacientai kuriems kontraindikuotinas tonometrijos atlikimas.
Kiekvienam gyvūnui atliekamas tyrimas pagal iš anksto paruoštą protokolą. Į jį užrašomi dokumentiniai duomenys: tyrimo data, savininko vardas, pavardė ir adresas, gyvūno vardas, rūšis, veislė, lytis, amžius, svoris, kokia diagnozuota liga ir kokia bus atliekama procedūra. Tuomet atliekama gyvūno apžiūra, kurios metu įvertinama gyvūno elgsena ir judėjimas, ar nėra akių diskomforto ir kasymosi požymių, įvertinama akių simetrija snukio atžvilgiu, vokų pozicija. Atliekamas neuro-oftalminis tyrimas ir įvertinamas regėjimas, pagal šiuos refleksus (sunumeruota pagal atlikimo eigą):
1. sekimo refleksas – vatos kamuolėlis numetamas gyvūnui priešais snukį iš viršaus į apačią. Testas teigiamas, jei kamuolėlis sekamas akimis.
2. Prieangio – akių refleksas – gyvūno galva sukama nuo vieno šono į kitą bei į viršų ir žemyn, stebimi akių judesiai. Testas teigiamas, jei pradžioje gyvūnas žiūri į pirminį tašką, o vėliau abi akys juda tolygiai ir ta pačia kryptimi, kaip ir sukama galva. Nustojus sukti galvą, akys taip pat sustoja.
3. Vyzdžių simetrija – pirma apžiūrimi vyzdžiai apšviestoje patalpoje. Po to prieblandoje nukreipiamas šviesos šaltinis į gyvūno galvos centrą iš 1 – 1,5 m atstumo. Pasirodo tapeto atspindys, pagal kurį vertinama vyzdžių simetrija. Testas teigiamas, jei vyzdžiai simetriški.
4. Vyzdžio atsakas į šviesą – šviesos šaltinis nukreipiamas į vieną akį, joje įvertinamas tiesioginis atsakas į šviesą. Vertiname teigiamai, jei vyzdys susiaurėja. Tuomet stebima kita akis, kol dar neapšviesta, įvertinamas netiesioginis atsakas į šviesą. Vyzdys taip pat turi susiaurėti. Taip pat atliekama ir su kita akimi. Po to šviesos šaltinis pakartotinais judesiais, tarsi švytuokle, nukreipiamas į vieną ir į kitą akį, stebimi vyzdžių susitraukimai. Šviečiant į vieną akį, antrosios akies vyzdys turi susiaurėti, o pašvietus į antrą akį šis vyzdys gali likti susiaurėjęs arba dar labiau susitraukti. Testas teigiamas jei antrasis vyzdys išsiplečia tiesiogiai į jį pašvietus.
5. Mirksėjimo refleksas – pirštu paliečiami išoriniai ir vidiniai akių kampai. Testas teigiamas, jei gyvūnas užsimerkia.
6. Atsakas į gąsdinimą – viena ranka gyvūnui uždengiama akis, kuri nėra tiriamoji. Kitos rankos pirštas artinamas prie tiriamosios akies iš išorinės, o vėliau ir iš vidinės pusės, nepriliečiant
23 snukio ar liečiamųjų plaukų ir blakstienų bei nesukuriant oro gūsio. Jei gyvūnas užsimerkia – testas teigiamas.
7. Ragenos refleksas – steriliu tamponu arba vatos gabalėliu paliečiama ragena. Vertiname teigiamai jei gyvūnas užsimerkia, arba jei trečiasis vokas pasikelia.
Po testų įvertinama ar nėra patinimo apie akies obuolį, ar lengva obuolio apčiuopa. Tada apžiūrimas trečiasis vokas: viršutinis vokas pakeliamas aukštyn, o per apatinį voką pirštu akis pastumiama gilyn į akiduobę – pakeliamas trečiasis vokas. Įvertinama jo spalva, pozicija, kremzlės vientisumas. Bendrosios nejautros metu, pincetu suimtas trečiasis vokas iškeliamas į viršų, kad būtų galima apžiūrėti vidinę jo pusę. Toliau atliekami instrumentiniai tyrimai.
Intsrumentiniam tyrimui naudojamas biomikroskopas su plyšine lempa (angl. slit-lamp biomicroscope). Tai binokulinis mikroskopas su keičiamu ir besisukančiu šviesos šaltiniu. Mikroskopas ir šviesa visada yra nukreipti į tą patį tašką, bet apšvietimo kampą, ryškumą, šviesos srauto plotį ir filtrus (kobalto mėlynąjį arba filtrą be raudonos spalvos) galima keisti. Prieš atliekant tyrimą, plotis tarp binokulinio mikroskopo okuliarų ir ryškumas sureguliuojami pagal tyrėjo akis. Tuomet gyvūną fiksuoja pagalbininkas. Tyrėjo viena ranka dedama ant gyvūno galvos, kita laikant mikroskopą 7 – 10 cm atstumu nuo gyvūno galvos, apžiūrima akis. Šiuo instrumentu buvo apžiūrimi vokai, junginė, ašarų angelės, ragena, odena, priekinė kamera, rainelė, vyzdys. Vertinama:
vokai – pozicija ir judrumas, ar nėra patinimo, krašto vientisumo pažeidimo, auglių, odos pažeidimo, blakstienų augimo krypties pasikeitimų, neteisingoje vietoje voko krašte ar iš vidinio voko paviršiaus išaugusių blakstienų.
Junginė – ar nėra paraudimo, patinimo, kraujosruvų, pakitusios struktūros ir svetimkūnių. Ašarų angelės – vieta, dydis, ar nėra patinimo bei ašarų.
Ragena – atspindys, ar nėra pigmentacijos, drumstumo, vientisumo pažeidimo, kraujagyslių.
Odena – ar nėra suplonėjusi, sustorėjusi bei nelygumų, auglių, įtrūkimų, pakitusio kontūro, kraujosruvų, geltos, pigmentacijos.
Priekinė kamera – skaidrumas, ar nėra kraujo, blyškumo, fibrino, auglių, parazitų, svetimkūnių.
Rainelė – spalva, ar nėra pakitusi struktūra, uždegimo, suaugimų. Vyzdys – forma, ar nėra likusios vyzdžio membranos.
Oftalmoskopinio tyrimo metu apžiūrimas lęšis, stiklakūnis ir akies dugnas. Oftalmoskope įmontuoti skirtingų dioptrijų lęšiai ir šviesos šaltinis, kurio ryškumą, srauto plotį bei filtrus galima keisti. Įjungiamas oftalmoskopo šviesos šaltinis, dioptrijų skalėje nustatomas 0 akies dugnui apžiūrėti. Instrumentas pridedamas prie tyrėjo akies, rankos ilgio atstumu nuo gyvūno ir nukreipiamas į gyvūno akį kol pastebimas tapeto atspindys. Tuomet per 2 – 3 cm atstumą priartėjama prie akies,
24 apžiūrimas dugnas. Vertinama spalva, tapeto atspindžio ryškumas, pigmento kiekis, kraujagyslių kiekis ir storis, optinio disko dydis. Nustačius +8 – +12 D apžiūrimas lęšis, įvertinamas jo skaidrumas. Kaire akimi apžiūrima gyvūno kairė akis, dešine akimi – dešinė.
Tonometrija atliekama naudojant „Icare Tonovet“ tonometrą (1 pav.). Vyzdžių skersmenys matuojami slankmačiu apie 1 cm atstumu nuo ragenos. Tonometrija ir vyzdžių skersmenų matavimai atliekami prieš vaistų panaudojimą.
Į protokolą surašomi vaistai, kurie bus naudojami sedacijai, premedikacijai ir indukcijai, jų dozės, įšvirkštimo vieta ir laikas. Bei, jei yra naudojamas inhaliacinis anestetikas, užrašoma jo koncentracija procentais ir laikas, kada pradėtas naudoti. Taip pat užrašoma gyvūno kūno padėtis chirurginės procedūros metu. Nuo premedikacijai skirto preparato įšvirkštimo akispūdis ir vyzdžių skersmenys matuojami kas 5 min. Taip pat bendrosios nejautros metu matuojamas kraujospūdis.
2.2. Tyrimo medžiaga
Tyrimo metu iš viso ištirti 33 šunys ir 13 kačių. Šunims bendrajai nejautrai sukelti buvo naudojami šie anestezijos protokolai:
1 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas, propofolis ir vėliau sevoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
2 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas ir butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai – ketamino hidrochloridas ir sevoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
1 pav. Akispūdžio matavimas „Icare Tonovet“ tonometru (nuotrauka autorės).
25 3 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas ir butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai – propofolis, anestezijos palaikymui sevoflurano anestetinės dujos.
4 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas, butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas kartu su diazepamu, o sevoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
5 protokolas – sedacijai naudojamas diazepamas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas kartu su ksilazino hidrochloridu, sevoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui. 6 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas ir butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas, anestezijos palaikymui propofolis, o vėliau sevoflurano anestetinės dujos.
7 protokolas – premedikacijai naudojamas atropino sulfatas, sedacijai – medetomidino hidrochloridas ir butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas, sevoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
8 protokolas – premedikacijai naudojamas acepromazino maleatas, anestezijos indukcijai propofolis ir izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
9 protokolas – premedikacijai naudojamas acepromazino maleatas ir atropino sulfatas, anestezijos indukcijai ketamino hodrochloridas kartu su diazepamu, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
10 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas, indukcijai propofolis, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
11 protokolas – sedacijai naudojamas buprenorfino hidrochloridas ir diazepamas, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui. 12 protokolas – anestezijos indukcijai naudojamas propofolis, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
13 protokolas – sedacijai naudojamas butorfanolio tartratas, anestezijos indukcijai propofolis ir izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
14 protokolas – sedacijai naudojamas buprenorfino hidrochloridas, indukcijai propofolis, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
15 protokolas – premedikacijai naudojami acepromazino maleatas ir atropino sulfatas, indukcijai propofolis, izoflurano anestetinės dujos – anestezijos palaikymui.
16 protokolas – medetomidino hidrochloridas, butorfanolio tartratas ir diazepamas naudojami sedacijai, anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas, propofolis ir vėliau izoflurano anestetinės dujos – anestezijos palaikymui.
Katėms bendrajai nejautrai sukelti buvo naudojami šie anestezijos protokolai: 1 protokolas – ksilazino hidrochloridas kartu su ketamino hidrochloridu.
26 2 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas, o anestezijos indukcijai ketamino hidrochloridas.
3 protokolas – sedacijai naudojamas medetomidino hidrochloridas, o anestezijos indukcijai propofolis.
4 protokolas – anestezijos indukcijai ir palaikymui naudojamas propofolis.
5 protokolas – ksilazino hidrochloridas kartu su ketamino hidrochloridu naudojami anestezijos indukcijai, o izoflurano anestetinės dujos anestezijos palaikymui.
2.3. Statistinė tyrimo duomenų analizė
Tyrimo duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis „Microsoft Excel 2007“ ir „Microsoft Excel 2013“ programomis. Patikimumai apskaičiuoti naudojant T.TEST funkciją, prieš tai nustačius dispersijų lygiavertiškumą su funkcija F.TEST. Įvairių veiksnių įtaka akispūdžiui buvo apskaičiuota vertinant koreliaciją su funkcija CORREL. Rezultatai patikimais laikyti, jei p < 0,05.
27
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Tirtų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį
Tyrimas buvo atliktas 46 gyvūnams, iš viso 89 akims: 33 šunims (63 akys) ir 13 kačių (26 akys). Tirtų gyvūnų procentinė išraiška pateikta 2 paveiksle.
2 pav. Tirtų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį.
Matuojant akispūdį prieš premedikaciją ir bendrąją nejautrą nustatėme: šunų akispūdžio vidurkiai buvo 15,38 ± 1,01 mmHg (ribos 4,00 – 24,00 mmHg) kairės akies ir 15,45 ± 0,99 mmHg (ribos 5,00 – 24,00 mmHg) dešinės akies; kačių 26,14 ± 2,29 mmHg (ribos 17,00 – 35,00 mmHg) kairės akies ir 24,00 ± 2,94 mmHg (ribos 13,00 – 33,00 mmHg) dešinės akies. Kačių akispūdis buvo kairėje akyje 41,16 proc. (p < 0,01) ir dešinėje akyje 39,79 proc. (p < 0,05) didenis nei šunų. Visų gyvūnų akispūdžio, pamatuoto prieš įšvirškčiant premedikacijai ar sedacijai skirtus vaistus, vidurkiai pateikti 3 lentelėje.
Eilės nr. Gyvūno rūšis Kairė akis Dešinė akis
1. Šunys 15,38 ± 1,01** 15,45 ± 0,99* 2. Katės 26,14 ± 2,29** 24,00 ± 2,94* 72% 28% Šunys Katės
28
3.2. Akių struktūrų pakitimų įtaka šunų akispūdžiui
Vertinant akies struktūrų pakitimų įtaką akispūdžiui, suskirstėme šunis į grupes pagal aptiktus akių pakitimus. Iš viso su pakitimais buvo užfiksuota 13 šunų, o 23 šunys be jų. Procentinė išraiška nurodyta 3 paveiksle.
Iš 23 šunų su akių struktūrų pakitimais buvo nustatyta: ašarojimas 2 šunims; išskyros 6 šunims; išretėję plaukai apie akis 1 šuniui; audinių, esančių apie akis patinimas 1 šuniui; sunki akies obuolio apčiuopa 2 šunims; vokų patinimas 1 šuniui; augliai ant vokų 3 šunims; junginės paraudimas 3 šunims; ragenos drumstumas 2 šunims; ragenos pigmentacija 1 šuniui; junginės pigmentacija 7 šunims; išlikusi vyzdžio membrana 1 šuniui; pakitusi rainelės struktūra 2 šunims (žiūrėti priedą nr. 1); drumstas lęšis 6 šunims. Visų šių gyvūnų su akių struktūrų pakitimais, aptiktais tyrimo metu, pasiskirstymas nurodytas 4 paveiksle.
61% 39%
Be pakitimų Su pakitimais
3 pav. Šunų akių struktūrų būklė.
4 pav. Gyvūnų su pakitusiomis akies struktūromis procentinė išraiška.
5,13% 15,38% 2,56% 2,56% 5,13% 2,56% 7,69% 10,26% 5,13% 2,56% 17,95% 2,56% 5,13% 15,38% 0,00% 2,00% 4,00% 6,00% 8,00% 10,00% 12,00% 14,00% 16,00% 18,00% 20,00% Ašaros Išskyros Išretėję plaukai apie akis Aplinkinių akies audinių patinimas Sunki akies obuolio palpacija Vokų patinimas Auglys ant voko Junginės paraudimas Ragenos drumstumas Ragenos pigmentacija Junginės pigmentacija Likusi vyzdžio membrana Pakitusi rainelės struktūra Drumstas lęšis
29 Vertinant šių pakitimų įtaką akispūdžiui, statistiškai patikimi duomenys gauti šunims, kurių akys buvo ašarotos (pavaizduota 5 paveiksle), paraudusi junginė (pavaizduota 6 paveiksle), drumsta ragena (pavaizduota 7 paveiksle), pakitusi rainelės struktūra (pavaizduota 8 paveiksle) ir drumstas lęšis (pavaizduota 9 paveiksle).
Nustatėme, kad šunų, kurių akys buvo ašarotos, akispūdis bendrosios nejautros metu yra žemesnis nei gyvūnams sveikomis akimis. Statistiškai reikšmingas skirtumas, 8,04 mmHg, nustatytas intervale tarp 15 min. ir 30 min. (p < 0,05). Rezultatai pavaizduoti histogramoje 5 paveiksle.
Nustatėme, kad gyvūnams, kurių junginė paraudusi, bendrosios nejautros metu akispūdis buvo didesnis, nei gyvūnams sveikomis akimis. Po anestezijos indukcijos pirmųjų 15 min. laikotarpyje šunų, be junginės paraudimo, akispūdis buvo 16,21 mmHg, o su paraudusia jungine 25,50 mmHg kairėje akyje (p < 0,05), dešinėje atitinkamai 15,87 mmHg ir 29,50 mmHg (p < 0,01). Intervale tarp 30 min. ir 45 min. be paraudimo akispūdis 13,48 mmHg, o esant šiam požymiui 20,33 mmHg dešinėje akyje (p < 0,05). Intervale tarp 45 min. ir 60 min. intervale be požymio akispūdis buvo 13,42 mmHg, o su šiuo požymiu 20,56 mmHg kairėje akyje (p < 0,05), dešinėje akyje atitinkamai 13,06 mmHg ir 20,67 mmHg (p < 0,01). Rezultatai pavaizduoti histogramoje 6 paveiksle.
17,00 15,71 15,02 14,28 11,00 7,67 9,67 12,50 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 15 30 45 60 A ki sp ū d is, m m H g Laikas, min. be požymio su požymiu
*
5 pav. Akispūdžio svyravimų skirtumas sveikiems gyvūnams ir esant akių ašarojimui. * p < 0,05.
30 Esant drumstai ragenai, akispūdis bendrosios nejautros metu buvo didesnis. Laiko intervale tarp 15 min. ir 30 min. gyvūnų, kurių ragena buvo skaidri, akispūdis buvo 14,21 mmHg, o gyvūnų, kurių ragena buvo drumsta – 23,25 mmHg (p < 0,01). Laiko intervale tarp 30 min. ir 45 min. be šio požymio akispūdis buvo 13,44 mmHg, o su požymiu 24,17 mmHg (p < 0,01). Per paskutiniąsias operacijos 15 min. esant skaidriai ragenai akispūdis buvo 13,30 mmHg, o drumstos ragenos atveju – 21,50 mmHg (p < 0,05). Rezultatai grafiškai pavaizduoti 7 paveiksle.
16,21 15,15 14,35 13,42 25,50 15,90 17,94 20,56 15,87 14,40 13,48 13,06 29,50 18,44 20,33 20,67 0 5 10 15 20 25 30 35 15 30 45 60 Aki sp ū d is, m m Hg Laikas, min.
be požymio kairėje akyje su požymiu kairėje akyje be požymio dešinėje akyje su požymiu dešinėje akyje
*
**
*
* **
16,49 14,21 13,45 13,30 21,17 23,25 24,17 21,50 0 5 10 15 20 25 30 15 30 45 60 A ki sp ū d is, m m H g Laikas, min. be požymio su požymiu**
**
*
6 pav. Akispūdžio svyravimų skirtumai tarp akių su junginės paraudimu ir be jo. * p < 0,05; ** p < 0,01.
31 Nustatėme, kad pakitusi rainelės struktūra turi įtakos akispūdžio svyravimams. Esant šiam požymiui akispūdis buvo didesnis, nei be požymio. Laiko intervale tarp 15 min. ir 30 min. šunų, be pakitusios rainelės, akispūdis buvo 14,21 mmHg, o 23,25 mmHg šunų su pakitusia rainele (p < 0,01). Laiko intervale tarp 30 min. ir 45 min. akispūdis be šio požymio buvo 13,45 mmHg ir 24,17 mmHg – su požymiu (p < 0,01). Tarp 45 min. ir 60 min. be pakitusios rainelės akispūdis buvo 13,30 mmHg ir 21,50 mmHg su pakitusia rainele (p < 0,05). Rezultatai pavaizduoti histogramoje 8 paveiksle.
Nustatėme, kad gyvūnams, kurių drumstas lęšis akispūdis buvo didesnis. Laiko intervale tarp 60 min. ir 75 min. šunų, kurių lęšis skaidrus, kairės akies akispūdis buvo 13,08 mmHg ir 23,89 mmHg, šunų su drumstu lęšiu (p < 0,01) bei atitinkamai 13,96 mmHg ir 20,95 mmHg dešinėje akyje (p < 0,05). Laiko intervale tarp 75 min. ir 90 min. akispūdis gyvūnams be šio požymio buvo 12,86 mmHg, o su šiuo požymiu 20,72 mmHg kairėje akyje (p < 0,05). Rezultatai pavaizduoti grafiškai 9 paveiksle.
16,49 14,21 13,45 13,30 14,43 13,49 21,17 23,25 24,17 21,50 26,50 22,00 0 5 10 15 20 25 30 15 30 45 60 75 90 A ki sp ū d is, m m H g Laikas, min. be požymio su požymiu
**
**
*
32
3.3. Bendrajai nejautrai, sedacijai ir anestezijai naudojamų medžiagų įtaka
akispūdžiui
Gyvūnams akispūdį matavome operacijos metu ir nustatėme jo vidurkius, kurie šunims pavaizduoti 10 paveiksle pagal naudotus anestezijos protokolus:
1. Naudojant 1 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, ketamino hidrochloridą, propofolį sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 8,10 mmHg kairėje akyje ir 9,05 mmHg dešinėje akyje.
2. Naudojant 2 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, butorfanolio tartratą, ketamino hidrochloridą, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 10,42 mmHg kairėje akyje ir 12,46 mmHg dešinėje.
17,40 15,97 15,22 14,40 13,08 12,86 13,73 11,84 12,36 13,25 23,89 20,72 17,27 15,23 14,50 14,06 13,96 13,24 14,60 12,97 12,83 13,39 20,94 17,50 0 5 10 15 20 25 30 15 30 45 60 75 90 Lai kas, m in .
su požymiu dešinėje akyje be požymio dešinėje akyje su požymiu kairėje akyje be požymio kairėje akyje
*
*
**
Akispūdis, mmHg
33 3. Naudojant 3 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, butorfanolio tartratą, propofolį, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 16,58 mmHg kairėje akyje ir 15,11 mmHg dešinėje.
4. Naudojant 4 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, butorfanolio tartratą, ketamino hidrochloridą, diazepamą, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 12,10 mmHg kairėje akyje ir 12,50 mmHg dešinėje.
5. Naudojant 5 anestezijos protokolą (diazepamą, ketamino hidrochloridą, ksilazino hidrochloridą, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 17,49 mmHg kairėje akyje ir 19,40 mmHg dešinėje. Nustatytas dešinės akies akispūdis buvo 55,2 proc. didesnis už dešinės akies akispūdį, naudojant anestezijos protokolą nr. 4 (p < 0,05).
6. Naudojant 6 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, butorfanolio tartratą, ketamino hidrochloridą, propofolį, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 7,07 mmHg kairėje akyje ir 9,79 mmHg dešinėje.
7. Naudojant 7 anestezijos protokolą (atropino sulfatą, medetomidino hidrochloridą, butorfanolio tartratą, ketamino hidrochloridą, sevoflurano anestetines dujas): visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 17,27 mmHg kairėje akyje ir 18,87 mmHg dešinėje.
8. Naudojant 8 anestezijos protokolą (acepromazino maleatą, propofolį, izoflurano anestetines dujas): visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 16,9 mmHg kairėje akyje ir 18,08 mmHg dešinėje.
9. Naudojant 9 anestezijos protokolą (acepromazino maleatą, atropino sulfatą, ketamino hodrochloridą, diazepamą, izoflurano anestetines dujas): visos operacijos akispūdžio vidurkis buvo 17,61 mmHg kairėje akyje ir 15,46 mmHg dešinėje.
10. Naudojant 10 anestezijos protokolą (medetomidino hidrochloridą, propofolį, izoflurano anestetines dujas) visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 15,71 mmHg kairėje akyje ir 15,00 mmHg dešinėje.
11. Naudojant 11 anestezijos protokolą (buprenorfino hidrochloridą, diazepamą, ketamino hidrochloridą, izoflurano anestetines dujas) visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 24,30 mmHg kairėje akyje. Dešinė akis nebuvo matuojama, nes gyvūnas buvo paguldytas ant dešiniojo šono.
12. Naudojant 12 anestezijos protokolą (propofolį ir izoflurano anestetines dujas) visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 6,18 mmHg kairėje akyje ir 3,09 mmHg dešinėje.
13. Naudojant 13 anestezijos protokolą (butorfanolio tartratą, propofolį, izoflurano anestetines dujas) visos operacijos metu akispūdžio vidurkis buvo 15,71 mmHg kairėje akyje ir 14,86 mmHg dešinėje.
