SKIRTINGŲ ANESTEZIJOS PROTOKOLŲ IR PSICHOGENINIO STRESO ĮTAKA ŠUNŲ OKSIDACINIO STRESO PASIREIŠKIMUI OVARIOHISTEREKTOMIJOS IR ORCHEKTOMIJOS METU

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Dalia Juodžentė

SKIRTINGŲ ANESTEZIJOS PROTOKOLŲ

IR PSICHOGENINIO STRESO ĮTAKA ŠUNŲ

OKSIDACINIO STRESO PASIREIŠKIMUI

OVARIOHISTEREKTOMIJOS IR

ORCHEKTOMIJOS METU

Daktaro disertacija Žemės ūkio mokslai,

veterinarija (02A)

Disertacija rengta 2014–2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedroje.

Mokslinė vadovė

prof. dr. Vita Riškevičienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, že-mės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).

Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas

prof. dr. Ramūnas Antanaitis (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).

Nariai:

prof. dr. Vytuolis Žilaitis (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vete-rinarijos akademija, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A);

prof. dr. Judita Žymantienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A);

prof. dr. Jūratė Šipylaitė (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06B);

prof. dr. Jose Joaquin Ceron (Mursijos universitetas (Ispanija), žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).

Disertacija ginama viešame Veterinarijos mokslo krypties tarybos posė-dyje 2018 metų gruodžio 6 d. 12 val., Lietuvos sveikatos mokslų universi-teto Veterinarijos akademijos Dr. S. Jankausko auditorijoje.

Disertacijos gynimo vietos adresas: Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas, Lie-tuva.

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES VETERINARY ACADEMY

Dalia Juodžentė

IMPACT OF DIFFERENT ANESTHESIA

PROTOCOLS AND PSYCHOGENIC STRESS

ON DOGS’ OXIDATIVE STRESS

OCCURRENCE DURING

OVARIOHYSTERECTOMY AND

ORCHIECTOMY

Dissertation has been prepared at the Department of Veterinary Pathobio-logy of Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2014–2018.

Scientific Supervisor

Prof. Dr. Vita Riškevičienė (Lithuanian University of Health Sciences, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).

Dissertation is defended at the Veterinary Research Council of the Lithua-nian University of Health Sciences:

Chairperson

Prof. Dr. Ramūnas Antanaitis (Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).

Members:

Prof. Dr. Vytuolis Žilaitis (Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A);

Prof. Dr. Judita Žymantienė (Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A);

Prof. Dr. Jūratė Šipylaitė (Vilnius University, Biomedical Sciences, Me-dicine – 06B);

Prof. Dr. Jose Joaquin Ceron (Murcia University (Spain), Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).

Dissertation will be defended at the open session of the Veterinary Research Council on the 6th of December, 2018, 12 a.m. in Dr. S. Jan-kauskas Auditorium of the Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences.

TURINYS

SANTRUMPOS ... 7

ĮVADAS... 9

1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1. Bendrosios nejautros stadijos ... 13

1.2. Sedacijai naudojami vaistai ... 14

1.2.1. Medetomidino hidrochloridas... 14

1.2.2. Butorfanolio tartratas ... 15

1.2.3. Buprenorfino hidrochloridas... 15

1.3. Indukcijai naudojami vaistai ... 16

1.3.1. Propofolis... 16

1.4. Bendrosios nejautros palaikymui naudojami vaistai ... 17

1.4.1. Sevofluranas ... 17

1.5. Oksidacinio streso istorija ... 17

1.6. Oksidacinis stresas ir anestezija ... 18

1.7. Oksidacinis stresas ... 18

1.8. Laisvieji radikalai (LR) ... 19

1.9. Aktyviųjų deguonies (ROS) ir azoto (RNS) formų susidarymas ... 19

1.10. Organizmo antioksidacinė sistema ... 20

1.11. Oksidacinis stresas ir hipoksija ... 21

1.12. Oksidacinis stresas ir MED ... 22

1.13. Oksidacinis stresas ir BUT ... 22

1.14. Oksidacinis stresas ir BUP ... 23

1.15. Oksidacinis stresas ir PRO ... 23

1.16. Oksidacinis stresas ir SVO ... 23

1.17. Oksidacinis stresas ir pilvo ertmės operacijos ... 24

1.18. Oksidacinis stresas ir operacinė žaizda ... 24

1.19. Psichogeninis stresas ir oksidacinis stresas ... 25

2.TYRIMŲ METODAI ... 26

2.1. Tyrimo etapai ... 26

2.2. Tiriamieji gyvūnai, tiriamųjų grupių sudarymas ... 26

2.3. Tiriamųjų šunų tinkamumo įvertinimas ... 27

2.3.1. Klinikinis tyrimas ... 27

2.3.2. Rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas ... 28

2.3.3. Kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai... 28

2.4. Šunų paskirstymas į grupes ir tyrimo eiga ... 29

2.4.1. I etapo šunų sedacijos, paruošimo operacijai ir anestezijos protokolų aprašymas ... 31

2.4.2. III etapo šunų sedacijos, paruošimo operacijai ir anestezijos

protokolų aprašymas ... 32

2.4.3. I ir III etapo šunų gyvybinių rodiklių matavimo operacijų metu aprašymas ... 33

2.5. II ir III etape dalyvavusių šunų kraujo mėginių rinkimo schemos .... 34

2.6. Bendro oksidantų skaičiaus (TOS) nustatymas šunų kraujyje ... 36

2.7. Bendro antioksidantų skaičiaus (TAS) nustatymas šunų kraujyje .... 36

2.8. Oksidacinio streso indekso (OSI) apskaičiavimas ... 37

2.9. Statistinių duomenų analizė ... 37

3.TYRIMŲ REZULTATAI ... 38

3.1. Psichogeninio streso įtaka OS pasireiškimui ir kortizolio kiekiui šunų organizme ... 38

3.2. Skirtingų MEDBUT dozių įtaka šunų širdies ir kvėpavimo sistemų darbui I etape ... 39

3.3. OS (TAS, TOS, OSI) rodiklių pokyčių dinamika MEDBUT ir MEDBUP grupių šunų kraujyje OE ir OHE metu ... 41

3.4. Psichogeninio streso įtaka OS (TAS, TOS, OSI) rodiklių pokyčiams kraujyje sedacijos ir bendrosios nejautros metu MEDBUP grupės šunims ... 45

3.5. Skirtingų sedacinių medžiagų (MEDBUT ir MEDBUP) įtaka šunų patinų fiziologinių rodiklių pokyčiams tyrimo metu ... 47

3.6. Skirtingų sedacinių medžiagų (MEDBUT ir MEDBUP) įtaka šunų patelių fiziologinių rodiklių pokyčiams tyrimo metu ... 53

3.7. Skirtingų sedacinių medžiagų įtakos (MEDBUT ir MEDBUP grupių) šunų KPL, GS ir refleksams įvertinimas ... 61

4.TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 62

IŠVADOS ... 73 REKOMENDACIJOS ... 74 LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 75 PASKELBTOS PUBLIKACIJOS ... 89 SUMMARY ... 100 PRIEDAI ... 143 CURRICULUM VITAE ... 156 PADĖKA ... 157 6

SANTRUMPOS

ASA – Amerikos anesteziologų draugija (angl. American Society of Anesthesiologists)

ABTS – 2,2-azino-bis-3-etilbenzotiazolino-6-sulfoninė rūgštis ALP – šarminė fosfatazė

AST – aspartataminotransferazė AVR – akies voko refleksas

AŽR – apatinio žandikaulio refleksas B.BALT – bendras baltymas

BUP – buprenorfino hidrochloridas BUT – butorfanolio tartratas

CNS – centrinė nervų sistema CO2 – anglies dioksidas COX-2 – ciklooksigenazė-2 CREA – kreatininas

DAS – neinvazinis diastolinis arterinis kraujospūdis DNR – dezoksiribonukleininė rūgštis

ETC – elektronų transportavimo grandinė EtCO2 – iškvepiamas anglies dvideginis GASR – gama amino sviesto rūgšties GLU – gliukozė

gr. – grupė

GS – gleivinių spalva IM – į raumenį

In vivo – gyvame organizme

In vitro – dirbtinės sąlygos

i-NOS – indukuojamoji azoto oksido sintazė IV – į veną

KAR – kojos atitraukimo refleksas KD – kvėpavimo dažnis

KPL – kapiliarų prisipildymo laikas KT – kūno temperatūra

LDH – laktato dehidrogenazė LR – laisvieji radikalai

MAK – mažiausia alveolinė koncentracija MCP-1 – monocitus pritraukiantis baltymas MED – medetomidino hidrochloridas

MEDBUP – medetomidino hidrochloridas / buprenorfino hidrochloridas MEDBUT – medetomidino hidrochloridas / butorfanolio tartratas

min. – minutės

NMDA – N-metil-D-aspartato receptoriai

NMEDBUP – psichogeninio streso nepatyriusių šunų medetomidino hidrochlorido / buprenorfino hidrochlorido grupė OAS – organizmo antioksidacinė sistema

OE – orchektomija

OHE – ovariohisterektomija OS – oksidacinis stresas

OSI – oksidacinio streso indeksas

PMEDBUP – psichogeninį stresą patyrusių šunų medetomidino hidrochlorido / buprenorfino hidrochlorido grupė PaO2 – dalinis deguonies slėgis

PRO – propofolis proc. – procentai

RNS – aktyvios azoto formos ROS – aktyvios deguonies formos

s – sekundės

SAS – neinvazinis sistolinis arterinis kraujospūdis SC – po oda

SPO2 – periferinio kraujo įsotinimas deguonimi

SVO – sevofluranas

ŠSD – širdies susitraukimų dažnis TAS – bendras antioksidantų skaičius TOS – bendras oksidantų skaičius UREA – šlapalas

val. – valandos

ĮVADAS

Bendroji nejautra veterinarinėje medicinoje yra būtina visų chirurginių ir daugelio neinvazinių procedūrų metu, kad gyvūnas nejaustų skausmo ir išvengtų streso, nes tokiu būdu užtikrinama gyvūno gerovė. Labai dažnai, ypač neinvazinių procedūrų metu, gyvūnas priešinasi fiksuojamas ir gali susižeisti pats arba sužeisti veterinarijos gydytoją. Todėl sedacijos naudo-jimas yra vienas iš būdų, mažinantis gyvūnų patiriamą psichogeninį ir oksidacinį stresą (OS).

Naudojamos anestezijos gylis gali kisti nuo minimalios sedacijos iki bendrosios nejautros, kuri dažniausiai sukelia pokyčius hemodinamikoje, ypač anestezijos indukcijos metu. Intraveniniai ir inhaliaciniai anestetikai gali paveikti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemas, todėl yra labai svarbu užtikrinti tinkamą šių sistemų darbą bendrosios nejautros metu [1–3]. Šiuo metu anestezijos saugumas vertinamas ir priklausomai nuo anestezijos poveikio oksidaciniam stresui ir uždegimui [4]. Eksperimentiniai ir kli-nikiniai tyrimai parodė, kad dauguma anestetinių medžiagų gali turėti įtakos oksidacinių ir antioksidacinių medžiagų pusiausvyros sutrikimui organizme, dėl to sutrikdomos ląstelių lygmeniu vykstančios biocheminės reakcijos, pažeidžiama ląstelių DNR, baltymai, lipidai, angliavandeniai ir sukeliamas oksidacinis stresas [5–7]. Tokiu būdu OS daro neigiamą įtaką organų funk-cijoms ir yra labai svarbus daugelyje patofiziologinių procesų bei sustiprina lėtinių ligų pasireiškimą. Tačiau daugeliu atvejų lieka neaišku, ar oksidantai patys savaime sukelia ligą, ar jie organizme atsiranda kaip antrinė ligos pa-sekmė dėl bendro audinių pažeidimo [8, 9]. Nustatyta, kad OS sukelia už-degiminius procesus, pooperacinę mažakraujystę (anemiją), pailgėjusį žaizdų gijimą, o visi šie veiksniai gali pailginti pooperacinį gyvūno atsiga-vimo laiką [6, 10–12].

Šiuo metu, kai ypač daug dėmesio yra skiriama gyvūnų gerovei užtik-rinti, OS tyrimai atliekami gyvūnams, kurie patiria psichogeninį stresą veterinarijos klinikose, iki pradedant jiems atlikti diagnostikos ar gydymo procedūras bei procedūrų metu, kad būtų įvertinta psichogeninio streso įtaką oksidacinio streso pasireiškimui. Vienas tokių tyrimų yra OS pasireiškimo ir jo įtakos gyvūno gyvybiniams rodikliams sedacijos ar bendrosios nejautros metu nustatymas.

Mokslinėje literatūroje yra labai mažai duomenų apie šunų psichogeninio streso bei sedacinių medžiagų (medetomidino hidrochlorido, butorfanolio tartrato, buprenorfino hidrochlorido) įtaką OS pasireiškimui organizme bendrosios nejautros metu.

Tuo vadovaujantis buvo suformuluotas mūsų darbo tikslas ir uždaviniai šiam tikslui pasiekti.

Darbo tikslas

Nustatyti skirtingų anestezijos protokolų ir psichogeninio streso įtaką šunų oksidacinių ir antioksidacinių medžiagų bei širdies ir kvėpavimo rodiklių pokyčiams OHE ir OE metu bei įvertinti šių rodiklių įtaką oksi-dacinio streso indekso pokyčiams.

Darbo uždaviniai

1. Nustatyti ilgai veikiančio psichogeninio streso įtaką kortizolio koncen-tracijos pokyčiams ir oksidacinio streso pasireiškimui.

2. Nustatyti, kuris skirtingų medetomidino hidrochlorido (MED) ir butor-fanolio tartrato (BUT) dozių derinys turėjo mažiausią įtaką širdies ir kvėpavimo sistemų darbui.

3. Įvertinti šunų oksidacinio streso (OS) (bendras antioksidantų skaičius (TAS), bendras oksidantų skaičius (TOS), oksidacinio streso indeksas (OSI)) rodiklių pokyčių kitimo dinamiką operacijų metu sedacijai nau-dojant skirtingus anestezijos protokolus: medetomidino hidrochloridą ir butorfanolio tartratą (MEDBUT) arba medetomidino hidrochlorido ir buprenorfino hidrochloridą (MEDBUP), indukcijai sukelti – propofolį (PRO), o anestezijai palaikyti – sevofluraną (SVO).

4. Nustatyti psichogeninio streso įtaką oksidacinio streso indekso poky-čiams kraujyje sedacijos ir bendrosios nejautros metu sedacijai naudojant MEDBUP.

5. Įvertinti operacijos trukmės įtaką oksidacinio streso rodiklių pokyčiams organizme.

6. Nustatyti MEDBUT ir MEDBUP sedacijos protokolų įtaką širdies (šir-dies susitraukimų dažnis (ŠSD), neinvazinis sistolinis arterinis kraujo-spūdis (SAS), neinvazinis diastolinis arterinis kraujokraujo-spūdis (DAS) ir kvėpavimo veiklos rodiklių (kvėpavimo dažnis (KD), periferinio kraujo įsotinimas deguonimi (SpO2), iškvepiamas anglies dvideginis (EtCO2),

bei kūno temperatūros pokyčiams anestezijos metu ir įvertinti jų įtaką oksidacinio streso indekso pokyčiams.

7. Įvertinti MEDBUT ir MEDBUP sedacijų poveikio įtaką šunų anestezijos gyliui.

Mokslinis darbo naujumas

Pirmą kartą buvo nustatyta ilgalaikio psichogeninio streso ir skirtingų sedacijos protokolų įtaka oksidacinio streso pasireiškimui.

Nustatyta, kad ilgai veikiantis psichogeninis stresas didina šunų oksi-dacinį stresą.

Nustatyta, kad sedacija su medetomidino hidrochloridu ir buprenorfino hidrochloridu (MEDBUP) oksidacinį stresą sumažino. Sedacijai naudotas medetomidino hidrochloridas ir butorfanolio tartratas (MEDBUT) oksida-cinį stresą padidino.

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

Veterinarinė anestezija – viena sparčiausiai besivystančių mokslo sričių. Veterinarinės anestezijos tikslas – užtikrinti patogumą, saugumą, efek-tyvumą atliekant neintervencines ir intervencines procedūras mažinant skausmą, stresą, diskomfortą ir galimus šalutinius poveikius pacientui [13]. Anestezija yra skirstoma į vietinę, regioninę ir bendrąją nejautrą. Vietinė ir regioninė nejautra atliekama nesudėtingų procedūrų metu, norint gyvūnui užtikrinti tinkamą skausmo malšinimą. Šios rūšies nejautros labai dažnai yra derinamos kartu su bendrąja nejautra. Bendroji nejautra – vaistų sukeltas sąmonės netekimas, pasižymintis kontroliuojamuoju ir grįžtamuoju CNS slopinimu ir analgezija. Jos metu organizmo sensorinės, motorinės ir auto-nominės refleksinės funkcijos yra susilpnintos. Tinkamai parinkti aneste-tikai operacijos metu gyvūnams užtikrina ne tik sklandų miegą bei skausmo malšinimą, bet ir sklandų pabudimą po operacijos bei pooperacinį laikotarpį [14].

Prieš taikant bendrąją nejautrą pacientui turi būti atliekamas priešanes-tetinis (angl. preanesthetic evaluation) vertinimas, kuris padeda numatyti individualius paciento rizikos veiksnius, fiziologinius pokyčius ir gretutines ligas. Remiantis gautais rezultatais, gyvūnas priskiriamas atitinkamai ASA grupei (angl. American Society of Anesthesiologists, žr. Tyrimo metodai). Nustačius ASA grupę, atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę, veterinarijos gydytojas pritaiko tam gyvūnui tinkamą anestezijos protokolą. Pirmiausia atliekama paciento premedikacija (jeigu reikia), vėliau – sedacija, indukcija ir anestezijos palaikymas. Gyvūnai seduojami vaistais, kurie užtikrina jų nuraminimą ir analgeziją prieš numatomą indukciją [14, 15].

Sedacija (angl. sedation) – būklė, kuriai būdinga CNS slopinimas, pasi-reiškiantis mieguistumu. Seduotas gyvūnas nereaguoja į aplinką, tačiau rea-guoja į skausmingą manipuliaciją.

Indukcija (angl. induction) – t. y. procesas, kurio metu, leidžiant aneste-tines medžiagas IV, sukeliama bendroji nejautra.

Anestezijos palaikymas (angl. anesthetic maintenance) – t. y. procesas, kurio metu bendroji nejautra palaikoma inhaliacinėmis, intraraumeninėmis arba intraveninėmis anestetinėmis medžiagomis [14].

1.1. Bendrosios nejautros stadijos

CNS nuslopinimas, sukeltas anestetinių medžiagų, yra skirstomas į ketu-rias stadijas:

Pirmoji stadija. Valingų, sąmoningų judesių stadija. Ji prasideda nuo anestetinės medžiagos įšvirkštimo į gyvūno organizmą ir tęsiasi iki sąmonės netekimo. Skausmo malšinimas gali pasireikšti vėlesnėse šios stadijos fazėse. Ši fazė yra nepastovi. Ji priklauso nuo: naudojamų anestetinių me-džiagų, paciento temperamento, fiziologinės būklės, fiksavimo metodo ir indukcijos greičio. Nervingi ar susijaudinę gyvūnai dažniausiai priešinasi fiksuojami, sąmoningai sulaiko kvėpavimą. Išsiskyręs adrenalinas greitina širdies susitraukimų dažnį, išsiplečia akių vyzdžiai. Artėjant prie II stadijos gyvūnui pasireiškia ataksija, jis sunkiai stovi, gyvūną galima paguldyti ant šono.

Antroji stadija. Nevalingų judesių stadija. Ši stadija tęsiasi nuo sąmonės netekimo iki reguliaraus kvėpavimo pradžios. Nuslopinus CNS, pacientai praranda valingų judesių kontrolę, tačiau reaguodami į išorinius dirgiklius gyvūnai gali sulaikyti kvėpavimą, arba pradėti dažnai kvėpuoti. Besitęsian-tis katecholaminų išsiskyrimas greitina širdies susitraukimų dažnį. Išlieka akies voko refleksas. Gali pasireikšti vėmimas.

Trečioji stadija. Chirurginės anestezijos stadija. Jos metu laipsniškai iš-nyksta refleksai. Atsipalaiduoja raumenys, kvėpavimas sulėtėja ir tampa reguliarus. Išnyksta vėmimo ir rijimo refleksai, akies voko refleksas.

Žmonių medicinoje ši stadija yra skirstoma į 4 laipsnius: III1, III2, III3,

III4. Ši stadija dar gali būti klasifikuojama kaip lengvosios, vidutinės arba

giliosios chirurginės anestezijos stadija. Lengvoji anestezija tęsiasi, kol iš-nyksta akies obuolio judesiai. Vidutinė anestezija apibūdinama laipsnišku tarpšonkaulinių raumenų paralyžiumi. Giliosios anestezijos metu išlieka tik diafragminis kvėpavimas. Vidutinės anestezijos stadija prilyginama III2

stadijai. Jos metu širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnis būna reguliarūs, išnykęs gerklų refleksas, silpnas akies voko refleksas, stiprus ragenos reflek-sas, analgezija ir adekvatus raumenų atsipalaidavimas. III3 stadijos metu

atsipalaiduoja gilieji raumenys, greitėja kvėpavimo dažnis, diafragminis kvėpavimas, silpnas ragenos refleksas, centruotas išsiplėtęs vyzdys. Jeigu CNS slopinimas tęsiamas, pacientai pereina į IV stadiją.

Ketvirtoji stadija. Agonijos ir perdozavimo stadija. CNS stipriai nusalo-pinta, gyvūnas nustoja kvėpuoti. Širdis dar trumpą laiką susitraukinėja, krenta kraujospūdis, prailgėja kapiliarų prisipildymo laikas, vyzdžiai išsi-plėtę. Atsipalaiduoja šlapimo pūslės ir analinis sfinkteriai. Negaivinant gy-vūno, jį ištinka mirtis [14].

1.2. Sedacijai naudojami vaistai 1.2.1. Medetomidino hidrochloridas

α2-adrenoreceptorių agonistai yra labai plačiai naudojami veterinarinėje medicinoje. Jie užtikrina sedaciją ir analgeziją atliekant nedideles chirur-gines operacijas bei diagnostines procedūras [13, 16, 17].

Medetomidino hidrochloridas yra selektyvus, specifinis α2-adrenerginių nervų receptorių agonistas, dėl kurio poveikio mažėja noradrenalino at-palaidavimas ir apykaita CNS, todėl pasireiškia sedacija, analgezija ir bradikardija [18–20]. Stimuliuodamas priešsinapsinius α2- adrenorecepto-rius, MED sukelia vazokonstrikciją, todėl laikinai padidėja arterinis krau-jospūdis. Gali laikinai susilpnėti kvėpavimas. Per 1–2 val. arterinis kraujo-spūdis nukrinta iki normalaus ar kiek mažesnio. Sedacijai MED gali būti naudojamas vienas arba kombinacijoje su opioidais. Nustatyta, kad α2- ad-renerginių nervų receptorių agonistai ir opioidai gali pagerinti anestezijos kokybę ir sumažinti indukcijai ir narkozės palaikymui naudojamų inhalia-cinių anestetikų dozę [21–23].

Didžiausia MED koncentracija kraujo plazmoje susidaro per 15–20 min. Šunims pusinės eliminacijos laikas yra 1,2 val. [20]. Rekomenduojama MED dozė šunims yra nuo 10 iki 80 µg/kg, priklausomai nuo vaisto įve-dimo į organizmą kelio (SC, IM, IV) (Pfizer Ltd, Domitor summary of product characteristics [SPC] 09/2007). Poveikis šunų širdies ir kraujagyslių sistemai yra maksimalus naudojant 0,005 mg/kg dozę. Skiriant mažesnę dozę, poveikis yra priklausomas nuo dozės [24]. Pypendop ir Verstegen (1998) pastebėjo, jog naudojant mažesnes MED (1 ir 2 µg/kg) dozes šunims sukeliamas mažesnis ŠSD sumažėjimas, palyginti su šunimis, kuriems skiriamos didesnės MED dozės (5, 10 ar 20 µg/kg) [24].

MED (0,025 mg/kg) derinyje su BUT (0,4 mg/kg) 40 ± 19 proc. sulėtina širdies susitraukimų dažnį suaugusiems šunims, praėjus 10 min. po šių vaistų įšvirkštimo į organizmą [18]. Priešingai, kiti autoriai teigia, kad MED derinyje su BUT padidina ŠSD, SAS ir DAS [25, 26]. Remiantis Girard ir kt. (2010) duomenimis, MED (1 µg/kg) derinys su BUT (0,1 mg/kg) IV sukelia stipresnę sedaciją, palyginti su kontrolinėmis grupėmis, kuriose buvo naudotas tik MED arba Natrio chlorido 0,9 proc. tirpalas [27].

1.2.2. Butorfanolio tartratas

Butorfanolio tartratas yra sintetinis opioidų grupės agonistiškai-anta-gonistiškai CNS opioidų receptorius veikiantis vaistas: aagonistiškai-anta-gonistiškai veikia opioidų kapa receptorius, antagonistiškai – opioidų miu-receptorius. BUT agonistiškai veikia 10 kartų stipriau negu antagonistiškai [20]. Sušvirkštas IM, BUT pasiekia veikimo piką praėjus 16 min. [28], o analgetinis poveikis tęsiasi nuo 1 iki 3 val. [29]. Tinkamas malšinti silpną ir vidutinio stiprumo visceralinį skausmą trumpų ir vidutinės trukmės operacijų metu (0,5–1 val.). Dėl trumpo analgetinio poveikio, BUT nėra laikomas geriausiu pasirinkimu šunų skausmui malšinti. BUT naudojamas vienas šunims sukelia minimalią sedaciją. Šis vaistas dažniausiai sedacijai naudojamas derinyje su α2- ad-renerginių nervų receptorių agonistais, tačiau nerekomenduojamas gyvū-nams, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis. BUT sušvirkštas IV nesu-kelia histamino išsiskyrimo ir turi minimalų poveikį širdies ir kvėpavimo sistemoms, slopina virškinamojo trakto veiklą. Slopina kosulį, todėl kvė-pavimo takuose gali pradėti kauptis gleivės. Rekomenduojama BUT dozė šunims – nuo 0,1 iki 0,8 mg/kg, priklausomai nuo vaisto įšvirkštimo į organizmą kelio (SC, IM, IV) [20, 28, 29]. Lamont ir Mathews (2007) duo-menimis, rekomenduojama BUT dozė šunims – 0,1–0,4 mg/kg [20]. Di-dėjant BUT dozei, stipriau slopinamas kvėpavimas, taip pat gali būti suke-liamas širdies susitraukimų dažnio ir arterinio kraujo spaudimo sumažėjimas [14, 20].

Nustatyta, kad desfluranu palaikant anesteziją šunims, BUT įšvirkštimas sukelia ŠSD, KD sumažėjimą bei hipotenziją [30]. BUT derinyje su deksmedetomidinu, tiletaminu ir zolazepamu šunims sukėlė hipoventiliaciją (parcialinis CO2 60–70 mm Hg), hipertenziją (vidutinis arterinis

kraujo-spūdis pakilo nuo 115 iki 174 mm Hg), padidino sisteminį kraujagyslių rezistentiškumą ir sukelė refleksinę bradikardiją [31]. Kai kurie kiti autoriai teigia [25, 26], kad BUT tiek naudojamas vienas, tiek kartu su MED padidina ŠSD.

1.2.3. Buprenorfino hidrochloridas

Buprenorfino hidrochloridas – stiprus, pusiau sintetinis, ilgai veikiantis analgetikas, kuris veikia CNS esančius opioidų receptorius. Jis yra labai lipofiliškas. BUP yra dalinis µ-opioidų receptorių agonistas ir κ-opioidų receptorių antagonistas. Šis opioidas labai aktyviai jungiasi prie µ-receptorių ir lėtai disocijuoja, blokuoja kitų opioidų veikimą. Sedacija pasireiškia praėjus 15 min. po injekcijos, analgetinis poveikis prasideda praėjus 30 min. po injekcijos. Priklausomai nuo organizmo, didžiausia koncentracija kraujo

plazmoje pasiekiama praėjus 40 min.–3,5 val. BUP yra ilgą poveikį turintis analgetikas (efektas trunka 6–12 val.), tačiau veikimo trukmė priklauso nuo skirtos dozės, gyvūno rūšies bei individualių savybių. Šis vaistas tinkamas silpnam ir vidutiniam skausmui malšinti. BUP minimaliai veikia kardio-vaskulinę ir kvėpavimo sistemas (lėtina ŠSD ir KD, mažina kraujo spau-dimą). Šio vaisto anestetinis poveikis pooperaciniu laikotarpiu proporcingai mažėja [13, 17].

Izofluranu palaikant anesteziją šunims, BUP įvedimas sukelia SAS, DAS, ŠSD sumažėjimą [32]. Derinyje su MED (0,01–0,03 mg/kg), BUP (0,01 mg/kg) sumažino širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnį šunims, atitinkamai 55 proc. ir 62 proc., praėjus 30 min. nuo vaistų įšvirkštimo į organizmą [33]. Reikia pažymėti, kad BUP yra agonistas / antagonistas, todėl dažniausiai jo sukeliamas KD sulėtėjimas turi „lubų efektą“ ir yra mažesnis negu naudojant grynus µ-agonistus [14].

1.3. Indukcijai naudojami vaistai 1.3.1. Propofolis

Propofolis – intraveninis greitai veikiantis anestetikas, naudojamas anes-tezijos indukcijai ir palaikymui bei sukeliantis trumpalaikę (15–20 min.) anesteziją. PRO nepasižymi skausmą slopinančiu poveikiu. Jis yra labai lipofiliškas, greitai metabolizuojamas kepenyse. Per greitai įšvirkštus IV sukelia apnėją, bradikardiją ir hipotenziją. PRO, priklausomai nuo dozės, slopina viršu tinių kvėpavimo takų refleksus, dėl to retai pasitaiko laringo-spazmai ir kosulys. PRO mažina arterinį kraujo spaudimą, širdies minutinį tūrį ir sisteminį kraujagyslių pasipriešinimą. Gali veikti širdies susitraukimų dažnį. Derinamas su daugybe anestetinių vaistų, naudojamų sedacijai ir inhaliacinei anestezijai. Kontraindikuotinas esant širdies, kvėpavimo, ke-penų ar inkstų funkcijos sutrikimams [14, 17]. PRO dozė anestezijos in-dukcijai neseduotiems šunims – 6–8 mg/kg, seduotiems šunims – 2–4 mg/kg IV. Sedacija su α2-adrenerginių nervų receptorių agonistais ir opioidais su-mažina PRO dozę 30–40 proc.

Manoma, kad PRO veikimo mechanizmas pagrįstas gama amino sviesto rūgšties aktyvinimu (GASR) ir šių receptorių slopinančio poveikio ska-tinimu. Taip pat PRO gali veikti slopindamas NMDA receptorius ir keista-mas kalcio jonų kanalus [14, 17].

Atliekant anestezijos indukciją su PRO, šunims nebuvo pastebėti ŠSD, SAS ir DAS rodiklių pokyčiai [34, 35], o KD sumažėjimas iki 11 įkvėpimų/ min. buvo pastebėtas iš karto po PRO įšvirkštimo IV [34].

1.4. Bendrosios nejautros palaikymui naudojami vaistai 1.4.1. Sevofluranas

Sevofluranas – fluorintas eteris, inhaliacinė silpno kvapo anestetinė medžiaga, skirta bendrajai nejautrai sukelti ir palaikyti. SVO veikia CNS, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemas. Didėjant SVO mažiausiai alveolinei koncentracijai (MAK) širdies susitraukimų dažnis lėtėja, o mažė-jant MAK – greitėja. SVO, priklausomai nuo skiriamos dozės, slopina miokardo kontraktiškumą bei sukelia sisteminę vazodilataciją ir periferinio kraujospūdžio mažėjimą, todėl nepalankiai veikiama inkstų kraujotakos savaiminė reguliacija. Tačiau, esant didesniam nei 40 mm Hg vidutiniam arteriniam kraujospūdžiui, inkstų funkcija išlieka nepakitusi. SVO slopina kvėpavimą, tačiau nedirgina kvėpavimo takų todėl gali būti naudojamas anestezijos indukcijai sukelti [13, 14, 17].

Šunims mažiausia SVO MAK yra 2,36 proc. Bendrosios nejautros chi-rurginės anestezijos stadijai pasiekti dažniausiai naudojama 1,5 karto di-desnė MAK [14, 17].

Bernard su bendraautoriais (1990) atlikti tyrimai su šunimis parodė, kad SVO sukelia ŠSD pagreitėjimą 54 ± 9 proc. [36]. Nustatyta, kad barore-ceptorių aktyvacija, kurią sukelia sumažėjęs arterinis kraujospūdis, yra iš esmės atsakinga už ŠSD pagreitėjimą [37]. Frink ir kt. (1992) duomenimis, šunims palaikant bendrąją nejautrą SVO, ŠSD reikšmingai padidėjo nuo 84 ± 4 trinksnių / min. iki: kai SVO MAK buvo – 1, ŠSD buvo 107 ± 5 trinksniai / min.; kai SVO MAK – 1,5, ŠSD – 101 ± 3 trinksniai / min.; kai SVO MAK 2,0, ŠSD – 96 ± 3 trinksniai / min. [38].

Nustatyta, kad SVO sukelia nuo dozės priklausomą hipotenziją, hipo-ventiliaciją ir hipotermiją [39]. Vyresnio amžiaus šunims indukcijai ir bendrajai nejautrai palaikyti SVO MAK buvo mažesnis (1,86 ± 0,29 proc.), palyginti su jaunesniais šunimis (2,25 ± 0,15 proc.) [40].

1.5. Oksidacinio streso istorija

Laisvųjų radikalų buvimas gyvosiose ląstelėse pirmą kartą įrodytas 1954 metais [41]. Oksidacinis stresas kaip koncepcija Redokso biologijoje ir medicinoje buvo suformuluota 1985 metais. Praėjus 33 metams, Redokso biologija, kaip mokslinių tyrimų sritis, labai sparčiai vystosi ir apima platų spektrą disciplinų, pradedant chemija, baigiant radiacine biologija, bioche-mija, ląstelės biologija, medicina, veterinarine medicina [42, 43].

1.6. Oksidacinis stresas ir anestezija

Šiuolaikinė veterinarinė anestezija yra pakankamai saugi, nes jos metu stebimi patys svarbiausi gyvūno gyvybiniai rodikliai, o anestetiniai vaistai skiriami atsižvelgiant į gyvūno sveikatos būklę. Vis dėlto ne visi šalutiniai anestetinių vaistų poveikiai yra ištirti. Vienas anestezijos saugumą nurodan-čių veiksnių – organizme sukeliamas oksidacinis stresas. Eksperimentiniai ir klinikiniai tyrimai parodė, kad dauguma anestetinių medžiagų keičia OS lygį organizme [5–7]. Veterinarinėje medicinoje atsiranda vis daugiau įrodymų, kad OS daro neigiamą įtaką organų funkcijoms ir yra labai svarbus daugybei patofiziologinių procesų bei sustiprina lėtinių ligų pasireiškimą. Daugeliu atvejų neaišku, ar oksidantai patys savaime sukelia ligą, ar jie organizme atsiranda kaip antrinė ligos pasekmė, dėl bendro audinių pa-žeidimo [8, 9]. Padidėjęs OS organizme gali sukelti uždegimą, pooperacinę mažakraujystę (anemiją), lėtina žaizdų gijimą ir gyvūno gijimą pooperaciniu laikotarpiu [6, 10–12, 44].

1.7. Oksidacinis stresas

Oksidacinis stresas yra apibūdinamas kaip natūralus organizmo bio-loginių sistemų fiziologinis procesas, kurio metu organizme padaugėja lais-vųjų radikalų ir aktyviųjų deguonies (ROS) bei azoto (RNS) formų ir su-silpnėja antioksidacinės sistemos pajėgumas neutralizuoti susidariusius radikalus bei sumažėja antioksidantų kiekis, tokiu būdu sukuriamas dis-balansas tarp oksidantų ir antioksidantų [41]. Padidėjusi ROS gamyba, kaip ir nepakankamas antioksidantų kiekis, sukelia prooksidantų / antioksidantų pusiausvyros disbalansą, kuris gali turėti įtakos įvairiems susirgimams. Daugybė atliktų tyrimų parodė, jog per didelė ROS gamyba yra susijusi su plaučių [45], širdies ir kraujagyslių [46], medžiagų apykaitos [47] ir neuro-degeneraciniais [48] sutrikimais, taip pat vėžiu, diabetu, katarakta [45–53]. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad esant normalioms sąlygoms tiek ROS, tiek RNS gamyba organizme yra gerai reguliuojama. Nedideli ROS kiekiai ląstelėje reguliuoja daugelį fiziologinių vyksmų: ląstelės augimą, diferenciaciją, mitogenines reakcijas, programuotos ląstelės mirties mecha-nizmą, azoto oksido (NO) inaktyvaciją, stimuliuoja prouždegiminius genus ir daugelį kinazių, yra tarpiniai daugelio fermentinių reakcijų produktai, padeda palaikyti įprastą sveikų audinių ląstelių homeostazę, yra svarbūs kaip antriniai signalo tarpininkai (angl. second messengers) ir reguliuoja ląstelių funkciją moduliuodami signalo perdavimo kelius [54, 55].

1.8. Laisvieji radikalai (LR)

LR yra aktyviosios deguonies ir azoto formos, taip pat chemiškai aktyvūs junginiai (atomai, molekulės, jonai), turintys vieną ar daugiau nesuporuotų elektronų išorinėje orbitalėje ir galintys greitai transformuotis į LR. Mole-kulinis deguonis turi du, o azoto oksidas (NO) – vieną nesuporuotą elekt-roną, kurie gali egzistuoti savarankiškai. Cheminė reakcija apima vieno elektrono perdavimą. LR susidaro mitochondrijoms vykdant energijos (ATF) sintezę ir šiam procesui naudojant deguonį [56]. LR gyvavimo trukmė yra trumpa, todėl jie lengvai reaguoja su lipidais, DNR ir baltymais, sukelia jų pažeidimus ir suformuoja kenksmingus produktus. LR reakcijos su lipidais metu susidaro lipidų peroksidai arba kiti kenksmingi lipidų produktai. LR sukelia baltymų fragmentaciją ir baltymai praranda savo aktyvumą, o DNR pažeidimai gali sukelti mutagenezę ir kancerogenezę [57].

1.9. Aktyviųjų deguonies (ROS) ir azoto (RNS) formų susidarymas

Deguonis yra būtinas gyvybiniams procesams. Paradoksalu, tačiau de-guonis gali būti toksiškas organizmui net ir esant jo įprastai koncentracijai atmosferoje (21 proc.). Įvairūs endogeniniai ir egzogeniniai veiksniai lemia ROS susidarymą. Endogeniniams veiksniams priskiriama: šalutinės mito-chondrijų kvėpavimo grandinės elektronų pernašos reakcijos; nefermentinės Fentono, Haberio-Veiso (angl. Haber-Weiss) reakcijos; endoplazminiame tinkle ksenobiotikų pagalba aktyvinamas citochromas c450; fagocitinių ląstelių veikimas [58, 59]. Egzogeniniams veiksniams priskiriami: saulės spinduliai, ultragarsas, radiacija, traumos, hipoksija, hiperoksija, uždegimas, infekcijos, antibiotikai, anestezija, fizinio krūvio perteklius, geležies ir vario papildų perteklius. Veikiant endogeniniams ir egzogeniniams veiksniams organizme nuolat formuojasi laisvieji radikalai, kurie gali sukelti oksidacinį stresą [60].

ROS ir RNS terminais apibūdinamos daugybė aktyviųjų deguonies ir azoto formų pvz.: superoksidas (O2), azoto oksidas (NO), hidroksilas (OH),

peroksilas (ROO), alkoksilo radikalas (RO), singulentinis deguonis (1_O 2),

ozonas (O3) ir kt. (1.9.1 ir 1.9.2 lentelės) [61].

1.9.1 lentelė. Aktyviosios deguonies formos (ROS) Radikalai: O₂– Superoksidas OH– Hidroksilas RO2 Peroksilas RO Alkoksilas HO₂ Hidroperoksilas Ne radikalai: H₂O₂Vandenilio peroksidas HOCl Hipochloro rūgštis O3 Ozonas

1_O

2 Singulentinis deguonis

ONOO Peroksinitritas

1.9.2 lentelė. Aktyviosios azoto formos (RNS)

Radikalai:

NO Azoto oksidas NO2 Azoto dioksidas

Ne radikalai:

ONOO Peroksinitritas ROONO Alkil peroksinitritas N2O3 Dinitrogen trioksidas

N2O4 Dinitrogen tetroksidas

HNO2Azoto rūgštis

NO2+ Nitronio anijonas NO– _{Nitroksilo anijonas}

NO+ _{Nitrozilo katijonas}

NO2Cl Nitril chloridas

1.10. Organizmo antioksidacinė sistema

Organizmo antioksidacinė sistema (OAS) padeda organizmui neutra-lizuoti LR ir moduliuoti jų sukeliamus nepageidaujamo poveikio ląstelei efektus [62]. Dėl organizmo antioksidacinės sistemos sveikose organizmo ląstelėse palaikoma pusiausvyra tarp ROS susidarymo ir neutralizavimo [63]. OAS, priklausomai nuo jos poveikio ląstelės viduje ir išorėje, sudaro fermentinė antioksidacinė sistema ir nefermentiniai antioksidantai.

Fermentinė oksidacinė sistema. Evoliucijos eigoje organizmuose susi-darė unikalios fermentinės sistemos, kurios spartina LR reakcijas ir apsaugo organizmą nuo žalingo LR poveikio, kurį sukelia padidėjęs jų kiekis. Fermentinės sistemos yra labai specifiškos ir veikia tik tam tikras ROS, o jų aktyvumui skatinti būtini mikroelementai (geležis, selenas, varis, manganas, cinkas). Pagrindiniai fermentai, saugantys ląstelę nuo ROS pertekliaus: superoksido dismutazė (SOD), katalazės, glutationo peroksidazė (GPX).

Superoksido dismutazė (SOD) katalizuoja O2 į vandenilio peroksidą

(H2O2) ir tripletinį deguonį (3O2). Žinduolių organizme rastos trys SOD

izo-fermentinės formos, kurios skiriasi fermento aktyviuoju centru: vario / cinko SOD (SOD1), mitochondrinė SOD (Mn SOD, SOD2), ir ekstraląstelinė SOD (ecSOD, SOD3) [64, 65].

Katalazės, esančios peroksisomose, katalizuoja vandenilio peroksido transformaciją į vandenį ir molekulinį deguonį bei saugo ląsteles nuo kenks-mingo vandenilio peroksido poveikio. Šie fermentai yra labai veiksmingi

esant padidėjusiam oksidaciniam stresui, nes tuomet organizme sumažėja glutationo ar glutationo peroksidazės kiekiai [66].

Glutationo peroksidazė (GPX) skaido vandenilio peroksido bei lipidų peroksido perteklių ląstelėje. Ji veikia ląstelės citozolyje ir mitochondrijose. Ši fermentinė sistema sudaryta iš 2 fermentų – glutationo peroksidazės ir reduktazės; glutationo (GSH) ir redukuotojo kofermento NADH. Jos sudė-tyje esantis kofaktorius selenas (Se) padidina viduląstelinį antioksidacinės sistemos pajėgumą. Trūkstant Se antioksidacinės organizmo sistemos pajė-gumai mažėja ir daugėja ROS [67]. GPX oksiduoja GSH, ir susidaro oksi-duotasis glutationas GSSG. Būtent redukuotojo glutationo santykis su oksiduotuoju (GSH/GSSG) yra laikomas oksidacinio streso žymeniu [68].

Nefermentiniai antioksidantai. Nefermentiniai antioksidantai yra skirs-tomi į endogeninius ir egzogeninius. Šie junginiai, atsižvelgiant į jų cheminę struktūrą, veikia kaip LR gaudyklės ląstelių membranose (tirpūs lipiduose) arba vandeninėje terpėje (tirpūs vandenyje). Lipiduose tirpioms LR gaudyk-lėms priskiriami tokoferoliai (α-tokoferolis ir kt.), ubichinonas (CoQ), liko-penas, β-karotenas. Karotenoidai (likoliko-penas, β-karotenas) ir α-tokoferolis neutralizuoja 1_O

2 ir peroksilo radikalus ROO, susidarančius skylant

or-ganiniams peroksidams, ir apsaugo nesočiąsias riebalų rūgštis nuo peroksi-dacijos [69, 70]. Ubichinonas organizme didina imuninį atsaką, dalyvauja energijos (ATF) gamyboje ir yra svarbus organizmo apsaugai nuo žalingo ROS poveikio [71]. Vandenyje tirpioms LR gaudyklėms priskiriama L-as-korbo rūgštis, šlapimo rūgštis, glutationas. L-asL-as-korbo rūgštis užtikrina toko-ferolį regeneruojančios sistemos veikimą. L-askorbo rūgštis, vitaminas E ir GSH organizme veikia kartu ir pašalina LR iš ląstelių membranų struktūrų [72]. Šlapimo rūgštis žmogaus organizme veikia kaip peroksilo ir hidroksilo radikalų bei singulentinio deguonies gaudyklė, tokiu būdu užtikrindama antioksidacinę ląstelės apsaugą. Ji veikia kaip tiesioginis antioksidantas [73, 74].

Fermentinė oksidacinė sistema ir nefermentiniai antioksidantai šalina ROS ir RNS perteklių organizme ir užtikrina ląstelių apsaugą nuo oksi-dacinio streso sukeliamų baltymų, riebalų ir lipidų pažaidų.

1.11. Oksidacinis stresas ir hipoksija

Visų žinduolių organams reikalingas pakankamas ir pastovus deguonies tiekimas, kad būtų užtikrinti biometaboliniai procesai, tokie kaip oksidacinis fosforilinimas, mitochondrinio kvėpavimo metu. Hipoksija sukelia ne tik ūmius pažeidimus, tokius kaip išeminė širdies liga, bet ir lėtinius

gimus, tokius kaip inkstų fibrozė. Hipoksija ir oksidacinis stresas yra ga-lutinis ir bendras daugelio pažeidimų ir ligų rezultatas [75].

Oksidacinis stresas hipoksijos metu yra kaip paradoksas [75]. OS gali sukelti ne tik hiperoksija bet ir mažėjantis dalinis deguonies slėgis (PaO2).

Hipoksijos metu ATF gaminama vykstant anaerobinei glikolizei, o lieka-masis deguonies kiekis palaiko oksidacinės ATF gamybą trikarboksilo rūgš-ties ciklą ir elektronų transportavimo grandinę (ETG). Elektronų nuotėkis iš mitochondrinės ETG gamina papildomą ROS kiekį, t. y. sukelia OS. Reok-sigenacija arba didelis deguonies kiekis po hipoksijos gali dar labiau su-stiprinti ROS gamybą [58, 76, 77].

Pagrindinis ROS šaltinis hipoksijos metu – mitochondrija, kuri išskiria citochromą C, atsakingą už mitochondrijų oksidacinį fosforilinimą, dėl to sumažėja ATF sintezė ir padidėja ROS kiekis [78], tuo pačiu metu maži-namas organizmo antioksidacinės sistemos aktyvumas [79, 80] ir visa tai gali sukelti OS organizme.

Nustatyta, kad sergant krūties vėžiu hipoksija sukelia DNR degradaciją ir ląstelės nekrozę, ir to išvada – didėja oksidacinis stresas moters organizme [81].

Eksperimento su žiurkėmis metu jų smegenų ekstraktuose nustatyta, kad žiurkėms, kurios buvo laikomos 6 val. ūminėje sunkioje normobarinėje hipoksijoje (7 proc. O2), oksidantų kiekis buvo reikšmingai padidėjęs, o

antioksidantų kiekis smegenyse buvo reikšmingai sumažėjęs. Po 24 val. reoksigenacijos (21 proc. O2) oksidantų ir antioksidantų kiekiai atitiko

normą [82].

1.12. Oksidacinis stresas ir MED

Mūsų žiniomis, tik dviejuose tyrimuose buvo tirta MED įtaka OS pasi-reiškimui gyvūnų organizme. Nustatyta, kad MED derinys su tiletaminu ir zolazepamu sukėlė OS šunims, toks pats efektas buvo stebimas arkliams, kuriems buvo atliekama kastracija naudojant MED, diazepamo ir izoflurano derinį [83, 84].

1.13. Oksidacinis stresas ir BUT

Kang ir kt. (1998) in vitro tyrime įrodė, kad BUT kaip vaistas turi anti-oksidacinių savybių [85]. BUT derinyje su fentaniliu veikė kaip antiok-sidantas taikant eksperimentinį žiurkių miokardo išemijos ir reperfuzijos pažeidimo modelį [6]. Priešingi rezultatai buvo gauti naudojant BUT derinį su kitomis anestetinėmis medžiagomis. Remiantis Lee (2012) gautais

duomenimis, BUT derinyje su PRO arba tiopentaliu galėjo sukelti OS šunims, kuriems buvo atliekama laparotomija ir gastrotomija [11]. Taip pat BUT derinyje su deksmedetomidinu, midazolamu ir atropinu sukelia OS usūriniams šunims [86].

1.14. Oksidacinis stresas ir BUP

Nustatyta, kad BUP keičia uždegimo ir oksidacinio streso markerių eks-presiją pelėms, atliekant eksperimentus su kolageno sukeltu artritu, ma-žindamas OS [87]. Kang ir kt. (1998) in vitro studijoje taip pat įrodė, kad BUP kaip vaistas turi antioksidacinių savybių [85]. Koch ir kt. (2009) nustatė, kad BUP nesukelia miu-opioidų receptorių endocitozės ir fosfoli-pazės D2 aktyvacijos, tokiu būdu neaktyvuodami ROS sintezės klonuotose žmogaus embriono inkstų ląstelių kultūrose [88]. Tačiau yra gautų ir prie-šingų rezultatų. Nustatyta, kad vyresnio amžiaus žiurkėms 30 dienų naudojant BUP, kaip vaistą nuo skausmo, buvo sukeltas kepenų oksidacinis pažeidimas [89]. Žiurkių, kurioms nuo 7 žiurkingumo dienos buvo skirtas BUP, palikuonių organizme buvo nustatytas OS padidėjimas [90].

1.15. Oksidacinis stresas ir PRO

Daugelio tyrimų metu nustatytas antioksidacinis PRO poveikis žmonėms, šunims ir žiurkėms. Jų metu TOS ir OSI reikšmingai padidėjo, kai TAS sumažėjo. PRO dozė svyravo nuo 6 mg/kg iki 60 mg/kg [11, 44, 91–96]. Viename in vitro tyrime buvo nustatytas antioksidacinis PRO poveikis, jo tik užlašinus ant paruoštų smegenų, kepenų, inkstų, plaučių, širdies ir aortos audinių mėginių. Tyrimo metu susiformavus peroksidams, PRO sustab-dydavo oksidacinius procesus 15–20 min. [5]. Tyrime, atliktame su žmonių eritrocitais, taip pat nustatyta, kad PRO saugo eritrocitus nuo oksidacinio streso [10]. Pooperaciniu periodu, po cholecistektomijos, žmonėms, kuriems buvo taikoma anestezijos indukcija su PRO, nustatytas reikšmingai didesnis antioksidacinių medžiagų kiekis organizme [97].

1.16. Oksidacinis stresas ir SVO

SVO yra ne tik saugus inhaliacinis anestetikas, bet taip pat sumažina OS ir uždegimą įvairiuose eksperimentuose su gyvūnais. Eksperimentai su gyvūnais, naudojant SVO, dažniausiai atliekami pasitelkiant širdies ir kvė-pavimo ligų modelius [98–102]. Nustatyta, kad kartu su PRO, SVO akty-vuoja antioksidacinę organizmo sistemą, tokiu būdu mažinamas OS [103].

Taip pat SVO kartu su PRO mechaniškai ventiliuojamoms kiaulėms turėjo antioksidacinį poveikį jų organizmui [104]. Atliekant bandymus su žiur-kėmis ir joms taikant išemijos modelį nustatyta, kad SVO ir izofluranas didina antioksidacinių medžiagų kiekį organizme. Šie inhaliaciniai anes-tetikai (2 proc. SVO, 1,5 proc. izoflurano) palengvina išemijos padarinius reguliuodami su apoptozės mechanizmu susijusius genus, kurie organizme sumažina apoptozę [98]. Taikant sepsio modelį pelėms, kai akloji žarna ligatūruojama ir punktuojama, nustatyta, jog SVO (1,2 MAK) turi imuno-moduliacinių savybių ir sumažina IL-6 ir MCP-1 kiekį organizme bei pa-didina išgyvenamumą iki 83 proc. [100]. Žiurkėms, jas naudojant eksperi-mentiniame kepenų transplantacijos modelyje, anestezija su SVO sukėlė antioksidacinį poveikį sumažindama serumo lipidų peroksidaciją [102].

Vaikams, kuriems buvo atliekamas hipospadijos chirurginis gydymas, nustatyta, kad bendroji nejautra SVO laikinai padidina antioksidacinį po-veikį organizme [105]. Pooperaciniu periodu po cholecistektomijos žmo-nėms, kuriems buvo taikoma SVO anestezija, nustatytas reikšmingai di-desnis antioksidacinių medžiagų kiekis organizme [97].

1.17. Oksidacinis stresas ir pilvo ertmės operacijos

Reikšmingai padidėjęs OSI lygis ir sumažėjęs TAS lygis buvo stebimi šunims, praėjus 90 min. po pneumoperitoniumo sukėlimo laparoskopinių operacijų metu [106]. Dėl pneumoperitoniumo atsiradusi išemija, kurią vėliau keičia reperfuzija (sustabdžius CO2 tiekimą) turi įtakos padidėjusiai

ROS gamybai ir dėl to atsirandantiems ląstelių pažeidimams [107].

Normaliai, deguonies įtempimas (angl. oxygen tension) pilvo ertmėje ir vidaus organuose yra žymiai mažesnis (< 40 mm Hg) nei atmosferoje [108, 109]. Kai laparatomijos metu pilvo ertmė yra atveriama, vidaus organai yra veikiami milžiniško kiekio deguonies molekulių, dėl to organizme padidėja oksidacinis stresas [108, 110].

1.18. Oksidacinis stresas ir operacinė žaizda

Deguonis yra labai svarbus faktorius, kuris dalyvauja žaizdos gijimo eigoje. Jis apsaugo žaizdas nuo infekcijos, skatina angiogenezę, didina kera-tinocitų diferenciaciją, migraciją, ir re-epitelizaciją, skatina fibroblastų proli-feraciją ir kolageno sintezę bei skatina žaizdos susitraukimą [111–113].

Operacinės žaizdos vietoje dėl metaboliškai aktyvių ląstelių sunaudojamo didelio deguonies kiekio ir pažeistų kraujagyslių, žaizdos mikroaplinka yra gana hipoksiška. Jeigu žaizdos oksigenacija neatkuriama, kaip hipoksijos

pasekmė padidėja ROS gamyba. Padidėję ROS kiekiai viršija normą ir su-kelia papildomus operacinės žaizdos audinių pažeidimus bei blogina žaizdos gijimą [111–114].

1.19. Psichogeninis stresas ir oksidacinis stresas

Terminas stresas apima keletą skirtingų sąvokų: fiziologinis stresas, psichogeninis stresas ir distresas [115]. Fiziologinis stresas apibūdinamas kaip organizmo atsakas į teigiamus ar neigiamus fizinius, sisteminius ar aplinkos pokyčius, kurie sutrikdo organizmo homeostazę. Neigiamą fizio-loginį stresą gali sukelti sisteminės ligos, trauma, chirurginė intervencija. Psichogeninis stresas apibūdinamas kaip organizmo atsakas į psichologinius ar socialinius pokyčius, kurie sutrikdo psichologinę gyvūno gerovę. Nei-giamas psichogeninis stresas naminiams gyvūnams gali pasireikšti su jais atvykus į naują vietą, pvz., veterinarijos kliniką, atskyrus juos nuo savi-ninkų, kai atliekamos invazinės procedūros ir pan. [116]. Stresas gali tapti distresu, kai gyvūnas negali palaikyti normalios organizmo homeostazės esant varginančiam fiziologiniam ar psichogeniniam stresui ir kai tas gali pakenkti psichinei gyvūno gerovei [115].

Stresinės situacijos gali pakenkti gyvūno gerovei ir gali turėti įtakos įvairioms organizmo sistemoms, ypač pagumburio-hipofizės-prieinkstinių liaukų ašiai. Esant stresinėms situacijoms organizmo ląstelėse gali atsirasti įvairių biocheminio ir molekulinio lygmens pokyčių. Streso metu organiz-mas išskiria įvairius hormonus, tarp jų – adrenaliną bei kortizolį [57, 117– 123]. Nustatyta, kad kortizolis ir kortikosteronas dažniausiai matuojami žmonių ir šunų organizme, norint nustatyti jų kiekį psichogeninio streso metu [124–126]. Adrenalinas sukelia širdies susitraukimų ir kvėpavimo padažnėjimą, o kortizolis slopina imuninę sistemą [117–123]. Šie fizio-loginiai pokyčiai gali paveikti ROS susidarymą ir tai gali sukelti OS or-ganizme. Pernelyg didelis ROS kiekis neigiamai veikia biologiškai svarbias molekules, tokias kaip DNR, lipidai, angliavandeniai, baltymai, ir sukelia ląstelių membranų ir branduolio pažeidimus. Pažeista ląstelių DNR sukelia karcinogenezę ir mutagenezę, o baltymų pažeidimai deaktyvuoja fermentus [10, 57, 107, 119, 120, 127, 128].

2.

TYRIMŲ METODAI

Tyrimai atlikti 2014–2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patobiologijos katedroje, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, LSMU Kardiologijos instituto Ląstelių kultūrų laboratorijoje. Tyrimas buvo atliktas laikantis Lietuvos gyvūnų gerovės už-tikrinimo reikalavimų (Nr. B1-866, 2012; Nr. XI-2271, 2012) ir Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nurodyto dokumento (Nr. B6-(1.9)-855, 2017-03-28) nurodymais. Gyvūnų savininkai informuoti apie atliekamą tyrimą ir gauti jų sutikimai dėl dalyvavimo tyrime, kraujo mė-ginių ėmimo tyrimo metu.

2.1. Tyrimo etapai Tyrimas buvo atliekamas trimis etapais:

I etapo tyrimai vykdyti su 30 šunų (16 patinų ir 14 patelių), sveriančių 12,4 ± 3,3 kg, 15–18 mėn. amžiaus, kurie buvo atvežti ovariohisterek-tomijos (OHE) arba orchekovariohisterek-tomijos (OE) operacijai. Vykdant tyrimus naudota MED ir BUT. I grupės šunims naudota MED (0,014 mg/kg) ir BUT (0,14 mg/kg), II grupės šunims – MED (0,024 mg/kg) ir BUT (0,24 mg/kg). Tyrimas buvo atliekamas siekiant nustatyti, kurios iš parinktų vaistų dozių užtikrintų reikiamą sedacijos gylį bei fiziologinės normos ribose išliekantį širdies ir kvėpavimo sistemų darbą. Sedacinės medžiagos BUP dozių tyrimas atliktas nebuvo, remtasi literatūroje nurodytais duomenimis.

II etape buvo atliekamas psichogeninį stresą patyrusių šunų tyrimas, kuriame dalyvavo 9 šunys, sveriantys 17,3 ± 2,0 kg, 22,1 ± 3,5 mėn. am-žiaus, kurie buvo atvežti OHE arba OE operacijai ir stacionarizuoti vete-rinarijos klinikos stacionare 12 val. prieš numatomą operaciją. Tyrimas bu-vo atliekamas, norint nustatyti, kokią įtaką psichogeninis stresas turi oksi-dacinio streso pasireiškimui organizme.

III etape buvo atliekamas skirtingų anestezijos protokolų įtakos oksi-dacinio streso pasireiškimui tyrimas, į kurį buvo įtraukti 48 šunys, tačiau kriterijus atitiko (žr. 2.2 skyrių) tik 39 šunys, sveriantys 15,8 ± 1,6 kg, 25,6 ± 3,0 mėn. amžiaus, kurie buvo atvežti OHE arba OE operacijai. Į šį tyrimų etapą, kaip papildoma grupė, buvo įtraukti ir antrojo etapo šunys.

2.2. Tiriamieji gyvūnai, tiriamųjų grupių sudarymas

I ir III etapuose buvo atliktas atsitiktinių imčių tyrimas. Visuose etapuose dalyvavę šunys buvo įvertinti pagal įtraukimo / neįtraukimo kriterijus.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

• Šuns amžius – nuo 6 mėn. iki 4 metų. • Fizinė būklė pagal ASA atitinka I klasę.

• Visi vidutinių veislių šunys (išskyrus brachiocefalikus). Neįtraukimo kriterijai:

• Gretutinės ligos.

• Brachiocefalikas, mažos arba didelės veislės šuo. • Fizinė būklė pagal ASA neatitinka I klasės. • Šuo vyresnis nei 4 m.

• Statistiškai patikimai skiriasi bent vienas iš pradinių / kontrolinių TAS, TOS ir OSI rodiklių (II ir III etapo šunims).

• Anestezijos metu buvo panaudoti kiti medikamentai nei nurodyti tyrime (I ir III etapo šunims).

2.3. Tiriamųjų šunų tinkamumo įvertinimas

Šunys buvo alkinami 12 val., o vanduo buvo paimtas likus 2 val. iki operacijos. Visų tyrimo etapų šunims buvo atlikta klinikinė apžiūra, kraujo morfologinis ir biocheminiai bei rentgeninis krūtinės ląstos tyrimai ir įver-tintas jų tinkamumas tyrimams. Tyrimams buvo naudojami tik sveiki šunys.

2.3.1. Klinikinis tyrimas

Klinikinio tyrimo metu surenkama informacija apie pacientą: gyvūno rūšis (šuo), veislė (mišrūnas, veislinis), amžius, lytis (patelė, patinas), svoris (kg), įmitimas. Įvertinama gyvūno priešoperacinė būklė nustatant ir įver-tinant gleivinių spalvą (GS) (balta, rausva, intensyviai rožinė), kapiliarų pri-sipildymo laiką (1, 2, 3 s) (KPL), širdies susitraukimų dažnį (ŠSD) (trinks-niai / min.), ritmingumą ir pašalinių garsų pobūdį (jei girdimi auskul-tuojant), kvėpavimo dažnį (KD) (įkvėpimai / min.) ir garsus, kūno tempe-ratūrą (KT) (°C). GS nustatoma vizualiai vertinant dantenų gleivinės spalvą. KPL nustatomas pirštu spaudžiant dantenų gleivinę 3 s (gleivinė spaudimo vietoje pabąla ir atleidžiant stebima, per kiek laiko gleivinė atgauna pirminę spalvą). ŠSD matuojamas auskultuojant krūtinės ląstos sritį kairiojoje pusėje stetoskopu (3M™ Littmann® Cardiology IV™ Stethoscope) 60 s. KD skaičiuojamas vizualiai stebint gyvūno krūtinę ir pilvą 60 s. KT matuojama į analinę angą įvedant skaitmeninį termometrą, jį įjungus laukiama garsinio signalo, nurodančio KT matavimo pabaigą. Visi šunys buvo pasverti kalib-ruotomis svarstyklėmis (Kruuse PS250, Langeskov, Denmark), įvertintas jų

įmitimas (2.3.1.1 lentelė). Šunų įmitimas vertintas pagal lentelę – taškų sistemą, nuo 1 iki 5. Intraveninis kateteris (Bio-Flon, Haryana, India) buvo įvestas į kairiosios arba dešiniosios priekinės kojos v. cephalica.

2.3.1.1 lentelė. Šuns įmitimo vertinimas [129]

1 Liesas šuo

Šonkaulių, juosmens slankstelių, dubens kaulų ir kitų kaulų iškilimai lengvai pastebimi.

Riebalinio audinio nėra.

Akivaizdus juosmens ir pilvo linkis. 2 Nepakankamai _{įmitęs šuo}

Šonkauliai lengvai apčiuopiami.

Jaučiamas minimalus kiekis riebalinio audinio. Juosmens linkis ryškus žiūrint iš viršaus. Pilvo linkis akivaizdžiai matomas.

3 Idealaus svorio _šuo Šonkauliai apčiuopiami, tačiau jų nesimato. Pasibaigus šonkauliams juosmuo išryškėja žiūrint iš viršaus. Pilvo linkis matomas žiūrint iš šono.

4 Per didelio _{svorio šuo}

Šonkauliai apčiuopiami, jaučiamas nedidelis kiekis riebalinio audinio pertekliaus.

Riebalinis audinys atsidėjęs juosmens srityje ir ant uodegos pagrindo. Pilvo linkis sunkiai pastebimas.

5 Nutukęs šuo

Šonkauliai neapčiuopiami, padengti dideliu kiekiu riebalinio audinio, arba gali būti čiuopiami tik stipriai spaudžiant. Didelis kiekis riebalų padengęs juosmens ir uodegos pagrindo sritį. Juosmens linkio nesimato.

Pilvas nukaręs.

2.3.2. Rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas

Krūtinės ląstos rentgeninis tyrimas buvo atliekamas rentgeno aparatu (LX125V, JAV). Krūtinės šoninės projekcijos rentgenogramos buvo atlie-kamos neseduotiems gyvūnams suteikus dešinę šoninę padėtį. Atliekant rentgenogramą, priekinės kojos patraukiamos į priekį, kad peties juostos raumenų šešėliai neuždengtų plaučių širdinių skilčių šešėlių [130].

2.3.3. Kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai

Kraujo mėginiai visiems šunims buvo imami iš v.jugularis į vienkartinius mėgintuvėlius su antikoaguliantu ličio heparinu (BD Vacutainer, JAV) – biocheminiams kraujo tyrimams, ir į vienkartinius mėgintuvėlius su anti-koaguliantu EDTA (BD Vacutainer, JAV) – morfologiniams kraujo tyri-mams. Mėginiai buvo iš karto ištiriami automatiniais kraujo morfologiniu

Mythic 18 Vet (Orphee, Prancūzija) ir biocheminiu Spotchem EZ SP-4430 (Arkray, Olandija) analizatoriais. Buvo atliekami morfologinių kraujo rodiklių: eritrocitų, hematokrito, leukocitų, trombocitų tyrimai. Taip pat atlikti biocheminių kraujo rodiklių: šlapalo (UREA), kreatinino (CREA), gliukozės (GLU), bendrųjų baltymų (B.BALT.), aspartato aminotransfe-razės (AST) ir šarminės fosfatazės (ALP) kiekio tyrimai naudojant daugia-parametrines juosteles Panel V (Arkray, Olandija).

Visų šunų sveikatos būklė buvo priskirta ASA I klasei pagal Amerikos Anesteziologų bendrijos klasifikaciją (2.3.3.1 lentelė), remiantis klinikine apžiūra, kraujo morfologinių ir biocheminių tyrimų rezultatais, krūtinės ląstos rentgenogramomis.

2.3.3.1 lentelė. Amerikos anesteziologų bendrijos klasifikacija

ASA I – šiai klasei priskiriami pacientai, kurių sveikatos būklė yra labai gera. Rizika bendrosios nejautros metu tokiems gyvūnams yra minimali.

ASA II – šiai klasei priskiriami pacientai su nežymiais organizmo sutrikimais, kurie yra kompensuojami. Šiems pacientams nustatomos sisteminės ligos, sukeliančios nežymius sveikatos sutrikimus. Šiai klasei yra priskiriami naujagimiai, vyresnio amžiaus šunys ir katės bei nutukę gyvūnai.

ASA III – šiai klasei priskiriami pacientai, sergantys nesunkiomis ar vidutinio sunkumo sisteminėmis ligomis, kurios sukelia lengvus ir vidutinio sunkumo sveikatos sutrikimus, t. y. mažakraujystę (anemiją), dehidraciją, karščiavimą, širdies ūžesius ir pan.

ASA IV – šiai klasei priskiriami pacientai, sergantys sunkiomis sisteminėmis ligomis, kurios kelia didelę riziką normaliai paciento sveikatos būklei. Gyvūnui gali pasireikšti tokie klinikiniai požymiai kaip sunki dehidracija, šokas, uremija, toksemija, aukšta temperatūra, nekompensuojamos širdies ligos, nekompensuojamas diabetas, plaučių ligos.

ASA V – šiai klasei priskiriami gaištantys, terminalinės būklės pacientai. Tokiems pa-cientams chirurginė intervencija dažniausiai atliekama todėl, kad būtų pašalintas gyvybei pavojingas veiksnys, pvz.: vidinis kraujavimas, kiaurinės krūtinės ląstos traumos ir pan. Remiantis Amerikos anesteziologų draugijos (ASA) fizinės būklės klasifikacijos sistemos nurodymais; www. asahq.org. ASA, Amerikos anesteziologų asociacija.

2.4. Šunų paskirstymas į grupes ir tyrimo eiga

I etape kriterijus atitiko visi tyrime dalyvavę 30 šunų, kurie buvo pa-dalinti į I (n = 15) ir II (n = 15) grupes. I grupės šunims naudota MED (0,014 mg/kg) ir BUT (0,14 mg/kg), II grupės šunims – MED (0,024 mg/kg) ir BUT (0,24 mg/kg). Atsitiktinis šunų paskirstymas į tiriamąsias grupes atliktas naudojant vokų, kuriems suteikta chronologinė skaičių seka,

metodą. Kiekvienam tiriamajam paskirtas identifikacijos numeris, kuris naudotas atliekant tyrimą.

II etape kriterijus taip pat atitiko visi tyrime dalyvavę šunys, 5 patelės ir 4 patinai (n = 9). Visi šunys buvo priskirti į psichogeninį stresą patyrusių šunų grupę. Veterinarijos klinikos stacionare šie šunys buvo palikti 12 val. prieš operaciją pačių savininkų sprendimu. Šiame etape dalyvę šunys buvo paskirti į PMEDBUP (psichogeninį stresą patyrusių šunų medetomidino hidrochlorido / buprenorfino hidrochlorido grupė) grupę. Šie šunys toliau dalyvavo III tyrimų etape ir jiems buvo taikomas MEDBUP sedacijos protokolas (PMEDBUP gr.) (2.4.2 pav.).

III etape kriterijus atitiko 39 šunys, kurie buvo padalinti į 2 grupes, atsižvelgiant į lytį – 25 patelės ir 14 patinų. Tiriamieji patelės ir patinai buvo atsitiktinai priskirti į vieną iš dviejų tiriamųjų grupių – MEDBUT tomidino hidrochlorido / butorfanolio tartrato grupė) arba MEDBUP (mede-tomidino hidrochlorido / buprenorfino hidrochlorido grupė) (2.4.1 pav.). Atsitiktinis šunų paskirstymas į tiriamąsias grupes atliktas naudojant vokų, kuriems suteikta chronologinė skaičių seka, metodą. Kiekvienam tiriamajam paskirtas identifikacijos numeris, kuris naudotas atliekant tyrimą.

2.4.1 pav. III etapo šunų paskirstymas į grupes ir tyrimo eiga (I)

Iš III etapo MEDBUP grupės šunų atsitiktine tvarka buvo atrinkti 9 šunys (5 patelės ir 4 patinai), kurių duomenys buvo naudoti palyginti su PMEDBUP grupe, ir kurie buvo paskirti į NMEDBUP (psichogeninio streso nepa-tyriusių šunų medetomidino hidrochlorido / buprenorfino hidrochlorido grupė) (2.4.2 pav.). Atsitiktinis šunų skyrimas į šią grupę atliktas naudojant vokų metodą.

2.4.2 pav. III etapo šunų paskirstymas į grupes ir tyrimo eiga (II)

2.4.1. I etapo šunų sedacijos, paruošimo operacijai ir anestezijos protokolų aprašymas

I grupės šunys (n = 15) gavo mažesnes medetomidino hidrochlorido 0,014 mg/kg (Cepetor® 1 mg/ml, CP Pharma Handelsgesellschaft mbH, Burgdorf, Vokietija) ir butorfanolio tartrato 0,14 mg/kg dozes (Butomidor®, 10 mg/ml, Richter Pharma AG., Wels, Austrija), o II grupės šunys (n = 15) – didesnes MED (0,024 mg/kg), ir BUT (0,24 mg/kg) dozes. Sedacinių medžiagų injekcijos buvo atliekamos į raumenį (IM). Dozės buvo parinktos remiantis kitų autorių atliktais panašiais tyrimais. Ketoprofenas (2 mg/kg) buvo įvestas IM po operacijos (Ketofen 1 proc., Merial, Toulouse, Cedex, Prancūzija). Įvedus sedacines medžiagas, šunys buvo laikomi narve 15 min. prižiūrint veterinarijos gydytojui. Anestezijos indukcija buvo sukelta IV

MEDBUP patelių grupė

(n = 14) MEDBUP patinų grupė (n = 6)

NMEDBUP grupė (n = 9) (5 patelės ir 4 patinai)

Palygintas kortizolio kiekis, TAS, TOS ir OSI

PMEDBUP grupė (n = 9) (5 patelės ir 4 patinai)

švirkščiant propofolį (PRO) (Propofol 10 mg/ml, 20 ml amp, Fresenius Kabi, Švedija), praėjus 20 min. po sedacinių medžiagų įšvirkštimo. PRO IV buvo švirkščiamas iki refleksų išnykimo, kad būtų įmanoma įvesti endo-trachėjinį vamzdelį. Bendrosios nejautros pradžia buvo laikoma, kai akių obuoliai buvo užsivertę žemyn, nebuvo akies voko (AVR) (tikrinimas švel-niai liečiant medialinį arba lateralinį akies kampą ar švelšvel-niai braukiant per blakstienas, esant negiliai anestezijai matomas dalinis arba visas akies vokų užsivėrimas (mirktelėjimas)) kojos atitraukimo (KAR) (tikrinamas sužny-biant tarpupirščius jungiančią odos plėvę arba tvirtai spaudžiant nago apynagę, esant nepakankamam anestezijos gyliui, gyvūnas pritraukia galūnę prie kūno), apatinio žandikaulio (AŽR) (viena ranka suimamas apatinis žandikaulis ir jį patraukus žemyn šuo pražiodinamas be papildomų pastan-gų) refleksų. Šunys buvo preoksigenuojami ant snukio uždėjus deguonies kaukę. Po preoksigenacijos atliekama intubacija endotrachėjiniu vamzdeliu. Endotrachėjinio vamzdelio dydis buvo pasirenkamas atsižvelgiant į šuns dydį ir svorį. Po intubacijos endotrachėjinis vamzdelis buvo prijungiamas prie anestezijos aparato (Mindray WATO EX-35), kuriame prijungtas kali-bruotas sevoflurano garintuvas (Penlon Sigma Delta, Abingdon, Didžioji Britanija). Anestezija buvo palaikoma SVO (1,6–2,2 proc.) maišomu su 100 proc. deguonies (2 l / min.), praėjus 25 min. po sedacijos (T2). Visiems šunims buvo skiriama lašinė natrio chlorido 0,9 proc. tirpalo infuzija ski-riant 10 ml/kg/val., prijungta prie 22 dydžio kateterio, įvesto į v. cephalica, naudojant infuzinę pompą (Infusomat® fmS Braun, Melsungen, Vokietija).

Šunys buvo paguldyti ant nugaros, plaukai, dengiantys operacinį lauką, nuskusti, operacinis laukas paruoštas, remiantis aseptikos principais.

2.4.2. III etapo šunų sedacijos, paruošimo operacijai ir anestezijos protokolų aprašymas

MEDBUT grupės šunims buvo įšvirkšta 0,14 mg/kg butorfanolio tartrato, MEDBUP grupės šunims buvo įšvirkšta 0,02 mg/kg buprenorfino hidro-chlorido (Butomidor®, 10 mg/ml, Richter Pharma AG., Wels, Austrija; Bupaq Multidose® 0,3 mg/ml, Richter Pharma AG, Austrija). Abiejų grupių šunims buvo atlikta medetomidino hidrochlorido 0,014 mg/kg injekcija (Cepetor® 1 mg/ml, CP Pharma Handelsgesellschaft mbH, Burgdorf, Vo-kietija). Sedacinių medžiagų injekcijos buvo atliekamos IM (T01). Dozės buvo parinktos, remiantis sedacinių medžiagų charakteristikomis. Ketopro-fenas (2 mg/kg) buvo įšvirkštas IM po operacijos (Ketofen 1 proc., Merial, Toulouse, Cedex, Prancūzija). Įšvirkštus sedacines medžiagas, šunys buvo laikomi narve 15 min., prižiūrint veterinarijos gydytojui. Anestezijos induk-cija buvo sukelta IV leidžiant PRO (Propofol 10 mg/ml, 20 ml amp,

senius Kabi, Švedija), praėjus 15 min. po sedacinių medžiagų įšvirkšti-mo. MEDBUT grupės šunims buvo sušvirkšta 1,8 ± 0,3 mg/kg PRO, MEDBUP – 0,99 ± 0,49 mg/kg PRO. PRO IV buvo švirkščiamas iki ref-leksų išnykimo, kad būtų įmanoma įvesti endotrachėjinį vamzdelį. Bend-rosios nejautros pradžia buvo laikoma, kai akių obuoliai buvo užsivertę žemyn, nebuvo AVR, KAR ir AŽR. Šunys buvo preoksigenuojami ant snukio uždėjus deguonies kaukę. Po preoksigenacijos atliekama intubacija endotrachėjiniu vamzdeliu. Endotrachėjinio vamzdelio dydis buvo pasirenkamas atsižvelgiant į šuns dydį ir svorį. Po intubacijos endotra-chėjinis vamzdelis buvo prijungiamas prie anestezijos aparato (Mindray WATO EX-35), kuriame prijungtas kalibruotas SVO garintuvas. Anestezija buvo palaikoma SVO (2–2,5 proc.) maišomu su 100 proc. deguonies (2 l/min.), praėjus 25 min. po sedacijos (T2). Visiems šunims buvo skiriama lašinė Natrio chlorido 0,9 proc. tirpalo infuzija skiriant 10 ml/kg/val., pri-jungta prie 22 dydžio kateterio, įvesto į v.cephalica, naudojant infuzinę pompą (Infusomat® fmS Braun, Melsungen, Vokietija).

Šunys buvo paguldyti ant nugaros, plaukai, dengiantys operacinį lauką, nuskusti, operacinis laukas paruoštas, remiantis aseptikos principais. OHE ir OE buvo pradėtos praėjus 40 min. po sedacijos. Operacijos laikas buvo skaičiuojamas nuo odos pjūvio iki operacinės žaizdos užsiuvimo. OHE buvo atlikta per 65 ± 5 min. visiems pacientams, OE – per 20 ± 5 min. Aneste-zijos laikas buvo traktuojamas kaip laikas nuo sedacijos pradžios iki in-haliacinės narkozės SVO pabaigos (T01-T3). Anestezijos trukmė (T01-T3) OHE pacientams buvo 105 ± 5 min., OE pacientams – 55 ± 5 min.

PMEDBUP grupės šunims buvo taikomas MEDBUP grupės anestezijos protokolas todėl, kad šie šunys dėl patirto streso buvo susijaudinę ir MEDBUT protokolas nebuvo tinkamas šių šunų sedacijai.

2.4.3. I ir III etapo šunų gyvybinių rodiklių matavimo operacijų metu aprašymas

ŠSD, neinvazinis sistolinis (SAS) (mm Hg) ir diastolinis (DAS) (mm Hg) arteriniai kraujospūdžiai, periferinio kraujo įsotinimas deguonimi (SpO2)

(proc.), KD, iškvepiamas anglies dvideginis (EtCO2) (mm Hg), KT, buvo

matuojami veterinariniu gyvybinių rodiklių stebėsenos aparatu (iM8 VET, Edan, Vokietija). Taip pat buvo stebima KPL, GS, AŽR, KAR, AVR. KT buvo matuojama paciento stebėsenos aparato specialų daviklį įvedant į stemplę, išmatuota temperatūra rodoma monitoriaus ekrane. ŠSD matuo-jamas uždėjus elektrodus dešiniosios ir kairiosios pusės pažastų srityse ir ties kairiosios kojos kirkšnimi. SAS ir DAS matuojama naudojant stan-dartinį oscilometrinį metodą. Manžetės dydis pasirenkamas atsižvelgiant į