LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ugnė Petkevičiūtė
Dviejų skirtingų bendrosios nejautros schemų taikymas šunims
atliekant neinvazines diagnostines procedūras
Application of two different general anesthesia protocols for dogs
during non-invasive diagnostic procedures
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. Ligita Zorgevica - Pockeviča
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Dviejų skirtingų bendrosios nejautros schemų taikymas šunims atliekant neinvazines diagnostines procedūras “.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Ugnė Petkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Ugnė Petkevičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Lekt. Ligita Zorgevica - Pockeviča
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Doc. dr. Birutė Karvelienė
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai:
1)_____________________________________________________________________ 2)_____________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. BENDROJI NEJAUTRA ... 81.2. GYVYBINIŲ RODIKLIŲ STEBĖSENA ... 9
1.3. BENDROSIOS NEJAUTROS GYLIS ... 10
1.4. BUTORFANOLIO TARTRATAS ... 11
1.5. MEDETOMIDINO HIDROCHLORIDAS ... 12
1.6. PROPOFOLIS ... 13
1.7. KOMPLIKACIJOS, SUSIJUSIOS SU MEDIKAMENTŲ PANAUDOJIMU BN METU... 16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18
3. REZULTATAI ... 23
3.1. ŠUNŲ FIZIOLOGINIŲ RODIKLIŲ KITIMAS TAIKANT DVI SKIRTINGAS BN SCHEMAS ... 26
3. 2. 1. Šunų fiziologinių rodiklių svyravimas BN metu ... 26
3. 2. 2. Anestetinių medžiagų poreikis BN sukėlimui ir palaikymui ... 33
3.2. KOMPLIKACIJŲ PASIREIŠKIMAS TAIKANT DVI SKIRTINGAS BN SCHEMAS ... 36
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38 5. IŠVADOS ... 40 6. REKOMENDACIJOS ... 41 7. PADĖKA ... 42 8. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43 PRIEDAI ... 48
4
SANTRAUKA
Dviejų skirtingų bendrosios nejautros schemų taikymas šunims atliekant neinvazines diagnostines procedūras
Ugnė Petkevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Magistro baigiamasis darbas buvo atliktas 2016 – 2017 metais, X smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Mano darbo tikslas buvo įvertinti ir palyginti dvi skirtingas šunų bendrosios nejautros schemas atliekant neinvazines diagnostines procedūras.
Buvo tirti 80 skirtingo amžiaus, lyties, veislės, įmitimo šunys. Tiriamieji suskirstyti į dvi pagrindines grupes pagal bendrosios nejautros schemą: I grupėje šunims taikyta medetomidino hidrochlorido, butorfanolio tartrato ir propofolio bendrosios nejautros schema, II grupėje bendroji nejautra sukeliama propofoliu. Pagal šunų būklę sugrupuoti į anestezijos rizikos grupes.
Tyrimui pasirinktos procedūros buvo neinvazinės tam, kad nebūtų sukelti papildomi dirginimai gyvūnui, turintys įtaką gyvybinių rodiklių pokyčiams. Bendrosios nejautros metu buvo stebima gyvūnų širdies darbo dažnis, įkvėpimų dažnis, kūno temperatūra, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas, taip pat akies voko, apatinio žandikaulio ir giliojo skausmo refleksai. Nustatomas bendrosios nejautros gylio laispnis. Gyvybinių rodiklių duomenys fiksuojami kas 5 minutes ir užrašomi specialiai sudarytoje bendrosios nejautros schemoje.
Gauti duomenys suvesti ir apdoroti statistinės analizės paketu Microsoft Excel 2010. Apskaičiuoti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp požymių korealiacijos koeficientu ir duomenų patikimumas chi-kvadrato testu. Grafiškai pavaizduoti skirtingų bendrosios nejautros schemų šunų širdies darbo dažnio, kvėpavimo dažnio ir kūno temperatūros pokyčiai bendrosios nejautros metu.
Tyrimo metu pastebėta, kad naudojant I BN schemą dažniau nustatyta bradikardiją, o II BN schemoje – bradipnėja. Abiejose grupėse laikėsi aukšta kūno temperatūra (hipertermija). Sukeliant bendrąją nejautrą tik propofoliu, šunims pasireiškė apnėja, nistagmas, spontaniniai raumenų susitraukimai. Dažniau gyvybiniai rodikliai siekė kritines ribas III anestezijos rizikos grupės šunims, taikant I BN schemą, o taikant II BN schemą – II anestezijos rizikos grupės šunims. Naudojant anestetikų kombinacijas, jų aplikavimo kiekis mažesnis (p <0,01). Susijaudinusiems gyvūnams, reikalingos didesnės vaistų dozės (p <0,01).
Raktažodžiai: bendroji nejautra, bendrosios nejautros gylio laipsnis, bendrosios nejautros schema, butorfanolio tartratas, medetomidino hidrochloridas, propofolis.
5
SUMMARY
Application of two different general anesthesia protocols for dogs during non-invasive diagnostic procedures
Ugnė Petkevičiūtė Master’s Thesis
Master's thesis was written in 2016 - 2017 years in X small animal clinic.
The aim was to evaluate and compare the two different schemes of general anesthesia of dogs in non-invasive diagnostic procedures. It was 80 different age, sex, breed, body condition exploratory dogs. They were divided into two main groups according to the protocols of general anesthesia: Group I: dogs were applied anesthesia scheme of medetomidine, butorphanol and propofol and in Group II general anesthesia was induced by propofol. According to the condition of dogs, they were grouped into risk groups of anesthesia.
The study was selected as a non-invasive procedure in order not to cause additional irritation affectings, which could cause physiological parameters changes. Dogs were monitored during general anesthesia. To be more precise, it was checked dog’s heart rate, respiratory rate, rectal temperature, mucous membrane color, capillary filling time, anesthesia depth, palpebral reflex, lower jaw reflex and deep pain reflex every 5 minutes.
Futher, all of the results were written in the protocol of general anesthesia. By the way, all of variation of dog’s heart rate, respiratory rate and body temperature during anesthesia were graphically represented. The data was processed by statistical analysis programme of Microsoft Excel 2010. Speaking generally, the statistically significant relationships between findings were calculated by coefficient of correlation. Also, it was estimated the validity of findings by the chi-square test.
In the course of the study, it was observed that bradycardia was the main complication of dogs in the I protocol of general anesthesia. More over, bradypnea was often established in dogs of the II protocol of general anesthesia. In both groups, high body temperature (hyperthermia) was observed. What is more, apnea, nystagmus, spontaneous muscle contractions in dogs were resulted in general anesthesia with propofol alone. In more frequent cases, the vital signs of dogs reached critical limits in the III risk group by I protocol of general anesthesia. Otherwise, in II protocol of general anesthesia group the vital signs of dogs reached critical limits in the II risk group. When combined anesthetics were used, the amount of it application was lower (p <0.01). Besides, excited animals require higher doses of drugs (p <0.01).
Key words: general anesthesia, anesthesia, degree of depth of anesthesia, medetomidine, butorphanol, propofol.
6
SANTRUMPOS
BN – bendroji nejautra
BUN – šlapalas (angl. blood urea nitrogen) GLU – gliukozės (angl. glucose)
KLP – kapiliarų prisipildymo laikas
NO – azoto monoksidas (angl. nitrogen oxide)
PCV – suspaustų ląstelių tūris (angl. packed cell volume) TP – bendrieji baltymai (angl. total protein)
7
ĮVADAS
Šiuolaikinėje veterinarinėje medicinoje gyvūnas neturi nugaišti bendrosios nejautros metu. Gyvūno būklė prieš procedūra turi būti kruopščiai išanalizuota ir įvertinta. Remiantis gauta informacija apie būklę, parenkama saugiausia bendrosios nejautros shema. Mažai invazyvių diagnostikos procedūrų metu, pavyzdžiui rentgeninio tyrimo, bendroji nejautra sukeliama tam, kad gyvūnas nejaustų skausmo, streso, nesužalotų šeimininkų ir veterinarijos gydytojų. Bendroji nejautra yra medikamentiškai sukelta būsena, kai gyvūnas netenka sąmonės, atsipalaiduoja jo raumenys ir negali priešintis. Tokį pacientą lengviau pozicionuoti reikiamai projekcijai. Taip pat, procedūra tampa sklandesnė, trunka trumpiau, gaunamos kokybiškesnė rentgenogramos. Augintinių savininkai suvokdami aneztezijos teigiamus ir neigiamus aspektus, vis dažniau leidžia veterinarijos gydytojams gyvūną narkotizuoti diagnostiniais tikslais. Veterinarijos gydytojas – rentgenologas atlikdamas rentgeninį tyrimą privalo užtikrinti kuo mažesnę apšvitos sklaidą, tenkančią tiek padedančiajam asmeniui, tiek gyvūnui (1).
Jei gyvūnas yra choleriško būdo, neramus, agresyvus, įsibaiminęs, jo fiziologiniai rodikliai tokie kaip: širdies darbo dažnis, įkvėpimų dažnis ir kūno temperatūra, būna pakilę. Gyvūno suvaldymas, nuraminimas ir fiksavimas tampa beveik neįmanomas. Tokiu atveju, susijaudinusiam gyvūnui rekomenduojama sukelti sedaciją arba bendrąją nejautrą, priklausomai nuo procedūros sudėtingumo ir skausmingumo (2).
Bendrosios nejautros schema parenkama pagal gyvūno būklę, amžių, veislę, temperamentą, diagnostikos trukmę ir pobūdį. Apskaičiuojamos vaistų dozės, intraveninių infuzinių skysčių kiekis ir aplikavimo greitis. Anesteziologas stebi gyvūno būklę, gyvybinius rodiklius ir pagal poreikį aplikuoja anestetikus. Siekiant užtikrinti sklandų gyvūno pabudimą ir saugumą bendrosios nejautros metu, nuolat kontroliuojami jo gyvybiniai rodikliai (1).
Darbo tikslas: įvertinti ir palyginti dvi skirtingas šunų bendrosios nejautros schemas atliekant neinvazines diagnostines procedūras.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti anestezijos (bendrosios nejautros) rizikos grupes atsižvelgiant į šunų sveikatos būklę.
2. Įvertinti šunų fiziologinių rodiklių kitimą taikant dvi skirtingas bendros nejautros schemas (I - medetomidino hidrochloridas, butorfanolio tartratas ir propofolis, II - tik propofolis). 3. Išanalizuoti anestetinių medžiagų poreikį sukeliant ir palaikant bendrąją nejautrą
neinvazinių diagnostinių procedūrų metu.
4. Įvertinti ir išanalizuoti komplikacijas, siejamas su tyrime taikytomis skirtingomis bendrosios nejautros schemomis.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendroji nejautra
Bendroji nejautra taikoma siekiant tikslingai išvengti sąmoningos reakcijos į skausmą, nuraminti agresyvų gyvūną, atpalaiduoti skeleto skersaruožius raumenis atliekant manipuliacijas (1). Pasak, veterinarijos gydytojos Chain N. (2017) rentgenologinio tyrimo metu privaloma atlikti bendrąją nejautrą (3). Jei manipuliacija skausminga ir sukelianti diskomfortą, dauguma nenarkotizuotų pacientų susiriečia ir agresyviai reaguoja į manipuliacijas (4). Tokiais atvejais, taikoma bendroji nejautra. Gyvūnui parenkami tokie medikamentai ir apskaičiuoajama dozė, kurie sukels norimą bendrosios nejautros gylį, turės minimalų poveikį kardiovaskuliarinei, kvėpavimo sistemoms, užtikrins analgezija ir sklandų pabudimą po bendrosios nejautros (5). Bendrosios nejautros schemos pasirinkimą lemia keletas faktorių - anesteziologo kvalifikacija, atliekamos procedūros tikslas, trukmė, skausmo sukėlimas, gyvūno temperamentas (kuo ramesnis gyvūnas, tuo mažiau anestetinių medžiagų sunaudojama), veislė, amžius, būklė (6).
Prieš BN taikymą rekomenduojama atlikti šiuos etapus: 1. Išsiaiškinti, kada gyvūnas buvo paskutinį kartą šertas. Jis turi būti alkinamas 12-24 val., negirdomi 2 val. iki bendrosios nejautros pradžios. Jauniems ar sergantiems diabetu, skrandžio rūgštingumo padidėjimu taikomas trumpesnis alkinimo periodas: nešeriamas 6-8 val. ir negirdomas 2-4 val. iki procedūros. 2. Įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Atlikti išsamią klinikinę apžiūrą: temperatūros matavimas, širdies darbo ir kvėpavimo dažnio kartų apskaičiavimas per minutę, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas. 3. Išsiaiškinti tikslų šuns amžių. 4. Įvertinti gyvūno įmitimas. Naujausi tyrimai parodė, kad apie 40 proc. šunų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse turi antsvorį 5 - 20 proc. Tokiems šunims dažniau yra apsunkintas kardiovaskulinės ir kvėpavimo sistemos darbas. 5. Nustatyti gyvūno temperamentą. 6. Įvertinti CNS veiklą, atlikti bendrąjį neurologinį tyrimą. 7. Svarbu su šeimininku aptarti augintinio alergijas, chroninius ir lėtinius susirgimus, širdies ir kraujotakos sistemos būklę, vidaus organų funkcionalumą. 8. Pasitikslinti, kokius medikamentus šunys pastaruoju metu yra gavę ar vis dar gauna. Pavyzdžiui, aminoglikozidai gali sutrikdyti nervinius impulsus į raumenis, taip apsunkindami aplikuotų anestetikų poveikį. 9. Pageidaujama atlikti odos apžiūrą. Oda turi būti sveika, švari, nesudirginta, be ektoparazitų. 10. Šeimininkams sutikus, atliekami kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai. Galima atlikti mažiausiai keturių pagrindinių kraujo sudėties rodiklių tyrimą: PCV, TP, GLU, BUN. 11. Patartina, šunis ištirti dėl širdies kirmėlių ir skydliaukės hormonų funkcionalumo. 12. Įvertinamas gyvūnų kraujo krešumas. 73 proc. dobermanų veislės šunys turi Von Willebrand’o faktorių - paveldimą kraujo krešumo sutrikimą. Kraujo plazmoje
9 trūksta kraujo krešėjimo faktoriaus, todėl kraujo krešėjimas užtrunka ilgesnį laiko tarpą arba nesukreša visai. Gyvūnas gali nukraujuoti (1, 2, 6-8).
Leidžiami anestetikai į raumenį ir į veną sukelia bendrąją nejautrą kaip ir inhaliacinė anestezija. Toks medikamentų aplikavimo būdas dažnai taikomas šunims atliekant trumpas procedūras (9). Intraveniniai anestetikai leidžiami per kateterį, kuris parenkamas pagal gyvūno dydį. Periferiniai intraveniniai kateteriai statomi į priekinės kojos dorsomedialiai esančią galvinę veną (V.
Cephalica). Jei abi priekinių kojų venos yra pažeistos, tada ji statomas į galinės kojos poodinę veną
(V. Saphena). Didelių veislių šunims galima statyti į išorinės ausies veną (V. ophthalmica externa
dorsalis). Smulkių veislių atstovams kateteris statomas kaklo išorinėje jungo venoje (V. Jugularis externa) (7, 8, 10).
Remiantis literatūros šaltiniais, endotrachėjinį vamzdelį reikia statyti ne tik gyvūnams anestezuojamiems inhaliacine narkoze, bet ir tiems, kuriems aplikuojami anestetikai į veną (11). Gyvūnui lengviau kvėpuoti per endotrachėjinį vamzdelį, kai bendrosios nejautros metu yra apsunkintas kvėpavimas dėl susilpnėjusio kvėpavimo takų raumenų tonuso. Taip pat, jis naudingas esant komplikuotoms situacijoms, kai reikia suteikti gyvūnui pirmąją pagalbą dėl apnėjos ar kitų kvėpavimo takų sutrikimų (12).
1.2. Gyvybinių rodiklių stebėsena
Gyvūnams atliekant manipuliacijas, jiems nežinomoje aplinkoje, sukeliamas stresas, kuris pasireiškia intensyvesniu kvėpavimu ir greitesniu širdies darbo dažniu. Šilta, sausa, rami aplinka turi būti suteikiama seduojamam gyvūnui tiek bendrosios nejautros pradžioje, tiek atsibudimo momentu (2).
Gyvybinių rodiklių stebėsena bendrosios nejautros metu privaloma. Suleidus anestetinių medžiagų, jie pasiskirsto audiniuose ir paveikia organizmą. Kinta gyvūno kraujo spaudimas, širdies darbo dažnis, psichinė būklė, kvėpavimo ritmas, akies pozicija, akies voko refleksas, apatinio žandikaulio refleksas, giliojo skausmo refleksas, gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo laikas, kūno temperatūra. Šie rodikliai turi būti nuosekliai sekami visą laiką iki pilno gyvūno pabudimo ar kurį laiką po jo. Stebint gyvūno būklę bendrosios nejautros metu, auskultuojamas širdies dažnis ir dūžio stiprumas, skaičiuojamas įkvėpimų dažnis per minutę, matuojama kūno temperatūra ir tikrinami kiti rodikliai (1, 2).
Paciento nuolatinis gyvybinių rodiklių stebėjimas padeda greičiau pastebėti kraujotakos balanso sutrikimus ir sustabdyti tolimesnius organų ar organų sistemų pažeidimus. Bradikardija - širdies darbo sulėtėjimas. Anestezuotiems šunims tai - mažiau nei 45 širdies trinksnių per minutę
10 (1). Kitame literatūros šaltinyje rašoma, kad gyvūno atsipalaidavimo metu normalus širdies darbo dažnis apskaičiuojamas taip: Širdies dažnis = suskaičiuotas širdies dažnis x kūno svoris (kg) – 0,25. Jei bendrosios nejautros metu yra 20% nuokrypis (didesnis ar mažesnis) nuo gautos vertės, manoma, kad pacientui yra prasidėjusi tachikardija arba bradikardija (3). Kapiliarų prisipildymo laikas turi būti mažesnis nei 2 sekundės. Ilgesnė prisipildymo trukmė rodo, kad prasta audinių perfuzija ir oksigenacija (13).
Skysčių terapija bendrosios nejautros metu yra būtina. Reikia nepamiršti, kad anestezuoto gyvūno organizme sutrinka skysčių balansas dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos ir anestetikų poveikio. Todėl intraveniškai aplikuojamais skysčiais turi pasirūpinti veterinarijos gydytojas procedūros metu. Šilti kristaloidiniai tirpalai palaiko tinkamą kraujo spaudimą. Taip pat gyvūnas lengviau keliasi po anestezijos, sumažinama komplikacijų rizika (6). Skysčių terapija bendrosios nejautros metu palaiko optimalią organizmo būklę (1).
Naudojamas specialus lubrikantas akims gleivinės drėgmei užtikrinti (2).
1.3. Bendrosios nejautros gylis
Bendrosios nejautros metu svarbu kontroliuoti gyvūno skausmo jutimą ir bendrosios nejautros gylį (14). Gyliui nustatyti reikia stebėti kvėpavimo ir kardiovaskuliarinės sistemų veiklos pokyčius ir gyvūno refleksus (15). Bendrosios nejautros gylio stadijos:
I stadija: analgezija (nuo medikamentų aplikavimo iki sąmonės netekimo). Šioje stadijoje gyvūnas disorientuotas, refleksai yra, gali pasitaikyti net hiperrefleksija. Pastebimas susierzinimas, suaktyvėjęs širdies darbo dažnis, pagreitėjęs kvėpavimas ar lekavimas. Gali pasireikšti salivacija.
II stadija: susijaudinimas, silpnumas, kuris pereina į ankstyvąją sąmonės netekimo būseną. Šiame etape suaktyvėja parasimpatinės nervų sistema. Aktyvūs ir sąmoningi galvos smegenų centrai yra slopinami, gyvūnas nesuvokia, kur yra, padidėja grėsmė susižaloti. Negilios bendrosios nejautros metu, gyvūnai gali perdėtai jautriai sureaguoti į aplikinius garsus, šviesą, manipuliacijas. Nereaguliarus kvėpavimas - dažnai gilus ir lėtas, sulaikomi įkvėpimai. Akių vokai pilnai atverti, vyzdyss išsiplėtęs dėl simpatinės nervų sistemos stimuliacijos. Gali pasireikšti vėmimas, nevalingas šlapinimasis arba tuštinimasis.
III stadija, kuri skirstoma į 5 etapus. Pirmas etapas: reguliarus kvėpavimas, premedikacijos medikamentai tikslingai paveikia kvėpavimo gylį ir greitį, jis tampa reguliarus, nėra reakcijos į skausmą arba ji labai silpna, kardiovaskulinė sistema mažai paveikta, reguliari. Antras etapas: įkvėpimų dažnis padidėja arba sumažėja, kvėpavimo gylis sumažėja. Kardiovaskulinė sistema šiek tiek slopinama. Trečias etapas: nebesusitraukia tarpšonkauliniai raumenys, akivaizdus kvėpavimo ir
11 širdies dažnio nuslopinimas. Ketvirtas etapas: paralyžiuoti kvėpavimo sistemos raumenys, išsiplėtę vyzdžiai, kardiovaskulinės sistemos sutrikimas, kuris sukelia vazodiliataciją ir hipotensija. Penktas etapas: kvėpavimo sutrikimai lemia kraujotakos ir kvėpavimo takų kolapsą.
IV stadija: Visiška kvėpavimo ir širdies ritmo nefunkcionalumas. Mirtis ištinka per 1 – 5 minutes (14, 16, 17).
1.4. Butorfanolio tartratas
Butorfanolio tartratas - sintetinis opioidas (18). Opioidai naudojami skausmo šalinimui tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje. Dažnai naudojami premedikacijoje padidina gyvūno atsipalaidavimo laipsnį, palengvina perėjimo momentą į giliąją bendrąją nejautrą (19). Opioidai pasirenkami pagal analgezijos stiprumo poreikį, bendrosios nejautros ir pabudimo greitį. Silpnesni opioidai, tuo pačiu ir silpnesni analgetikai, tokie kaip butorfanolis, naudojami kombinacijoje su medetomidinu (20, 21). Tai mišrus agonistas-antagonistas (2). Jis jungiasi su κ -receptoriais ir μ- receptoriais, sukeldamas trumpai veikiančią silpną analgeziją (21). Pagrinde, jis naudojamas kaip analgetikas šunims. Efektyvus visceralinio skausmo analgetikas (2). Kitame literatūros šaltinyje nurodoma, kad butorfanolis nėra gera analgezijos priemonė, ypatingai šunims. Skirtas tik lengvam arba vidutiniam skausmui malšinti. Buvo įrodyta, kad šunims butorfanolis sužadina centrinės nervų sistemos kvėpavimo centrą, tačiau skirtingai nuo opioidų - agonistų – jo neslopina. Taip pat šunims neatpalaiduoja biologiškai aktyvių medžiagų - mediatorių – histamino. Nurodoma, kad pasitaiko atvejų, kai yra slopinama CNS veikla (2, 22).
Butorfanolio veikimas 45 – 90 min. Naudojamas trumpoms procedūroms, kai siekiama sukelti sąmonės praradimą (15). Butorfanolis aplikuojamas į raumenis arba į veną. Puikiai pasiskirsto audiniuose. Vaisto koncetracijos aptinkamos plaučiuose, endokrininės sistemos organų audiniuose, blužnyje, širdyje, riebaliniame audinyje. Medikamentas pereina per placentos barjerą. Šis vaistas metabolizuojamas kepenyse. Šalinamas per kepenis, inkstus ir kartu su išmatomis. Butorfanolio metabolitai neveikia analgetiškai (22). Medikamento dozė – 0,1 – 0,4 mg/kg (23).
Priklausomai nuo dozės, opioidai minimaliai slopina širdies darbą (2). Butorfanolis, kaip sedatyvinis medikamentas, tinkamas pacientams, turintiems kardiovaskulinės sistemos sutrikimus. Kartu su medetomidinu veikia sinergetiškai, jei butorfanolio dozė 20 µg/kg (20). Butorfanolis slopina neigiamą medetomidino poveikį kardiovaskulinei sistemai (18). Pasak kitų autorių, yra nurodoma, kad butorfanolis neigiamai veikia hemodinamiką, lėtina širdies darbą stimuliuodami klajoklį nervą (n. vagus) (1). Kaip nurodyta dar kitame šaltinyje, nors butorfanolis nedaug turi įtakos kardiovaskulinės sistemos veiklai lyginant su kitais opioidais, tačiau butorfanolis gali slopinti
12 širdies ritmą, kai sužadinama parasimpatinė nervų sistema ir sukeliamas arterinio kraujo spaudimo sumažėjimas (22). Sveikiems gyvūnams butorfanolio neigiamas poveikis kvėpavimo sistemai nenustatytas (1). Suleidus didelę dozę – apsunkinamas kvėpavimas, pasireiškia nežymi bradikardija, kuri praeina savaime (24).
Butorfanolis agresyvus, antiemetikas, kontraindikuotinas gyvūnams, turintiems kepenų veiklos sutrikimus, hipotiroidizmą, inkstų nepakankamumą, Adisono ligą, galvos traumą, gali sukelti galvos smegenų disfunkciją, komą. Negalima naudoti šunims su MDR-1 geno mutacija (koliai, australų aviganiai), nes pasireiškia ilgesniu ir sunkesniu atsikėlimu, komplikacijomis (22).
1.5. Medetomidino hidrochloridas
Selektyvūs alfa-2-adrenoreceptorių agonistai naudojami sveikiems šunims kaip sedatyvai, nuskausminamieji ir raumenis atpalaiduojantieji preparatai (25). Vienas jų, medetomidinas, kurį galima naudoti šunims nuo 12 savaičių amžiaus (1). Jis skirtas sukelti sedacijai arba premedikacijai prieš bendrąją nejautrą, aplikuojamas į raumenį arba veną (18, 25). Šio medikamento dozė šunims: 0,002 – 0,4 mg/kg (23). Jei suleidžiama nedidelė dozė medikamento poveikis trunka 0,5 – 1,5 val., jei didelė – iki 3 valandų (24). Perdozavus bendroji nejautra ne gilėja, o ilgėja jos laikas (1). Sunkiau pasiekiamas efektas, kai gyvūnas yra labai susijaudinęs, stresuojantis. Tokiu atveju, jei yra galimybė, gyvūną reikia palikti keletui minučių tylioje, tamsioje patalpoje, kad nurimtų. Suleidus medikamentą, gyvūnai apgyvendinami ramioje patalpoje ar narve 20 minučių su prižiūrinčiu asmeniu (26).
Medetomidino hidrochloridas deriniuose, net ir mažomis dozėmis, gali padidinti kitų vaistų poveikį - tiek sedatyvinį, tiek analgetinį (27). Medetomidino ir butorfanolis kombinacija yra gera ir dažnai naudojama veterinarinėje medicinoje, nes kartu jie sukelia ilgiau trunkančią sedaciją ir gilesnį bendrosios nejautros lygį, nei pavyzdžiui medetomidinas vienas (15) (9). Medetomidino dozė šunims: 0,002 – 0,4 mg/kg, butorfanolio dozė – 0,1 – 0,4 mg/kg į veną arba raumenį. Ši kombinacija gali būti naudojama jauniems, sveikiems pacientams (23).
Medetomidino poveikio trūkumas tas, kad sukelia žymią bradiaritmiją. Jo poveikis kardiovaskulinei sistemai prasideda apie 10 minutę po medikamento suleidimo (28). Medetomidinas slopina širdies darbo dažnį, sukelia arterinio spaudimo padidėjimą (20, 27). Medetomidinas veikia priklausomai nuo dozės ir dvifaziškai: visų pirma pasireiškia hipertensija. Antrajame etape: kraujospūdis pradeda kristi praėjus 20 min, palengva grįžta prie anestezuoto gyvūno gyvybinių rodiklių normos ribų arba kiek žemiau normos vertės (45-60 trinksnių per minutę). Širdies trinksnių dažnis lieka žemesnis visą medetomidino veikimo laiką. Remiantis
13 ankstesniais literatūros šaltiniais, medetomidiną patartina naudoti tik premedikacijai šunims su gerai funkcionuojančia kardiovaskuline sistema(28). Kitų autorių šaltiniai, nurodo, kad nors alfa- 2 – adrenoreceptorių agonistai neigiamai veikia kardiovaskulinę sistemą, tačiau gilioje bendrojoje nejautroje – širdis optimizuojasi ir nekinta jos ritmas. Sveikiems gyvūnams bradikardija nėra susijusi su sumažėjusiu deguonies pernešimu į CNS, širdį, kepenis, inkstus. Oksigenacijos sutrikimai aktualesni gyvūnams, kurie turi širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimus. Sutrinka gyvūnų organų funkcionavimas dėl deguonies trūkumo (15).
Medetomidinas slopina termoreguliacijos centrą smegenyse, bet periferinių kraujaugyslių susitraukimas kompensuoja šilumos praradimą kurį laiką (29). Buvo atliktas termografinis tyrimas su šunimis. Jie seduojami medetomidinu ir stebimi paviršinės ir rektinės kūno temperatūros pokyčiai. Suleidus medetomidiną į veną, kūno paviršinė temperatūra greičiau prarado šilumą, nei jį suleidus į raumenį. Kūno šiluma prarandama dėl radiacijos, konvekcijos, laidumo ir išgaravimo. Paveiktas anestetinių medžiagų organizmas negali adekvačiai reaguoti į pasikeitimus, prarandama šiluma. Rektinis matavimo metodas nėra tikslus, kadangi išmatos ir tiesiosios žarnos kraujotaka keičia tikslius duomenis (30).
Alfa – 2 – adrenoreceptorių agonistai turi įtakos akies vyzdžio dydžiui bendrosios nejautros metu. Medetomidinas sukelia akispūdžio padidėjimą. Intraokulinis spaudimas turi įtakos akies vyzdžio dydžiui. Miozės metu krenta intraokulinis spaudimas. Tokiu būdu, galima stebėti kraujo spaudimo svyravimus gyvūnui, kuris neprijungtas prie anestezijos aparato (31).
Alfa – 2 -adrenoreceptorių agonistų antagonistas yra selektyvus 2-adrenoreceptorių antagonistas - atipamezolo hidrochloridas arba monoaminooksidazės inhibitorius – johimbino hidrochloridas. Abi medžiagos slopina medetomidino poveikį. Intraraumeninė atipamezolio injekcija naudojama profilaktuoti bradikardiją, sukeltą medetomidino, ir hipertenziją, sukeltą bradikardijos. Vienkartinė atipamezolio injekcija veikia optimaliai. Jeigu procedūros metu kyla nesklandmų dėl gyvūno gyvybinių rodiklių, jis pabudinamas iš bendrosios nejautros atipamezolio hidrochloridu. Gyvybiškai pavojingos bradikardijos ir hipertenzijos metu, atipamezolio hidrochloridas yra lėtai suleidžiamas į veną 5- 20 μg/kg per kelias minutes (2).
1.6. Propofolis
Propofolis naudojamas tiek žmonių medicinoje, tiek veterinarijoje (32). Tai vienintelė anestetinė emulsija leidžiama naudoti šunims (33). Veterinarijoje dažniausiai propofolis pasirenkamas indukcijai prieš intubaciją, trumpalaikėms šunų sedacijoms. Tai greitai suveikianti
14 anestetinė medžiaga (34, 35). Propofolis naudojamas bendrosios nejautros sukėlimui dirbant su medicinine diagnostine aparatūra (36).
Propofolis yra alkil-fenolis (2,6-di-izopropilfenolis) hiperlipidinėje emulsijoje, hidrofobinė medžiaga, tirpi lipiduose (37). Emulsiją aplikuojant į veną, sukeliama mieguista gyvūnų būsena. Ji neturi konservuojančių ar antibakterinių medžiagų (38). Medicinoje plačiai naudojamas anestetikas, veikiantis panašiai kaip barbitūratai. Tai greitai skylantis junginys, nedidelio akumuliacijos laipsnio, pakartotinai naudojant būdingas greitas gyvūno pabudimas (24, 37). Propofolis neturi medžiagų, kurios veikia kaip analgetikas (39). Intraveniškai leidžiant preparatą nedirgina venų (1). Tačiau kiti literatūros šaltiniai nurodo, kad intraveninės injekcijos gali būti skausmingos, dėl to patartina suleisti lidokaino ar opioidų prieš propofolio injekcijas (2). Propofolis neturi bakteristatiškų savybių, todėl atidaryta emulsija ampulėje turi būti sunaudota per 6 - 8 valandas (23, 34).
Nepremedikuotų šunų propofolio dozė svyruoja 6 - 8 mg/kg kūno svorio intraveninė injekcija, o premedikuotiems medetomidinu šunims, taikoma ne didesnė nei 2 - 4 mg/kg dozė kūno svorio (23, 37). Remiantis kitų straipsnių autorių atliktu tyrimu, buvo nustatyta, kad propofolio sunaudojama daugiau nepremedikuotiems šunims, dėl to buvo didesnė rizika širdies ir kraujagyslių funkcijos nestabilumui atsirasti (37). Propofolio dozė su gyvūno amžiumi proporcingai mažinamos (2). Opioidai ir alfa-2-adrenoreceptorių agonistai sumažina propofolio sunaudojamą kiekį (40).
Propofolis naudojamas vienas arba derinyje su kitais anestetikais ar analgetikais, siekiant nuraminti, sutramdyti susijaudinusius šunis (41). Bendrosios nejautros efektas pasiektas tada, kai nebėra akies voko reflekso (37). Aplikuojant gyvūnui tik propofolį ir atlikus skausmingas manipuliacijas, jis gali sureaguoti ar prabusti. Gyvūnui pakyla širdies darbas, įkvėpimų dažnis(1). Propofolis nėra analgetikas (2). Todėl geriausia naudoti kartu su analgetinėmis medžiagomis, pavyzdžiui opioidais (38).
Aplikuotas propofolis veikia per GABA receptorius. Jis greitai pasiskirsto audiniuose, pereina kraujo - smegenų barjerą(2, 38). Po aplikavimo suveikia per 30-60 sek. ir veikia apie 10 min (1). Propofolio pirminis pasiskirstymo laikas – 2 - 8 min (32). Įrodyta, kad pirminio prasiskverbimo ekstrakcija vyksta plaučiuose. Suleistas medikamentas pasiskirsto gerai krauju aprūpinamuose, lipofiliniuose audiniuose, t. y. smegenyse, ir pasireiškia staigiu gyvūno sąmonės netekimu. Šunų organizme propofolis nedelsiant pradedamas skaidyti kepenyse ir šalinamas su šlapimu. Propofolis skaidomas į sulfatus ir glukuronidų konjungatus, kurie yra neaktyvūs. Dalis medikamento metabolizuojamas ir pereina į riebalinį audinį. Pasiskirstymas pastarajame audinyje gali kelti sunkumų atsikėlimo metu, nes iš lipidų eliminacija yra lėtesnė. Taip pat propofolis pasiskirsto periferiniuose minkštuosiuose audiniuose ir kai sumažėja jo koncentracija smegenyse, gyvūnas pradeda busti (1, 2, 38). Perdozavimas baigiasi mirtimi, jei nesuteikiama pirmoji pagalba.
15 Paralyžiuojami kvėpavimo raumenys, sustoja kvėpavimas, palaipsnius slopinama širdis iki visiško sustojimo (42, 43).
Pastebėta, kad propofolis naudojamas intraveniškai veikia per moduliuojančius neutrofilus, sumažina uždegiminių citokinų, NO kiekį, slopina neutrofilų funkciją. Propofolio nevengiama naudoti esant smegenų, širdies, laisvųjų radikalų sužalojimo metu. Propofolis turi antioksidantinį poveikį (32).
Propofolis gali būti naudojamas bet kokio amžiaus gyvūnams, tais atvejais, kai reikia trumpalaikės bendrosios nejautros. Tinka sergantiems cukriniu diabetu (23). Patartina gyvūną prieš bendrąją nejautrą intubuoti dėl aspiracijos rizikos sumažinimo ar kritiniu atveju ventiliacijos deguonimi (39). Intubacija pradedama po propofolio suleidimo praėjus 15 sekundžių, jei gyvūnas buvo premedikuotas medetomidino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu (26). Propofolio pranašumas lyginant su kitomis anestetinėmis medžiagomis yra sklandus ir greitas gyvūno pabudimas nustojus aplikuoti medikamentą į veną (37). Taip pat jis turi tiek konvulsijas sukeliančių savybių, tiek antikonvulsinių. Propofolis naudojamas epilepsijos metu (1, 2).
Staigus medikamento aplikavimas sukelia trumpalaikę apnėją, hipotenziją, miokardo kontraktiškumo sumažėjimą. Leidžiant lėtai propofolis nesukelia nepagaidaujamų efektų (23). Laikas, kai nusistovi pusiausvyra tarp veikimo į CNS ir koncentracijos kraujo plazmoje yra apie 2 min. Dėl to rekomenduojama propofolį leisti iš lėto per 2 minutes indukcijai, tam kad būtų išvengta perdozavimo ir apnėjos (1). Kitas literatūros šaltinis nurodo, kad propofolį leidžiant per 20 - 30 sekundžių, taip pat išvengiama apnėjos (37). Dar kitų autorių atliktų tyrimų išvadose nurodoma, kad propofolį galima aplikuoti intraveniškai per 10 – 40 sekundžių nesukeliant gyvūnui jokių komplikacijų (43).
Ankstesnių tyrimų rezultatuose nurodoma, kad propofolio aplikavimas sveikiems šunims yra tiesiogiai susijusi su širdies, kraujagyslių funkcijos ir hemodinamikos pokyčiais, tačiau didelių sutrikimų nesukelia (44). Nepatartina naudoti propofolį hipovoliamijos ištiktiems pacientams, taip pat turintiems kardiovaskulinės sistemos, kepenų ir inkstų nepakankamumą Kontraindikuotinas gyvūnams su subaortine stenoze, kardiomiopatija ar perikardine efuzija (38, 40). Kardiovaskulinės sistemos sutrikimus turinčių šunų organizme lėčiau metabolizuojamas propofolis ir atidedamas į aplinkinius audinius, kaupiamas organizme. Propofolis lėtina metabolizmą, kraujotaką smegenyse, intrakranialinį spaudimą, sumažina akispūdį (1, 2). Jis yra vazodiletatorius, kurio neigiamas poveikis reguliuojamas intravenine skysčių infuzija (24).
16
1.7. Komplikacijos, susijusios su medikamentų panaudojimu BN metu
Bendrosios nejautros sukėlimas ne visada įvyksta sklandžiai. Kartais pasitaiko gyvybinių rodiklių nuokrypių nuo normos ribų, kurie įvardijami kaip bendrosios nejautros komplikacijos, kritinės gyvybinių parametrų ribos. Norint jų išvengti, svarbu žinoti galimas komplikacijų priežastis, susijusias su šunų būkle, veisle, amžiumi, įmitimu ir aplikuojamais anestetikais.
Prieš bendrąją nejautrą įvertinama gyvūno būklė. Įvertinamas dehidratacijos laipsnis, atliekamas biocheminis elektrolitų nustatymo testas. Jei gyvūnas dehitraduotas, jam aplikuoti anestetikų negalima. Esant dehidratacijai organizme pasireiškia elektrolitų disbalansas, intravaskulinis tūrio sumažėjimas, kuris apsunkina paciento būklę bendrosios nejautros metu ir atsibudimą. Prieš bendrąją nejautrą privaloma atstatyti skysčių pusiausvyrą organizme (16).
Padidėję gyvūnų organai mechaniškai spaudžia plaučius ir diafragmą. Tokia organizmo būklė gali sukelti hipovolemiją (cirkuliuojančio kraujo kiekio sumažėjimas), hipotenziją (kraujo spaudimo sumažėjimas), hipoksemiją (deguonies kiekio kraujyje sumažėjimas), hiperkapniją (anglies dioksido kiekio kraujyje padidėjimas) (45).
Dauguma šunų veislių turi predispoziciją į tam tikras komplikacijas bendrosios nejautros metu. Miniatiūriniai šnauceriai, ypatingai kalės pasižymi sinusinio mazgo fukcijos sutrikimais, kurie gali pasireikšti tik po anestetikų suleidimo (1). Kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai pasižymi padidėjusiu polinkiu į širdies funkcijos sutrikimus (6). Brachicefalinių veislių šunims (pavyzdžiui, buldogams, mopsams) būdingas apsunkintas kvėpavimas dėl trumpo kaklo, smulkios trachėjos, ilgo minkštojo gomurio ir siaurų nosies šnervių. Atliekant neinvazyvias procedūras taikoma lengva ir negili bendroji najautra. Atidžiai stebimas įkvėpimų dažnis dar porą valandų nustojus leisti anestetikus. Šių veislių gyvūnams būdingi oksigenacijos sutrikimai, hipotermija dėl raumenų susitraukimų sumažėjimo arba dėl smegenų termoreguliacinio centro slopinimo. Bendrojoje nejautroje brachicefalinių veislių šunims medetomidinas gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją (1, 13, 46). Greihundų veislės ar kitų veislių liesi šunys turi nedaug riebalinio audinio, todėl galima lengvai perduozoti narkotines medžiagas. Šiems šunims didelė koncentracija anestetikų kaupiasi kraujotakoje, mažiau pasiskirsto riebaliniame audinyje, todėl galimas sunkus pabudimas (1). Greigundų veislės atstovams pastebėtas ilgesnis atsibudimo laikas po propofolio aplikavimo (6).
Amžius yra svarbus rodiklis renkantis bendrosios nejautros schemą. Remiantis lietratūros šaltiniais, seni šunys turi didesnį polinkį į komplikacijas, susijusias su širdies darbu ir kvėpavimo dažniu. Jauni gyvūnai labiau linkę į hipotermijos, hipoglikemijos ir sulėtėjusio medikamentų metabolizmo komplikacijas (6). Anestezuotiems gyvūnams greitai išsivysto hipotermija dėl
17 sutrikusios termoreguliacijos. Privaloma užtikrinti, kad gyvūnas kuo mažiau prarastų kūno šilumos: reikia vengti gyvūnus guldyti ant šalto pagrindo, geriau paguldyti ant specialių gyvūnų šildymui skirtų šildomųjų kilimėlių arba šildomuosiuose narvuose. Rekomenduojama gyvūnus užkloti antklodėmis iš šilumą izoliuojančios medžiagos. Neturint specializuotų priemonių, hipotermijos prevencijai galima naudoti lateksines pirštines, pripiltas šiltu vandeniu. Naudojant lateksines pirštines, reikia atidžiai jas paruošti: pilti tik šiltą vandenį, nes karštas vanduo pirštinėse gali sukelti gyvūnų kūno nudegimus, o šaltas skatinti hipotermiją (1).
Dažniausiai kyla komplikacijos dėl medikamentų veikliosios medžiagos, jų kiekio ir aplikavimo greičio.Suleidus anestetikus nealkintiems šunims yra didelė rizika pasireikšti aspiracinei pneumonijai dėl pašaro aspiracijos į plaučius. Bendrosios nejautros metu atsipalaiduoja ne tik skersaruožiai, bet ir lygieji skeleto raumenys. Sumažėja gyvūnų raumenų tonusas stemplėje (45). Butorfanolis gali sukelti ataksiją, anoreksiją, diarėją, kvėpavimo apsunkinimą, sulėtina virškinamojo trakto peristaltiką (22). Medetomidinas kontraindikuotinas gyvūnams su svetimkūniu stemplėje, jei pasireikštų vėmimas – stemplė būtų dar labiau traumuojama (1). Taip pat kontrindikuotinas gyvūnams, kurie serga diabetu, kardiovaskuliarinėmis, kepenų ligomis, toksemija (1).
Propofolį greitai aplikavus sukeliama trumpalaikė apnėja, hipotenzija, miokardo kontrktiškumo sumažėjimas (23). Perdozavus propofolio gali pasireikšti cianozė ir bradikardija. Komplikacijos pasireiškia po 30-60 sekundžių suleidus medikamentą. Sutraukiami ir spazmuojami raumenys. Kartais raumenų įsitempimas ir drebulys praeina savaime (37, 38, 44). Pakartotinis sedavimas propofoliu ilgiau nei 3 dienas iš eilės sukelia Heinz kūnelių formavimąsi eritrocituose, anoreksiją, viduriavimą, snukio edemą, depresiją, ilgėja prabudimo laikas po narkozės. Pacientams linkusiems į bradikardiją, po propofolio injekcijų gali išsivystyti refrakterinė bradikardija arba asistolija. Bradikardija paūmėja, jei propofolis yra derinamas su opioidais (1, 40). Propofolio indukcija netinkama vaikingoms kalėms. Kalei privaloma palaikyti hemodinamikos stabilumą. Propofolis lengvai prasiskverbia pro placentą, paveikia šuniukų nervų, širdies ir kvėpavimo sistemas. Šuniukai propofolio sukeliamą neigiamą poveikį pajaučiau po 20 min po aplikavimo į kalės veną (1).
Gyvūnų gaišimas dažniausiai įvyksta ne pačios bendrosios nejautros metu, o gyvūnui bundant po jos. Remiantis anksčiau atliktais moksliniais tyrimais, kurių metu pastebėta, kad pirmos 3 valandos, po nustojimo aplikuoti anestetikus, yra svarbiausias laikas gyvūno gyvybinių rodiklių atsistatymui į normos ribas. Šiuo laikotarpiu gyvūnams dažniausiai pasitaiko gyvybiškai pavojingos būklės ir gaišimas. Rekomenduojama gyvybinių rodiklių stebėsena poprocedūriniu laiku iki pilno gyvūno pabudimo (47).
18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimas atliktas 2016 – 2017 metais, X smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Buvo tirta 80 šunų. Tiriamieji įvairaus amžiaus (4 mėn. – 12 metų), svorio (1,2 – 60 kg) ir veislės šunys, kuriems buvo atliekamas rentgeninis tyrimas taikant bendrąją nejautrą. Šunys suskirstyti į dvi pagrindines grupes pagal anestezijos schemą: I grupę sudarė šunys, kuriems bendroji nejautra sukelta medetomidino hidrochloridu, butorfenolio tartratu ir propofoliu , II grupę - tik propofoliu. Įvertinus gyvūnų sveikatą, tiriamieji buvo suskirstyti į penkias grupes pagal anestezijos riziką. Gyvūnų suskirstymas buvo atliktas vadovaujantis literatūroje pateiktais kriterijais. Bendrosios nejautros rizikos įvertinimo kriterijai pateikti lentelėje (1 lentelė) (2, 6).
1 lentelė. Šunų suskirstymas į bendrosios nejautros rizikos grupes, remiantis gyvūnų sveikatos
būkle (2, 6).
Bendrosios nejautros rizikos grupės (jų aprašymas)
Aprašymas
I grupė Minimalios rizikos grupė
Sveiki pacientai.
II grupė Nedidelės rizikos grupė
Pacientai, pasižymintys lengvais sisteminiais sutrikimais. Taip pat šiai grupei priskiriami labai jauni, seni ir turintys antsvorį.
III grupė Vidutinės rizikos grupė
Pacientai, turintys vidutinio sunkumo sisteminius sutrikimus, kurie pasireiškia klinikiniais požymiais. Gyvūnai turintys anemiją, vidutinio laipsnio dehidrataciją, hipertermiją, nedidelio laipsnio širdies ūžesius ar kardiovaskulinės sistemos ligas.
IV grupė Didelės rizikos grupė
Gyvūnai, turintys sunkius sveikatos sutrikimus, keliančius pavojų gyvybei. Tai yra sunkaus pobūdžio sisteminiai sutrikimai, didelio laipsnio dehidratacija, šoko būsenoje. Tiems, kuriems pasireiškusi hipertermija, uremija, toksemija. Pacientai, kurie serga diabetu ar plaučių ligomis, kurių organizmas nebepajėgia kompensuoti. V grupė Skubios pagalbos
pacientų grupė
Gyvūnai, kurių gyvybė priklauso nuo chirurginės intervencijos (gaištantys gyvūnai). Tai širdies, inkstų, kepenų, endokrininės sistemos ligomis sergantys gyvūnai. Gyvūnai po sunkių traumų, šoko būsenoje, esant plaučių embolijai.
19 Visiems gyvūnams įvertinta kūno kondicija remiantis T. W. Fossum (2013) pateikta šunų įmitimo schema (Priedas nr. 1) (2).
Tiriamieji šunys suskirstytas pagal amžių. Gyvūnų suskirstymą atlikome remiantis literatūroje pateikta informacija (48). 4 amžiaus grupės: I grupė, kurią sudarė labai jauni šunys (iki 1 metų), II grupė – jauni šunys (nuo 1 iki 3 metų), III grupė – vidutinio amžiaus šunys (nuo 3 iki 8 metų) ir IV grupė – seni šunys (nuo 8 iki 12 metų).
Buvo tirti įvairių veislių šunys, kurie pagal svorį ir aukštį suskirstyti į 5 grupes: I grupė – miniatiūriniai šunys (svoris 1 - 4,5 kg, aukštis 12 – 30 cm), II grupė – maži šunys (svoris 4,5 – 9 kg, aukštis 30 – 38 cm), III grupė - vidutinio dydžio šunys (svoris 9 – 18 kg, aukštis 38 – 45 cm), IV grupė – didelių veislių šunys (svoris 18 – 27 kg, aukštis 45 – 55 cm) ir V grupė - milžiniškų veislių šunys (svoris 27 –60 kg, aukštis 55 – 66 cm) (49). Gyvūnai buvo sverti ant „Kruuse Walk-on scale PS 250“ elektroninių svarstyklių (paklaida 0,1 kg). Matuojant aukštį, šuo pastatomas ant lygaus ir kieto paviršiaus, matavimo rulete išmatuojamas atstumas nuo šuns keteros aukščiausios vietos iki priekinės kojos pėdos disdalinės dalies stačiu kampu lygaus ir kieto paviršiaus atžvilgiu (paklaida 0,5 cm).
Tirtų pacientų registracijai buvo sudaryta duomenų registracijos kortelė ir bendrosios nejau-tros stebėsenos schema (Priedai nr. 3 ir nr. 4). Fiksuoti visų tirtų gyvūnų duomenys: atvykimo data, šuns veislė, vardas, amžius, lytis, svoris, paskutinės vakcinacijos data, atvykimo priežastis, tyrimo tikslas. Atlikta visų tirtų šunų klinikinė apžiūra. Fiksuoti klinikinio tyrimo rodikliai:
1. Gyvūno kūno temperatūra. Matavimai buvo atliekami veterinariniu elektroniniu termome-tru “Kruuse”, laikant termometro daviklio galą analinėje angoje nurodytą gamintojo laiką, iki garsinio signalo.
2. Širdies susitraukimų dažnis. Stetofonendoskopu auskultuojamas šuns širdies susitraukimų ritmas ir stipris. Skaičiuojama, kiek kartų širdis susitraukia per 1 minutę.
3. Įkvėpimų dažnis. Auskultuojama visa gyvūno krūtinės ląstos sritis: abiejų pusių (kairės ir dešinės) kranialinė ir kaudalinė dalis, taip pat dorsaliai apibus stuburo ir ventralinė dalis. Klausoma, koks kvėpavimo ritmas ir gylis. Skaičiuojamas gyvūno įkvėpimų dažnis (kartai per 1 minutę). Taip pat klausoma, ar plaučiuose nesigirdi pašalinių neįprastų garsų (pavyzdžiui, švilpimo, traškesių), kurie rodytų prasidedantį patologinį procesą, pavyzdžiui plaučių edemą.
4. Kapiliarų prisipildymo laikas. Pakeliama gyvūno snukio viršutinė lūpa, paspaudžiama dantenų ar lūpos gleivinė. Stebima, per kiek laiko pakitusi nuo paspaudimo gleivinės spalva grįš į pirminę. Jei gyvūno burnos gleivinė pigmentuota, ieškoma mažiausiai pigmento turinčios gleivinės dalies ir matuojamas KPL.
5. Gleivinių spalva. Pakeliama gyvūno snukio viršutinė lūpa ir stebima gyvūno dantenų ar lūpų gleivinių spalva.
20 6. Gyvūno būsena apžiūros metu. Įvertinama, ar gyvūnas agresyvus (puola, kanda), išsigandęs (dreba, nejuda, tupi nuleidęs galvą, uodegą), sunerimęs (intensyviai vaikšto po apžiūros kabinetą, suka ratus, ieško išėjimo), smalsus (gyvūnas vaikšto po apžiūros kabinetą, uodžia, leidžiasi glostomas, domisi aplinka), ramus (ramiai guli, sėdi arba stovi, užmiega). Jei gyvūnas stresuoja – stebima agresija, baimė, nerimas. Jei gyvūnui aplinka nekelia streso, jis ramiau reaguoja į prisilietimus ir manipuliacijas, sklandžiau atliekama klinikinė apžiūra (50).
Išanalizavus paciento būklę ir fiziologinius rodiklius, gyvūnas priskiriamas vienai iš anestezijos rizikos grupių. Bendrosios nejautros schema taikoma kiekvienam pacientui individualiai pasitelkus informaciją apie jo būklę ir diagnostinio tyrimo pobūdį ir trukmę. Sudarytoje gyvūno bendrosios nejautros stebėsenos schemoje pažymima naudotų medikamentų dozė (mg/kg), kiekis (ml), jų aplikavimo vieta (į veną, raumenį, po oda), bendrosios nejautros schema ir trukmė, pabudimo laikas, periferinio intraveninio kateterio dydis, intraveninių skysčių infuzijos tipas ir greitis. Jei šuo yra ramaus būdo, statomas periferinis intraveninis kateteris į V. Cephalica arba V.
Saphena. Jei gyvūnas agresyvus, į raumenį suleidžiamos anestetinės ir opioidinės medžiagos. Po 10
– 15 min statomas periferinis intraveninis kateteris. Intraveniškai aplikuojami anestetikai ir tiriamiesiems, pasiekus 3 bendrosios nejautros gylio stadiją, įstatomas endotrachėjinis vamzdelis į trachėją. Suleidus anestetikus, pradedama šuns gyvybinių rodiklių stebėsena. Gauti rezultatai fiksuojami bendrosios nejautros stebėsenos schemoje kas 5 minutes. Stebima: 1. Širdies susitraukimų dažnis per minutę. 2. Įkvėpimų dažnis per minutę. 3. Kūno temperatūra (1 pav.). 4. Gleivinių spalva (2 pav.). 5. KPL. 6. Akies voko refleksas. Švelniai pirštais liečiamas medialinis ir lateralinis akies voko kraštai ir stebima reakcija. Taip pat lėtai perbraukiama per blakstienų galus. Jei gyvūnas mirksi, susitraukia voko raumenys, reaguoja į prisilietimą – akies voko refleksas yra. Tokiu atveju, gyvūnas dar nėra gilioje anestezijoje, reaguoja į aplinką, manipuliacijas. 2 ir 3 bendrosios nejautros gylio stadijoje šis refleksas dingsta. Akies voko refleksas ne visada patikimas, ypač šunims, kurių akies obuolys labia stipriai pasisukęs. 7. Apatinio žandikaulio refleksas. Vienos rankos rodomuoju pirštu laikomas viršutinis šuns žandikaulis ties kandžiais, ta pačia ranka nykščiu irgi ties kandžiais manipuliuojamas apatinis žandikaulis. Jei gyvūnas miega negiliai, jo raumenys įsitempę, gyvūno išžiodyti nepavyksta, bendrosios nejautros stebėsenos schemoje žymima apatinio žandikaulio refleksas - teigiamas. Jei manipuliacijos metu lengvai atveriama gyvūno burna – raumenų tonusas atsipalaidavęs, gyvūnas gilioje anestezijoje. Tokiu atveju, apatinio žandikaulio reflekso nėra - bendrosios nejautros stebėsenos schemoje žymima apatinio žandikaulio refleksas neigiamas. 8. Giliojo skausmo refleksas. Suspaudžiamas galinės letenos pirštas. Jei gyvūnas jaučia skausmą – atitraukia koją, įtempia raumenis. Tada bendrosios nejautros stebėsenos schemoje žymima, kad refleksas teigiamas. Jei šuo gilioje anestezijoje – atsako į manipuliaciją nėra, gyvūnas pasiekęs 3 bendrosios nejautros gylio lygį. Bendrosios nejautros stebėsenos schemoje žymima, kad
21 refleksas neigiamas. 9. Akies vyzdžio padėtis. Jei gyvūnas užsimerkęs pirštais švelniai atveriami akių vokai ir stebima, kurioje vietoje yra akies vyzdys. Akies vyzdžio buvimas centre rodo, kad gyvūnas dar nepasiekė gilios bendrosios nejautros, yra ankstyvoje bendrosios nejautros stadijoje. Jei vyzdys pasislinkęs ventraliai ar dorsaliai, gyvūnas gilioje anestezijoje, pasiekė 3 gylio lygį. (3 pav.). 10. Bendrosios nejautros gylio laipsnis. Jis nustatomas remiantis pateikta schema (Priedas nr. 2). (16, 51).
Gyvūno stebėjimas bendrosios nejautros metutrunka visą laiką iki gyvūno pabudimo (tai yra, iki apatinio žandikaulio, akies voko, giliojo skausmo refleksų atsiradimo, akies vyzdžio grįžimo į centrą, gyvūno atsigulimo sternaliai ar atsisėdimo, atsistojimo).
1 pav. Kūno temperatūros matavimas. 2 pav. Vizualus gleivinių spalvos vertinimas.
Nuotrauka autoriaus. Nuotrauka autoriaus
22 Buvo laikomąsi M. M. Muir (2013) ir T. W. Fossum (2013) nurodytomis šunų gyvybinių rodiklių normomis iki 3 BN gylio stadijos, atliekant gyvūnų fiziologinių rodiklių stebėseną ir analizuojant bendrosios nejautros stebėsenos schemas. Neanestezuotų šunų gyvybinių rodiklių normos: širdies susitraukimų dažnis mažų veislių ar jauniems šunims - 160-200 k./min, o vidutinių ir didelių veislių šunims - 60 – 140 k./min, įkvėpimų dažnis - 10 – 35 k./min, temperatūra - 38,5 – 39 °C. Šios rodiklių ribos buvo laikytos normomis premedikuotam gyvūnui, kuris dar nepasiekė 3 bendrosios nejautros gylio stadijos. Gauti duomenys tyrimo metu lyginami su pateiktais duomenimis literatūros šaltiniuose (2, 16).
Anestezuotų šunų gyvybinių rodiklių normos pasiekus 3 bendrosios nejautros gylio laispnį: širdies susitraukimų dažnis mažų ir vidutinių veislių ar jauniems šunims - 70 - 120 k./min, širdies susitraukimų dažnis didelių veislių šunims - 60 – 90 k./min, įkvėpimų dažnis mažų veislių šunims - 15 – 25 k./min, įkvėpimų dažnis vidutinių ir didelių veislių šunims - 8 – 20 k./min, temperatūra - 37,5 – 37,7°C. Nuokrypiai nuo pateiktų normų buvo laikomi komplikacijomis (52).
Gauti duomenys suvedami ir apdorojami statistinės analizės paketu Microsoft Office Excel 2010 programa.Apskaičiuotą koreliacijos koeficientąlyginau su Snedekoro lentelės kritinėmis reikšmėmis. Toliau apskaičiuojamas patikimumas, statistinis ryšys tarp rodiklių (r). Kai | r | < 0,393, korealiacinis ryšys laikomas statistiškai nepatikimu (nereikšmingu).Kai 0,393 < | r | < 0, 304, korealiacinis ryšys laikomas statistiškai patikimu (reikšmingu) (p <0,05). Kai 0, 304 <| r |, koreliacinis ryšys laikomas statistiškai patikimu (reikšmingu) (p <0,01). Taip pat vertintasduomenų dažnių patikimumas remiantis chi kvadrato analizės metodu. Apskaičiuoti duomenų vidurkiai, vidurkių paklaidos, statistiniai nuokrypiai. Rezultatų duomenys pateikiami lentelėse arba diagramose.
Tyrimai atlikti laikantis 2016 – 07 – 05 „Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo“ Nr. 108-2728 i. k. 0971010ISTAVIII – 500 (53).
23
3. REZULTATAI
2016 – 2017 metais, X smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo ištirti 80 šunų, kuriems atliktas rentgeninis tyrimas sukeliant bendrąja nejautrą. Atvykimo ir bendrosios nejautros sukėlimo priežastys pateiktos 2 lentelėje.
2 lentelė. Šunų bendrosios nejautros sukėlimo priežastys.
Bendrosios nejautros sukėlimo priežastys
Atvejų kiekis, vnt. Atvejų kiekis, proc.
Šlubavimas 41 51, 25
Pakartotinė apžiūra po operacijos 12 15
Pilvo ir/ar krūtinės srities rentgeninis tyrimas
11 13, 75
Kita 16 20
Pagal gautus rezultatus (2 lentelė) dažniausia bendrosios nejautros sukėlimo priežastis buvo galūnių rentgenodiagnostika, taikyta nustayti šlubavimo priežastį (51,25 proc.). Prie skilties „Kita“ buvo priskirti pavieniai atvejai, tokie kaip danties ar galvos rentgeninis tyrimas ir pan.
Gyvūnai buvo suskirstyti į 2 pagrindines grupes pagal bendrosios nejautros schemą. Pirmoji grupė sudarė 50 proc. visų tirtų šunų, antroji taip pat – 50 proc. I ir II grupių šunų pasiskirstymas pagal amžių pavaizduotas 3 lentelėje.
3 lentelė. Šunų pasiskirstymas pagal amžių I ir II bendrosios nejautros grupėse.
Amžiaus grupės, metai
I bendrosios nejautros protokolas II bendrosios nejautros protokolas Atvejų kiekis, vnt. Atvejų kiekis, proc. Atvejų kiekis, vnt. Atvejų kiekis, proc. I - [0 – 1) 8 20 10 25 II - [1 – 3) 12 30 6 15 III - [3 - 8) 15 37,5 11 27,5 IV - [8-12] 5 12,5 13 32,5
24 Tyrimo duomenimis, daugiausiai I bendrosios nejautros schema buvo taikytos 3 – 8 metų šunims (37,5 proc.), o II grupės bendrosios nejautros schema dažniau taikyta šunims nuo 8 iki 12 metų (32,5 porc.).
Tirti šunys sugrupuoti pagal veislės dydį. Buvo tirti miniatiūrinių (13,75 proc.), mažų (22,5 proc.), vidutinio dydžio (20 proc.), didelių (22,5 proc.) ir milžiniškų (21,25 proc.) veislių šunys. Pasiskirstymas pagal veislės dydį I ir II grupėse pavaizduotas 4 lentelėje.
4 lentelė. Taikytos bendrosios nejautros schemos, remiantis gyvūnų dydžiu.
Šunų (veislių) dydis
I bendrosios nejautros schema II bendrosios nejautros schema
Atvejų kiekis, vnt. Atvejų kiekis, proc. Atvejų kiekis, vnt. Atvejų kiekis, proc. Miniatiūriniai 6 15 5 12,5 Maži 8 20 10 25 Vidutinio dydžio 7 17,5 9 22,5 Dideli 9 22,5 9 22,5 Milžiniški 10 25 7 17,5
25 Visi tirti šunys suskirstyti į anestezijos rizikos grupes. Duomenys grafiškai pavaizduoti stulpelinėje diagramoje (4pav.).
4 pav. Šunų procentinis pasiskirstymas pagal anestezijos rizikos grupes.
Pagal pateiktą diagramą (4 pav.) daugiausiai šunų buvo priskirta II anestezijos rizikos grupėje (61 šuo, kurie sudarė 76,25 proc.), mažiausiai - I grupėje (3 šunys, kurie sudarė 3,75 proc.).
3.75 76.25 20 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
I grupė II grupė III grupė
Atve
jų skaič
ius, p
roc
.
Anestezijos rizikos grupės
26
5 pav. Dviejų skirtingų bendrosios nejautros schemų taikymas skirtingų anestezijos rizikos grupių
šunims.
Pateiktoje diagramoje (5 pav.) stebima, kad I rizikos grupėje buvo panaudota, tik I bendrosios nejautros schema (3 šunims, kurie sudarė 100 proc.). II rizikos grupėje dažniau naudota II bendrosios nejautros schema (32 šunims, kurie sudarė 52,5 proc.). III rizikos grupėje tiek I, tiek II bendrosios nejautros schemos buvo naudojamos tiek pat kartų (po 8 šunis, kurie sudarė po 50 proc.).
3.1. Šunų fiziologinių rodiklių kitimas taikant dvi skirtingas BN schemas
3. 2. 1. Šunų fiziologinių rodiklių svyravimas BN metu
Bendrosios nejautros schemos yra taikomos priklausomai nuo to, kokiai rizikos grupei priskirtas tiriamasis šuo. Grafiškai stulpelinėse diagramose pavaizduojami širdies susitraukimų, įkvėpimų dažnio ir kūno temperatūros pokyčiai I bendrosios nejautros (6-8 pav.) ir II bendrosios nejautros (9-11 pav.) metu.
100 47.5 50 0 52.5 50 0 20 40 60 80 100 120
I anestezijos rizikos grupė II anestezijos rizikos grupė III anestezijos rizikos grupė
A tve jų ska ič ius, pr oc .
Taikytų BN schemų priklausomybė nuo šunų pasiskirstymo
anestezijos rizikos grupėse
27
6 pav. Skirtingų anestezijos rizikos grupių šunų širdies susitraukimų dažnio pokyčiai per laiką
taikant I anestezijos schemą bendrosios nejautros metu.
Diagramoje stebimas širdies susitraukimų dažnio vidurkių lėtėjimas skirtingų anestezijos rizikos grupių gyvūnams. Labiausiai širdies susitraukimų dažnis svyravo II anestezijos rizikos grupės šunims, tačiau I ir III anestezijos rizikos grupių šunų širdies susitraukimų dažnis nežymiai sumažėjo ir laikosi panašiose ribose, be didelių svyravimų. Šunys tyrimo pradžioje buvo susijaudinę, dėl to kyla širdies susitraukimų dažnis ir išlieka stiprus bendrosios nejautros pradžioje (p <0,01). Jei gyvūno širdies dažnis prieš tyrimą normos ribose, tai bendrosios nejautros metu jis gali išlikti normos ribose (p <0,05) arba iššaukiama tachikardija (p <0,01). Tachikardija bendrosios nejautros pradžioje gali sąlygoti bradikardijos pasireiškimą (p <0,01) ir aukštą temperatūrą (p <0,01) bendrosios nejautros metu. Širdies susitraukimų dažnio svyravimai stebimi dėl anestetinių medžiagų aplikavimo siekiant gyvūnui sukelti bendrosios nejautros III laipsnio gylį. Kuo gyvūnas labiau susijaudinęs prieš bendrąją nejautrą, tuo ilgesnis laikas iki bendrosios nejautros gylio pasiekimo momento (p <0,01). 99 81 87 88 88 81 77 107 97 90 79 76 74 75 103 88 86 92 83 78 75 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
Šird ies su sit rau kim ų dažn is , k ./m in
Širdies susitraukimų dažnio pokyčių priklausomybė nuo laiko
taikant I BN schemą
28
7 pav. Skirtingų anestezijos rizikos grupių šunų įkvėpimų dažnio pokyčiai per laiką taikant I
anestezijos schemą bendrosios nejautros metu.
Pagal diagramoje pateiktus duomenis matoma, kad I grupės įkvėpimų vidurkiai ties 15 – 20 minute padidėja, o nuo 20 minutės sulėtėja. Po medetomidino ir butorfanolio aplikacijos, kombinacijos efektas pasireiškia po 10 – 15 min. Todėl nurimus gyvūnui, yra statomas kateteris, keliamas ant rentgeninio stalo, atliekamos manipuliacijos. Gyvūnas nėra gilioje bendrojoje nejautroje, todėl jaučia manipuliacijas, susijaudina ir kyla įkvėpimų skaičius. Diagramoje matoma, kad I anestezijos rizikos grupės atstovams įkvėpimų skaičius maksimaliai pakilęs buvo iki 100 k./min 15-20 bendrosios nejautros minutę. Gyvūnų kvėpavimas 25 minutę lėtėja, nes yra aplikuojamas propofolis, kuris slopina kvėpavimo sistemos veiklą. II anestezijos rizikos grupės šunų įkvėpimo dažnio vidurkiai tolygiai lėtėja. III anestezijos rizikos grupės šunims pastebimas žymiai lėtesnis įkvėpimų dažnis, atsižvelgiant į vidurkių, maksimalių ir minimalių reikšmių vertes. Kvėpavimas tolygiai lėtėja, 15, 25 ir 30 minutę matoma bradipnėjos atvejų pasireiškimas (minimalių reikšmių vertė svyruoja nuo 4 iki 6 kartų per minutę).
Tachikardijos pasireiškimas bendrosios nejautros pradžioje gali sukelti tachipnėją (p <0,01). Taip pat statistiškai reikšmingas rodiklis yra hipertermijos pasireiškimas tachipnėjos įtakoje (p <0,01). 44 40 39 44 43 28 35 41 36 33 26 22 22 23 41 38 34 28 27 24 21 0 20 40 60 80 100 120
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
Įk vėp im ų sk aičiu s per m in utę
Įkvėpimų dažnio pokyčių priklausomybė nuo laiko taikant I BN
schemą
29
8 pav. Šunų temperatūros pokyčiai per laiką taikant I bendrosios nejautros schemą.
Didžiausias temperatūros svyravimas bendrosios nejautros metu matomas I anestezijos rizikos grupės šunų. Didžiausia amplitudė tarp maksimalio ir minimalios reikšmių yra II grupės atstovams. Tai reiškia, kad temperatūros svyravimai buvo žymūs prieš bendrąją nejautrą ir jos metu.
Tachikardijos pasireiškimas statistiškai reikšmingas rodiklis hipertermijos laikymuisi iki tyrimo pabaigos (p <0,01). Sulėtėjęs kvėpavimas statistiškai reikšmingas rodiklis hipertermijos
pasireiškimui (p <0,05). Didžiausias temperatūros nukritimas pastebimas II rizikos grupėje 25 - 30 min ir III rizikos grupėje nuo 5 minutės. Pagal gautus duomenų analizės rodiklius tachipnėjos įtakoje gali pasireikšti hipotermija arba temperatūra laikytis normos ribose bendrosios nejautros metu (p <0,01). 39.2 39.2 39.2 39.0 39.1 39.1 39.0 39.0 39.0 39.0 38.9 38.8 38.8 38.7 38.9 38.8 38.9 38.8 38.8 38.7 38.6 36.0 36.5 37.0 37.5 38.0 38.5 39.0 39.5 40.0 40.5
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
T em per atū ra, ° C
Temperatūros pokyčių priklausomybė nuo laiko taikant I BN
schemą
30
9 pav.Šunų širdies susitraukimų dažnio pokyčiai per laiką II bendrosios nejautros taikymo metu.
Sukeliant bendrąją nejautrą II schema, I anestezijos rizikos grupės šunų nepasitaikė. Literatūroje nurodoma, kad jauniems šunims galima bendroji nejautra propofoliu, jei procedūra trunka neilgą laiką. I anestezijos rizikos grupės šunų bendrosios nejautros trukmės vidurkis – 52 minutės. Dėl to, buvo atsisakyta ši schema I anestezijos rizikos grupės šunims. II anestezijos rizikos grupės tiriamiesiems pastebima tachikardijos atvejų, tačiau per laiką širdies susitraukimų dažnis lėtėja. Gyvūno būsena prieš bendrąją nejautrą turi įtakos tachikardijai, bradikardijai, brachipnėjos, hipertermijos arba hipotermijos pasireiškimuibendrosios nejautros pradžioje (p <0,01).Tachikardija bendrosios nejautros pradžioje statistiškai reikšmingas rodiklis tachipnėjos (p <0,01) ir hipertermijos (p <0,05) atsiradimui. Bradikardija bendrosios nejautros pradžioje turi reikšmės tachipnėjos pasireiškimui (p <0,01) ir laikymuisi iki bendrosios nejautros pabaigos (p <0,05). III anestezijos rizikos grupės šunų širdies susitraukimų dažnis lėtėja iki 15 minutės ir nuo 20 min pastebimas tiek vidurkių, tiek minimalių ir maksimalių reikšmių padidėjimas. Šios schemos medikamento poveikis pastebimas labai greitai, tačiau trunka labai trumpai (apie 10 minučių). Todėl, manipuliacijos pradedamos anksčiau lyginant su II bendrosios nejautros schemos taikymu. Propofolis neturi analgetinių savybių ir jei manipuliacija skausminga –kinta fiziologiniai rodikliai virš normos ribų ir įtariama, kad gyvūnas jaučia skausmą, nors refleksų gali ir nebūti. Tuomet aplikuojamas propofolis, kuris slopina fiziologinius rodiklius ir susijaudinimas rimsta, vėl sumažėja širdies susitraukimų skaičius per minutę.
107 90 85 85 77 75 77 99 84 84 78 81 85 86 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
Šird ies su sit rau kim ų dažn is , k ./m in
Širdies susitraukimų dažnio pokyčių priklausomybė nuo laiko
taikant II BN schemą
31
10 pav. Šunų įkvėpimų dažnio pokyčiai per laiką II bendrosios nejautros taikymo metu.
Nors matoma, kad II anestezijos rizikos grupėje įkvėpimų skaičiaus vidurkiai per laiką tolygiai mažėja, bet maksimalios ir minimalios reikšmės rodo, kad buvo atvejų su tachipnėja ir bradipnėja bendrosios nejautros metu. Gyvūnai buvo susijaudinę prieš sukeliant bendrąją nejautrą. Jei bendrosios nejautros pradžioje pasireiškia tachipnėja, sukeliama hipotermija bendrosios nejautros pabaigoje (p <0,01). Bradipnėja statistiškai priklausomas rodiklis laiko trukmės sutrumpėjimui iki bendrosios nejautros gylio III stadijos pasiekimo (p <0,01). III anestezijos rizikos grupėje matomas nedidelis įkvėpimų skaičiaus padidėjimas ar sumažėjimas per minutę lyginant su II anestezijos rizikos grupe. Tolygiai per laiką krenta įkvėpimų skaičius per minutę. Šioje grupėje 20 minutę maksimali reikšmė padidėja ir per laiką vėl sumažėja. Taip yra dėl to, kad 20 minutę gyvūnas pajuto manipuliaciją, skausmą, aplikos veiksnius ir susijaudino, pagreitėjo širdies susitraukimų dažnis (10 pav.) ir dėl to susiformavo tachipnėja. Tachikardija statistiškai reikšmingas rodiklis tachipnėjos atsiradimui (p <0,01).
0 0 0 0 0 0 0 50 40 31 28 25 20 23 36 35 31 27 25 21 19 0 20 40 60 80 100 120
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
Įk vėp im ų sk aičiu s per m in utę
Įkvėpimų dažnio pokyčių priklausomybė nuo laiko taikant II BN
schemą
32
11 pav. Šunų temperatūros pokyčiai per laiką II bendrosios nejautros taikymo metu.
Temperatūra žymiai nebuvo nukritusi nei vienoje grupėje. Pagal pateiktą diagramą, matoma, kad II anestezijos rizikos grupės šunys turėjo aukštesnę kūno temperatūrą, nei III anestezijos rizikos grupės šunys. Tai gali būti, kad jaunesnio amžiaus šunys greičiau metabolizuoja medikamentą, greičiau susijaudina ir lėčiau nurimsta nei III anestezijos rizikos grupės tiriamieji, kuriems sklandžiau ir ramiau praėjo bendroji nejautra. Temperatūros pokyčiai gali būti padidėja dėl susijaudinimo prieš aplikuojant medikamentą ir nepraėjo pakankamas laiko tarpas, kad temperatūros rodikliai atsistatytų vėl į fiziologinių rodiklių normos ribas. Tachikardijos arba bradikardijos pasireiškimas gilioje anestezijoje gali sukelti tachipnėją ir hipertermiją (p <0,01).
38.9 38.2 38.9 38.2 38.8 38.1 38.7 37.9 38.6 37.7 38.5 37.8 38.4 37.7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
0 min 5 min 10 min 15 min 20 min 25 min 30 min
L
aip
sn
iai,
℃
Temperatūros pokyčių priklausomybė nuo laiko taikant II BN
schemą
33 3. 2. 2. Anestetinių medžiagų poreikis BN sukėlimui ir palaikymui
12 pav. Medetomidino ir butorfanolio dozių panaudojimas anestezijos rizikos grupėse taikant I
bendrosios nejautros schema.
Medetomidino dozės vidurkis matomas mažiausias I anestezijos rizikos grupės šunims (0,021 mg/kg), tolygus medetomino dozės pasiskirstymas II ir III anestezijos rizikos grupėse (0,028 mg/kg) (12 pav.) Butorfanolio dozės vertinant maksimalią ribą didžiausias II rizikos grupėje, tačiau bendras vidurkis didžiausias III rizikos grupėje (0,39 mg/kg).
Apskaičiavus koreliacijos koeficientą tarp numatytų požymių buvo nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai:
1. Medetomidino dozė tiesiogiai mažėja didėjant gyvūno amžiui (p <0,01).
2. Kuo gyvūno svoris didesnis, tuo mažesnę dozę medetomidino reikia aplikuoti 3 bendrosios nejautros gylio stadijai pasiekti (p <0,01).
3. Kuo didesnė medetomidino dozė, tuo ilgesnė bendrosios nejautros trukmė (p <0,01).
0.021 0.028 0.028 0.29 0.38 0.39 0 0.2 0.4 0.6 0.8 1 1.2
I anestezijos rizikos grupė II anestezijos rizikos grupė III anestezijos rizikos grupė
Med ik am en tų d ozė, m g/k g
