LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
GRETA ABUGELYTĖ
JUDĖJIMO NEGALIĄ PO PATIRTO NUGAROS SMEGENŲ PAŽEIDIMO
ĮGIJUSIŲ ASMENŲ SKAUSMO PATYRIMAS
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti
Rengimo komisijos pirmininkė
prof. dr. Nida Žemaitienė___________ (parašas)
Studentė Greta Abugelytė ___________ (parašas) Darbo vadovė dr. Alicja Juškienė ___________ (parašas) Data: 2020 m. gegužės mėn. 27 d.
2
PADĖKA
Didžiausią ir nuoširdžią padėką noriu skirti visiems tyrimo dalyviams, sutikusiems prisidėti prie šio tyrimo įgyvendinimo. Dėkoju Jums už atvirumą ir jautrumą dalinantis tokiomis asmeniškomis ir svarbiomis patirtimis, geranoriškumą ir pagalbą, padedant man suprasti Jūsų istoriją, bei suteiktą galimybę pažinti bent dalį Jūsų patyrimo. Jūs esate pati svarbiausia ir reikšmingiausia šio tyrimo dalis – ačiū Jums.
Taip pat dėkoju savo darbo vadovei dr. Alicjai Juškienei už skirtą laiką, kantrybę, naudingas ir tikslias įžvalgas, rekomendacijas, idėjas bei diskusijas, kurios leido giliau ir įvairiapusiškiau pažvelgti į šio tyrimo objektą.
Dėkoju lekt. Mildai Kukulskienei už pagalbą ir naudingus patarimus kuriant tyrimo dizainą, kokybinių tyrimų subtilybių mokymą bei profesionalius atsakymus į kylančius klausimus.
Taip pat esu dėkinga lietuvių kalbos mokytojai metodininkei Jolantai Naraškevičienei už skirtą laiką, vertingas įžvalgas ir konsultacijas rašybos bei stilistikos klausimais.
3
TURINYS
1. ĮVADAS ... 7
1.1. Įžanga... 7
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 8
1.3. Literatūros apžvalga ... 11
1.3.1. Nugaros smegenų pažeidimo samprata, etiologija ir epidemiologija ... 11
1.3.2. Skausmo samprata ... 13
1.3.3. Skausmo klasifikacija ... 15
1.3.4. Skausmo jautimo po nugaros smegenų pažeidimo epidemiologija ... 17
1.3.5. Po nugaros smegenų pažeidimo jaučiamo skausmo tyrinėjimo sritys ... 18
1.3.5.1. Skausmo poveikis gyvenimo kokybei ... 19
1.3.5.2. Skausmo ir emocinės būsenos sąsajos... 20
1.3.5.3. Skausmo įtaka psichikos sveikatai ... 21
1.3.5.4. Skausmo įveikos strategijos ... 23
1.3.5.5. Skausmo reikšmė psichologiniam augimui ... 25
1.3.6. Literatūros apžvalgos apibendrinimas ... 26
1.4. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 28
2. TYRIMO METODAI ... 29
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 29
2.2. Duomenų rinkimo ir vertinimo metodai ... 31
2.3. Duomenų analizės metodai ... 34
3. REZULTATAI ... 38
3.1. Specifiniai situaciniai skausmo fenomeno apibrėžimai ... 38
3.2. Bendras skausmo fenomeno apibrėžimas ... 50
4. APTARIMAS ... 56
5. IŠVADOS ... 65
4
SANTRAUKA
Abugelytė, G. (2020). Judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių
asmenų skausmo patyrimas (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė
vadovė: dr. Alicja Juškienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 70 p.
Tyrimo problema – po patirto nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios jaučiamas skausmas gali lemti psichosocialinių sunkumų atsiradimą – didinti depresyvumą, nerimastingumą, nevisavertiškumo jausmą, kelti slogią nuotaiką ir skatinti atsiribojimą. Atsiradę sunkumai trukdo vykti įgytos negalios priėmimo procesui. Siekiant gerinti psichologinės pagalbos galimybes, svarbu vispusiškai tyrinėti skausmo fenomeną. Atsižvelgiant į tokių tyrimų trūkumą Lietuvoje, šio tyrimo tikslas buvo atskleisti judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų skausmo patyrimą.
Tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgiję 20-34 metų amžiaus asmenys (n=7). Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro komisijos leidimas. Tyrimas atliktas Kauno, Vilniaus ir Marijampolės miestuose 2019 m. rugsėjo mėn. – 2020 m. sausio mėn. Tyrimo dalyviams buvo taikyti tokie atrankos kriterijai: 1) judėjimo negalia įgyta suaugusiojo amžiuje, 2) po įgytos negalios buvo jaustas arba yra jaučiamas fizinis skausmas, 3) trauma patirta prieš 1-5 metus. Duomenų rinkimui naudotas pusiau struktūruoto fenomenologinio interviu pagal A. Giorgi metodas, o duomenų analizei atlikti pasitelkta fenomenologinė aprašomoji analizė pagal A. Giorgi.
Rezultatai. Atlikus fenomenologinę analizę pagal A. Giorgi atskleista, kaip judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgiję asmenys apibrėžia skausmo patyrimą. Tyrimo dalyviai dažniausiai pasakojo apie skausmo patyrimo situacijas reabilitacijos laikotarpiu, o iš šių pasakojimų išskirtos 32 bendros ir 18 unikalių temų. Skausmo patyrimas jiems yra skausmo
patyrimo etapai: pyktis ir kaltinimas, neviltis sumažinti skausmo jautimą, šokas ir sumišimas,
gąsdinantis skausmo jautimas, skausmo neigimas ir skausmo neišvengiamybės priėmimas; skausmo
įtaka emocinei būsenai: bejėgiškumas, nerimas dėl ateities perspektyvų, beprasmiškumas įveikti
skausmą, abipusė fizinio ir emocinio skausmo sąveika, slogi nuotaika, nevisavertiškumas, vienišumas, žeminantis skausmo jautimas; skausmo poveikis: nekontroliuojamos automatinės mintys, trukdymas atlikti reikiamą veiklą, koncentruoti dėmesį ir mąstyti racionaliai; skausmo
sukelti elgesio pokyčiai: reabilitacijos procedūrų ir skausmą keliančių situacijų vengimas, pastangos
nukreipti dėmesį ir kontroliuoti mintis; po kurio laiko įžvelgtas skausmo įprasminimas: motyvacija mokytis naujų įgūdžių, požiūrio lankstumo ir geresnės savikontrolės susiformavimas; kylantys
vidiniai konfliktai tarp savarankiškumo atgavimo ir savijautos palengvinimo, tarp realaus ir
pasąmoninio skausmo jautimo, tarp pagalbos poreikio ir priešinimosi jam; skausmo sukeliami
paradoksai dėl išnykusių kūno pojūčių ir jaučiamo skausmo, dėl skausmo ir vienišumo; skausmą stiprinantis apsaugančio veiksnio netekimas bei kūno svetimumo ir atskirumo jausmas.
Išvada. Judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusiems asmenims skausmo patyrimas yra skausmo daromas neigiamas poveikis momentinei emocinei būsenai, trukdžiai kognityvinių funkcijų sklandumui ir kasdienei veiklai, suformuojantys saugumo siekiančio elgesio pokyčius, kurių netekimas gali sustiprinti skausmo jautimą, sudėtingų ir dualistinių išgyvenimų pasireiškimas kylančiais vidiniais konfliktais, paradoksalių situacijų įžvelgimu ir kūno svetimumo pojūčio išgyvenimu bei analogų su gedėjimo procesu turinčių savitų ir skirtingu emociniu atspalviu pasižyminčių sandūros su skausmo jautimu etapų išgyvenimas, kuriuos perėjus patiriamas individualus skausmo įprasminimas.
5
SUMMARY
Abugelytė, G. (2020). The experience of pain in individuals with reduced mobility due to
spinal cord injury (Master‘s thesis in Health Psychology). Academic advisor: dr. Alicja Juškienė.
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 70 p.
The research problem. Pain due to spinal cord injury and reduced mobility may result in psychosocial difficulties such as the increased depressive mood, anxiety, feeling of inadequacy, dismal mood and dissociation. The emerging difficulties prevent an individual from accepting the disability. In order to improve the access to psychological assistance, it is very important to perform a versatile study of the phenomenon of pain. Due to the lack of this kind of studies in Lithuania, this study was targeted at revealing the experience of pain in individuals with reduced mobility due to spinal cord injury.
Methods. The study involved individuals with reduced mobility due to spinal cord injury between 20 and 34 years old (n=7). The study was permitted by Committee of Bioethics of the University of Health Sciences. The study was conducted in the cities of Kaunas, Vilnius, Marijampolė within the period from September 2019 until January 2020. The following eligibility criteria have been applied: 1) reduced mobility occurred in adult years; 2) was or still is experienced post-traumatic physical pain; 3) injury occurred 1-5 years ago. For the collection of data, a semi-structured phenomenological interviewing based on A. Giorgi’s method was used and data analysis was built on A. Giorgi’s phenomenological descriptive analysis.
Results. A. Giorgi’s phenomenological descriptive analysis showed how the individuals with reduced mobility due to spinal cord injury define their experience of pain. The respondents mostly defined pain-causing situations during the rehabilitation period and 32 general and 18 unique topics have been distinguished out of these cases. The experience of pain for them is the
stages of sensing pain: anger and accusation, despair of ever reducing pain, shock and
embarrassment, frightening pain, denial of pain and acceptance of pain unavoidability; the effect of
pain on emotional condition: asthenia, anxiety for future prospects, pointlessness in defeating pain,
interaction between physical and emotional pain, dismal mood, inadequacy, loneliness, humiliating pain; the effect of pain: uncontrolled automatic thoughts, disturbed activities, concentration and rational thinking; related behaviour changes: avoidance of rehabilitation procedures and pain-causing situations, efforts to shift the focus and control thoughts; giving meaning to pain after some
time: motivation to learn new skills, flexibility of attitude and mastering of self-controlling abilities; internal conflicts between the recovered self-reliance and alleviation of the condition, between real
and sub-conscious pain threshold, between the need of assistance and fighting against it;
pain-related paradoxes due to fading body sensations and pain, due to pain and loneliness; loss of the factor protecting against pain and the feeling of alienated body and disjuncture.
Conclusion. The pain in individuals with reduced mobility due to spinal cord injury has negative effect on the momentary emotional condition, disturbs smooth cognitive functions and everyday activities, forms security-targeted behaviour changes the loss of which may strengthen the sense of pain, development of complex and dual experiences through the emerging internal conflicts, envisaging of paradoxical situations and experiencing alienated body as well as facing the periods of sorrow-like mood with distinct and various emotional shades, after which, once successfully passed, the individual may feel the meaningfulness of pain.
6
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Fenomenas – bet kas, ką galima suvokti arba pastebėti (Oxford Dictionary of Psychology, 2009). Judėjimo negalia – šiame tyrime judėjimo negalia laikomas dėl nugaros smegenų pažeidimo išsivystęs galūnių paralyžius, lydimas motorikos ir sensorikos sutrikimų (Ahuja ir kt., 2017).
Neuropatinis skausmas – skausmo tipas, susijęs su neuronų struktūros pažeidimu periferinėje arba centrinėje nervų sistemoje (Elsayed ir Deer, 2019).
Nugaros smegenų pažeidimas – dėl tam tikros kinetinės energijos poveikio sutrikdytas stuburo smegenų vientisumas, sukeliantis įvairaus tipo ir laipsnio funkcinius ir morfologinius pokyčius nugaros smegenyse (Ahuja ir kt., 2017).
Paraplegija – dėl krūtinės arba juosmens srityje įvykusio nugaros smegenų pažeidimo susiformavęs pilnas arba nepilnas abiejų kojų raumenų ir liemens arba jo dalies paralyžius bei dubens organų funkcijų sutrikimas (Karanukaran ir kt., 2018).
Skausmas – šiame tyrime skausmu yra laikoma nemaloni, distresą kelianti patirtis, susijusi su realiu arba potencialiu audinių pažeidimu bei lydima sensorinių, emocinių, kognityvinių ir socialinių komponentų (Williams ir kt., 2016).
Tetraplegija – dėl kaklo srityje įvykusio pažeidimo susiformavęs pilnas arba nepilnas liemens, rankų ir kojų paralyžius, įprastai lydimas kvėpavimo organų, dubens organų funkcijų ir širdies veiklos sutrikimų (Karanukaran ir kt., 2018).
7
1. ĮVADAS
1.1. Įžanga
Bet kokio tipo negalios įgijimas yra fiziškai, psichologiškai ir socialiai sudėtingas gyvenimo pokytis. Žvelgiant į globalią neįgalumo situaciją, stebima tendencija, kad 1 iš 7 asmenų pasaulyje gali turėti tam tikro lygio ir kokio nors tipo negalią, apsunkinančią asmens funkcionavimą ir verčiančią susidurti su papildomais iššūkiais (World Health Organization (WHO), 2015). Įvairūs neįgalumą sukeliantys trauminiai arba netrauminiai sveikatos sutrikimai turi neigiamą poveikį asmens gyvenimo kokybei, apsunkindami kasdienio funkcionavimo sritis, priklausomai nuo neįgalumo lygio ir negalios pobūdžio. Nugaros smegenų pažeidimas yra laikomas viena sunkiausių ir daugiausiai pokyčių įprastoje gyvenimo rutinoje sukeliančių traumų daugelyje pasaulio šalių. Ne išimtis yra ir Lietuva, kurioje, remiantis naujausiais Higienos instituto (2018) duomenimis, 2018 m. suaugusiesiems asmenims buvo oficialiai užfiksuoti 393 nauji nervų ir nugaros smegenų pažeidimo atvejai, iš kurių 262 atvejai – nervų ir smegenų sužalojimas kaklo ir krūtinės ląstos lygiuose bei 131 atvejis – nervų ir nugaros smegenų sužalojimas pilvo, nugaros apatinės dalies ir dubens lygyje. Pateikiamoje statistikoje atsispindi, kad apytikslis nugaros smegenų pažeidimų skaičius lyties atžvilgiu yra 2:1, o tai reiškia, kad vyrai nugaros smegenų pažeidimus patiria beveik dvigubai dažniau negu moterys.
Nugaros smegenų pažeidimai gali būti trauminės arba netrauminės kilmės. Remiantis statistiniais duomenimis, trauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimai sudaro didesniąją dalį – apie 90 proc. visų nugaros smegenų pažeidimų, o likusioji dalis – 10 proc. – yra netrauminės kilmės (WHO, 2015). Netrauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimai įprastai atsiranda dėl įvairių ligų, įgimtų defektų, infekcijų, navikų ar degeneracinės stuburo būklės, po kurių išsivysto kraujagyslių arba autoimuniniai sutrikimai, nulemiantys nugaros smegenų pažeidimo susiformavimą (Kang ir kt., 2018). Trauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimų dažniausiomis priežastimis tampa autoįvykiai, kritimai iš didelio aukščio, smurtas, taip pat traumos sporto ar darbo metu bei mėginimai nusižudyti (WHO, 2015; Singh, 2014). Po trauminio nugaros smegenų pažeidimo, galimos įvairios pasekmės, priklausomai nuo įvykusio pažeidimo vietos. Įvykus nugaros smegenų pažeidimui, sutrinka tuštinimosi, šlapinimosi, motorikos ir kitos funkcijos, lemiančios negalios išsivystymą ir jos sukeliamus apribojimus (Ahuja ir kt., 2017). Vienos dažniausiai pasitaikančių ir ryškiausiu pokyčių tampančių pasekmių – galūnių paralyžius, lietimo, temperatūros, skausmo pojūčių susilpnėjimas arba visiškas išnykimas žemiau už pažeidimo srities esančioje kūno dalyje, kategorizuojamas kaip išsivysčiusi judėjimo negalia (Ahuja ir kt., 2017).
Judėjimo negalios po patirto nugaros smegenų pažeidimo atveju, šalia šių kylančių komplikacijų ir jų keliamų apribojimų, itin dažnas ir skausmo jautimo išsivystymas. Preliminariais
8 duomenimis, skausmą jaučia nuo 39 proc. iki 90 proc. visų nugaros smegenų pažeidimus patyrusių ir judėjimo negalią įgijusių asmenų (Razavi ir kt., 2017). Šiuo atveju skausmas gali pasireikšti kaip nemaloni jutiminė patirtis, siejama su nervinės sistemos struktūrų pažeidimais ir klasifikuojama kaip neuropatinis skausmas, arba kaip realus ar potencialus audinių struktūros pažeidimų sukeltas skausmas, klasifikuojamas kaip nociceptinis skausmas (Elsayed ir Deer, 2019). Skausmas asmenims, patyrusiems nugaros smegenų pažeidimus, dažnu atveju gali tapti lėtiniu ir yra jaučiamas dažnai arba nuolat, taip darydamas neigiamą poveikį kasdieniam gyvenimui – fiziniam funkcionavimui, socialinėms interakcijoms ar psichologinei būsenai (Widerström-Noga ir kt., 2017).
Stuburo traumos, sukeliančios nugaros smegenų pažeidimą ir dažniausiai pasitaikantį judėjimo negalios atsiradimą, būdingesnės darbingo amžiaus, veikliems asmenims, neretai intensyviai vystantiems savo karjerą, kuriantiems romantinius santykius ir gyvenantiems socialiai aktyvų gyvenimą (Juocevičius ir kt., 2010). Natūralu, kad tokiu metu įgyta judėjimo negalia, pasireiškianti anksčiau aptartomis komplikacijomis, tampa ganėtinai dideliu iššūkiu, sukeliančiu rimtas fizines ir psichologines pasėkmes, veikiančiu socialinį asmens funkcionavimą ir turinčiu neigiamos įtakos pasitenkinti gyvenimu. Šalia tiesioginių įgytos judėjimo negalios, patyrus nugaros smegenų pažeidimą, sukeliamų sunkumų išsivystęs skausmo jautimas gali ne tik apsunkinti kylančius fizinius, psichologinius, socialinius sunkumus, tačiau ir išprovokuoti visiškai naujų, su pagrindine trauma nesusijusių sunkumų ar papildomų iššūkių išsivystymą (Widerström-Noga ir kt., 2016). Tai reiškia, kad po nugaros smegenų pažeidimo patyrimo ir įgytos judėjimo negalios išsivystęs skausmas gali tapti savita antrine trauma, apsunkinančia dėl pagrindinės traumos kylančių iššūkių įveiką, bloginančia subjektyviai suvokiamą gyvenimo kokybę ir pasitenkinimą gyvenimu bei sukeliančia papildomus iššūkius.
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Tyrimo objektas– judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų skausmo patyrimas.
Tyrimo problema. Nugaros smegenų pažeidimus visame pasaulyje kasmet patiria nuo 250 tūkst. iki 500 tūkst. žmonių (WHO, 2015) ir tai išlieka opia problema, lydima ne tik fizinės sveikatos sutrikimo, bet ir begalės gretutinių iššūkių, sunkumų ir nepriimtinų pokyčių. Po trauminio nugaros smegenų pažeidimo išsivysčiusi judėjimo negalia, analizuojama šiame darbe, yra bene labiausiai neigiamą įtaką buvusiai įprastai gyvenimo kokybei ir subjektyviam pasitenkinimui gyvenimu daranti neįgalumo forma, lydima daugelio būdingų gretutinių fizinės, psichologinės ir socialinės sveikatos sutrikimų (Ahuja ir kt., 2017). Pasireiškiantys tuštinimosi, šlapinimosi,
9 kvėpavimo sistemų funkcijų sutrikimai, apriboto judėjimo sukeliamos dengiamojo audinio pažaidos, spastika bei įvairaus pobūdžio skausmas (Ahuja ir kt., 2017) jautriai veikia negalią įgijusio asmens psichologinę būseną – didina nerimą, skatina depresijos vystymąsi, kelia baimingumą, nepasitikėjimą savimi, beviltiškumą ir kitus nemalonius emocinius išgyvenimus bei keičia įprastą socialinę sferą – apriboja ankstesnę darbinę ir laisvalaikio veiklą, gali lemti socialinio rato sumažėjimą, uždarumo ir atsiribojimo atsiradimą (Baecher ir kt., 2018; Sauri ir kt., 2017). Skausmo jautimas yra viena iš esminių gretutinių būklių po trauminio nugaros smegenų pažeidimo įgytos judėjimo negalios atvejais, kuri daro analogišką neigiamą poveikį psichologinei būsenai ir socialiniam gyvenimui – gali didinti depresyvumą, nerimastingumą, nevisavertiškumo ir apribojimo jausmus, kelti slogią, niūrią nuotaiką ir skatinti uždarumą bei atsiribojimą (Widerström-Noga ir kt., 2016). Skausmo jautimas, kartu su jo keliamu poveikiu, taip pat trukdo vykti įgytos negalios priėmimo ir susitaikymo procesui (Gibbs ir kt., 2019), o tai gali lemti tiek psichikos sutrikimų vystymąsi, tiek subjektyvaus pasitenkinimo gyvenimu neatgavimą.
Apžvelgiant mokslinę literatūrą galima pastebėti, kad, nors nugaros smegenų pažeidimo ir skausmo, judėjimo negalios ir skausmo tematikoje tyrimų yra ganėtinai nemažai, tačiau tiek užsienyje, tiek Lietuvoje dauguma jų – biomedicininės srities, aptariantys skausmo kilmę, tipus, įveikos ir palengvinimo technikas. Taip pat dažnai užsienio mokslinėje literatūroje skausmo analizavimas išskiriamas tik kaip vienas iš daugelio po nugaros smegenų pažeidimo galimų pasitenkinimą gyvenimu apsunkinančių faktorių arba tiriama skausmo sąsaja tik su vienu arba keletų psichosocialinių veiksnių. Visgi judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo asmenų grupėje skausmo patyrimas retai yra analizuojamas kaip atskiras konstruktas, o Lietuvoje tokių tyrimų iš viso nėra. Stebint reikšmingą skausmo įtaką negalios priėmimui, pasitenkinimui gyvenimu ir gretutinių psichikos sutrikimų vystymosi rizikai, svarbu skirti dėmesį ne tik biomedicininei skausmo analizei, bet ir jo pažinimui iš psichologinės ir socialinės perspektyvos. Šios srities tyrimai, leidžiantys pažinti skausmo patyrimą kaip atskirą konstruktą, suprasti jo prasmę ir reikšmę judėjimo negalią įgijusiems asmenims, yra reikalingi siekiant gerinti psichologinės pagalbos galimybes specifinėje ir kokybiškos, konstruktyvios pagalbos reikalaujančioje nugaros smegenų pažeidimus patyrusioje ir judėjimo negalią įgijusių asmenų grupėje.
Tyrimo aktualumas. Apžvelgiant užsienio mokslinę literatūrą ir skausmo paplitimo judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų grupėje rodiklius, matoma, kad didžioji dalis šių asmenų jaučia skausmą. Moksliniuose šaltiniuose pateikiamas 39 – 90 proc. skausmo rodiklis, visų turinčiųjų nugaros smegenų pažeidimus atžvilgiu (Miladinovic, 2009), kuris kiek varijuoja skirtingoje literatūroje, tačiau yra išlaikoma itin dažno skausmo jautimo šioje grupėje tendencija. Lietuvoje skausmo paplitimo judėjimo negalią po nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų grupėje nėra fiksuojamos. Taip pat Lietuvoje atliekamuose tyrimuose dažniausiai
10 akcentuojami šių pažeidimų gydymo, reabilitacijos metodai, analizuojamas bendrinis įgytos negalios priėmimas ir su tuo susiję veiksniai, tiriamas socialinis funkcionavimas ir įtrauktumas (Daratienė, 2011; Kreivinienė ir Spiriajevienė, 2013), tačiau neaptikta mokslinės literatūros, kurioje nuosekliai būtų analizuojamas skausmo, kaip atskiro konstrukto, patyrimas nei kiekybine, nei kokybine perspektyva. Atsižvelgiant į tai, kad skausmo jautimas, gali būti esminis veiksnys, trukdantis priimti negalios įgijimo faktą, bloginantis gyvenimo kokybę ir pasitenkinimą gyvenimu, lemiantis atsiribojimą nuo socialinės aplinkos ir keliantis beviltiškumą, nevisavertiškumą, pesimistiškumą ir kitus emocinius sunkumus bei mažinantis motyvaciją gydymui (Gibbs ir kt., 2019; Widerström-Noga ir kt., 2016), specialistams, dirbantiems tiek reabilitacijos srityje, tiek kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, būtina gebėti edukuoti judėjimo negalią įgijusiuosius apie skausmo galimą jautimą ir jo atpažinimą bei laiku pastebėti skausmo jautimo nulemtus išgyvenimus ir taikyti reikiamas psichologinės pagalbos intervencijas. Kadangi skausmo jautimas yra itin individuali, unikali ir daugialypė patirtis, svarstyti apie kokybiškos pagalbos užtikrinimo būdus būtų galima tik tuo atveju, jei skausmo fenomenas bus pažįstamas detaliai ir įvairiapusiškai, besiremiant tiesiogiai su tuo susiduriančių asmenų patirtimi, ko ir yra siekiama atlikus šį tyrimą.
Tyrimo naujumas. Nepaisant anksčiau akcentuoto judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų jaučiamo skausmo kompleksiškumo ir unikalumo, dauguma skausmo patyrimą analizuojančių tyrimų yra atliekami remiantis kiekybine perspektyva, išskiriant bendras skausmo patyrimo šioje populiacijoje tendencijas ar vertinant konkrečius galimai skausmo nulemtus faktorius, pavyzdžiui, nuotaiką ar subjektyvų gyvenimo kokybės vertinimą. Vis dėlto skausmo tyrimas kiekybine perspektyva gali suformuoti savitus rėmus ir apriboti visapusį skausmo fenomeno pažinimą, o tai didina tikimybę nepastebėti individualių ir specifinių skausmo aspektų, kurie būtų reikšmingi efektyvesnės psichologinės pagalbos būdų paieškai ir geresniam judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų supratimui ir pažinimui. Būtent dėl skausmo kompleksiškumo, unikalumo ir skirtingo reikšmingumo jį jaučiantiems judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusiems asmenims priežasčių neužtenka šią patirtį vertinti kiekybiškai – būtinas kokybinis požiūris į unikalias patirtis, siekiant atrasti kuo įvairesnes skausmo matymo perspektyvas.
Šiuo atveju taikyta kokybinė skausmo fenomeno tyrimo strategija leidžia atvirai ir plačiai žvelgti į tyrimo lauką, išvengiant išankstinių nuostatų ar žinių trukdymo įvertinti unikalius judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų skausmo patyrimo aspektus. Išryškėjusios detalios ir savitos temos gali tapti gairėmis tolimesnių skausmo tyrimų judėjimo negalią po nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų grupėje, o šis tyrimas būtų vienu pirmųjų, prisidedančių prie efektyvesnės pagalbos tinklo kūrimo šiems asmenims.
11
1.3. Literatūros apžvalga
1.3.1. Nugaros smegenų pažeidimo samprata, etiologija ir epidemiologija
Stuburo sąvoka apibrėžiami vienas po kito išsirikiavę slanksteliai, tarpusavyje sujungti raiščių ir sąnarių sistema (Karunakarn ir kt., 2018). Jo viduje – iš slankstelių lankų ir ataugų sudarytame stuburo kanale – glūdi centrinės nervų sistemos dalis – nugaros smegenys, sudarytos iš baltosios (įterptinių neuronų aksonų) ir pilkosios medžiagų (neuronų kūnų ir dendritų) (Ahuja ir kt., 2017). Nugaros smegenų pagrindinės atliekamos funkcijos yra motorinių refleksų koordinavimas, iš kūno gaunamų signalų, tai yra, temperatūros, lietimo, spaudimo, skausmo pojūčiai, perdavimas galvos smegenims ir iš galvos smegenų gaunamų judėjimo ir autonominių funkcijų kontrolės signalų perdavimas (Karunakarn ir kt., 2018). Nugaros smegenys atlieka esminį vaidmenį įvairių kūno funkcionavimo aspektų atžvilgiu.
Nugaros smegenų pažeidimas apibūdinamas kaip dėl tam tikros kinetinės energijos poveikio sutrikdytas stuburo smegenų vientisumas, sukeliantis įvairaus tipo ir laipsnio funkcinius ir morfologinius pokyčius nugaros smegenyse (Ahuja ir kt., 2017). Tokie nugaros smegenų pažeidimai gali būti dvejopos kilmės: trauminės ir netrauminės. Trauminiai nugaros smegenų pažeidimai yra dažnesni ir, kaip minėta, sudaro iki 90 proc. visų nugaros smegenų pažeidimų atvejų ir yra būdingesni jaunesnio amžiaus žmonėms (WHO, 2015). Įprastai minėti trauminiai pažeidimai nutinka autoįvykių metu, krentant iš didelio aukščio arba neriant į vandenį, patiriant smurtinius (pavyzdžiui, šautinius arba durtinius) sužalojimus, nelaimingų atsitikimų sportinės veiklos arba darbo metu (Singh ir kt., 2014). Netrauminiai nugaros smegenų pažeidimai yra retesni – iki 10 proc. visų nugaros smegenų pažeidimų atvejų, yra būdingesni vyresnio amžiaus žmonėms (WHO, 2015) ir išsivysto dėl nugaros smegenyse kilusių kraujotakos sutrikimų, infekcinių procesų, patirtų išvaržų, nugaros smegenų struktūrų navikų išsivystymo arba įvairių nugaros smegenų struktūros degeneracinius procesus sukeliančių ligų (Singh ir kt., 2014).
Nugaros smegenų pažeidimai gali būti skirstomi pagal jų lygio ir funkcinio pažeidimo aspektus. Nugaros smegenų pažeidimai, priklausomai nuo jų lygio, gali būti skirstomi į dalinius ir visiškus pažeidimus:
Visiški pažeidimai – tokio tipo nugaros smegenų pažeidimai, kurių metu žemiau neurologinės pažaidos lygio visiškai išnyksta bet kokios motorinės ir sensorinės funkcijos, sutrinka organų funkcijos.
Daliniai pažeidimai – nugaros smegenų pažeidimai, kurių metu žemiau neurologinės pažaidos lygio jutimai ir funkcijos sutrinka tik dalinai, išlieka tam tikri pojūčiai bei nesutrinka organų funkcijos (Kriščiūnas, 2006).
12 Pagal nugaros smegenų funkcinio pažeidimo kategoriją išskiriamas skirstymas į paraplegiją ir tetraplegiją:
Paraplegija apibūdinamas dėl krūtinės arba juosmens srityje įvykusio pažeidimo susiformavęs pilnas arba nepilnas abiejų kojų raumenų ir liemens arba jo dalies paralyžius bei dubens organų funkcijų sutrikimas.
Tetraplegijai priskiriamas dėl kaklo srityje įvykusio pažeidimo susiformavęs pilnas arba nepilnas liemens, rankų ir kojų paralyžius, įprastai lydimas kvėpavimo organų, dubens organų funkcijų ir širdies veiklos sutrikimų (Karanukaran ir kt., 2018).
Nepriklausomai nuo tipo, lygio ar sudėtingumo, nugaros smegenų pažeidimas neišvengiamai sukelia didesnius arba mažesnius tiek biomedicininius, tiek psichosocialinius sunkumus ir savo paplitimo mastu tampa vis aktualesne problema daugelyje pasaulio šalių. Tyrimai nurodo, kad nugaros smegenų pažeidimo atvejai varijuoja nuo 3,6 iki 195,4 pacientų milijonui gyventojų per metus visame pasaulyje (Jazayeri ir kt., 2015) bei skirtingose šalyse reikšmingai skiriasi priklausomai nuo ekonominių, technologinių, medicininių, geografinių bei socialinių sąlygų (Kang ir kt., 2018). Remiantis Jazayeri ir kt. (2015) atlikta sistemine literatūros apžvalga, kurioje analizuotas preliminarus nugaros smegenų pažeidimų atvejų skaičius skirtinguose kontinentuose 41 šalyje, matoma, kad Europos regione (įtrauktos 22 šalys) milijonui gyventojų tenka nuo 5,5 iki 195,4 nugaros smegenų pažeidimų atvejų. Lietuvoje, kaip nurodyta anksčiau, 2018 m. suaugusiesiems buvo užfiksuoti 393 nauji nervų ir nugaros smegenų pažeidimo atvejai (Higienos institutas, 2018). Vis dėlto šaltinių apie konkrečią ir kasmetinę nugaros smegenų pažeidimo atvejų Lietuvoje statistiką nėra daug.
Mokslinėje literatūroje taip pat aprašomas nugaros smegenų pažeidimų pasisikirstymas pagal priežastis, lytį ir amžių. Priežastingumo atžvilgiu dažniau analizuojami trauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimai, o jų priežastimis tampa autoįvykiai (38,6 proc.) bei kritimai iš didelio aukščio (32,2 proc.), smurto patyrimo atvejai (14 proc.), nelaimingi atsitikimai sportinės veiklos metu (7,8 proc.), nelaimingi nutikimai chirurginių ar kitų medicininių intervencijų metu (4,2 proc.) ir kiti atvejai (3,2 proc.) (National spinal cord injury statistical center (NSCISC), 2020). Lyties pasiskirstimo atžvilgiu, dauguma šaltinių nurodo, kad didžioji dalis nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų yra vyrai – vyrų ir moterų patiriamų nugaros smegenų pažeidimų santykis ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse varijuoja nuo 1,10:1 iki 6,69:1 (Kang ir kt., 2018). Lietuvoje šis santykis kasmet yra kintantis, tačiau tendencingai išlieka analogiškas užsienio literatūroje pateikiamai statistikai – vyrų ir moterų santykis paskutiniu vertintu 2004 – 2008 metų laikotarpiu Lietuvoje buvo 3,4:1 (Juocevičius ir kt., 2010). Trauminį nugaros smegenų pažeidimą patiriančių asmenų amžiaus vidurkis užsienio mokslinėje literatūroje varijuoja nuo 29 iki 46 metų (Kang ir kt., 2018). Lietuvoje trauminiai nugaros smegenų pažeidimai taip pat yra būdingesni jaunesnio amžiaus
13 (iki 30 metų) asmenims – 40,4 proc. visų nugaros smegenų pažeidimo atvejų, ir vidutinio amžaus asmenims (30 – 60 metų) – 54,8 proc. atvejų (Juocevičius ir kt., 2010).
Bet kokios kilmės nugaros smegenų pažeidimas gali pasireikšti lengvesniais ar sunkesniais gretutiniais fizinės sveikatos sutrikimais, kurių išsivystymas lemia negalios susiformavimą (Baecher ir kt., 2018). Jų raiška varijuoja priklausomai nuo nugaros smegenų pažeidimo vietos ir sunkumo, tačiau, remiantis Ahuja ir kt. (2017) bei Sezer ir kt. (2015), išskiriami būdingi gretutiniai sutrikimai yra paralyžius, sensorikos (jutimų) sutrikimai, šlapinimosi, tuštinimosi, kvėpavimo sistemų sutrikimai, odos pažeidimai dėl sumažėjusių jutimų ir sutrikusios kraujotakos, degeneraciniai stuburo ir sąnarių pakitimai, termoreguliacijos sutrikimai, seksualinė disfunkcija, spastika. Prie šių sutrikimų taip pat priskiriamas įvairių tipų skausmo jautimas (Sezer ir kt., 2015), nurodomas ne tik kaip vienas dažniausiai judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo lydintis fizinės sveikatos sutrikimas, bet ir kaip reikšmingai fizinę, psichologinę ir socialinę asmens sveikatą veikiantis veiksnys (Flank ir kt., 2017), kuris papildomai apsunkina pisitaikymą prie pakitusios sveikatos būklės (Baecher ir kt., 2018). Atsižvelgiant į reikšmingą skausmo poveikį, įprastai tampantį antrinio traumavimo priežastimi (Ahuja ir kt., 2017), svarbu tampa ne tik aptarti nugaros smegenų pažeidimų ypatumus ir jų sukeliamas pasekmes, bet orientuotis būtent į skausmo sampratos ir jo poveikio visapusei asmens sveikatai analizę bei esamų mokslinių tyrinėjimų sričių apžvelgimą.
1.3.2. Skausmo samprata
Skausmo jautimas yra vienas dažniausiai pasitaikančių gretutinių fizinės sveikatos sutrikimų po patirto nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios, kuris, kaip jau aptarta, reikšmingai prisideda prie lydinčių psichologinės ir socialinės sveikatos problemų atsiradimo bei blogina bendrą gyvenimo kokybę. Skausmo apibrėžimas mokslinėje literatūroje varijuoja priklausomai nuo tyrimų tematikos, analizuojamų skausmo ypatumų ar bendrojo požiūrio į skausmo reiškinį perspektyvos. Vis dėlto mokslinėje literatūroje apie nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų skausmą dažniausiai sutinkami du pagrindiniai skausmo apibrėžimai, papildantys vienas kitą (Williams ir kt., 2016):
Skausmas yra apibrėžiamas kaip nemaloni jutiminė arba emocinė patirtis, kuri yra susijusi su realiu arba potencialiu audinių pažeidimu, ar apibūdinama kaip tokio pobūdžio pažeidimas;
Skausmas taip pat gali būti apibrėžiamas kaip distresą kelianti patirtis, kuri yra susijusi su realiu arba potencialiu audinių pažeidimu bei lydinčiais sensoriniais, emociniais, kognityviniais ir socialiniais komponentais.
14 Šiuose apibrėžimuose atsiskleidžia ne tik fizinis, bet ir emocinis, kognityvinis ir socialinis skausmo jautimo aspektas, dažnai ir lemiantis esminį vaidmenį lydinčių psichologinių ir socialinių išgyvenimų vystymuisi (Razavi ir kt., 2017).
Taip pat vienas esminių skausmo sampratos modelių, kuriuo remiamasi moksliniuose tyrimuose tiek nugaros smegenų pažeidimus patyrusiųjų, tiek daugelyje kitų mokslinių tematikų, yra biopsichosocialinis skausmo modelis, atskleidžiantis skausmo apibrėžime nurodomą skausmo kompleksiškumą ir daugiadimensiškumą. Biopsicosocialiniame modelyje atskleidžiami skausmo pagrindu laikomi biomedicininiai skausmą lemiantys veiksniai, kurie gali būti sustiprinami ar kitaip veikiami psichosocialinių faktorių (Malpus, 2019). Biopsichosocialinį modelį (1 pav.) sudaro:
Skausmas – biomedicininės kilmės pojūtis, nulemtas epigenetikos, sinapsinio plastiškumo bei centrinės nervų sistemos sensitizacijos;
Požiūris ir įsitikinimai – psichologiniai veiksniai, apimantys asmens skausmo vertinimo, požiūrio į skausmą ir įsitikinimų apie skausmą visumą;
Pischologinis distresas – emocinis atsakas ir reakcija į jaučiamą skausmą;
Skausmo nulemtas elgesys – elgesinės išraiškos reakcija į skausmo jutimą, pasireiškianti aktyvių arba pasyvių įveikos strategijų taikymu;
Socialinė aplinka – socialiniai veiksniai, apimantys jaučiamą socialinį palaikymą ir socialinius kontaktus su aplinka (Waddell ir kt., 1984, cit. Mapus, 2019).
Šis biopsichosocialinis modelis paantrina kompleksiškai ir daugiadimensei skausmo sampratai bei skausmo jautimą iliustruoja kaip nulemiamą abipusės biomedicininių ir psichosocialinių veiksnių sąveikos (Mapus, 2019; Van Gorp ir kt., 2015).
15 Taigi, skausmas yra apibrėžiamas kaip nemaloni, distresą kelianti patirtis, susijusi su realiu arba potencialiu audinių pažeidimu bei lydima sensorinių, emocinių, kognityvinių ir socialinių komponentų. Skausmo sampratai paaiškinti dažnai naudojamas biopsichosocialinis skausmo modelis, kuriame atskleidžiama biomedicininių ir psichosocialinių veiksnių abipusė sąveika, suformuojanti skausmo jautimo, suvokimo ir vertinimo procesus.
1.3.3. Skausmo klasifikacija
Po nugaros smegenų pažeidimo jaučiamas skausmas gali būti skirtingų tipų, pasireikšti įvairia simptomatika ir turėti individualų poveikį jį jaučiančiam asmeniui (Flank ir kt., 2017). Dažniausiai sutinkamos skausmo klasifikacijos yra pagal jaučiamo skausmo lokalizaciją, etiologiją, stiprumą, trukmę ir skausmo tipą. Elementariausios skausmo klasifikacijos yra paremtos skausmo jautimo lokacija, įvardijant tokį skausmą kartu su lokalizacijos apibūdinimu (galvos skausmas, nugaros skausmas ir kt.), bei pagal skausmo etiologiją, išskiriant skausmą kaip piktybinės arba nepiktybinės kilmės (klasifikaciją dažniau taikant onkologijos tyrimų srityse) (Elsayed ir Deer, 2019). Taip pat pagal skausmo stiprumą jis gali būti skirstomas į subjektyviai jaučiamą ir vertinamą lengvą, vidutinį ir stiprų skausmo jausmą (Van Gorp ir kt., 2015). Nugaros smegenų pažeidimams aktualesnės yra kitos dvi klasifikacijos – pagal skausmo trukmę ir tipą. Trukmės atžvilgiu skausmas yra klasifikuojamas į:
Ūminį skausmą, kurio pasireiškimo trukmė yra ribota laike ir kuris kyla kaip fiziologinis atsakas į audinio pažeidimą arba skausmą sukeliantį stimulą, pasibaigiantis išnykus skausmą sukeliančiai priežasčiai, trunkantis iki 3 mėnesių (Elsayed ir Deer, 2019; Marchertienė, 2016);
Lėtinį skausmą, kuris tampa tęstiniu net ir išnykus skausmą sukėlusiai priežasčiai ir trunkantis ilgiau negu 3 mėnesius (Elsayed ir Deer, 2019);
Pasikartojantį skausmą, kuris pasireiškia santykinai trumpais skausmo jautimo epizodais su ilgesnėmis skausmo nejautimo pertraukomis, tačiau yra užsitęsęs laiko perspektyvoje (Elsayed ir Deer, 2019; Razavi ir kt., 2017).
Įgijus judėjimo negalią po nugaros smegenų pažeidimo būdingesnis yra lėtinis arba pasikartojančio pobūdžio skausmas (Adriaansen ir kt., 2016; Widerström-Noga ir kt., 2017). Dažniausiai taikoma ir nugaros smegenų pažeidimų srityje aktualiausia skausmo klasifikacija yra pagal jaučiamo skausmo tipą, kuri yra skirstoma taip:
Nociceptinis skausmas yra susijęs su tiesiogine audinių pažaida ir skausmo receptorių – nociceptorių, esančių audiniuose dirginimu (Elsayed ir Deer, 2019; Siddall ir Middleton, 2016), ir skirstomas į potipius:
16 a) Somatinis skausmas (arba muskuloskeletinis skausmas) – nociceptinio skausmo potipis, sukeltas odos, sąnarių arba raumenų audiniuose esančių nociceptorių dirginimo. Nugaros smegenų pažeidimo atveju ūminėje fazėje somatinis (muskuloskeletinis) skausmas kyla dėl atsiradusių struktūrinių pažeidimų: stuburo slankstelių lūžio, slankstelių dislokacijos arba raiščių pažeidimų, o lėtinėje fazėje šis skausmo potipis kyla dėl judėjimo apribojimo sukelto neadekvataus sąnarių arba raumenų apkrovimo ir įtampos (Siddall ir Middleton, 2016);
b) Visceralinis skausmas – dar vienas nociceptinio skausmo potipis, sukeltas vidaus organų audiniuose esančių nociceptorių dirginimo. Nugaros smegenų pažeidimo atvejais visceralinio potipio skausmas priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos – žemesnių pažeidimų atveju skausmas gali būti analogiškas nugaros smegenų pažeidimo neturinčiai populiacijai ir susijęs su įprastais uždegiminiais ar spazminiais procesais, o aukštesnių pažeidimų atveju – būti neaiškaus ir sunkiai paaiškinamo priežastingumo (Siddall ir Middleton, 2016).
Neuropatinis skausmas yra susijęs su neuronų struktūros pažeidimu periferinėje arba centrinėje nervų sistemoje (Elsayed ir Deer, 2019) ir nugaros smegenų pažeidimų atveju yra skirstomas į potipius:
a) Neuropatinis skausmas pažeidimo lygyje– neuropatinio skausmo potipis, kylantis dėl neuronų struktūros pažeidimų ties arba šalia nugaros smegenų pažeidimo vietos, pasireiškiantis staigaus ir aštraus pobūdžio, elektros impulsus, spaudimą arba deginimą primenančiais pojūčiais pažeidimo lygyje (Siddall ir Middleton, 2016);
b) Neuropatinis skausmas žemiau pažeidimo lygio – dar vienas neuropatinio skausmo potipis, pasižymintis ta pačia būdinga raiška, kaip ir neuropatinis skausmas pažeidimo lygyje, tačiau jaučiamas žemiau nugaros smegenų pažeidimo lygio, ir daugeliu atvejų būdingesnis ir dažnesnis nugaros smegenų pažeidimus patyrusiems ir judėjimo negalią įgijusiems asmenims, lyginant su neuropatinio skausmo pažeidimo lygyje jautimu (Burke ir kt., 2016; Siddall ir Middleton, 2016).
Matoma, kad skausmo klasifikacija gali būti skirtinga, skiriama remiantis skausmo lokalizacija, jo etiologija, stiprumu, trukme ar tipu. Nugaros smegenų pažeidimo atveju aktualiausia ir dažniausiai taikoma yra skausmo klasifikacija pagal jo tipą, priskiriant skausmą atitinkamiems nociceptinio arba neuropatinio skausmo potipiams.
17 1.3.4. Skausmo jautimo po nugaros smegenų pažeidimo epidemiologija
Kaip jau minėta, skausmo jautimas nurodomas kaip būdingas nuo 39 proc. iki 90 proc. visų nugaros smegenų pažeidimus patyrusiųjų ir judėjimo negalią po jo įgijusių asmenų (Miladinovic, 2009). Tiesa, šis skaičius varijuoja skirtingų tyrėjų moksliniuose darbuose. Razavi ir kt. (2017) tyrime atskleidžiama, kad kokio nors pobūdžio skausmas yra būdingas nuo 26 proc. iki 77 proc. nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų, o Widerström-Noga ir kt. (2016) tyrime nurodoma, kad skausmą jaučia 86,6 proc. tyrimo dalyvių. Nepaisant kiek varijuojančių skausmo jautimo rodiklių, daugelyje tyrimų stebimos panašios skausmo po nugaros smegenų pažeidimo jautimo tendencijos – skausmas jaučiamas nuo trečdalio ir daugiau visos nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų populiacijos (Van Grop ir kt., 2014).
Nugaros smegenų pažeidimus patyrusiems ir judėjimo negalią įgijusiems asmenims daug dažniau būdingesnis lėtinis skausmas. Pasak Sezer ir kt. (2015), apie 80 proc. asmenų, patyrusių nugaros smegenų pažeidimus, kenčia nuo kokio nors pobūdžio lėtinio skausmo. Pasireiškiantis lėtinis skausmas gali būti įvairaus tipo, stiprumo ir lokalizacijos. Remiantis Thapa ir kt. (2018) atliktu tyrimu, kuriame dalyvavo 120 judėjimo negalią po patirto nugaros smegenų pažeidimo įgijusių asmenų, nurodoma, kad pagal skausmo lokalizacijos pobūdį lėtinis skausmas dažniausiai jaučiamas nugaros srityje (73 proc.), apatinėje kojų dalyje (55 proc.), klubų srityje (42,5 proc.), o taip pat ir viršutinėje kojų dalyje, pečiuose, genitalijų srityje. Svarbu paminėti, kad lėtinį skausmą tyrimo dalyviai nurodė jaučiantys keliose kūno vietose vienu metu, o skausmo stiprumas dažniausiai buvo vidutinis (54,55 proc.) (Thapa ir kt., 2018). Tokiam skausmo stiprumo pasireiškimo dažniui paantrina ir Mills ir kt. (2018) tyrimo rezultatai, kuriuose nurodoma, kad dažniausiai fizinio aktyvumo ar miego metu yra jaučiamas vidutinio stiprumo lėtinis skausmas, kuris gali varijuoti, priklausomai nuo įvairių biopsichosocialinių aspektų.
Kadangi skausmo jautimas yra subjektyviai suvokiamas ir apibūdinamas dalykas, nugaros smegenų pažeidimo atveju, siekiant nustatyti skausmo problematiką, svarbus lėtinio ar kitokio jaučiamo skausmo verbalizavimas įvardijant jo pobūdį. Kalbant apie lėtinio skausmo pobūdį, kurį subjektyviai apibūdina jį jaučiantys nugaros smegenų pažeidimus patyrę asmenys, Razavi ir kt. (2017) tyrime atskleidžiama, kad lėtinis skausmas dažniausiai yra apibūdinamas kaip dilgčiojantis (84,5 proc.), deginantis arba primenantis elektros šoką (65,7 proc.) arba primenantis mėšlungio pojūtį (63,1 proc.). Panašius rezultatus savo tyrime pateikia ir Widerström-Noga ir kt. (2016): 62,6 proc. iš 478 tyrimo dalyvių, lėtinį skausmą apibūdina kaip dilgčiojantį, 57,1 proc. – kaip karštai arba šaltai deginantį, 49,8 proc. – kaip elektros šoko pojūtį.
Kaip jau aptarta skyrelyje „1.3.4. Skausmo klasifikacija“, tokie apibūdinimai kaip dilgčiojantis, deginantis, elektros impulsus primenantis skausmo pojūtis yra būdingi neuropatiniam
18 skausmui, tad iš mokslinėje literatūroje pastebimų lėtinio skausmo apibūdinimų galima manyti, kad neuropatinis skausmas išties yra dažnesnis nugaros smegenų pažeidimus patyrusiųjų ir judėjimo negalią įgijusių asmenų populiacijoje – jo būdingumas varijuoja nuo 18 proc. iki 96 proc. visų nugaros smegenų pažeidimus patyrusių ir judėjimo negalią įgijusių asmenų atvejų (Hagen ir Rekand, 2015; van Gorp ir kt., 2015). Neuropatinio skausmo potipių atveju, kaip jau minėta, kiek dažnesnis yra neuropatinio skausmo jautimas žemiau pažeidimo lygio, lyginant su skausmo jautimu pažeidimo lygyje. Burke ir kt. (2016) atliktoje metaanalizėje matoma, kad neuropatinio skausmo jautimas yra būdingas 53 proc. nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų, o iš jų 19 proc. patiria neuropatinį skausmą pažeidimo lygyje, 27 proc. – žemiau pažeidimo lygio, likusioji tyrimo dalyvių dalis jaučia abiejų potipių neuropatinį skausmą.
Apie nociceptinio skausmo jautimą po nugaros smegenų pažeidimo mokslinėje literatūroje duomenų yra kiek mažiau. Remiantis Burke ir kt. (2016), somatinio (muskuloskeletinio) skausmo jautimas nugaros smegenų pažeidimų atveju gali siekti iki 49 proc., o visceralinio skausmo – nuo 3-5 proc. trumpalaikėje ir iki 30 proc ilgalaikėje perspektyvoje. Sezer ir kt. (2016) visceralinio skausmo jautimui šioje populiacijoje taip pat priskiria vidutinį 15 proc. rodiklį.
Taigi, skausmo jautimo po patirto nugaros smegenų pažeidimo epidemiologija atskleidžia, kad šiems asmenims būdingesnis lėtinio skausmo jautimas, kuris dažnai apibūdinamas kaip vidutinio stiprumo, tačiau galintis varijuoti, prilausomai nuo biopsichosocialinių aspektų. Nugaros smegenų pažeidimus patyrusių ir judėjimo negalią įgijusių asmenų populiacijoje taip pat dažnesnis neuropatinio tipo skausmas, kiek dažniau pasireiškiantis neuropatinio skausmo jautimu žemiau pažeidimo lygio. Nociceptinis skausmas šiems asmenims būdingas kiek rečiau, tačiau taip pat gali pasireikšti somatinio (muskuloskeletinio) skausmo jautimu ir kiek rečiau visceralinio skausmo jautimu.
1.3.5. Po nugaros smegenų pažeidimo jaučiamo skausmo tyrinėjimo sritys
Skausmo, kaip nugaros smegenų pažeidimą ir įgytą judėjimo negalią lydinčio sutrikimo, kuris, kaip matoma iš epidemiologinės informacijos, yra itin dažnas šioje populiacijoje ir įprastai pasireiškia lėtiniu pobūdžiu, gali tapti vienu esminių veiksnių, darančių neigiamą įtaką ne tik fizinei asmens savijautai, bet ir psichologinei, emocinei būsenai, socialiniam įtrauktumui ir bendrajai subjektyviai suvokiamai gyvenimo kokybei (Siddall ir Middleton, 2016). Mokslinėje srityje tokia skausmo poveikio nugaros smegenų pažeidimus patyrusiam asmeniui analizė yra svarbi siekiant užtikrinti savalaikę pagalbą ir geriau suprasti skausmo įveikos schemas. Žinant, kad skausmas gali daryti neigiamą poveikį įvardytoms sritims, aktualu apžvelgti mokslinių tyrinėjimų sritis, kurios yra labiausiai išplėtotos nugaros smegenų pažeidimus patyrusių amsenų skausmo jautimo ir jo daromo poveikio perspektyvoje.
19 1.3.5.1. Skausmo poveikis gyvenimo kokybei
Psichosocialinėje skausmo po nugaros smegenų pažeidimų srityje gana dažnai sutinkamos subjektyvaus gyvenimo kokybės vertinimo, nulemto jaučiamo įvairių skausmo tipų, trukmės ir intensyvumo, analizės, kuriose vertinamas skausmo poveikis asmens gyvenimo kokybei, įvairioms jos sritims bei vertinami skausmo įtaką gyvenimo kokybei determinuojantys faktoriai. Įprastai, analizuojant gyvenimo kokybės vertinimą, akcentuojamas pagrindinių 4 gyvenimo sričių vertinimas – pasitenkinimas fizine sveikata, psichologine sveikata, socialiniais santykiais ir aplinka (Gibbs ir kt., 2019), kurios gali šiek tiek skirtis, priklausomai nuo tyrime naudojamų instrumentų bei tyrimo tikslo.
Analizuotų mokslinių tyrimų autoriai vienareikšmiškai sutaria, kad skausmo jautimas po nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios turi didesnį ar mažesnį neigiamą poveikį subjektyviai suvokiamai gyvenimo kokybei (Andresen ir kt., 2016; Burke ir kt., 2018; Gibbs ir kt., 2019; Müller ir kt., 2017). Müller ir kt. (2017) tyrimo, kuriame kaip vienas iš konstruktų buvo tirtos gyvenimo kokybės sąsajos su skausmu, apklausiant 834 mugaros smegenų pažeidimus patyrusius asmenis, gauti rezultatai padėjo atskleisti, kad vidutinio stiprumo arba stiprų lėtinį skausmą jaučiantys asmenys pasižymi reikšmingai mažesniais gyvenimo kokybės vertinimo rodikliais visose vertintose srityse – pasitenkinime fizine sveikata, kasdieniu funkcionavimu, socialiniais santykiais ir gyvenimo sąlygomis. Tokius rezultatus patvirtina ir Burke ir kt. (2018) tyrimas, kuriame, vertinant gyvenimo kokybę pasitenkinimo fizine sveikata, psichologine sveikata, socialiniais santykiais ir aplinka konstruktuose, 1574 nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų imtyje, žemiausiais gyvenimo kokybės rodikliais visose srityse pasižymėjo patiriantys vidutinio stiprumo lėtinį skausmą ir neuropatinio tipo skausmą. Pasak Flank ir kt. (2017), jaučiamas lėtinis skausmas gali paskatinti norą atsiriboti ir užsisklęsti nuo supančios aplinkos, o tai prisideda prie suprastėjusio gyvenimo kokybės vertinimo. Vis dėlto Gibbs ir kt. (2019) atliktoje metaanalizėje, nors ir matoma mažesnio pasitenkinimo gyvenimo kokybe, jaučiant įvairaus stiprumo skausmą, tendencija, tačiau nestebimas reikšmingas ryšys tarp skausmo jautimo ir subjektyvaus gyvenimo kokybės vertinimo. Visgi tokie rezultatai šioje metaanalizėje paaiškinami tyrimuose gyvenimo kokybės vertinimui taikomais skirtingais instrumentais, matuojančiais kiek skirtingas gyvenimo kokybės vertinimo sritis, pateikiant išvadą, jog skausmo jautimas, visgi turi įtakos gyvenimo kokybės vertinimui (Gibbs ir kt., 2019).
Dar viena sritis, į kurią orientuojami skausmo ir gyvenimo kokybės sąsajų tyrimai, yra gyvenimo kokybės vertinimą, jaučiant skausmą, determinuojantys faktoriai. Keliamos prielaidos, kad subjektyviai suvokiamos gyvenimo kokybės vertinimo lygį gali lemti nugaros smegenų pažeidimą patyrusio asmens lytis, amžius, skausmo intensyvumas, tipas, laikotarpis po pažeidimo
20 patyrimo bei skausmo keliami trikdžiai (Andresen ir kt., 2016; Burke ir kt., 2018). Tiek Andresen ir kt. (2016), tiek Burke ir kt. (2018) tyrimuose atskleidžiama, kad žemus gyvenimo kokybės vertinimo rodiklius, jaučiant kokio nors tipo skausmą, geriausiai prognozuoja skausmo sukeliami trukdžiai ir apribojimai. Andresen ir kt. (2016) tyrime papildoma, kad šiuos rodiklius taip pat prognozuoja ir trumpesnis laikotarpis, praėjęs nuo nugaros smegenų pažeidimo patyrimo. Kiti numanomi skausmo nulemtą gyvenimo kokybės vertinimą determinuojantys veiksniai – lytis, amžius, skausmo intensyvumas ir tipas, nors, kaip jau aptarta, gali būti susiję su žemesniais gyvenimo kokybės vertinimo rodikliais, tačiau reikšmingai jų neprognozuoja (Andresen ir kt., 2016; Burke ir kt., 2018).
Taigi, viena iš sričių, kurioje atliekami nugaros smegenų pažeidimus patyrusių ir skausmą jaučiančių asmenų tyrimai yra skausmo ir gyvenimo kokybės vertinimo sąsajos. Juose aptinkama, kad vidutinio stiprumo arba stiprus skausmas yra susijęs su žemesniais įverčiais gyvenimo kokybės vertinimo srityse, o skausmo sukeliami trukdžiai ir apribojimai bei trumpesnis laikotarpis po patirto nugaros smegenų pažeidimo gali prognozuoti skausmo jautimo nulemtus žemesnius subjektyviai suvokiamos gyvenimo kokybės įverčius.
1.3.5.2. Skausmo ir emocinės būsenos sąsajos
Dar viena mokslinių tyrimų sferoje aptariama tema – po patirto nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios jaučiamo skausmo įtaka emocinei jį jaučiančiųjų būsenai. Šioje tyrimų srityje įprastai aptariama skausmo sąsaja su nuotaika, kylančiomis emocijomis bei savijauta.
Kennedy ir Hasson (2016) tyrime, kuriame analizuota 509 nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų skausmo ir nuotaikos sąsajos, nustatyta, kad tarp skausmo jautimo ir nuotaikos pastebimos reikšmingos sąsajos – aukštesni jaučiamo skausmo rodikliai koreliuoja su žemesniais nuotaikos įverčiais, o tarp skausmo keliamų trukdžių ir nuotaikos taip pat pastebima sąsaja, atskleidžianti, kad didesni skausmo sukeliami trukdžiai lemia blogesnę tyrimo dalyvių nuotaiką. Tokioms skausmo ir nuotaikos sąsajoms pritaria ir Tran ir kt. (2016), kurių atliktoje metaanalizėje taip pat atskleidžiama aukštesnio skausmo jautimo įtaka žemesniems nuotaikos įverčiams nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų imtyje. Šiuos tyrimus papildo Craig ir kt. (2017), teigiantys, jog skausmo ir nuotaikos ryšys gali būti ir abipusis – ne tik stipresnis skausmo jausmas lemia žemesnius nuotaikos įverčius, bet ir depresyvi nuotaika yra reikšmingai susijusi su ryškesniu skausmo jautimu ir skausmo katastrofizavimu.
Skausmas taip pat išskiriamas kaip turintis poveikį ne tik nuotaikai, bet ir įvairių emocijų raiškai. Li ir kt. (2018) atliktame kokybiniame tyrime akcentuoja, kad nugaros smegenų pažeidimus patyrę asmenys, jaučiantys skausmą, patiria sumišusias ir dvilypes emocijas – jaučia depresyvumą ir baimę, sumišusią su aktyvios skausmo įveikos poreikiu, patiria nerimastingumą dėl ilgalaikio
21 skausmo tikimybės, tačiau taip pat racionaliai ir priimančiai vertina šią tikimybę bei išgyvena gąsdinantį susidūrimą su skausmo patyrimu. Kaip ir tyrimų apie skausmo ir nuotaikos sąsajas atveju, taip analogiškai ir tyrimuose apie skausmo bei emocijų sąveiką, pastebimas abipusis ryšys – patiriamos emocijos gali turėti įtakos skausmo jautimui (Peters, 2015). Išskiriama, kad skausmo jautimą sustiprinti ir jautrumą skausmui padidinti gali jaučiamas nerimastingumas, skausmo baimė ir pyktis (Peters, 2015). Vis dėlto nors nemažai tyrimų kalba apie emocijų ir skausmo sąsajas, tačiau konkrečios emocijos, galinčios kilti jaučiant skausmą arba stiprinančios skausmo jautimą, išskiriamos santykinai retai.
Taip pat skausmo jautimas gali turėti įtakos ir bendrai savijautai ir savijautos pokyčiams. Jaučiamas skausmas nugaros smegenų pažeidimus patyrusiems asmenims gali didinti psichologinį distresą bei ženkliai mažinti saviveiksmingumo suvokimą (Tran ir kt., 2016). Tokiems savijautos vertinimams paantrina Divanoglou ir kt. (2018) tyrimas, kuriame nurodoma, kad nugaros smegenų pažeidimus patyrę ir judėjimo negalią turintys asmenys jausdami skausmą išgyvena didesnį psichologinį distresą ir jaučia mažesnį saviveiksmingumą ir savo vertingumo suvokimą, o taip pat gali jausti padidėjusį beviltiškumą, niūrumą, sumažėjusį pozityvumą bei būti užsisklendę ir jaustis izoliuoti.
Iš šių tyrimų matoma, kad skausmas gali turėti įtakos emocinei būsenai – būti susijęs su blogesne nuotaika, didesniu nerimastingumu, baimės ar pykčio jausmų patyrimu bei didesniu psichologiniu distresu, mažesniu saviveiksmingumo suvokimu ir beviltiškumo jautimu. Skausmo ir emocinės būsenos sąveika gali būti abipusė, o jaučiamos emocijos ne tik kilti dėl skausmo įtakos, bet ir stiprinti skausmo jautimą ir didinti jautrumą skausmui.
1.3.5.3. Skausmo įtaka psichikos sveikatai
Viena dažniausiai mokslinėje literatūroje analizuojamų temų psichologinėje perspektyvoje yra nugaros smegenų pažeidimų įtaka psichikos sveikatai. Nors skausmo, kaip atskiro lydinčio sutrikimo įtaka psichikos sveikatai ir psichikos sutrikimų vystymuisi yra tyrinėjama kiek mažiau, tačiau taip pat egzistuoja mokslinių tyrimų, kuriuose analizuojamos įvairių psichikos sveikatos aspektų sąsajos su ilgalaikio lėtinio skausmo jautimu.
Visų pirma, vienas dažniausių skausmo jautimo nulemtų psichikos sveikatos sutrikimų yra depresija (Forwell ir kt., 2017; Lim ir kt., 2017; Tran ir kt., 2016). Remiantis Tran ir kt. (2016) atlikta metaanalize, matoma, kad klinikinė depresijos simptomų raiška yra reikšmingai susijusi su jaučiamu lėtiniu skausmu, nepriklausomai nuo nugaros smegenų pažeidimo etiologijos ir paralyžiaus tipo. Kiek kitokius rezultatus savo tyrime atskleidžia Lim ir kt. (2017), teigiantys, kad lėtinio skausmo jautimas išties yra vienas iš veiksnių, prognozuojančių depresijos pasireiškimą po patirto nugaros smegenų pažeidimo, tačiau, priešingai negu Tran ir kt. (2016), nurodo nugaros
22 smegenų pažeidimo etiologijos reikšmingumą – depresijos simptomų pasireiškimas yra reikšmingai dažnesnis trauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų imtyje, lyginant su netrauminės kilmės nugaros smegenų pažeidimus patyrusiais. Saurí ir kt. (2016) tyrimas taip pat papildo tokias išvadas teiginiu, jog lėtinio skausmo jautimas gali ne tik savaime išprovokuoti depresijos simptomų atsiradimą, bet ir pastiprinti jau esančius depresijos simptomus, padidindamas klinikinės depresijos išsivystymo riziką lėtinį skausmą po patirto nugaros smegenų pažeidimo jaučiantiems asmenims. Tiesioginei skausmo įtakai depresijos simptomams atsirasti prieštarauja Flank ir kt. (2017) tyrimo rezultatai, kuriuose išryškėja, jog stebimas depresijos išsivystymas po nugaros smegenų pažeidimo yra ženkliai mažesnis lyginant su kitų tyrėjų gaunamais rezultatais ir nėra susijęs su jaučiamu skausmu, tačiau patys autoriai nurodo tikėtiną skausmą mažinančių ir kitų medikamentų vartojimo įtaką mažesnei depresijos išsivystymo tikimybei. Vis dėlto remiantis Forwell ir kt. (2017) tyrimu, kuriame tirtos skausmo, depresyvumo ir nuovargio sąsajos, pastebima, kad po nugaros smegenų jaučiamas lėtinis skausmas lemia depresijos simptomų raišką ir depresijos išsivystymą ilgalaikėje perspektyvoje. Tyrimuose, analizuojančiuose skausmo nulemtą depresijos simptomų pasireiškimą, dažnai įtraukiama ir komorbidinių nerimo spektro sutrikimų ar jų simptomų raiška. Le ir Dorstym (2016) metaanalizėje išskiriami pagrindiniai nerimo spektro sutrikimai, galintys išsivystyti po nugaros smegenų pažeidimo yra generalizuotas nerimo sutrikimas, panikos atakos bei agorafobija. Gruener ir kt. (2017) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 70 tyrimo dalyvių, atskleista, kad klinikiniai nerimo spektro sutrikimų simptomai bei padidėjęs nerimastingumas yra reikšmingai dažnesni skausmą po patirto nugaros smegenų pažeidimo jaučiančių tyrimo dalyvių grupėje, lyginant su nejaučiančiais skausmo, o taip pat dažnesni nerimo sutrikimų rodikliai yra reikšmingiau susiję su skausmo tipu, bet ne pažeidimo pobūdžiu – neuropatinio skausmo jautimas reikšmingai siejasi su nerimo sutrikimų išsivystymu. Vis dėlto Flank ir kt. (2017) tyrimo rezultatuose nėra aptinkama reikšmingų skausmo ir nerimo simptomų raiškos sąsajų, tačiau pastebimos tendencijos, kad nerimo sutrikimai būdingesni jaunesnio amžiaus skausmą jaučiantiems asmenims, nepriklausomai nuo jų lyties. Tame pačiame tyrime pastebima abipusė skausmo ir nerimo sutrikimų sąsaja – nerimo sutrikimus patiriantys tyrimo dalyviai išsako reikšmingai aukštesnius skausmo rodiklius turėto nugaros smegenų pažeidimo lygyje (Flank ir kt., 2017).
Taip pat moskliniai tyrimai nurodo, jog užsitęsusi reakcija į sresą ir potrauminio streso sutrikimo išsivystymas yra vienas iš dažnų psichikos sutrikimų po patirto nugaros smegenų pažeidimo, ypatingai esančio trauminės kilmės (Baecher ir kt., 2018). Skausmo po patirto nugaros smegnų pažeidimo poveikio psichikos sveikatai tyrimuose nurodoma, kad skausmo jautimas gali būti vienu iš rizikos veiksnių potrauminio streso sutrikimui atsirasti arba paūmėti (Gruener ir kt., 2017; Pollock ir kt., 2017). Pollock ir kt. (2017) atliktoje sisteminėje mokslinių tyrimų apžvalgoje atskleista, kad jaučiamo skausmo sunkumas yra reikšmingai susijęs su potrauminio streso sutrikimo
23 simptomų paūmėjimu ir gali lemti jo vystymąsi, kartu su pasireiškiančiu padidėjusiu nerimastingumu, depresyvia nuotaika, negatyviais įsitikinimais bei jaučiamu distresu. Gruener ir kt. (2017) savo tyrime taip pat paantrina Pollock ir kt. (2017) tyrimų rezultatams, teigdami, kad neuropatinio skausmo jautimas yra reikšmingai susijęs su padažnėjusia potrauminio streso sutrikimo simptomatika ir padidėjęs psichologinis distresas, lyginant su neuropatinio skausmo nejaučiančiais asmenimis.
Skausmo ir psichikos sveikatos sferoje skausmas įprastai analizuojamas kaip vienas iš veiksnių, galinčių prognuozuoti psichikos sutrikimus arba sustiprinti jų raišką. Su jaučiamu skausmu dažniausiai sietina depresijos, nerimo spektro sutrikimų arba simptomų ir potrauminio streso sutrikimo paūmėjimų raiška, nors kai kuriuose tyrimuose pastebimi kontroversiški skausmo ir psichikos sutrikimų sąsajas atskleidžiantys rezultatai. Visgi skausmo įtaka psichikos sveikatai įprastai yra lydima kitų veiksnių, pavyzdžiui, amžiaus, skausmo tipo ar nugaros smegenų pažeidimo etiologijos, kurių visuma gali prisidėti prognozuojant psichikos sutrikimų ar jų simptomatikos raišką.
1.3.5.4. Skausmo įveikos strategijos
Dar viena plačiai skausmo po nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios tematikoje analizuojama kryptis yra skirtingos skausmo įveikos strategijos. Mokslinėje literatūroje aptariami pačių nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų individualiai taikomi skausmo įveikos būdai, tiek išorinės psichologinės intervencijos skausmo kontrolei ir įveikai.
Moksliniuose tyrimuose skausmo pojūtis gali būti prilyginamas savaiminiam lėtiniam stresoriui (Min ir kt., 2014), kurį patiriantys asmenys taiko skirtingus įveikos stilius, kurie, analogiškai streso įveikai, gali būti orientuoti į konkrečius problemos sprendimus, emocijas arba vengimą (Raichle ir kt., 2007). Nugaros smegenų pažeidimo atveju, jaučiamo skausmo įveika gali būti klasifikuojama skirtingai, atsižvelgiant į skausmo įveikos pobūdį, o joms įvertinti taikomi skirtingi instrumentai, atsižvelgiant į mokslinių tyrimų tematiką ir tikslus. Dažniausiai mokslinėje literatūroje, analizuojančioje nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų skausmo jautimą, išskiriamos kelios pagrindinės skausmo įveikos strategijų klasifikacijos. Remiantis Kraaimat ir Evers (2003), skausmo įveikos strategijos gali būti skirstomos į:
Aktyvias įveikos strategijas: skausmo suvokimo transformavimą, dėmesio nukreipimą į tam tikrą veiklą ir sau keliamų lūkesčių atitinkamose veiklose sumažinimą;
Pasyvias įveikos strategijas: laikiną atsitraukimą į ramesnę apilinką, nerimavimą, kad skausmas stiprės ir visišką veiklos nutraukimą bei skausmo vengimą (cit. Heutink ir kt., 2013).
24 Taip pat skausmo įveikos strategijos gali būti klasifikuojamos į:
Kognityvines įveikos strategijas: dėmesio nukreipimą, skausmo pojūčio reinterpretavimą, įsitikinimų apie skausmą keitimą, skausmo pojūčių ignoravimą, meldimąsi ir skausmo katastrofizavimą;
Elgesinę įveikos strategiją: aktyvumo lygio padidinimą (Rosenstiel ir Keefe, 1983, cit. Turner ir kt., 2002).
Raichle ir kt. (2007) tokį skausmo įveikų klasifikavimą dar papildo aktyviu pagalbos ieškojimu ir socialinės paramos siekiu. Nors skirtinguose moksliniuose tyrimuose įvardijamos skausmo įveikos strategijos gali skirtis, tačiau dažniausiai sutinkamos būtent pastarosios klasifikacijos – aktyvios ir pasyvios skausmo įveikos strategijos bei kognityvinės ir elgesinės skausmo įveikos strategijos. Pasak Heutink ir kt. (2013), efektyviau skausmo pojūtį kontroliuoti leidžia aktyvios skausmo įveikos strategijos, o pasyvios dažniau yra susijusios su skausmo sukeliamu neįgalumu. Taip pat kognityvinė skausmo įveikos technika – skausmo katastrofizavimas – yra reikšmingai susijusi su skausmo sukeliamu neįgalumu ir ryškesniu skausmo intensyvumu (Raichle ir kt., 2002; Turner ir kt., 2002), o socialinės paramos siekis ir gavimas yra susijęs su mažesniais suvokiamais skausmo keliamais trikdžiais ir geresne emocine būsena (Raichle ir kt., 2007).
Vis dėlto turimi vidiniai resursai ir tik individualios skausmo įveikos strategijos ne visada padeda efektyviai kontroliuoti jaučiamą skausmą (Wennemer ir kt., 2017), todėl gali būti taikomas medikamentinis gydymas arba atitinkamos psichologinės intervencijos. Medikamentinio gydymo skausmo mažinimui taikymas paremtas simptominiu skausmo palengvinimo siekiu, atsižvelgiant į skausmo priežastingumą ir jo tipą (Mehta ir kt., 2016). Naujesniuose moksliniuose tyrimuose teigiama, kad skausmas po nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios yra pernelyg kompleksinis, apimantis ne tik biomedicininius, bet ir psichosocialinius aspektus, todėl skausmo, ypatingai lėtinio skausmo, gydymas negali apsiriboti tik medikamentiniu gydymu – tam reikalingos įvairios psichologinės intervencijos, skirtos efektyviam skausmo valdymui ir įveikai (Kratz ir kt., 2017; Wennemer ir kt., 2017).
Vienos dažniausiai mokslinėje literatūroje aptariamų psichologinių skausmo valdymo ir mažinimo intervencijų yra įvairaus tipo relaksacijos, kognityvine elgesio terapija paremtos programos ir dėmesingas įsisąmoninimas.
Kognityvinės elgesio terapijos poveikio skausmui tyrimų sferoje matoma, kad remiantis pagrindiniais jos principais sudaromos skausmo valdymo ir įveikos programos, kurios taikomos asmenims, jaučiantiems skausmą po patirto nugaros smegenų pažeidimo. Tokios kognityvine elgesio terapija paremtos programos gali reikšmingai pagerinti tyrimo dalyvių skausmo priėmimo rodiklius, nuotaikos vertinimą, saviveiksmingumo suvokimo vertinimą, depresyvumo sumažėjimą
25 (Burke ir kt., 2017) ir sumažinti skausmo intensyvumo bei skausmo keliamų trikdžių vertinimą (Burke ir kt., 2019).
Skausmo valdymui taip pat taikomos skirtingo tipo relaksacijos. Kaip viena iš efektyviausiai veikiančių skausmo suvokimą ir jo interpretaciją, išskiriama specialisto vedama vizualizacija skirta modifikuoti skausmo nulemtą elgesį ir skausmo sukeliamo diskomforto suvokimą (Wennemer ir kt., 2017). Lovas ir kt. (2016) tyrimo rezultatai padėjo atskleisti, kad specialisto vedama vizualizacija statistiškai reikšmingai sumažino jaučiamo skausmo ir nuovargio simptomus.
Dar viena ir šiuo metu bene labiausiai tiriama skausmo valdymui taikoma psichologinė intervencija – dėmesingas įsisąmoninimas. Dėmesingas įsisąmoninimas įprastai yra taikomas siekiant padėti ugdyti esamo momento, minčių, jausmų ir kūno pojūčių priėmimą, užuot stengiantis pakeisti mintis ar elgesį (Kabat-Zinn, 1990, cit. Hearn ir Finlay, 2018), o šiuo atveju yra skirtas skausmą patiriančius asmenis mokyti priimti skausmą ir su juo susijusius pojūčius, kylančias mintis ar emocijas, nesiekiant jų pakeisti, o tik priimti ir įsisąmoninti. Hearn ir Finlay (2018) tyrime nustatytas reikšmingas skausmo katastrofizavimo, skausmo keliamo diskomforto ir depresyvumo sumažėjimas nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų imtyje, taikant dėmesingo įsisąmoninimo praktiką. Vis dėlto vėliau Hearn ir Cross (2020) atliktoje sisteminėje literatūros apžvalgoje atskleista, kad iš visų įtrauktų studijų, tik Hearn ir Finlay (2018) tyrime atskleidžiamas reikšmingas dėmesingo įsisąmoninimo poveikis sumažėjusiam skausmo katastrofizavimui ir pagerėjusiam skausmo keliamo diskomforto priėmimui, tačiau kitose studijose nefiksuoti reikšmingi poveikiai skausmo jautimui, ypatingai skausmo intensyvimo vertinimui, arba fiksuotos tik tokio poveikio tendencijos.
Taigi, pastebima, kad skausmo po patirto nugaros smegenų pažeidimo valdymui gali būti taikomos įvairios strategijos – tiek individualiai taikomi, turimais streso įveikos įgūdžiais paremti skausmo įveikos stiliai, tiek medikamentinis gydymas ar psichologinės intervencijos. Akcentuojant skausmo kompleksiškumą, svarbus įvairiapusis skausmo valdymo ir jo įveikos gerinimo metodų užtikrinimas. Vis dėlto jaučiamo skausmo po patirto nugaros smegenų pažeidimo valdymas ir mažinimas gali būti sudėtingas ir imlus laikui, net ir pasitelkiant įvairias skausmo įveikos strategijas.
1.3.5.5. Skausmo reikšmė psichologiniam augimui
Po nugaros smegenų pažeidimo ir įgytos judėjimo negalios jaučiamas skausmas yra susijęs dažniausiai su neigiamu poveikiu gyvenimo kokybei, emocinei ar psichikos sveikatai. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje pats nugaros smegenų pažeidimas gali didinti psichologinį augimą, todėl mokslinėje literatūroje aptariama jaučiamo skausmo įtaka psichologiniam augimui po patirtos traumos.
