LIETUVOS SVEKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
RŪTA ZAVECKIENĖ
SKAUSMO INTENSYVUMO IR FUNKCINĖS BŪKLĖS KAITA IR
SĄSAJOS TAIKANT STABILUMĄ IR MOBILUMĄ
LAVINANČIAS PRATIMŲ PROGRAMAS, MASAŽUOTOJAMS,
JAUČIANTIEMS APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMĄ
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005)baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė
Darbo konsultantas: Dr. doc. Vytautas Poškaitis
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
ABSTRACT ... 4
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas, priežastys ir skirstymas ... 8
1.2 Stuburo anatomija ir biomechanika ... 10
1.3 Skausmas ir jo mechanizmas ... 11
1.4 Juosmeninės stuburo dalies stabilumas ... 12
1.5 Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas ... 14
1.6 Stuburo mobilumas ... 14
1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymo būdai ... 15
1.7.1 Stabilumą lavinančių pratimų svarba ... 17
1.7.2 Mobilumą lavinančių pratimų svarba ... 18
1.8 Masažuotojų apatinės nugaros dalies skausmas ir galimos priežastys ... 19
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 21
2.1 Tiriamųjų atranka ir tyrimo organizavimas ... 21
2.2 Tyrimo metodai ... 23
3. REZULTATAI ... 30
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 53
LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 54
PRIEDAI ... 61
1 Priedas ... 61
2 Priedas ... 62
SANTRAUKA
Rūta Zaveckienė. Skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaita ir sąsajos taikant stabilumą ir mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. lekt. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 60p.
Tikslas - nustatyti skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaitą bei sąsajas taikant stabilumą ir mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą. Uždaviniai: 1.Įvertinti tiriamųjų skausmo intensyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių programų taikymo. 2.Įvertinti tiriamųjų statinės liemens raumenų ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo. 3.Įvertinti tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies mobilumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo. 4.Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo, bei mobilumo, pirmoje grupėje ir antroje grupėse. Tiriamieji: tyrime dalyvavo 22 masažuotojai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą. Tiriamieji atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei buvo taikyta liemens stabilumą lavinanti pratimų programa, antrai grupei - juosmens mobilumą lavinanti pratimų programa. Tyrimo metodika: skausmas, liemens stabilumas bei mobilumas vertinti prieš taikant pratimų programas ir po jų taikymo, po 6 savaičių. Apatinės nugaros dalies skausmas vertintas naudojant skaičių analoginę skalę (SAS). Skersinio pilvo raumens aktyvumas ir statinė liemens ištvermė vertinti naudojantis „Stabilizer“ prietaisu, šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermė vertinta naudojant McGill testus. Liemens mobilumas vertintas naudojant modifikuotą Šobero, šoninio lenkimo ir V – sėstis ir siekti testus. Darbo išvados: 1. Apatinės nugaros dalies skausmas sumažėjo abejose grupėse (p<0,05). 2. Skersinio pilvo raumens aktyvumas padidėjo pirmoje grupėse (p<0,05). Statinė liemens raumenų ištvermė labiau padidėjo pirmoje grupėje (p<0,05). 3. Didesnis juosmeninės stuburo dalies paslankumo pagerėjimas nustatytas antroje grupėje (p<0,05). 4.Pirmoje grupėje statinė šoninių liemens raumenų ištvermė atvirkštine priklausomybe susijusi su juosmeninės stuburo dalies paslankumu bei skersinio pilvo raumens aktyvumu. Didėjant statinei šoninių liemens raumenų ištvermei, mažėja juosmeninės stuburo dalies paslankumas bei skersinio pilvo raumens aktyvumas. 5. Antroje grupėje apatinės nugaros dalies skausmas atvirkštine priklausomybe koreliuoja su statine liemens raumenų ištverme ir tiesine priklausomybe su juosmeninės stuburo dalies paslankumui. Didėjant statinei liemens raumenų ištvermei skausmas mažėja, tačiau skausmas didėja, didėjant juosmeninės stuburo dalies paslankumui.
ABSTRACT
Rūta Zaveckienė. Changes and correlation in pain and functional state for masseurs with low back pain after applying stability and mobility training programs. Master‘s thesis. Supervisor – Dr. lect. Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Sports institute. Kaunas, 2017; 60p.
Aim - to determine changes and correlation of trunk stability and mobility training programs in reducing pain and improving functional state for masseurs with low back pain. Tasks: 1.To evaluate subject’s pain intensity change in both groups before and after applying stability and mobility training programs. 2.To evaluate subject’s static trunk muscle endurance and transverse abdominal muscle activity changes in both groups before and after applying stability and mobility training programs. 3.To evaluate subject’s lumbar spine mobility change in both groups before and after applying stability and mobility training programs. 4. To determine correlation between pain intensity, static trunk endurance and transverse abdominal muscle activity and mobility in both groups. Participants: Study involved 22 masseurs with low back pain. Subject’s were randomly divided into two groups. The first group was assigned stability training program. The second group was assigned mobility training program. Methodology: pain, trunk stability and mobility were evaluated at the start of procedures and after 6 weeks. Low back pain intensity was assessed using a number analog scale (NAS), transverse abdominal muscle activity and static trunk endurance was assessed with Stabilizer Pressure Biofeedback Unit and side trunk muscles and back extensor muscle endurance was assessed by the McGill tests. Trunk mobility was assessed using modified Schober’s test, lateral bending test and V – sit and reach test. Conclusions: 1. Low back pain decreased in both groups (p<0,05). 2. Transverse abdominal muscle activity increased in first group (p<0,05). Static trunk endurance increased more in the first group (p<0,05). 3.Increased lumbar spine mobility improvement was observed in the second group (p<0,05). 4.In the first group there was observed static lateral trunk muscle endurance inverted relationship with lumbar spine mobility and transverse abdominal muscle activity. Also with increasing static lateral trunk muscle endurance decreases lumbar spine mobility and transverse abdominal muscle activity. 5. In the second group there was inversed correlation between pain and static trunk muscle endurance, and a linear relationship between pain and lumbar spine mobility. With increasing lumbar spine mobility, low back pain also increases. With increasing static trunk muscle endurance reduces pain, but the pain increase in the lumbar spine mobility.
PADĖKA
Ši padėka skiriama LSMU Sporto instituto dėstytojams Dr. lekt. Brigitai Zachovajevienei ir Dr. doc. Vytautui Poškaičiui už patarimus ir pagalbą rengiant magistro baigiamąjį darbą. Taip pat dėkoju UAB „Saulėja Spa“ direktorei Daliai Paulauskienei už aktyvų dalyvavimą skatinant kolektyvą dalyvauti mano rengiamame tyrime ir pagalbą jį organizuojant.
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmas (AND) – viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų jau daugelį metų. Suaugusių žmonių tarpe apie 70-85 procentus (proc.), bent kartą gyvenime yra jautę AND skausmą [1]. Nustatyta, kad AND skausmą jaučia apie 8 - 56 proc. JAV gyventojų, apie 30 - 40 proc. Vakarų Europos suaugusiųjų ir apie 32 proc. Pietų Afrikos ir Nigerijos gyventojų [2]. AND skausmo gydymo kaštai tokie pat dideli kaip ir segančių širdies ligomis ar cukriniu diabetu [3]. Aštraus AND skausmo simptomai 90 proc. žmonių praeina per 2 – 4 savaites, tačiau 50 – 86 proc. atvejų šis skausmas pasikartoja vėl per pirmus metus [4]. Ilgainiui negydomas AND skausmas gali tapti lėtiniu skausmu ir tai sudaro apie 5-10 proc. visų atvejų [3].
Dažniausiai nugarą skauda žmonėms, kurie yra nutukę, mažai juda, nesportuoja, dirba intensyvų, nepatogių padėčių reikalaujantį darbą [5]. Taip pat yra nustatyta, kad apatinės nugaros dalies skausmas yra dažniausia su darbu susietos negalios priežastis jaunesniems nei 45-erių metų asmenims [6].
Labai svarbus veiksnys lemiantis geras darbo sąlygas, didinantis darbo našumą, užtikrinantis saugą darbe, bei leidžiantis mažinti fizinę įtampą bei nuovargį – ergonomika [7]. Darbo vieta turi atitikti ergonomikos reikalavimus ir būti patogi darbuotojams dirbti. Ergonomika taip pat apima ir darbo laiką. Atsižvelgiant į darbo pobūdį bei intensyvumą taip pat būtina sudaryti grafiką, kuris leistų žmogui tiek fiziškai tiek psichologiškai pailsėti darbo metu ir po jo [8].
Masažuotojų darbas reikalauja nemažai fizinių pastangų. Atliekant klasikinį, sportinį, švedišką ar kitus, panašaus pobūdžio masažus būtina pasirinkti tinkamą kušetės aukštį taip pat išmokti tinkamai paskirstyti kūno svorį masažuojant. Kitu atveju atliekant intensyvius masažo judesius gali būti traumuojama tam tikra masažuotojo nugaros sritis. Pasirinkus per mažą kušetės aukštį, stovint tiesiomis kojomis, didele amplitude pasilenkus per liemenį, yra traumuojama apatinė nugaros dalis. Pasirinkus per didelį kušetės aukštį, masažuojant, per didelis krūvis gali tekti viršutinei nugaros daliai. Labai svarbu, kad kušetės aukštis būtų reguliuojamas ir masažuotojas gebėtų jį pasirinkti. Tačiau ne visada ši sąlyga yra galima. Povandeniniai masažai, hamamo procedūros, masažai turkiškoje pirtyje, nereguliuojamo aukščio masažo stalai, atitinkantys tik spa erdvės užpildymą, iššūkis daugeliui masažuotojų. Tai dar daugiau fizinių pastangų reikalaujantys masažų būdai, kuomet masažuotojas turi prisitaikyti prie esamų sąlygų. Taip pat svarbu tarp intensyvių masažų turėti bent 15 minučių (min) pertraukas, bei jas tinkamai išnaudoti. Rekomenduojama atlikti stuburo „nukrovimą“, atliekant tempimo pratimus, pavoluoti nugarą, kojas, ten kur jaučiama įtampa. Dėl per didelio nuovargio, raumenų įtampos, nepatogių statinių padėčių, reikalaujančių darbo sąlygų, ilgainiui gali atsirasti AND skausmas.
Siekiant sumažinti AND skausmą dažniausiai pasirenkami vienas ar keli konservatyvaus gydymo metodai. Konservatyvūs gydymo būdai apima medikamentinį gydymą, kineziterapiją, griežtą ir ilgą lovos režimą, stuburo manipuliacijas, tempimus, korsetų nešiojimą ar fizioterapiją. Tačiau dauguma šių gydymo būdų yra neefektyvūs [9]. Yra pabrėžiama, kad aktyvūs gydymo metodai yra efektyvesni už pasyvius gydymo metodus [10]. Vienas iš aktyvių būdų - kineziterapija, kuri gali padėti sumažinti jaučiamą AND poūmiu laikotarpiu [11].
Nustatyta, kad specializuotų pratimų taikymas, kurių metu aktyvuojami pilvo ir nugaros raumenys, yra veiksmingas kineziterapijos metodas, padedantis mažinti AND skausmą ir gerinti funkcinę būklę. Taip pat atlikti tyrimai nurodo, kad juosmens stabilumo lavinimo pratimai yra efektyvūs tiek malšinant ūmų apatinės nugaros dalies skausmą bei judesių ribotumą, tačiau taip pat yra labai efektyvūs siekiant išvengti ilgalaikio apatinės nugaros dalies skausmo epizodų pasikartojimo [12].
Mobilumas - svarbus elementas siekiant palaikyti gerą fizinę būklę bei optimalią kaulų – raumenų funkciją [13]. Apatinės nugaros dalies skausmas nenurodo konkrečios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per dideliu ar blogai kontroliuoju juosmens judesiu [14].
Temos aktualumas ir naujumas – esant dideliam apatinės nugaros dalies skausmo paplitimui, šiai problemai spręsti būtina pasirinkti efektyviausius kineziterapijos gydymo metodus, atsižvelgiant į darbo sąlygas. Trūksta mokslinių šaltinių, kurie nurodytų tinkamiausią kineziterapijos metodą padedantį mažinti AND skausmą masažuotojams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką.
Tyrimo tikslas - nustatyti skausmo intensyvumo ir funkcinės būklės kaitą bei sąsajas taikant stabilumą ir mobilumą lavinančias pratimų programas, masažuotojams, jaučiantiems apatinės nugaros dalies skausmą.
Uždaviniai:
1. Įvertinti tiriamųjų skausmo intensyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių programų taikymo.
2. Įvertinti tiriamųjų statinės liemens raumenų ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo.
3. Įvertinti tiriamųjų juosmeninės stuburo dalies mobilumo kaitą abejose grupėse prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių pratimų programų taikymo.
4. Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo, bei mobilumo, pirmoje grupėje.
5. Nustatyti sąsajas tarp skausmo intensyvumo, statinės liemens ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo, bei mobilumo, antroje grupėje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas, priežastys ir skirstymas
Apatinės nugaros dalies skausmas (AND) – tai neuroraumeninė griaučių sistemos problema, kuri yra viena iš labiausiai paplitusių sveikatos problemų visuomenėje. Apie 40 proc. žmonių, AND skausmą jaučia bent kartą, tam tikru gyvenimo laikotarpiu ir tai gali sukelti judėjimo sutrikimus, mažinti darbo našumą, taip pat didinti finansinius išteklius [15,16]. Šios problemos paplitimas šiuolaikinėje visuomenėje svyruoja nuo 15 proc. iki 20 proc. Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV), nuo 25 proc. iki 40 proc. Europos šalyse. Daugiausiai besiskundžiančių AND skausmu pastebima darbingo amžiaus žmonių grupėje [17]. R. Shiri ir bendraautoriai ištyrė, kad apatinės nugaros dalies skausmas vargina asmenis jau 30-aisiais jų gyvenimo metais. Tai tampa vis didesne problema sulaukus 40 metų, kuomet pradedamas jausti nespecifinis ir plintantis apatinės nugaros dalies skausmas [18]. Taip pat nustatyta, kad skausmas vienodai paplitęs tarp įvairių profesijų žmonių ir vargina tiek vyrus, tiek moteris [19,20].
AND skausmas – dažniausia su darbu susijusi nedarbingumo priežastis JAV pacientams, jaunesniems nei 45 metai. Prieš 16 metų Europos gyventojų sveikatos problemų išplėstinė apžvalga parodė, kad dažniausia su darbu susijusi sveikatos problema – nugaros skausmai, kuriuos jaučia apie 30 proc. visų darbuotojų. Net trečdalis visų dirbančių teigia, jog jų darbo specifika yra nugaros skausmo rizikos grupėje ir jį patiria darbe [20].
AND skausmo paplitimas Lietuvoje, kiekvienais metais vis didesnis. Pastebėta, kad nuo 2007 m. nusiskundimų AND skausmu padaugėjo 26,4 proc., o 2008 m. dar 4 proc. [20]. Remiantis 2009 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos „Skausmo patirties tyrimas“ duomenimis, Lietuvoje lėtinį skausmą patiria 20,98 proc. suaugusiųjų. Net 37 proc. apklaustųjų dėl skausmo prarado darbą, 63 proc. asmenų žymai pakito kasdienė veikla [21]. Galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje, kaip ir vakarų šalyse, AND skausmo problema taip pat yra aktuali.
AND skausmą galimą atpažinti pagal šiuos simptomus – tai jaučiamas vietinis ar radikulopatinis skausmas apatinėje nugaros dalyje, padidėjęs jautrumas, apsunkinantis judėjimą. AND skausmo priežastys gali būti įvairios. Jei priežastis, dėl ko yra jaučiamas AND skausmas, yra neaiški, AND skausmas išskiriamas kaip nespecifinis [22]. Nespecifinis AND skausmas diagnozuojamas pagal pagrindinius šio skausmo požymius:
Skausmas būna įvairaus intensyvumo ir keičiant padėtį, judant sumažėja; Skausmas pasireiškia nugaros apatinėje dalyje, sėdmenyse, šlaunyse; Bendra paciento būklė išlieka gera [23].
Nespecifinis AND skausmas pasireiškia keliais sindromų variantais:
1) Stuburo juosmeninės dalies skausmas (lumbalgija). Lumbalgija –tai nugaros apatinės dalies skausmo sindromas, siejamas su stuburo dalies judesio segmento funkcijų sutrikimu.
2) Stuburo kryžmeninės dalies skausmas (sakralgija). Sakralgija pasireiškia esant L5-S1 šaknelių pažeidimui [23].
Nespecifinio AND skausmo paplitimas didžiausias. Jis sudaro 85 proc. visų pirmą kartą jaučiamų skausmo atvejų [1].
Specifinis AND skausmas – tai skausmas, kuris yra įtakojamas diagnozuotos arba galimai įtariamos patologijos. Iš pradžių yra įvertinama ar AND skausmą, pacientui, gali sąlygoti tam tikros ligos ar struktūriniai pakitimai:
Osteoartritas;
Reumatoidinis artritas;
Tarpslankstelinė disko degeneracija; Disko išvarža;
Stuburiniai lūžiai (kompresinis lūžis);
Jungiamojo audinio ligos (sisteminė raudonoji vilkligė); Inkstų akmenligė;
Arklio uodegos sindromas; Infekcija;
Onkologijos ligos ir kt. [17].
Nugaros skausmas pagal kilmę gali būti klasifikuojamas į: neurogeninį (neurologinė simptomatika), spondilogeninį (dėl slankstelių pažeidimo), viscerogeninį (dėl vidaus organų funkcijos sutrikimų) bei psichogeninį (dėl emocinės ir psichologinės būklės pokyčių) skausmą [24].
AND skausmas pagal trukmę yra skiriamas į ūmų skausmą, kuris trunka iki 6 savaičių, poūmį skausmą, kurio trukmė gali būti nuo 6 iki 12 savaičių ir lėtinį skausmą, kuris trunka daugiau nei 12 savaičių [1]. Naudojant šias tris skausmo kategorijas galima spręsti ir apie prognozę. Vidutiniškai 60% pacientų, patyrę ūmų nugaros skausmą, į darbą grįžta per mėnesį, o 90% asmenų darbingumą pavyksta atstatyti per 3 mėnesius. Apie 5–10% pacientų kenčia nuo lėtinio AND skausmo , iš kurių tik maža dalis yra nulemta kitų ligų [25].
Ilgą laiką buvo teigiama, jog AND skausmo epizodai yra trumpalaikiai ir 80–90 proc. jų, nepriklausomai nuo gydymo būdo išnyksta per šešias savaites. Tačiau remiantis daugelio atliktų tyrimų duomenimis, yra pastebima, kad 35–75 proc. pacientų AND skausmas yra linkęs kartotis arba gali tapti lėtiniu skausmu per 3, 6 ar 12 mėnesius [26]. Skelbiama, kad nuo 2 iki 34 proc. AND skausmo atvejų ūmi ligos forma pereina į lėtinę. Taip pat yra nustatyta, kad specifinis AND skausmas, vyresnis amžius, moteriška lytis, sunkus fizinis darbas, socialinės būklės sutrikimai gali
būti lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo rizikos faktoriais [20]. Daugelis atliktų tyrimų nustatė esant ryšį tarp lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo ir depresijos ar kitų psichikos sutrikimų [25].
1.2 Stuburo anatomija ir biomechanika
Stuburas – ištemptos spyruoklės pavidalo nariuotas darinys, judri viso kūno ašis, besidriekianti nuo kaukolės pamato iki liemens apačios. Jis sudarytas iš kaulų, kremzlių, raiščių nervų ir raumenų. Šie anatominiai komponentai suteikia stuburui formą bei funkciją.
Stuburo sudedamoji dalis - slanksteliai. Stuburą sudaro 33-34 slanskteliai. Įvairių stuburo sričių slankstelių skaičius skirtingas: 7 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens 5 kryžmens ir 4-5 stuburgalio arba uodegos slanksteliai. Atskirų stuburo sričių slanksteliai skiriasi ir tai susiję su jų funkcija. Stuburo pereinamosios zonos gerokai įvairuoja. Nepastoviausi yra juosmens ir kryžmens slankstelių sandūra: penktasis juosmens slankstelis gali susilieti su kryžkauliu (jo sakralizacija), o pirminis kryžmens slankstelis gali susilieti su kryžkaulio (jo liumbalizacija) [27,28].
Tarp slankstelių yra kremzlinės plokštelės, kurios vadinamos tarpslanksteliniais diskais. Jie yra elastingi ir lemia stuburo lankstumą. Tarpslanksteliniai diskai sudaro ketvirtadalį viso stuburo ilgio. Jų yra dvidešimt trys. Diskų nėra tarp pirmo ir antro kaklo slankstelių, taip pat kryžkaulyje ir uodegikaulyje [29].
Pagrindinės stuburo funkcijos:
Stuburas yra visų kūno dalių pagrindinė atrama (ašis); Padeda kūnui palaikyti statmeną padėtį;
Amortizuoja smūgius;
Dėl savo sandaros leidžia atlikti įvairius kūno judesius;
Stuburas sudaro pagrindą, prie kurio yra prisitvirtinę raumenys ir šonkauliai; Apsaugo stuburo kanale esančias nugaros smegenis [30].
Pagrindinė juosmeninės stuburo dalies funkcija yra svorio išlaikymas. Tai rodo platūs, plokšti slankstelių kūnų paviršiai. Tačiau, vykdydamas šią svorio išlaikymo funkciją stuburas turi atlikti ir kai kuriuos judesius [31]. Judesiai juosmens srityje vyksta trijose plokštumose: sagitalinėje, frontalinėje ir horizontalioje (1 pav.) [32].
Plokštuma
Sukimosi ašis
Atliekamas judesys
Sagitalinė Skersinė Lenkimas ir tiesimas
Frontalinė Išilginė Šoninis lenkimas į kairę arba
dešinę
Horizontali Vertikali Sukimasis į kairę arba dešinę
1 pav. Stuburo slankstelių kinematika (Neumann, 2010)
Muckus K. teigia, kad dar galima išskirti vieną stuburo judesį – spyruokliavimą. Lenkimas ir tiesimas apie skersinę ašį yra didžiausias judesys. Lenkimo metu didėja stuburo kifozės ir plokštėja lordozės, tačiau ir labai susilenkus juosmens lordozė neišsilygina. Tiesiantis didėja lordozės ir tiesėja kifozės, tačiau net ir stipriai išsitiesus nugaros kifozė neišsilygina [33]. Sukamieji judesiai yra pavojingais diskams, nes skaidulinio žiedo skaidulos, atskiruose slanksteliuose yra išsidėsčiusios įstrižai, todėl tik pusė jų gali atsispirti sukimo judesiui į vieną ar į kitą pusę. Likusioji, dėl sukimo judesio – atsipalaiduoja [31]. Daugiau nei 3° rotacija gali padaryti mikropažeidimą žiedo skaidulose, o daugiau nei 12° – gali pažeisti audinius [34].
1.3 Skausmas ir jo mechanizmas
Skausmas yra apibūdinamas kaip nemalonus sensorinis ir emocinis pojūtis, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu ar nusakomas kaip toks pažeidimas [35]. Skausmas yra gyvybiškai svarbus dirgiklis, nes leidžia gyvam organizmui pajusti ir reaguoti į galimai žalingą dirgiklį. Užsitęsęs skausmas gali peraugti į didelę klinikinę, socialinę ir ekonominę problemą. Pagal Marchertienę ir bendraautorius skausmo potyrį sudaro:
Nociceptoriai – fiziologinio skausmo mechanizmai (audinio pažaidos sukeliamas skausmas);
Patologiniai skausmo mechanizmai, kurie susiformuoja per minutes ar valandas, bei toliau plinta, esant palankioms sąlygoms;
Skausmo patirtis;
Asmeniniai įsitikinimai apie skausmą; Emocijos;
Motyvacija; Aplinkos poveikis;
Proprioceptoriai ir nociceptoriai yra somatiniai receptoriai, kurie veikia kaip biologiniai jutikliai, reaguojantys į įvairaus pobūdžio dirginimą. Proprioceptoriai reaguoja į fiziologinius judesius (raumenų ilgio, jėgos pokytį) ir nuolat dalyvauja žmogaus lokomocijoje. Nociceptoriai – tai skausmui jautrūs receptoriai, kurie reaguoja į žalojantį dirgiklį ir perduoda infdormaciją į nervinius centrus, kuriuose vyksta skausmo suvokimas. Atsiradus griaučių raumenų sistemos sutrijkimams įsivyrauja nociceptorių hiperstimuliacija ir labai sumažėja aferentacija ir proprioceptorių, dėl ko sutrinka normalaus judesio pojūtis erdvėje, keičiasi judėjimo stereotipas bei atsiranda judesio baimė arba kinezifobija [37]. Propriorecepcijos sumažėjimui įtakos turi senėjimas, mažas judrumas, todėl senstant didėja rizika atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui [38].
Skausmo veikimo mechanizmas dažnai aiškinamas naudojant „skausmo vartų“ teoriją. Pagal skausmo vartų kontrolės teoriją yra nustatytos 2 skausmo suvokimo pagrindinės įcentrinės sistemos, kurios perduoda informaciją iš periferijos į centrinę nervų sistemą (CNS) [37].
1. Pluoštelinė sistema (L-Skaidulų). Šioje sistemoje informacija apie skausmą yra perduodama greitai. Iš pradžių informacija apie skausmą yra perduodama į gumburą, o iš ten į sensorinę žievės dalį.
2. Nugarinė gumburo sistema (S-skaidulų). Šioje sistemoje informacija aie skausmą yra perduodama lėtai. Informacija yra perduodama į smegenų žievę per tinklinio darinio aktyvavimą.
“Skausmo vartų” teorija yra aiškinama taip: skausmas yra sukeliamas, kai padidėja S - sistemos aktyvumas („atidaromi vartai“) ir/arba sumažėja L - sistemos aktyvumas, o malšinamas, kai sumažėja S - sistemos aktyvumas ir/arba padidėja L - sistemos aktyvumas [37].
1.4 Juosmeninės stuburo dalies stabilumas
Juosmeninės stuburo dalies stabilumas yra apibūdinamas kaip stuburo gebėjimas išlaikyti stabilią padėtį statinio, bei dinaminio darbo metu. Juosmeninės stuburo dalies stabilumo mažėjimas yra susijęs su liemens raumenų silpnumu [39]. Stuburą stabilizuojantys raumenys skirstomi į giliuosius ir paviršinius raumenis [38].
Giliesiems raumenims priskiriami: Dauginiai raumenys (m. multifidii);
Didysis juosmens raumuo (m. psoas major);
Kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum); Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis);
Vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis internus). Paviršiniams raumenims yra priskiriami:
Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis);
Išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis externus); Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis)
Gilieji raumenys yra prisitvirtinę prie tam tikrų stuburo segmentų ir taip juos stabilizuoja. Bergmark savo tyrime nustatė, kad gilieji ir paviršiniai liemens raumenys yra labai svarbūs kontroliuojant ir siekiant apsaugoti stuburo sąnarius [40]. Silpni gilieji liemens raumenys neapsaugo stuburo nuo jį veikiančių jėgų poveikio, todėl stuburas tampa labiau pažeidžiamas. Omkar su bendraautoriais savo tyrimu nustatė, kad didinant stuburo stabilumą ir liemens raumenų ištvermę, mažėja pacientų nugaros skausmas [41].
Juosmeninės stuburo dalies stabilumas gali būti suprantamas trijuose lygmenyse: tarpslankstelinio valdymo;
juosmeninės stuburo dalies valdymo; viso kūno pusiausvyros valdymo [42]. Stuburo stabilumas susideda iš trijų komponentų:
Pirmasis komponentas yra kaulai ir raiščiai, kurie prisideda prie stuburo stabilumo. Šios struktūros teikia stabilumą judesio amplitudės pabaigoje, tačiau beveik nedalyvauja kai stuburas yra neutralioje padėtyje. Tai yra pasyvus komponentas.
Antrasis komponentas yra raumenys, supantys stuburą. Jie išlaiko stabilumą tarp slankstelių ir padeda atliekant bet kokius judesius kasdieniniame gyvenime. Tai aktyvus komponentas.
Trečiasis komponentas yra nervų sistema, kuri koordinuoja raumenų veiklą, kai reikia reaguoti į netikėtą jėgų pasikeitimą. Nervų sistema reikiamus raumenis, reikiamu laiku tam, kad apsaugotų stuburą nuo pažeidimų ir užtikrintų norimą judėjimą [38].
Visi šie trys komponentai gali kompensuoti vienas kitą. Kuo didesnis stabilumas kiekviename segmente, tuo didesnis viso stuburo stabilumas. Pasak McGill ir bendraautorių pakankamas stuburo stabilumas reikalauja visų liemens raumenų aktyvavimo. Kai aplink segmentą yra silpni raiščiai ar yra disko išvarža, raumenų pagalba tampa svarbesnė [43]. Pasak Mbada ir bendraautorių, raumenų ištvermė yra apibūdinama kaip gebėjimas įtempti ir atpalaiduoti raumenis kuo daugiau kartų per tam tikrą laiką (dinaminė ištvermė) arba išlaikyti įtemptus raumenis kuo ilgesnį laiko tarpą (statinė ištvermė) [44]. Taip pat yra teigiama, kad yra ryšys tarp AND skausmo ir liemenį stabilizuojančių raumenų disfunkcijos [45].
1.5 Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas
Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas dažniausiai atsiranda dėl pirminio pažeidimo ir yra susijęs su giliųjų raumenų disfunkcija [39]. Nestabilumas yra aiškinamas kaip griaučių-raumenų sistemos nesugebėjimas palaikyti optimalios judesių amplitudės tarp sąveikaujančių segmentų (slankstelių) ir dėl to atsirandantis minkštųjų audinių pertempimas, skausmas ir funkcinis sutrikimas. Netinkamas veikiančių jėgų pusiausvyros persiskirstymas lemia per didelę ar per mažą judesių amplitudę, kuri sąlygoja aplinkinių audinių mikrotraumas, raumenų disfunkciją ir skausmą [46].
Juosmeninės stuburo dalies nestabilumas atsiradimui būdingas tam tikras eiliškumas: 1. Įgyti ar įgimti netinkami judėjimo įgūdžiai ar parinktas netinkamas fizinis krūvis, sąlygoja stuburą stabilizuojančių ir judesyje dalyvaujančių raumenų veikimo jėgų pusiausvyros sutrikimą.
2. Dėl netinkamo stuburo struktūrų dirginimo, gali prasidėti patologiniai procesai, kurių pasekoje gali atsirasti skausmas.
3. Atsiranda giliųjų liemens raumenų inervacijos susilpnėjimas ir paviršinių liemens raumenų aktyvumo padidėjimas.
4. Formuojasi degeneraciniai stuburo struktūrų pokyčiai [46].
Atlikti tyrimai nurodo, kad yra ryšys tarp liemens raumenų disfunkcijos ir AND skausmo, kuomet segmentinis stuburo dalies nestabilumas yra padidėjęs, sumažėjus giliųjų raumenų kontrolei [45]. Stuburo nestabilumas gali atsirasti esant neurologiniams sutrikimams. Jiems atsiradus gali sumažėti fiziologinės apkrovos atsakas ir skausmas gali pasireikšti arba ne. Tokiu atveju yra galimi stuburo pažeidimai [47].
1.6 Stuburo mobilumas
Mobilumas – viena pagrindinių fizinių ypatybių, kurio dėka, žmogus gali judėti, tam tikra amplitude. Nepakankamas sąnarių paslankumas, raumenų, sausgyslių, raiščių elastingumas neigiamai veikia judamąjį aparatą ir įvairias gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. Esant raumenų disbalansui, gali būti pažeidžiama stuburo statika ir dinamika.
Didžiausias stuburo paslankumas apie skersinę ašį yra 7-9 – aisiais gyvenimo metais. Su amžiumi silpnėjant raumenims, atsirandant degeneraciniams pokyčiams sąnariuose, mažėja sąnarių paslankumas, bei mobilumas [48].
Pakitęs mobilumas gali būti apibūdinamas kaip bendras (liemens mobilumas) arba segmentinis (tarp dviejų gretimų slankstelių). Stuburo mobilumo vertinimas dažnai veda prie nechirurginio gydymo būdo. Esant ribotam stuburo mobilumui ar pernelyg dideliam mobilumui dažniausiai sudaromos specialios pratimų programos, esamai problemai šalinti [49].
Prastas stuburo krūtininės ir juosmeninės sričių paslankumas yra padidėjęs rizikos veiksnys [48]. Taip pat besikartojantis AND skausmas sumažina stuburo mobilumą, blogina gyvenimo kokybę [50]. Tačiau AND nenurodo konkrečios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per dideliu ar blogai kontroliuoju juosmens judesiu [14].
1.7 Apatinės nugaros dalies skausmo gydymo būdai
Dažniausiai siekiant mažinti AND skausmą, pasirenkami vienas ar keli konservatyvaus gydymo būdų, metodų. Konservatyvūs gydymo būdai apima medikamentinį gydymą, kineziterapiją, ilgą lovos režimą, stuburo manipuliacijas, įprastus tempimus, korsetus, fizioterapiją [9]. Ilgą laiką buvo manyta kad lovos režimas, gali padėti mažinti AND skausmą, tačiau atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad jis gali būti žalingas [1]. Trumpalaikis lovos režimas (iki 2 dienų) yra daug efektyvesnis negu ilgalaikis (iki 7 dienų) lovos režimas AND skausmo gydyme [51]. Rekomenduojama išlaikyti kasdienį aktyvumą ir pasirinkti kitą konservatyvaus gydymo būdą [1].
Taip pat labai svarbios ir vienos iš efektyviausių AND skausmui gydyti yra aktyvios kineziterapijos priemonės ir specializuotų pratimų taikymas [1,52]. Labai svarbus yra kineziterapijos vaidmuo skausmo mažinimo ir gydymo procese. Vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad po sveikatą stiprinančių treniruočių buvo pastebėtas statistiškai patikimas skausmo intensyvumo sumažėjimas [53]. Del Pozo-Cruz ir bendraautorių atlikto tyrimo metu nustatė, kad AND skausmą jaučiantys asmenys lėčiau atlieka kasdienę veiklą ir jų judesiai dažniau būna netaisyklingi, lyginant su sveikais asmenimis [54]. Tačiau bet kokiu atveju labai svarbu yra išlaikyti fizinį aktyvumą skausmo periodu. Nustatyta, kad fizinio aktyvumo išlaikymas ūmaus skausmo periodu, palengvina skausmą 3-12 savaitę po skausmo pasireiškimo [55]. Watanable ir bendraautoriai nustatė, kad kai yra žinomas keliamo objekto svoris, raumenys aktyvuojami iš karto, o kai svoris nežinomas – keliant objektą, raumenys nespėja stabilizuoti stuburo ir tai turi labai didelę įtaką stuburo traumoms ar apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui [56]. Patyrus AND skausmą po simptomų pasireiškimo, rekomenduoja neriboti užsiimti mažai įtampos reikalaujančiomis veiklomis tokiomis, kaip: ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, tačiau taip pat būtina atsižvelgti į daug fizinių pastangų reikalaijančios veiklos, svorio kėlimo ir pan. [57].
Tradiciškai nugaros skausmo gydymas kineziterapijoje remiasi statiniu nugaros stabilumo gerinimu ir būna sudaryta iš raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų. Baerga-Varela ir bendraautoriai teigia, kad stuburą stabilizuojančių pratimų programa gali būti naudinga mažinant nugaros skausmą ir gerinant funkcinę būklę [58]. Chon su bendraautoriais savo tyrimo duomenimis nustatė, kad stabilizavimo pratimai turi teigiamą poveikį giliųjų liemens raumenų funkcijai, buvo nustatytas sustiprėjęs skersinio pilvo raumens susitraukimas ir su tuo susijęs nugaros skausmo intensyvumo sumažėjimas po 2 savaičių stuburo stabilizacinių pratimų programos [59]. Tą patvirtina ir Moon su bendraautoriais, kurie teigia, kad statinio stabilumo lavinimo pratimai yra efektyvūs siekiant padidinti tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę ir suteikia geresnių rezultatų, nei tik dinaminiai liemens raumenų stiprinimo pratimai [12]. Siekiant AND skausmą yra labai svarbi giliųjų raumenų statinė bei dinaminė ištvermė (gebėjimas įtraukti ir atpalaiduoti raumenis kuo daugiau kartų per tam tikrą laiką) [44].
Boudreau su bendraautoriais teigia, pacientams, jaučiantiems ūmų nugaros skausmą, atliekant laikysenos išlaikymo užduotis, buvo nustatyta uždelsta judesio pradžia ir sumažėjęs liemens giliųjų raumenų aktyvumas [60]. Esant sutrikusiam juosmeninės stuburo dalies stabilizuojančių raumenų aktyvavimo sutrikimui ar disbalansui labai padidėja skausmo pasireiškimo rizika.
Gydant AND skausmą efektyvios ir tokios pratimų programos kaip Pilates, Joga ir Thai-chi, kurios yra paremtos stuburo stabilizavimo principais [61]. B. C. Queiroz ir bendraautoriai atliko tyrimą ir nustatė, kad atliekant Pilates pratimus esant keturpėsčioje padėtyje, tiesiant nugarą didžiausias aktyvumas yra dauginių bei klubinio šlaunies raumens, o toje pačioje padėtyje lenkiant nugarą, aktyviausi yra tiesusis pilvo, vidinis bei išorinis įstrižiniai pilvo raumenys, kurių aktyvumas yra labai svarbus juosmeninės stuburo dalies stabilumui užtikrinti [62]. Marshall ir bendraautorių tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad atliekant stuburo lenkimą iš padėties gulint ant nugaros, įsijungia daugiausiai raumenų, turinčių įtakos raumenų stabilizavimo funkcijai [63].
Pilates pratimų atlikimas pradedamas nuo normalaus raumens ilgio ir susitraukimo, siekiant pagerinti raumens funkciją [61]. Pratimus, kurių pradinė padėtis yra gulint ant nugaros, rekomenduojama atlikti sulenkus kojas per kelius. Taip yra daugiau apkraunami pilvo raumenys ir mažesnis krūvis tenka apatinei nugaros daliai, dėl ko sumažėja stuburo pažeidimo rizika [19].
Kaip viena iš pagalbinių gydymo priemonių gali būti taikomos masažo procedūros. Gydomasis masažas - yra pasyvus kineziterapijos metodas. Gydomojo masažo metu įvairios kūno sritys masažuojamos rankomis ar specialiais aparatais. Masažas priklauso natūraliems gydymo metodams, kurie yra tokie pat seni, kaip ir pati žmonija. Nugaros skausmų gydyme galima taikyti įvairius masažavimo būdus, tačiau dažniausiai naudojamas yra klasikinis masažas. Jis veiksmingesnis tada, kai išryškėja minkštųjų audinių, raumenų ir raiščių problemos [64]. Furlan su
bendraautoriais teigia, kad masažas gali būti naudingas pacientams poūmiu apatinės nugaros dalies skausmo periodu ypač, kai yra derinamas su pratimais [65].
Nugaros skausmą sumažina ir gydymas padėtimi: gulėjimas ant šono ar nugaros sulenktomis kojomis. Tikslinga gulėti ant nugaros šiek tiek pakėlus kojas pasidėjus jas ant pagalvės ar ant sulankstytos antklodės.
Fizioterapinio gydymo metodai gali būti naudojami siekiant mažinti uždegimo procesus, bei siekiant malšinti skausmą. Tai įvairių natūralių ir dirbtinių veiksnių naudojimas ligų prevencijai, jų gydymui, bei atstatymui [66].
Gydant nugaros skausmus, gali būti naudojama peloterapija, krioterapija, elektro stimuliacija ir ultratragarsas [67]. Transkutaninė elektrinė stimuliacija (TENS) yra pripažįstama kaip viena iš veiksmingiausių fizioterapijos priemonių gydant apatinės nugaros dalies skausmą [23] (2 pav).
2 pav.Apatinės nugaros dalies lėtinio skausmo korekcijos nemedikamentinėmis priemonėmis efektyvumo įvertinimas (Sakalauskienė, 2009)
1.7.1 Stabilumą lavinančių pratimų svarba
Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir mažina reakciją skubiai reaguoti į kūno padėties kitimus [68].
Stuburo stabilizavimo pratimai šiandien plačiai naudojami tiek sporte tiek gydant nugaros skausmą [69]. Pasak Johnson, stuburo stabilizavimo pratimų atlikimo tikslas yra atstatyti normalią giliųjų juosmens raumenų funkciją ir padidinti stuburo stabilumą, mažinant skausmą ir disfunkciją
[70]. Prieš pradedant atlikti pratimus, reikia supažindinti pacientą su tam tikromis teorinėmis žiniomis. Raumenų stabilizavimo funkcija atsistato tada, kuomet jie yra pakankamai stiprūs [19]. Stabilizavimo pratimai svarbūs ne tik padidinti raumenų jėgai, bet ir atgauti funkciją, sumažinti įtampą, jaučiamą nepajėgumą, skausmą [61].
Pagal O‘Sullivan stuburo stabilizavimo pratimų programą sudaro trys dalys:
1. Koncentruotai bei valingai aktyvuojami gilieji liemens raumenys. Pacientas apmokomas pajausti ir kontroliuoti dubenį, bei jo raumenis. Tai ypač svarbu pratimų pradžioje ir eigoje surasti ir išlaikyti jį neutralioje padėtyje. Ši pozicija yra individuali ir priklauso nuo stuburo patologijos – asmenims su hiperekstenzija reikia kiek paversti dubenį atgal, o tiems, kurių juosmens lordozė išlyginta – į priekį. Tolesnis tikslas – giliųjų raumenų aktyvavimas „neutralioje“ stuburo padėtyje, dar vėliau – atlikti šių raumenų ko-kontrakciją (raumenis sutraukti vienu metu);
2. Pasiekiama, kad šie raumenys susitrauktų koordinuotai (vienu metu) atliekant judesius galūnėmis ir kt. Šios stadijos pabaigoje pacientai išmokomi identifikuoti nugaros skausmą provokuojančių judesių metu, tada atliekami kokontrakciniai giliųjų raumenų susitraukimai;
3. koordinuoti judesiai iš sąmonės lygio perkeliami į pasąmonės lygį. Tai pasiekiama įtraukiant į programą distrakcijos elementus, nukreipiančius paciento dėmesį [71].
Bar ir bendraautorių atlikti tyrimai nurodo, kad atliekant stuburo stabilizavimo pratimus nuolat, rizika patirti nugaros skausmą sumažėja 9 kartus [69]. Tačiau yra tyrimų, kurie paneigia, jog stabilumą lavinantys pratimai yra efektyviau įprastas fizioterapines priemones (elektrostimuliaciją, manualinę terapiją ir kt.). Šių tyrimų metu buvo naudoti pratimų programos skirtos giliųjų pilvo ir nugaros raumenų ištvermei lavinti, izoliuoti liemens raumenų stabilizavimo pratimai [34].
1.7.2 Mobilumą lavinančių pratimų svarba
Mobilumo lavinimas ypač svarbus palaikyti gerai judėjimo funkcijai, be skausmo. Ribotos amplitudės judesiai atliekami papildomai įtemtais raumenimis, todėl greičiau pavargstama ir didėja rizika patirti skausmą. Lankstumo ir sveikatos ryšį mokslininkai nurodo, pabrėždami lankstumo didinančių pratimų poveikį žmogaus organizmui:
1. Didėja darbingumas ir fizinis aktyvumas. Mobilūs sąnariai gali laisviau judėti didesne amplitude, todėl mažėja energijos sąnaudos.
2. Gerėja laikysena. Mobilumą didinantys pratimai padeda atstatyti normalią padėtį dėl sunkio jėgos poveikio, netaisyklingos laikysenos deformuotas audinių struktūras.
3. Didėjanti judesio amplitudė mažina pasipriešinimą sąnarius supančiuose audiniuose, mažėja traumų pavojus
4. Lėtina sąnarių degeneracinius procesus. Didėjant sąnarių tepamojo skysčio kiekiui, mažėja judėjimo trintis sąnariuose, jų susidėvėjimas [48].
1.8 Masažuotojų apatinės nugaros dalies skausmas ir galimos priežastys
Masažuotojo darbas, kaip ir sveikatos priežiūros specialistų, slaugytojų, grožio terapeutų, kosmetologų, reikalauja nemažai fizinių pastangų. Įvairios masažo technikos gali reikalauti net specialaus pasiruošimo, pvz.: tailandietiško, shiatsu, ma-uri masažų technikos.
Sveikata ir sauga darbe – tai elementai, kurie yra svarbūs ir glaudžiai susiję su prevencija ir darbuotojų sveikatos apsauga bei sauga darbe, jų dabartinėje ar buvusioje darbo veikloje, ypač profesinės ligos ir kitos su darbu susijusios sveikatos problemos [72].
Svarbi sąlyga, saugiam tokio pobūdžio darbui atlikti – ergonomikos principų laikymasis. Paskutiniu metu kaulų ir raumenų sistemos sutrikimai yra viena dažniausiai pasitaikančių sveikatos problemų, kuri tiesiogiai siejasi su neergonomiškomis darbo sąlygomis [73]. Dažniausiai rizikos veiksniais, padedantys iššaukti AND skausmą, gali būti netinkamas priemonių išdėstymas darbo vietoje, baldai neatitinka specialistų antropometrinių matmenų, per didelis statinio ir dinaminio darbo tempas ir krūvis, netinkamas darbo ir poilsio režimas, neatitinkantys higienos normų mikroklimato parametrai, apšvietimas, stresas ir įtampa dėl klientų aptarnavimo, netinkamų darbuotojų santykių su klientais ar kolegomis [74].
Atlikti tyrimai nurodo, kad sudarytas tinkamas darbo vietos ergonomiškumas (nauja apšvietimo sistema, dilbių atrama, nauji baldais bei tinkamos darbo padėtys) sumažina trapecinio raumens, kaklo, pečių, riešo ir dilbių, apatinės nugaros dalies skausmus [75].
Kosmetologai, masažuotojai ir kiti grožio specialistai gali atlikti veido ir kūno sveikatinimo, priežiūros procedūras. Tokie fiziniai sutrikimai ir ligos kaip galvos, kaklo, nugaros, viršutinių galūnių ir pečių skausmai, gali pasireikšti gana anksti, iš karto pradėjus karjerą ar netgi studijų metu. Todėl būtina nuolat koreguoti besimokančių studentų kūno pozą, studentai turi mokytis dirbti ergonomiškai, susipažinti su įvairiais streso kontrolės būdais [74]. Ergonomikos požiūriu tinkamiausia laikysena yra tokia, kai stuburas kūno svorio centro atžvilgiu išlieka tiesus [76].
Kaip ir buvo minėta anksčiau svarbus yra ir pačio darbuotojo požiūris į darbo saugą, ergonomikos laikymąsi. Darbuotojas yra atsakingas už tai, kad dirbdamas stengtųsi išlaikyti, išsaugoti savo sveikatą, pvz.: masažuotojams rekomenduojama dirbti šiek tiek sulenktus kojas ir išlaikant stabilią nugarą, nesusilenkus, atlikti masažo judesius. Staigesnius judesius atlikti koncentruotai, pasiruošus jiems. Susidėti savo darbo priemones kiek įmanoma patogesnėse vietose,
pvz.: jei prie kušetės nėra stalo, pasidėti darbo priemonėms, vietoj jo galima naudoti kėdę ir pan. Pertraukų metu atlikti tempimo pratimus, pasivoluoti ant volo, išeiti įkvėpti gryno oro ir t.t. Taip pat svarbus bendras organizmo stipinimas. Dirbant fizinį darbą svarbu treniruoti raumenis, lavinti jų ištvermę, ypač akcentuojant tas raumenų grupes, kurioms darbo metu tenka didžiausias krūvis.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tiriamųjų atranka ir tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas 2016 m. balandžio - birželio mėnesiais. Tyrimo atlikimo vieta - Sporto instituto sveikatingumo salė. Tyrimui vykdyti buvo gautas Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-SR(M)-164. Visi tyrimo dalyviai davė raštišką sutikimą dalyvauti.
Tiriamąjį kontingentą sudarė 22 masažuotojai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą, bei atitinkantys šiuos atrankos kriterijus:
1. Tiriamieji turėjo jausti lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą, trunkantį ne trumpiau kaip 3 mėn.
2. Tiriamieji darbingi žmonės, neturintys jokių stuburo traumų ar išvaržų. 3. Tiriamųjų amžius: nuo 25 iki 40 metų.
Tyrime dalyvavo 15 moterų ir 7 vyrai. Tiriamieji atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmojoje ir antrojoje grupėse buvo po 11 tiriamųjų (3 pav.). Visi asmenys, dalyvavę tyrime, buvo UAB „Saulėja Spa“ dirbantys masažuotojai. Tiriamųjų amžius pirmoje grupėje buvo 29,91±3,75 m., antroje 31,55±4,18 m.
Tiriamųjų skausmas, ir visi funkcinę būklę vertinantys testai buvo taikomi du kartus – prieš pratimų programų taikymą, pradžioje ir po jų taikymo, pabaigoje t.y. po 12 kineziterapijos procedūrų (4 pav.).
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį 64% 36%
1 grupė
Moterys Vyrai 73% 27%2 grupė
Moterys Vyrai4 pav. Tyrimo organizavimo schema
22 masažuotojai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą
Pirma tiriamoji
grupė n=11
Antra tiriamoji
grupė n=11
PIRMAS VERTINIMAS
Ι. Skaičių analogijos skausmo skalė (SAS);
ΙΙ. Liemens raumenų statinės ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas (naudojant „Stabilizer“ prietaisą);
ΙΙΙ. Šoninių liemens raumenų ir nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės vertinimas (pagal McGill);
ΙV. Juosmeninės stuburo dalies paslankumas vertinimas naudojant modifikuotą Šobero testą;
V. Šoninio lenkimo, V - sėstis ir siekti testų vertinimas.
REZULTATŲ ANALIZĖ
Taikyta stabilumą lavinančių pratimų programa ~ 1val./ 2 kartus per savaitę
KINE Z IT E RA PIJA
6
savaitės
Taikyta mobilumą lavinančių pratimų programa ~ 1val./2 kartus per savaitęKINE Z IT E RA PIJA
ANTRAS VERTINIMAS
2.2 Tyrimo metodai
Skausmo vertinimas. Medicinos praktikoje pripažinta ir šiandien plačiai naudojama yra skaitmeninė analogijos skausmo vertinimo skalė (SAS) (Caren, 2006). Skalė yra padalinta į 10 lygių dalių ir sunumeruota nuo 0 iki 10 balų. Skausmo intensyvumas yra nustatomas pagal tai, kurioje atkarpoje pacientas, pažymi atžymą. Tuomet skausmas įvertinamas: 0 balų – nėra skausmo, 1-3 balai - skausmas silpnas, 4-5 balai - skausmas vidutinio stiprumo, 6-8 balai- jaučiamas stiprus skausmas, 9-10 balai – jaučiamas nepakeliamas skausmas. Ši skalė taikoma kiekybiniam bei kokybiniam skausmo vertinimui. [77].
Liemens raumenų statinės ištvermės ir skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas. Tiriamųjų liemens statinė ištvermė buvo vertinama naudojantis „Stabilizer“ prietaisu (Stabilizer Pressure Biofeedback). Šio prietaiso sudėtinės dalys:
Manometras sugraduotas nuo 0 – 200 mmHg; Trijų sekcijų pagalvėlės;
Pompa.
Tai prietaisas, kuris registruoja besikeičiantį slėgį esantį trijų sekcijų pagalvėlėse. Slėgis keičiasi nuo juosmens – dubens srities padėties ir raumenų įsijungimo. Įrodyta, kad tai patikimas prietaisas giliosios pilvo sienos aktyvacijos įvertinimui bei kintančiai kontrolei [78].
Su „ Stabilizer“ prietaisu buvo atliekami 3 skirtingi vertinimai:
1. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės vertinimas gulint ant pilvo (5 pav.). Vertinant, prietaiso pagalvėlė padedama po pilvu ir pripumpuojama iki 70mmHg spaudimo. Tiriamojo prašoma įtempti apatinę pilvo dalį, nejudinant dubens ir stuburo (slėgimas turi sumažėti 6-10mmHg) ir išlaikyti tokią padėti kiek galima ilgiau, iki nuovargio, nesukeliant skausmo. Kvėpuojama laisvai, nesulaikant kvėpavimo. Jei parodymai didesni, slėgis pakyla aukščiau, nei 70 mmHg stulpelio – testas neatliekamas pakankamai tiksliai [79].
2. Skersinio pilvo raumens ištvermės vertinimas gulint ant nugaros (6 pav.). Vertinant skersinio pilvo raumens ištvermę tiriamasis paguldomas ant nugaros, prietaiso pagalvėlė padedama po apatine nugaros dalimi ir pripumpuojama iki 40mmHg. Tada prašoma tiriamojo įtempti apatinę pilvo dalį, nejudinant stuburo ir dubens, ir išlaikyti tokią padėtį kuo ilgiau, nesulaikant kvėpavimo. Testas atliekamas teisingai, jei manometro skalės aktyvacijos pokytis neviršija 6-10 mmHg slėgio normos ribos. 10 sekundžių (s) tai mažiausia laiko riba, kurią rekomenduoja prietaiso ir šios metodikos autoriai [81].
6 pav. Skersinio pilvo raumens ištvermės vertinimas gulint ant nugaros (Garnier, 2009)
3. Skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas atliekant judesius kojomis, gulint ant nugaros (7 pav.). Prietaiso pagalvėlė padedama po apatine nugaros dalimi ir pripumpuojama iki 40mmHg. Tada tiriamojo prašoma įtempti pilvą nejudinant dubens ir stuburo (slėgis turi likti 40mmHg), kvėpuoti laisvai, nesulaikant kvėpavimo. Tiriamasis keldamas koją turi išlaikyti nekintantį spaudimą. Skersinis pilvo raumuo aktyvus, jei spaudimo stebėjimo skalėje rodyklė išlieka nepakitusi ilgiau kaip 5 s. Jei spaudimas pakyla virš 40mmHg ribos ar neišlaikoma tokia pozicija ilgiau kaip 5 s., tuomet galime teigti, kad skersinis pilvo raumuo yra neaktyvus arba netinkamai aktyvuojamas [81].
7 pav. Skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimas atliekant judesius kojomis gulint ant nugaros (Garnier, 2009)
Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas. Tiriamojo prašoma atsigulti ant kušetės šonu, kojos ištiestos, viršutinė koja padėta priekyje, o apatinė užpakalyje. Viršutinės rankos plaštaka dedama ant priešingo peties, o apatinė ranka, sulenkta per alkūnės sąnarį 90 laipsnių kampu, remiamasi į kušetę. Tiriamojo prašoma pakelti dubenį nuo kušetės ir tokią padėtį išlaikyti kiek galima ilgiau, nesukeliant skausmo (8 pav.). Testo baigimas fiksuojamas kuomet tiriamasis nebeišlaiko kūno svorio ir nuleidžia dubenį ant kušetės.
Tokią pačią veiksmų seką tiriamasis turi pakartoti atsigulęs ant kito šono [19].
8 pav. Šoninių liemens raumenų ištvermės testas pagal McGill
Nugaros tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės testas. (9 pav.) Tiriamojo prašoma atsigulti taip, kad viršutinė kūno dalis neturėtų atramos (iki klubakaulio skiauterių), kojos fiksuojamos per kulnų (Achilo) sausgysles. Rankos laikomos sukryžiuotos, ant krūtinės. Tiriamasis turi pakelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties ir išlaikyti ją kiek galima ilgiau, nesukeliant skausmo. Testo baigimas fiksuojamas tada, kai tiriamasis neišlaiko padėties ir nuleidžia viršutinę kūno dalį žemiau horizontalios padėties [9].
Modifikuotas Šobero testas. Šis testas naudojamas juosmeninės kryžmeninės stuburo dalies paslankumui nustatyti(10 pav.). Tiriamojo nugaros srityje pažymimi trys taškai. Pirmasis taškas pažymimas klubikaulių sparnus jungiančios tiesios linijos viduryje (vieta tarp ketvirto ir penkto juosmens slankstelio); antrasis taškas pažymimas 10 cm aukščiau pirmojo, o trečiasis taškas – 5 cm žemiau pirmojo. Taip gaunamas 15 cm atstumas. Tiriamojo prašoma maksimaliai pasilenkti į priekį, lenkiant tik juosmeninę stuburo dalį, nesulenkiant kelių ir nepritupiant. Išmatuojamas atstumas tarp viršutinio ir apatinio taškų.Rezultatas užrašomas centimetrais. Testas yra neigiamas, jeigu atstumas yra 7 cm arba daugiau. Tai reiškia, kad stuburo juosmeninės dalies paslankumas - geras. Jei atstumas yra mažesnis už 7 cm, testas teigiamas, paslankumas ribotas.
10 pav. Modifikuotas Šobero testas
Šoninio lenkimo testas. Šis testas padeda nustatyti stuburo paslankumą į šonus. Tiriamojo prašoma atsistoti ir atsiremti prie sienos. Tarp pėdų 15 cm. tarpas, rankos tiesios, nuleistos ir ištiestais, pirštais priglaustos prie kojų. Pirmasis matavimas yra atliekamas kuomet tiriamasis stovi tiesiai ir išmatuojamas atstumas nuo dešinės ir kairės rankų didžiųjų pirštų iki grindų. Antrasis matavimas atliekamas tiriamajam maksimaliai pasilenkus į vieną šoną ir išmatuojamas atstumas tarp rankos didžiųjų pirštų iki grindų. Tą patį atlikti lenkiantis į kitą šoną. Šie atstumai turi būti vienodi abejose pusėse. Gautas skirtumas tarp pirmojo ir antrojo matavimo - laikomas rezultatu [82].
V - sėstis ir siekti testas. Šis testas naudojamas stuburo juosmeninės stuburo dalies paslankumui įvertinti (11 pav.) Tiriamojo paprašoma atsisėsti ant grindų, ištiesti kojas, tarp kojų apie 30cm. tarpas, kulnai atremti į dėžes. Centimetrinė juostelė pritvirtinta tarp kojų taip, kad ties kulnais būtų 23 cm. atžyma. Tiriamasis turi nelenkdamas kelių lenktis per liemenį pirmyn iš lėto, rankų pirštais stumtis pirmyn centimetrinės juostelės paviršiumi. Pasiekęs maksimalią pasilenkimo padėtį, išlaikyti ją 6 sekundes [83]. Matavimai buvo atlikti tris kartus ir imtas vidurkis (12 pav.)
11 pav. V - sėstis ir siekti testas (Lopez – Minaro, 2008)
Labai prastas
Prastas Pakenčiamas Vidutinis Geras Labai geras Puikus Moterys <8 cm 8cm – 15cm 16cm – 23cm 24cm – 33cm 34cm – 43cm 44cm – 53cm >53cm Vyrai <3 cm 3cm – 14cm 15cm – 22cm 23cm – 28cm 29cm – 39cm 40cm – 50cm >50cm
12 pav. V- sėstis ir siekti testo normos atskirai vyrams ir moterims [84]
Pratimų programų aprašymas. Abiems grupėms buvo sudarytos skirtingos pratimų programos. Buvo vedami grupiniai užsiėmimai. Pirmai grupei buvo taikyta stabilumą lavinančių pratimų programa, antrai grupei – mobilumą lavinančių pratimų programa. Abejų grupių užsiėmimai buvo vedami atskirai. Vienas užsiėmimas trukdavo apie 1 val. Procedūrų laikas buvo skirstomas į tris dalis: apšilimas, skirtingi abiem grupėm specializuoti pratimai ir atvėsimas. Apšilimui buvo skiriama apie 10 min. Abejų grupių apšilimui buvo naudotas jogos pratimų kompleksas „Saulės pasveikinimas“. Jogos sistemoje yra praktikuojamos asanos. „Saulės pasveikinimo“ asanų grandinę sudaro 12 pozų, kurios derinamos su kvėpavimu ir dėmesio koncentracija į tam tikrus taškus. Visą asanų ciklą sudaro 24 pozos, su kojos pakeitimu tam tikrose pozose. Iš pradžių asanos buvo mokomos atskirai. Po kelių užsiėmimų buvo mokoma jas apjungti.
Didžiąja laiko dalį apie 40min. sudarė abiem grupėm skirtingi, specializuoti pratimai. Stabilumą lavinančios pratimų programos tikslas – ugdyti liemens stabilumą, mokant tinkamai pasiruošti ir atlikti pratimus. Šios programos metu pratimai buvo atliekami ant kilimėlio taip pat naudojant didelius ir mažus kamuolius [7,48,85]. Pratimų atlikimo padėtys: gulint ant nugaros, pilvo, šono, keturpėsčia. Visų pratimų metu buvo akcentuojamas liemens stabilizavimas, pilvo įtempimas, atliekant judesius rankomis, kojomis ir su pagalbinėmis priemonėmis. Judesiai buvo derinamas su kvėpavimu, sunkesnės pratimo atlikimo fazės metu buvo prašoma iškvėpti,
lengvesnės – įkvėpti. Pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai, atsižvelgiant į tiriamųjų savijautą. Tarp pratimų buvo daromos trumpos 1 min. laiko pertraukos.
Atvėsimui buvo skiriama 10 min. Jo metu buvo atliekami tempimo pratimai, kurių pagrindinis tikslas - stuburo nukrovimas. Pratimai buvo atliekami atsisėdus ant kilimėlio, esant keturpėsčioje padėtyje, atsigulus ant nugaros. Atvėsimui skirtų pratimų technikos paimtos iš jogos asanų, Pilates metodikos skirtos stuburo nukrovimui, taip pat tempimo pratimų.
Mobilumą lavinančios pratimų programos tikslas – didinti stuburo paslankumą, gerinti mobilumą. Šios programos metu pratimai buvo atliekami ant kilimėlio ir naudojant didelius kamuolius [7]. Pratimų atlikimo padėtys: atsistojus ant kilimėlio ar atsirėmus į sieną, gulint ant nugaros, pilvo ir keturpėsčia. Pratimų atlikimo metu buvo atliekami liemens tiesimas, lenkimas, pasisukimai į šonus. Akcentuojamas kontroliuotas, lėtas nugaros tempimas, derinamas su kvėpavimu. Yra nustatyta, kad užpakalinės šlaunies dalies raumenų standumas ir apatinės nugaros dalies lankstumas, taip pat, gali būti susiję su apatinės nugaros dalies skausmu. Atsižvelgiant į šį faktą, jog užpakalinės šlaunies dalies raumenų (hamstringų) standumas gali riboti dubens pasvirimą [86], tempimo pratimai atliekami ir kojoms. Pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai, atsižvelgiant į tiriamųjų savijautą. Tarp pratimų buvo daromos trumpos 1 min. laiko pertraukos.
Po mobilumą lavinančios pratimų programos, atvėsimui taip pat buvo skiriama apie 10 minučių. Užsiėmimų pabaigoje pratimai buvo parenkami aktyvesni, gerinantys bendrą kraujotaką, pakeliantys raumenų tonusą. Pratimų atlikimo technikos paimtos iš jogos asanų, Pilates, kalanetikos metodikų.
Abejose pratimų programose buvo akcentuojamas kvėpavimo derinimas su atliekamu judesiu. Taip pat pratimų dozavimas buvo parenkamas individualiai, atsižvelgiant į fizinį pasiruošimą bei savijautą.
Matematinė analizė. Tyrimo metu gauti rezultatai apdoroti SPSS 22.0 for Windows ir
Microsoft Excel 2010 kompiuterinėmis programomis. Buvo skaičiuojami duomenų aritmetiniai
vidurkiai, vidutinių reikšmių pokyčiai ir standartinės vidurkių paklaidos. Rezultatai pateikiami vidutinėmis reikšmėmis su standartine paklaida ( x ± SE). Nepriklausomų imčių vidurkių reikšmių skirtumų reikšmingumas skaičiuojamas neparametriniu Mano Vitnio – Vilkoksono kriterijumi, o priklausomų imčių - Vilkoksono kriterijumi. Šis kriterijus buvo pasirinktas dėl mažo tiriamųjų skaičiaus abiejose imtyse. Kokybinių rodiklių skirtumų reikšmingumas priklausomose imtyse buvo skaičiuojamas McNemaro kriterijumi, o nepriklausomose imtyse χ2 kriterijumi. Skirtumas, kai p<0,05, buvo vertinamas kaip statistiškai reikšmingas.
Siekiant nustatyti skirtingų rodiklių tarpusavio ryšį grupėse buvo taikomas Spirmano koreliacijos metodas. Koreliacijos koeficientas buvo interpretuojamas taip [87,88,89]:
0,21≤|r| ≤0,3 — ryšys tarp požymių silpnas; 0,31≤|r| ≤0,6 — ryšys vidutiniškas;
0,61≤|r| ≤0,8 — ryšys stiprus;
3. REZULTATAI
Skausmo intensyvumo vertinimas, skaičių analoginėje skalėje (SAS)
Įvertinus tiriamųjų skausmo intensyvumą, skaičių analoginėje skalėje (SAS), pirmojoje grupėje prieš programos taikymą tiriamųjų skausmo balų vidutinė reikšmė buvo 3 (±0,775) balai, po programos taikymo buvo 1,3 (±0,647) balo.
Įvertinus antros grupės skausmo intensyvumą prieš programos taikymą, vidutinė reikšmė buvo 3,3 (±1,104) balo, po programos taikymo buvo 2,3 (±1,104) balo.
Skausmas pirmojoje grupėje po stabilumą lavinančios pratimų programos taikymo statistiškai reikšmingai sumažėjo (Z=-2,98; p=0,003). Antroje grupėje, po mobilumą lavinančios pratimų programos taikymo, skausmas sumažėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2,598; p=0,009) (13 pav.).
13 pav. Skausmo intensyvumo kaita prieš ir po programų taikymo, grupėse. * Lyginant skirstinius, p<0,05
Skausmo intensyvumo vertinimo, balais, vidutinis pokytis pirmojoje grupėje buvo 1,73 (±0,786) balo, o antroje – 1 (±0,775) balas. Reikšmingo skirtumo, vertinant skausmo intensyvumą po programų taikymo, abejose grupėse, nebuvo gauta (U=33,5; p=0,076) (14 pav.).
0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 5 1 gr. 2 gr. Sk a us m o inte ns y v um a s (SAS), ba la is Prieš Po
*
*
14 pav. Skausmo intensyvumo pokyčiai po skirtingų programų taikymo
Skersinio pilvo raumens aktyvumo tyrimas, gulint ant pilvo ir atliekant judesius kojomis su „Stabilizer“ prietaisu
Įvertinus skersinio pilvo raumens aktyvumą, gulint ant pilvo ir atliekant judesius kojomis, su „Stabilizer“ prietaisu, prieš pratimų programos taikymą pirmoje grupėje aktyvuoti galėjo 4 (36,4 proc.) tiriamieji, neaktyvavo – 7 (63,6 proc.) tiriamieji. Po pratimų programos taikymo, aktyvuoti skersinį pilvo raumenį pirmoje grupėje galėjo 10 (90,9 proc.) tiriamųjų, neaktyvavo – 1 (9,1 proc.) tiriamasis.
Atlikus skersinio pilvo raumens aktyvumo vertinimą prieš pratimų programos taikymą, antroje grupėje, aktyvuoti skersinį pilvo raumenį galėjo 5 (45,5 proc.) tiriamieji, neaktyvavo 6 (54,5 proc.) tiriamieji. Po programos taikymo aktyvavo 7 (63,6 proc.) tiriamieji, o 4 (36,4 proc.) neaktyvavo.
Skersinį pilvo raumenį aktyvuoti pirmoje grupėje, po užsiėmimų, galėjo statistiškai reikšmingai daugiau tiriamųjų (p=0,031), nei antroje grupėje (p=0,5) (15 pav.).
0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 Sk a us m o inte ns y v o po k y tis ( SAS), ba la is 1 gr. 2 gr. p≥0,05
15 pav. Skersinio pilvo raumens aktyvumo kaita abejose grupėse, prieš ir po pratimų programų taikymo
Įvertinus skersinio pilvo raumens aktyvumo, gulint ant nugaros ir atliekant judesius kojomis, pokytį prieš ir po užsiėmimų taikymo pirmoje grupėje pagerėjo 6 (54,5 proc.) tiriamiesiems, išliko 4 (36,4 proc.) tiriamiesiems ir nepagerėjo 1 (9,1proc.) tiriamajam. Antroje grupėje skersinio pilvo raumens aktyvumas pagerėjo 2 (18,2proc.) tiriamiesiems, išliko nepakitęs 5 (45,5 proc.) tiriamiesiems ir 4 (36,4 proc.) tiriamiesiems nepagerėjo. Abejose grupėse nustatyta, kad pokyčiai statistiškai reikšmingai nesiskiria (χ2 =3,911; p=0,141) (16 pav.).
16 pav. Skersinio pilvo raumens pokyčiai tarp grupių, lyginant skirstinius 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 1 gr. Prieš 1 gr. Po 2 gr. Prieš 2 gr. Po Sk er sini o pil v o ra um ens a k ty v um a s (pro c) Neaktyvavo Aktyvavo 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 1 gr. 2 gr. Sk er sini o pil v o ra um ens a k ty v um o po ky čia i ( pro c) Išliko Pagerėjo Nepagerėjo p<0,05 p≥0,05 p≥0,05
Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės tyrimas gulint ant pilvo su „Stabilizer“ prietaisu
Įvertinus skersinių bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę gulint ant pilvo su „Stabilizer“ prietaisu, prieš pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė pirmojoje grupėje buvo 20,7 (±4,125) sekundžių, po užsiėmimų 28,6 (±4,105) sekundės.
Apskaičiavus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, prieš pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė antroje grupėje buvo 22,2 (±2,724) sekundės, po užsiėmimų 25,1 (±3,208) sekundės.
Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė pirmoje grupėje, po užsiėmimų, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,956; p=0,003). Antroje grupėje po užsiėmimų taikymo skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,829; p=0,005) (17 pav.)
17 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės kaita prieš ir po stabilumą ir mobilumą lavinančių programų taikymo grupėse.* Lyginant skirstinius, p<0,05
Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų, gulint ant pilvo, vertinimo sekundėmis vidutinis pokytis, po pratimų programos taikymo, pirmojoje grupėje buvo 7,9 (±1,3) sekundės, antrojoje grupėje 2,8 (±2,040) sekundės. Buvo gautas statistiškai reikšmingas pokytis, vertinant skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant pilvo, po programų taikymo (U=3,5; p=0,001) (18 pav.). 0 5 10 15 20 25 30 35 1 gr. 2 gr. Sk er sini o ir vidi nių įs trižinių pil vo ra um enų iš tv er m ė, g uli nt ant pil vo ( s) Prieš Po
*
*
18 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės pokyčiai, po skirtingų pratimų programų taikymo
Skersinio pilvo raumens ištvermės tyrimas gulint ant nugaros, naudojant „Stabilizer“ prietaisą
Įvertinus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant nugaros, su „Stabilizer“ prietaisu, prieš specializuotos pratimų programos taikymą, vidutinė reikšmė pirmoje grupėje buvo 29,4 (±4,985) sekundės. Po užsiėmimų – 35,7 (±4,714) sekundės.
Apskaičiavus skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės, gulint ant nugaros, vidutines reikšmes antroje grupėje, prieš mobilumą lavinančios pratimų programos taikymą, buvo 31,6 (±2,841) sekundės. Po užsiėmimų – 33,1 (±2,256) sekundės.
Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė, gulint ant nugaros, pirmoje grupėje, po stabilumą lavinančios pratimų programos taikymo, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-2,953; p=0,003). Antroje grupėje po mobilumą lavinančios pratimų programos taikymo skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermė, gulint ant nugaros, padidėjo statistiškai reikšmingai (Z=-2,414; p=0,016) (19 pav.). 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Sk er sini o ir vidi nių įs trižinių pil vo ra um enų po ky tis ( s) 1 gr. 2 gr. p<0,05
19 pav. Skersinio bei vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės tyrimo, gulint ant nugaros, su „Stabilizer“ prietaisu, kaita, prieš ir po užsiėmimų. *Lyginant skirstinius, p<0,05
Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų, gulint ant nugaros, vertinimo sekundėmis vidutinis pokytis, po užsiėmimų taikymo, pirmojoje grupėje buvo 6,2 (±1,601) sekundės. Antroje grupėje – 1,6 (±2,018) sekundės. Buvo gautas statistiškai reikšmingas pokytis, vertinant skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermę, gulint ant nugaros, po programų taikymo (U=7,5; p=0,001) (20 pav.).
20 pav. Skersinio ir vidinių įstrižinių pilvo raumenų ištvermės, gulint ant nugaros, pokyčiai, po skirtingų pratimų programų taikymo
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 1 gr. 2 gr. Sk er sini o ir vidi nių įs trižinių pil vo ra um enų iš tv er m ė, g uli nt ant nu ga ro s (s ) Prieš Po -1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Sk er sini o ir vidi nių įs trižinių pil vo ra um enų iš tv er m ės po ky tis , g uli nt ant nu g a ro s (s ) 1 gr. 2 gr.
