EMPATIŠKUMAS, PROFESINIS PERDEGIMAS IR KRITINIŲ ĮVYKIŲ PATYRIMAS TARP GYDYTOJŲ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

ŽYDRŪNĖ KAKLAUSKAITĖ

EMPATIŠKUMAS, PROFESINIS PERDEGIMAS IR KRITINIŲ ĮVYKIŲ

PATYRIMAS TARP GYDYTOJŲ

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti

Prof. Dr. Nida Žemaitienė ___________ (Rengimo komisijos pirmininkas, parašas)

Studentė Žydrūnė Kaklauskaitė __________

Darbo vadovė prof. dr. Dalia Antinienė __________

Data: 2018-05-20

2

SANTRAUKA

Kaklauskaitė, Ž. (2018). Empatiškumas, profesinis perdegimas ir kritinių įvykių patyrimas tarp gydytojų: (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: prof. dr. Dalia Antinienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. - 78 p.

Raktiniai žodžiai: Empatija, asmeninis perdegimas, su darbu susijęs perdegimas, su

pacientais susijęs perdegimas, kritiniai įvykiai.

Problema: Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad medicinoje yra nuvertinamas

tarpasmeninio ryšio aspektas suteikiant medicininę pagalbą (Steinhausen ir kt., 2014), nepakankamai dėmesio skiriama gydytojų empatiškumo poveikiui gydymo procese (Hojat ir kt., 2002). Pastebima, kad medikų vengimas tvarkytis su kritinių įvykių pasekmėmis ir jaučiamas profesinis perdegimas blogina ne tik sveikatos priežiūrą, tačiau tuo pačiu turi pasekmių ir visai sveikatos sistemai (Austin ir kt., 2017). Esamas mokslinių tyrimų trūkumas rodo, kad tema yra mažai tyrinėta ir aktuali. Šio tyrimo tikslas – atskleisti gydytojų patiriamus kritinius įvykius ir nustatyti jų bei profesinio perdegimo įtaką empatiškumui tarp praktikuojančių gydytojų.

Metodai: Tyrimo kokybinėje dalyje dalyvavo 5 praktikuojantys anesteziologijos –

reanimatologijos ir chirurgijos gydytojai. Duomenys rinkti naudojantis pusiau struktūruotu interviu, apdoroti taikant indukcinę V. Braun ir V. Clarke (2006) teminę analizę. Kiekybinėje tyrimo dalyje dalyvavo 185 praktikuojantys gydytojai. Tyrimui sukurtas klausimynas, kurį sudarė Jefferson‘o gydytojų empatijos skalė (Hojat, 2016), Kopenhagos profesinio perdegimo klausimynas (Kristensen ir kt., 2005), autorės sukurtas klausimų rinkinys kritinių įvykių patyrimui vertinti ir demografiniai klausimai.

Rezultatai: Kokybinės analizės metu atsiskleidė sudėtingos patirtys gydytojo darbe, kurias

medikai apibūdino kaip atsakomybės prisiėmimą paciento mirties momentu, profesinio perdegimo pavojų ir neigiamas emocijas po kritinio įvykio. Taip pat išryškėjo darbo su emocijomis po kritinio įvykio technikos ir kritinių įvykių pasekmės asmeniniame gyvenime. Kiekybinėje tyrimo dalyje nustatyta, kad empatijos išreikštumas gydytojų tarpe nėra susijęs su lytimi, amžiumi, darbo stažu ir specialybe (p>0,05). Gauta, kad jaunesni gydytojai jaučia daugiau darbo sukelto perdegimo (p=0,04). Taip pat nustatyta, kad vidutinio amžiaus gydytojai (p=0,02), medikai, turintys vidutinį darbo stažą (p=0,02) ir reanimacinėje pagalboje dirbantys gydytojai (p<0,001) patiria daugiau sunkumų darbe. Gauta, kad moterys (p=0,04), jaunesni medikai (p=0,006), gydytojai, turintys mažiau darbo stažo (p=0,001) ir medikai, teikiantys reanimacinę pagalbą (p=0,006) dažniau naudoja poilsį ir miegą tvarkymuisi su emocijomis. Nustatyta, kad emocinis krūvis po kritinio įvykio yra prognostinis empatijos veiksnys (p=0,04; OR=2,03).

Išvados: Nustatyta, kad savo darbe gydytojams tenka susidurti su sunkumais, kurie

apibūdinami kaip profesinio perdegimo grėsmė, balansavimas tarp formalaus ir neformalaus kontakto su pacientu ir emocine našta, kurią sukelia susidūrimas su paciento mirtimi. Kritiniai įvykiai gydytojams sukelia neigiamas emocijas, su kuriomis jie linkę tvarkytis įvairiais metodais, tačiau labiausiai išryškėjęs būdas – vengimas dirbti su emocijomis. Taip pat išryškėjo, kad gydytojų darbas pakeičia jų ryšio su kitais asmenimis emocinį gylį ir požiūrį į mirtį bei gyvenimą. Gauta, kad gydytojų empatiškumas nėra susijęs su demografiniais rodikliais. Nustatyta, kad jaunesni gydytojai jaučia daugiau darbo sukelto perdegimo nei vyresni. Reanimacinėje pagalboje dirbantys gydytojai, vidutinio amžiaus ir vidutinį darbo stažą turintys medikai patiria daugiau sunkumų darbe. Taip pat gauta, kad moterys, jaunesni medikai, gydytojai, turintys mažiau darbo stažo ir medikai, teikiantys reanimacinę pagalbą dažniau naudoja poilsį ir miegą tvarkymuisi su kritinio įvykio metu kilusiomis emocijomis. Nustatyta, kad gydytojų empatiją statistiškai reikšmingai lemia emocinis krūvis, patiriamas po kritinio įvykio.

3

SUMMARY

Kaklauskaitė, Ž. (2018). Empathy, professional burnout and experience of critical events among physicians (master’s thesis in health psychology). Scientific adviser: prof. dr. Dalia Antinienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 78 p.

Key words: Empathy, personal burnout, work-related burnout, patient-related burnout,

critical events.

Problem: Among scientific publications it is being noticed that in medicine the aspect of

interpersonal connection is underestimated, while providing medical help (Steinhausen et al., 2014), and not enough attention is being allocated to the effect of a physician’s empathy in the treatment process (Hojat et al., 2002). It is noticeable that doctors‘ avoidant behavior while dealing with emotional consequences of critical events and feeling of burnout not only worsens medical care but also has consequences to the whole healthcare system (Austin et al., 2017). The lack of scientific publications shows that this topic is underresearched and relevant. The purpose of the study is to reveal physicians’ experience of critical events and to determine the impact of experiencing critical events and burnout to empathy among practicing physicians.

Methods: 5 practicing physicians of anesthesiology-reanimatology and surgery participated

in the qualitative part of the research. The data was collected using semi-structured interview and processed using inductive thematic V. Braun & V. Clarke (2006) analysis. 185 practicing physicians participated in the quantitative part of the research. A questionnaire was designed for the study, consisting of the Jefferson Scale of Physician Empathy (Hojat, 2016), Copenhagen Burnout Inventory (Kristensen et al., 2005), a set of questions about the experience of critical events created by the author and demographical questions.

Results: Qualitative analysis revealed the complicated experiences in a physician’s

workplace, which doctors described as: taking responsibilities in the presence of a patient’s death, the risk of burnout and negative emotions experienced after a critical event. The analysis also emerged techniques used in dealing with emotions after critical events and consequences of them in one’s personal life. In the quantitative analysis it was determined that the expressiveness of empathy between doctors is not related to sex, age, work experience and specialty (p>0,05). The study revealed that younger physicians experience more work-related burnout (p=0,04). Also, it was determined that middle-aged doctors (p=0,02), physicians with moderate work experience (p=0,02) and doctors working in reanimation aid (p<0,001) experience more difficulties at work. Research showed that women (p=0,04), younger doctors (p=0,006), physicians with less work experience (p=0,001) and doctors providing reanimation aid (p=0,006) more often use rest and sleep to handle negative emotions. Statistical analysis revealed that emotional strain after critical events is a prognostic factor of empathy (p=0,04; OR=2,03).

Findings: The study revealed that physicians in their work environment come across

difficulties such as risk of burnout, balancing between formal and informal communication with patients and emotional strain which is caused by facing a patient’s death. Doctors tend to cope with negative emotions that emerge during critical events using various methods, but the most elucidated technique was the avoidance to deal with emotions. Analysis also revealed that experiences, gained through doctors’ work, modify their attitude towards life and death and change the emotional connection between a physician and his relatives. Research showed that a physician’s empathy is not related to demographic factors; younger doctors experience more work-related burnout than older ones. Doctors, working in reanimation aid, middle-aged physicians and doctors with moderate work experience tend to come across more difficulties at work. The study revealed that women, younger doctors, physicians with less work experience and doctors providing reanimation aid tend to use rest and sleep more often to deal with their emotions. Finally, research showed that physician empathy is statistically significantly determined by emotional strain felt after an encounter with a critical event.

4

PADĖKA

Norėčiau padėkoti savo baigiamojo darbo vadovei, Gerb. prof. dr. Daliai Antinienei už pagalbą rašant šį mokslinį darbą ir už psichologinį palaikymą bei pasitikėjimą manimi.

Norėčiau padėkoti Gerb lekt. Mildai Kukulskienei, kuri konsultavo viso tyrimo metu iškilus klausimams dėl kokybinės baigiamojo darbo dalies, davė įžvalgų ir pastebėjimų, kurie leido tobulinti šį tyrimą.

Jaučiuosi dėkinga Gerb. prof. Dr. Nidai Žemaitienei ir Gerb. doc. dr. Kąstyčiui Šmigelskui už konsultacijas, susijusius su šiuo baigiamuoju darbu, rengimo komisijai, kuri tarpinių gynimų metu pateikdavo svarbių įžvalgų ir pastebėjimų.

Norėčiau padėkoti gydytojams, radusiems laiko savo įtemptoje dienotvarkėje pabendrauti su manimi ir išdrįsusiems būti atvirais.

Taip pat norėčiau padėkoti konferencijų rengėjams, kurie maloniai mane priimdavo ir padėdavo atlikti tyrimą paragindami konferencijos dalyvius užpildyti klausimynus.

Galiausiai norėčiau padėkoti savo artimiesiems, kurie palaikė mane psichologiškai ir morališkai.

Su pagarba, Studentė Žydrūnė Kaklauskaitė

5

TURINYS

PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 7

1. ĮVADAS ... 8

1.1. Įžanga ... 8

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 9

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 10

1.4. Literatūros apžvalga... 10

1.4.1. Empatiškumo teorinė perspektyva ... 10

1.4.2. Empatiškumas tarp gydytojų ... 12

1.4.3. Kritinių įvykių teorinis modelis ... 14

1.4.4. Kritinių įvykių patyrimas tarp gydytojų ... 15

1.4.5. Profesinio perdegimo teorinė perspektyva ... 18

1.4.6. Profesinis perdegimas tarp gydytojų ... 19

1.4.7. Empatiškumo, kritinių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajos tarp gydytojų .... 22

1.4.8. Apibendrinimas ... 24

2. TYRIMO METODAI ... 27

2.1. TYRIMO DIZAINAS ... 27

2.2. KOKYBINĖ TYRIMO DALIS ... 28

2.2.1. Fenomeno formulavimas ... 28

2.2.2. Vidinis pasirengimas atlikti tyrimą ... 28

2.2.3. Metodų mokymasis ir supervizijos ... 29

2.2.4. Tyrimo dalyviai ... 29

2.2.5. Tyrimo eiga ... 30

2.2.6. Duomenų rinkimo instrumentai ... 30

2.2.7. Duomenų transkribavimas ... 31

2.2.8. Duomenų analizė ... 31

2.2.9. Validumo užtikrinimo būdai ... 33

2.3. KIEKYBINĖ TYRIMO DALIS ... 33

2.3.1. Tyrimo eiga ir tiriamieji ... 33

2.3.2. Tyrimo instrumentas ... 35

2.3.3. Duomenų analizės metodai ... 39

3. REZULTATAI ... 40

3.1. Gydytojų kritinių įvykių patyrimas ... 40

6

3.1.2. Darbo su emocijomis po kritinio įvykio technikos ... 44

3.1.3. Kritinių įvykių pasekmės asmeniniame gyvenime ... 46

3.1.4. Papildomos potemės ... 47

3.2. Empatiškumo raiška tarp gydytojų ... 48

3.3. Profesinio perdegimo raiška tarp gydytojų... 49

3.4. Kritinių įvykių patyrimo klausimų rinkinio faktorinė analizė ... 51

3.5. Kritinių įvykių patyrimo ypatumai tarp gydytojų ... 54

3.6. Empatiškumo ryšys su kritinių įvykių patyrimu ir profesiniu perdegimu tarp gydytojų. ... 59

4. APTARIMAS ... 61

5. IŠVADOS ... 69

6. REKOMENDACIJOS ... 70

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 71 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.

7

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Empatija – emocinis atsakas, kuriam įtakos turi sąveika tarp būsenos poveikio asmeniui ir

asmenybės bruožų. Empatijos procesai automatiški, tačiau paraleliai yra formuojami iš viršaus į apačią nukreiptų kontrolės procesų. Sukelta emocija atspindi asmens suvokimą (tiesiogiai patirtą arba įsivaizduojamą) ir supratimą (kognityvinė empatija) apie emocinį stimulą. Tuo pačiu išlieka atpažinimas, kad emocijos šaltinis nepriklauso asmeniui. (Cuff ir kt., 2016, p. 150). Šiame darbe empatija apibrėžiama daugiau kaip kognityvinis nei emocinis ar afektinis požymis, kurį sudaro supratimas, o ne pajautimas paciento patirties, susirūpinimo ir perspektyvų, persipynęs kartu su gebėjimu komunikuoti remiantis šiuo supratimu ir siekiu padėti (Hojat, 2007; 2009; 2016; Hojat ir kt., 2001; Hojat, ir kt., 2009, cit. pg. Hojat, 2016).

Kritinis įvykis – asmens susidūrimas su smurtu, stichinėmis nelaimėmis, katastrofomis ir

akistata su mirštančiu ar mirusiu žmogumi (Van der Ploeg ir kt., 2003); bet kokia situacija, su kuria susiduria asmuo ir kuri sukelia neįprastai stiprias emocines reakcijas, kurios apsunkina jo funkcionavimą įvykio metu ar po jo (Bates ir kt., 1992, cit. pg Jambois-Rankin, 2000). Šiame darbe kritinis įvykis suprantamas kaip nutikimas darbe, susijęs su paciento mirtimi, didžiuliais nukraujavimais ar mediko klaida, kuris sukelia ūmias neigiamas emocines reakcijas.

Profesinis perdegimas – fizinio, emocinio ir psichinio pervargimo būsena, kurią sukelia

ilgalaikis įsitraukimas į su darbu susijusias situacijas, kurios reikalauja emocinių išteklių (Schaufeli ir Greenglass, 2001, p. 501). Šiame darbe profesinis perdegimas suprantamas kaip emocinė būsena, kurią sudaro pervargimas (ang. fatigue) ir išsekimas (ang. exhaustion). Kaip vieną iš esminių profesinio perdegimo ženklų tyrėjai išskiria pervargimo ir išsekimo priskyrimą specifinėms gyvenimo sferoms ar sritims – asmeninei, su darbu susijusiai ir su darbu su pacientais susijusiai sferoms (Kristensen ir kt., 2005).

8

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

„Empatijos“ sąvoka pirmą kartą pavartota 1759 metais. Pirmasis ją pavartojo Adam Smith, apibrėždamas tai kaip atjautą, kai kitam asmeniui nesiseka, ir džiaugsmą, kai kitam žmogui kažkas pavyksta. Apibendrinus A. Smith nurodė, jog empatija yra jausmas, kuris yra bendras visiems žmonėms ir kyla kai vienas žmogus mato kitą emocijas keliančioje situacijoje (Davis, 1996). Empatija skirstoma į tokius komponentus kaip kognityvinis ir emocinis. Kognityvinis komponentas apima tikslų kito asmens padėties suvokimą, tuo tarpu emocinis yra asmens ryšio su kitais buvimas ir emociškas reagavimas į kitų žmonių išgyvenimus (Davis, 1983, cit. Regehr ir kt., 2002). Medicinoje empatija yra išskiriama kaip vienas iš reikšmingiausių veiksnių paciento sveikatos priežiūros metu, skatinantis prosocialų elgesį ir padedantis kurti aukšto lygmens asmens sveikatos priežiūros paslaugas (Ahrweiler ir kt., 2014).

Kaip nurodoma straipsniuose, didžioji dalis mokslinių tyrimų, kurie nagrinėjo kritinio įvykio sukeliamą poveikį asmeniui, buvo sutelkti ties žmonėmis, tiesiogiai nukenčiančiais nuo ūmių būklių. Buvo manoma, kad asmenys, kurie padeda nukentėjusiesiems nuo traumų, yra pakankamai psichologiškai ir morališkai paruošti tokiam susidūrimui ir tai neturi jiems įtakos (Van der Ploeg ir kt., 2003). Tačiau atsiradus pirmiesiems tyrimams, kuriuose buvo nagrinėjami medicinos ar kito, pagalbą ūmiose ir katastrofinėse situacijose, teikiančio personalo patirtis nustatyta, kad šie asmenys patiria įvairias psichologines, socialines ir fizines reakcijas susidūrus su kritiniu įvykiu (Mitchell ir Dyregrov, 1993). Taip pat kokybiniuose tyrimuose medikai pažymi, kad susidūrimas su paciento mirtimi ar kitu kritiniu įvykiu yra dažna ir įprasta jų darbo dalis (Whitehead, 2014).

Pirmą kartą profesinis perdegimas literatūroje buvo paminėtas H. J. Freudenberger‘io (1974), kuris jį apibrėžė kaip pavargimą, klaidos ir energijos bei stiprybės praradimą arba kaip būseną, kai asmuo netenka vidinių savo resursų dėl nepatenkintų norų ir poreikių (Ozkula ir Durukan, 2017). Ši būsena atsiranda dėl ilgalaikių tarpasmeninių stresorių darbe (Maslach ir Leiter, 2016). Perdegimo darbe sindromą sudaro trys komponentai, tokie kaip pervargimas (ang. exhaustion), depersonalizacija arba cinizmas ir pasiekimų nebuvimo pojūtis (Lathrop, 2017). Pervargimo dėmuo yra apibūdinamas kaip nusilpimas, energijos netekimas ir nuovargis. Tuo tarpu cinizmo komponentas apibūdinamas kaip depersonalizacija, neigiamas arba netinkamas požiūris į klientus, susierzinimas ir idealistinio požiūrio netekimas. Pasiekimų nebuvimą, kuris senesniuose šaltiniuose įvardijamas kaip neefektyvumas, geriausiai apibūdina sumažėjęs produktyvumas ir gebėjimas atlikti darbus, prasta dvasinė būklė ir negebėjimas tvarkytis su sunkumais (Maslach ir Leiter, 2016).

9

1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas

Šio tyrimo objektas yra empatijos ryšys su kritinių įvykių patyrimu ir profesiniu perdegimu. Mokslinėje literatūroje pastebima, kad medicinoje vis dar yra nuvertinamas tarpasmeninio ryšio aspektas suteikiant medicininę pagalbą (Steinhausen ir kt., 2014), nepakankamai dėmesio skiriama gydytojų empatiškumui ir jo sąsajoms su kitais psichologiniais ar profesiniais veiksniais. Tokių tyrimų trūkumas neleidžia medicinos mokykloms padėti savo studentams pasiekti optimaliausią empatiškumo lygį, būtiną praktiniam darbui (Hojat ir kt., 2002). Tyrimuose nurodoma, kad išsiaiškinus tam tikrus empatijos dėsningumus skirtingose kultūrose būtų galima sudaryti intervencijas, kurios pagerintų paciento – gydytojo ryšį ir taip būtų pasiekiami geresni gydymo rezultatai (Kim ir kt., 2004).

Taip pat mokslinėje literatūroje pastebima, kad visuomenėje ir medikų tarpe yra vengiama kalbėti tiek apie kritinius patyrimus jų darbe, tiek apie pačią mirtį, su kuria jiems tenka susidurti. Psichologijos moksle yra stokojama gairių, kaip reikia komunikuoti apie mirtį, kad šis patyrimas būtų įprasmintas ir suteiktų prasmę veikiau nei skausmą (Vance, 2014). Pastebima, jog nesitvarkymo su tokiomis patirtimis pasekmės gali būti atsiribojimas nuo pacientų, mirtį neigiančio ir vengiančio elgesio atsiradimas (Peters ir kt., 2013A), nepasitenkinimas darbu, sumažėjusi darbo kokybė, atsiradęs medicinos darbuotojo polinkis ieškoti būdų neiti į darbą. Visi šie veiksniai blogina ne tik sveikatos priežiūrą, tačiau taip pat turi pasekmių ir visai sveikatos sistemai (Austin ir kt., 2017). Tokias pačias pasekmes sukelia jaučiamas perdegimo darbe sindromas (Vimantaitė, 2007), kurio paplitimas, kaip nurodoma Lietuvoje atliekamuose tyrimuose, siekia nuo 5 (Gasiūnienė, 2013) iki 12,2 proc. (Vimantaitė, 2007).

Tyrimuose yra nurodoma, kad iki šiol nėra iki galo aišku, kaip su darbu susiję veiksniai, tokie kaip didelis darbo krūvis, skatinantis perdegimą darbe, darbo aplinka, pasirinkta specializacija, susidūrimas su kritiniais įvykiais ir kt., veikia gydytojo empatiškumą (Pedersen, 2009). Taip pat pastebima, kad medikai jaučia dėmesio jų psichologinei sveikatai stoką (Venytė, 2008), daugiau nei pusė medicinos personalo darbe nuolat patiria emocinę įtampą (Zdanavičienė, 2013).

Tuo tarpu Lietuvoje tyrimų, kurie tirtų medikų darbe patiriamus sunkumus (Venytė, 2008; Zdanavičienė, 2013; Blaževič, 2016) ir jų sąsajas su perdegimu darbe (Jonikienė, 2014) nėra daug. Yra nedaug tyrimų pasaulyje, nagrinėjančių kritinių įvykių ir empatiškumo bei profesinio perdegimo sąsajas, taip pat didžioji dalis tokių tyrimų yra nauji (<5 metų), o tai rodo, kad tema yra ne tik mažai tyrinėta, bet ir pastaruoju metu populiarėjanti. Todėl tyrimas, kuris nustatytų empatijos sąsajas su kritinių įvykių patyrimu ir profesiniu perdegimu būtų naudingas siekiant gydytojų psichologinės sveikatos gerinimo, psichikos ligų prevencijos, geresnio paciento – gydytojo ryšio ir tuo pačiu geresnės gydymo kokybės.

10

1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai

Tyrimo tikslas – atskleisti gydytojų patiriamus kritinius įvykius ir nustatyti jų bei profesinio perdegimo įtaką empatiškumui tarp praktikuojančių gydytojų.

Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai:

1. Atskleisti gydytojų kritinių įvykių patyrimą; 2. Nustatyti empatiškumo raišką tarp gydytojų;

3. Nustatyti profesinio perdegimo ypatumus tarp praktikuojančių gydytojų; 4. Ištirti kritinių įvykių patyrimo ypatumus tarp gydytojų;

5. Nustatyti kritinių įvykių patyrimo ir profesinio perdegimo sąsajas su gydytojų empatiškumu.

1.4. Literatūros apžvalga

1.4.1. Empatiškumo teorinė perspektyva

Mokslinėje literatūroje nėra sutariama dėl vieno bendro empatijos apibrėžimo (Cuff ir kt., 2016; Pedersen, 2009; Gleichgerrcht ir Decety, 2013), tačiau dažniausiai ji yra konceptualizuojama vienu iš dviejų būdų – kaip asmens gebėjimas suprasti tam tikro žmogaus emocines ir kognityvines reakcijas bei mokėjimas atitinkamai į tai reaguoti; arba dėl atjautos ar bendrinio emocinio atsako atsiradęs didesnis jautrumas kito emocinigumui ir būklei. Galima pastebėti, kad abu šie komponentai apibūdina empatiją kaip asmens, reaguojančio į kitą žmogų empatiškai, psichinį fenomeną, kurį lemia jo turima patirtis ar emociniai išgyvenimai (Silvester ir kt., 2007).

Empatija susideda iš dviejų, funkciškai skirtingų, komponentų – kognityvinės ir emocinės empatijos. Kognityvinė empatija – tai gebėjimas suprasti kito jausmus, tuo tarpu emocinė empatija apibrėžiama kaip gebėjimas jausti emocijas, sukeltas emocinio stimulo (Cuff ir kt., 2016). Gyvenant sociume asmuo privalo perprasti kitų mąstymą ir gebėti numatyti visuomenės narių elgesį išvengiant būtinybės internalizuoti jų emocijas, kitaip tariant, naudotis kognityvine empatija. Tačiau aukštas asmens kognityvinės empatijos ir žemas emocinės empatijos lygis skatina žmogaus konkurencingą ir prieštaringą elgesį bei tikslų siekimą amoraliomis priemonėmis. Kita vertus, jei asmuo pasižymi aukštu emocinės empatijos ir žemu kognityvinės empatijos lygiu, tuomet empatijos indukuotos emocijos daro įtaką spontaniškam žmogaus elgesiui. Tuo tarpu adekvati kognityvinio ir emocinio empatijos komponentų sintezė skatina asmens prosocialų elgesį (Smith, 2006). Empatišką elgesį gali inicijuoti tokie stimulai kaip vaizduotė arba fantazija (Cuff ir kt., 2016).

Gydytojo empatija mokslinėje literatūroje yra apibrėžiama kaip „gydytojo gebėjimas suprasti paciento situaciją, perspektyvą ir jausmus, gebėjimas išreikšti šį supratimą ir patikrinti jo tikslumą bei mokėjimas, pasinaudojant šiuo supratimu, elgtis su pacientu jam padedančiu

11 (terapiniu) būdu“ (Steinhausen ir kt., 2014, 1240 p.), taip pat gydytojo jautrumas paciento rūpesčiams bei dalykams, kurie kelia jam nerimą (Steinhausen ir kt., 2014). Tuo tarpu E. S. More‘ė (1996) nurodė, kad empatija yra bendrinio žinojimo forma. Jos teigimu, „empatiškas gydytojas nėra nei objektyvus, nei subjektyvus, nei atsiribojęs, nei susitapatinęs, bet dialogo forma susijęs su pacientu besitęsiančiame refleksyvaus interpretavimo cikle“ (More, 1996, 5 p.). Tuo tarpu C. L. Bylund ir G. Makoul (2005) teigė, kad bendraujant empatiškai svarbiausia ne gydytojo jaučiama vidinė empatija, bet tai, kaip ta empatija yra išreiškiama į išorę arba komunikuojama (Bylund ir Makoul, 2005, cit. pg. Silvester ir kt., 2007).

Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad empatiško reagavimo metu žmogus yra suinteresuotas atriboti save nuo kito asmens, tačiau adekvatus susitapatinimo laipsnis neišvengiamas (Cuff ir kt., 2016). Todėl atsiranda empatijos ir atjautos (angl. sympathy) sąvokų painiojimas. Nors įprastai šios sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai, svarbu jas atskirti klinikiniame kontekste. Vienas iš reikšmingų empatijos ir atjautos komponentų yra dalijimasis, tačiau empatiškai reaguojantis medikas dalinasi supratimu, kokia yra kito asmens būsena, o atjauta besiremiantis medicinos darbuotojas dalinasi savo emocijomis. Todėl empatija mediko darbe įgalina buvimą jautriam, tačiau atsiribojusiam ir objektyviam paciento atžvilgiu gydymo metu (Hojat ir kt., 2002). Būtent empatiškumo jausmą pacientui, tuo pat metu nesusitapatinant su juo ir nejaučiant jam gailesčio apibrėžia terminas gailestingumo atskyrimas (ang. Compassionate detachment). Kaip teigiama tyrimuose, tokiu būdu medikas gali išlaikyti savo emocijų balansą empatiškai reaguodamas (Hojat ir kt., 2002).

Apibendrinant galima teigti, kad empatija yra multidimensiška sąvoka, kurią sudaro kognityvinė ir emocinė empatija. Šie psichologinio konstrukto komponentai tarpusavyje skiriasi funkciškai ir inicijuoja skirtingą asmenų elgesį. Įprastai empatija yra painiojama su atjauta, tačiau asmuo, reaguojantis su atjauta, dalinasi savo emocijomis, tuo tarpu reaguojant empatiškai dalinamasi supratimu apie kito asmens būseną. Taip pat pastebima, kad medicinoje gydytojo gebėjimas parodyti empatiją ir komunikuoti jautriai su pacientu yra reikšmingas, tačiau pabrėžiamas ir adekvatus gailestingumo atskyrimas, kuris reikalingas norint objektyviai vertinti paciento būklę.

12

1.4.2. Empatiškumas tarp gydytojų

Kaip rodo moksliniai tyrimai, gydytojo empatiškumas yra susijęs su paciento ligos rezultatais. Pacientai, kurie savo gydytoją vertino kaip empatiškesnį, turėjo 4,2 karto didesnę tikimybę, kad liga bus išgydyta be liekamųjų reiškinių (Steinhausen ir kt., 2014), dėl šios priežasties gydymas pasižymėjo geresniais ligos klinikiniais rezultatais (Hojat ir kt., 2010). Taip pat pastebima, kad pacientai, kurių gydytojai buvo empatiški, išreiškė daugiau pasitenkinimo gydymu (Steinhausen ir kt., 2014; Kim ir kt., 2004; Silvester ir kt., 2007; Yuguero ir kt., 2017), buvo linkę labiau pasitikėti mediku, atsakingiau laikytis gydymo režimo (Kim ir kt., 2004; Silvester ir kt., 2007; Yuguero ir kt., 2017), paties paciento subjektyviu vertinimu jautė mažiau skausmo (Yuguero ir kt., 2017) ir daugiau teigiamo poveikio gyvenimo kokybei (Steinhausen ir kt., 2014). Kita vertus, tokios pačios tendencijos stebimos ir tada, kai pacientai gauna pakankamai informacijos apie prognozę ir gydymo būdus, todėl greta gydytojo empatiškumo būdas ir pakankamas paciento informuotumas (Silvester ir kt., 2007).

Mokslinėje literatūroje pažymima, kad ankstyvas medicininis, fizinis arba psichologinis gydymas ir emocinė parama, atliepianti į paciento poreikius, gali pagreitinti gijimo procesą arba bent sumažinti ilgalaikes negatyvias ligos pasekmes (Steinhausen ir kt., 2014). Kaip nustatyta, gydytojo empatija buvo stipriausias veiksnys tarp traumas patyrusių pacientų, lemiantis gydymo rezultatą, jį vertinant 6 savaites ir 12 mėnesių po gydymo pabaigos. Nustatyta, kad gydytojo empatija paciento hospitalizacijos metu lemia geresnius ligos rezultatus 12 mėnesių po hospitalizacjos pabaigos. Todėl neabejojama, kad tam tikras empatiškumo lygis tarp gydytojų yra būtinas, siekiant kuo geresnių paciento ligos rezultatų (Steinhausen ir kt., 2014).

Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, paciento suvokimas apie mediko empatiškumą priklauso nuo jo bendravimo stiliaus (Hojat ir kt., 2010; Silvester ir kt., 2007; Ahrweiler ir kt., 2014). Tyrime, kuriame buvo nagrinėti gydytojo ir paciento pokalbių įrašai ir taip vertinamas gydytojo empatiškumas, nustatyta, kad medikai, kurie naudoja atvirą ir užtikrinantį bendravimo stilių buvo vertinami kaip empatiškesni, palyginus su tais, kurie naudojo kontroliuojantį bendravimo stilių. Taip pat nustatyta, kad gydytojai, kurie teigiamus ligos rezultatus priskyrė paciento stabiliems, vidiniams ir kontroliuojamiems veiksniams, buvo vertinami kaip empatiškesni (Silvester ir kt., 2007). Tuo tarpu M. Hojat ir kitų (2010) tyrime nustatyta, kad pacientas gydytoją vertina kaip labiau empatišką tuomet, kai medikas imasi prevencinių priemonių ligos gydyme. Šią tendenciją galima aiškinti tuo, kad tuomet pacientas mano, kad gydytojas supranta ir rūpinasi jo ateities sveikata (Hojat ir kt., 2010). Kita vertus, tyrimuose nustatoma, kad atviras gydytojo bendravimo stilius pagerina mediko gebėjimą į dalykus pažiūrėti iš paciento perspektyvos ir paskatina empatiškumą. Kita vertus, kontroliuojantis bendravimo stilius gydytojui gali padėti valdyti ir suteikti struktūrą komunikacijai, tačiau pernelyg išreikštas toks bendravimo būdas gali

13 nurodyti mediko norą nukreipti pokalbį ir neskatinti paciento dalintis savo perspektyva (Silvester ir kt., 2007).

Nustatoma, kad gydytojos moterys pasižymi aukštesniu empatiškumo lygiu nei gydytojai vyrai (Hojat ir kt., 2001; Hojat ir kt., 2002; Shariat ir kt., 2010). Šeiminis statusas, specializacija ir darbo įstaiga nėra susiję su gydytojų empatiškumu (Shariat ir kt., 2010). Tuo tarpu darbo stažas arba patirtis tyrimuose nustatomas kaip empatijai įtakos turintis veiksnys, nepaisant gydytojo amžiaus (Shariat ir kt., 2010). Kita vertus, pastebima, kad mokslinėje literatūroje trūksta tyrimų, kurie nagrinėtų empatiškumo ir specializacijos sąsajas (Hojat ir kt., 2002). Tačiau esami tyrimai rodo, kad gydytojai, pasirinkę specializacijas, orientuotas į žmones, tokie kaip bendrosios praktikos gydytojai, pediatrai ar psichiatrai, yra empatiškesni nei medikai, pasirinkę į technologijas orientuotas specializacijas, tokie kaip anesteziologai, chirurgai ar radiologai (Hojat ir kt., 2001). Šias išvadas papildo M. Hojat ir kitų (2002) tyrime gauti rezultatai, kurie rodo, kad stipriausiai išreikštu empatiškumu pasižymi psichiatrijos, vidaus ligų ir pediatrijos gydytojai, tuo tarpu mažiausiu empatiškumo įverčiu išsiskyrė anesteziologijos, ortopedijos – chirurgijos ir neurochirurgijos gydytojai (Hojat ir kt., 2002).

Tyrimuose yra nustatomi su darbo aplinka susiję veiksniai, kurie turi įtakos gydytojų empatiškumui (Ahrweiler ir kt., 2014; Milišauskaitė, 2015). Straipsniuose teigiama, kad medikai dažną bendravimą su pacientais ir aktyvų savo asmenybės lavinimą išskyrė kaip empatiškumą skatinančius veiksnius. Tuo tarpu, gydytojų teigimu, empatiškumą slopina tokie veiksniai kaip stiprus patiriamas stresas darbe, netinkama organizacijos struktūra bei neigiamai veikiantys ryšiai su kolegomis (Ahrweiler ir kt., 2014). Taip pat tyrimuose nustatomas teigiamas ryšys tarp gydytojų empatijos, pasitenkinimo darbu ir psichikos sveikatos (Milišauskaitė, 2015).

Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad medicinos studijų metu būsimiems gydytojams trūksta informacijos apie empatiją, ligų psichosocialinius veiksnius, artimos aplinkos įtaką gydymo procesui. Manoma, kad tokios informacijos suteikimas padėtų medikams lavinti jų empatiškumą (Ahrweiler ir kt., 2014). Atsižvelgiant į tai, empatijai ugdyti gali būti taikomi kursai ir mokymai apie empatišką bendravimą. Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad dauguma gydytojų empatiškumą nagrinėjančių straipsnių yra kiekybiniai, todėl kokybiniu būdu nėra nustatoma tokio bendravimo su pacientais trūkumo priežastis. Atsižvelgiant į tai keliama prielaida, kad pastarųjų menkai išreikštą empatiškumą sukelia pernelyg menkas žinių kiekis apie tokį bendravimą ir jo naudą. Svarstoma, kad dėl šios priežasties medikai nėra linkę su pacientais komunikuoti empatiškai arba tai daro retai (Pedersen, 2009).

Tad apibendrinant galima teigti, kad gydytojo empatiškumas yra susijęs su paciento gydymo veiksniais ir ligos rezultatais. Pacientai, kurių gydytojai yra empatiški, tiksliau laikosi gydymo plano, jų sveikata greičiau gerėja. Taip pat pastebima, kad gydytojo empatija yra susijusi su tam

14 tikrais profesiniais veiksniais, tokiais kaip patiriamas stresas darbe ar ryšiai su kolegomis. Nustatoma, kad lytis, darbo stažas ir specialybė yra susiję su gydytojų empatiškumu. Siekiant gerinti medicinos paslaugų kokybę skatinant gydytojų empatišką bendravimą yra siūloma į medicinos studijų programą įtraukti mokymus apie empatišką bendravimą ir jo svarbą gydyme.

1.4.3. Kritinių įvykių teorinis modelis

Dažniausiai medikų apibūdinami kritiniai įvykiai yra susiję su klaidomis, komplikacijomis ir didžiuliais nukraujavimais (Cohen ir kt., 2017), jaunų žmonių arba vaikų mirtimis, savižudybėmis, susidūrimais su suirusiais kūnais darbe (Van der Ploeg ir kt., 2003; Venytė, 2008; Zdanavičienė, 2013) bei nesaugiomis situacijomis (Zdanavičienė, 2013). Kaip teigiama išteklių išsaugojimo teorijoje (ang. Conservation Of Resources, COR, theory), susidūrimas su kritiniais įvykiais sukelia asmeninių resursų praradimą (mažėja savivertė, saugumo jausmas, energija). Toks susidūrimas ne tik sukelia stresą, tačiau taip pat apsunkina asmens gebėjimą tvarkytis su kritiniais įvykiais. Taip pat, anot šios teorijos, daugelis žmonių sugeba greitai atstatyti prarastus resursus ir taip tvarkytis su kritinio įvykio sukurta įtampa. Kita vertus pastebima, kad asmeniui susiduriant su keliais kritiniais įvykiais per trumpą laikotarpį yra prarandama daugiau resursų nei yra įmanoma atstatyti, dėl ko sumažėja asmens streso įveikos mechanizmų efektyvumas (Monnier ir kt., 2002, cit. pg. Bamberger, 2005). Tuo tarpu kitoje, Baimės valdymo teorijoje (ang. Terror Management Theory, TMT), aiškinančioje, kas sukelia ir slopina neigiamas emocijas susidūrimo su mirtimi ir mirtingumo suvokimo metu, teigiama, kad kultūra ir buvimas susietam su visuomene padeda žmonėms susitvarkyti su nerimu bei baime, kylančiais susidūrus su mirtimi. Taip pat pastebima, kad pasitikėjimas savimi ir artimų ryšių su kitais žmonėmis palaikymas padeda asmeniui, susidūrus su kito mirtimi (Vance, 2014).

Kalbant apie kritinius įvykius gydytojo darbe svarbu juos diferencijuoti nuo kitų sunkias emocines reakcijas sukeliančių veiksnių. Kritinis įvykis neturėtų būti tapatinamas su trauma, kadangi mokslinėje literatūroje trauma yra apibrėžiama remiantis dviem kriterijais: 1) asmens tiesiogiai patiriamas įvykis, kuris sukelia realią grėsmę gyvybei arba sukelia pavojų ar traumuoja asmenį arba kitaip sukelia pavojų asmens kūno vientisumui; arba susidūrimas su įvykiu, kurio metu miršta, yra suluošinamas ar kitaip pažeidžiamas kito artimo asmens kūno vientisumas; arba sužinojimas apie netikėtą smurtinę mirtį, suluošinimą arba grasinimą gyvybei ir kūno vientisumui, kurį patyrė šeimos narys ar kitas artimas žmogus; 2) asmens atsakas į įvykį turi susidėti iš bejėgiškumo, baimės ar siaubo (DSM-IV-TR; Amerikos psichiatrų asociacija (APA), 2000, cit. pg. Briere ir Scott, 2006). Traumos yra skirstomos į keletą skirtingų rūšių, tokių kaip gamtos stichijos, ūmus tarpasmeninis smurtas, didelio masto transporto įvykiai ir kitos (Briere ir Scott, 2006).

15 Atskiriant kritinį įvykį nuo psichologinio skausmo svarbu pabrėžti, kad pastarasis apibūdinamas kaip ilgai trunkantis, netvarus ir nemalonus jausmas, kurį sukelia neigiamas savęs vertinimas dėl negebėjimo ar trūkumo. Taip pat tai apima kognityvinį suvokimą, kad asmenybei tam tikru lygiu kažko trūksta iki pilnatvės. Šį suvokimą įprastai sukelia praradimas arba negebėjimas įgyvendinti svarbų asmeniui norą, kuris susijęs su pagrindiniais asmenybės poreikiais (Meerwijk ir Weiss, 2011). Taip pat mokslinėje literatūroje yra pabrėžiama diferenciacijos tarp kritinio įvykio sukurto streso ir ūmaus streso svarba. Pastebima, kad priešingai nei ūmaus streso atveju, kritinio įvykio sukeltas stresas apibūdinamas kaip sveiko asmens natūrali reakcija į itin sudėtingą situaciją (Paton ir Smith, 1996, cit. pg. Bamberger, 2005).

Tad apibendrinant galima teigti, kad kritiniai įvykiai gydytojo darbe yra konceptualizuojami kaip susidūrimai su pacientų mirtimis, ūmiomis būklėmis, savižudybėmis. Egzistuoja dvi teorijos, aiškinančios tokių susidūrimų pasekmes – Išteklių išsaugojimo ir Baimės valdymo. Taip pat mokslinėje literatūroje pastebimas poreikis atskirti susidūrimo su kritiniu įvykių gydytojo darbe sukeltas neigiamas emocijas nuo traumos, psichologinio skausmo ar ūmaus streso.

1.4.4. Kritinių įvykių patyrimas tarp gydytojų

Kaip nustatoma tyrimais, trys ketvirtadaliai medikų teigia per paskutinius penkerius darbo metus patyrę daugiau nei vieną kritinį įvykį (Van der Ploeg ir kt., 2003). Kita vertus, teigiama, kad dalis asmenų, patyrusių kritinius įvykius, geba patys susitvarkyti su jų pasekmėmis, pamatyti pozityvius šios patirties aspektus ir taip paskatinti savo asmeninį augimą (Andersen ir kt., 1991, cit. pg. Van der Ploeg ir kt., 2003). Taip pat nustatoma, kad su kuo daugiau kritinių įvykių medikui tenka susidurti darbe, tuo dažniau jis patiria nemalonias, invazines mintis (ang. intrusion) ir tuo labiau jis pasižymi polinkiu vengti ir neigti jaučiamas emocijas (Van der Ploeg ir kt., 2003).

Tyrimuose pastebima, kad susidūrus su kritiniais įvykiais, kurių metu formalūs reikalavimai ir įstatymai neleidžia gydytojui atlikti etiškai teisingų veiksmų sekos, medikai patiria moralinį distresą. Daugiausia moralinio distreso patiria medikai, kurie darbo metu turi priimti nepalankius pacientui sprendimus ir jaučia už juos asmeninę atsakomybę. Taip pat daugiau moralinio distreso patiria medikai, kurių daugiau nei 50 proc. pacientų susiduria su kritine būklė ir dirbantys chirurgijos arba kitose su kritine pagalba susijusiose srityse gydytojai. Kaip itin moralinį distresą keliantį įvykį medikai išskyrė privalėjimą suteikti pacientui gydymą, kuris bus neefektyvus. Nustatoma, kad daugiausia moralinio distreso savo darbe patiria medikai, kurių darbo stažas yra nuo 6 iki 10 metų (Austin ir kt., 2017). Kituose tyrimuose yra pabrėžiama, kad jaunesni medicinos darbuotojai, susidūrę su kritiniais įvykiais ir pacientų mirtimis, patiria daugiau neigiamų reakcijų (Peters ir kt., 2013A).

16 Kaip rodo moksliniai tyrimai, gydytojai, dirbantys kritinėse aplinkose, kurios pasižymi informacijos gausa, susiduria su sunkumu gauti ir atrinkti svarbią su pacientu ir jo sveikatos būkle susijusią informaciją (Kannampallil ir kt., 2014), o tai yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant darbo efektyvumo kritinio įvykio metu (Burtscher ir kt., 2011). Pastebima, kad informacijos trūkumas apsunkina efektyvų medikų sprendimų priėmimą kritinėse situacijose (Kannampallil ir kt., 2014), tuo tarpu medikų komandos, kurios kritinio įvykio metu aktyviau dalijasi informacija, pasižymi geresniu darbo našumu (Burtscher ir kt., 2011). Taip pat pažymima, kad dirbant tokiose dinamiškose specialybėse kaip anesteziologija, chirurgija ir intensyvi terapija, efektyvi komandinė komunikacija yra itin svarbi siekiant saugios ir tinkamos paciento sveikatos priežiūros (Burtscher ir kt., 2011).

Tyrimuose nustatoma, kad susidūrimas su kritiniais įvykiais darbo vietoje yra susijęs su žalingu alkoholio vartojimu (Bamberger, 2005; Venytė, 2008; Blažytė, 2015; Meier ir kt., 2001). Žalingo alkoholio vartojimo priežastis dažniau būtent ir yra kritiniai įvykiai, o ne demografinių, darbinių ar su vartojimu susijusių veiksnių sintezė (Bamberger, 2005). Kitas svarbus veiksnys, susijęs su kritinių įvykių patyrimu, - laiko aspektas (Meier ir kt., 2001; Peters ir kt., 2013A). Nustatoma, kad slaugytojos, kurios susiduria su mirštančiu pacientu, jaučia nerimą ir neužtikrintumą dėl savo darbo bei veiksmų dėl pernelyg menko laiko, skirto gaunamai informacijai suvokti (Peters ir kt., 2013A). Taip pat pastebima, kad patirtų kritinių įvykių kiekis nėra susijęs su PTSS simptomais (Cohen ir kt., 2017), tuo tarpu kultūriniai aspektai ir dvasingumas yra susijęs su kritinių įvykių, tokių kaip paciento mirtis, patirtimi (Peters ir kt., 2013A).

Kalbant apie pacientų mirtis, kurias tyrimuose gydytojai apibūdina kaip kritinius įvykius (Peters ir kt., 2013A; Whitehead, 2014; Stasiulytė, 2015), nustatoma, kad nepaisant to, ar medicinos personalas pažįsta nukentėjusį asmenį, paciento mirties atveju medikai patiria gedėjimo reakcijas (Jambois-Rankin, 2000). Tyrimuose nustatoma, kad gydytojui susidūrus su paciento mirtimi jo gedėjimas apsunkėja, jei medikas buvo užmezgęs emocinį ryšį su pacientu, daug bendravo su juo (Granek ir kt., 2012; Whitehead, 2014; Meier ir kt., 2001) arba tuo atveju, jei gydytojas tapatinasi arba tapatina savo artimuosius su mirusiu asmeniu (Whitehead, 2014; Meier ir kt., 2001). Taip pat tyrimuose pastebima, kad neretai medicinos personalas jaučiasi turintis adekvatų kiekį gebėjimų bendrauti su mirštančiu pacientu, tačiau prasčiau vertina savo gebėjimus komunikuoti su mirštančio paciento artimaisiais (Peters ir kt., 2013B; Barauskaitė, 2013).

Kaip atskleidžiama kokybiniuose tyrimuose, gydytojai, susidūrę su paciento mirtimi, jaučia neigiamas emocijas, tokias kaip baimė, nerimas, beviltiškumas (Stasiulytė, 2015; Whitehead, 2014) ir stresas (Barauskaitė, 2013). Taip pat jie yra linkę apmąstyti netektį, ieškoti savo kaltės nutikusiame įvykyje (Stasiulytė, 2015; Whitehead, 2014). Pastebima, kad gydytojams yra lengviau

17 susitaikyti su vyresnio žmogaus mirtimi, nes tokia mirtis yra priimama kaip natūralus biologinis procesas (Stasiulytė, 2015).

Taip pat kaip emociškai sunkus ir slegiantis ar net kritinis įvykis gydytojų yra įvardijamas blogos žinios pranešimas pacientui. Kokybiniuose tyrimuose medikai pažymi, kad blogos žinios pranešimas jiems sukelia neigiamus jausmus, neigiamai veikia ryšį su pacientais ir artimaisiais ir trukdo pilnavertiškai atlikti savo darbines funkcijas. Taip pat šis įvykis pasižymi tęstinumu laike – pranešus blogą žinią apie paciento sveikatą, medikas jaučia moralinę atsakomybę už jį visą likusį gydymo laiką (Blažytė, 2012). Pastebima tendencija, kad su emocijomis, kylančiomis po kritinių įvykių, gydytojai vengia tvarkytis, siekia nuo jų atsiriboti (Stasiulytė, 2015; Blažytė, 2012) arba bando jas malšinti rūpindamiesi savo ir artimųjų sveikata bei ilsėdamiesi ir atsipalaiduodami pasyviai (Blaževič, 2016). Moksliniuose tyrimuose taip pat nustatoma, kad gebėjimas kontroliuoti patiriamas emocijas yra susijęs su darbo aplinka (Ansari ir kt., 2017).

Kitas svarbus aspektas, susijęs su kritinio įvykio patyrimu gydytojų tarpe, yra jų siekis šį įvykį įprasminti (Stasiulytė, 2015; Blažytė, 2012). Susidūrus su mirtimi medikai yra linkę mąstyti apie jos neišvengiamumą (Stasiulyė, 2015), savo gyvenimo trapumą (Stasiulyė, 2015; Blaževič, 2016; Blažytė, 2012) ir jaučia norą aptarti įvykusią situaciją su kolegomis, taip randant nusiraminimą bei susitaikymą su mirtimi (Stasiulytė, 2015). Kitas svarbus aspektas – gydytojų susidūrimas su mirusio paciento artimaisiais (Stasiulytė, 2015; Whitehead, 2014), noras juos paguosti ir poreikis rasti vidinių jėgų tam (Stasiulytė, 2015).

Mokslinėje literatūroje yra nustatoma, kad medikai, kurie dirba su trauminius įvykius patyrusiais arba ūmios būklės pacientais, patys patiria antrinio traumavimo simptomus (Crumpei ir Dafinoiu, 2012; MacRitchie ir Leibowitz, 2010). Kaip nustatoma tyrimais, su traumomis dirbantis medicinos personalas patiria daugiau antrinio traumavimo simptomų (Crumpei ir Dafinoiu, 2012), tačiau socialinis palaikymas veikia kaip apsauginis veiksnys šio sutrikimo išsivystymo atveju (MacRitchie ir Leibowitz, 2010). Antrinis traumavimas dažnai pasireiškia miego problemomis, mąstymu apie pacientą, irzlumu, mažesniu aktyvumo lygiu (Melvin, 2015).

Medicinos darbuotojai, susiduriantys su kitų asmenų skausmu ir kentėjimu, turi didesnę riziką patirti ilgalaikes neigiamas tokių susidūrimų pasekmes jų psichinei sveikatai ir gerovei (Melvin, 2015; Zdanavičienė, 2013). Nustatoma, kad gydytojai, kurie negeba atpažinti ir apibūdinti bei suvaldyti savo neigiamų emocijų kritinio įvykio metu yra labiau linkę jausti emocinį išsekimą, yra labiau atitolę emociškai (Venytė, 2008; Gleichgerrcht ir Decety, 2013), teikia prastesnes su paciento sveikatos priežiūra susijusias paslaugas (Meier ir kt., 2001), jaučia mažiau pasitenkinimo savo darbo pasiekimais (Gleichgerrcht ir Decety, 2013), pasižymi prastesne miego kokybe (Kahn ir kt., 2013) ir dažniau neigiamų emocijų vedami naudoja psichologinį smurtą prieš artimuosius (Venytė, 2008). Atsižvelgiant į tai, tyrimuose siūloma skatinti gydytojus po kritinio įvykio imtis

18 kelių žingsnių, siekiant kontroliuoti jaučiamas emocijas: įvardinti emociją, priimti jaučiamos emocijos normalumą, reflektuoti emociją ir galimas jos pasekmes bei pasikonsultuoti su kolega ar kitu specialistu (Meier ir kt., 2001).

Tad apibendrinant galima teigti, kad gydytojams savo darbe neretai tenka susidurti su kritiniais įvykiais, kuriuos jie įvardija kaip rūpinimąsi sunkio būklės pacientu arba paciento mirtį. Šie įvykiai paveikia medikus emociškai, gali sukelti antrinį traumavimą, moralinį distresą ar skatinti žalingą psichotropinių medžiagų vartojimą. Daugelyje tyrimų pastebima, kad su kilusiomis emocinėmis reakcijomis medikai vengia tvarkytis. Kita svarbi problema, su kuria susiduria gydytojas kritinio įvykio metu – informacijos gavimas ir teisingas paskirstymas siekiant kuo mažiau apkrauti mediko kognityvinį lauką ir padidinti darbo efektyvumą.

1.4.5. Profesinio perdegimo teorinė perspektyva

Mokslinėje literatūroje yra pažymima, kad asmenys, kurių profesijos yra paremtos kontaktu su kitais žmonėmis, dažniau patiria profesinį perdegimą. Pastebima, kad tokiose specialybėse dirbantys asmenys turi palaikyti intensyvų asmeninį ir emocinį kontaktą su paslaugos gavėjais – klientais ir pacientais. Būtent dėl šios priežasties ir kitų, su darbo pobūdžiu ar organizacija susijusių, veiksnių prieš daugelį metų buvo pastebėta, kad žmonės, dirbantys paslaugų sektoriuje, edukacijoje ar sveikatos priežiūroje dažnai susiduria su profesinio perdegimo sindromu (Maslach ir Leiter, 2016).

Perdegimui darbe aiškinti yra sukurta daug įvairių su darbo charakteristikomis susijusių modelių. Vienas pirmųjų perdegimą darbe apibūdinančių modelių yra transakcinis (ang. transactional), kuris pateikia tris šio reiškinio stadijas, susijusias su disbalansu darbe. Pirmojoje stadijoje asmuo susiduria su darbiniais stresoriais – disbalansu tarp reikalavimų darbe ir asmeninių resursų. Antroji stadija apibūdinama kaip asmeninė įtampa, kurioje žmogaus emocinis atsakas į stresą pasižymi nerimu ir pervargimu. Galiausiai trečiojoje stadijoje pasireiškia apsaugos mechanizmai, tokie kaip požiūrio pokytis ir sustiprėjęs cinizmas (Maslach ir Leiter, 2016).

Taip pat mokslininkai teigia, kad perdegimą darbe sukelia išoriniu vadovavimu paremti elementai. Pernelyg didelis krūvis (Maslach ir kt., 2001; Lathrop, 2017), menkas apdovanojimų kiekis, asmeninės kontrolės trūkumas, komandos klimatas ir nepasitikėjimas ja, vertybių ir sąžiningumo stygius yra pagrindiniai veiksniai, sukeliantys perdegimo darbe sindromą (Lathrop, 2017). Taip pat perdegimas darbe yra susijęs su įsipareigojimu organizacijai – daugiau emocinio įsipareigojimo organizacijai jaučiantys asmenys patiria mažiau profesinio perdegimo (Genevičiūtė-Janonienė ir kt., 2015). Perdegimas darbe taip pat yra susijęs su socialiniu palaikymu. Pastebima tendencija, kad perdegimas darbe yra dažnesnis tarp tų darbuotojų, kurie patiria mažiau socialinio palaikymo. Taip pat nustatoma, kad siekiant išvengti perdegimo yra svarbesnis vadovų socialinis

19 palaikymas, nei kolegų. Galiausiai su perdegimu darbe yra susijęs atgalinio ryšio darbe trūkumas ir neturėjimas galimybės darbe priimti sprendimų arba autonomijos stygius (Maslach ir kt., 2001).

Mokslinėje literatūroje teigiama, kad perdegimo sindromas yra susijęs su daugeliu darbo atmetimo formų – nebuvimu darbe, siekiu mesti darbą arba poreikiu persikvalifikuoti. Kita vertus, tie asmenys, kurie lieka darbe nepaisant perdegimo, pasižymi mažesniu produktyvumu ir efektyvumu darbe, mažesniu pasitenkinimu darbu bei įsipareigojimu pačiam darbui arba organizacijai (Maslach ir kt., 2001).

Labiausiai su sveikata susijęs perdegimo darbe dėmuo yra pervargimas (ang. exhaustion). Tačiau ryšys tarp perdegimo darbe ir psichinės sveikatos nėra iki galo aiškus. Tyrimais nustatoma, kad perdegimas darbe mažina savivertę, sukelia nerimą, depresiją ir kitus nuotaikos sutrikimus. Kita vertus pastebima, kad asmenys, kurie pasižymi stipresne psichikos sveikata, yra mažiau pažeidžiami perdegimo darbe sindromo (Maslach ir kt., 2001).

Tad apibendrinant galima teigti, kad perdegimas darbe yra labiausiai susijęs su specialybėmis, kuriose gausu kontakto su žmonėmis. Šią psichologinę būseną sukelia tokie su darbu susiję faktoriai kaip pernelyg didelis darbo krūvis, per menkas socialinis palaikymas ir negalėjimas planuotis savo laiko. Pastebima, kad profesinis perdegimas skatina darbuotoją vengti eiti į darbą, norą keisti kvalifikaciją ir darbo vietą bei sukelia įvairius nuotaikos sutrikimus.

1.4.6. Profesinis perdegimas tarp gydytojų

Tyrimais nustatoma, kad penktadalis medikų pasižymi perdegimu darbe arba turi riziką jį patirti (Van der Ploeg ir kt., 2003). Kituose šaltiniuose nurodoma, kad šį sindromą patiria nuo 37 iki 53 proc. medikų (Lathrop, 2017). Pastebima, kad skubios pagalbos skyriuje dirbančių medikų tarpe nustatomas didesnis polinkis į profesinį perdegimą (Goldberg ir kt., 1996). Tuo tarpu trečdalis slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos skyriuje, patiria perdegimą darbe (Poncet ir kt., 2006). Moksliniais tyrimais yra nustatoma, kad gydytojai, kurie yra labiau patenkinti savo darbo sąlygomis yra optimistiškesni, daugiau bendrauja su pacientais, yra labiau linkę jiems padėti ir dėl to pacientų sveikatos priežiūra gerėja (Scheepers ir kt., 2015).

Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, perdegimas darbe yra susijęs su informacijos apie darbą trūkumu, neefektyvia komunikacija ir autonomijos stygiumi (Van der Ploeg ir kt., 2003). Pastebima, kad tie gydytojai, kurie turi mažiau laiko, skirto užsiimti akademine veikla ir gilinti turimas žinias, patiria daugiau emocinio perdegimo ir depersonalizacijos simptomų. Kita vertus nustatoma, kad gydytojai, kurie šalia savo darbo taip pat užsiima administracine veikla, pasižymi didesniu asmeninio pasiekimo pojūčiu ir mažiau išreikštais emocinio perdegimo bei depersonalizacijos simptomais (Ozkula ir Durukan, 2017).

20 Didelis darbo krūvis taip pat yra susijęs su perdegimu darbe (Ozkula ir Durukan, 2017; Jonikienė, 2014). Gydytojai, kurie dirba daugiau nei 8 valandas per dieną, dirba pamainomis ir konsultuoja daugiau nei 40 pacientų per dieną dažniau susiduria su emociniu perdegimu ir depersonalizacija. Didelis darbo krūvis daro neigiamą įtaką gydytojams, nes, kaip teigiama literatūroje, tokiu atveju žmogaus dėmesio koncentracija sumažėja, jis turi mažiau laiko sau ir poilsiui, o tai lemia didėjančią galimų klaidų riziką (Ozkula ir Durukan, 2017). Tyrimais, kurie atliekami Lietuvoje, nustatoma, kad medikai susiduria su dideliu darbo krūviu ir netinkamais darbo santykiais kolektyve (Venytė, 2008).

Literatūroje teigiama, kad medikai, kurie pasižymi perdegimu darbe, praranda savo gebėjimą darbe įsitraukti į veiklas entuziastingai ir efektyviai atlikti pavestas užduotis (Lathrop, 2017; Venytė, 2008). Taip pat tyrimai rodo, kad profesinis perdegimas yra atvirkščiai susijęs su socialinėmis palaikymo sistemomis (Ozkula ir Durukan, 2017; Jonikienė, 2014), vadinasi, kuo daugiau socialinio palaikymo gauna asmuo, darbe susiduriantis su pagalbos kitam asmeniui būtinybe, tuo mažiau profesinio perdegimo simptomų jis patirs (Ozkula ir Durukan, 2017). Tyrimais nustatoma, kad gydytojai, kurie pasižymi mažesniu profesiniu perdegimu, geriau padeda pacientams kontroliuoti gydymo eigą, pvz., kraujo spaudimą (Yuguero ir kt., 2017), nėra linkę keisti specialybės ar darbo įstaigos, pasižymi stipresniu asmeninio pasiekimo pojūčiu (Ozkula ir Durukan, 2017).

Perdegimo darbe ir lyties ryšys iki šiol nėra aiškus. Kai kuriuose tyrimuose nustatoma, kad moterys yra labiau linkusios į perdegimą darbe (Maslach ir kt., 2001), tuo tarpu kituose straipsniuose gaunama išvada, kad lytis nėra susijusi su perdegimu darbe (Ozkula ir Durukan, 2017). Tačiau daugelyje tyrimų pastebima tendencija, kad vyrai dažniau pasižymi cinizmu kaip perdegimo požymiu, tuo tarpu moterys – nuovargiu (Maslach ir kt., 2001). Taip pat tyrimuose gaunama aiški tendencija, kad vieniši asmenys dažniau patiria perdegimą darbe nei vedę kolegos (Maslach ir kt., 2001).

Tyrimais nustatoma, kad perdegimas darbe yra susijęs su darbo stažu ir amžiumi. Nustatoma, kad jaunesni ir mažiau darbo stažo turintys darbuotojai pasižymi labiau išreikštu perdegimo darbe sindromu (Maslach ir kt., 2001; Jonikienė, 2014; Ozkula ir Durukan, 2017). Kitame tyrime nustatyta, kad didžiausiu profesiniu perdegimu pasižymi medikai, kurių darbo stažas yra nuo 11 iki 20 metų (Austin ir kt., 2017). Kita vertus, į šią tendenciją tyrėjai siūlo žiūrėti atsargiai, nes tyrimai taip pat rodo, kad daugiau perdegimo darbe patiriantys darbuotojai yra linkę mesti darbą arba persikvalifikuoti, dėl ko darbo vietoje gali pasilikti būtent tie asmenys, kurie nuo pat pradžių pasižymėjo mažesniu perdegimo darbe sindromu (Maslach ir kt., 2001).

Tyrimuose nustatoma, kad amžius, asmenybės bruožai, darbo aplinka, kovos su stresu metodai (Potter, 2006), depresija ir nerimastingumas (Creedy ir kt., 2017) yra susiję su perdegimo

21 darbe sindromu. Taip pat pastebima, kad gydytojai, kurie pasižymi didesniu emocinio pervargimo lygiu, naudoja daugiau trumpalaikių nei ilgalaikių streso įveikos metodų. Tuo tarpu gydytojai, kurie patiria daugiau depersonalizacijos, vengia naudoti streso įveikos metodus. Tarp dažniausiai naudojamų ilgalaikių streso įveikos metodų buvo nurodomi kalbėjimasis su kolegomis ir alternatyvių išeičių kūrimas galvoje. Tuo tarpu tarp trumpalaikių dažniausiai buvo nurodomas ruošimasis blogiausiam, verkimas, svajojimas, persivalgymas ir miegojimas daugiau nei įprasta kaip streso įveikos metodai. Du labiausiai su stipriu asmeninio pasiekimo pojūčiu susiję streso įveikos metodai buvo savo patirties piešimas, kuris nurodomas kaip ilgalaikis stresą malšinantis būdas, ir bandymas įžvelgti humorą sudėtingose situacijose, kuris nurodomas kaip trumpalaikis stresą malšinantis būdas (Potter, 2006).

Siekiant sumažinti profesinio perdegimo mastą iki šiol buvo bandomi įvairūs į asmenį orientuoti metodai, tokie kaip mokymai. Tačiau, kaip rodo tyrimai, mokymų, kurie padėtų darbuotojui stresinėje situacijoje veikti taip, kad perdegimo darbe rizika būtų kuo mažesnė, nauda yra ribota. Atsižvelgiant į tai, kad gaunami rezultatai yra prieštaringi, kuriami metodai, orientuoti į organizaciją. Tokie metodai apima pozityvumo skatinimą darbo vietoje, darbuotojų įsitraukimo ir prasmės darbe pajutimo skatinimą, lygybės darbe diegimą. Taip pat mokslininkai pabrėžia, kad itin svarbus perdegimo darbe mažinimo aspektas yra įsitraukimo į darbą didinimas – darbuotojai, kurie yra labiau įsitraukę į darbą, jaučia daugiau prasmės jame, pasižymi mažesniu profesiniu perdegimu (Maslach ir kt., 2001). Taip pat siekiant mažinti šios problemos mastą yra siūloma mokyti medikus tinkamų konfliktų sprendimų būdų ir tinkamo rūpinimosi mirštančiu pacientu. Taip pat pastebima, kad emocinis išsekimas, kuris atsiranda dirbant su pacientais ir jų artimaisiais, ypač tuomet, kai kyla konfliktai, yra tiesiogiai susijęs su perdegimu darbe (Poncet ir kt., 2006).

Tad apibendrinant galima teigti, kad profesinis perdegimas yra dažnas reiškinys gydytojų tarpe ir yra susijęs su dideliu darbo krūviu, amžiumi, darbo stažu, asmenybės bruožais bei nuotaikos sutrikimais. Profesinio perdegimo ryšys su lytimi mokslinėje literatūroje nėra aiškus. Siekiant sumažinti profesinio perdegimo pasireiškimą tarp darbuotojų yra siūlomi mokymai, kuriuos medikai būtų supažindinami su tinkamais konfliktų sprendimo būdais ir rūpinimusi sunkiais pacientais. Taip pat siūloma skatinti darbuotojų lygybę organizacijoje ir didinti personalo įsitraukimą į veiklą.

22

1.4.7. Empatiškumo, kritinių įvykių ir profesinio perdegimo sąsajos tarp gydytojų

Mokslinėje literatūroje pastebima, kad mediko empatija yra susijusi su geresniais paciento ligos rezultatais ir didesniu pasitenkinimu gydymu, tačiau empatiški medikai, susidūrę su kritiniu įvykiu, yra labiau pažeidžiami antrinio traumavimo, o empatiškas reagavimas apsunkina mediko sprendimų priėmimą ir mąstymą bei sukelia gydytojui antrinio traumavimo simptomus (Melvin, 2015; Figley, 1995, cit. pg. Crumpei ir Dafinoiu, 2012). Kita vertus, kituose tyrimuose nustatoma, kad klinikinė empatija nėra susijusi su antrinio traumavimo simptomais tarp medicinos personalo. Todėl medikus reikėtų mokyti empatiškai reaguoti į pacientus, tačiau nesusitapatinti su jais (Crumpei ir Dafinoiu, 2012).

Nustatyta, kad skubios pagalbos gydytojai, kurie savo gyvenime buvo patyrę traumavimą, empatiškiau reaguoja į traumą patyrusius pacientus, tačiau tuo pačiu jie dažniau patiria antrinio traumavimo simptomus bei nuovargį dėl gailesčio. Ir atvirkščiai – gydytojai, kurie nėra patyrę trauminio įvykio savo gyvenime, į pacientus, susidūrusius su trauma, reaguoja mažiau empatiškai bei jiems rečiau išsivysto antrinio traumavimo simptomai (MacRitchie ir Leibowitz, 2010). Taip pat nustatoma, kad perdegimas darbe yra teigiamai susijęs su emociniais darbo faktoriais, tokiais kaip privalėjimas darbe nerodyti arba užgniaužti jaučiamas emocijas arba būtinybė būti empatišku (Maslach ir kt., 2001). Kituose tyrimuose nustatoma, kad medikai, pasižymintys aukštu empatiškumo lygiu taip pat pasižymi žemu profesinio perdegimo lygiu – empatiškumas ir profesinis perdegimas yra neigiamai susiję. Tai rodo, kad empatiškas bendravimas su pacientu ir empatiškumu grįstas elgesys gali būti laikomas apsauginiu veiksniu, mažinančiu profesinį perdegimą. Mokslinėje literatūroje pastebima, kad gydytojai, kurie pasižymi aukštesniu empatiškumo lygiu ir žemesniu profesinio perdegimo lygiu, lengviau padeda savo pacientams kontroliuoti gydymo eigą, pvz., efektyviau reguliuoti kraujo spaudimą (Yuguero ir kt., 2017). Kitame tyrime nustatyta, kad gydytojai, pasižymintys aukštesniu empatiškumo lygiu, taip pat pasižymi aukštesniu pasitenkinimu asmeniniais pasiekimais. Kita vertus, empatiškesni gydytojai taip pat buvo linkę patirti daugiau depersonalizacijos – vieno iš perdegimą darbe skatinančio veiksnio (Hojat ir kt., 2015).

Kaip nustatoma tyrimais, gydytojo gebėjimas reguliuoti jaučiamas emocijas kritinio įvykio metu yra susijęs su empatiškumu. Pastebima, kad tuomet, kai gydytojas slopina savo emocines reakcijas taip vengdamas pernelyg susitapatinti su pacientais, tuo pat metu jis geba empatiškai reaguoti. Tie medikai, kurie slopina savo empatiškumą komunikuodami su pacientais, pasižymi mažesniu asmeninio distreso išreikštumu (emocinis empatijos aspektas), tačiau didesniu empatiško susirūpinimo išreikštumu (emocinis empatijos aspektas) (Gleichgerrcht ir Decety, 2013).

Mokslinėje literatūroje yra minima, kad šiuo metu egzistuojantys bendravimo su pacientu kritinėje situacijoje aprašai yra pasenę ir neatitinka šiuolaikinių poreikių. Todėl pažymima, kad reikėtų sukurti naujas gaires, kuriose būtų pateikiami tyrimais ir teorija paremti patarimai

23 bendravimui su pacientu, kuris susiduria su kritine situacija. Kita vertus, tyrimai atskleidžia, kad siekiant empatiško mediko bendravimo su pacientu kritinėje situacijoje yra itin svarbūs nedideli gestai, tokie kaip draugiškumo ženklai (akies mirktelėjimas) ir tinkamas balso tonas. Todėl gydytojai, susiduriantys su kritiniais įvykiais, siekdami kuo geresnės pagalbos savo pacientams, turėtų suteikti kuo daugiau informacijos jiems, paskirti dėmesio ir parodyti, kad pacientas jiems yra svarbus (Norby ir Nohr, 2008).

Kita vertus, tiesioginė sąsaja tarp kritinių įvykių ir pervargimo ar perdegimo darbe nėra randama. Kaip teigia tyrėjai, esamas ryšys tarp šių kintamųjų yra netiesioginis, veikiantis per potrauminio atsako charakteristikas. Pervargimas ir perdegimas darbe yra tiesiogiai susiję su lėtiniu stresu, patiriamu darbe, tačiau autoriai atskiria lėtinį stresą ir ūmų, traumuojantį stresą kaip du atskirus psichologinius konstruktus, skirtingai veikiančius asmens gyvenimo kokybę. Taip pat pastebima, kad medikai, patiriantys klinikinio išreikštumo potrauminio streso sindromą, nebūtinai pasižymės perdegimu darbe ar pervargimu (Van der Ploeg ir kt., 2003). Kituose tyrimuose nurodoma, kad dažni susidūrimai su kritiniais įvykiais didina medikų patiriamą perdegimo darbe sindromą (Cohen ir kt., 2017; Jonikienė, 2014). Taip pat pastebima, kad medikai, patiriantys antrinį traumavimą ir perdegimą darbe tuo pačiu patiria daugiau neigiamų emocijų susidūrus su kritiniu įvykiu (Cohen ir kt., 2017).

Moralinis distresas, kuris kyla medikui susidūrus su būtinybe elgtis prieš jo nuostatas kritinio įvykio metu, yra teigiamu ryšiu susijęs su profesiniu perdegimu. Pastebima, kad medicinos darbuotojai, susidūrę su būtinybe gelbėti žmogaus gyvybę net ir tuomet, kai tai prieštarauja jų moralinėms vertybėms, patiria emocinį nuovargį, kuris galiausiai išsivysto į profesinį perdegimą (Austin ir kt., 2017). Kitas perdegimą darbe skatinantis veiksnys, kuris išryškėja susidūrus su kritiniu įvykiu, yra negalėjimas darbe išgedėti pacientų arba gedėti dėl savo pasikeitusios darbinės padėties. Nuo pat medicininio mokymo pradžios medicinos studentai yra tie asmenys, iš kurių yra reikalaujama aukoti miegą, socialinį gyvenimą ir autonomiją dėl studijų. Tokiu būdu jie yra mokomi užgniaužti savo emocijas ir šis mokymas aktyviai persikelia į darbo vietą. Čia, susidūrę su paciento mirtimi, medikai jaučiasi taip, lyg neturėtų teisės gedėti ir užslopina visas kylančias gedulo reakcijas. Būtent tai, kaip rodo moksliniai tyrimai, yra vienas iš veiksnių, sukeliančių perdegimo darbe sindromą (Lathrop, 2017).

Tad apibendrinant galima teigti, kad empatija yra susijusi su gydytojų patiriamu perdegimu darbe ir kritinių įvykių patyrimu. Nustatoma, kad empatiškesni medikai patiria mažiau perdegimo darbe. Taip pat pastebima, kad iki susidūrimo su kritiniu įvykiu buvusi trauminė patirtis leidžia medikui būti empatiškesniu kritinio įvykio metu. Svarbu pastebėti, kad moksliniuose tyrimuose taip pat nustatoma, kad daugiau kritinių įvykių patyrę medikai yra labiau linkę patirti profesinį

24 perdegimą. Ši tendencija aiškinama tuo, kad medikai yra mokomi užgniaužti jaučiamas emocijas ir taip jiems nėra sudaroma galimybė gedėti dėl susidariusios situacijos ar prarasto paciento.

1.4.8. Apibendrinimas

Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, „empatijos“ sąvoka yra daugiakomponentė – ją sudaro kognityvinė ir emocinė empatijos, kurios tarpusavyje skiriasi funkciškai ir gali inicijuoti skirtingą žmonių elgesį. Įprastai literatūroje empatija yra painiojama su „atjautos“ sąvoka. Ši tendencija atsiranda todėl, kad asmuo, reaguojantis tiek empatiškai, tiek su atjauta, yra linkęs dalintis. Tačiau žmogus, kuris į kito asmens padėtį reaguoja pasitelkdamas atjautą, dalinasi savo emocijomis. Tuo tarpu žmogus, kuris reaguoja empatiškai, dalinasi savo supratimu apie kito asmens padėtį.

Medicinoje empatija yra itin reikšmingas konstruktas, susijęs su paciento ligos rezultatais ir jo motyvacija laikytis nustatyto gydymo plano. Moksliniai tyrimai nustato, kad gydytojai, kuriuos pacientai suvokia kaip empatiškus, geriau padeda pastariesiems tvarkytis su ligos pasekmėmis, tinkamai laikytis medikamentinio gydymo ir taip kontroliuoti sveikatos sutrikimus. Kita vertus, pastebima, kad paciento gydymo metu reikšmingesnis aspektas yra gydytojo gebėjimas komunikuoti empatiškai, o ne vidinis mediko patiriamas empatijos jausmas. Būtent kaip vieni iš mediko empatiškumą lemiančių veiksnių mokslinėje literatūroje yra išskiriami gydytojo komunikacijos stilius ir kontakto su pacientu dažnis. Nustatoma, kad medikai, kuriems tenka daugiau kontaktuoti su pacientais ir kurie pasižymi atviru bendravimo stiliumi, yra empatiškesni.

Taip pat mokslinėje literatūroje išskiriama, kad empatija yra susijusi su mediko specialybe. Kaip pastebima straipsniuose, gydytojai, pasirinkę specialybes, kuriose tenka dažnai bendrauti su pacientais ir kurios yra orientuotos į asmenį, pasižymi labiau išreikštu empatiškumu. Tuo tarpu medikai, pasirinkę į technologijas orientuotas ir menku kontaktu su pacientais pasižyminčias specialybes, yra mažiau empatiški. Taip pat pastebima, kad moterys ir daugiau darbo stažo turintys gydytojai yra empatiškesni.

Siekiant lavinti gydytojų empatiškumą mokslinėje literatūroje yra pateikiami keletas būdų. Visų pirma yra pastebima, kad medicinos studijų metu gydytojams trūksta informacijos apie psichosocialinius ligų aspektus, empatišką bendravimą ir jo naudą. Todėl svarstoma, kad studijų ciklas arba mokymai apie tai būtų naudingi medicinos studentams kaip ateities specialistams. Taip pat siūloma tokius mokymus taikyti ir jau praktikuojantiems medikams. Kita vertus, pastebima, kad empatijos tema trūksta kokybinių tyrimų, kurie leistų fenomenologiškai pažvelgti į šį reiškinį ir tiksliai nustatyti veiksnius, motyvuojančius medikus bendrauti empatiškai.

Kitas tyrime nagrinėjamas psichologinis konstruktas – kritiniai įvykiai, kurie mokslinėje literatūroje yra apibūdinami kaip didžiuliai nukraujavimai, pacientų mirtys, ūmios būklės ir komplikacijos, sukeltos gydytojo klaidos. Tokių susidūrimų pasekmėms apibūdinti taikomos dvi