Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimas ir ligos analizė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Aušra Visockytė

Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimas ir ligos

analizė

Diagnosis and analysis of feline viral rhinotracheitis

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gydytoja Jūratė Juodytė

2

DARBAS ATLIKTAS Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimas ir

ligos analizė“:

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

2016.01.12. Aušra Visockytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2016.01.12. Aušra Visockytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

2016.01.12. Jūratė Juodytė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Feline herpesvirus 1 viruso savybės ir ypatumai ... 9

1.2. Kačių virusinio rinotracheito atsiradimo priežastys ir sąlygos ... 9

1.3. Ligos vystymosi mechanizmas ... 11

1.4. Patologijos, kurias sukelia Herpes virusas ... 12

1.5. Infekcinio rinotracheito klinikiniai požymiai ... 13

1.6. Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimo metodai ... 15

1.7. Gydymas, sergant virusiniu rinotracheitu ... 15

1.8. Imunitetas prieš kačių Herpes virusą ... 17

1.9. Prevencija ir kontrolė prieš Feline herpesvirus 1 virusą ... 17

1.9.1. Prevencija prieš Feline herpesvirus 1... 17

1.9.2. Kontrolė prieš Feline herpesvirus 1 ... 18

1.10. Dažniausiai katėms pasitaikančios antrinės infekcijos ... 19

1.10.1. Kalicivirozės pasireiškimo ypatumai ... 19

1.10.2. Chlamidiozės pasireiškimo ypatumai ... 20

1.10.3. Bordeteliozės pasireiškimo ypatumai ... 21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22

2.1. Tyrimo atlikimo vieta, objektai ... 22

2.2. Metodai ... 22

2.2.1. Tiramojo gyvūno anamnezė ... 22

2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas ... 22

2.2.3. Laboratoriniai kraujo tyrimai ... 23

2.2.4. Bakteriologinis tyrimas ... 23

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 24

3.1. Lyties įtaka kačių sergamumui virusiniu rinotracheitu ... 24

4

3.3. Sezono įtaka ligos pasireiškimui ... 26

3.4. Gyvūno gyvenimo sąlygų įtaka ligos pasireiškimui ... 27

3.5. Klinikinių požymių analizė sergant virusiniu rinotracheitu ... 28

3.6. Ligos baigtis ir vakcinacijos nuo kačių Herpes viruso efektyvumas ... 29

3.7. Antrinės, gretutinės infekcijos pasitaikiusios katėms tyrimo metu ... 31

3.8 Susirgimo priežastys ... 31

3.9. Atliktų laboratorinių tyrimų duomenys ... 32

3.10. Simptominio gydymo pritaikymas sergantiems katinams ... 32

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

IŠVADOS ... 37

PADĖKA ... 38

5

SANTRAUKA

Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimas ir ligos analizė

Aušra Visockytė Magistro baigiamasis darbas

Darbo apimtis 42 puslapiai. Darbas sudarytas iš 42 literatūros šaltinių, 3 lentelių, 15 paveikslų ir 1 priedo. Virusinis kačių rinotracheitas yra dažnas susirgimas, kuris ypač plačiai paplitęs tarp laukinių kačių bei gyvūnų prieglaudose, kuriose laikomos katės. Žmonės nežinodami apie šį susirgimą dažnai priglaudžia benamius kačiukus ir taip virusu užkrečia savo, namuose laikomus katinus. Šis virusas, kartą persirgus, organizme lieka visą likusį katės gyvenimą, todėl reikia kiek įmanoma stengtis išvengti šio susirgimo.

Darbo tikslas - įvertinti kačių infekcinio rinotracheito etiologiją, ligos patogenezę, sukeliamus patologinius pokyčius bei klinikinius požymius, diagnostikos metodus, gydymą ir prevencines priemones.

Dažniausiai ši liga diagnozuojama remiantis klinikiniu tyrimu, atsižvelgiant į klinikinius požymius bei surinktą gyvūno gyvenimo ir ligos anamnezę. Yra ir specialių tyrimų, tokių kaip polimerazinė grandininė reakcija (PGR), viruso izoliacija kačių ląstelių kultūrose, imunofermentinis bei imunofluorescentinis metodai. Specialieji nustatymo metodai nebuvo atliekami darant šį tyrimą.

Tyrimo laikotarpiu, nuo 2013 m. rugsėjo 1d., iki 2015 m. rugpjūčio 31d. smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir nuo 2014 m. rugsėjo 1d. iki 2015 m. rugpjūčio 31d. kačių prieglaudoje, buvo renkami duomenys ir analizuojami norint įvertinti kačių sergamumą virusiniu rinotracheitu. Buvo vertinami tam tikrų faktorių įtaka sergamumui.

Atlikus tyrimą ir išanalizavus gautus duomenis buvo nustatyta, kad patinai sirgo 1,2 karto dažniau už pateles. Katinai iki 1 metų, sirgo dažniausiai (44,1 proc.), iš jų, didžiausias sergamumas buvo tarp jauniklių sulaukusių 3 – 4 mėn. amžiaus (53,3 proc.). Kiekvienoje grupėje sergančiųjų kiekis mažėjo, didėjant kačių amžiui. Dažniausiai susirgimai pasireikšdavo pavasarį (32 proc.), ypač balandžio – gegužės mėnesiais, žiemą sergamumas sumažėdavo per pusę (15 proc.). Lauko, bešeimininkiai katinai sudarė 47 proc. sergančiųjų. Mažiausias sergamumas buvo tarp naminių katinų, kurie neišleidžiami į lauką (15 proc.), jie dažniausiai susirgdavo po kontakto su priglaustu laukiniu katinu. Visiems sergantiems pasireiškė rinitas (100 proc.). Kitas dažnas požymis buvo čiaudulys (80,9 proc.) arba kosulys (30,9 proc.) (arba abu vienu metu). Dažnai pasireiškė ir ligai tipingas požymis – konjuktyvitas (61,8 proc.). Vakcinuoti katinai sudarė 21 proc. grupės, o gaišo tik 1 vakcinuotas katinas. Tai rodo, kokios yra efektyvios naudojamos profilaktikos priemonės.

6

SUMMARY

Diagnosis and analysis of feline viral rhinotracheitis

Aušra Visockytė Master‘s Thesis

Master thesis volume 42 pages. It’s consists of42 references, 3 tables ,15 pictures and 1 annex.

Feline viral rhinotracheitis is a common disease, which is particularly widespread among homeless cats,

animal shelters, where cats are considered.People who unknowing about this disease often shelter the homeless

kittens and so the virus will infect their pet cats.This virus, once the illness itself remains in the body for the

rest of the life of a cat, which requires as far as possible try to avoid this disease.

The main aim of the thesis is to evaluate the etiology, pathogenesis of diseases, diseases caused pathological changes and clinical symptoms, diagnostic methods, treatment and preventive measures of feline viral rhinotracheitis.

In most cases the disease is diagnosed based on a study, according to clinical signs and collected animal life and disease in medical history. It is also special analysis methods, such as the polymerase chain reaction

(PCR), virus isolation in cell culture of cats, immunofluorescence and enzyme-linked immunosorbent tests.

Specific methods for the determination was not carried out during this study.

During the investigation period, since 2013 September 1st. - 2015 31 August in small animal clinic and since 2014 September 1st. - 2015 August 31st. in cat shelter, data were collected and analyzed in order to assess the incidence of feline viral rhinotracheitis. It was evaluated certain factors on morbidity.

The investigation and analysis of the data obtained, that males had the disease 1.2 times more often than

females. Mostly sick cats up to 1 year (44.1%), of them, the highest incidence was among juveniles, ages 3-4

months (53.3%). Each age group of patients decreased with increasing age of the cat. The most common

diseases occurred in the spring (32%), in April – May months especially, winter morbidity decreased by half

(15%). Outside, derelict cats accounted for 47% ill. The lowest incidence was among pet cats that are not

coming out to the outside (15%),they are generally ill after contact with a wild cat. For all patients occurred

rhinitis (100%).Another common symptom was sneezing (80.9%),or cough (30.9%) (or both at the same time).

Frequently reported disease typical symptom – conjunctivitis (61.8%). Vaccinate cats concluded for 21% of

groups, and only 1 vaccinated cat died. It shows how effectiveuse of preventive measures.

7

SANTRUMPOS

SVNU – steroidiniai vaistai nuo uždegimo. KPG – kapiliarų prisipildymo greitis (laikas).

FHV - 1 – kačių herpes virusas 1 (feline herpesvirus 1).

ADCC - nuo antikūnų priklausomas ląstelinis citotoksiškumas (the antibody - dependent cellular cytotoxicity).

PGR - polimerazinė grandininė reakcija. FCV - kačių kalicivirusas (feline calicivirus). VN – viruso neutralizacija.

TK – timidinkinazė. v. m. – veiklioji medžiaga.

8

ĮVADAS

Pati dažniausia viršutinių kvėpavimo takų virusinė infekcija katėms yra kačių virusinis rinotracheitas. Tai, dažniausiai, savaime praeinanti infekcija, o klinikiniai požymiai daugumai kačių praeina per 1 – 2 savaites. Tačiau po pasveikimo, virusas lieka veido nervuose ir būna ten visą likusį katės gyvenimą, gyvūnas tampa latentiniu ligos nešiotoju. Todėl, katei nebūtina virusu užsikrėsti dar kartą, kad ji ir vėl susirgtų. Jis reaktyvuojasi po fiziologinės ar farmakologinės imunosupresijos, patyrus stresą (1,2).

Šiaurės Rytų Prancūzijos dalyje atliktų tyrimų duomenimis, kačių herpes viruso paplitimas tarp namus, šeimininkus turinčių kačių yra 53,88 proc., o tarp laukinių, nesocializuotų katinų siekia 67,66 proc. (3).

Prieš pradedant atlikti tyrimą, buvo atlikta apklausa prieglaudose, prašant nurodyti ar dažnai jiems tenka susidurti su šiuo susirgimu, kokiu sezonu jis aktualiausias, ar gyvūnai gydomi ir kokia būna gydymo baigtis, taip pat buvo klausiama kokių priemonių imamasi, kad sustabdyti (apriboti) viruso plitimą. Išanalizavus gautus atsakymus, galima daryti išvadas, kad su šiuo virusiniu susirgimu prieglaudose susiduriama dažnai. Vidutiniškai jose kasmet suserga apie 50 – 60 proc. katinų, iš jų 70 – 80 proc. yra maži kačiukai iki 6 – 12 mėn. Vyresni serga gerokai rečiau. Susirgimas gydomas pagal išgalias, o ligos baigtis kačiukams iki 2 mėn. dažniausiai būna letali. Vyresni kačiukai ir suaugę katinai nuo skirto gydymo pasveiksta. Susirgimui būdingas sezoniškumas. Visuose pateiktuose atsakymuose buvo nurodomas ankstyvas pavasaris ir ruduo. Keletas prieglaudų teigė su susirgimu susidurianti dažniau ir vasarą. Taikomos apsaugos priemonės – tai bandymas kiek įmanoma sumažinti gyvūnų koncentraciją patalpoje, sergančiųjų laikymas atskirai, patalpų dezinfekcija ir skiepijimas kompleksiniu kačių skiepu. Toks problemos aktualumas paskatino pasigilinti į šį susirgimą.

Darbo tikslas: įvertinti kačių infekcinio rinotracheito etiologiją, ligos patogenezę, sukeliamus

patologinius pokyčius bei klinikinius požymius, diagnostikos metodus, gydymą ir prevencines priemones.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti dažniausiai pasireiškiančius klinikinius požymius.

2. Įvertinti sezono įtaką ligos pasireiškimui.

3. Išanalizuoti amžiaus ir lyties įtaką ligos pasireiškimui.

4. Apibūdinti sergančių kačių gyvenimo sąlygas.

5. Išanalizuoti gydymo metodus.

9

1.

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Feline herpesvirus 1 viruso savybės ir ypatumai

Virusas priklauso Herpesviridae šeimai, Varicellovirus genčiai, Alphaherpesvirinae pošeimiui. Tankus centras (branduolys) apsuptas šviesios zonos kurią apriboja išorinė membrana (4). Glikoproteidinį – lipidinį apvalkalą (kapsidę) sudarančios dalelės yra simetriški kubo formos kapsomerai, kurių jame aptinkama apie 162 (4,5). FHV-1 yra tipiškas alfa herpes virusas, sudarytas iš DNR (4).

Kaip ir dauguma herpes virusų, FHV-1 yra palyginti silpnas išorinėje aplinkoje ir labai jautrus įprastoms dezinfekavimo priemonėms, neatsparus pH pokyčiams, taip pat jautrus eteriui ir chloroformui (4,5). Virusas gali išgyventi iki 18 valandų drėgnoje aplinkoje, o sausoje dar trumpiau (5).

Virusas yra labai specifiškas rūšiai, susirgimas pasireiškia naminėms katėms, bei kitiems katininių šeimos individams (4,5). Jo hemagliutinuojančios ir hemadsorbcinės savybės įrodytos su kačių eritrocitais. Hemagliutinacijos testas buvo išvystytas tam, kad būtų galima aptikti kačių herpes viruso antikūnius. Tyrėjai Jungtinėje karalystėje ir Europoje lygino kačių herpes viruso kamienus ir padarė išvadą, kad tik vienas serotipas yra egzistuojantis ir žinomas. Neutralizacijos testai neparodė jokio serologinio ryšio tarp FHV-1 ir infekcinio galvijų rinotracheito, pseudopasiutligės ir herpes simplex viruso (4).

Kačių infekcinio rinotracheito viruso biocheminių tyrinėjimų metu nustatyta, kad jį sudaro 23 virusiniai baltymai ir 6 glikoproteinai. Viruso replikacija ir citopatinis poveikis pastebimas kačių kilmės ląstelių kultūrose (pvz.: kačių inkstų). Citopatinio poveikio bruožas pasireiškia įterptinių kūnelių formavimusi ląstelių branduoliuose (4).

Virusas - labai artimai, genetiškai ir antigeniškai susijęs su šunų herpes virusu-1 ir ruonių phocine herpes virusu - 1. FHV - 1 turi mažai padermių. Daugelis izoliatų sukelia santykinai vienodas ligas, virusų padermės gali skirtis vienos nuo kitų didesniu ar mažesniu virulentiškumu. Antigeniškai, visos padermės priklauso vienam serotipui, o atlikus jų DNR baltymų restrikcinės fermentų analizės tyrimus (restrikcinė analizė - metodas, skirtas aptikti sekos skirtumus dviejuose genuose, hidrolizuojant DNR skirtingose vietose), galima daryti išvadas, jog išskyrus kelis mažus skirtumus, jos yra palyginti vienodos (5).

1.2.

Kačių virusinio rinotracheito atsiradimo priežastys ir sąlygos

Virusą, kuris turi Herpesvirus genties savybes, pirmą kartą izoliavo Crandell ir Maurer 1958 m. iš jauniklio kačiuko su kvėpavimo takų liga. Europoje šį virusą pirmą kartą izoliavo Burki 1963m. (4).

Kačių herpesvirusas - 1 (FHV-1) sukelia ūmų viršutinių kvėpavimo takų susirgimą, kuris dažniausiai pasireiškia katėms pirmaisiais jų gyvenimo metais (4).

10 Susirgimo rizikos veiksniai susiję su prastomis higienos sąlygomis, dideliu kačių skaičiumi veislyne,

namuose ir ypač lauke (6). Tai multifaktorinis susirgimas. Infekcinį kvėpavimo takų susirgimą sukelia kačių

tarpe paplitęs virusas: kačių Herpes virusas-1, (FHV-1, arba kačių rinotracheito virusas). Šis virusas platinamas su akių ir nosies išskyromis bei burnos sekretu. Ūmia ligos forma sergantis gyvūnas yra vienas iš pačių svarbiausių viruso šaltinių, tačiau jį gali platinti ir kliniškai sveikos katės, vadinamos viruso nešiotojomis (5).

Užkrėtimas vyksta ne tik per tiesioginį kačių kontaktavimą vienai su kita. Sekreto su virusu gali būti laikymo narvuose, ant maitinimo indų, valymo įrankių, ant žmonių batų, drabužių. Vis dėl to, dėl viruso savybės išgyventi tik trumpą laiką jam būnant už gyvo organizmo ribų, aplinka dažniausiai yra tik trumpalaikis infekcijos šaltinis. Infekcijos gali plisti aerozoliniu būdu, tačiau tai nėra pagrindinis platinimo būdas. Nustatyta, kad katės neplatina viruso oro lašeliniu būdu normaliai kvėpuodamos, tik čiaudėjimo metu iš kvėpavimo takų išsiskyrus makrolašeliams sukėlėjas gali paplisti 1 - 2 m spinduliu. Nepaisant vakcinacijos, nešiotojai yra plačiai paplitę populiacijoje ir tai yra pagrindinė priežastis kodėl ši infekcija taip sėkmingai platinama (5).

Po užsikrėtimo virusu, visi katinai lieka viruso nešiotojais, ir daugeliui iš jų liga atsinaujina (7). Gali pasitaikyti intermituojantys viruso reaktyvacijos epizodai, ypač praėjus stresinei būklei. Per šį reaktyvacijos laikotarpį, virusai vėl platinami su išskyromis iš nosies, akių ir burnos sekretu, taip užkrečiant kitas, sveikas kates. Epidemiologinė PGR teigiamų kačių reikšmė, kurios yra neigiamos standartinėse ląstelių kultūrose, nėra visiškai aiški, tačiau tikėtina, kad tokios katės platina mažiau virulentišką virusą (5).

Viruso reaktyvacija gali būti spontaniška, tačiau dažniau pasitaiko katėms patyrus stresą, pavyzdžiui pasikeitus gyvenamajai aplinkai (pvz.: kai naminei katei tenka gyventi lauke, ar lauko katei patekus į patalpą) ar dalyvaujant kačių parodose (5). Ši reaktyvacija nepasirodo iš karto po stresinės situacijos. Vėlavimo periodas –

11

1 pav. FHV – 1 nešiotojo epidemiologija. ( (5) šaltinis).

Kai kurioms nešiotojoms atsinaujinimas pasireiškia lengvais klinikiniais požymiais, kitoms ligos eiga būni sunki. Pogimdyvinis ir laktacijos stresas taip pat reaktyvuoja infekcijos pasireiškimą latentinėms nešiotojoms. Tuo tarpu kačiukų ligos plėtojimasis priklauso nuo motininių antikūnų kiekio jų organizmuose. Kai kada, kačiukai su mažu motininių antikūnų kiekiu, gali tapti subkliniškai infekuotais. Jie tampa latentiniais viruso nešiotojais, be jokių matomų klinikinių požymių. Šis mechanizmas yra idealus viruso plitimui, nes taip jis gali pereiti į sekančias kartas nedarydamas žalos savo šeimininkui (5). Kaip ir kai kurie kiti herpesvirusai, po pasveikimo jie patenka į sensorinių neuronų aksonus ir keliauja iki trišakio nervo ganglijaus, kur jis būna visą likusį katės gyvenimą (5,9).

1.3.

Ligos vystymosi mechanizmas

Tyrimai rodo, kad infekcija perduodama nuo katės kitai katei tiesioginio kontakto metu, galimas ir oro lašelinis plitimas. Didžioji dalis kačių yra viruso nešiotojai ir maždaug pusę jų virusą išskiria spontaniškai, dažniausiai streso metu arba po gydymo kortikosteroidais (4,8). Nešiotojai, yra vienas iš reikšmingiausių viruso šaltinių (4). Natūralus infekcijos patekimo kelias yra nosis, burna ir konjuktyva, o viruso replikacija pirmiausia vyksta akių ir kvėpavimo takų gleivinėje: konjuktyvoje, nosies pertvaros, kriauklių, nosiaryklės ir viršutinės trachėjos dalies gleivinėje, joje sukeliama epitelio paviršiaus erozija ir uždegimas (5,9).

Virusas gali būti aptiktas mėginyje paimtame iš burnos, ryklės ir nosies praėjus maždaug 24 valandoms po infekavimo. Kai kurioms katėms, sergant gali stipriai degeneruoti audiniai, o tai sukelia nuolatinę žalą

Imli, neimunizuota katė

perdavimas 2-6 dienų inkubacija Ūmus susirgimas Viruso platinimas dideliais jo kiekiais 2-3 savaitės Kliniškai sveikas. Neplatina. Latentinis periodas. Viruso platinimas 1-13 dienų +/- klinikiniai požymiai nešiotoja 4-11 dienų lag fazė Stresas ar gydymas gliukokortikoidais Nepastovus laiko tarpas

12 gleivinėje ir nosies kriauklėse. Gali išsivystyti chroniškas bakterinis rinitas, nosies kriauklių osteomielitas, sinusitas, konjuktyvitas. Trumpasnukės, grynaveislės katės, tokios kaip persai ar himalajų katės, turi padidintą riziką lėtinėms viršutinių kvėpavimo takų komplikacijoms išsivystyti, nors to priežastis dar nėra iki galo ištirta (5).

Tyrimas parodė, kad FHV – 1 turi didesnį polinkį plisti gilyn į gleivinę kvėpavimo takuose nei junginėje, o akių infekcijos metu, replikacija prasideda konjuktyvoje, o ne ragenoje. Ragenoje turi atsirasti pažeidimų, tada viruso replikacija galima ir joje. Herpes infekcijos nepasireiškimas sveikoje ragenoje galimas dėl keleto veiksnių. Pirmas iš jų, tai mucinas ant ragenos paviršiaus, kuris gali trukdyti prisijungti herpes virusui prie epitelio ląstelių. Antras, viruso replikacija gali būti susilpninta dėl praėjimo pro mukozinį sluoksnį, nes tai lemia glikoproteinų praradimą, kurie dalyvauja viruso replikacijoje (9).

Viruso replikacija yra panaši į daugelio kitų alfa herpes virusų: trumpas replikacijos ciklas, dažniausiai neuronuose išlieka visą infekuoto organizmo gyvenimą, turi siaurą šeimininkų diapazoną (10). Yra keletas kliūčių, trukdančių patogenams paplisti po organizmą. Vienas iš pagrindinių barjerų – tai pamatinė membrana esanti po epiteliu. Ankstesni tyrimai rodo, kad alfa herpes virusai joje replikuojasi truputį kitaip (9). Arklių herpes viruso 4 (EHV – 4) replikacija yra apribota iki viršutinių kvėpavimo takų epitelio ir pro pamatinę membraną neprasiskverbia (11). O žmogaus herpes simplex virusas (HSV – 1), kiaulių ir galvijų herpes virusai, prasiskverbia pro pamatinę membraną, pasiekia ir užkrečia imlias jungiamojo audinio ląsteles esančias po ja. Duomenys rodo, kad trachėjos gleivinėje FHV – 1 pamatinę membraną kerta efektyviau nei junginės (9).

1.4.

Patologijos, kurias sukelia Herpes virusas

Tipiškų vidubranduolinių įterptinių kūnelių gali pasitaikyti užkrėstuose audiniuose katėms kurios gaišo nuo labai ūmios infekcijos per 7 – 9 dienas (12).

Kačių infekciniam rinotracheitui charakteringi histologiniai pažeidimai apima nosies ertmės, ryklės, antryklio, tonzilių, gerklų ir trachėjos epitelio nekrozę ir židininę nekrozę konjuktyvoje (4,12). Taip pat galima aptikti sinusitą, kuris gali būti ir pirminės infekcijos pasėkmė, ir atsiradęs kaip pasėkmė dėl nosies kriauklių gleivinės nekrozės ir jų išsikraipymo (13).

Laringotrachėjinis pažeidimas būna nežymus, o pažeidimai plaučiuose labai reti, apsiribojantys ties bronchais ir bronchiolėmis (4). Sunkiais atvejais virusas gali įsiveržti į plaučius sukeldamas virusinės kilmės pneumoniją ir tikėtina, kad bus aptikta ir bakterinė pneumonija. Dažniausiai identifikuojama antrinės kilmės bakterinė infekcija yra Bordetella brochiseptica (13).

Liežuvio ir burnos išopėjimai pastebimi retai, išskyrus atvejus kai be FHV-1 infekcijos, gyvūnas sirgdavo ir kaliciviroze (4).

13 Dendritinis keratitas pasireiškia ir naujagimių, ir jaunų kačiukų, ir suaugusių kačių tarpe (4). Nors virusas geba pažeisti ir konjuktyvą, ir rageną, tačiau histologiniai pažeidimai daugiausiai vyrauja konjuktyvos mėginiuose (9).

Naminėms katėms ir gepardams aprašomi atvejai apie lėtinius odos išopėjimus, kurie susiję su FHV – 1 infekcija (13,14). Herpinis dermatitas pažeidžia nosies veidrodėlį ir odą snukio srityje (14). Histopatologinis pažeistos odos tyrimas parodė nekrozinius ir opinius pokyčius kurie histopatologiškai apibūdinami kaip eozinofilinis, opinis dermatitas su vidubranduoliniais įterptiniais kūneliais matomais epitelinio audinio ląstelėse (13,14). Juos tiriant, nustatytas eozinofilinis uždegimas. Kai kuriais atvejais pastebima ir neutrofilų infiltracija (13).

Kadangi virusas išlieka visą gyvūno gyvenimą jis yra aptinkamas pirmiausia trišakio nervo mazge, tačiau gali būti aptiktas ir kitose nervinėse struktūrose, tokiose kaip uoslės stormuo, regos nervas. Virusas randamas ir kitose, ne tokiose neutraliose struktūrose. Tai būtų ryklė ir jos limfiniai mazgai, tonzilės, ašarų ir seilių liaukos (14).

1.5.

Infekcinio rinotracheito klinikiniai požymiai

Liga dažniausiai išplinta viršutiniuose kvėpavimo takuose ir jai yra charakteringa staigi susirgimo

pradžia, trumpalaikis karščiavimas ir neutrofilinė leukocitozė (4). Virusas pasižymi tropizmu konjuktyvos,

ragenos ir viršutinių kvėpavimo takų epitelyje (15), (2 pav.).

2 pav. Viruso sukeltas konjuktyvitas ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, (nuotr. iš prieglaudos archyvo).

Po inkubacinio 24 - 48 valandų periodo, FHV-1 infekcija sukelia ūmų viršutinių kvėpavimo takų ir akių susirgimą naminėms katėms. Šiai virusinei infekcijai būdingi klinikiniai požymiai:

čiaudulys;

14

 nosies ir konjunktyvos gleivinės bei ragenos išopėjimas;

serozinės išskyros iš nosies;

 putota salivacija;

pasunkėjęs kvėpavimas arba dusulys;

 anoreksija;

 svorio netekimas;

 limfadenopatija;

karščiavimas (8,12,16); (3 pav.).

3 pav. Klinikinių požymių pasireiškimas, (nuotr. iš prieglaudos archyvo).

Keratitas dažnai pasireiškia žaizdomis ragenoje (12). Ragenos epitelyje atsiranda dendritinių pažeidimų.

Ūmios infekcijos metu pasireiškiantis konjuktyvitas būna bilateralinis, lydimas gausių serozinių arba mukopurulentinių išskyrų. Sunkiais atvejais konjuktyvos epitelis nekrozuoja ir gali pasitaikyti vokų junginės sąaugų su ragena ar akies obuolio jungine (Symblepharon) (15). Kartais gali pasitaikyti žaizdelių ant liežuvio. Paprastai tai baigiasi latentine ir lėtine infekcija (8). Žaizdos burnoje, pirminis virusinės kilmės plaučių uždegimas ar generalizuota ligos forma pasireiškia labai retai, tik jauniems arba imunosupresuotiems gyvūnams. Akių ir odos įvairių formų pažeidimai, kuriuos sukelia FVH – 1, yra vis labiau pripažįstami (17,18,19,20).

Virusui imliausi kačiukai yra iki 4 savaičių amžiaus, o stiprėjantis rinotracheitas ir su juo susijusi bronchopneumonija gali būti mirtini. Katėms vyresnėms nei 6 mėnesiai, FHV-1 dauguma atvejų sukelia lengvą arba subklinikinę infekciją. Kliniškai, ūmus susirgimas kurį sukelia Herpesvirus-1, gali būti panašus į tą kurį sukelia Calicivirus, todėl virusologiniai tyrimai yra labai naudingi norint identifikuoti kliniką sukėlusį virusą. Besilaukiančios katės gali abortuoti, nors nėra įrodyta, kad virusas prasiskverbia per placentą ir infekuoja vaisius. Virusas nebuvo aptiktas abortuotoje placentoje ar vaisiuose (12).

15

1.6.

Kačių virusinio rinotracheito diagnozavimo metodai

Diagnozė gali būti pagrįsta klinikiniais požymiais. Pavyzdžiui, burnos išopėjimas dažniausiai pasireiškia sergant FCV (feline calicivirus – kačių kalicivirusas), tuo tarpu žymus čiaudulys su kitais kvėpavimo takų ir konjuktyvos pakitimais gali būti FHV – 1 susirgimas (5).

Patvirtinti diagnozę galima atlikus viruso izoliaciją kačių ląstelių kultūrose, jei virusas gyvybingas (5,21). Jis gali būti sėkmingai izoliuotas tiek ūmaus karščiavimo stadijos metu, tiek vėlesnėse stadijose. Mėginys imamas steriliu tamponu iš ryklės, nosies ertmės ir konjuktyvos (4). Gauta medžiaga užsėjama į ląstelių kultūrą, gautą iš kačių organų ir stebima daugiau nei 4 dienas (4,21). Jei mėginys teigiamas, matomas citopatinis poveikis (pasireiškia įterptinių kūnelių formavimusi ląstelių branduoliuose) (4).

Be šio, viruso izoliavimo ląstelių kultūrose, galimas ir kitas tyrimas, tai nustatymas imunofermentiniu (angl.: ELISA) būdu arba atlikus polimerazės grandininę reakciją (PGR) (4,5).

Tiriant FHV – 1, PGR yra jautresnis tyrimas negu viruso izoliacija (5). Be to, šis tyrimas aptinka viruso DNR ir jam nėra būtinas gyvybingas virusas (21).

Serologinis tyrimas paprastai nebūna naudingas diagnozuojant FHV – 1 ar FCV infekciją, nes organizme būna susiformavę antikūnai po vakcinacijos (5).

Fluorescentinis antikūnų testas (angl.: IFA) atliekamas ant konjuktyvos arba ragenos audinio. Norint padidinti ląstelių skaičių, junginės ląstelių mėginį reikia paimti naudojant cytobrush techniką. Ragenos ląstelės gali būti surinktos naudojant Kimura mentelę arba bukąjį skalpelio rankenos galą. Mėginys perkeliamas ant švaraus objektinio stiklelio ir išdžiovinamas ore. Atliekant fluorescentinių antikūnų testą, naudojami antikūnai su prijungtu fluoresceinu, kurie aptinka FHV – 1 antigenus paimtame mėginyje (7).

1.7.

Gydymas, sergant virusiniu rinotracheitu

Nėra jokių vaistų, kurie būtų sukurti specialiai FHV – 1 gydymui, tačiau buvo patikrintas daugelio antivirusinių preparatų veiksmingumas prieš šį virusą. Didžiajai daliai sisteminių ir vietiškai administruotų antivirusinių vaistų, reikalingas užkrėstojo arba pačio viruso metabolizmas, tam kad vaistas pasiektų savo aktyviąją formą. Jie nėra patikimai ar nuspėjamai metabolizuojami kačių organizmo ar FHV - 1, todėl farmakokinetiniai tyrimai katėms ir veiksmingumo tyrimai in vitro yra privalomi. Vaisto stiprumą in vitro apibūdina koncentracija, kurioje viruso replikacija slopinama 50 proc. (22).

Antivirusiniai vaistai naudojami smulkiųjų gyvūnų medicinoje, veiksmingiausi prieš herpes virusus ir retrovirusus. Dauguma preparatų yra nukleozidų analogai (pencikloviras, acikloviras ir jų prekursoriai: valacikloviras ir famcikloviras). Nukleozidų analogai panašūs į šeimininko nukleozidus, kurių azoto bazės su prijungta cukraus molekule naudojami blokuojant viruso DNR arba RNR susidarymą. Latentinės infekcijos formai šie vaistai neefektyvūs, nes latentinio viruso replikacija būna sustabdyta. Prekursorius aktyvuoja herpes

16 viruso fermentą timidinkinazę (TK), kuris fosforilina juos į monofosfatinę formą. Šeimininko ląstelių fermentai toliau fosforilina vaistą į trifosfato formą, kurios koncentruojasi infekuotose ląstelėse ir trukdo viruso DNR replikacijai, slopindama virusinės DNR polimerazės fermentą (23).

Vietiškai antivirusiniai vaistai, gali būti naudojami ūmios FHV infekcijos akių gydymui (8). Vaistai, kurių veiklioji medžiaga acikloviras, naudojami žmonėms herpesvirusinei infekcijai gydyti, bet neduoda gero gydomojo efekto prieš FHV – 1 infekciją. Tačiau yra pasitaikę atvejų, kai opėjantis keratitas sukeltas kačių herpes viruso buvo pakankamai sėkmingai gydomas tokiais antivirusiniais vaistais (5). Peroralinis acikloviro panaudojimas katėms labai sudėtingas, nes reikalingos didelės dozės norint pasiekti reikiamą koncentraciją kraujo serume. Deja, didelės dozės katėms yra toksiškos, sukelia mieloidinio audinio funkcijų slopinimą, inkstų kanalėlių ir kepenų nekrozę be veiksmingo viruso replikacijos slopinimo (23).

Iš visų antivirusinių vaistų naudojamų gydant smulkius gyvūnus, pencikloviras ir famcikloviras parodė didžiausią perspektyvą. Pencikloviras ląstelėse būna didesnės koncentracijos ir ilgiau veikiantis negu acikloviras, o tai suteikia galimybę retesniam vaisto vartojimui. O famcikloviras yra gerai toleruojamas kai skiriamas peroraliai tokiomis dozėmis kurios sukelia atsaką (23).

Interferonai gali būti naudingi katėms sergančioms ūmia virusine kvėpavimo takų infekcija, bei esant akių pažeidimams dėl herpes viruso, bet įrodymų apie tokio gydymo sėkmingumą nėra daug (5).

Yra duomenų, atrinktų tiriant tiek in vitro, tiek in vivo, kad p/o duodamas lizinas yra naudingas katėms gydant ir ūmią, ir latentinę infekcijos formą (5).

Sergant virusine kvėpavimo takų infekcija, patartina naudoti plataus veikimo spektro antibiotikus, tam kad išvengti antrinės bakterinės infekcijos. Kietas tabletes katei ryti gali būti skausminga, todėl galima duoti sirupinius antibiotikus, arba naudoti injekcinius. Katės turi būti apžiūrimos pakartotinai po 4 – 5 dienų ir jei reikia, atlikti bakteriologinį tyrimą kartu su jų jautrumu antibiotikams (5).

Būtina gera slauga sergant kvėpavimo takų infekcijomis. Katė turi būti skatinama ėsti siūlant jai stipresnio skonio ir kvapo pašarą (5). Jei ėdimas gyvūnui skausmingas, reikėtų duoti skystesnio, minkštesnio, sutrinto pašaro, kartais gali prireikti jį pašildyti (5,8). Kai kuriais atvejais gali prireikti skysčių terapijos, o kai anoreksija yra užsitęsusi gali prireikti tubuso į skrandį, kad gyvūnas būtų šeriamas priverstinai (5). Gali būti naudojami ir nosies gleivinės paburkimą mažinantys vaistai (dekongestantai), ūmios eigos metu, arba mukolitikai (pvz.:

bromheksinas) esant lėtinei eigai, kurie praplečia ir padeda išvalyti kvėpavimo takus (5,8). Kvėpavimui

pagerinti galima naudoti ir paprastuosius garus arba nosies landas praplaunant fiziologiniu tirpalu (5). Po pasveikimo virusas gali reaktyvuotis, ypač kai nusilpsta šeimininko imunitetas (9).

17

1.8.

Imunitetas prieš kačių Herpes virusą

Imunitetas nuo FHV – 1 nustatomas viruso neutralizacijos (VN) serume metodu. Nors ląstelinis imunitetas nusako tikslesnę imuniteto būklę. Šiai herpes virusinei infekcijai pilnas imunitetas susidaro jau po pirmojo susirgimo, nors VN antikūnų titras būna jau ženkliai sumažėjęs, o kai kuriais atvejais net neaptinkamas (5). Nepilnas, tačiau žymus imunitetas vis dar išlieka ir po 5 mėnesių, o po 6 mėnesių ar daugiau, apsauga būna tik dalinė ir katėms nešiotojoms liga gali atsinaujinti ir plėtotis (4,5). Po bet kokio stiprumo ligos atsinaujinimo, VN antikūnų titras pakyla iki nedidelio lygio ir lieka stabilus nepriklausomai nuo infekcijos stiprumo (5).

Moksliniais tyrimais yra patvirtinta, kad pirminių antikūnų susidarymas po intranazalinės infekcijos (užkrėtimo) yra mažas, o kartais neutralizuojančių antikūnų nesusidaro. Užkrėtus aerozoliniu būdu 21 dienos kačiukus, nebuvo jokio klinikinio atsako ar viruso išskyrimo, tačiau kraujo serume antikūnų titras labai išaugo. Kai tokiu pačiu būdu buvo užkrečiami 150 dienų kačiukai, kraujo serume antikūnų kiekis buvo žymiai mažesnis, o gyvūnams pasireiškė nežymūs ligos požymiai, jie vidutiniškai 6 dienas išskyrė virusą. Atsparumas infekcijai vyresnėms katėms susijęs su antikūnų kiekiu kraujyje (5).

Visiškai imliems kačiukams, vyresniems nei 4 savaičių, susirgimas virusiniu rinotracheitu gali būti mirtinas, ypač kai dėl antrinės infekcijos išsivysto bronchopneumonija (24).

Pasveikimo mechanizmas išsiaiškintas atlikus tyrimą su ląstelių kultūromis. Įrodyta, kad infekuotos ląstelės gali būti sunaikinamos trimis būdais:

1. antikūnų ir komplemento sukeltos lizės; 2. tiesioginio limfocitų citotoksiškumo;

3. nuo antikūnų priklausomo ląstelinio citotoksiškumo (ADCC). Antikūnų ir komplemento sukelta lizė ir ADCC įvyksta praėjus 6 valandoms po infekavimo ir aptinka viduląstelinius virusus. O limfocitų citotoksiškumo mechanizmas įsijungia po 8 valandų, veikdamas prieš ekstraląstelinį viruso plitimą (4).

Motininiai antikūniai saugantys nuo FHV – 1 infekcijos, kačiukų organizme išlieka nuo 2 iki 10 savaičių (5).

1.9.

Prevencija ir kontrolė prieš Feline herpesvirus 1 virusą

1.9.1. Prevencija prieš Feline herpesvirus 1

Vakcinacija prieš šią infekciją prieinama jau netrumpą laikotarpį ir duoda gana gerų rezultatų kontroliuojant šią ligą. Kaip bebūtų, ši liga vis tiek lieka problema, ypač kai katės laikomos grupėmis ir kai kačiukų organizme sumažėja motininių antikūnų kiekis dar prieš vakcinaciją (5).

Yra trys tipai šiandien prieinamų vakcinų nuo FHV – 1 ir FCV:

1. genetiškai modifikuotų gyvų virusų vakcina kurią galima administruoti parenteraliu būdu;

18

3. inaktyvuotų virusų vakcina su adjuvantais administruojama parenteraliai.

Visi šie vakcinų tipai yra tinkami rutininei vakcinacijai. Skiepas sukuria apsaugą nuo ligos, tačiau neapsaugo nuo užkrato, t.y. gyvūnas gali užsikrėsti virusu, tačiau ligos požymiai jam nepasireikš arba pasireikš labai silpni (5).

Intranazalinė vakcina skatina geresnę apsaugą, bet dažnai sukelia ir švelnius klinikinius požymius, tokius kaip čiaudulys, ištakos iš akių arba nosies. Tačiau ji greičiau sukuria apsaugą (imunitetas susidaro po 2-4 d.) (5).

Inaktyvuotos adjuvantinės vakcinos su šiuolaikiniais adjuvantais yra pagrįstai veiksmingos. Tačiau šios medžiagos kartais gali sukelti vietinę arba sisteminę nepageidaujamą reakciją. Labai retai, vakcina gali būti susijusi su sarkoma išsivysčiusia injekcijos vietoje, ypač naudojant adjuvantus aliuminio pagrindu. Yra inaktyvuotų vakcinų kurias galima naudoti vaikingoms katėms, o vakcinacija nėštumo metu gali apsaugoti kačiukus, nes prasitęsia motininių atikūnų gavimas su pienu (5).

Modifikuotos gyvos vakcinos, tiek vienos, tiek kombinuotos su kačių kalicivirusu, yra gana saugios ir veiksmingos (4). Tačiau pilnas imunitetas susidaro ne visiems gyvūnams, o gyvybingo viruso vakcina ypač pavojinga per pirmus 3 mėnesius nuo pradinės vakcinacijos. Pastovus apsaugos lygis susidaro maždaug po metų. Imuniteto trukmė, panaudojus vieną, komerciškai prieinamą inaktyvuotą, kombinuotą (kačių panleukopenijos, herpes ir kaliciviruso) vakciną, yra ilgesnė nei 7 metai, tačiau pastovus antikūnų titras prieš visus tris virusus lieka apie 3 metus, o po to jis ima mažėti (25). Tyrimais nustatyta, kad inaktyvuotos vakcinos santykinis veiksmingumas po 7,5 metų nukrenta nuo 83 proc. iki 52 proc (5).

Rekomenduojama vakcinuoti kates sulaukusias 8-9 savaičių, po to reikalinga antra injekcija, gyvūnui sulaukus 12 savaičių. Pirmasis vakcinos stiprinimas atliekamas po metų. Kasmetinė vakcinacija turi būti atliekama rizikos grupėje esančioms katėms. Katėms priklausančioms mažos rizikos grupėje (pvz.: nuolat gyvenančių patalpoje), 3 metų intervalas tarp pakartotinų vakcinacijų yra pakankamas (8).

Šios vakcinos susilpnina/palengvina ligos klinikinius požymius, bet neužkerta kelio infekcijai (12). FHV-1 ir kačių kalicivirusas gali būti kombinuotoje vakcinoje ir kartu su inaktyvuotu kačių panleukopenijos virusu (4).

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad FHV-1 gali sukelti susirgimą žmonėms (4).

1.9.2. Kontrolė prieš Feline herpesvirus 1

Naminės katės. Jos turi būti reguliariai vakcinuojamos. Jei katės auginamos veislyne arba yra kitos aplinkybės kurios padidina riziką ligos atžvilgiu, vakcinacija turi būti atliekama kiekvienais metais. Pageidautina skiepyti inaktyvuota vakcina. Kiekviena katė kiek įmanoma daugiau turi būti saugoma nuo stresinių sąlygų ir socialinio kontakto (4).

19 Veislyno katės. Visos katės į veislyną patekti turėtų su metiniu skiepu ir tai turi įvykti iki vakcinacijos galiojimo datos pabaigos įrašo. Savininkai neturėtų pasikliauti vien tik galiojančia vakcinacija, nes kačių tarpe gali pasitaikyti slaptų nešiotojų (4).

Prieglaudose. Be rutininės vakcinacijos reikia laikytis ypatingai geros švaros ir higienos patalpose, turėti gerų higienos priemonių. Nauji gyvūnai turi būti karantinuojami ir izoliuojami nuo kitų maždaug 3 – 4 savaitėms. Tie gyvūnai kuriems pasirodė klinikiniai požymiai, turi būti laikomi atskirai (4).

Priimti tik vakcinuotas kates. Patalpoje kates laikyti atskiruose narvuose kurių pertvaros būtų vientisos ir kietos, nebent katės būtų iš vienos grupės ar tų pačių namų. Katės kurios yra žinomos nešiotojos arba tos kurios yra žinoma, jog sirgo kvėpavimo takų infekcijomis, laikyti atskirai ir maitinti paskutines. Užtikrinti, kad narvų paviršiai būtų lengvai valomi. Dezinfekuoti rankas po kiekvieno narvo sutvarkymo arba turėti gumines pirštines kiekvienam narvui, geriausia jei tai būtų vienkartinės pirštines. Turėti atskirus indus maitinimui bei atskiras kraiko dėžes. Kai katės narve nebelieka jį reikia dezinfekuoti, leisti išdžiūti ir geriausia palikti dviems dienoms tuščią prieš sekantį jo panaudojimą. Mažinti viruso koncentraciją aplinkoje užtikrinant gerą ventiliaciją, santykinį oro drėgnį ir optimalią aplinkos temperatūrą (4).

Tiriant komercinius definfektantus turinčius virucidinį poveikį, rasti 22 produktai, kurie yra efektyvūs prieš kačių rinotracheito virusą (4).

1.10. Dažniausiai katėms pasitaikančios antrinės infekcijos

1.10.1. Kalicivirozės pasireiškimo ypatumai

Greta rinotracheito virusinio susirgimo, dažnai pasitaiko ir kalicivirozė. FHV-1 paprastai sukelia sunkesnę ligos formą, negu FCV, bet pastaroji pasitaiko dažniau. Šis paplitimas gali būti susijęs su viruso antigeno įvairove ir dabartinių vakcinų nesugebėjimu vienodai gerai apsaugoti nuo visų FCV padermių (5).

Virusas platinamas per burnos sekretą, nosies ir akių išskyras. Dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto būdu. Pagrindiniai ligos požymiai – opos burnoje, viršutinių kvėpavimo takų uždegimas ir karščiavimas. Šį virusą galima išskirti iš beveik visų kačių, kurios serga lėtiniu stomatitu ar gingivitu. Suaugusioms katėms ši liga būna sunkesnės formos. Viruso platinimas daugumai kačių po pasveikimo yra ganėtinai ilgas, ≥30 dienų. Pagal viruso platinimo intensyvumą, gyvūnai skirstomi į tris grupes: aukšto, vidutinio ir žemo lygio platintojai (21).

Diagnozuoti kalicivirozę galima remiantis klinikiniais požymiais, izoliuojant virusą arba atlikus PGR tyrimą. Viruso RNR PGR būdu gali būti aptiktas konjuktyvos ir burnos tepinėliuose, kraujyje, odos skutmenose arba plaučių audinyje. Žemo lygio platintojui gali reikėti atlikti pakartotinius laboratorinius tyrimus (26). Kalicivirusas perauga kačių herpes virusą audinių kultūroje, tai reiškia, kad retai galima aptikti abu (FHV ir

20 FCV) virusus viename mėginyje. PGR yra tyrimas, kuriuo galima aptikti herpesvirusą, FCV teigiamuose mėginiuose (21).

Kalicivirozei gydyti tirtas ribovirinas, kuris buvo efektyvus tiriant ląstelių kultūrose, tačiau per daug toksiškas naudojimui in vivo (5). Taip pat gydymui reikalinga palaikomoji terapija (įskaitant skysčių terapiją) ir gera slauga. Pasireiškus anoreksijai, kates reikia šerti skaniu, minkštu ir kvapniu, šiltu pašaru. Gali būti naudojami mukolitiniai vaistai. Siekiant išvengti antrinės bakterinės infekcijos, naudojami plataus veikimo spektro antibiotikai. FCV aplinkoje gali išlikti apie 1 mėnesį ir yra atsparus daugeliui įprastų dezinfekavimo priemonių (26).

Rekomenduojami du skiepai nuo šios infekcijos. 9 ir 12 savaičių amžiaus, o pirmasis imuniteto sustiprinimas atliekamas po metų. Katėms, turinčioms didelę riziką užsikrėsti virusu, rekomenduojama trečia vakcinacija, kai gyvūnas būna 16 savaičių amžiaus. Pakartotina imunizacija turi būti atliekama kas 3 metus. Tačiau didelės rizikos grupėje esantys gyvūnai turi būti revakcinuojami kasmet (26).

1.10.2. Chlamidiozės pasireiškimo ypatumai

Chlamydophila felis irgi yra dažnai pasitaikantis antrinės infekcijos sukėlėjas, tačiau tai akių konjuktyvos

patogenas (5).Tai gramneigiama bakterija, kuri labai jautri aplinkai, būdama ne šeimininko organizme išgyvena

tik labai trumpą periodą (27,28). Patogenas dažniausiai perduodamas tiesioginio kontaktu būdu, nuo katės katei (28).

Rinotracheito, kartu su Chlamydophila infekcija, pagrindinis klinikinis požymis – nuolatinis konjuktyvitas. Chlamidiozė dažniausiai pasireiškia vienoje akyje ir progresuodama tampa bilateralinė. Pasireiškia ūmiu, seroziniu konjuktyvitu su stipria hiperemija, vokų spazmais ir diskomfortu akyse (27,28). Gali pasitaikyti laikinas karščiavimas ar apetito netekimas (27). C. felis infekciją reikia įtarti kai konjuktyvitas yra vyraujantis klinikinis požymis (5).

Diagnozuojama atlikus PGR testą iš konjuktyvos tepinėlio mėginio. Jei katė nevakcinuota, infekciją galima nustatyti serologiniu būdu ieškant antikūnų (27). Dažnai naudojama patogeno izoliacija (bakteriologinis tyrimas) ir imunofluorescencinis testas. Atliekamas ir ELISA tyrimas, jo metu nustatoma chlamidiozė , tačiau nėra sistemos skirtos specialiai C. felis infekcijai nustatyti (29).

Gydant, geriausias antibiotikų pasirinkimas – tetraciklinas. Galima naudoti ir doksicikliną, tačiau jį galima naudoti tik kartą per parą ir administruoti per oraliai 10mg/kg (27).

Vakcinacija reikalinga katėms, kurios turi didesnę riziką susirgti šia bakterine infekcija. Pirmasis skiepas paprastai būna kai katė sulaukia 8 – 10 savaičių amžiaus, jo pakartojimas atliekamas po 3 – 4 savaičių. Vėliau imunitetas stiprinamas kasmetiniu skiepu (27). Priklausomai nuo šalies, yra prieinamos inaktyvuotos su adjuvantu ir modifikuotos gyvos vakcinos (28).

21 Yra įrodymų, kad C. felis kartais gali sukelti keratokunjuktyvitą žmonėms (30).

1.10.3. Bordeteliozės pasireiškimo ypatumai

Bordetella bronchiseptica yra vienas iš pirminių patogenų sukeliant antrinį kvėpavimo takų susirgimą. Tai

aerobinė, gramneigiama bakterija, jautri daugeliui dezinfekavimo priemonių (5,31,32). Ji platinama su burnos sekretu ir nosies išskyromis. Mikroorganizmas kolonizuojasi šeimininko kvėpavimo takuose, virpamajame epitelyje (31). Tai zoonozinis kvėpavimo takų patogenas (33). Inkubacinis laikotarpis katėms trunka nuo 2 iki 6 dienų, o ligos trukmė dažniausiai būna 7 – 10 dienų (34).

Katėms, rodančioms klinikinius požymius būdingus bordeteliozei (karščiavimas, mieguistumas, anoreksija, kvėpavimo distresas), reikėtų atlikti diagnostinį įvertinimą. Reikia atlikti kraujo rodiklių morfologinį ir biocheminį tyrimą, šlapimo analizę, o krūtinės ląstos rentgeno tyrimas padėtų aptikti kitus sutrikimus plaučiuose. Atliktuose kraujo tyrimuose, katėms būdinga neutrofilija (34).

Liga dažniausiai nustatoma remiantis ligos istorija ir klinikiniais požymiais (34). Naudojant kitus būdus, diagnozuojant B. bronchiseptica infekciją, tepinėlis iš burnos, ryklės arba nosies talpinamas į specialią selektyvią transportavimo terpę turinčią anglies, tam, kad apsisaugoti nuo kitos kvėpavimo takų floros augimo (5). Vėliau daromas bakteriologinis arba PGR tyrimas (31).

Klinikiniai požymiai priklauso nuo ligos sunkumo. Nuo nestipraus karščiavimo su kosuliu, čiauduliu, pakitimais akyse, limfadenopatijos, sausų ar drėgnų karkalų, kurie girdimi auskultuojant, iki sunkios bronchopneumonijos, dispnėjos ir cianozės (31,34).

Tyrimai in vitro parodė, kad tetraciklinas ir ypač doksiciklinas (pusiau sintetinas tetraciklinas) yra geriausi pasirinkimai gydant antrinę bakterinę infekciją – bordeteliozę. Tačiau sisteminiai tetraciklinai kontraindikuotini vaikingoms katėms ir jauniems kačiukams kuriems dar tebesivysto nuolatiniai dantys. Ši problema potencialiai mažesnė naudojant doksicikliną. Tyrimuose in vitro geri rezultatai prieš B. bronciseptica gauti naudojant trimetoprimą – sulfametoksazolį ir enrofloksaciną. Eritromicino derivatai, tokie kaip azitromicinas ir klaritromicinas yra efektyvūs prieš kačių B. bronchiseptica bakterijas, kurios yra rezistentiškos anksčiau minėtiems antibiotikams (5).

22

2.

TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo atlikimo vieta, objektai

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2013 m. rugsėjo 1d., iki 2015 m. rugpjūčio 31d. Per šį laikotarpį duomenys buvo renkami Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Nuo 2014 m. rugsėjo 1d. į tyrimą buvo įtraukta ir benamių kačių prieglauda esanti Kaune. Tyrime dalyvavo 68 katės, kurioms buvo nustatytas virusinis rinotracheitas. Iš viso buvo ištirti 68 susirgimų atvejai, iš jų 30 atvejų nustatyta kačių prieglaudoje per 1 m. laikotarpį ir 38 atvejai veterinarijos klinikoje per 2 metus. Gauti duomenys buvo statistiškai apdorojami programa „Microsoft Office

Excel” (2007)( sudarinėjamos diagramos, dažnių lentelės, skaičiuojama moda, patikimumo koeficientas (p),

vidurkis su standartiniu nuokrypiu).

2.2. Metodai

Diagnozuojant virusinį kačių rinotracheitą, buvo remiamasi anamnezės ir klinikinio tyrimo duomenimis. Keletą kartų buvo atlikti pagalbiniai tyrimai: laboratoriniai kraujo ir bakteriologiniai tyrimai (4 pav.).

2.2.1. Tiramojo gyvūno anamnezė

Prieš atliekant klinikinį tyrimą, iš pradžių buvo renkama gyvūno gyvenimo anamnezė (anamnesis vitae): šeimininkai ar gyvūną atnešę asmenys turėjo pateikti informaciją (pagal galimybes) apie gyvūno amžių, veislę, lytį, jo laikymo sąlygas, bei vakcinaciją. Taip pat buvo renkama ir ligos anamnezė (anamnesis morbi) – šeimininkai ar tiesiog gyvūną pristatę asmenys patys turėjo papasakoti apie tai kokius negalavimus gyvūnas pajuto, vėliau buvo klausiama, prieš kiek laiko ir kokius ligos požymius jie pastebėjo, kaip šie požymiai keitėsi nuo pasireiškimo pradžios iki apsilankymo pas gydytoją, ar buvo/nebuvo gydomas SVNU prieš pasireiškiant ligos požymiams, ar neturėjo stresą galinčių sukelti situacijų arba kontakto su kitu, galimai sergančiu, katinu, ar tai pirmas toks susirgimas ar pasikartojantis. Vėliau, kiti duomenys apie ligos eigą, klinikinių požymių pokyčius, gydymui naudotus preparatus ar jų pakeitimą, antrines ar gretutines ligas, ligos baigtį buvo renkami gydymo eigoje, atsižvelgiant į sudaryto klausimyno klausimus.

Visų tiriamųjų gyvūnų anamnezė ir kiti tyrimui reikalingi duomenys buvo renkami pagal iš anksto sudarytą klausimyną (žr. 1 priedą).

2.2.2. Gyvūno klinikinis tyrimas

Po anamnezės surinkimo ir jos įvertinimo buvo atliekamas išsamus gyvūno klinikinis tyrimas (status

praesens). Tyrimo metu buvo vizualiai įvertinama gyvūno išvaizda (elgsena, įmitimas, kūno sudėjimas).

Įvertinama matomų gleivinių spalva (dantenų, konjuktyvos), drėgnumas, KPG, odos elastingumas pakeliant klostę nugaros srityje ir ją paleidžiant, apžiūrima ir įvertinama nosies ertmė, konjuktyvos ir burnos ertmė (ar nėra nebūdingo eksudato, žaizdų), tikrinamas gerklų, ir trachėjos jautrumas jas palpuojant, atliekama auskultacija plaučių plote bandant įvertinti ar apatiniuose kvėpavimo takuose nėra eksudato, taip pat

23 auskultuojama širdis, atliekama pilvo palpacija. Išmatuojama katės rektinė temperatūra. Katės klinikinis tyrimas buvo atliekamas kiekvienos apžiūros metu, stebint ar būklė gerėja ar ne.

2.2.3. Laboratoriniai kraujo tyrimai

14-likai kačių buvo atliktas morfologinis kraujo tyrimas. Tyrimai buvo atliekami LaserCyte Dx

Hematology Analyzer aparatu. Mėginys, morfologiniams tyrimams, buvo imamas laikantis aseptikos sąlygų iš

v. cephalica antebrachii. Buvo matuojami šie parametrai: RBC – eritrocitai, HCT – hematokritas, HGB –

hemoglobinas, MCV – vidutinis eritrocito dydis, MCH – vidutinis eritrocitų hemoglobinas, MCHC – hemoglobino ir hematokrito santykis, RDW – eritrocitų pasiskirstymas pagal dydį, RETIC – retikuliocitai, WBC – leukocitai, LYM – limfocitai, NEU – neutrofilai, LYM – limfocitai, MONO – monocitai, EOS – eozinofilai, BASO – bazofilai, PLT – trombocitai, MPV – vidutinis trombocitų tūris, PDW – trombocitų pasiskirstymo plotis, PCT – trombokritas.

2.2.4. Bakteriologinis tyrimas

Bakteriologinis tyrimas buvo atliekamas norint išsiaiškinti antrinės kilmės infekciją sukėlusį mikroorganizmą, bei jo jautrumą antibiotikams. Jis buvo atliekamas katės klinikinio tyrimo metu pastebėjus pablogėjimą (pūlingas konjuktyvitas, pūlingas rinitas). Iš viso buvo alikti 4 bakteriologiniai tyrimai. Mėginiai buvo imami steriliu vatos tamponu iš akių (1 mėginys) ir iš nosies ertmės (3 mėginiai), paimant ten susikaupusio eksudato. Tamponas dedamas į transportavimo terpę. Mikroorganizmai, sukėlę antrinę akių arba kvėpavimo takų infekciją, identifikuojami ir jautrumas antimikrobinėms medžiagoms nustatomas taikant diskų metodą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Mikrobiologijos ir virusologijos institute.

4 pav. Tyrimo eigos schema.

anamnezė, 68 katės. klinikinis tyrimas, 68 katės. paskirtas gydymas, 68 katės. surinkti duomenys apie ligos eigą ir baigtį, 68 katės. papildomi laboratori-niai tyrimai, 18 kačių. kraujo morfologinis tyrimas, 14 kačių. bakteriolo-ginis tyrimas, 4 katės.

24

3.

TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Lyties įtaka kačių sergamumui virusiniu rinotracheitu

Tyrimo metu, gyvūnai buvo skirstomi į dvi grupes pagal lytį: patinai ir patelės. Susirgimas buvo diagnozuotas 31 patelei ir 37 patinams (5 pav.).

5 pav. Skirtingos lyties kačių sergamumas virusiniu rinotracheitu.

3.2. Amžiaus įtaka kačių sergamumui virusiniu rinotracheitu

Kadangi tarp tirtųjų gyvūnų buvo didelė dalis benamių kačių, kurių tikslus amžius nebuvo žinomas, katinai buvo skirstomi į 5 grupes pagal amžių:

1 gr. – metų neturintys kačiukai (<1 m.);

2 gr. – katinai, kurių amžius nuo 1 metų iki 5 metų (1 – 5 m.); 3 gr. – katinai, kurių amžius nuo 5 metų iki 10 metų (5 – 10 m.); 4 gr. – katinai, kurių amžius nuo 10 metų iki 15 metų (10 – 15 m.); 5 gr. – katinai, kurių amžius nuo 15 metų iki 20 metų (15 – 20 m.).

Dažniausiai sirgo jauni kačiukai, neturintys 1 metų, 30 atvejų, (44,1 proc.). O iš jų, didžiausias sergamumas buvo tarp jauniklių, sulaukusių 3 – 4 mėn. amžiaus (16 atvejų). Mažiausias tiriamųjų skaičius buvo 5 grupėje, kurioje pasitaikė 1 pacientas su žinomu amžiumi, katinui buvo 17 m. (6 pav.). Dažniausiai pasitaikiusi reikšmė (moda): 4 mėn. Sergančiųjų amžiaus vidurkis 3,2 ± 0,46 m.

patelė

46%

patinas

25

6 pav. Skirtingo amžiaus kačių sergamumas virusiniu rinotracheitu.

Susisteminus turimus duomenis matyti, kad amžiaus grupėje iki 1 metų, susirgimas tarp patelių buvo 20 proc. didesnis negu tarp patinų (grupėje 30 katinų). Amžiaus grupėje 1 – 5 metų, patinai sirgo dažniau (12 katinų), nei patelės (7 katės). 5 – 10 metų grupėje sergamumas buvo nežymiai didesnis patelių tarpe (7 patelės, 6 patinai). Amžiaus grupėje 10 – 15 metų dažniau sirgo patinai (4 katinai), nei patelės (1 katė). Paskutinėje amžiaus grupėje buvo tik 1 patelė. Atlikus gautų duomenų analizę, buvo nustatyta, kad amžius neturi įtakos patinų ir patelių susirgimui kačių virusiniu rinotracheitu (p>0,05) (7 pav.).

7 pav.Skirtingo amžiaus patelių ir patinų sergamumas virusiniu rinotracheitu.

< 1 m. 44% 1 - 5 m. 28% 5 - 10 m. 19% 10 - 15 m. 7% 15 - 20 m. 2% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 120% <1 1 - 5 m. 5 - 10 m. 10 - 15 m. 15 - 20 m. patelės patinai Amžiaus grupės, m. Atvejai, %

26

3.3. Sezono įtaka ligos pasireiškimui

Didžiausias sergamumas pasireiškia pavasarį. Šiuo metų laiku užfiksuoti 22 susirgimo atvejai, tai yra 32 proc. visų atvejų. Antras pagal sergamumą sezonas – ruduo. Šiuo metų laiku sirgo 28 proc. visų tiriamųjų (19 atvejų). Mažiausias sergamumas žiemą, užfiksuota tik 10 susirgimo atvejų (tai yra 15 proc. tiriamųjų) (8 pav.).

8 pav. Kačių susirgimai virusiniu rinotracheitu skirtingais metų laikais.

Tiriant kiekvieną mėnesį atskirai, matoma, jog daugiausia sergančiųjų buvo balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais (po 9 atvejus). Mažiausias sergamumas užfiksuotas gruodžio mėnesį (tik 2 atvejai). (1 lentelė).

1 lentelė. Kačių susirgimai virusiniu rinotracheitu skirtingais metų mėnesiais.

Mėnesiai Susirgimo atvejų skaičius

Sausis 5 Vasaris 3 Kovas 4 Balandis 9 Gegužė 9 Birželis 9 Liepa 5 Rugpjūtis 3 Rugsėjis 8 Spalis 6 Lapkritis 5 Gruodis 2 0 5 10 15 20 25

žiema pavasaris vasara ruduo

Metų laikai (sezonai)

Susi rgi m o a tve jų ska iči us , vnt .

27

3.4. Gyvūno gyvenimo sąlygų įtaka ligos pasireiškimui

Tiriamieji pagal jų gyvenimo sąlygas buvo skirstomi į 4 grupes: 1 grupę sudarė nuolat lauke gyvenantys, bešeimininkiai katinai; 2 grupę prieglaudoje gyvenančios katės;

3 grupę naminiai, nuolat išeinantys į lauką katinai; 4 grupę namuose gyvenančios katės.

Tyrimo rezultatai rodo, kad didžiausias sergamumas yra tarp bešeimininkių, lauke gyvenančių katinų. Tyrimo metu šioje grupėje buvo nustatyti 32 susirgimų atvejai, tai sudaro beveik pusę visų tirtų gyvūnų

(47proc.). Mažiausias sergamumas buvo tarp naminių kačių, kurios į lauką nebuvo išleidžiamos. Į šią grupę buvo įtrauktos ir katės, kurias žmonės priglausdavo iš lauko, o katės namuose buvo gyvenusios bent 1 – 2 savaites. Šioje grupėje buvo 10 atvejų (15 proc. visų atvejų) (9 pav.).

9 pav. Kačių sergamumas virusiniu rinotracheitu atsižvelgiant į kačių gyvenimo sąlygas.

Iš gautų duomenų matyti, kad jauni katinai (nuo <1 metų iki 5 metų) dažniau serga gyvenantys lauke arba prieglaudoje, o vyresni (>10 metų) sergantys – naminiai katinai (50 proc. atvejų). Atlikus šių duomenų analizę buvo nustatyta, kad kačių gyvenimo sąlygos nuo amžiaus nepriklauso (p>0,05) (10 pav.).

0 5 10 15 20 25 30 35

laukinė katė prieglaudos katė namininė, išeinanti į lauką katė

namininė katė

Kačių gyvenimo sąlygos

Susi rgi m o a tve jų ska iči us , vnt .

28

10 pav. Kačių sergamumas virusiniu rinotracheitu atsižvelgiant į kačių gyvenimo sąlygas ir jų amžių.

3.5. Klinikinių požymių analizė sergant virusiniu rinotracheitu

Pagrindinis požymis, kuris pasireiškė visiems 68 tiriamiems gyvūnams buvo rinitas. Jis buvo dviejų tipų: serozinis ir pūlingas. Jei rinitas iš serozinio pereidavo į pūlingą, rezultatuose buvo fiksuojamas pūlingas rinitas.

Lentelėje pateikti duomenys apie skirtingo pobūdžio rinito pasireiškimą. Procesas iki pūlingo rinito progresuodavo 60 proc. tiriamųjų gyvūnų. (2 lentelė).

2 lentelė. Serozinio ir pūlingo rinito pasireiškimų skaičius tarp tiriamų kačių.

Rinito tipas Uždegimo atvejų skaičius

Serozinis rinitas 27

Pūlingas rinitas 41

Esant rinitui dažnai pasireikšdavo ir apsunkintas kvėpavimas, kuris buvo užfiksuotas 46 pacientams. Kvėpavimo neapsunkindavo tik švelnios formos serozinis rinitas.

Kitas dažnas požymis buvo čiaudulys/kosulys, arba ir čiaudulys, ir kosulys vienu metu (jei abu požymiai pasireikšdavo vienu metu, rezultatuose jie buvo pažymimi abu). Čiaudulys pasireiškė 55 katinams, o kosulys 21 katinui.

Konjuktyvitas pasireiškė 42 katinams. 50 proc. konjuktyvitų buvo pūlingi (21 atvejis). 38 katinams buvo

užfiksuotas karščiavimas. Rektinė temperatūra svyravo nuo 39,7o

C iki 40,4oC. Apčiuopos būdu buvo tiriami

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 <1 1 - 5 m. 5 - 10 m. 10 - 15 m. 15 - 20 m. laukinė katė prieglaudos katė namininė, išeinanti į lauką katė namininė katė Susi rgi m o a tve jų ska iči us , vnt . Amžiaus grupės, m.

29 pažandiniai limfiniai mazgai, bandant įvertinti ar jie nepadidėję, neskausmingi. Limfadenopatija pasireiškė 38 katinams (11 pav.).

11 pav. Įvairių klinikinių požymių pasireiškimas katėms, sergančioms virusiniu rinotracheitu.

3.6. Ligos baigtis ir vakcinacijos nuo kačių Herpes viruso efektyvumas

Iš 68 tirtų sirgusių gyvūnų, 14 kačių buvo vakcinuotos, tai sudarė 21 proc. visų atvejų. Likę katinai buvo nevakcinuoti (arba įtariami, kad nevakcinuoti, nes buvo benamiai katinai) (12 pav.).

12 pav. Vakcinacija, tarp tiriamųjų kačių. 0 10 20 30 40 50 60 70 80 nevakcinuoti 79% vakcinuoti 21% Klinikiniai požymiai A tvej ų ska ič ius, vnt .

30 Gaišo 7 katinai, tai sudaro 10 proc. visų tiriamųjų. Iš 14 vakcinuotų katinų, gaišo 1 katinas. Tai sudaro 7 proc. visų vakcinuotų katinų (13 pav.).

13 pav. Ligos baigtis katėms, sirgusioms virusiniu rinotracheitu.

Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad ligos baigtis priklauso nuo vakcinavimo intervencijos (p<0,05) (14 pav.).

14 pav. Kačių vakcinacijos nuo Herpes viruso įtaka ligos baigčiai.

pasveiko 90% gaišo 10% 0 10 20 30 40 50 60 vakcinuotas nevakcinuotas pasveiko nugaišo Vakcinacija A tvej ų ska ič ius, vnt .

31

3.7. Antrinės, gretutinės infekcijos pasitaikiusios katėms tyrimo metu

Tyrimo metu buvo atkreipiamas dėmesys į antrines infekcijas, kuriomis katinai susirgdavo nusilpus jų imuninei sistemai, bei į gretutines infekcijas, tokias kaip kalicivirozė. Dažniausiai buvo nustatoma kalicivirozė bei plaučių bakterinė infekcija (po 6 atvejus). Du tiriamieji sirgo ir kaliciviroze, ir bakterine plaučių infekcija. 1 katinas sirgo leukemija, tačiau susirgimas diagnozuotas prieš susergant rinotracheitu (15 pav.).

15 pav. Kačių antrinės ir gretutinės infekcijos, sergant virusiniu rinotracheitu.

3.8 Susirgimo priežastys

Bešeimininkės katės, laikoma jog užsikrečia viena nuo kitos, kadangi susirgimas tarp jų yra gana paplitęs. Taip pat ir naminiai katinai, kurie laisvai išeina į lauką ir turi galimybę kontaktuoti su kitomis, nevakcinuotomis katėmis. Buvo išsiaiškinta, kad 3 katės prieš šį susirgimą buvo gydomos steroidiniais vaistais. 5 turėjo kontaktą su virusiniu rinotracheitu sergančiu katinu. 4 jauniems kačiukams klinikiniai požymiai pasirodė praėjus kelioms dienoms po vakcinacijos. Didžiausią dalį sudarė stresiniai faktoriai, (3 lentelė). 0 1 2 3 4 5 6 7

leukemija įtariama kalicivirozė įtariama plaučių bakterinė infekcija

kalicivirozė plaučių bakterinė infekcija A tvej ų ska ič ius, vnt

32

3 lentelė. Anamnezės duomenys apie galimas susirgimo priežastis.

Galimos susirgimo priežastys: Atvejų skaičius

gydymas steroidiniais vaistais 3

kontaktas su katinu sergančiu rinotracheitu 5

susirgimas po vakcinacijos 4

stresiniai faktoriai* 10

* pasikeitė gyvūno gyvenamoji aplinka (iš lauko apgyvendintas namuose, neseniai įsigytas (pirktas turguje, paimtas iš kaimynų, prieglaudos), prieglaudoje katė perkelta iš vieno kambario į kitą).

3.9. Atliktų laboratorinių tyrimų duomenys

Buvo atlikti 4 bakteriologiniai tyrimai. 1 mėginys buvo imtas iš akių, 3 iš nosies sekreto. 3 mėginiuose išaugo Pasteurella spp. padermės bakterijos, o ketvirtame mėginyje išaugo Pasteurella spp. ir E.coli. Buvo atlikta 14 morfologinių kraujo tyrimų. Vienas iš aktualiausių rodiklių šiuo atveju buvo leukocitų kiekis, kurio sumažėjimas rodo virusinę infekciją. Visais atvejais buvo pastebima leukopenija.

3.10. Simptominio gydymo pritaikymas sergantiems katinams

Jokie antivirusiniai vaistai nebuvo naudojami. Gydymas buvo simptominis. Antibiotikų skyrimas orientuotas į antrinės infekcijos likvidavimą arba bandymą jos išvengti. Organizmui stiprinti parenteraliai buvo skiriama vitaminų. Yra prireikę ir intraveninių infuzijų.

Antibiotikai buvo pakeisti 14 tiriamų katinų (20,6 proc. visų tiriamųjų). Pirmo pasirinkimo antibiotikai buvo „Pharmasin“ (v.m. tilozinas), kuris buvo naudojamas 34 katinams (50 proc.) ir „Synulox“ (v.m. amoksicilinas su klavulano rūgštimi), naudotas 25 katinams (36,8 proc.). „Pharmasin“ keistas į kitą antibiotiką 7 katinams ( 20,6 proc. katinų, kuriems gydymas pradėtas šiuo antibiotiku), o „Synulox“ taip pat pakeistas 7 katinams (28 proc. katinų, kurie pradėti gydyti šiuo antibiotiku). Antibiotikų keitimas vyko po 7 – 10 dienų pirmo pasirinkimo antibiotikų kurso, matant, kad gyvūno būklė nesikeičia arba blogėja. Antro pasirinkimo antibiotikai buvo „Bimoxyl“ ir „Linco-spectin“. Keletui gyvūnų, pagal šeimininkų/laikytojų galimybes, buvo naudojami preparatai akims: tetraciklino tepalas akims ir „Maxitrol“ akių lašai.

33

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Didelė problema tarp benamių ir prieglaudoje esančių kačių yra viršutinių kvėpavimo takų ligos. Dažniausia šių ligų priežastis būna du sukėlėjai: FCV ir FHV – 1 kartu su kitais mikroorganizmais, tokiais kaip

Bordetella bronchiseptica, Chlamydophila felis, Mycoplasma spp. (35). Virusinis rinotracheitas yra gana

dažnas susirgimas. Tyrimuose, FHV – 1 nustatomas ~ 40 – 60 proc. individų iš tiriamosios grupės (36,37).

Šiame tyrime ligos paplitimas nėra žinomas, nes buvo tirti tik konkretūs ligos atvejai, o ne specialiai tam sudaryta gyvūnų grupė.

Tyrimo metu, surinkus ir išanalizavus duomenis, buvo nustatyta, kad patinai virusiniu rinotracheitu sirgo 1,2 karto dažniau negu patelės. Binns S. H., Dawson S. ir kt. tyrime buvo nustatyta, kad iš patinų FHV – 1 buvo izoliuotas dažniau negu iš patelių (38). Tačiau literatūroje lyties predispozicija nėra aprašoma.

Analizuojant ligos pasireiškimą sudarytose 5 amžiaus grupėse, didžiausias sergamumas buvo 1 grupėje, kurioje buvo jauni kačiukai, iki vienerių metų. Ją sudarė beveik pusę tirtų gyvūnų (44 proc.). Detaliau analizuojant nustatyta, kad šioje grupėje dažniausiai sirgo kačiukai, sulaukę 3 – 4 mėnesių amžiaus (53,3 proc. pirmosios grupės tiriamųjų). Kačių sulaukusių 10 – 20 metų, sergamumas nebuvo didelis, nes tokio amžiaus kačių apskritai yra mažiau.

Pasak Roger Maes, paprastai FHV – 1 ūmia forma, dažniausiai suserga jauni, nesubrendę kačiukai nuo 2 mėnesių amžiaus, nes iki tol jie yra saugomi pasyvaus imuniteto, trunkančio nuo 2 iki 10 savaičių, priklausomai nuo krekenų koncentracijos ir jų suvartoto kiekio (39). Tyrime, atliktame 2013 metais, kuriame 250 kačių buvo suskirstytos į 3 amžiaus grupes: jaunikliai (nuo 6 iki 12 mėn.), suaugę (1 – 7 metų), pagyvenę (>8 metai), FHV – 1 buvo aptiktas tik pirmojoje, jauniklių grupėje (40).

Metų laikas irgi turėjo įtakos susirgimų virusiniu rinotracheitu dažnumui. Didžiausias sergamumas pasireiškė pavasarį ir rudenį. Pavasarį, kai orai pradeda po truputį šilti (balandžio - gegužės mėn.), o rudenį orams vėstant (rugsėjo – spalio mėn). Per šiuos du sezonus buvo 60 proc. sergančiųjų. Pavasarį sirgo 32 proc. tirtų gyvūnų. Šiuo metų laiku, atvedami jaunikliai. Laukinės katės per katingumo ir laktacijos periodą nusilpsta, silpnėja ir jų imuninė sistema, virusas reaktyvuojasi, o katė turi glaudų kontaktą su jaunikliais. Rudenį buvo užfiksuoti 28 proc. susirgimų. Vėstant orams ir didėjant drėgmei, įvykstant peršalimams, vyksta imunosupresija, kuri sąlygoja susirgimą. Žiemą sergamumas mažiausias, galima daryti prielaidą, kad taip yra dėl to, jog tuo metu nebūna (arba būna mažai) jauniklių.

Gyvūno gyvenimo sąlygos taip pat turėjo reikšmės ligos pasireiškimui. Katės gyvenančios lauke, nevakcinuotos ir turinčios kontaktą su kitomis nevakcinuotomis katėmis, virusiniu rinotracheitu sirgo dažniausiai. Buvo 32 susirgimų atvejai, kai sirgo lauko katės (47 proc. tirtų gyvūnų). Mažiausiai sirgo tos,