LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS LSMU NEUROMOKLŲ INSTITUTAS OFTALMOLOGIJOS LABORATORIJA
Tomas Mickevičius
Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) genų
polimorfizmų sąsajos su hipofizės adenoma
Baigiamasis magistrinis darbas Medicina
Mokslinio darbo vadovė Dr. Loresa Kriaučiūnienė Konsultantė Dr. Alvita Vilkevičiūtė
1. TURINYS 1. TURINYS... 2 2. SANTRAUKA ... 4 3. SUMMARY ... 6 4. PADĖKA ... 8 5. INTERESŲ KONFLIKTAS... 8
6. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 8
7. SANTRUMPOS ... 9
8. SĄVOKOS ... 10
9. ĮVADAS ... 11
10. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...12
11. LITERATŪROS APŽVALGA ...13
11.1 Hipofizės adenomos paplitimas ...13
11.2 Hipofizės adenomos etiologija ir patogenezė...13
11.2.1 Genetiniai ir uždegiminiai hipofizės adenomos žymenys ...13
11.2.2 Hipofizės adenomos sąsajos su 1 ir 4 dauginės endokrininės neoplazijos sindromo tipu (MEN1, MEN4), Carney kompleksu (CNC) bei šeimine izoliuota hipofizės adenoma………...15
11.3 Hipofizės adenomos diagnostikos ypatumai magnetinio rezonanso tyrime ...16
11.4 TRIB1 ...16
11.5 Interleukinas 9 (IL-9) ...17
12. TYRIMO METODIKA IR METODAI ...18
12.1 Tyrimo organizavimas ...18
12.2 Radiologinė duomenų analizė ...18
12.3 Tyrimo dalyvių DNR išskyrimas ir koncentracijos nustatymas...19
12.4 TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų tyrimas ...19
12.5 Statistinė duomenų analizė ...20
13. REZULTATAI ... 21
13.1 Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) polimorfizmai ir jų genotipų dažnis pacientų, sergančių hipofizės adenoma, bei sveikų asmenų grupėse………...…...21
13.2 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su lytimi……...……23
13.3 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su hipofizės adenomos invazyvumu...26
13.4 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su hipofizės adenomos
aktyvumu...28
13.5 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su hipofizės adenomos recidyvais...30
14. REZULTATŲ APTARIMAS ...33
14.1 TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo analizė...33
14.2 IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo analizė...34
15. IŠVADOS ...35
2. SANTRAUKA Autorius: Tomas Mickevičius
Darbo pavadinimas: Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) genų polimorfizmų sąsajos su hipofizės adenoma.
Tyrimo tikslas: Įvertinti TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos pasireiškimu.
Tyrimo uždaviniai: 1) Nustatyti rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) polimorfizmų dažnį pacientų, sergančių hipofizės adenoma, ir sveikų asmenų grupėse; 2) Nustatyti rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmų sąsajas su lytimi pacientų, sergančių hipofizės adenoma, ir sveikų asmenų grupėse; 3) Nustatyti rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos invazyvumu; 4) Nustatyti rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos aktyvumu; 5) Nustatyti rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos atkryčiais; Tyrimo dalyviai ir metodai: Tyrime buvo ištirti 141 pacientai, sergantys hipofizės adenoma, ir 287 kontrolinės grupės asmenys. Naudojant specialius komercinius rinkinius, LSMU NI Oftalmologijos laboratorijoje iš tiriamųjų dalyvių periferinio kraujo leukocitų buvo išskirta DNR. Genotipavimas buvo atliktas naudojant realaus laiko polimerazės grandinės reakcijos metodą. Gauti duomenys statistiškai įvertinti, naudojant „IBM SPSS Statistics" programą.
Tyrimo rezultatai: Tyrimo metu nustatėme, jog rs1859430 polimorfizmo G/G (p=0,001) ir G/A genotipai (p=0,011) bei G alelis (p=<0,001) buvo dažnesni sveikiems vyrams nei moterims, o A alelis buvo dažnesnis sveikoms moterims nei vyrams (p=<0,001). Rs1859430 G alelis buvo dažnesnis hipofizės adenoma sergančioms nei sveikoms moterims, o A alelis – atvirkščiai (p=0,036). Rs1859430 G/G genotipas buvo dažnesnis pacientams, kuriems nebuvo diagnozuotas hipofizės adenomos recidyvas, nei tiriamiesiems, kuriems hipofizės adenoma buvo nustatyta pakartotinai (p=0,005). Rs1859430 A/A genotipas buvo dažnesnis pacientams, kuriems hipofizės adenomos recidyvas buvo diagnozuotas, negu tyrimo dalyviams, kuriems ji pakartotinai nebuvo nustatyta (p=0,007). Rs1859430 G alelis pasireiškė rečiau hipofizės adenomos atkryčių grupėje nei sveikiems asmenims, A alelis – atvirkščiai (p=0,004). Rs1859430 A alelis buvo retesnis be hipofizės adenomos atkryčių esančių pacientų grupėje nei kitoje – atkryčių - grupėje, o G alelis – atvirkščiai (p=0,001). Rs1859430 G/A genotipas (GS = 2,346; 95 % PI: 1,043 – 5,277; p = 0,039) ir A/A genotipas (GS = 6,167; 95 % PI: 1,684 – 22,587; p = 0,06), lyginant su G/G genotipu, hipofizės adenomos recidyvo galimybę didino. Rs1859430 G/A + A/A genotipai (GS = 0,721; 95 % PI: 1,260 – 5,872; p = 0,011), lyginant su G/G genotipu, hipofizės adenomos recidyvo galimybę taip pat didino. Rs1859430 geno A/A genotipas (GS = 4,262; 95 % PI: 1,249 – 14,540; p = 0,021) hipofizės adenomos recidyvo galimybę didino, lyginant su G/G + G/A genotipais. Rs1859430 A alelis taip pat didino hipofizės adenomos atkryčių galimybę, lyginant su G aleliu (GS = 2,435; 95 % PI:
1,359 – 4,365; p = 0,003). Rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmo dažnis, lyginant sveikus asmenis ir hipofizės adenoma sergančius pacientus, nesiskyrė (p >0,05). Šiame tyrime nenustatėme ir šių polimorfizmų sąsajų su hipofizės adenomos invazyvumu, aktyvumu (p>0,05). Rs6987702 neturėjo sąryšio su hipofizės adenomos atkryčiais (p > 0,05).
Tyrimo išvados: Atskiri rs1859430 G/A ir A/A genotipai, lyginant su G/G genotipu, gali didinti hipofizės adenomos atkryčius. To paties polimorfizmo G/A + A/A genotipai (lyginant su G/G genotipu), A/A genotipas (lyginant su G/G + G/A genotipais), A alelis (lyginant su G aleliu) taip pat gali didinti hipofizės adenomos atkryčius.
3. SUMMARY Author: Tomas Mickevičius
Title of research: Association between Rs6987702 (TRIB1), Rs1859430 (IL-9) and Rs2069870 (IL-9) Polymorphisms and Pituitary Adenoma.
Aim: To evaluate the association between polymorphisms in TRIB1 and IL-9 and the manifestation of pituitary adenoma.
Objectives: 1) To assess the frequency of rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) and rs2069870 (IL-9) in patients with pituitary adenoma and healthy subjects; 2) To evaluate the relationship between rs6987702 and rs1859430 and pituitary adenoma in the patients with pituitary adenoma and healthy individuals, based on their gender. 3) To assess the relationship between rs6987702 and rs1859430 and pituitary adenoma in patients with pituitary adenoma and healthy individuals, based on the invasiveness of pituitary adenoma; 4) To assess the relationship between rs6987702 and rs1859430 and pituitary adenoma in patients with pituitary adenoma and healthy individuals, based on the hormonal activity of pituitary adenoma; 5) To assess the relationship between rs6987702 and rs1859430 and pituitary adenoma in patients with pituitary adenoma and healthy individuals, based on the recurrence of pituitary adenoma.
Methods: This study included 141 patients with pituitary adenoma and 287 healthy controls. DNA of every study participant was collected from leukocytes in the LSMU NI Ophthalmology Laboratory by using special commercial kits. Samples were prepared prior to genotyping. Subsequently, genotyping was performed according to the real-time polymerase chain reaction method. The data was analyzed using the “IBM SPSS Statistics”.
Results: Our study showed that G/G (p = 0.001) and G/A genotypes (p = 0.011) and the G allele (p = <0.001) of rs1859430 were more common in healthy men than women and A allele was more common in healthy women than men (p = <0.001). G allele of rs1859430 was more common in women with pituitary adenoma than in healthy women, and A allele - vice versa (p = 0.036). G/G genotype of rs1859430 was more frequent in patients without the recurrence of pituitary adenoma than in those with recurrent pituitary adenoma (p = 0.005). The A/A genotype of rs1859430 was more common in patients, who had recurrent pituitary adenoma, than in study participants without recurrence of pituitary adenoma (p = 0.007). G allele of rs1859430 was less common in a group of patients, who had pituitary adenoma relapse, than in healthy individuals, A allele – vice versa (p = 0.004). A allele of rs1859430 was less frequent in another group of patients without the recurrence of pituitary adenoma than in another group of patients with confirmed recurrence of pituitary adenoma and G allele – vice versa (p = 0.001). G/A genotype (OR = 2.346; 95% CI: 1.043-5,277; p = 0.039) and A/A genotype (OR = 6.167; 95% CI: 1.684 - 22,587; p = 0.06) of rs1859430 increased the recurrence possibility of pituitary adenoma, compared to G/G genotype. G/A + A/A genotypes (OR = 0.721; 95% CI: 1.260-5.872; p = 0.011) of rs1859430 also
increased the recurrence possibility of pituitary adenoma, compared to G/G genotype. A/A genotype of rs1859430 (OR = 4.262; 95% CI: 1.249-14.540; p = 0.021) increased the possibility of the recurrence of pituitary adenoma, compared to the G/G + G/A genotypes. A allele of rs1859430 also increased the recurrence chance of pituitary adenoma, compared to G allele (OR = 2.435; 95% CI: 1.359 – 4.365; p = 0.003). No significant difference was observed in the frequency of rs6987702 ir rs1859430, while comparing healthy subjects and patients with pituitary adenoma (p >0.05). We did not detect any association between these polymorphisms and the invasiveness and activity of pituitary adenoma (p >0.05). Furthermore, no association was found between rs6987702 and the reccurance of pituitary adenoma
Conclusions: Individual G/A and A/A genotypes of rs1859430, compared to the G/G genotype, may increase the recurrence of pituitary adenoma. G/A + A/A genotypes (compared to G / G genotype), the A/A genotype (compared to G/G + G/A genotypes), the A allele (compared to G allele) of rs1859430 may also increase the recurrence possibility of pituitary adenoma.
4. PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo baigiamojo magistrinio darbo konsultantei dr. Alvitai Vilkevičiūtei, mokslinio darbo vadovei dr. Loresai Kriaučiūnienei ir LSMU NI Oftalmologijos laboratorijos vadovei doc. Rasai Liutkevičienei už išskirtinai nuoširdžią pagalbą ir palaikymą viso tyrimo rengimo metu.
5. INTERESŲ KONFLIKTAI
Autoriui interesų konflikto nebuvo.6. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Baigiamojo magistrinio darbo atlikimui gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (Nr. BE-2-47, išdavimo data 2016 m. gruodžio 14d.).
7. SANTRUMPOS
AKTH – adrenokortikotropinis hormonasAGDD – amžinė geltonosios dėmės degeneracija CNC – Carney kompleksas
CNS – centrinė nervų sistema DNR – deoksiribonukleorūgštis HA – hipofizės adenoma IL-9 – interleukinas 9 IL-17 – interleukinas 17
MEN1 - 1 tipo dauginės endokrininės neoplazijos sindromas MEN4 - 4 tipo dauginės endokrininės neoplazijos sindromas MYO5A – miozinas 5A
MMP – matrikso metalo proteinazė MMP-2 – matrikso metaloproteinazė 2 MMP-9 – matrikso metaloproteinazė 9 MRT – magnetinio rezonanso tyrimas NAD – nikotinamido adenino dinukleotidas
SIRT1 (angl. silent mating-type information regulation 2 homologue 1) – sirtuinas 1 TRIB1 – Tribbles 1
8. SĄVOKOS
Genas – DNR molekulės nukleotidų seka, koduojanti tam tikro baltymo aminorūgščių seką. Genotipas – chormosomose esanti iš tėvų paveldėta organizmo genų visuma.
Aleliai – skirtingi tam tikro geno variantai.
Geno polimorfizmas – tam tikroje geno sekoje esanti vieno nukleotid sekos variacija.
Hipofizė – maža belatakė vidaus sekrecijos liauka, glūdinti kaukolės pamato turkiabalnio ertmėje.
9. ĮVADAS
Posmegeninė liauka (hipofizė) – nedidelė endokrininė liauka, randama turkiabalnyje (sella
turcica). Ją sudaro priekinė skiltis (adenohipofizė) bei užpakalinė skiltis (neurohipofizė). Iš pakitusių
adenohipofizės ląstelių augantis gerybinis navikinis darinys yra vadinamas hipofizės adenoma [52]. Atsižvelgiant į hormoninį aktyvumą, hipofizės adenomos gali būti funkciškai neaktyvios (nesekretuojančios) ir aktyvios (sekretuojančios). Pastarosios yra nustatomos anksčiau dėl hormonų hipersekrecijos nulemto tam tikram hipofizės adenomos tipui specifinių klinikinių požymių atsiradimo. Funkciškai neaktyvios hipofizės adenomos dažniausiai nustatomos vėliau [74]. Jos gali peraugti arba užspausti turkiabalnio sritį supančias anatomines struktūras. Dažniausiai (87% atvejais) nustatomi simptomai, susiję su regos nervų kryžmės skaidulų kompresija [74]. Tai lemia regos aštrumo, kontrastinio jautrumo ir spalvinės juslės sutrikimus, specifinius pokyčius regėjimo lauke [17,75]. Rečiau (66% atvejais) pacientus vargina galvos skausmai [74].
Naujai diagnozuojamų hipofizės adenomos atvejų skaičius pasaulyje didėja. Remiantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) įsikūrusio centrinio smegenų auglių registro CBTRUS (angl.
Central Brain Tumor Registry of the United States) 2008 – 2012 m. duomenimis [76], gerybiniai
hipofizės augliai sudarė 15,5 % naujai nustatytų pirminių smegenų ir centrinės nervų sistemos auglių. To paties registro 2011 – 2015 m. duomenimis) [1], šis rodiklis pakilo 0.9% (iki 16.4 %).
Dėl sunkių klinikininių simptomų ir augančio hipofizės adenomos pasireiškimo, svarbu surasti kasdieninėje klinikinėje praktikoje lengvai nustatomą žymenį, kuris leistų tiksliai diagnozuoti bei gydyti hipofizės adenomą. Anksčiau atliktuose moksliniuose tyrimuose buvo nustatytos sąsajos tarp pakitimų TRIB1 ir IL-9 genų sekose ir tam tikrų onkologinių susirgimų. Iki šiol nėra atlikta tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama šių genų polimorfizmų sąsajos su hipofizės adenoma bei jos klinikine eiga. Manome, jog šio tyrimo rezultatai leis įvertinti TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos pasireiškimu ir klinikine jos eiga.
10. DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų sąsajas su hipofizės adenomos pasireiškimu ir klinikine jos eiga.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) polimorfizmų dažnį pacientų, sergančių HA, ir sveikų asmenų grupėse.
2. Nustatyti rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmų sąsajas su lytimi pacientų, sergančių HA, ir sveikų asmenų grupėse.
3. Nustatyti rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmų sąsajas su HA invazyvumu. 4. Nustatyti rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmų sąsajas su HA aktyvumu. 5. Nustatyti rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmų sąsajas su HA atkryčiais.
11. LITERATŪROS APŽVALGA
11.1 Hipofizės adenomos paplitimasHipofizės adenoma (HA) yra dažniausiai randamas navikinis procesas centrinėje nervų sistemoje (CNS) po meningiomos [1,2]. Lietuvos Nacionalinio vėžio instituto Vėžio kontrolės ir profilaktikos 2012 m. duomenimis 275 asmenims buvo diagnozuotas piktybinis CNS navikas, o 118 asmenims – gerybinis CNS navikas. Tikslus sergamumas HA Lietuvoje nėra žinomas [3]. Apibendrinus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) įsikūrusio centrinio smegenų auglių registro CBTRUS 2011 – 2015 m. duomenis, smegenų ir CNS navikai užima antrą vietą pagal dažnį 15 – 39 m. amžiaus grupėje, ir aštuntą vietą tarp vyresnių nei 40 m. asmenų. Naujų gerybinių hipofizės navikinių darinių atvejų dažnis JAV siekia 3,94 atvejus 100000 gyventojų ir sudaro 16.4 % visų pirminių smegenų ir CNS navikų [1]. Sergamumas HA Jungtinėje Karalystėje siekia 77,6 atvejus 100000 gyventojų [4]. Panašus sergamumas nustatytas Maltoje (75,7 atvejai 100000 gyventojų) [5], o Islandijoje [6], apibendrinus turimus duomenis nuo 1955 m. iki 2012 m., siekia 115,57 atvejus 100000 gyventojų. Argentinoje sergamumas HA yra mažesnis – 97,76 atvejai 100000 gyventojų [7], Šveicarijoje – 80,5 atvejai 100000 gyventojų [8], Belgijoje - 94 atvejai 100000 gyventojų [9]. Dažniausiai yra nustatomos prolaktinomos (45 – 66 %) [4,7,10,11], nefunkcionuojančios hipofizės adenomos (14 – 54 %) [4,7,10–12], rečiau - somatotropinomos (10,6 %) [10,11] ir AKTH sekretuojančios adenomos (1,8 %) [10,11]. Prolaktinomos dažniausiai nustatomos jaunesniems nei 60 m. asmenims, nefunkcionuojančios hipofizės adenomos – dažniausias gerybinis hipofizės navikas vyresniems nei 60 m. asmenims [4,13]. Vyrams ir vyresnio amžiaus asmenims yra būdingesnės makroadenomos, moterims ir jauno amžiaus pacientams – mikroadenomos [5,7,14].
11.2 Hipofizės adenomos etiologija ir patogenezė
Pastarąjį dešimtmetį tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse yra plačiai nagrinėjama HA kilmė. Tiriami ir nustatomi nauji genetiniai, imunologiniai, endokrininiai bei aplinkos veiksniai, galintys turėti sąsajų su HA atsiradimu.
11.2.1 Genetiniai ir uždegiminiai hipofizės adenomos žymenys
Plačiai nagrinėjamas HA ryšys su matrikso metaloproteinazėmis (MMP). Joms priklauso grupė endopeptidazių, kurios geba suskaidyti užląstelinio matrikso substratus [15]. Zlatkutė ir bendraautoriai [16] savo tyrime nustatė, jog MMP-2 geno 1G/1G genotipas gali lemti invazyvų HA augimą.
Glebauskienės ir bendraautorių [17] tyrime buvo nustatytas galimas ryšis tarp invazyvios HA formos ir MMP-9 (-1562 C/T) geno T/T genotipo. Taip pat buvo rasta padidėjusi neivazyvios HA formos tikimybė tarp MMP-2 (-1306 C/T) geno C/T genotipą turėjusių tiriamųjų.
SIRT1 genas koduoja nuo NAD (nikotinamido adenino dinukleotido) priklausomą deacetilazę Sirtruiną 1, kuris padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp ląstelių apoptozės ir išlikimo per Ku70-Bax kelią [18]. Fibroblastų augimo fauktoriaus receptorius 2 (FGFR2) yra svarbus ne tik invaziškam auglio augimui, tačiau nustatytas svarbus jo vaidmuo ir angiogenezėje [19]. Signalo perdavėjas ir transkripcijos veiksnys 3 (STAT3) yra siejamas su įviairiais procesais navikinėse ląstelėse: jų proliferacija, invazija bei angiogeneze [20–22]. Visai neseniai Lietuvoje buvo nustatyta, jog SIRT1 T/T + FGFR2 G/G + STAT3 G/G genotipų derinių variantas didina HA atsiradimo tikimybę [17].
NDRG (angl. N-myc downstream regulated gene) koduojami baltymai dalyvauja ląstelių proliferacijoje ir diferenciacijoje. Nustatyta, jog NDRG2 yra išskiriamas dendritinių ląstelių diferencicijos metu, o jo trūkumas yra siejamas su susilpnėjusia T ląstelių proliferacijos indukcija [23]. Vaitkienė ir bendraautoriai [24] atliko tyrimą, kurio metu LSMU Neurochirurgijos klinikoje tarp 2010 ir 2016 m. buvo surinkti pacientų, sergančių HA, klinikiniai duomenys bei paimta tiriamoji HA audinių medžiaga. Tyrimo metu 109 HA navikiniuose audiniuose buvo nustatinėjama NDRG2 promotoriaus metilinimo ir mRNR raiška. Nustatyta, kad prolaktinomoms yra būdinga padidėjusi NDRG2 raiška. Akromegalijos atvejais ji yra mažesnė, lyginant su kitų tipų hipofizės navikais.
Interleukiną-17 (IL-17) gamina ir išskiria Th17 limfocitai. IL-17 koncentracija padidėja lėtinių neinfekcinių ligų metu. Manoma, jog IL-17 skatina ir HA invaziškumą [25]. Glebauskienė ir bendraautoriai [17] nustatė, jog pacientų, kuriems buvo nustatyta HA, IL-17A koncentracija kraujo serume buvo didesnė, lyginant su sveikais asmenimis.
NM23 genas koduoja tumoro supresoriaus savybėmis pasižymintį 17-kDa nm23 baltymą . Eksperimentas su laboratorinėmis pelėmis parodė, jog į navikinių ląstelių DNR įterpus komplimentarią NM23 geno seką, yra stebimas reikšmingas navikinių procesų sulėtėjimas [26]. Takino ir bendraautoriai [27] nustatė, jog padidėjusi NM23 geno raiška gali būti siejama su neinvazyvia HA forma.
Miozinas 5A (MYO5A) yra baltymas, koduojamas 15 chromosomoje esančio MYO5A geno. Įvairių tyrimų metu nustatyta, jog MYO5A yra svarbus ląstelėse užtikrinant melanosomų, endosomų ir neurotransmiterių vakuolių transportą [28]. Galland ir bendraautoriai [29] atliko tyrimą, kurio metu HA buvo ištirtos imunohistochemiškai. Jo metu buvo nustatytas galimas ryšys tarp MYO5A ir invazinių HA.
RERG (angl. RAS-like, estrogen-regulated, growth inhibitor) priklauso GTP-azių RAS superšeimai. Nustatyta, jog įprastomis sąlygomis šis augimo faktorius slopina ląstelių proliferaciją ir navikinio darinio formavimąsi [30]. Chile ir bendraautoriai [31] nustatė, jog padidėjusi RERG geno raiška gali būti siejama su nefunkcionuojančiomis HA.
HIGD1B (angl. Hypoxia Inducible Domain Family Member 1B) geno koduojamas baltymas yra randamas tik navikinių ląstelių membranose, tačiau tiksli jo funkcija iki šiol nėra žinoma. Jiang ir bendraautoriai nustatė padidėjusią šio geno raišką ir įvairių HA metu [32].
Endocan yra glikoproteinas, koduojamas 5 chromosomoje esančio ESM1 geno. Jo gamyba ir sekrecija yra kontroliuojama kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus ir fibroblastų augimo faktoriaus. Endocan yra priskiriamas prie neovaskliarizacijos žymenų [33]. Strasser ir bendraautoriai [34] ištyrė šio glikoproteino raišką 18 nepakitusiose hipofizėse ir 109 HA audiniuose. Gauti rezultatai buvo palyginti su klinikiniais ir radiologiniais pacientų duomenimis. Šio tyrimo metu nustatyta, jog tik HA atveju hipofizės endotelinėse ląstelėse galima rasti Endocan.
NNAT genas, esantis 20 chromosomoje, koduoja proteolipidą neuronatin. Jis yra svarbus užtikrinant normalų nervų sistemos vystymąsi [35]. Revill ir bendraautoriai [36] ištyrę 21 HA mėginius nustatė stipriai susilpnėjusią ar pilnai išnykusią NNAT geno raišką.
MGMT genas koduoja O-6-metilguanino-DNA metiltransferazę, kuri yra svarbi DNR pažaidų ištaisymo mechanizmuose. Salehi ir bendraautoriai nustatė, jog sumažėjusi MGMT geno raiška gali būti siejama su agresyvia HA forma [37].
11.2.2 Hipofizės adenomos sąsajos su 1 ir 4 dauginės endokrininės neoplazijos sindromo tipu (MEN1, MEN4), Carney kompleksu (CNC) bei šeimine izoliuota hipofizės adenoma
1 dauginės neoplazijos sindromo tipas (MEN1) yra paveldimas autosominiu dominantiniu būdu. MEN1 atsiradimas yra siejamas su MEN1 geno, esančio 11 chromosomoje, mutacija [38]. Thakker ir bendraautoriai [39] savo tyrime apskaičiavo, jog net 30 %. MEN1 pacientų išsivysto HA. HA, kaip pirminė MEN1 sindromo išraiška, yra būdinga 15 – 20 % pacientų. Nustatyta, jog šio sindromo metu diagnozuojamos HA dažniausiai yra makroadenomos ir pasižymi agresyvesne eiga nei sporadinės HA [40].
4 dauginės neoplazijos sindromo tipas (MEN4) buvo išskirtas tuomet, kuomet buvo pastebėta, jog MEN1 būdinga klinikinė išraiška 5 -10 % atvejų gali atsirasti net ir nesant MEN1 geno mutacijai [41] . Tokiems pacientams yra dažnai nustatoma mutacija CDKN1B gene, dėl kurios navikinėse (tuo tarpu ir HA) ląstelėse sutrinka baltymo p27 gamyba [38].
Carney kompleksas (CNC) – tai retas, autosominiu dominantiniu būdu paveldimas sindromas [42] . 73 % atvejais CNC atsiranda dėl PRKAR1A gene įvykstančios inaktyvuojančios mutacijos [43]. Klinikinė CNC išraiška yra gana įvairi [44]. Boikos ir bendraautoriai [45] nustatė, jog HA yra būdingos 10 % CNC pacientų. Šiam sindromui dažniausiai yra būdingos augimo hormoną ir (ar) prolaktiną išskiriančios mikroadenomos [46].
Šeiminė izoliuota HA nustatoma tuomet, kai vienoje šeimoje yra nustatomi ne mažiau kaip 2 izoliuotos HA atvejai [47]. Šis sutrikimas yra siejamas su mutacija AIP gene [48]. Hernandez-Ramirez su bendraautoriais [49] nustatė, jog HA nustatomos 12 -30 % AIP geno mutacijos nešiotojų. 50 % atvejų tokios HA būna invazyvios, 80 % atvejų - prolaktiną ir (ar) augimo hormoną išskiriančios, 90 % atvejų – makroadenomos [50].
11.3 Hipofizės adenomos diagnostikos ypatumai magnetinio rezonanso tyrime
Magnetinis rezonanso tyrimas (MRT) yra pirmo pasirinkimo instrumentinis diagnostikos metodas HA vaizdinimui. MRT padeda nustatyti jokios klinikinės išraiškos neišprovokuojančias HA (dar vadinamos hipofizės incidentalomomis), iš kurių net 90 % atvejų nustatomi gerybiniai hipofizės navikiniai dariniai [51]. Priklausomai nuo tiriamosios populiacijos, jų paplitimas siekia 10 – 38 % [14]. MRT galima nustatyti tiek mikroadenomas, tiek makroadenomas. Mikroadenomomis yra vadinamos mažesnės nei 1 cm dydžio HA. MRT jos geriausiai aptinkamos T1, T2 bei FLAIR režimu [52]. Atlikus MRT, mikroprolaktinomos dažnai matomos kaip hipointensiniai (T1 režime) ar hiperintensiniai (T2 režime) apvalios ar ovalios formos dariniai priekinėje hipofizės dalyje. Augimo hormoną sekretuojančios mikroadenomos T2 režime matomos kaip hipointensiniai dariniai, lyginant su nepakitusiu hipofizės audiniu [53].
Makroadenomos - tai didesni nei 1 cm dydžio hipofizės navikiniai dariniai. MRT padeda įvertinti šių HA augimą ir jo santykį su aplinkinėmis anatominėmis struktūromis [52]. Imran ir bendraautoriai [54] nustatė, jog funkciškai neaktyvios HA daugeliu atveju auga supraseliariai (aukštyn nuo hipofizės srities), o prolaktinomoms būdingesnis infraseliarinis augimas (žemyn nuo hipofizės srities).
11.4 TRIB1
Tribbles-1 (TRIB1) yra baltymas, kurį koduoja TRIB1 genas, dažniausiai randamas ląstelės branduolyje. Šis baltymas priskiriamas pseudokinazėms, kurios susideda iš 3 skirtingų domenų: N- terminalinės PEST srities, pseudokinazinio domeno, C- termanalinės COP1 surišančios peptidinės srities. TRIB kinazės išsiskiria savo unikaliomis sekomis, esančiomis C – terminaliniame gale [55]. Tribbles-1 dažniausiai yra randamas mieloidinėse ląstelėse. Manoma, jog jis yra svarbus šių ląstelių viduląstelinio signalo perdavimui tokiu būdu kartu dalyvaudamas ląstelės ciklo, difereciacijos, metabolizmo ir proliferacijos valdyme [55,56].
Manoma, kad TRIB1 pasižymi onkogenams būdingomis savybėmis. Miyajima ir bendraautoriai [57] nustatė, jog TRIB1 slopina tumoro supresoriaus baltymo p53 veiklą, sutrikdydamas
jo prisijungimą prie ląstelės branduolio, ir tokiu būdu skatindamas nekontroliuojamą ląstelių proliferaciją. Pokyčiai, susiję su TRIB1 genu, yra siejami su piktybiniais procesais organizme.. Padidėjusi TRIB1 geno raiška yra siejama su krūties, kiaušidžių, skydliaukės vėžio etiologija [55] ir agresyvesne hepatoceliulinės karcinomos eiga - spartesne navikinių ląstelių proliferacija bei didesniu invaziškumu [58]. TRIB1 geno amplifikacija 8 chromosomoje yra siejama su ūmine mieloidine leukemija [56,59–61].
Duomenų apie taškinių TRIB1 geno mutacijų sąsajas su HA nėra.
11.5 Interleukinas 9 (IL-9)
IL-9 (anksčiau vadintas P40) – tai 14 kDa glikoproteinas, sudarytas iš 144 aminorūgščių peptidinės grandinės [62]. Žmogaus IL-9 koduojantis genas lokalizuotas 5q31-35 chromosomoje [63,64]. Ilgą laiką buvo manoma, jog IL-9 gali išskirti tik Th2 limfocitai, tačiau šiuo metu yra žinoma, jog jis gali būti gaminamas ir išskiriamas ir kitų ląstelių: Th1, Th17, Th9, Treg ląstelių [63].
Nustatyta, kad IL-9 produkciją stimuliuoja TGF-β, IL-4 ir IL-2, o slopina – IFNγ [62]. Žinoma, kad IL-9 plačiu veikimo poveikiu ir užima svarbią vietą įvairių autoimuninių bei uždegiminių ligų išsivystimo mechanizmuose [65–69]. IL-9, prisijungęs prie jam specifiško IL-9R receptoriaus, skatina Th17 vystymąsi, reguliuoja hematopoezę ir aktyvuoja megakariocitų pirmtakines ląsteles. Šis citokinas prisideda prie mastocitinių ląstelių augimo, jose skatina proteazių ir kitų uždegiminių mediatorių gamybą. Manoma, jog IL-9, paveikęs IL-13 išskiriančias hematopoetines ląsteles, netiesiogiai dalyvauja ir alergijos metu vykstančiame uždegiminiame procese [62].
Plačiai tyrinėjamas IL-9 vaidmuo onkologijoje. Nustatyta, kad IL-9 gali prisidėti prie navikinio darinio augimo kontrolės [64,70,71]. Šis citokinas aktyvuoja CCL20 gamybą, kuris į auglio židinį pritraukia CCR6+ dendritines ir CCR6+ CD8 ląsteles, kurios pasižymi navikines ląsteles naikinančiu poveikiu. Šis citokinas padidina citotoksinį mastocitinių ląstelių poveikį, prailgina dendritinių ląstelių veikimą [70,71]. Taip pat nustatyta, jog IL-9 geno rs740002 polimorfizmas gali būti siejamas su padidėjusia odos melanomos atsiradimo rizika [71].
Moksliniai tyrimai, kurių metu būtų nagrinėjamos IL-9 ir jo geno polimorfizmų sąsajos su HA, iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nebuvo atlikti.
12. TYRIMO METODIKA IR METODAI
12.1 Tyrimo organizavimasTyrimo pradžioje buvo atlikta teorinė nagrinėjamos problemos analizė. PubMed ir The Cohraine Library duomenų bazėse surinkta informacija apie hipofizės adenomos epidemiologiją, imunogenetinių veiksnių įtaką jos atsiradimui. Taip pat buvo apžvelgta informacija apie TRIB1 bei IL-9, analizuojami moksliniai darbai, kuriuose buvo nagrinėjamas jų vaidmuo onkologinių procesų metu. Vėliau buvo įvertinti laboratorijos techniniai ir genotipavimui reikalingų priemonių ištekliai, užsakomi reikalingi reagentai.
Tyrimo metu buvo suformuotos dvi grupės. Į tiriamąją imtį buvo įtraukti asmenys, kurie atitiko šiuos kriterijus: a) MRT tyrimu patvirtinta HA diagnozė; b) pacientas raštiškai sutiko dalyvauti tyrime; c) pacientai amžius tyrimo metu - 18 m. arba didesnis; c) pacientams nėra nustatytas kitos kilmės smegenų ar kitos lokalizacijos navikas. Į kontrolinę imtį buvo įtraukti asmenys, kurie atitiko šiuos kriterijus: 1) tyrimo dalyvio sveikatos būklė - gera; 2) asmuo raštiškai sutiko dalyvauti tyrime; 3) asmuo yra sulaukęs 18 metų; 4) tyrimo dalyviui nėra nustatytas kitos kilmės smegenų ar kitos lokalizacijos navikas.
Iš viso į baigiamojo magistrinio darbo tyrimą buvo įtraukti 428 dalyvių duomenys. Pacientų, sergančių HA, grupę sudarė 141 asmuo (54 vyrai ir 87 moterys). Kontrolinę grupę sudarė 287 asmenys (110 vyrų ir 177 moterys). Visiems tyrimo dalyviams buvo ištirti rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-(IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su hipofizės adenoma.
12.2 Radiologinė duomenų analizė
Visiems tyrime dalyvavusiems pacientams, kuriems buvo diagnozuota HA, buvo atliktas MRT tyrimas. Jo metu buvo taikomas standartinis hipofizės skenavimo protokolas. MRT tyrimo metu buvo atlikta T1W seka dviejose (vainikinėje ir šoninėje) plokštumose bei T2W/TSE seka vienoje (vainikinėje) plokštumoje. Po intraveninio kontrastavimo pacientams buvo pakartotinai atlikta T1W seka dviejose plokštumose. Retrospektyvinę pacientų, sergančių HA, MRT duomenų analizę atliko gydytoja radiologė S. Jakštienė. Siekiant pacientus suskirtyti į grupes pagal HA invazyvumą, buvo remiamasi Vilsono modifikuota Hardžio klasifikacija bei Knosp klasifikacija.
12.3 Tyrimo dalyvių DNR išskyrimas ir koncentracijos nustatymas
Visi baigiamojo magistrinio darbo tyriamieji darbai buvo atlikti LSMU NI Oftalmologijos laboratorijoje. DNR išskyrimui buvo panaudotas į vakuuminius mėgintuvėlius su EDTA (etilendiamintetraacetatu) surinktas pacientų, sergančių HA, ir sveikų, kontrolinę grupę sudarančių asmenų periferinis kraujas iš venos. Tyrime dalyvavusių asmenų genominė DNR buvo išskirta iš periferinio kraujo leukocitų. DNR koncentracija buvo išmatuota spektrofotometru.
12.4 TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų tyrimas
Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) polimorfizmų tyrimui buvo naudojamas TL-PGR (tikro laiko grandininės polimerazės reakcijos) metodas. LSMU NI Oftalmologijos laboratorijoje genotipavimas buvo atliktas TL-PGR gausintuvu, buvo naudojami genotipuoti skirti rinkiniai, pradmenys ir molekuliniai žibukai. DNR mėginiai buvo laikomi –20º C temperatūroje. Prieš atliekant TL-PGR, jie buvo atšildomi ir nucentrifuguojami. Kiekvienos reakcijos metu buvo naudojama 1 µl matricinės bandinių DNR ir 9 µl PGR reakcijos mišinio. TL-PGR atlikimo žingsniai nurodyti 1 paveiksle.
1 paveikslas. TL-PGR atlikimo metodas I • PGR mišinio supilstymui paruošiami 76 mėginiai
II • Į 0,1 tūrio mėgintuvėlius išpilstoma po 10 µl PGR mišinio III žingsnis
III
• Į 0,1 tūrio mėgintuvėlius (n=71) išpilstoma po 2 µl DNR • Į paskutinį šulinėlį įpilamas vanduo (neigiama kontrolė)
IV
• Paruošti mėgintuvėliai (n=72) sudedami į specialų diską • Ant specialaus disko uždedamas apsauginis žiedas
V • Genotipavimui pasirenkama ,,Alelių nustatymo“ programa
VI
• Genotipavimo pabaigoje nustatomi tyrimo dalyvių genotipai, atsižvelgiant į skirtingų detektorių fluorescencijos intensyvumo santykį
12.5 Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta, panaudojant SPSS statistinės programos paketo 24.0 versiją. Tiriamųjų grupių normaliojo pasiskirstymo nustatymui buvo naudojamas Kolmogorovo-Smirnovo ir Šapiro-Vilko testai. Dviejų nepriklausomų grupių skirtumams palyginti buvo taikytas Mano-Vitnio (angl. Mann-Whitney) testas. Remiantis Hardy – Weinberg ekvilibriumu
(http://www.oege.org/software/hwe-mr-calc.shtml) buvo vertinamas baigiamajame magistriniame
darbe nagrinėjamų TRIB1 ir IL-9 genų polimorfizmų pasiskirstymas pacientams, sergantiems HA, ir kontrolinėje grupėje. Tarpusavio priklausomybės tarp kategorinių (nominaliųjų) kintamųjų patikrinimui buvo taikytas Chi kvadrato ir Fischer vienpusis ir dvipusis kriterijus (nedidelių imčių atvejais). Sudarius paveldėjimo modelius, buvo atlikta dvinarė logistinė regresinė analizė. Remiantis jos duomenimis, buvo įvertintas HA pasireiškimo galimybių santykis (GS), kartu nurodant 95% pasikliautinąjį intervalą (PI). Taip pat buvo vertinamas Akaike informacinis kriterijus (angl. AIC). Tinkamiausią modelį nurodo mažiausia AIC vertė. Skirtumai vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai p reikšmė < 0,05.
13. REZULTATAI
Į tyrimą buvo įtraukti 428 asmenų duomenys. Nagrinėjant pasirinktų genų polimorfizmų dažnį, buvo suformuotos dvi tiriamųjų grupės. Vieną iš jų sudarė HA sergantys pacientai (n=141), kitą (kontrolinę) grupę sudarė 287 sveiki asmenys. Kiekvieno nagrinėjamo geno polimorfizmo atveju vyrų ir moterų santykis grupėse buvo vienodas. HA sergančiųjų grupėje vyrai sudarė 38,3 % (n=54), moterys – 61,7 % (n=87). Kontrolinėje grupėje vyrų ir moterų santykis nesiskyrė: vyrai sudarė 38,3 % (n=110), moterys – 61,7 % (n=177). Tiriamųjų grupes lyginant pagal amžių, statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta (p = 0,165). Tyrime dalyvavusių asmenų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Hipofizės adenoma sergančiųjų ir sveikų asmenų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių.
Charakteristika pacientai (%), HA sergantys n = 141 Kontrolinė grupė (%), n = 287 p reikšmė Vyrai, n (%) 54 (38,3) 110 (38,3) 1,0 Moterys, n (%) 87 (61,7) 177 (61,7) 1,0 Amžiaus mediana 53,0 52,0 0,165
HA – hipofizės adenoma; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05);
13.1 Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) polimorfizmai ir jų genotipų dažnis pacientų, sergančių HA, bei sveikų asmenų grupėse.
Tyrimo metu HA sergančiųjų pacientų grupėje buvo ištirti TRIB1 geno rs6987702, IL-9 geno rs1859430 ir rs2069870 polimorfizmai, kuriuos vėliau palyginome su kontrolinės grupės duomenimis.
TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo genotipų ir alelių dažniai atitiko Hardžio – Vainbergo
dėsnį tiek HA sergančiųjų pacientų, tiek sveikų asmenų grupėje (p > 0,05). Atsižvelgiant į genotipų ir alelių pasiskirstymą, statistiškai reišmingo skirtumo, lyginant tiriamasias grupes, nebuvo nustatyta (p = 0,135; χ2 = 4,009).
IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo genotipų ir alelių dažniai taip pat atitiko Hardžio – Vainbergo dėsnį tiek HA sergančiųjų pacientų, tiek sveikų asmenų grupėje (p > 0,05). Detaliau išanalizavus šį polimorfizmą, statistiškai reišmingas skirtumas, lyginant tiriamasias grupes, pagal genotipų ir alelių pasiskirstymą nebuvo nustatytas (p = 0,992; χ2 = 0,016).
Tyrimo metu buvo genotipuojamas ir IL-9 geno rs2069870 polimorfizmas, tačiau genotipų pasiskirstymas tiek pacientų, sergančių HA, tiek kontrolinėje grupėje neatitiko Hardžio – Vainbergo dėsnio (p < 0,05), todėl į tolimesnę statistinę analizę šis polimorfizmas nebuvo įtrauktas.
2 lentelė. Rs6987702 (TRIB1), rs1859430 (IL-9) ir rs2069870 (IL-9) genotipų dažnis sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse.
Genas Genotipas/ alelis
Dažnis Kontrolinė grupė, N (%) (n=287) p vertė HVE HA sergantys pacientai, N (%), (n=141) p vertė HVE p vertė TRIB1 Rs6987702 Genotipas T/T 150 (52,3) 0,302 73 (51,8) 0,107 0,135 T/C 110 (38,3) 62 (44,0) C/C 27 (9,4) 6 (4,3) Iš viso 287 (100) 141 (100) Alelis T 410 (71,4) 208 (73,8) 0,474 C 164 (28,6) 74 (26,2) IL-9 Rs1859430 Genotipas G/G 185 (64,5) 0,728 90 (63,8) 0,767 0,992 G/A 92 (32,1) 46 (32,6) A/A 10 (3,5) 5 (3,5) Iš viso 287 (100) 141 (100) Alelis G 462 (80,5) 226 (80,1) 0,905 A 112 (19,5) 56 (19,9) IL-9 Rs2069870 Genotipas A/A 184(64,1) <0,001 88(62,4) 0,006 0,731 A/G 103(35,9) 53(37,6) G/G 0 (0) 0 (0) Iš viso 287 (100) 141 (100) Alelis A 471 (82,1) 229 (81,2) 0,762 G 103 (17,9) 53 (18,8)
HA – hipofizės adenoma; IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); p vertė HVE – reikšmingumo lygmuo pagal Hardžio-Vainbergo dėsnį;
Tyrimo metu buvo atlikta gautų duomenų dvinarė logistinė regresinė analizė pacientams, sergantiems HA, ir sveikiems kontrolinės grupės asmenims. Rezultatai pateikti 3 ir 4 lentelėse. Išanalizavus TRIB1 geno rs6987702 ir IL-9 geno rs1859430 polimorfizmus, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp nagrinėjamų grupių nebuvo nustatyta.
3 lentelė. TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
TRIB1 Rs6987702 Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,158 (0,762 – 1,760) 0,457 (0,181 – 1,155) 0,492 0.098 542,162
Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,020 (0.681 – 1,527) 0,924 544,507 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,428 (0,172 – 1,062) 0,067 540,634 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 0,792 (0,526 – 1,192) 0,263 543,269 Adityvinis --- 0,889 (0,645 – 1,227) 0,474 544,001
p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
4 lentelė. IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
IL-9 Rs1859430 Kodominantinis G/G G/A A/A 1 1,028 (0,666 – 1,587) 1,028 (0,341 – 3,096) 0,902 0,961 546,500 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 1,028 (0,675 – 1,564) 0,898 544.500 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1 1,018 (0,341 – 3,038) 0,974 544,515 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 1,026 (0,667 – 1,579) 0,906 544,502 Adityvinis --- 1,023 (0,712 – 1,469) 0,904 544,502
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
13.2 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su lytimi
Lygindami TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo genotipų (T/T, T/C ir C/C) ir alelių pasiskirstymą sveikų ir HA sergančių vyrų grupėse, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatėme. Jo neradome palyginę ir tų pačių grupių moteris (5 lentelė).
5 lentelė. TRIB1 genotipų dažniai sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse, atsižvelgiant į lytį.
TRIB1 Rs6987702
Genotipas Vyrai p reikšmė Moterys p reikšmė
Kontrolinė grupė, N (%), (n=110) HA sergantys pacientai, N (%), (n=54) Kontrolinė grupė, N (%), (n=177) HA sergantys pacientai, N (%), (n=87) T/T 63 (57,3) 32 (59,3) 0,867 87 (49,2) 41 (47,1) 0,794 T/C 38 (34,5) 21 (38,9) 0,607 72 (40,7) 41 (47,1) 0,355 C/C 9 (8,2) 1 (1,9) 0,167 18 (10,2) 5 (5,7) 0,352 Alelis T 164 (75,5) 85 (78,7) 0,408 246 (69,5) 123 (70,7) 0,778 C 56 (24,5) 23 (21,3) 108 (30,5) 51 (29,3)
HA – hipofizės adenoma; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05);
Išanalizavę IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo genotipų (G/G, G/A ir A/A) ir alelių pasiskirstymą, radome statistiškai reikšmingą skirtumą kontrolinėje grupėje. Nustatėme, jog G/G genotipas buvo dažnesnis sveikiems vyrams nei moterims (atitinkamai 70,0% vs. 49,2%; p = 0,001), o G/A genotipas dažniau pasiskirstė sveikų moterų grupėje nei vyrų (40,7% vs. 25,5%; p = 0,011) (6 lentelė).
IL-9 G alelis sveikų vyrų grupėje, lyginant su sveikomis moterimis, buvo nustatomas dažniau
(82,7% vs. 69,5%; p = <0,001), o A alelis - rečiau (17,3% vs. 30,5%; p = <0,001).
Statistiškai reikšmingą skirtumą nustatėme palyginę ir sveikas moteris su HA sergančiomis pacientėmis. Tyrimas parodė, jog IL-9 G alelis dažniau buvo randamas moterims, kurioms buvo diagnozuotas gerybinis posmegeninės liaukos navikas (78% vs. 69,5%; p = 0,036). Sveikoms moterims statistiškai dažniau nustatėme A alelį (30,5% vs. 21,8%; p = 0,036) (6 lentelė).
6 lentelė. IL-9 genotipų dažniai sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse, atsižvelgiant į lytį.
IL-9 Rs1859430
Genotipas Vyrai p reikšmė Moterys p reikšmė
Kontrolinė grupė, N (%), (n=110) HA sergantys pacientai, N (%), (n=54) Kontrolinė grupė, N (%), (n=177) HA sergantys pacientai, N (%), (n=87) G/G 77(70,0)1 38(70,4) 1,0 87(49,2)1 52(59,8) 0,117 G/A 28(25,5)2 14(29,5) 1,0 72(40,7)2 32(36,8) 0,593 A/A 5(4,5) 2(3,7) 1,0 18(10,2) 3(3,4) 0,088 Alelis G 182 (82,7)3 90 (83,3) 0,891 246 (69,5)3 136 (78,2) 0,036 A 38 (17,3)3 18 (16,7) 108 (30,5)3 38 (21,8)
HA – hipofizės adenoma; IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); );1p = 0,001; 2p = 0,011; 3p = <0,001;
Tyrimo metu taip pat atlikome gautų duomenų dvinarę logistinę regresinę analizę, atsižvelgaiant į tiriamųjų lytį. Išanalizavus TRIB1 geno rs6987702 ir IL-9 geno Rs1859430 polimorfizmus, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatėme. Rezultatai pateikti 7 ir 8 lentelėse.
7 lentelė. TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir lytimi
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
TRIB1 Rs6987702 Vyrai Kodominantinis T/T T/C 1 1,088 (0,550 – 2,152) 0,808 208,719
C/C 0,219 (0,027 – 1,803) 0,158 Dominantinis T/T T/C + C/C 0,922 (0,476 – 1,785) 1 0,809 209,781 Recesyvinis T/T + T/C C/C 0,212 (0,026 – 1,716) 1 0,146 206,778 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,206 (0,615 – 2,365) 0,586 209,545 Adityvinis --- 0,795 (0,459 – 1,376) 0,413 209,155 Moterys Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,208 (0,709 – 2,061) 0,589 (0,205 – 1,698) 0,487 0,328 336,661 Dominantinis T/T T/C + C/C 1,085 (0,649 – 1,813) 1 0,757 336,580 Recesyvinis T/T + T/C C/C 0,539 (0,193 – 1,503) 1 0,237 335,144 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,300 (0,775 – 2,179) 0,320 335,689 Adityvinis --- 0,944 (0,632 – 1,408) 0,776 336,595
p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
8 lentelė. IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir lytimi
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
IL-9 Rs1859430 Vyrai Kodominantinis G/G G/A A/A 1 1,013 (0,479 – 2,145) 0,807 (0,150 – 4,372) 0,973 0,807 211,775 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 0,982 (0,482 – 2,003) 0,961 209,838 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1 0,808 (0,152 – 4,304) 0,802 209,776 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 1,025 (0,487 – 2,158) 0,948 209,836 Adityvinis --- 0,961 (0,534 – 1,731) 0,896 209,823 Moterys Kodominantinis G/G G/A A/A 1 1,038 (0,606 – 1,779) 1,246 (0,287 – 5,415) 0,891 0,796 338,582 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 1,054 (0,624 – 1,780) 0,845 336,638 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1,229 (0,287 – 5,263) 1 0,782 336,601 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1,027 (0,603 – 1,750) 1 0,921 336,666 Adityvinis --- 1,063 (0,669 – 1,688) 0,796 336,609
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
13.3 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su HA invazyvumu Išnagrinėjus TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, nei sveikų asmenų, nei pacientų, kuriems nustatyta neinvazyvi ar invazyvi HA, grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatėme. Išanalizavus IL-9 geno Rs1859430 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, statistiškai reikšmingo skirtumo, lyginant tas pačias tiriamųjų grupes, taip pat neradome (9 lentelė).
9 lentelė. TRIB1 ir IL-9 genotipų dažniai sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse, atsižvelgiant į hipofizės adenomos invazyvumą.
Genas Genotipas/ alelis Dažnis (%) Neinvazyvios HA grupė, N (%), (n=58) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė Invazyvios HA grupė, N (%), (n=83) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė TRIB1 Rs6987702 Genotipas T/T 30 (51,7) 150 (52,3) 1,0 43 (51,8) 150 (52,3) 1,0 T/C 27 (46,6) 110 (38,3) 0,244 35 (42,2) 110 (38,3) 0,527 C/C 1 (1,7) 27 (9,4) 0,062 5 (6) 27 (9,4) 0,385 Alelis T 87 (75) 410 (71,4) 0,434 121 (72,9) 410 (71,4) 0,712 C 29 (25) 164 (28,6) 45 (27,1) 164 (28,6) IL-9 Rs1859430 Genotipas G/G 38 (65,5) 185 (64,5) 1,0 52 (62,7) 185 (64,5) 0,796 G/A 18 (31) 92 (32,1) 1,0 28 (33,7) 92 (32,1) 0,791 A/A 2 (3,4) 10 (3,5) 1,0 3 (3,6) 10 (3,5) 1,0 Alelis G 94 (81) 462 (80,5) 0,892 132 (79,5) 462 (80,5) 0,782 A 22 (19) 112 (19,5) 34 (20,5) 112 (19,5)
HA – hipofizės adenoma; IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05);
Atsižvelgiant į HA invazyvumą, atlikome gautų duomenų dvinarę logistinę regresinę analizę, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatėme nei vieno nagrinėjamo geno polimorfizmo atveju. Rezultatai pateikti 10 ir 11 lentelėse.
10 lentelė. TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir jos invazyvumu
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
TRIB1 Rs6987702 Neinvazyvi Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,227 (0,690 – 2,181) 0,185 (0,024 – 1,416) 0,485 0,104 310,824 Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,022 (0,581 – 1,797) 0,940 314,486 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,169 (0,022 – 1,269) 0,084 309,310 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,401 (0,794 – 2,474) 0,244 313,146 Adityvinis --- 0,835 (0,530 – 1,317) 0,438 313,878 Invazyvi Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,110 (0,667 – 1,848) 0,646 (0,235 – 1,778) 0,688 0,398 396,77 Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,019 (0,625 – 1,661) 0,941 395,916 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,617 (0,230 – 1,657) 0,338 394,916 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,173 (0,714 – 1,927) 0,528 395,526 Adityvinis --- 0,932 (0,637 – 1,364) 0,717 395,789
p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
11 lentelė. IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir jos invazyvumu
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
IL-9 Rs1859430 Neinvazyvi Kodominantinis G/G G/A A/A 1 0,953 (0,515 – 1,760) 0,974 (0,205 – 4,623) 0,877 0,973 316,467 Dominantinis G/G G/A + A/A 0,955 (0,528 – 1,727) 1 0,878 314,468 Recesyvinis G/G + G/A A/A 0,989 (0,211 – 4,638) 1 0,989 314,491 Overdominantinis G/G + A/A G/A 0,954 (0,519 – 1,754) 1 0,879 314,468 Adityvinis --- 0,965 (0,578 – 1,611) 0,891 314,473 Invazyvi Kodominantinis G/G G/A A/A 1 1,083 (0,642 – 1,827) 1,067 (0,283 – 4,021) 0,766 0,923 397,830 Dominantinis G/G G/A + A/A 1,081 (0,652 – 1,794) 1 0,762 395,831 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1,039 (0,279 – 3,865) 1 0,955 395,919
Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 1,079 (0,643 – 1,812) 0,774 395,839 Adityvinis --- 1,064 (0,689 – 1,644) 0,780 395,844
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
13.4 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su HA aktyvumu Išnagrinėjus TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, sveikų asmenų ir pacientų, kuriems buvo nustatyta aktyvi ar neaktyvi HA, grupėse statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nenustatėme. Išanalizavus IL-9 geno Rs1859430 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, statistiškai reikšmingo skirtumo, lyginant tas pačias tiriamųjų grupes, taip pat neradome. Detalūs rezultatai pateikti 12 lentelėje.
12 lentelė. TRIB1 ir IL-9 genotipų dažniai sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse, atsižvelgiant į hipofizės adenomos aktyvumą.
Genas Genotipas/ alelis Dažnis (%) Neaktyvios HA grupė, N (%), (n=62) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė Aktyvios HA grupė, N (%), (n=79) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė TRIB1 Rs6987702 Genotipas T/T 32 (51,6) 150 (52,3) 1,0 41 (51,9) 150 (52,3) 1,0 T/C 27 (43,5) 110 (38,3) 0,475 35 (44,3) 110 (38,3) 0,925 C/C 3 (4,8) 27 (9,4) 0,322 3 (3,8) 27 (9,4) 0,364 Alelis T 91 (73,4) 410 (71,4) 0,660 117 (74,1) 410 (71,4) 0,516 C 33 (26,6) 164 (28,6) 41 (25,9) 164 (28,6) IL-9 Rs1859430 Genotipas G/G 42 (67,7) 185 (64,5) 0,662 48 (60,8) 185 (64,5) 0,598 G/A 17 (27,4) 92 (32,1) 0,547 29 (36,7) 92 (32,1) 0,5 A/A 3 (4,8) 10 (3,5) 0,709 2 (2,5) 10 (3,5) 1,0 Alelis G 101 (81,5) 462 (80,5) 0,805 125 (79,1) 462 (80,5) 0,701 A 23 (18,5) 112 (19,5) 33 (20,9) 112 (19,5)
HA – hipofizės adenoma; IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05);
Atsižvelgiant į HA aktyvumą, atlikome gautų duomenų dvinarę logistinę regresinę analizę, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatėme nei vieno nagrinėjamo geno polimorfizmo atveju. Rezultatai pateikti 13 ir 14 lentelėse.
13 lentelė. TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir jos aktyvumu
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
TRIB1 Rs6987702 Neaktyvi Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,151 (0,652 – 2,031) 0,521 (0,149 – 1,822) 0,629 0,307 328,760 Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,026 (0,593 – 1,778) 0,926 328,524 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,490 (0,144 – 1,668) 0,254 326,993 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,241 (0,712 – 2,164) 0,446 327,955 Adityvinis --- 0,909 (0,591 – 1,399) 0,665 328,344 Aktyvi Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,164 (0,696 – 1,946) 0,407 (0,117 – 1,407) 0,562 0,155 382,443 Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,015 (0,616 – 1,670) 0,954 383,809 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,380 (0,112 – 1,287) 0,120 380,778 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,280 (0,773 – 2,118) 0,337 382,895 Adityvinis --- 0,878 (0,591 – 1,305) 0,520 383,392
p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
14 lentelė. IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenoma ir jos aktyvumu
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
IL-9 Rs1859430 Neaktyvi Kodominantinis G/G G/A A/A 1 0,814 (0,439 – 1,508) 1,321 (0,348 – 5,011) 0,513 0,682 359,852 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 0,864 (0,481 – 1,550) 0,623 328,289 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1,408 (0,376 – 5,275) 1 0,611 328,289 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 0,801 (0,435 – 1,475) 0,476 328,013 Adityvinis --- 0,939 (0,571 – 1,545) 0,805 328,471 Aktyvi Kodominantinis G/G G/A A/A 1 1,215 (0,719 – 2,053) 0,771 (0,163 – 3,635) 0,467 0,742 383,099
Dominantinis G/G G/A + A/A 1 1,171 (0,702 – 1,955) 0,545 385,448 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1 0,719 (0,154 – 3,353) 0,675 383,624 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 1,229 (0,731 – 2,068) 0,437 383,213 Adityvinis --- 1,093 (0,700 – 1,706) 0,695 383,660
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – Akaike informacinis kriterijus;
13.5 Rs6987702 (TRIB1) ir rs1859430 (IL-9) polimorfizmai ir jų sąsajos su HA recidyvais Išnagrinėjus IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, statistiškai reikšmingą skirtumą radome, lygindami sveikų asmenų ir pacientų, kuriems buvo nustatytas HA atkrytis, grupes. IL-9 G/G genotipą dažniau nustatėme sveikiems asmenims nei pacientams, kuriems buvo nustatytas HA recidyvas (64,5% vs. 40%; p = 0,010), o G/A genotipas jiems buvo nustatytas rečiau (3,5% vs. 13,3%; p = 0,034).
Tyrimo rezultatai parodė, jog IL-9 G alelis statistiškai reikšmingai retesnis pacientams, kuriems buvo nustatytas HA recidyvas, negu sveikiems asmenims (80,5% vs. 63,3%; p = 0,004), o A alelis jiems buvo nustatytas dažniau (36,7% vs. 19,5%; p = 0,004). Išanalizavus TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo genotipų ir alelių pasiskirstymą, statistiškai reikšmingo skirtumo, lyginant tiriamųjų grupes, neradome (15 lentelė).
Nustatėme, jog IL-9 G/G genotipas randamas statistiškai reikšmingai rečiau pacientams, kuriems buvo nustatytas HA recidyvas, nei ligoniams, kuriems atkrytis pakartotinai diagnozuotas nebuvo (40% vs. 70,3%; p = 0,005). Pastariesiems IL-9 retesnis buvo A/A genotipas (0,9% vs. 13,3%; p = 0,007).
IL-9 G alelį nustatėme rečiau pacientams, kuriems buvo nustatytas HA recidyvas, negu
pacientams, kuriems HA nebuvo pakartotinai nustatyta (63,3% vs. 84,7%; p = 0,001). A alelis jų grupėje pasiskirstė statistiškai dažniau (36,7% vs. 15,3%; p = 0,001). Tarp pacientų, kuriems HA recidyvas nebuvo nustatytas, ir sveikų asmenų statistiškai reikšmingo skirtumo neradome nei vieno nagrinėjamo geno polimorfizmo atveju.
15 lentelė. TRIB1 ir IL-9 genotipų dažniai sveikų asmenų bei pacientų, sergančių hipofizės adenoma, grupėse, atsižvelgiant į hipofizės adenomos atkryčius.
Genas Genotipas/ alelis Dažnis (%) HA be atkryčių, N (%), (n=111) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė HA su atkryčiais, N (%), (n=30) Kontrolinė grupė, N (%), (n=287) p vertė TRIB1 Rs6987702 Genotipas T/T 58 (52,3) 150 (52,3) 0,998 15 (50) 150 (52,3) 0,85 T/C 48 (43,2) 110 (38,3) 0,369 14 (46,7) 110 (38,3) 0,433 C/C 5 (4,5) 27 (9,4) 0,107 1 (3,3) 27 (9,4) 0,495 Alelis T 164 (73,9) 410 (71,4) 0,490 44 (70,3) 410 (71,4) 0,881 C 58 (26,1) 164 (28,6) 16 (29,7) 164 (28,6) IL-9 Rs1859430 Genotipas G/G 78 (70,3)1 185 (64,5) 0,272 12 (40)1 185 (64,5) 0,010 G/A 32 (28,8) 92 (32,1) 0,533 14 (46,7) 92 (32,1) 0,153 A/A 1 (0,9)2 10 (3,5) 0,159 4 (13,3)2 10 (3,5) 0,034 Alelis G 188 (84,7)3 462 (80,5) 0,170 38 (63,3)3 462 (80,5) 0,004 A 34 (15,3)3 112 (19,5) 22 (36,7)3 112 (19,5)
HA – hipofizės adenoma; IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05);1p = 0,005; 2p = 0,007; 3p = 0,001;
Atsižvelgiant į HA atkryčius, atlikome gautų duomenų dvinarę logistinę regresinę analizę. Statistiškai reikšmingų rezultatų TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo atveju nenustatėme (16 lentelė).
16 lentelė. TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenomos atkryčiais
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
TRIB1 Rs6987702 HA be atkryčių Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,129 (0,716 – 1,778) 0,479 (0,176 – 1,303) 0,602 0,150 471,990 Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,001 (0,645 – 1,551) 0,998 473,157 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,454 (0,170 – 1,211) 0,115 470,262 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,226 (0,786 – 1,912) 0,369 472,354 Adityvinis --- 0,885 (0,625 – 1,254) 0,493 472,683 HA su atkryčiais Kodominantinis T/T T/C C/C 1 1,273 (0,590 – 2,745) 0,370 (0,047 – 2,921) 0,539 0,346 200,589
Dominantinis T/T T/C + C/C 1 1,095 (0,516 – 2,323) 0,813 200,473 Recesyvinis T/T + T/C C/C 1 0,332 (0,044 – 2,535) 0,288 198,965 Overdominantinis T/T + C/C T/C 1 1,408 (0,661 – 2,998) 0,375 199,749 Adityvinis --- 0,912 (0,506 – 1,645) 0,760 200,435
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – akaike informacinis kriterijus;
Surinkus IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo duomenis ir atlikus dvinarę logistinę regresinę analizę, nustatėme, kad, HA atkryčio galimybę didino tiek G/A genotipas, lyginant su G/G genotipu (GS = 2,346; 95 % PI: 1,043 – 5,277; p = 0,039), tiek A/A genotipas (GS = 6,167; 95 % PI: 1,684 – 22,587; p = 0,06). G/A + A/A genotipai taip pat didino HA recidyvų galimybę, lyginant su G/G genotipu (GS = 0,721; 95 % PI: 1,260 – 5,872; p = 0,011). A/A genotipas didino HA atkryčių galimybę, lyginant su G/G + G/A genotipais (GS = 4,262; 95 % PI: 1,249 – 14,540; p = 0,021). Palyginus A alelį su G aleliu, A alelis taipogi didino HA atkryčių galimybę (GS = 2,435; 95 % PI: 1,359 – 4,365; p = 0,003) (17 lentelė). 17 lentelė. IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajos su hipofizės adenomos atkryčiais
Modelis Genotipas GS (95 % PI) p reikšmė AIC
IL-9 Rs1859430 HA be atkryčių Kodominantinis G/G G/A A/A 1 0,825 (0,510 – 1,335) 0,237 (0,030 – 1,884) 0,433 0,174 472,090 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 0,767 (0,478 – 1,232) 0,273 471,935 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1 0,252 (0,032 – 1,991) 0,191 470,711 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 0,859 (0,531 – 1,387) 0,533 472,765 Adityvinis --- 0,737 (0,480 – 1,131) 0,163 471,139 HA su atkryčiais Kodominantinis G/G G/A A/A 1 2,346 (1,043 – 5,277) 6,167 (1,684 – 22,587) 0,039 0,006 193,911 Dominantinis G/G G/A + A/A 1 2,721 (1,260 – 5,872) 0,011 193,863 Recesyvinis G/G + G/A A/A 1 4,262 (1,249 – 14,540) 0,021 196,147 Overdominantinis G/G + A/A G/A 1 1,855 (0,868 – 3,961) 0,111 198,038 Adityvinis --- 2,435 (1,359 – 4,365) 0,003 191,928
IL-9 – interleukinas 9; p reikšmė – reikšmingumo lygmuo (skirtumai laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05); GS – galimybių santykis; AIC – akaike informacinis kriterijus
14. REZULTATŲ APTARIMAS
14.1 TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo analizėRemiantis mūsų duomenimis, šiuo metu daugiau nėra atlikta tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamos TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajos su HA atsiradimu, invazyvumu, aktyvumu ar atkryčiais. Nėra duomenų ir apie šio polimorfizmo galimą sąryšį su kitais galvos, nugaros smegenų ar kitos lokalizacijos navikais.
Mūsų duomenimis šis tyrimas yra pirmasis, kuriame buvo atlikta TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo sąsajų paieška su HA išsivystymu. Jame ištyrėme TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmo dažnį pacientų, sergančių HA, ir sveikų asmenų grupėse. Gautus rezultatus palyginome, atsižvelgiant į tyrimo dalyvių lytį, HA klinikinę eigą. Statistinė duomenų analizė neparodė statitiškai reikšmingų skirtumų nei vienoje lyginamoje grupėje. Tai parodo, jog TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmas galimai nėra reikšmingas HA patogenezėje arba reikalinga didesnė tiriamųjų imtis.
Rs6987702 polimorfizmas plačiausiai išnagrinėtas Restrepo ir bendraautorių [72] 2014 m. atliktame tyrime. Jame buvo nustatytas galimas polimorfizmo ryšis su amžine geltonosios dėmės degeneracija (AGDD). Atlikta metaanalizė parodė, jog rs6987702 AGDD pasireiškimą galimai didina tik afroamerikiečių populiacijoje (GS = 1,61; 95 % PI: 1,03 – 2,52; p = 0,04). Rs6987702 polimorfizmo sąsajų su AGDD tiek tirtoje lotynų amerikiečių (GS = 1,01; 95 % PI: 0,87 – 1,17; p = 0,93), tiek europiečių (GS = 1,20; 95 % PI: 0,90 – 1,58; p = 0,21) populiacijose nebuvo nustatyta. Mūsų atliktame tyrime nagrinėjamojoje europiečių populiacijoje nenustatėme jokių rs6987702 polimorfizmo sąsajų ir su HA.
Sąsajų su onkologinėmis ligomis gali turėti kitos TRIB1 geno mutacijos. Kaip ir mūsų tyrime, galimą navikų atsiradimo tikimybę su vienos nukleotido bazės pakaita koduojamoje geno srityje nagrinėjo ir Lu su bendraautoriais [77]. Jame DNR genotipavimui buvo surinkta 182 pacientų imtis, sergančių kasos vėžiu, o gauti rodmenys palyginti su 359 sveikų asmenų duomenimis. Tyrimas atskleidė galimą kito (rs2980879) polimorfizmo ryšį su onkologiniais procesais kasoje. Onkologiniams pacientams dažniausiai buvo nustatytas A/A genotipas (46,7 %), rečiau - A/T (41,2 %) ir T/T (12,1 %) genotipas. Mūsų tyrime nustatėme, jog rs6987702 polimorfizmo atveju sergantiesiems HA, dažniausiai nustatytas T/T genotipas (51,8 %), rečiau - T/C (44,0 %) ir C/C (4,3 %) genotipas, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p = 0,135).
Kituose tyrimuose didesnis dėmesys skiriamas TRIB1 raiškos nagrinėjimui, sergant piktybiniais krūties, skydliaukės, kiaušidžių [55], kepenų [58] ar kitos lokalizacijos [56,59–61] navikais.
14.2 IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo analizė
Atlikus paiešką įvairiose duomenų bazėse, kitų mokslinių darbų, nagrinėjančių IL-9 geno rs1859430 polimorfizmo sąsajas su HA ir klinikine jos eiga, neradome. Iki šiol rs1859430 polimorfizmas buvo siejamas su sunkiu astmos paūmėjimu [73].
Mūsų tyrimas yra pirmasis, kuris atskleidė galimą nagrinėjamo polimorfizmo sąryšį su gerybiniu posmegeninės liaukos naviku ir jo atkryčiais. Gauti rezultatai parodė, jog IL-9 G alelis buvo retesnis pacientams, kuriems buvo diagnozuotas HA recidyvas, nei sveikų asmenų grupėje, A alelis – atvirkščiai. IL-9 A alelis buvo retesnis ir pacientams, kuriems nebuvo nustatytas HA recidyvas, nei pacientams, kuriems jis buvo patvirtintas, o G alelis - atvirkščiai. Lygindami rezultatus su kontroline grupe, nustatėme, jog IL-9 G/A genotipas HA recidyvo galimybę didino 2,3 karto, o A/A genotipas – 6,2 karto, lyginant su G/G genotipu. IL-9 G/A + A/A genotipai HA recidyvo galimybę didino 2,7 karto, lyginant su G/G genotipu. IL-9 A/A genotipas HA recidyvo galimybę didino 4,3 karto, lyginant su G/G + G/A genotipais. IL-9 A alelis 2,4 karto didino HA atkryčių galimybę, lyginant su G aleliu. Taigi, IL-9 geno rs1859430 polimorfizmas gali būti reikšmingas, esant HA pasikartojimui.
Remiantis, kitų autorių, atliktais mokslinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad IL-9 geno rs740002 polimorfizmas susijęs su navikiniais procesais [71,78]. Tyrimo metu DNR genotipavimas buvo atliktas 537 tyrimo dalyviams, iš kurių 107 asmeniui buvo patvirtinta melanoma. Rezultatai atskleidė, jog rs740002 polimorfizmas buvo statistiškai reikšmingai dažniau nustatomas onkologine liga sergantiems pacientams (p = 0,006). Kartu jis didina ir šio piktybinio proceso atsiradimo galimybę (GS = 1,67; 95 % PI: 1,00 – 2,80; p = 0,05). Mūsų tyrimas parodė, jog rs1859430 polimorfizmas nėra dažnesnis pacientams, sergantiems HA (p (alelių) = 0,992; p (genotipų) = 0,905). Mūsų nagrinėjamas polimorfizmas nedidina ir to paties onkologinio proceso atsiradimo galimybės.
15. IŠVADOS
1. Rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmų dažnis sveikų asmenų ir pacientų, sergančių HA, grupėse statitiškai reikšmingai nesiskiria ( atitinkamai p = 0,135 ir p = 0,992).
2. Rs1859430 G/G (p = 0,001) ir G/A genotipai (p = 0,011) bei G alelis (p = <0,001) buvo dažnesni sveikiems vyrams nei moterims, o A alelis buvo dažnesnis sveikoms moterims nei vyrams (p = <0,001). Rs1859430 G alelis buvo dažniau nustytams pacientėms, sergančioms hipofizės adenoma, nei sveikoms moterims, o A alelis – atvirkščiai (p = 0,036). TRIB1 geno rs6987702 polimorfizmas ryšio su lytimi neturėjo (p > 0,05).
3. Rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmai nebuvo susiję su hipofizės adenomos invazyvumu (p > 0,05)
4. Rs6987702 ir rs1859430 polimorfizmai nebuvo susiję su hormoniniu hipofizės adenomos aktyvumu (p>0,05).
5. Rs1859430 G/G genotipas buvo dažnesnis pacientams, kuriems nebuvo diagnozuotas hipofizės adenomos recidyvas, nei tiriamiesiems, kuriems hipofizės adenoma buvo nustatyta pakartotinai (p=0,005). Rs1859430 A/A genotipas buvo dažnesnis pacientams, kuriems hipofizės adenomos recidyvas buvo diagnozuotas, negu tyrimo dalyviams, kuriems ji pakartotinai nebuvo nustatyta (p=0,007). Rs1859430 G alelis pasireiškė rečiau hipofizės adenomos atkryčių grupėje nei sveikiems asmenims, A alelis – atvirkščiai (p=0,004). Rs1859430 A alelis buvo retesnis be hipofizės adenomos atkryčių esančių pacientų grupėje nei kitoje – atkryčių - grupėje, o G alelis – atvirkščiai (p=0,001). Rs1859430 G/A genotipas (p = 0,039) ir A/A genotipas (p = 0,06), lyginant su G/G genotipu, hipofizės adenomos recidyvo galimybę didino. Rs1859430 G/A + A/A genotipai (p = 0,011), lyginant su G/G genotipu, hipofizės adenomos recidyvo galimybę taip pat didino. Rs1859430 geno A/A genotipas (p = 0,021) hipofizės adenomos recidyvo galimybę didino, lyginant su G/G + G/A genotipais. Rs1859430 A alelis taip pat didino hipofizės adenomos atkryčių galimybę, lyginant su G aleliu (p = 0,003).
