LIETUVOS JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ANTROPOMETRINIAI RODIKLIAI IR JŲ SĄSAJOS SU SOCIALINIAIS IR GYVENSENOS VEIKSNIAIS

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

Edita Albavičiūtė

LIETUVOS JAUNESNIOJO MOKYKLINIO

AMŽIAUS VAIKŲ ANTROPOMETRINIAI

RODIKLIAI IR JŲ SĄSAJOS SU

SOCIALINIAIS IR GYVENSENOS

VEIKSNIAIS

2

Disertacija rengta 2008–2012 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.

Mokslinis vadovas

doc. dr. Aušra Petrauskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B)

Konsultantas

prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis (Lietuvos sveikatos mokslų uni-versitetas, Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS ... 6

ĮVADAS ... 7

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

2.1. Vaikų fizinis vystymasis ir pagrindiniai vaikų augimo vertinimo standartai ... 11

2.2. Vaikų antsvorio, nutukimo, nepakankamo svorio epidemiologinė situacija pasaulyje ir Lietuvoje... 19

2.3. Nutukimo priežastys ... 23

2.3.1. Prenatalinis laikotarpis ... 24

2.3.2. Ankstyvieji postnataliniai veiksniai ... 25

2.3.3. Mityba ir fizinis aktyvumas ... 26

2.3.4. Šeimos veiksniai ... 30

2.3.5. Socialiniai veiksniai ... 31

2.3.6. Tam tikri sveikatos sutrikimai ir nutukimas... 32

2.4. Antsvorio ir nutukimo pasekmės sveikatai ... 33

3. DARBO APIMTIS IR TYRIMO METODAI ... 35

3.1. Bendra tyrimo schema ... 35

3.2. Tiriamieji ir jų charakteristika ... 37

3.3. Tyrimo metodai... 38

3.3.1. Antropometrinis tyrimas ... 38

3.3.2. Anketinė apklausa ... 41

3.4. Statistinis duomenų vertinimas ... 45

4. REZULTATAI ... 46

4.1. Lietuvos 7–10 metų vaikų fizinis išsivystymas 2008 ir 2010 m. ... 46

4.2. Antropometrinių rodiklių pokyčiai vaikui augant nuo pirmos iki trečios klasės ir Lietuvos pirmokų fizinio išsivystymo tendencijos ... 58

4.2.1. Antropometrinių rodiklių pokyčiai vaikui augant nuo pirmos iki trečios klasės ... 58

4.2.2. Lietuvos pirmokų fizinio išsivystymo tendencijos... 63

4

4.4. Vaikų mitybos būklės socialiniai netolygumai ... 71

4.4.1. Šeimos socialiniai netolygumai ... 71

4.4.2. Gyvenamosios vietos socialiniai netolygumai ... 77

4.5. Lietuvos pirmokų mitybos būklės sąsajos su gimimo svoriu, žindymo trukme, mityba ir fiziniu aktyvumu ... 83

4.5.1. Mitybos būklės sąsajos su gimimo svoriu ir žindymo trukme ... 83

4.5.2. Mitybos būklės sąsajos su mitybos įpročiais ir fiziniu aktyvumu ... 87

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 99

IŠVADOS ... 111

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 113

AUTORĖS PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 115

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 117 PRIEDAI ... 130 1 priedas ... 130 2 priedas ... 131 3 priedas ... 132 4 priedas ... 133

5

SANTRUMPOS

Abs. sk. – absoliutus skaičius

COSI – angl. Childhood Obesity Surveillance Initiative

GS – galimybių santykis

HBSC – angl. Health Behaviour in School-Aged Children IOTF – angl. International Obesity Task Force

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

KMI – kūno masės indeksas

KMI/A – kūno masės indeksas pagal amžių

KMU – Kauno medicinos universitetas

lls – laisvės laipsnių skaičius

LNL – lėtinės neinfekcinės ligos

LR – Lietuvos Respublika

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

p – reikšmingumo lygmuo

PI – pasikliautinasis intervalas

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

sav. – savaitė

S/A – svoris pagal amžių

SN – standartinis nuokrypis

χ2 _{– Chi kvadrato kriterijus}

n – tiriamųjų skaičius

proc. – procentai

pav. – paveikslas

r – koreliacijos koeficientas

X – vidurkio reikšmė

6

PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS

Fizinis vystymasis (angl. physical development) – žmogaus struktūri-nių ir kai kurių funkcistruktūri-nių galių visuma, kuri gali priklausyti nuo paveldėjimo, gyvenimo būdo ir sąlygų, persirgtų ligų ar fizinio aktyvumo [1].

Gyvensena – tai gyvenimo ypatumai, priklausantys nuo gyvenimo sąlygų ir individualios elgsenos, socialinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių, nuo paties individo charakterio savybių. Ji formuojasi bendraujant su tėvais, artimaisiais, draugais ir aplinkiniais. Taip pat jai turi įtakos ugdymo įstaiga. Gyvensena nėra fiksuota, o kintanti kaip ir ją veikianti socialinė aplinka [2].

Jaunesnysis mokyklinis amžius (vidurinioji vaikystė) – amžius, be-veik sutampantis su antrąja vaikyste. Tai 6 (7)–10 (11) gyvenimo metai [3]. Mitybos būklė (angl. nutritional status) – šiame darbe vertinta atsižvelgiant į KMI reikšmes, pagal kurias tiriamieji buvo suskirstyti į 4 grupes: normalaus svorio, turinčius antsvorio, nutukusius ir liesus [4-8].

Mokinys (angl. k. pupil) – asmuo, kuris mokosi [9].

PSO Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyva (COSI) – tai tarptautinė PSO koordinuojama iniciatyva pradėta įgyvendinti 2007 m.

Postnatalinis periodas (po gimimo) – šis laikotarpis trunka nuo žmogaus gimimo iki mirties [10].

Ribinės vertės (angl. cut-off-points) – ribinės įvairių augimo kriterijų vertės, pagal kurias nustatoma rizikos grupė ar patologija. Tarp įvairių popu-liacijų jos dažnai skiriasi pagal amžių ir lytį vaikystėje bei paauglystėje [11].

Socialiniai veiksniai – tam tikra bendra individo būklė visuomenėje, kurią atspindi lytis, amžius, išsilavinimas, profesija, darbo turėjimas, materialinė padėtis, gyvenamoji vieta, šeiminė padėtis, žalingi įpročiai ir kt. [12].

Z-reikšmė (angl. Z-score) – skaitinė reikšmė, rodanti per kiek standartinių nuokrypių rodiklis yra nuo vidutinės reikšmės (vidurkio). Ji gaunama atimant populiacijos vidutinę reikšmę iš atskiros reikšmės ir skirtumą dalijant iš populiacijos standartinio nuokrypio [13].

7

ĮVADAS

Darbo aktualumas. Visame pasaulyje grėsmingai auga turinčių antsvorio ir nutukusių vaikų bei paauglių skaičius [14, 15]. Nustatyta, kad vienas iš penkių vaikų Europoje turi antsvorio. Mokslininkų apskaičiuota, kad daugiau negu 60 proc. vaikų, turėjusių antsvorio iki brendimo, bus nutukę ir suaugę bei turės didesnę lėtinių neinfekcinių ligų išsivystymo riziką. Nutukusiems vaikams vis dažniau diagnozuojamos suaugusiųjų ligos: 2 tipo cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, kardiovaskulinės ligos, kepenų nealkoholinis suriebėjimas, kiaušidžių policistozė ir kita. Antsvorio turinčių vaikų psichinė sveikata taip pat blogesnė: jiems būdingas neigiamesnis savęs vertinimas, depresiškumas, atskirties jausmas. Tokie vaikai dažniau patiria patyčias, yra diskriminuojami bendraamžių [16-19]. Vaikų antsvorio ir nutukimo priežastys yra įvairios. Tai gali būti susiję su mitybos ir fizinio aktyvumo įpročių pokyčiais, taip pat su ekonominės, socialinės aplinkos įtaka gyvensenai. Nutukimo paplitimo netolygumai tarp įvairių socialinių grupių taip pat akivaizdūs.

Vaikų ir paauglių fizinio išsivystymo tyrimai yra vieni svarbiausių ste-bint jų sveikatos būklę ir augimą. Remiantis PSO Europos regioninio biuro duomenimis, tik 13 iš 53 šalių-narių turi reprezentatyvius nacionalinius antsvorio ir nutukimo paplitimo duomenis tarp 6–10 m. ir 19 šalių – tarp 10–19 m. amžiaus vaikų ir paauglių [20]. Palyginti šiuos duomenis tarp šalių yra sudėtinga tiek dėl standartizuotos nutukimo matavimo metodikos nebuvimo tarptautiniu mastu, tiek dėl skirtingo duomenų vertinimo bei pateikimo, pvz., skirtingų antsvorio ir nutukimo apibrėžimų, standartų, amžiaus klasifikavimo.

2006 m. Stambule (Turkija) Europos šalių ministrai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras, pasirašė Kovos su nutukimu chartiją ir įsipareigojo aktyvinti kovos su nutukimu veiksmus. Minėtoje chartijoje PSO iškėlė tikslą per 4–5 metus, bet ne vėliau kaip iki 2015 m., sumažinti vaikų nutukimą [20]. 2007 m. buvo pradėtas naujas projektas – PSO Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyva (COSI), kurios tikslas – sukurti standartizuotą ir Europos mastu suderintą stebėsenos sistemą, ru-tiniškai stebėti 6–9 m. pradinių klasių mokinių antsvorio ir nutukimo ten-dencijas, siekiant suprasti nutukimo epidemijos mastą. PSO rekomendavo atlikti tyrimą 6–9 m. amžiaus vaikų grupėje, kol dar neprasidėjęs brendimas ir vaikų augimas yra gana stabilus. Lietuva į šią iniciatyvą įsijungė nuo pat projekto pradžios ir tris kartus (2008, 2010 ir 2013 m.) atliko Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyrimą. Šis disertacinis darbas parengtas išanalizavus ir apibendrinus dviejų pirmųjų tarptautinio tyrimo etapų rezultatus.

8

Darbo mokslinis naujumas. Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyri-mas buvo atliktas kaip PSO Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyvos (COSI) dalis. Pirmą kartą Lietuvoje ištirta nacionalinė, reprezentuojanti šalį pradinių klasių mokinių imtis dešimtyje Lietuvos apskričių. Atliktas momentinis ir kohortinis tyrimai, objektyviai vertinant pagrindinius vaikų augimo rodiklius. Tyrimas atliktas laikantis PSO ekspertų parengto proto-kolo ir naudojant vienodą antropometrinę įrangą visoje šalyje. Pagal vienin-gą metodiką tyrimas atliktas 12 (2008 m.) ir 17 (2010 m.) PSO Europos regiono šalių, todėl duomenis galima palyginti tarptautiniu mastu. Tiriamųjų mitybos būklė (liesumas, normalus svoris, antsvoris ir nutukimas) palyginta pagal du plačiausiai naudojamus tarptautinius vaikų augimo vertinimo standartus: Tarptautinės kovos su nutukimu darbo grupės (IOTF) ir PSO. Nepakankamo svorio paplitimas tarp jaunesniojo mokyklinio amžiaus Lie-tuvos vaikų iki šiol nebuvo analizuotas.

Panašių mokslinių tyrimų Lietuvoje apžvalga parodė, kad anksčiau at-likti objektyvūs vaikų antropometriniai matavimai vykdyti tik didžiuosiuose miestuose, pasirinktos imtys buvo nereprezentatyvios ir netolygios amžiaus grupėse. Iki šiol sukaupta informacija – lokalaus pobūdžio, duomenys pasenę ir neatspindi dabartinės situacijos [21–23]. Sąsajos tarp objektyvių vaikų fizinio išsivystymo rodiklių, socialinių bei gyvensenos veiksnių nebu-vo analizuotos.

Darbo praktinė reikšmė. Reprezentuojantys Lietuvą pradinių klasių mokinių fizinio išsivystymo duomenys palyginti su kitų 12 (2008 m.) ir 17 (2010 m.) Europos šalių, dalyvavusių PSO COSI projekte, tyrimo rezulta-tais. Surinkti duomenys leidžia aprašyti jaunesniojo mokyklinio amžiaus Europos vaikų augimo ypatumus. Tyrimo rezultatai suteikia objektyvios informacijos apie nutukimo epidemijos mastus Lietuvos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų populiacijoje. Sukurta jaunesniojo mokyklinio amžiaus Lietuvos vaikų augimo stebėsenos sistema. Sukaupti duomenys gali būti panaudoti kuriant Lietuvos vaikų augimo standartus.

Atliktas tyrimas įgalina nustatyti pažeidžiamiausias grupes bei patikslinti prioritetines antsvorio ir nutukimo profilaktikos kryptis nuo ankstyvos vaikystės.

Autorės indėlis. Siekiant gauti finansavimą Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyrimui disertacinio darbo autorė kartu su darbo vadove rašė projektus Lietuvos mokslo tarybai ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mokslo fondui. Trys iš šešių pateiktų projektų gavo finansavimą. Darbo autorė organizavo ir atliko 2008, 2010 ir 2013 m. Lietuvos vaikų augimo stebėsenos tyrimus Alytaus ir Kauno apskrityse. Sukodavo ir suvedė dviejų pirmųjų tyrimų duomenis į kompiuterinę duomenų bazę, įsisavino matematinės-statistinės analizės metodus, analizavo ir apibendrino tyrimų

9

rezultatus. Gautus tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamuose Lietuvos žurnaluose, pristatė Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Anglų kalba parengė 2008 ir 2010 m. tyrimų duomenų failus, kurie buvo nusiųsti PSO COSI iniciatyvinei grupei, dalyvavo PSO ataskaitiniuose susirinkimuose.

10

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti Lietuvos jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų antropometrinius rodiklius ir jų sąsajas su socialiniais ir gyvensenos veiksniais.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti 7–10 metų Lietuvos vaikų fizinį išsivystymą.

2. Išanalizuoti antropometrinių rodiklių pokyčius vaikui augant nuo pirmos iki trečios klasės ir įvertinti Lietuvos pirmokų fizinio išsivystymo tendencijas.

3. Nustatyti vaikų ir jų tėvų antropometrinių rodiklių sąsajas. 4. Atskleisti vaikų mitybos būklės socialinius netolygumus.

5. Įvertinti Lietuvos pirmokų mitybos būklės sąsajas su gimimo svoriu, žindymo trukme, mityba ir fiziniu aktyvumu.

11

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Vaikų fizinis vystymasis ir pagrindiniai vaikų augimo vertinimo standartai

Vaikų ir paauglių fizinio vystymosi tyrimai yra vieni iš svarbiausių stebint jų sveikatos būklę ir gerovę. Vaiko augimas yra sudėtingas genetinių veiksnių, sveikatos, mitybos ir aplinkos sąveikos rezultatas [24]. Socialinių ir ekonominių sąlygų pagerėjimas nulėmė ūgio, svorio ir kitų žmogaus kūno matmenų pokyčius [25–28]. Todėl epochinės vaikų augimo tendencijos yra svarbios vertinant šalies visuomenės sveikatos ir ekonominės situacijos pokyčius.

Antropometrija yra vienintelis paprastas, pigus ir specialios įrangos bei sąlygų nereikalaujantis kūno sudėties tyrimo metodas [29]. Antropomet-riniais tyrimais galima nustatyti bet kurio amžiaus vaikų kūno dydį, proporcijas ir sudėtį. Dažniausiai matuojami antropometriniai rodikliai yra ūgis ir svoris bei jų santykis, kūno apimtys bei odos riebalinės klostės [30]. Ūgis ir svoris yra populiariausi antropometriniai rodikliai, kurių matavimo paklaidos nedidelės, todėl iš jų apskaičiuojamas kūno masės indeksas (KMI) yra pakankamai tikslus. Vaikų KMI kinta priklausomai nuo amžiaus ir lyties. KMI didėja kūdikystėje, maksimumą pasiekia pirmųjų metų pabai-goje, priešmokykliniame amžiuje sumažėja ir vėl didėja paauglystėje [31]. Terminas „tuklumo grąža“ yra naudojamas apibūdinant 6–8 m. vaikų fizinį vystymąsi, kai KMI pasiekęs minimumą po to vėl pradeda didėti [32]. Ankstyva tuklumo grąža didina nutukimo riziką vėlesniais gyvenimo laikotarpiais [31–33]. KMI yra geras parametras vertinant metabolinių bei širdies ir kraujagyslių ligų riziką [34, 35].

Medicininėje praktikoje naudojami ir kiti kūno sudėties tyrimo metodai, paremti skirtingu audinių tankiu (povandeninis svėrimas – hidrodensito-metrija, oro poslinkio pletizmografija); skenavimu (kompiuterinė tomogra-fija, kiekybinė kompiuterinė tomografija; magnetinio branduolinio rezo-nanso metodas, dvisrautė radioabsorbciometrija (angl. dual-energy x-ray

absorptiometry, DXA); bioelektrinio impedanso metodu [36–38]. Tačiau šie

išvardinti kūno sudėties tyrimo metodai yra brangūs ir sunkiai pritaikomi epidemiologiniuose tyrimuose.

Tuo tarpu daug paprastesni yra tiesioginiai įvairių kūno parametrų matavimai, naudojant medicinines svarstykles ir ūgio matuokles, kaliperį, tamprią centimetrinę juostelę. Šie antropometriniai tyrimai yra neinvaziniai, saugūs, pigūs ir labiausiai tinkami epidemiologiniams tyrimams atlikti [11, 29, 38].

12

PSO teigia, kad sveiki vaikai, augantys sveikoje aplinkoje, kai paten-kinami visi jų fiziologiniai poreikiai, per pirmuosius 5 gyvenimo metus vystosi panašiai ir jų fizinio išsivystymo rodikliai – panašūs [4, 39]. Tačiau dėl genetinės įvairovės, ženklių aplinkos bei įvairių socialinių veiksnių netolygumų vis dar stebimi ryškūs antropometrinių rodiklių skirtumai skirtingose populiacijose [4]. Pagal tai, kaip vaikas vystosi, galima spręsti apie būsimų kartų sveikatą, prognozuoti sergamumą tam tikromis ligomis bei numatyti profilaktikos priemones. Augimą daugiausia nulemia paveldėti veiksniai, tačiau paveldėtą augimo pobūdį gali keisti ir tam tikri vidiniai arba išoriniai veiksniai: bendra sveikatos būklė (tam tikros ligos, fizinis aktyvumas), mityba, ypač baltymų, mikroelementų (Zn, Fe, Ca), vitaminų gavimas ir įsisavinimas, o taip pat psichinė, emocinė aplinka, įtampa, stresas ar net gamtiniai veiksniai (klimatas, geografinė padėtis ir kt.) [30].

Ūgio ir svorio augimo greičiui apibūdinti ir vertinti yra apskaičiuojamas vaikų ūgio (cm) ir svorio (kg) prieaugis per metus, kuris klinikinėje praktikoje yra vertinamas pagal augimo diagramas [40]. Ūgio stebėjimas ir jo didėjimo greičio vertinimas yra labiausiai jautrus rodiklis nustatant augimo sutrikimus ankstyvoje visų lėtinių ligų stadijoje. Vaikų nuo 6 iki 10 metų amžiaus ūgis vidutiniškai padidėja nuo 5 iki 6 cm, o svoris – 2,5 kg per metus [41, 42].

Europos šalių mokslininkai, atliekantys longitudinius vaikų augimo stebėjimo tyrimus ir vertinantys epochinius pokyčius, pažymi laipsnišką tiriamųjų ūgio didėjimą nuo 0,3–3 cm per dešimtmetį [24]. Taigi vaikų ir paauglių fizinio išsivystymo tyrimai bei stebėsena yra reikšmingi ir vieni svarbiausių stebint ir aprašant epochines vaikų vystymosi tendencijas.

Daugelyje šalių vaikų augimui vertinti naudojamos augimo rodiklių lentelės arba diagramos. Pagrindinis augimo vertinimas apima vaiko ilgio/ūgio ir svorio matavimus bei gautų rodiklių palyginimą su augimo standartais. Palyginimo tikslas – įvertinti, ar vaikas auga normaliai, ar yra augimo sutrikimų (svorio, ūgio atsilikimas, antsvoris, nutukimas). Todėl geriausia vaikų augimą, jo fizinį išsivystymą vertinti pagal savo šalies nacionalinius standartus. Pastebėjus augimo sutrikimų, gydytojas turėtų pasikalbėti su vaiko tėvais, siekdamas įvertinti tokio augimo priežastis, kurios gali būti įvairios ir susijusios su vaiko sveikatos, netinkamos vaiko mitybos, nepakankamo fizinio aktyvumo ar kt. veiksniais [43]. Būtina atidžiai apžiūrėti labai mažus ir labai didelius vaikus, nes labiausiai tikėtina, kad jie gali turėti sveikatos sutrikimų. Tokius vaikus reikėtų kruopščiai ištirti, stebėti jų augimą, o prireikus skirti endokrinologo bei genetiko konsultacijas, išsiaiškinti tėvų ūgį ir augimo ypatumus, išmatuoti vaiko morfologinius, nustatyti funkcinius ir biocheminius rodiklius, įsitikinti, ar nėra organinės patologijos. Janina Tutkuvienė rekomenduoja apskaičiuoti,

13

koks ūgio prieaugis buvo per metus ir koks yra, ar jis pakito ir kada pakito. Jei organinės patologijos nėra ir augimo tempas visada buvo panašus, tėvai yra labai žemo arba aukšto ūgio, vadinasi, toks lėtas arba greitas augimas yra individuali vaiko savybė. Tačiau dažnai, esant labai mažam arba labai dideliam vaiko ūgiui bei kitų rodiklių neproporcingumui ūgio atžvilgiu, tikėtina, kad toks vaikas serga kokia nors liga [44].

Epidemiologiniuose tyrimuose vaikų antsvoriui bei nutukimui vertinti vis dažniau taikomas KMI. Kadangi ūgio ir svorio matavimo paklaidos nedidelės, todėl iš šių rodiklių apskaičiuojamas KMI arba Adolphe Quetelet indeksas yra pakankamai tikslus ir tinkamas rodiklis epidemiologiniuose tyrimuose [11]. KMI apskaičiuojamas pagal formulę: svoris (kg)/ūgis (m)2 ir plačiai naudojamas suaugusiems gyventojams [11, 45, 46]. Rekomen-duojama, kad KMI būtų taikomas ir vaikams bei paaugliams [5, 11, 47–49].

Lietuvoje kol kas nėra vaikų KMI vertinimo normatyvų, todėl jų antsvorį bei nutukimą rekomenduojama vertinti pagal tarptautinius KMI vertinimo standartus. Deja, iki šiol tik kelios šalys (pvz., Belgija, Čekija, JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija) patvirtino ir įdiegė į praktiką nacio-nalinius vaikų KMI standartus [50]. Šiuo metu vaikų ir paauglių augimo vertinimui ir palyginimui tarp šalių naudojama keletas skirtingų standartų.

Vaikų ir paauglių mitybos būklei vertinti dažniausiai rekomenduojami šie pagrindiniai tarptautiniai standartai: 1) PSO rekomenduojamos KMI procentilių kreivės, sudarytos remiantis JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis (angl. Centers for Disease Control and Prevention –

CDC) [47] 2) Tarptautinės kovos su nutukimu darbo grupės (IOTF)

pasiūlytos KMI ribinės vertės [5, 6]; 3) 2006–2007 m. PSO paskelbti tarptautiniai vaikų augimo vertinimo standartai [4, 40].

1) PSO rekomenduojamos KMI procentilių kreivės, kurios sudarytos remiantis JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis (CDC) 2000 m. pateikė atnaujintus 2–19 m. vaikų KMI 5-ąjį, 85-ąjį ir 95-ąjį pro-centilius pagal amžių ir lytį. Jie apskaičiuoti remiantis penkiomis didelėmis studijomis, atliktomis 1963–1994 m. [47]. Nacionaliniu sveikatos tyrimu II (angl. National Health Examination Survey (NHES II)) 1963–1965 m. buvo tirti 6–11 m. vaikai; Nacionaliniu sveikatos tyrimu III (NHES III) 1966– 1970 m. tirti 12–17 m. paaugliai; Nacionaliniu sveikatos ir mitybos tyrimu I (NHANES I) 1971–1974 m. tirti 2–19 m. vaikai ir paaugliai; Nacionaliniu sveikatos ir mitybos tyrimu II (NHANES II) 1976–1980 m. tirti 2–19 m. amžiaus vaikai ir paaugliai bei Nacionaliniu sveikatos ir mitybos tyrimu III (NHANES III) 1988–1994 m. tirti 2–5 m. vaikai. Šiuose CDC standartuose KMI vertinimo diagramos pateikiamos procentiliais pagal lytį nuo 2 iki 19 m. amžiaus vieno mėnesio intervalais. Liesumui vertinti taikytas 5-asis, antsvoriui – 85-asis, nutukimui – 95-asis KMI procentilis [47].

14

2) Vaikų ir paauglių antsvoriui, nutukimui ir liesumui vertinti Tarp-tautinė kovos su nutukimu darbo grupė (IOTF) pasiūlė KMI tarptautines ribines vertes (antsvoriui 2000 m., liesumui – 2007 m.) [5, 6]. Šios vertės apibrėžia antsvorį, nutukimą ir įvairaus laipsnio liesumą 2–18 m. vaikams ir paaugliams, atsižvelgiant į jų amžių ir lytį. KMI tarptautinės ribinės vertės apskaičiuotos iš didelės tarptautinių tyrimų duomenų bazės, kuri buvo sudaryta remiantis šešių šalių: Brazilijos (1989 m., tirti 2–18 metų vaikai ir paaugliai); D. Britanijos (1978–1993 m., 2–18 metų), Honkongo (1993 m., 2–18 metų), Nyderlandų (1980 m., 2–18 metų), Singapūro (1993 m., 6–18 metų) ir JAV (1963–1980 m., 2–18 metų) tyrimais. IOTF rekomenduoja-muose kriterijuose KMI ribinės vertės pateikiamos 6 mėn. intervalais. Šios ribinės vertės yra susietos su suaugusiųjų KMI ribinėmis vertėmis, kurios 18 m. amžiuje yra sekančios: didelis liesumas, kai KMI = 16,0 kg/m2

; vidutinis liesumas, kai KMI = 17,0 kg/m2; nežymus liesumas, kai KMI = 18,5 kg/m2; antsvoris, kai KMI = 25 kg/m2, nutukimas, kai KMI = 30 kg/m2 (2.1.1 lentelė) [5, 6].

2.1.1. lentelė. Vaikų kūno masės indekso IOTF ribinės vertės antsvoriui ir

nutukimui nustatyti pagal amžių ir lytį [5]

Vaiko amžius (metais)

KMI ribinės vertės antsvoriui, atitinkančios 25 kg/m2 _{18 m.}

amžiuje

KMI ribinės vertės nutukimui, atitinkančios 30 kg/m2 _{18 m.}

amžiuje

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

2 18,41 18,02 20,09 19,81 2,5 18,13 17,76 19,80 19,55 3 17,89 17,56 19,57 19,36 3,5 17,69 17,40 19,39 19,23 4 17,55 17,28 19,29 19,15 4,5 17,47 17,19 19,26 19,12 5 17,42 17,15 19,30 19,17 5,5 17,45 17,20 19,47 19,34 6 17,55 17,34 19,78 19,65 6,5 17,71 17,53 20,23 20,08 7 17,92 17,75 20,63 20,51 7,5 18,16 18,03 21,09 21,01 8 18,44 18,35 21,60 21,57 8,5 18,76 18,69 22,17 22,18 9 19,10 19,07 22,77 22,81 9,5 19,46 19,45 23,39 23,46

15

2.1.1. lentelės tęsinys

Vaiko amžius (metais)

KMI ribinės vertės antsvoriui, atitinkančios 25 kg/m2

18 m. amžiuje

KMI ribinės vertės nutukimui, atitinkančios 30 kg/m2

18 m. amžiuje

Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

10 19,84 19,86 24,00 24,11 10,5 20,20 20,29 24,57 24,77 11 20,55 20,74 25,10 25,42 11,5 20,89 21,20 25,58 26,05 12 21,22 21,68 26,02 26,67 12,5 21,56 22,14 26,43 27,24 13 21,91 22,58 26,84 27,76 13,5 22,27 22,98 27,25 28,20 14 22,62 23,34 27,63 28,57 14,5 22,96 23,66 27,98 28,87 15 23,29 23,94 28,30 29,11 15,5 23,60 24,17 28,60 29,29 16 23,90 24,37 28,88 29,43 16,5 24,19 24,54 29,14 29,56 17 24,46 24,70 29,41 29,69 17,5 24,73 24,85 29,70 29,84 18 25 25 30 30

Išskiriami šie IOTF kriterijų pranašumai: 1) juos tikslinga taikyti, kai reikia palyginti tyrimų duomenis tarp šalių ir stebėti nutukimo epidemijos tendencijas; 2) galima vartoti tose šalyse, kurios neturi savų nacionalinių augimo vertinimo standartų. Tačiau taip pat pripažįstama, kad šie tarptautiniai vertinimo kriterijai labiau tinka Vakarų šalių gyventojams [51]. IOTF ribinės vertės labiau tinkamos epidemiologiniams tyrimams, kai vertinamas ir palyginamas antsvorio, nutukimo paplitimas ir pokyčiai tarp šalių, tačiau tebevyksta diskusija, ar šios ribinės vertės vienodai tinkamos naudoti klinikinėje praktikoje [52]. 2012 m. Tarptautinė kovos su nutukimu darbo grupė pateikė atnaujintas ir išplėstas vaikų liesumo, antsvorio ir nutukimo KMI ribines vertes [53]. Atnaujintos KMI ribinės vertės pateikiamos 1 mėnesio intervalais (ankstesnės – 6 mėn. intervalais). Kaip teigia autoriai, naujos ribinės vertės yra identiškos originalioms, anksčiau pateiktoms vertėms, nes paplitimo dažnis tarp anksčiau pateiktų ir dabartinių ribinių verčių vidutiniškai skiriasi iki 0,2 proc. Neatitikimai buvo mažesni tarp antsvorio ir nutukimo paplitimo, lyginant su liesumu [53].

16

3) 2006–2007 m. PSO paskelbė kūdikių ir vaikų iki penkerių metų augimo vertinimo standartus [40]. Šie standartai buvo sudaryti remiantis šešių šalių (Brazilija, Gana, Indija, Norvegija, Omanas ir JAV) 0–5 metų vaikų imtimis. Kuriant standartus dvejus metus buvo stebimi laiku gimę naujagimiai, žindyti ne mažiau kaip 6 mėn., papildomą maistą gavę palaipsniui pagal rekomendacijas. Kita vaikų grupė – nuo 18 iki 71 mėn. amžiaus buvo ištirta momentiškai. Abiejų imčių rodmenys buvo panaudoti kuriant vaikų augimo standartus nuo gimimo iki penkerių metų amžiaus. Naujieji PSO standartai rodo, jog vaikai auga „normaliai“, kai laikomasi maitinimo ir sveikatos priežiūros rekomendacijų (pvz., išimtinai žindoma iki 6 mėn., vykdoma imunizacija, slauga ligos atveju). PSO, pateikdama standartus, teigia, kad pirmaisiais gyvenimo metais viso pasaulio vaikai auga panašiai, jei tenkinami vaikų mitybos, sveikatos ir jų priežiūros poreikiai. Paprastai vaikų ūgio skirtumai pasireiškia vėliau, t.y. paauglys-tėje, kai išryškėja tėvų genetinio fondo įtaka. Naujieji PSO augimo stan-dartai apima ne tik fizinę, bet ir motorinę raidą nuo 4–18 mėn. amžiaus [43, 54]. PSO pabrėžia keturis 0–5 m. vaikų augimo standartų privalumus: 1) žindyti vaikai standartuose pristatomi kaip normalaus augimo ir normalios raidos pavyzdys; 2) teigiama, kad pagal naujuosius standartus bus galima lengviau identifikuoti žemaūgius arba turinčius antsvorio bei nutukusius vaikus; 3) naujieji standartai įgalins palyginti antsvorio ir nutukimo paplitimą pasaulyje; 4) pagal pateiktas augimo kreives sveikatos priežiūros specialistai galės identifikuoti sulėtėjusio augimo arba antsvorio riziką turinčius vaikus [43].

PSO pateiktuose standartuose aprašoma, kaip reikėtų vertinti kūno ilgį/ūgį pagal amžių, svorį pagal amžių, svorį pagal kūno ilgį/ūgį, KMI pagal amžių. Kūno ilgis matuojamas vaikams iki dvejų metų (ant horizon-talios liniuotės guldomas vaikas ir gauta kūno ilgio reikšmė yra 0,7 cm didesnė negu tada, kai matuojama stovint); nuo dvejų metų ir vyresnių vaikų ūgis matuojamas jiems stovint [54].

Naujuosiuose (2006–2007 m.) PSO vaikų augimo vertinimo standar-tuose berniukų ir mergaičių augimas vertinamas standartinio nuokrypio (SN) (angl. Standard deviation (SD)) arba Z-reikšmių (angl. Z-score) metodu. Medianos ir standartinio nuokrypio kreivės yra apskaičiuotos iš PSO multicentrinės vaikų augimo standartų studijos rodiklių. Kreivė, pažymėta 0, kiekvienoje diagramoje atitinka medianą, t.y. vidurkį (2.1.1 pav.). Kitos kreivės yra standartinio nuokrypio kreivės, kurios rodo nuokrypio atstumą nuo vidurkio. Augimo diagramose SN arba Z-reikšmių kreivės yra teigiamos (1, 2, 3) ir neigiamos (-1, -2, -3). Rodiklis, atidėtas toliau nuo medianos (arčiau 3 ar -3), gali rodyti augimo sutrikimą, tačiau, vertinant tokį rodiklį, reikėtų atsižvelgti į vaiko sveikatos būklę, taip pat į

17

tėvų ūgį ir kt. [55]. PSO pateiktos augimo diagramos padeda sveikatos priežiūros specialistams įvertinti konkretaus vaiko augimą. Po keleto reguliarių vizitų pas specialistą galima nubrėžti vaiko augimo kreivę, kuri gali rodyti, jog vaikas auga gerai; yra augimo sutrikimo rizika arba yra augimo sutrikimas. Normaliai augančių vaikų augimo kreivės eina lygiagrečiai medianai ir SN kreivėms. Jeigu vaiko augimo kreivė krypsta į vieną arba į kitą pusę nuo medianos, tai rodo galimą augimo sutrikimą. Augimo kreivė gali būti žemiau medianos arba virš jos. Interpretuojant individualią vaiko augimo kreivę, reikėtų sunerimti, kai ji kerta SN kreivę, staigiai kyla, leidžiasi arba yra plokščia (t. y., kai vaikas nepriauga svorio arba ūgio) (2.1.1 pav.). Konkretaus vaiko augimą svarbu vertinti kompleksiškai, pvz., jei vaikas sirgo ir nustatytas greitas jo svorio prieaugis, tai reikėtų vertinti kaip normalų procesą – vaikas „pasiveja“ savo augimą [55]. 2.1.1 paveiksle viršutinė augimo kreivė, nedaug svyruodama, seka 2 SN kreivės kryptį ir nerodo jokios rizikos, tačiau apatinė kreivė rodo, kad berniuko svorio linija krypsta žemyn nuo tikėtinos augimo kreivės ir tai rodo riziką. Jeigu kreivė dar daugiau nukryptų ir kirstų -2 SN kreivę, tai rodytų svorio trūkumą. Taigi jei nepalanki augimo kreivės kryptis pastebima laiku, galima imtis prevencinių priemonių, kol dar nėra sutrikimų [55].

2.1.1. pav. Vaikų svorio vertinimas pagal SN kreives, atsižvelgiant į amžių

(pagal PSO) [55]

2.1.2. lentelėje pateikti augimo sutrikimų apibrėžimai, atsižvelgiant į SN arba Z-reikšmes.

18

2.1.2. lentelė. Augimo sutrikimai, atsižvelgiant į SN arba Z-reikšmes (pagal

PSO) [55] SN arba Z-reikšmė Augimo rodikliai Ūgis pagal amžių Svoris pagal

amžių Svoris pagal ūgį KMI pagal amžių Virš 3 Žr. 1 past. Žr. 2 past. Nutukęs Nutukęs

Virš 2 Norma Antsvoris Antsvoris

Virš 1 Norma Galima antsvorio rizika, žr. 3 past.

Galima antsvorio rizika, žr. 3 past.

0 (mediana) Norma Norma Norma Norma

Žemiau -1 Norma Norma Norma Norma

Žemiau -2 Žemas Žr. 4 past.

Svorio trūkumas

Išsekęs Išsekęs

Žemiau -3 Labai žemas

Žr. 4 past. Ryškus svorio trūkumas Labai išsekęs Labai išsekęs 1 pastaba. Šiose ribose vaikas yra labai aukštas. Aukštumas retai būna problema, bet kartais jis gali būti taip stipriai išreikštas, jog galima pagalvoti apie endokrininę patologiją, tokią kaip augimo hormonus gaminantį naviką, ypač, jeigu tėvai yra normalaus ūgio.

2 pastaba. Vaikas, kurio svoris pagal amžių patenka į šias ribas, gali turėti augimo sutrikimų, bet tai geriau galima įvertinti iš svorio pagal ūgį arba KMI pagal amžių.

3 pastaba. Taškas, pažymėtas virš 1 SN, rodo galimą riziką. Augimo kreivės poslinkis link 2 SN linijos rodo aiškią riziką.

4 pastaba. Gali būti, jog žemas ar labai žemas vaikas turi antsvorio.

5–19 m. vaikų PSO augimo standartai buvo sudaryti matematiniu būdu panaudojant JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro (NCHS) 1977 m. duomenis [4].

Antsvorio arba nutukimo paplitimo duomenys gali skirtis, kai mitybos būklei vertinti taikomi skirtingi kriterijai arba ribinės vertės. Todėl reikia būti atidiems, ypač lyginant skirtingų šalių duomenis, kurie galėjo būti vertinami taikant skirtingus standartus.

Lietuvoje vertinant vaiko fizinį vystymąsi taikomas procentilinis metodas. Procentiliai visus stebėjimo dydžius didėjimo tvarka surykiuoja procentinėje skalėje, vadinamoje variacine eilute [56]. Jie suskirsto požymio variacinę eilutę į 100 intervalų. 50-asis procentilis dalija variacinę eilutę į dvi dalis ir sutampa su imties mediana. Tarpai tarp procentilių vadinami intervalais, „koridoriais“ arba „kanalais“ [44]. Pagrindiniai intervalai yra šie: iki 3 procentilio – labai maži rodikliai; nuo 3 iki 10 procentilio – maži rodikliai; nuo 10 iki 25 procentilio – apymažiai rodikliai; nuo 25 iki 75 procentilio – vidutiniai rodikliai; nuo 75 iki 90 procentilio – apydidžiai rodikliai; nuo 90 iki 97 procentilio – dideli rodikliai; nuo 97 procentilio –

19

labai dideli rodikliai [23, 44]. Vertinant vaikų augimą Lietuvoje naudojamos morfologinių ir funkcinių rodiklių lentelės bei vienmatės ir dvimatės procentilinės diagramos pagal amžių ir lytį. Vienmatės procentilinės diagramos gali būti naudojamos mergaičių ir berniukų ūgio, svorio, galvos apimties pagal amžių vertinimui. Dvimatėse procentilinėse diagramose galima vertinti svorio priklausomybės nuo ūgio kitimą pagal amžių atskirai berniukams ir mergaitėms [44]. Svorio ir ūgio pagal amžių procentilinės diagramos rodo ne tik rodiklio pasiskirstymą populiacijoje, bet ir individualaus rodiklio padėtį joje, be to, rodo pokyčius su amžiumi [29].

Lietuvoje kol kas nėra vaikų KMI vertinimo standartų pagal amžių ir lytį.

Apibendrinant pateiktą medžiagą galima teigti, kad atliekant visuo-menės sveikatos epidemiologinius tyrimus, vykdant pirminę ir profilaktinę sveikatos priežiūrą, nustatant antsvorio ir per mažo svorio riziką KMI rekomenduojama taikyti kaip pagrindinį vaikų mitybos būklės vertinimo rodiklį. Vaikystėje ir paauglystėje KMI kinta priklausomai nuo amžiaus ir lyties, todėl tiriamųjų mitybos būklę reikėtų vertinti ir klasifikuoti pagal konkrečias KMI ribines vertes, atsižvelgiant į amžių ir lytį. Jei šalis turi savo KMI standartus, tada rekomenduojama vaikų augimą vertinti pagal juos. Neturint nacionalinių KMI standartų, kaip alternatyva gali būti taikomi tarptautiniai KMI vertinimo standartai. Nuolat turėtų būti vykdomi objek-tyvūs, reprezentuojantys šalį vaikų ir paauglių fizinio išsivystymo tyrimai, įgyvendinama jų augimo stebėsena, kuri turėtų būti atliekama remiantis standartizuota metodika. Remiantis stebėsenos tyrimų duomenimis nacionaliniai vaikų augimo vertinimo standartai bent kas 10–15 m. turėtų būti peržiūrimi ir atnaujinami.

2.2. Vaikų antsvorio, nutukimo, nepakankamo svorio epidemiologinė situacija pasaulyje ir Lietuvoje

Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų antsvorio, nutukimo ir ne-pakankamo svorio paplitimas pagal amžių ir lytį yra įvairiai pasiskirstęs pasaulyje.

Kalbant apie vaikų antsvorio, nutukimo ir nepakankamo svorio papli-timą bei palyginimą tarp šalių iškyla keletas problemų, dėl kurių sudėtinga palyginti duomenis. Pirmiausia susiduriama su metodologinėmis problemomis apibrėžiant antsvorį, nutukimą ir liesumą, nes nėra aiškių ir vieningų KMI vertinimo ribinių verčių (jos yra skirtingos IOTF, PSO, CDC ir kt. vertinimo metodikose). Pristatant duomenis, paplitimas pateikiamas skirtinguose amžiaus grupių intervaluose. Vieni autoriai pristato objektyvių

20

antropometrinių tyrimų duomenis, kiti – subjektyvių. Nepakanka duomenų, atspindinčių demografinius, kultūrinius, socialinius ir ekonominius Europos gyventojų rodiklius [36, 57–59].

Per didelis kūno svoris yra vienas rimčiausių visuomenės sveikatos iššūkių XXI amžiuje. Vaikų antsvorio ir nutukimo paplitimas sparčiai didėja visame pasaulyje, įskaitant ir Europos šalis [14]. Per pastaruosius dešimtmečius tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse nutukimas tapo didele problema tarp visų socialinių ir amžiaus grupių [15]. Nutukimo paplitimas kasmet didėja ir šiuo metu yra 10 kartų didesnis negu buvo 1970 metais. PSO apskaičiavo, kad 2005 m. daugiau negu 1 milijonas žmonių pasaulyje turėjo antsvorio ir daugiau kaip 300 milijonų buvo nutukę [15, 60]. Vaikų ir paauglių nutukimo paplitimo didėjimo tendencija išsivysčiusiose šalyse, ypač kelia nerimą [61].

Europoje ir JAV paskutiniais dešimtmečiais antsvorio paplitimas padidėjo nuo dviejų iki keturių kartų [62]. Remiantis Tarptautinės kovos su nutukimu darbo grupės rekomenduojamomis ribinėmis vertėmis apskai-čiuota, kad apie 20 proc. vaikų ir paauglių PSO Europos regione turėjo antsvorio, įskaitant nutukimą, o trečdalis iš jų buvo nutukę [17]. Kovos su nutukimu darbo grupės duomenimis, mažesnis antsvorio paplitimas nu-statytas Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kuriose ekonomika patyrė įvairaus nuosmukio periodus, o ypač 1990 m. politiniu pereinamuoju laikotarpiu. Tai ypač buvo stebima Rusijoje, kur pajamos, tenkančios vienam gyventojui, gerokai sumažėjo, ko pasekoje sumažėjo antsvorio turinčių vaikų, bet išaugo nepakankamo svorio vaikų paplitimas [17, 63].

7–11 m. amžiaus vaikų grupėje didžiausias antsvorio ir nutukimo paplitimas buvo nustatytas Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Maltoje – apie 30 proc.; Anglijoje, Airijoje, Švedijoje ir Graikijoje – viršijo 20 proc.; Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Danijoje – apie 10–20 proc. Paauglių (13–17 m. amžiaus) grupėje didžiau-sias antsvorio ir nutukimo paplitimas buvo Ispanijoje, Graikijoje, Anglijoje, Italijoje, Bulgarijoje ir Airijoje – viršijo 20 proc. [64].

JAV Nacionalinio sveikatos ir mitybos tyrimo duomenimis, nutukusių vaikų 2007–2008 m. 2–5 m. amžiaus grupėje buvo 10,4 proc., 6–11 m. – 19,6 proc., 12–19 m. – 18,1 proc. [65]. JAV vaikų antsvoris ir nutukimas yra didžiausias tarp visų šalių pasaulyje [66].

Jungtinėje Karalystėje nuo 1974 metų stabiliai didėjo antsvorio paplitimas: tarp 5–10 m. mergaičių antsvorio paplitimas (vertintas pagal IOTF kriterijus) padidėjo nuo 9,4 proc. 1974 m. iki 23,3 proc. 2002–2003 m.; tarp berniukų – atitinkamai nuo 6,9 iki 17,4 proc. [67]. Kaip skelbiama, paskutiniais metais Jungtinėje Karalystėje mokyklinio amžiaus vaikų

21

antsvorio ir nutukimo paplitimas nebedidėja, tačiau ši tendencija nestebima tarp vaikų iš žemo socialinio sluoksnio šeimų [68].

Mus dominančioje amžiaus grupėje atlikti objektyvūs nacionaliniai įvairių šalių vaikų fizinio išsivystymo tyrimai pateikia skirtingus rezultatus: tarp pradinių klasių mokinių (6–9 m.) abiejose lytyse didžiausias antsvorio, įskaitant nutukimą paplitimas nustatytas Ispanijoje – 35,2 proc. ir Portugalijoje (7–9 m., 31,5 proc.). Mažiausias – Slovakijoje (7–9 m., 15,2 proc.), Prancūzijoje (7–9 m., 18,1 proc.), Šveicarijoje (6–9 m., 18,3 proc.) [17]. Paauglių grupėje didžiausias antsvorio, įskaitant nutukimą paplitimas yra tarp Airijos mergaičių (9–12 m., 27,3proc.) ir Ispanijos berniukų (10–17 m., 31,7 proc.). Mažiausias procentas turinčių antsvorio vaikų nustatytas tarp Čekijos 14–17 m. berniukų ir mergaičių – 9 proc. [17].

Kaimyninėje Latvijoje 2007–2009 m. atliktas 9 ir 10 m. vaikų kūno sudėties tyrimas ir nustatyta, kad turinčių antsvorio berniukų buvo atitinkamai 9,4 ir 14,9 proc., mergaičių – 28,3 ir 15,8 proc. Nutukusių 9 ir 10 m. berniukų buvo atitinkamai 4,7 ir 6,6 proc., mergaičių – 6,1 ir 7,2 proc. Nepakankamo kūno svorio paplitimas tarp 9 metų berniukų buvo 16,4; tarp 10 m. – 22,1 proc. Liesų 9 m. mergaičių buvo 11,1 proc., 10 m. – 22,3 proc. [69].

2001 m. Lenkijoje, remiantis Europos vaikų nutukimo grupės proto-kolu, buvo atliktas 7–9 m. amžiaus vaikų tyrimas, kurio metu objektyviai buvo matuojamas vaikų ūgis ir svoris. Mitybos būklė įvertinta pagal IOTF kriterijus. Ištyrus 2916 vaikų nustatyta, kad turinčių antsvorio berniukų ir mergaičių buvo 11,8 proc., nutukusių – 3,6 proc. [70].

Kas ketveri metai (1994, 1998, 2002, 2006, 2010) vykdomas 11, 13 ir 15 m. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas (HBSC), kuriame dalyvauja ir Lietuva. Anketoje paaugliai turi nurodyti savo ūgį ir svorį. 2005–2006 m. HBSC tyrimo duomenimis tarp 11, 13 ir 15 m. mokinių didžiausias antsvorio, įskaitant nutukimą, paplitimas buvo stebėtas JAV – 28,8 proc., Italijoje – 18,3 proc., Graikijoje – 18,3 proc., Ispanijoje – 17,3 proc. Didžiausi nutukimo procentai stebėti JAV 8,9 proc. ir Kanadoje 5,2 proc. Mažiausias antsvorio, įskaitant nutukimą paplitimas stebėtas Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje, atitinkamai 7,2, 7,6 ir 8,0 proc., nutukimo – Slovakijoje, Ukrainoje – 0,8 proc.; Šveicarijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje – 0,9 proc. [71]. 2010 m. HBSC tyrimo duomenimis, atliekant tarptautinius palyginimus pagal antsvorio, įskaitant nutukimą, paplitimą, 11 m. Lietuvos mokiniai buvo 26 vietoje iš 39 tyrime dalyvavusių šalių (per didelio svorio berniukų nustatyta 16 proc., o mergaičių – 10 proc.). 13 m. amžiaus grupėje antsvorio ir nutukimo paplitimas tarp berniukų ir mergačių buvo atitinkamai 13 ir 8 proc., o 15 m. amžiaus grupėje antsvorio ir nutukimo paplitimas tarp Lietuvos paauglių buvo vienas mažiausių iš visų

22

tyrime dalyvavusių šalių (per didelio svorio berniukų nustatyta 13 proc., o mergaičių – 5 proc.) [72].

Lietuvoje trūksta tyrimų, vertinančių vaikų antsvorio ir nutukimo papli-timą bei jų tendencijas, o duomenų apie liesų vaikų paplipapli-timą – nėra.

Lietuvoje daugiausiai tyrimų, kurių metu objektyviai matuotas vaikų ūgis ir svoris, yra atlikę Vilniaus universiteto mokslininkai. 1985, 2000 ir 2002 m. jie atliko vaikų ir paauglių fizinės būklės tyrimus [22]. Tiriamųjų mitybos būklė buvo vertinama naudojant IOTF kriterijus. Tutkuvienės duomenimis, antsvorio ir nutukimo paplitimas buvo mažesnis tarp vyresnių mergaičių (14-18 m.), lyginant su vyresniais berniukais (15-18 m.). Tarp jaunesnio amžiaus 7–13 m. mergaičių antsvorio paplitimas 1985 m. buvo 5,8 proc.; 2000 m. – 7,3; 2002 m. – 5,2 proc. Nutukimo paplitimas buvo nedidelis: 1985 m. – 1,0 proc.; 2000 m. – 1,1; 2002 m. – 0,8 proc. Tarp 7-14 m. amžiaus berniukų antsvorio paplitimas 1985 m. buvo 7,1; 2000 m. – 7,2; 2002 m. – 7,3 proc. Nutukimo paplitimas tarp jaunesniojo mokyklinio amžiaus berniukų 1985 m. buvo 1,1, 2000 m. – 1,7; 2002 m. – 1,4 proc. [22].

Tarp 14–18 m. paauglių mergaičių antsvorio paplitimas 1985 m. buvo 10,8; 2000 m. – 3,4; 2002 m. – 4,5 proc. 15–18 m. amžiaus berniukų grupėje antsvorio paplitimas 1985 m. buvo 8,3; 2000 – 6,0; 2002 m. – 6,2 proc. Nutukimo paplitimas tarp 14–18 m. mergaičių 1985 m. buvo 1,2; 2000 – 0; 2002 – 0,5 proc. Panašus nutukimo paplitimas stebėtas ir tarp 15-18 m. amžiaus berniukų: 1985 m. – 1,0; 2000 – 0,8; 2002 – 0,9 proc. Autorė teigia, kad antsvorio paplitimas tarp jaunesnių Lietuvos paauglių per praėjusius 15 m. pasikeitė nežymiai, tačiau tendencijos tokios pat neigiamos kaip Šiaurės Europoje [22].

2003–2006 m. Vilniaus mieste buvo ištirta daugiau kaip 1000 3–6 metų amžiaus vaikų. Antsvorio paplitimas buvo dažnesnis tarp mergaičių, ir siekė 18,2 proc., o tarp berniukų – 12,4 proc. Nutukimo dažnis tarp ištirtų ikimokyklinio amžiaus vaikų buvo gana žemas, atitinkamai 1,9 proc. tarp mergaičių ir 3,7 proc. tarp berniukų [23].

Objektyvių duomenų apie liesų vaikų paplitimą tarp jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų išsivysčiusiose šalyse yra nepakankamai. Daugumoje mokslinių publikacijų yra analizuojamos antsvorio ir nutukimo problemos, kadangi pastaraisiais dešimtmečiais antsvoris ir nutukimas tapo pasaulinio masto problema. Išsivysčiusiose šalyse nepakankamo svorio vaikų yra palyginti nedidelis procentas, lyginant su per didelio svorio vaikais. Manoma, kad išsivysčiusiose šalyse 3–8 proc. vaikų yra nepakankamo kūno svorio [73, 74].

Giacomo Lazzeri su bendraautoriais Italijoje ištyrė 2109 8–9 metų vaikus (1091 berniuką ir 1018 mergaičių). Įvertinę vaikų mitybos būklę

23

pagal IOTF kriterijus mokslininkai nustatė, kad nepakankamo svorio vaikų buvo tik 0,9 proc. (0,8 proc. berniukų ir 1 proc. mergaičių). Tuo tarpu turinčių antsvorio buvo 23,4 proc. tiriamųjų vaikų (22,3 proc. berniukų ir 24,6 proc. mergaičių). Nutukimas nustatytas 7,9 proc. vaikų (9,1 proc. berniukų ir 6,7 proc. mergaičių) [61].

Kwok-Kei Mak ir Sharon H. Tan atliko mokslinių tyrimų sisteminę apžvalgą apie nepakankamo svorio vaikų paplitimą ir pokyčius per 20 m. Azijos šalyse [75]. Autoriai nustatė, kad Rytų Azijos šalyse nepakankamo svorio mergaičių buvo daugiau negu berniukų. Tačiau Pietų ir Vakarų Azijos šalyse buvo daugiau liesų berniukų negu mergaičių. Pavyzdžiui, Pietų Azijoje (Vietname) 2002 m. nepakankamo svorio berniukų buvo 38,4 proc., o mergaičių – 31,2 proc. Vakarų Azijoje (Bahraine) 2005–2006 m. per mažo svorio berniukų buvo 8,6 proc., o mergaičių – 2,3 proc., Irane 2003–2004 m. 8,1 proc. berniukų ir 5,7 proc. mergaičių buvo nepakankamo kūno svorio [75].

Apibendrinant galima teigti, kad antsvorio ir nutukimo paplitimas Europoje ir pasaulyje yra skirtingas, bet palaipsniui didėjantis. Duomenis tarp šalių palyginti yra gana sudėtinga dėl naudojamų skirtingų tyrimų metodikų ir mitybos būklės vertinimo standartų, amžiaus grupių klasifikavimo. Mokslinių publikacijų apie šalį reprezentuojančius epidemiologinius jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fizinio išsivystymo tyrimus nėra daug, o ypač trūksta informacijos apie nepakankamo kūno svorio paplitimą tarp Europos vaikų. Dažniausiai duomenis apie liesumo paplitimą tarp vaikų pateikia besivystančios šalys, tačiau dėl skirtingų gyvenimo sąlygų, mitybos tradicijų, ekonominių ir kultūrinių skirtumų tyrimų rezultatus sudėtinga palyginti.

2.3. Nutukimo priežastys

Įvairių veiksnių įtaka vaikų antsvoriui ir nutukimui dažniausiai vertinama atliekant momentinius epidemiologinius tyrimus, kurie suteikia mažai informacijos apie priežastinį ryšį. Tačiau atliekami išsamūs, ilgalaikiai tyrimai padeda įvertinti ir nustatyti kai kurias svarbias nutukimo priežastis [19, 76]. Nutukimo etiologinė klasifikacija pateikiama 2.3.1 len-telėje.

24

2.3.1 lentelė. Etiologinė nutukimo klasifikacija [77]

Prenataliniai veiksniai

Motinos svorio prieaugis nėštumo metu Gretutinės motinos ligos

Rūkymas nėštumo metu

Su mityba susijęs nutukimas

Kūdikių maitinimas

Didelio riebalų kiekio suvartojimas Persivalgymas

Valgymo dažnis

Socialiniai ir elgesiniai veiksniai

Socioekonominė padėtis Etninė grupė

Psichologiniai veiksniai Suvaržytas valgymas Persivalgymo sutrikimas Naktinio valgymo sindromas

Sėdimas gyvenimo būdas

Ilga sėdima veikla

Priverstinis neaktyvumas (trauma, operacija)

Jatrogeniniai veiksniai

Nutukimą sukeliantys medikamentai Pagumburio operacijos

Neuroendokrininis nutukimas

Hipotalaminis nutukimas Kušingo sindromas

Policistinių kiaušidžių sindromas Hipogonadizmas

Augimo hormono nepakankamumas Pseudohipoparatiroidizmas

Sezoninis afektinis sutrikimas

Genetinis nutukimas

Autosominis recesyvinis paveldimumas Autosominis dominantinis paveldimumas Su X chromosoma susiję sutrikimai Kitos chromosominės anomalijos

Antsvoris ir nutukimas gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, tačiau yra išskiriami tam tikri laikotarpiai, kai priaugama daugiau svorio.

2.3.1. Prenatalinis laikotarpis

Nustatyta, kad mamos kūno svoris nėštumo metu gali įtakoti kūdikio kūno dydį, formą ir net kūno sandarą jau vėlesniame amžiuje. Didelis svorio priaugimas nėštumo laikotarpiu yra rizikos veiksnys naujagimiui būti

nutu-25

kusiu vaikystėje. Be to, motinos rūkymas arba cukrinis diabetas didina palikuonių nutukimo riziką [78-82].

2.3.2. Ankstyvieji postnataliniai veiksniai

Kūdikio gimimo svoris yra mamos mitybos ir sveikatos būklės rodiklis, turintis įtakos tolimesnei jo sveikatai. Mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai mokslinių tyrimų patvirtinančių, kad didelis gimimo svoris siejasi su didesniu KMI vėlesniame amžiuje [83–87]. Tačiau atlikti tyrimai įrodo, kad ir mažas gimimo svoris siejasi su antsvoriu vėlesniame amžiuje [88, 89]. Mažo gimimo svorio (<2500 g) vaikai turi didesnę metabolinio sindromo ir pilvinio nutukimo riziką suaugus [83, 87]. Zhenyu Yang ir Sandra L. Huffman nustatė, kad mažesnio gimimo svorio tiriamieji turi didesnę kūno riebalų ir mažesnę liesųjų audinių masę [83]. De Boo taip pat teigia, kad kūdikiai, kurie yra mažo gimimo svorio ir ūgio bei kurių galvos apimtis yra nedidelė, turi didesnę pilvinio nutukimo ir kitų sutrikimų, susijusių su nutukimu vyresniame amžiuje, riziką [90].

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žindymas yra glaudžiai susijęs su harmoningu augimu [80, 87]. Įrodyta, kad žindymas suteikia apsauginį poveikį prieš antsvorį vaikystėje ir paauglystėje [17, 91]. Daug autorių pastaruoju metu pateikia duomenis apie kūdikių žindymą ir jų augimą. Škotijoje atlikta didelė studija, kurios metu buvo ištirta 32200 vaikų ir nustatyta, kad tarp žindytų vaikų nutukimo paplitimas buvo statistiškai reikšmingai mažesnis, net ir pakoregavus duomenis pagal socioekonominius veiksnius, gimimo svorį ir lytį [92]. Arenz su bendraautoriais tyrė ryšį tarp žindymo bei vaikų nutukimo ir atliko 9 studijų sisteminę literatūros apžvalgą iš daugiau kaip 69000 dalyvių. Septyniose iš devynių studijų buvo teigiama, kad žindymas sumažina nutukimo riziką daugiau kaip 20 proc. [93].

Aštuonios Europos šalys (Italija, Estija, Kipras, Belgija, Švedija, Veng-rija, Vokietija, Ispanija) analizavo 14726 2–9 m. vaikų išimtinio žindymo sąsajas su antsvoriu. Kontroliuojant išsilavinimo, pajamų ir kitų veiksnių įtaką nustatyta, kad išimtinis žindymas 4–6 mėnesius veikė kaip apsauginis veiksnys prieš antsvorį, įskaitant nutukimą, lyginant su niekada nežindytais vaikais [94].

Keturios šalys (Anglija, Velsas, Škotija ir Š. Airija) atliko reprezenta-tyvų vaikų stebėsenos nuo gimimo iki 3 m. tyrimą. Nustatyta, kad žindymas ir žindymo trukmė reikšmingai siejosi su svorio didėjimu nuo gimimo iki 3 m. amžiaus. Kūdikiai, kurie negavo motinos pieno, augo greičiau, lyginant su tais, kurie buvo pradėti žindyti, lygiai kaip ir žindyti mažiau negu 4 mėn., lyginant su žindytais 4 mėn. ir ilgiau [95]. Hediger ir Gillman teigia, jog

26

maitinimas motinos pienu, lyginant su kūdikių maitinimu mišiniais, siejasi su mažesne nutukimo rizika [96, 97].

PSO rekomenduoja išimtinį kūdikių žindymą iki 6 mėnesių amžiaus. Nuo šešių mėnesių kūdikis turėtų gauti ir papildomo maisto, tačiau žindymas turėtų būti tęsiamas ir toliau iki 2 metų ir ilgiau [98]. Nustatyta, kad ilgesnė žindymo trukmė taip pat siejasi su mažesniu KMI vyresniems vaikams ir suaugusiems [97, 99–101]. Thomas Harder su kolegomis atliko 17 studijų, skirtų žindymo trukmės ir antsvorio rizikos vertinimui, analizę ir pateikė išvadą, kad žindymo trukmė susijusi su mažesne antsvorio rizika. Autoriai apskaičiavo, kad kiekvienas papildomo žindymo mėnuo iki 9 mėnesių amžiaus 4 proc. sumažina antsvorio riziką [99]. Vokietijos mokslininkai, ištyrę sąsajas tarp žindymo trukmės bei vaikų antsvorio ir nutukimo taip pat nustatė, kad ilgesnė žindymo trukmė veikia kaip prevencinė priemonė prieš antsvorį ir nutukimą [100].

Apžvalginiame moksliniame straipsnyje Owen su bendraautoriais teigia, kad žindyti vaikai vyresniame amžiuje turi mažesnį KMI, lyginant su nežindytais [102]. Kiti atlikti tyrimai taip pat patvirtina, kad žindymas siejasi su mažesne nutukimo rizika ir suaugusiame amžiuje [86, 103-109].

Tačiau mokslinėje literatūroje pateikiama ir prieštaringų rezultatų, įrodančių, kad žindymas ir jo trukmė nedaug siejasi su nutukimu vyresniame vaiko amžiuje [96, 110–112].

Švedijoje atlikta perspektyvinė kohortinė studija, kurios metu tėvai pildė klausimynus vaikui gimus ir kai vaikui buvo 1, 2,5 bei 5 metai. Nustatytas silpnas ryšys tarp trumpo išimtinio žindymo ir nutukimo vaikui sulaukus 5 m. amžiaus. Kaip teigia atliktos studijos autoriai, išimtinis žindymas nėra apsaugantis veiksnys prieš nutukimą, bent jau ankstyvoje vaikystėje [111].

2.3.3. Mityba ir fizinis aktyvumas

Sveika ir subalansuota mityba kartu su pakankamu fiziniu aktyvumu yra svarbiausi antsvorio ir nutukimo prevenciniai veiksniai. Sumažėjęs fizinis aktyvumas, pailgėjusi sėdimoji veikla bei nesveiki mitybos įpročiai sutrikdo energijos balansą ir mokslinėje literatūroje įvardinami kaip pagrindinės vaikų nutukimo epidemijos priežastys [17]. Vaikystėje susifor-mavę gyvensenos įpročiai dažnai išlieka ir suaugus. Nutukimo riziką didina gyvenimas „tukinančioje“ aplinkoje, kai vartojama daug energijos turinčių produktų ir įsivyrauja nejudrus gyvenimo būdas (2.3.3.1 lentelė) [17, 113].

27

2.3.3.1. lentelė. Nutukimą skatinantys aplinkos veiksniai [17]

Fizinį aktyvumą apsprendžiantys veiksniai

Padidėjęs transporto prieinamumas (pvz., vežiojama į mokyklą ir atgal) Sumažėjusios galimybės būti fiziškai aktyviems laisvalaikiu

Pasyvus poilsis

Galimybė žiūrėti televizijos programas ištisą parą

Mitybą apsprendžiantys veiksniai

Gausesnis ir įvairesnis didelio energinio tankio produktų prieinamumas Didėjanti didelio energinio tankio produktų reklama ir pardavimas Išaugusios maisto įsigijimo galimybės

Dažnesnis naudojimasis greito maisto ir restoranų paslaugomis Didesnių maisto porcijų už mažesnę kainą pasiūla

Išaugusios galimybės pavalgyti viešosiose vietose Didelė saldžių gaiviųjų gėrimų pasiūla

Pastebėta, kad pastaruosius du dešimtmečius tris kartus išaugo „greito maisto“ vartojimas, pasikeitė porcijų dydis ir mitybos būdas [114]. Išaugęs saldžių gėrimų, saldumynų, raudonos mėsos, riebaus ir menkaverčio maisto vartojimas siejasi su antsvoriu [115–117]. Dažnai užkandžiaujantys ir vartojantys riebų maistą vaikai turi didesnę nutukimo riziką [118–120]. Atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, kad grūdų produktai, vaisiai, daržo-vės, riešutai, sėklos, taip pat pienas ir pieno produktų vartojimas nebuvo susijęs su nutukimu [121].

Mitybos režimas ypatingai svarbus augančio vaiko fiziniam vystymuisi. Vokietijoje ištyrus 4642 5–6 m. vaikų antropometrinių rodiklių sąsajas su valgymo dažniu nustatytas atvirkštinis ryšys tarp valgymo dažnio ir nutukimo: valgantys 4–5 kartus per dieną vaikai rečiau buvo nutukę, lygi-nant su valgančiais 3 kartus per dieną vaikais [122].

Suomijos 1986 m. gimimo kohortos studijoje ištyrus 6247 šešiolik-mečius nustatyta, kad valgymas 5 kartus per dieną statistiškai reikšmingai sumažino antsvorio ir nutukimo riziką paaugliams [123].

Pusryčiavimas – ne mažiau svarbus mitybos režimo veiksnys. Pusryčiai aprūpina organizmą energija ir svarbiomis maistinėmis medžiagomis. Nepusryčiaujantys vaikai gauna mažiau vitaminų, mikroelementų ir kitų medžiagų negu pusryčiaujantys ir šias prarastas maisto medžiagas jiems sunku kompensuoti kitų maitinimųsi metu [124]. Pusryčius praleidžiantys vaikai dienos eigoje suvartoja daugiau riebalų bei kaloringesnio maisto ir mažiau skaidulų, vitaminų ir mineralų, lyginant su pusryčiaujančiais [125]. Moksliniais tyrimais nustatytas ryšys tarp pusryčių praleidimo ir padidėjusio KMI tarp vaikų ir suaugusiųjų [126–129]. Daugėja įrodymų, kad pusryčių nevalgymas siejasi su kūno svoriu. Aštuonios Europos šalys (Belgija, Graikija, Vengrija, Olandija, Norvegija, Slovėnija, Ispanija ir Šveicarija)

28

analizavo 7915 10–12 m. vaikų mitybos įpročių sąsajas su antsvoriu bei televizoriaus žiūrėjimo įpročius valgymo metu. Nustatyta, kad kasdien pusryčiaujantys vaikai turėjo mažesnę galimybę turėti antsvorio, lyginant su nepusryčiaujančiais [130].

Graikijoje atliktas 6–12 m. vaikų mitybos įpročių, fizinio aktyvumo ir nutukimo sąsajų tyrimas taip pat pateikė išvadą, kad nepusryčiaujantys vaikai yra dažniau nutukę [131].

JAV Nacionalinis tęstinis paauglių sveikatos tyrimas atskleidė, kad paauglystėje mažiau dienų pusryčiaujantys turėjo padidėjusį KMI pilnametystėje [132]. Reguliarus pusryčių nevalgymas prisideda prie KMI didėjimo ir padidina metabolinių bei širdies ligų riziką [133]. Dešimt metų JAV trukęs longitudinis tyrimas, kurio metu buvo stebėtos 9–10 m. mergaitės, jų mitybos įpročiai ir KMI pokyčiai, atskleidė, jog vėlyvoje paauglystėje turinčių antsvorio, bet kasdien pusryčiaujančių merginų svoris sumažėjo. Tyrimo autoriai straipsnyje pabrėžia ne tik pusryčiavimo, bet ir fizinio aktyvumo svarbą palaikant normalų kūno svorį [134]. Floridos universiteto mokslininkai apibendrino 47 studijų apie vaikų pusryčiavimą rezultatus ir pateikė išvadą, kad pusryčių valgymas siejosi su mažesne antsvorio rizika, nors ir ne visose studijose buvo nustatytos sąsajos tarp pusryčių praleidimo ir antsvorio [135]. Štai pavyzdžiui JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, kad per tam tikrą laiką nepusryčiaujančių, bet turinčių antsvorio vaikų KMI sumažėjo, tačiau normalaus svorio vaikai, kurie niekada nevalgė pusryčių, priaugo svorio [126].

HBSC tyrimo duomenimis antsvorio paplitimas yra žemesnis tarp tų paauglių, kurie kasdien pusryčiauja [71, 72]. HBSC 2010 m. tyrimo duo-menimis, daugiausiai kasdien pusryčiaujančių tarp 11 m. vaikų buvo Olandijoje, Portugalijoje, Švedijoje, mažiausiai – Slovėnijoje, Rumunijoje, Grenlandijoje. Minėto tyrimo duomenimis, Lietuvoje kasdien pusryčiau-jančių 11 m. berniukų buvo 65, o mergaičių – 64 proc. [72].

Vaikų mitybos įpročiai siejasi ir su tėvų socialine padėtimi. Vaikai, kurių tėvai turėjo žemesnį išsilavinimą ar buvo žemesnės socialinės pa-dėties, turėjo mažesnę galimybę sveikai maitintis, lyginant su aukštesnio išsilavinimo ir socialinio statuso šeimomis [17]. Mažas pajamas gaunan-čiose šeimose vaikai mažiau vartojo šviežių vaisių ir daržovių, daugiau saldumynų, cukraus, perdirbtų mėsos produktų ir sūrių užkandžių, lyginant su didesnes pajamas gaunančiomis šeimomis [136, 137].

Vaisių vartojimas siejasi su geresne sveikata. Daugelyje šalių vaisių ir daržovių suvartojamas kiekis šeimose neatitinka rekomenduojamos 400 g per dieną normos. Apskaičiuota, kad Suomijoje, Airijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje vaisių ir daržovių suvartojama mažiau negu 300 g per

29

dieną, kai tuo tarpu Graikijoje, Italijoje viršijama PSO rekomenduojama norma [71].

Apolinaras Zaborskis ir Reda Lagūnaitė analizavo 2002–2010 metais Lietuvoje atliktų HBSC tyrimų rezultatus. Mokslininkų duomenimis, kasdien daržovių ir vaisių valgė aukštesnio socialinio statuso bei turtingesnių šeimų vaikai [138]. Panašius rezultatus pateikia ir Edyta Suliga, kuri Lenkijoje ištyrė 1064 7–16 m. amžiaus vaikų mitybą bei nustatė, kad aukštesnio socialinio statuso šeimose vaikai dažniau ir daugiau vartojo ne tik vaisių bei daržovių, bet ir žuvies [139]. Kitoje Zaborskio su bendra-autoriais mokslinėje publikacijoje pristatyti rezultatai apie 17189 11, 13 ir 15 m. Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų mitybos įpročių pokyčius, atsižvelgiant į socialinę-ekonominę padėtį, parodė, kad gerėjant šeimos socialiniai ekonominiai padėčiai suvartojama ne tik daugiau vaisių ir daržovių, bet ir saldainių, šokolado, sausainių bei gaiviųjų gėrimų [140].

Fizinis aktyvumas yra neatsiejama vaiko kasdienio gyvenimo dalis, svarbus fizinei ir psichinei sveikatai ir pripažistamas svarbiu nutukimo prevencijai [141, 142]. Mokslinėje literatūroje skiriamas vis didesnis dėme-sys ėjimui pėsčiomis į mokyklą ir jo nauda kiekvieno vaiko kasdienybėje, kuris gali būti vertinamas kaip dalis fizinio aktyvumo [92, 143]. Jenna Panter su bendraautoriais teigia, kad vaikai, į mokyklą ėję pėsčiomis, dažniau buvo fiziškai aktyvūs. Taigi reikėtų tinkamai įvertinti ėjimo pėsčiomis į mokyklą svarbą ir naudą vaikams [144].

Žemo socialinio sluoksnio šeimose, vaikai linkę mažiau būti fiziškai aktyviais ir daugiau užsiimti sėdimąja veikla [145, 146]. Televizoriaus žiūrėjimas siejasi su nesveiko maisto vartojimu ir su sumažėjusiu fiziniu aktyvumu [147]. Fizinis pasyvumas yra susijęs su biologiniais veiksniais. Brazilijoje atliktas Mario M. Bracco su bendraautoriais 7–10 m. amžiaus vaikų tyrimas, kuriame analizuoti biologiniai ir socialiniai veiksniai, susiję su fiziniu pasyvumu. Nustatyta, kad vaikai, turėję antsvorio, reikšmingai dažniau buvo fiziškai pasyvūs. Taip pat nustatyta, jog fiziškai pasyvesni buvo vyresni negu 7,5 m. vaikai. Mergaitės reikšmingai dažniau buvo fiziškai pasyvios, lyginant su berniukais [148].

Jungtinėje Karalystėje Robert J. Hancox su bendraautoriais nustatė, jog ilgesnis laikas, praleistas prie televizoriaus, ir nepakankamas fizinis aktyvumas gali sukelti ilgalaikių pasekmių sveikatai. Minėti autoriai vykdė 26 metus trukusius tyrimus, kurių metu buvo stebima 1000 tiriamųjų nuo pat gimimo. Ši ilgalaikė studija parodė, jog televizoriaus žiūrėjimas vaikystėje ir paauglystėje siejosi su antsvoriu ir rūkymu, prasta fizine būkle bei padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje sulaukus pilnametystės [149].

Kaip teigia Amerikos pediatrijos akademijos (APA) ekspertai, nutukimą įtakoja daug įvairių veiksnių, kuriuos galima keisti, o pakeitus įtvirtinti kaip

30

gerus gyvenimo įgūdžius. Nutukimo prevencijos rekomendacijose nurodo-ma, kad vaikams iki dvejų metų nereikėtų leisti žiūrėti televizoriaus, o nuo dvejų metų jo žiūrėjimą riboti iki 2 valandų per dieną. Ta pati norma taikoma ir naudojimosi kompiuteriu laikui. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad bendras laikas, praleistas priešais kompiuterio ir televizoriaus ekraną per dieną, neviršytų 2 valandų trukmės [150].

2.3.4. Šeimos veiksniai

Dvynių, įvaikintų vaikų ir šeimų tyrimai rodo, jog egzistuoja genetiniai nutukimo veiksniai [151]. Atliekant dvynių studijas apskaičiuotas aukštas nutukimo paveldimumas, svyruojantis nuo 0,6 iki 0,9, ir tik nežymiai žemesnis dvyniams, kurie auginti atskirai, lyginant su tais, kurie buvo auginami drauge. Nustatyta, kad įvaikintų vaikų KMI labiau koreliuoja su jų biologinių tėvų negu su įtėvių KMI [151]. Be to, ne tik svoris, bet ir medžiagų apykaitos greitis, terminis atsakas į maistą ir spontaninis fizinis aktyvumas iki tam tikro lygio yra paveldimi [152]. Autoriai daro išvadą, kad tiek svoris, tiek metaboliniai procesai, lemiantys svorio didėjimą, turi stiprų paveldimumo komponentą [152].

Tėvų nutukimas yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių, turinčių įtakos vaikų nutukimui. Tėvai dalijasi su vaikais ne tik genetiniu fondu, bet ir aplinka, kurioje jie gyvena. Tėvai gali įtakoti vaikų svorį savo elgesiu, kuris apima veiksnius, kurie nulėmė jų pačių svorį [17]. Nustatyta, kad vaikų antsvoris stipriai koreliuoja su tėvų nutukimu. Dauguma studijų įrodė, kad didesnė rizika vaikams būti nutukusiais, jeigu abu tėvai yra nutukę [61, 153, 154].

JAV atliktas perspektyvinis kohortinis tyrimas, kurio metu buvo paly-ginti 92 4,5 metų vaikai, kurių vienas arba abu tėvai turėjo antsvorio, ir tos pačios amžiaus grupės 95 vaikai, kurių tėvai buvo normalaus svorio. Po vienerių metų stebėjimo vaikai, kurių tėvai turėjo antsvorio, sukaupė daugiau riebalų ir priaugo daugiau svorio, lyginant su vaikai, kurių tėvai buvo normalaus svorio [155].

Šešiose Europos šalyse atliktas priešmokyklinio amžiaus 4–7 m. vaikų tyrimas ir nustatyta, kad didesnė rizika vaikams būti nutukusiais buvo, jei tėvai turėjo didelį KMI arba jie buvo žemos socialinės padėties [110, 156].

Nutukusiems vaikams taip pat kyla didesnė rizika tapti nutukusiais suaugusiais [113, 157]. Guo apskaičiavo, kad nutukusiems 4 m. amžiaus vaikams tikimybė būti nutukusiais suaugusiais yra 20 proc. didesnė negu normalaus svorio vaikams, o nutukusiems paaugliams tokia tikimybė išauga net iki 80 proc. [158]. D. Britanijos mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė,

31

kad 80 proc. turinčių antsvorio arba nutukusių 7 m. amžiaus vaikų turėjo antsvorio ir 11 m. amžiuje [159].

Nutukimas vaikystėje, o ypač paauglystėje didino nutukimo riziką suau-gusiame amžiuje [33]. Be to, per didelis svoris paauglystėje nulemia neigiamą sveikatą vėlesniame amžiuje, jei antsvoris arba nutukimas išlieka [160].

Todėl labai svarbu imtis aktyvių veiksmų kovai su vaikų antsvoriu ir nutukimu dar vaikystėje, nes vaikystėje ir paauglystėje susiformavę įpročiai dažnai išlieka ir suaugus.

2.3.5. Socialiniai veiksniai

Šeimų socialinė padėtis gali būti vertinama įvairiai [161]. Skirtingose mokslinėse studijose šeimų socialinė būklė apibrėžiama pajamomis, išsilavi-nimo lygiu, gyveišsilavi-nimo sąlygomis, o socialiniai netolygumai apibūdinami šių veiksnių skirtumais [146]. Kartais šeimos socialinės gerovės veiksniai (pajamos, automobilio/ių, kompiuterio/ių turėjimas, galimybė išvykti atos-togų ir kt.) apjungiami į vieną išvestinį rodiklį.

Visuomenės sveikatos požiūriu, socialiniai veiksniai nulemia daugiau negu pusę ligų [162]. Mus dominanti 7–10 m. vaikų populiacija šiuo požiūriu yra ypač pažeidžiama, nes vaikai visiškai priklauso nuo tėvų, jų sukurtos gerovės, gyvensenos įpročių ir kt.

Socialiniai ir demografiniai veiksniai yra susiję su sveikatos netoly-gumais tarp asmenų ir žmonių grupių. Ryšys tarp socioekonominės padėties ir nutukimo yra daugiaveiksnis [38]. Tyrimais Jungtinėje Karalystėje nustatyta, kad vaikai iš žemo socialinio sluoksnio šeimų dažniau turi antsvo-rio arba yra nutukę, negu vaikai, gyvenantys aukštesnės socialinės padėties šeimose [67, 68]. Vakarų šalyse aukštesnio socialinio sluoksnio grupėje buvo nustatytas žemesnis antsvorio paplitimas [163]. Nutukimas yra labiau paplitęs tarp žemo socialinio sluoksnio asmenų JAV ir kitur [164]. Nor-vegijos mokslininkai, analizavę antsvorio paplitimą su socialiniais veiks-niais, pažeistos struktūros, mažas šeimas, gyvenimą kaimo vietovėje pri-skyrė prie rizikos veiksnių, susijusių su antsvoriu [165]. Kiti Norvegijos mokslininkai, tyrę socioekonominių veiksnių įtaką vaikų nutukimui, nenustatė sąsajų tarp šeimos sudėties, tėvų išsilavinimo [166]. Tutkuvienė, atlikusi 0–20 m. amžiaus vaikų fizinės būklės tyrimus taip pat nenustatė tiesioginės koreliacijos tarp vaikų fizinės būklės rodiklių ir tėvų socialinės padėties [167]. Kaip teigia darbo autorė, Lietuvoje kol kas tėvų socialinė padėtis ir išsilavinimas mažai koreliuoja su pajamomis.

Socialiniai veiksniai, tokie kaip gyvenamoji vieta, socialinis statusas, šeimos pajamos, turtinė padėtis siejasi su šeimos gyvenimo būdo pasirin-kimu. PSO Europos komisijos pranešime apie socialines sveikatos