1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
NEUROLOGIJOS KLINIKA
EPILEPSIJA IR RŪKYMAS: SĄSAJOS, KLINIKINIAI
VEIKSNIAI
Baigiamasis magistro darbas
Studentas: Indrė Eitmonaitė Darbo vadovas: lekt. Giedrė Gelžinienė
2
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 3 2. SUMMARY ... 5 3. PADĖKA ... 7 4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 75. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 7
6. SANTRUMPOS ... 8
7. SĄVOKOS ... 9
8. ĮVADAS... 10
9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
10. LITERATŪROS APŽVALGA... 12
10.1. Epilepsijos apibrėžimas ir klasifikacija ... 12
10.2. Epilepsijos paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje ... 12
10.3. Epilepsija sergančių asmenų socialiniai ypatumai... 13
10.4. Rūkymo paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje ... 14
10.5. Epilepsija ir rūkymas ... 15
11. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 16
12. REZULTATAI ... 17
12.1. Tiriamųjų demografiniai ir epilepsijos klinikiniai veiksniai ... 17
12.2. Tiriamųjų rūkymo įpročiai ... 18
12.3. Sąsajos tarp rūkymo ir demografinių veiksnių ... 19
12.4. Sąsajos tarp rūkymo ir epilepsijos klinikinių veiksnių ... 21
12.5. Sąsajos tarp rūkymo rodiklių ir demografinių bei klinikinių veiksnių ... 23
13. REZULTATŲ APTARIMAS ... 25
14. IŠVADOS... 28
3
1. SANTRAUKA
Indrė Eitmonaitė
Epilepsija ir rūkymas: sąsajos, klinikiniai veiksniai
Darbo tikslas: įvertinti epilepsijos ir rūkymo tarpusavio sąsajas. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti sergančių epilepsija tiriamųjų demografinius ir epilepsijos klinikinius veiksnius. 2. Palyginti rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų demografinius rodiklius.
3. Palyginti rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų epilepsijos klinikinius veiksnius. 4. Nustatyti sąsajas tarp rūkymo rodiklių ir demografinių bei klinikinių veiksnių.
Metodika: į tyrimą buvo įtraukti 107 epilepsija sergantys suaugę, 18 metų ir vyresni asmenys.
Išanalizuoti tiriamųjų demografiniai duomenys, rūkymo įpročiai bei epilepsijos klinikiniai veiksniai. Atlikta gautų rezultatų analizė bei sąsajų paieška. Remiantis logistinės regresijos analizės metodu pagal sociodemografinius ir epilepsijos klinikinius veiksnius prognozuota rūkymo atsiradimo rizika. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
Rezultatai: tyrime dalyvavo 56,1 proc. vyrų ir 43,9 proc. moterų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo
40,2 ± 15,5 m. Didžioji dalis tiriamųjų gyveno mieste (71 proc.) ir turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą (65,5 proc.), beveik pusė ESA neturėjo partnerio (46,7 proc.) ir buvo bedarbiai arba turėjo neįgalumą ( 45,8 proc.). Amžiaus vidurkis, kada įvyko pirmasis priepuolis buvo 22,9 ± 19,6 m. Daugiau nei pusė ESA patyrė 1 ar mažiau priepuolių per mėnesį (64,5 proc.). Didžioji dalis ESA vartojo vaistus nuo epilepsijos (83,2 proc.) iš kurių 52,8 proc. vartojo du ir daugiau VNE. Rūkymo paplitimas tarp epilepsija sergančių asmenų buvo 21,5 proc. Nustatyta statistiškai reikšminga priklausomybė tarp rūkymo ir lyties (p<0,05), daugiau rūkančiųjų buvo vyrų tarpe (87 proc.). Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupės lyginant pagal gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį ir darbinę veiklą, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Ieškant sąsajų tarp rūkymo ir epilepsijos klinikinių veiksnių, buvo nustatyta, kad rūkantys ESA rečiau patiria priepuolius ir vartoja mažesnį vaistų nuo epilepsijos skaičių, nei nerūkantys ESA (p<0,05). Taip pat nustatyta, kad 91,3 proc. rūkančių ESA turėjo bent vieną šeimos narį, kuris taip pat rūko (p<0,05). Kitų statistiškai reikšmingų priklausomybių tarp rūkymo ir epilepsijos klinikinių veiksnių nenustatyta (p>0,05). Atlikus logistinę regresijos analizę buvo nustatyta, kad vyrai 11,882 karto turi didesnę tikimybę pradėti rūkyti, nei moterys.
4
Išvados: Didelė dalis epilepsija sergančių asmenų turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą, neturėjo
partnerio, buvo bedarbiai ar turėjo neįgalumą. Daugiau nei pusė tiriamųjų patyrė 1 ar mažiau priepuolių per mėnesį, didžioji dalis vartojo vaistus nuo epilepsijos. Tarp rūkančių ESA, statistiškai reikšmingai daugiau buvo vyrų, nei moterų, pagal kitus demografinius rodiklius rūkančių ir nerūkančių ESA grupės nesiskyrė. Vertinant epilepsijos klinikinių veiksnių ir rūkymo sąsajas nustatyta, kad rūkantys ESA patyrė retesnius priepuolius ir vartojo mažiau vaistų nuo epilepsijos. Kitų epilepsijos klinikinių veiksnių ir rūkymo sąsajų tyrimo metu nenustatyta. Remiantis logistinės regresijos modeliu, vienintelis rūkymo faktoriaus atsiradimo rizikos veiksnys buvo vyriška lytis.
5
2. SUMMARY
Indrė Eitmonaitė
Epilepsy and Smoking: Correlation, Clinical Factors
The aim of the work: to evaluate correlations between epilepsy and smoking. The goals of the work:
1. To evaluate subjects’ with epilepsy demographic and epilepsy clinical factors.
2. To compare demographic indicators of the subjects, who are smokers and non-smokers. 3. To compare subjects’, who are smokers and non-smokers, epilepsy clinical factors. 4. To identify correlations between smoking indicators and demographic and clinical factors.
Methodology:107 adults (from 18 years old and older) with epilepsy were involved in the research.
Demographic data, smoking habits and epilepsy clinical factors were analysed. Analysis of the obtained results has been performed as well as search of correlations. According to socio-demographical and epilepsy clinical factors, it was predicted risk to start smoking based on the method of logistics regression analysis. Differences were considered as statistically significant, when p<0,05.
Results: 56,1 % of men and 43,9 % of women participated in the research. Average age of the subjects
was 40,2 ± 15,5 y. Most of the subjects lived in a city (71 %) and had lower than higher education (65,5 %), almost half of PWE did not have a partner (46,7 %) and were unemployed or had a disability ( 45,8 %). Average age, when a seizure was experienced for the first time, was 22,9 ± 19,6 y. More than half of PWE experienced 1 or less seizures within a month (64,5 %). Most of PWE took anti-epileptic drugs (83,2 %) of which 52,8 % took two and more AEDs. Prevalence of smoking among persons with epilepsy was 21,5 %. It was identified statistically significant dependency between smoking and gender (p<0,05), there were more smokers among men (87 %). The subjects’ groups of smokers and non-smokers in comparison to residence, family status and job did not differ statistically significantly (p>0,05). Looking for correlations between smoking and epilepsy clinical factors, it was identified that seizures were rarer for smoking PWE and number of anti-epileptic drugs that were used is less in comparison to non-smoking PWE (p<0,05). Also it was identified that 91,3 % of smoking PWE had at least one member of the family which also is a smoker (p<0,05). No other statistically significant dependencies between smoking and epilepsy clinical factors were identified (p>0,05). After logistics regression analysis was performed it was identified that there is a bigger chance of 11,882 times for men to start smoking than women.
Conclusions: A significant part of persons with epilepsy had lower than higher education, did not have
a partner, were unemployed or had a disability. More than half of the subjects had 1 or less seizures within a month; most of the subjects took anti-epileptic drugs. Among smoking PWE statistically
6 significantly there were more men than women; according to other demographic indicators, PWE groups of smokers and non-smokers did not differ. Evaluating correlations between epilepsy clinical factors and smoking, it was identified that seizures were rarer for smoking PWE and anti-epileptic drugs were used less. No other correlations between epilepsy clinical factors and smoking were identified during the research. Male gender was the only factor regarding risk to start smoking based on logistics regression model.
7
3. PADĖKA
Dėkoju savo baigiamojo magistro darbo vadovei lekt. Giedrei Gelžinienei už patarimus ir pagalbą atliekant šį mokslinį darbą.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Baigiamasis magistro darbas atliktas gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimą Nr. BEC-MF-20 (išdavimo data 2018-11-02).
8
6. SANTRUMPOS
ESA – epilepsija sergantys asmenys
LSMUL KK – Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Ligoninė Kauno Klinikos PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
TLK-10-AM – tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacija, dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas Australijos modifikacija
9
7. SĄVOKOS
Epilepsija – lėtinė neurologinė galvos smegenų liga, pasireiškianti pasikartojančiais priepuoliais. Politerapija – dviejų ir daugiau vaistų vartojimas.
Priepuolis – staigus, nevalingas, laikinas elgesio pakitimas, apimantis sąmonės, judesių, jutimų,
autonominės nervų sistemos pokyčius, lydimus nenormalių smegenų elektrinių iškrūvių.
Stereotipas – supaprastintas žmonių grupės vaizdavimas ar nuomonė apie žmones.
Stigma – visuomeninis reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu
10
8. ĮVADAS
Epilepsija - lėtinė neurologinė galvos smegenų liga, kuria serga 65 - 70 mln. žmonių visame pasaulyje [1, 2]. Epilepsija sukelia priepuolius, kurių pobūdis priklauso nuo to, kurioje smegenų vietoje įvyksta elektrinė iškrova ir nuo to, kiek toli ji plinta [3]. Laikini epilepsijos simptomai gali pasireikšti suvokimo sutrikimu, sąmonės netekimu, judėjimo bei jutimo sutrikimais, nuotaikos pokyčiais ir kitais pažinimo funkcijos sutrikimais [3]. Skirtingai nuo kitų lėtinių ligų, klinikiniai epilepsijos požymiai yra matomi, todėl epilepsija sergantys asmenys patiria mažesnį socialinį priimtinumą [4].
Epilepsija yra siejama su ribotomis įsidarbinimo galimybėmis, mažesnėmis pajamomis, sumažėjusiomis gyvenimo partnerio paieškos galimybėmis, visuomenės atstūmimu ir neigiamu požiūriu į epilepsija sergančius asmenis, taip pat ji yra glaudžiai susijusi su įvairiomis psichinėmis ir somatinėmis ligomis [5-7]. Pastebėta, kad tarp ESA dažniau pasitaiko nerimo sutrikimas ir depresija, lyginant su bendrąja populiacija [8-10].
Nepakankamos aplinkinių žinios apie epilepsiją ir klaidingas nusistatymas prieš ESA didina sergančiųjų stigmatizaciją bei daro įtaką jų gyvenimo kokybei [11]. Stigma stipriau nei epilepsijos klinikiniai veiksniai gali sąlygoti ESA gyvenimo kokybę [12]. Diskriminacija ir stigmatizacija yra socialiniai blogos sveikatos veiksniai [13]. Socialinius sunkumus, sergant epilepsija, patiria ne tik suaugusieji. Jau ankstyvoje vaikystėje, vaikams, sergantiems epilepsija, nustatoma sumažėjusi socialinė adaptacija, lyginant su tais vaikais, kurie epilepsija neserga [14]. Toks socialinio funkcionavimo trūkumas gali prisidėti prie sunkumų ateityje plėtojant santykius, išsaugant darbą bei dalyvaujant visuomenėje, kaip šeimos, bendruomenės bei kultūros narys [15].
Tabako rūkymas yra pagrindinė, kurios galima išvengti, mirties priežastis pasaulyje [16]. Rūkymo paplitimas tarp epilepsija sergančių asmenų yra toks pat didelis, kaip ir bendrojoje populiacijoje, kai kurių autorių duomenimis, net didesnis [17-20]. Rūkymas neigiamai veikia daugelį ligų, tačiau apie rūkymo vaidmenį, epilepsija sergantiems asmenims, nėra daug žinoma. Lietuvoje nėra atlikta išsamių tyrimų, apie rūkymo įpročius tarp epilepsija sergančių asmenų. Todėl šio tyrimo tikslas yra įvertinti epilepsijos ir rūkymo sąsajas.
11
9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:
Įvertinti epilepsijos ir rūkymo tarpusavio sąsajas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti sergančių epilepsija tiriamųjų demografinius ir epilepsijos klinikinius veiksnius. 2. Palyginti rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų demografinius rodiklius.
3. Palyginti rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų epilepsijos klinikinius veiksnius. 4. Nustatyti sąsajas tarp rūkymo rodiklių ir demografinių bei klinikinių veiksnių.
12
10. LITERATŪROS APŽVALGA
10.1. Epilepsijos apibrėžimas ir klasifikacija
Epilepsija – tai galvos smegenų liga, pagal Tarptautinės Lygos prieš Epilepsiją apibrėžimą, atitinkanti bent vieną iš paminėtų sąlygų: 1) mažiausiai du neprovokuoti (ar refleksiniai) priepuoliai, kai laiko tarpas tarp jų yra daugiau nei 24 val., 2) vienas neprovokuotas (ar refleksinis) priepuolis, kai pakartotinių priepuolių tikimybė per ateinančius 10 metų yra tokia pat, kaip po 2 neprovokuotų priepuolių (mažiausiai 60%) [21]. Naujame epilepsijos apibrėžime vienas iš svarbiausių pokyčių yra tai, kad epilepsija nebėra laikoma „sutrikimu“, ji yra apibrėžiama, kaip „liga“, siekiant labiau pabrėžti epilepsijos svarbą ir poveikį epilepsija sergantiems asmenims (ESA) [21].
Priepuolis – tai trumpalaikis simptomų atsiradimas, kylantis dėl per didelio ar sinchroninio smegenų neuronų aktyvumo [22]. Pagal pradžios tipą priepuoliai skiriami į židininės, generalizuotos ir nežinomos pradžios priepuolius [23]. Židininiai priepuoliai prasideda vieno pusrutulio neuroniniuose tinkluose ir jie gali būti lokalizuoti ar plačiau išplitę [24]. Generalizuoti priepuoliai yra vienu metu kylantys ir greitai išplintantys abipus išsidėsčiusiuose neuroniniuose tinkluose [24]. Neklasifikuojamas/nežinomos pradžios priepuolis – nurrodo tipą priepuolių, kurie negali būti priskiriami židininės ar generalizuotos pradžios priepuoliams, dėl nepakankamos informacijos ar neįprastų klinikinių bruožų [23].
Nustačius priepuolių tipą, reikia įvertinti kitus klinikinius bei epilepsijos simptomus ir siekti nustatyti epilepsijos tipą ir jeigu įmanoma epilepsijos sindromą [23]. Svarbu įvertinti galimą epilepsijos priežastį – struktūrinė, genetinė, infekcinė, metabolinė, imuninė ar nežinoma, nes tai turi įtakos epilepsijos gydymui ir ligos prognozavimui [23].
10.2. Epilepsijos paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje
Epilepsija - viena dažniausiai pasitaikančių neurologinių ligų, kuria serga apie 65 - 70 milijonų žmonių visame pasaulyje [1, 2]. Beveik 80 proc. epilepsija sergančių asmenų (ESA) gyvena besivystančiose šalyse [25]. Kiekvienais metais pasaulyje nauji epilepsijos atvejai diagnozuojami apie 2,4 mln. žmonių [26]. Higienos instituto duomenimis 2017 metais Lietuvoje epilepsija sergančių asmenų skaičius – 7,8/ 1000 gyventojų, o naujai susirgusių asmenų, kuriems diagnozuota epilepsija, buvo 5802. Visoje šalyje šia liga 2017 metais sirgo 22 074 žmonės [27].
Epilepsijos paplitimui būdingas pasiskirstymas pagal amžių, kuris yra didžiausias tarp vaikų iki 5 metų bei 55 ir vyresnio amžiaus žmonių [28, 29]. Išsivysčiusiose šalyse epilepsijos paplitimas
13 didėja didėjant amžiui [30]. Manoma, kad maždaug vienam iš 26 žmonių atsiras epilepsija tam tikru gyvenimo tarpsniu [31]. Tarp vyresnio amžiaus žmonių epilepsijos paplitimas svyruoja nuo 85,9 / 100 000 gyventojų 65-69 metų amžiaus grupėje iki 135,4 / 100 000 gyventojų 85 ir vyresnio amžiaus asmenų grupėje [32]. Dėl žmonių ilgėjančios gyvenimo trukmės, populiacijos senėjimo, epilepsijos paplitimas šioje amžiaus grupėje ateinančius dešimtmečius toliau didės [33]. Epilepsija yra trečia pagal dažnumą pasitaikanti neurologinė liga po insulto ir demencijos vyresniame amžiuje [32].
10.3. Epilepsija sergančių asmenų socialiniai ypatumai
Tiek pati epilepsija, tiek su epilepsija susijusios būklės riboja sergančiųjų įsidarbinimo galimybes, socialinį bendravimą bei santykius šeimoje [34].
Užimtumas - vienas iš psichosocialinių veiksnių, kuris turi įtakos mūsų gyvenimo kokybei [35]. Nedarbo ir nepakankamo užimtumo lygis tarp ESA yra didesnis už bendrojoje populiacijoje esantį lygį [36]. Tačiau nelaimingų atsitikimų skaičius darbe tarp ESA nėra didesnis, lyginant su epilepsija nesergančiais asmenimis [37]. Dėl visuomenėje vyraujančios stigmos, ESA taikomi įvairūs darbo apribojimai, kurie neretai yra grindžiami išankstiniais nusistatymais ir stereotipais [38].
Žemgulytės ir bendraautorių [39] atliktame tyrime sergančiųjų epilepsija ir kontrolinė sveikų asmenų grupė skyrėsi pagal išsilavinimą ir darbinę padėtį – mažiau sergančiųjų epilepsija turėjo aukštąjį išsilavinimą bei darbą, lyginant su sveikais tiriamaisiais. Martinas ir kiti [40] atliktame tyrime nustatė, kad pagrindiniai veiksniai susiję su nedarbu ir nedarbingumu buvo gydymui atspari epilepsija, priepuolių buvimas per pastaruosius 12 mėnesių, bei politerapija. Pastebėta, kad asmenims, kuriems buvo diagnozuota generalizuota epilepsija darbą turėjo dažniau, nei židinine epilepsija sergantys asmenys [40, 41].
Priepuolių pasireiškimo dažnis gali turėti įtakos ESA įsidarbinimo galimybėms. ESA, kuriems dažnai pasireiškia priepuoliai, dažniau patiria diskriminaciją visuomenėje [42, 43]. Skirtingai nuo kitų lėtinių ligų, klinikiniai epilepsijos požymiai yra matomi, todėl ESA patiria mažesnį socialinį priimtinumą [4]. Kadangi priepuoliai yra nenuspėjami ir jiems atsiradus socialinėje aplinkoje nėra galimybės pasislėpti nuo aplinkinių, tai galimai sąlygoja ESA mažesnį norą dirbti [44].
Žmogaus vidiniai įsitikinimai dėl darbo svarbos, jo vidinės baimės ir negatyvus požiūris į savo ligą, turi įtakos, siekiant sėkmingos karjeros [45]. Geras savęs vertinimas, savigarba, socialinė parama teigiamai veikia ESA įdarbinimo galimybes [41]. Gebėjimas dirbti, įskaitant išsilavinimą, savo darbo žinojimą bei asmeninė motyvacija, siekiant gerų darbo rezultatų, taip pat yra svarbūs veiksniai, įtakojantys ESA darbingumo lygį [46].
14 Epilepsija turi įtakos žmonių šeiminei padėčiai. Pastebėta, kad ESA yra labiau linkę būti vieniši, o tie kurie sukuria šeimas, dažniau linkę išsiskirti, nei žmonės bendrojoje populiacijoje [47]. Tyrimai taip pat rodo, kad šeimyninį statusą turintys asmenys turi geresnę psichologinę ir fizinę sveikatą, nei nesusituokę asmenys [48, 49]. Santuoka žmonėms padeda puoselėti prasmės jausmą, skatina sveiką gyvenseną, mažina rizikos veiksnius bei pagerina gydymo rėžimo laikymąsi [50]. Santuoka bei šeimos įsitraukimas gali būti svarbus veiksnys siekiant gerinti ESA gydymą. Wang ir bendraautoriai [49] savo tyrime nustatė, kad susituokę ESA geriau laikosi vaistų vartojimo režimo, nei partnerio neturintys ESA.
Socialiniai apribojimai, patiriama diskriminacija gali būti susijusi su žalingų įpročių atsiradimu epilepsija sergantiems asmenims.
10.4. Rūkymo paplitimas Lietuvoje ir pasaulyje
Tabako rūkymas (toliau - rūkymas) yra pagrindinė, kurios galima išvengti, mirties priežastis pasaulyje [16]. Tai yra labiausiai paplitusi priklausomybės liga, tarptautinėje ligų klasifikacijoje TLK-10 žymima šifru F-17, Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką [51]. Apie 1-1,1 mlrd. žmonių pasaulyje vartoja tabako gaminius [52, 53]. Pasaulyje vienas iš 4 vyrų ir viena iš 20 moterų rūko [54]. PSO duomenimis, rūkymo paplitimas tarp Lietuvos žmonių yra 22,3 proc., kasdien rūko 32,6 proc. vyrų ir 13,9 proc. moterų [53]. Apie 80 proc. žmonių, turinčių šią priklausomybę, gyvena besivystančiose šalyse [55]. Tabako gaminių vartojimas sukelia daugiau nei 7 milijonus mirčių kiekvienais metais [55]. Rūkančių žmonių mirtingumas yra 1,7 karto didesnis, o gyvenimo trukmė vidutiniškai 7,5 metų trumpesnė, nei nerūkančių asmenų [56].
Šiuo metu, dėl aktyvios tabako gaminių kontrolės, pasaulyje stebimas rūkymo paplitimo mažėjimas, ypač išsivysčiusiose šalyse [53, 57]. Tabako gaminių vartojimas tarp suaugusių, vyresnių nei 15 metų asmenų, sumažėjo nuo 23,5 proc. iki 20,7 proc. [53]. Nežymus sumažėjimas yra jaunų suaugusiųjų amžiaus grupėje, ryškesnis tarp vyresnių žmonių [58]. Dambrauskienės ir bendraautorių [59] atliktame tyrime vyresnio amžiaus vyrai kasdien rūkė du kartus rečiau, o šio amžiaus moterys – tris kartus rečiau, lyginant su jaunesnio amžiaus asmenimis.
Nors pasaulyje stebimas tabako gaminių vartojimo sumažėjimas tarp suaugusiųjų [53], tačiau dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, ilgėjančios gyvenimo trukmės absoliutus rūkančiųjų skaičius toliau didėja [57].
15
10.5. Epilepsija ir rūkymas
Rūkymo paplitimas tarp ESA yra toks pat didelis, kaip ir bendrojoje populiacijoje, kai kurių autorių duomenimis, net didesnis [17-20]. Lietuvoje nėra atlikta išsamių tyrimų, apie rūkymo įpročius tarp ESA. Juškaitės ir bendraautorių [60] atliktame tyrime 30 proc. ESA vartojo alkoholį ir/arba rūkė.
Torriani ir bendraautoriai [17] iškėlė keletą hipotezių dėl galimo didesnio rūkymo paplitimo tarp ESA. Pirma, gali būti bendras genetinis jautrumas tarp epilepsijos ir nikotino vartojimo/ priklausomybės. Antra, ryšys gali būti netiesioginis. ESA dažniau serga psichikos sutrikimais, nei žmonės bendrojoje populiacijoje, todėl tokie veiksniai, kaip: depresija, nerimas, nepilnavertiškumo jausmas, gali paskatinti ESA rūkyti.
Rūkymas neigiamai veikia daugelį ligų, tačiau apie rūkymo vaidmenį, epilepsija sergantiems asmenims, nėra daug žinoma. Yra keletas publikuotų studijų, kurios nagrinėjo ryšį tarp kasdienio rūkymo ir klinikinių epilepsijos veiksnių [17, 61]. Torriani su bendraautoriais [17] atliktame tyrime pastebėjo galimą ryšį tarp epilepsijos tipo ir rūkymo. Išanalizavus duomenis, tarp ESA, kuriems diagnozuota idiopatinė generalizuota epilepsija, rūkymo paplitimas buvo didesnis, nei tarp kitomis epilepsijos rūšimis sergančių asmenų. Dworetzky ir benraautoriai [61] atliko tyrimą, kuriame nustatė, kad cigarečių rūkymas gali būti susijęs su padidėjusia priepuolių rizika, nepriklausomai nuo insulto. Tyrime, rūkantiems asmenims, priepuolių rizika nebuvo susijusi su per dieną surūkomų cigarečių skaičiumi, tačiau rizika didėjo ilgėjant rūkymo trukmei.
Klinikiniu požiūriu šie duomenys rodo, kad svarbu informuoti žmones apie galimą ryšį tarp rūkymo ir padidėjusios priepuolių rizikos. Nors dar nėra žinoma ar rūkymo nutraukimas sumažintų šią riziką, tačiau yra mokslinių įrodymų, kad rūkymo nutraukimas sergant tam tikromis lėtinėmis ligomis yra susijęs su geresne ligos eiga [62, 63] .
Šiose studijose buvo metodologinių apribojimų, todėl tyrimų rezultatus reikia vertinti atsargiai. Norint geriau suprasti ryšį tarp epilepsijos ir padidėjusio tabako vartojimo, reikalinga ateityje atlikti detalesnius mokslinius tyrimus.
16
11. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-MF-20. Tiriamieji buvo supažindinti su atliekamu tyrimu, pateiktos tiriamojo asmens informavimo bei sutikimo formos. Anketos buvo anoniminės, visi tiriamųjų duomenys buvo koduojami, kad būtų išsaugotas konfidencialumas.
Tyrime dalyvavo 107 epilepsija sergantys suaugę, 18 metų ir vyresni asmenys, iš kurių 47 buvo moterys ir 60 vyrų.
Tyrimas atliktas 2018-2019 metais LSMUL KK neurologijos klinikoje. Tiriamieji buvo apklausti pasyviuoju būdu – anketas pildė patys. Anketą sudarė 20 klausimų apie tiriamųjų lytį, amžių, gyvenamąją vietą, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbinę veiklą, rūkymo įpročius ir epilepsijos klinikinius veiksnius. Epilepsijos tipas buvo nustatomas renkant informaciją iš tiriamųjų medicininės dokumentacijos.
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Excel ir SPSS 23.0 programinius paketus. Analizuojant duomenis, buvo atliekama aprašomoji statistika, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių bei požymių dažnių. Kiekybinių dydžių reikšmės pateiktos kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis (m ± SD). Priklausomybei tarp dviejų vardų skalės ir ranginių kintamųjų naudotas Chi kvadrato (χ2) kriterijus. Kintamųjų ryšio stiprumui vertinti naudoti Phi ir Cramer's V koeficientai (r). Remiantis logistinės regresijos analizės metodu pagal sociodemografinius ir epilepsijos klinikinius veiksnius prognozuota rūkymo atsiradimo rizika. Nustatytas šansų santykis parodo, kiek kartų tam tikro veiksnio buvimas didina arba mažina rūkymo atsiradimo rizikos galimybę. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.
17
12. REZULTATAI
12.1. Tiriamųjų demografiniai ir epilepsijos klinikiniai veiksniai
Sergančių epilepsija tiriamųjų grupėje (n=107) buvo 60 (56,1 proc.) vyrų ir 47 (43,9 proc.) moterys. Tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 84 metų, o amžiaus vidurkis – 40,2 ± 15,5 m. Vyrų amžiaus vidurkis buvo 41,6 ± 16,2 m., moterų – 38,6 ± 14,4 m. Statistiškai reikšmingų amžiaus vidurkių skirtumų tarp vyrų ir moterų respondentų imtyje nenustatyta (p>0,05). Daugiausiai tiriamųjų buvo 30-49 metų amžiaus (45,8 proc.). Išsamesni sociodemografiniai duomenys pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Tiriamųjų sociodemografiniai duomenys
N % Amžius 18-29m. 30-49m. 50 ir daugiau m. 107 31 49 27 100 29 45,8 25,2 Lytis Moterys Vyrai 107 47 60 100 43,9 56,1 Gyvenamoji vieta Miestas Kaimas 107 76 31 100 71 29 Išsilavinimas Pradinis ir vidurinis Profesinė mokykla
Aukštasis (koleginis ir universitetinis) 107 45 25 37 100 42,1 23,4 34,5 Šeiminė padėtis Vedęs/ištekėjusi Gyvena su partneriu Našlys (-ė) Nevedęs/netekėjusi 107 46 11 10 40 100 43 10,3 9,3 37,4 Socialinis užimtumas
Studijuoja ir/arba dirba Bedarbis Turi neįgalumą/grupę Yra pensijoje 107 48 27 22 10 100 44,9 25,2 20,6 9,3
Tiriamųjų amžius, kada įvyko pirmasis epilepsijos priepuolis, buvo nuo 3 mėn. iki 82 m., o amžiaus vidurkis – 22,9 ± 19,6 m. Amžiaus vidurkis, kada tiriamiesiems buvo diagnozuota epilepsija - 25,1 ± 20,1 m. Vidutinė epilepsijos trukmė tarp tiriamųjų buvo 15,1 ± 13,6 m.
18 Vertinant epilepsijos priepuolių dažnį tarp tiriamųjų, 69 (64,5 proc.) patiria 1 ar mažiau priepuolių per mėnesį, o kasdienius priepuolius patiria 6 (5,6 proc.) tiriamųjų.
Didžioji dalis tiriamųjų, 89 (83,2 proc.) vartojo vaistus nuo epilepsijos (VNE). Iš visų tiriamųjų vartojančių VNE, 42 (47,2 proc.) vartojo 1 VNE, 34 (38,2 proc.) - 2 VNE, 13 (14,6 proc.) - 3 ir daugiau VNE. Epilepsijos klinikiniai duomenys pateikti 2 lentelėje.
2. lentelė. Tiriamųjų epilepsijos klinikiniai duomenys
N %
Epilepsijos priepuolių dažnis Kasdieniai priepuoliai
≥ 1 priepuolių per savaitę
> 1 bet < 4 priepuoliai per mėnesį ≤1 priepuolių per mėnesį
107 6 12 20 69 100 5,6 11,2 18,7 64,5 Epilepsijos tipas Židininė Generalizuota Kita/nežinoma 107 59 23 25 100 55,1 21,5 23,4 Vaistai nuo epilepsijos (VNE)
Nevartoja Vartoja 107 18 89 100 16,8 83,2 Vartojamų VNE skaičius
1 VNE 2 VNE 3 ir daugiau VNE 89 42 34 13 100 47,2 38,2 14,6
12.2. Tiriamųjų rūkymo įpročiai
Vertinant rūkymo paplitimą tarp epilepsija sergančių asmenų, 84 (75,5 proc.) respondentai atsakė, kad šiuo metu nerūko, iš kurių 56 (52,3 proc.) niekada nerūkė ir 28 (26,2 proc.) rūkė anksčiau. 23 (21,5 proc.) tiriamieji atsakė, kad šiuo metu rūko, iš kurių 20 (87 proc.) buvo vyrų ir 3 (13 proc.) moterys. Amžiaus vidurkis, kuriame tiriamieji pradėjo rūkyti buvo 17,1 ± 2,6 m., o vidutinė rūkymo trukmė - 18,8 ± 12,4 m. Didžioji dalis rūkančiųjų rūko kasdien - 18 (78,3 proc.), daugiau nei pusė rūkančiųjų surūko 11-20 cigarečių per dieną - 14 (60,9 proc.).
Vertinant laiko tarpą nuo epilepsijos pradžios iki rūkymo pradžios, 16 (72,7 proc.) tiriamųjų jau buvo rūkantys, kai jiems diagnozavo epilepsiją, kiti 6 (27,3 proc.) pradėjo rūkyti vėliau – po epilepsijos diagnozės nustatymo.Išsamesni rūkančiųjų rūkymo įpročiai pateikti 3 lentelėje.
19 3 lentelė. Rūkančių tiriamųjų rūkymo įpročiai
N % Rūkymo dažnis
Kartais (ne daugiau kaip 1-2 k./sav.) Dažnai, bet ne kasdien (3-5 k./sav.) Kasdien 23 1 4 18 100 4,3 17,4 78,3 Surūkomų cigarečių skaičius per dieną
10 ir mažiau cigarečių per diena 11-20 cigarečių per dieną
21 ir daugiau cigarečių per dieną
23 8 14 1 100 34,8 60,9 4,3 Laiko tarpas nuo epilepsijos pradžios
iki rūkymo pradžios Rūkė jau anksčiau Mažiau kaip 6 mėn. 6-12 mėnesių
Daugiau kaip 1 metai
22 16 1 0 5 100 72,7 4,6 0 22,7
12.3. Sąsajos tarp rūkymo ir demografinių veiksnių
Rezultatų pasiskirstymas tarp rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pagal demografinius rodiklius pateiktas 4 lentelėje.
4 lentelė. Demografiniai rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų duomenys Demografiniai
veiksniai Požymiai
Rūkymas Iš viso
(%) χ2 Statistinis reikšmingumas (p) Rūko (%) Nerūko (%) Lytis Vyras 20 (87,0) 40 (47,6) 60 (56,1) 11,344 0,001 Moteris 3 (13,0) (52,5) 44 (43,9) 47 Gyvenamoji vieta Miestas 14 (60,9) 62 (73,8) 76 (71,0) 1,469 0,225 Kaimas 9 (39,1) (26,2) 22 (29,0) 31 Išsilavinimas Pradinis ir vidurinis 9 (39,1) (42,9) 36 (42,1) 45 2,305 0,316 Profesinė mokykla 8 (34,8) 17 (20,2) 25 (23,4) Aukštasis (koleginis ir universitetinis) 6 (26,1) (36,9) 31 (34,6) 37
20 Šeiminė padėtis Vedęs/ištekėjusi 8 (34,8) 38 (45,2) 46 (43,0) 2,314 0,510 Gyvena su partneriu 3 (13,0) (9,5) 8 (10,3) 11 Našlys (-ė) 1 (4,3) 9 (10,7) 10 (9,3) Nevedęs/netekėjusi 11 (47,8) 29 (34,5) 40 (37,4) Socialinis užimtumas Studijuoja ir/arba dirba 11 (47,8) 37 (44,0) 48 (44,9) 5,843 0,120 Bedarbis 9 (39,1) 18 (21,4) (25,2) 27 Turi neįgalumą/grupę 3 (13,0) 19 (22,6) 22 (20,6) Yra pensijoje 0 (0) 10 (11,9) 10 (9,3)
Nustatyta statistiškai reikšminga priklausomybė tarp rūkymo ir lyties (p<0,05) (4 lentelė). 1 pav. matyti, kad tarp rūkančių tiriamųjų, vyrų buvo 87 proc., o moterų – 13 proc.
1 pav. Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį
Iš visų rūkančiųjų (n=23), 17 (73,9 proc.) turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą. Tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp rūkymo ir išsilavinimo nebuvo nustatyta (p>0,05).
Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupės lyginant pagal gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį ir darbinę veiklą, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (4 lentelė).
52.4% 13.0% 47.6% 87.0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Nerūko Rūko Moterys Vyrai
21 Tiriamųjų šeiminę padėtį sugrupavus į dvi grupes: turi partnerį - 57 (53,3 proc.) ir neturi partnerio - 50 (46,7 proc.), tarp šių tiriamųjų grupių ir rūkymo statistiškai reikšmingos priklausomybės taip pat nenustatyta (p>0,05).
12.4. Sąsajos tarp rūkymo ir epilepsijos klinikinių veiksnių
Rezultatų pasiskirstymas tarp rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pagal epilepsijos klinikinius veiksnius pateiktas 5 lentelėje.
5 lentelė. Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų epilepsijos klinikiniai veiksniai Epilepsijos
klinikiniai veiksniai
Požymiai
Rūkymas Iš viso
(%) χ2 Statistinis reikšmingumas (p) Rūko (%) Nerūko (%) Priepuolių dažnis Kasdieniai priepuoliai 1 (4,3) 5 (6,0) 6 (5,6) 4,373 0,224 ≥ 1 priepuolių per savaitę 1 (4,3) 11 (13,1) 12 (11,2) > 1 bet < 4 priepuoliai per mėnesį 2 (8,7) 18 (21,4) 20 (18,7) ≤1 priepuolių per mėnesį (82,6) 19 (59,5) 50 (64,5) 69 Epilepsijos tipas Židininė 13 (72,2) (71,9) 46 (72) 59 0,001 0,977 Generalizuota 5 (27,8) (28,1) 18 (28) 23 Vaistai nuo epilepsijos (VNE) Nevartoja 6 (26,1) 12 (14,3) 18 (16,8) 1,797 0,180 Vartoja 17 (73,9) (85,7) 72 (83,2) 89 Vartojamų VNE skaičius 1 VNE 13 (76,5) 29 (40,3) 42 (47,2) 7,778 0,020 2 VNE 2 (11,8) 32 (44,4) 34 (38,2) 3 ir daugiau VNE 2 (11,8) (15,3) 11 (14,6) 13
22 Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupės pagal priepuolių dažnį statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05). Sugrupavus priepuolių pasireiškimo dažnį į dvi grupes: 1 ir mažiau priepuolių per mėnesį - 69 ( 64,5 proc.) ir daugiau kaip 1 priepuolis per mėnesį - 38 (35,5 proc.), nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp šių dviejų gripių (p<0,05). Vardų skalės kintamųjų ryšio stiprumo Phi ir Cramer's V koeficientai rodo, kad tarp šių kintamųjų egzistuoja silpnas teigiamas ryšys (r=0,198; p=0,04). 2 pav. matyti, kad 83 proc. rūkančių tiriamųjų patiria 1 ar mažiau priepuolių per mėnesį. Nerū ko R ū ko 0 % 1 0 % 2 0 % 3 0 % 4 0 % 5 0 % 6 0 % 7 0 % 8 0 % 9 0 % 1 0 0 % 41% 17% 60% 83%
Daugiau kaip 1 priepuolis per mėnesį
1 ar mažiau priepuolis per mėnesį
2 pav. Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pasiskirstymas pagal priepuolių dažnį
Lyginant rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupes pagal epilepsijos tipą, buvo vertinami duomenys tiriamųjų, kuriems diagnozuota židininė – 59 (72 proc.) arba generalizuota – 23 (28 proc.) epilepsija (n=82). Statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp rūkymo ir epilepsijos tipo nebuvo nustatyta (p>0,05).
Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupės pagal vaistų nuo epilepsijos vartojimą, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) (5 lentelė).
Lyginant rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupes pagal vartojamų vaistų nuo epilepsijos skaičių, nustatyta statistiškai reikšminga priklausomybė (p<0,05) (5 lentelė). Vardų skalės kintamųjų ryšio stiprumo Phi ir Cramer's V koeficientai rodo, kad tarp šių kintamųjų egzistuoja silpnas teigiamas ryšys (r=0,296; p=0,020). 3 pav. matyti, kad 76,5 proc. rūkančiųjų vartojo vieną vaistą nuo epilepsijos.
23 3 pav. Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pasiskirstymas pagal vartojamų VNE skaičių
Statistiškai reikšminga priklausomybė buvo nustatyta tarp tiriamųjų rūkymo ir jų šeimos narių rūkymo (p<0,05). 4 pav. matyti, kad net 91,3 proc. rūkančių tiriamųjų turi bent vieną šeimos narį, kuris taip pat rūko.
N erū ko R ū ko 0 % 1 0 % 2 0 % 3 0 % 4 0 % 5 0 % 6 0 % 7 0 % 8 0 % 9 0 % 1 0 0 % 31% 9% 69% 91%
Niekas nerūko artimoje aplinkoje
Yra rūkančių artimoje aplinkoje
4 pav. Rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų pasiskirstymas pagal artimųjų rūkymo paplitimą
12.5. Sąsajos tarp rūkymo rodiklių ir demografinių bei klinikinių veiksnių
Siekiant apibendrinti atliktų analizių metu gautas išvadas, buvo atlikta logistinė regresinė analizė, kuri apjungia keleto nepriklausomų kintamųjų sąryšius su vienu priklausomu kintamuoju. Ją
40.30% 76.50% 44.40% 11.80% 15.30% 11.80% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Nerūko Rūko 1 VNE 2 VNE 3 ir daugiau VNE
24 atliekant buvo siekiama nustatyti demografinių bei klinikinių veiksnių įtaką rūkymui. Nepriklausomi kintamieji bei šios analizės rezultatai pateikti žemiau esančioje 6 lentelėje.
Sudarytas logistinės regresinės analizės modelis yra tinkamas, p reikšmė <0,05. Hosmerio – Lemešou kriterijus rodo gerą logistinės regresijos modelio suderinamumą su duomenimis (χ2=5,792, p>0,05). Nagelkerkės determinacijos koeficientas rodo, kad bendrai nepriklausomi regresoriai paaiškina 40,1 proc. priklausomo kintamojo reikšmių. Pakartojus regresinę analizę tik su statistiškai reikšmingu kintamuoju – lytimi, Negerkelke koeficientas sumažėjo iki 17,3 proc. Tai reiškia, kad lytis mūsų nagrinėjamoje imtyje paaiškina 17,3 proc. rūkymo faktoriaus atsiradimo.
6 lentelė. Nepriklausomų kintamųjų statistiniai reikšmingumai bei statistinės jų reikšmės
Beta koeficientas Standartinė paklaida Wald kriterijus Laisvės laipsnių skaičius Statistinis reikšmingumas (p) Galimybių santykis Nepriklausomi kintamieji Lytis 2,475 1,107 5,001 1 0,025 11,882 Gyvenamoji vieta -0,215 0,801 0,072 1 0,789 0,807 Išsilavinimas -0,253 0,339 0,555 1 0,456 0,777
Amžius, kada įvyko pirmasis epilepsijos priepuolis
0,012 0,091 0,019 1 0,891 1,013
Amžius, kada buvo diagnozuota epilepsija
-0,056 0,090 0,392 1 0,531 0,945
Epilepsijos trukmė -0,057 0,037 2,359 1 0,125 0,945
Vartojamų VNE skaičius -1,141 0,730 2,444 1 0,118 0,319
Epilepsijos tipas 0,057 0,826 0,005 1 0,945 1,059
Epilepsijos priepuolių dažnis
0,673 0,967 0,484 1 0,487 1,959
Konstanta -2,483 3,708 0,448 1 0,503 0,084
6 lentelėje matome, kad statistiškai reikšmingos įtakos rūkymo rodikliui turi tik lytis (p<0,05). Vyrai turi statistiškai reikšmingai didesnį polinkį rūkymui nei moterys. Vyrų tikimybių santykis, kad jie rūkys yra 11,882 karto didesnis lyginant su moterimis. Tuo tarpu visi kiti nepriklausomi demografiniai bei epilepsijos klinikiniai veiksniai statistiškai reikšmingos įtakos rūkymui neturi (visais atvejais p>0,05).
25
13. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimas, kuriame būtų vertintas rūkymo paplitimas tarp epilepsija sergančių asmenų (ESA) Lietuvoje iki šiol nebuvo atliktas. PSO duomenimis Lietuvoje 2017 metais rūkė 22,3 proc. šalies gyventojų [53]. Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad rūkymo paplitimas tarp ESA buvo 21,5 proc., t.y. panašus, kaip ir bendrojoje populiacijoje. Mūsų tyrime, didžioji dalis rūkančiųjų rūkyti pradėjo anksčiau, nei buvo diagnozuota epilepsija. Kitų autorių tyrimų duomenimis rūkymo paplitimas tarp ESA buvo 21,8 – 38,8 proc. [11-20]. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad epilepsija gali sukelti įvairias psichologines problemas sergantiems asmenims [8], tarp ESA dažniau pasitaiko nerimo sutrikimas ir depresija, lyginant su bendrąja populiacija [8, 9]. Todėl įvairios socialinės, psichologinės problemos, neigiamas aplinkinių požiūris į epilepsija sergančius žmones, gali sąlygoti didesnį rūkymo paplitimą tarp ESA, nors mūsų tirtoje epilepsija sergančiųjų grupėje rūkančių asmenų nebuvo daugiau, nei bendroje Lietuvos populiacijoje.
Literatūros duomenimis rūkymo paplitimas tarp vyrų yra didesnis nei tarp moterų [58, 59]. Lietuvoje rūkymo paplitimas tarp vyrų taip pat didesnis, nei tarp moterų, 2017 metais rūkančių šalies vyrų buvo 32,6 proc., o moterų – 13, 9 proc [53]. Mūsų tiriamoje grupėje rūkančių vyrų buvo 87 proc., o moterų – 13 proc. Torriani ir bendraautorių [11] atliktame tyrime espilepsija sergančių rūkančių vyrų buvo 35 proc., o moterų – 28,8 proc. Tokie skirtingi tyrimo rezultatai galėjo atsirasti dėl to, kad mūsų tirta rūkančiųjų imtis buvo nedidelė, 23 asmenys. Amžiaus vidurkis, kada tiriamieji pradėjo rūkyti buvo 17,1 ± 2,6 m. Šaulinskienė ir kt. [64] taip pat nustatė, kad dauguma vyrų pradėjo rūkyti nuo 16 metų, o moterų – nuo 16–18 metų. Mūsų tiriamoje epilepsija sergančių asmenų grupėje niekada nerūkiusių tiriamųjų buvo 52,3 proc., o tų, kurie rūkė anksčiau, bet nustojo rūkyti - 21,5 proc.
Verlato ir bendraautoriai [58] atliko tyrimą, kuriame nustatė, kad rūkymo paplitimas tarp pradinį ir vidurinį išsilavinimą turinčių žmonių buvo dvigubai didesnis, nei tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, taip pat asmenys, kurie turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą rūkyti pradėjo anksčiau ir per dieną cigarečių surūkė daugiau, nei aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys. Mūsų tiriamoje rūkančiųjų grupėje 73,9 proc. tiriamųjų turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą, kasdien rūkė 78,3 proc. tiriamųjų, iš kurių 65,2 proc. surūkė 11 ir daugiau cigarečių per dieną, tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp rūkymo ir išsilavinimo nebuvo nustatyta.
Iš 107 tiriamųjų 43,9 proc. buvo moterys ir 56,1 proc. – vyrai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 22,9 ± 19,6 m. Mūsų atliktame tyrime didelė dalis epilepsija sergančių asmenų turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą, buvo bedarbiai ar turėjo neįgalumą. Žemgulytė ir bendraautoriai [39] atliktame tyrime nustatė, kad 81,1 proc. ESA neturėjo aukštojo išsilavinimo ir 61,1 proc. buvo bedarbiai, t.y. daugiau epilepsija sergančiųjų turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą ir buvo bedarbiai, nei mūsų tiriamoje grupėje. Juškaitės ir kt. [60] atliktame tyrime 43,4 proc. epilepsija
26 sergančių tiriamųjų buvo vieniši. Šie duomenys panašūs į mūsų gautus rezultatus, mūsų tiriamoje grupeje buvo 46,7 proc. epilepsija sergančių asmenų, kurie neturėjo partnerio.
Aplinkinių žmonių tabako rūkymas yra vienas iš labiausiai skatinančių veiksnių kitus asmenis pradėti rūkyti [65]. Mūsų atliktame tyrime didžioji dalis rūkančių tiriamųjų (91,3 proc.) turėjo bent vieną šeimos narį, kuris taip pat rūkė. Leonardi ir bendraautoriai [66] atliktoje meta-analizėje nustatė, kad tėvų, brolių, seserų rūkymas yra stiprus ir reikšmingas veiksnys, didinantis vaikų ir jaunimo rūkymo riziką. Aktyvus tėvų rūkymas, rūkančių tėvų skaičius [67], abiejų tėvų rūkymas [66, 68-70], motinos rūkymas [66, 67, 69], ir tėvų rūkymas ankstyvame vaikų amžiuje [67], didina paauglių rūkymo riziką ateityje. Abiejų tėvų rūkymas padidina šią riziką beveik 3 kartus [66]. Gilman ir bendraautoriai [67] atliktame tyrime nustatė, kad vaikai, kurių tėvai anksčiau rūkė, nebuvo labiau linkę rūkyti, nei tie vaikai, kurių tėvai niekada nerūkė [67]. Todėl siekiant sumažinti paauglių rūkymo riziką, tėvai turėtų mesti rūkyti dar ankstyvame vaiko gyvenimo etape [70].
Mūsų atliktame tyrime epilepsija sergančių asmenų amžiaus vidurkis ligos pradžioje buvo 25,1 ± 20,1 m., o vidutinė epilepsijos trukmė - 15,1 ± 13,6 m. Krutulienės ir kt. [71] atliktame tyrime kasdienius priepuolius patyrė 6,9 proc. epilepsija sergančių tiriamųjų, o rečiau kaip 1 priepuolį per mėnesį - 56,9 proc. tiriamųjų. Mūsų tiriamoje grupėje kasdienius priepuolius patyrė 5,6 proc. tiriamųjų, o 1 ar mažiau priepuolių per mėnesį - 64,5 proc. tiriamųjų, t.y. daugiau tiriamųjų patyrė retesnius epilepsijos priepuolius, lyginant su ankstesniu tyrimu. Daugiau nei pusei (55,1 proc.) tiriamųjų buvo diagnozuota židininė epilepsija. Didžioji dalis (83,2 proc.) tiriamųjų vartojo vaistus nuo epilepsijos, iš kurių 2 ir daugiau VNE vartojo 52,8 proc. tiriamųjų. Žemgulytės ir kt. [39] atliktame tyrime 42,4 proc. tiriamųjų vartojo 2 ir daugiau VNE, t.y. mažiau, nei mūsų tyrime.
Mūsų atliktame tyrime buvo nustatytas silpnas, statistiškai reikšmingas ryšys tarp rūkymo ir priepuolių pasireiškimo dažnio. Gao ir bendraautoriai [72] savo atliktame tyrime nustatė, kad rūkantys ESA beveik 2,5 karto buvo labiau patenkinti priepuolių kontrole, kadangi per pastaruosius metus nebuvo priepuolių arba nereikėjo keisti gydymo, lyginant su nerūkančiais ESA. Šie rezultatai yra prieštaringi anksčiau atliktiems tyrimams. Jonhson ir bendraautoriai [73] savo atliktame tyrime nustatė, kad rūkymas padidina priepuolių pasireiškimo dažnį per pastaruosius metus beveik 4 kartus, lyginant su nerūkančiais tiriamaisiais. Prieštaringi literatūros duomenys rodo, kad reikalingi išsamesni tyrimai, siekiant nustatyti galimą rūkymo poveikį priepuolių pasireiškimo dažniui, mūsų atliktame tyrime buvo per mažai duomenų, todėl ateityje reikėtų atlikti didesnės apimties tyrimus. Rong ir bendraautoriai [74] atliko literatūros analizę ir nustatė keletą išvadų: 1) priepuolių rizika yra didesnė lėtiniams rūkoriams ir vaikams, kurių motinos rūkė, 2) tabako dūmai apsaugo eksperimentiniuose tyrimuose gyvūnus nuo priepuolių, tačiau nikotinas daro skirtingą poveikį gyvūnams 3) rūkant tabako gaminius, jo sudedamosios dalys gali veikti tiek kaip skatinančios, tiek kaip slopinančios priepuolius medžiagos arba visai neturėti jokios įtakos priepuolių pasireiškimo dažniui. Vertinant negausius bei
27 prieštaringus literatūros duomenis, reikalingi tolesni tyrimai, nagrinėjantys epilepsijos ir rūkymo sąsajas.
28
14. IŠVADOS
1. Įvertinus epilepsija sergančių asmenų demografinius rodiklius nustatyta, kad tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 40,2 ± 15,5 m. Didelė dalis epilepsija sergančių asmenų turėjo žemesnį negu aukštasis išsilavinimą, neturėjo partnerio, buvo bedarbiai ar turėjo neįgalumą. Vertinant tiriamųjų epilepsijos klinikinius veiksnius nustatyta, kad tiriamųjų vidutinis amžius ligos pradžioje buvo 25,1 ± 20,1 m., o vidutinė epilepsijos trukmė - 15,1 ± 13,6 m. Beveik du trečdaliai tiriamųjų patyrė 1 ir mažiau priepuolių per mėnesį, židininė epilepsija buvo diagnozuota daugiau nei pusei tiriamųjų. Didžioji dalis tiriamųjų vartojo vaistus nuo epilepsijos, kiek daugiau nei pusė iš jų vartojo du ir daugiau VNE.
2. Tarp rūkančių ESA, statistiškai reikšmingai daugiau buvo vyrų, nei moterų. Statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp ESA rūkymo ir jų gyvenamosios vietos, išsilavinimo, šeiminės padėties ir darbinės veiklos nebuvo nustatyta, tačiau rūkančių ESA šeimos nariai statistiškai reikšmingai dažniau rūkė, nei nerūkančių ESA šeimos nariai.
3. Rūkantys ESA statistiškai reikšmingai rečiau patyrė priepuolius ir vartojo mažiau vaistų nuo epilepsijos nei nerūkantys ESA. Pagal kitus klinikinius epilepsijos veiksius (epilepsijos tipą, vaistų nuo epilepsijos vartojimą) rūkančių ir nerūkančių tiriamųjų grupės nesiskyrė.
4. Remiantis logistinės regresijos modeliu, vienintelis rūkymo faktoriaus atsiradimo rizikos veiksnys sergantiems epilepsija asmenims buvo lytis. Vyrai turėjo statistiškai reikšmingai didesnį polinkį rūkymui nei moterys. Kiti nepriklausomi demografiniai bei epilepsijos klinikiniai veiksniai statistiškai reikšmingos įtakos rūkymui neturėjo.
29
15. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Ngugi A, Bottomley C, Kleinschmidt I, Sander J, Newton C. Estimation of the burden of active and life-time epilepsy: A meta-analytic approach. Epilepsia. 2010;51(5):883-890.
2. Moshé S, Perucca E, Ryvlin P, Tomson T. Epilepsy: new advances. The Lancet. 2015;385(9971):884-898.
3. Epilepsy [Internet]. Who.int. 2019 [cited 15 April 2019]. Available from: https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/epilepsy
4. Krumholz A, Hopp J, Sanchez A. Counseling Epilepsy Patients on Driving and Employment. Neurologic Clinics. 2016;34(2):427-442.
5. Kanner A. Management of psychiatric and neurological comorbidities in epilepsy. Nature Reviews Neurology. 2016;12(2):106-116.
6. Keezer M, Sisodiya S, Sander J. Comorbidities of epilepsy: current concepts and future perspectives. The Lancet Neurology. 2016;15(1):106-115.
7. Kadima NT, Kobau R, Zack MM, Helmers S. (2013). Comorbidity in adults with epilepsy—United States, 2010. MMWR. Morbidity and mortality weekly report.2013;62(43):849.
8. Strine T, Kobau R, Chapman D, Thurman D, Price P, Balluz L. Psychological Distress, Comorbidities, and Health Behaviors among U.S. Adults with Seizures: Results from the 2002 National Health Interview Survey. Epilepsia. 2005;46(7):1133-1139.
9. Trosclair A, Dube S. Smoking among adults reporting lifetime depression, anxiety, anxiety with depression, and major depressive episode, United States, 2005–2006. Addictive Behaviors. 2010;35(5):438-443.
10. Butvilas D, Kriščiūnas A, Endzinienė M, Jurkevičienė G, Švedaitė-Sakalauskė B. Jaunų asmenų, sergančių epilepsija, reabilitacijos efektyvumas. Neurologijos Seminarai. 2010;14(44):93–9.
11. Yeni K, Tulek Z, Simsek O, Bebek N. Relationships between knowledge, attitudes, stigma, anxiety and depression, and quality of life in epilepsy: A structural equation modeling. Epilepsy & Behavior. 2018;85:212-217.
12. Krutulienė S, Bagdonas A, Jakutienė V, Zdanavičiūtė G. Epilepsija sergančių asmenų psichosocialinė situacija. Specialusis ugdymas 2012;1(26):29–44.
13. Espínola-Nadurille M, Crail-Melendez D, Sánchez-Guzmán M. Stigma experience of people with epilepsy in Mexico and views of health care providers. Epilepsy & Behavior. 2014;32:162-169.
14. Russ S, Larson K, Halfon N. A National Profile of Childhood Epilepsy and Seizure Disorder. PEDIATRICS. 2012;129(2):256-264.
15. Roder V, Mueller D, Schmidt S. Effectiveness of Integrated Psychological Therapy (IPT) for Schizophrenia Patients: A Research Update. Schizophrenia Bulletin. 2011;37(suppl 2):S71-S79.
30 16. Centres for Disease Control and Prevention, Diseases and Death. Available from: https://www.cdc.gov/tobacco/data_statistics/fact_sheets/ fast_facts/index.htm [Accessed 1 August 2018]
CDC Works 24/7 [Internet]. Centers for Disease Control and Prevention. 2019 [cited 15 April 2019]. Available from: https://www.cdc.gov/
17. Torriani O, Vuilleumier F, Perneger T, Despland P, Maeder M, Héritier-Barras A et al. Epilepsy and tobacco smoking: a cross-sectional study. Journal of Neurology. 2016;263(10):2057-2064.
18. Konda K, Ablah E, Konda K, Liow K. Health behaviors and conditions of persons with epilepsy: A bivariate analysis of 2006 BRFSS data. Epilepsy & Behavior. 2009;16(1):120-127.
19. Cui W, Zack M, Kobau R, Helmers S. Health behaviors among people with epilepsy—Results from the 2010 National Health Interview Survey. Epilepsy & Behavior. 2015;44:121-126.
20. Ferguson P, Chiprich J, Smith G, Dong B, Wannamaker B, Kobau R et al. Prevalence of self-reported epilepsy, health care access, and health behaviors among adults in South Carolina. Epilepsy & Behavior. 2008;13(3):529-534.
21. Fisher R, Acevedo C, Arzimanoglou A, Bogacz A, Cross J, Elger C et al. ILAE Official Report: A practical clinical definition of epilepsy. Epilepsia. 2014;55(4):475-482.
22. Fisher R, Boas W, Blume W, Elger C, Genton P, Lee P et al. Epileptic Seizures and Epilepsy: Definitions Proposed by the International League Against Epilepsy (ILAE) and the International Bureau for Epilepsy (IBE). Epilepsia. 2005;46(4):470-472.
23. Falco-Walter J, Scheffer I, Fisher R. The new definition and classification of seizures and epilepsy. Epilepsy Research. 2018;139:73-79.
24. Berg A, Millichap J. The 2010 Revised Classification of Seizures and Epilepsy. CONTINUUM: Lifelong Learning in Neurology. 2013;19:571-597.
25. WHO | Atlas: Epilepsy Care in the World 2005 [Internet]. Who.int. 2019 [cited 15 April 2019]. Available from: https://www.who.int/mental_health/publications/atlas_epilepsy_care_2005/en/
26. Newton C, Garcia H. Epilepsy in poor regions of the world. The Lancet. 2012;380(9848):1193-1201.
27. Higienos institutas. Galima prieiga: https://stat.hi.lt/
28. Jette N, Fiest K, Sauro K, Wiebe S, Patten S. Author response: Prevalence and incidence of epilepsy: A systematic review and meta-analysis of international studies. Neurology. 2017;89(6):641.2-642.
29. Cloyd J, Hauser W, Towne A, Ramsay R, Mattson R, Gilliam F et al. Epidemiological and medical aspects of epilepsy in the elderly. Epilepsy Research. 2006;68:39-48.
30. Banerjee P, Filippi D, Allen Hauser W. The descriptive epidemiology of epilepsy—A review. Epilepsy Research. 2009;85(1):31-45.
31 31. England M, Liverman C, Schultz A, Strawbridge L. Epilepsy across the spectrum: Promoting health and understanding. Epilepsy & Behavior. 2012;25(2):266-276.
32. Wallace H, Shorvon S, Tallis R. Age-specific incidence and prevalence rates of treated epilepsy in an unselected population of 2 052 922 and age-specific fertility rates of women with epilepsy. The Lancet. 1998;352(9145):1970-1973.
33. Stefan H, May T, Pfäfflin M, Brandt C, Füratsch N, Schmitz B et al. Epilepsy in the elderly: comparing clinical characteristics with younger patients. Acta Neurologica Scandinavica. 2014;129(5):283-293.
34. Sherman EM. Maximizing quality of life in people living with epilepsy. The Canadian Journal of Neurological Sciences. 2009;36(S2):17‒24.
35. Lim K, Wo S, Wong M, Tan C. Impact of epilepsy on employment in Malaysia. Epilepsy & Behavior. 2013;27(1):130-134.
36. Thorbecke R, Fraser R. The range of needs and services in vocational rehabilitation. In: Engel J, Pedley T, editors. Epilepsy: A Comprehensive Textbook. Philadelphia: Lippingcott Williams & Wilkins;2008.
37. Johnson EK. Perspectives on Work for People with Epilepsy. In: Schultz I., Gatchel R. (eds) Handbook of Return to Work. Handbooks in Health, Work, and Disability, vol 1. Springer, Boston, MA;2016.
38. Chaplin J. Vocational Assessment and Intervention for People with Epilepsy. Epilepsia. 2005;46(s1):55-56.
39. Žemgulytė G, Jurkevičienė G, Gelžinienė G, Matijošaitis V, Rutkauskaitė G. Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė, sergant epilepsija. Neurologijos seminarai.2016;20(3).
40. Marinas A, Elices E, Gil-Nagel A, Salas-Puig J, Sánchez J, Carreño M et al. Socio-occupational and employment profile of patients with epilepsy. Epilepsy & Behavior. 2011;21(3):223-227.
41. Wo M, Lim K, Choo W, Tan C. Factors affecting the employability in people with epilepsy. Epilepsy Research. 2016;128:6-11.
42. Smith G, Ferguson P, Saunders L, Wagner J, Wannamaker B, Selassie A. Psychosocial factors associated with stigma in adults with epilepsy. Epilepsy & Behavior. 2009;16(3):484-490.
43. Komolafe M, Sunmonu T, Afolabi O, Komolafe E, Fabusiwa F, Groce N et al. The social and economic impacts of epilepsy on women in Nigeria. Epilepsy & Behavior. 2012;24(1):97-101.
44. de Souza J, Faiola A, Miziara C, de Manreza M. The Perceived Social Stigma of People with Epilepsy with regard to the Question of Employability. Neurology Research International. 2018;2018:1-5.
45. Wo M, Lim K, Choo W, Tan C. Employability in people with epilepsy: A systematic review. Epilepsy Research. 2015;116:67-78.
32 46. Wo M, Lim K, Choo W, Tan C. Employability among people with uncontrolled seizures: An interpretative phenomenological approach. Epilepsy & Behavior. 2015;45:21-30.
47. Kim M, Kwon O, Cho Y, Kim Y, Kim S, Kim H et al. Marital status of people with epilepsy in Korea. Seizure. 2010;19(9):573-579.
48. Robles TF. Marital quality and health: Implications for marriage in the 21st century. Current directions in psychological science. 2017;23:427–32.
49. Wang F, Gu X, Hao B, Wang S, Chen Z, Ding C. Influence of Marital Status on the Quality of Life of Chinese Adult Patients with Epilepsy. Chinese Medical Journal. 2017;130(1):83-87.
50. Jiang H, Wang L, Zhang Q, Liu D, Ding J, Lei Z et al. Family Functioning, Marital Satisfaction and Social Support in Hemodialysis Patients and their Spouses. Stress and Health. 2014;31(2):166-174.
51. Veryga A, Klumbienė J, Petkevičienė J, Žemaitienė N. Tabako kontrolė ir pagalba: mokymo knyga. Kaunas, 2008.
52. Gowing L, Ali R, Allsop S, Marsden J, Turf E, West R et al. Global statistics on addictive behaviours: 2014 status report. Addiction. 2015;110(6):904-919.
53. WHO report on the global tobacco epidemic 2017 [Internet]. World Health Organization. 2019 [cited 14 April 2019]. Available from: https://www.who.int/tobacco/global_report/en/
54. Reitsma MB, Fullman N, Ng M, Salama JS, Abajobir A, Abate KH, Abbafati C, Abera SF, Abraham B, Abyu GY, Adebiyi AO. Smoking prevalence and attributable disease burden in 195 countries and territories, 1990–2015: a systematic analysis from the Global Burden of Disease Study 2015. The Lancet. 2017 May 13;389(10082):1885-906.
55. Tobacco [Internet]. World Health Organization. 2019 [cited 14 April 2019]. Available from: https://www.who.int/topics/tobacco/en/
56. Danila E. Rūkymo paplitimas, mirtingumas nuo rūkymo sukeltų ligų, ekonominė žala. Biomedicina. 2001;1(1):70-75.
57. Filion K, Steffen L, Duval S, Jacobs D, Blackburn H, Luepker R. Population-Based Smoking Trends in Older Adults: The Minnesota Heart Survey. Journal of the American Geriatrics Society. 2011;59(10):1970-1971.
58. Verlato G, Accordini S, Nguyen G, Marchetti P, Cazzoletti L, Ferrari M et al. Socioeconomic inequalities in smoking habits are still increasing in Italy. BMC Public Health. 2014;14(1).
59. Dambrauskienė, A., Veryga, A., Klumbienė, J., Petkevičienė, J. Suaugusių Lietuvos gyventojų rūkymo įpročiai 1994–2008 metais, atsižvelgiant į lytį, amžių. Visuomenės sveikata. 2010;1(48):38– 43.
33 60. Juškaitė A, Kluonaitis K, Badarienė J, Mameniškienė R. (2017). Anxiety and Depression in People with Epilepsy and Coronary Heart Disease: A Comparative Analysis. Neurologijos seminarai. 2017;21(2).
61. Dworetzky B, Bromfield E, Townsend M, Kang J. A prospective study of smoking, caffeine, and alcohol as risk factors for seizures or epilepsy in young adult women: Data from the Nurses’ Health Study II. Epilepsia. 2010;51(2):198-205.
62. McLeish A, Zvolensky M. Asthma and Cigarette Smoking: A Review of the Empirical Literature. Journal of Asthma. 2010;47(4):345-361.
63. Lima E, Gualandro D, Yu P, Giuliano I, Marques A, Calderaro D et al. Cardiovascular prevention in HIV patients: Results from a successful intervention program. Atherosclerosis. 2009;204(1):229-232.
64. Šaulinskienė R, Bartkevičienė A, Žiliukas G, Razbadauskas A. Studentų rūkymo įpročiai ir požiūris į rūkymą. Visuomenės sveikata. 2012;1:93-100.
65. Roupa Z, Vasilopoulos A, Hatzoglou C, Gourgoulianis K, Kefaliakos A, Mechili E et al. The Effect Of Family And Social Environment On Smoking Behaviour In Adolescence. European Scientific Journal, ESJ. 2016;12(2):62.
66. Leonardi-Bee J, Jere M, Britton J. Exposure to parental and sibling smoking and the risk of smoking uptake in childhood and adolescence: a systematic review and meta-analysis. Thorax. 2011;66(10):847-855.
67. Gilman S, Rende R, Boergers J, Abrams D, Buka S, Clark M et al. Parental Smoking and Adolescent Smoking Initiation: An Intergenerational Perspective on Tobacco Control. PEDIATRICS. 2009;123(2):e274-e281.
68. Alves J, Perelman J, Soto-Rojas V, Richter M, Rimpelä A, Loureiro I et al. The role of parental smoking on adolescent smoking and its social patterning: a cross-sectional survey in six European cities. Journal of Public Health. 2016;:fdw040.
69. Aho H, Koivisto A, Paavilainen E, Joronen K. Parental involvement and adolescent smoking in vocational setting in Finland. Health Promotion International. 2017;33(5):846-857.
70. Mays D, Gilman SE, Rende R, Luta G, Tercyak KP, Niaura RS. Parental smoking exposure and adolescent smoking trajectories. Pediatrics. 2014;133(6):983–991
71. Krutulienė S, Mameniškienė R. Epilepsija sergančių suaugusių asmenų gyvenimo kokybė: sveikatos pajėgumas. Neurologijos seminarai.2015;19(64):118-127.
72. Gao H, Sander J, Du X, Chen J, Zhu C, Zhou D. Smoking prevalence and seizure control in Chinese males with epilepsy. Epilepsy & Behavior. 2017;73:268-272.
73. Johnson A, McLeish A, Shear P, Sheth A, Privitera M. The role of cigarette smoking in epilepsy severity and epilepsy-related quality of life. Epilepsy & Behavior. 2019;93:38-42.
34 74. Rong L, Frontera A, Benbadis S. Tobacco smoking, epilepsy, and seizures. Epilepsy & Behavior. 2014;31:210-218.
