DAUGIAMEČIŲ VARPINIŲ PAŠARINIŲ ŽOLIŲ MAISTINGUMO TYRIMAI VEGETACIJOS METU LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Tomas Grigoraitis

DAUGIAMEČIŲ VARPINIŲ PAŠARINIŲ ŽOLIŲ

MAISTINGUMO TYRIMAI VEGETACIJOS METU

Magistro darbas

Darbo vadovas:

doc. dr. Vytautas Juraitis

(2)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2008-2009 m. Lietuvos žemdirbyst÷s instituto analitin÷je laboratorijoje bei agrocheminių tyrimų centre.

Magistro darbą paruoš÷: Tomas Grigoraitis __________________

(parašas)

Magistrinio darbo vadovas: doc. dr. Vytautas Juraitis

__________________ (LVA Gyvūnų mitybos katedra) (parašas)

Recenzentas: __________________

(3)

TURINYS

ĮVADAS ...6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...7

1.1 Varpinių žolių pašarin÷ ir ūkin÷ vert÷ ...7

1.2 Svarbesn÷s daugiamet÷s varpin÷s žol÷s ...9

1.3 Varpinių žolių kokyb÷ ir maistingumas...11

1.4 Daugiamečių varpinių žolių agrotechnika ...14

2. EKSPERIMENTINö DALIS ...16

2.1 Darbo tikslas ir metodika...16

2.2 Varpinių žolių maistingumo kitimas vegetacijos metu ...17

IŠVADOS...33

SANTRAUKA ...35

SUMMARY ...37

(4)

ĮVADAS

Siekiant geriau aprūpinti gyventojus pieno ir m÷sos produktais, o pramonę žaliavomis, reikia ne tik didinti gyvulių skaičių, bet ir sukaupti kuo daugiau vertingų pašarų. D÷l to būtina auginti vertingiausias pašarines kultūras su mažiausiomis išlaidomis, kad paruoštų pašarų savikaina nulemtų gyvulininkyst÷s produktų savikainą.

Didžiausią reikšmę gyvuliams turi daugiamet÷s varpin÷s ir ankštin÷s žol÷s. Jos noriau yra ÷damos negu tokios pat maistin÷s vert÷s sausi pašarai. Be to, daugiamet÷s žol÷s, augančios ganyklose yra pilnavertis pašaras, kuriame santykis tarp angliavandenių ir proteinų (baltymų) atitinka š÷rimo racionų reikalavimus. Jose esti pakankamas kiekis gyvuliams ir mineralinių medžiagų bei vitaminų. Vidutiniškai viename kilograme natūralaus dr÷gnumo varpinių žolių (plauk÷jimo pradžioje) yra 223g sausųjų medžiagų (s.m.) 2,24 MJ apykaitos energijos (AE) , 29,4 g žaliųjų proteinų, 63,2 g ląstelienos, 20g cukraus, 47,3 mg karotino, 1,16 g Ca, 0,69 g P, 4,54 g K, 0,38 g Mg. Vasarą jaunose žol÷se maisto medžiagų yra daug ir visuomet užtenka dideliam gyvulių produktyvumui pasiekti /Juozaitis, Bartkevičiūt÷, 2003/.

Žol÷ms, (ypač varpin÷ms) bręstant, proteinų bei kitų maisto ir mineralinių medžiagų kiekis jose maž÷ja. Tod÷l labai svarbu žoles nuganyti ir nupjauti žiemos pašarams tokiame vegetacijos tarpsnyje, kuriame jos esti maistingiausios ir duoda gerą derlių.

Kai žol÷se trūksta proteinų ir kitų maisto bei mineralinių medžiagų, sutrinka gyvulio organizmo funkcin÷ veikla, maž÷ja produkcija, did÷ja jos savikaina, pereikvojama daug pašarų, veda silpną prieauglį /Frame, 1998/.

Didelę reikšmę, siekiant nustatyti geriausius daugiamečių žolių nu÷mimo terminus, reikia skirti šių žolių maistingumo dinamikos ištyrimui pagal vegetacijos tarpsnius. Tod÷l mano darbo tikslas buvo ištirti kaip kinta daugiamečių pašarinių žolių maistingumas ir chemin÷ sud÷tis įvairiuose jų vegetacijos tarpsniuose.

(5)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Varpinių žolių pašarin÷ ir ūkin÷ vert÷

Varpinių šeimos žol÷s plačiai paplitusios pievose ir ganyklose jos taip pat auginamos ir ariamojoje žem÷je. Varpin÷s žol÷s palyginti yra nereiklios dirvai bei klimatui. Be to, dauguma jų yra ilgaamž÷s. Ilg÷jant amžiui, did÷ja sausųjų medžiagų derlius maž÷ja proteinų ir daug÷ja ląstelienos, o maisto medžiagų virškinamumas menkesnis. Kaip keičiasi varpinių žolių chemin÷ sud÷tis ir maistingumas, nurodyta 1 lentel÷je /Tamulis, 1986/.

1 lentel÷ Įvairių augimo tarpsnių varpinių žolių chemin÷ sud÷tis

Absoliučiai sausoje medžiagoje, % Augimo tarpsnis

S.M.% Proteinų Baltymų Riebalų Ląstelienos NEM Pelenų Bambl÷jimas 19,6 18,4 17,1 6,6 22,3 44,4 8,3 Plauk÷jimas 23,7 12,3 10,5 5,4 25,3 49,9 7,1 Žyd÷jimas 30,2 7,8 6,9 3,2 29,8 54 5,2 S÷klų brendimas 37,1 5,8 5,3 2,7 31,3 55,2 5

Varpin÷s žol÷s turi visą eilę svarbių ūkinių savybių. Apskritai, varpin÷s žol÷s yra geros pievin÷s ir ganyklin÷s žol÷s. Nors yra daug ir beverčių ar menkos vert÷s botaninių rūšių, bet blogosios arba išvis neauga pievose ir ganyklose, arba kai kurios jų paplinta tik visai nederlingose ar per dr÷gnose vietose. Varpinių žolių grup÷s vidutin÷ pašarin÷ vert÷ Vokiečių mokslininko E. Klapo apibūdinama 5,56 balo /Petkevičius, 1993, Tomkūnas, 1977/.

Varpines žoles gyvuliai gerai ÷da . blogai ir visai ne÷da daugiau kaip 10 % visų jų rūšių. Iš visų rūšių varpin÷s yra derlingiausios. Tik tose vietose, kur mažai kritulių ir giliai gruntinis vanduo, kai kurios ankštin÷s žol÷s dera geriau negu varpin÷s. Gera ūkine varpinių žolių savybe tenka laikyti ir tai, kad iš jų lengviau paruošti šieną. Jos greičiau džiūsta, ne taip trupa, kaip kitos žol÷s. Kadangi palyginus su kitomis žol÷mis jos cukringesn÷s, tod÷l gerai silosuojasi.

Svarbi varpinių žolių ūkin÷ savyb÷ yra jų ilgas amžius. Pievose ar ganyklose jos išsilaiko dešimt ir daugiau metų. Taip pat jos atsparesn÷s, lyginant su kitų šeimų žol÷mis, ir nepalankioms meteorologin÷ms sąlygoms.

Varpin÷s žol÷s d÷l ypatingo krūmijimosi būdo ne tik ilgus metus išsilaiko, bet ir gerai atželia nupjautos ar nu÷stos. Čia svarbu tai, kad varpin÷s žol÷s išaugina nevienodus ūglius.

(6)

Vieni jų tik išaugę tais pačiais metais virsta generatyviniais – žydinčiais, kiti ilgiau pasilieka nežydinčiais - vegetatyviniais ūgliais. Pastarieji pirmaisiais metais išsilaiko trumpi ir virsta generatyviniais tiktai kitais metais. Kai kurie jų ilgiau išsilaiko trumpų ūglių būkl÷je. Kai generatyviniai ūgliai nupjaunami ar nuganomi, tai įvairių žolių trumpi ūgliai auga nevienodai. Vienų žolių dalis tų ūglių greitai ima augti ir tais pačiais metais išaugina naujus žydinčius ūglius. Tokios žol÷s, kurios lengvai išaugina žydinčius ūglius, laikomos gerai atželiančiomis. Jos duoda gausų atolą. Labai gerai atželiančiomis laikomos pievin÷s migl÷s, daugiamet÷s svidr÷s, raudonieji eraičinai, o gerai atželiančios – pašariniai motiejukai, paprastosios šunažol÷s, tikrieji eraičinai, baltosios smilgos. Atž÷limo intensyvumas priklauso nuo augimo sąlygų (dr÷gm÷s išteklių, dirvožemio derlingumo, šilumos), nuo rūšių, porūšių bei veislių ypatybių ir nuo augale esančių atsarginių maisto medžiagų gausumo. Pastarųjų daugiausia susikaupia šaknyse ir krūmijimosi bambliuose. Atsargin÷s maisto medžiagos kaupiasi jaunuose ūgliuose, o v÷liau, šiems beaugant, ypač formuojantis s÷kloms, jos vis labiau išsieikvoja. Tod÷l kuo v÷liau po žyd÷jimo pradžios žol÷s nupjaunamos, tuo l÷čiau jos atželia. Rudenį žol÷s sukaupia atsarginių maisto medžiagų augimui pavasarį, tod÷l, v÷lai nupjovus atolą ar v÷lai ganant gyvulius, silpniau jos atželia pavasarį /Gutauskas, 1996, Juraitis 1995, ir kt./.

Pagal pašarinę bei ūkinę vertę varpines žoles galima skirstyti į tris grupes: gerąsias, vidutinio grumo ir blogąsias. Gerosios pašarin÷s varpin÷s žol÷s pagal stiebų aukštį skirstomos į aukštaūges ir žemaūges. Aukštaūg÷ms, turinčioms aukštesnį kaip 40 cm stiebą, priskiriami pašariniai motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažol÷s, pieviniai pašiauš÷liai, beginkl÷s dirsuol÷s, aukštosios avižuol÷s. Žemesn÷s kaip 40 cm žol÷s vadinamos žemaūg÷mis. Joms priklauso pievin÷s ir pelkin÷s migl÷s, daugiamet÷s svidr÷s baltosios smilgos, raudonieji eraičinai.

Vidutinio gerumo žol÷s paprastai nes÷jamos ir neturi didel÷s ūkin÷s svarbos. Šių žolių pašarin÷ vert÷ vidutin÷ (4-6 balo). Joms priklauso paprastosios kietavarp÷s, kiškio ašar÷l÷s, nendriniai dryžučiai, paprastieji varpučiai, paprastosios smilgos, vienmet÷s migl÷s ir kt.

Blogųjų varpinių žolių grupei priskiriamos žol÷s, kurios turi menką pašarinę vertę, arba gyvuliai ir visai jų ne÷da. Joms priklauso kupstin÷s šluotsmilg÷s, stačiosios briedgaur÷s, lendrūnai, melsvosios melven÷s, kvapiosios gardūnyt÷s, švelniosios dirsuol÷s ir kt. /Juraitis, 2003/.

(7)

1.2 Svarbesn÷s daugiamet÷s varpin÷s žol÷s

Varpinių šeimos žol÷s plačiai paplitusios pievose ir ganyklose. Lietuvoje varpinių žolių randama apie 120 rūšių. Nemaža jų dalis auga miškuose, pelk÷se ir sm÷lynuose. Žalienose gerųjų ir vidutinio gerumo žolių priskaičiuojama apie 25 rūšių. Jos taip pat auginamos ir ariamojoje žem÷je. Varpin÷s žol÷s palyginti nereiklios dirvai bei klimatui. Be to, dauguma jų ilgaamž÷s. Bręstant varpin÷ms žol÷ms, did÷ja sausų medžiagų derlius, maž÷ja proteinų ir daug÷ja ląstelienos, o maisto medžiagų virškinamumas menkesnis. Varpines žoles gyvuliai gerai ÷da. Blogai ir visai ne÷da ne daugiau kaip 10% visų jų rūšių. Iš visų žolių varpin÷s dažniausiai yra derlingiausios. Tik tose vietose, kur mažai kritulių ir giliai gruntinis vanduo, kai kurios ankštin÷s žol÷s dera geriau negu varpin÷s. Iš varpinių geriau paruošti šieną, nes jos greičiau džiūsta ir ne taip trupa, kaip kitos žol÷s

Pašariniai motiejukai. Tai mūsų respublikoje plačiausiai auginamas retakeris augalas. Labai gera žol÷ lauko mišiniams, ypač su dobilais ir liucernomis. Pavasarį auga ir vystosi šiek tiek l÷čiau, negu šunažol÷s ar beginkl÷s dirsuol÷s. Naudingiau auginti žiemos pašarui (šienui, šienainiui, silosui) ar papildomam š÷rimui, nes nuganyti prasčiau atauga ir mažiau atsparūs mindžiojimui. Pašariniai motiejukai gerai auga įvairios granuliometrin÷s sud÷ties vidutinio dr÷gnumo dirvose. Jiems netinka labai lengvos ir rūgščios dirvos. Geriausiai auga nerūgščiose priemolio ir molio dirvose, tačiau neblogai dera ir žemapelk÷se. Pakenčia užliejimą iki 25 dienų. Pašariniai motiejukai priskiriami v÷lyvosioms varpin÷ms žol÷ms. Šienaujami vos išplauk÷ję, nes pražydę greitai med÷ja. Viename kilograme žaliosios mas÷s yra 2,02 MJ apykaitos energijos ir 25 g žaliųjų proteinų, o viename kilograme šieno atitinkamai 4,12 MJ apykaitos energijos ir 52 g žaliųjų proteinų. Žiemoja motiejukai gerai, vienoje vietoje išsilaiko 5-6 metus, o durpynuose 10 ir daugiau metų. Trijų pjūčių žaliosios mas÷s derlius siekia iki 35 t/ha. Lietuvoje auginamos veisl÷s: „Gintaras II“, „Žolis“, „Klonis“, „Jauniai“, „Obeliai“.

Tikrieji eraičinai. Vertinga aukštaūg÷ retaker÷ žol÷. Jų pašaras –ganyklin÷ žol÷ ir šienas- yra aukštos maistin÷s vert÷s ir noriai visų gyvulių ÷damas. Iš visų daugiamečių pašarinių žolių geriausiai tinka tiek pievoms, tiek ganykloms. Ariamoje žem÷je auginamos rečiau. Viename kilograme žaliosios mas÷s yra 1,93 MJ apykaitos energijos ir 26g žaliųjų proteinų. Tikrieji eraičinai yra gerų žemių ir aukšto agrofono reikalaujantys augalai. Geriausiai auga vidutinio dr÷gnumo, puveninguose, turtinguose maisto medžiagomis, geros aeracijos priemolio dirvose. Gerai auga ir nusausintuose žemutiniuose durpynuose, pakankamai dr÷gnuose priesm÷lio ir kitose dirvose, išskyrus šlapius, sausus labai rūgščius ir

(8)

nederlingus seklaus armens dirvožemius. Stipriai krumyjasi ir leidžia daug ūglių. Išsilaiko 5-6 metus, o visiškai išsivysto per 2-3 metus. Išplauk÷ję greitai kiet÷ja, bet jauną žolę gyvuliai ÷da normaliai. Yra atsparūs mindymui. Per vegetaciją pjaunami iki trijų kartų. Trijų pjūčių derlius – 35-37 t/ha žaliosios mas÷s arba 7-7,5 t/ha sausųjų medžiagų. Lietuvoje auginamos vietin÷s kilm÷s eraičinų rūšys: „Dotnuvos I“ , „Kaita“.

Paprastosios šunažol÷s. Tai aukštaūg÷ retaker÷ žol÷,mažiau paplitusi, negu motiejukai ir tikrieji eraičinai, bet pati ankstyviausia varpin÷ žol÷, kuri dažnai s÷jama ganykloje. Gerai tręšiamas azotu ir racionaliai naudojamas žolynas išsilaiko dešimt ir daugiau metų. Tod÷l yra geras žolių mišinio ilgalaik÷se ganyklose komponentas. Pastaruoju metu s÷jamos rečiau, nes intensyviau augdamos bei stipriai stelbdamos kitas žoles daugiakomponenčiuose žolynuose jos formuoja kupstus ir trukdo susidaryti lygiai ir tankiai ganyklinei vejai. Nedideli plotai aps÷jami ankstyvajam ganymui ir papildomam š÷rimui. Nupjauta ir nuganyta žol÷ greitai atželia. Šunažolių pašarin÷ vert÷ gera. Viename kilograme žaliosios mas÷s yra 2,24 MJ apykaitos energijos ir 31,8g žaliųjų proteinų. Šunažol÷s turi tankią, gerai išvystytą šaknų sistemą, tod÷l žymiai geriau pakenčia ilgalaikes sausras nei dauguma kitų varpinių žolių. Labai gerai reaguoja į dirvos derlingumą ir tręšimą azotu. Kadangi labai gerai atželia po ganymų ir pjūčių galima intensyviai naudoti. Šienauti tikslinga 3-4 kartus, ganyti 5-6 net iki 7 kartų per sezoną. Iš šunažolių žolyno ruošiamas šienas, šienainis, silosas, gaminami žol÷s miltai. Vidutinis žaliosios mas÷s derlius – 30-45 t/ha. Lietuvoje auginamos paprastųjų šunažolių veisl÷s: „Asta“, „Aukštuol÷“, „Dainava“, „Regenta“.

Pieviniai pašiauš÷liai. Tai šakniastiebin÷, retaker÷ varpin÷ žol÷. Savo išvaizda panaši į motiejukus, bet skiriasi žiedynais, kurie skirtingai nuo motiejukų yra labai švelnūs. Pieviniai pašiauš÷liai yra viena ankščiausiai ir greičiausiai pavasarį augančių daugiamečių žolių. Pagal maistingumą priklauso gerosioms pašarin÷ms žol÷ms. Jų pašarin÷ vert÷ yra gera, bet ūkiniu požiūriu turi neigiamų savybių: labai anksti išplauk÷ja ir žydi, netolygiai bręsta, s÷klos greitai byra. Labiausiai tinka sud÷tingiems ilgaamžiams pieviniams ir ganykliniams mišiniams. Vienoje vietoje išsilaiko dešimt ir daugiau metų. Pieviniai pašiauš÷liai šienaujami žyd÷jimo pradžioje, nes v÷liau sukiet÷ja stiebai. Vidutinis šieno derlius – 4-5 t/ha. Didžiausias derlius gaunamas 3-4 augimo metais. Lietuvoje auginama estiška veisl÷ „Chalias“.

Beginkl÷s dirsuol÷s. Tai aukštaūg÷ šakniastiebin÷ žol÷, turinti iki 2-2,5m gyliu augančias šaknis. Jos žiedynas – dviguba kek÷, kurios arduose daug šakų. Varput÷s daugiažied÷s, be akuotų. Pas mus beginkl÷s dirsuol÷s auginamos su kitomis pašarin÷mis žol÷mis sausesn÷se mineralin÷se dirvose bei gerai nusausintų durpynų pievose ir ganyklose.

(9)

Vystosi beginkl÷s dirsuol÷s l÷tai, gausiausiai dera 3-4 metais, bet augimo metais yra vidutinio ankstyvumo žol÷. Tinkamose augti sąlygose ji gali išsilaikyti 10-15 metų ir ilgiau. Beginkl÷s dirsuol÷s yra atsparios šalčiams, sausroms ir užliejimams. Pašarin÷ vert÷ vidutin÷, bet derlinga, 30-35 t/ha /Juraitis, 2002, Petkevičius, Stancevičius, 1982 ir kt./.

1.3 Varpinių žolių kokyb÷ ir maistingumas

Varpinių žolių kokyb÷ ir maistingumas priklauso nuo daugelio veiksnių, bet labiausiai turi įtakos meteorologin÷s sąlygos, žolių vegetacijos tarpsnis ir tręšimas.

Žol÷s kaloringumą ir biologinę vertę nusako sausųjų medžiagų kiekis. Kai žol÷je yra sausųjų medžiagų 16,5 %, jos virškinamumas 61,7 % , o kai sausųjų medžiagų 25% - virškinamumas siekia 71,7%. Optimalus žaliųjų proteinų kiekis žol÷s sausoje medžiagoje – 16-18 %. Labai svarbu proteinų kokybin÷ sud÷tis. Kai yra daug nebaltyminio azoto (aminų, amoniako, nitratų), gyvuliai proteinus iš žol÷s pasisavina prasčiau ir toks pašaras gyvuliams gali pakenkti. Žol÷je gaus÷jant azotinių medžiagų kiekiui, jų kokybin÷ sud÷tis kinta: padaug÷ja nebaltyminių azoto junginių ir santykinai sumaž÷ja baltymų. Jaunoje, intensyviai azoto trąšomis tręštoje žol÷je, nebaltyminiai azoto junginiai gali sudaryti iki 40% bendro azoto kiekio /Jukna, 1998, Kadžiulis, Sirvydis 1998/.

Žol÷s nebaltymin÷se medžiagose, tręšiant padidintomis azoto trąšų normomis, gali kauptis gyvulių sveikatai kenksmingi junginiai – nitratai. Į augalus patenkanti didžioji jų dalis redukuojasi iki amoniako (jis yra pirmin÷ medžiaga organinių azoto junginių sintezei), tačiau jeigu susidaro sąlygos, kuriomis angliavandenių sintez÷ neatitinka nitratų redukcijos, pastarieji kaupiasi augaluose azoto rūgšties druskų, gerai tirpstančių vandenyje, pavidalu /Juraitis, Kulpys, 2003, Tamulis, 1986/.

Kai su pašarais į organizmą patenka nedaug nitratų, gyvulių skrandyje esantys mikroorganizmai juos paverčia į nitritus , kurie redukuojasi iki amoniako, o šis panaudojamas baltymų sintezei. Tačiau jeigu su baltymais patenka daugiau nitratų, jie į nitritus paverčiami greičiau, negu pastarieji redukuojami iki amoniako. Šioje tarpin÷je stadijoje nitritai veikia toksiškai. Reaguodami su kraujo hemoglobino geležimi, jie keičia jos valentingumą iš dvivalent÷s į trivalentę, kuri jau nebepaj÷gia prijungti deguonies ir pernešti jo iš kv÷pavimo organų į audinius. Tai sukelia deguonies badą – methemoglobinemiją. Jeigu daugiau kaip 60% kraujo hemoglobino paverčiama į methemoglobiną, organizmas gali žūti d÷l deguonies trūkumo. Be to, nitratai, reaguodami su organizme esančiais antriniais aminais, sudaro

(10)

kenksmingus kancerogeninius ir mutageninius junginius – nitrozoaminus, kurie gali kauptis gyvuliniuose maisto produktuose /Tamulis, 1986/.

Tyrimais įrodyta, jog nitratai gyvulio organizme ardo vitaminą A, taip pat trukdo jam susidaryti iš karotino. Įvairūs autoriai nurodo skirtingą leistiną nitratų kiekį pašarin÷se žol÷se. Šiuos svyravimus, matyt, lemia biologin÷s ir individualios gyvulių ypatyb÷s , racionų įvairumas, š÷rimo trukm÷ žole, turinčia didesnį nitratų kiekį ir kt.

Estų tyrin÷tojas A.G.Luchtas apibendrinęs įvairių šalių literatūrinius duomenis, nurodo, kad nitratinio azoto (_{N −}NO₃) 0,1 % koncentracija pašaro sausosiose medžiagose gyvuliams nekenksminga. Kai pašare randama 0,15-0,20 % nitratinio azoto, jis gali sudaryti iki pus÷s raciono, o pašaru, turinčiu nitratinio azoto daugiau kaip 0,4 % sausosiose medžiagose, galima šerti tik penimus gyvulius ir ribotai /Tamulis, 1986/.

Svarbią žolinių pašarų angliavandenių dalį sudaro žalioji ląsteliena. Tai pagrindin÷ augalinių ląstelių apvalkal÷lių dalis. Optimali ląstelienos norma žol÷se 18-24 % .

Labai svarbus žolių vertingumo rodiklis – tirpių angliavandenių kiekis ir jų santykis su pasisavinamais proteinais.

Kad atrajojančių gyvulių organizme gal÷tų vykti normalūs fiziologiniai procesai, reikalingas ne tik optimalus virškinamųjų angliavandenių kiekis, bet ir tinkamas cukraus (vandenyje tirpių angliavandenių) ir proteinų santykis. Šis santykis optimalus, kai vienai daliai proteinų tenka 0,8-1,5 dalies tirpių angliavandenių. Priešingai – pablog÷ja sąlygos prieskrandžio mikroflorai daugintis , d÷l to sunkiau virškinamos pašaro medžiagos, blogiau pasisavinamas azotas, mineralin÷s medžiagos ir karotinas, sul÷t÷ja amino rūgščių ir B grup÷s vitaminų bei K vitamino mikrobin÷ sintez÷. Kai trūksta cukraus, gyvulių organizme kaupiasi daugiau nesuoksidintos riebalų rūgšties ir gyvuliai gali susirgti ketoz÷mis.

Atrajojantiems gyvuliams cukraus reikia maždaug tiek pat, kaip ir virškinamųjų proteinų. Literatūroje nurodoma, kad vienam gramui virškinamųjų proteinų gali būti nuo 0,8 iki 1,5g cukraus. Optimalus santykis 1:1,1-1,2.

Geriausias cukraus šaltinis gyvuliams yra šakniavaisiai – cukriniai, puscukriniai ir pašariniai runkeliai. Iš žaliųjų pašarų nemažai cukraus yra runkelių lapuose, pašariniuose kopūstuose, varpin÷se daugiamet÷se žol÷se /Juozaitis, Bartkevičiūt÷, 2003, Voigtlander, 1977/.

Svarbus žol÷s kokyb÷s rodiklis yra karotino kiekis. Jo trūkstant gyvuliai gali būti nevaisingi, ar vesti nepilnavertį prieauglį, sumaž÷ja jų produktyvumas. Tinkamai prižiūrimoje kultūrin÷je ganykloje su varpiniu žolynu, ganomi gyvuliai karotino gauna pakankamai.

(11)

Galvijų organizme randama apie 40 mineralinių medžiagų, iš kurių svarbiausios – fosforas, kalcis, magnis, natris. Jos dalyvauja svarbiausiuose gyvybiniuose procesuose: pavyzdžiui, fosforas ir kalcis sudaro gyvulių skeleto pagrindą. Pageidautina, kad ganyklin÷s žol÷s sausosiose medžiagose būtų 0,25-0,45% fosforo, 0,4-0,8% kalcio ir 0,12-0,25% magnio.

Kalis, natris ir kalcis reguliuoja osmosinį sl÷gį, šarmų ir rūgščių balansą augalo audiniuose, yra svarbūs vykstant angliavandenių apykaitai. Žol÷s sausosiose medžiagose kalio tur÷tų būti 1,2-2,5%, natrio – 0,15-0,20%. Iš mikroelementų svarbiausi – geležis, cinkas, varis, kobaltas, manganas.

Gyvulių savijauta ir produktyvumas priklauso ne tiek nuo min÷tų medžiagų absoliutaus kiekio pašare, kiek nuo jų santykių. Jiems pakitus, gyvuliai dažniausiai suserga. Nustatyta, kad kalcio ir fosforo santykis ganyklin÷je žol÷je turi būti ne didesnis kaip 1,6 – 2,0, kalio ir magnio bei kalcio sumos santykis 2,2-2,4 /Juraitis, 1996, Kalpokas, Kulpys, Bartkevičiūt÷, 1995/.

Aplinkos dr÷gm÷ ir temperatūra, kurios reikalingos visiems biocheminiams procesams vykti žol÷je, turi didelę įtaką jų vystymuisi bei cheminei sud÷čiai.

Ganyklinio periodo metu, kai trūksta dr÷gm÷s, augalai sukaupia gerokai daugiau kalcio. Tuomet kalcio ir fosforo kiekio santykis žol÷je darosi labiau nepalankus gyvuliams fiziologijos požiūriu. Magnio kiekis žol÷je taip pat labai priklauso nuo dirvos dr÷gm÷s. Lietingais metais jo augaluose būna mažiau negu sausais. Tokiais metais gyvuliai gali susirgti magnio tetanija.

Fosforo kiekis žol÷je priklauso nuo kritulių, tod÷l sausais metais ne tik sumaž÷ja derlius, bet kartu augaluose sumaž÷ja ir fosforo. Sausringais metais, priklausomai nuo dirvožemio ir augalų biologinių savybių, žoliniai pašarai gali tur÷ti iki 30-35% mažiau fosforo negu lietingais metais. Tod÷l žolių vegetacijos metu, kai trūksta dr÷gm÷s, ypač svarbu gyvulius papildomai šerti fosforo turinčiais mineraliniais priedais.

Tyrimais nustatyta, kad v÷siais metais ganyklin÷je žol÷je pelenų susikaupia 4,3-16,4%, kalio 5,8-21,6% daugiau, o natrio – 6.0-24.2, magnio 7.7 – 32.9% mažiau, palyginus su šiltais metais /Juraitis, 1997/.

Ypač ryškūs kokyb÷s ir maistingumo pakitimai vyksta žolių vegetacijos metu. Jaunų žolių ląstelių sienel÷s plonos ir daugiausiai sudarytos iš celiulioz÷s, tačiau bręstančiuose augaluose jos stor÷ja, kaupiasi inkrustuojančios medžiagos, did÷ja ląstelienos lignifikacijos laipsnis, kartu blog÷ja ir pašaro virškinamumas. Proteinų, riebalų, neazotinių ekstraktinių medžiagų, pelenų vegetacijos metu maž÷ja. Pelenų elementų – makro ir mikroelementų kiekis

(12)

taip pat kinta. Vegetacijos metu taip pat sumaž÷ja karotino ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų kiekis. Tod÷l jaunoje žol÷je buvusios beveik visos maisto ir mineralin÷s medžiagos, būtinos pilnavertei gyvulių mitybai, žolei senstant, vis labiau ima neatitikti gyvulių fiziologijos poreikių. Peržyd÷jusiose varpin÷se žol÷se belieka tik apie pusę ankstesniuose tarpsniuose buvusių maisto medžiagų. Tod÷l pašaruose, paruoštuose iš vegetacijos atžvilgiu pasenusios žol÷s, nebelieka daugelio gyvuliams reikalingų maisto medžiagų, ypač karotino, proteinų ir fosforo /Sirvydis, 2001/.

Įvairių žolių maistingumo kitimai vegetacijos metu šiek tiek skiriasi. Greičiau negu kitų varpinių žolių chemin÷ sud÷tis keičiasi šunažol÷se, kurios esti geros sud÷ties, bet vegetacijos metu joje greit did÷ja ląstelienos kiekis ir kartu blog÷ja jos virškinamumas. Palyginti su kitomis žol÷mis, šiek tiek mažesni chemin÷s sud÷ties pakitimai pastebimi pievin÷se migl÷se ir daugiamet÷se svidr÷se.

Žolių kokyb÷ ir maistingumas labiau negu kitų augalų priklauso nuo tręšimo azoto, fosforo ir kalio trąšomis. Jos žolių cheminę sud÷tį veikia tiesiogiai ir netiesiogiai, t.y. keisdamos žolyno botaninę sud÷tį – santykį tarp varpinių ir ankštinių bei įvairiažolių. Tiesioginis veikimas pasireiškia tuo, kad azoto trąšos didina proteinų kiekį varpin÷se žol÷se, o netiesioginis – kad fosforo trąšos skatina ankštinių žolių vystymąsi. Tod÷l žolyne nuo fosforo trąšų padid÷ja ankštinių žolių kiekis /Jukna, 1998, Voigtlander, 1987/.

1.4 Daugiamečių varpinių žolių agrotechnika

Varpinių žolių mišiniai pašarui s÷jami į ats÷lį, dažniau vasarojų, o kartais ir į žiemkenčius. Iš rudens tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Fosforas didina žolių derlių sudaro palankesnes sąlygas dirvos mikroorganizmams pagerina pašaro kokybę. Priesm÷lio dirvoms labai reikalingas ir kalis. Rūgščiose dirvose žol÷ms kenkia aliuminis, o taip pat mangano ir geležies druskos. Rūgščiose dirvose sul÷t÷ja varpinių žolių medžiagų apykaita, sumaž÷ja augalų atsparumas nepalankioms oro sąlygoms. D÷l to silpnai vystosi naudingi mikroorganizmai ir gumbelin÷s bakterijos. Rūgščias dirvas reikia kalkinti.

Varpin÷ms žol÷ms reikia ne tik fosforo, kalio, bet ir azoto trąšų. Varpin÷s žol÷s auginamos kartu su ankštin÷mis, naudoja jų šaknų gumbeliuose esančių bakterijų sukauptą azotą. Įs÷jus varpines žoles į žiemkenčius, azoto trąšomis tręšiama papildomai, o įs÷jus į vasarojų – prieš kultivavimą. Trąšų normos priklauso nuo derlingumo, augalų rūšies bei reikm÷s /Petkevičius, 1993/.

(13)

Žolių s÷klos turi būti paruošiamos tuoj po derliaus nu÷mimo. Jos turi būti stambios ir daigios. Daigumas patikrintas s÷klų kontrol÷s laboratorijoje. Daugelis žolių ligų plinta per s÷klas. Tod÷l reikia tinkamai jas išbeicuoti. Skarifikuotos kietalukšt÷s s÷klos geriau sudygsta. S÷kloms sudygti reikalinga dr÷gm÷, tod÷l rekomenduojama s÷ti anksti. Varpin÷ms žol÷ms sudygti šilumos daug nereikia. Pašariniai motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažol÷s ir kai kurios kitos dygsta esant 1-2OC šilumos. Tačiau greičiau ir vienodžiau jos sudygsta, kai temperatūra pakyla 10 ir daugiau laipsnių šilumos /Rimkus, 2003/.

Varpin÷s daugiamet÷s žol÷s s÷jamos 1-3cm gyliu priklausomai nuo dirvos granuliometrin÷s sud÷ties ir s÷klų stambumo. Prieš žolių s÷ją dirva privoluojama. Pašarinių motiejukų s÷jama 8-10, paprastųjų šunažolių 15-17, tikrųjų eraičinų – 20-25, beginklių dirsuolių 18-20, daugiamečių svidrių – 16-18, pievinių ir pelkinių miglių 12-15 kg/ha. Kai s÷jama be ants÷lio, s÷klos norma 10-15% mažesn÷.

Nu÷mus ants÷lį, daugiamet÷s žol÷s papildomai tręšiamos fosforo ir kalio trąšomis (po 60 kg/ha), o pavasarį ir azotu. Varpin÷ms žol÷ms reikia 90-120 kg/ha azoto.

Ganyklose žol÷ pradedama naudoti, kai jos aukštis siekia 12-15 cm. Tuo laiku varpin÷s žol÷s būna krūmijimosi tarpsnyje. Papildomai gyvulių š÷rimui varpin÷s žol÷s pjaunamos nuo bambl÷jimo pabaigos iki plauk÷jimo pradžios. Šiuo periodu žol÷s turi daugiausia gyvuliams būtinų maisto medžiagų ir duoda nemažai žaliosios mas÷s, neblogai atauga atolas. Tokiu būdu daugiamet÷s varpin÷s žol÷s yra svarbi žaliojo konvejerio sudedamoji dalis. Be jų negalima organizuoti tinkamo gyvulių š÷rimo vasaros metu /Juraitis, 1996, Juraitis, 2003/.

(14)

2. EKSPERIMENTINö DALIS

2.1 Darbo tikslas ir metodika

Magistrinio darbo tikslas – ištirti daugiamečių varpinių žolių (paprastųjų šunažolių, tikrųjų eraičinų, pašarinių motiejukų, daugiamečių svidrių, pievinių miglių) maistingumą bei chemin÷s sud÷ties kitimą vegetacijos metu ir gautų duomenų pagrindu nustatyti kokiame vegetacijos tarpsnyje daugiamet÷s žol÷s yra maistingiausios.

Darbe tirti tokie klausimai:

1. Sausųjų medžiagų susikaupimo dinamika daugiamet÷se žol÷se jų vegetacijos metu. 2. Žaliųjų proteinų, žaliųjų riebalų ir žaliosios ląstelienos susikaupimo dinamika

daugiamet÷se žol÷se jų vegetacijos metu.

3. Neazotinių ekstraktinių medžiagų ir karotino susikaupimo dinamika.

4. Daugiamečių žolių chemin÷s sud÷ties (pelenų, Ca, P, K, Na, Mg) kitimas vegetacijos metu.

Daugiamečių varpinių žolių analiz÷s buvo atliktos Lietuvos žemdirbyst÷s instituto analitin÷je laboratorijoje bei agrocheminių tyrimų centre tokiais metodais: /Januškevičius, Mikulionien÷, 2004, Januškevičius, Vaičiulaitien÷, 2005/

1. Sausųjų medžiagų kiekis žol÷se nustatytas džiovinant jas termostate iki pastovaus svorio +105oC temperatūroje.

2. Bendro azoto kiekis nustatytas Kjeldalio metodu.

3. Žaliųjų proteinų procentas apskaičiuotas bendro azoto kiekį padauginus iš koeficiento 6,25.

4. Karotinas – kolorimetriniu metodu.

5. Žalioji ląsteliena – Kiuršnerio-Hanekos metodu. 6. Žalieji riebalai – Soksleto aparatu Ruškovskio metodu.

7. Žalieji pelenai – sudeginus sausąją medžiagą mufelin÷je krosnel÷je 450-500oC temperatūroje.

8. Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos (NEM) – skaičiuojant skirtumą tarp sausųjų medžiagų ir žaliųjų proteinų, žaliųjų riebalų, žaliosios ląstelienos bei žaliųjų pelenų mas÷s sumos.

9. Kalcis, kalis, natris – liepsnos fotometru. 10. Fosforas ir magnis – kalorimetriniu būdu.

(15)

Duomenys statistiškai įvertinti dispersin÷s analiz÷s metodu programa ANOVA /Tarakanovas, Raudonius, 2003/.

2.2 Varpinių žolių maistingumo kitimas vegetacijos metu

Sausosios medžiagos. Šių medžiagų susikaupimas daugiamet÷se žol÷se labiausiai priklauso nuo jų vegetacijos tarpsnio. Mažiausiai sausųjų medžiagų esti bambl÷jimo tarpsnyje. Tačiau, žol÷ms augant, sausųjų medžiagų kiekis did÷ja.

Vegetacijos pradžioje, t.y. nuo žolių bambl÷jimo iki plauk÷jimo, sausųjų medžiagų kiekis did÷ja ne taip sparčiai. V÷liau, žol÷ms sužydus, sausųjų medžiagų kiekis did÷ja ženkliai. Didžiausias sausųjų medžiagų kiekis rastas žol÷ms tik ką baigus žyd÷ti. Atskirose žol÷se šių medžiagų esti nevienodai ir vegetacijos metu jų kiekis labai įvairuoja. Daugiausia sausųjų medžiagų susikaup÷ paprastosiose šunažol÷se ir vegetacijos metu padid÷jo nuo 182g/kg bambl÷jimo tarpsnyje iki 382g/kg peržyd÷jus arba daugiau kaip 2 kartus. Šiek tiek mažiau sausųjų medžiagų rasta pašariniuose motiejukuose. Bambl÷jimo tarpsniu jų buvo 181g/kg, o tik ką peržyd÷jus – 364 g/kg žol÷s. Mažiausiai sausųjų medžiagų buvo pievin÷se migl÷se. Bambl÷jimo tarpsnyje šių medžiagų susikaup÷ 169, o peržyd÷jus – 321 g/kg žol÷s. Tikruosiuose eraičinuose ir daugiamet÷se svidr÷se sausųjų medžiagų vegetacijos metu susikaup÷ beveik vienodai. Šiek tiek didesni skirtumai buvo pasteb÷ti jų plauk÷jimo ir žyd÷jimo tarpsniuose (2 lentel÷).

2 lentel÷ Sausųjų medžiagų susikaupimas įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se žol÷se

(g/kg)

Vegetacijos tarpsniai Žolių pavadinimas

Bambl÷jimo Plauk÷jimo Žyd÷jimo Peržyd÷jus Paprastosios šunažol÷s 182 228 296 382 Tikrieji eraičinai 176 216 278 349 Pašariniai motiejukai 181 217 283 364 Daugiamet÷s svidr÷s 172 207 262 342 Pievin÷s migl÷s 169 203 246 321 R05 7,27 8,42 8,67 9,34

(16)

Apskritai sausųjų medžiagų svyravimai atskirose daugiamet÷se žol÷se jų vegetacijos metu atsiranda d÷l nevienodų tų augalų rūšių biologinių savybių – jų sugeb÷jimo intensyviau ar l÷čiau kaupti vienas ar kitas medžiagas.

Žalieji proteinai. Zootechnin÷je literatūroje azoto junginiai vadinami žaliaisiais proteinais. Žaliuosius proteinus sudaro baltymai ir azotin÷s medžiagos.

Baltymai yra didel÷s molekulin÷s mas÷s organiniai junginiai, sudaryti iš amino rūgščių (paprasti baltymai) arba iš amino rūgščių ir nebaltyminių medžiagų (sud÷tiniai baltymai). Jie yra susiję su visais ląstel÷s veiklos procesais, įeina į visų kūno audinių, organų, fermentų, hormonų sud÷tį, tod÷l yra organizmų ląstelių struktūros pagrindas, nes be jų negalimi jokie gyvyb÷s procesai. Kitos medžiagos (riebalai, angliavandeniai) energijos apykaitoje iš dalies viena kitą gali pakeisti, o baltymų negali pakeisti jokios kitos medžiagos. Jei gyvulių ir paukščių racionuose trūksta baltymų, jie lies÷ja, būna mažai produktyvūs /Januškevičius, 2005/.

Azotines nebaltymines medžiagas sudaro laisvos amino rūgštys (glicinas, fenilalaninas, tirozinas, alaninas ir kt.), jų amidai (gliutaminas, asparaginas ir kt.), alkaloidai (solaninas, nikotinas, atropinas), azoto turintys lipidai (lecitinai, kefalinai, ir kt.) aminai, nitratai, nitritai, amoniakas ir kt. Didžiausią nebaltyminių azotinių junginių dalį sudaro laisvosios amino rūgštys. Jas gerai panaudoja visų rūšių gyvuliai ir paukščiai. Tuo tarpu amidus gerai pasisavina tik atrajojantys gyvuliai, nes jų prieskrandžių mikroflora amidus naudoja organizmo baltymų sintezei. V÷liau suvirškinti šie baltymai panaudojami baltymų gamybai organizme /Januškevičius, 2004/.

Kadangi pašarų žaliųjų proteinų didžiąją dalį sudaro baltymai, tod÷l pagal jų kokybę dažniausiai sprendžiama apie to pašaro visų azoto junginių kokybę. Daug žaliųjų proteinų turi įvairios išspaudos ir rupiniai, (30-40%), ankštinių javų grūdai (20-30%), ankstyvų vegetacijos tarpsnių varpin÷s bei ankštin÷s žol÷s (15-25%). /Jeroch, 1993/.

Žaliųjų proteinų dinamika augaluose rodo, kad jų kiekis didele dalimi priklauso nuo augalų vegetacijos tarpsnio. Kaip ir mano tirtos įvairios daugiamet÷s žol÷s skirtinguose vegetacijos tarpsniuose tur÷jo nevienodą žaliųjų proteinų kiekį. Tačiau žaliųjų proteinų kitimo d÷sningumas visose tirtose žol÷se yra panašus.

Duomenys, pateikti 3 lentel÷je rodo, kad žol÷ms bręstant, žaliųjų proteinų kiekis jose maž÷jo. Lyginant bambl÷jimo tarpsnius su peržyd÷jimu, žaliųjų proteinų kiekis daugiamet÷se žol÷se sumaž÷jo du ar net tris kartus. Daugiausia žaliųjų proteinų susikaup÷ pievin÷se migl÷se ir daugiamet÷se svidr÷se. Bambl÷jimo tarpsnyje jų buvo atitinkamai 190 ir 185, o peržyd÷jus – 97,2 ir 84,3 g/kg sausųjų medžiagų. Tai galima paaiškinti ypatingomis šių žolių

(17)

biologin÷mis savyb÷mis. Mat, v÷lesniuose vegetacijos tarpsniuose pievin÷s migl÷s ir daugiamet÷s svidr÷s išaugina daug naujų vegetatyvinių ūglių. Pastarieji, tur÷dami jaunos žol÷s cheminę sud÷tį, šiek tiek pagerina visos mas÷s maistingumo duomenis. D÷l šių savybių min÷tos žol÷s yra labai vertingos.

3 lentel÷ Žaliųjų proteinų kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Vegetacijos tarpsniai

Žolių pavadinimas

Bambl÷jimo Plauk÷jimo Žyd÷jimo Peržyd÷jus Paprastosios šunažol÷s 171 120 85,8 61,8 Tikrieji eraičinai 163 126 92,3 72,6 Pašariniai motiejukai 168 122 89,3 67,2 Daugiamet÷s svidr÷s 185 131 95,7 84,3 Pievin÷s migl÷s 190 147 97,6 97,2 R05 10,2 6,46 4,75 3,98

Labiausiai vegetacijos metu žaliųjų proteinų sumaž÷ja paprastosiose šunažol÷se ir pašariniuose motiejukuose. Šioms žol÷ms peržyd÷jus žaliųjų proteinų lieka tik apie trečdalį. Paprastosiose šunažol÷se per vegetaciją (bambl÷jimo tarpsnis – peržyd÷jus) jų sumaž÷jo nuo 171 iki 61,8 g/kg. Toks ženklus žaliųjų proteinų sumaž÷jimas paaiškinamas tuo, kad šioms žol÷ms bręstant labai sparčiai (sparčiau nei kitose daugiamet÷se žol÷se) kaupiasi ląsteliena.

Tikrieji eraičinai žaliųjų proteinų dinamikos atžvilgiu užima tarpinę vietą.

Žalieji riebalai. Jų kiekis pašaro sausosiose medžiagose nustatomas pašalinant juos organiniais tirpikliais (eteriu, benzinu, benzolu ir kt.), kuriuose ištirpsta ne tik riebalai, bet ir kitos medžiagos (vaškai, įvairios augalin÷s dervos, fosfatidai, karotinoidai ir kt.), tod÷l gautas ekstraktas n÷ra gryni riebalai, o įvairių junginių mišinys. Tod÷l jis vadinamas bendru pavadinimu – žalieji riebalai /Tamulis, 1986/.

Riebalai organizme dalyvauja oksidacijos-redukcijos procesuose, sąlygoja normalų odos ląstelių augimą ir vystymąsi, reguliuoja cholesterolio kiekį plazmoje, aprūpina organizmą energija. Be to, riebalai turi ir daug specifinių savybių svarbių organizmui. Prieauglis, negaudamas pakankamai riebalų, viduriuoja, l÷čiau auga, jo plaukai neblizga, pleiskanoja. Suaugę gyvuliai d÷l riebalų trūkumo gali pasidaryti nevislūs. Riebalai ypač reikalingi didelio

(18)

produktyvumo karv÷ms, nes apie 50% pieno riebalų pasigamina iš raciono riebalų. Jei racione riebalų trūksta, ne tik sumaž÷ja jų kiekis piene, bet ir organizmas daug blogiau pasisavina juose tirpstančius vitaminus (A, E, K) /Juraitis, 1996/.

Gyvulių organizme kūno bei produkcijos riebalai gaminami iš pašarų riebalų, angliavandenių ir proteinų. Riebalai, pagaminti iš pašarų angliavandenių ir proteinų, turi būdingas to gyvulio riebalams savybes, o pagaminti iš pašarų riebalų – turi savybes, panašias į pašaro riebalų fizines ir chemines savybes. Tod÷l baigiamiems pen÷ti gyvuliams, taip pat galvijams, iš kurių pieno gaminamas sviestas, neturi būti duodamas didelis kiekis pašarų, turinčių daug riebalų (žuvų miltų, aliejinių kultūrų išspaudų, avižų, kukurūzų grūdų ir kt.)

Žalių riebalų kiekis pašaruose svyruoja plačiose ribose. Daug jų turi aliejin÷s kultūros ir gyvulin÷s kilm÷s pašarai (iki 20%). Iš grūdinių kultūrų daugiausia riebalų turi kukurūzai ir avižos (4-7%). Daugiamet÷se žol÷se jų kiekis svyruoja nuo 2 iki 4% /Tamulis, 1986/.

4 lentel÷ Žaliųjų riebalų kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Bambl÷jimo Plauk÷jimo Žyd÷jimo Peržyd÷jus Paprastosios šunažol÷s 40,2 29,4 26,5 19,7 Tikrieji eraičinai 39,2 28,3 25,4 19,2 Pašariniai motiejukai 36,7 25,8 22,3 18,1 Daugiamet÷s svidr÷s 40,4 28,7 26,1 20,4 Pievin÷s migl÷s 42,2 30,3 27,7 28,5 R05 4,24 4,06 3,23 2,73

Daugiamečių žolių vegetacijos metu žaliųjų riebalų kiekis sausosiose medžiagose pastebimai kinta. Žol÷ms bręstant, žaliųjų riebalų kiekis sistemingai maž÷ja. Daugiausia riebalų esti jaunose žol÷se. Lyginant vienas žolių rūšis su kitomis matome, kad žaliųjų riebalų kiekis jose yra nevienodas (4 lentel÷). Daugiausia žaliųjų riebalų susikaupia pievin÷se migl÷se ir įvairiuose jų vegetacijos tarpsniuose svyravo nuo 42,2 iki 27,7 g/kg sausųjų medžiagų. Riebalų kiekio dinamika iki miglių žyd÷jimo yra panaši į kitų varpinių žolių dinamiką, tačiau pražyd÷jusiose riebalų nežymiai padaug÷ja. Taip, antai žyd÷jimo metu, žaliųjų riebalų

(19)

pievinių miglių sausosiose medžiagose buvo 27,7, o pražyd÷jusiose – 28,5 g/kg. Mažiausia žaliųjų riebalų susikaup÷ pašariniuose motiejukuose. Jiems augant, riebalų kiekis sumaž÷jo nuo 36,7 g/kg bambl÷jimo tarpsnyje iki 18,1 g/kg peržyd÷jus. Labiausiai žaliųjų riebalų sumaž÷jo nuo bambl÷jimo iki plauk÷jimo tarpsnio. V÷lyvesniuose vegetacijos tarpsniuose šis sumaž÷jimas buvo ne toks ryškus.

Tiriant riebalų kiekį vegetacijos metu paprastose šunažol÷se, tikruosiuose eraičinuose ir daugiamet÷se svidr÷se nustatyta, kad tiek ankstyvuose, tiek ir v÷lyvuose šių žolių vystymosi tarpsniuose, jų kiekis buvo labai panašus.

Žalioji ląsteliena. Žaliąją ląstelieną (medieną) sudaro celiulioz÷, dalis hemiceliuliozių, pentozanai, inkrustacin÷s medžiagos, ligninas, kutinas, subertinas ir kitų medžiagų nedideli kiekiai. Visų šių medžiagų didžiausia dalį sudaro celiulioz÷. Galvijai celiuliozę gerai virškina, o gyvuliai su vienakameriu skrandžiu, celiulioz÷s beveik neišnaudoja. Tai yra tod÷l, kad atrajojančių gyvulių prieskrandžio mikroorganizmai celiuliozę gerai skaido, o vinakamerio skrandžio virškinamojo trakto fermentai celiulioz÷s negali suskaidyti. Lignino visiškai nevirškina visų rūšių gyvuliai, tod÷l nuo žaliosios ląstelienos signifikacijos laipsnio priklauso jos, o daugiausia ir viso pašaro virškinamumas /Tamulis, 1986/.

Atrajojantys gyvuliai yra prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos t.y. nuo 16 iki 40%. Ląsteliena jiems būtina kaip balastin÷ ir kaip maisto medžiaga. Tačiau didelis ląstelienos kiekis ir atrajojančių gyvuliu racione neracionalus, nes jai suvirškinti reikia daug energijos. Mažas ląstelienos kiekis taip pat nepageidautinas nes ląsteliena organizme turi ir fiziologinę reikšmę: padaro pašaro masę purią, dirgina skrandžio sieneles, o svarbiausia yra acto rūgšties, kuri yra pagrindin÷ medžiaga pieno riebalų gamybai. Tod÷l jeigu karvių racione per mažai ląstelienos, sumaž÷ja acto rūgšties sintez÷, o kartu ir pieno riebumas. Toks reiškinys pastebimas pavasarį, kai karv÷s ganomos ganyklose, nes jaunoje žol÷je mažai ląstelienos. Arba rudenį, kai šeriamos didesniais kiekiais šakniavaisių lapų, kurie taip pat turi nedaug ląstelienos /Juraitis, 1995/.

Ląstelienos kiekis pašaruose labai nevienodas. Daug jos turi šiaudai (35 – 45% sausųjų medžiagų), pelai (30 – 38%), vidutiniškai peraugusi žol÷, šienas, žol÷s miltai, kapojai (20 – 30%). Mažai jos esti grūduose (2 – 10%) ir šakniavaisiuose. Ląstelienos visiškai n÷ra gyvuliniuose pašaruose /Tamulis, 1986/.

Daugiamet÷se varpin÷se žol÷se jų vegetacijos metu žaliosios ląstelienos kiekio dinamika skiriasi nuo kai kurių kitų augalų. Varpin÷ms žol÷ms bręstant ląstelienos kiekis juose nuosekliai did÷ja. Tokį ląstelienos padid÷jimą galima paaiškinti sparčiu celiulioz÷s, hemiceliuliozių, lignino ir inkrustacinių medžiagų kaupimuisi.

(20)

Mano atliktuose tyrimuose yra pateikiama žaliosios ląstelienos susikaupimo dinamika, paprastosiose šunažol÷se, tikruosiuose eraičinuose, pašariniuose motiejukuose, daugiamet÷se svidr÷se ir pievin÷se migl÷se vegetacijos metu (5 lentel÷).

5 lentel÷ Žaliosios ląstelienos kaupimasis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Tyrimo duomenys rodo, kad mažiausia per vegetaciją žaliosios ląstelienos rasta pievin÷se migl÷se. Jos kiekis nuo bambl÷jimo tarpsnio pradžios iki peržyd÷jimo padid÷jo 219 – 301 g/kg sausųjų medžiagų. Šiek tiek daugiau, lyginant su pievin÷mis migl÷mis, ląstelienos susikaup÷ daugiamet÷se svidr÷se. Vegetacijos metu (bambl÷jimo tarpsnis – pražyd÷jus) jos kiekis svyravo nuo 223 – 344 g/kg sausųjų medžiagų. Daugiausia ląstelienos susikaup÷ paprastosiose šunažol÷se. Ypač sparčiai ji kaupiasi iki plauk÷jimo. Taip, antai, bambl÷jimo tarpsnyje žaliosios ląstelienos buvo 242, plauk÷jimo – 312, žyd÷jimo – 338 ir pražyd÷jus – 372 g/kg sausųjų medžiagų.

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos (NEM). Šias medžiagas daugiausia sudaro krakmolas ir cukrus. Be to, į jų sud÷tį įeina dalis hemiceliuliozių, inulino, organinių rūgščių, gliukozidų ir nežymūs kitų medžiagų kiekiai. Neazotines ekstraktines medžiagas sudaro skirtumas tarp visos pašaro mas÷s ir vandens, proteinų, riebalų, ląstelienos bei pelenų masių sumos. Tod÷l neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos yra angliavandenių neceliuliozin÷s dalies rodiklis /Tamulis, 1986/.

Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos yra pagrindinis energijos šaltinis žem÷s ūkio gyvuliams ir paukščiams, nes ši frakcija sudaro apie 40 % stambiųjų ir apie 70% koncentruotųjų pašarų kiekio. Neazotin÷s ekstraktin÷s medžiagos yra gerai virškinamos ir

(21)

lengvai gyvulių pasisavinamos. Jų virškinimas paprastai būna šiek tiek didesnis negu proteinų, riebalų ar ląstelienos. NEM kiekis koncentruotuosiuose pašaruose yra atvirkščiai proporcingas proteinų kiekiui.

Daug NEM turi grūdai (60 – 70%), daugiamet÷s varpin÷s žol÷s (50 – 60%), bulvių gumbai (15 – 20%), - mažai jų randama gyvuliniuose pašaruose /Juraitis, 2003/.

Neazotinių ekstraktinių medžiagų dinamika varpin÷se žol÷se buvo tirta jų bambl÷jimo, plauk÷jimo, žyd÷jimo tarpsniuose ir peržyd÷jus. Apibendrinant 6 lentel÷je pateiktus duomenis galima pasakyti, kad kai kuriuose žol÷se NEM kiekis kito ned÷sningai.

Visose mano analizuotose varpin÷se žol÷se NEM kiekis iki visiško žyd÷jimo did÷jo. Taip, antai bambl÷jimo tarpsnyje jų kiekis svyravo nuo 453 iki 476, o žyd÷jimo – nuo 486 iki 529 g/kg sausųjų medžiagų. Tuo tarpu pražyd÷jusiuose žol÷se neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis šiek tiek sumaž÷jo. Daugiausia (529 g/kg sausųjų medžiagų) jų žyd÷jimo metu susikaup÷ pievin÷se migl÷se, o mažiausia (486 g/kg sausųjų medžiagų) – paprastosiose šunažol÷se.

Reziumuojant reikia pažym÷ti, kad neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis, žol÷ms augant, did÷ja. Tačiau šis did÷jimas ryškus tik iki žolių žyd÷jimo.

6 lentel÷ Neazotinių ekstraktinių medžiagų (NEM) susikaupimas įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Bambl÷jimo Plauk÷jimo Žyd÷jimo Peržyd÷jus Paprastosios šunažol÷s 453 457 486 486 Tikrieji eraičinai 476 491 514 502 Pašariniai motiejukai 475 484 505 501 Daugiamet÷s svidr÷s 461 494 521 502

Pievin÷s migl÷s 461 500 529 521

Karotinas. Gyvuliai su pašaru gauna ne patį vitaminą A, o provitaminą – karotiną. Iš jo organizme, veikiant fermentui karotinazei ir skydliauk÷s hormonui tiroksinui, sintetinamas vitaminas A. Karotiną organizmui pasisavinti padeda su pašaru gaunami pieno baltymai, kai kurie augaliniai riebalai, vitaminai E ir D, mikroelementas kobaltas ir kt. Tuo tarpu trukdo pasisavinti karotiną didelis lignino, varpinių augalų, nitratų, sulfatų kiekis pašaruose.

(22)

Karotinas pašare veikiamas oro deguonies, saul÷s ultravioletinių spindulių greitai suyra ir netenka jam būdingo aktyvumo. Jo kiekis pašaruose priklauso nuo augalo rūšies, žolyno botanin÷s sud÷ties, žolių vegetacijos tarpsnio, tręšimo, meteorologinių sąlygų. Ypač gausu karotino morkose (500-700 mg/kg sausųjų medžiagų), liucernoje (300-400 mg/kg sausųjų medžiagų), jaunoje ganyklin÷je žol÷je. Vegetacijos periodo pabaigoje karotino kiekis žol÷se sparčiai maž÷ja. Taip, antai, varpin÷se žol÷se bambl÷jimo tarpsnyje karotino vidutiniškai esti 250-300 mg/kg, o peržyd÷jusiose jo belieka tik apie 30-50 mg/kg sausųjų medžiagų. Kiti pašariniai augalai, tokie kaip bulv÷s, cukriniai ir pašariniai runkeliai, rop÷s, griežčiai karotino arba visai neturi, arba turi jo labai mažai /Juraitis, 2003/.

Kaip kito karotino kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se žol÷se, matyti iš 7 lentel÷je pateiktų duomenų.

7 lentel÷ Karotino kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (mg/kg sausųjų medžiagų)

Žol÷ms augant, karotino kiekis jose sistemingai maž÷jo. Lyginant bambl÷jimo tarpsnį su peržyd÷jimu, labiausiai karotinas sumaž÷jo tikruosiuose eraičinuose ir paprastosiose šunažol÷se. Taip, pavyzdžiui, bambl÷jimo tarpsnyje paprastosiose šunažol÷se jo buvo 307 ir tikruosiuose eraičinuose 291 mg/kg, o šioms žol÷ms peržyd÷jus liko atitinkamai tik 29 ir 24 mg/kg sausųjų medžiagų arba sumaž÷jo daugiau kaip 10 kartų.

Iš visų analizuotų žolių daugiausia karotino buvo rasta pievin÷se migl÷se. Bambl÷jimo pradžioje jo buvo 337, o peržyd÷jus – 85 mg/kg sausųjų medžiagų, arba per vegetaciją

(23)

sumaž÷jo 3,8 karto. Pievin÷se migl÷se karotino sumaž÷jimas buvo ne toks ryškus kaip paprastosiose šunažol÷se ar tikruosiuose eraičinuose.

Karotino dinamika pašariniuose motiejukuose vegetacijos metu buvo analogiška kitų analizuotų žolių karotino dinamikai. Per vegetaciją karotino kiekis juose sumaž÷jo beveik 8 kartus.

2.3 Varpinių žolių chemin÷s sud÷ties kitimas vegetacijos metu

Žalieji pelenai. Žaliuosius pelenus sudaro gryni pelenai, be to, juose gali būti mechaninių priemaišų (molio, sm÷lio ir kt.), nesudegusios anglies dalelių, anglies rūgšties druskų ir kt. Į žalių pelenų sud÷tį įeina dešimtys cheminių elementų, tačiau pagal jų esamą kiekį vyrauja kalcis, fosforas, kalis, natris, magnis ir chloras. Jie sudaro nuo šimtosios procento iki sveikų procentų pašaro sausųjų medžiagų mas÷s ir sąlygiškai vadinami makroelementais. Likusieji elementai kurie sudaro tik 0,05-1% sausųjų pelenų mas÷s, sąlygiškai vadinami mikroelementais (varis, cinkas, manganas, kobaltas ir kt.).

Š÷rimo požiūriu pelenų kiekis pašaruose turi nemažą reikšmę, nes geriausiai raciono organin÷s medžiagos suvirškinamos, kai organizme yra optimalus pelenų kiekis ir tinkamiausias jų atskirų elementų santykis. Kiekvienas pelenų elementas veikia specifiškai, tod÷l negali būti pakeistas kitu.

Augaluose pelenų kiekis n÷ra pastovus dydis. Jis kinta priklausomai nuo augalo rūšies, meteorologinių sąlygų, agrotechnikos, augalų vegetacijos tarpsnio. Taip, antai, ankštin÷se žol÷se pelenų esti šiek tiek daugiau negu varpin÷se žol÷se. Pelenų kiekiui įtakos turi ir tręšimas. Tręšiant azoto trąšomis, pastarosios pelenų kiekį žol÷se dažniausiai mažina, tačiau atskirų pelenų elementų koncentracija nuo azoto trąšų kinta įvairiai, priklausomai nuo jų gausumo dirvoje. Tyrimais nustatyta, kad v÷siais ir dr÷gnais metais žol÷se susikaupia daugiau pelenų negu sausais ir šiltais. Ypač ryškus pelenų kiekio pasikeitimas pastebimas žolių vegetacijos metu. V÷lyvesniuose žolių vystymosi tarpsniuose pelenų kiekis, lyginant su ankstyvesniais tarpsniais, sumaž÷ja beveik perpus /Tamulis, 1986/.

Kaip kinta pelenų kiekis varpin÷se žol÷se jų vegetacijos metu, matome iš 8 lentel÷je pateiktų duomenų.

(24)

8 lentel÷ Pelenų kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Žaliųjų pelenų kiekis buvo tirtas paprastosiose šunažol÷se, tikruosiuose eraičinuose, pašariniuose motiejukuose, daugiamet÷se svidr÷se ir pievin÷se migl÷se bambl÷jimo, plauk÷jimo, žyd÷jimo tarpsniuose bei peržyd÷jus. Daugiausia pelenų rasta bambl÷jimo tarpsniuose. Jų kiekis mano analizuotose žol÷se svyravo nuo 85,2 iki 94,2 g/kg sausųjų medžiagų. Žol÷ms bręstant žaliųjų pelenų kiekis juose tendencingai maž÷jo. Peržyd÷jusiuose žol÷se pelenų kiekis svyravo nuo 49,4 iki 60,6 g/kg sausųjų medžiagų, arba, lyginant su bambl÷jimu sumaž÷jo 1,5-1,7 karto. Daugiausia žaliųjų pelenų susikaupia paprastosiose šunažol÷se ir jų kiekis per visą vegetacijos periodą išliko didžiausiais. Mažiausia pelenų bambl÷jimo tarpsnyje rasta pašariniuose motiejukuose, plauk÷jimo tarpsnyje – tikruosiuose eraičinuose, žyd÷jimo – daugiamet÷se svidr÷se ir pražyd÷jus – taip pat daugiamet÷se svidr÷se.

Kalcis. Iš visų mineralinių medžiagų kalcio organizme yra daugiausia. Kartu su fosforu jis sudaro iki 75% visų organizme esančių mineralinių medžiagų. Svarbiausias kalcio vaidmuo dalyvauti susidarant kauliniam audiniui, tod÷l apie 99% organizme esančio kalcio yra kaulų audiniuose. Tačiau tuo jo, kaip struktūrinio elemento, vaidmuo nesibaigia. Kalcio jonai reguliuoja raumeninio ir nervinio audinio jautrumą, stiprina organizmo apsauginę funkciją, aktyviai dalyvauja palaikant organizme rūgštinę – šarminę pusiausvyrą, daro teigiamą įtaką širdies veiklai, geležies apykaitai, vitamino B1 pasisavinimui, silpnina toksinų

(25)

Gyvybiniams procesams palaikyti šio elemento gyvuliams ir paukščiams palyginti reikia nedaug, tačiau gerokai daugiau jo sunaudojama produkcijai (pienui, kiaušiniams) susidaryti. Kalcio pasisavinimą organizme veikia daugelis faktorių, bet didžiausią įtaką turi fosforas. Jo optimalus santykis su fosforu galvijų racione turi būti nuo 1,5:1 iki 2:1, kiaulių racione – 1,2-1,5:1 /Juraitis, 1995/.

Svarbu ir tai, kad kalcio atsargas gyvuliai gali sukaupti savo organizme. Kai pašaruose jo trūksta, gyvuliai gali susirgti osteomaliacija (kaulų suminkšt÷jimas), pablog÷ja jų reprodukcin÷s savyb÷s ir sumaž÷ja produktyvumas. Prieauglis gali susirgti rachitu.

Įvairūs gyvuliai nevienodai jautrūs kalcio pertekliui. Palyginti gerai kalcio perteklių perneša atrajojantys gyvuliai, o labai jautrūs šio elemento pertekliui kiaulių ir paukščių prieauglis /Tamulis, 1986/.

Labai daug kalcio turi m÷sos ir žuvų miltai (40-60 g/kg), ankštin÷s žol÷s (10-20 g/kg), vidutiniškai – varpin÷s žol÷s (3-7g/kg), šiaudai (2-4 g/kg) ir labai mažai varpinių javų grūdai (0,5-1,0 g/kg). Kalcio kiekis augaluose priklauso nuo tręšimo, meteorologinių bei dirvos sąlygų, augalų subrendimo.

Vegetacijos metu, kai dr÷gm÷s trūksta, varpin÷s žol÷s sukaupia gerokai daugiau kalcio. Tuomet kalcio ir fosforo kiekio santykis žol÷je darosi labiau nepalankus gyvulių fiziologijos požiūriu. Daugiau kalcio esti jaunose žol÷se, o joms bręstant kalcio kiekis maž÷ja /Tamulis, 1986/.

Kalcio kiekio kitimas varpin÷se žol÷se jų vegetacijos metu pateikiamas 9 lentel÷je. Varpin÷ms žol÷ms bręstant, kalcio kiekis jų sausosiose medžiagose nuosekliai maž÷ja. Didžiausi kalcio kiekiai rasti varpin÷se žol÷se bambl÷jimo tarpsnyje ir mažiausiai – žol÷ms peržyd÷jus. Tokiu būdu, varpin÷s žol÷ms pasiekus bambl÷jimo tarpsnį, kalcio kiekis svyravo nuo 4,82 iki 6,23, o joms peržyd÷jus – nuo 3,28 iki 4,68 g/kg sausųjų medžiagų. Daugiausia kalcio susikaup÷ tikruosiuose eraičinuose ir mažiausia – paprastosiose šunažol÷se. Pašariniuose motiejukuose ir daugiamet÷se svidr÷se kalcio buvo rasta beveik vienodai.

(26)

9 lentel÷ Kalcio kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Vegetacijos tarpsnis Žolių pavadinimas

Fosforas. Jis savo veikimo įvairiapusiškumu gerokai pralenkia kitus elementus. Fosforas aktyvina daugelį fermentinių sistemų, yra kai kurių fermentų sud÷tin÷ dalis. Fosforo, kaip ir kalcio, daugiausia susikaupia kauliniuose audiniuose, tačiau jis yra ir kiekvienos organizmo ląstel÷s būtina sud÷tin÷ dalis. Su fosforo apykaita nepertraukiamai susijusios tokios svarbios organizmo funkcijos, kaip raumenų susitraukimas, kaulų formavimasis, kenksmingų medžiagų iš organizmo pašalinimas ir kt.

Kai racione trūksta fosforo, pablog÷ja proteinų, angliavandenių, riebalų virškinamumas, gyvuliai blogiau ÷da pašarus ir ima greitai lies÷ti.

Fosforui pasisavinti turi įtakos įvairūs faktoriai. D÷l kalcio ir magnio pertekliaus ir vitamino D trūkumo racione, fosforas blogiau pasisavinamas. Tačiau jei pašaruose nedaug trūksta fosforo, o vitamino D kiekis pakankamas, fosforo trūkumo nejaučiama.

Kai kurie mikroelementai (cinkas, geležis) su fosforu sudaro netirpius fosfatus, kurių gyvuliai negali panaudoti. Pašaruose didelis riebalų, sieros kiekis taip pat blogina fosforo apykaitą. Fosforą pasisavinti padeda B grup÷s vitaminai, ypač folin÷ rūgštis ir vitaminas B12.

Labai daug fosforo turi išspaudos ir rupiniai (7-10 g/kg), daug jo turi žuvų miltai (3,7-4,9 g/kg), m÷sos miltai (3,9-5,6 g/kg). Vidutiniškai fosforo esti grūduose (2,5-5,0 g/kg), daugiamet÷se žol÷se (2,6-4,7 g/kg), o mažai šiauduose (0,3-1,0 g/kg), šakniavaisiuose ir šakniagumbiuose /Tamulis, 1986/.

(27)

Fosforo kiekiui daugiamet÷se žol÷se įtakos turi tręšimas, meteorologin÷s sąlygos, dirvos savyb÷s, žolių vegetacijos tarpsniai. Fosforo kiekis žol÷se priklauso nuo kritulių, tod÷l sausais metais ne tik sumaž÷ja derlius, bet kartu žol÷se sumaž÷ja ir fosforo. Sausringais metais žol÷s gali tur÷ti iki 35% mažiau fosforo, negu lietingais. Tręšiant žoles didesn÷mis fosforo trąšų normomis, fosforo juose susikaupia daugiau, negu tręšiant mažomis.

Jaunoje žol÷je esančios maisto ir mineralin÷s medžiagos, būtinos gyvulių mitybai, žolei senstant, ima neatitikti gyvulių fiziologijos poreikių. Bręstančiose žol÷se, fosforo kiekis maž÷ja gerokai sparčiau, negu kalcio. Tokiu būdu kalcio ir fosforo santykis nuolat did÷ja ir darosi vis labiau nepalankus gyvuliams.

Kaip kito fosforo kiekis varpin÷se žol÷se jų vegetacijos metu, matome iš 10 lentel÷je pateiktų duomenų.

10 lentel÷ Fosforo kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Įvairių varpinių žolių sausosiose medžiagose fosforo kiekis vegetacijos metu šiek tiek skiriasi. Daugiausia fosforo vegetacijos metu buvo rasta daugiamet÷se svidr÷se ir tikruosiuose eraičinuose, o mažiausia – pašariniuose motiejukuose. Lyginant atskirus žolių vystymosi tarpsnius matome, kad vegetacijos pabaigoje fosforo kiekis ryškiai sumaž÷jo. Taip, pavyzdžiui, daugiamet÷se svidr÷se bambl÷jimo metu fosforo buvo 4,15, o peržyd÷jus – tik 1,86, tikruosiuose eraičinuose atitinkamai 4,09 ir 1,76, pašariniuose motiejukuose – 3,46 ir 1,58 g/kg sausųjų medžiagų. Tuo tarpu ankštin÷se žol÷se fosforo kiekis vegetacijos metu sumaž÷ja ne taip ryškiai.

(28)

Kalis. Kalis gyvulio organizme reikalingas daugeliui fiziologinių funkcijų. Kartu su natriu jis dalyvauja reguliuojant skysčius bei osmosinį sl÷gį, turi didelę įtaką nervinių signalų perdavimui, aktyvina daugelį fermentų. Kalis yra natrio antagonistas ir šių elementų apykaita glaudžiai tarpusavyje susijusi. Atitinkamas kalio, natrio ir kalcio jonų santykis būtinas normaliam širdies darbui, tod÷l, trūkstant kalio prasideda širdies aritmija, pasikeičia kraujo osmosinis sl÷gis, sutrinka nervin÷ veikla, pakinta virškinimo sulčių sud÷tis.

Kalio poreikis palyginti didelis – 2-3 g 1 kg raciono sausosios medžiagos. Jis labai reikalingas augantiems gyvuliams. Tinkamai šeriami gyvuliai kalio pakankamai gauna su pašarais.

Kalio kiekis pašaruose yra gerokai didesnis negu natrio. Daug kalio turi šakniavaisių lapai (30-50 g/kg), pievų ir ganyklų žol÷ (10-80 g/kg), bulv÷s (15-25 g/kg), išspaudos ir rupiniai (15-25 g/kg). Palyginti nedaug kalio turi grūdai (3-10 g/kg) /Tamulis, 1986/.

Kalio susikaupimui augaluose didžiausios įtakos turi tręšimas. Ypač ryškiai kalio koncentracija augaluose did÷ja nuo kalio trąšų. Patręšus didel÷mis kalio trąšų normomis, gamyklin÷je žol÷je gali susikaupti gyvulių fiziologijos požiūriu nepageidaujamas (>3,0% sausosiose medžiagose) kalio kiekis. Žemdirbyst÷s institute atliktais tyrimais nustatyta, jog kenksmingas (>3,0%) kalio kiekis susikaupia mineraliniame dirvožemyje, kai kalio norma didesn÷ negu 120 kg/ha, durpiniame – kai didesn÷ negu 180-240 kg/ha. Be to, kalio trąšos mažina kalcio ir natrio kiekį žol÷je. Didesn÷s kalio normos, natrio kiekį gali sumažinti net 50-60% /Juraitis, 2003/.

Kalio koncentracija žol÷se priklauso ir nuo jų vegetacijos tarpsnių. Žol÷ms bręstant kalio kiekis jų sausosiose medžiagose maž÷ja, tačiau ne taip ryškiai, kaip fosforo ar kalcio.

Kalio susikaupimas atskirų vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se žol÷se pateikiamas 11 lentel÷je.

(29)

11 lentel÷ Kalio kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Duomenys rodo, kad varpin÷ms žol÷ms bręstant, kalio kiekis jų sausosiose medžiagose maž÷ja. Labiausiai šis sumaž÷jimas pasireiškia žol÷ms peržyd÷jus. Išimtį sudaro tik pievin÷s migl÷s, kuriose kalio kiekis, lyginant žyd÷jimo tarpsnį su peržyd÷jimu, pakito tik 0,3 g/kg sausųjų medžiagų. Apskritai daugiausia kalio esti paprastosiose šunažol÷se, šiek tiek mažiau daugiamet÷se svidr÷se ir mažiausiai pievin÷se migl÷se (bambl÷jimo, plauk÷jimo ir žyd÷jimo tarpsniuose).

Natris. Svarbiausia natrio funkcija – palaikyti organizmo skysčiuose osmosinį sl÷gį. Be to, jis kartu su kitais elementais reguliuoja audinių ląstelių jautrumą, dalyvauja baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vandens apykaitoje ir kt.

Trūkstant natrio, pasikeičia kalcio bei, kalio santykis organizme, susilpn÷ja riebalinių ir baltyminių medžiagų sintez÷, gyvuliai praranda apetitą, prieauglis l÷čiau auga, suaugusiųjų krinta mas÷, blog÷ja produktyvumas, maž÷ja pieno riebumas.

Gyvuliams natrio poreikis priklauso nuo pašaruose esančio kalio kiekio. Racione kalio ir natrio santykis turi būti 4-6:1. Raciono sausosios medžiagos kilograme turi būti nuo 1 iki 2 g natrio.

Natrio pertekliui jautresni paukščiai, kiaul÷s ir arkliai. Galvijams net ir didel÷s NaCl doz÷s n÷ra pavojingos, jeigu jie gauna pakankamai atsigerti vandens.

Daug natrio esti gyvuliniuose pašaruose (4-7 g/kg), vidutiniškai – pašariniuose runkeliuose ir kopūstuose (3-5 g/kg) ir mažai žoliniuose pašaruose (0,1 – 0,8 g/kg).

(30)

Natrio kiekis žol÷se priklauso nuo jų vegetacijos tarpsnio, botanin÷s sud÷ties, tręšimo. Fosforo ir azoto trąšos natrio kiekį varpin÷se žol÷se didina. Tuo tarpu kalio trąšos natrio kiekį žol÷je mažina. Didesn÷s kalio trąšų normos natrio kiekį žol÷je gali sumažinti net 50-60%.

Įvairiuose žol÷se natrio kiekis būna skirtingas. Ankštin÷se žol÷se jo susikaupia šiek tiek mažiau negu varpin÷se. Iš varpinių natriu labiausiai turtingos daugiamet÷s svidr÷s, paprastosios šunažol÷s /Juraitis, 2003, Tamulis, 1986/.

Kaip kito natrio kiekis daugiamet÷se varpin÷se žol÷se vegetacijos metu, matyti iš 12 lentel÷je pateiktų duomenų.

12 lentel÷ Natrio kiekis įvairių vegetacijos tarpsnių daugiamet÷se varpin÷se žol÷se (g/kg sausųjų medžiagų)

Apibendrinat lentel÷je pateiktus duomenis reikia pažym÷ti, kad varpin÷ms žol÷ms bręstant, natrio kiekis jų sausosiose medžiagose maž÷jo. Mažiausia natrio esti peržyd÷jusiose žol÷se ir, lyginat su bambl÷jimu, jo kiekis sumaž÷jo perpus.

Atskirose varpin÷se žol÷se natrio kiekis labai įvairavo. Daugiausia natrio per vegetaciją susikaupia daugiamet÷se svidr÷se (0,88-1,43 g/kg) ir paprastosiose šunažol÷se (0,67-1,21 g/kg), o mažiausiai tikruosiuose eraičinuose ir pašariniuose motiejukuose (atitinkamai 0,34-0,77 ir 0,37-0,73 g/kg).

(31)

IŠVADOS

1. Daugiamet÷se varpin÷se žol÷se vegetacijos metu sausųjų medžiagų bei žaliosios ląstelienos kiekis nuosekliai did÷jo. Daugiausia sausųjų medžiagų (182-382 g/kg žol÷s) ir žaliosios ląstelienos (242-372 g/kg sausųjų medžiagų) per vegetaciją susikaup÷ paprastosiose šunažol÷se. Tuo tarpu mažiausias iš visų tirtų žolių sausųjų medžiagų kiekis (169-321 g/kg žol÷s) ir mažiausia žaliosios ląstelienos (219-301 g/kg sausųjų medžiagų) buvo pievin÷se migl÷se.

2. Žaliųjų proteinų ir žaliųjų riebalų kiekis varpin÷se žol÷se vegetacijos metu sparčiai maž÷jo. Įvairiose varpin÷se žol÷se žalių proteinų kiekis nuo bambl÷jimo iki peržyd÷jimo sumaž÷jo nuo1,9 (pievin÷se migl÷se) iki 2,7 (paprastosiose šunažol÷se) karto. Labiausiai žaliųjų proteinų sumaž÷jo paprastosiose šunažol÷se ir mažiausiai pievin÷se migl÷se. Žaliųjų riebalų kiekis labiausiai (2,5 karto) sumaž÷jo pašariniuose motiejukuose ir mažiausiai (1,9 karto) pakito pievin÷se migl÷se.

3. Neazotinių ekstraktinių medžiagų (NEM) kiekis varpin÷se žol÷se jų vegetacijos metu did÷jo iki žyd÷jimo. Šioje faz÷je daugiausiai NEM susikaup÷ pievin÷se migl÷se, šiek tiek mažiau daugiamet÷se svidr÷se bei tikruosiuose eraičinuose ir mažiausiai – paprastosiose šunažol÷se. Žol÷ms peržyd÷jus, NEM kiekis prad÷jo maž÷ti.

4. Karotino kiekis žol÷ms bręstant maž÷jo ypač smarkiai. Daugiausiai karotino buvo žol÷se jų bambl÷jimo tarpsnyje ir mažiausiai – peržyd÷jus. Lyginant su bambl÷jimo tarpsniu, žol÷ms peržyd÷jus, karotino kiekis jose sumaž÷jo nuo 3,9 iki 10,6 karto. Daugiausia karotino per vegetaciją buvo pievin÷se migl÷se ir mažiausiai tikruosiuose eraičinuose.

5. Varpinių žolių vegetacijos metu mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, kalio ir natrio) kiekis taip pat maž÷jo. Žolių bambl÷jimo tarpsnyje kalcio daugiausiai (6,23 g/kg sausųjų medžiagų) rasta tikruosiuose eraičinuose, fosforo (4,15 g/kg sausųjų medžiagų) – daugiamet÷se svidr÷se, kalio (24,6 g/kg sausųjų medžiagų) – paprastosiose šunažol÷se ir natrio (1,43 g/kg sausųjų medžiagų) – daugiamet÷se svidr÷se. Šioms žol÷ms peržyd÷jus, kalcio sumaž÷jo atitinkamai 24,9 fosforo – 52,2, kalio – 59,7 ir natrio 38,5%.

Apibendrinat išvadose išd÷stytus teiginius, siūloma:

• Varpinių žolynuose ganiavą prad÷ti tuomet, kai vyraujančios varpin÷s žol÷s būna krūmijimosi tarpsnio pabaigoje – bambl÷jimo pradžioje (10-15 cm. aukščio). Tuo metu žol÷s esti maistingiausios (turi daugiausiai proteinų, riebalų, karotino, mineralinių medžiagų ir mažiausiai – ląstelienos).

(32)

• Žiemos pašarų ruošimui varpin÷s žoles pjauti plauk÷jimo tarpsnio pradžioje. Nors šiame tarpsnyje žolių maistingumas šiek tiek menkesnis negu bambl÷jimo metu, tačiau gaunamas žymiai didesnis derlius, kuris visiškai kompensuoja maisto medžiagų sumaž÷jimą.