LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Jachimavičiūtė
Dirofilaria repens mikrofiliarijos šunų kraujo mėginiuose X klinikose The presence of Dirofilaria repens microfilariae in the blood
samples of dogs from X clinics
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof.habil.dr. Saulius Petkevičius
Kaunas, 2016
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad iteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dirofilaria repens X klinikose gydomų šunų kraujo mėginiuose“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sarašą.
2016 12 01 Ieva Jachimavičiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2016 12 01 Ieva Jachimavčiūtė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS... 8
1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Morfologija ... 9
1.2.Vystymasis ... 9
1.3. Paplitimas ir zoonotinė reikšmė ... 10
1.3.1. Dirofiliariozės paplitimas. Šunų užsikrėtimo atvejai. ... 10
1.3.2. dirofiliariozės paplitimas. Žmonių užsikrėtimas D.repens. ... 13
1.3.3. Dirofiliariozės paplitimas. Vektorių tyrimai. ... 14
1.3.4.Dirofiliariozės paplitimas. Klimato kaitos įtaka. ... 15
1.4 Patogenezė ... 15
1.5. Diagnozavimo metodai ... 16
1.5.1. Dirofiliarijų nustatymo metodai ... 16
1.5.2.Identifikacija ... 17
1.6. Gydymas ir profilaktika ... 17
2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 18
2.1.Tyrimo laikas ir vieta ... 18
2.2.Tyrimo objektai ... 18
2.3. Tyrimo eiga ... 18
2.3.1. Veninio kraujo ėmimas ir šviežio kraujo lašo tiesioginė mikroskopija ... 18
2.3.2.Kraujo ėmimas iš ausų kraujagyslių ir tepinėlio paruošimas ... 19
2.3.3.Rezultatų registravimas ir apdorojimas ... 19
3.TYRIMO REZULTATAI ... 20
3.1. Užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų dalis procentais nuo visų tirtų šunų ... 20
3.2 Šunų, kurių kraujyje buvo nustatytos mikrofiliarijos trumpas aprašymas ... 20
3.3. Vaizdinė medžiaga ... 22
3.4. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo veislės dydžio ... 24
3.5. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo lyties ... 24
3.6. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo amžiaus. ... 25
3.7. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo laikymo būdo ... 25
3.8. Užsikrėtusių šunų pasiskirstymas apskrityse... 26
3.9. Užsikrėtimo D.repens priklausomybė nuo antiparazitinių preparatų naudojimo ... 26
3.10.Užsikrėtusių šunų su klinikiniais požymiais ir be klinikinių požymių procentinės dalys ... 27
4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 28
4 5. IŠVADOS ... 31 6.PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS ... 31 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 32
5
SANTRAUKA
Dirofilaria repens mikrofiliarijos šunų kraujo mėginiuose X klinikose
Ieva Jachimavičiūtė Magistro baigiamasis darbas
Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, tyrimui naudotos medžiagos ir metodai, tyrimo rezultatai, rezultatų aptarimas, išvados, pasiūlymai ir rekomendacijos bei literatūros sąrašas. Darbo apimtis - 37 psl. Panaudoti 63 literatūros šaltiniai. Tyrimo rezultatai pavaizduoti 8 grafikuose ir 4 paveiksluose. Pagrindinis darbo tikslas – remiantis klinikiniais tyrimais įvertinti Dirofilaria repens mikrofiliarijų buvimą šunų kraujo mėginiuose X veterinarijos klinikose.
Tyrimai atlikti Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskričių veterinarijos klinikose. Tiesioginės mikroskopijos būdu 2016 m. balandžio-spalio mėnesiais buvo ištirti 207 šunų veninio ir periferinio kraujo mėginiai. Vienas mėginys buvo ištirtas Knoto metodu. Nustatyta 13 (6,3 proc.) teigiamų kraujo mėginių. Ištirta, kad dažniau užsikrėtę mikrofiliarijomis buvo didelių veislių šunys (12,7 proc.), lauke laikomi šunys (13,3 proc.), šunys tarp 10 ir 15 metų amžiaus (10,4 proc.), šunys, kuriems nenaudojami antiparazitiniai preparatai (14,5 proc.). Užsikrėtimo pasiskirstyme tarp lyčių ir Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskričių skirtumų nenustatyta. Nustatyta, kad daugumoje atvejų (84,7 proc.) užsikrėtę šunys neturėjo būdingų klinikinių požymių.
6
SUMMARY
The presence of Dirofilaria repens microfilariae in the blood samples of dogs from X clinics
Ieva Jachimavičiūtė Master‘s thesis
Master‘s thesis consists of introduction, review of literature, materials and methods, results, discussion, conclusions, recommendations,suggestions, and list of literature. The thesis consists of 37 pages and 63 sources of literature were used. The data is presented in 8 figures, and 4 pictures.
The main goal of the research was to evaluate the presence of Dirofilaria repens microfilariae in the blood samples from dogs treated in X clinics in Lithuania.
The study was performed in the veterinary clinics in the Kaunas, Vilnius and Klaipėda districts, where 207 venous and peripheral blood samples from dogs were examined by direct smear microscopy. One sample was examined by Knott‘s method. It was shown, that 13 (6,3 %) of investigated blood samples were positive. More often microfilaremia occurred in large dog breeds (12,7 %) in dogs which were kept outdoors (13,3 %), in older dogs between 10-15 years of age (10,4 % ) and not treated by antiparasitic drugs (14,5 %). The comparison of distribution between dogs sexes and different districts of Lithuania was unsignificant. It was shown, that majority of infected dogs had no clinical signs of disease (84,7 %).
7
SANTRUMPOS
D.repens – Dirofilaria repens D.Immitis - Dirofilaria immitis
An. Maculipennis – Anopheles maculipennis Ae.Vexans – Aedes vexans
PGR – Polimerazinė grandininė reakcija DNR – Deoksiribonukleorūgštis
V.cephalica – Vena cephalica
8
ĮVADAS
Dirofilaria (Nochtiella) repens (toliau – D.repens) – tai nematodas, parazituojantis šunų ir kai kurių kitų mesėdžių poodiniame ir tarpraumeniniame jungiamajame audinyje (1). Šis parazitas yra zoonotinis, nes juo per vektorius atsitiktinai gali užsikrėsti ir žmogus (2). Ši dirofiliariozės forma yra pripažinta endemiška Europos Viduržemio regione, Afrikoje ir Azijoje, kur yra labai išplitę šios ligos tarpiniai šeimininkai bei vidutinė oro temperatūra yra tinkama lervų vystymuisi (3). Laikoma, kad kituose Europos regionuose šiais parazitais dažniausiai užsikrečia tik šunys, kurie su savo šeimininkais vyksta į šiltesnio klimato zonas. Vokietijoje užsikrėtimas D.repens iki šiol net buvo vadinamas „kelionių liga“ (4). Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis daugėja pranešimų apie atsitiktinius ir klinikinius šunų bei žmonių dirofiliariozės atvejus vidutinio klimato šalyse, pradedama atlikti epidemiologinius tyrimus, kurių rezultatai būna teigiami. Iki šiol Lietuvoje taip pat vyravo nuomonė, kad dirofiliarioze užsikrečia šunys pakeliavę po šiltus kraštus, tačiau pastaraisiais metais vis atsiranda atgarsių apie veterinarijos klinikose besigydančių šunų kraujyje randamų D.repens lervų. Pirmas šunų dirofiliariozės atvejis Lietuvoje aprašytas žurnale „VetInfo“
2011 metais (5). Šiuo metu tyrimai tęsiami ir jau 2014-2015 m. buvo atliktas dirofiliariozės epidemiologinis įvertinimas, kuris taip pat buvo publikuotas „VetInfo“ žurnale (6). Tačiau kol kas Lietuvoje šie tyrimai yra daugiau atsitiktiniai ir nustatomi pavieniai dirofiliariozės atvejai.
Darbo tikslas
:
Ištirti ar Lietuvojeyra šunų, užsikrėtusių Dirofilaria repens mikrofiliarijomis.Darbo uždaviniai
Nustatyti Lietuvos X veterinarijos klinikose gydomų šunų užsikrėtimą D. repens tiriant kraujo mėginius tiesioginės mikroskopijos metodu.
Gautus rezultatus palyginti:
pagal šuns veislę, dydį, lytį, amžių, laikymo būdą
apskritį kurioje buvo tirta,
antiparazitinių preparatų naudojimą ar nenaudojimą,
ligos požymių buvimą ar nebuvimą.
9
1.LITERATŪROS APŽVALGA
Dirofilaria repens – tai nematodų klasės helmintas, pirmą kartą aprašytas 1911 m.
mokslininkų Raillet ir Henry. Šis helmintas priklauso Dirofilaria genčiai, Onchocercidea šeimai, Dirofilariinae pošeimiui ir Spirurida būriui (7). Jis parazituoja šunų, kačių, liūtų, lapių bei kai kurių kitų laukinių mėsedžių, žmonių poodiniame ir tarpraumeniniame jungiamajame audinyje (7,8), veda gyvas lervas - mikrofiliarijas, kurias platina krauju mintančios uodų patelės. Nors manoma, kad žmogaus organizme helmintai nesubręsta iki suaugėlio stadijos, yra aprašyti bent trys žmonių mikrofiliaremijos atvejai Europoje (8). Yra aprašyta daugiau nei 70 uodų, platinančių mikrofiliarijas, rūšių, tačiau pagrindiniais pernešėjais laikomi šie: Aedes spp., Anopheles spp., Culex spp., Mansonoides spp.ir Armigere spp. (8,9). D.repens patekusi į gyvūno ar žmogaus poodį sukelia taip vadinamą poodinę dirofiliariozės formą, žmonėms ir, retai, šunims šių parazitų gali būti aptinkama akių konjunktyvoje (10,11).
1.1. Morfologija
Dirofilaria repens suaugėliai – palyginus nedideli helmintai. Jų ilgis milimetrais siekia 100 – 170mm, o plotis – 4,6 – 6,5 mm. Patinai už pateles beveik dvigubai trumpesni, jų ilgis siekia 50 – 70 mm, o plotis – panašus, 3,7 – 4,5 mm. Uodega ir burnos ertmė apvali, burnos ertmė apsupta 6 porų spenelių. Patinų ir patelių uodegos forma skiriasi. Patinų uodega užsirietusi į pilvo pusę spirališkai, o patelių – tik šiek tiek. Patinai uodegos gale turi dvi lateralines išaugas (alae), ir du asimetriškus spenelius prieš ir po analinės angos. Spikulės asimetriškos, išsivysčiusios nevienodai, kairioji išsivysčiusi labiau. Patelių vulva yra 1,84 – 1,92 mm nuo galvinės dalies, kitur nurodyti matmenys yra 1,4 - 1,9 mm.Vulva apsupta šiek tiek išsikišančių lūpų (7,8).
Dirofilaria repens lervos, mikrofliarijos, matuojamos mikrometrais, jų dydis įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skiriasi. Vienur nurodytas jų ilgis siekia 290-360 μm, o plotis 5-8 μm (9), kitur - ilgis - 300-360 μm, plotis - 6-8 μm (8), trečiam šaltinyje aprašomas mikrofiliarijų vidutinis ilgis siekia 369,44 μm, o plotis – 8,87 μm (12), ketvirtame šaltinyje nurodytas lervų ilgis 305-420 μm, o plotis 7,21–8,24 μm (13). Mikrofiliarijos siauros, buka galva ir smailiu, į pilvinę pusę užsirietusiu galu.
1.2.Vystymasis
Dirofilaria repens vystosi per tarpinį šeimininką – krauju mintančią uodo patelę. Tyrimais nustatyta, kad šių helmintų lervomis gali užsikrėsti beveik 70 uodų rūšių (2), kitame šaltinyje
10 minima, kad D.repens imlūs Daugiau nei 70 uodų rūšių. Svarbiausiais vektoriais laikomi Aedes spp., Culex spp., Mansonoides spp.ir Armigere spp. uodai (8).
Galutinis D.repens šeimininkas – šunys, katės, laukiniai mėsėdžiai ir žmogus. Žmogaus organizme šie helmintai retai subręsta iki suaugėlių, tačiau yra aprašyti bent trys mikrofiliariozės atvejai Europoje (8).
Dirofilaria repens vystymosi ciklas prasideda galutinio šeimininko organizme. Po poravimosi patelės veda gyvas lervas – mikrofiliarijas, kurios patenka į kraują. Uodų patelėms siurbiant kraują, kartu su juo įsiurbiamos ir mikrofiliarijos, kurios uodo organizme, malpigijaus vamzdeliuose bresta iki L3 stadijos ir patenka į galutinį šeimininką, kai uodas ima maitintis jo krauju. Laikas iki kol lervos subręsta uodo organizme varijuoja priklausomai nuo uodo rūšies bei aplinkos temperatūros ir gali trukti nuo 10 iki 21 dienos, kai temperatūra 24 - 27°C., nors kitame šaltinyje teigiama, kad esant 28oC temperatūrai šis laikotarpis trunka 30 dienų. Iš kraujo lervos per 48 valandas migruoja į artimiausią poodinį ar tarpraumeninį jungiamąjį audinį, ten neriasi du kartus ir tampa L4 stadijos lervomis. Periodas, iki kol šeimininko kraujyje atsiranda nauja lervų karta trunka 27 – 34 savaites (9,10). Laboratoriškai užkrėstiems šunims inkubacinis periodas truko 26 savaites (14). Yra nustatyta, kad tam tikru paros metu D.repens mikrofiliarijų kraujyje padaugėja, tačiau ar tai yra tiesiogiai su D.repens lervų migracija susijęs reiškinys, ar lervos tokiu metu migruoja dėl išornių aplinkybių išsiaiškinta nebuvo (15).
1.3. Paplitimas ir zoonotinė reikšmė
1.3.1. Dirofiliariozės paplitimas. Šunų užsikrėtimo atvejai.
Dirofiliariozės plitimui daro įtaką trys pagrindiniai faktoriai: pakankamas mikrofiliaremiškų šunų skaičius, imlūs uodai ir tinkama temperatūra parazitų lervoms vystytis uodų organizme.(16)
Epidemiologinė dirofiliariozės situacija pastaruoju metu sparčiai kinta. Nepaisant pastangų kontroliuoti šią parazitozę, šunų dirofiliariozės atvejų vis daugėja endeminiuose regionuose ir atsirands naujose vietose, kurios iki šiol buvo laikomos laisvomis nuo šios parazitozės šalimis (17).
Dirofilaria repens endeminės zonos yra ten, kur klimatas pakankamai šiltas vystytis parazitų lervoms. Ispanijoje D.repens paplitusi viduržemio regione, su padidėjusiu paplitimu kai kuriose vietose (37,1 proc.). Prancūzijoje parazito paplitimas apima 19 iš 62 regionų ir vidutinis paplitimas yra 1,3 proc.. Italijoje D.repens paplitusi po visą šalį, o Po upės slėnyje siekia 30 proc. paplitimą.
Graikijoje šio parazito paplitimas taip pat siekia 30 proc. (18).
11 Pradėjus šunims laisvai judėti po Europą, epidemiologiniai tyrimai ir gauti pranešimai atskleidė didelį kiekį vietinių šunų dirofiliariozės atvejų šiaurės ir centrinės Europos regionuose, kuriuose anksčiau šios parazitozės nebuvo, arba buvo aprašomi tik pavieniai atvejai. Šveicarijoje pirmas dirofiliariozės atvejis buvo aprašytas 1995 m., po kurio atliktas tyrimas atskleidė, jog 6 proc.
tirtų šunų yra užsikrėtę D.repens ir gimininga Dirofilaria immitis( Toliau – D.immitis), nors šalis iki šio tyrimo buvo laikoma laisva nuo dirofiliariozės. Tikėtina, jog parazitai čia atkeliavo iš Po upės slėnio Italijoje, su kuria Šveicarija ribojasi (18). Rusijoje, dirofiliariozės paplitimas per dešimtmetį taip pat pakito. 1999 m. atliktas tyrimas rodė 30 proc. užsikrėtusių šunų Rostovo regione ir 11 proc.
iš kitų regionų, bet gyvenančius Rostove. 2010 m. atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad Rostovo regione D.repens užsikrėtę 44,7 proc. šunų, 25 proc. buvo užsikrėtę D.repens kartu su D.immitis (19).
Be šių valstybių aprašyti šunų dirofiliariozės atvejai Serbijoje,Slovakijoje, Vokietijoje,Austrijoje,Norvegijoje,Lenkijoje,Rumunijoje,Latvijoje ir Lietuvoje. 2006-2007 m.
Serbijoje, Vojvodinos regione atliktas epidemiologinis tyrimas parodė, jog D.repens yra užsikrėtę 49.2proc. šunų (20), pietinėję Slovakijoje 2007 m. atlikto epidemiologinio tyrimo metu buvo tirti 287 šunys. 34.5 proc. šunų buvo užsikrėtę D.repens. Slovakija laikoma nauju endeminiu dirofiliariozės regionu centrinėje Europoje (21). 2007-2008 m. atliktas darbo šunų tyrimas dėl šios parazitozės. Buvo tirta 710 policijos ir kariuomenės šunų. 20 proc. policijos šunų ir 10 proc.
kariuomenės šunų buvo užsikrėtę.Pietinėje Slovakijoje buvo daugiau infekuotų šunų nei šiaurinėje.
Visi atvejai buvo patvirtinti kaip vietiniai, bet dėl didelio šunų judėjimo po Šalį nebuvo įmanoma nustatyti tikslios užsikrėtimo vietos (22). 2004 m. buvo nustatytas pirmas vietinis šunų dirofiliariozės atvejis Vokietijoje, 2 m. Vokiečių ilgaplaukio pointerio patelė, visą gyvenimą praleidusi Baden Viurtemberge buvo pristatyta į veterinarijos kliniją su kairės akies konjunktyvitu.
Apžiūros metu buvo aptiktas mazgelis, kurį išoperavus ištrauktas 15 cm ilgio plonas baltas nematodas. Kraujyje mikrofiliarijų nerasta. Morfologinio tyrimo metu buvo nustatyta nematodo rūšis – D.repens (1). 2007 m. gavus daugiau tokių pranešimų buvo atliktas epidemiologinis tyrimas šiame regione. Buvo tirti 44 medžiokliniai šunys. Iš jų 3 šunys, kurie per gyvenimą niekur nebuvo iškeliavę, buvo užsikrėtę (23). 2007 m. rudenį 5 šunims iš 28 Sibiro haskių veislyno buvo nustatyta D.repens mikrofiliaremija. Šunims buvo paskirtas gydymas ir visi 5 šunys vėlesnių tyrimų metu buvo neigiami. 2012 m. 30 šunų iš to pačio veislyno buvo pakartotinai ištirti dėl mikrofiliaremijos.
Šunys į endemiškas vietas buvo išvykę tik žiemą, varžyboms. 8 šunims buvo nustatyta mikrofiliaremija, dar trims šunims buvo nustatytas užsikrėtimas D.repens be mikrofiliarijų (24).
2007 m. aprašytas pirmas vietinis atvejis Austrijoje. 8 metų mišrūno patelei apžiūros metu buvo nustatytas junginės mazgelis kairėje aky, apatinio voko srityje. Prieš mėnesį atliekant morfologinį
12 kraujo tyrimą buvo nustatyta neaiškios kilmės eozinofilija. Operacijos metu iš mazgelio buvo ištrauktas apie 13 cm ilgio baltas plonas nematodas. Morfologinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog tai – D.repens. Kraujyje mikrofiliarijų nebuvo aptikta. Kalė visą gyvenimą pragyveno kaimelyje Vienoje ir nebuvo niekur išvykusi (25). Iš viso Austrijoje buvo nustatyti 37 šunų dirofiliariozės atvejai, neįskaitant epidemiologinių tyrimų ir mišrių infekcijų, 26 šunims buvo nustayta monoinfekcija. 15 šunų buvo iškeliavę į endemines zonas, o 7 šunų keliavimo istorija buvo neaiški, tačiau rytų Austrijoje atliktas epidemiologinis tyrimas atskleidė, kad yra ir vietinių D.repens užsikrėtimų (26). Norvegijoje 2014 m. aprašytas atvejis šuns, importuoto iš Vengrijos. Parazitai buvo aptikti poodinių mazgelių aspirate. Po 3 savaičių pakartojus klinikinę apžiūrą, mazgelių nebebuvo, bet ištyrus kraują, buvo nustatyta mikrofiliaremija (27). Pirmą kartą D.repens Norvegijoje buvo nustatyta 1998 m. Šuo buvo atsivežtas iš Afrikos (28). 2009 m. buvo aprašyta 10 šunų dirofiliariozės atvejų netoli Varšuvos. Lenkijoje. Tik vienas iš jų buvo iškeliavęs iš Lenkijos.
Pirmieji šunų užsikrėtimo atvejai, nustatyti molekuliniais metodais, buvo aprašyti 2010 m. 2009 m.
buvo aprašyti keli dirofiliariozės protrūkiai šunų veislyne netoli Varšuvos. Parazitozės paplitimas šiame veislyne buvo aukštas, net palyginus su endeminiais regionais – 60 proc.. Užsikrėtę veisliniai šunys kelia riziką plisti parazitozei dėl to, kad gali būti parduoti į kitus regionus (29). 2013 m.
centrinėje-rytų Lenkijoje dėl dirofiliariozės buvo ištirti 188 šunys. D.repens mikrofiliarijų buvo aptikta šunų, gyvenančių Mazovijos, Lubelskės ir Podlaskės provincijose. Vidutinis paplitimas buvo 12,7 proc. (30). 2010-2013 m. atlikto tyrimo metu buvo ištirti 1588 šunų kraujo mėginiai.
D.repens buvo nustatyta 16 Lenkijos provincijų. Vidutinis nustatytas paplitimas buvo 11,7 proc., o didžiausias paplitimas - 25,8 proc. - buvo nustatytas Mazovijos provincijoje (31). Kito tyrimo, aprašyto 2014 m. metu šiame regione buvo ištirti 462 šunys. D.repens buvo nustatyta šunims, kilusiems iš Varšuvos bei 18 Mazovijos provincijos regionų. Vidutinis paplitimas tuose regionuose buvo 25,8 proc.. Didžiausias paplitimas, siekiantis net 52,9 proc. buvo nustatytas Radomo regione.
Nei vienas iš tirtų šunų nebuvo išvykęs iš už Lenkijos ribų (32). 2010-2011 m. Rumunijoje buvo ištirta 360 šunų, siekiant nustatyti jų užsikrėtimą D.immitis, D.repens ir Acanthocheilonema reconditum helmintais. D.repens paplitimas buvo 6,15 proc., mišrių infekcijų su D.immitis paplitimas buvo 23,91 proc. (33). 2008 – 2011 m. dirofiliariozė buvo tiriama Latvijoje, tačiau dirofiliarijų rūšis nustatyta nebuvo. Iš viso Rygoje, jos apylinkėse ir kituose Latvijos regionuose buvo ištirti 4122 šunų kraujo mėginiai, nustatytas dirofiliariozės paplitimas – 3 proc. (34). 2013 m.
buvo ištirti 139 šunų kraujo mėginiai gyvūnų prieglaudose, esančiose Saldaus, Jelgavos, Sloko ir Rygos regionuose. Jelgavos regione buvo 3 teigiami mėginiai iš 21, Sloko regione buvo ištirti 22 mėginiai, 6 buvo teigiami, iš Rygos buvo paimta 70 mėginių, 13 iš jų buvo teigiami (35). Lietuvoje 2011 m. pirmą kartą buvo aprašyti du šunų dirofiliarioės atvejai.Pirmuoju atveju 5 metų vokiečių aviganių veislės patelei, kuri niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos ir gyveno užmiestyje buvo atlikta
13 ovariohisterektomija. Prieš operaciją kalei buvo atliktas klinikinis tyrimas ir ji buvo kliniškai sveika. Po operacijos jai prasidėjo komplikacijos: nekrešėjo kraujas, išsivystė ūmus inkstų nepakankamumas, anemija. Tiriant kalės kraują buvo aptikta mikrofiliarijų. Suleidus ivermektino, po dviejų dienų mikrofiliarijų kraujyje nebuvo rasta, tačiau pastebėta sutinusi skausminga galinė koja. Apkirpus plaukus vidinėje šlaunies pusėje rasti keli spuogeliai su kraujo krešuliukais. Vieną jų paspaudus ištrauktas 3 cm ilgio, 1 mm pločio negyvo helminto fragmentas. Antrasis atvejis buvo nustatytas LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre, kuomet buvo atliekamas 5 metų amžiaus mišrūno gaišenos patologinis anatominis tyrimas. Remiantis anamneze, šuo taip pat visą laiką gyveno Lietuvos kaime. Tyrimo metu šuns, nugaišusio dėl patirtos traumos, juosmens srities poodiniame audinyje rasta 14 cm ilgio 1 mm pločio apvalioji kirmėlė. Abiem atvejais buvo nustatyta helminto rūšis – D.repens (5). Taip pat Lietuvoje buvo atliktas vienas dirofiliariozės paplitimo tyrimas. 2014-2015 m.. Buvo ištirta 2180 šunų kraujo mėginių. 45 mėginiuose (2,06 proc.) buvo aptikta mikrofiliarijų. 2014 m. buvo nustatyti 14 teigiamų mėginių (0,65 proc.), o iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio lervų aptikta 32 kraujo mėginiuose (1,46 proc.). 32 mėginiuose molekuliniais tyrimais buvo patvirtinta parazito rūšis – D.repens. 7 mėginiuose papildomai aptikta Babesia canis pirmuonių ir 2 mėginiuose - anaplazmozės sukėlėjų. Viename mėginyje rasta visų trijų rūšių parazitų (6).
1.3.2. dirofiliariozės paplitimas. Žmonių užsikrėtimas D.repens.
Poodinė dirofiliariozė šunims nėra labai pavojinga liga, tačiau vis daugėjantis pranešimų apie atsitiktinai užsikrėtusius žmones skaičius kelia nerimą. Nors paplitusi nuomonė, jog D.repens žmogaus organizme nesubręsta iki vaisingos stadijos, buvo aprašyta mikrofiliaremijos atvejų.
(2,36,37). Tai rodo, jog retais atvejais šis helmintas gali subręsti žmogaus organizme. Senajame pasaulyje, kur D.repens ir D.immitis cirkuliuoja gyvūnų organizme, D.repens sukeliama poodinė ir akių dirofiliariozė žymiai nustelbia D.immitis sukeliamą plaučių dirofiliariozės formą, net tuose regionuose, kur pastaroji labiau paplitusi (17). Žmonių dirofiliariozės paplitimas koreliuoja su šunų dirofiliariozės paplitimu ir su parazitus pernešančių vektorių paplitimu (38), taigi galima manyti, jog žmonės, kurie laiko namuose šunis arba gyvena ten, kur gausiau uodų, turi didesnę riziką užsikrėsti šiais parazitais. 2003 m. vasarį-2004 m. liepą. Rostovo regione, Rusijoje buvo aprašyta 14 žmonių poodinės dirofiliariozės atvejų (39). Nė vienas iš žmonių nebuvo išvykęs iš Rostovo.
2009-2011 m. atliktas tyrimas Lenkijoje atskleidė, jog nuo 2007 m. poodinė ir akių dirofiliariozė buvo diagnozuota 18 žmonių. 17 iš jų gyveno centrinėje Lenkijoje, kur buvo užsikrėtusių šunų (40).
2009 m. pirmą kartą buvo aprašytas vietinis D.repens atvejis Vokietijoje. Atvejis buvo netipinis tuo, jog poodinis mazgas buvo supainiotas su sėklidės prielipo naviku. Dar vienas vietinis atvejis buvo
14 aprašytas 2014 m. Apklausus pacientą, buvo nustatyta, jog užsikrėtimo šaltinis greičiausiai buvo uodo įgėlimas žvejybos metu (41). Serbijoje pirmasis dirofiliariozės atvejis buvo aprašytas 1997 m.
,o iki 2001 m. buvo aprašyti dar 8 žmonių užsikrėtimo atvejai. Pagrindinės infekcijos vietos buvo poodis, bet taip pat buvo aptiktas helmintas akies junginėje ir ant sėklidės prielipo. 2001-2008 m.
atliktas tolesnis tyrimas, kurio metu nustatyta 19 dirofiliariozės atvėjų. Dauguma jų buvo akių dirofiliariozės forma. 2 iš šių atvejų patelės lytiniuose takuose buvo aptikta mikrofiliarijų (42).
Ukrainoje pranešimai apie žmonių dirofiliariozę renkami nuo 1975 m. Iki 2012 m. buvo užregistruota 1533 atvejų. Iš jų 1465 atvejai buvo užregistruoti per pastaruosius 16 metų.
Daugiausia dirofiliariozės atvejų buvo užregistruota Kijeve, Donecke, Zaporizhzhya, Dnepropetrovske, Kherson ir Chernihiv oblastose. Sprendžiant iš tyrimo rezultatų, D.repens sukeltos parazitozės atvejų Ukrainoje nuolat daugėja (43). 2011 m. aprašytas žmogaus užsikrėtimas Rumunijoje. Šiuo atveju parazitas buvo migruojantis. Ligos požymiai pirmiausia atsirado ant dešinės šlaunies, bet po kiek laiko išplito į pilvo sritį, kur ir susiformavo būdingas mazgelis (44).
Lietuvoje minėti 7 žmonių dirofiliariozės atvejai. Pirmasis nustatytas 2011 m. LSMU akių klinikoje, kuomet D.repens buvo pašalinta iš pacientės akies junginės cistos. Po to užregistruoti dar 6 atvejai, trys poodinės dirofiliariozės ir trys - akių (5).
1.3.3. Dirofiliariozės paplitimas. Vektorių tyrimai.
Kadangi tarpiniai D.repens šeimininkai – uodai, jų dauginimasis endeminėse zonose ir plitimas į neendemines zonas - svarbus veiksnys šių helmintų paplitimui šunų ir žmonių tarpe. Yra atlikta keletas vektorių tyrimų Europoje. Vienas iš jų – 2011-2012 m. šiaurinėje Vokietijos dalyje atliktas tyrimas. Vokietijos uodų pernešamų virusų stebėsenos programos metu buvo surinkti 74,547 uodai, siekiant nustatyti filiarinę DNR. Uodai buvo atpažinti iki rūšies ir suskirtyti į 4113 grupių, susidedančių iš iki 25 uodų. 4 iš šių uodų grupių buvo užsikrėtę D.repens mikrofiliarijomis.
Visų grupių uodai buvo žinduolių krauju mintantys ir paplitę Brandenburgo federacijoje. Viena grupelė buvo sudaryta iš Culiseta Annulata rūšies uodų, kitos dvi – iš Anopheles maculipennis (toliau – An. Maculipennis) ir ketvirtoji – iš Aedes vexans (toliau – Ae.Vexans) (45). 2011-2013 m.
buvo tiriami uodai dėl dirofiliariozės ir užsikrėtimo Setaria tundra parazitais. Buvo surinkta 17000 uodų patelių iš 6 skirtingų genčių, iš įvairių Vokietijos vietų ir suskirstyta į grupes po 25 individus pagal rūšį. D.repens buvo nustatyta grupelėje, susidedančioje iš Anopheles daciae uodų (46) . Slovakijoje panašus tyrimas buvo publikuotas 2013 m. Buvo sugauta 3600 8 rūšių uodų ir tiriami dėl užsikrėtimo mikrofiliarijomis molekuliniais metodais. Uodai buvo suskirstyti į 72 grupes, susidedančias iš 50 tos pačios rūšies individų. Viena grupelė, susidedanti iš Ae. Vexans buvo užsikrėtusi D.repens, uodai iš šios grupelės buvo sugauti Košické Olšany kaime (47). 2012 m.
15 Austrijoje buvo surinkta 7,632 uodų ir padalinta į 437 grupes priklausomai nuo sugavimo datos ir rūšies. Uodai, užsikrėtę D.repens buvo nustatyti Moerbisch ir Rust kaimuose, Burgenlande.
Užsikrėtusios rūšys buvo An. maculipennis ir Anopheles algeriensis (26). Lietuvoje uodai dėl mikrofiliarijų tirti nebuvo.
1.3.4.Dirofiliariozės paplitimas. Klimato kaitos įtaka.
Tinkamas klimatas lervų vystymuisi uodų organizme yra vienas svarbiausių faktorių D.repens plitimui (15,48). Mikrofiliarijų vystymosi laikas priklauso nuo temperatūros. Tyrimais buvo nustatyta, jog esant 22 °C temperatūrai dirofiliarijų lervos vystosi 16 – 20 d., 26 °C – 10 – 12 d., 28–30 °C 8 -13 d., o temperatūrai siekiant žemiau 14oC– lervos nesivysto (48). Kitame šaltinyje aprašoma, jog temperatūra ir lervų vystymosi laikas dar priklauso ir nuo rūšies. Vystymasis trunka 8 – 13 d. kai aplinkos temperatūra 28 – 30 oC, 10 – 14 d. prie 26oC, 16 – 20 d. prie 22oC, jei uodo rūšis yra Aedes aegypti, Aedes caspius, Aedes detritus, Ae. vexans, Anopheles claviger, An.
maculipennis ar Culex pipiens. Jei uodo rūšis Aeopheles albopictus, lervų vystymasis prie 26oC trunka 14 – 18 d. (49). Pagal tai buvo sudaryta keletas skirtingų dirofiliariozės plitimo ir sezoniškumo modelių. Pagal vieną iš jų buvo nustatyta, jog dirofiliarijų perdavimas yra sezoninis ir pasiekia viršūnę vasarą, nuo liepos iki rugsėjo. Pagal šį modelį buvo apskaičiuota ir temperatūros atitikimo dirofiliarijų vystymuisi pradžia ir pabaiga. Tokie tyrimai naudingi tuo, jog galima nuspėti kuriose šalyse ateityje galimai pasireikš šie parazitai. Sprendžiant iš jų rezultatų, klimato kaita - viena svarbiausių priežasčių dėl ko anksčiau buvusiose neendeminėse zonose dabar aptinkama dirofiliarijų ir jas pernešančių uodų.
1.4 Patogenezė
Apie D.repens patogenezę žinoma labai nedaug. Dažniausiai ji pasireiškia neskausmingais poodiniais mazgeliais, kuriuose aptinkami suaugę helmintai. Mazgelių lokalizacija gali varijuoti, yra atvejų, kai parazitas randamas akių junginėje. Dažniausiai šunų užsikrėtimas D.repens nepasireiškia jokiais požymiais, todėl helmintas nustatomas tik atsitiktinai, tiriant kitas ligas, nesusijusias su užsikrėtimu šiais parazitais. Vis dėl to dažniausiai aptinkami požymiai susiję su odos pažeidimais, kuriuos sukelia helmintai ir migruojančios lervos. Tai gali būti eriteminiai plotai, papulės, vietinė alopecija, šlapiuojanti egzema ir,retai, mazgelis ar išopėjimas (2). Didesni pakitimai susiję su gausiu užsikrėtimu ir mikrofiliaremija. Tokiais atvejais pažeidžiama blužnis, kepenys, inkstai, plaučiai, smegenys (50).
16 Žmonių dirofiliariozė, sukelta D.repens pasireiškia poodiniais mazgeliais, kurie dažnai būna vienintelis šios ligos požymis. Kartais gali pasireikšti vietinė eritema ir šlapiavimas. Kartais atsiranda odos išbėrimas, kuris trunka kelias dienas, bet vis pasikartoja metų ar pusantrų metų laikotarpy. Mazgelis taip pat gali tapti panašus į abscesą. Buvo aprašyta pavienių karščiavimo, vietinių limfinių mazgų padidėjimo atvejų. Akių atvejais būna tokios komplikacijos kaip atšokusi tinklainė, uveitas, glaukoma, episkleritas ir kiti. Gali būti dalinis regėjimo praradimas. Buvo aprašytas atvejis, kai užsikrėtusiajam pasireiškė metus trunkantis egzoftalmas. Pacientai pranešė apie patiriamą “judėjimo po oda” jausmą (2).
1.5. Diagnozavimo metodai
1.5.1. Dirofiliarijų nustatymo metodai
Nustatyti D.repens šunims yra nelengva dėl dažnų asimptominių atvejų pasireiškimo, dažnai parazitų lervos kraujyje aptinkamos atsitiktinai (2). Kai klinikiniai požymiai yra, suaugę helmintai gali būti aptinkami poodinių mazgelių viduje. Kai suaugėlių nerandama, galima ieškoti mikrofiliarijų kraujyje. Tam yra keli metodai: šviežio kraujo tepinėlis, Knoto testas, hematokrito metodas (51). Koks metodas bus taikomas pasirenka veterinarijos gydytojas pagal klinikoje prieinamą įrangą.
Kraujo tepinėlis – paprasčiausias mikrofiliarijų nustatymo metodas. Lašas šviežio ar heparinizuoto kraujo uždedamas ant objektinio stiklelio, dengiamas dengiamuoju stikleliu ir mokroskopuojama 40x padidinimu, ieškant gyvų judančių mikrofiliarijų (51).
Knoto testas laikomas standartiniu mikrofiliarijų nustatymo metodu. 1 ml kraujo sumaišomas su 9 ml formalino tirpalo 15 ml mįgintuvėlyje. Mėgintuvėlis kelis kartus pavartomas, kad kraujas susimaišytų su formalinu, ir po kelių minučių dedamas į centrifūgą. Centrifūguojama 5 min. 1500 apsisukimų per minutę greičiu. Po to pipete iš mėgintuvėlio dugno nutraukiami keli lašai nuosėdų, dedami ant objektinio stiklelio, dengiami dengiamuoju stikleliu ir mikroskouojami.
Tepinėlis gali būti dažomas Giemsos-romanovskio metodu arba metileno mėlynuoju, norint nustatyti helminto rūšį (51).
Hematokrito metodas: į mikrohematokrito vamzdelį pritraukiama šviežio kraujo ir centrufūguojama 1 min. Po kelių minučių mikroskopuojamas standus sluoksnis skrodimo mikroskopu, ieškoma gyvų mikrofiliarijų. Po to vamzdelis perlaužiamas ir turinys iškratomas ant objektinio stiklelio, dengiama dengiamuoju stikleliu ir mikroskopuojama 40x padidinimu, ieškant gyvų mikrofiliarijų (51).
17 1.5.2.Identifikacija
Dirofiliarijų rūšis gali būti nustatyta remiantis klinikiniais požymiais, tačiau jie nevisada pasireiškia ir nevisada pasireiškia tipiškai. Pagrindiniai D.repens rūšies identifikavimo metodai yra histologinis užkrėstų audinių vertinimas ir dirofiliarijų rūšies atpažinimas pagal jų morfologiją (52).
Tačiau ir šie metodai nevisada yra tikslūs, nes gali būti netinkamai paruošti preparatai ar nudažyti tepinėliai. Todėl dirofiliarijų rūšiai nustatyti bandyta taikyti PGR metodą. Ankstyvieji bandymai pritaikyti PGR dirofiliarijų rūšies atpažinimui buvo nesėkmingi, nes nepavyko padauginti helmintų DNR iš formaline išlaikytos medžiagos. Todėl 1999 m. PGR metodas buvo patobulintas. Dabar tai yra vienas iš pagrindinių dirofiliarijų rūšies nustatymo būdų (52).
1.6. Gydymas ir profilaktika
Dirofiliariozės gydymas ir profilaktika nėra labai plačiai aprašyti. Žmonių užsikrėtimo atveju pakanka chirurgiškai pašalinti mazgelį su helmintu, o kartais helmintas pasišalina ir pats, be jokios chirurginės intervencijos (2). Šunims naudojami antiparazitiniai preparatai. Kadangi pastaruoju metu dirofiliariozės atvejų daugėja, ieškoma veiksmingų medžiagų, padedančių gydyti šią parazitozę ir užkirsti jai kelią. 2010 m. publikuotame straipsnyje aprašytas 2,5 proc.
moksidektino ir 10 proc. imidakloprido mišinio („Advocate“) veiksmingumas nuo D.repens mikrofiliarijų, kai naudojama viena dozė kas mėnesį 3 mėnesių laiko tarpe. Preparato veiksmingumas buvo ilgalaikis ir buvo padaryta išvada, jog šis preparatas galimai žudo ne tik mikrofiliarijas, bet ir suaugusius helmintus (53). Tais pačiais metais buvo aprašytas selamektino veiksmingumo tyrimas. Selamektinas buvo naudojamas kas mėnesį ar kas dvi savaites. 65 proc.
tirtų šunų buvo amikrofiliaremiški, o kiti turėjo nedidelius kiekius mikrofiliarijų kraujyje. Tuo buvo patvirtintas galimas šios medžiagos veiksmingumas prieš mikrofiliaremiją (54). 2012 m. aprašytas klinikinis atvejis šuns užsikrėtimo D.repens su išplitusiu dermatitu. Šuo buvo gydytas „Advocate“
lašais vieną kartą. Per du mėnesius klinikiniai požymiai visiškai išnyko ir per pusę metų nepasikartojo (55). 2013 m. aprašytas doksiciklino hiklato ir ivermektino veiksmingumo tyrimas, kai naudojama 10 mg/kg doksiciklino 30 dienų kasdien ir 6μg/kg ivermektino kas 15 dienų 6 mėnesius. Toks gydymo kursas pasirodė efektyvus (65 proc.) mikrofiliarijų pašalinimui (56). Taip pat aprašytas dar vienas „Advocate“ lašų veiksmingumo tyrimas, kurio metu buvo gydomi eksperimentiškai užkrėsti gyvūnai. Jis patvirtino, jog šis preparatas puikiai veikia gydant ir apsaugant šunis nuo užsikrėtimo D.repens suaugėliais ir lervomis. Šunys šiuos lašus gerai toleravo, nebuvo stebėti jokie neigiami šalutiniai efektai (57).
18
2.TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1.Tyrimo laikas ir vieta
Tyrimas atliktas 2016 m. balandžio-spalio mėnesiais veterinarijos klinikose, esančiose Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse.
2.2.Tyrimo objektai
Tyrimo metu buvo surinkti 207 šunų kraujo mėginiai.
Tirti šunys atsižvelgiant į jų vizualinį dydį ir svorį buvo suskirstyti į mažas, dideles ir vidutines veislių grupes. Mažoms veislėms buvo priskirti šunys, sveriantys 1-10 kg, vidutinėms – 11– 25 kg sveriantys šunys ir didelėms 25 ir daugiau kg.Taip pat šunys buvo sugrupuoti pagal lytį, amžių, apskritį kurioje buvo tiriami, laikymo būdą bei antiparazitinių preparatų naudojimą ar nenaudojimą.
2.3. Tyrimo eiga
Klinikose apsilankę šunys buvo užregistruojami, surenkama anamnezė, atliekama klinikinė apžiūra ir nusprendžiama ar bus reikalingas kraujo tyrimas.
Kraujo mėginiai buvo imami iš Vena cephalica (toliau – V.cephalica) ir ausų kraujagyslių.
2.3.1. Veninio kraujo ėmimas ir šviežio kraujo lašo tiesioginė mikroskopija
Mėginio ėmimui ir laikymui buvo naudojami švirkštai, adatos ir mėgintuvėliai su EDTA.
Veninis kraujas buvo imamas asistentui fiksavus šunį stovimoje padėtyje ir fiksavus priekinę koją už alkūnės sąnario. Venai užspausti buvo naudojamas fiksuotojo nykštys arba spaustukas. Esant reikalui buvo nuskutami plaukai, oda antiseptinama. Tada šuns koja buvo suimama iš apačios ir dedamas nykštys lateraliai jos, kad būtų fiksuojama. Adata duriama skylute aukštyn, 25o kampu, praduriant odą ir veną. Jei į veną pataikytą – kaniulėje pasirodo kraujas.
Kraujas buvo lašinamas į paruoštą mėgintuvėlį taip, kad tekėtų sienele. Prilašinus pakankamą kiekį kraujo, mėgintuvėlis buvo užkemšamas ir švelniai pavartomas, kad kraujas susimaišytų su
antikoaguliantu. Jei kraujas buvo labai labai tirštas ar netekėjo dėl kitos priežasties, prie adatos buvo prijungtas švirkštas,lėtai pritraukiama kraujo ir jis suleidžiamas į mėgintuvėlį. Baigus imti kraujo
19 mėginį, dūrio vieta buvo užspaudžiama vatos tamponėliu, sudrėkintu antiseptiniu tirpalu ir
ištraukiama adata.
Atlikus kraujo morfologinį tyrimą, lašas kraujo švaria pipete arba švirkštu buvo ištraukiamas iš mėgintuvėlio, užlašinamas ant objektinio stiklelio ir dengiamas dengiamuoju stikleliu taip, kad neliktų oro tarpų. Mikroskopuojama buvo 40x padidinimu ir ieškoma judančių mikrofiliarijų.
2.3.2.Kraujo ėmimas iš ausų kraujagyslių ir tepinėlio paruošimas
Kraujo tepinėliui paruošti buvo imamas kraujo lašas iš šuns ausies. Ausis buvo atverčiama ir jei reikia, dūrio vietoje pakerpami plaukai. Ausis nestipriai patrinama, kad sušiltų ir išryškėtų kraujagyslės. Pasirinkus ryškiausią kraujagyslę, ji buvo praduriama adata. Tada suėmus abiem rankom paspaudžiama, kad išsiskirtų kraujo lašas. Jam išsiskyrus, ten buvo priglaudžiamas švarus objektinis stiklelis taip, kad kraujo lašas būtų viename jo gale. Po to prie stiklelio,priešais kraujo lašą, siaurąja dalimi, 45o kampu buvo glaudžiamas kitas stiklelis ir tolygiai braukiama išilgai, taip paskleidžiant kraujo lašą po visą stiklelį. Tepinėlis išdžiovinamas ore ir dažomas Gimzos-
Romanovskio metodu.
2.3.3.Rezultatų registravimas ir apdorojimas
Tyrimų rezultatai buvo suvesti į lentelę Microsoft excel (2010) programoje. Buvo suskaičiuota užsikrėtusių ir neužsikrėtusių gyvūnų proporcija tiriamųjų tarpe, paskaičiuotas pasikliautinis intervalas. Taip pat, pasitelkus aprašomąją statistiką neparametrinei analizei buvo lyginamas užsikrėtusių šunų skaičius pagal veislės dydį, lytį, amžių, laikymo būdą, antiparazitinių preparatų naudojimą ar nenaudojimą, klinikinių požymių pasireiškimą. Kiekvienam rezultatui buvo paskaičiuotas pasikliovimo lygmuo.
20
3.TYRIMO REZULTATAI
3.1. Užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų dalis procentais nuo visų tirtų šunų
Iš visų klinikose tirtų šunų 6,3 proc.±4 proc. (α=0,99) užsikrėtę mikrofiliarijomis.
3.2 Šunų, kurių kraujyje buvo nustatytos mikrofiliarijos trumpas aprašymas
1. Kaukazo aviganis, patinas, 11 m. iš Elektrėnų (Vilniaus apskr.) 67 kg., visą laiką buvo laikomas lauke. Antiparazitinių preparatų nenaudojo. Klinikinio tyrimo metu buvo nustatyta mikrofiliaremija bei kepenų ir inkstų nepakankamumas.Odos pakitimų nepastebėta. Liga baigėsi gyvūno eutanazija dėl to, kad išsivystė stiprus ascitas ir gyvūnas nebesikėlė.
2. Azijos aviganis, 10 m. 53 kg iš Kauno. Laikomas lauke, antiparazitinių preparatų nenaudoja.
Klinikinio tyrimo metu buvo nustatyta mikrofiliaremija ir babeziozė. Liga baigėsi gyvūno pasveikimu.
3. Vokiečių aviganis, patelė, 8 m.31 kg. Iš Kauno miesto. Laikoma lauke, antiparazitinius preparatus naudoja. Keli mėnesiai prieš apsilankymą buvo odos pleiskanojimas ir niežulys, tiksli ligos priežastis nenustatyta, priskirta alergijai. Apsilankė dėl iškilusio poodinio darinio ant nugaros, dubens srityje. Darinys pratrūko ir iškraujavo helmintas. Papildomai atlikus kraujo lašo mikroskopiją buvo nustatyta mikrofiliaremija. Buvo skirtas gydymo kursas, bet ligos baigtis liko neaiški.
4. Amerikiečių stafordšyro terjeras, patelė,13 m. 37 kg. Iš Kauno miesto. Laikoma namuose ir išvedama pasivaikščioti. Antiparazitinius preparatus naudoja. Klinikoje apsilankė dėl prastos savijautos, suprastėjusio apetito, vangumo. Buvo atliktas kraujo tepinėlis dėl B.canis. Jame aptikta mikrofiliarijų. Babezijų nerasta. Odos pakitimų apžiūros metu neaptikta. Echoskopijos metu buvo
6,3%
93,7%
Užsikrėtę Viso
21 nustatytas navikinis susirgimas. Po operacijos šalia pooperacinės terapijos buvo skirtas antiparazitinis gydymas. Kalė pasveiko.
5. Biglis, patinas, 6 m.11 kg iš Vilniaus apskrities. Laikomas namuose ir išvedamas į lauką. Naudoja antiparazitinius preparatus. Klinikoje lankėsi su bendraisiais klinikiniais požymiais – vangumu, apetito nebuvimu, apatija. Prieš savaitę buvo ištraukę erkę. Tyrimo metu nustatyta B. Canis ir mikrofiliaremija. Paskirtas antiparazitinis gydymas. Liga baigėsi pasveikimu.
6. Mišrūnas, patelė, 3 m. 13 kg . Gyvena Vilniaus apskrity, lauke. Apsilankė, nes prarado apetitą, vangi. Tyrimo metu buvo nustatyta B.canis ir mikrofiliaremija. Odos pakitimų nebuvo. Liga baigėsi pasveikimu.
7. Basetas, patelė, 5 m. 23 kg. Iš Vilniaus miesto. Laikoma namuose. Antiparazitinių preparatų nenaudoja. Klinikoje apsilankė nes pradėjo labai kasytis. Buvo nustatytas dermatitas. Gydoma nuo alergijos, bet nepraėjo. Ištyrus kraują buvo aptikta mikrofiliarijų. Po gydymo klinikiniai požymiai pranyko, mikrofiliarijų nerandama,bet kartais iškyla pavienių spuogelių.
8. Du didelių veislių mišrūnai iš Trakų rajono.Vienas 7 m., vienas 8 m. Abiems buvo nustatyta
B. canis. Abu laikomi lauke, antiparazitinių preparatų nenaudoja. Vieno iš jų kraujo mėginys buvo tirtas Knoto metodu dėl įdomumo. Abu šunys po gydymo pasveiko.
9. Vokiečių aviganis, patinas, 6 m. 31 kg. Iš Gargždų. Laikomas lauke. Šeimininkai kreipėsi, nes šuo netikėtai pradėjo liesėti, tapo apatiškas. Apžiūros metu jokių kitų požymių neaptikta. Kraujo mėginy nustatyta mikrofiliaremija. Po gydymo pasveiko.
10. Rotveileris, Patelė, 3 m. 33 kg. Gyvena Klaipėdos Rajone. Taip pat netikėtai pradėjo mesti svorį.
Tyrimo metu rasta mikrofiliaremija. Gydymas nepadėjo. Patelė labai išseko, todėl šeimininkai nusprendė eutanazuoti.
11. Du didelių veislių mišrūnai, patinas ir patelė, 8 m. ir 2 m. Patinas iš Klaipėdos raj., patelė – iš Gargždų. Abiejų šunų požymiai buvo tokie pat kaip paminėtų anksčiau. Abiejų šunų kraujyje rasta mikrofiliarijų. Antiparazitinių preparatų nenaudoja, laikomi lauke. Abiejų šunų ligos baigtis neaiški, nes daugiau jie klinikoje nepasirodė.
Nė vienas iš tirtų šunų nebuvo išvykęs už Lietuvos ribų.
22
3.3. Vaizdinė medžiaga
1 pav. Mikrofiliarijos veninio (EDTA) kraujo lašo mėginyje.
2 pav. Mikrofiliarija šuns ausies kraujo tepinėlyje.
23 3 pav.Paruoštas kraujo mėginys mikrofiliarijoms tirti. Autorė: Vet.gydytoja Ingrida Aleksejeva
4 pav. D.repens mikrofiliarijos lizuoto kraujo tepinėlyje. Autorė: Vet.gydytoja Ingrida Aleksejeva
24
3.4. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo veislės dydžio
Didelės veislės užsikrėtusios apie 2 k. dažniau nei vidutinės (p<0.001), mažos veislės neužsikrėtusios.
3.5. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo lyties
Šunų užsikrėtimo pagal lytį skirtumas nėra statistiškai reikšmingas.(p>0.05)
0
5,5%
12,7%
0% 5% 10% 15%
Mažos veislės Vidutinės veislės Didelės veislės
Mažos veislės Vidutinės veislės Didelės veislės
6,7%
5,9%
1.00%
2.00%
3.00%
4.00%
5.00%
6.00%
7.00%
Patinai Patelės
25
3.6. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo amžiaus.
Šunų amžiaus grupėse duomenys statistiškai skiriasi (p<0.001). Daugiausia užsikrėtimų 10-15 m.
amžiaus grupėje. Beveik 3 kartus mažiau jų 1-5 m. amžiaus grupėse. <1 m. ir 15-20 m. amžiaus grupėse užsikrėtusių šunų nėra.
3.7. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo laikymo būdo
Šunų, laikomų lauke užsikrėtimas mikrofiliarijomis 5,9 karto dažnesnis nei šunų, laikomų mišriu laikymo būdu. (p<0,001)
0%
2%
4%
6%
8%
10%
12%
0%
3,6%
8,2%
10,3%
0.00%
<1 m.
1-5 m.
5-10 m.
10-15 m.
15-20 m.
0%
2%
4%
6%
8%
10%
12%
14%
13,3%
2,3%
Laukinis Mišrus
26
3.8. Užsikrėtusių šunų pasiskirstymas apskrityse
Šunų pasiskirstymas tarp Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskričių daugmaž vienodas. Procentinis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
3.9. Užsikrėtimo D.repens priklausomybė nuo antiparazitinių preparatų naudojimo
Šunys, kuriems buvo naudojami antiparazitiniai preparatai ir užsikrėtę 6,7 kartų rečiau negu tie, kuriems jie nebuvo naudojami. (p<0,001)
4,5%.
6,2%. 6,2 %
Kauno Vilniaus Klaipėdos
0%
2%
4%
6%
8%
10%
12%
14%
16%
2,2%
14,5%
Naudoja antiparazitinius preparatus
Nenaudoja
antiparazitinių preparatų
27
3.10.Užsikrėtusių šunų su klinikiniais požymiais ir be klinikinių požymių procentinės dalys
Iš visų užsikrėtusių šunų 15,4 proc. ±3 proc. su klinikiniais požymiais. Užsikrėtusių šunų, kurie turi klinikinių požymių daug mažiau nei tų, kurie neturi klinikinių požymių. (p<0.001)
15,4%
34,6%
Yra klinikiniai požymiai Nėra klinikinių požymių
28
4.REZULTATŲ APTARIMAS
Dirofiliarioze užsikrėtusių šunų skaičius buvo ištirtas tik labai nedidelėje Lietuvos dalyje, tačiau tiek pakako, kad būtų aptikta užsikrėtusių šunų. Kadangi imtis buvo atsitiktinė, t.y. nebuvo tiriami absoliučiai visi šunys, apsilankę klinikose, o tyrimų metodai jautrūs tik esant aukštam mikrofiliaremijos lygiui (58), galima įtarti jog užsikrėtusių šunų gali būti daugiau, nei nustatyta šio tyrimo metu. Tikslaus dirofiliariozės paplitimo Lietuvoje nustatyti praktiškai neįmanoma, kadangi nėra žinoma tiksli šunų populiacija. Galima atlikti tik mažos apimties tyrimus skirtinguose Lietuvos regionuose, tam, jog būtų patikrinta ar ši šalis gali būti laikoma laisva nuo dirofiliarijų, ar ne.
Tyrimo metu nebuvo identifikuota tiksli mikrofiliarijų rūšis, tačiau žinant, jog 2014-2015 metais atlikto tyrimo metu nebuvo nustatytas nė vienas užsikrėtimo D.immitis atvejis (5), buvo laikomasi nuomonės, jog aptiktų dirofiliarijų rūšis – D.repens.
Lietuvoje dar neseniai ši zoonozė buvo laikoma atsitiktine,“kelionių liga“, kaip ir Vokietijoje (4), tačiau pastaraisiais metais atliekami tyrimai atskleidė, kad užsikrėtusių šunų kiekis šalyje pamažu didėja, kaip ir daugelyje Europos šalių ir tai nenuostabu, kadangi kaimyninėse valstybėse tokiose kaip Rusija, Lenkija, Latvija ši liga taip pat nustatyta (19,29-32,34,35).
Užsikrėtusių šunų judėjimas po Europą ir pasaulį gali būti viena šios ligos plitimo priežasčių, tačiau ko gero didesnį vaidmenį čia atlieka šylantis klimatas. Kaip išsiaiškinta nagrinėtoje literatūroje, Dirofiliarijų lervučių vystymasis uodų organizme iki invazinės stadijos negali vykti, kai temperatūra yra žemesnė nei +14oC (48). 2009 m. tokia temperatūra buvo pasiekiama gegužės mėnesį ir laikėsi tokia pati arba aukštesnė iki rugsėjo mėnesio (59). Tačiau atliekami klimato kaitos tyrimai rodo, kad oro temperatūra šyla. Didžiausi pokyčiai stebimi šaltuoju metų sezonu, o mažiausi – šiltuoju (60).
Užsienio literatūros šaltinių autoriai sieja dirofiliariozės plitimą su kylančia aplinkos temperatūra, tad žinant, jog klimatas pamažu šyla ir pas mus, galima tikėtis, jog ateityje ši zoonozė pasitaikys daug dažniau, o kadangi pasaulyje dažnėja ir žmonių užsikrėtimų šiais parazitais,galbūt reikėtų rimčiau pasižiūrėti į šią parazitozę (16,49,59,60). Šylantis klimatas naudingas ne tik mikrofiliarijoms, bet ir patiems uodams. Kadangi Lietuvoje pakankamai drėgna ir šilta, uodų vystymuisi susidaro palankios sąlygos. Šylantis klimatas galimai nulems ir naujų uodų rūšių įsitvirtinimą Lietuvoje, kaip tai nulėmė ir kai kuriose kitose Europos valstybėse (61).
Tyrimo metu nustatyta, jog didelių veislių šunys užsikrečia kur kas dažniau nei mažų veislių. Šie duomenys sutapo su Latvijoje ir Rusijoje atlikto tyrimo rezultatais (34, 61). Nagrinėjant kai kuriuos šaltinius buvo pastebėta tendencija, jog daugiau užsikrečia stambesnių veislių šunys, ypatingai darbo, kariuomenės, medžiokliniai (22). Štai Vokietijoje buvo dirofiliariozės protrūkis
29 Sibiro haskių veislyne (24). Tokia tenencija buvo pastebėta ir Latvijoje atlikto tyrimo metu, kuomet didelių veislių šunų užsikrėtę buvo žymiai daugiau nei mažų (34). Tai gali būti susiję su tuo, jog stambesnių veislių šunys daug laiko praleidžia lauke, dažnai laikomi voljeruose ar kiemuose, aptvertuose tvora, medžiokliniai, tarnybiniai ir sportiniai šunys dažnai juda po šalį, kurioje gyvena ir dirba, taip padidindami riziką užsikrėsti dirofiliarijomis.
Lyčių skirtumas tarp užsikrėtusių gyvūnų buvo nereikšmingas, kaip ir daugelyje kitų autorių tyrimų. Tačiau Rusijos federacijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog patinų užsikrėtę 2 kartus daugiau nei patelių (61). Galbūt taip nutiko dėl per mažo individų skaičiaus vienoje iš grupių, jei patinų į klinikas buvo atvedama mažiau, o teigiamų atvejų nustatyta daugiau, galbūt žmonės paprasčiausiai daugiau laiko patinų nei patelių. Tam išsiaiškinti reikėtų papildomų tyrimų.
Pagal amžių šunų, užsikrėtusių dirofiliarijomis palaipsniui daugėjo, o jauniklių ir „senjorų“
tarpe jų iš vis nebuvo. Rusijoje atlikto tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad suaugę šunys užsikrėtę buvo kur kas dažniau nei jaunikliai. Tai aiškinama tuo, jog dirofiliarijos šunų organizme gali išgyventi 5-7 metus (61), o tai reiškia, kad jei gyvūnas užsikrečia pakankamai vėlai, jos gali išbūti organizme, periodiškai vesdamos lervas, iki šuns gyvenimo pabaigos. Tačiau šio tyrimo metu šunų pasiskirstymas amžiaus grupėse buvo gana nevienodas, todėl šį rezultatą reikėtų vertinti atsargiai. Reikėtų pasirinkti apyvienodžio dydžio skirtingo amžiaus šunų grupes, kad būtų patikslinti tyrimo duomenys.
Lauke laikomi šunys buvo užsikrėtę žymiai dažniau, nei tie, kurie buvo laikomi namuose ir tik išvedami į lauką. Tai galima paaiškinti tuo, kad lauke laikomi gyvūnai beveik nuolat kontaktavo su parazitų platintojais – uodais, todėl jiems rizika užsikrėsti buvo daug didesnė, nei tiems, kurie buvo laikomi namuose. Šie rezultatai sutapo su Rusijoje,Slovakijoje ir Latvijoje atliktų tyrimų rezultatais (19,21,34).
Šunų užsikrėtimas D.repens Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse beveik nesiskyrė, Vilniaus apskrityje buvo trimis užsikrėtimais daugiau nei Kauno ir dviem užsikrėtimais daugiau nei Klaipėdos apskrityje, bet tai galima paaiškinti tuo, jog Vilniaus apskrityje tirta šiek tiek daugiau mėginių nei kitose taip pat trūksta žinių apie užsikrėtusių uodų pasiskirstymą šiose apskrityse, kadangi Lietuvoje tokie tyrimai nėra atliekami.
Šunys, kuriems buvo naudojami antiparazitiniai preparatai užsikrėtė žymiai rečiau nei tie, kuriems jie buvo nenaudojami. Trūksta informacijos apie tai, kokie būtent preparatai jiems buvo naudojami. Kol kas Lietuvoje vienintelis žinomas preparatas, veikiantis dirofiliarijas yra
30
„Advocate“(Moxidectinas+Imidaklopridas). Klinikiniais tyrimais įrodytas aukštas šio preparato efektyvumas D.repens gydymui ir prevencijai. (53,56,57).
Užsikrėtusių šunų, kurie turėjo dirofiliariozės požymius buvo gerokai mažiau nei tų, kurie neturėjo šių požymių. Tai sutampa su žiniomis, jog šunų poodinė dirofiliariozė dažnai būna be jokių klinikinių požymių (50). Kadangi daugelis D.repens atvejų šunų tarpe asimptominiai, dažnai ši parazitozė lieka nepastebėta ir laikoma šunims nepavojinga. Tačiau analizuojant literatūros šaltinius, pastebėta, jog vis daugiau užsikrėtimų pasitaiko žmonių tarpe. Kitaip nei Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje žmonių dirofiliariozę pagrinde ir sukelia D.repens (63). Nors šis helmintas nėra labai patogeniškas ir žmogaus organizme paprastai nesidaugina, užsikrėtimas poodine forma gali sukelti skausmą, nemalonius pojūčius. Akių forma pavojingesnė, kadangi gali pažeisti akį ir sugadinti regėjimą (2).
31
5. IŠVADOS
1. Nustatyta, jog Lietuvoje dirofiliarioze užsikrėtusių šunų atvejų, lyginant su praėjusiais metais aprašyto tyrimo rezultatais, padaugėjo.
2. Ištirta, kad dažniau dirofiliarioze užsikrečia dideli šunys ir laikomi lauke šunys. Šie du rodikliai tarpusavyje susiję, t.y. dideli šunys dažniau laikomi lauke, todėl dažniau ir užsikrečia.
3. Nustatyta, kad vidutinio ir senyvo amžiaus šunims dažniau kraujyje aptinkama mikrofiliarijų. Tai gali būti dėl dirofiliarijų ilgaamžiškumo.
4. Tarp skirtingų lyčių individų užsikrėtimo dažnis statistiškai nereikšmingas;
5. Užsikrėtusių šunų skaičius skirtingose apskrityse buvo apyvienodis, tačiau tam patvirtinti reikėtų išsamesnių epidemiologinių tyrimų.
6. Užsikrėtusių šunų su klinikiniais požymiais yra gerokai mažiau nei užsikrėtusių šunų be klinikinių požymių. Tai apsunkina ligos diagnozavimą ir dažnai užsikrėtimas gali būti pražiūrėtas.
6.PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS
1. Remiantis literatūros apžvalga aišku, jog dirofiliariozė – zoonotinė parazitozė, kuria nuo šunų atsitiktinai gali užsikrėsti žmonės, todėl rekomenduočiau labiau domėtis šia helmintoze, slypinčia mums tokiame artimame rezervuare – šunyje.
2. Norint tiksliau išsiaiškinti šios ligos paplitimą Lietuvoje reikėtų taikyti tikslesnius ir jautresnius tyrimo metodus.
3. Norint apsaugoti savo augintinius nuo dirofiliariozės patartina naudoti antiparazitinius preparatus, ypač šunims, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia lauke.
4. Tiriant šunų kraują pamikroskopuoti lašiuką dėl mikrofiliarijų, kadangi dažnai užsikrėtę šunys nerodo jokių klinikinių požymių.
5. Šuniui sergant nepaaiškinamos kilmės odos liga, neatmesti galimybės, jog tai gali būti dirofiliariozė.
32
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Demiaszkiewicz W. A. Dirofilaria repens Railliet et Henry, 1911 – a new parasite acclimatized in Poland. Annals of Parasitology 2014;60(1):31–35
2. Pampiglione S, Rivasi F.Human dirofilariasis due to Dirofilaria (Nochtiella) repens: an update of world literature from 1995 to 2000. Mappe parasitologische 2007;8:83
3. Becker N,Czajka C, Jöst H, Krüger A,Poppert S,Schmidt-Chanasit J et al. Stable Transmission of Dirofilaria repens Nematodes, Northern Germany Emerging Infectious Diseases. 2014;20(2):330;
4. Brand B, Dyachenko V,Lorentzen L,Norden N,Pantchev N,Rossi M. et al. Current Surveys on the Prevalence and Distribution of Dirofilaria spp. in Dogs in Germany. 2009 Parasitology Research S64
5. Jokūbauskienė G, Paulauskas A,Radzijevskaja J, Sabūnas V, Sakalauskas P.
Dirofiliariozė – sparčiai Lietuvoje plintanti zoonozė VetInfo 2015 4:9-15
6. Jankauskaitė A, Petkevičius S, Pockevičius A. Apvaliosios kirmėlės šuns poodiniame audinyje. VetInfo 2001;5:30-31.
7. Cerbo di A, Genchi M, Manfredi T.M. Biology of filarial worms parasitizing dogs and cats. Mappe parasitologische 2007;8:41
8. Gherman M.C. Textbook of veterinary parasitology. Acantocephala and nematoda.
AcademicPres Cluj-Napoca, 2013 ISBN 978-973-744-315-1 p.201-102
9. Betášová L, Bocková E, Hubálek Z, Kočišová A, Mendel J, Rudolf I et al. Dirofilaria repens microfilariae in Aedes vexans mosquitoes in Slovakia. Parasitology research 2013;
112:3468
10. Eberhard L M,Otranto D. Zoonotic helminths affecting a human eye. Parasites & Vectors 2011; 4:41
11. Bauer C, Gutman M,Dyachenko V,Hermossila C, Pantchev N. First autochtonous case of canine ocular Dirofilaria repens in Germany. [internet]. 2011 May 22 [Cited 2016 November 28] Available from:
https://www.researchgate.net/profile/Carlos_Hermosilla/publication/7329660_First_autochth
33 onous_case_of_Dirofilaria_repens_infection_in_Germany/links/0912f508fb31fe4ce4000000.
12. Deplazes P,Grimm F, Guardone L,Lorentz S,Magi M,Magnis J et al. Morphometric analyses of canine blood microfilariae isolated by the Knott’s test enables Dirofilaria immitis and D. repens species-specific and Acanthocheilonema (syn. Dipetalonema) genus-specific diagnosis. Parasites & Vectors 2013;6:48;
13. Mirchev R, Movsesyan S,Panayotova–Pencheva M, Trifonova A. Diversity and morphometric data of blood filariae in carnivorous from Bulgaria. [Internet]. 2014 January [Cited 2016 November 28] Available from: http://cyberleninka.ru/article/n/diversity-and- morphometric-data-of-blood-filarial-larvae-in-carnivorous-from-bulgaria
14. Hawking F,Webber F.A.W. Experimental maintenance of Dirofilaria repens and Dirofilaria immitis in dogs. Experimental Parasitology 1955;4(2):143:164
15. Cesare Di A,Coccia G,Giulio Di E,Latrofa S M,Simonato G,Traversa D et al.
Microfilarial periodicity of D.repens in naturally infested dogs. Parasitology Research 2013;
112:4273–4279
16. Cringoli G,Genchi C,Genchi M,Mortarino M,Rinaldi L. Climate and Dirofilaria infection in Europe. Veterinary Parasitology 2009:163(4):286–292
17. Gonzales-Miguel J,Markos-Atxutegi C,Morchon R, Siles-Lucas M,Simon F. What is new about animal amd human dirofilariosis? Trends in parasitology2009;25(7):404–409 18. Carretón E, González-Miguel J, Mellado I, Montoya-Alonso J A, Morchón R, Siles-
Lucas M et al. Human and animal dirofilariasis: the emergence of a zoonotic mosaic Clinical Microbiology Reviews 2012;25(3):507-44.
19. Batashova I, Ermakov A,Kartashev V, Kartashov S,Kuleshova Y,Mironova A et al.
Canine and Human dirofilariosis in Rostov region (Southern Russia). Veterinary Medicine International 2011;1-5
20. Dimitrijević S, Ilić T, Miladinović-Tasić N, Rossi L,Tasić S, Tasić A Survey of canine dirofilariosis in Vojvodina, Serbia. Parasitology Research 2008;103:1297–1302
21. Antolova´D, Dubinsky´P., Hurnikova Z., Miterpakova M Dirofilariasis in Slovakia – a new endemic area in central Europe. Helminthologia 2008; 45(1): 20–23
22. Antolova D,Dubinsky P,Hurnikova Z, Miterpakova M, Nemeth J, Pavlacka A Dirofilaria infections in working dogs in Slovakia. Journal of Helminthology ;2010 84:173–
176
34 23. Brand B,Dyachenko V,Lorentzen N,Norden N,Rossi M, Rossi U et al. Current Surveys on the Prevalence and Distribution of Dirofilaria spp. in Dogs in Germany. Parasitology Research 2009;105:63
24. Demeler J, Kohn M, Kohn B,Krucken J,Muller E,Sassnau R et al. Is Dirofilaria repens endemic in Havellan district in Brandenburg, Germany? Vector-borne and zoonotic diseases 2013;13
25. Löwenstein M; Spallinger E First autochthonous case of canine Dirofilaria (Nochtiella) repens infection in Austria - a case report. [Internet] 2011 January [Cited 2012 December 1]
Available from:https://www.cabdirect.org/cabdirect/abstract/20093283165
26. Auer H, Duscher G,Fuerer P-H,Joachim A,Leschnik K,Silbemayr K Dirofilaria in Humans, Dogs, and Vectors in Austria (1978–2014)—From Imported Pathogens to the Endemicity of Dirofilaria repens. [Internet] 2016 May 19 [Cited 2016 December 1] Available from: http://journals.plos.org/plosntds/article?id=10.1371/journal.pntd.0004547
27. Brun-Hansen J,Jörundsson E, Robertson J L,Stachurska-Hagen T,Sævik K B,Tysnes K et al. Dirofilaria repens infection in a dog imported to Norway. Acta Veterinaria Scandinavica 2014;56:
28. Aleksandersen M, Bredal W P, Eberhard L M,Gjerde B, Mansfield S L,Wilhelmsen K D Adult Dirofilaria repens in a subcutaneous granuloma on the chest of a dog, Abstract [Internet] 1998 December [Cited 2016 December 1] available from http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/j.1748-5827.1998.tb03715.x/abstract
29. Golab E , Lewin T, Masny A, Salamatin RAutochthonous canine Dirofilaria repens in the vicinity of Warsaw. Polish Journal of Veterinary Sciences 2012;14(2):659–661
30. Demiaszkiewicz W A, Dolka I, Osińska B, Pyziel M A Prevalence of Dirofilaria repens in dogs in central-eastern Poland and histopathological changes caused by this infection.
Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy 2014:58(1):35-39
31. Demiaszkiewicz W A, Kuligowska I, Lachowicz J, Osińska B, Polańczyk G, Pyziel M A et al. Prevalence and distribution of Dirofilaria repens Railliet et Henry, 1911 in dogs in Poland. Polish Journal of Veterinary Sciences 2014;17(3):515-517;
32. .Demiaszkiewicz W A, Kuligowska I, Lachowicz J, Osińska B, Polańczyk G, Pyziel M A et al. The prevalence and distribution of Dirofilaria repens in dogs in the Mazovian Province of Central-Eastern Poland. Annals of Agricultural and Environmental Medicine 2014;21(4);
33. D’Amico G, Dumitrache O M, Győrke A, Ionică M A,Matei A I,Mircean V et al.
Current surveys on the prevalence and distribution of Dirofilaria spp. and Acanthocheilonema reconditum infections in dogs in Romania. Parasitology Research 2015;114( 3):975–982
