LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Laima Kraftaitė
Šunų Dirofiliaria repens invazijos paplitimas ir
palyginamoji analizė Kauno mieste
The prevalence and comparative analysis of canine
Dirofiliaria repens infection in Kaunas city
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Prof.habil.dr. Saulius Petkevičius
DARBAS ATLIKTAS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų Dirofiliaria repens invazijos paplitimas ir palyginamoji analizė Kauno mieste“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
2017 12 01 Laima Kraftaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2017 12 01 Laima Kraftaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 SANTRUPOS ... 8 ĮVADAS ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Dirofiliaria repens morfologija ... 10
1.2. Vystymasis ... 11
1.3. Patogenezė ... 12
1.4. Vektoriai ... 13
1.5. Dirofiliariozės paplitimas. Žmonių užsikrėtimo atvejai ... 14
1.6. Dirofiliariozės paplitimas. Šunų užsikrėtimo atvėjai Europoje ... 17
1.7. Klimato kaitos įtaka dirofiliariozės plitimui ... 19
1.8. Dirofiliarijų nustatymo būdai ... 20
1.8.1. Diferencinė dirofiliarijų rūšių diagnostika ... 21
1.9. Dirofiliariozės gydymo metodai ... 21
1.9.1. Dirofiliariozės gydymas naudojant kombinuotą doksiciklino hiklato ir ivermektino mišinį ... 22
1.9.2. Dirofiliariozės gydymas naudojant melarsomino ir doramektino mišinį ... 22
1.9.3. Kitos gydymo galimybės nuo D. repens ... 23
1.10. Profilaktika ... 23
2. TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGOS ... 25
2.1. Tyrimo laikas ir vieta ... 25
2.2. Tyrimo imtis ... 25
2.3. Gyvūnų suskirstymas ... 25
2.4. Tyrimo eiga ... 26
2.5. Kraujo mėginio paėmimas ir ištyrimas ... 26
2.5.1. Naudotos priemonės ... 26
2.5.2. Kraujo mėginio paėmimas ... 26
2.5.3. Tiesioginė kraujo lašo mikrokopija ... 26
2.5.4. Modifikuotas Knott testas ... 27
2.6. Statistinės analizės metodai ... 28
3.1. Modifikuoto Knott testo rezultatai ... 29
3.2. Užsikrėtusių šunų dalis procentais visų tirtų šunų imtyje ... 29
3.3. Šunų, kurių kraujyje buvo aptiktos mikrofiliarijos aprašymas ... 30
3.3.1. Smulkiųjų gyvūnų klinikoje nustatyti Dirofiliaria spp. užsikrėtę šunys ... 30
3.3.2. Gyvūnų prieglaudoje Dirofiliaria spp. nustatyti apsikrėtę šunys ... 31
3.3. Šunų užsikrėtimo priklausomybė tarp beglobių ir privačių šunų ... 32
3.5. Lyties priklausomybė užsikrėtimui D.repens parazitais ... 33
3.6. Kailio tipo įtaka šunų užsikrėtimui D.repens parazitais. ... 34
3.7. Laikymo tipo įtaka šunų užsikrėtimui D.repens ... 35
3.8. Šunų svorio įtaka užsikrėtimui D. repens parazitais ... 35
3.9. Šunų amžiaus įtaka užsikrėtimui D. repens parazitais ... 36
3.10. Klinikinių požymių pasireiškimas mikrofiliarijomis užsikrėtusiems šunims ... 36
3.11. Užsikrėtimo priklausomybė nuo antihelmintikų naudojimo ... 37
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38
5. IŠVADOS ...42
REKOMENDACIJOS ...43
SANTRAUKA
Tyrimo tikslas buvo nustatyti ir įvertinti šunų užsikrėtimo dirofiliarijomis paplitimą Kauno mieste, atlikti užsikrėtimo palyginimą tarp priglaudoje bei privačiai laikomų šunų bei atlikti galimam šunų užsikrėtimui įtakos turinčių rizikos veiksnių analizę t.y įvertinti lyties, kailio tipo, laikymo būdo, svorio, amžiaus, klinikinių požymių pasireiškimo bei antihelmintikų naudojimo įtaką užsikrėtimui.
Mikrofiliarijų veniniame kraujyje aptikimui buvo naudojami du būdai – tiesioginiė kraujo lašo mikroskopija bei modifikuotas Knott’ s metodas, taip pat buvo atliekamas dermatologinis šunų klinikinis tyrimas. Tyrimas buvo atliktas vienoje Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, bei vienoje šunų prieglaudoje. Iš 50 gyvūnų klinikoje ištirtų šunų kraujo mėginių, mikrofiliarijomis užsikrėtę buvo 7. Prieglaudoje ištirtų šunų skaičius buvo 70, tarp jų 11 užsikrėtusių dirofiliarioze. Bendras užsikrėtusių šunų skaičius 18 (15 proc.). Tiriant modifikuotu Knott’s testu užsikrėtusių šunų buvo nustatyta daugiau, nei tiriant tiesioginės kraujo lašo mikroskopijos būdu, todėl galima teigti, jog tiesioginė kraujo lašo mikroskopija nėra patikimiausias būdas mikrofiliarijų aptikimui. Nors šunų prieglaudoje buvo ištirta daugiau šunų, tačiau užsikrėsti vienodai gali tiek privačiai, tiek prieglaudose laikomi šunys.
Atlikto tyrimo metu nustatyta daugiau užsikrėtusių patinų nei patelių, tačiau abi lytys turėjo vienodą riziką užsikrėsti. Vertinant amžiaus įtaką buvo pastebėta, jog daugiausia buvo vidutinio amžiaus 4-8 metų šunų. Tarp dirofiliarioze užsikrėtusių šunų daugiau buvo trumpaplaukių, tačiau nustatyta kad, vienodai gali užsikrėsti ir trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai šunys. Tyrimo metu daugiausiai užsikrėtę buvo mažų veislių šunys, tačiau tai lėmė šių šunų populiarumas ir didelis paplitimas šunų populiacijoje. Buvo įvertinta laikymo būdo įtaka šunų užsikrėtimui. Tyrime dalyvavo daugiau didžiąją paros dalį viduje praleidžiančių šunų, tačiau visi šunys buvo mažiausiai valandai išvedami į lauką, todėl užsikrėsti dirofiliarijomis galėjo ir viduje ir lauke laikomi šunys. Tyrimo metu paaiškėjo, jog negavę antihelmintikų šunys dažniau užskrečia parazitinėmis ligomis, šiuo atveju – dirofiliarioze. 67 procentams užsikrėtusių gyvūnų klinikiniai požymiai nespasireiškė, likusiems 33 proc. pasireiškė kosulys, eritema, plaukų išplikimas, niežulys. Nustatyta, kad atliktame tyrime šunų lytis, amžius, kailio ilgis, veislės dydis neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos dirofiliariozės paplitimui. Manome, kad tam tikslui reikalinga atlikti didesnės apimties epidemiologinį dirofiliariozės paplitimo tyrimą.
Raktiniai žodžiai : dirofiliarijos, mikrofiliarijos, dirofiliariozė, šunys, vektoriai, zoonozė,
SUMMARY
The objective of the research was to identify and assess the prevalence of dogs infected with dirofilaria in Kaunas City, to perform a comparatison of prevalence between dogs kept in shelters and those kept by private owners, as well as perform an analysis of risk factors that have influence on contracting the infection, i.e. to assess the influence of sex, fur type, housing conditions, weight, age, manifestation of clinic symptoms and the use of antihelminthics upon contracting the infection. Two methods were employed for the identification of microfilariae in venous blood - direct blood drop microscopy and the modified Knott method, a dermatological clinical test was also performed on the canines. The research was carried out in one of the small pet clinics in Kaunas, as well as a dog shelter. 7 out of 50 dogs that were examined in the clinic were infected with microfiliariae. 70 dogs were examined in the shelter, 11 out of them had contracted dirofilariasis. The general total of infected dogs was 18 (15 %). More infected dogs were detected when using the modified Knott test rather than the direct blood drop microscopy. It points to the fact that direct blood drop microscopy is not the most trusted method for identifying microfiliariae. Althouth more dogs were examined in the shelter, both dogs housed in private and shelter settings can become infected.
During the examination, more male canines rather than females were found to be infected; however, both sexes have an equal chance to contract the infection. Assessment of age influence showed that dogs from the age groups of 4-8 were mostly prevalent. Between those that contracted dirofilariasis, there were more short-hair breeds, however, it was established that both long-haired and short-haired breeds have an equal chance to become infected. During the course of the research dogs from small breeds were found to be infected mostly, however, this is highly influenced by the popularity of the breed and its density in the general dog population. The influence of housing on contracting the infection was assessed. Dogs that spend most their time indoors participated in the research, however, all the dogs were allowed to walk ouside for at least an hour, therefore both dogs kept indoors and outdoors could become infected with dirofiliariae. The research has demonstrated that dogs not receiving antihelminthic treatment get worms more often, in this case - dirofiliariasis. 67 % of infected animals did not manifest any clinical symptoms, while the remaining 33 % experienced cough, erythema, hair loss and itching. It was established that the characteristics of sex, age, length of fur, and size of breed did not have a statistically significant influence on the spread of dirofiliariasis. We believe that research of a higher epidemiological scale would have to be conducted to address the issues mentioned before.
Keywords: dirofilariasis, microfilariae, dogs, vectors, zoonosis, Dirofiliaria repens,
SANTRUPOS
D. repens – Dirofiliaria repens ; D. immitis – Dirofiliaria immitis; Ae.albopictus – Aedes albopictus;
proc. – procentai ;
mff – mikrofiliarija (-os);
PGR – polimerazės grandininė reakcija;
EDTA – etilendiamino – tetraacetato rūgšties druska; GIS – geografinė informacinė sistema;
L1 – pirmos stadijos lervos; L2 – antros stadijos lervos; L3 – trečios stadijos lervos; L4 – ketvirtos stadijos lervos; Mm - milimetrai; µm – mikrometrai; ml – mililitrai; lent. – lentelė; pav. – paveikslas; val. – valanda m. – metai; mėn. – mėnuo; sav. – savaitė;
aps/min – apsisukimai per minutę; per os – į vidų;
S. aureus – staphylococcus aureus; V. cephalica – vena cephalica ;
ĮVADAS
Dirofiliaria repens (toliau D.repens) yra uodų platinamas nematodas, kuriuo užsikrėčia šunys,
katės ir laukiniai plešrūnai. Šis parazitas yra plačiai paplitęs daugelyje Europos valstybių, taip pat Azijoje bei Afrikoje. Pagrindiniai veiksniai darantys įtaką šios zoonozės plitimui yra klimato kaita, globalinis atšilimas, bei vis dažnesnės kelionės su augintiniais, kurių metu gyvūnai gali ne tik užsikrėsti, bet ir platinti užkratą (1).
Šiuo metu poodinė dirofiliarijozė, kurią sukelia D. repens yra laikoma greičiausiai plintančia vabzdžių pernešama liga Europoje (1). Stebimas ženklus žmonių užsikrėtimo dirofiliarijomis pagausėjimas. Dėl didesnio D. immitis parazito patogeniškumo lyginant su D. repens, moksliniai tyrimai dažniau atliekami su D.immitis invazija (2). Tačiau D. repens rūšiai sparčiai plintant į vidurio bei rytų Europos šalis dėmesys šiam parazitu išaugo (3). D. immitis ir D.repens diagnostiką neretai apsunkina nespecifiniai klinikiniai simptomai. Per paskutinius du dešimtmečius rytų ir vidurio Europoje registruojamas didelis dirofiliariozės protrūkis, įskaitant ir žmonių užsikrėtimą šiais parazitais. Registruojami atvejai šalyse, kurios ansčiau laikytos ne epideminėmis: Austrija, Lenkija, Vokietija, Čekijos Respublika, Baltarusija (4). Nustatyta, kad vektorių pernešamos ligos sparčiai plintą į Europos šiaurines šalis. Dėl šios priežasties ligos epidemiologinė situacija, diagnostika ir gydymas yra itin aktualūs Baltijos šalyse, kur dar nėra plačiai paplitusios, bei naudojamos profilaktikos priemonės, užkertančios kelią dirofiliariozės plitimui (5).
Lietuvoje pirmieji šunų dirofiliariozės atvėjai buvo užfiksuoti Veterinarijos Akademijoje 2010-2011 metais. Užsikrėtimas buvo nustatytas atsitiktinai. 2016 metais buvo atlikta Baltijos ir Skandinavijos šalių veterinarijos gydytojų apklausa, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti, koks skaičius specialistų susidūrė su vektorių pernešamomis ligomis. Iš 121 apklausoje dalyvavusių veterinarijos gydytojų tik 11 buvo susidūrę su D. repens savo darbo praktikoje per 2016 metus (6).
Užsikrėtusių šunų skaičius sparčiai didėja, todėl svarbu informuoti veterinarijos gydytojus, gyvūnų augintinius bei visa visuomenę dėl kylančios gresmės, bei surasti efektyvius būdus užkirsti kelią dirofiliariozės plitimui. Taip pat svarbu pritaikyti ir naudoti efektyvius ir naudingus diagnostikos metodus, žinoti šios ligos gydymą bei prevenciją.
Tikslas: Išanalizuoti šunų užsikrėtimą Dirofiliaria repens parazitais Kauno mieste Uždaviniai:
1. Šunų nematodų paplitimo ir gausumo Kauno miesto prieglaudose nustatymas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Dirofiliaria repens morfologija
Dirofiliaria gentis priklauso nematodų (apvaliųjų kirmėlių) klasei, Onchocercidea šeimai,
filaroidų pošeimiui. Pirmasis šį nematodą aprašė Bonvicini, Italijoje 1910 metais. Lygiai po metų Prancūzijoje mokslininkai Railliet bei Henry šį parazitą nuodugniau ištyrė. Pirmasis žmogaus užsikrėtimo atvėjis buvo nustatytas mokslininko Skrjabin 1917m (7).
Suaugusios D. repens kirmelės siekia nuo 5cm iki 15cm ilgio. Patinai būna 5-7cm, patelės 13-17 cm ilgio. Kraujyje cirkuliuojančios lervos vadinamos mikrofiliarijomis, jų dydis matuojamas mikrometrais ir siekia 290-330 µm ilgio ir 5-7 µm pločio. Jos turi tiesią ilgą uodegą, verpsto formos galvą ir į pilvinę pusę užsirėtusią uodegą. Patinai ir patelės morfologiškai šiek tiek skiriasi. Patinų uodegos galas užsirietęs spirališkai, patelių užsirietęs mažiau. Patinai uodegos gale turi dvi išaugas, bei du spenelius prieš ir už analinės angos (5). Dirofiliaria repens nematodų kutikulė turi išskirtines išilginių briaunų ir nežymias skersines juosteles. Vidutinis išilginių briaunų skaičius siekia apie 100, jų nėra parazito priekinėje ir užpakalinėje kūno dalyse. Daugiasluoksnės kutikulės storis siekia 10-15 µm. Jos paviršius turi raukšleles, panašias į briaunas, kurių skaičius siekia 90-100. Epidermio sluoksnio storis siekia 3-5 µm. Šoninis hipodermio sluoksnis skiria raumenį į dorsalinę ir ventralinę dalis. Raumenų ląstelės susideda iš susitraukiančių ir nesusitraukiančių elementų. Patelių lytinė sistema turi dvi kiaušides pripildytas oocitų (8).
Suaugusios kirmelės gali išgyventi iki 7 metų, o mikrofiliarijos išgyvena iki 2 metų. Tarpiniai šeimininkai tai Aedes, Mansonia, Anopheles, Culex genčių uodai. Galutinis šeimininkas – šunys, katės, lapės, lokiai, o žmonės užsikrečia atsitiktinai (5).
Dirofiliaria repens dažniausiai lokalizuojasi galutinio šeimininko poodyje, tačiau kirmelės
1.2. Vystymasis
Visos Dirofilaria rūšys turi panašų vystymosi ir parazitavimo ciklą ir užkrečia didelę dalį žinduolių įskaitant mėsėdžius, graužikus bei primatus (11). Subrendusios kirmelės lokalizuojasi galutinių šeimininkų poodyje, tarp raumeninių skaidulų. Nematodų patelės priklausomai nuo lokalizacijos vietos atsiveda pirmos stadijos (L1) lervučių, vadinamų mikrofiliarijomis, kurios
patenka į kraują. Suagusios patelės mikrofiliarijas gali išskirti nuo kelių mėnesių iki 3 metų. Per dieną viena patelė vidutiškai atsiveda 5000 mikrofiliarijų. Pastebima, jog didžiausias mikrofiliarijų kiekis kraujyje būna rugpūčio ir rugsėjo mėnesiais (12). Cirkuliuodamos kraujyje, vakare ir nakties metu jos pereina į odos kapiliarus. Tai susieta su padidėjusiu uodų aktyvumu ir maitinimuisi tamsiu paros metu.
Daugiau nei 60 uodų rūšių priklausančių Anopheles, Aedes ir Culex šeimoms yra tarpiniai D.
repens šeimininkai. Uodų patelėms mintant užsikrėtusių mikrofiliarijomis gyvūnų krauju, jos
patenka į uodų organizmą. Iš uodo žarnyno lervutės skverbiasi į Malpigijaus vamzdelius, kur šios auga ir du kartus neriasi. Kai lervos tampa invazinėmis, jos migruoja į uodo galvą ir prasiskverbia į burnos organus. Nuo temperatūros priklauso laikas, per kurį mikrofiliarijos subręsta iki invazinių nematodų. Jų vystymasis gali užtrukti 8-10 dienų, esant 28 – 30 °C, 11- 12 dienų esant 24° C ir 16-20 dienų esant 22 °C (13). Tam, kad invazinės lervos vystytųsi uodo organizme reikalinga ne žemesnė nei 14 laipsnių temperatūra ir 130 augimo laipsniadienių. Sėkmingam nematodų lervų patekimui į galutinio šeimininko organizmą reikalinga, jog užsikrėtęs uodas išgyventų ilgiau nei mikrofilarijų inkubacinis periodas. Remiantis maksimaliu uodo išgyvenamų dienų skaičiumi, bei temperatūros statistika, nustatyta, jog filiarijos sėkmingai gali išsivystyti iki L3 stadijos 50 laipsnių
platumoje (14).
1.3. Patogenezė
Vis dar nedaug yra žinoma apie D. repens patogeniškumą. Odos pažeidimai pasireiškia ne visais atvejais (12). Poodinė dirofiliariozė šunims dažniausiai siejama su poodiniais mazgeliais, nors pažymima, jog kirmelės gali lokalizuotis ir akių konjuktyvoje (16). Infekcija dažniausiai pogresuoja nesukeldama jokių klinikinių pokyčių. Klinikiniai pasireiškimai yra skirstomi į du pagrindinius sindromus: daugybinių mazgelių sukeltą dermatitą, kuris dažniausiai lokalizuojasi snukio srityje, bei papuliozinį dermatitą (17). Odos pažeidimus dažniausiai sukelia suagausių helmintų judėjimas poodiniuose audiniuose, mikrofiliarijų sukelta kapiliarų embolizacija, alerginės reakcijos į L3 ir L5 mikrofiliarijų lervas bei parazitų išskiriamus toksinus (18). Klinikiniai
simptomai gali keistis priklausomai nuo metų laiko. Tarello (2011) apžvelgia 1990 – 2010m. atliktus tyrimus, kurių metu buvo ištirta 100 poodine dirofiliarioze užsikrėtusių šunų. Dažniausiai pasireiškiantys požymiai buvo eritema (79 proc.), papulės (62 proc.), židininė arba daugiažidininė alopecija (55 proc.), hiperkeratozė (18 proc.), odos sustorėjimas (14 proc.), mazgeliai (12 proc.), akantozė (5 proc.), egzema (3 proc.), pioderma (3 proc.), edema 1 (proc.). Iš sisteminių požymių nustatomi - anoreksija (46 proc.), pykinimas (26 proc.), pakilusi kūno temperatūra (25 proc.), letargija (20 proc.) ir limfoadenomegalija (10 proc.) (12). Niežulys ir odos pažeidimai dažniausiai siejami su poodine dirofiliarioze, tačiau šiuos požymius gali sukelti ir kitos ligos ar patologinės organizmo būklės kaip babeziozė, leišmaniozė, erlichiozė bei stresas. Literatūroje nurodoma, jog poodinė dirofiliariozė gali pasireikšti kaip antrinis susirgimas. Manoma, jog užsikrėtimas Babesia ir/arba Ehrlichia spp.sukelia imunosupresiją ir atveria kelią antrinėms infekcijoms kaip pavyzdžiui dirofiliariozei. Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog su sunkiais klinikiniais odos pažeidimais bei niežuliu susiję užsikrėtimo atvėjai yra siejami su užsikrėtimu Wolbachia spp. bei kitomis vektorių pernešamomis ligomis – Bebesia canis, Erlichia canis bei D.immitis (16).
Užsikrėtus D. repens parazitais gali būti pažeidžiami šie organai: blužnis, kepenys, inkstai, plaučiai, širdis bei smegenys. Ligos prognozė priklauso nuo pažeidimo laipsnio ir savalaikės chiruginės operacijos (19). Kontrolinėje grupėje 43 proc. šunų, kuriems užsikrėtus mikrofiliarijomis nepasireiškė simtomai, per 5 mėnesius pasireiškė neižulys ir odos pažeidimai.
infiltracija uždegiminėmis ląstelėmis. Plaučiuose nustatyta edema, atelektazė, emfizema bei plaučių alveolių sienelių pažeidimiai (15). Atliekant kraujo biocheminius ir morfologinius tyrimus buvo pastebėta, jog užsikrėtusiems šunims pastebima anemija, trombocitopenija, leukocitozė, neutrofilija, eozinofilija, monocitozė bei padidėjęs šarminės fosfatazės kiekis (ALP). Taip pat padidėja kreatinino bei tiesioginio ir netiesioginio bilirubino kiekis. Tiriant užsikrėtusių šunų šlapimą gali būti nustatoma proteinurija (20).
Klinikinių tyrimų metu buvo nustatyta, jog D. repens nematodai aptinkami ir šunų sėklidėse. Remiantis atliktais histopatologiniais tyrimų rezultatais buvo nustatyta, jog nematodo sukelta ansėklidžio fibrozė turi įtakos spermos kokybei bei ansėklidžio fukcijoms (21).
1 pav. Dirofiliaria repens mikrofiliarijos širdies raumenyje ir inkstų kraujagyslėje (15).
1.4. Vektoriai
Dirofiliariozės vektoriais yra nariuotakojai ar bestuburiai pernešantys invaziją per odą, gleivinę arba kaupdami infekcinę medžiagą ant odos, maisto ar kitų objektų. Pasak Simon (2012) dirofiliariozės perdavimui yra būtinos dvi sąlygos: uodų galinčių pernešti parazitus buvimas, bei minimalus suagusiais helmintais užsikrėtusių šunų skaičius (20).
Uodai užima svarbią vietą dirofiliarijų vystymosi cikle. Jų funkcija yra ne tik platinti užkratą, bet ir padėti vystytis L3 stadijos lervoms. Uodai A. vexans, C.pipiens, ir Aedes (Stegomyia)
albopictus dažniausiai platina dirofiliariozę Europoje (13). Nustatyta, kad laboratorinėmis
sąlygomis D. repens rūšies parazitai gali sėkmingai išsivystyti nuo mikrofiliarijų iki suaugėlių kirmėlių tos pačios rūšies uodų organizme kaip ir D. Immitis (22).
ir net paros laiko, populiacijos dydžio ir sezoniškumo (13). Ištirta, kad šunims dažniausiai gelia šios uodų rūšys: Aedimorphus taeniorhynchus [Aedes taeniorhynchus], Culex pipiens
quinquefasciatus, An. maculipennis, Oc. caspius, Culiseta annulata, Ochlerota- tus scapularis, Culex declarator and Cx. p. pipiens (22).
Per paskutinius metus pasitelkus Geografinę Informacinę Sistemą (GIS) bei algoritmus padedančius prognozuoti vektorių plitimą, buvo nustatyta, jog šiauriniai Ispanijos regionai, rytinė Adrijos jūros pakrantė, bei Turkijos vakarinė dalis bus palanki invazinei uodų rūšiai – tigriniam Azijos uodui (St. Albopicta) (22). Paskutiniu metu atlikti tyrimai patvirtino, kad Aedes albopictus yra svarbus dirofiliariozės vektorius. Netolimoje ateityje šios uodų rūšys gali plisti iš pietų į šiaurės Europos šalis, pakeisdamos epidemiologinę dirofilariozės situaciją žmonėms ir gyvūnams (38). Nors Ae. Albopictus yra Pietų Azijos uodas, jis plinta per Afriką, Europą, Pietų ir Šiaurės Ameriką. Šiuo metu jo buvimas yra registruojamas regionuose, kuriuose temperatūra svyruoja nuo -4,8 ° C iki 33 °C (24). Buvo nustatytos dar šešios naujos uodų rūšys galinčios platinti dirofiliariozę :
Anopheles maculipennis sensu lato, Coquillettidia richiardii , Aedimorphus vexans, Dahliana geniculata [Aedes geniculatus] Ochlerotatus caspius (22).
Uodai yra pagrindinis dirofiliarijų plitimą lemiantis veiksnys. Vertinant jų vaidmenį ir svarbą dirofiliariozės epidemiologijoje, svarbu atsižvelgti į labiausiai paplitusias rūšis. Slovakijoje atliktų tyrimų metu nustatyta, jog užsikrėtimas D.repens parazitais 2007 - 2010 metų laikotarpiu išaugo nuo 6,4 proc. iki 11,6 proc. (13) . Dėl sparčiai besikeičiančios epidemiologinės situacijos penkiuose endeminiuose Rytų Slovakijos regionuose atlikto tyrimo metu buvo ištirti 8 rūšių (Aedes
vexans, Aedes cinereus, Aedes rossicus, Culex pipiens, Culiseta annulata, Ochlerotatus sticticus, Ochlerotatus caspius) 3600 uodai. Tyrimas buvo atliktas gegužės – rugpūčio mėnesiais. Buvo
nustatyta, jog A. vexans uodų rūšis yra labai tinkama dirofiliarijozės pernešimui, nes yra plačiai paplitusi, turi trumpą vystymosi ciklą ( esant tinkamomis sąlygomis, trunkantį 1-3 savaites), bei gebėjimu sparčiai ir aktyviai daugintis. Šios rūšies uodų patelės gali nuskristi daugiau nei 15km atstumu nuo reprodukcijos vietos, ir užtikrinti platų dirofiliariozės paplitimą (13).
1.5. Dirofiliariozės paplitimas. Žmonių užsikrėtimo atvejai
Pasaulyje jau užregistruota daugiau kaip 1500 poodinės dirofiliariozės atvėjų žmonėms (25). Dažniausiai registruojami žmonių užsikrėtimo atvejai, susiję su pavieniais poodiniais mazgeliais, kurių viduje randama imuninės sistemos paveikta, izoliuota makrofiliarija. Tam tikrais atvejais parazitai randami ne tik poodyje, plaučiuose, vyrų genitalijose, moterų krūtyse bet ir akyse (26). Tarp 40 žinomų Dirofiliaria rūšių, labiausiai paplitusios Dirofiliaria repens, Dirofilaria ursi,
Dirofiliaria immitis bei Dirofiliaria spectrum dažniausiai lokalizuojasi žmonių širdyje bei
kraujagyslėse (7).
Remiantis klinikiniais tyrimais, daugiausia žmonių dirofiliariozės atvėjų yra aptinkami atsitiktinai, užsikrėtimą sutapatinant su onkologinėmis ar patologinėmis ligomis. Yra pastebėta, jog žmonėms klinikiniai simtomai pasireiškia per metus nuo užsikrėtimo (27). Vienas iš atvejų užregistruotas Šri Lankoje 21 metų vyrui, kuris pastebėjo susiformavusį mazgelį iš vidinės žando pusės. Buvo atliekama diferencinė diagnostika įtariant mažųjų seilių liaukų adenomos pasireiškimą, limfinio mazgo fibrozę, pogleivinio sluoksnio absesą bei cistą. Visi šie įtarimai buvo atmesti atlikus tyrimus. Buvo nuspręsta mazgelį pašalinti chirurginiu būdu. Operacijos metu mazgelis buvo prapjautas, iš jo ištekėjo pūlingas uždegiminis skystis bei rastas 7cm ilgio siūlo išvaizdos nematodas. Parazitologijos departamente buvo patvirtinta, jog rastas nematodas yra D. Repens patelė (28).
Šiuo metu apie 45 proc. Europos žmonių populiacijos, taip ir jų naminiai arba kompanijos gyvūnai turi riziką užsikrėsti vektorių pernešamomis ligomis (22). Europoje apie 50 proc. dirofiliariozės atvejų buvo užregistruoti Italijoje (29). Daugiau kaip 270 užsikrėtimo atvejų buvo užregistruotų žmonėms, kuriuos sukėlė D.repens, iš jų tik 10 atvejų sukėlė D. immitis.
Pastebima, jog žmonių užsikrėtimas D. repens parazitais dinamiškai auga, Europoje 2009 metais buvo užregistruoti 1200 atvejų, o 2015 metais atvejų skaičius išaugo iki 4000. Manoma, jog nediagnozuotų atvejų skaičius yra gerokai didesnis.
Nuo 1978 metų Austrijoje užregistruoti 30 žmonių užsikrėtimo atvejų. Iš jų dirofiliariozė pasireiškė 16 vyrų ir 14 moterų. 24 pacientams pasireiškė poodinė šios ligos forma, ir 6 akių forma. 27 pacientai buvo lankėsi endiminėsė valstybėse, kuriose paplitusi D.repens. 53 proc. pacientų lankėsi Viduržemio jūros regione, 13 proc. Vengrijoje, ir 27 proc. lankėsi kituose žemynuose (25).
Slovakijoje pirmasis autochotininis žmogaus užsikrėtimas buvo užregistruotas 2007 metais. Vos po 2 metų, kuomet invazija buvo diagnozuota Slovakijos šunų populiacijoje. Nuo to laiko pagal Slovakijos mokslų akademijos, Parazitologijos instituto duomenis buvo užregistruoti 12 žmonių dirofiliariozės atvejų, kurią sukelė D. repens parazitai. Didžiausia dalis pasireiškė poodine forma – ji buvo nustyta septyniems žmonėms, registruoti keturi akių bei vienas plaučių formos atvejis. Iš šių 12 pacientų 9 buvo vyrai ir 3 moterys. Jų amžius svyravo nuo 15 iki 72 metų. Didžioji užsikrėtimų dalis buvo nustatyta šalies pietų regione gyvenantiems žmonėms, kur šalis ribojasi endeminėmis valstybėmis – Austrija bei Vengrija (28). Ištirta, kad Ukrainoje kasmet registruojama apie 91 naują žmonių užsikrėtimo atvėjį (30).
Rusijoje, Rostov regione , 9 metus trukusio tyrimo metu (2002-2009) buvo užregistruoti 131 žmonių užsikrėtimo dirofiliarijomis atvejai (12). Pastebimas didelis invazijos intensyvumo padidėjimas po 2003 metų. Vidutinis užsikrėtusių žmonių amžius siekė nuo 30 iki 39 metų. Užsikrėtusių moterų skaičius buvo žymiai didesnis nei vyrų ir siekė 71 proc. Ištirta, kad 129 pacientams buvo nustatyta poodinė dirofiliariozės forma. Dviems pacientams nustatyti mazgeliai plaučiuose, tad manoma, jog juos sukėlė D.immitis parazitai. Dažniausia mazgelių lokalizacija buvo galvos sritis – nustatyta 58,1 proc. Iš jų daugiausia buvo pažeidžiama akių sritis – 38,2 proc. Rečiau pažeidimai nustatyti liemens srityje 12,4 proc., genitalijų srityje 6.2 proc. (31). Nustatyta, kad žmonėms poodiniai mazgeliai atsiranda po 2-12 mėnesių, nuo uodo įkandimo.
Žmonių organizme D. repens nematodai negali pasiekti brandos, todėl kraujyje mikrofiliarijos aptinkamos itin retai, būtent dėl šios priežasties, mikrofiliarijas veikiantys antihelmintikai yra neefektyvūs. Nematodo pašalinimui žmonėms dažniausiai naudojami chirurginiai metodai (32).
1.6. Dirofiliariozės paplitimas. Šunų užsikrėtimo atvėjai Europoje
Europoje užsikrėtimas D. repens nematodais yra labiausiai paplitęs Viduržemio jūros regionuose. Didžiausias užsikrėtimas registruojamas pietinėse šalyse – Ispanijoje (2-35 proc.), pietų Prancūzijoje (15proc.), Italijoje (2,3- 50 proc.) (31). Manoma, jog iš šių regionų infekcija plinta į centrines bei rytų Europos šalis (34). Dirofiliariozė plačiai paplitusi daugelyje centrinės Italijos regionų – Toskanijoje, Umbria bei Campanijoje, šiuose vietovėse užsikrėtimas siekia 21 proc. (35).
Centrinėje Europoje šunų užsikrėtimas buvo nustatytas jau 2009 metais. Mikrofiliaremija buvo diagnozuota dešimčiai šunų, gyvenančių penkiose rajonuose aplink Varšuvą (31). Remiantis PGR tyrimais visi šunys buvo užsikrėtę D.repens parazitais. Ištirta, kad šiame tyrime 9 šunys niekada nebuvo išvykę iš Lenkijos, kas patvirtino, jog užsikrėtimas įvyko šalies teritorijoje (31). Nors didžiausias dirofiliariozės paplitimas yra pietų Europos regionuose, jau užregistruoti keli šios zoonozės atvejai Skandinavijos šalyse. Vienas iš atvejų užregistruotas Norvegijoje. 4 metų mišrūnas buvo atvestas į kliniką dėl dviejų guzelių dešinėje krūtinės sienos dalyje. Šuo buvo importuotas iš Vengrijos, prieš 3 metus, kai gyvūnas buvo metų amžiaus. Gyvūnui nepasireiškė jokie kiti klinikiniai simptomai. Apžiūros metu buvo atlikta guzelių palpacija, nustatyta, jog jie yra paslankūs, kietos konsistencijos, neskausmingi. Vienas mazgelis buvo apvalios formos bei siekė 4,5cm, kitas mazgelis netaisyklingos formos, pailgas apie 5cm ilgio ir 1-2 cm pločio. Buvo paimti mėginiai iš kiekvieno mazgelio bei atikti jų citologiniai tyrimai. Mikroskopinio tyrimo metu buvo rastas didelis kiekis nesubrendusių neutrofilų, makrofagų, bei eozinofilų taip pat mikrofiliarijos, kurios patvirtino, jog šuo užsikrėtęs Dirofiliaria spp. parazitais (36).
Neretai dirofiliariozė yra siejama su odos ligomis. Ištirta , kad 4 metų Pirėnų kalnų šuo buvo pristatytas į kliniką su ūmaus dermatito ir niežulio simtomais. Odos pažeidimai, išplikimas buvo matomas visose kūno dalyse, šuniui pasireiškė eritema and galvos, kaklo bei galūnių odos, papulės pilvo srityje, kaklo ir galūnių hiperkeratozė, generalizuota pioderma, chroniškas otitas. Atlikus kraujo tyrimus buvo nustatytas ūmus užsikrėtimas dirofiliarijomis (18).
Austrijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyti 37 užsikrėtę šunys, 10 patelių ir 16 patinų. Tik 5 gyvūnai turėjo klinikinių simtomų – mazgelių, odos pažeidimų, kurie palengvino dirofiliariozės diagnostiką. 15 iš užsikrėtusių šunų anskčiau keliavo į netoliese esančias endemines valstybes (Vengrija, Slovakija, Vokietija) (28).
parazito morfologija bei atliktais molekuliniais tyrimais, buvo nustatyta, jog tai D. repens (16). Slovakijoje pirmasis užsikrėtimas D. repens parazitais buvo užfiksuotas 2005 metais. 2007 metais atlikto epizootinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog apie 35 proc. Pietvakarių regione gyvenančių šunų yra užsikrėtę. Visi atvejai buvo patvirtinti kaip autochtoniniai. Čekijos Respublikoje pirmasis atvejis buvo užfiksuotas 2006 metais. Atlikto tyrimo Vengrijoje metu paaiškėjo, jog užsikrėtimas siekia 14 proc. šunų populiacijoje bei buvo nustatyti du kačių užsikrėtimo atvėjai (11).
Pastebima, jog dirofiliariozė sparčiai plinta į Europos šiaurę. Labiausiai į šiaurę nutolę atvėjai užregistruoti Norvegijoje bei Suomijoje. Baltijos šalyse užsikrėtimas fiksuojamas Latvijoje bei Estijoje. Pastarojoje šalyje jau užregistruoti 3 šios ligos atvejai. Pirmasis atvejis pasireiškė 12 metų vokiečių aviganių veislės patelei, kuri niekada nebuvo iškeliavusi už Estijos ribų. Šuniui buvo pastebėtas minkštas, cistą primenantis darinys galinės kojos vidinėje pusėje. Atlikus kraujo tepinėlio mikroskopiją buvo rastos mikrofiliarijos. Antrasis atvejis pasireiškė Niufoudlendo veislės 7 metų patelei, kuri taip pat niekada nebuvo išvykusi iš Estijos. Gyvūnui buvo nustatyta bloga širdies sistolinė funkcija bei prieširdžių virpėjimas. Atlikus klinikinį tyrimą buvo pastebėtas padidėjęs ir sukietėjęs limfinis mazgas. Paėmus aspirato mėginį iš mazgelio, mikroskopuojant buvo rastos mikrofiliarijos. Trečiasis atvejis Estijoje buvo nustatytas 5 metų amžiaus senbernarui, kuris niekada nebuvo išvykęs ir Estijos. Šuo buvo donoru, jam buvo periodiškai atliekamos vakcinacijos bei dehelmintizacijos. Manoma, jog visi šie užsikrėtimo atvejai yra autochtoniniai, nes gyvūnai niekada nebuvo išvykę iš šalies (5).
1.7. Klimato kaitos įtaka dirofiliariozės plitimui
Pastebima, jog keičiantis klimatui, plinta naujos užkrečiamos ligos, ypač tos, kurias perneša vektoriai (14). Klimato kaita yra pripažinta vienu svarbiausiu faktorių, darančių įtaką pasaulio ekosistemoms. Užregistruota, jog nuo 1906 iki 2005 metų vidutinė temperatūra pakilo 0,74 laipsnio, o nuo 1961m. jūros lygis pakilo apytikriai apie 2mm. Mokslininkai prognozuoja, jog iki 2100 metų temperatūra pakils nuo 1,2 iki 6,4 laipsnio. Svarbu paminėti, jog šiuo metu klimato kaita vyksta sparčiausiai negu per paskutiniuosius 1000 metų. Klimato šiltėjimas tiesiogiai ir netiesiogiai veikia žmonių ir gyvūnų sveikatą (14).
Temperatūra, krituliai bei santykinė dregmė yra trys pagrindiniai veiksniai lemiantys uodų skaičiaus didėjimą. Optimali aplinkos temperatūra tropiniuose kraštuose paplitusių uodų dauginimuisi yra 25-27°C (38). Kai vektorius gyvena aplinkoje, kurioje vidutinė temperatūra patenka į ligos sukėlėjo fiziologinį toleravimą, nedidelis temperatūros padidėjimas gali būti mirtinas patogenui. Kitu atveju, kai vektorius gyvena aplinkoje, kurioje yra žema vidutinė temperatūra, dėl nedidelio temperatūros padidėjimo gali padidėti patogenų vystymasis, inkubacija ir replikacija. Temperatūra gali daryti įtaką vektorių augimui, jų populiacijos dinamikai, bei dirofiliariozės platinimo sezono ilgiui (39).
Padidėjęs kritulių kiekis gali padidinti vektorių paplitimą bei dauginimąsi, nes atsiranda daugiau tinkamų vietų uodų dauginimuisi (40).
metais užsikrėtimo rizikos D.repens laikotarpis siekė 6,5 mėnesio. Nuo 2000- 2012 metais užsikrėtimo laikas siekė 7 mėnesius. Kito atlikto tyrimo metu nustatyta, jog vidutinė dirofiliariozės perdavimo dienų suma 2010 -2015 metais svyravo nuo 90 iki 140 dienu. Dienų skaičius svyravo atitinkamai pagal šalių geografinį išsidėstymą. Dienų skaičius buvo didesnis pietinėse valstybėse (41). Šie duomenys rodo, jog geografinės orų prognozavimo sistemos yra labai naudingos dirofiliariozės atvaizdavimui, stebėsenai, prognozavimui bei priežiūrai (39).
Visuotinis klimato atšilimas veikia D. repens populiacijos didėjimą, ilgėja laikas, kurį uodai būna aktyvūs, todėl šio parazito paplitimas didėja daugelyje geografinių regionų (42).
1.8. Dirofiliarijų nustatymo būdai
Visame pasaulyje atliekama dirofiliarijų invazijos kontrolė svarbi ne tik siekiant išvengti globalaus parazitų paplitimo, bet ir sustabdyti ligos plitimą nacionaliniu lygmeniu. Užsikrėtimą dirofiliarijomis galima nustatyti atliekant antigeninius tyrimus – tam naudojami komerciniai rinkiniai- ELISA test SNAP® 4, kurie pritaikyti nustatyti užsikrėtimą D. immitis. Taip pat
atliekami molekuliniai tyrimai – PGR, tiesioginio kraujo lašo mikroskopija, bei Knott’s testas (42). Dažniausiai dirofiliariozės diagnostika remiasi klinikiniais požymiais – kuomet nustatomi odos pažeidimai, mazgeliai, niežulys. Kai kraujyje randamos mikrofiliarijos naudinga atlikti antigenų testą, jei testas rodo, jog cirkuliuojančių D. immitis antigenų nėra, galima teigti, jog užsikrėtimas yra D.repens parazitais (12).
Mikrofiliarijų aptikimas kraujyje priklauso nuo paros laiko. Atlikto tyrimo Anglijoje metu buvo pastebėta, jog didžiausia D. repens mikrofiliarijų koncentracija šunų kraujyje buvo pastebėta tarp 22 valandos ir 3 valandos ryto, o Italijoje didžiausia koncentracija rasta nakties metu (43). Kai kurie autoriai teigia, jog mikrofiliarijų susitelkimas į paviršinius kapiliarus priklauso ir nuo užsikrėtusio šuns gyvensenos įpročių. Atlikto tyrimo metu ekspermentiškai užkrėsti šunys buvo skatinami būti aktyvūs naktį, o dieną jiems buvo leidžiama miegoti. Po savaitės buvo pastebėta, jog mikrofiliarijų skaičius kraujyje ženkliai pakito, didžiausios koncentracijos buvo nustatytos dieną, o naktį mikrofiliaremija sumažėjo. Taip pat buvo pastebėta, jog mikrofiliarijų skaičius padidėja anestezijos metu, kai sumažėja deguonies kiekis kraujyje (43).
minutę greičiu, 5 minutes. Toliau atskiriamas viršuje atsiskyręs skystis, jis nupilamas ir likusios nuosėdos dažomos 0,5proc. metileno mėlynojo suspencija. Pipete paėmus 2x10 µl nuosėdų, dedama ant objektinio stiklelio, uždedamas dengiamasis stiklelis ir mikroskopuojama su 40x padidinimu (45).
1.8.1. Diferencinė dirofiliarijų rūšių diagnostika
Siekiant atskirti D. repens ir D. immitis dažniausiai yra remiamasi parazitų morfologinėmis savybėmis bei tam tikrais anatominių struktūrų matavimais. Dirofiliarijų diagnostika dažniausiai remiasi mikroskopiniais tyrimais, kurių metu aptinkamos mikrofiliarijos. Dirofiliarijų lervų forma ir dydis yra pagrindiniai kriterijai padedantys jas atskirti nuo kitų mikrofiliarijų (46). Svarbiausios morfologinės savybės, leidžiančios diferencijuoti dirofiliarijų rūšis yra odelių paviršiaus struktūra ir kūno skersmuo. Mažesnę diagnostinę reiškmę turi virškinimo ir reprodukcinės sistemos struktūra, hipoderminės šoninės juostelės, bei raumeninių lastelelių skaičius. D. Immitis rūšies parazitų kutikulė yra švelnesnė lyginant su D.repens (8).
Lyginant parazitus pastebima, jog D. immitis galva yra šiek tiek panaši į kūgį, o D. repens stora. Dirofiliarijų ilgis nėra toks specifinis kriterijus kaip jų storis. Svarbu paminėti tai, jog atliekant modifikuotą Knott testą parazitų fiksavimui naudojamas 2 proc. formalino tirpalas gali sukelti artefaktų ir apsunkinti identifikaciją. Veikiant formalinu D. repens uodega užsiriečia ir primena skėčio rankeną, o D. immtis išlieka tiesi (22). Tačiau Knott testas išlieka tiksliausiu ir labiausiai tinkamu testu atliekant mikrofiliarijų matavimus.
Atliekant parazitų diferencijaciją taip pat gali būti panaudojamas fosfatinės rūgšties histocheminės technologijos. Centrifuguotos kraujo nuosėdos yra nudažomos alfa- naftilo ASTR fosfatiniais dažais, kurie parodo dvi fosfatinės rūgšties aktyvumo zonas. Dažai nusidažo plytų raudonumo spalva tik vienoje zonoje, jei randama D.immitis,o jei randamas D.repens zona išryškėja tik mišinio dugne (12). Parazitų rūšies indentifikavimas naudojant tradicinius būdus gali būti sudėtingas, ypač tuose regionuose, kur aptinkamos abi rūšys (47). Todėl tarprūšinei identifikacijai dažniausiai naudojama polimerazės grandininė reakcija, kurios tikslas yra pagausinti tam tikrą DNR fragmentą. Yra naudojami tik vienai ar kelioms rūšims būdingi DNR fragmentai – pradmenys, kurie leidžia tiksliai indetifikuoti rūšis.
1.9. Dirofiliariozės gydymo metodai
plitimui į kitus regionus. Daugelis medikamentų veikia tik lervines dirofiliarijų stadijas, o suaugę parazitai lieka organizme ir esant palankioms sąlygoms vėl išskiria mikrofiliarijas (36).
1.9.1. Dirofiliariozės gydymas naudojant kombinuotą doksiciklino hiklato ir ivermektino mišinį
Vieni iš dažniausiai naudojamų vaistų yra makrocikliniai laktonai (ivermektinas ir kiti), tačiau manoma, jog šie vaistai turi šalutinį poveikį šunims su pakitusiu MDR1 (ABCB1) genu (48). Taip pat pažymėtina tai, jog ivermektinas skiriamas vienas, nėra veiksmingas prieš D. repens parazitus. Buvo atliktas tyrimas gydant užsikrėtimą D. immtis parazitais ir nustatytas ivermektino ir doksiciklino hiklato mišinio efektyvumas prieš dirofiliarijas. Toks pat gydymas buvo pakartotas ir dviems natūraliai apsikrėtusiems šunims D. repens parazitais. Buvo paskirtas doksiciklino hiklatas 10mg/kg dozė kasdien 30 dienų iš eilės ir ivermentino 6g/kg dozė kas 15 dienų 6 mėnesius. Siekiant įvertinti šių vaistų veiksmingumą kas mėnesį iki gydymo pabaigos buvo imami kraujo mėginiai. Kraujas buvo tiriamas modifikuotu Knott’s testu bei PGR metodu. Paskutinis kraujo tyrimas buvo atliktas praėjus 4 mėnesiams po paskutinės ivermentino dozės suleidimo. Prieš paskiriant gydymą pirmojo šuns mikrofiliarijų koncentracija kraujyje buvo 5100 mf/ml , antrojo 2900 mf/ml. Praėjus 25 dienoms mikrofiliarijų skaičius pirmo šuns kraujyje sumažėjo iki 5mf/ml, o antrojo iki 2mf/ml. Po 6 mėnesių gydymo mikrofiliarijų kraujyje nebuvo rasta (49).
1.9.2. Dirofiliariozės gydymas naudojant melarsomino ir doramektino mišinį
Atlikto tyrimo metu buvo panaudotas melarsomino ir doramektino gydymas, kuris pašalino
D. repens invaziją. Melarsomino hidrochloridas yra trivalentis arseno junginys, naudojamas kaip
1.9.3. Kitos gydymo galimybės nuo D. repens
Atliktų tyrimų metu paaiškėjo, jog naudojant ilgo veikimo selamektino arba moksidektino preparatus, gydymo rezultatai buvo teigiami. Moksidektino preparatai laikomi taip pat veiksmingais gydant apsikrėtimą suagusiais helimintais, ir yra veiksmingi jau po pirmo naudojimo (22).
Vengrijoje atlikto tyrimo metu dalyvavo 60 šunų užsikrėtusių D.repens parazitais. Jiems gydyti buvo paskirtas melasormino kursas. Buvo naudotas vaistinis preparatas prieš suaugusias kirmeles Immiticide
®
Merial. Kiekvienam šuniui suleista po dvi injekcijas kas 24 valandas. Mikrofiliarijų gydymui buvo paskirtas 2,5 proc. moksidektino ir 10 proc. imidakloprido užlašinamasis tirpalas - Advocate
®
, Bayer. Po 6 mėnesių buvo atliktas šunų užsikrėtimao dirofiliarioze patikrinimas. Nustatyta, kad 35 šunų kraujyje mikrofiliarijos nebebuvo rastos. Genchi (2013) taip pat patvirtino, jog moksidektino ir imidakloprido mišinys yra efektyvus pries šunų dirofiliariozę.
3 mėnesių gydymas moksidektinu ir imidaklopridu 35 iš šunų veiksimingai pašalino mikrofiliarijas. Jis veiksmingas ir prieš suagusias kirmėles. Vieno šuns kraujyje, kuriame visdar buvo mikrofiliarijų buvo pasiūlytas ilgesnis gydymo laikotarpis (51).
Gydymui galima priskirti ir chirurginį suagusių kirminų pašalinimą. Tai įmanoma padaryti tik tuo atveju, kai odoje susiformuoja aiškiai matomas mazgelis. Ištirta kad, 4 metų amžiaus bokserių veislės patinui rasti 3 kieti mazgeliai. Atliktos operacijos metu viename iš mazgelių buvo rastas D.
repens parazitas, o atlkus kraujo tyrimą buvo rastos mikrofiliarijos. Šuniui buvo paskirtas
Diroheart-M vaistinis preparatas (veikliosios medžiagos ivermektinas ir pirantelis) po vieną tabletę per dieną pakartojant už mėnesio. Taip pat buvo paskirta cefotaksimo 50mg/kg, bei metronidazolo 10mg/kg tabletės penkioms dienoms. Chirurginei žaizdai gydyti buvo panaudoti ornidazolo tepalas. Kraujo tyrimai buvo atlikti praėjus mėnesiui, kraujyje mikrofiliarijų nebuvo rasta (52).
1.10. Profilaktika
2. TYRIMŲ METODAI IR MEDŽIAGOS
2.1. Tyrimo laikas ir vieta
Magistro baigiamojo darbo tyrimas buvo atlikas 2016 – 2017 metais, Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje ir vienoje Kauno šunų prieglaudoje. Dirofiliarijų tyrimui kraujo mėginiai buvo imami gegužės – lapkričio mėnesiais.
2.2. Tyrimo imtis
Tyrimo metu buvo paimti 120 atsitiktiniu principu atrinktų šunų kraujo mėginiai. Ištirti šunys buvo suskirstyti pagal svorį į mažų veislių (1-10 kg) , vidutinių veislių (11-25 kg ) ir didelių veislių (25< kg) šunis. Tirti šunys buvo sugrupuoti pagal lytį, amžių, kailio tipą bei laikymo būdą. Didžiausią tyrime dalyvavusių šunų dalį sudarė mišrūnai – 73,33 proc. haskiai – 3,33 proc. labradoro retriveriai – 1,6 proc. , pinčeriai 1,6 proc. bobteilai, taksai, boseronai, amerikiečių stafordšyrai, maltos bišonai, šarpėjai, Ši-cu, pekinai, prancuzų buldogai, vokiečių aviganiai, dratharai, Aliaskos malamutai bei laikos sudarė po 0,83 proc. Tarp šių šunų daugiausiai užsikrėtusių dirofiliarijomis buvo mišrūnų.
2.3. Gyvūnų suskirstymas
1 lentelė. Šunų suskirstymas pagal užsikrėtimui įtaką darančius požymius.2.4. Tyrimo eiga
Klinikose apsilankę šunys buvo atvesti dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia buvo surenkama anamnezė bei atliekama klinikinė apžiūra. Tolimesniais ligų diagnostikos sumetimais jiems buvo atliekami morfologinis ir jeigu reikalingas, taip pat ir biocheminis kraujo tyrimai. Kraujo mėginiai buvo renkami į mėgintuvėlius su EDTA. Tie patys kraujo tyrimai buvo naudoti modifikuotam Knott testui atlikti.
Gyvūnų prieglaudoje gyvūnai buvo parenkami atsitiktiniu metodu, nepaisant lyties, svorio, kailio tipo ar veislės.
2.5. Kraujo mėginio paėmimas ir ištyrimas
2.5.1. Naudotos priemonės
Kraujo mėginiams paiimti buvo naudojamos šios medžiagos:
latekso pirštinės , vata, plaukų skutimo mašinėlė, dezinfekcinė priemonė “Cutasept”, žgutas, 21G (0,8x38,0 mm) adatos su 3ml švirkštais, 3ml vakuuminiai mėgintuvėliai su EDTA K3.
2.5.2. Kraujo mėginio paėmimas
Veninis kraujas buvo imamas fiksavus šunį stovimoje padėtyje ir fiksavus priekinę koją už alkūnės sąnario. Dūrio vietoje plaukai pašalinami skutimo mašinėle arba žirklėmis. Venai užspausti buvo naudojamas fiksuotojo nykštys arba žgutas. Tuomet šuns koja buvo suimama iš apačios ir dedamas nykštys lateraliai jos, kad būtų fiksuojama. Adata duriama skylute aukštyn, 25° kampu, praduriant odą ir veną. Jei į veną pataikytą – kaniulėje pasirodo kraujas. Kraujas buvo lašinamas į paruoštą mėgintuvėlį taip, kad tekėtų sienele. Prilašinus pakankamą kiekį kraujo, mėgintuvėlis buvo užkemšamas ir švelniai pavartomas, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu. Jei kraujas buvo labai tirštas ar netekėjo dėl kitos priežasties, prie adatos buvo prijungtas švirkštas, lėtai pritraukiama kraujo ir jis suleidžiamas į mėgintuvėlį. Baigus imti kraujo mėginį, dūrio vieta buvo užspaudžiama vatos tamponėliu, sudrėkintu antiseptiniu tirpalu ir ištraukiama adata.
2.5.3. Tiesioginė kraujo lašo mikrokopija
Dirofiliarija spp. mikrofiliarijų aptikimui buvo naudojama tiesioginė kraujo lašo
mikrofiliarijų. Esant negausiam užsikrėtimui mikrofiliarijas buvo sunku pastebėti, kaikurias atvėjais jos nebuvo randamos, todėl mikrofiliarijų aptikimui buvo naudojamas patikimesnis nustatymo būdas – modifikuotas Knott’s metodas.
4 pav. Dirofiliaria spp mikrofiliarijos šuns kraujo mėginyje atlikus tiesioginio kraujo lašo
mikroskopiją. 10X padidinimas (56). 2.5.4. Modifikuotas Knott testas
Knott metodas laikomas pamatiniu mikrofiliarijų tyrimų metodu ir yra vienas tiksliausių
Dirofiliaria spp. lervų diferenciavimo metodas. Šis metodas tinkamas atlikti mikrofiliarijų ilgio ir
5 pav. Dirofiliaria spp. mikrofiliarijos 13 metų šuns kraujo mėginyje tiriant mikroskopu, atlikus modifikuotą Knott testą, 10X padidinimas. (Nuotraukos autorius – Laima Kraftaitė).
2.6. Statistinės analizės metodai
3. TYRIMO REZULTATAI
Tyrimo duomenys buvo rinkti nuo 2016 vasario mėnesio iki 2017 lapkričio mėnesio. Buvo ištirta 120 šunų kraujo mėginių, iš jų 50 šunų apsilankiusių Kauno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, bei 70 šunų gyvenančių Kauno šunų prieglaudoje.Šiam tyrimui šunys buvo parenkami atsitiktiniu būdu.
3.1. Kraujo tepinėlio rezultatai
Surinktiems kraujo mėginiams buvo atlikama tiesioginio kraujo lašo mikroskopija, siekiant įvertinti mikrofiliarijų kraujyje būvimą bei jų judrumą. Atlikus tepinėlių mikroskopiją iš visų 120 kraujo mėginių mikrofiliarijos buvo aptiktos 14 mėginiuose. Šis tyrimo metodas nėra visiškai patikimas, nes esant mažai mikrofiliarijų koncetracijai jos gali būti nepastebimos.
3.1. Modifikuoto Knott testo rezultatai
Visiems surinktiems 120 kraujo mėginiams taip pat buvo atliktas modifikuotas Knott testas. Mikrofiliarijos buvo nustatytos 18 kraujo mėginių. Užsikrėtę šunys sudarė 15 proc.(95 % CI 9,2- 22,5) 102 šunys buvo neužikrėtę, jie sudarė likusius 85 proc. Buvo pastebėta nevienoda mff koncentracija, vienuose mėginiuose mff koncentracija buvo itin didelė, o kituose buvo matomos tik kelios mikrofiliarijos. Atlikus modifikuotą Knott testą mikrofiliarijų buvo aptikta didesniame mėginių skaičiuje.
3.2.Užsikrėtusių šunų dalis procentais visų tirtų šunų imtyje
6 pav. Dirofiliarijomis užsikrėtusių ir sveikų šunų procentinės dalys.
Palyginus su 2014- 2015 metais atlikto didelio mastu tyrimu, kai buvo ištirti 2180 kraujo
15%
85%
mėginiai ir nustatytas 1,6 proc. mikrofiliaremiškų šunų užsikrėtimas, šio tyrimo metu gautas rezultatas Kauno mieste yra didesnis, tačiau jei būtų ištirtas didesnis skaičius šunų, šis skaičius būtų mažesnis dėl pasiskirstymo. Paskaičiavus pasikliautinį intervalą pagal Wilston’ą (95 % CI 9,2- 22,5), matome, kad reprezentuojamoje populiacijoje rezultatai gali svyruoti šiose ribose. Tikėtina, kad tiriant kitas reprezentuojamosios populiacijos dalis ar visą populiaciją, bus gaunami panašūs rezultatai ir užsikrėtimas šių šunų tarpe svyruos nuo 9,2 ir 22,5 procentų.
3.3. Šunų, kurių kraujyje buvo aptiktos mikrofiliarijos aprašymas
3.3.1. Smulkiųjų gyvūnų klinikoje nustatyti Dirofiliaria spp. užsikrėtę šunys
1. Mišrūnė, patelė, svoris 18,5kg, 14 metų, ilgaplaukė. 2015 metais kreipėsi į kliniką dėl gerklų gleivinės paburkimo, kosulio. Gerklos palpuojant neskausmingos, padidėjęs kairės pusės pažandinis limfmazgis. Paimtas kraujo mėginys. Buvo nustatytas padidėję kiekis granuliocitų, šiek tiek sumažėjęs limfocitų skaičius bei padidėjęs trombocitų kiekis kraujyje. Buvo rasta mikrofiliarijų. Odos pakitimų nebuvo pastebėta. Gyvūnui antihelmintikai nenaudojami.
2. Patinas, 8m. mišrūnas, trumpaplaukis. Į kliniką atvežtas dėl inkstų fukcijos nepakankamumo, vėmimo. Šeimininkė taip pat prisipažino, jog vedžiojant staigiai patraukė gyvūną už pavadėlio, iškart po to gyvūnas nebevaldė galinių kojų. Gyvūnas buvo eutanazuotas.
3. Mišrūnas patinas, 5m, 45,7 kg Šeimininkai įtaria babeziozę, gyvūnas apatiškas, nieko nėėda, temperatūra 38,8° C. Apčiupus pilvą jaučiamas kietas didelis darinys. Buvo atliktas ultragarsas, kurio metu nustatytas navikas. Gyvūnui buvo atlikta pilvo punkcija, kurios metu rasta kraujingo skysčio. Buvo nuspręsta šuniui perpilti kraują ir operuoti. Atlikus kraujo tepinėlį buvo rastos
babesia spp ir dirofiliarijos. Operacijos metu guvūnui diagznozuotas kepenų navikas. Gyvūnas
buvo eutanazuotas. Odos pakitimų nebuvo rasta. Antihelmintikai gyvūnui nebuvo naudojami. 4.Vokiečių aviganis, patelė, 9m. 40kg. Gyvūnas atvyko į kliniką nes sunkiai valdė galines kojas, neėdė, temperatūra buvo 39,6°C. Gyvūnui buvo diagnozuota babeziozė. Buvo paskirtas gydymas nuo babeziozės, bet po dviejų dienų gyvūnas buvo išsiųstas į kitą kliniką nes pradėjo vemti su krauju. Atlikus kraujo tyrimą rastos mikrofiliarijos. Antihelmintikai gyvūnui nebuvo naudojami. 5. Mišrūnas, patinas, 10m. 5kg. Gyvūnas klinikoje lankėsi anksčiau dėl dažno šlapinimosi bei kosulio. Šį kart gyvūnas į kliniką atvežtas dėl dažno ir intensyvaus kosulio. Temperatūra 38,6° C . Kosulys suintensyvėdavo naktį, klausant plaučius girdimas tik šiurštus kvepavimas. Kraujo tyrimai normos ribose.Atlikus modifikuotą Knott testą buvo rasta užsikrėtimas mff. Odos pakitimų nepastebėta.
laikomas lauke. Gyvūnas buvo padovanotas kitai šeimininkei. Šeimininkė pastebėjo žando srityje nedidelį paslankų mazgelį, todėl ji atvežė gyvūną profilaktiniam patikrinimui, kurio metu atlikus kraujo tyrimus paaiškėjo, jog gyvūnas užsikrėtęs mikrofiliarijomis.
7. Šuo miršrūnas, patelė, 2 metai, 26 kg. trumpaplaukė, laikoma lauke, naudojama lenktynėms su kinkiniais, daug laiko praleidžia miškuose treniruočių metu. Jokių klinikinių požymių nepasireiškė, atvesta profilaktiniam patikrinimui.
3.3.2. Gyvūnų prieglaudoje Dirofiliaria spp. nustatyti apsikrėtę šunys
1. Patelė, mišrūnė. Rasta Garliavoje, 9 metų amžiaus. 20kg. trumpaplaukė, jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. Kelios savaitės prieš tyrimą buvo sirgusi ausų uždegimu, buvo gydoma nuo užsikrėtimo S.aureus bakterijomis. Klinikinės apžiūros metu buvo pastebėtas nedidelis apie 2cm skersmens apvalios formos odos išplikimas ir eritema.
2. Patinas, mišrūnas, 14 metų, 9kg trumpaplaukis. Imant kraujo mėginį buvo pastebėta priekinės kairės letenos plaukų išrėtėjimas ir eritema. Šią vietą gyvūnas dažnai kasosi.
3. Patelė 2m. mišrūnė, 13kg trumpaplaukė. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 4. Patinas 6m., mišrūnas 23kg. trumpaplaukis. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 5. Patinas, 10m. miršrūnas 12kg. trumpaplaukis. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 6. Patelė ,mišrūnė, 8 metai, 9kg.trumpaplaukė. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 7.Patinas,mišrūnas, 5 metai, 6kg. ilgaplaukis. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 8.Patelė, mišrūnė, 3 metai, 7kg. trumpaplaukė. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 9. Patinas, mišrūnas, 3 metai, 5kg, trumpaplaukis. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 10.Patelė, mišrūnė, 4 metai, 5kg ilgaplaukė. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta. 11. Patinas, mišrūnas 7 metai, 18kg. ilgaplaukis. Jokių klinikinių požymių nebuvo pastebėta.
3.3. Šunų užsikrėtimo priklausomybė tarp beglobių ir privačių šunų
Tyrimo metu buvo atliktas palyginimas tarp privačiai laikomų ir gyvūnų prieglaudoje gyvenančių šunų.
7 pav. Užsikrėtimo dirofiliarijomis priklausomybė tarp beglobių ir privačiai laikomų šunų. Atlikto tyrimo metu buvo ištirti 50 klinikoje apsilankiusių šunų ir 70 prieglaudoje laikomų šunų. Šunų užsikrėtimas prieglaudoje siekė 15,7 proc., (95 proc. CI 9-26), o ištyrus privačiai laikomus šunis, užsikrėtusiųjų dalis buvo 14 proc., (95 proc. CI 5,6-26,7). Pagal tyrimo metu gautus duomenis, buvo nustatyta, jog užsikrėtimas dirofiliarioze nepriklauso nuo to ar šunys turi šeimininkus. Apskaičiavus χ2 kriterijų ir jų skirtumų patikimumą, galima teigti, jog užsikrėtimui dirofiliarijoze gyvūnų laikymo ypatumai įtakos neturėjo (p= 0.565). Remiantis apskaičiuotu pasikliautinis intervalu reprezentuojamoje populiacijoje rezultatai gali svyruoti nuo 9-26 proc., šunų prieglaudose, ir 5,6 – 26,7 proc. privačiai laikomų šunų populiacijoje. Tad galima daryti išvadą, jog užsikrėtimo dažnis privačiai laikomų ir prieglaudose laikomų šunų populiacijose turėtų būti panašus. 11 59 7 43 0 20 40 60 80 100 120 Užsikrėtę Neužsikrėtę Š u n ų s k ai či u s
Užsikrėtimo priklausomybė tarp beglobių ir privačiai laikomų šunų
3.5. Lyties priklausomybė užsikrėtimui D.repens parazitais
8 pav. Užsikrėtimo dirofiliarijomis priklausomybė nuo lyties
Grafiškai pavaizduoti duomenys rodo, jog patinai sudarė nežymiai didesnę tiriamųjų šunų dalį – 55,83 proc. patelės sudarė 44,16 proc. imties. Užsikrėtusių dirofiliarijomis patinų skaičius buvo nežymiai didesnis 16,4 proc., o patelių 13,2 proc. Tačiau apskaičiavus χ2 kriterijų ir jų skirtumų patikimumą, matome, jog užsikrėtimui lytis neturėjo įtakos (p=0,624). Apskaičiavus pasikliautinį intervalą pagal Wiston’ą, galima teigti, jog populiacijoje patinų užsikrėtimas dirofiliarioze siekia (95 proc. CI 8,0 – 25,7), o patelių (95 proc. CI 7,2 – 27,2).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Aptikta mff Neaptikta mff Aptikta mff Neaptikta mff Patinai 11 56 Patelės 7 46
3.6. Kailio tipo įtaka šunų užsikrėtimui D.repens parazitais
Mokslinėje literatūroje yra teigiama, jog gyvūnų kailis gali turėti įtakos užsikrėtimui dirofiliarijomis. Tankus ir ilgas kailis geriau apsaugo nuo uodų įkandimų, kai tuo tarpu trumpas kailis yra lengviau uodams įveikiamas barjeras.9 pav. Trumpaplaukių ir ilgaplaukių šunų pasiskirstymas tarp ištirtų šunų.
Tyrimo metu buvo ištirta 48,3 proc. ilgaplaukių ir 51,6 proc. trumpaplaukių šunų. Trumpaplaukių šunų tyrime dalyvavo 3,33 proc. daugiau. Tarp užsikrėtusių šunų trumpaplaukių buvo daugiau 19,4 proc. o ilgaplaukių procentinė dalis siekė 10,3 proc. Išnalizavus tyrimo metu gautus duomenis, paaiškėjo, jog šiuo atveju nuo plauko ilgio ligos paplitimas nepriklauso (p=0,167). Remiantis pasikliautiniu intervalu pagal Wilston’ą, populiacijoje užsikrėtusių trumpaplaukių šunų skaičius gali siekti 95 proc. CI 10,4 - 30,8 proc., tuo tarpu užsikrėtusių ilgaplaukių šunų populiacijoje skaičius gali siekti 95 proc. CI 8,7 - 23,4 proc.
0 10 20 30 40 50 60 Užsikrėtę mff Neužsikrėtę mff Užsikrėtę mff Neužsikrėtę mff trumpaplaukis 12 50 ilgaplaukis 6 52
3.7. Laikymo tipo įtaka šunų užsikrėtimui D.repens
2 lentelė. Tirtų šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo laikymo būdo.Aptikta mff Neaptikta mff Užsikrėtusių dalis (proc.)
Patalpoje 14 79 15,2
Lauke 4 24 14,3
Didžioji dalis tyrime dalyvavusių šunų gyveno patalpoje 76,6 proc. ir reguliariai bent 2 kartus per dieną buvo išvedami pasivaiksčioti, bei kuriam laikui paliekami lauke. Nuolatos lauke laikomi šunys sudarė tik 23,3 proc. Dirofiliarijomis apsikrėtusių šunų skaičius tarp laikomų viduje ir lauke buvo panašūs, atitinkamai 14,3 proc. ir 14,3 proc. Nors tyrimo metu buvo ištirta daugiau patalpose laikomų šunų, atlikus statistinį duomenų apdorojimą, gauti rezultatai parodė, jog įtakos užsikrėtimui dirofiliarijoze laikymo būdas neturi (p=0,983). Remiantis pasikliautiniu intervalu pagal Wiston’ą 95 proc. patikimumu, visoje populiacijoje viduje laikomų šunų užsikrėtimas sudaro 95 proc. CI 8,7- 23,4 proc. , o lauke laikomų šunų užsikrėtimas gali siekti 95 proc. CI 5,2- 36,0 proc.
3.8. Šunų svorio įtaka užsikrėtimui D. repens parazitais
10 pav. Šunų užsikrėtimo priklausomybė nuo veislės dydžio
Šunys buvo suskirstyti į tris grupes pagal svorį – mažoms veislėms buvo priskirti šunys, kurių svoris siekė nuo 1-10 kg,vidutinėms veislėms priskirti 11- 25 kg sveriantys šunys, bei didelėms
veislėms – daugiau nei 25 kg sveriantys šunys. Daugiausia buvo ištirta mažų veislių šunų.Vidutinis apsikrėtusių šunų svoris siekė 12,00 ± 0,789 proc. Neapsikrėtusių dirofiliarijomis šunų svoris siekė - 15,20 ± 3,148. Skirtumas tarp apsikrėtusių ir neasikrėtusių šunų svorio nebuvo statistiškai reikšmingas (p= 0,16), todėl galima teigti, jog dirofiliarioze užsikrėsti gali betkokio svorio šunys.
3.9 Šunų amžiaus įtaka užsikrėtimui D. repens parazitais
3 lentelė. Ištirtų šunų priklausomybė nuo amžiausIšanalizavus tyrimo duomenis, matyti, jog daugiausiai buvo ištirta vidutinio amžiaus šunų (4 -8 m.) viso 61 šuo. Tarp šio amžiaus šunų buvo didesnis skaičius apsikrėtusių – jie sudarė 6,66 proc. Mažiausiai užsikrėtę buvo jauni šunys – 3,33 proc. Vidutinis apsikrėtusių šunų amžius siekė 5,72 ± 0,302 metus, o neapsikrėtusiųjų 6,81 ±0,945. Apsikrėtusių ir neapsikrėtusių dirofiliarijomis šunų amžius nesiskyrė statistiškai reikšmingai (p=0,19), todėl manome, jog betkokio amžiaus šuo turi riziką užsikrėsti šia parazitoze.
3.10 Klinikinių požymių pasireiškimas mikrofiliarijomis užsikrėtusiems šunims
11 pav. Klinikinių požymių pasireiškimo priklausomybė nuo užsikrėtimo dirofiliarijomis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 3 2 2 1 1 1 2 Neužsikrėtę Užsikrėtę
Užsikrėtę Neužsikrėtę Užsikrėtusių dalis procentais
Jauni ≤3 4 31 3,33 %
Vidutinio amžiaus (4-8m) 8 53 6,66 %
Dirofiliariozei reikšmingi klinikiniai simtomai yra poodinių mazgelių susiformavimas, niežulio pasireiškimas, išplikimas, kosulys. Buvo pastebėta, jog užsikrėtusiems šunims klinikiniai požymiai pasireiškė dažniau nei neapsikrėtusiems. Poodinių mazgelių buvo aptikta tik 1 (1,2 proc.) iš visų 120 tirtų šunų. Tarp užsikrėtusiųjų dirofiliarijomis šis simptomas sudarė 5,6 proc. (p=0,15) remiantis statistinės analizės duomenimis tai nėra statistiškai reikšmingas požymis. Tarp užsikrėtusių dirofiliarioze niežulys buvo būdingas 3 šunims (16,6 proc.) (p<0,05) šis simtomas pasireiškė dažniau užsikrėtusiems nei neužsikrėtusiems šunims, todėl niežulio pasireiškimas yra svarbus faktorius, galintis sukelti įtarimą, jog šuo yra užsikrėtęs Dirofiliaria spp. parazitais. Išplikimas pasireiškė 2 dirofiliarioze užsikrėtusiems, ir 2 neužsikrėtusiems šunims, todėl tai nebuvo statistiškai reikšmingas simtomas. Kosulys pasireiškė 11,1 proc. užsikrėtusių šunų tarpe, tačiau tai nebuvo statistiškai reikšmingas požymis.
3.11 Užsikrėtimo priklausomybė nuo antihelmintikų naudojimo
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Per paskutinius dešimtmečius šunų dirofiliariozė plačiai išplito daugelyje Europos šalių ir yra prognozuojama, jog ši zoonozė toliau sparčiai plis į šiaurę (35). Lietuvoje dirofiliariozė yra gana nauja liga, tačiau jau pastebima, jog užsikrėtusių šunų skaičius didėja.
Šunų kraujo mėginiai dirofiliariozės tyrimui buvo imami gegužės – lapkričio mėnesiais. Šiuo laikotarpiu mikrofiliarijas aptikti yra didžiausia tikimybė. Lietuvoje palankiausias periodas daugintis L1 stadijos lervoms yra liepos ir rugpjūčio mėnėsiais, todėl, kad šiuo laikotarpiu
fiksuojamas pakankamas laipsniadienių skaičius vystytis uodams (13). Tačiau sparčiai šiltėjant klimatui uodai ilgiau išlieka aktyvūs ir gali platinti mikrofiliarijas (38). Mokslinių tyrimų duomenimis yra įrodyta, jog mikrofiliaremija dažniausai yra nustatoma rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, tačiau tai labai priklauso nuo geografinės vietovės, kur tiriami šunys (58). Mūsų atlikto tyrimo metu mikrofiliarijos buvo rastos net lapkričio pabaigoje.
Atlikto šūnų dirofiliariozės paplitimo tyrimo metu buvo naudoti du mikrofiliarijų nustatymo metodai - tiesioginė kraujo lašo mikroskopija bei modifikuotas Knott’s metodas. Tiesioginė kraujo lašo mikroskopija- nesudėtingas, greitas ir specialių prietaisų nereikalaujantis tyrimo metodas, kurį galima atlikti betkurioje laboratorijoje. Šio tyrimo trūkumas tas, jog esant nedidelei mikrofiliarijų koncentracijai, jos gali nepasitaikyti kraujo laše ir taip likti nepastebėtos. Vieno mokslinio tyrimo metu buvo vertinami keli mikrofiliarijų aptikimo metodai. Naudojant tiesioginio lašo (0,05ml kraujo) mikroskopiją buvo aptikta 80,9 proc. visų mikrofiliaremiškų šunų. Tuo tarpu ištyrus tuos pačius tyrime dalyvavusius užsikrėtusius šunis modifikuotu Knott’s metodu, mikrofiliaremija nustatyta visiems tyrime dalyvavusiems mikrofiliarijomis užsikrėtusiems šunims (59). Dėl šios priežasties, šiame tyriamąjame darbe kraujo mėginiai buvo tiriami ir modifikuotu Knott’s metodu.
Slovakijoje atlikto tyrimo metu buvo įrodyta, jog didelių ir gigantinių veislių šunys yra labiau linkę užsikrėsti dirofiliarioze. Manoma, jog tai gali būti susiję su didesniu kūno paviršiumi, bei mažesniu aktyvumu, lyginant su vidutinių ar mažų veislių šunimis (23). Mūsų atlikto tyrimo metu daugiausia buvo ištirta mažų veislių šunų. Skirtumas tarp apsikrėtusių ir neasikrėtusių šunų svorio nebuvo statistiškai reikšmingas (p= 0,163), todėl galima teigti, jog dirofiliarioze užsikrėsti gali betkokio svorio šunys.
Šunų amžius yra taip pat vienas svarbių faktorių lemiančių užsikrėtimą dirofiliarijomis. Mokslinių tyrimų duomenimis vyresni šunys yra linkę užsikrėsti dažniau nei jaunesni kaip 3 metų šunys. Tai siejama su ilgesniu ekspozicijos uodams laiku, dėl kurio padidėja tikimybė užsikrėsti dirofiliarijomis. Taip pat yra pastebima, jog vyresniems nei 9 metų šunims dirofiliariozė pasireiškia rečiau, tai siejama su dirofiliarijų amžiaus trukme, kuri siekia 5-7 metus. Mūsų tyrimo metu tarp užsikrėtusių šunų daugiausia buvo vidutinio amžiaus (4-8 metų), tačiau įvertinus gautus rezultatus paaiškėjo, jog nuo amžiaus užsikrėtimas nepriklauso (p=0,190).
Slovakijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog mikrofiliaremija dažniau pasireiškia patelėms, tačiau šis faktorius nėra reikšmingas užsikrėtimui dirofiliarioze (23). Mūsų tyrimo metu tarp užsikrėtusių dirofiliarijomis šunų, patinų skaičius buvo nežymiai didesnis (14,9 proc)., nei patelių (13,2 proc.). Tačiau apskaičiavus ir įvertinus rezultatus paaiškėjo, jog užsikrėtimui lytis neturi įtakos (p=0,624).
Lyginant užsikrėtusių šunų skaičių tarp privačiai laikomų ir gyvenančių prieglaudoje ženklaus skirtumo nebuvo. Gyvūnų prieglaudoje šunų užsikrėtimas siekė 15,7 proc. o tarp šunų, kurie laikomi privačiai, užsikrėtimas pasireiškė 14 proc., tirtų šunų. Remiantis šiais rezultatais, galima teigti, jog užsikrėsti gali tiek privačiai, tiek prieglaudose laikomi šunys. Taip pat buvo palygintas šunų užsikrėtimas tarp gyvenančių lauke ir viduje. Mokslinių šaltinių teigimu, lauke gyvenantys arba daugiau laiko lauke praleidžiantys šunys paprasta yra dažniau užsikrėtę, nes lauke uodų įkandimo rizika yra didesnė (12). Šio tyrimo metu didžioji dalis tyrime dalyvavusių šunų gyveno patalpoje 76,6 proc., t.y gyvūnų prieglaudoje. Nuolatos lauke laikomi šunys sudarė tik 23,3 proc. Dirofiliarijomis apsikrėtusių šunų skaičius tarp laikomų viduje ir lauke buvo panašus, atitinkamai 14,1 proc. ir 14,3 proc. Gauti rezultatai parodė, jog įtakos užsikrėtimui dirofiliarijomis laikymo būdas neturi (p=0,983). Šiuos rezultatus lemia tai, jog prieglaudoje laikomi šunys yra dažnai išvedami ir kuriam laikui paliekami lauke. Taip pat nėra žinoma, kaip į prieglaudą patekę šunys buvo laikomi iki tol.
