Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų, sergančių išorinės ausies uždegimu Identification of microorganisms from dogs with otitis externa

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Julija Tamošauskaitė

Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų, sergančių išorinės ausies

uždegimu

Identification of microorganisms from dogs with otitis externa

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Jūratė Šiugždaitė

2 DARBAS ATLIKTAS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad iteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų, sergančių išorinės ausies uždegimu".

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literaturos sąrašą.

(data) (Julija Tamošauskaitė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (Julija Tamošauskaitė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros vedėjo) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

SANTRAUKA

Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų, sergančių išorinės ausies uždegimu Julija Tamošauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Šunų išorinių ausų uždegimai yra aptinkami tarp 10 - 20 proc. pacientų. Tai yra polietiologinis susirgimas, kurio dažniausia priežastis yra oportunistiniai mikroorganizmai. Dažniausios pirminės priežastys yra alergijos, keratinizacijos sutrikimai, augliai, polipai arba svetimkūniai išorinės ausies kanale ir autoimuninės ligos. Bakterijos ir mielės yra priskiriamos antrinėms priežastims, kurios veikia kartu su pirminėmis priežastimis ir veiksniais, keičiančiais išorinio ausies kanalo mikroklimatą. Predisponuojantys veiksniai gali būti išorinio ausies kanalo obstrukcijos, padidėjęs drėgmės kiekis, endokrinopatijos ir traumos. Uždegimas yra minėtų veiksnių sąveikos pasekmė.

Darbo tikslas: išskirti mikroorganizmus iš šunų, sergančių išorinių ausų uždegimais, ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Tyrimo metodai ir medžiagos: Tyrimas atliktas 2016 - 2017 metais. Mėginiai imti iš išorinės šunų ausies landos 121-am šuniui ir jie buvo talpinami į TRANSWAB® terpę (Amies, Liofilchem, Italija). Visi imti mėginiai pristatyti į laboratoriją per 24 val. ir jiems buvo atlikti mikrobiologiniai tyrimai bei nustatytas išskirtų mikroorganizmų antimikrobinis jautrumas.

Tyrimo rezultatai: Mikroorganizmai buvo išskirti iš 82,6 proc. mėginių. Vyraujantys mikroorganizmai buvo Staphylococcus pseudintermedius - 38,89 proc. kartu su Malassezia spp. - 19,05 proc.

Ištyrus amžiaus, sezoniškumo ir veislės veiksnių įtaką mikroorganizmų išskyrimui iš kliniškai sergančių išorinių ausų uždegimais šunų, įtakos turėjo šunų amžius, jų daugiausiai išskirta 6 - 9 metų grupėje (p ≤ 0,05) ir sezoniškumas, daugiausiai mikroorganizmų išskirta pavasario - vasaros laikotarpiu (p < 0,05).

Didžiausias antimikrobinis rezistentiškumas buvo nustatytas sulfadiazinui su trimetoprimu, amoksicilinui ir tetraciklinui. Didžiausias jautrumas nustatytas enrofloksacinui, gentamicinui, cefovecinui, polimiksinui B ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi.

4

SUMMARY

Identification of microorganisms from dogs with otitis externa Julija Tamošauskaitė

Master's thesis

Inflammation of external ear canal or otitis externa is one of the most common diseases in veterinary practice with being up to 20% of the dog population affected by this disease. It has a multifactorial etiology but it is predominantly a microbial infection. Most common primary causes are allergies, epithelial disorders, polyps, tumors, foreign bodies in the auditory canal and autoimmune diseases. Bacterial and yeast infections are the secondary causes of inflammation in the otitis externa, which occur due to the action of primary causes and factors that alter the microenvironment of the auditory canal. Predisposing factors may be obstruction of the auditory canal, excessive humidity, endocrinopathies or trauma. Inflammation will always be the result of a combination of the above-mentioned factors.

Aim of research: to isolate microorganisms from dogs with otitis externa and to determine their resistance to antimicrobial agents.

Materials and methods: Research was carried out during the period of 2016 - 2017 year. The samples were collected from dogs clinically sick with otitis externa ears. The samples were placed into TRANSWAB® transport swabs (Amies, Liofilchem, Italy). All collected samples were delivered to microbiology laboratory within 24 hours. Bacteriological analysis was made and antimicrobial susceptibility tests were performed.

Results: Microorganisms were obtained from 82,6 % samples. The highest prevalence had

Staphylococcus pseudintermedius (38,89 %) and Malassezia spp. (19,05 proc.).

Different factors' effects were evaluated (age, season, breed), statistical analysis revealed that there is significant prevalence of season - more microorganisms were obtained during the spring - summer period (p < 0,05) and age - more microorganisms were obtained from dogs aged from 6 to 9 years (p ≤ 0,05).

Obtained microorganisms were most resistant to sulfadiazine with trimethoprime, amoxicillin and tetracycline. Microorganisms were most susceptible to enrofloxacin, gentamycin, cefovecin, polymyxin B and amoxicillin with clavulanic acid.

5

SANTRUMPOS

• angl. - angliškai

• E. coli - Escherichia coli

• KA - kraujo agaras

• MA - maitinamasis agaras • NAC - N-acetilcisteinas • m. - metai

• M. pachydermatis - Malassezia pachydermatis

• mėn. - mėnesis • ml - mililitrai • mm - milimetrai

• ºC - laipsniai pagal Celsijų

• P. aeruginosa - Pseudomonas aeruginosa

• P. mirabilis - Proteus mirabilis

• P. canis - Pasteurella canis

• pav. - paveikslas • proc., (%)- procentai

• S. aureus - Staphylococcus aureus

• S. canis - Streptococcus canis

• S. chromogenes - Staphylococcus chromogenes

• S. epidermidis - Staphylococcus epidermidis

• S. lentus - Staphylococcus lentus

• S. pseudintermedius - Staphylococcus pseudintermedius

• S. saprophyticus - Staphylococcus saprophyticus

• S. simulans - Staphylococcus simulans

• spp. - rūšys • subsp. - porūšis • temp. - temperatūra • t. y. - tai yra

6 • val. - valanda • μm - mikrometrai • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • • •

7

TURINYS

1.1. Normali šunų ausų mikroflora ... 10

1.2. Ligą sukeliantys veiksniai ir jų skirstymas ... 10

1.2.1. Predisponuojantys, pirminiai ir antriniai veiksniai ... 10

1.2.2. Amžiaus, sezoniškumo ir veislės įtaka ... 11

1.3. Išorinės ausies uždegimą sukeliantys mikroorganizmai ir jų virulentiškumas ... 12

1.4. Antimikrobinis išorinių ausų uždegimą sukeliančių mikroorganizmų atsparumas ir ligos gydymas ... 14

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA... 18

2.1. Mikroorganizmų identifikavimas ... 18

2.2. Atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas ... 20

2.3. Statistinė analizė... 21

3. TYRIMO REZULTATAI ... 22

3.1. Mikroorganizmų išskyrimas iš sergančių šunų ausų ... 22

3.2. Įvairių veiksnių įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų ... 23

3.2.1 Amžiaus įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų ... 23

3.2.2. Sezoniškumo įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų ... 24

3.2.3. Veislės įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų ... 24

3.3. Mikroorganizmų astparumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas ... 26

3.3.1. Bendras mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 26

3.3.2. Staphylococcus pseudintermedius atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 27

3.3.3. Pseudomonas aeruginosa atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 28

3.3.4. Staphylococcus aureus atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 28

3.3.5. Proteus genties atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 29

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 31

IŠVADOS ... 34

REKOMENDACIJOS... 35

PADĖKA ... 36

8

ĮVADAS

Šunų išorinių ausų uždegimas (otitis externa) yra ūminis arba lėtinis uždegimas, kuris pažeidžia ausies kaušelį (1). Tai yra polietiologinis susirgimas, dažnai nulemtas kelių veiksnių, veikiančių kartu (2).

Šunų išorinių ausų uždegimai, kurie yra atsinaujinantys ir sunkiai pagydomi, yra dažni veterinarinėje praktikoje (3). Šis susirgimas aptinkamas tarp 10 - 20 proc. šunų, apsilankiusių veterinarijos klinikose (4). Šunų apsauginis odos barjeras yra ne toks efektyvus kaip kitų rūšių gyvūnų, nes jų odos viršutinis raginis sluoksnis yra žymiai plonesnis ir odos paviršiaus pH yra aukštesnis, todėl sergamumas šia liga yra dažnesnis tarp šunų nei tarp kitų rūšių gyvūnų (5).

Šunų išorinės ausies uždegimo gydymo metu svarbu identifikuoti pirminę priežastį, tam reikalingas citologinis mėginys ir tepinėlis naudojant Gramo dažymo būdą, esant mikrobinei infekcijai, reikėtų nustatyti antibiogramą (6,7). Dažniausias šunų išorinių ausų uždegimų sukelėjas yra S.

pseudintermedius, kuriam būdingas vis didėjantis antimikrobinis atsparumas meticilinui ir daugybinio

atsparumo antimikrobinėms medžiagoms įgyjimas (4). 81 proc. naudojamų sergančių šunų gydymui antimikrobinių medžiagų yra plataus veikimo spektro antimikrobinės medžiagos (8). Gydymui dažniausiai naudojami priešgrybiniai azolio dariniai arba nistatinas, jie skiriami prieš grybelinius ausų uždegimų sukėlėjus ir yra naudojami kartu su antibakterinėmis medžiagomis, kurios veikia bakterijas bei su gliukokortikoidais, skirtais uždegimo malšinimui. Tačiau naudojant vaistus, kurių sudėtyje yra tiek priešgrybinės medžiagos, tiek antibakterinės medžiagos, gali sparčiai vystytis mikroorganizmų atsparumas vienos arba visų rūšių naudojamoms medžiagoms (9). Dažnai nustačius šunų išorinių ausų uždegimus, nenustačius mikroorganizmų antimikrobinio jautrumo, skiriami fluorochinolonai, nors tai yra paskutinio pasirinkimo antimikrobinė medžiaga (10). Dėl to pastebimas didėjantis mikroorganizmų atsparumas fluorochinolonams bei kitoms dažnai naudojamoms antimikrobinėms medžiagoms (7). Nepaskyrus taisyklingo ir efektyvaus gydymo, išorinių ausų uždegimas gali komplikuotis meningoencefalitu ir cholestetoma, sukelti nervinės sistemos pažeidimus (11).

Darbo tikslas: Išskirti mikroorganizmus iš šunų, sergančių išorinių ausų uždegimu, ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.

Darbo uždaviniai:

1. Išskirti mikroorganizmus iš šunų, sergančių išorinių ausų uždegimu.

2. Nustatyti amžiaus, sezoniškumo ir veislės įtaką mikroorganizmų išskyrimui iš šunų, kliniškai sergančių išorinių ausų uždegimais.

9

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Normali šunų ausų mikroflora

Sveikų šunų ausyse aptinkama įvairių mikroorganizmų, tokių kaip Malassezia pachydermatis,

Staphylococcus pseudintermedius, Staphylococcus schleiferi subsp. coagulans, koagulazei neigiamų

stafilokokų, Micrococcus spp., Streptococcus canis, nehemolitinių streptokokų, Enterococcus faecalis,

Enterococcus faecium, Bacillus spp., Corynebacterium spp., Escherichia coli, Klebsiella spp., Proteus

spp., Pasteurella multocida, Pseudomonas aeruginosa, Candida spp., Aspergillus fumigatus (12-15). Kai kurie iš jų yra oportunistiniai mikroorganizmai, kurie gali tapti išorinės ausies uždegimo priežastimi (12). Išorinių ausų uždegimas išsivysto, kai normaliai ausies mikroflorai priklausantys mikroorganizmai per daug aktyviai dauginasi, taip pasikeičia ausies mikroklimatas, tad tai nėra tikra infekcija, o padidintas įprastai mikroflorai priklausančių mikroorganizmų aktyvumas (16).

1.2. Ligą sukeliantys veiksniai ir jų skirstymas

1.2.1. Predisponuojantys, pirminiai ir antriniai veiksniai

Ausies uždegimą sukeliantys veiksniai yra skirstomi į predisponuojančius, pirminius ir antrinius. Predisponuojantys faktoriai, tokie kaip pakitusi ausų kaušelio arba išorinio ausies kanalo forma, dažnas maudymasis (todėl susikaupia drėgmė ausies kanale), trauma, obstrukciniai dariniai, padidintas plaukuotumas, riebalų liaukų hipersekrecija, per dažnas ausų valymas gali padidinti riziką susirgti išoriniu ausies uždegimu, tačiau dažniausiai nėra vienintelė priežastis (2,17,18). Drėgmė ausies kanale kaupiasi, kai šuo per dažnai maudosi arba ore esančios drėgmės kiekis yra padidėjęs, taip pat per dažnai valant ausis. Taip yra sukeliamas ausies kanalo gleivinės brinkimas, kurio metu paveikiamas apsauginis odos sluoksnis, todėl oda yra lengviau pažeidžiama patogenų ir oportunistinių mikroorganizmų. Alerginis dermatitas kartu su padidėjusiu drėgmės kaupimusi ausies kanale gali paskatinti uždegiminius procesus (19).

Pirminiai veiksniai, tokie kaip ektoparazitai (Demodex erkutės, Otodectes cynotis, Sarcoptes,

Otobius megnini), svetimkūniai, alergijos (alergija maistui, atopinis dermatitas, kontaktinė alergija),

keratinizacijos sutrikimai (pirminė idiopatinė seborėja, hipotiroidizmas, hiperadrenokorticizmas, lytinių hormonų gamybos sutrikimai) taip pat gali inicijuoti išorinį ausų uždegimą (18). Atopiniu dermatitu sergantys šunys paprastai turi nuslopintą natūralų imunitetą ir tai yra papildomas veiksnys ausies uždegimui vystytis (20).

11

Pirminiai veiksniai dažnai veikia kartu su antriniais veiksniais (bakterijomis ir mielėmis, histopatologiniais pakitimais, vidurinės ausies užegimas) (2,21,22). Patologiniai šunų ausų landos pokyčiai gali daryti įtaką mikroorganizmų dauginimuisi (1). Pirminis ausies epitelio uždegimas, nulemtas atopinio dermatito arba maisto alergijos, gali sudaryti sąlygas stenozei ir kartu padidintai sekreto gamybai, tai yra dažna mielių sukelto atsinaujinančio otito priežastis. Sekrecinis otitas, nulemtas pirminės seborėjos, yra dažnai nustatomas spanielių veislės šunims. Mielių (Malassezia spp.) sukelto ausies uždegimo priežastis gali būti uždegiminė ausies reakcija į patogenus, tai gali skatinti mielių dauginimąsi, tačiau pastebima ir atvirkštinė reakcija, t.y. dauginantis mielėms, gali išsivystyti uždegiminė reakcija. Tiriant sergančius šunis, kartais nustatomas imunoglobulinas E, kuris yra specifiškas mielių alergenams, todėl nustatyta, jog organizmo hiperjautrumas gali išsivystyti kaip mielių alergenų veiklos pasekmė (16). Gyvūnų ausų išoriniai kanalai pasižymi unikalia fiziologija dėl gausių riebalų išskiriamo sekreto (ausų vaško) ir dėl drėgmės kaupimosi, nulemto anatominės struktūros. Gyvūnų ausyse esantis sekretas gali būti gera terpė malasezijų dauginimuisi (23). Malassezia spp. sukelto ausies uždegimo priežastys dažnai būna ir alerginis dermatitas, endokrinopatija, pirminiai keratinizacijos sutrikimai ir pioderma (9). Papildomi veiksniai būna ir ausies kanalo mikrobiotos sudėtis, pH, Na+ _{ir Cl}- _{jonai bei imuninis organizmo atsakas (23).}

1.2.2. Amžiaus, sezoniškumo ir veislės įtaka

Didžiausias skaičius šunų, sergančių išorinių ausų uždegimu buvo nustatytas tarp 5 iki 10 metų esančioje amžiaus grupėje, taip pat daug šių uždegimų yra nustatoma šunims, kurių amžius siekia 3 - 5 metus (24). Kitur nurodoma, jog jautriausia amžiaus grupė išoriniais ausies uždegimu susirgti yra tarp 5 - 8 metų (25).

Sezoniškumas turi įtakos malasezijų augimui, buvo nustatyta, jog skirtingais metų laikais, dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų, buvo išskiriamas skirtingas odos riebalų kiekis ir susirgimų dažnis skyrėsi (26). Buvo nustatyta, jog iš šunų, sergančių išorinių ausų uždegimu mikroorganizmų mažiausiai išskirta žiemos laikotarpiu, tačiau kitais sezonais išskyrimo dažnis labai skyrėsi (27). Daugiausia mikroorganizmų iš šia liga sergančių šunų organizmų buvo išskirta vasaros sezono metu (25). Tai gali būti nulemta dažnesnio šunų maudymosi vandens telkiniuose šio sezono metu ir besikaupiančia drėgme ausies kanale (19). Taip pat šiltuoju sezonu yra didesnis žiedadulkių kiekis ore, kurios yra svetimkūniai ir tai yra papildomas veiksnys išorinių ausų uždegimui vystytis (25).

Yra nustatyta kai kurių gyvūnų veislių polinkis sirgti išorinių ausų uždegimais, ypač tokių veislių, kurių ausų kaušelis yra nulinkęs, ausies kanalo anatomija yra pakitusi, pvz. spanieliai, pudeliai,

12 Labradoro retriveriai (27-29). Buvo nustatytas didelis kokerspanielių polinkis sirgti šia liga dėl jų veislei būdingos ausies kanalo struktūros (30). Iš 213 ausų uždegimais sergančių ištirtų šunų 2015 m. buvo nustatyta, jog dažniausiai šia liga sirgo Labradoro retriveriai, špicai ir vokiečių aviganiai (24). 2008 - 2013 m. trukusio tyrimo metu nustatyta, jog dažniausiai išorinių ausų uždegimais sirgo retriveriai, mažųjų veislių šunys ir terjerai (27).

1.3. Išorinės ausies uždegimą sukeliantys mikroorganizmai ir jų

virulentiškumas

Mikroorganizmai patys savaime nesukelia išorinio ausies uždegimo, bet, veikiant kartu su kitais veiksniais, tampa šios ligos atsiradimo priežastimi. Dažniausiai išorinės ausies uždegimu sergantiems šunims išskiriamos bakterijos yra Staphylococcus spp., P. aeruginosa ir P. mirabilis (31) (1 lentelė).

1 lentelė. Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų, sergančių išorinės ausies uždegimu

Mikroorganizmas Išskirtų mikroorganizmų skaičius

Procentinė išskirtų mikroorganizmų dalis (proc.) S. pseudintermedius 68 73,91 S. simulans 4 4,35 S. epidermidis 1 1,09 S. saprophyticus 1 1,09 S. lentus 1 1,09 S. chromogenes 1 1,09 S. caprae 1 1,09 P. aeruginosa 10 10,87 P. mirabilis 3 3,26 E. coli 1 1,09 P. canis 1 1,09

Šaltinis: Malayeri HZ, Jamshidi S, Salehi TZ. Identification and antimicrobial susceptibility patterns of bacteria causing otitis externa in dogs.Veterinary Research Communications. 2010; 34(5):435-444.

Taip pat kartu su šiais mikroorganizmais dažnai yra išskiriamos mielės (Malassezia spp., Candida spp.) ir Streptococcus spp. (6). S. pseudintermedius yra normalios odos mikrofloros dalis, jis kolonizuoja nosies, burnos, išangės gleivinę. Šis mikroorganizmas dažnai išskiriamas iš šunų, sergančių išorinių ausų uždegimais arba pioderma (32,33). S. pseudintermedius virulentiškumo faktoriai yra skirstomi į susijusius su ląstelės struktūra ir egzotoksinus. Stafikoaguliazę gamina S.aureus ir S. pseudintermedius bei kai kurios kitos stafilokokų padermės. Koagualiazės gaminimas yra siejamas su šių mikroorganizmų patogeniškumu (34). S.aureus, S. pseudintermedius, Proteus gentis, P. aeruginosa gamina hemolizinus (34,35). S. pseudintermedius, S. aureus, P. aeruginosa gali gaminti bioplėveles, kurių dėka

13

mikroorganizmas tampa atsparus antimikrobinėms medžiagoms ir imuninėms organizmo ląstelėms, nes jis gali "pasislėpti" pagamintoje bioplėvelėje, išvengdamas žalojančio minėtų medžiagų poveikio (36,37). Dažnai bioplėveles gamina meticilinui atsparios S. pseudintermedius padermės, tai svarbus virulentiškumo faktorius (38-40).

Malassezia spp. yra žmonių ir gyvūnų odos komensalai (41). Malasezijos yra skirstomos į

priklausomas ir nepriklausomas nuo riebalų rūgščių, nuo riebalų rūgščių nepriklausoma Malassezia

pachydermatis yra svarbi veterinarinėje medicinoje (23,34). Labai dažnai mišrios kultūros su M. pachydermatis, M. furfur ir M. sympoliadis yra išskiriamos iš kačių ir šunų organizmų (34). Malasezijos

yra oportunistiniai patogenai, kurie šunims dažniausiai sukelia išorinį ausies uždegimą arba dermatitą (26). Tai gali būti nulemta malasezijų imunosupresinių savybių ir kitų veiksnių, kurie pakeičia odos arba išorinio ausies kanalo mikroflorą. Išorinių ausų uždegimą sukelia M. pachydermatis išskiriami proteolitiniai enzimai, kurie pažeidžia ausies kanalo gleivinę. Taip pat malasezijų ląstelių sienelėse yra zimogenų, kurie gali aktyvuoti komplemento sistemą ir taip sužaloti keratinocitus, sukelti uždegimą ir niežėjimą (26). Buvo nustatyta, jog iš sergančių šunų organizmų malasezijų buvo išskirta daugiau nei iš sveikų šunų (42). Per didelis kiekis pagaminamos ausų sieros kartu su M. pachydermatis ir kitų mikroorganizmų veikla gali sukelti uždegimą, tada eksudatas ir nekrozuotos odos atplaišos kaupiasi ausies kanale (34). Genetiškai M. pachydermatis nustatyti keturi genetiniai tipai, iš jų vienas yra dominuojantis, bet likę trys buvo išskirti iš šunų ausų kanalų (43). Sergančių ausų uždegimais šunų organizme, priklausomai nuo pažeidimo vietos, malasezijų genotipai skiriasi (3). M. pachydermatis genotipas C buvo dažniausiai išskirtas iš išorinių ausų kanalų, manoma, tai buvo nulemta šio genotipo polinkio kolonizuoti daug drėgmės ir ekskreto turinčią aplinką (23). Šunys, iš kurių odos išskirtos

Malassezia spp., turi padidėjusį kiekį S. pseudintermedius (44). Staphylococcus spp. daugindamosi

išskiria nikotino rūgštį, kuri yra reikalinga Malassezia pachydermatis vystimuisi (45).

Pseudomonas aeruginosa dažniausiai pažeidžia jau pažeistą arba nesveiką odos paviršių, taip pat

papildomas veiksnys šio mikroorganizmo kolonizacijai yra padidėjęs drėgmės kiekis ausies kanale (46). Patogeniškumo veiksniams priskiriamas egzotoksinas A, fosfolipazė C, proteazės, pvz. elastazė sukelia ląstelių pažeidimus plaučiuose ir kraujagyslėse. P. aeruginosa taip pat išskiria II, III, VI tipo sekrecijos sistemas. Svarbiausia III tipo sekrecijos sistema, ji yra toksiška, nes turi efektorinius baltymus, kurie patenka į ląstelių vidų, jie sukelia ląstelinius pakitimus audiniuose ir taip pat daro įtaką neutrofilinių granuliocitų ir makrofagų veiklai (47). Neseniai atrasta VI sekrecijos sistema veikia kaip toksinas, gali naikinti ląsteles arba skatinti palankių mikroorganizmui ląstelių augimą (48). Egzoenzimas S sukelia

14 infekcijos sklidimą į organizmą, egzotoksinas A ir endotoksinas yra atsakingi už antikūnų prijungimą bei fagocitozę (34).

Proteus genties bakterijos priklauso Enterobacteriaceae šeimai. Tai - oportunistiniai patogenai

(49). Proteus mirabilis patogeniškumo veiksniai yra metaloproteazė, ZapA genas (veikia imunoglobuliną A), taip pat hemolizinas, jam veikiant, formuojasi poros ląstelių sienelėse ir natrio jonai yra pašalinami iš ląstelės, sutrikdoma jų veikla (49).

Streptococcus spp. yra gleivinių komensalai. Streptokokai gamina daug paviršiaus baltymų, kurie

gali prisijungti prie gyvūnų ląstelių, jiems priskiriami fibronektinas, fibrinogenas, kolagenas, vitronektinas, lamininas, dekorinas, taip pat proteoglikanai, kurių sudėtyje yra heparino sulfatų. Fibrinogeną surišantis M proteinas suteikia streptokokų ląstelėms antifagocitinių savybių. Streptokokų bakterijų sienelių aplipimas gyvūno arba žmogaus organizmo ląstelėmis suteikia streptokokams apsaugą nuo šeimininko organizmo imuninių ląstelių (50,51). Taip pat streptokokai gamina baltymus, kurie veikia patogeniškai (51,52).

1.4. Antimikrobinis išorinių ausų uždegimą sukeliančių mikroorganizmų

atsparumas ir ligos gydymas

Antimikrobinis tokių mikroorganizmų kaip P. aeruginosa, meticilinui atsparių S. aureus ir S.

pseudintermedius, Proteus genties atsparumas tapo didele grėsme veterinarijos praktikoje. Tai yra

pasekmė netaisyklingo antimikrobinių medžiagų naudojimo, kuomet mikroorganizmai įgyja daugybinį atsparumą šioms medžiagoms. Rizika veterinarinėje medicinoje yra nulemta nuolatinio kontakto tarp žmonių ir gyvūnų, klinikose plintančių mikroorganizmų, invazinių procedūrų ir netinkamų antimikrobinių medžiagų taikymo schemų. Atsirado diskusija, jog reikėtų uždrausti kai kurių antimikrobinių medžiagų naudojimą veterinarinės medicinos praktikoje, tokių kaip cefalosporinai ir fluorochinolonai dėl zoonozių rizikos ateityje, o antimikrobinės medžiagos turi būti panaudojamos efektyviau ir pagal sudarytas schemas (53). Atlikus tyrimus, nustatyta, jog iš šunų, kurie buvo uždaryti klinikos stacionaruose ir ten gydyti kelias dienas, išskirta apie 27 proc. daugybinį atsparumą turinčių mikroorganizmų padermių. Veterinarijos gydytojai ir šunų šeimininkai gali platinti daugybinį atsparumą antimikrobinėms medžiagoms turinčias mikroorganizmų padermes po kontakto su tokiais šunimis (54).

Staphylococcus pseudintermedius yra lengvai perduodamas gyvūnų augintojams ir gali sukelti

zoonozes, todėl ieškoma naujų vaistų, kurių sudėtyje būtų ne plataus, bet siauresnio spektro antimikrobinių medžiagų (55,56). S. pseudintermedius infekcijų metu naudojamos antimikrobinės medžiagos, kurios veikia į ląstelės sienelę ir trukdo jos biosintezei, tokios kaip β-laktamai, ypač meticilino dariniai, taip pat cefalosporinai bei vankomicinas (51). Stafilokokai gamina β-laktamazę, kuri

15

skaido β-laktamo žiedą, esantį penicilinų grupės antibiotinėse medžiagose, bet atsparumo įgijimas įmanomas ir kitoms antimikrobinėms medžiagoms (46,57-59). Atsparumas β-laktamams yra užkoduotas

mecA ir mecC genuose, kuriuos turi ir perduoda kitiems kai kurie stafilokokai (60). 2006 metais atrastas

meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermedius labai greitai išplito, ir, skirtingai nei meticilinui atsparus S. aureus, S. pseudintermedius turi daugybinį atsparumą ir kitoms antimikrobinėms medžiagoms (39). 2013 m. atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog 31-a iš 48-ių išskirtų S.

pseudintermedius padermių buvo atsparios mažiausiai 2 rūšių antimikrobinėms medžiagoms (61).

Meticilinui atsparios stafilokokų padermės dažniau yra atsparios ir norfloksacinui, cefaleksinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi, klindamicinui (62). Atsparumas penicilinui, tetraciklinui, eritromicinui įgyjami dėl blaZ beta-laktamazės geno, taip pat tetM ir ermB genų, kurie yra lengvai perduodami kitiems mikroorganizmams (63,64). 2015 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, jog meticilinui atsparūs S. pseudintermedius buvo atsparūs ir tetraciklinams, fluorochinolonams, linkozamidams, sulfonamidams (65). S. pseudintermedius atsparumas vis dažniau nustatomas flukloksacilinui, klindamicinui, fuzidino rūgščiai, gentamicinui, vankomicinui. Vankomicinas laikomas paskutinio pasirinkimo antimikrobine medžiaga, kuri pasirenkama, kai yra išskiriamos meticilinui atsparios stafilokokų kultūros, tačiau atsiranda vis daugiau vankomicinui atsparių stafilokokų (66). Buvo ištirta, jog iki 30 proc. stafilokokų, išskiriamų iš sergančių šunų, padermių yra meticilinui atsparios (23,34-36). 2015 m. Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad meticilinui atsparių stafilokokų išskyrimas iš sergančių odos, kvėpavimo ir virškinimo ligomis gyvūnų (šunų, kačių, triušių, jūrų kiaulyčių, prerijų šunų) siekė 5,3 proc. (67). Daugiausiai meticilinui atsparių stafilokokų padermių išskiriama šunims, kurie buvo gydyti antimikrobinėmis medžiagomis arba kortikosteroidais prieš mažiau nei šešis mėnesius, taip pat tiems, kurie prieš tai lankėsi veterinarijos klinikoje arba turėjo kontaktą su veterinarijos gydytoju (68). Pasaulyje meticilinui atsparių S. pseudintermedius paplitimas siekia 13,8 proc. (69). Buvo nustatyta, jog išskiriamų atsparių meticilinui S. pseudintermedius padermių kiekis sparčiai augo šunų ir kačių organizmuose ir jis gali siekti nuo 20 iki 47 proc. visų S. pseudintermedius išskirtų padermių. S. pseudintermedius atsparumo meticilinui įgijimo procesas yra labai panašus i S.

aureus, tai įvyksta dėl penicilinus prijungiančio baltymo sudėtyje esančio mecA ir mecC genų (32,60).

Meticilinui atsparūs S. pseudintermedius gali kolonizuoti gleivinę, nesukeldami klinikinių požymių, taip pat jie gali plisti per namų apyvokos daiktus (70). Vis dažniau gydymui naudojamos jau seniai sukurtos antimikrobinės medžiagos, kurios dėl savo savybių veikia atsparias padermes geriau nei kitos: rifampicinas, tetraciklinas, chloramfenikolis, aminoglikozidai (gentamicinas), vankomicinas. Taip pat gydymui gali būti naudojamos naujos kartos antimikrobinės medžiagos: streptograminas,

16 oksazolidinonas, daptomicinas (71). Stafilokokai taip pat yra jautrūs trimetoprimui-sulfametoksazonui, klindamicinui, linezolidui, tigeciklinui (66). Antimikrobinis rezistentiškumas yra labai dažna

Staphylococcus spp. savybė, todėl labai svarbu ne tik antimikrobinio jautrumo nustatymo taikymas

praktikoje, bet ir greitųjų testų įdiegimas, tam, kad būtų efektyviai nustatomas rezistentiškumas ir pasiekiama efektyvių gydymo rezultatų (72). S. pseudintermedius, S. aureus, P. aeruginosa dėl bioplėvelių gamybos gali apsisaugoti nuo antimikrobinių medžiagų bei dezinfekcinių medžiagų poveikio, todėl skiriant gydymą ateityje gali būti svarbu kartu rinktis ir prieš bioplėveles veikiančias medžiagas, norint pasiekti didesnio antimikrobinių medžiagų efektyvumo (40). Buvo nustatyta, jog P.

aeruginosa gaminamas bioplėveles efektyviai sunaikina N-acetilcisteinas (angl. NAC), kuris pasižymi

antibakteriniu ir antioksidaciniu poveikiu (73).

Pseudomonas aeruginosa pasižymi daugybiniu atsparumu, šis atsparumas įgyjamas tiek dėl

įgimtų, tiek dėl įgytų mechanizmų (74). Įgytas atsparumas išsivysto įgyjant plazmides, transpozonus arba integronus (75). Integronai susideda iš dviejų segmentų, kurie atskirti kintantį genetinį kodą turinčiu segmentu, jame gali būti užkoduotas rezistentiškumas antimikrobinėms medžiagoms (76). Yra žinomi I ir II klasės integronai, iš jų I klasės integronai dažniausi tarp išskirtų iš žmonių P. aeruginosa padermių, bet jie išskiriami ir iš gyvūnų (77). P. aeruginosa yra atspari fluorochinolonams, tai yra nulemta plazmidžių ir chromosomų sudėtyje esančių mutavusių gyrA, gyrB, parC ir parE genų (7,76). Taip pat ji yra atspari β-laktaminėms antibiotinėms medžiagoms dėl β-laktamazių gamybos (78). P.

aeruginosa savo sudėtyje turi antimikrobines medžiagas išmetančias pompas, MexXY pompa yra

atsakinga už P. aeruginosa atsparumą aminoglikozidams (10,79). P. aeruginosa yra jautri gentamicinui, tobramicinui, amikacinui, karbenicilinui, ciprofloksacinui, tikarcilinui su klavulano rūgštimi, enrofloksacinui, neomicinui, polimiksinui, chloramfenikoliui (51). Vis dažniau išskiriamos daugybiškai atsparios P. aeruginosa padermės, todėl pradedama ieškoti naujų gydymo alternatyvų, buvo nustatyta, jog naudojant marbofloksaciną kartu su gentamicinu, jie veikia efektyviau, nei naudojant atskirai. Nors mechanizmas dar nėra pilnai ištirtas, tačiau nustatyta, jog fluorochinolonai ir aminoglikozidai pasižymi sinergistinėmis savybėmis, jei yra naudojami kartu gydant P. aeruginosa sukeltas infekcijas (10). Taip pat sinergizmu veikiant prieš P. aeruginosa pasižymi polimiksinas B, veikiantis kartu su mikozanolu (80).

Proteus genties mikroorganizmai jautrūs ampicilinui, cefalosporinams, chloramfenikoliui,

fluorochinolonams, aminoglikozidams. Proteus vulgaris dažnai atsparus ampicilinui ir cefalosporinams. Plazmidėse yra užkoduotas atsparumas tetraciklinams (49). Proteus spp. sugeba įgyti β-laktamazes, kurios padeda jiems skaidyti β-laktamo žiedą, esantį antibiotinių medžiagų penicilinų grupėje, ypač

17

aktualios β-laktamazės, užkoduotos plazmidėse ir AmpC genuose, jas įgavusi Proteus genties padermė tampa atspari beveik visiems sukurtiems penicilinams ir cefalosporinams ir gali būti perduodama visiems mikroorganizmams, esantiems Proteobacteria spp. Tokio tipo β-laktamazę ląstelės sudėtyje turinti Proteus mirabilis gali plisti ir ateityje sukelti protrūkius ligoninėse, klinikose ir net tapti pasauline problema (81). Buvo nustatyta, jog daugybiškai atsparios Proteus genties padermės sparčiai plito ten, kur buvo didesnis kontaktas tarp sergančių pacientų ir darbuotojų bei kitų pacientų (82).

Skiriant antimikrobines medžiagas išorinės ausies uždegimo metu, labai svarbi ausies timpaninės membranos būklė, jei membrana yra įtrūkusi, negalima skirti aminoglikozidų, polimiksinų, eritromicino ar vankomicino, nes jie yra ototoksiški (6). Į ausies ertmę lašinami vaistai, sudėtyje turintys fluorochinolononų, veikia efektyviau gydant išorinių ausų uždegimą nei valymas naudojant antiseptinius tirpalus (83). Tačiau atliekant iš gyvūnų organizmų išskirtų mikroorganizmų antimikrobinio jautrumo tyrimus, buvo nustatytas ir padidėjęs atsparių fluorochinolonams mikroorganizmų padermių kiekis (84). Vis dažniau atsparumas fluorochinolonams nustatomas tarp patogeninių bakterijų, tokių kaip S. pseudintermedius, P. aeruginosa, E. coli (8). Vaistų, skirtų išorinės ausies uždegimui gydyti sudėtyje dažnai yra klotrimazolo ar kitų imidazolo darinių, tai plataus spektro antimikrobinės medžiagos, kurios veikia Malassezia pachydermatis, taip pat nustatyta, jog jos veikia ir

S. pseudintermedius ir S. aureus (56). Aktualiu tampa priešgrybinio jautrumo nustatymo naudojimas

malasezijoms, nes buvo ištirta, jog įprastai naudojamos antimikrobinės medžiagos, tokios kaip flukonazolas, itrakonazolas, ketokonazolas, veikia nebe taip efektyviai, joms vystosi atsparumas. Taip pat Malassezia spp. gali būti perduodamos žmonėms nuo augintinių ir sukelti zoonozes, o atsparių padermių perdavimas gali tapti didele problema tiek žmonių, tiek gyvūnų medicinoje (3). Vis aktyviau ieškoma naujų priešgrybinių medžiagų Malassezia spp. sukeltam ausų uždegimui gydyti, sukurtas sintetinis dekapeptidas yra labai aktyvus malasezijų sukeltam otitui gydyti, jam yra jautrios dauguma

Malassezia spp. Naudojant priešgrybines medžiagas, siekiama ne visiškai sunaikinti malasezijas, bet

pasiekti tokį jų kiekį mikrofloroje, kuris būtų panašus į normalios mikrofloros sudėtį (9).

Kanadoje iš šunų ausų išskirtų bendras mikroorganizmų atsparumas buvo didesnis cefalotinui, linkomicinui, sulfonamidams su trimetoprimu bei amoksicilinui su klavulano rūgštimi, lyginant su mikroorganizmais, išskirtų iš kitų organizmo vietų (8). Nustatyta, jog naudojant medicininius preaparatus su medaus produktais kartu su kitomis vaistinėmis medžiagomis, išorinės ausies uždegimo gydymo efektyvumas buvo didesnis, nes medus pasižymi biocidiniu poveikiu ir gali veikti meticilinui atsparias S. pseudintermedius padermes (85).

18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas buvo atliktas 2016 - 2017 metais. Šunys buvo suskirstyti į 4 amžiaus grupes: 0 - 3 metų, 3 - 6 metų, 6 - 9 metų ir 9 - 12 metų. Mėginiai imti steriliai iš išorinės ausies uždegimu sergančių šunų išorinės šunų ausies landos ir jie buvo talpinami į TRANSWAB® terpę, kuri naudojama aerobams ir anaerobams išskirti (Amies, Liofilchem, Italija), prieš tai nustačius, jog šunims nebuvo taikoma antibiotikų terapija arba gliukokortikoidai tam, kad mikroorganizmai nebūtų paveikti šių medžiagų ir rezultatai nebūtų pakitę. Visi imti mėginiai per 24 val. buvo pristatyti į mikrobiologijos laboratoriją.

Iš 121-ų kliniškai sergančių šunų mikroorganizmai buvo išskirti iš 100 mėginių (83 proc.). Šunys buvo suskirstyti į 4 amžiaus grupes: 0 - 3 metų, 3 - 6 metų, 6 - 9 metų ir 9 - 12 metų. Iš Mikroorganizmai iš 0 - 3 metų grupės buvo išskirti 29-iems šunims, iš 3 - 6 metų grupės buvo išskirta 42-iems šunims, iš 6 - 9 metų grupės išskirta 30-iai šunų ir iš 9 - 12 metų grupės išskirta 21-am šuniui.

2.1. Mikroorganizmų identifikavimas

Tiriamieji mėginiai buvo sėjami į Petri lėkšteles su maitinamuoju agaru mikroorganizmų izoliuotos grynos kultūros išskyrimui, taip pat į lėkšteles su kraujo agaru (KA), ant diferencinės Drigalskio terpės ir selektyvios Bengalo rožės terpės (Bengal Rose agar, Oxoid, Anglija). Užsėtos lekštelės buvo kultivuojamos termostate +37 ºC temperatūroje 24 - 48 val, išskyrus Bengalo rožės, ši lėkštelė buvo kultivuojama nuo 2 iki 4 dienų + 25º C laipsnių temperatūroje.

Po 24 – 48 val. buvo paruošti tepinėliai iš išaugusių mikroorganizmų kultūrų ant maitinamojo agaro (MA) ir jie buvo dažyti Gramo būdu („Diagnostica Merk“, Vokietija). Gramteigiami mikroorganizmai nusidažo violetine - mėlyna spalva, o gramneigiami mikroorganizmai – raudona spalva. Taip pat buvo vertinama mikroorganizmų morfologija (kokai, lazdelės arba lazdelės su sporomis, mielės) ir nustatyta, ar mikroorganizmų kultūra yra vienarūšė, o jei buvo nustatyta daugiau nei viena mikroorganizmų rūšis, buvo užsėjama ant maitinamojo agaro pagausinimui ir vėl kultivuojama 24 – 48 val, tada daromas pakartotinas tepinėlis, kuris dažomas Gramo būdu („Diagnostica Merk“, Vokietija).

Pasėjus mėginius ant KA po kultivavimo buvo stebėta hemolizė. Ji matoma, nes mikroorganizmai sugeba išskirti enzimus arba toksinus, kurie suardo eritrocitus, esančius agare, todėl matoma hemolizė, kuri būna dalinė (α hemolizė) arba visiška (β hemolizė). Visiška hemolizė yra aiški prašviesėjusi zona aplink kolonijas, tuo tarpu dalinė neturi aiškių ribų. Stafilokokai, P. aeruginosa,

Proteus gentis, E. coli, Streptococcus spp. gali sukelti hemolizę. P. aeruginosa ant KA auga kaip

19

aminoacetofenoną. Streptokokai sukelia visišką arba dalinę hemolizę kraujo agare. Proteus genties augimas ant KA primena šliaužimą.

Drigalskio terpėje po kultivavimo galima buvo diferencijuoti, ar mikroorganizmas skaido laktozę, ar ne. Ši terpė skirta Enterobacteriaceae šeimos gentims identifikuoti. Jei laktozė buvo skaidoma, terpės spalva keitėsi į gelsvą, išaugo gelsvos kolonijos. Jei laktozė nebuvo skaidoma, terpė buvo melsva, o kolonijos augo žaliai mėlynos arba melsvos. Laktozę skaido E. coli, o neskaido

Proteus gentis, P. aeruginosa.

Po kultivavimo ant Bengalo rožės agaro buvo stebimos išaugusios kolonijos, ši terpė naudojama mielių identifikavimui. Buvo daromi tepinėliai iš matomų išaugusių kolonijų ir mikroskopuojami naudojant 100 kartų didinantį objektyvą, prieš tai užlašinus imersinio aliejaus lašą ant objektinio stiklelio. Mielės buvo atpažįstamos iš morfologinių savybių, Malassezia spp. yra butelio formos, ovalios morfologijos mielės, o Candida spp. matomos kaip ovalios formos ląstelės, kurios gali turėti pseudohifus.

Patogeniniams koaguliazei teigiamiems stafilokokams identifikuoti taip pat buvo naudojama Baird - Parker diferencinė - diagnostinė terpė (Baird - Parker agar, Oxoid, Anglija). Pasėjus mėginį, užsėtos lėkštelės buvo kultivuojamos termostate +37 ºC temperatūroje 24 - 48 val. Jei augo S. aureus, buvo matomos juodos kolonijos dėl kalio telūrito skaidymo su skaidria zona aplinkui dėl išskiriamos lecitinazės (fermentas, kuris skaido kiaušinio trynio emulsiją terpėje), o balkšvesnė matinė precipitacijos zona matoma dėl lipazės veikimo. S. pseudintermedius skaido kalio telūritą, todėl auga kaip juodos kolonijos, lecitinazės neišskiria, todėl neskaido emulsijos, tačiau kai kurios padermės gali išskirti lipazę.

Nustatatant stafilokokų patogeniškumą, buvo atliekamas Staphy testas („Staphytest Plus“ test, Oxoid, Anglija). Tai yra testas, kuriame vyksta latekso dalelių agliutinacija, ant latekso dalelių yra absorbuoti specifiniai antikūnai, kurie reaguoja su patogeninių stafilokokų sienelėje esančiu baltymu A. Jei reakcija yra teigiama, iškrenta dribsniai, stafilokokas yra patogeninis.

Stafilokokų rūšiai nustatyti buvo naudojamas Manito druskos (Mannitol salt agar, Oxoid, Anglija) selektyvus agaras. Užsėtos lekštelės buvo kultivuojamos termostate +37º C temperatūroje 24 - 48 val. S. aureus skaido manitą, todėl terpės pH pakinta, agaro sudėtyje esantis fenolio raudonasis veikia kaip pH pasikeitimo indikatorius, terpės spalva pasikeičia į geltoną, o S. pseudintermedius jo neskaido, todėl terpė atrodo rožinė.

Pseudomonas spp. identifikuoti naudotas selektyvinis Pseudomonas cetrimide agaras

20 išskiria pigmentus, nes terpės sudėtyje yra magnio chlorido ir kalio sulfato, kurie sustiprina pigmentų sintezę, o išsiskyrę pigmentai nudažo terpę. Gali būti žalios - mėlynos spalvos (kai gamina piocianiną) arba geltonos – žalios spalvos (kai gamina pioverdiną). Taip pat jaučiamas būdingas salsvas kvapas.

Proteus genčiai identifikuoti, nustačius šliaužiantį augimą ant KA, išgryninimui buvo persėjama

ant SIM terpės (Sulfide Indole Motility Medium, Oxoid, Anglija), dėl sieros vandenilio gamybos terpė būna juodos spalvos. Taip pat matomas šliaužiantis augimas. Užlašinus Kovačo reagento, jei tai yra

Proteus vulgaris, susidaro raudonas žiedas, nes šis mikroorganizmas išskiria indolą, o jei Proteus mirabilis - žiedas nesusidaro, indolo neišskiria. Taip pat norint atskirti E. coli nuo kitų enterobakterijų,

sėjama ant SIM terpės, kurioje, pridėjus Kovačo reagento, vyksta indolo gamyba.

Streptokokams (D grupės) išskirti naudojamas kanamicino aeskulino azido agaras (Kanamycin aesculin azid agar base, Oxoid, Anglija), terpės sudėtyje yra aeskulinas ir geležies amonio citratas, esant D grupės streptokokams, jie hidrolizuoja aeskuliną ir auga juodos kolonijos dėl geležies jonų veiklos.

2.2. Atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas

Bakterijų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms buvo tiriamas nustatant antibiogramą, naudojant modifikuotą Kirby - Bauer metodą (indikatorinių diskų metodas). Išaugusios bakterijų kolonijos yra perkeliamos ir suspenduojamos fiziologiniame tirpale naudojant densitometrą, kol atitinką standartą – 0,5 Mac Farland optinio tankio vienetus (Den - 1 Densitometer, Biosan, Latvija). Tiriamos mikroorganizmų kultūros sėjamos į specialų „Mueller Hinton II Agar“ agarą (Oxoid, Anglija). Ant agaro paviršiaus 30 mm atstumu vienas nuo kito dedami pasirinkti indikatoriniai antimikrobinių medžiagų diskeliai. Užsėtos Petri lėkštelės kultivuojamos termostate termostate +37ºC temperatūroje 24-48 val. fakultatyvinėmis aerobinėmis sąlygomis. Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms vertinamas matuojant bakterijų augimo slopinimo zoną specialia liniuote, o rezultatai vertinami pagal galiojančius standartus (Clinical and Labaratory Standarts Institute, Antimicrobial Susceptibility Testing Standarts, 2017) . Šio tyrimo metu tirtas antimikrobinis jautrumas S.

pseudintermedius, P. aeruginosa, S. aureus ir Proteus genties mikroorganizmams.

Antimikrobiniam rezistentiškumui nustatyti, tyrime buvo pasirinkta 16 antimikrobinių medžiagų. Stafilokokų jautrumui ir atsparumui nustayti naudoti šie indikatoriniai antimikrobinių medžiagų diskeliai: amoksicilinas 30 μg (Oxoid/A) bei amoksicilinas su klavulano rūgštimi 30 μg (Pfizer/A), enrofloksacinas 2,5 μg (Oxoid/A), cefaleksinas 30 μg (Oxoid/A), gentamicinas 10 μg (Oxoid/A), cefovecinas 2 μg (Oxoid/A), sulfadiazinas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), tetraciklinas 30 μg

21

(Oxoid/A), vankomicinas 30 μg (Oxoid/A), sulfametoksazolas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), polimiksinas B 10 μg (Oxoid/A), tobramicinas 10 μg (Oxoid/A), doksiciklinas 30 μg (Oxoid/A).

Pseudomonų jautrumui nustatyti naudoti šie indikatoriniai antimikrobinių medžiagų diskeliai: enrofloksacinas 2,5 μg (Oxoid/A), gentamicinas 10 μg (Oxoid/A), cefovecinas 2 μg (Oxoid/A), sulfadiazinas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), sulfametoksazolas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), tobramicinas 10 μg (Oxoid/A), doksiciklinas 30 μg (Oxoid/A), norfloksacinas 10 μg (Oxoid/A).

Proteus genties antimikrobiniam jautrumui nustatyti naudoti šie indikatoriniai antimikrobinių

medžiagų diskeliai: amoksicilinas 30 μg (Oxoid/A) bei amoksicilinas su klavulano rūgštimi 30 μg (Pfizer/A), enrofloksacinas 2,5 μg (Oxoid/A), gentamicinas 10 μg (Oxoid/A), cefovecinas 2 μg (Oxoid/A), sulfadiazinas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), sulfametoksazolas - trimetoprimas 30 μg (Oxoid/A), doksiciklinas 30 μg (Oxoid/A), norfloksacinas 10 μg (Oxoid/A), marbofloksacinas 5 μg (Oxoid/A).

2.3. Statistinė analizė

Atliekant tyrimo statistinę analizę buvo siekiama nustatyti amžiaus, sezoniškumo, veislės įtaką išskiriamų mikroorganizmų kiekiui iš sergančių išorinės ausies uždegimu šunų.

Buvo sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuota amžiaus, sezoniškumo, veislės įtaka (proc.) mikroorganizmų išskyrimui ir įvertintas jų patikimumas. Statistinė analizė buvo suskaičiuota naudojantis „Microsoft Excel 2010” programa. Statistinis patikimumas buvo suskaičiuotas naudojantis Chi kvadrato testu. Tyrimo rezultatai buvo statistiškai patikimi, kai p ≤ 0,05, p ≤ 0,01 arba p ≤ 0,001.

22

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Mikroorganizmų išskyrimas iš sergančių šunų ausų

Iš 121 mėginių, paimtų iš kliniškai sergančių šunų ausų, mikroorganizmai buvo išskirti iš 100 (83 proc.) mėginių ir iš 21 mėginių mikroorganizmų išskirta nebuvo. Vienos rūšies mikroorganizmai buvo išskirti iš 70 mėginių (70 proc.), dviejų rūšių mikroorganizmai išskirti iš 27 mėginių (27 proc.), trijų rūšių mikroorganizmai išskirti iš 3 mėginių (3 proc.).

Atlikus kliniškai sergančių šunų ausų mikrobiologinį tyrimą, dažniausiai buvo išskirta

Staphylococcus pseudintermedius - iš 49 mėginių, Malassezia spp. iš 24 mėginių ir Pseudomonas aeruginosa iš 19 mėginių. Kiek rečiau mūsų tyrime išskyrėme Staphylococcus aureus - iš 14 mėginių, Proteus gentį - iš 11 mėginių, Streptococcus spp. - iš 5 mėginių, Bacillus spp. - iš 2 mėginių ir Escherichia coli - iš 2 mėginių (1 pav.).

Mišrių infekcijų atvejais S. pseudintermedius išskirta kartu su Malassezia spp., taip pat su Proteus gentimi, S. aureus išskirta kartu su Malassezia spp.

1 pav. Mikroorganizmų išskyrimas iš kliniškai sergančių šunų ausų

38.89% 15.08% 11.11% 8.73% 3.97% 1.59% 1.59% 19.05% 14.29% 0.0% 5.0% 10.0% 15.0% 20.0% 25.0% 30.0% 35.0% 40.0% 45.0%

23

3.2. Įvairių veiksnių įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų

3.2.1 Amžiaus įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų

0 - 3 metų amžiaus grupėje daugiausia išskirta S. pseudintermedius ir Malassezia spp., mažiausiai išskirta P. aeruginosa, S. aureus, Streptococcus spp., visai neišskirta Proteus genties.

3 - 6 metų amžiaus grupėje daugiausiai išskirti mikroorganizmai buvo S. pseudintermedius,

Malassezia spp. ir P. aeruginosa, mažiausiai išskirta S. aureus, Proteus genties ir Streptococcus spp.

6 - 9 metų amžiaus grupėje daugiausiai išskirta S. pseudintermedius, P. aeruginosa ir Malassezia spp., o mažiausiai išskirta Proteus genties, Streptococcus spp. ir S. aureus.

9 - 12 metų amžiaus grupėje daugiausiai išskirtų mikroorganizmų sudarė S. pseudintermedius, S.

aureus ir Proteus gentis, o mažiausiai P. aeruginosa, Malassezia spp., Streptococcus spp. (2 pav.).

Atlikus statistinę duomenų analizę, nustatyta, kad amžius mikroorganizmų išskyrimui darė įtaką, mikroorganizmų daugiausiai buvo išskirta 6 - 9 metų grupėje (p ≤ 0,05).

2 pav. Mikroorganizmų padermių, išskirtų iš kliniškai sergančių šunų ausų, pasiskirstymas pagal amžių

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 50% S. pseudintermedius

P. aeruginosa S. aureus Proteus spp. Streptococcus spp. Malassezia spp.

24 3.2.2. Sezoniškumo įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų

Daugiausia mikroorganizmų buvo išskirta pavasario - vasaros laikotarpiu (n = 64), o mažiau rudens - žiemos laikotarpiu (n = 36) (3 pav.).

Atlikus statistinę analizę, sezoniškumas mikroorganizmų išskyrimui turėjo įtakos (p < 0,05).

3 pav. Išskirtų mikroorganizmų padermių iš sergančių šunų pasiskirstymas pagal sezoniškumą

3.2.3. Veislės įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš sergančių šunų

Ištyrus kliniškai sergančių šunų mėginius, mikroorganizmai buvo išskirti 33-ioms skirtingoms gyvūnų veislėms. Daugiausiai mikroorganizmų išskirta mišrūnams - iš viso 25-ios mikroorganizmų rūšys, taip pat Vokiečių aviganiui - 12 mikroorganizmų rūšys, Spanieliui ir Vakarų Škotijos baltajam terjerui išskirta po 10 mikroorganizmų rūšių, Jorkšyro terjerui išskirtos 9 mikroorganizmų rūšys. Taip pat bigliui išskirtos 7 mikroorganizmų rūšys, Labradoro retriveriams 5 rūšys, mopsams ir auksaspalviams retriveriams po 4 rūšis, kokerspanieliams, vengrų vižlams ir maltos bišonams išskirta po 3 mikroorganizmų rūšis (4 pav).

Atlikus duomenų statistinę analizę, nustatyta, kad veislė mikroorganizmų išskyrimui įtakos neturėjo (p > 0,05).

36.0%

64.0%

Ruduo - žiema, proc. Pavasaris - vasara, proc.

25

4 pav. Mikroorganizmų išskyrimas iš kliniškai sergančių šunų priklausomai nuo veislės

0% 5% 10% 15% 20% 25% Auksaspalvis retriveris Spanielis Trumpaplaukis taksas Vokiečių aviganis Labradoro retriveris Jorkšyro terjeras Mišrūnas Biglis Maltos bišonas Jagterjeras Prancūzų buldogas Anglų buldogas Baunarų pėdsekys Vengrų vižlas Rusų toiterjeras Ši cu Stafordšyro bulterjeras Dobermanas Kaukazo aviganis Rotveileris Vakarų Škotijos baltasis terjeras Šarpėjus Mopsas Kokerspanielis Briuselio grifonas Frizo bišonas Dalmantinas Akita Inu Rytų Europos aviganis Šnauceris Tibeto mastifas Pudelis Niufaundlendas

26

3.3. Mikroorganizmų astparumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas

3.3.1. Bendras mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš visų 121 mėginių antimikrobinis atsparumas buvo nustatytas 100 mikroorganizmų. Didžiausias antimikrobinis rezistentiškumas buvo nustatytas sulfadiazinui su trimetoprimu (n = 65), amoksicilinui (n =52), tetraciklinui (n = 46). Didžiausias jautrumas nustatytas enrofloksacinui (n = 63), gentamicinui (n = 61), cefovecinui (n = 53), polimiksinui B (n = 51), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 50) (5 pav.).

Lyginant antimikrobinių medžiagų poveikio efektyvumą, nustatyta, jog amoksicilinas su klavulano rūgštimi veikė geriau nei amoksicilinas (p ≤ 0,001), enrofloksacinas geriau nei

sulfametoksazolas su trimetoprimu (p ≤ 0,001), cefovecinas geriau negu tetraciklinas (p ≤ 0,001).

5 pav. Bendras išskirtų padermių atsparumas antimikrobinėms medžiagoms Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Cefovecinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Gentamicinas Norfloksacinas Marbofloksacinas Polimiksinas B Sulfadiazinas/trimetoprimas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Tetraciklinas Tobramicinas Vankomicinas 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

27

3.3.2. Staphylococcus pseudintermedius atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Visoms 49 išskirtoms S. pseudintermedius padermėms buvo padarytas atsparumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas. Didžiausias S. pseudintermedius atsparumas buvo nustatytas amoksicilinui (n = 30), sulfadiazinui-trimetoprimui (n = 37) ir tetraciklinui (n = 32) mikroorganizmų padermės. Didžiausias jautrumas buvo nustatytas cefaleksinui (n=34), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 35), gentamicinui (n = 34), polimiksinui B (n = 34). Taip pat išskirtos S. pseudintermedius buvo jautrios enrofloksacinui (n = 32), vankomicinui (n = 30), cefovecinui (n = 30) (6 pav.).

Lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį, buvo nustatyta, kad amoksicilinas su klavulano rūgštimi buvo veiksmingesnis už amoksiciliną (p < 0,001), vankomicinas buvo veiksmingesnis už amoksiciliną (p < 0,01), gentamicinas veiksmingesnis už tetracikliną (p < 0,001).

6 pav. Antimikrobinių medžiagų poveikis S. pseudintermedius išskirtoms padermėms

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefaleksinas Cefovecinas Enrofloksacinas Gentamicinas Polimiksinas B Sulfadiazinas-trimetoprimas Tetraciklinas Vankomicinas

28 3.3.3. Pseudomonas aeruginosa atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

7 pav. Antimikrobinių medžiagų poveikis P. aeruginosa išskirtoms padermėms

Visoms 19 išskirtoms P. aeruginosa padermėms buvo atliktas atsparumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimas. Didžiausias P. aeruginosa atsparumas buvo nustatytas doksiciklinui (n = 14), sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 13), sulfadiazinui su trimetoprimu (n = 12), cefovecinui (n = 11). Didžiausias P. aeruginosa jautrumas buvo nustatytas tobramicinui (n = 15), norfloksacinui (n = 13), enrofloksacinui (n = 11), gentamicinui (n = 12) (7 pav.).

Lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį, buvo nustatyta, kad enrofloksacinas veiksmingesnis už doksicikliną (p < 0,05), tobramicinas veiksmingesnis už sulfametoksazolą su trimetoprimu (p < 0,001), gentamicinas veiksmingesnis už sulfadiaziną su trimetoprimu (p < 0,01).

3.3.4. Staphylococcus aureus atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Visoms 14 išskirtų S. aureus padermėms buvo atliktas antimikrobinio jautrumo nustatymas. Didžiausias S. aureus atsparumas buvo sulfametoksazolui su trimetoprimu (n = 11), tetraciklinui (n = 10), amoksicilinui (n = 9), doksiciklinui (n = 8), polimiksinui B (n = 8), sulfadiazinui su trimetoprimu (n = 8) Didžiausias S. aureus jautrumas buvo enrofloksacinui (n = 9), cefovecinui (n = 9), cefaleksinui (n = 8), gentamicinui (n = 8), tobramicinui (n = 8) (8 pav.).

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, jog cefovecinas yra efektyvesnis nei sulfametoksazolas su trimetoprimu (p < 0,01), cefaleksinas efektyvesnis nei sulfametoksazolas su trimetoprimu (p < 0,01).

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Doksiciklinas Cevovecinas Enrofloksacinas Gentamicinas Norfloksacinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Sulfadiazinas/trimetoprimas Tobramicinas

29

8 pav. Antimikrobinių medžiagų poveikis S. aureus išskirtoms padermėms

3.3.5. Proteus genties atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

9 pav. Antimikrobinių medžiagų poveikis Proteus spp. išskirtoms padermėms

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefovecinas Cefaleksinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Gentamicinas Polimiksinas B Sulfadiazinas-trimetoprimas Tetraciklinas Tobramicinas Sulfametoksazolas-trimetoprimas

Jautru proc. Vid. jautru proc. Atsparu proc.

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Amoksicilinas Amoksicilinas/klavulano rūgštis Cefovecinas Marbofloksacinas Doksiciklinas Enrofloksacinas Gentamicinas Norfloksacinas Sulfametoksazolas/trimetoprimas Sulfadiazinas/trimetoprimas

30 Visoms 11-ai išskirtų Proteus genties padermių buvo atliktas antimikrobinio jautrumo nustatymas. Didžiausias Proteus genties atsparumas buvo doksiciklinui (n = 20), amoksicilinui (n = 9). Didžiausias jautrumas buvo nustatytas marbofloksacinui (n = 11), enrofloksacinui (n = 7), cefovecinui (n = 7), gentamicinui (n = 6), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n = 6) (9 pav.).

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, jog marbofloksacinas buvo efektyvesnis nei sulfametoksazolas su trimetoprimu (p < 0,001), cefovecinas efektyvesnis už doksicikliną (p < 0,01), norfloksacinas efektyvesnis už doksicikliną (p ≤ 0,001).

31

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Ištyrus mėginius, mikroorganizmai išskirti iš 83 proc. visų mėginių ir mikroorganizmų nebuvo išskirta iš 17 proc. Panašų mikroorganizmų išskyrimo procentą nustatė ir kiti užsienio autoriai, Italijoje atlikto mikrobiologinio tyrimo metu iš 196 kliniškai sergančių ausies uždegimu šunų su vienos ar abiejų ausų uždegimais buvo išskirti 143 (73 proc.) mikroorganizmai, kiek mažiau nei mūsų atlikto tyrimo metu (86). Panašūs rezultatai gauti Australijoje, kur iš 3541 kliniškai išoriniu ausies uždegimu sergančių šunų ausų išskirta 2729 mikroorganizmai (77 proc.) (87).

Šio tyrimo metu kliniškai išoriniu ausies uždegimu sergantiems šunims iš ausų buvo išskirta daugiausia Staphylococcus pseudintermedius kartu su Malassezia spp. Taip pat išskirta Pseudomonas

aeruginosa, Staphylococcus aureus, Proteus gentis, Streptococcus spp. Gauti tyrimo rezultatai sutampa

su daugelio užsienio autorių gautais rezultatais. P. Lyskova et al. savo tyrimo metu iš sergančių išorinės ausies uždegimu šunų ausų daugiausiai išskyrė Staphylococcus pseudintermedius (58,8 proc.) ir

Malassezia spp. (30,9 proc.), taip pat Proteus genties (14,4 proc.) ir Pseudomonas aeruginosa (7,2

proc.) (12). Martino LD et al. iš sergančių išorinių ausų uždegimais šunų ausų daugiausiai išskyrė

Staphylococcus pseudintermedius (31,5 proc.) su Malassezia spp. (67,7 proc.) ir Pseudomonas aeruginosa (16,1 proc.), taip pat Proteus mirabilis (6,3 proc.) su Staphylococcus aureus (4,9 proc.).

Hariharan H et al. tyrimo metu daugiausiai išskirta S. pseudintermedius ir Pseudomonas aeruginosa, taip pat Streptococcus spp., Proteus spp. ir E. coli (15). Bugden DL et al. Australijoje tyrimo metu 2008 - 2009 metais daugiausiai buvo išskirta P. aeruginosa (35,5 proc.), S. pseudintermedius (24,3 proc.),

Proteus gentis, Streptococcus spp. ir E. coli (88). Ouschan C et al. daugiausia išskyrė S. pseudintermedius (38,7 proc.) (36). Skirtingas mikroorganizmų išskyrimo dažnis gali būti nulemtas

geografinės padėties, klimato sąlygų ir geografiniame regione vyraujančios gyvūnų augintinių populiacijos.

Daugiausiai mikroorganizmų iš kliniškai sergančių šunų ausų buvo išskirta 6 - 9 metų grupėje (34,1 proc.), amžius mikroorganizmų išskyrimui turėjo įtakos (p ≤ 0,05). Literatūroje minima panaši amžiaus įtaka mikroorganizmų išskyrimui iš kliniškai išorinės ausies uždegimu sergančių šunų ausų, Subapriya S et al. tyrimo metu daugiausia mikroorganizmų išskirta šunų amžiaus grupėje nuo 5 iki 10 metų (24).

Perry LR et al. atlikto tyrimo metu, tiriant sezoniškumo įtaką susirgimui išsivystyti, mikroorganizmų buvo išskirta labai įvairiai skirtingais metų laikais, mažiausiai žiemos laikotarpiu, duomenys nebuvo statistiškai patikimi (27). Mūsų tyrimo metu daugiausia mikroorganizmų išskirta buvo pavasario - vasaros laikotarpiu (p < 0,05).

32 Subapriya S et al. tyrimo metu buvo nustatyta, jog daugiausiai mikroorganizmų išskirta Labradoro retriveriams (25,35 proc.), mišrūnams (19,25 proc.), špicams (15,02 proc.) ir vokiečių aviganiams (14,08 proc.) (24). Saridomichelakis et al. nustatė, kad veislė nedarė įtakos mikroorganizmų išskyrimui, tačiau predispoziciją turėjo kokerspanieliai, pudeliai, Labradoro retriveriai (2). Perry LR et al. nustatė, jog dažniausiai mikroorganizmai išskirti retriveriams (26 proc.), nykštukinių veislių šunims (20 proc.) ir terjerams (12,5 proc.) (27). Mūsų tyrimo metu šunis suskirstėme į 33 veislių rūšis, mikroorganizmai dažniausiai išskirti buvo mišrūnams, vokiečių aviganiams, spanieliams ir Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams. Užsienio autorių rezultatai panašūs į mūsų tyrimo metu gautus rezultatus. Rezultatai gali būti paaiškinami tuo, jog beveik visų veislių, kurioms išskirta daugiausiai mikroorganizmų, ausų forma yra anatomiškai pakitusi.

Nustačius antibiogramą, nustatėme, jog didžiausias S. pseudintermedius antimikrobinis atsparumas nustatytas sulfadiazinui su trimetoprimu ir tetraciklinui. Didžiausias jautrumas nustatytas amoksicilinui su klavulano rūgštimi, cefaleksinui ir gentamicinui. Hanirarah H et al. tyrimo metu 2006 m. nustatyta, kad S. pseudintermedius atspariausias buvo amoksicilinui, jautriausias amoksicilinui su klavulano rūgštimi (15). Lyskova P et al. tyrimo metu 2007 m. buvo nustatyta, kad S. pseudintermedius buvo jautriausias amoksicilinui su klavulano rūgštimi, enrofloksacinui, gentamicinui, vankomicinui. Couto N et al. nustatė didžiausią atsparumą sulfonamidams ir teraciklinui, didžiausias jautrumas buvo nustatytas mupirocinui ir rifampicinui (60). 2016 m. tyrimo metu Martino LD et al. nustatyta, jog S.

pseudintermedius atspariausias buvo sulfametoksazolui su trimetoprimu, jautriausias buvo

vankomicinui, gentamicinui (86). Danijoje Pedersen K et al. tyrimo metu nustatytas didžiausias jautrumas enrofloksacinui (8). 2017 m. Tomislav S et al. Kroatijoje atlikto tyrimo metu S.

pseudintermedius jautriausias buvo amoksicilinui su klavulano rūgštimi, o atspariausias amoksicilinui

(88). Tokie rezultatai gali būti nulemti to, jog stafilokokai gali įgyti daugybinį atsparumą daugumai antimikrobinių medžiagų, tad įvairių autorių rezultatai gali labai skirtis, todėl labai svarbus antimikrobinio jautrumo tyrimas kiekvienam individualiam atvejui. Beever L et al. nustatė, kad S.

pseudintermedius atspariausia buvo amoksicilinui (65). 2006 - 2011 m. Mičigane, Jungtinėse Amerikos

Valstijose Detwiler A et al. atlikto tyrimo metu nustatyta, jog S. pseudintermedius buvo atspariausi β -laktaminėms antibiotinėms medžiagoms, atsparumas siekė 81 proc.

Mūsų tyrimo metu, didžiausias P. aeruginosa antimikrobinis atsparumas nustatytas doksiciklinui, sulfametoksazolui su trimetoprimu ir sulfadiazinui su trimetoprimu. Jautriausia P. aeruginosa buvo tobramicinui, norfloksacinui ir gentamicinui. Martino LD et al. savo tyrime nustatė, kad didžiausias atsparumas buvo doksiciklinui ir tetraciklinui, didžiausias jautrumas buvo nustatytas norfloksacinui ir

33

gentamicinui (86). Lyskova et al. tyrime nustatyta, kad P. aeruginosa jautriausia buvo norfloksacinui, gentamicinui, enrofloksacinui (12). Tomislav S et al. atlikto tyrimo metu, P. aeruginosa atspariausia buvo cefovecinui (88).

Mūsų tyrimo duomenimis, S. aureus jautriausias buvo cefovecinui, enrofloksacinui, ir gentamicinui. Atspariausia sulfametoksazolui su trimetoprimu, amoksicilinui ir polimiksinui B. Lyskova et al. savo tyrime nustatė didžiausią S. aureus jautrumą amoksicilinui su klavulano rūgštimi ir gentamicinui (12). Martino LD et al. nustatė, jog S. aureus jautriausia vankomicinui, norfloksacinui ir gentamicinui, o atspariausia sulfametoksazolui su trimetoprimu (86). Couto N et al. nustatė, jog S.

aureus didžiausias antimikrobinis atsparumas buvo ampicilinui, cefovecinui, enrofloksacinui (60). 2006

- 2011 m. Mičigane, Jungtinėse Amerikos Valstijose Detwiler A et al. atlikto tyrimo metu nustatyta, jog

S. aureus buvo atspariausias β-laktaminėms antibiotinėms medžiagoms, atsparumas siekė 87 proc., taip

pat 45 proc. išskirtų padermių buvo atsparios eritromicinui. Rezultatai gali skirtis tarp autorių dėl to, kad stafilokokams būdingas daugybinis atsparumas, kuris nulemia skirtingą antimikrobinį jautrumą kiekvienoje išskirtoje S. aureus padermėje.

Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, Proteus spp. antimikrobiškai jautriausia buvo marbofloksacinui, norfloksacinui ir enrofloksacinui. Atspariausia Proteus spp. buvo doksiciklinui ir amoksicilinui. Martino LD et al. tyrimo metu nustatyta, kad Proteus spp. didžiausią antimikrobinį astparumą turėjo tetraciklinui, linkomicinui ir tetraciklinui. Jautriausia Proteus spp. buvo norfloksacinui ir enrofloksacinui (86). Danijoje Pedersen K et al. tyrimo metu nustatytas didžiausias Proteus spp. atsparumas tetraciklinui (8). 2017 m. Kroatijoje Tomislav S et al. nustatė, jog Proteus spp. atspariausias buvo amoksicilinui, cefovecinui, sulfametoksazolui su trimetoprimu (88).

Atlikus tyrimą, galima teigti, kad antimikrobinis rezistentiškumas kiekvienai mikroorganizmų rūšiai gali būti itin skirtingas, tad skiriant antimikrobines medžiagas šunims, sergantiems išorinių ausų uždegimu, svarbu nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms kiekvienam individualiam atvejui. Tokiu būdu gydymas būtų greitesnis ir efektyvesnis bei būtų mažesnė atsinaujinančio išorinio ausies uždegimo atsiradimo ir komplikacijų rizika.

34

IŠVADOS

1. Ištyrus 121 kliniškai išorinių ausų uždegimu sergančius šunis, mikroorganizmai išskirti iš 82,6 proc. šunų. Vyraujantys mikroorganizmai buvo Staphylococcus pseudintermedius - 38,89 proc. ir

Malassezia spp. - 19,05 proc.

2. Ištyrus amžiaus, sezoniškumo ir veislės veiksnių įtaką mikroorganizmų išskyrimui iš kliniškai sergančių išorinių ausų uždegimais šunų, įtakos turėjo šunų amžius, jų daugiausiai išskirta 6 - 9 metų grupėje (p ≤ 0,05) ir sezoniškumas, mikroorganizmų daugiausiai išskirta pavasario - vasaros laikotarpiu (p < 0,05).

3. Ištyrus mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, Staphylococcus pseudintermedius padermės atspariausios buvo sulfadiazinui su trimetoprimu (76 proc.), Pseudomonas aeruginosa atspariausios buvo doksiciklinui (74 proc.), Staphylococcus aureus sulfametoksazolui su

35

REKOMENDACIJOS

Šunų savininkams rekomenduojame šiltuoju metų laiku vengti per dažnų šunų maudynių vandens telkiniuose, o pastebėjus pirmus simptomus, tokius kaip niežėjimas, ausų kasymas, kreiptis į veterinarijos gydytoją. Taip pat, jei yra skiriamas gydymas antimikrobinėmis medžiagomis, rekomenduojame atlikti antimikrobinio jautrumo nustatymą, siekiant efektyvesnio gydymo ir naudoti paskirtus medikamentus atsakingai, laikytis veterinarijos gydytojo nustatytos vartojimo instrukcijos.

36

PADĖKA

Dėkoju savo darbo vadovei prof. dr. Jūratei Šiugždaitei už bendradarbiavimą, kantrybę, suteiktas žinias ir pagalbą. Taip pat norėčiau padėkoti Laurai Strolienei už pagalbą laboratorijoje ir draugiškumą bei lekt. dr. Sigitai Kerzienei už pagalbą apdorojant statistinius duomenis. Noriu padėkoti ir LSMU VA už suteiktą galimybę naudotis informaciniais ištekliais ir LSMU VA dėstytojams už suteiktas žinias.