LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINöS MEDICINOS FAKULTETAS
MAISTO IR HIGIENOS KATEDRA
AGNö POCEVIČIŪTö
BABEZIOZE SERGANČIŲ ŠUNŲ ELGSENOS POKYČIŲ
VERTIMAS IR JŲ TAIKYMAS VETERINARINöJE
DIAGNOSTIKOJE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. Jūrat÷ Kučinskien÷
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų sergančių babezioze elsenos pokyčių vertinimas ir jų taikymas veterinarin÷je klinikoje.
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 m. sausis 25 d. Agn÷ Pocevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2013 m. sausis 25 d. Agn÷ Pocevičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO 2013 m. sausis 25 d. dr. Jūrat÷ Kučinskien÷
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2013 m. sausis 7 d. prof.. dr. Mindaugas Malakauskas
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/ vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IŠ
(gynimo komisijos sekretor÷s/iaus parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 TURINYS SUMMARY ... 4 SANTRUMPOS ... 5 1. ĮVADAS ... 6 2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
2.1. Temperatūros pokyčių įtaka elgsenai ... 8
2.2. Karščiavimo mechanizmas esant infekcijai ... 11
2.3. Geležies ir cinko sumaž÷jimas kraujo plazmoje ... 11
2.4. Sergančio gyvūno nerimas ir baim÷ ... 12
2.5. Sergančio gyvūno mieguistumas ir depresija ... 13
2.6. Maitinimosi elgesio pokyčiai esant infekcijai ... 14
2.7. Sergančių gyvūnų lakimo elgsenos pasikeitimai ... 14
2.8. Sergančio šuns šlapinimasis ... 15
2.9. Kūno priežiūros elgesio pakyčiai sergant infekcine liga ... 16
2.10. Babezioz÷ ... 17 2.10.1. Epidemiologija ... 17 2.10.2. Patogenez÷ ... 18 2.10.3. Klinikiniai požymiai ... 19 2.11. Diagnostika ... 20 3. TYRIMO METODAI ... 21 4. REZULTATAI ... 24
4.1. Babezioze sergančių šunų šeimininkų apklausos rezultatai ... 25
4.2. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai ... 28
4.3. Biocheminiai kraujo tyrimai ... 32
4.3.1. Inkstų parametrai ... 32
4.3.2. Kepenų parametrai ... 34
4.4. Šlapimo tyrimas ... 35
4.5. Sergančių šunų elgsenos steb÷jimo rezultatai ... 36
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 39
IŠVADOS ... 42
4
SUMMARY
Master’s degree thesis on „Dog sick with babesiosis behaviour changes estimation and it practical use in veterinary diagnostic“ performed in 2013.
Keywords: Behaviour, dog, babesiosis, biochemical blood test, morphology blood test. Goal: to find out the animal’s behavior changes when animal is infected by babesesosis.t using known literature and personal research.
Master degree thesis are made from two parts: first part is review about dogs behaviuor literature, second part is my own observation and made by my own blood morphological biochemical studies and urine tests. In my master degree thesis used 4 tables, 21 diagrams and 2 pictures. Work consists of 47 pages.
Behavior shows pet’s physiological changes. For that reason to determine the beginning with the disease is very important to understand the behavior. Sudden changes in behavior can be the indicator that the animal ill. The investigation was made to find out the animal’s behavior changes when animal is infected by babesesosis. For the investigation were chosen ten dogs infected by this disease. The survey was made to find out, are the animals were changed in behavior during the period in the beginning of illness, when the clinical signs is still not visible. The ill animals were monitored for four days. The dogs were analyzed in urinary frequency, sleep mode and frequency of laps. Every day was measured their body temperature, also were made the urinary blood morphological and biochemical tests. From survey of the dog owners where found that after the tick bite, evident signs of changes in behavior have been seen rarely, but after 5 – 10 days changes were apparent, the changes coincide with clinical signs. The clinical signs were: animic mucouse, hematuria, vomiting, diarrhea, icterus, high temperature and limping. Animic mucouse and icterus leads to erythrocyte haemolysis. The high body temperature affects sleep and anorexia. Because of a large amount of bilirubin, urine becomes dark. For these animals it may cause diarrhea too.
5
SANTRUMPOS
CNS – centrin÷ nervų sistema IL-1 – interleukinas 1
IL-6 – interleukinas 6
TNF – navikų nekroz÷s faktorius PGE2 – prostagalandinas E2
Camp – ciklinis adenozinmonofosfatas TNF-α – navikų nekroz÷s faktorius alfa CNTF – ciliarinis neurotropinis faktorius IFA – imunofermentinis antikūnų testas Glu – gliukoz÷
Urea – šlapimo rūgštis
T-Cho – bendras cholesterolis TG – trigliceridai
BUN – šlapalas T-Bil – bilirubinas Ca – kalcis Alb – albuminai
ALT – alanino aminotransferaz÷ AST – aspartato aminotransferaz÷ CPK – kreatinkinaz÷
LDH – MLT cholesterolis Hb – hemoglobinas
Amy – amilaz÷
ALP – šarmin÷ fosfataz÷ Cre – kreatininas
FRA – fruktozaminas IP – fosforas
Mg – magnis proc. – procentai
mmol/l – milimoliai litre µmol/l – mikromoliai litre
6
1. ĮVADAS
Jau 1850 m. prieš Kristų, Senov÷s Egipte sukauptos žinios apie gyvūnų elgseną leido atpažinti sergančius gyvūnus. Papiruse užfiksuota informacija leido suprasti, kad jau tada buvo žinomos žuvų, galvijų, šunų ir paukščių ligos. Paskutiniais dviem dešimtmečiais ryšys tarp gyvūnų elgsenos ir jo sveikatos sustipr÷jo (Weary, Huzzy et al., 2008).
Etologijos mokslas – tai gyvūno steb÷jimas ir jo elgsenos, kuria siekiama išsiaiškinti biologinius mechanizmus. Šunų šeimininkai, kurie daug laiko praleidžia su savo augintiniais, pažįsta jų elgesį. Tačiau ne visada šuns elgesys yra priimtinas šeimininkui. Dažnai gyvūno elgesys gali nusakyti ligą, kuria serga gyvūnas. Per paskutinius 40 metų mokslas apie šunų elgseną patobul÷jo. Moderni tyrimų technika atsiradusi etologijoje ir fiziologijoje, leido sukaupti daug žinių apie tai, kaip šunų elgseną lemia reprodukcija, hormonų veikla, taip pat koks yra gyvūnų jautrumas, motyvacija ir socialin÷ veikla (Broom, Fraser, 2007).
Pasikeitus gyvūno elgsenai galima įtarti, kad jis serga. Jei gyvūnas staiga mažiau ÷da, laka ir yra mažiau aktyvus galima įtarti negalavimus (Baumgartner, Ketz-Riley, 1999). Komunikavimas ir mok÷jimas suprasti gyvūnus yra svarbi diagnoz÷s dalis. Žinant, ką reiškia tam tikra ausų ar uodegos pad÷tis, galima nusp÷ti kokie bus gyvūno ketinimai. Neretais atvejais žinant gyvūno etologiją, galima įtarti ligą vien tik pažiūr÷jus į gyvūno elgseną. Netgi nepadarius kraujo tyrimų, kurių d÷ka galima išsiaiškinti kepenų funkcijos sutrikimus, suprantant šuns elgesį galima teigti, kad jis kenčia pilvo skausmus. Tokiu atveju šuns laikysena būtų ne tokia kaip įprastai: gyvūno galva nuleista, o užpakalin÷ kūno dalis aukščiau, negu įprastai. Dažniausiai rašytiniuose šaltiniuose yra minimas normalus šunų elgesys, tačiau žinoti vien apie įprastinį elgesį neužtenka. Tam, kad pažinti gyvūnus ir suteikti jiems pagalbą laiku, reikia išmokti atpažinti sergantį gyvūną (Houpt, 1998).
Šunų elgesys turi glaudų ryšį su patologiniais pakitimais. Tam tikri šunų elgsenos pakitimai gali būti raktas į ligos diagnozę. Šunys, sergantys infekcin÷mis ar kitomis ligomis yra dažnai apibūdinami kaip depresuoti, apatiški, ne÷dantys ir negeriantys vandens. Ligai tęsiantis yra gerai matomi ir dehidratacijos požymiai. Gyvūnas tampa pasyvus ir nesidomi tais dalykais, kurie jam buvo įdomūs esant sveikam. Prie šių klinikinių simptomų dažniausiai prisideda ir temperatūros pakilimas, leidžiantis įtarti, jog šuo serga infekcine liga (Houpt 1998; P Jensen, 2009).
Pasyvumas, depresija, anoreksiškumas ir karščiavimas n÷ra būdingi nei vienai gyvūnų rūšiai. Šie gyvūno pokyčiai yra gerai matomi žmogaus akimis. Iš tam tikrų gyvūno elgsenos pakitimų galima nusakyti, kad jis serga (Houpt, 1998).
7
Darbo tikslas: išmokti įvertinti babezioze sergančių šunų elgsenos pokyčius ir taikyti juos veterinarin÷je diagnostikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie normalią šunų elgseną ir jiems sergant.
2. Išanalizuoti Lietuvos smulkių gyvūnų gydyklose pasitaikančią šunų babeziozę ir palyginti rezultatus su moksline literatūra
3. Fiksuoti šunų sergančių babezioze elgsenos pokyčius smulkių gyvūnų gydykloje. 4. Išanalizuoti gautus rezultatus ir apibendrinti išvadose.
8
2. LITERATŪROS APŽVALGA
Elgsena – tai įvairiausių elgesio formų visuma, nusakanti gyvūno prisitaikymą prie aplinkos, jo gyvenimo būdą ir poreikių tenkinimą (Burža, Žentelyt÷, 1983). Elgsena rodo kas vyksta organizme, koks yra atsakas į vidinius ir išorinius aplinkos stimulus. Elgesio apraiškos yra gyvūno judesiai, kv÷pavimas, mityba, pašiaušti plaukai, ausų ir uodegos judesiai. Gyvūno elgsenos supratimas yra svarbi ligos diagnoz÷s dalis. Staigūs elgsenos pokyčiai yra glaudžiai susiję su ligos pasireiškimu. Gyvūnai sergantys ūmia ligos forma yra depresuoti, nesuinteresuoti gerti vandenį, ÷sti, neaktyvūs, turintys miego sutrikimų. V÷liau, ligai paūm÷jus pradeda ryšk÷ti dehidratacijos požymiai, bei sumaž÷ja rūpinimasis savo kailiu, jis pasidaro šiurkštus ir nušiuręs. Nei vienai gyvūno rūšiai ar veislei n÷ra būdinga depresija, anoreksija, letargija ir karščiavimas. Šuns elgsenos pakitimas priklauso nuo ligos stiprumo, kaip greitai progresuoja liga, taip keičiasi gyvūno elgsena. Toks geb÷jimas prisitaikyti yra vadinami motyvacija. Kiekviena liga organizmą veikia skirtingai. Tod÷l elgesys priklauso ir nuo ligos klinikinių požymių (Hart, 1989).
Specifiniai smegenų centrai kontroliuoja sergančio gyvūno elgseną ir imuninius atsakus. Centrin÷s nervų sistemos atsakas priklauso nuo specialaus mechanizmo, kurio d÷ka citokinai yra praleidžiami pro kraujo - smegenų barjerą, tod÷l d÷l smegenų veiklos sergant pasireiškia šie požymiai: karščiavimas, apetito praradimas, pasyvumas, nuovargis (Neville, 1998).
2.1. Temperatūros pokyčių įtaka elgsenai
Senov÷s Graikijoje buvo tikima, kad karščiavimas yra susijęs su kūno skysčiais. Jau tais laikais temperatūros pakitimas buvo svarbus ligos simptomas. Temperatūros pokyčių svarbą buvo pripažinęs net Aristotelis (Hart, 1988).
Buvo manoma, kad Hipotalamas yra atsakingas už temperatūros reguliavimą organizme (Kluger, 1991). Tačiau jis yra tik temperatūrą reguliuojančio komplekso dalis (Satinoff, 1978). Kaip pavyzdį galima pateikti gyvūnus, kurie neturi hipotolamo, tačiau reaguoja į per aukštą temperatūrą ar šilumos smūgius (Satinoff, 1978). Organizmas gali tinkamai atlikti savo funkciją tik tada kai yra nepakitusi kūno temperatūra. Gyvūno kūnas palaiko normalią temperatūrą, nors ji dažnai būna su nedideliais nukrypimais, tam, kad visos organizmo sistemos gal÷tų tinkamai veikti. Ji yra reguliuojama įvairiais būdais: vaikštant, b÷giojant, drebant, šnopuojant, voliojantis purve, gulint pav÷syje ar ant šaltų grindų (Broom, Frazer, 2010).
Gyvūnų kūno temperatūra nebūna vienoda. Ji svyruoja tarp tam tikrų ribų. Temperatūros svyravimai priklauso nuo daugelių fiziologinių ir išor÷s veiksnių. Minimali sveiko
9
gyvūno temperatūra yra ryte, maksimali vakare. Ryto ir vakaro temperatūros skirtumas gali būti 0,8 o
C. Naujagimiai nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros. Ką tik gimusioms žiurk÷ms reikia dviejų savaičių tam, kad išmoktų palaikyti normalią kūno temperatūrą. Tačiau net ir naujagimių kūno temperatūros reguliavimas priklauso nuo gyvūno rūšies. Palyginus jūrų kiaulytes ir žiurkes, jūrų kiaulyčių naujagimiai prisitaiko greičiau (Jensen, Enderstrom, 1955). Jaunų gyvūnų temperatūra yra aukštesn÷ nei senų. Sulysusių temperatūra žemesn÷ nei įmitusių. Kūno temperatūra gali pakilti esant susijaudinimui, išgąsčiui ar sergant. Didelio šuns (iki 1 m.) kūno temperatūra yra 38,2-39o C, mažo šuns 38,5-39,0o C (http://hypertextbook.com/facts/1999/Jie Yao Huang.shtml prieiga per internetą 2013 m. sausio 09 d.).
Karščiavimą reguliuoja fiziologinis mechanizmas, kuris įtakoja pasikeitimus gyvūnų elgsenoje. Karščiavimas yra natūralus organizmo atsakas į virusines ir bakterines infekcijas ar priešuždegiminius veiksnius (Kluger, 1991).
Organizmo atsakas į bakterijas, virusus ir parazitines infekcijas, kurie nori sutrikdyti homeostazę yra vadinamas ūmiu fazių atsaku. Jis gali būti dviejų rūšių: lokalizuotas ir sisteminis. Lokalizuota reakcija pasireiškia uždegimu, kuriame dalyvauja patogenai, limfocitai ir endotelio ląstel÷s. Šių ląstelių tarpininkai yra citokinai. Sistemin÷ reakcija yra įtakojama citokinų, bei neurologinių, endokrinologinių ir metabolitinių veiksnių (Aubert, 1991).
Karščiavimą sukeliančios medžiagos vadinamos pirogenais. Jie būna skirstomi į: egzogeninius ir endogeninius, pirminius ir antrinius. Pirminiai dažniausiai - egzogeniniai. Jie karščiavimo nesukelia, tačiau jiems veikiant pradeda gamintis antriniai pirogenai, kurie veikia termoreguliaciją. Egzogeniniai pirogenai gali būti: bakterijos ir jų toksinai, virusai, riketsijos, spirochetos, grybeliai, medikamentai, sintetiniai polinukleotidai. Šie pirogenai indukuoja endogeninių pirogenų sintezę neutrofiluose, monocituose, makrofaguose, limfocituose, astrocituose, endotelin÷se ir kitose ląstel÷se. Šios medžiagos vadinamos citokinais, nors ne visi sukelia karščiavimą. Pirogeniniu poveikiu pasižymi: interleukinas 1 (IL-1), interleukinas 6 (IL-6) ir navikų nekroz÷s faktorius (TNF), kurie yra peptidiniai faktoriai sintezuojami ir išlaisvinami esant patogenams. Taip pat šie citokinai vaidina svarbų vaidmenį imuniniame atsake (Hart, 1988).
Interleukinas 1 - sukelia karščiavimą tiesiogiai veikdamas smegenis. Šis citokinas yra sintezuojamas hipotolame, kai į periferiją patenka bakterijų lipopolisacharidai (Bandtlow et al., 1990; Ban et al., 1992; Nguyen et al., 1998). Atlikus eksperimentą, suleidus nedidelį kiekį rekombinuoto IL-1 graužikams į smegenis buvo sukeltas karščiavimas (Anforth et al.,1998).
Interleukinas 6 – imuninis proteinas atpalaiduojamas, kaip atsakas į infekcijas, nudegimus ar traumas. Jis gali veikti ląsteles tiesiogiai arba būti kitų citokinų tarpininkas. IL-6
10
atpalaidavimas yra atsakas į IL-1 ir TNF-b. IL-6 receptoriai yra randami ant daugelio ląstelių paviršių: neaktyvių T ląstelių, aktyvių B ląstelių ir mieloidinių ląstelių (Bandtlow et al., 1990).
Navikų nekroz÷s faktorių išskiria stimuliuoti makrofagai. Sergant infekcine liga arba piktybiniu naviku, užtrukusi TNF gamyba sąlygoja anoreksiją ir kacheksiją (Clark A I, 2007).
Norint pamatyti, kas įtakoja elgsenos pokyčius (pailg÷jusį miegą, pasyvumą ir apetito nebuvimą) esant infekcijai ir uždegimui buvo panaudoti rekombinuoti citokinai ir jų antagonistai išsiaiškinta, kad sergančio gyvūno elgseną įtakoja priešuždegimiškai veikiantys citokinai, kurie veikia tiek periferinę tiek centrinę nervų sistemas (Aubert 1991).
Kūno temperatūros pakilimas – atsakas į išlaisvintus aktyvatorius. Aktyvatoriai gali būti bakterijų sienel÷se esantys komponentai, kurie skatina kraujo monocitų, kepenų ir blužnies fagocitų, bei granuliocitų sintezę. Suaktyvinus ląsteles yra aktyvuojami endogeniniai pyrogenai (citokinai). Tokie kaip interliaukinas 1. Tačiau IL-1 yra ne tik karščiavimo priežastis. Jis taip pat yra atsakingas ir už kitas karščiavimo sukeltas pasekmes, tokias kaip: geležies ir cinko sumažejimą kraujo plazmoje, natrio pašalinimą IL-1 pagalba yra atpalaiduojami adrenokortikotropiniai hormonai ir gliukokortikoidai, kurių pagalba gyvūnai nestresuoja pasireiškus ligai (Hart 1989).
Karščiavimo patogenez÷. Endogeniniai pirogenai patekę į bendrąją kraujotaką indukuoja prostaglandiną E2 (PGE2) sintezę kraujagyslių endotelyje ir periferiniuose audiniuose. Tokiu atveju PGE2 pereina pro hematoencefalinį barjerą, dirgina prostaglandinų receptorius ir sukelia karščiavimą. To pas÷koje iš glijos ląstelių greitai atsipalaiduoja ciklinis adenozinmonofosfatas (cAMP), kuris didina termoreguliacijos centro veikimą. Aktyvinami simpatiniai pogumburio centrai. Šilumos gamyba did÷ja, o šilumos atidavimas maž÷ja (Fortien E.M, Kent S et al., 2004).
11
1pav. Karščiavimo patogenez÷s schema (Šimonien÷, 2004)
2.2. Karščiavimo mechanizmas esant infekcijai
Išanalizuota, kad temperatūros padid÷jimas šiltakraujuose gyvūnuose prasideda pra÷jus keletui valandų po patogeno patekimo į organizmą. Yra du mechanizmai, kaip temperatūros pakilimas veikia infekciją. Pirmo mechanizmo veikimo, metu yra sukeliamas imuninis atsakas. Karščiavimas gali sukelti nespecifines imunines reakcijas: padidina neutrofilų poveikį bakterijoms, bei sukelia specifinius imuninius atsakus: pagreitina lymfocitų atsaką antigenams ir antikūnų sintezę. Antrasis mechanizmas susijęs su patogeno išgyvenamumu tam tikroje temperatūroje. Kiekvienas patogenas turi optimalią temperatūrą, kuri gali kilti. Šis karščio mechanizmas yra paremtas tuo, kad patogenai auga panašioje arba tokioje pačioje temperatūroje, kokią turi infekuotas gyvūnas. Yra įrodyta, kad temperatūros pakilimas silpnina tam tikrų patogeninių virusų ir bakterijų augimą (Hart, 1989).
2.3. Geležies ir cinko sumaž÷jimas kraujo plazmoje
Fiziologinį pakitimą sergant, karščiavimą, lydi cinko ir geležies sumaž÷jimas kraujo plazmoje. Šis požymis buvo pasteb÷tas laboratoriniams gyvūnams ir sergantiems žmon÷ms (Heoprich, 1983). Dažnai šis pakitimas yra pastebimas rinotracheitu arba mastitu sergantiems
12
galvijams. Bakterijų dauginimuisi yra būtina geležis, kurią jos gauna iš kraujo (Hart, 1989). Geležis – mikroelementas, kraujo sud÷tin÷ dalis. Ji padeda susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams, bei yra eritrocituose, hemoglobino sud÷tyje. Kita geležies dalis yra mioglobino sud÷tyje - baltymo, kuris yra raumenyse. Mioglobinas raumenyse dalyvauja deguonies ir anglies dvideginio apykaitoje. Nepakankamą kiekį Fe organizme gali sukelti kraujavimas, badavimas ir mažas geležies kiekis maiste. Nepakankamas kiekis geležies sukelia anemiją. (Crichton , 2009; Naigamwalla et al., 2012). Laboratorinių eksperimentų d÷ka buvo išsiaiškinta, kad esant padid÷jusiai kūno temperatūrai ir esant geležies sumažejimui kraujo plazmoje, yra sukliudoma augti toms bakterijoms, kurios auga in vitro. Eksperimentas buvo atliekamas su normaliu kiekiu geležies, kuris atspindi normalią organizmo būklę, bei su mažu geležies kiekiu, kuris atspindi organizmo būklę esant karščiavimui. Šio eksperimento metu buvo naudojama P. Multocida, kuri sukelia pastereliozę triušiams. Eksperimentas parod÷, kad normalioje 39o C temperatūroje, esant mažam arba vidutiniam geležies kiekiui P. Multocida nenustoja daugintis terp÷je. Tačiau 41o C temperatūroje ir esant normaliam geležies kiekiui bakterijų augimas sumaž÷ja. Buvo padaryta išvada, kad esant vidutinei temperatūrai ir mažam geležies kiekiui bakterijų augimas yra toks pats kaip ir esant aukštai temperatūrai ir normaliam geležies kiekiui. Atliekant eksperimentą su driežais, kurie buvo užkr÷sti patogenais nustatyta, kad duodant papildomą geležies kiekį sergantiems (užkr÷stiems), karščiuojantiems gyvūnams, mirtingumo atvejų skaičius yra didesnis negu tų, kurie buvo užkr÷sti, tačiau papildomo kiekio geležies negavo. Kai kurie patogenai sukeliantys ligą, tačiau nesukeliantys karščiavimo gali sukelti geležies sumaž÷jimą organizme (Hart, 1989).
Atlikus ne vieną eksperimentą buvo išsiaiškinta, kad IL-1 yra atsakingas už geležies ir cinko sumaž÷jimą kraujo plazmoje (Dinarello, 1985; Dinarello, 1988). Bandymo metu su ožkomis, buvo suleistas E. Coli endotoksinas. Šio patogeno poveikis yra: karščiavimas, dreb÷jimas, sumaž÷jęs cinko ir geležies kiekis. Suleidus E. Coli buvo blokuojamas temperatūros pakilimas antipirogenine medžiaga – flurbiprofenu. Cinko ir geležies nesumaž÷jo. Manoma, kad antipirogenin÷s medžiagos veik÷ hipotalamą ir nebuvo atpalaiduotas IL-1(Hart, 1989).
2.4. Sergančio gyvūno nerimas ir baim÷
Nerimas, baim÷ ir agresija gali pasireikšti sergant ar susižeidus. Kai kuriems šunims nerimas ir baim÷ yra normali elgsena. Manoma, kad tokį gyvūno elgesį gal÷jo įtakoti praeityje buvę sužeidimai ar persirgtos ligos. Baim÷ ir nerimas yra įtakojami skausmo. Pavyzdžiu gali būti epilepsijos priepuoliai, d÷l kurių šunys yra neramūs ir jautrūs. Nerimas yra laikomas vienu iš klinikinių požymių sergant, kaip pvz anglų spanieliai sergantys genetin÷mis ligomis (Jensen, 2007).
13
2.5. Sergančio gyvūno mieguistumas ir depresija
Sergantys gyvūnai dažniausiai yra depresuoti, neaktyvūs, mieguisti ir nesidomintys aplinka. Šunys miega didžiąją dienos dalį, tačiau pasikeitus miego ir aktyvumo režimui galima įtarti, kad šuo serga. Sveiki šunys miegodami guli jiems būdingoje pad÷tyje, kojas pakišę po užpakaline dalimi, o galvą pasukę kaudolateraliai. Akys gali būti atmerktos arba užmerktos, jų judesiai gali sutapti su kojų judesiais. Šuo, kuris yra pažadinamas greitai, gali kąsti. D÷l šios priežasties žadinti reikia švelniai. Šunys dažniausiai miega naktį, tačiau manoma, kad šis įprotis yra išsivystęs d÷l šeimininkų miego r÷žimo. Yra žinoma, kad namuose laikomi šunys miega ilgiau, negu auginami lauke (Houpt, 1998).
Ligos pasireiškimas priklauso nuo gyvūno fizin÷s būkl÷s, imuniteto ir amžiaus. Ligos pradžioje, sunku pasteb÷ti šuns pasyvumą, tačiau v÷lesn÷je ligos stadijoje mieguistumas yra gerai pastebimas. Gyvūnui sergant, jis dažniausiai guli ant pilvo, susirietęs į kamuoliuką. Pasikeičia jo aktyvumo ir miegojimo r÷žimas. Didžiąją laiko dalį šuo praleidžia miegodamas ir nesidomi aplinka, dažniausiai guli savo guolyje nekreipdamas d÷mesio, kas vyksta aplinkui. Per nelyg ilgas miegojimas ir karščiavimas yra pagrindiniai simptomai sergant infekcine liga. Manoma, kad miegas, kaip ir karščiavimas yra teigiamas faktorius organizmui kovojant su ligos sukel÷ju (Krueger, Majde, 1994).
Laboratoriniuose tyrimuose, su triušiais, suleidus jiems Staphylococcus aureus patogeno, triušiai miegojo 6-16 val. per parą. Karščiuoti jie prad÷jo tik 6 val. po patogeno suleidimo. Karščiavimas truko 6-48 val., o miegas tik 6-16 val. Padaryta išvada, kad miegas ir karščiavimas n÷ra tarpusavyje susiję. Dar vieno eksperimento d÷ka įrodyta, kad endotoksinas ir lipido A dalis iš lipopolisacharidinių komponentų, esančių bakterijų sienel÷s ląstel÷se, gali įtakoti miegą. Nuo tada kai endotoksinas ir lipidas A stimuliuoja IL-1 atsipalaidavimą, yra prailginama miego trukm÷. Taip pat manoma, kad endotoksinas ir lipidas A triušiams sul÷tina akių judesius miegant, d÷l IL-1 veikimo (Hart, 1989).
Mieguisti, depresuoti ir neaktyvūs gyvūnai yra mažiau motyvuoti jud÷ti, tai reiškia, kad jie išnaudoja mažiau energijos. Tai gali įtakoti metabolizmo padid÷jimą, susijusį su temperatūra. Taip pat gyvūnai susiriečia ar kitaip apsisaugoja nuo kūno temperatūros praradimo. Mieguistumas yra vienas iš simptomų, kuriuo remiantis yra atpažįstamas sergantis ūmia liga šuo. (2 pav). Remiantis šiuo klinikiniu požymiu galima atpažinti ūmią ligą dar tada, kai patogenas n÷ra pažeidęs vidaus organų ir kai dar n÷ra išeikvoti energijos šaltiniai (Hart, 1989).
14
2.6.. Maitinimosi elgesio pokyčiai esant infekcijai
Mitybos elgesį skatina instinktai išgyventi. Energijos pasisavinimą gali įtakoti keletas vidinių ir išorinių faktorių: aplinkos temperatūra, jud÷jimas ir reproduktyvumas. Už maisto medžiagų pasisavinimą yra atsakingas hipotalamas, tačiau yra ir kitų svarbių mechanizmų. Didelę reikšmę turi gliukoz÷s kiekis kraujyje, skrandžio prisipildymas ir endokrinin÷ kontrol÷. Tam, kad būtų reguliuojamas maisto pasisavinimas, turi veikti visi mechanizmai kartu ( Knut S N., 1997).
Normalus apetitas yra geras sveiko šuns požymis. Sumaž÷jęs šuns apetitas yra vienas iš klinikinių simptomų, rodančių, šuns depresiją ar ligą. Dažnai gyvūno nenor÷jimą ÷sti įtakoja depresija, d÷l šeimos nario išvykimo (Jensen, 2007).
Šuns mitybą gali įtakoti labai daug veiksnių. Kai kurie jų veikia ilgą laiką, o kiti neilgai. Skrandžio prisipildymas numalšina alkį. Jei virškinamajame trakte yra padid÷jęs osmosinis sl÷gis, atsipalaiduoja hormonas cholecistokinas. D÷l šios priežasties gyvūnas nebenori ÷sti, bet esant didesniam kiekiui gliukoz÷s, gyvūno apetitas nesumaž÷ja. Šunims sergant infekcin÷mis ar kitomis ligomis jų ÷dimo įpročiai pasikeičia (Houpt, 1998).
Karščiuojantiems gyvūnams energija reikalinga ne tik tam, kad būtų reguliuojama kūno temperatūra, bet ir tam, kad išsekę audiniai būtų pripildomi proteinais. Jei gyvūnas nejuda ir pasilieka toje pačioje vietoje, jo raumenys gauna daug mažiau veiklos, o tai reiškia, kad yra sutaupoma daugiau energijos, kuri yra reikalinga didinti metabolizmą, reikalingą kūno temperatūrai palaikyti. Atlikus laboratorinį tyrimą, kai žiurk÷ms keturias dienas buvo duodamas IL-1, pasteb÷ta, kad jos prarado kūno mas÷s, o ÷dimo kiekiai sumaž÷jo per pusę. Šio eksperimento metu žiurk÷s buvo laikomos 12 val. imituojant dieną, o kitas 12 val. imituojant naktį. Pasteb÷ta, kad pasikeit÷ jų graužimo ypatumai. ödimo elgesys pasikeit÷, nes aktyviuoju graužimo metu, tamsiu paros metu, jos būdavo aktyvesn÷s negu šviesiu paros metu, tačiau naudojant IL-1 žiurk÷s naktį prad÷jo graužti tuos pačius mažus maisto kiekius kaip ir dieną. Šis tyrimas įrod÷, kad karščiavimas įtakoja apetito nebuvimą (Hart,1989).
2.7. Sergančių gyvūnų lakimo elgsenos pasikeitimai
Vandens kiekis organizme priklauso nuo amžiaus ir kūno riebalų kiekio. Augant gyvūnui riebalų kiekis did÷ja, o vandens maž÷ja. Jis yra reikalingas visiems gyvybiniams procesams, o ypač: maisto medžiagų rezorbcijai, kaip tirpiklis ir medžiagų transportavimo priemon÷, skysčių osmosiniam spaudimui ląstel÷se, bei kūno temperatūrai reguliuoti (Hart, 1989).
15
Per mažas vandens naudojimas įtakoja dehidrataciją, bei akmenų atsiradimą inkstuose. Per didelis vandens kiekis taip pat yra žalingas, nes gali sukelti skrandžio išputimą, elektrolitų disbalansą ar hipernatremiją. Staiga pasikeitus gyvūno įpročiui lakti vandenį galima įtarti ligą: parvovirusinę ligą, piometrą, diabetą, šlapimo pūsl÷s uždegimą. ( Broom, Frazer 2004).
Vandens lakimas n÷ra tipiškas karščiavimo požymis. Sergantys gyvūnai dažniausiai būna dehidratuoti. Dehidratacijos priežasčių gali būti daug: sumaž÷jęs susidom÷jimas lakimu, vandens nebuvimas, infekcin÷s ligos, sukeliančios v÷mimą ir viduriavimą. Vandens lakimą lemia troškulio barjeras, priklausantis nuo plazmos osmoliariškumo, atsakingo už gyvūnų vandens naudojimą. Eksperimentas buvo atliekamas naudojant pirogenines medžiagas, norint išsiaiškinti, kaip pakinta vandens vartojimas, padid÷jus kūno temperatūrai. Padidinus šunų kūno temperatūrą 0,5-2,4o C, pasteb÷ta, kad gyvūnai mažiau lak÷. Šių tyrimų d÷ka buvo išsiaiškinta, kad vandens vartojimą įtakoja kūno temperatūros pokyčiai (Hart, 1989).
2.8. Sergančio šuns šlapinimasis
Šuns šlapinimosi dažnumas priklauso nuo amžiaus, lyties, kūno mas÷s. Jaunesnio amžiaus šunys šlapinasi dažniau nei vyresni (Chapman BL, Voith V.L, 1990). Sveikas šuo vidutiniškai per parą išskiria šlapimo 20,0-40,0 ml/kg kūno mas÷s. Jei šlapimo išskiriama daugiau negu 50,0 ml/kg per parą – tai vadinama poliurija. Poliurija ir polidipsija yra dažniausi ir labiausiai pastebimi vandens metabolizmo sutrikimo ir daugelio inkstų patologijų simptomai. Polidipsija ir poliurija yra glaudžiai susiję požymiai, kurie pasireiškia sergant necukriniu ar cukriniu diabetu, ūmiu inkstų nepakankamumu, Kušingo sindromu, piometra, kepenų nepakankamumu, esant hipokalemijai, hipokalcemijai (Riškevičien÷, 2010).
Šuo gali šlapintis netinkamoje vietoje esant poliurijai, lytinių organų patologijoms, šlapimo pūsl÷s uždegimams. Reikia atskirti kai šuo šlapinasi valingai, pvz. džiaugiantis grįžus šeimininkui ir nevalingą šlapinimąsi esant tam tikrai ligai, kai dažnai šlapinimąsi ne vietoje. Norint išsiaiškinti kod÷l šuo šlapinasi dažniau nei įprastai, reikia sužinoti, kod÷l pagaus÷ja šlapimo. Poliurija yra dažnai siejama su padid÷jusiu skysčių vartojimu (polidipsija). Jauniems šunims poliurija ir polidipsija gali pasireikšti esant genetin÷ms kepenų ir inkstų ligoms. Vyresnio amžiaus šunims dažną šlapinimasį gali įtakoti limfasarkomos, diabetas, piometra, Kušingo sindromas, chronin÷s kepenų ir inkstų ligos (Jensen 2007).
16
2.9. Kūno priežiūros elgesio pakyčiai sergant infekcine liga
Veiksmai, kurie yra atliekami kūnui prižiūr÷ti, tokie kaip kasimasis, laižymasis ir purtimasis yra atliekami trumpai tačiau dažnai. Šlapinimasis, tuštinimasis, sl÷pimasis nuo v÷jo ir saul÷s, kūno dr÷kinimas d÷l karščio taip pat yra svarbūs kūno priežiūrai. Sergantis gyvūnas savo kūnu rūpinasi retai arba visai juo nesirūpina. Tokių šunų kailis n÷ra švarus, praranda ankstesnę išvaizdą. Kadangi sergantys gyvūnai didelę dalį laiko praleidžia gul÷dami, jų kailis būna suteptas (Broom, Fraser, 2010).
Sergantys gyvūnai gali būti atpažįstami iš jiems nebūdingos tam tikros kūno pad÷ties. Šunys susirango taip, kad kūno paviršius atiduotų kuo mažiau šilumos. Pailg÷jus miegui ir sumaž÷jus aktyvumui, sumaž÷ja ir gyvūno priežiūra savo kailiu. Manoma, kad gyvūnas nebesirūpina savo kailiu dar ir tod÷l, kad nebūtų pašalinama šiluma iš jo kūno, d÷l judesių, kuriuos jis atliktų kailio priežiūros metu. Taip pat kasimasis reikalauja raumenų energijos, kurios gyvūnas turi nedaug (Hart, 1989).
17
2.10. Babezioz÷
Tai erkių sukeliama, visame pasaulyje paplitusi, eritrocitų irimą sukelianti liga. Ji yra pavojinga žmon÷ms, šunims, graužikams, kat÷ms, arkliams ir galvijams (Ayoob et al.,2010).
Šunims yra pavojingos šios babezijos: Babesia canis, Babesia gibsoni, Babesia microti, Babesia equi, Babesia conradae (Boozer, Macintire 2005; Boozer, Macintire 2003; Taboada et al., 2006). Vieni iš svarbiausių simptomų užsikr÷tus babezija yra hemolitin÷ anemija, gelta ir hemoglobinurija.
Šis mikroorganizmas pirmą kartą buvo atrastas 1988 metais, kai suk÷l÷ heamolitinę anemiją, hemoglobinuriją bei mirtį galvijams (Schoeman, 2009).
2.10.1. Epidemiologija
Babezija - erkių pernešamas pirmuonis, kuris yra paplitęs visame pasaulyje (Ayoob et al., 2010). Šunų babezioz÷ pasitaiko Europoje, Vidurio Azijoje, Šiaur÷s Afrikoje, Amerikoje, Baltarusijoje, Kryme, Kaukaze (1 lentel÷) (Šarkūnas, 2004). Daugiausiai susirgimų būna pavasarį, kai po žiemos alkanos erk÷s pradeda pulti šunis. Vasarą susirgimų būna mažiau, tačiau rudenį susirgimo atvejų v÷l padaug÷ja. Babezioze užsikrečiama įkandus infekuotai erkei. Lietuvoje parazituoja ganyklin÷s erk÷s tokios kaip: Dermocentor pictus, D. marginatus ir 4 rūšys Ixodes erkių (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004). Ganyklinių erkių organizme babezijos bręsta ir dauginasi lytiniu keliu. Jei erk÷ neturi babezijų ji gali užsikr÷sti įsisiurbus į sergantį babezioze šunį. Tokiu būdu liga plinta (Udrait÷, 2006). Babezijos yra skirstomas pagal dydį: mažos ir didel÷s. Mažoms babezijos rūšims priklauso B. gibsoni, B. annae. Didel÷ms babezijos rūšims priklauso B. cani, B rossi, B. vogeli. (1 lentel÷)
18
1.lentel÷. Babezioz÷s paplitimas (Schoeman, 2009)
Babezijos rūšys Paplitimas Endemiškumas Didelių babezijų rūšys B. rossi Pietų Afrika Endemiška
Prancūzija Endemiška Ispanija Endemiška Vengrija Endemiška
Šveicarija Endemiška su pertraukomis Vokietija Endemiška su pertraukomis Lietuva
Belgija Buvo tik trys susirgimo atvejai B. canis
Olandija Endemiška su pertraukomis JAV Endemiška pietin÷ja JAV dalyje Japonija Endemiška
Prancūzija Buvo vienas susirgimo atvejai Australija Endemiška
Pietų Afrika Endemiška B. vogeli
Brazilija Endemiška Mažos babezijos rūšys JAV Endemiška Šiaur÷s ir
Pietų Afrika Endemiška Azija Endemiška
Australija Buvo trys susirgimo atvejai Vengrija Buvo du susirgimo atvejai B. gibsoni
Italija Buvo vienas susirgimo atvejąs B. annae Ispanija Endemiška
2.10.2. Patogen÷z÷
Inkubacinis laikotarpis B. canis yra 10-21 d., B. gibsoni 14-28 d. Įsisiurbusi erk÷ tik po savait÷s palieka šeimininko kūną. Ligos sunkumas priklauso nuo babezios rūšies, šuns amžiaus ir imuniteto (Schoeman, 2009).
Babezijos ir jos gyvybin÷s veiklos produktai yra pirminiai patogenez÷s faktoriai, kurie sukelia alerginį poveikį. Jei gyvūno kraujas yra užkr÷stas, vyksta ryškūs pakitimai – acidoz÷, hipoglikemija, eritrocitų hemoliz÷ (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004). Sumaž÷ja eritrocitų kiekis, ko pas÷koje susidaro didelis kiekis hemoglobino, kuris pašalinamas su šlapimu. Dalis hemoglobino virsta bilirubinu, kuris sukelia geltą. Eritrocitų maž÷jimas organizme sukelia anemiją, o intoksikaciją sukelia termoreguliacijos sutrikimus (Ayoob et al., 2010).
19
2.10.3. Klinikiniai požymiai
Babezioz÷ gali pasireikšti nuo poūm÷s iki subklinikin÷s formos (Conrad, Thomford . et al.,1991). Klinikiniai babezioz÷s požymiai yra šie: išbalusios gleivin÷s, tachikardija, anoreksija, depresija, splenomegalija, karščiavimas. Jie pasireiškia esant audinių hipoksijai, kurią sukelia anemija, prasid÷jus sisteminiam uždegimui, kurį įtakoja atpalaiduoti citokinai (Lobetti 2006). Poūm÷ infekcija pasireiškia retai, ji pažeidžia didelę dalį audinių ir pasižymi nedideliu mirtingumu (Conrad, Thomford et al.,1991; Freeman et al.,1995). Gyvūnai, sergantys ūmia forma, pasižymi hemolitine anemija, karščiavimu, mieguistumu, anoreksija, splenomegalija, trombocitopenija ir v÷mimu (Jacobson, Clark, 1994; Abdullahi, Mohammed et al., 1990; Irwin, Hutchinson, 1991). Šuniukų mirtingumas sergant ūmine babezioz÷s forma yra didesnis, negu vyresnių šunų tinkamai juos gydant. Chronin÷ infekcija yra atpažįstama, tačiau vis dar sunkiai apibūdinama (Jacobson, Clark, 1994). Jos požymiai: blyškios gleivin÷s, splenomegalija, hepatomegalija ir letargija (Meinkoth, 2002). Gyvūnui sergant subklinikine ligos forma požymiai gali ir nepasireikšti d÷l streso ar gydymo gliukokortikoidais (Jacobson, Clark, 1994; Masuda et al., 1983).
Babezioz÷ gali būti dviejų rūšių: nekomplikuota ir komplikuota (Ayoob et al., 2010). Sergant nekomplikuota babezioz÷s forma šunys pasižymi šiais klinikiniais požymiais: eritrocitų hemolize, karščiavimu, anoreksija, depresija, išblyškusiomis gleivin÷mis ir splenomegalija (Ayoob et al., 2010).Taip pat yra būdinga trombocitopenija, tačiau nepasireiškia hemoragija. Komplikuotos babezioz÷s klinikiniai simptomai ir laboratoriniai rodikliai dažniausiai būna nukrypę nuo babeziozei būdingų rodiklių, d÷l didelio parazitemijos kiekio (Ayoob et al., 2010).Komplikuotą babeziozę yra dar sunkiau išgydyti nei ne komplikuotą, kadangi klinikiniai požymiai dažniausiai būna nukrypę nuo būdingų babeziozei Esant komplikuotai babeziozei gali pasireikšti: trombocitopenija, metabolin÷ acidoz÷, hypoglikemija, diseminuota intravaskulin÷ koaguliopatija, pankreatitas, kardiovaskuliariniai sutrikimai (Jacobson, Lobetti 1996; Jacobson 1994; Welzl et al., 2001; Leisewitz et al., 2001; Jacobson, 2006; Mahr, Lobetti et al., 2000; Keller, Jacobson, et al., 2004; Lobetti, Jacobson, 2001; Kettner, Reyers, et al., 2003).
B. gibsoni sukelia ūmią nekomplikuotą formą, kuriai būdingi: nepastovūs temperatūros pokyčiai, trombocitopenija, anemija, liesas kūno sud÷jimas, splenomegalija (Jacobson, Clark, 1994; Conrad, Thomson, et al., 1991; Casapulla, Baldi, et al, 1998 ).
B. rossi yra viena iš virulentiškiausių padermių, kuri sukelia intravaskulinę hemolizę, splenomagaliją ir pigmentaciją (Jacobson, Lobetti 1996).
20
B. vogeli – sukelia infekciją, kurią sunku pasteb÷ti remiantis klinikiniais požymiais. Parazitemijos lygis yra labai žemas, tod÷l sunku aptikti babezijas kraujo tepin÷lyje. Dažnai B. vogelis suaugusiems šunims sukelia subklinikinę infekciją (Irwin, Hutchinson ,1991).
2.11. Diagnostika
Norint atpažinti babeziozę, svarbu žinoti klinikinius požymius. Tiksliai diagnozei atliekami šie laboratoriniai tyrimai: kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai, kraujo tepin÷lio vertinimas, imunofermentinis antikūnų nustatymo testas (IFA), šlapimo tyrimas, Kumbso testas (Schoeman, 2009).
21
3. TYRIMO METODAI
Tyrimai atlikti Klaip÷doje, veterinarin÷je klinikoje 2011 07 15 – 2011 09 01 m. Buvo stebima 10 - ties babezioze sergančių šunų elgsena.
Buvo tiriami 10 babezioze sergančių šunų. Iš visų jų buvo 2 kal÷s ir 8 patinai. Šunys buvo šių veislių; 1 vokiečių aviganis, 1 pekinesas, 2 jorkšyro terjerai, 2 mišrūnai, 2 bigliai, 1 vakarų škotų baltasis terjeras, 1 labradoro retriveris. Surinka anamnez÷ (1 lentel÷).
1 lentel÷. Babezioze sergančių šunų anamnez÷s duomenys. Eil.Nr. Data Šuns veisl÷ ir
lytis Anamnez÷ 1. 2011 07 20 Vokiečių aviganis Patinas
Vakar šuo vaikščiojo normaliai, šiandien sunkiai paeina, svyruoja į šonus. Pasidar÷ pasyvus. Vakar vakare šlapimas buvo tamsus. Ne÷de ir nelak÷ nuo vakar.
2.
2011 08 01
Pekinesas Kal÷
Prieš savaitę šuo buvo miške. Po pasivaikščiojimo šeimininkai ištrauk÷ erkę. Nuo vakar yra vangi, suirzusi, nevaikščiojo, tik gul÷jo. Šlapimas tamsios spalvos. Mažai ÷da ir laka. Prisilietus cypia.
3. 2011 08 03
Jorkšyro terjeras Patinas
Dvi dienas ne÷da, nelaka yra vangus, anemiškos gleivin÷s, šlapimas kavos spalvos.
4. 2011 08 04
Mišrūnas Kal÷
Ne÷da, laka, neaktyvi, nejudri, gleivin÷s anemiškos, tamsi šlapimo spalva.
5. 2011 08 09 Jorkšyro terjeras Patinas
Jau kelias dienas yra pasyvus, guli. Šlapimas tamsios spalvos, baltos gleivin÷s, nelaka, ne÷da.
6. 2011 08 15
Biglis Patinas
Prieš kelias savaites buvo sodyboje. Šuo kelias dienas pasyvus ne÷da, nelaka vandens, viduriuoja. Gleivin÷s išblyškusios, šlapimas tamsios spalvos. 7. 2011 08 20 Vakarų škotijos baltasis terjeras Patinas
Svyruoja į šonus. Sunkiai paeina. Ne÷da, nelaka. Yra pasyvus. Gleivin÷s anemiškos, prisilietus cypia. Vakar vakare šlapimas buvo tamsus.
8.
2011 08 24
Biglis Patinas
Nuo vakar ne÷da, nelaka. Šlapimas tamsios spalvos. Sunkiai paeina, guli vienoje vietoje. Gleivin÷s anemiškos, šlapimas tamsios spalvos.
22 9. 2011 08 27 Labradoro retriveris Patinas
Kelias dienas guli, yra neaktyvus, sunkiai keliasi, ne÷da, nelaka. Šlapimas tamsios spalvos .
10. 2011 08 30
Mišrūnas Patinas
Vemia, viduriuoja, pasidar÷ pasyvus, ne÷da, nelaka, dreba, šlapimas tamsios spalvos.
Atvedus sergantį šunį šeimininkų buvo prašoma užpildyti anketą (2 lentel÷).
2 lentel÷. Susirgusių šunų šeimininkų anketa. Erk÷s įsisiurbimo laikas
Pirmi elgsenos pokyčiai po erk÷s įsisiurbimo Šuns elgsenos pokyčiai
Šlapinimosi dažnumas Miego ritmas (ilgesnis/trumpesnis) Maitinimosi dažnumas
Dom÷jimasis aplinka (padid÷jęs/ sumaž÷jęs)
Ils÷jimosi dažnumas Dom÷jimasis žmon÷mis
Į kliniką atvestiems gyvūnams buvo atliekami laboratoriniai tyrimai:
Temperatūros matavimas. Sergančių šunų kūno temperatūra buvo matuojama elektroniniu termometru MEDISAN AG (MEDISAN FTC, Vokietija).
Kraujo tepin÷lis Kraujo tepin÷liai dažyti Papenheimo metodu (Kraft and Dürr, 1997), naudojant May-Griunvaldo ir Gimzos-Romanovskio dažus (Merck KGaA, Vokietija). Tepin÷liai vertinti mikroskopu XSZ-107BN (Japonija) 100x padidinimu.
Morfologinis kraujo tyrimas. Kraujas buvo imamas INSEPACK (Anglija) vakuminiu 4,0 ml m÷gintuv÷liu iš v. Cephalic. Kraujo morfologinis tyrimas buvo atliktas naudojant skystos chemijos morfologinį kraujo analizatorių MS 4 VET (Anglija).
Biocheminis kraujo tyrimas. Tyrimas atliktas naudojant sausos chemijos biocheminį analizatorių “SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija). Buvo tiriamia: gliukoz÷ (Glu), šlapimo rūgštis (Urea), bendras cholesterolis Cho), trigliceridai (TG), šlapalas (BUN), bilirubinas (T-Bil), kalcis (Ca), albuminas (Alb), alanino aminotransferaz÷ (ALT), asparto aminotransferaz÷ (AST), kreatinkinaz÷ (CPK), hemoglobinas (Hb), amilaz÷ (Amy), šarmin÷ fosfataz÷ (ALP), kreatininas (Cre), fruktozaminas (FRA), fosforas (IP), magnis (Mg).
Šlapimo tyrimas. Tyrimas atliktas naudojant sausos chemijos šlapimo analizatorių PocketChem UA VET (Anglija). Buvo tiriami šie parametrai: gliukoz÷, bilirubinas, urobilinogenas, pH, specifininis lyginamasis tankis, kraujo, ketonų, nitritų, leukocitų nustatymas ir kiekiai šlapime.
23
Etogramos. Visų sergančių šunų elgesys buvo fiksuojamas video kamera Handycam HDR-GW55VE (Sony, Japonija). 24 val. per parą buvo fiksuojama: miegojimo trukm÷, šlapinimosi, ÷dimo ir lakimo dažnumas.
24
4. REZULTATAI
Babezioze sergančių šunų kūno temperatūra viršijo normą. Pus÷s atvežtų gyvūnų temperatūra svyravo nuo 38o C iki 39o C. Likusių 50 proc. gyvūnų temperatūra buvo didesn÷, svyravo nuo 39o C iki 40o C (1 pav.).
1 pav. Atvežtų susirgusių šunų temperatūra (Norma 38o C)
Iš visų sergančių šunų sunkiai vaikščiojo 40 proc.. Tamsus šlapimas buvo pas visus sergančius šunis. Ne÷d÷ ir vandens nelak÷ 80 proc.. Iš visų sergančių gyvūnų 20 proc. cyp÷ prisilietus žmogui. Pasyvumu pasižym÷jo 100 proc. šunų. Anemiškos gleivin÷s buvo pas 60 proc. gyvūnų. Viduriuojančių ir su geltos požymiais buvo 20 proc. gyvūnų (2 pav.).
25
2.pav. Šunims pasireiškiantys klinikiniai požymiai
4.1. Babezioze sergančių šunų šeimininkų apklausos rezultatai
Iš susirgusių šunų šeimininkų surinkus papildomą informaciją, išsiaiškinta kada erk÷ įsisiurb÷. Keturiasdešimt procentų šunų erk÷ įkando prieš dvi savaites. Dvidešimčiai procentų gyvūnų buvo įsisiurbusi prieš savaitę. Kitiems 20 proc., erk÷s įsisiurb÷ prieš 10 dienų. Dešimt procentų šunų erk÷ įsisiurb÷ prieš m÷nesį. Likusiai 10 proc. šunų nebuvo pasteb÷tą, kad būtų įsisiurbusi erk÷. (3 pav.).
26
3 pav. Erk÷s įsisiurbimo laikas
Iš šunų šeimininkų surinktos papildomos informacijos, buvo išsiaiškintas pirmasis elgsenos pokyčių laikas. Dvidešimčiai proc. šunų elgsenos pokyčiai buvo pasteb÷ti 5 dienos po erk÷s įsisiurbimo. Dešimt procentų šunų elgsena pasikeit÷ po 8 dienų. Po 9 ir 10 d. elgsenos pakitimai buvo pasteb÷ti pas dešimt proc. šunų. Elgsenos pasikeitimai po 12 d. ir 14 d. buvo pasteb÷ti pas dvidešimt proc. šunų. Dešimt proc. šunų elgsenos pakitimo pradžios nebuvo galima pasteb÷ti (4 pav.).
4 pav. Pirmų elgsenos pokyčių laikas po erk÷s įkandimo (dienų skaičius, skaičiuojamas nuo erk÷s ištraukimo iki pirmų klinikinių požymių pasireiškimo)
Iš šeimininkų surinktos papildomos informacijos buvo išsiaiškinta šuns šlapinimosi elgsena po erk÷s įsisiurbimo. Dvidešimt procentų šunų prad÷jo šlapintis dažniau negu įprastai. Kiti 20 proc. šunų prad÷jo šlapintis rečiau. Likusi dalis šunų šlapinosi taip pat (5 pav.).
27
5 pav. Sergančių šunų šlapinimosi elgsenos pasikeitimas po erk÷s įsisiurbimo
Iš šeimininkų surinktos papildomos informacijos, buvo išsiaiškintas miego elgsenos pasikeitimas. Du šunys po erk÷s įsisiurbimo miegojo ilgiau, vienas šuo - miegojo trumpiau. Likusieji gyvūnai miegojo taip pat kaip ir ankščiau (6 pav.).
šunų skaičius 0 50 100 Miega ilgiau Miega trumpiau
Miega tiek pat
Š u n ų s k ai č iu s p ro c.
6 pav. Šunų miegojimo trukm÷ po erk÷s įkandimo iki klinikinių požymių pasireiškimo
Iš šeimininkų surinktos papildomos informacijos buvo išsiaiškinti šuns ÷dimo elgsenos pasikeitimai erkei įkandus. Du šunys prad÷jo ÷sti mažiau, vieno šuns ÷dimo elgsenos pasikeitimas nebuvo užfiksuotas. Nei vienas augintinis neprad÷jo ÷sti daugiau (7 pav.).
28
7 pav. Šunų ÷dimo elgsenos pasikeitimai po erk÷s įkandimo iki klinikinių simptomų pasireiškimo
Iš šeimininkų surinktos informacijos buvo išsiaiškintas šunų aktyvumas ir apatiškumas. Du šunys tapo apatiški ir neaktyvūs po erk÷s įkandimo, aštuoni šunys buvo tokio pačio aktyvumo kaip ir visada (8 pav.).
8 pav. Šunų aktyvumas po erk÷s įkandimo iki klinikinių simptomų pasireiškimo
.
4.2. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai
Atlikus kraujo morfologinius tyrimus buvo išsiaiškintas leukocitų kiekio vidurkis per keturias dienas. Sergančių babezioze šunų pirmą tyrimo dieną leukocitų kiekio vidurkis buvo 3 kartus didesnis už normą. Antrą dieną 2,7 kartus didesnis už normą. Trečią dieną sergančių gyvūnų
29
leukocitų kiekio vidurkis buvo 2,2 kartus didesnis už normą. Paskutinę steb÷jimo dieną leukocitų kiekio vidurkis buvo 2 kartus didesnis už normą (Norma 10× 109/L, MS 4 VET (Anglija)) (9 pav.).
9 pav. Sergančių babezioze šunų leukocitų skaičiaus vidurkio kitimas per keturias dienas
Atlikus kraujo morfologinius tyrimus buvo išsiaiškintas eritrocitų kiekio vidurkis. Pirmą tyrimo dieną susirgusių šunų eritrocitų kiekio vidurkis buvo 1,79 kartus mažesnis už normą. Antrą dieną 1,75 karto mažesnis už normą. Trečią dieną eritrocitų kiekio vidurkis buvo 1,66 karto mažesnis už normą. Paskutinę steb÷jimo dieną visų babezioze sergančių šunų eritrocitų kiekio vidurkis buvo 1,62 karto maže snis už normą (Norma 7×109/L , MS 4 VET (Anglija)) (10 pav).
10 pav. Sergančių babezioze šunų eritrocitų kiekio vidurkio kitimas per keturias sirgimo dienas
30
Atlikus morfologinius kraujo tyrimus, buvo išsiaiškintas babezioze sergančių šunų hemoglobino kiekio vidurkis. Pirmą tyrimo dieną hemoglobino kiekio vidurkis buvo 1,42 karto mažesnis nei norma. Antrą dieną 1,39 karto mažesnis negu norma. Trečią sirgimo dieną hemoglobino kiekis buvo 1,36 karto mažesnis nei norma. Paskutinę tyrimo dieną hemoglobino kiekis buvo 1,33 karto mažesnis negu norma. (Norma 120 g/L MS 4 VET (Anglija)) (11 pav.).
11 pav. Sergančių babezioze šunų hemoglobino kiekio vidurkis .
Atlikus kraujo morfologinius tyrimus buvo išsiaiškintas trombocitų kiekio vidurkis. Pirmą tyrimo dieną susirgusių šunų trombocitų kiekio vidurkis buvo 3,3 kartų mažesnis negu norma. Antrą dieną 3,15 kartų mažesnis negu norma. Trečią dieną trombocitų kiekio vidurkis buvo tris kartus mažesnis už normą. Paskutinę steb÷jimo dieną visų babezioze sergančių šunų trombocitų kiekio vidurkis buvo 2,87 karto mažesnis už normą. ( Norma 300 × 109/L MS 4 VET (Anglija)) (12 pav.).
31
12 pav. Sergančių babezioze šunų trombocitų kiekio vidurkis
Atlikus kraujo morfologinius tyrimus buvo išsiaiškintas hematokrito kiekio vidurkis. Pirmą tyrimo dieną susirgusių šunų hematokrito kiekio vidurkis buvo 4,26 kartus mažesnis negu norma. Antrą dieną 4,21 kartus mažesnis negu norma. Trečią dieną hematokrito kiekio vidurkis buvo 4,12 kartus mažesnis už normą. Paskutinę steb÷jimo dieną visų babezioze sergančių šunų hematkrito kiekio vidurkis buvo 4 karto mažesnis už normą (Norma 40,0 % ,MS 4 VET (Anglija)) (12 pav).
8 8,5 9 9,5 10 10,5 11 11,5 12 H em at o k ri to k ie k io v id u rk is , % Pirma d. Antra d. Trečia d. Ketvirta d.
32
4.3. Biocheminiai kraujo tyrimai
Atlikus biocheminius kraujo tyrimus dalis vertinami parametrų buvo normos ribose (3 lentel÷).
3 lentel÷. Kraujo parametrai normos ribose.
Kraujo parametrai Gauti rezultatai Norma
Glu 5,5 mmol/l 3,4-6 mmol/l
T-Cho 3 mg/dL 2,5-6,0 mg/dL
TG 200 mg/dL 29-291
Ca 9,5 mg/dL 8,9-11,4 mg/dL
Alb 3 g/L 2,7-4,4 g/L
Amy 500 u/L 290- 1125 u/L
ALP 120 u/L 10-150 u/L
CPK 600 u/L 59- 895 u/L
FRA 320 µmol/l 258-343 µmol/l
IP 4,0 mg/dL 2,5 -6,0 mg/dL
Mg 0,9 mmol/L 0,7-1,1 mmol/L
4.3.1. Inkstų parametrai
Babezioze sergančių šunų kraetinino kiekio vidurkis pirmą tyrimo dieną buvo nukrypęs nuo normos 1,88 kartus. Antrą dieną 1,76 kartus didesnis už normą. Trečią dieną kreatino kiekio vidurkis buvo 1,69 kartus didesnis už normą. Paskutinę tyrimo dieną kreatinino kiekis buvo1,63 didesnis už normą. (Norma 159,0 µmol/l SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija)) (14 pav.).
33
14 pav. Sergančių šunų kreatinino kiekio vidurkis per keturias dienas
Atlikus kraujo biocheminius tyrimus, pirmą dieną šlapimo rūgšties kiekio vidurkis buvo nukrypęs nuo normos 3,9 kartus. Antrą dieną 2,43 kartus didesnis už normą. Trečią dieną šlapimo rūgšties kiekio vidurkis buvo nukrypęs 1,78 kartus. Paskutinę tyrimo dieną šlapimo rūgšties kiekio vidurkis buvo 1,5 kartus didesnis už normą. (Norma 12,32 mmol/l. SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija) ( 15 pav.).
34
4.3.2. Kepenų parametrai
Atlikus kraujo biocheminius tyrimus, nustatytas ALT ir AST kiekio vidurkis (U/l). Pirmą dieną babezioze sergančių šunų ALT kiekio vidurkis buvo 1,2 kartus didesnis už normą. Antrą dieną ALT kiekio vidurkis buvo 1,18 kartus didesnis. Trečią dieną ALT kiekio vidurkis buvo 1,16 kartus didesnis už normą. Paskutinę dieną rodiklis buvo 1,15 kartus didesnis už normą (Norma 125 U/l. SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija)). Pirmą dieną AST kiekio vidurkis buvo 2,59 kartus didesnis. Antrą dieną AST kiekio vidurkis buvo 2,5 kartus didesnis. Trečią dieną AST kiekio vidurkis buvo didesnis 2,46 kartus. Paskutinę tyrimo dieną AST kiekio vidurkis buvo 2,4 kartus didesnis negu normalus AST kiekis (Norma 52,4 U/l. SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija) (16 pav.). 0 50 100 150 200 250 300
Pirma Antra Trečia Ketvira
A L T ir A S T k ie k io v id u rk is U /l Dienos ALT AST
16 pav. Babeziose sergančių šunų ALT ir AST kiekio vidurkis
Atlikus biocheminius kraujo tyrimus buvo nustatytas bilirubino vidutinis kiekis. Pirmą dieną jo vidutinis kiekis buvo 5 kartus didesnis negu normą. Antrą dieną bilirubino vidutinis kiekis buvo 4,7 kartus didesnis. Trečią dieną 4,47 kartus didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną bilirubino kiekis buvo 4,4 karto didesnis už normą (Norma 8,55 µmol/l. SPOTCHEM EZ” (ARKRAY, Japonija)) (17 pav.).
35 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 42 40 38 36 B il ir u b in o k ie k io v id u rk is µ m o l/ l Pirma diena Antra diena Trečia diena Ketvirta diena
17 pav. Babezioze sergančio šuns bilirubino kiekio vidurkis
4.4. Šlapimo tyrimas
Atlikus šlapimo tyrimus buvo išsiaiškinti šlapime pakitę parametrai. Proteinų kiekis pirmą dieną vidutiškai buvo 4 kartus didesnis negu norma. Antrą dieną vidutinis kiekis buvo taip pat 4 kartus didesnis. Trečią dieną 3 kartus didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną proteinų kiekis nebuvo nukrypęs nuo normos (Norma 0g/l). Bilirubino kiekis pirmą dieną vidutinis buvo 12,5 kartų didesnis negu normą. Antrą dieną bilirubino vidutinis kiekis buvo 9,6 kartus didesnis. Trečią dieną 8,8 kartus didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną bilirubino kiekis buvo 8,4 karto didesnis už normą (Norma 4 mol/l). Kraujo kiekis pirmą dieną vidutinis buvo 10,0 kartų didesnis negu norma. Antrą dieną kraujo vidutinis kiekis buvo 9 kartus didesnis. Trečią dieną 7 kartus didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną ktaujo kiekis buvo 6 kartus didesnis už normą (Norma 0 mg/l). Urobilinogeno kiekis pirmą dieną vidutinis buvo 2,5 kartus didesnis negu norma. Antrą dieną urobilinogeno vidutinis kiekis buvo 2,25 kartus didesnis. Trečią dieną 2,13 kartus didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną urobilinogeno kiekis buvo 1,9 karto didesnis už normą (Norma 0-8 mg/dl). Leukocitų kiekis pirmą dieną vidutinis buvo 40 kartų didesnis už normą. Antrą dieną leukocitų vidutinis kiekis buvo 50 kartų didesnis. Trečią dieną 50 kartų didesnis už normalų kiekį. Paskutinę tyrimo dieną leukocitų kiekis buvo 30 kartų didesnis už normą (Norma 0 mg/dl).
36
4 lentel÷. Sergnačių babezioze šunų šlapimo tyrimai
Šlapimo parametrai Dienos
Glu Pro Bil Uro pH S G BLD KET NIT LEU Pirma - 4 g/l 50 mol/l 20 mg/dl 6,5 1,030 10 mg/l 0,1 mmol/l - 40 Antra - 4 g/l 48 mol/l 18 mg/dl 6,5 1,030 9 mg/l - - 30 Trečia - 3 g/l 44 mol/l 17 mg/dl 6,5 1,030 7 mg/l - - 50 Ketvirta - 2 g/l 42 mol/l 15 mg/dl 6,5 1,030 6 mg/l - - 30 Norma - 4 0 – 8 mg/dl 6,5 1,030 - -
4.5. Sergančių šunų elgsenos steb÷jimo rezultatai
Stebint sergančius gyvūnus buvo apskaičiuotas vidutinis miegojimo laikas per keturias dienas. Pirmą tyrimo dieną sergantys šunys vidutiniškai miegojo 81,25 proc. viso paros laiko. Antrą dieną miegojo 70,8 proc. viso paros laiko. Trečią steb÷jimo dieną šunys vidutiniškai miegojo 62,5 proc. viso paros laiko. Paskutinę steb÷jimo dieną šunys miegojo trumpiausiai tik 54,2 proc. viso paros laiko (18 pav.).
37
Atlikus babezioze sergančių šunų steb÷jimus buvo išsiaiškintas mitybos dažnumas. Pirmą dieną sergantys gyvūnai ne÷d÷ ir nelak÷ nei karto. Antrą dieną šunys vidutiniškai ÷d÷ ir lak÷ vieną kartą per dieną. Trečią dieną pacientai ÷d÷ ir lak÷ du kartus daugiau nei pirmą sirgimo dieną. Paskutinę steb÷jimo dieną šunys vidutiniškai maitinosi tris kartus, o lak÷ keturis kartus dažniau negu pirmą sirgimo dieną (19 pav.).
19 pav. Babezioze sergančių šunų maitinomosi ir lakimo dažnumo vidurkis
Atlikus babezioze sergančių šunų elgsenos steb÷jimus buvo išsiaiškintas šlapinimosi dažnumo vidurkis. Pirmą dieną sergantys gyvūnai vidutiniškai šlapinosi 10 kartų per dieną. Antrą dieną šunys vidutiniškai šlapinosi 8 kartus per dieną. Trečią ir ketvirtą steb÷jimo dieną pacientai vidutiniškai šlapinosi šešis kartus per dieną ( 20 pav.).
38
Temperatūros vidurkis pirmą dieną buvo 38,8oC. Antrą dieną gyvūno kūno temperatūros vidurkis buvo mažesnis, ji sieke 38,1 oC. Trečią ir ketvirtą dieną kūno temperatūra vis mažejo (21 pav).
39
5. REZULTATŲ APTARIMAS
Gyvūnai sergantys ūmia infekcine liga tai parodo nespecifiniais požymiais. Dažniausiai tai yra kūno temperatūros pakilimas, pailg÷jusi miego trukm÷, nerimas ir anoreksija (Hart, 1989). Veterinarams nespecifiniai simptomai ir tam tikri elgsenos pokyčiai yra rodiklis, kad gyvūnas negali normaliai funkcionuoti d÷l fiziologinių pasikeitimų. Elgsena yra susijusi su fiziologija ir patologija. Daugelis aspektų gali būti elgsenos pasikeitimų priežastis. Maitinimasis, kailio priežiūra, karščiavimas ir kiti. ( Broomer, Fraser., 2007).
Iš sergančių šunų šeimininkų buvo sužinoti pirmi klinikiniai požymiai, kurie ir buvo priežastis atvesti savo augintinius į veterinarijos kliniką, jie pasireišk÷ 5-10 dienos po erk÷s įsiurbimo. Šie tyrimo duomenys atitinka inkubacinį babezioz÷s laikotarpį t.y. nuo kelių dienų iki kelių m÷nesių (Pomianowski, Marezak, 2009). Galima teigti, kad po erk÷s įkandimo iki klinikinių simptomų pasireiškimo elgsenos požymių pasikeitimai yra pastebimi, tačiau tik pas nedidelį gyvūnų skaičių.
Anamnez÷s metu buvo išsiaiškinti bendri babezioze sergančių šunų klinikiniai požymiai. Vyraujantis požymis buvo gleivinių anemiškumas, tai l÷m÷ intravaskulin÷ ir ekstravaskulin÷ eritrocitų hemoliz÷ (Makinde, Bobade, 1994, ). Lyginant su 2006 metais atliktu eksperimentu Ispanijoje, iš 47 babezioze sergančių šunų anemiškomis gleivin÷mis pasižym÷jo 27 sergantieji (De Gopegui, Penalba B et al., 2006). Tyrimo metu gelta pasireišk÷ nedaugeliui gyvūnų. Palyginus su kitais eksperimentiniais tyrimais, atliktais Pietų Afrikoje, kurių metu iš 69 babeziose sergančių šunų, gelta pasireišk÷ tik 27 (Jacobson, 2006). Galime teigti, kad gauti rezultatai yra teisingi. Geltą įtakojo eritrocitų hemoliz÷ ir didelis bilirubino kiekis, kuris per÷jo į kraują. Prad÷jus irti eritrocitams, retikulioendotelin÷je sistemoje suintensyv÷ja tulžies pigmentų gamyba, pasigamina netiesioginio bilirubino. Kepenys neb÷ra tokios paj÷gios perdirbti didelio kiekio bilirubino į netiesioginį, d÷l šios priežasties kraujyje pradeda kauptis didelis kiekis netiesioginio bilirubino. Maž÷ja fermentų katalizuojančių tiesioginio bilirubino sintezę, aktyvumas. Taigi didelis netiesioginio bilirubino kiekis ir sukelia geltą (Riškevičien÷, 2010). Šlapime atsiranda didelis kiekis urobilino, kas įtakoja tamsios spalvos šlapimą. Tamsios spalvos šlapimą kaip vieną iš ligos požymių aprašo eksperimentinius tyrimus su babezioze sergančiais šunimis atlikę G. Kirtz; M. Leschnik; E. Hooijberg; A. Tichy; E. Leidinger, Vienoje.( Kirtz, Leschnik et al., 2012). Remiantis Carli E., Tasca S., Trotta M., Furlanello T., Caldin M., Solano-Gallego L. vykstant intensyviai hemolizei pasireiškia bilirubinurija ( Carli, Tasca et al., 2009). Šlapimo tyrimo parametrai parod÷ proteinų kiekį, kurio netur÷ti būti pas sveiką gyvūną. Tačiau remiantis J. W Alerio padarytais tyrimais
40
Kenijoje teigiama, kad sergant babazioze šlapime buvo rasta proteinų ir leukocitų. Leukocitų kiekis n÷ra babioz÷s sukeltas reiškinys, tai nesterilumo priežastis (Aler, Kipyogen, 2011).
Anoreksija tyrimo metu buvo taip pat žymus elgsenos pokytis. Nenor÷jimą ÷sti l÷m÷ aukšta kūno temperatūra, kuri buvo būdinga visiems babezioze sergantiems šunims. Remiantis Hart eksperimentiniu tyrimu, kurio tikslas buvo išsiaiškinti kaip karščiavimas įtakoja anoreksiją, laboratorin÷ms žiurk÷ms suleidus IL-1, 40 proc. gyvūnų nebenor÷jo ÷sti, galima teigti, kad IL-1 skatina apetito nebuvimą (Hart 1989). Pasyvumas ir mieguistumas neatsiejama dalis nuo ligos. Tyrimo metu buvo užfiksuotas ilgesnis miegojimo laikas, bei gyvūnų pasyvumas. Hart laboratoriniuose tyrimuose, su triušiais, suleidus jiems Staphylococcus aureus patogeno, triušiai miegojo 6-16 val. per parą. Karščiuoti jie prad÷jo tik 6 val. po patogeno suleidomo. Karščiavimas truko 6-48 val., o miegas tik 6-16 val. Padaryta išvada, kad miegas ir karščiavimas n÷ra tarpusavyje susiję (Hart, 1989). Keli babezioze sergantys šunys viduriavo, Nigerijoje atlikus tyrimus su 180 babezioze sergančiais šunimis, 97 šunys viduriavo (Egege, Okolocila et al., 2008). Sunkus vaikščiojimas ir cypimas prisilietus buvo užfiksuotas tyrime, tačiau šis požymis n÷ra būdingas babeziozei. Tačiau Italijoje atlikus tyrimą su 24 šunimis, vienas sergantysis pasižym÷jo stuburo skausmais (Furlanello, Fiorio et al., 2005).
Atlikus kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimus buvo nustatyta, kad sergant babezioze eritrocitų kiekis buvo sumaž÷jęs. Eritropeniją sergant babezioze lemia hemoliz÷, nuo šio proceso priklauso ir maž÷janti hemoglobino koncentracija. Remiantis tyrimu buvo pasteb÷ta, kad hemoglobino kiekis pirmą dieną buvo mažesnis nei įprastai. Sumaž÷jus eritrocitų ir hemoglobino kiekiui pasireiškia hemolizin÷ anemija, kuri sąlygoja hematurija. Tyrimo metu buvo nustatytas mažas trombocitų kiekis kraujyje. Pakilusi kūno temperatūra gal÷jo įtakoti trombocitopeniją (Murace, Ueda et al., 1994). Remiantis eksperimentais atliktais Austrijoje, kurių metu buvo atlikti kraujo morfologiniai tyrimai, visų babezioze sergančių gyvūnų kraujyje buvo nustatytas mažas trombocitų kiekis (Kirtz, Leschnik et al., 2012). Atlikus morfologinius tyrimus buvo pasteb÷tas leukocitų padid÷jimas. Tirane šunų sergančių babezioze daryti morfologiniai tyrimai, rod÷ taip pat, didesnį leukocitų kiekį (Andoni, Rapti et al., 2012).
Babezioz÷ sąlygoja eritrocitų hemolizę, tai įtakoja nekonjuguoto bilirubino susidarymą. Patekus nekonjuguotam bilirubinui į kraują yra pažeidžiami hepatocitai. Kepenų pažeidimai yra nustatomi remiantis ALT, AST ir BIL parametrais. ALT matuojamas norint nustatyti kepenų pažeidimus (Andoni, Rapti et al., 2012). Atlikus tyrimą buvo sužinota, kad ALT kiekis pirmą dieną vidutiniškai buvo didesnis už normą. AST, buvo nukrypęs nuo normos tiems šunims, kuriems buvo pasireišk÷ gelta. Remiantis Italijoje atliktais tyrimais su babezioze sergančiais šunimis buvo nustatyta, kad iš 14 šunų aukštus AST parametrus tur÷jo trys šunys, o ALT – aštuoni šunys.Urea ir
41
Kreatininas – inkstų parametrai. Jų padid÷jimas kraujyje parodo sumaž÷jusią inkstų glomerulų filtraciją kanal÷liuose (Furlanello, Fiorio et al., 2005). Babezioze sergantiems šunims buvo padid÷ję abu šie parametrai. Pirmą dieną vidutinis šlapimo rūgšties kiekis buvo 3,9 kartus nukrypęs nuo normos, o kreatinino kiekis vidutiniškai 1,57 karto.
42
IŠVADOS
1. Nepasireiškus pirmiems klinikiniams požymiams yra sunku atpažinti babezioze sergnačius gyvūnus, stebint jų elgseną.
2. Pasireiškus babezioze sergantiems gyvūnams klinikiniams požymiams, yra matoma pasikeitusi elgsena: mityba, miegojimo laikas, lakimas, aktyvumas.
43
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Abdullahi S.U., Mohammed A.A., Trimnell A.R., Sannusi A., Alafiatayo.A. Clinical and haematological findings in 70 naturally occurring cases of canine babesiosis. Journal of Small Animal Practise. 1990. 31. 145–147.
2. Ayoob L. A.,Hackner S.G., Prittie J. Clinical management of canine babesiosis. Journal of Veterinary Emergency and Critical Care. 2010. 20(1). 77-89.
3. Aleri J.W., Kipyogen A.N., Mande J.D., Mulei C.M., Karanja D.N. Acute Respiratory Distres syndrome Due to Babesiosis in a Dog: Case Report. Journal of Animal Science. 2011. 5 (2):14-16.
4. Andoni E , Rapti D, Postoli R , Zalla P. Hematologic changes in dogs naturally infected with babesia. Albanian Journal of Agricultural Sciences .2012. Nr.3/Vol. 11
5. Anforth H. R., Bluthe R.M., Bristow A., Hopkins S., Lenczowski M. J. P., Luhesht G. N., Lundkvist J., Michaud B., Mistry Y., Van Dam A.-M., Zhen C., Dantzer R., Poole S., Rothwell N. J., Tilders F. J. H., Wollman E. E. Biological activity and brain actions of recombinant rat interleukin-1α and interleukin-1β.European Cytokine. 1998. 9.279–288.
6. Aubert A. Sickness and behaviour in animals: a motivational perspective. 1999. Neuroscience Biobehavior Rev.1029-1036.
7. Ban E., Haour F., Lenstra. R. Brain interleukin 1 gene expression induced by peripheral lipopolysaccharide administration. Cytokine. 1992 .48–54.
8. Bandtlow C. E., Meyer M., Lindholm D., Spranger M., Heumann R. ,Thoenen H. Regional and cellular codistribution of interleukin-1β and nerve growth factor mRNA in the adult rat brain: possible relationship to the regulation of nerve growth factor synthesis. Journal of Cell Biology. 1998. 111. 1701–1711.
9. Baumgartner W., Ketz-Riley C J. Klinishe Propadeutick der inneren Krankeiten und Hautkrankheiten der Haus- und Heimtiere. 4th ed.Berlin. Germany. Verlag Paul Parey. 1999. 120-200.
10. Boozer L, Macintire D. Canine babesiosis. Small Animal Practise. 2003.33. 885–904. 11. Boozer L., Macintire D. Babesia gibsoni: an emerging pathogen in dogs. Compend Continent Education Vet .2005. 27.33–42.
12. Broom D.M., Fraser A.F. Domestic Animal Behaviour and Welfare 4th edition. UK. 2010. 3-300.
44
14. Casapulla R., Baldi L., Avallone V., R Sannino., L Pazzanese., Mizzoni V.Canine piroplasmosis due to Babesia gibsoni: Clinical and morphological aspects. Vet. Rec.1998 142:168-169
15. Chapman B.L, Voith VL.Behavioral problems in old dogs: 26 cases (1984-1987). Journal of America Veterinary Medical Association. 1990.944-946.
16. Clark A.I. How TNF was recognized as a key mechanism of disease. Cytokine and Growth Factors Reviews. 2007. 335-343.
17. Conrad P., Thomford I., Yamane I., Whiting J., Bosma L., Uno T., Holshuh H.N., Shelly S. Hemolytic anaemia caused by Babesia gibsoni infection in dogs. J. Am. Vet. Med. Assoc. 1991. 199:601-605
18. Crichton R. Iron Metabolism: From Molecular Mechanisms to Clinical Consequences. 3rd ed. West Sussex, UK: John Wiley and Sons. 2009. 141–325.
19. Dantzer R. Cytokine-induced sickness behaviour: A neuroimmun response to activation of innate immunity. Eur. J. Pharmacol. 2004. 500:399–411.
20. Dinarello C.A. Biology in interleukin 1.FASEB . 1988. 2:108-11
21. Dinarello C.A., An update on human interleukin-1: From molecular biology to clinical relevance.J Clinic Immunol. 1985. 5: 287-297.
22. Egege S.C., Okolocha E.C., Nwanta J.A., Mosimabale F.O . Prevalance and seasonality of babesiosis in dogs treated at university Veterinary clinic in Kaduna, Nigeria from 1990-1999. Nigeria Veterinary Journal. 2008. 29(3):21-26.
23. Freeman M J., Kirby B M., Panciera D L.,Henik R A,. Rosin E,. Sullivan L. J. Hypotensive shock syndrome associatedwith acute Babesia canis infection in a dog.Journal of the American Veterinary Medical Association. 1994. 204: 1: 94–96
24. Furlanello T, Fiorio F, Caldina M, Lubas G, .Solano L. Clinicopathological findings in naturally occurring cases of babesiosis caused by large form Babesia from dogs of northeastern. Res Vet Sci. 2005. 342-352
25. Gopegui R.R., Penalba B., Goicoa A., Espada Y., Fidalgo E. L., Espino L. Clinico- pathological findings and coagulation disorders in 45 cases of canine babesiosis in Spain. The veterinary journal. 2007. 129-132.
26. Hart B. Biological Basis of the Behavior of Sick Animals. Neuroscience and Biobehaviour Reviews.1989. 123-137
27. Heoprich P.D. Infectious diseases: A modern treatise of infectious processes. 3rd ed. Philadelphia: Harper and Row Publisher. 1983. 100-210.
