Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo ypatumai

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas

Agnė Vaičiulienė

Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo

ypatumai

Roentgenology analysis peculiarities of the cat and dog

femur fractures

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Andrius Stepaniukas

2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo ypatumai“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė)

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas,

pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

3

TURINYS

1.2. 1. Rentgenologinio tyrimo rūšys...12

1.2.2. Rentgenologinė įranga...13

1.2.3. Paciento pozicionavimas...14

1.3 Kaulų lūžių patogenezė ir klasifikacija...15

1.3.1. Kaulų lūžių patogenezė...15

1.3.2 Kaulų lūžių klasifikacija...16

1.3.3. AO/VET kaulų lūžių klasifikacijos sistema...19

1.4. Kaulų lūžių diagnostika...19

1.5 Šlaunikaulio lūžių chirurginio gydymo metodo parinkimas...21

1.5.1 Kaulo plokštelės...22

1.5.2 Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela...22

1.5.3 Sraigtai...22

1.5.4 Kombinuoti metodai...22

1.6 Kaulo gijimas...22

1.6.1 Kaulo gijimo komplikacijos...23

2. Medžiagos ir metodai...25 3. Rezultatai...26 4. Rezultatų aptarimas...33 IŠVADOS...35 REKOMENDACIJOS...36 LITERATŪROS SĄRAŠAS...37

4

SANTRAUKA

Kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių rentgenologinio tyrimo ypatumai

Agnė Vaičiulienė Magistro baigiamasis darbas

Atliktas restropektyvus analitinis tyrimas keliose X veterinarijos klinikose. Išanalizuotos 49 kačių ir šunų rentgeno nuotraukos, kuriose buvo diagnozuoti šlaunikaulio lūžiai. Iš jų lūžęs šlaunikaulis nustatytas 28 šunims ir 21 katei. Tarp tiriamųjų gyvūnų buvo 35 patinai ir 14 patelių. Daugiausia lūžių buvo nustatyta gyvūnams iki 1 metų amžiaus bei nuo 1 iki 3 metų amžiaus. Tiriant pagal svorį dažniausiai traumą patyrė mažesnių veislių šunys ir katės. Šlaunikaulio lūžiai būdingesni mišrūnams, negu veisliniams gyvūnams. Dažniausiai pasitaikančios šlaunikaulio traumos priežastys buvo kritimas iš aukčio bei patekimas į autoįvykį, taip pat daug gyvūnų sužalota dėl nežinomų priežasčių. Katės labiausiai susižalojo kristamos pro daugiaaukščių namų langus bei balkonus, šunys dažniausiai traumas patyrė dėl automobilių sukeltų sužalojimų bei kritimo nuo baldų ar iš šeimininko rankų, to pasekoje gausiausiai kaulai lūžo per diafizės bei metafizės zonas.

Tyrimo metu dėl metodo patikimumo chirurgiškai šlaunikaulio lūžiams fiksuoti daugiausiai naudoti intrameduliniai strypai. Antras pagal populiarumą buvo kombinuotų metodų pritaikymas lūžiams gydyti.

Raktažodžiai: šlaunikaulio kaulo lūžiai, šunų kaulų lūžiai, kačių kaulų lūžiai, kaulų lūžių klasifikacija, kaulų lūžių gydymas.

5

SUMMARY

Roentgenology analysis peculiarities of the cat and dog femur fractures

Agnė Vaičiulienė Master‘s Thesis

Restrospective analytical analysis was performed in a number of x veterinary clinics. 49 cats and dogs x – ray’s were analysed, which were diagnosed in femur fractures. Femur fracture was diagnosed for 28 dogs and 21 cats. Between tested animals there were 35 males and 14 females. Most fractures seen in animals before 1 year of age and 1 to 3 years of age. In examination by weight trauma is usually suffered by smaller breeds of dogs and cats. Femoral fractures are more characteristic to crossbreeds than to breeding animals. The most common causes of femur injuries have been falling from hights as well as auto accidents, also many animals are injured due to unknown reasons. Cats are mostly injured by falling through multistory houses windows and balconies, dogs usually suffer injuries caused by cars and falling from furniture or from the host's hand, as a result mostly bones have broken through the metaphyseal and diaphyseal areas.

Mostly used method of hip fractures surgicall fixation is use of intramedullary rods. The second most popular was the combined methods of adapting fracture healing.

Keywords: femur bone fractures, bone fractures in dogs, cats bone fractures, bone fracture classification, fracture treatment.

6

SANTRUMPOS

ARTIC - articularis LIG - ligamentum

AO Vet - Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen fondo veterinarinis skyrius SH - Salter-Harris

7

ĮVADAS

Lūžis – tai kaulo vientisumo pažeidimas. Šis terminas apima visus kaulo pažeidimus – nuo skilimo iki skeveldrinio lūžimo. Kaulas gali lūžti tiesioginės išorinės jėgos poveikio vietoje arba veikiamas netiesioginės jėgos (toliau nuo jėgos veikimo vietos) (6).

Šlaunikaulio lūžiai sudaro 20 proc. – 25 proc. visų lūžių, kurie pasitaiko katėms ir šunims ir sudaro 45 proc. visų ilgųjų kaulų lūžių. Proksimaliniai ir distaliniai epifizės lūžiai dažniausiai pasitaiko dar nesubrendusiems gyvūnams, o diafizės ir metafizės lūžiai dažniau pasitaiko subrendusiam gyvūnui. Šie lūžiai dažniausiai sukeliami sunkios traumos, ypač autoįvykių metu. Iš visų pasitaikančių šlaunikaulio lūžių 83 proc. iš jų yra uždari. Tikėtina, kad tai priklauso nuo gyvūnų raumenų sistemos ypatumų (7).

Rentgenologinis tyrimas yra pagrindinis ir anksčiausiai atliekamas tyrimas, įtarus kaulų lūžį. Rentgenogramose dažniausiai vertinami kaulai, tačiau galima įvertinti ir greta esančių minkštųjų audinių pažeidimą. Reikia atlikti 2 projekcijų rentgenogramas: tiesinę ir šoninę. Galūnių rentgenogramos dažniausiai apima distalinį bei proksimalųjį sąnarius. Kartais atliekamos įstrižinės projekcijos rentgenogramos, kurios padeda vizualizuoti sudėtingesnės anatomijos sričių, pavyzdžiui, riešo kaulų, pažeidimus (6).

Pagrindiniai rentgenologiniai kaulo vientisumo pažeidimo simptomai yra lūžio linija ir lūžgalių poslinkis. Lūžio linija rentgenogramose matoma kaip įvairaus platumo, įvairios formos, ryškių kontūrų, dažniausiai šviesi, rečiau tamsi, juostelė kaulo ribose. Poslinkis – lūžgalių pasislinkimas vienas kito atžvilgiu. Dislokacijos kryptis vertinama pagal distalinio fragmento poslinkį, palyginti su proksimaliuoju (14).

Konservatyvus šlaunikaulio lūžių gydymas dažnai būna neefektyvus, todėl taikomas chirurginis lūžio fiksavimas, priklausomai nuo lūžio vietos ir rūšies. Kadangi iš visų ilgųjų kaulų šlaunikaulis lūžta dažniausiai, todėl jis buvo vienas iš pirmųjų kaulų, kuriam buvo pradėta naudoti vidinė fiksacija. Pradžioje šlaunikaulio lūžių fiksacijai buvo naudojamas intramedulinis strypas, kuris nesugebėdavo efektyviai priešintis visoms jėgoms, kurios veikia lūžgalius. Dėl to papildomai fiksacijai buvo pradėtos taikyti kitos chirurginio fiksavimo priemonės (7).

8

Darbo tikslas:

Ištirti kačių ir šunų patirtus šlaunikaulio lūžius, įvertinti lūžių vietas ir tipus, traumos pobūdį, traumų priežastis, išsiaiškinti gydymo metodus ir komplikacijas po jo.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti literatūrą apie šunų ir kačių šlaunikaulio lūžius bei jų rūšis, klasifikaciją, diagnostikos metodus ir dažniausiai taikomus gydymo metodus ir komplikacijas po jo.

2. Išanalizuoti X veterinarijos klinikose atliktų rentgenologinių tyrimų nuotraukas. 3. Įvertinti šlaunikaulio lūžius patyrusių šunų ir kačių traumų priežastis.

4. Nustatyti traumas patyrusių šunų ir kačių dažniausias šlaunikaulio lūžių vietas ir tipus.

5. Išsiaiškinti šlaunikaulio lūžius patyrusiems šunims ir katėms taikytus chirurginio gydymo metodus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis (lot. femoris) sudaro užpakalinės kojos pirmąjį laisvąjį narį. Šlaunikaulis yra vamzdinis kaulas. Proksimaliniu galu šlaunikaulis susineria su klubaduobe, o distaliniu - su blauzdikauliu. Proksimaliniame jo gale yra galva pasukta į medialinę pusę. Galvai pereinant į šlaunikaulio kūną yra kaklelis – collum femoris. Šlaunikaulio galvoje yra maža duobelė – fovea capitis raiščiui prisitvirtinti. Lateraliai nuo galvos yra didysis gūbrys – trochanter major iš medialinės didžiojo gūbrio pusės yra gili duobė – fossa trochanterica. Šlaunikaulio kūnas cilindriškos formos. Medialiniame kūno paviršiuje žemiau galvos, guli mažasis gūbrys – trochanter minor. Plantariniame šlaunikaulio paviršiuje yra šiurkšti aikštelė – facies aspera, o distaliniame trečdalyje plantarinė duobė – fossa plantaris. Distalinis sustorėjęs šlaunikaulio galas baigiasi dviem sąnariniais gumburais – condyli ir kelio girnelės sąnariniu skridiniu – trochlea patellaris. Kelio girnelės sąnarinis skridinys guli šlaunikaulio distalinio galo dorsalinėje, o sąnariniai gumburai – plantarinėje pusėje. Medialinis sąnarinis gumburas – condylus medialis nuo lateralinio – condylus latteralis atskirtas tarpgumbūrinia duobe – fossa intercondyloidea. Lateralinio sąnario gumburo lateraliniame paviršiuje yra nedidelė pakinklio raumens duobelė – fossa musculi poplitei. Tarp lateralinio sąnario gumburo ir kelio girnelės sąnario skridinio yra ilgojo pirštų tiesiamojo raumens duobelė – fossa extensoria. Ant sąnarinių gumburų yra mažesni raumeniniai gumburai – epicondylus medialis et lateralis (2).

1 pav. Šlaunikaulio anatomija

10 Klubo sąnarys – paprastasis daugiaašis sąnarys kurį sudaro rutulinės šlaunikaulio galvos susinėrimas su klubaduobe. Klubakaulio kūnas su šlaunikauliu sudaro buką kampą (100o

– 110o) su nukreipta viršūne į kaudalinę pusę ir atdara į pilvo pusę. Kadangi klubaduobėje netelpa visa šlaunikaulio galva, tai jos kraštai papildyti skaiduline kremzle – labrum glenoidale. Nuo vieno klubaduobės įlankos krašto į kitą eina skersinis klubaduobės raištis – lig. transversum acetabuli. Sąnario kapsulė išorėje glaudžiai jungiasi su išoriniu užtvariniu raumeniu ir giliuoju strėnų raumeniu, o kaudaliai ji yra pridengta riebaliniu kūnu. Iš priekio kapsulės sienelė sustiprinta truputi įstrižu šlaunies raiščiu – lig. ileofemorale, kuris šiek tiek riboja šlaunikaulio atitraukimą, o pagal Susdorfą kliudo ir per didelį sąnario išsitiesimą. Sąnario viduje yra trumpas, tvirtas apvalusis raištis – lig. teres, kuris prasideda klubaduobės įlankoje ir baigiasi šlaunikaulio galvos duobėje. Jis tvirtai suriša šlaunikaulio galvą su klubaduobe, kliudo laisvo galūnės atitraukimą į šoną (2).

2 pav. Klubo sąnarys

Šaltinis: http://www.alldognews.com/hipdysplasia.html

Kelio sąnarys – vienaašis sąnarys. Kelio sąnarį sudaro šlaunikaulio susinėrimas su blauzdikauliu ir su kelio girnele, todėl kelio sąnarys dalijamas į šlaunies blauzdos sąnarį – artic. Femurotibialis ir šlaunies – kelio girnelės sąnarį – artic. femuropatellaris. Šlaunies – blauzdos sąnaryje šlaunikaulio sąnariniai gumburai susineria su blauzdikaulio sąnariniais gumburais per du kremzlinius meniskus. Abu meniskai yra pusmėnulio formos ir turi įgaubtus sąnarinius paviršius. Kiekvienas meniskas glaudžiai susiriša su blauzdikaulio proksimaliniu galu dviem trumpais raiščiais. Kranialinis raištis – lig. tibiale craniale menisci medialis et lateralis prasideda menisko priekiniame krašte ir baigiasi tarpgumburinės pakylos priekinėje duobelėje. Kaudalinis raištis – lig. tibiale caudale menisci medialis et lateralis prasideda menisko užpakaliniame krašte ir baigiasi tarpgumburinės pakylos kaudalinėje duobelėje (2).

11 Lateralinis meniskas turi dar meniską su šlaunikauliu rišantį raištį – lig. femorale menisci lateralis, kuris prasideda nuo menisko kaudalinio krašto ir baigiasi prie šlaunikaulio medialinio sąnarinio gumburo. Sąnarinė kapsulė savo skaiduline membrana prisitvirtina prie sąnarinių paviršių kraštų ir prie meniskų sustorėjusio krašto. Sąnarinės kapsulės sinovinė membrana sudaro 2 maišelius: vieną lateraliniams, kitą medialiniams sąnariniams gumburams. Kiekvieną sąnarinės kapsulės sinovinį maišelį meniskas dalija į du aukštus, kurie kominikuojasi įgaubtame menisko krašte. Lateralinis maišelis savo ruožtu susijungia su sinovine bursa, gulinčia po ilgojo pirštų tiesiamojo raumens pradžios sausgysle. Kryžminis raištis – lig. cruciatum sudaro du stiprius pluoštus: lateralinį pluoštą – lig. cruciatum laterale ir medialinį pluoštą – lig. cruciatum mediale, kurie kryžiuojasi vienas su kitu (2).

3 pav. Kelio sąnarys

Šaltinis: http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2084&aid=474

1.2. Rentgenologinis tyrimas

Rentgenologija – mokslas apie rentgeno spinduliuotės naudojimą gyvūno organizmo sandarai tirti normaliomis ir patalogijos sąlygomis, ligoms pažinti ir gydyti. Rentgeno spinduliuotė tai trumpos (10-12 – 10-9) m. elektromagnetinės bangos. Atliekant rentgenologinį tyrimą rentgeno spinduliuotės srautas iš rentgeno vamzdžio siunčiamas į gyvūno kūną. Organizmo sandara nehomogeniška ir tiriamosios srities struktūra skirtinga, todėl spinduliai kūne silpninami nevienodai: pro tankios struktūros organus (pvz., kaulus) perėję spinduliai stipriai silpnėja, pro minkštuosius audinius (ypač riebalinį audinį) – mažiau, o pro oringus – silpnėja labai menkai.

12 Todėl iki tiriamojo kūno buvęs homogeniškas, vienodo intensyvumo spinduliuotės srautas, perėjęs pro kūną, nevienodai silpnėja ir gali perduoti informacijos apie šio kūno vidinę sandarą, kitaip tariant, formuoja dar tyrėjo akiai nematomą tiriamojo objekto vaizdą. Nematomą vaizdą paversti matomu reikia spinduliuotės imtuvo (9).

1.2.1 Rentgenologinio tyrimo rūšys

Rentgenologinio tyrimo rūšis priklauso nuo spinduliuotės imtuvo rūšies – jame įmontuoto detektoriaus (jutiklio). Skiriamos šios rentgenologinio tyrimo rūšys:

 Rentgenoskopija – vaizdo imtuvas yra fluorescuojantis ekranas ( turintis ar neturintis elektroninį optinį stiprintuvą ir TV bloką).

 Fluorografija – imtuvas yra fluorescuojantis ekranas su fotokamera.

 Rentgenografija – spinduliai fiksuojami rentgeno juostoje.

 Elektrorentgenografija – imtuvas yra seleno puslaidininko plokštelė.

 Skaitmeninė rentgenografija – imtuvas yra dozimetrinių jutiklių sistema ir pan.

Rentgenoskopija – labai paprastas ir informatyvus tyrimo metodas, kurio metu

galima stebėti organų judesius, kontrastinės medžiagos judėjimą organuose, įvairiose projekcijose, įvertinti ne tik struktūrinius, bet ir funkcinius pokyčius, kuriuos galima fiksuoti serijinėse rentgenogramose, vaizdo ar skaitmeniniame įraše. Pagrindinis rentgenoskopijos trūkumas – gana didelė paciento ir tiriančiojo radiologo apšvita, nėra vaizdinio atlikto tyrimo dokumento, tyrime neįmanoma nustatyti smulkių detalių (9).

Fluorografija – metodas, kai vaizdas specialia optine – linzine sistema nuo

fluoreskopijos ekrano fotografuojamas į nedidelio formato fotojuostą (dažniausiai 10 x 10 cm). Šis metodas yra paprastas, greitas ir pigus, tačiau mažiau informatyvus negu rentgenografija. Paciento gaunama apšvitos dozė yra 9 – 10 kartų didesnė negu rentgenografijos metu, todėl daugelyje šalių seniai nebenaudojamas (9).

Rentgenografija – metodas kai vaizdas fikruojamas rentgeno juostoje. Vaizdą

tiesiogiai perduoda per tiriamąjį kūną perėjusi spinduliuotė. Rentgeno juostos labai jautrios šviesos spinduliams, dėl to jos įdedamos į kasetes, saugančias jas nuo šviesos, bet praleidžiančias rentgeno spinduliuotę. Rentgeno spinduliuote perduotas ir cheminiu būdu išryškintas vaizdas rentgeno juostoje vadinamas rentgenograma. Ji apžiūrima ant specialaus šviesos šaltinio – negatoskopo (9).

Elektrorentgenografija (kserorentgenografija) – tai metodas kai vaizdas formuojamas ant puslaidininkio seleno plokštelės.

13 Elektrorentgenografija daug pigesnė negu rentgenografija, tačiau seleno plokštelių jautrumas mažesnis negu rentgeno juostų, todėl smarkiai padidėja paciento apšvita dėl ko šis metodas jau nebenaudojamas (9).

Skaitmeninė rentgenografija – tai metodas kai rentgenografinis vaizdas

suformuojamas ir pateikiamas radiologui peržiūrėti kompiuteryje. Po to jį galima papildomai atspausdinti ant juostos ar ant popieriaus. Skiriamos dvi skaitmeninio rentgenografinio vaizdo gavimo metodikos – skaičiuojamoji ir skaitmeninė radiografija. Bendras skaitmeninės rentgenografijos technologijų bruožas - platesnė darbinė užrašomų energijų sritis, apibūdinama tiesine priklausomybe (9).

Kompiuterinė tomografija – radiologinės diagnostikos tyrimas, kurį atliekant

naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. Tiriant kompiuteriniu tomografu gaunamas tiriamosios srities skersinio pjūvio dvimatis vaizdas. Esant būtinybei galima atlikti daugiaplanes ir trimates rekonstrukcijas. Atliekant tyrimą tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, todėl gydytojas gali labai tiksliai nustatyti ligos židinį ir išplitimą (16).

1.2.2. Rentgenologinė įranga

Rentgeno aparatas sudarytas iš keliatos dalių: 1. Rentgeno vamzdis

2. Aukštos įtampos generatorius.

2.1 Rentgeno aparato valdymo pultas. 2.2 Transformatorių blokas.

3. Stovas.

4. Vizualizacijos sistema.

1. Rentgeno vamzdis – vakuuminis indas, kuriame generuojama spinduliuotė. Vakuuminis

indas sudarytas iš katodo ir anodo. Vakuuminiame inde esančius katodą ir anodą su rentgeno aukštos įtampos generatoriumi jungia elektros kabeliai.

2. Aukštos įtampos generatorius – prietaisas, kuris tiekia aukštos įtampos elektros srovę į

rentgeno vamzdį ir gali keisti rentgeno spinduliuotės kiekį ir apšvitos laiką. Pagrindinės aukštos įtampos generatoriaus dalys – valdymo pultas ir transformatorių blokas.

2.1. Rentgeno aparato valdymo pultas – įrenginys, kuriuo nustatomi rentgeno vamzdžio

darbo režimai – aukštos įtampos ir anodinės srovės reikšmės, aukštos įtampos įjungimo trukmė. Tai atliekama su atitinkamų parametrų rinkimo klavišais, o parametrai pateikiami skaitmeniniais

14

2.2. Tranformatorių bloką sudaro aukštinantys ir žeminantys transformatoriai, anodinės

įtampos stabilzatorius, anodinės įtampos lygintuvas. Aukštinantis transformatorius tinklo įtampą (220 – 380 V) padidina iki reikiamos, kuri vėliau išlyginama ir perduodama rentgeno vamzdžio anodui maitinti (9).

3. Stovas – skirtas rentgeno spinduliuotės šaltiniui (rentgeno vamzdžiui), tyrimo objektui

(pacientui) ir rentgeno spinduliuotės imtuvui (rentgeno detektorio juostai) išdėstyti erdvėje. Atsižvelgiant į paskirtį stovai skirstomi į bendro naudojimo (įprastinėms procedūroms vykdyti) ir specializuotus. Labiausiai paplitę bendro naudojimo stovai (9).

4. Vizualizacijos sistema. Tai ekranas, vaizdo imtuvas, telelinijos sistema, rentgeno juosta. 1.2.2. Paciento pozicionavimas

Kokybiškai rentgeno nuotraukai gauti svarbu tinkamai parinkti tiriamojo poziciją. Dažniausiai taikomos šlaunikaulio šoninė ir kraniokaudalinė projekcijos, matavimo tašku pasirenkant šlaunikaulio vidurinę liniją. Nuotrauka dažniausiai atliekama gyvūnui taikant sedaciją. Šoninė projekcija. Pacientas guldomas ant šono taip, jog traumuota koja būtų apačioje, o sveika koja ištiesiama ir patraukiama iš tiriamojo lauko. Po traumuota koja padedama kasetė su rentgeno filmu. Sveiką koją galima pririšti prie stalo, arba prispausti su smėlio maišeliu, sužeista koja atsargiai prispaudžiama su smėlio maišeliu taip, jog maišelis neuždengtų tiriamojo lauko ir netraumuotų sužalotos kojos. Darant nuotrauką į tyrimo lauką reikia įtraukti klubo bei kelio sąnarius (1).

4 pav. Šoninė projekcija 5 pav: Šoninė projekcija

Šaltinis:

https://himakahaunhas.files.wordpress.com/20 13/04/small_animal_radiographic_techniques _and_positioning.pdf

15

Kraniokaudalinė projekcija. Pacientas guldomas ant krūtinės arba pilvo, o galva

imobilizuojama mediniu rėmu arba su dviem smėlio maišeliais ties pečiais. Nepažeista koja ištiesiama ir lateraliai patraukiama iš tyrimo lauko ir užfiksuojama su smėlio maišeliu. Pažeista koja atsargiai fiksuojama ant kasetės su rentgeno filtru. Tyrimo lauke turi būti klubo bei kelio sąnariai (1).

6 pav. Kraniokaudalinė projekcija 7 pav. Kraniokaudalinė projekcija

Šaltinis:

https://himakahaunhas.files.wordpress.com/2013/04/small_animal_radiographic_techniques_and_p ositioning.pdf

1.2. Kaulų lūžių patogenezė ir klasifikacija

1.3.1. Kaulų lūžių patogenezė

Trauma yra dažniausia smulkių gyvūnų kaulų lūžių priežastis. Dažniausiai tai yra autoįvykių sukeltos traumos ir kritimas iš aukštai. Traumos mechanizmas retai būna vienodas, todėl sunku įvertinti jos pasekmes. Kaulų lūžių mechanizmas priklauso nuo jį veikiančių jėgų krypties ir stiprumo.

Tiesioginė jėga:

Dažniausiai kaulai lūžta dėl patirtos tiesioginės jėgos, kuri kaulą padalina į kelias dalis arba į daugybę skeveldrų (5).

Netiesioginė jėga:

Lūžiai sukelti netiesioginės jėgos yra labiau nuspėjami, negu lūžiai sukelti tiesioginės jėgos. Tokiu atveju jėga pasiskirsto maždaug vienodai ant kaulo paviršiaus ir lūžis įvyksta silpniausioje kaulo dalyje (5).

Lenkimo jėgos:

Lenkimo lūžiai pasireiškia, kai jėga susikoncentruoja į tam tikrą kaulo vietą iki tokio lygio, kai viršija kaulo diafizės elastingumo ribas ir kaulas galiausiai lūžta. Dėl to atsiranda paviršinio sluoksnio įskilimas priešingoje pusėje, negu kaulą veikė jėga.

16 Antkaulis išlieka nepažeistas toje vietoje, kurią jėga veikė tiesiogiai, o nutrupa kitoje lūžusio kaulo pusėje. Veikiamas papildomos jėgos kaulas lūžta pusiau. Lenkimo lūžiai dažniausiai yra įstriži, skersiniai arba „drugelio“ formos (5).

Sukimo jėgos:

Šie lūžiai pasirieškia, kai sukimo jėga veikia ilgąją kaulo ašį. Dažniausiai tai įvyksta tada, kai vienas kaulo galas yra fiksuotoje pozicijoje, o kitas kaulo galas juda. Toks lūžis bus labai ilgas ir spiralinis su aštriais galais. Aštrūs galai gali pažeisti aplinkinius minkštuosius audinius bei perplėšti odą. Tada lūžis bus atviras. Sukimo jėgos dažniausiai sukelia ilgus spiralinius lūžius (5).

Spaudimo jėgos:

Spaudimo jėgos, veikdamos kaulo ilgąją ašį gali jį sutraiškyti. Kad, kaulas veikiamas spaudimo jėgos, lūžtų vienas jo galas turi būti fiksuotas, o kitas turi būti stumiamas link fiksuotos kaulo dalies (5). Šlities jėgos:

Lūžis yra sukeliamas jėgai veikiant kaulo ašį, kai jėga perkeliama į kaulo dalį, kuri yra šalia ašies. Jėga nuplėšia kaulo dalį. Lūžio linija tokiame lūžyje bus lygiagreti veikusiai jėgai (5).

8 pav. Kaulą veikiančios jėgos

Šaltinis: http://www.gustrength.com/kinesiology:tension-compression-shear-torsion

1.2.2. Kaulų lūžių klasifikacija

Kaulų lūžiai gali būti įvairiai klasifikuojami. Lūžus ilgiesiems kaulams naudojama ilgųjų kaulų lūžių AO klasifikaciją, kurioje atsispindi lūžio lokalizacija, tipas, sudėtingumas ir t..t. Jauniems gyvūnams (iki 1 m.) naudojama Salter-Harris klasifikacija, kurioje klasifikuojami kaulo augimo plokštelės lūžiai. Gustilo ir Andersono klasifikacija naudojama atviriems kaulų lūžiams klasifikuoti.

17

Salter – Harris klasifikacija:

1 tipo – skersiniai lūžiai. Sužalojimo plotas siekia epifizę. Augimo zonos paprastai nesužalojamos. 2 tipo – lūžiai per augimo zoną ir metafizę. Dėl jų galūnė gali minimaliai sutrumpėti, bet trauma nedaro įtakos galūnės funkcijai. Šio tipo lūžiai yra dažniausi.

3 tipo – lūžio kontūras eina per augimo zoną ir epifizę taip pat per augimo zonos hipertrofinį sluoksnį ir nusitęsia iki skilusios epfizės. Sužalojama augimo zona. Šiuo atveju prognozė palanki, galūnė retai deformuojasi.

4 tipo – pažeidžiami visi trys kaulo elementai: epifizė, augimo zona, metafizė. Lūžis yra vidusąnarinis. Sąnarys gali deformuotis

5 tipo – kaulai suspaudžiami, dažniausiai traumos metu sutraiškoma augimo zona. Atskiras lūžis gali eiti per epifizę ir metafizę. Šiuo atveju prognozė abejotina, galūnė gali tapti nefunkcionali (4).

9 pav: Salter – Harris kaulų lūžių klasifikacija.

Šaltinis: http://www0.sun.ac.za/ortho/webct-ortho/growthplate/gplate.htm

Ilgųjų kaulų lūžiai gali būti skirstomi į: diafizės (dalijama į 3 dalis: proksimaliąją, vidurinę ir distalinę), metadiafizės, metafizės, augimo plokštelės, epifizės.

Gustilo ir Andersono klasifikacija:

I. Žaizda padaryta iš vidaus. Žaizda švari. Nedidelė minkštųjų audinių trauma. Neatsluoksniuotas antkaulis.

II. Vidutinė minkštųjų audinių trauma. Oda pažeista iš išorės. Didelė kinetinė energija. Raumenų nekrozė. Nedidelis antkaulio atsluoksniavimas.

III. A. Didelė kinetinė energija. Iš išorės pažeista oda. Daug traiškytų raumenų. Kaulą galima padengti aplinkiniais minkštaisiais audiniais.

III. B. Didelė kinetinė energija. Iš vidaus pažeista oda. Daug traiškytų raumenų. Kaului Padengti reikalinga transplantuoti minkštųjų audinių lopą. Plačiai atsluoksniuotas antkaulis.

III. C. Didelė kinetinė energija. Didelė amputacijos ir infekcijos rizika. Magistralinių kraujagyslių pažeidimas (12).

18 Visi lūžiai skirstomi į paprastus ir skeveldrinius. Paprastam lūžiui būdinga viena lūžimo linija, dalijanti kaulą į 2 fragmentus (6).

Pagal lūžimo linijos kryptį ir pobūdį lūžiai skirstomi:

 Spiralinis – lūžis, kai lūžimo linija sukasi aplink ilgojo kaulo diafizę, taip formuodama spiralę pagal kaulo išilginę ašį. Dažniausiai sukelia sukimo jėgos.

 Įstrižinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos >30°. Šiuos lūžius dažniausiai sukelia netiesioginė trauma.

 Skersinis – lūžis, kai kampas tarp kaulo išilginės ašies ir lūžimo plokštumos <30°. Tokie lūžiai dažniausiai būna stabilūs ir sukelti tiesioginės traumos.

 Skeveldrinis lūžis – lūžis, kai susidaro daugiau kaip 2 kaulo fragmentai. Skeveldriniai lūžiai susidaro dėl didelės kaulą veikiančios jėgos, neretai jie yra atviri, sunkiai pažeidžiami minkštieji audiniai. Tokių lūžių atveju padidėja rizika sužeisti šalia esančias kraujagysles ir nervus. Skeveldriniai lūžiai gali būti:

o Segmentiniai – lūžiai, kai susidaro vienas ar daugiau visiškai atskirų kaulo fragmentų;

o „Drugelio“ (angl. butterfly) – skeveldrinis lūžis, kai susidaro plaštakės formos trikampis kaulo fragmentas (6).

Papildomai kaulų lūžius galima skirstyti į: Visiškus ir nevisiškus.

Visiškas lūžis – kai nutrūkęs vamzdinio kaulo kontūras per visą kaulo perimetrą arba plokščiojo kaulo abi plokštelės. Kaulas pasidalijęs į 2 fragmentus. Nevisiškų lūžių atveju lūžimo linija eina ne per visą kaulo skersmenį, tokie lūžiai vadinami įtrūkimu, dažnai pasitaiko jauniems gyvūnams. Juos sukelia nedidelė trauma, pažeidimas yra minimalus, todėl gali būti gana sudėtinga nustatyti rentgenu.(6)

Stabilius ir nestabilius. Stabilūs lūžiai – kai lūžgaliai po repozicijos lieka savo vietoje, o nestabilūs kai lūžgaliai turi polinkį pasislinkti.

Komplikuoti ir nekomplikuoti. Komplikuotų lūžių atveju matomas ryškus šalia kaulų esančių audinių – raumenų, raiščių, kraujagyslių, nervų ir kt. – sužalojimas. Nekomplikuotų lūžių atveju minkštųjų audinių pažeidimas nedidelis.

Atitraukiamieji (avulsiniai) lūžiai susidaro, kai stipriai susitraukdamas raumuo savo prisitvirtinimo prie kaulo vietoje atplėšia dalį kaulo.

Įkaltinis – lūžis, kai matosi lūžgaliai, „sulindę“ vienas į kitą. Dažnai pažeidžiami poroziški kaulai.

19 Kompresinis – lūžis, dažniausiai atsiranda išretėjusiuose kauluose, kai pernelyg didelė ašinė jėga suspaudžia kaulą, dažniausiai taip pažeidžiami slanksteliai.

Patologiniai lūžiai – tai lūžiai, atsirandantys patologiškai pakitusiuose kauluose, kaulas dažniausiai lūžta dėl nedidelės traumos, nedidelio raumenų įtempimo. Dažniausios priežastys – gerybinės cistos ar augliai, piktybinis procesas (pirminis ar metastazinis), metaboliniai sutrikimai, osteoporozė, infekcijos (6).

Pagal odos vientisumo pažeidimą kaulų lūžiai skirstomi į:

 Uždarus – odos vientisumas nepažeidžiamas, gali būti paviršinių žaizdų, tačiau jos nesusijusios su lūžiu.

 Atvirus – kai žaizda turi tiesioginį ryšį su kaulo lūžio vieta, žaizdoje matomi lūžgaliai. Atviri lūžiai gali atsirasti, kai lūždamas kaulas pažeidžia odą arba, išorinės jėgos veikiami, tuo pačiu metu pažeidžiami ir oda, ir kaulas. Šiuo atveju prognozė blogesnė dėl didesnio minkštųjų audinių pažeidimo ir infekcijos pavojaus.

Pagal sąnarių pažeidimus lūžiai skirstomi: Ekstrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai nepažeistas sąnarinis paviršius. Intrasąnariniai lūžiai – tokie lūžiai, kai lūžimo linija eina sąnariniu kaulo paviršiumi.(6)

1.2.2. AO/VET kaulų lūžių klasifikacijos sistema

AO/VET klasifikacijoje skaičiais ir raidėmis nurodoma lūžio lokalizacija ir

morfologija. Ši sistema klasifikuoja ilgųjų kaulų lūžius. Pirmas skaičius nurodo kuris kaulas yra pažeistas: : 1 - petikaulis, 2 - dilbio kaulai (alkūnkaulis, stipinkaulis), 3 - šlaunikaulis, 4 - blauzdos kaulai (blauzdikaulis, šeivikaulis). Antruoju skaičiumi nurodoma lūžio lokalizacija: 1 -

proksimalinė epifizė, 2 - diafizė, 3 - distalinė epifizė. Lūžio tipas žymimas didžiąją lotyniška raide: A - paprastas, B - skeveldrinis, C - segmentinis, bei pagal tam tikrą tipą skaičiumi po raidės.

1.4 Kaulų lūžių diagnostika

Dažniausiai lūžių diagnostika yra nesudėtinga. Veterinarijos gydytojas paciento būklę įvertina pagal klinikinį apžiūros protokolą. Yra įvertinamas funkcijos sutrikimo pobūdis, skausmas, krepitacija. Laikysena, rentgenologinio tyrimo duomenys (5).

Funkcijos sutrikimas:

Funkcijos sutrikimas dažniausiai pasireiškia gyvūno šlubavimu, kurį reikia išdiferencijuoti su šlubavimu dėl paralyžiaus, lūžus stuburui ar po kaukolės traumos (5).

20 Funkcijos pablogėjimas ar praradimas yra vienas iš nepilno lūžio požymių. Tik nepilnų ar įspaustų lūžių atveju kaulas gali atlaikyti papildomą svorį. Gydytojas turi sugebėti įvertinti skirtumą tarp funkcijos praradimo dėl skausmo ir tarp negalėjimo pakelti savo svorio. Tai sunku padaryti tiriant mažų veislių šunis (5).

Skausmas:

Skausmas lūžio vietoje yra būdingas simptomas. Esant nepilnam lūžiui skausmas gali būti vienintelis požymis leidžiantis diagnozuoti lūžį. Tiesioginis audinių minkštumas gali būti klaidingai vertinamas dėl sumušimo ar dėl kito minkštųjų audinių pažeidimo po smūgio. Netiesioginis audinių stangrumas yra dažnesnis lūžio požymis. Jį sukelia spaudimas ilgojoje ašyje dėl abiejų galūnių tempimo. Jei yra kaulų įskilimas, tai spaudimas sukels skausmą lūžio vietoje, kuris skiriasi nuo minkštųjų audinių pažeidimo sukelto skausmo. Jei gyvūnas yra tiriamas 20 – 30 min. po įvykio ir yra šoko būsenoje, tai skausmo vertinimas yra netikslus (5).

Lokali trauma:

Apžiūrint lūžio vietą, galima pastebėti tinimą, hematomą ar net plėštinę žaizdą, jei lūžis yra atviras. Dažnai dėl smarkaus ištinimo gydytojas negali atlikti palpacijos dėl krepitacijos. Tinimas gali pasireikšti ir dėl daugybės kitų priežasčių, tačiau jis yra vienas iš svarbiausių lūžių požymių. Iškart po sužeidimo tinimas gali būti lokalus dėl kraujavimo iš kaulo ir minkštųjų audinių. Paprastai tinimas padidėja 24 - 48 val. po traumos, o paskui palaipsniui atslūgsta. Kai tvarstoma tvarsčiais ir dedamas įtvaras iškart po lūžio, reikia atkreipti dėmesį, jog tinimas padidės tik po kurio laiko (5).

Krepitacija:

Atsiradusi krepitacija yra dažnas lūžio simptomas. Kaulo krepitacija tai griežimo jausmas palpacijos metu nuo vienas į kitą besitrinančių kaulų lūžgalių. Krepitacijos yra kelios formos. Pseudokrepitacija pasireiškia sergant artritu, dėl dalinio girnelės pasislinkimo ar koksofemoralinio sąnario išnirimo. Krepitacijos nebuvimas nebūtinai reiškia, jog nėra ir lūžio, nes minkštųjų audinių įsiterpimas tarp fragmentų gali nuslopinti krepitaciją. Krepitacija nejaučiama ir tada kai lūžgalių galai toli vienas nuo kito. Dėl stipraus ir dažno palpavimo uždaras lūžis gali virsti atviru (5).

Netaisyklinga laikysena, galūnės pozicionavimas:

Klinikinės apžiūros metu pastebėjus netaisyklingą gyvūno laikyseną, taip pat galima įtarti kojos traumą arba lūžį (5).

21

Netaisyklingas eisena:

Pasireiškia esant pilnam ilgojo kaulo lūžiui. Tačiau šio simptomo nėra, jei lūžis nepilnas ar kaulas tik suspaustas.(5)

Rentgenologinis tyrimas:

Rentgenologinis tyrimas yra pagrindinis ir anksčiausiai atliekamas radiologinis tyrimas, įtarus kaulų lūžį. Rentgenologiniai atvirų kaulų lūžių požymiai – kaulo fragmento išsikišimas už minkštųjų audinių ribos, kaulo dalies nebuvimas, dujos po oda, svetimkūniai. Uždarų kaulų lūžių požymiai yra kaulo vientisumo pažeidimas su dislokacija ar be jos, atskilus kaulo fragmentams ir neesant odos pažeidimo. Atlikus radiologinius tyrimus, patvirtinama kaulo lūžio diagnozė, nustatomas lūžio tipas. Svarbu aprašyti lūžio lokalizaciją. Klinikinės apžiūros metu pagal būdingus požymius galima įtarti kaulo lūžį ir matyti odos pažeidimą. Lūžiai gali būti sunkiai matomi rentgenogramose, todėl svarbu atkreipti dėmesį į netiesioginius požymius. Minkštųjų audinių patinimas padeda nustatyti sužeidimo vietą.

Skysčių (kraujo, riebalų– kraujo) išsiliejimas į sąnarius taip pat yra netiesioginis kaulo lūžio požymis. Antkaulio reakcija rodo ankstyvą lūžio gijimą (6).

1.5 Šlaunikaulio lūžių chirurginio gydymo metodo parinkimas

Anksti išsiaiškinus gyvūno šlubavimo priežastis ir diagnozavus galūnių kaulų lūžius bei parinkus tikslingą gydymą, užkertamas kelias kaulų deformacijai (13). Konservatyvus šlaunikaulio lūžių gydymas dažnai būna neefektyvus, todėl taikomas chirurginis lūžio fiksavimas, priklausomai nuo lūžio vietos ir rūšies. Tiek jauniems, tiek suaugusiems gyvūnams taikomos panašios operacinės technikos, skiriasi tik fiksacijai skirtų Krišnerio strypų ir kaulinių sraigtų skersmuo bei plokštelių dydis. Iki vienerių metų amžiaus kačių ir šunų kaulai dar nėra pilnai susiformavę. Galūnių kaulų galuose yra epifizinės plokštelės, dar vadinamomis augimo zonomis, kurių dėka kaulai gali augti į ilgį. Gyvūnams patyrusiems galūnių traumas šios zonos gali anksčiau „užsidaryti“ ir sustabdyti kaulo augimą į ilgį, tokiu atveju gyvūno galūnė gali sutrumpėti ir tapti nepilnaverčio gyvūno judėjimo priežastimi. Jeigu jaunam gyvūnui per anksti „užsidaro“ epifizinės plokštelės arba jos yra sutraiškomos, rekomenduojama gyvūnui taikyti chirurginį gydymą. Reikia žinoti, jog jauno gyvūno organizme dauguma procesų vyksta sparčiau (pvz., kaulų kaulėjimas), todėl lūžus jaunų gyvūnų kaulams rekomenduojama operuoti kuo greičiau (4).

22

1.5.1. Kaulo plokštelės

Kaulo plokštelės dažniausiai naudojamos diafizės lūžiams fiksuoti. Kaulo plokštelė paprastai dedama ant tempimo paviršiaus. Anksčiau anatominė diafizės rekonstrukcija buvo naudojama osteosintezei suteikiant standžią fiksaciją ir tarpfragmentinį suspaudimą lūžio vietoje, tuo būdu skatinant pirminį kaulo gijimą. Biologinė osteosintezė yra mažiau traumuojanti intervencija greitinanti kaulo gijimą.(7)

1.5.2 Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela

Intramedulinis strypas ir ortopedinė viela buvo naudojami nekomplikuotiems įstrižiems, spiraliniams, ir „drugelio“ formos lūžiams. Ši technika reikalauja anatominės diafizės rekonstrukcijos ir priklauso nuo ortopedinio strypo, kuris turi apsaugoti nuo kaulo linkimo, nes ortopedinės vielos ne pakankamai apsaugo nuo kaulo linkimo. Jei lūžio skersmuo bent du ar tris kartus didesnis už kaulo diametrą, reikia įdėti ne mažiau, kaip 2 ortopedines vielas. Tik tada jos efektyviai išsilaiko nesulinkusios ir paskirsto jėgą per visą lūžio linija. Autoriaus nuomone sėkminga lūžio fiksacija priklauso nuo pasirinktos technikos ir tinkamos vielos pasirinkimo bei panaudojimo.(7)

1.5.3. Sraigtai

Chirurginiam fiksavimui naudojami sraigtai skirstomi į kortikalinius arba spongiozinius sraigtus:

 Kortikaliniai sraigtai būna tik pilnai sriegti. Jų sriegis nėra gilus, kraštai plokščios formos, žingsnis siauresnis. Šie sraigtai skirti įgriežimui į kietą tankųjį kaulą.

 Spongioziniai sraigtai – pusiau sriegti, jų sriegis gilus, kraštai aštrūs. Naudojami įgręžimui į minkštesnį kaulų audinį (epifizė, metafizė).

1.5.4. Kombinuoti metodai

Praktikoje beveik visos traumos yra nespecifinės ir unikalios, už tad joms gali būti sunku pritaikyti pavienį gydymo metodą, todėl dažnai siekiant geresnio rezultato anksčiau minėti metodai yra modifikuojami bei naudojami kartu. Tokiu būdu padidėja fiksacijos potencialas ir kartu naudojami metodai kompensuoja vieno atskiro taikomo metodo trūkumus.

1.6. Kaulo gijimas

Kaulo vientisumas po lūžio atsistato kauliniu rumbu. Kaulo rumbo išsivystymas ir lūžimo sugijimas sudaro sudėtingą dėsningą biologinį procesą. Kaulo lūžimą lydi kaulo, kaulo čiulpų ir aplinkinių minkštųjų audinių kraujagyslių pažeidimas, nutrūkimas.

23 Aštrūs lūžgalių galai pažeidžia gretimus audinius ir juose esančias kraujagysles. Išsiliejęs kraujas užpildo ertmę tarp lūžgalių ir raumenų, tarp kaulo ir antkaulio, prasiskverbia į čiulpus ir lūžimą supančius minkštuosius audinius. Susidaro hematoma. Dėl kraujo mitybos sutrikimo aštrių be antkaulio lūžgalių galai ir smulkios skeveldros bei pakenkti minkštieji audiniai iš dalies nekrozuoja ir rezorbuojasi. Negyvos medžiagos rezorbcija vyksta dėl reaktyvaus uždegimo, kuris atsiranda pirmomis valandomis po kaulo lūžimo. Atsiradusi proliferacinė uždegimo fazė sąlygoja žymų nedifrencijuoto granuliacinio audinio išsivystymą, kuris jungia abu lūžgalių galus. Palaipsniui granuliacinis audinys pakeičiamas standesniu jungiamuoju audiniu, iš kurio susidaro pirminis iš jungiamojo audinio provizoriniskaulo rumbas. Rentgenologiškai šis gijimo periodas pasireiškia tik aštriu lūžgalio viršūnių suapvalėjimu ir lūžimo linijos nežymiu išsiplėtimu. Po keleto savaičių jungiamasis audinys palaipsniui virsta osteoidine medžiaga, kuri apkalkėja ir virsta kauline medžiaga – kaulinio rumbo stadija. Kaulo rumbas išsivysto iš endosto, pačių čiulpų ir periosto. Skiriami endostinis, intermedialinis ir periostinis kaulo rumbas. Tačiau didžiausią vaidmenį kaulo rumbo susidarymui turi antkaulinis rumbas. Būna trys kaulo rumbo vystymosi stadijos: jungiamojo audinio, osteoidinė ir kaulinė. Rentgenologiškai tiriant, galima nustatyti tik trečiąją kaulo vystymosi stadiją. Rentgenologiškai kaulo rumbas nustatomas tada, kai jo zonoje atsiranda pirmieji smulkūs debesėlio formos sukalkėjimo židiniai. Lūžgalių galai netenka aštrumo, kortikalinis kaulo sluoksnis ties lūžimu būna neryškus, lyg išsisluoksniavęs, išpuręs. Padaugėjus apkalkėjimo židinių skaičiui, rumbas būna židininis. Vėliau atskiri židinėliai kaulinio rumbo srityje susilieja tarp savęs, atsiranda cirkuliarus, masyvus homogeninis kaulo rumbas. Praėjus 3 – 8 mėnesiams po lūžimo, įvyksta vadinamoji kaulo konsolidacija, kuri pasireiškia rumbo sustandėjimu. Lūžimo linija, užpildžiusi endostiniu rumbu, pranyksta daug vėliau, praėjus 4 – 8 mėnesius po kaulo lūžimo. Visiškas kaulo atsistatymas lūžimo srityje įvyksta praėjus 1,5 – 2 metams po kaulo lūžimo (17).

1.6.1. Kaulo gijimo komplikacijos

Kartais kaulinis rumbas labai išsivysto. Rentgenogramoje būna buvusio lūžimo srityje netaisiklingos verpsto formos už kaulo ribų išeinantis, neįprastų iškyšulių ir keterų apsuptas intensyvus šešėlis. Be saiko augantis rumbas dažniausiai išsivysto, kai lūžta kaulas ten, kur prisitvirtina prie jo raumenys, sausgyslės ir t..t. Didelis rumbas išsivysto tais atvejais, kai būna daug didelių skeveldrų, atplyšus antkauliui dideliame plote, esant dideliam kraujo išsiliejimui bei infekuotam atvyram lūžimui.

Pseudoartrozė išsivysto tais atvejais, kai kaulo lūžimas nesugyja. Netikrą sąnarį gali sąlygoti lūžgalių nekrozė, tarpas tarp lūžgalių dėl raumenų interpozicijos, netikslus gydymas, antrinė infekcija, patologinis lūžimas. Retai netikras sąnarys išsivysto jauniems gyvūnams.

24 Rentgenologiškai tiriant, netikras sąnarys pasireiškia lūžgalių galų čiulpų ertmės užsidarytų kompaktinio kaulo plokštele. Tai svarbiausias rentgenologinis pseudoartrozės simptomas. Čiulpų ertmė užsidaro dėl endostinio rumbo susidarymo. Aštrūs lūžgalių galai suapskritėja, nusigludina ir būna konuso formos. Tarp suapvalėjusių lygių lūžgalių galų būna didesnis arba mažesnis tarpas. Dėl įsisenėjusios pseudoartrozės, kuri tęsiasi ne mažiau kaip 6 – 8 mėnesius, ypač esant diafiziniam lūžimui, gali išsivystyti vadinamasis naujas sąnarys. Jis paprastai turi visus įprastinio sąnario elementus: lygų, nugludintą kaulų galų kremzlinį paviršių, sąnario kapsulę, nedidelio sąnarinio skysčio kiekį. Lūžgaliai sutrumpėja, suapvalėja, jų paviršiniai sluoksniai sustandėja. Vienas lūžgalių dubenėlio pavidalu išsiplečia ir sudaro lyg sąnarinę įdubą, kito lūžgalio galas būna taisiklingos sąnario galvos formos. Tarp jų būna ryškūs rentgenologinis sąnarinis tarpas. Kaulų lūžimas gali komplikuotis vadinamąja masyvia traumine osteolize, kuri pasireiškia pilna kaulo audinio rezorbcija pakenkimo zonoje. Dažnai sveikam gyvūnui, ypač jaunam amžiuje, po įprastinio kaulo lūžimo netikėtai gali įvykti visiška, progresuojanti kaulo audinio rezorbcija dideliame plote. Trauminė masyvinė osteolizė dažniausiai lokalizuojasi viršutinės galūnės kauluose, dubens kauluose ir kt. (17).

25

MEDŽIAGOS IR METODAI

Tyrimas buvo atliekamas keliose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose. Tyrimo atlikimo vieta: Kaunas. Tyrimo trukmė: 2015 metų Sausio mėn.11 dienos iki 2015 metų Lapkričio mėn. 25 dienos. Tyrimas buvo atliekamas 10 mėnesių imtinai. Buvo tiriami smulkūs naminiai gyvūnai: katės ir šunys. Šie gyvūnai buvo tiriami atsižvelgiant į jų rūšį, lytį, amžių, svorį ir veislę. Tiriant gyvūnus pagal rūšį buvo atskirai išskirtos katės ir šunys, tiriant pagal lyti atskirai išskirti patinai ir patelės, pagal amžių išskirtos kelios amžiaus grupės: iki 1 metų amžiaus, nuo 1 metų amžiaus iki 3 metų amžiaus, nuo 3 m – 6 m. amžiaus, nuo 6 metų amžiaus iki 9 metų, nuo 9 – 12 metų bei nuo 12 metų iki 15 metų amžiaus. Papildomai pagal amžių atskirai buvo suskirstyti šunys ir katės. Gyvūnai taip pat buvo sugrupuoti ir pagal veisles: tam tikros veislės ir mišrūnai, šunys ir katės buvo sugrupuoti ir atskirai pagal jiems būdingas veisles. Gyvūnai pagal svorį buvo skirstomi į kelias svorio kategorijas: iki 5 kg. svorio, nuo 5 kg. svorio iki 15 kg. svorio, nuo 15 kg. svorio iki 25 kilogramų svorio bei nuo 25 kilogramų svorio ir daugiau kategorijas. Taip pat buvo analizuojamos ir traumas sukėlusios priežastys bei jų įvairovė ir pasiskirstymas tarp gyvūnų rūšių. Atlikto tyrimo metu buvo analizuojami ir patys lūžiai, jų pasitaikymo dažnis pagal pažeistą kaulinio audinio sritį bei dažniausiai naudojami fiksavimo metodai jiems gydyti.

Atliekamo tyrimo tipas – retrospektyvus analitinis. Tiriami buvo klinikiniai kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių atvejai, kurie buvo gydomi smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose Kauno mieste.

26

REZULTATAI

Tyrimo metu buvo ištirti 49 kačių ir šunų šlaunikaulio lūžių atvejai. Iš visų tirtų gyvūnų patyrusių šlaunikaulio lūžį n = 21 ( 42,9 proc. ) buvo katės ir n = 28 ( 57,1 proc. ) buvo šunys.

1 pav: Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal rūšį.

Tarp tiriamųjų gyvūnų pagal lytį n = 35 ( 71, 4 proc. ) patinų ir n = 14 ( 28,6 proc. ) patelių. Šunys ir katės suskirstyti ir atskirai pagal lytis. Šunų tarpe n = 19 ( 67,9 proc. ) patinų ir n = 9 ( 32,1 proc. ) patelių, o tarp kačių n = 16 patinų ( 76,2 proc. ) bei 5 patelės ( 23,8 proc. ).

2 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal lytį.

28 21 Šunys Katės 35 19 16 14 9 5 0 5 10 15 20 25 30 35 40

Šunys/Katės Šunys Katės

Patinai Patelės

27 Suskirsčius tiriamus gyvūnus į amžiaus grupes n = 18 ( 36,8 proc. ) gyvūnų buvo iki 1 metų

amžiaus, n = 14 ( 28,7 proc. ) nuo 1 iki 3 metų amžiaus, n = 8 ( 16,3 proc. ) tiriamųjų gyvūnų pateko į 3 – 6 metų amžiaus grupę, n = 4 ( 8,2 proc. ) gyvūnų buvo nuo 6 iki 9 metų amžiaus, n = 2 ( 4 proc. ) nuo 9 – 12 metų, o n = 3 ( 6 proc. ) pateko į 12 – 15 amžiaus grupę.

3 pav. Tiriamųjų gyvūnų pasiskirstymas pagal amžių.

Į amžiaus grupes gyvūnai buvo suskirstyti ir pagal rūšis. Šunų tarpe n = 9 ( 32,1 proc. ) šunys buvo iki 1 metų amžiaus, n = 8 ( 28,6 proc. ) pateko į 1 – 3 metų amžiaus grupę, n = 6 ( 21, 4 proc. ) buvo nuo 3 iki 6 metų, n = 3 ( 10, 7 proc. ) šunys pateko į 6 – 9 metų, n = 1 (3,6 proc. ) šuo buvo 9 – 12 bei n = 1 (3,6 proc. ) 12 – 15 metų grupėse.

4 pav. Šunų pasiskirstymas pagal amžių.

18 14 8 4 2 3 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. - 15.

Gyvūnų amžiaus grupės

9 8 6 3 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. - 15.

28 Skirstant kates į amžiaus grupes n = 9 ( 42,8 proc. ) kačių buvo iki 1 metų amžiaus, n = 6 ( 28,6 proc. ) katės pateko į 1 – 3 metų amžiaus grupę, n = 2 ( 9,5 proc. ) katės buvo nuo 3 iki 6 metų grupėje, n = 1 (4,8 proc. ) nuo 6 – 9 metų, n = 1 ( 4,8 proc. ) 9 – 12 amžiaus grupėje ir n = 2 ( 9,5 proc. ) buvo nuo 12 iki 15 metų.

5 pav. Kačių pasiskirstymas pagal amžių.

Tiriami gyvūnai suskirstyti į svorio kategorijas, tačiau šunų ir kačių svorio kategorijos ženkliai skiriasi, dėl to gyvūnai suskirstyti į svorio kategorijas ir pagal rūšį. Šunų tarpe n = 3 ( 10,7 proc. ) svėrė iki 5 kg, n = 10 ( 35,7 proc. ) šunų pateko į 5 – 15 kg. svorio kategoriją, n = 9 ( 32,2 proc.) svėrė nuo 15 iki 25 kg, o n = 6 ( 21,4 proc. ) šunys svėrė 25 kilogramus arba daugiau. Tarp kačių n = 16 (76,2 proc. ) buvo iki 5 kg svorio, o n = 5 ( 23,8 proc.) pateko į 5 – 10 kg svorio kategoriją.

6 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal svorį (kg).

9 6 2 1 1 2 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 0. - 1. 1. - 3. 3. - 6. 6. - 9. 9. - 12. 12. 15.

Kačių amžiaus grupės

19 15 9 6 3 10 9 6 16 5 0 0 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 0. - 5. 5. - .15 15. - 25. 25. - <. Katės/Šunys Šunys Katės

29 Tarp tiriamų šunų buvo n = 19 ( 67,9 proc. ) mišrūnų, n = 2 ( 7,1 proc. ) spanieliai, n = 3 ( 10,7 proc.) jorkšyro terjerai, n = 2 ( 7,1 proc.) vokiečių aviganiai, n = 1 ( 3,6 proc.) kaukazo aviganis ir n = 1 ( 3,6 proc. ) nykštukinis pinčeris.

7 pav. Tiriamų šunų pasiskirstymas pagal veisles.

Kačių tarpe n = 17 ( 80,9 proc. ) katės buvo mišrūnės, n = 1 ( 4,8 proc. ) katė rusų mėlynųjų veislės, n = 1 ( 4,8 proc. ) persų veislės, o n = 2 ( 9,5 proc. ) tirtos katės pasitaikė siamo kačių veislės.

8 pav. Tiriamų kačių pasiskirstymas pagal veisles.

19 2 3 2 1 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20

Mišrūnai Spanieliai Jorkšyro terjerai Vokiečių aviganiai Kaukazo aviganiai Nykštukiniai pinčeriai Šunų veislės 17 1 1 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18

Mišrūnai Rusų mėlynosios Persų Siamo

30 Visuose tirtuose atvejuose šlaunikaulio lūžimo priežastys buvo trauminės kilmės: n = 12 (24,5 proc.) gyvūnas buvo nutrenktas automobilio, n = 15 ( 30,7 proc. ) atvejų gyvūnas

iškrito/nušoko iš didelio aukščio ( iššoko iš balkono, iššoko pro langą ), n = 6 (12,2 proc.) gyvūnas nušoko/nukrito iš nedidelio aukščio ( nukrito nuo stalo, iškrito iš lovos, iššoko iš šeimininko rankų, nesėkmingai nušoko nuo spintos, iššoko pro pirmo aukšto langą ), n = 4 ( 8,2 proc. ) sužalojo kitas gyvūnas ( užpuolė didelis šuo ), n = 2 (4 proc.) atvejis kai gyvūną sužalojo žmogus ( užmynė ant gyvūno, atsisėdo ant gyvūno ), n = 9 ( 18,4 proc. ) nežinomos traumos priežastys ( dažniausiai tai beglobiai gyvūnai, gyvūnai pabėgę iš namų ) ir n = 1 (2 proc.) sužaloti dėl kitų priežasčių ( ant letenos užkrito lenta ).

9 pav. Šunų ir kačių šlaunikaulio lūžių priežasčių dažnis.

Apskaičiuotas šlaunikaulio lūžių dažnis ir pagal gyvūnų rūšis. Į autoįvykį pateko n = 10 ( 35,9 proc. ) šunų bei n = 2 ( 9,5 proc.) katės. Kritimas iš didelio aukščio buvo šlaunikaulio lūžio priežastis n = 15 ( 71,4 proc. ) kačių ( iškritimas pro langą, iškritimas iš balkono ) ir nei vienam šuniui. Dėl kritimo iš nedidelio aukščio susižalojo n = 5 šunys ( 17,8 proc. ) ( 1 nukrito nuo stalo, 2 iškrito šeimininkams iš rankų, 2 nesėkmingai nušoko nuo sofos ) ir n = 1 ( 4,8 proc. ) katė ( nesėkmingai nušoko nuo spintos). Sužaloti kito gyvūno buvo n = 4 ( 14,2 proc. ) šunys ( apkandžiojo kitas šuo ), sužaloti žmogaus n = 2 ( 7,1 proc. ) šunys (atsisėdo ant šuns, užmynė gyvūną ). Nežinoma šlaunikaulio lūžio priežastis buvo n = 6 ( 21,4 proc. ) šunims ir n = 3 katėms ( 14,3 proc.) (gyvūnai rasti jau po traumos) ir n = 1 ( 3,6 proc. ) šuo patyrė traumą dėl ant jo užkritusių lentų krūvos.

12 15 6 4 2 9 1 0 2 4 6 8 10 12 14 16

Autoįvykis Kritimas iš aukščio Kritimas iš nedidelio aukščio Sužalojo kitas gyvūnas Sužalojo žmogus Nežinoma priežastis Kita Traumos priežastis

31 Tyrimo metu nustatyta jog n = 25 ( 51,1 proc. ) gyvūnų šlaunikaulis lūžo per diafizę, n = 13 ( 26,5 proc. ) per metafizę ir n = 11 ( 22,4 proc. ) kaulas lūžo epifizės srityje. Tiriant gyvūnus pagal rūšis atskirai lūžis per diafizę pasitaikė n = 19 ( 67,9 proc. ) šunų ir n = 6 ( 28,6 proc. ) katėms. Metafizės srities lūžiai įvyko n = 5 šunims ( 17,8 proc. ) ir n = 8 ( 38 proc. ) katėms. Epifizės lūžiai teko n = 4 ( 14,3 proc. ) šunims ( 2 proksimalinės ir 2 distalinės epifizės ) ir n = 7 (33,4 proc. ) katėms.

10 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal šlaunikaulio lūžio dislokacijos vietą.

Atliktame tyrime nustatyta jog n = 16 ( 32,7 proc.) atvejų kaulo lūžis buvo skersinio pobūdžio, n = 20 ( 40,8 proc. ) įstrižinis, n = 12 ( 24,5 proc. ) skeveldrinis ir tik n = 1 ( 2 proc. ) spiralinis.

11 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal šlaunikaulio lūžio pobūdį.

25 13 11 6 8 7 19 5 4 0 5 10 15 20 25 30

Diafizė Metafizė Epifizė

Katės/Šunys Katės Šunys 16 20 12 1 0 5 10 15 20 25

Skersinis Įstryžinis Skeveldrinis Spiralinis

32 Šlaunikaulio lūžiams gydyti n = 38 ( 77,5 proc. ) gyvūnams buvo pasirinkta naudoti

intramedulinius strypus, n = 4 ( 8,2 proc. ) gyvūnų šlaunikaulio lūžiams chirurgiškai fiksuoti buvo pasirinktos kaulo plokštelės, o n = 7 ( 14,3 proc.) gyvūnams buvo pritaikyti kombinuoti šlaunikaulio lūžio gydymo metodai.

12 pav. Tiriamų gyvūnų pasiskirstymas pagal parinktą gydymo metodą.

38 4 7 0 5 10 15 20 25 30 35 40

Intrameduliniai strypai Kaulo plokštelės Kombinuoti metodai

33

REZULTATŲ APTARIMAS

Iš viso išanalizavome 28 ( 57,1 proc. ) šunų ir 21 ( 42,9 proc. )katės šlaunikaulių lūžių rentgenogramas, visi gyvūnai buvo patyrę traumas. Ali (2013) straipsnyje aprašė, kad šlaunikaulių lūžius nustatė 37,5 proc. šunų ir 25 proc. kačių (18), taigi mūsų duomenys sutaptų su minėto autoriaus tyrimų duomenimis, kad šlaunikaulio lūžius dažniau patiria šunys. Elzomor ir kitų straipsnyje (2014) analizavo šlaunikaulio lūžių dažnį tarp traumas patyrusių šunų ir traumas patyrusių kačių. Jie nustatė kad šlaunikaulio lūžius dažniau patiria katės ( 59.80 proc. ) nei šunys (56,80 proc. ) (19).

Mūsų tirtų gyvūnų tarpe patinai sudarė 35 proc., o patelės 14 proc. Minar ir kiti savo straipsnyje (2013) aprašė tik šunų ilgųjų kaulų lūžius atskirai neišskirdami šlaunikaulio lūžių, jie nustatė, kad ilgųjų kaulų lūžius dažniau patirdavo patinai 54 proc. nei patelės 46 proc. (20). Tercanlioglu ir bendraaut. straipsnyje (2009) aprašomi 56 gyvūnai patyrę šlaunikaulio lūžius iš kurių 38 buvo patelės, o 18 buvo patinai (23). Mūsų analizuotose straipsniuose traumos priklausomybės pagal lyti neradome.

Didesnę dalį gyvūnų, patyrusių šlaunikaulio lūžį, sudarė 32,1 proc. šunų iki 1 metų ir 28,6 proc. nuo 1 metų iki 5 metų amžiaus, kačių tarpe 42,8 proc. kačių buvo iki 1 metų amžiaus, nuo 28,6 proc. buvo nuo 1 metų iki 5 metų amžiaus. Mosneang ir bendraaut. straipsnyje (2012) nurodo, kad iki 6 mėn. amžiaus šlaunikaulio lūžius patyrusių gyvūnų buvo 15,94 proc., o nuo 6 mėn. iki 1 metų 7,54 proc., pagal rūšį atskirai analizė nebuvo atlikta (21). Kolata ir bendraut. straipsnyje (1975) aprašoma jog 69 proc. šunų, patyrusių šlaunikaulio lūžį buvo iki 2 metų amžiaus (22), Tercanlioglu ir kitų autorių straipsnyje (2009) nurodo jog 51,78 proc. šunų buvo iki vienerių metų amžiaus (23). Mūsų duomenys yra artimesni Monsneang ir bendraut. duomenims.

Analizuojant gyvūnus pagal jų svorį daugiausia šunų buvo 35,7 proc. nuo 5 iki 15 kg svorio, o kačių tarpe net 76,2 proc. buvo iki 5 kilogramų svorio. Monsneang ir bendraut. straipsnyje (2012) daugiausia šlaunikaulio lūžių patyrė gyvūnai 23,27 proc. buvo iki 10 kg svorio (21). Mūsų duomenys artimi Monsneang ir bendraut. duomenims.

Mūsų tyrime analizuojant šunis pagal veisles daugiausia buvo mišrūnų 19 ( 67,9 proc. ), spanieliai sudarė 2 ( 7,1 proc. ), jorkšyro terjerai 3 ( 10,7 proc.), vokiečių aviganiai 2 (3,6 proc.), kaukazo aviganiai 1 (3,6 proc.) ir nykštukiniai pinčeriai 1 ( 3,6 proc. ). Tercanlioglu ir bendraut. straipsnyje (2009) aprašomi 34 mišrūnai, 4 sivos kangalai, 8 pointeriai, 8 terjerai, 1 pinčeris, 1 auksiaspalvis retriveris (23). Ali straipsnyje (2013) aprašoma 17 vokiečių aviganių, 15 vilkų, 21 mišrūnai, 9 nykštukiniai pinčeriai, 8 kokerspanieliai, 8 pudeliai, 5 spanieliai, 5 rotveileriai (18). Minar ir bendraut. straipsnyje (2013) aprašoma jog kaulų lūžius patyrė 12 proc. jorkšyro terjerų, 12 proc. pudelių 9 proc. maltos bišonų (20). Analizuotuose straipsniuose traumos priklausomybės pagal veisles neradome.

Analizuojant kates pagal veisles 17 ( 80,9 proc. ) buvo mišrūnės, 1 ( 4,8 proc. ) rusų mėlynųjų veislės kačių, 1 ( 4,8 proc. ) persų veislės katė, 2 ( 9,5 proc. ) siamo veislės katės. Ali straipsnyje (2013) aprašoma jog tirtos siamo katės, egipto mau ir trumpaplaukės katės, kiek buvo kačių iš kiekvienos veislės straipsnyje neaprašoma (18).

34 Mūsų tirtų šunų tarpe dažniausia priežastis, dėl kurios lūžo šlaunikaulis buvo autotrauma 10 ( 35,9 proc. ), 5 (17,8 proc. ) dėl kritimo iš nedidelio aukščio, 4 ( 14,2 proc. ) buvo sužaloti kito šuns, 2 ( 7,1 proc. ) sužaloti žmogaus, 6 ( 21,4 proc. ) šunų patyrė traumą dėl nežinomų priežasčių ir 1 ( 3,6 proc. ) patyrė traumą dėl ant jo užkritusių lentų krūvos. Ali straipsnyje (2013) aprašoma jog 32 šunims kaulo lūžius sukėlė autotraumos, 5 kritimas iš aukštai, 22 šunys patyrė traumą namų aplinkoje, 15 buvo sužaloti kitų gyvūnų, 12 sužaloti žmogaus, 2 šunys patyrė traumas dėl nežinomų priežasčių (18).

Daugiausiai katės patyrė šlaunikaulio lūžius dėl kritimo iš aukštai 15 ( 71,4 proc. ), 2 ( 9,5 proc. ) dėl autotraumos, 1 ( 4,8 proc. ) dėl kritimo iš nedidelio aukščio, 3 ( 14,3 proc. ) susižalojo dėl nežinomų priežasčių. Ali straipsnyje (2013) aprašoma jog 10 kačių kaulų lūžius patyrė dėl kritimo iš aukštai, 6 patyrė autotraumą, 4 susižalojo namų aplinkoje, 4 sužalojo kiti gyvūnai, 3 buvo sužalotos žmonių, 1 katė patyrė kaulų lūžį dėl nežinomų priežasčių (18).

Mūsų tiriamų gyvūnų tarpe šlaunikaulio lūžiai per diafizę sudarė 51,1 proc., 25,5 proc. lūžo per metafizę, 22,4 proc. epifizės srityje. Monsneang ir bendraut. straipsnyje (2012) tarp tiriamų gyvūnų šlaunikauliai lūžo per diafizę 63,35 proc., 6,21 proc. šlaunikauliai lūžo per metafizę ir 30,43 proc. lūžo per epifizę (21). Mūsų duomenys artimi Monsteang ir bendraut. duomenims.

Mūsų tyrime šlaunikaulio lūžiams dažniausiai gydyti buvo taikyti intrameduliniai strypai 77,5 proc. 8,2 proc. - kaulo plokštelės o 14,3 proc. gydymui pritaikyti kombinuoti metodai. Ali straipsnyje (2013) minima jog šunims gydyti šlaunikaulio lūžiams 13 atvejų buvo naudojami strypai, o 20 atvejų taikyti kombinuoti metodai naudojant ortopedinę vielą ir strypus, o katėms 2 atvejams taikyti strypai, 5 šlaunikaulio lūžio atvejams taikyti kombinuoti metodai panaudojant ortopedinę vielą ir stypus (18). Minar ir bendraaut. (2013) straipsnyje minima jog kaulų lūžiams chirurgiškai fiksuoti 26 proc. atvejų buvo naudojamos kaulo plokštelės, intramedulinis strypas naudotas 24 proc. atvejų, viela 11 proc. atvejų, 10 proc. atvejų kaulų lūžiai gydyti taikant išorinę kaulo lūžio fiksaciją, sraigtai 9 proc. atvejų, 7 proc. atvejų buvo atlikta galūnės amputacija, strypai taikyti 6 proc. atvejų, kombinuoti metodai taikyti 5 proc. atvejų (12).

Analizuojant šlaunikaulio lūžius pagal jų pobūdį 40,8 proc. lūžių buvo įstrižiniai, 32,7 proc. skersiniai, 24,5 proc. skeveldriniai ir 2 proc spiralinių šlaunikaulio lūžių. Mosneang ir bendraaut. straipsnyje (2012) nurodoma jog įstrižiniai šlaunikaulio lūžiai sudarė 23,92 proc., 10,12 proc. sudarė skersiniai šlaunikaulio lūžiai, skeveldriniai lūžiai sudarė 0,43 proc., o spiraliniai šlaunikaulio lūžiai sudarė tik 0,21 proc. visų tirtų gyvūnų šlaunikaulio lūžių (21).

35

IŠVADOS

1. Literatūros duomenimis dažniausios šlaunikaulio lūžių rūšis yra diafiziniai skersiniai lūžiai. Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai klasifikuojami remiantis AO/VET ilgųjų kaulų lūžių klasifikacijos sistema. Kaulų lūžių diagnostikai naudojamas rentgenologinis tyrimas. Šlaunikaulio lūžiams dažniausiai naudojami chirurginio gydimo metodai, panaudojant intramedulinius strypus. Dažniausios šlaunikaulio lūžio gydymo komplikacijos yra pseudoartozė bei didelio kaulo rumbo išsivystymas.

2. X veterinarijos klinikose iš viso išanalizuota 333 rentgeno nuotraukos, iš kurių šlaunikaulio lūžiai nustatyti 49.

3. Dažniausios šunų, patyrusių šlaunikaulio lūžius, priežastys yra autotraumos bei kritimas iš nedidelio aukščio, o kačių – kritimas iš didelio aukščio.

4. Dažniausios šunų ir kačių lūžių vietos yra per šlaunikaulio diafizę, o dažniausi kaulo lūžio pobūdžiai buvo įstrižinis ir skeveldrinis.

5. Šlaunikaulio lūžius patyrusiems šunims ir katėms buvo naudojami intrameduliniai strypai, kaulo plokštelės ir kombinuoti chirurginio gydymo metodai, iš kurių dažniausiai buvo naudojamas intramedulinis strypas.

36

REKOMENDACIJOS

Visiems autotraumas ir kritusiems iš aukštai šunims ir katėms rekomenduotume atlikti rentgenologinį tyrimą įvertinant kaulo vientisumo pažeidimus, jų vietą ir tipus. Remiantis rentgenologinio tyrimo išvadomis rekomenduotume rinktis chirurginio gydimo metoda.

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Susie Ayers. Small Animal Radiographic Techniques and Positioning. A. John Wiley & Sons, Inc. 2012. P. 114 – 116.

2. A. Pabijanskas. Žemės ūkio gyvulių anatomija. 1967. P. 83 – 84. 3. (http://emedicine.medscape.com/article/412956-overview).

4. Vidmantas Bižokas, Rūta Noreikaitė-Bulotienė, Juozas Kvalkauskas, Ingrida Šapalienė. Veterinarija ir zootechnika. Šunų galūnių kaulų lūžių per augimo zonas analizė. 2010. 5. Brinker O., Piermattei D. L. and Flo G. L. Small animals orthopedics and fracture repair.

Great Britain, W. B. Saunders Company , 2006. P. 98–112, 532 – 548.

6. http://www.pasveik.lt/lt/naujausi-medicinos-straipsniai/kaulu-luziu-terminologija-tipai-ir-radiologine-diagnostika/39246/

7. Charles D. Newton, David M. Nunamaker. Textbook of small animal orthopedics. J.B. Lippincott company. 1985.

8. Karen M. Tobias, Spencer A. Johnson. Veterinary surgery: small animal. Volume one. Saunders, an imprint of Elsevier Inc. 2012. P. 865, 887 – 888,

9. Algidas Basevičius, Saulius Lukoševičius, Juozas Kiudelis , Laima Dobrovolskienė. Radiologijos pagrindai. KMU leidykla. 2005. P. 51 – 57, 69 – 76,

10. Aron DN. External skeletan fixation system:application to the humerus and femur. In 15th complete course in external skeletan fixation, Ames IA. Department of Veterinary Clinical Sciences, Iowa State University. 2007. P. 144.

11. ltod.lt/wp-content/.../11/Atviru-luziu-algoritmas.pdf

12. Maruf M, Yawon H, Minhyeok P, Somin K, Cheongjin O, Seokhwa C, Gonhyung K. Retrospective study on fractures in dogs. J Biomed Res. 2013. 14 (3). P. 140-144.

13. Texbook of Veterinary diagnostic radiology. Sixth edition. Saubders, an imprint of Elsiever Inc. United States of America. 2013.

14. Harry W Scott, Ronald McLaughlin. Feline Orthopedics. CRC Press Taylor & Group. 2006.

15. Margi Sirois, Elaine Anthony, Daniellen Mauragis. Handbook of Radiographic positioning for veterinary technicians. 2010.

16. http://affidea.lt/paslaugos/kt/

17. Kazys Ambrozaitis. Atramos judamojo aparato ligų rentgenodiagnostika. Periodika Vilnius. 1990.

38 18.

http://waset.org/publications/14106/incidence-occurrence-classification-and-outcome-of-small-animal-fractures-a-retrospective-study-2005-2010-

19. http://www.academia.edu/8840524/PREVALENCE_OF_FEMORAL_FRACTURES_IN _DOGS_AND_CATS

20. Fossum ThW. Small Animal Surgery. Fourth Edition. Saunders. Elsevier Inc. 2013. 21.

http://www.usab-tm.ro/utilizatori/medicinaveterinara/file/2012/lucrari_st_2012_/1_vol_%20XLV_4_%20i ntegral.pdf

22. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/1184425 23. http://www.usab-tm.ro/vol9MV/79_vol9.pdf

24. McCartney WT, MacDonald BJ. Incidence of Non-Union in Long Bone Fractures in 233 Cats. Intern J Appl Res Vet Med. Vol. 4. No. 3. 2006. P. 209-212.

25. Wernham BGJ, Roush JK. Metacarpal and Metatarsal Fractures in Dogs. Compendium. CE Article. Kansas State University. 2010.

26. McCartney W, MacDonald B, Comiskey D, Garvan CB. Use of a Plate and Screws to Repair Lateral Humeral Condylar Fractures in 10 Dogs. Intern J Appl Res Vet Med. 2006. Vol. 4. No. 4. P. 335-338.

27. Bouknine A. Osteo-synthesis Use in Dogs’ Femur Surgical Fractures Repair: An Experimental and comparative Study. World’s Vet. J. 4 (1). 2014. P. 6-10.

28. Weese JS. A review of post-operative infections in veterinary orthopaedic surgery. Schattauer. Vet Comp Orthop Traumatol. 2008. Vol. 2. P. 99-105.

29. Johnson KA. Piermattei’s Atlas of Surgical Approaches to the Bones and Joints of the Dog and Cat.Fifth Edition. Saunders. Elsevier Inc. 2014.

30. Roush JK. Pet Health By the Numbers: Prevalence of Bone Fractures in Dogs & Cats. Today’s veterinary practice. Vol. 5. No. 4. 2015.

31. Hudson CC, Pozzi A, Lewis DD. Minimally invasive plate osteosynthesis: Applications and techniques in dogs and cats. Schattauer. Vet Comp Orthop Traumatol. 2009. Vol. 22. P 175 – 185.

32. Chao EYS, Inoue N. Biophysical stimulation of bone fracture repair, regeneration and remodeling. European Cells and Materials. Vol. 6. 2003. P. 72-85.

33. Scott HW, McLaughlin R. Feline Orthopedics. Manson Publishing. CRC Press. 2006. 34. Bojrab JM, Waldron DR, Toombs JP. Current Techniques in Small Animal Surgery.

Fifth Edition. Teton New Media. Jackson, WY. 2014.

35. Johnson AL. Management of open fractures in dogs and cats. Waltham Focus. Vol. 9. No. 4. 1999. P. 11-16.