KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
REABILITACIJOS KLINIKA
Andrius Kalvelis
ŽMONIŲ, TURINČIŲ SUNKIŲ, ILGALAIKIŲ PSICHINIŲ
SUTRIKIMŲ, KASDIENINöS VEIKLOS TYRIMAS
Magistro darbas
Darbo vadov÷ G. Kavaliauskien÷
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA TVIRTINU Fakulteto dekan÷ prof. J. Macijauskien÷ 2008...
ŽMONIŲ, TURINČIŲ SUNKIŲ, ILGALAIKIŲ PSICHINIŲ
SUTRIKIMŲ, KASDIENINöS VEIKLOS TYRIMAS
Ergoterapijos magistro baigiamasis darbas
Konsultant÷ Vadov÷
L. Mikelevičien÷ G. Kavaliauskien÷ 2008... 2008...
Recenzent÷ Atiliko
D. Petruševičien÷ Andrius Kalvelis 2008... 2008...
TURINYS
ĮVADAS 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA 9 1.1. Psichikos ligos 9 1.2. Šizofrenija 9 1.2.1. Šizofrenijos apibr÷žimas 9 1.2.2. Epidemiologija 10 1.2.3. Etiologija 11 1.2.4. Simptomatika 121.2.5. Silpnai išreikštos šizofrenijos formos 13
1.2.6. Ligos eiga 15 1.2.7. Šizofrenijos atkryčiai 15 1.2.8. Gydymas 16 1.3. Depresija 17 1.3.1. Depresijos apibr÷žimas 17 1.3.2. Simptomai 17 1.3.3. Depresijos epizodai 19 1.3.4. Depresijos sindromai 19 1.3.5. Endogenin÷ depresija 20 1.3.6. Egzogenin÷ depresija 24
1.3.7. Tipiškos depresijos epizodo eigos modelis 24
1.4. Užimtumo terapija sergant sunkiomis ir ilgalaik÷mis psichikos ligomis 25
2. KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA 27
2.1. Tyrimo metodika 27
2.2. Tiriamųjų charakteristika 28
3. REZULTATAI 29
3.1. Psichinių ligonių, turinčių sunkius ir ilgalaikius sutrikimus, kasdienin÷ veikla 32
3.1.1. Veiklų grup÷s 32
3.1.2. Laisvalaikis 40
3.1.3. Labai svarbi ir svarbi veikla 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS 54
IŠVADOS 55
LITERATŪROS SĄRAŠAS 56
PRIEDAI 58
Santrauka
Kalvelis A. Žmonių, turinčių sunkių, ilgalaikių psichinių sutrikimų, kasdienin÷s veiklos tyrimas magistro baigiamasis darbas/ mokslin÷ vadov÷ G.Kavaliauskien÷, konsultant÷
L.Mikelevičien÷; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos katedra. – Kaunas, 2008. – 57 p.
Šio tyrimo tikslas yra ištirti žmonių, turinčių sunkių, ilgalaikių psichikos sutrikimų, kasdieninę veiklą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti, kaip skiriasi sveikųjų ir sergančiųjų ilgalaik÷mis ir sunkiomis ligomis veikla per parą. 2. Nustatyti sveikiems ir sergantiems ilgalaik÷mis ir sunkiomis ligomis svarbiausias veiklas. 3. Nustatyti sergantiesiems iškylančias problemas kasdienin÷je veikloje.
4. Ištirti sergantiems ilgalaik÷mis ir sunkiomis ligomis patinkančias ir nepatinkančias veiklas. Tyrimui buvo naudojamas kasdienin÷s veiklos vertinimo klausimynas, sukurtas pagal žmogaus užimtumo modelį (Kielhofner 1988). Klausimynas susideda iš kasdieninio tvarkaraščio blokų kas valandą, kuriuos reikia pildyti, norint parodyti kasdieninį užimtumą. Pacientas vertina tokias veiklas kaip: darbas, kasdienin÷ ruoša, laisvalaikis, poilsis. Pacientas taip pat prašomas įvertinti kiekvieną veiklą balais, atsakant į klausimus: kaip gerai jo manymu atlieka veiklą, kiek svarbi ir kaip patinka jam vertinama veikla. Tiriamieji apklausti anoniminiu anketavimo būdu, paaiškinus jiems apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją. Tiriamųjų kontingentą sudar÷ 121 žmogus: 61 turintys ilgalaikius, sunkius psichikos sutrikimus (šizofrenija ir depresija) ir 60 žmonių neturinčių psichikos sutrikimų, kurie sudar÷ kontrolinę grupę.
Summary
Kalvelis A. Research of Daily Activity of People with Long-lasting Psychical Disorders. Master’s final thesis / research advisor G. Kavaliauskiene, consultant L. Mikeleviciene; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing , Department of Rehabilitation .- Kaunas, 2008. – 57p. The aim of this research is to investigate daily activity of people with long-lasting psychical disorders. The following are the objectives of the research:
1. To examine how different the activity of the healthy and those suffering from long-lasting and serious diseases is during the day.
2. To determine the most important activities for the healthy and those suffering from long-lasting and serious diseases.
3. To determine the problems which arise for the sick in their daily activity. 4. To analyze the activities admired and disliked by the sick.
For the research the questionnaire of assessment of daily activity has been employed which has been created according to the man’s occupation model. (Kielhofner 1988). The questionnaire is comprised of blocks of daily hourly timetable, which should be filled in so that daily employment was shown. The patient assesses such activities as work, everyday preparation, leisure time, rest. The patient is also asked to assess each activity by scores answering the questions: how well the activity is performed in his opinion, how important it is and how he likes the activity assessed. The respondents have been interviewed by anonymous questionnaire survey method explaining them the aim of the survey and getting their agreement to use the information obtained. The contingent of the patients under examination has been comprised of 121 people: 61 persons who have long-lasting, serious psychical disorders (schizophrenia and depression) and 60 persons who do not have psychical disorders and who have comprised control group.
ĮVADAS
Gera psichin÷ sveikata sąlygoja žmogaus būtį ir yra visuomen÷s gerov÷s pagrindas. Mūsų psichika yra labai sud÷tinga ir lengvai pažeidžiama. Pasaulin÷s sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, išsivysčiusių šalių ligonin÷se 30 - 50 % visų pacientų kenčia nuo įvairių psichikos sutrikimų. [7] Vienas iš penkių mūsų tautiečių savo gyvenime anksčiau ar v÷liau suserga psichikos liga. Apie 3 procentus - penki milijonai suaugusiųjų - serga sunkia ir nepagydoma psichikos liga. [2]
PSO duomenimis, pastaraisiais metais psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių daug÷ja. Tai nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, did÷janti įtampa tarp etninių ir kitokių grupuočių (ypač didmiesčiuose), benamių gaus÷jimas, įvairių formų narkomanijos plitimas, vienatv÷ ir socialinių ryšių praradimas, socialinis-ekonominis nestabilumas ir netikrumas. [3] Tai kenkia žmogaus organizmui - žaloja nervinę-psichinę sistemą, - d÷l to dažniau sergama neuroze, funkcin÷mis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų. Vis sud÷tingesni ir žmonių tarpusavio santykiai. Tai verčia susirūpinti ne tik medikus ir mokslininkus, bet ir valstyb÷s veik÷jus, visuomenę. [7] Dauguma min÷tų rizikos veiksnių veikia ir Lietuvos žmones. [3]
Lietuvoje šiuo metu yra 3488,1 tūkst. gyventojų. Per pastaruosius metus sergamumas psichikos ligomis padid÷jo. 1990m. šalyje gyd÷si pas specialistus 145 688 sutrikusios psichikos asmenys, arba 3928,8/100 000 gyventojų. 2001 m. šis skaičius siek÷ 162 038, arba 4645,5/100 000 gyventojų. [3]
Psichikos ligos - tai ligos, veikiančios asmens mąstymą, elgesį bei jausmus. Kaip ir daugelio ligų, jų priežastys yra ir biologin÷s, ir psichologin÷s, ir priklausančios nuo aplinkos, kurioje gyvena žmogus. Sunkiausios psichikos ligos visų pirma yra smegenų ligos, iškreipiančios mąstymą, jausmus ir elgesį. Lygiai kaip yra daug somatinių ligų, taip yra ir įvairių psichikos sutrikimų. lš jų min÷tini: schizofrenija, nuotaikos sutrikimai. [3]
Schizofrenija - sud÷tingiausia, mįslingiausia ir labiausiai išsekinanti psichikos liga. Ja serga apie 1 procentas visų žmonių, tiek vyrų, tiek moterų. PSO duomenimis sergančiųjų šizofrenija skaičius siekia 45mln., iš jų daugiau nei 33mlngyvena išsivysčiusiose šalyse. Lietuvoje tokių yra maždaug 20 tūkstančių. [3] Kasmet sergančiųjų šia liga skaičius did÷ja. D÷l ankstyvos jos pradžios (susergama baigiantis paauglystei ar ankstyvojoje jaunyst÷je) yra didel÷ tikimyb÷ visam gyvenimui likti neįgaliam. [4]
sutrikimais (įskaitant panikos sutrikimą, fobijas, obsesinį-kompulsinį, potrauminio streso i r k t), 340mln. žmonių serga afektiniais sutrikimais. Daugelis sergančiųjų į gydytojus net nesikreipia. [3]
Net šiais laikais psichikos ligas tebegaubia paslaptis, baim÷ ir prietarai. XX a. šeštąjį dešimtmetį atsiradę psichotropiniai vaistai ÷m÷ kiek sparčiau sklaidyti mitą apie šių ligų nepagydomumą, tačiau neišspręstų problemų liko daug. [7]
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Ištirti žmonių, turinčių sunkių, ilgalaikių psichikos sutrikimų, kasdieninę veiklą.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti, kaip skiriasi sveikųjų ir sergančiųjų ilgalaik÷mis ir sunkiomis ligomis veikla per parą.
2. Nustatyti sveikiems ir sergantiems ilgalaik÷mis ir sunkiomis ligomis svarbiausias veiklas. 3. Nustatyti sergantiesiems iškylančias problemas kasdienin÷je veikloje.
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Psichikos ligos
Mokslininkai nustat÷, jog didelį fiziologinį polinkį į psichikos ligą turinčiam asmeniui užtenka palyginti nedidelio streso, kad liga pasireikštų. Kai kurių asmenų sunki psichikos liga atsinaujina nuo vis mažesnio streso. Smegenys įpranta reaguoti į įtampą tam tikru būdu ir daro tai vis lengviau, jei šiam procesui netrukdoma psichoterapijos seansais ir (arba) gydymu vaistais.
D÷l dar ne visai žinomų priežasčių psichikos ligos dažnai prasideda v÷lyvojoje paauglyst÷je ir ankstyvojoje jaunyst÷je. Galbūt tai priklauso nuo smegenų vystymosi, o gal nuo įprastų šių amžiaus tarpsnių stresų ar įtampos drauge su įgimtu asmens polinkiu į tam tikrą ligą. Kad ir kaip būtų, kartais staigiai, o kartais laipsniškai išryšk÷jantys sutrikimai glumina ir veda į neviltį artimuosius, draugus ir pačias aukas.[2]
1.2. Šizofrenija
1.2.1. Šizofrenijos apibr÷žimas
Šizofrenijos (lot. schizophrenia, iš gr. schisis - skilimas, phrenos - dvasia, protas) terminą pasiūl÷ E.Bleuleris 1911 m. Šiuo terminu nor÷ta pabr÷žti, kad sergant šizofrenija pastebimas atskirų psichikos procesų vienov÷s nebuvimas (disociacija), savotiškas jų skilimas. Yra daug skirtingų šizofrenijos apibr÷žimų, nelygu, kokios pozicijos laikosi autorius, - etiopatogenin÷s, fenomenologin÷s, psichodinamin÷s ir kt. Kai kurios teorijos šizofreniją apibūdina kaip patologišką psichikos būseną, kurios pagrindinis bruožas yra disociacija, progresuojantis psichikos funkcijų skilimas, lydimas kontaktų nutraukimo, tarpasmeninių ryšių suirimo, maksimalios introversijos ir savotiškos, autistiškos kliedesin÷s egzistencijos. [3] Dar šizofrenija traktuojama ir kitaip. Schizofrenijos priskiriamos endogeninių psichozių grupei; jos pasižymi mąstymo, suvokimo, jausmų ir valios sutrikimais; taigi jos paliečia visą asmenybę. Šizofreninių psichozių priežastys iki šiol n÷ra aiškios; galbūt kartu veikia daugelis priežasčių ir turinčių įtakos faktorių. [4]
įved÷ „Šizofrenijos" pavadinimą ir apraš÷ jos pagrindinius simptomus: sutrikusius mąstymą, afektyvumą, savimonę, autizmą ir ambivalenciją. Nors, kaip jau min÷ta, šizofrenijos terminas pasiūlytas tik 1911 m., tačiau jau žymiai anksčiau buvo stebimi ir aprašomi, tik kitaip vadinami, šizofrenijos požymiai. [3]
1.2.2. Epidemiologija
•Per metus suserga 0,03-0,06% gyventojų; rizika susirgti 1-2%.
•Daugiausia serga 20-40 metų asmenys, 15-24 metų vyrai, 25-34 metų moterys (vaikų suserga apie 2%, vyresniems kaip 40 metų (apie 20%) būna vadinamoji „v÷lyvoji šizofrenija").
•Moterys serga dažniau ir vyresniame amžiuje negu vyrai (sp÷jama, kad turi įtakos estrogeninis faktorius). [4]
•Šizofrenines psichoz÷s dažnos šeimose, kuriose buvo šizofreninių ligonių: t÷vai - 5-15%, broliai ir seserys - 8-15%, vaikai - 10-20% (esant šizofrenija sergančiam sutuoktiniui, -50%), vaikaičiai-3%.
•Panašūs duomenys visame pasaulyje.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje 2001 m. šizofrenija sirgo 17 020 asmenų. Šizofrenija yra sutrikimas, dažnai sukeliantis negalią. Pagalbos sergantiesiems šizofrenija sąnaudos sudaro didelę psichikos sveikatos priežiūros sistemos išlaidų dalį. Val s t yb i n i o psichikos sveikatos centro duomenimis, Lietuvoje 2001 m. I ir II grup÷s invalidais d÷l šizofrenijos buvo pripažinti nei 10 771 asmuo, tai gi apie 90% visų t u o metu sirgusiųjų šia liga. 50% psich i a t r i j o s li goni nių lovų užima asmenys, h o s p i t al i z u o t i d÷l šizofrenijos. [3]
Šizofrenija sergantys asmenys net tris kartus dažniau nei bendra populiacija serga įvairiomis somatin÷mis ligomis, jų gyvenimo trukm÷ yra vidutiniškai apie 12-13 metų trumpesn÷, daugiausia d÷l didesn÷s savižudyb÷s rizikos (ji net 13 kartų didesn÷ nei bendroje gyventojų populiacijoje). 50% sergančiųjų šizofrenija yra m÷ginę nusižudyti, 10% nusižudo, daugiausia -vidutiniškai 32 metų amžiaus. Manoma, kad pavojingiausias laikotarpis yra pirmieji 6 metai nuo susirgimo (net 2/3 pacientų m÷gina nusižudyti būtent šiuo laikotarpiu). [3]
1.2.3. Etiologija
dvynių); sutapimo dažnis: iš dviejų kiaušin÷lių - 10-15%, iš vieno - 25-85%, vadinasi, iš vieno kiaušin÷lio 3-6 kartus dažniau susergama. [4] Nustatyta 5-20 genų, kurie svarbūs šizofrenijos vystymuisi. Išoriškai jie gali pasireikšti padidintu asmenyb÷s jautrumu. Tyrimais įrodyta, kad susirgus šizofrenija vienam iš t÷vų, rizika susirgti vaikui yra 10-15 proc. [26] Reik÷tų pamin÷ti, kad tarp sergančiųjų šizofrenija net 60-85% atvejų nepavyksta aptikti paveldimumo. [3]
• Neuromediatoriai. Šizofrenijos išsivystymo mechanizme labai svarbūs yra neuromediatoriai, ypač dopaminergin÷s sistemos. [3] Šizofrenija sergančių žmonių smegenyse esama pernelyg daug dopamino (nervų sistemos mediatoriaus), kuris reguliuoja jud÷jimą, daro įtaką nuotaikai bei motyvacijai. [2] Esant šizofrenijai ir kitoms psichoz÷ms išryšk÷ja dopaminergin÷s sistemos hiperaktyvumas. Gali būti, kad šizofrenijos atveju dopaminergin÷s sistemos aktyvumas skirtingose smegenų dalyse yra nevienodas. Nurodoma, kad galimas daiktas, jog žiev÷s hipodopa-minergin÷ būkl÷ sąlygoja negatyvius šizofrenijos simptomus, o požievin÷ hiperdopahipodopa-minergin÷ būkl÷ lemia pozityvius simptomus (Davisas ir kt, 1991). [3]
• Smegenų struktūros pokyčiai. Atsiradus kompiuterin÷s tomografijos bei magnetinio rezonanso metodams imta ieškoti subtilesnių smegenų struktūros pokyčių. Tiriant šizofrenija sergančių asmenų smegenis kompiuteriniu tomografu randama, kad 10-50% pacientų yra išsipl÷tę šoniniai ir trečiasis skilveliai, o 10-35% yra smegenų žiev÷s atrofija. [3] Viena iš mokslinių tyrin÷jimų yra smegenų žiev÷. Tai pagrindin÷ smegenų „pilkosios medžiagos" dalis, susijusi su jutimu, jud÷jimu ir mąstymu. Kai šizofreniją, turintiems asmenims duodama spręsti užduotis, kurioms reikia proto tikslumo, pozitronų emisijos tomografijos (PET) ir magnetinio rezonanso vaizdai rodo, kad kaktos skilčių smegenų žiev÷, arba apatin÷je smegenų dalyje esanti žiev÷s dalis, neveikia taip aktyviai, kaip sveiko žmogaus smegenų žiev÷. [2] Šizofreniją sergančių žmonių smegenyse būna mažiau cheminių nervų sistemos mediatorių (pirmiausia gama amino-sviesto rūgšties, arba GASR), kuriuos išskiria šie tarpiniai neuronai , o tai leidžia manyti, kad menkiau apsisaugoma nuo smegenų perkrovų. [13]
1.2.4. Simtomatika
Šizofrenijos simptomai dažnai skirstomi į „pozityviuosius" ir „negatyviuosius". Pozityviaisiais vadinami tokie simptomai, kurie atsiranda kaip papildomi požymiai, nebūdingi sveikiems asmenims. [27] Pozityvieji simptomai yra nenormalūs potyriai ir suvokimai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, nelogiškas ir sutrikęs mąstymas bei neadekvatus elgesys. Negatyvieji simptomai - tai normalių įprastinių minčių, emocijų ir elgesio nebuvimas, pavyzdžiui, atbukusios emocijos, vidinių paskatų nebuvimas, skurdus mąstymas ir užsisklendimas, kitų žmonių šalinimasis. [4] Vadinamieji negatyvieji simptomai, kartais dar vadinami deficito simptomais, nes iš tiesų tai yra motyvacijos, valios sumaž÷jimas, jie gali pasireikšti nestipriai ar labai stipriai. Negatyvieji simptomai n÷ra tokie akivaizdūs, kaip pozityvieji, tačiau jie pastovesni. Šizofrenija sergantis žmogus ilgainiui keičiasi. Paprastai tuos simptomus labiau pastebi aplinkiniai nei pats ligonis: jis tampa l÷tesnis – l÷čiau kalba, eina, sul÷t÷ja jo mąstymas. Jis tampa uždaras, abejingesnis aplinkai, keičiasi gyvenimo ritmas (pvz., naktį budrus, o visą dieną miega). „Kūno kalba“ taip pat keičiasi. Tai ir yra vadinamieji negatyvieji simptomai, kartais dar vadinami deficito simptomais, nes iš tiesų tai yra motyvacijos, valios sumaž÷jimas, jie gali pasireikšti nestipriai ar labai stipriai. Negatyvieji simptomai n÷ra tokie akivaizdūs, kaip pozityvieji, tačiau jie pastovesni. [27]
Pagrindiniai simptomai:
Mąstymo formos sutrikimai: klaidingos mintys, nesusigaudymas, iškreiptas suvokimas, užblokuotas mąstymas arba nutrūkusi mintis.
• Afektiniai sutrikimai: neadekvatus afektas (paratimija: neadekvatus minties turiniui afektas), ambivalencija (jausmų ir asmenyb÷s dvilypumas, prieštaringi pergyvenimai ir sprendimai), ne-pastovi nuotaika, nenoras bendrauti, l÷kštumas, nesusivaldymas, emocijų sąstingis arba ekstazin÷ nuotaika, džiugesys ir svaičiojimas, bej÷giškumas, depresin÷s nuotaikos.
• Savimon÷s sutrikimai: mąstymo, jausmų, norų ir veiklos susiskaidymas. Autizmas (grįžimas iš realyb÷s į savo vidini pasaulį; kartais po negatyvaus aplinkos poveikio), susvetim÷jimas (savo kūno, asmenyb÷s ir aplinkos klaidingas suvokimas!).
Antriniai simptomai:
• Kliedesiai (persekiojimas, žalojimas, kontroliavimas, nuodijimas ir didyb÷s id÷jos).
• Haliucinacijos (balsai).
Kognityviniams pakenkimams priskiriami tokie dalykai kaip sunkumas koncentruotis ir atsiminti, organizuoti, planuoti ir spręsti problemas. Kai kurie žmon÷s negali pakankamai susikoncentruoti skaitymui, sekti istorijos arba televizijos laidos, filmo sekos. Kiti negali sukaupti d÷mesio atliekant užduotis. D÷l tos priežasties darbas yra neįmanomas, kuris siejasi su d÷mesio sukaupimu, įtraukimas į komplikuotas procedūras ir sprendimų sudarymus. [30]
1.2.5. Silpnai išreikštos šizofrenijos formos
Tarp atskirų formų griežtų ribų n÷ra: daugelis silpnai išreikštų šizofrenijos formų ligos eigoje gali pereiti į kitą formą. TLK-10 nebūdingi ūminiai sindromai nurodyti kaip „nediferencijuota šizofrenija". [1]
Hebefrenija(F20.1)
Šios formos šizofrenija prasideda 15-25 metų amžiuje, jos prognoz÷ bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios sutrikimai. Afekto ir valios pokyčiai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai paprastai yra ryškūs. [3] Dažnai liga prasideda su pakitusiu požiūriu j religiją, filosofiją, būrimus. [4]
Simptomai:
• afektiniai sutrikimai: paikas užsispyrimas, nejautrumas, grimasos, maivymasis, manieringumas;
• bendravimo sunkumai: pasyvumas, nekomunikabilumas, nesivaldymas;
• mąstymo sutrikimai: išsiblaškymas, negal÷jimas susikaupti, sumišimas: dažnai klaidinga vaizduot÷. [3]
Paranoidin÷-haliucinacin÷ šizofrenija (F 20.0)
Ši šizofrenijos forma dažniausiai pasitaiko daugelyje pasaulio šalių. Įvairiuose tyrimuose nurodoma, kad išsivysčiusiose pasaulio šalyse paranoidin÷s šizofrenijos diagnoz÷ nustatoma 65-80% šizofrenijos atvejų. Šia forma susergama vyresniame amžiuje, dažniau perkopus 25 metus, [3] dažniausiai apie 40-uosius metus; asmenyb÷ lieka nepakitusi; dažnai šizoidin÷, jautri asmenyb÷.[4]
Dažniausi paranoidiniai simptomai pagal TLK-10:
1) persekiojimo, poveikio, aukštos kilm÷s, ypatingos paskirties, pavydo kliedesiai;
2) verbalin÷s klausos haliucinacijos, bauginančios, gąsdinančios ligonį, superatyvin÷s arba neverbalin÷s klausos haliucinacijos (švilpimas, užimąs, juokas);
regos haliucinacijų, bet vyrauja jos retai.
Tolydžio silpn÷jant atskirų haliucinacijų turiniui, dažnai pradeda dominuoti dvilypumo (ambivalencijos) požymiai. [1]
Katatonin÷s formos (F 20.2)
Šios formos šizofrenija dažniausiai susergama vyresniame nei 20 metų amžiuje. Liga gali prasid÷ti ūmiai arba užsitęsusiu p r a d i n i u laikotarpiu, kuomet vyrauja asteniniai, hipochondriniai ir kiti skundai. D÷l nevisiškai aiškių priežasčių katatonin÷ šizofrenijos forma retai pasitaiko išsivysčiusiose pramonin÷se šalyse, nors kitose teb÷ra gana dažna. Ūmios katatonijos atveju katatonijos simptomai dažnai pasireiškia kartu su oneiroidiniu sąmon÷s sutrikimu - būkle, kuriai būdingos ryškiu, neretai panoramin÷s regos haliucinacijos.[3]
Ligos vaizdas/simptomai:
• Katatoninis stuporas: sustingimas ir katalepsija (vienoje pozoje), stereotipin÷ laikysena, nebylyst÷. Tyrimo duomenys: vaškinis lankstumas (flexibilitas cerea) ir katalepsinis sustingimas pak÷lus vieną galūnę arba galvą.
• Katatoninis sujaudinimas: š÷lsmas, r÷kavimas, nevaldomi judesiai, agresyvumas, savęs ir kitų sužalojimas.
• Nespecifiniai reiškiniai: manieringumas, stereotipiniai judesiai, echopraksija ir echolalija (kito asmens judesių ir kalbos m÷gdžiojimas), stereotipin÷ kalba, aktyvus ir pasyvus negatyvizmas (pacientas elgiasi priešingai, negu jo prašoma arba visai nereaguoja).
• Febrilin÷ katatonija (reta, gyvybei gr÷sminga forma): katatonin÷ simptomatika su sujaudinimu arba dažniau stuporu, karščiavimu, kraujotakos sutrikimais, išsekimu; jei nepadeda neuroleptikų infuzijos, taikomas elektrošokas! Duoti daug skysčių!
• Katatoninis stuporas - sustingimas, baim÷, r÷kavimas ir bej÷giškumas yra haliucinacijų ir kliedesių padarinys; katatoninis sujaudinimas gali sumaž÷ti ir praeiti savaime.
Trukm÷: nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Negydant gali tęstis m÷nesiais ir net metais. Katatonija nepažeidžia sąmon÷s ir dažnai atminties.
Kartais ją sunku atskirti nuo encefalito (padeda juosmenin÷ punkcija!) arba piktybinio neurolepsinio sindromo. [3]
Paprastoji šizofrenija (schizophreniasimplex) (F 20.6)
uždarumas, dažnai pereinantis į nuolatinę būseną, nepalanki eiga. Kai kurie ekspertai abejoja šios formos egzistavimu. [4]
Koenestezin÷ forma (Huber, 1957) (F 20.8)
Vyrauja įvairūs lyg kitų sukelti pojūčiai (pvz., ligonis jaučia, kad n÷ra organų arba jie sumaž÷ję, veikiami, tampomi, judinami), būna kūno haliucinacijos (pvz., vidurių deginimo jausmas, atskirų smegenų kraujagyslių jutimas, kepenų puvimo, genitalijų įelektrinimo ir kitokie pojūčiai, taip pat žmonių poveikis į juos).
Liekamoji (rezidualin÷) schizofrenija (F 20.5)
Ūmus schizofrenijos epizodas pereina į l÷tinę stadiją, kuriai būdingi negatyvūs simptomai: sumaž÷jęs aktyvumas ir veiklumas, uždarumas, afektyvumas, socialinis nuosmukis ir nevalyvumas; pagrindin÷s priežastys (pagal Huberį): sutrikusi skurdi mąstysena, netvarkingumas, nenuovokumas. [3]
1.2.6. Ligos eiga
Pradžia: ūmi arba l÷tin÷; l÷tin÷ eiga pasireiškia pranašingais simptomais, pvz., kliedesiu, nesusigaudymu, baime, išorinio pasaulio nesuvokimu, miego sutrikimais. L÷tinei eigai nebūdingi gal÷jimo susikaupti, išsiblaškymo, impulsyvumo ir nuotaikos sutrikimai. [4]
Kuo v÷liau liga prasideda, tuo ji esti lengvesn÷. Moterims pirmieji šizofrenijos požymiai atsiranda v÷liau negu vyrams, ir jų ligos eiga paprastai būna lengvesn÷. Iki 14 metų šizofrenija prasideda labai retai, bet jeigu ji prasideda taip anksti, jos eiga būna sunki. Po 40 metų šizofrenija taip pat prasideda retai ir būna lengvos eigos. [13]
1.2.7. Šizofrenijos atkryčiai
Tikslingiausia šizofreniją vertinti kaip vientisą procesą, o ne kaip tam tikro momento būseną, šizofrenijos progresavimą skatina atkryčiai. Net ir vienas psichoz÷s priepuolis žalingai paveikia smegenis ir padidina kitų priepuolių tikimybę.
Kitas iš veiksnių yra stresas. Pagal A.Marneros ir bendraautorius iš 396 atsinaujinančių šizofrenijos priepuolių 33 proc. l÷m÷ aplinkos veiksniai. Stresas didžiausią įtaką daro širmiesiems šizofrenijos atkryčiams, o v÷liau jo skatinamas poveikis akivaizdžiai maž÷ja.
Moterims emocin÷s įtampos paskatinti šizofrenijos atkryčiai pasitaiko daug dažniau (taip pat ir abiejų lyčių jauniems žmon÷ms).
Prieš atkrytį dažniausiai išryšk÷ja nerimo ir somatovegetacinių sutrikimų, lydymų astenijos, afektinių sutrikimų, nestabilių, rudimentinių paranoidinių simptomų, elgesio ir pažintin÷s funkcijos sutrikimų. [7]
1.2.8. Gydymas
Gydant atsižvelgiama į psichikos būklę, simptomų gausą ir išreikštumą, bendrą klinikinį vaizdą, taip pat į ligos eigą, fazę, epizodų kartojimosi dažnį, atkryčių sunkumą. Nors literatūroje yra duomenų, kad 10-15% šizofrenijos epizodą patyrusių asmenų psichoz÷ nepasikartoja (tai tik kelia abejonių d÷l pradin÷s diagnoz÷s tikslumo), šiuo metu tokio gydymo būdo, kurį taikant visiškai išgydoma šizofrenija n÷ra. Gydymu siekiama pašalinti arba sušvelninti ligos simptomus (pozityvius ir negatyvius), pagerinti kognityvinius procesus, išvengti ligos paūm÷jimų, sumažinti jų dažnį bei sunkumą ir užtikrinti maksimalų psichosocialinį funkcionavimą tarp ligos epizodų. Esant ūmiam šizofrenijos priepuoliui pacientus tenka hospitalizuoti, nes dažniausiai d÷l suvokimo sutrikimų jie tampa pavojingi sau ir kitiems. Šiuo metu priverstinai galima hospitalizuoti ne ilgiau kaip dviem paroms. V÷liau pacientas arba sutinka toliau gydytis savanoriškai, arba reikalingas teismo sprendimas hospitalizacijai pratęsti. Poūmiu laikotarpiu šizofrenija sergančius pacientus galima gydyti dienos stacionare arba ambulatoriškai. Dienos stacionaras - tai tarpin÷ pagalbos forma tarp ligonin÷s ir psichikos sveikatos centro. Dienos stacionarai veikia prie psichiatrijos ligoninių, pacientai juose būna tik dienos metu, patys atvyksta ir išvyksta. Dienos stacionare pacientas gauna medikamentinį gydymą, yra psichiatro ir kitų specialistų prižiūrimas, čia taikomi psichologin÷s pagalbos ir užimtumo terapijos metodai. [3]
Šizofrenijai gydyti yra naudojami antipsichoziniai vaistai (neuroleptikai). Kaip papildomą priemonę galima skirti normotimikų ir kitų grupių vaistų. Jų veiksmingumas dažniausiai yra vertinamas pagal tai, ar gaunant adekvačią vaistų dozę per 6-12 savaičių sumaž÷ja psichoz÷s ir kiti simptomai. Palaikomasis gydymas neuroleptikais pailgina remisijos laiką. Tačiau yra nemažai ligonių, kuriems liga ilgą laiką nesuaktyv÷ja ir nutraukus neuroleptikų vartojimą, o prieš laiką nutrauktas vaistų vartojimas sutrumpina jį. [20]
dirbti, būti užsi÷musiu, tačiau nepervargti, nevengti bendravimo su žmon÷mis, kiek įmanoma jud÷ti ir sportuoti. Sergant šiuo sutrikimu svarbu subalansuotai maitintis. Manoma, kad smegenų veiklos tinkamą funkcionavimą skatina žuvies taukuose esančios medžiagos bei B grup÷s vitaminai. Šeimos nariai tur÷tų vengti perd÷tos paciento kritikos, realistiškiau vertinti paciento galimybes, paremti ir paskatinti pacientą veikti ir bendrauti. [28]
1.3. Depresija
1.3.1. Depresijos apibr÷žimas
Depresija - tai liguistai prisl÷gta, liūdna nuotaika. Šiam sutrikimui paprastai būdinga sul÷t÷jęs mąstymas ir prislopę judesiai. Tai depresinis sindromas. Greta šių pagrindinių depresijos požymių, dažnai pasireiškia savęs nuvertinimo, savigraužos, kalt÷s id÷jos. Bendrojoje psichopatologijoje depresija labai svarbi, nes dažnai pasitaiko. P. Kiclholco duomenimis, iš visų ligonių, kurie kreipiasi į įvairių specialybių gydytojus, sergantys depresija ligoniai sudaro apie 10 procentų. Dauguma sergančiųjų depresija niekada nesikreipia į specialistus. Anot Fry, pirmin÷s sveikatos priežiūros gydytojai iš 2500 aptarnaujamų gyventojų 20 %, t.y. 500 asmenų, nustato depresijas. Depresija laiku nediagnozuojama tod÷l, kad dauguma pacientų, kurie kreipiasi į gydytoją, skundžiasi somatiniais simptomais be to jie dažnai serga somatin÷mis ligomis, yra senyvi, dalį ligonių sudaro moterys po gimdymo. [25] Literatūros duomenimis, apie 10 procentų visų gyventojų patiria ilgiau ar trumpiau trunkančias depresines būsenas, o prie jų priskyrus ir švelnias, dažniausiai neatpažintas depresijas,
susidarytų 25 procentai. [14]
Jau senov÷je, antikos laikais buvo aprašomos būsenos, kurias mes dabar vadiname depresija, t. y. liguistai prisl÷gta nuotaika. Ją tuomet vadino melancholija. Pastaraisiais dešimtmečiais m÷ginama atskirti monopolinius (tik depresin÷s arba maniakin÷s faz÷s) ir bipolinius afektinius sutrikimus. Atsi-žvelgiant į premorbidą, amžių, manifestaciją, depresijos psichopatologiją, kai kurie autoriai (K. Leonhardas, 1957; I. Angstas, 1966, 1969; C. Perriš, 1966 m. ir kt.) raš÷ apie monopolinių ir b i p ol i ni ų afektinių sutrikimų rūšį, pavadinęs ją endoreaktyvine depresija. Tai depresijos, kurioms atsirasti svarbūs psichogeniniai veiksniai. Tokių ligonių amnez÷je n÷ra be priežasties endogeninių depresijų.[14]
1.3.2. Simptomai
liūdesio, užuojautos, simpatijos jausmo); neviltis, nusivylimas, pesimizmas/ abejon÷s/rezignacija („niekad nebus geriau!"); savęs nuvertinimas ir galima saviagresija (savižudyb÷s gr÷sm÷!), didelis kalt÷s jausmas; kasdieniai nuotaikos kitimai (rytais dažnai bloga nuotaika, vakarais pager÷ja); baim÷s (kasdien÷s, nerealios baim÷s, egzistencin÷ baim÷)
• Veiklumas:
- Silpnas impulsyvumas (ryški depresija): tik trumpi aktyvumo protrūkiai kalbant apie problemas, negal÷jimą dirbti, iniciatyvos stoką; itin sunkios impulsyvumo sutrikimų formos: depresinis sustingimas (beveik nereaguoja į klausimus, vos vos juda).
-Padid÷jęs aktyvumas (nerimastinga depresija): stiprus vidinis arba išorinis motorinis nerimas, ryškiai rodomas nusivylimas, pasikartojantys nusiskundimai.
-Vitaliniai sutrikimai ir vegetaciniai simptomai: spaudimo jausmas krūtin÷s arba pilvo srityje, neaiškūs pojūčiai įvairiose kūno vietose; miego sutrikimai (nutrūkstantis miegas, ankstyvas pabudimas); apetito stoka (padarinys: svorio maž÷jimas); vidurių užkiet÷jimas; išnykę lytinis potraukis ir paj÷gumas, galimas menstruacijų išnykimas; bendras nusilpimas, nuolatinis nuovargis.
Mąstymas: -forma: mąstymas sul÷t÷jęs, vienpusiškas, neproduktyvus, riboto turinio (miegojimas, tuštinimasis, neigiami įspūdžiai), sunkiai įsisavinami nauji sumanymai ir sąvokos; intelektualumas išlikęs, bet d÷l ligos menkai išnaudojamas. Po senų depresijų, ypač tariamos silpnaprotyst÷s, įvyksta remisija ir atsistato pažintin÷s funkcijos; [4]
Psichiatrijos praktikoje daugiau nei 90 proc. sergančiųjų depresiniais sutrikimais patiria nemigą. Miego sutrikimai, nerimas, depresija yra persipynę su stresu, imuniteto pokyčiais bei somatiniais sutrikimais. [24]
1.3.3. Depresijos epizodai
Lengvos depresijos epizodas. Tipiškiausi depresijos simptomai yra liūdna nuotaika, sumaž÷ję interesai ir pasitenkinimas, padid÷jęs nuovargis. Kad būtų galima konstatuoti šį sutrikimą, turi būti mažiausiai du iš šių simptomų ir mažiausiai du kiti įprasti simptomai. N÷ vienas simptomas neturi būti stipriai išreikštas. Minimali viso epizodo trukm÷ - apie dvi savait÷s. Asmuo, sergantis lengva depresija, paprastai jaudinasi d÷l min÷tų simptomų ir turi tam tikrų socialin÷s veiklos ir net įprasto darbo sunkumų, bet šių funkcijų nepraranda.[3]
Vidutinio sunkumo depresija. Turi būti mažiausiai du iš trijų tipiški lengvos depresijos simptomai ir mažiausiai trys kiti simptomai. Keletas simptomų gali būti ryškūs, bet tai nebūtina, jeigu bendras simptomų skaičius yra pakankamas. Minimali viso epizodo trukm÷ - apie dvi savait÷s. Asmuo, sergantis vidutinio sunkumo depresija, paprastai turi didelių socialin÷s, darbin÷s ir buitin÷s veiklos sunkumų. [4]
Sunkios depresijos epizodas be psichoz÷s simptomų. Turi būti trys tipiški simptomai, būdingi lengvos ir vidutinio sunkumo depresijos epizodams, ir mažiausiai keturi kiti simptomai, kurių keletas turi būti sunkaus laipsnio. Jeigu tokie svarbūs simptomai, kaip ažitacija arba prislopinimas, yra labai ryškūs, pacientas gali nenor÷ti arba negal÷ti nurodyti daugelio simptomų. Depresijos epizodas turi trukti mažiausiai dvi savaites, bet jeigu simptomai yra labai sunkūs, o pradžia labai staigi, diagnoz÷ gali būti nustatyta per trumpesnį nei dviejų savaičių laikotarpį. Labai maža tikimyb÷, kad sunkios depresijos epizodo metu ligonis sugeb÷s tęsti socialinę, darbinę arba buitinę veiklą, o jei ir sugeb÷s, tai ji bus labai ribota. [3]
Sunkios depresijos epizodas su psichoz÷s simptomais. Tai sunkios depresijos epizodas, jo metu reiškiasi jau aprašyti požymiai, kliedesiai, haliucinacijos ar depresinis stuporas. Kliedesiams paprastai būdinga nusid÷jimo, nuskurdimo, neišvengiamos nelaim÷s id÷jos. Klausos arba uosl÷s h al i u ci n acijoms būdingi šmeižiantys, kaltinantys balsai ir atmatų, puvimo arba m÷sos irimo kvapai. [3]
1.3.4. Depresijos sindromai
(išpl÷stin÷ savižudyb÷ - motinos ir vaiko). Pogimdymin÷s depresijos rizikos faktoriai yra stresas prižiūr÷ti kūdikį, vienišumas, pagalbos trūkumas. Pirmą kartą gimdžiusioms moterims depresija dažnesn÷ d÷l nesuvokiamo motinyst÷s vaidmens ir galimo socialinio bei psichologinio jausmo. [33]
• Depresiniai sindromai klimakteriniu periodu: priežastis biologin÷ ir psichologin÷; depresinių sindromų pobūdis įvairus; depresinių reakcijų spektras labai platus - iki endogenin÷s depresijos. [4]
• Išsekimo depresija: ypač po ilgalaik÷s įtampos; dažnai d÷l neurozinių konfliktų arba asmeninių savybių. Simptomatika: dirglumas ir nervingumas, afektinis ir vegetacinis jautrumas, nemiga, greitas nuovargis, negal÷jimas susikaupti, įvairūs psichosomatiniai sutrikimai.[4]
• Užmaskuota depresija: pagrindinis simptomas yra depresin÷ nuotaika, fiziniai „negalavimai", pvz., širdies ritmo sutrikimai; nesiskundžia tipiškais depresijos simptomais, bet juos „maskuoja" skundais, būdingais kitoms ligoms. Tokius pacientus tenka ilgai ir nuodugniai tirti, ar tikrai n÷ra organinių pakitimų.[4]
• Involiucin÷ depresija: depresiniai sindromai pirmą kartą pasireiškia 45-65 metų asmenims; priežastys dažniausiai psichogenin÷s arba somatogenin÷s. Psichogenin÷s: pvz., nepastovumas, sutuoktinių skyrybos, padažn÷jusios ligos (ir senatv÷ kaip liga!), būsimas konkursas darbui gauti.[4]
• Senatvin÷ depresija: depresiniai sindromai vyresniems kaip 65 metai dažnai d÷l somatinių ligų arba smegenų atrofijos procesų, taip pat asmeninio ir visuomeninio vienišumo; itin didel÷ savižudybių gr÷sm÷ - seni žmon÷s nebepaj÷gia išlaikyti pusiau-svyros.[4]
• Depresija d÷l organinio smegenų pakenkimo: pvz., d÷l smegenų ligų ir jų sukeltų psichinių sindromų; taip pat d÷l epilepsijos. [4]
1.2.5. Endogenin÷ depresija
Anksčiau endogenin÷ depresija buvo vadinama melancholija. Ji kyla d÷l organizme vykstančių pakitimų. Pastaruoju metu daug d÷mesio kreipiama į serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimus, kurie, matyt, yra depresijos priežastis. Šiems sutrikimams atsirasti svarbu paveldimumas. Endogenin÷ depresija gali pasireikšti vienu, t. y. tik depresiniu, sutrikimu (monopolin÷ depresija), kai kada ji gali pereiti arba po kurio laiko keistis į manijos epizodą (bipolin÷ depresija). [4]
Monopolin÷ depresija
Monopolin÷ depresija yra dažniausias suaugusiųjų žmonių psichikos sutrikimas. Tikimybę susirgti monopoline depresija turi 20 proc. moterų ir 10 proc. vyrų, tuo tarpu bipoliniu sutrikimu tik 1 proc. Nustatyta, kad tik 20-25 proc. depresiškų ligonių kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi. Atlikti depresijų tyrimai įvairiose šalyse parod÷, kad visur moterys 2 kartus dažniau negu vyrai serga monopoline depresija. Bipoline depresija sergančių moterų ir vyrų skirtumai yra nedideli (maždaug 1,2:1). [34]
Monopolin÷ depresija gali kilti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai ji prasideda 20-50 metų (50%), v i d u t i n i s amžius apie 40 metų. Bipoliniai sutrikimai prasideda kiek anksčiau, jie gali būti net vaikyst÷je. Vidutinis amžius 30 metų. [34]
Bipoliniai sutrikimai
Pagal DSM-IV klasifikaciją BS skirstomas į 4 kategorijas, kurios skiriasi išraiškos intensyvumu, trukme, vyraujančiu afektu. Skiriama I tipo BS, II tipo BS, ciklotomija ir nepatikslinta BS. [34]
I tipo BS atitinka klasikinį maniakin÷s-depresin÷s ligos apibūdinimą. Šiam sutrikimui būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo kitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padid÷ja energija bei aktyvumas (manija ar hipomanija), arba nuotaika pablog÷ja, energija bei aktyvumas sumaž÷ja (depresija). Manija viena iš dviejų pagrindinių BS nuotaikos sutrikimo polių. Jai būdinga triada - linksma nuotaika, pagreit÷jusios asociacijos, suaktyv÷ję judesiai. Manijos būseną galima atpažinti jau pagal paciento išvaizdą ir elgesį. Jie atrodo jaunesni negu yra iš tikrųjų. Jų veidas esti gyvesnis, paraudęs, besišypsantis, patys ligoniai aktyvūs, pasitempę, blizgančiomis akimis, greitų judesių. Jie daug, garsiai ir greitai kalba, d÷l to jų balsas dažnai būna užkimęs. Paciento išvaizda ir psichopatologija priklauso nuo maniakinio sindromo laipsnio. Maniakinio sindromo veikiami pacientai būna susijaudinę, tačiau jų veiklos kryptingumas vis tiek išlieka (kitaip negu katatoninio susijaudinimo metu, kai veikla būna chaotiška). Pacientai kuria begales planų, stengiasi tuoj juos realizuoti, bet, nebaigę darbo meta ir griebiasi ko nors kito. Kad susp÷tų įvykdyti savo planus anksti keliasi, v÷lai gulasi. Jie visiškai nekreipia d÷mesio į savo išvaizdą, nesiskuta, nesišukuoja, nekerpa plaukų, ne eina, bet beveik b÷gte b÷ga. Jie užkalbina nepažįstamus žmones, duoda jiems patarimus. V÷lai vakare arba naktį skambina telefonu mažai pažįstamiems žmon÷ms, nes “atsirado reikalų, kuriuos reikia tuojau pat sutvarkyti“. Užsisako tarpmiestinius pokalbius, rašo raštus į įvairias įstaigas, pradeda rašyti eil÷raščius. Galvoje minčių būna tiek daug ir jos taip greit keičiasi, kad ligonis nesp÷ja jų išsakyti. Pacientų kalba būna vulgari, ciniška, išnyksta atstumo jausmas, neįvertinama situacija. Pacientai rašo daug ir greitai, didel÷mis raid÷mis, po keletą žodžių eilut÷je. Tekste daug pabraukymų, pataisymų, išbraukimų, šauktukų ir klaustukų. Rašant lūžta pieštukas, įplyšta popierius, išsitepamos rankos. Rašto turinyje atsispindi tos pačios klaidos, kaip ir kalboje, nes n÷ra nuoseklumo, praleidžiamos raid÷s, mintys padrikos. D÷l menko geb÷jimo sutelkti d÷mesį ir polinkio fantazuoti ligoniai gali ir patys nesusigaudyti, kur tikrov÷, o kur fantazija. Pacientai pasidaro labai nesavikritiški, linkę į pervertinimo id÷jas ir kliedesius.[34]
Be šios dažniau pasitaikančios maniakinio sindromo psichopatologijos, gali būti ir kitų jos variantų.
• Pikta manija esti tokia būsena, kai greta pakilios nuotaikos, pasireiškia pyktis, dirglumas, irzlumas. Pacientai būna priekabūs, su visais ginčijasi, kišasi ne į savo reikalus. Šiam variantui nebūdingas klasikinis maniakinis linksmumas.
• Neproduktyvios manijos metu ligoniai būna linksmi, bet pasyvūs, vangūs, nenori imtis jokios veiklos. Asociacijos truputį pagreit÷jusios.
komponentas -linksma nuotaika, o mąstymas esti sul÷t÷jęs, judesiai prislopinti.
Jei I tipo BS vyrauja depresin÷ simptomatika, ji turi atitikti didžiosios depresijos ar atipin÷s depresijos požymius. Skirtingai nuo klasikin÷s vienpolin÷s depresijos.
Jei BS nuotaika svyruoja nuo hipomanijos iki depresijos, tai diagnozuojama II tipo BS. Šis sutrikimas nustatomas rečiau, nes tiek pacientas, tiek jo šeimos nariai dažnai nelaiko hipomanijos simptomų sutrikimu. Jie būna neryškūs ir dažniausiai trunka neilgai, o po depresijų atrodo, kad ligonis pasveiko. Skirtingai nuo jau aprašyto manijos epizodo hipomanija niekada negali būti su psichoze ir tik BS II tipo depresijos epizodas gali tur÷ti psichoz÷s požymių. Kai pacientai būna hipomanijoje, jų elgesyje ir išvaizdoje mažiau neadekvatumo, bet jau ir šioje būsenoje yra specifinių požymių, leidžiančių įtarti nuotaikos pasikeitimą. Pacientai būna veiklūs, turi daug planų, stengiasi juos realizuoti. Planus, kuriems nereikia kruopštaus darbo, atidumo, ilgesnio laiko sugeba įgyvendinti. Būdami šioje būsenoje pacientai kartais sugeba išjudinti kitus žmones, bendradarbius, gana s÷kmingai organizuoja daug pastangų reikalaujančias ekskursijas, susitikimus. Jiems n÷ra neįveikiamų kliūčių, viskas lengvai sekasi. Pacientai nesilaiko drausm÷s, pradeda naudoti svaiginamuosius g÷rimus, pasidaro išdidūs, lengvai susipažįsta su žmon÷mis, kurie kartais būna blogos reputacijos. Rengiasi jie tvarkingai, net stilingai, tačiau ir jų aprangoje dažnai trūksta saiko. Jie d÷vi ne tam amžiui, ne tai progai tinkamus drabužius. Moterys linkusios per daug puoštis. Be to sutrinka takto jausmas, pacientai pasidaro familiarūs, m÷gsta kalb÷ti erotine tema, nors anksčiau jiems tai nebuvo būdinga. [34]
1.3.6. Egzogenin÷ depresija
Egzogenin÷ depresija kyla tada, kai žmogų veikia išor÷s dirgikliai. Egzogenin÷s depresijos būna somatin÷s (organin÷s) ir psichogenin÷s. [14]
Somatin÷s (organin÷s) depresijos atsiranda d÷l vidaus organų ligų, po galvos smegenų traumų ar kitokios kilm÷s centrin÷s nervų sistemos pažeidimų (infekcijos, intoksikacijos, galvos smegenų ateroskleroz÷s ir kt.). Jos paprastai esti pagrindinis ligos sindromas. Visoms somatin÷ms depresijoms būdinga ir astenija, tod÷l dažnai kalbama apie asteninį - depresinį sindromą. Psichogenin÷ (reaktyvioji) depresija kyla po psichikos traumų, t. y. tokių stiprių arba ilgai trunkančių išgyvenimų, kurie ryškiai sutrikdo CNS jaudinimo ir slopinimo procesus, pertempia stresinius adaptacinius organizmo mechanizmus. Reaktyviajai depresijai būdinga K. Jasperso aprašyta požymių triada:
3) situacijai pra÷jus, depresija išnyksta. Taigi reaktyviajai depresijai atsirasti būtina psichikos trauma; depresija kyla tuoj pat po jos arba pra÷jus kelioms dienoms. Pasitaiko, kad depresinis sindromas formuojasi v÷liau, po papildomų, nors ir daug silpnesnių išgyvenimų. [14]
1.3.7. Tipiškos depresijos epizodo eigos modelis
Jį yra pateikęs D.J.Kupferis su savo kolegomis. Šiame modelyje yra išskirtos trys ligos stadijos: ūmin÷ faz÷ - laikotarpis nuo epizodo pradžios iki atoslūgio pradžios; stabilizacijos faz÷; palaikomojo gydymo faz÷. 60% sergančiųjų ūmin÷ depresijos faz÷ tęsiasi iki 6 m÷nesių, 30% - iki metų. Gydymas palengvina ir sutrumpina šią fazę. [13]
Depresinis sutrikimas diagnozuojamas tada, kai ne trumpiau nei dvi savaites trunka prisl÷gta, liūdna nuotaika, būna energijos stoka, apatija. Taip pat pasireiškia ir lydintys simptomai: interesų susiaur÷jimas, malonumo pojūčio praradimas, miego sutrikimai (dažnai sunku užmigti vakare, atsikelti ryte, žmogus nesijaučia pails÷jęs, būna mieguistas dieną), nerimas, d÷mesio sutrikimai, kalt÷s, pesimizmo ir savęs nuvertinimo jausmai, nuolatinis nuovargis, sutrikęs apetitas ir kūno svorio pokyčiai. [3] Rytą ligoniai būna pavargę, neišsimiegoję. Kartais jie tikrai miega (artimieji arba palatos ligoniai pasakoja, kad net knark÷ miegodami), bet teigia, kad nemiegojo, nes jaučia miego stoką. Esant depresijai, gali būti mintys apie savižudybę arba jau buvę m÷ginimai nusižudyti. Depresija sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą. Depresijos apimtas žmogus nenori nieko veikti, nenori bendrauti, šalinasi žmonių, esant sunkiai būklei gali nesikelti iš lovos, nebesugeba savimi pasirūpinti, apsileidžia, nebeatlieka įprastų buities darbų, negali susikaupti ir atlikti įprasto darbo. Kuo daugiau simptomų, kuo jie sunkesni ir labiau sutrikdo įprastą kasdieninę veiklą, tuo sunkesn÷ depresija. Sunkios depresijos atveju, gali pasireikšti psichoz÷s simptomai, atsirasti kliedesių (kalt÷s, savęs nuvertinimo,
persekiojimo ir kt.) bei haliucinacijų, dažniausiai klausos.
Depresija gali prasid÷ti bet kuriame amžiuje, dažniausiai tarp 20 ir 45 metų. Negydomas depresijos epizodas vidutiniškai gali tęstis iki 6 m÷n. 60% pacientų po pirmo depresijos epizodo išsivysto ir antras. Kai depresijos simptomai praeina, paciento savijauta tampa tokia, kokia buvo prieš ligą. Kartais depresijos simptomai būna išreikšti du ar daugiau metų (l÷tin÷ depresija). Kai kuriems pacientams v÷liau gali išsivystyti manijos epizodas Kartu su depresija gali pasireikšti nerimo sutrikimai, priklausomyb÷ nuo alkoholio ir narkotikų bei valgymo sutrikimai. [29]
pacientas laikomas pasveikusiu nuo šio depresijos epizodo. Jeigu po dviejų adekvačių gydymo antidepresantais kursų būkl÷ gydomojo poveikio nesulaukiama, depresija laikoma rezistentiška (atsparia). Rezistentiškumą gali lemti neadekvačios doz÷s, netinkama gydymo trukm÷, nepakankamas kitų gydymo priemonių panaudojimas. Tyrimai rodo, kad tik nedidel÷ dalis depresijų yra visiškai atsparios, dauguma jų rezistentiškos santykinai - reikia tik aktyvesn÷s taktikos. Yra duomenų, kad neveiksmingi gydymo antidepresantais kursai patys didina sutrikimo atsparumą. Su kiekvienu nepasisekusiu gydymu poveikio tikimyb÷ sumaž÷ja 15-20%. Dalies ligonių depresija įgauna l÷tinę eigą. Komorbidiškumas sergant depresija yra 59%. [13]
Tragiškiausias depresijos padarinys yra savižudyb÷. Apie 50% depresija sergančių pacientų m÷gina nusižudyti bent kartą gyvenime, o nusižudo apie 15%. Gydymo metu būtina įvertinti savižudyb÷s riziką. Rizikos veiksniai yra šie: bloga impulsų kontrol÷; 20-30m. ir vyresnis nei 50m. amžius vyrams, 40-60m. amžius - moterims; savižudyb÷s m÷ginimai anamnez÷je, šeimoje; pikt-naudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis; vienatv÷; staigus socialin÷s-ekonomin÷s pad÷ties pasikeitimas; finansin÷s problemos ir kt. 2/3 depresija sergančių pacientų nesigydo arba gydosi netinkamai. [13]
Diferencin÷ diagnostika. Reikia skirti nuo distimijos, organinių nuotaikos sutrikimų, nerimo sutrikimo, psichoaktyviųjų medžiagų poveikio, asmenyb÷s sutrikimų ir kt.
Depresijos epizodai kartojasi 50-80% pacientų. Daug÷ja įrodymų, kad patyrus vieną epizodą, sutrikimas nesiliaus visą gyvenimą - arba depresija kartosis, arba liga įgaus vieną iš l÷tinių formų, pvz. taps vadinamąja "dviguba depresija" - didžiąja depresija su distimija arba kartotiniu depresiniu sutrikimu v is i šk ai nepasveikstant.[13]
1.4. Užimtumo terapija sergant sunkiomis ir ilgalaik÷mis psichikos
ligomis
Yra aišku, kad medikamentinio gydymo nepakanka norint sugrąžinti pacientą į jam įprastą gyvenimą. Liga labai ryškiai sutrikdo emocinius ir kognityvinius procesus, neretai d÷l jos prarandami darbiniai ir bendravimo įgūdžiai. Palyginti naujas ir, panašu, pats veiksmingiausias metodas yra psichosocialin÷ reabilitacija. Psichosocialin÷s reabilitacijos metu pacientui suteikiama kompleksin÷ pagalba - įgūdžių ir išteklių įvertinimas, įgūdžių mokymas ir išteklių kūrimas, padedantis siekti adekvačios readaptacijos visuomen÷je. [13]
paaiškinančių, kod÷l silpnai ekonomiškai išsivysčiusių šalių kaimuose sergančių sunkiomis psichin÷mis ligomis baigtis būna geresn÷. Jeigu sergantys žmon÷s yra mokomi ir palaikomi, dauguma gali dirbti. Sergančius žmones reikia mokyti tokių dalykų, kurie reikalingi gyvenimui visuomen÷je. Tuos dalykus apima darbas, apsipirkin÷jimas, savipriežiūra, tvarkymasis namų ūkyje. [31] Sergantys asmenys ir jų šeimų nariai tur÷tų pad÷ti planuoti ir netgi teikti gydymą ir priežiūrą. Psichikos sveikatos paslaugų klientus galima s÷kmingai įdarbinti gydymo programose, kur jie padeda mokytis personalui - nuo to ger÷ja ir specialistų nuostatos, ir ligos baigtis. [16]
Pagrindinis atradimas yra tai, kad praleista dienos veikla siejasi su amžiumi, kad vyresniems žmon÷ms reikia gydomojo dienos ritmo. Moterys gyvendamos su vaikais praleidžia daugiau laiko savipriežiūrai, nei vyrai, kurie negyvena su vaikais. Individai su psichoz÷s diagnoze praleidžia mažiau aktyvaus dienos laiko, nei žmon÷s be psichoz÷s. Bendri psichikos simptomai, tokie kaip kalt÷s jausmas, nerimas ir sunkesnių simptomų kompleksai, aiškinami tuo, kad tokie žmon÷s daug mažiau laiko praleidžia darbui, mokslams, ilgą laiko tarpą praleidžia miegodami ir turi sutrikusį dienos ritmą. Psichoz÷s aukštesnio laipsnio kartu su bendrais psichikos simptomais pateisina daug mažesnį aktyvaus laiko naudojimą. [19]
Užsienyje yra ergoterapeutas atsakingas už psichinių ligonių namų priežiūrą, į kurią įeina tokioms veiklos kaip kelion÷ į mokyklą, parduotuvių rajoną, darbovietes ir visuomeninius centrus – yra tokių žmonių, kurie to nori ir kuriems to reikia. [16] Darboviet÷ yra labai svarbi žmon÷ms. Ergoterapijos tyrin÷toja Susan Strong atrado, kad teigiamas darbas keramikos srityje buvo nepaprastai reikšmigas žmon÷ms su sunkiomis psichin÷mis ligomis Hamiltono, Ontario miestuose. Šiems žmon÷ms darbo veiksmas buvo kaip atrama prieš jų dienos kovą su liga ir jų elgesio slopintojas prieš negatyvią visuomen÷s nuostatą. Įrodyta pozityvi jų veikla, reikalaujanti visų j÷gų vyraujantiems negatyviems įsitikinimams apie jų nekompetenciją. Tai dav÷ jiems vilties svajoti apie ateities galimybes, teis÷tu būdu treniruotis ir palaikyti savo geb÷jimus darbe. Jiems tai yra ne tik terapija, pom÷gis, bet kartu ir darbas, už kurį jie gauna atlygį. Jiems tai padeda jaustis pilnaverčiu visuomen÷s nariu. [23]
Ergoterapeutas padeda pacientams atrasti naujus įgūdžius per specifines užduotis. Parenka veiklas pagal jų galimybes. [31]
Naudojamas kognityviosios elgesio terapijos taikymas psichoz÷s simptomams silpninti. Reik÷tų pad÷ti šizofrenija sergantiems žmon÷ms išmokti įvairių būdų stresui mažinti ir psichoz÷s simptomams susilpninti, kad būtų galima gydant vartoti mažesnes vaistų dozes. Taikant šį poveikio būdą, ligoniams padedama suprasti, koks elgesys jiems gal÷tų pad÷ti susilpninti ir simptomus, ir reagavimą į simptomus, tokius kaip haliucinacijos ir kliedesiai.[32]
2. KONTINGENTAS IR TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo metodika
Tyrimui buvo naudojamas kasdienin÷s veiklos vertinimo klausimynas, sukurtas pagal žmogaus užimtumo modelį (Kielhofner 1988). Jis susideda iš kasdieninio tvarkaraščio blokų kas valandą, kuriuos reikia pildyti, norint parodyti kasdieninį užimtumą. Pacientas vertina tokias veiklas kaip: darbas, kasdienin÷ ruoša, laisvalaikis, poilsis. Pacientas taip pat yra prašomas įvertinti kiekvienai veiklą balais: kaip gerai jo manymu atlieka tai – asmenin÷s priežastys; kiek svarbu jo manymu tai – balais(skaičiais); kaip jam patinka tai – interesas.
Klausimynas yra skirtas suteikti duomenis apie paciento įpročius, veiklos pusiausvyrą, interesus ir balais išaiškinti problemas visuose srityse. Klausimynas turi būti pildomas tokiu laiku, kai pacientas jaučiasi darbingas, adekvatus aplinkai, kad vertinimas būtų tikslesnis.
• Instrukcijos: Apklausus į klausimyną užrašomos naudojamos dienos veiklos ir atsakoma į keletą klausimų apie šias veiklas.
• Pirma dalis: Pradžioje prašoma pagalvoti, kaip tiriamasis praleido savo dienas pra÷jusią savaitę (nuo pirmadienio iki penktadienio) ir apibūdinti dažniausią veiklą per šias dienas. Reikia užrašyti visą veiklą per parą. Kiekviena eilut÷ pavaizduota kas valandą. Veikla gali būti įvairi nuo kalb÷jimo su draugais iki maisto gaminimo, maudimosi. Jeigu veiklą atlieki ilgiau nei valandą, tai eilute žemyn rašai šią veiklą tiek, kiek ilgai ji tęsiasi.
2.2. Tiriamųjų charakteristika
Tiriamieji buvo parinkti tikslin÷s atrankos būdu. Buvo atsižvelgta pagal tokius kriterijus: • Pilnamečiai, darbingo amžiaus žmon÷s;
• Psichikos sutrikimo diagnoz÷ – sunkūs, l÷tiniai psichikos sutrikimai ( šizofrenija, depresija).
Tyrimo metu buvo ištirti visi ambulatoriniai ir skyriaus pacientai, sugebantys bendrauti ir adekvačiai pildyti anketą. Anketa pateikta 1 priede. Duomenys apie susirgimo diagnozę buvo gauti, remiantis ambulatorin÷mis kortel÷mis ir ligos istorijomis. Taip pat anketa buvo pateikta kontrolinei grupei, kurią sudar÷ psichikos ligomis nesergantys žmon÷s.
Ištirta:
• 61 asmenų iš Šiaulių psichiatrijos ligonin÷s stacionarinio gydymo skyrių ir Šiaulių psichiatrijos ligonin÷s dienos stacionaro klientų;
• 60 asmenų nesergančių psichikos ligomis, pasirenkant atsitiktine tvarka.
Viešoji įstaiga Šiaulių psichiatrijos ligonin÷ teikia antrinio lygio stacionarines paslaugas suaugusiems, kaip d÷l pakitusios sveikatos būkl÷s atsiranda rezidencija ambulatoriniam gydymui, pablog÷ja socialin÷ adaptacija, išsivysto asmenyb÷s dekompensacija, arba d÷l ūmios ligos pradžios ar nepalankios eigos asmuo tampa pavojingas sau arba aplinkiniams. Čia taikomas kompleksinis gydymas: psichofarmakoterapija, psichosocialin÷ terapija, šeimos konsultavimas, socialin÷s ir psichoterapin÷s paslaugos. Dirba įvairių sričių specialistai: psichiatrai, neurologai, terapeutas, psichologas-psichoterapeutas, psichologai socialiniai darbuotojai, psichikos sveikatos slaugytojai, užimtumo bei muzikos terapijos specialistai. Be to, Šiaulių psichiatrijos ligonin÷ teikia dienos stacionaro paslaugas suaugusiems. Dienos stacionare gydomi pacientai, kuriems reikalingas palaikomasis medikamentinis ir psichoterapinis gydymas, bendruomen÷s terapija, aktyvi socioterapija (socialinių įgūdžių vertinimas ir atstatymas), užimtumo terapija, buitinių, laisvalaikio įgūdžių įvertinimas ir atstatymas. Paslaugas teikia multidiscipilinin÷ personalo komanda: psichiatras, psichologas-psichoterapeutas, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojai užimtumui.
3. REZULTATAI
1 pav. pateiktas tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir diagnozę. Paveikslas rodo, kad moterų tyrime dalyvavo daugiau, nei vyrų, tiek tarp psichikos sutrikimus turinčiųjų, tiek tarp sveikųjų tiriamųjų.
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir diagnozę
13,2% 19,8% 32,2% 22,3% 28,1% 49,6% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%
Šizofrenija Depresija Sveiki
Diagnoz÷
Tiriamųju sk.
Moteris Vyras
1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir diagnozę
2 pav. pateikti duomenys apie tiriamųjų amžių. Didžiąją dalį sudaro 26-35 m., 36-45 m. ir 46-55 m. tiriamųjų, o tai – darbingo amžiaus žmon÷s.
Tiriamųjų amžius 1,7% 8,3% 14,9% 17,4% 5,8% 2,5% 11,6% 11,6% 14,9% 2,5% 4,1% 5,0% 0% 2% 4% 6% 8% 10% 12% 14% 16% 18% 20% 18-25 26-35 36-45 46-55 56-65 66-80 Amžius Tiriamųjų sk. Ligoniai Sveiki
3 paveiksle pavaizduota psichinių ligonių sirgimo laikas. Iš paveikslo matome, kad daugiausiai ligonių, kurių sergamumo laikas yra 1-5 metai ir 6-10 metų.
Sergamumo laikas 8,3% 2,5% 2,5% 1,7% 5,0% 7,4% 5,0% 1,7% 3,3% 13,2% 0,0% 2,0% 4,0% 6,0% 8,0% 10,0% 12,0% 14,0%
1-5 metu 6-10 metu 11-15 metu 16-20 metu 21-30 metuŽmonių sk. Metai
Depresija Šizofrenija
3 pav. Sergamumo laikas
3.1. Psichinių ligonių, turinčių sunkius ir ilgalaikius sutrikimus,
kasdienin÷ veikla
3.1.1. Veiklų grup÷s
Veikla buvo suskirstyta į 17 grupių: 1. Miegas.
2. Valgis.
3. Vaistų g÷rimas. 4. Darbas.
5. Savęs priežiūra ( prausimasis, dantų valymas ir t.t).
6. öjimas „kur nors“ ( į šią sąvoką įeina ÷jimas į darbą, į procedūras, į dienos centrą ir t.t). 7. Televizoriaus žiūr÷jimas.
8. Skaitymas.
9. Dainavimas, muzikos klausymas. 10. Bendravimas.
11. Mokslas. 12. Sportas.
14. Apsipirkin÷jimas. 15. Pasivaikščiojimas.
16. Ils÷jimasis ( nieko neveikimas, s÷d÷jimas, gul÷jimas). 17. Kita veikla ( mezgimas, naršymas internete, pynimas ir t.t.).
4 paveiksle pavaizduotas miego laikas tarp sergančių psichikos ligomis ir tarp sveikų žmonių.
Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų miegui skirtų valandų palyginimas 8,25 7,75 7,5 7,6 7,7 7,8 7,9 8 8,1 8,2 8,3 Valandos Ligoniai Sveiki
4 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų valandų skirtų miegui palyginimas
Iš paveikslo matome, kad ligoniai miega daugiau nei sveikieji. Ligoniai vidutiniškai miega 8,25 valandos, arba 8 valandas ir 15 minučių, o sveiki žmon÷s - 7,75 valandos, arba 7 valandas ir 45 minutes. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0,009, o tai yra p<0,05.
Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų valgui skirtų valandų palyginimas 2,32 2,75 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Valandos Ligoniai Sveiki
5 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų valandų skirtų valgiui palyginimas
Turintys psichinius sutrikimus žmon÷s valgo nežymiai ilgiau, nei sveiki. Ligoniai valgo 2,75 valandos, tai yra 2 valandas 45 minutes, o sveiki žmon÷s - 2,32 valandos, tai yra 2 valandas 20 minučių. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0,013, o tai yra p<0,05.
6 paveiksle pavaizduota ligonių ir sveikųjų vaistų g÷rimo laikas.
Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų laiko skirto vaistų g÷rimui palyginimas 0 1,07 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 Valandos Ligoniai Sveiki
6 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų laiko skirto vaistų g÷rimui palyginimas Ligoniai, kurie geria vaistus, per dieną užtrunka vidutiniškai 1,07 valandos, o sveikieji 0 valandos.
Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto darbui palyginimas 0,85 7,03 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Valandos Ligoniai Sveiki
7 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto darbui palyginimas
Ligoniai, turintys psichikos negalią, dirba ~8 kartus mažiau, nei sveiki žmon÷s. Ligonių vidutinis darbo laikas per parą yra 0,85 valandos, o sveikų – 7,03 valandos. Statistiškai patikimas, nes p=0, o tai yra p<0,05.
8 paveikslas parodo savipriežiūros vidutinį laiką per parą tarp sveikų ir ligonių žmonių. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų savęs
priežiūrai skirtų valandų palyginimas 1,44 0,95 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4 1,6 Valandos Ligoniai Sveiki
8 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų valandų skirtų savęs priežiūrai palyginimas
9 paveiksle pavaizduota kiek laiko trunka eidami į kokią nors vietą sergantys ir sveiki per parą.
Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto ÷jimui "kur nors" palyginimas
0,66 0,83 0 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5 0,6 0,7 0,8 0,9 Valandos Ligoniai Sveiki
9 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų valandų skirtų savęs priežiūrai palyginimas
Ligoniai vidutiniškai užtrunka eidami į kokią nors vietą 0,66 valandos, o sveiki - 0,83. Ligoniai nežymiai išnaudoja mažiau laiko, nei sveikieji eidami „kur nors“. Nors ligoniai nedirba ir tur÷tų mažiau laiko išnaudoti, tačiau, manau, kad toks skaičius gavosi d÷l ÷jimo į kitas vietas, tokias kaip procedūros, dienos centrai, pas gydytojus. Šis skirtumas n÷ra statistikai patikimas, nes p=0,276, o tai yra p>0,05.
Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų laiko skirto televizoriaus žiūr÷jimui palyginimas
2,13 1,63 0 0,5 1 1,5 2 2,5 Valandos Ligoniai Sveiki
10 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų laiko skirto televizoriaus žiūr÷jimui palyginimas
Televizoriaus žiūr÷jimui daugiau laiko skiria psichinius sutrikimus turintys žmon÷s. Ligoniai vidutiniškai per parą televizoriaus žiūr÷jimui skiria 2,13 valandos, o sveiki žmon÷s – 1,63 valandos. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0,044, o tai yra p<0,05.
11 lentel÷je pavaizduotas vidutinis laikas, praleistas skaitymui, tarp psichinius sutrikimus turinčių žmonių ir tarp sveikų.
Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų laiko skirto skaitymui palyginimas 0,36 0,45 0 0,05 0,1 0,15 0,2 0,25 0,3 0,35 0,4 0,45 0,5 Valandos Ligoniai Sveiki
Sveiki žmon÷s daugiau laiko skiria skaitymui, nei ligoniai. Sveiki žmon÷s skiria 0,45 valandos, o ligoniai – 0,36 valandos. Šis skirtumas yra statistikai nepatikimas, nes p=0,674, o tai yra p>0,05.
12 paveiksle pavaizduota vidutinis dainavimo, muzikos klausymo laikas per parą. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų dainavimui,
muzikos klausimui skirtų valandų palyginimas
0,33 0,39 0,3 0,31 0,32 0,33 0,34 0,35 0,36 0,37 0,38 0,39 0,4 Valandos Ligoniai Sveiki
12 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis ir sveikųjų dainavimui, muzikos klausimui skirtų valandų palyginimas
Šis paveikslas rodo, kad turintys psichikos sutrikimų muzikos klausosi arba dainuoja nežymiai dažniau, nei sveiki žmon÷s. Ligoniai muzikos klausymui arba dainavimui praleidžia vidutiniškai 0,39 valandos, o sveiki – 0,33 valandos. Tai yra statistikai patikima, nes p=0, o tai yra p<0,05.
13 paveikslas rodo kiek abi grup÷s skiria vidutiniškai laiko bendravimui. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto
13 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto bendravimui palyginimas Iš paveikslo matyti, kad ligoniai bendrauja daug ilgesnę laiko dalį, nei sveiki. Ligoniai vidutiniškai bendrauja 0,64 valandos, o sveiki – 0,167 valandos per dieną. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0, o tai yra p<0,05.
14 paveiksle pavaizduotas vidutinis mokymosi laikas tarp dviejų grupių per parą. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko
skirto mokslui palyginimas
0 0,37 0 0,05 0,1 0,15 0,2 0,25 0,3 0,35 0,4 Valandos Ligoniai Sveiki
14 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto mokslui palyginimas
Paveikslas parodo, kad mokosi tik sveiki žmon÷s, kurie vidutiniškai per parą praleidžia 0,37 valandos laiko, o sergantieji tam laiko neskiria visai. Iš tikrųjų, manau, kad jie tikrai skiria laiko mokslui, nes dienos centruose, stacionare ligoniai yra mokomi įvairių dalykų, reikalingų savarankiškam apsitarnavimui. Galbūt ligoniai nemano, kad tai yra mokslas, nes jis dažnai būna sutapatinamas su žaidimu ar bendravimu. Tai yra statistikai reikšminga, nes p=0,022, o p<0,05.
Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto namų ruošai palyginimas
0,92 0,77 0,65 0,7 0,75 0,8 0,85 0,9 0,95 Valandos Ligoniai Sveiki
15 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto namų ruošai palyginimas Ligoniai namuose dirba ilgiau, nei sveiki žmon÷s. Psichinius sutrikimus turintys žmon÷s namų ruošą atlieka 0,92 valandos, o sveikieji – 0,77 valandos. Statistikai nereikšminga, nes p=0,619, tai yra p>0,05.
16 paveikslas vaizduoja, kiek vidutiniškai laiko reikia apsipirkimui sveikiems ir sergantiems žmon÷ms.
Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto apsipirkin÷jimui palyginimas
0,28 0,42 0 0,05 0,1 0,15 0,2 0,25 0,3 0,35 0,4 0,45 Valandos Ligoniai Sveiki
16 pav. Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto apsipirkin÷jimui palyginimas
17 paveiksle pavaizduota kiek laiko vidutiniškai praleidžia sergantieji ir sveikieji per dieną pasivaikščiojimui.
Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto pasivaikščiojimui palyginimas 0,28 0,85 0 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5 0,6 0,7 0,8 0,9 Valandos Ligoniai Sveiki
17 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto pasivaikščiojimui palyginimas
Sergantys psichikos ligomis pasivaikščiojimui skiria vidutiniškai 0,85 valandos, t.y., ~3 kartais daugiau, nei sveikų žmonių, nes jų vidutinis pasivaikščiojimų laikas yra 0,28 valandos. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0, o tai yra p<0,05.
18 paveiksle pavaizduota poilsiui skirtas vidutinis laikas tarp abiejų grupių. Sergančiųjų pasichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto
poilsiui palyginimas 1,59 0,37 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4 1,6 1,8 Valandos Ligoniai Sveiki
18 pav. Sergančiųjų psichikos ligomis bei sveikųjų laiko skirto poilsiui palyginimas
skirtumas yra d÷l vaistų vartojimo, kurie dažniausiai slopina žmogaus veiklą. Šis skirtumas yra statistikai patikimas, nes p=0, o tai yra p<0,05.
19 paveiksle matomas kito laisvalaikio praleidimas per parą tarp sveikų ir ligonių žmonių. Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko
skirto kitam laisvalaikiui palyginimas 1,18 0,42 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4 Valandos Ligoniai Sveiki
19 pav. Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto kitam laisvalaikiui palyginimas
Laisvalaikio daug daugiau praleidžia sergantys (1,18), o sveiki – mažiau (0,42). Ligoniai laisvalaikio praleidžia ~2 kartais daugiau, nei sveiki. Šis skirtumas yra statistikai reikšmingas, nes p=0,002, o tai yra p<0,05.
3.1.2. Laisvalaikis
Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto laisvalaikiui palyginimas
8,16 4,4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Valandos Ligoniai Sveiki
20 pav. Sergančiųjų psichin÷mis ligomis bei sveikųjų laiko skirto laisvalaikiui palyginimas Paveiksle pavaizduotą laisvalaikį sudaro visos paros laikas, kurį tiriamieji įvardino, kaip laisvalaikį: ÷jimas „kur nors“, televizoriaus žiūr÷jimas, skaitymas, muzikos klausymas arba dainavimas, bendravimas, sportas, pasivaikščiojimas, ils÷jimasis ir kitas laisvalaikis. Turinčių psichinių sutrikimų žmonių vidutinis praleisto laisvalaikio laikas per parą daug didesnis, negu neturinčių psichikos sutrikimų. Ligoniai praleidžia 8,16 valandos laiko laisvalaikiui, o sveiki – 4,4 valandos. Tai yra d÷l to, kad retas ligonis, sergantis psichikos liga, turi darbą. Žemiau esančiose lentel÷se ir paveiksluose smulkiau paanalizuosiu psichinių ligonių laisvalaikį.
21 paveiksle pavaizduota veiklos, kurias ligoniai įvardino kaip laisvalaikį. Psichinių ligonių laisvalaikis
0,66 2,13 0,36 0,39 0,64 0,36 0,85 1,59 1,18 0 0,5 1 1,5 2 2,5 ö jim a s T V S k a ity m a s M u z ik a B e n d ra v im a s S p o rt a s P a s iv a ik š č io jim a s Il s ÷ jim a s is K ita s la is v a la ik is Valandos Veiklos
