SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
VAIDA ADOMAITIENĖ
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS VALGYMO SUTRIKIMŲ
TURINČIŲ ASMENŲ KŪNO SAVIVOKAI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas - 628B90001
baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Stanislovas Mostauskis Darbo konsultantė
Rūta Lukošaitytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETO
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. dr. Jūratė Macijauskienė ... 2016 m. ... mėn. ... d.
DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIS VALGYMO SUTRIKIMŲ
TURINČIŲ ASMENŲ KŪNO SAVIVOKAI
Jungtinės magistrantūros studijų programos „Dailės terapija“ valstybinis kodas - 628B90001
baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Stanislovas Mostauskis ... 2016 m. ... mėn. ... d.
Konsultantas
Rūta Lukošaitytė ... 2016 m. ... mėn. ... d.
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė
Vaida Adomaitienė ... 2016 m. ... mėn. ... d. 2016 m. ... mėn. ... d.
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ŽODYNĖLIS ... 8
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO UŽDAVINIAI/KLAUSIMAI ... 12
1. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 13
1.1. Valgymo sutrikimų reiškinys ... 13
1.2. Valgymo sutrikimų klasifikacija bei statistika ... 15
1.3. Valgymo sutrikimai ir kūno vaizdinys ... 17
1.4. Valgymo sutrikimai ir dailės terapija ... 19
1.5. Dailės terapija ir kūno vaizdinys ... 23
2. TYRIMO METODIKA ... 28 2.1. Tyrimo idėja ... 28 2.2. Tyrimo planavimas ... 28 2.3. Bioetika ... 30 2.4. Tyrimo objektas ... 30 2.5. Tiriamųjų atranka ... 30 2.6. Tyrimo metodai ... 31
2.7. Duomenų analizės metodai ... 32
3. REZULTATAI ... 37
3.1. Tyrimo statistinių duomenų analizė ... 37
3.2. Pasirinktų formos elementų analizė ... 40
3.2.1 Žmogaus vaizdinio lyginamoji analizė ... 56
3.3. Pasirinktų ikonografinių elementų analizė ... 59
3.4. Teminės analizės rezultatai ... 67
4.1. Gautų duomenų palyginimas ir aptarimas ... 74
4.2. Rezultatų aptarimas kitų tyrimų kontekste ... 75
4.3. Tyrimo ribotumai ... 76
IŠVADOS ... 77
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 78
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 79
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 81
SANTRAUKA
Adomaitienė V. Dailės terapijos poveikis valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai, magistro baigiamasis darbas/mokslo vadovas doc. dr. S. Mostauskis, konsultantė lekt. R. Lukošaitytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Kaunas, 2016:82p.
Tyrimo tikslas - Išanalizuoti ir pristatyti dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai.
Tyrimo uždaviniai ir klausimai. Uždavinys: 1. Įvertinti savivertės bei kūno formų suvokimo pokytį dailės terapijos metu, remiantis Rosenbergo skale bei Kūno formų klausimynu. Klausimai: 1. Kokios pasirinktų formalių, ikonografinių elementų pokyčių tendencijos pastebimos tiriamųjų darbuose taikant dailės terapiją? 2.Kaip, remiantis temine interviu analize, galima apibūdinti tiriamųjų patirtis priimant adekvatų kūno vaizdinį dailės terapijoje? 3. Ar skirtingais metodais gautų duomenų koreliacijos pagrindžia dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai?
Tyrimo metodai. Mišrus tyrimas, taikant Rosenbergo savivertės skalę, Kūno formų klausimyną, pasirinktų formalių bei ikonografinių elementų analizę, pusiau struktūruoto interviu teminę analizę.
Tyrimo dalyviai. 7 moterys. Atranka – tikslinė. Atrankos kriterijai: a) diagnozuotas valgymo sutrikimas (F50.0 – F50.9); b) tyrimo metu gydomas Universitetiniame Valgymo sutrikimų centre.
Tyrimo rezultatai. Tyrime analizuojant tiriamųjų kūno savivokos aspektą ir kūno atvaizdą piešiniuose išryškėjo: 1) vaizdiniuose įvardinta slinktis nuo centruotos iki laisviau traktuojamos kompozicijos, pastebėtas padrikų žmogaus vaizdinio elementų kismas link vientisos figūros; 2) statistiniai duomenys parodė teigiama dinamiką vertinant tariamųjų kūno formų suvokimą, savivertę; 3) lyginant ir aptariant visų priemonių rezultatus išryškėjo dailės terapijos naudingumas analizuojant kūno vaizdinio suvokimą.
Išvados. Lyginant Rosenbergo savivertės skalės bei Kūno formų klausimyno įverčius prieš ir po dailės terapijos, gauti statistiškai reikšmingi skirtumai, indikuojantys padidėjusią savivertę bei adekvatesnį kūno vaizdo suvokimą po terapijos. Dailės terapija turi poveikį adekvatesniam kūno vaizdo suvokimui, įsisąmoninimui. Žmogaus atvaizdas dailės terapijos sesijų metu kito ir buvo įprasmintas kaip vientisas subjektas, o ne sudaiktintas objektas.
Rekomendacijos. Taikyti dailės terapiją padedant suformuoti adekvatų kūno vaizdą valgymo sutrikimų turintiems asmenimis. Tęsti mokslinius tyrimus, sietus su dailės terapija ir valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdiniu, dėl galimybės testuoti dailės terapijos direktyvas ir pateikti rezultatus apie jų paveikumą.
SUMMARY
Adomaitienė V. Effect of art therapy to body perception of persons with eating disorders, master thesis / supervisor Ph. D. S. Mostauskis, consultant lect. R. Lukošaitytė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2016: 82 p.
Research purpose - to analyze and present effects of art therapy to body perception of persons with eating disorders.
Research tasks and questions. Task: 1. To evaluate the change of acceptance of self-esteem and body shape perception due to art therapy, according to Rosenberg self-esteem scale and body shape questionnaire. Questions: 1. What trends are observed in changes of chosen formal and iconographical elements of the paintings of persons using art therapy? 2. How person’s experiences in art therapy of accepting an adequate body image can be described using thematic analysis? 3. Does the correlation of data received using different methods justify the effect of art therapy to patients with eating disorders?
Research methods. Mixed research was made using Rosenberg self-esteem scale, body shape questionnaire, chosen formal and iconographical elements analysis, thematic analysis of semi-structured interviews.
Research participants. 7 women. Selection – purposive. Selection criteria: a) diagnosed with eating disorder (F50.0 – F50.9); b) was hospitalized in “Universitetinis Valgymo sutrikimų centras”.
Research results. The research cleared aspects which revealed the essence of images and experiences in analyzing perception of body image. 1) in images a shift in composition can be observed from center – focused to freely (loosely) – focused; 2) statistical data showed positive dynamics in evaluation of patient’s perception of body shape and self-esteem; 3) while comparing and discussing results of all means taken, the usefulness of art therapy in analyzing perception of body image became clear.
Conclusion. With Rosenberg self-esteem scale and body shape questionnaire values before and after art therapy taken into comparison, statistically significant differences were obtained, indicating increase in self-esteem and more adequate perception of body image after art therapy. Art therapy does have effect on adequacy of perception of body image after therapy. The image of human body during art therapy sessions varied and was given a sense as a solid subject, rather than objectified object.
Recomendations. Art therapy should be used in assistance to form an adequate body image to persons with eating disorders. Scientific studies involved art therapy and persons with eating disorders and their perspective of body image should be continued for possibility to test directives of art therapy and to suggest their outcome.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovui doc. dr. S. Mostauskiui ir konsultantei R. Lukošaitytei už prasmingus patarimus.
Dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie tyrimo įgyvendinimo.
Dėkoju tyrimo dalyviams, už jų norą ir sutikimą dalyvauti tyrime, už nuoširdumą ir atvirumą dalinantis patirtimi, savomis įžvalgomis.
ŽODYNĖLIS
Dailės terapija – dailė, kaip terpė, terapijoje suteikia klientui galimybę išsilaisvinti iš sąstingio ir leisti pasąmonės procesui prisiimti pirmenybę terapinėje erdvėje [3].
Kūno atvaizdas - asmens savo kūno, kūno formų ar dalies jų atvaizdavimas (pvz., piešinyje). Kūno atvaizdas dažnai yra įtakojamas kūno vaizdo suvokimo ir asmeninių išgyvenimų [50].
Kūno ego - psichoanalizės teorijoje ego dalis, kuri formuojasi suvokiant savo kūną. Dažniausiai kūno ego tampa asmens ego pagrindu, aplink kurį formuojasi idėjos, troškimai ir fantazijos. Freudas kūno ego apibūdino kaip išorinio kūno psichinę projekciją [69].
Kūno sudaiktinimas – perdėtas susirūpinimas kūnu, kuris palaipsniui traktuojamas kaip daiktas. Socialiniame kontekste kūnas imamas aptarinėti kaip daiktas, nekreipiant dėmesio į asmens emocinius išgyvenimus [5, 9].
Kūno vaizdas - asmens savo kūno estetikos ar seksualumo suvokimas (pvz.: žiūrint į veidrodį ar įsivaizduojant mintyse), apimantis asmens nuomonę apie savo išorinę išvaizdą (įskaitant atsiminimus, prielaidas ir apibendrinimus), jausmus apie kūną (ūgį, formą, svorį), kūno jausmą ir judesių kontrolę (ne tik jausmą apie kūną, bet ir kaip pats žmogus jaučiasi šiame kūne) [15].
Kūno vaizdo suvokimas – subjektyvus savo fizinės išvaizdos suvokimas/įsivaizdavimas pasiektas stebint save, o ne kitų reakcijas [26].
Savivoka – savęs, savo asmenybės, vertės suvokimas [16].
Savo kūno suvokimas - paveikslas, kurį mes turime savo mintyse. Šis paveikslas susideda iš to, kaip mes suvokiame savo kūno formą ir dydį. Savo kūno suvokimas yra subjektyvus, sukonstruotas naudojant emocijomis paremtą suvokimą, kuris atsiranda save lyginant su kitais. Tyrėjai dažnai dalina savo kūno vaizdo koncepciją į dvi sritis – į suvokiamą kūno vaizdą (antropologinis komponentas) ir į subjektyvų kūno vaizdą (sujungiantis afektyvųjį ir kognityvinį komponentus) [17].
Tranzitinis objektas - daugumos vaikų naudojamas kaip priemonė, skirta pakeisti vienam iš tėvų, tuo metu, kai jo nėra šalia (dažniausiai laikinai). Toks objektas palengvina išsiskyrimą su vienu iš tėvų [63]. Taikant dailės terapiją valgymo sutrikimų turintiems asmenims tranzitinis objektas – piešinys. Vaizdinys – psichologiniu aspektu - sąmonės turinys, kuris remiasi anksčiau patirtais jutiminiais įspūdžiais. Saugomieji vaizdiniai nėra tiksli įspūdžių kopija, paprastai esama tik tam tikro jų panašumo su įspūdžiais. Daikto vaizdiniai yra būdingi nesąmoningosios sferos sistemai. Dailėtyriniu aspektu – kūrinys, sukurtas dailės terapijos sesijoje [11].
Vaizdinio ir atvaizdo santykis – šiame darbe naudojamas nusakyti santykiui tarp vaizduojamojo kūno ir realaus fizinio kūno.
Valgymo sutrikimai – bet kuris iš psichologinių sutrikimų (tokių kaip anoreksija, bulimija, persivalgymo sutrikimas) apibūdinantis rimtus valgymo sutrikimus [4, 66]. Darbe naudojama mitybos sutrikimo frazė traktuojama analogiškai valgymo sutrikimams.
ĮVADAS
Šiame darbe atskleidžiamas dailės terapijos taikymas ir poveikis valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdo suvokimui, dailės terapijos, kaip papildomos intervencijos valgymo sutrikimų gydymui reikšmė, kūno vaizdo suvokimo reiškinys. Temos pasirinkimą lėmė bakalauro baigiamojo darbo metu analizuotoje literatūroje rastos idėjos, kuriose buvo analizuojamas kūno vaizdo, kaip sudaiktinimo temos, tobulo kūno kulto klausimas sociokultūrinėje plotmėje bei dailės terapijos taikymo galimybės. Augant medijos įtakai bei tobulo kūno, kaip objekto, kultui, didėja rizika prarasti realaus kūno vaizdo suvokimą ir didėja rizika pradėti aklai sekti suformuotą tobulą vaizdinį [27]. Minėta priežastis ir sutrikimo paplitimas dažnai skatina kalbėti apie sutrikimo rimtumą, apie jį kaip apie psichologinių problemų išraišką, o ne kaip apie asmeninių ambicijų tenkinimą. Dailės terapija, kaip savarankiška disciplina, vis labiau integruojama į gydymo programas, o taip pat ir į valgymo sutrikimų gydymą. Pastebima, jog jos taikymas valgymo sutrikimų turintiems asmenims ne tik padeda išreikšti emocijas, bet ir formuoti realaus kūno vaizdinio sampratą ir suteikia galimybę ją įsisąmoninti. Šis tyrimas kelia klausimus: ar dailės terapijos taikymas gali turėti poveikį valgymo sutrikimų asmenų kūno savivokai? Kaip keičiasi kūno suvokimas po dailės terapijos? Kokie niuansai ir paralelinės temos ryškėja, kai valgymo sutrikimų turintys asmenys pradeda priimti savo kūną?
Pasirinktas tyrimo metodas – mišrus tyrimas, kuriame siekiama aprašyti dailės terapijos sesijų metu sukurtus kūrinius formaliu aspektu, išskirti dominuojančius ikonografinius elementus gilesnei jų analizei bei pateikti statistikos duomenis ir teminę interviu analizę. Tokia tyrimo strategija pasirinkta tam, kad būtų pilnai atskleistas dailės terapijos, kaip disciplinos, kurioje jungiasi menai, medicina bei psichologija, poveikis.
Darbo pavadinime ir visame darbe naudojama dailės terapijos samprata - dailė kaip terpė terapijoje suteikia klientui galimybę išsilaisvinti iš sąstingio ir leisti pasąmonės procesui prisiimti pirmenybę terapinėje erdvėje [67]. Dailės terapijos sesijose sukurtų vaizdinių analizė remiasi psichologinių testų įverčių, teminės analizės ir dailėtyriniu aspektu.
Temos aktualus ir naujumas. Lietuvoje atliktų tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turintiems asmenims nėra. Taip pat iki šiol niekas neanalizavo ir dailės terapijos poveikio konkrečiam šio sutrikimo aspektui – kūno vaizdo suvokimui. Tyrimai atlikti Lietuvoje analizuoja valgymo sutrikimus tik medicininiu, psichologiniu aspektu. Juose tyrėjai aptaria šio sutrikimo gydymo sudėtingumą, įvardina būtinybę pačiam terapeutui neformuoti lūkesčių kalbant apie greitą ir pozityvų pokytį [2]. Kituose darbuose tyrimai skirti tėvų globos ir kontrolės įtakos valgymo sutrikimų turinčių asmenų asmenybės ypatumams [6], fizinio aktyvumo įpročių sąsajos su valgymo sutrikimais [12, 10], riziką skatinantiems veiksniams [5], seksualinės prievartos įtakai [9],
simptomatiką mažinantiems veiksniams [15] ir pan.
Plačiau dailės terapijos poveikis valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai yra tyrinėtas užsienio mokslininkų darbuose. Dailės terapija nėra itin senas reiškinys mokslo srityje, tad mokslininkų, analizuojančių šią konkrečią temą, taip pat nėra labai daug. Moksliniuose tyrimuose analizuojami šie aspektai: sudaiktintas kūnas, kūnas kaip išraiška sociokultūrinėje plotmėje, perfekcionizmas, vientisumo tarp fizinio ir dvasinio kūno siekis, emociniai išgyvenimai ir aktualių temų išgryninimas vaizdiniuose, kūno vaizdinio vientisumas [22, 24, 60]. Kai kurie tyrėjai piešinius ir kūrybinį procesą naudojo ne kaip dailės terapiją, o kaip būdą dokumentuoti tiriamųjų kūno vaizdo suvokimą prieš kitas intervencijas (pvz. masažai, darbas su veidrodžiais ir pan.). Šiuose tyrimuose piešiniai tapo vienu iš pagrindinių įrodymų, kaip kinta tiriamųjų kūno vaizdas [26].
Praktinė reikšmė. Šis tyrimas gali būti naudingas tuo, jog valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdinio savivokos analizė per vaizdinius bei interviu gali suteikti naudingos informacijos, siekiant konkretizuoti kokios pagalbos ir kokių paslaugų gali reikėti tolimesniam šių asmenų gydymui. Savo sukurtais vaizdiniais bei patirtimi pasidalinantis žmogus gali pasakyti ne tik tai, ko jam reikia, bet ir leisti visai specialistų komandai pamatyti tai, kas šiuose jo pasidalinimuose yra svarbu. Tyrimas reikšmingas ir tuo, kad analizuoti žmogaus vaizdiniai aiškiai parodo slinktį nuo nepilnos iki vientisos figūros. Dėl to galima atkreipti dėmesį į tas problemines asmens sritis, kurios tiesiogiai net nebuvo įvardintos. Tyrimas praktiškai reikšmingas ir dailės terapijos praktikams, nes jame aptartos taikytos sesijų direktyvos bei dailės terapijos taikymo specifika šiai grupei.
Tyrimo tikslas - išanalizuoti ir pristatyti dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai.
DARBO TIKSLAS IR TYRIMO UŽDAVINIAI/KLAUSIMAI
Tyrime analizuojama problema – valgymo sutrikimų turinčių asmenų neadekvatus savo kūno vaizdo suvokimas ir priemonės šiam sutrikimui koreguoti. Kūno vaizdinys dažniausiai būna sutrikęs dėl įvairių priežasčių: sociokultūrinių aplinkybių, prastų santykių su šeima, perdėtos kontrolės, įsivaizduojamo tobulumo siekio.
Šis tyrimas – mišrus. Siekiant pagrįsti jo validumą ir rezultatų reikšmingumą, prie jo prijungti keli psichologiniai klausimynai, kurie statistiškai papildo gautus duomenis ir suteikia jiems daugiau objektyvumo.
Mokslinio tyrimo eiga buvo pradėta nuo problemos formulavimo, tuomet sekė tikslinga tiriamųjų atranka, tyrimo strategijos taikymas: Rosenbergo savivertės klausimynas; Kūno formų klausimynas; dailės terapija, kaip pagrindinė intervencija; pasirinktų formalių ir ikonografinių elementų analizė piešiniuose; pusiau struktūruotas interviu ir pakartoti pradžioje teikti klausimynai. Tuomet rezultatų pateikimas ir išvadų bei rekomendacijų suformulavimas.
Tyrimo tikslas
Išanalizuoti ir pristatyti dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai.
Tyrimo uždavinys
1) Įvertinti savivertės bei kūno formų suvokimo pokytį dailės terapijos metu, remiantis Rosenbergo skale bei Kūno formų klausimynu.
Tyrimo klausimai:
1) Kokios pasirinktų formalių, ikonografinių elementų pokyčių tendencijos pastebimos tiriamųjų darbuose taikant dailės terapiją?
2) Kaip, remiantis temine interviu analize, galima apibūdinti tiriamųjų patirtis priimant adekvatų kūno vaizdinį dailės terapijoje?
3) Ar skirtingais metodais gautų duomenų koreliacijos pagrindžia dailės terapijos poveikį valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai?
1. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Valgymo sutrikimų reiškinys
Valgymo sutrikimai yra viena iš labiausiai paplitusių psichopatologijų su kuriomis susiduria dažnas XXI a. gyventojas. Remiantis autorių nuomone, galima teigti, kad minėtų sutrikimų forma - medicinoje atpažinta tik XX a. [4,60].
Pats terminas „valgymo sutrikimai“ apima plačią simptomų amplitudę. Asmenys, sergantys valgymo sutrikimais, skirstomi į: sergančius nervine anoreksija, netipine nervine anoreksija, nervine bulimija, netipine nervine bulimija, persivalgymu, nepatikslintu valgymo sutrikimu. Šiuo metu vis dar tęsiama diskusija, ar valgymo sutrikimais turėtų būti vadinami ir kraštutiniai mitybos ir dietos laikymosi įpročiai [17]. Dažniausiai diagnozuojami valgymo sutrikimai - anoreksija, bulimija bei persivalgymo sutrikimai. Valgymo sutrikimai yra psichikos sutrikimai, susiję su labai ženkliais maitinimosi įpročių nuokrypiais [53]. Šiems sutrikimams būdingas pakitęs kūno formos ir svorio suvokimas, išsivysčiusi baimė priaugti svorio ar paranoiškas siekis jo atsikratyti, medikamentų naudojimas, skirtas sumažinti svoriui ar išvengti jo padidėjimo, varginantys persivalgymo priepuoliai, kurie dažnai tampa radikalios dietos laikymosi dalimi ir virsta ciklu. Valgymo sutrikimai siejami su medicininėmis komplikacijomis, psichikos sveikatos paslaugų vartojimo padidėjimu ir padidėjusia rizika patirti depresiją, nerimo sutrikimus, savižudybę, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą ir kitas sveikatos problemas, kurios keičia asmens gyvenimo kokybę bei sukelia fizinį diskomfortą. Pastebėta, jog per pastaruosius 50 metų ypač smarkiai padidėjo valgymo sutrikimų atvejų tarp 10-24 metų amžiaus merginų ir moterų [39].
Analizuojant literatūrą pastebimi įvairūs šios ligos susiformavimo padariniai. Psichologė Rūta Gražulytė savo moksliniame darbe analizuodama valgymo sutrikimus, teigė, kad prie šio sutrikimo gali prisidėti [6]:
1) biologiniai veiksniai (paveldimumas); 2) išugdytas prieraišumas;
3) santykiai šeimoje (savarankiškumo klausimas, kontrolė, konfliktų ignoravimas, seksualinių temų ignoravimas, emocinių poreikių nepaisymas, pašaipos, nuolatinis raginimas sulieknėti, kritika);
4) socialinė aplinka;
5) asmenybės bruožai (perfekcionizmas, žema savigarba, aukštas neurotiškumo lygis, saviraiškos, savo asmenybės, negatyvių emocijų slopinimas);
7) lieknos moters įvaizdžio, kaip grožio etalono internalizavimas; 8) požiūris į savo kūną kaip į objektą;
9) nepasitenkinimas savo kūnu ir negatyvus požiūris į jį;
10) neigiamos emocijos, tokios kaip gėda, pasibjaurėjimas, įvaizdžio nerimas, slopinamas pyktis ar net priešiškumas sau;
11) trauminė patirtis (pvz.: seksualinė, fizinė ar emocinė, psichologinė prievarta) [6]. Minėtoji autorė teigė, jog svarbu pabrėžti, kad visi šie veiksniai nėra pakankami valgymo sutrikimui atsirasti. Dažniausiai šio sutrikimo atsiradimą lemia bent keleto veiksnių sąveika. Manoma, kad esminis faktorius – klaidingas įsitikinimas, jog pakeitus fizinį kūno vaizdą, išsispręs visos asmens problemos [53].
Tai, kas yra vartojama kasdienėje mityboje, didžiąja dalimi yra apspręsta kultūrinių, socialinių ir psichologinių faktorių. Kultūrinis ir socialinis spaudimas turi įtakos tam tikro maisto prieinamumui ir tinkamumui, o individualius mitybos įpročius suformuoja aplinkiniai, ypač šeimos nariai [35]. Nedidelė, tačiau reikšminga, populiacijos dalis suserga valgymo sutrikimais, kurie yra apibūdinami iškreiptu ir nenormaliu elgesiu bei požiūriu į maistą, mitybą ir figūrą [51].
Remiantis autoriais [59, 42] galima teigti, jog valgymo sutrikimai iš tiesų nėra tik mitybos problema, o žemos savivertės ir nepasitenkinimo savimi išraiška. Dažnai asmenys geba išreikšti savo vidines emocijas vieninteliu būdu – perdėtu maisto vartojimu arba jo atsisakymu. Valgymo sutrikimai dažniau pasireiškia prisitaikymo arba pokyčių laikotarpiu [12, 30], turi įtakos pakitusiam mąstymui, elgesiui bei emocijoms. Valgymo sutrikimų paveiktam asmeniui sutrinka savęs, kaip asmens, suvokimas, kūno vaizdinys tampa neadekvatus realybei bei pakinta savęs vertinimas. Dėl sutrikusios savivertės ir pakitusio kūno vaizdo suvokimo dažnai asmenims pasikeičia prioritetai, tikslai, motyvacija. Dėl įvairiausių pokyčių emocijos destabilizuojasi ir kinta, tad emocinis išsireiškimas virsta primityviu (pvz., „Alkanas, storas, pilnas“) [17]. Dėl šios priežasties, pasak autorių, mityba po truputį tampa idealizuota ir užgožia faktorius, reikalingus socialiniam gyvenimui, t. y. atsitraukiama nuo santykių su kitais, nuo išorinės socialinės veiklos, pamirštama kas teikia geras emocijas ir džiaugsmą [53, 30]. Visa tai lemia neadekvatyvių sprendimų priėmimą kasdieniame gyvenime, kurie kelia neefektyvumo jausmą ir mažina savivertę. Atsiradus savikontrolės trikdžiams ir nesugebėjimui kontroliuoti situacijos taip pat mažėja savivertė. Persivalgymo kaip išsivalymo ciklui būdingą elgesį nutraukti labai sunku, nes jis pradeda funkcionuoti kaip emocijas kontroliuojantis veiksnys ir padeda išvengti ar išgyventi tam tikras emocines situacijas, kurios skatina prisiimti sprendimus ar atsakomybę [60].
1.2. Valgymo sutrikimų klasifikacija bei statistika
Pagal TLK-10 klasifikaciją yra išskiriami tokie valgymo sutrikimai: nervinė anoreksija, netipinė nervinė anoreksija, nervinė bulimija, netipinė nervinė bulimija, persivalgymas susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais.
Nervinės anoreksijos diagnostiniai kriterijai yra tokie:
• kūno svorio kritimas iki kūno masės indekso 17,5 ar mažiau; • baimė priaugti svorio ar sustorėti;
• kūno svorio ir formos suvokimo sutrikimas;
• amenorėja (menstruacijų nebuvimas tris mėnesius ar ilgiau) [66].
Tarptautinėje statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijoje rašoma, jog sergantysis nervine anoreksija vengia bet kokio pokyčio – tai tarsi brendimo laikotarpio fiksavimas ir stagnacija tam tikrose stadijose. Tai yra raidos sutrikimas, trikdantis psichofiziologinį brendimą, pažinimo funkcijų vystymąsi, problemų sprendimo ir konceptualų suvokimą, socialinį prisitaikymą, asmenybės ir emocinę plėtrą, įskaitant savipagalbos sampratą, bei tapatybės formavimąsi [4].
Remiantis TLK-10 Nervinės bulimijos diagnostikos kriterijai yra tokie:
• pasikartojantys priepuolinio valgymo epizodai (labai didelio maisto kiekio suvalgymas per palyginti trumpą laiką ir kontrolės jausmo praradimas priepuolio metu);
• kompensacinės priemonės svorio augimui išvengti (dirbtinai sukeltas vėmimas; vidurius paleidžiančių vaistų, diuretikų ar kitų preparatų vartojimas; klizmos; badavimas; labai intensyvus mankštinimasis); baimė sustorėti, nuolatinis susirūpinimas savo svoriu bei kūno forma [66].
Sergantysis nervine bulimija linkęs į depresiją, savęs nuvertinimą. Asmuo puikiai išmano sveikos mitybos principus ir ypatingai sureikšmina maistą. Dažnai tai sukelia persivalgymo priepuolius ar maisto troškimo epizodus. Įvykus persivalgymui asmuo jaučiasi kaltas, vartoja medikamentus siekdamas pašalinti maistą iš organizmo ar sąmoningai sau sukelia vėmimą. Asmenys būna linkę taip išreikšti savo pyktį, protestuoti prieš tėvų globėjiškumą. Taip pat pastebima, kad šia liga sergantys dažnai linkę save žaloti, sunkiau vystosi socialinis – emocinis aspektas [57,15].
Persivalgymo, susijusio su kitais psichologiniais sutrikimais, diagnostikos kriterijai:
• tai persivalgymas, atsiradęs kaip reakcija į stresogeniškus įvykius, tokius kaip netektis, nelaimingi atsitikimai, vaiko gimimas ir t.t.;
• psichogeninis persivalgymas [66].
Asmenys, kenčiantys nuo pastovių persivalgymų, dažniausiai turi sutrikusią savikontrolę, neadekvatų realybės suvokimą (pvz., auga maisto kiekis). Persivalgymo priepuolių metu žmonės dažnai išgyvena į transą panašią būseną, kuri, pasak tyrėjų, slopina sąmoningumą. Persivalgymo
sutrikimai dažnai susiję su bipoliniu sutrikimu, didžiąja depresija, dauguma nerimo sutrikimų, kūno dismorfiniu sutrikimu, kleptomanija, dirgliosios žarnos sindromu ir fibromialgija [20].
Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, jog dažniausiai išskiriami tokie bendriniai valgymo sutrikimų ženklai ir simptomai:
- nuolatinis susirūpinimas savo svoriu ir lieknumu;
- didelis nerimas, sukeltas minčių apie svorio priaugimą ir persivalgymą;
- laikas nuo laiko pasitaikantys badavimo laikotarpiai, kurių metu neigiamas alkio jausmas; - padidėjęs arba sumažėjęs poreikis mankštintis, sportuoti, judėti, priklausomai nuo svorio ir suvartoto maisto kiekio;
- nuotaikos pablogėjimas, jeigu negalima sportuoti; - kaltės jausmas, kylantis pavalgius;
- persivalgymo epizodai, kurių metu asmuo jaučia, kad negali sustoti;
- valgoma kai jaučiama vienatvė, nerimas, depresija, kai apėmusios neigiamos emocijos; - kompensacinių priemonių naudojimas, t.y. laisvinamųjų, diuretikų vartojimas arba vėmimas [19].
Išsivysčiusiose šalyse nervine anoreksija serga apie 4 – 5 proc. jaunų moterų, o nervine bulimija – 10 – 12 proc. Šie rodikliai turėtų būti gerokai didesni, nes liga dažnai yra slepiama, ypač nervinė bulimija ar persivalgymas. Patikslintais duomenimis, epidemiologijos studijos skelbia, kad valgymo sutrikimais Vakarų šalyse serga nuo 0,5 proc. iki 4 proc. jaunų merginų ir moterų [51]. Didesnis susirgimų procentas sietinas su padidėjusios rizikos grupėmis (15-19 metų grupė yra labiausiai pažeidžiama, anoreksijos paplitimas čia siekia iki 3 proc., bulimijos - iki 6 proc.) [60]. Šioje amžiaus grupėje buvo registruojama ir labai didelis naujai susirgusių asmenų rodiklis - net 54 atvejai 100 000 gyventojų [51]. Panaši situacija yra ir su nuolatiniu persivalgymu. Dažniausiai nuo nuolatinio persivalgymo kenčia moterys, o pateikiami statistikos duomenys nėra tikslūs dėl itin dažnai ignoruojamo sutrikimo ar dėl negebėjimo įvardinti, jog apskirtai asmuo turi šį sutrikimą ar nenoro pripažinti [30].
Moksliniuose tyrimuose minima, kad Europos šalyse nervinės anoreksijos viso gyvenimo paplitimas buvo 0,48 proc., nors kai kurios gyventojų grupės turi didelę valgymo sutrikimų riziką (pvz., profesionalūs mados modeliai). Nervinės bulimijos paplitimas Europoje - 0,51 proc. Sergamumo rodiklis nervine bulimija yra 300 iš 100000 žmonių. Europoje įvertintas viso gyvenimo bet koks valgymo sutrikimo paplitimas yra 2,15 proc [20].
Lietuvoje kol kas nėra atliktų statistinių tyrimų, kurie pateiktų tikslią informaciją apie šių sutrikimų paplitimą. Lietuvoje yra vienas valgymo sutrikimų centras įkurtas Vilniuje, kituose miestuose valgymo sutrikimai dažniausiai yra gydomi miestų ligoninių psichiatrijos skyriuose ar šiemos gydytojo. Skaitant mokslinę literatūrą, kurioje aptariama Lietuvos situacija formuojasi vaizdas,
jog didžioji dalis šia liga sergančiųjų yra jaunos moterys. Vyriškos giminės tarpe šie sutrikimai galimai taip pat paplitę, tačiau sunkiau identifikuojami dėl sutrikimo nepripažinimo.
1.3. Valgymo sutrikimai ir kūno vaizdinys
Pastebima, kad pastaraisiais metais yra padidėjęs mokslinis ir visuomeninis susidomėjimas kūno vaizdiniu bei atvaizdu. Socialinėje aplinkoje kinta grožio idealai, tačiau tuo pat metu kinta ir reikalavimai jų siekti bei laikytis. Visuomenės informavimo priemonėse gausu informacijos apie kūno sampratą, grožio idealus, kurie skatina didesnį nepasitenkinimą savo kūnu. Sociokultūrinėje plotmėje manoma, kad valgymo sutrikimai ir kūno vaizdo suvokimo sutrikimai kyla dėl perdėto visuomenės susirūpinimo fizine išvaizda ir sveikos mitybos problematika [30]. Tampa aišku, jog daugelis kūno vaizdą glaudžiai sieja su savigarba, tad dėl šios priežasties savivertė tampa priklausoma nuo tam tikros kūno formos įgijimo.
Kūno vaizdo formavimosi tendencijos nuolatos pastebimos kultūrinėje plotmėje, tą galima fiksuoti įvairiose medijose, mene. Sociokultūrinės studijos, analizuojančios valgymo sutrikimus, teigia, kad vakarų kultūra išplėtojo tobulo kūno koncepciją bei pateikė tai kaip propagandą, kas galėjo tapti centriniu valgymo sutrikimo vystymosi faktoriumi [23]. Dafna Rehavia-Hauer teigia, kad analizuojant sociokultūrinę įtaką svarbu suvokti, kad asmenys, turintys šį sutrikimą, siūlomus kūno vaizdinius medijose priima kaip faktą [dafna]. Tam turi įtakos ir asmenų mąstymas vaizdiniais, nes suformuotas vaizdinys tampa nepakeičiamu siekiu [41]. Taip pat literatūroje pastebima ir atvirkštinė reakcija – kuo visuomenėje labiau diegiamas liekno kūno, savarankiškumo ir nepriklausomybės kultas, tuo dažniau asmenų reakcija gali peraugti į nuolatinę kontrolę ir savęs alinimą, badavimą [34]. Pačiam kūno vaizdinio formavimui įtakos turi ir hiperseksualios kultūros aspektas, t.y. šiomis dienomis pornografijos industrija yra dalis medijos, kuri diktuoja tobulo kūno vaizdo suvokimą [41]. Iš esmės, tai persipynusi medija, kultūra, socialiniai aspektai iškėlė asmenybės, kaip pilnavertiškai funkcionuojančios sociumo dalies, koncepciją, kuri kito ir buvo priimta daugiausiai dėmesio skiriant kraštutinumams, t.y. tobulo įvaizdžio siekimui [35, 70]. Galiausiai kūnas sociokultūrinėje erdvėje buvo pradėtas traktuoti kaip identiteto ženklas.
Skirtingi autoriai pateikia skirtingus kūno vaizdo apibrėžimus. Slade (1994) apibūdina kūno vaizdą kaip „laisvą psichinį kūno formos ir dydžio įsivaizdavimą, įtakojamą įvairių istorinių, kultūrinių, socialinių, individualių ir biologinių veiksnių, veikiančių kintančiame laike“ [12]. Cash ir Henry mano, kad kūno vaizdą sudaro kūno suvokimas ir nuostatos kūno atžvilgiu. Gleaves pasiūlė modelį, kurį sudaro trys dimensijos: nutukimo baimė, iškreiptas kūno suvokimas, pirmenybės teikimas
lieknumui ir nepasitenkinimas kūnu [12, 8].
Psichologiniu aspektu kūno vaizdo sutrikimas susiformuoja tuomet, kai asmuo ima susitelkti tik ties neigiamomis kūno vietomis, neigiamais aspektais ir ignoruoja teigiamus dalykus. Thomas F. Chash tirdamas kūno vaizdą išskyrė tris apsekus: 1. kūno suvokimas kaip vientiso objekto; 2. savęs kaip asmens suvokimas kūne; 3. požiūris į save. Visi išvardinti aspektai yra itin svarbūs asmens savivokai, gebėjimui identifikuoti realų kūno vaizdinį [27].
Mokslinėje literatūroje nėra vieningos „kūno vaizdo“ definicijos, tačiau mokslininkai vis labiau sutaria, jog kūno vaizdas yra multidimensinis fenomenas ir išskiria tris kūno vaizdą sudarančius komponentus:
1. Suvokimas – suvokto kūno dydžio atitikimas tikrajam dydžiui.
2. Nuostatos į kūno vaizdą: pasitenkinimo savo kūnu laipsnis; minčių ir jausmų, išreiškiančių nepasitenkinimą kūnu, dažnis; santykis su kūnu, kuris susideda iš nuostatų į išvaizdą, fizinę būklę ir sveikatą; savęs vertinimas pagal fizinę išvaizdą; sutrikęs kritinis vertinimas.
3. Norimas kūno vaizdinys [7].
Kūno suvokimo sutrikimas dažnai remiasi į emocinius ir kognityvinius pojūčius. Emociniai išgyvenimai dažniausiai būna nukreipti į kūno vidų, kognityviniai – į kūno formas, išvaizdą. Dėl to vystosi sąmoningi veiksniai, siejami su kūno transformacija. Fizinės pastangos pakeisti savo kūną dažnai būna asmens pasipriešinimo išraiška ar išgyventų traumų pasekmės. Kurio nors gyvenimo etapu patirti neigiami išgyvenimai veda prie sutrikusio kūno suvokimo arba asmenį įstato į cikliškus persivalgymo priepuolius, kurie tampa rutinos dalimi.
Pirminiai kūno suvokimo sutrikimai prasideda nuo elementarių klientų nepasitenkinimų: kūno formos ir kūno svorio aktualizavimas; tobulo kūno kultas; negatyvūs išgyvenimai; perdėm sutelktas dėmesys kūno tobulinimui; visuomenės suformuoto idealaus kūno siekimas. Anoreksija bei bulimija sergančių asmenų kūno suvokimas yra kiek kitoks nuo asmenų turinčių viršsvorio problemas. Dažnai pirmų dviejų ligų atveju įtikima, jog kūnas yra per didelis, kad jis nėra tobulas, tačiau pastovaus persivalgymo atveju dažnai nesuvokiama kokioje padėtyje kūnas jau yra, suvokimas tarsi atsilieka nuo augančio fizinio pokyčio arba kyla nuolatinis gailestis savo kūno fizinei situacijai, kurio išraiška virsta persivalgymu. [45].
2012 m. Patricia Caddy ir Barbara Richardson pristatė tyrimo rezultatus, kuriame stebėjo valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdo suvokimo kismą taikydamos įvairias intervencijas (psichoterapija, masažai, darbas su veidrodžiu, kūryba). Šiame tyrime kūrybos procesas nebuvo įvardintas kaip dailės terapija, tačiau buvo integrali visos sistemos dalis. Tyrėjos pastebėjo, kad siekiant vientiso kūno vaizdo suvokimo, į gydymo programą reikia įtraukti - ne tik masažus, darbą su veidrodžiais, bet ir kūrybą. Pasak tyrėjų piešiniuose geriausiai atsispindėjo jų matomas kūno vaizdo
suvokimo pokytis [26].
Valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdo suvokimas dažniausiai būna sutrikęs, t.y. prarandamas realios situacijos suvokimas, kinta požiūris į kūno vaizdą, atsiranda jo ignoravimas ar tik kelių kūno vietų priežiūra. Dažnu atveju vaikas ar suaugęs turintis valgymo sutrikimų įtiki, jog jie nebeturi galių paveikti savo kūno ir aplink jį esančios aplinkos [58]. Kūno vaizdas apima asmens kūno suvokimą ir mintis, jausmus apie jį. Akivaizdu, jog pakitęs kūno vaizdo suvokimas keičia emocinį stabilumą, kuris turi įtakos asmens sveikatai, tad teigiamas kūno vaizdo skatinimas yra būtinas siekiant gerinti gyvenimo kokybę.
1.4. Valgymo sutrikimai ir dailės terapija
Dailės terapija yra disciplina, kuri naudoja kūrybinius procesus psichikos sveikatai gerinti įvairaus amžiaus asmenims. Dailės terapija yra grindžiama kūrybiniu procesu, kuris skatina saviraišką, padeda žmonėms spręsti konfliktus, problemas, kuriuos ugdo tarpasmeninius santykius, gali padėti kontroliuoti elgesį, suvaldyti stresą, didinti savigarbą ir savimonę bei vystyti adekvačias asmenines įžvalgas. Šioje disciplinoje integruoti vizualieji menai (tapyba, piešimas, skulptūra ir kitos meno formos), kūrybiniai procesai, psichoterapija, savianalizė [22].
Dailės terapiją galima apibrėžti kaip dailės ir kitų vizualių priemonių simbiozę ir jos taikymą gydant. Anot Tessa Dalley, dailė egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, o tapymas beveik toks pats senas kaip ir žmogus, ir simboliškai atspindi ir asmenybės, ir kultūros raidos ypatumus [3]. Pats dailės procesas grindžiamas prielaida, kad esminės žmogaus mintys ir emocijos, kylančios iš pasąmonės, išreiškiamos veikiau vaizdais, o ne žodžiais [3]. Dailės terapija apjungia psichologinius, fizinius, kognityvinius, dvasinius pojūčius, kurie nuolatos vystomi ir apjungiami tarp kliento, terapeuto bei meno kūrinio. Visi minėtieji trys subjektai sudaro lygiavertę partnerystę terapinėje plotmėje.
Analizuojant mokslinę literatūrą ir siekiant susisteminti dailės terapijos apibrėžimą, galima išskirti tris dailės terapijos svarbiausius aspektus:
• Dailės terapija yra tarpasmeninė patirtis, kurioje terapeutas padeda, nukreipia, tampa proceso liudytoju bei reaguoja į individualų terapinį vyksmą, remdamasis moksliniais tyrimais ir praktika.
• Dailės terapija nėra tiesiog savipagalba, tai terapinis procesas, vykdomas su profesionalų priežiūra individualiems ar grupiniams atvejams. Santykiai tarp terapeuto, kliento ir meno kūrinio apima tikslingą dialogą ir konkrečias terapines intervencijas reaguojant tiek į procesą, tiek į rezultatą.
išsiaiškinti egzistencinius klausimus [3].
Pastaraisiais metais į įvairias mokslo sritis buvo integruotos naujos disciplinos, taip pat ir dailės terapija buvo integruota į gydymo procesą, taikomą valgymo sutrikimų turintiems asmenims [8]. Jos taikymas valgymo sutrikimų turintiems asmenims yra naudingas tuo, kad galima vengti tiesioginio verbalinio komunikavimo, daugiau naudotis simbolių kalba, saugiai išreikšti savo emocijas. Dažnu atveju dirbant su valgymo sutrikimų turinčiais asmenimis pastebima, kad diskutuojant apie kūną, jo suvokimą, reikšmę, pritrūksta verbalinių išsireiškimų pacientams, tad dailės terapijoje pati dailė yra pagalbinis būdas papildant išsireiškimų skalę [14]. Be to, valgymo sutrikimų turintys asmenys konsultacijų metu labai greitai išmoksta riboti savo žodyną, tad kūrybiniai procesai labai naudingi tuo, kad mažinama manipuliacija verbaliniais išsireiškimais. Dailės terapeutas, stebėdamas klientą kūrybos proceso metu, gali tiesiogiai spręsti apie jo emocinę būklę stebėdamas jo kūno kalbą, reakcijas į analizuojamas temas [54].
Dailės terapijos taikymas valgymo sutrikimų turintiems asmenims dažnai iššaukia netikėtą elgesį dėl sąmoningo atsakomybės suvokimo, nes šių sutrikimų turintys individai dažnai ignoruodami savo kūną visiškai nejaučia atsakomybės dėl savo veiksmų, skatinančių ligos vystymąsi. Pats kūrybinis procesas duoda rezultatą – kūrinį, kuris priklauso kūrėjui, t.y. valgymo sutrikimų turinčiam asmeniui sunku pripažinti veiksmų dėka sukurtus rezultatus, kūryba duodama rezultatą skatina sąmoningumą veiksmų pasirinkimui bei rodo, jog rezultatai yra kūrėjo veiksmų pasekmės [14]. Pasak Mury Rybin [54] norint dar labiau suaktyvinti ryšį tarp kūrinio ir kūrėjo būtina, ypatingai valgymo sutrikimų turinčiam asmeniui, po kiekvienu darbu užrašyti savo vardą, datą ir kūrinio pavadinimą.
Marian M. Fleming [31] analizuodama dailės terapijos taikymą valgymo sutrikimų turintiems asmenis išskiria keturis aspektus, kurie apibrėžia dailės terapijos, kaip terapijos ir kūrybiškumo pozityviuosius aspektus:
1. Dailės terapija, kaip terapija ir kūrybinis procesas gali būti naudojamas šalinant anoreksija sergančių pacientų struktūrines spragas, susijusias su malšinimo poreikiu, apsaugojimo nuo per didelės stimuliacijos ar nuolatinio aplinkinių dėmesio.
2. Dailės terapijoje sukurti kūriniai ir pats kūrybinis procesas gali būti traktuojamas, kaip produktas. Jis gali būti pereinamasis/tarpinis tikslas/dalykas, vedantis iki tolygaus elgesio bei savivokos ir nuolatinės kontrolės bei nerimo mažinimo.
3. Dailės terapijos procesas suteikia kūrybiškumo patirtį, o tai galimai lemia padidėjusį pasitikėjimą savimi.
4. Dailės terapijos kūrimas, kaip kūrybinis procesas, suteikia galimybę toleruoti nepriimtinus (nepatogius) savo jausmus ir aspektus, kurie leidžia suvokti save kaip visumą [29, 31]. Dailės terapija kaip terapija dėl kai kurių savo ypatumų yra ypatingai tinkama valgymo sutrikimų turintiems asmenims dėl to, jog intensyvios dailės terapijos metu klientas gali perkelti savo
dėmesį nuo savo esamos situacijos į kūrybinį procesą ir tokiu būdu saugiai žvelgti į savo esamą situaciją iš šalies. Dažnu atveju paveikslai padeda analizuoti asmenybės padėtį, sutrikusios asmenybės situacijos keblumą. Analizuojant kliento sukurtą situaciją dailės terapija tampa realybės atspindžiu, t.y. dažnai valgymo sutrikimų turintys klientai vengia atvirai aptarinėti savo situacijas ir dažnai meluoja, o po kelių užsiėmimų, kuriuose dominuoja kūrybinis procesas, klientai pasąmoningai atsiveria [3].
Valgymo sutrikimai ypatingai sutrikdo kontrolės jausmą. Šis jausmas sergantiems nervine anoreksija bei nervine bulimija tampa pernelyg sureikšmintu, o turintiems persivalgymo sutrikimą - kontrolės jausmas išnyksta ir virsta priepuoliu. Dailės terapija išjudina nusistovėjusias saugumo ribas, kuriomis maskuojamas kontrolės klausimas. Vis dėlto pacientai gali išmokti valdyti ir kontroliuoti savo vaizdus popieriuje, o tai leidžia pasijausti saugiai [3].
Analizuojant literatūrą pastebėta, jog meninė saviraiška gali padėti stabilizuoti mitybos procesus arba meninė saviraiška gali tapti tiesiogine nuoroda į kasdienius įpročius, kurie tarsi tampa ligos priežastimi. Remiantis Dafna Rehavia-Hanauer išsakyta pozicija, kad maistas yra mediatorius tarp išorinio ir vidinio sergančiųjų pasaulio, galima numanyti, kad kūrybinis procesas pakeitęs maistą, kaip mediatorių, gebėtų padėti kontroliuoti sutrikimo vystymąsi [55]. Joy Shavieren [58] aprašoma teorija tampa tarsi pagrindu mediatoriaus koncepcijai ir teigia, jog mitybos sutrikimo atveju, klientų mitybos sutrikimai gali būti traktuojami kaip konfliktas tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ypatingai anoreksija sergantys asmenys maistą naudoja kaip tarpininkavimo įrankį tarp savęs ir pasaulio, kuris kelia konfliktus [40]. Konfliktas gali virsti tarpininkavimu, tačiau problematiką – persivalgymo priepuoliais, keičiant menu galima atrasti tinkamą jo išveiką. Taip pat tyrėjas P. Blos [24] analizuodamas valgymo sutrikimų turinčių asmenų konfliktines zonas dar įvardino zoną - tarp vidinio bei tarpasmeninio. Jas sergantieji privalo įsisąmoninti bei išveikti. Dailės terapijos metu klientas konfliktą perkelia į kitą procesą ir objektą, t.y. jis vyrauja tarp kliento ir kūrinio stebint terapeutui. Įvykus konflikto lūžiui ir nebelikus konfrontacijos tarp kūrinio ir kūrėjo, klientui gali nesąmoningai ši situacija virsti analogiška konflikte su maistu [40].
Klientai turintys valgymo sutrikimų dažnai turi problemų identifikuojant simbolius, o tai dažniausiai pasireiškia tuo, jog klientai neigia kylančius konfliktus, slepia emocijas. Joy Shaverient analizuodama valgymo sutrikimų turinčių asmenų piešinius teigia, jog šie klientai kurdami dažniausiai pasikliauja primityvia simbolika [58]. Remiantis B. E. Helen moksliniu tyrimu galima teigti, jog sukūrus galimybes klientams naudoti įvairias meno priemones bei leisti eksperimentuoti, prislopinant maisto klausimą, galima formuoti pirminę simbolių raišką [22]. Klientams, išgyvenantiems konfliktines situacijas, būtinas tranzitinis objektas (t.y. meno kūrinys). Pastarasis konflikto metu leidžia ne tik palaikyti ryšį su terapeutu, kol jie nėra viename sąmoningumo lygmenyje, bet taip pat leidžia nesąmoningai išsilieti popieriuje perkeliant simbolius. Visa tai gali privesti prie pokyčių elgesyje, emocijose ir sąmoningume [23].
Vienas iš svarbių aspektų valgymo sutrikimų ir dailės terapijos santykyje – emocijos. M. J. Rust [57] stebint klientus, turinčius valgymo sutrikimų, tapo aišku, jog dalis jų turi problemų su emocijų valdymų ir nuolatiniu jų neigimu. Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, jog dailės terapija, taikoma klientams turintiems valgymo sutrikimų, jų emocijas įprasmina, jos įgauna pavidalą ir tampa kūriniu, kurį terapijos metu galima analizuoti, išgyventi emocijas jų neslepiant, pripažinti. Meno kūrinys gali padėti susigyventi su emocijomis, kurių buvimą klientas visiškai neigė ar traktavo kaip netinkamai interpretuojamas. Emocijas įprasminanti dailės terapija yra naudinga tuo, jog kūrybinio proceso metu kūrinius galima plėšyti, draskyti, perklijuoti, sulieti vandeniu ir kas kart sukurti ką nors naujo. Sukurtas meno kūrinys gali būti laikomas emocijų veidrodžiu dėl to, jog „emocinis veidrodis“ yra dinamiškas aplinkoje. t.y. meno kūrinys virsta dinamišku objektu perteikiančiu atspindį [22].
Meno kūriniai ir kūrybinis procesas labai svarbus valgymo sutrikimų turintiems asmenims ir dėl to, jog kūrybinio proceso metu sukuriama saugi aplinka. Suformuotoje saugioje aplinkoje klientas gali atrasti naujų sąveikų tarp savęs ir aplinkos, o tuo pačiu jas patikrinti. Kūrybiškumas saugioje aplinkoje virsta tarsi dvifunkciniu reiškiniu – fantazijos, baimės ir vizijos virsta įprasmintais objektais, kurie yra atpažįstami arba sukurti objektai bei gali tarnauti kaip pasipriešinimo įrankis. Kiekvienas kliento sukurtas „pasipriešinimo įrankis“ gali tapti vienu iš kelių į gijimo pasaulį arba kaip yra užsiminęs E. Warrnier, kūryba saugioje aplinkoje gali tapti panaši į Pandoros skrynią, nes ši klientų grupė yra ypatinga tuo, jog ji turi suprasti, jog pravėrę skrynią jie atranda du savo kelius, kurie veda tiek į kūrybines paieškas, tiek į destrukciją ir tik jų savimonė gali vesti produktyvaus gijimo linkme [23, 28]. Pats kūrinys pateikia nuorodą tarp asmens ir pasąmonės, kuri kartais nebūna aiški be kūrinio [58]. Dauguma autorių rašo, jog šis dvilypumas gali būti daug naudingesnis bei lankstesnis, nes apjungia kūną, kūrybiškumą bei verbalinę diskusiją.
Mokslinėje literatūroje dažnai keliamas klausimas ar dailės terapija tikrai naudinga ją taikant valgymo sutrikimų turintiems asmenims. Pasak G. Holmqvist [37] ši praktika jau yra pagrįsta ir moksliniais tyrimais, kuriuose aprašomi metodai, rekomendacijos, tad neturi kelti jokių abejonių. Hae-Young Jeong savo tyrime dailės terapiją pristato kaip naują valgymo sutrikimų gydymo formą [43]. Tyrime analizuodamas dailės terapijos intervencijų naudingumą analizuojant mitybos aspektą jis pastebėjo, kad dailės terapiją jungiant su kitais gydymo metodais, galima greičiau pasiekti norimų rezultatų, t.y. adekvačios mitybos, nei taikant tik medikamentinį gydymą.
Hanauer atlikusi mokslinį tyrimą, kuriame analizuoja dailės terapiją ir valgymo sutrikimus pastebi, kad dalis tiriamųjų išgyveno baimę priimti save kaip vientisą subjektą, atsisakyti sudaiktinimo idėjos. Jos teigimu dailės terapija buvo naudinga tuo, kad tirtos moterys iš persipynusių motinos ir vaiko vaidmenų gebėjo kristalizuoti savo asmens koncepciją, atitinkančią jų raidą bei pradėjo kritiškiau vertinti badavimo, kaip maišto, elgesį [56].
Mokslininkai atlikę tyrimus siekė išsiaiškinti, kuri terapijos forma, t.y. dailės, muzikos ar judesio, yra priimtina valgymo sutrikimų turintiems asmenims ir pastebėjo, kad suteikus galimybę laisvai rinktis tarp terapijų įsivyravo nemenkas skirtumas. Maria J. Frisch, Debra L. Franko, David B. Herzog tyrime pateikė lentelę, kurioje apskaičiuotos pasirinkimo valandos rodo, jog vidutinis laikas per savaitę, kurį pasirinko tiriamieji išsidėliojo taip: 4,5 val. dailės, 25 min. šokio, 31 min. muzikos terapijos. Remiantis šiuo tyrimu ir priimant tai, kad menų terapijos taikymas valgymo sutrikimų turintiems dar nėra standartizuotas, galima manyti, kad dailės terapija yra priimtiniausia forma. Taip pat šio tyrimo autoriai, atliekant tyrimus sietinus su dailės terapija ir valgymo sutrikimais, siūlo daryti tik kokybinius tyrimus, dėl gebėjimo įžvelgti individualius pokyčius [32].
Dažnu atveju taikant dailės terapijos metodus valgymo sutrikimų turintiems asmenims reikia suteikti galimybę eksperimentuoti, pavyzdžiui, vietoj įprastų kūrybinių priemonių duoti maistą. Kūrybinis procesas svarbus tuo, kad jis gautą rezultatą leidžia keisti: karpyti, plėšyti, taškyti ar esant poreikiui apverkti, to pasėkoje rezultatų keitimas emocinio proveržio dėka tampa nauju kūrybiniu fragmentu ar inspiracija.
1.5. Dailės terapija ir kūno vaizdinys
Asmenų sveikata formuoja pačių asmenų suvokimą, tad jei sveikata yra ydinga, kūno vaizdas bus neadekvatus, teigia mokslininkai [3]. Dailės terapija gali būti viena iš galimybių valgymo sutrikimų turinčių asmenų sutrikusiam kūno vaizdo suvokimui ar realios situacijos pamatymui. Taip pat ji, dailės terapija, gali būti viena iš priemonių ar metodų, padedančių suprasti pagrindinę sutrikimo atsiradimo priežastį. Pats kūrybinis procesas taip pat labai svarbus klientams, nes dažnu atveju padeda geriau suprasti pačių esamą situaciją, ypatingai tuomet kai problemos svarstyme didžiąja dalimi dominuoja sutrikęs kūno vaizdas, maža savivertė [47].
Pastaruoju metu kūnas yra traktuojamas ne tik kaip savo identiteto šaltinis, identifikacinis objektas ir dinamiška savęs išraiška, bet ir savojo įvaizdžio kūrimo bei savęs pateikimo kitiems objektas [7]. Kūno vaizdinio suvokimo pagrindiniai komponentai susideda iš trijų dalių, t.y. suvokimo, nuostatos bei susiformuoto norimo kūno vaizdinio [2]. Dailės terapijos sesijų metu aiškiai atsiskleidžia minėtieji aspektai bei kūno sudaiktinimo klausimas. Sudaiktinimas dažnai yra apibrėžiamas kaip reiškinys, kai asmuo savo kūno dalis, seksualines funkcijas ar visą kūną atskiria nuo asmens ir jo funkcionalumą priima tiesiogiai ir primityviai. Žmogus, šiuo atveju, iš esmės savo asmenybę redukuoja į išvaizdą suteikdamas jai primityvaus funkcionavimo prioritetus [19]. Dailės terapijoje valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno vaizdas gali atsispindėti realiu vaizdiniu ir objektu, kuris turi
išliekamąją vertę. Valgymo sutrikimų turintiems asmenims vien verbalinės išraiškos suvokiant realią kūno situaciją nepakanka. Šiuo atveju labai tikslinga leisti tiriamiesiems sukurti žmogaus kūno vaizdinį intervencijų pradžioje ir pabaigoje [26]. Remiantis Crowl Marianne [28] atliktu tyrimu, kurio metu buvo stebėta kūno formų konfigūracija vaizdinyje, galima daryti prielaidą, jog dailės terapijos sesijų eiga turėjo įtakos kūno formų įsisąmoninimui ir savęs ne kaip objekto suvokimui.
Kūno vaizdo suvokimo stebėjimui ir analizei pasitelkiant dailės terapijos metodus, svarbu aptarti kūno ego sąvoką. Kūno ego yra tarsi pirmtakas visų kitų aspektų plėtrai. Kūno ego aspektų plėtra prasideda nuo tapatinimo su motinos kūnu, iš ko vystosi asmens suvokimas apie savo kūną, jo ribas [46, 50]. Sutrikus savo kūno tapatybės suvokimo vystymuisi, kūno ribos nesusiformuoja. Dažnu atveju valgymo sutrikimų turintis asmuo nesugeba sutapatinti savęs kaip alkį slopinančio ir taip peržengiamos net ne iki galo susiformavusios asmens ribos.
Pats kūrybinis procesas tarpininkauja kaip pereinamoji erdvė nuo paviršutinių problemų iki pagrindinių, kurios yra kertiniai aspektai tiriant kūno vaizdo sutrikimus. Schaverin [58] teigia, kad pats procesas iškelia pasąmoninius vaizdinius, kurie, iškeldami situaciją į sąmoningą lygmenį, klientui tampa faktu. Kūno vaizdo sutrikimų turintiems klientams dažnai ir kiti vaizdiniai išgyvenami dvejopai, t.y. vidiniame pasaulyje bei išoriniame. Kūrinys tampa vidinio pasaulio faktu išorėje. Taigi, meno vartojimas gali laikinai tapti tapačiu maisto vartojimui, nes valgymo sutrikimų turinys klientai dažnai iš anksto apgalvoja dialogą, dažniausiai pasirenka temą – maistas, ir sąmoningai parenka žodžius, tad menas gali keisti dialogo temą. Kintant dialogo temai, santykiui su priemonėmis, galimas priemonių „apsirijimo“ protrūkis. Šis santykis su priemonėmis būdingas bulimija sergantiems ir gali būti pastebėtas dar prieš užsiėmimus [58, 47]. Dailės terapija sukelia ir valgymo sutrikimų turinčio asmens kasdienius bei slepiamus įpročius.
Mokslinėje literatūroje Leonard Handler ir Antoinette D. Thomas [62] atlikę tyrimą, kuriame anoreksija sergančių prašė nupiešti namą, medį, žmogų, analizavo jų piešinius, lygindami su šio sutrikimo neturinčių asmenų piešiniais. Tyrėjai pastebėjo, kad bendras latentinės figūros profilis pasireiškė visais atvejais. Paauglės ir suaugusios moterys piešė nesulaukusias lytinio brendimo, nekaltai atrodančias mergaites, vaizdiniai buvo menkai detalizuoti ir dažnai buvo be lyties. Šio tyrimo autoriai išskyrė tokius piešinio „žmogus“ specifinius požymius:
1. Suaugusių moterų kūno ypatybių (krūtys, pilni klubai arba siauresnis liemuo nei pilni klubai) nebuvimas, t.y. ne tik siauresnis liemuo, bet ir žemesnioji suknelės dalis yra kaip vaikų piešiniuose.
2. Vertinamasis figūros amžius yra iki lytinio subrendimo.
3. Kūnas turi tris arba mažiau detalių (viena iškirptė, diržas, rankovių linijos, kelnės arba suknelė, sijono klostės, dekoracijos, arba kitos aprangos detalės).
5. Vaikiška galva (pilnas apskritimas), veido bruožai (taškeliai arba apskritimai piešiant akis, vienos dimensijos burna, vertikali nosies linija, ne ilgesnė nei horizontali linija), vaikiškos kūno dalys (vynuogių formos pirštai, kreivos kojos) arba jokių veido bruožų.
6. Lieknas kūnas (tokio paties pločio arba siauresnis nei galva).
7. Palyginti mažas figūros dydis (4 coliai (10,16 cm) arba mažiau) arba prastos kokybės išdidinta figūra (8 coliai (20,32 cm) arba daugiau) [62].
Kompleksiniame gydime dailės terapija svarbi tuo, kad, pasak mokslininkės Patricia Caddy [26], per vizualiuosius menus, dailės terapiją atsiskleidžia tiriamųjų požiūris į savo kūną, kuris dažnai būna skaidomas į du aspektus, t.y. fizinis nepasitenkinimas ir vidinis. Taikant dailės terapiją dažniausiai ryškėja tai, kad nepasitenkinimas yra psichologiniame lygmenyje ir tik suvokus asmeninius lūkesčius ir save, kaip vientisą subjektą, asmenys gali priimti realų savo kūną. Ši tyrėja taikydama dailės terapiją, kaip tyrimo intervenciją, pastebėjo, kad nevisos tiriamosios turi kūno vaizdo sutrikimų, tačiau tos, kurios turi, tai dažniausia sieja ir su asmeninėmis patirtimis, t.y. išgyventos traumos, seksualinė prievarta, smurtas ir t.t.
Dailės terapijos metodais kūno vaizdo sutrikimas gali būti lengvai identifikuojamas ir apdorojamas. Crowl [28] pateikta praktinė situacija, kurioje ji dirbo su dvylika suaugusių merginų, turinčių valgymo sutrikimų, kurioms du kartus per savaitę buvo taikyta dailės terapija. Savo tyrime ji identifikuoja pagrindines konflikto zonas, kuriose numato galimo kūno vaizdo sutrikimo priežastis. Dauguma klienčių save vaizdavo kaip mažas mergaites su visais joms būdingais atributais. Ko gero, tai geriausias psichologinio ir emocinio augimo sutrikimo pavyzdys, kuris ir darė įtaką valgymo sutrikimų atsiradimui bei kūno vaizdinio suvokimo sutrikimui. Taip pat buvo naudojami dailės terapijos metodai, kurie sutelkė dėmesį į klienčių didybės manijos problemą, kuri turi įtakos iškreiptam kūno vaizdiniui. Crowl po atlikto tyrimo teigė, jog pokalbis gali turėti įtakos kūno vaizdo suvokimui atstatyti, tačiau kūrybinio proceso metu vaizdiniai yra realūs ir apčiuopiami, tad klientams tokiu būdu yra daug lengviau suprasti realią problemą bei jos pasekmes.
Pasak Holly Matto [42] dailės terapija yra puiki priemonė padedant klientui suvokti savo tikrąjį kūno vaizdą. Metodai, kuriuose naudojamas veidrodinis kūno atvaizdavimo principas arba portretas, yra vieni iš geriausiai atspindinčių kliento sutrikimą, kritiškai vertinant savo kūno vaizdą. Klientai dažnai dėl savisaugos puola į konfliktines situacijas dėl kūno suvokimo, tad verbalinė komunikacija tik gilina diskusiją neteikdama itin efektyvių rezultatų: dailės terapijos metodas, leidžiantis vaizduoti visą klientų kūną, tampa faktu, kurį galima lyginti su diskusijos rezultatais ir matomu vaizdiniu. Veidrodiniai atvaizdai, brėžiniai bei savarankiški portretai gali būti naudojami siekiant pacientui suvokti atskiras kūno dalis ir galiausiai prieiti prie engiamų bei sureikšmintų kūno dalių klausimo. H. Matto taip pat teigia, kad refleksijos metu su klientais būtina naudoti įvairias medijos, žiniasklaidos priemones diskusijoms, kurios veda į asmeninius įsitikinimus, savęs engimą.
Nadine Kaslow ir Virginia Eicher [45] savo tyrime teigia, jog norit performuoti sutrikusį kūno vaizdinį, būtina atsižvelgti į Winnicoot žaidimų terapijos principus [63] bei taikant dailės terapijos metodus, naudoti tuos metodus, kuriuose yra daugiau fizinio veiksmo ribotame laike. Taip klientams sukuriamos sąlygos siekti tikslo susikoncentruojant į galutinį rezultatą. Autorės teigia, jog projekciniai piešiniai, tokie kaip alkio vaizdavimas, lengviausiai padeda vidinius išgyvenimus transformuoti į išorinius. Kaip atlikę tyrimą aprašo Jonathan Gueaz, Rachel Lev-Wiesel bei Shmirt Valetsky [44], asmenys turintys valgymo sutrikimų yra linkę naudoti lengvai kontroliuojamas priemones dėl to, jog įprasta ligos būsena – nuolatinė kontrolė, o tai apsunkina darbą su realiu kūno vaizdiniu. Taip pat literatūroje dažnai aptinkamas pastebėjimas, jog šios sutrikimų grupės asmenims svarbus molis, nes jis aktyvina trimačio vaizdo formavimą ir realios formos suvokimą.
Pasak Paola Luzzatto [49] yra trys valgymo sutrikimų turinčių asmenų temos, kurias klientai nuolatos analizuoja ir dažnai sujungia: pirmoji – auka, antroji – pinklės, trečioji – blogis. Autorė mini, jog šios trys sujungtos temos geriausiai atspindi tikrą kliento būseną. Fiziniai duomenys dažnai atspindi asmens būseną, tad P. Luzzatto sako, jog paciento fizinę išvaizdą galima naudoti dailės terapijos metu. Tai padeda klientui suprasti vaizdinio ir realybės tapatumą bei savasties suvokimo iškreiptumą. Taip vaizdinys stabilizuojasi ir tampa suprantamas sąmoningai. Terapijos metu darbas su realistiškais vaizdiniais klientui padeda išvengti paradoksalios komunikacijos su aplinka.
Dafna Rahevia-Hanauer įvardina šešis konfliktus, virtusius temomis darbe su klientais, turinčiais valgymo sutrikimų bei sutrikusį kūno vaizdą.
Konfliktai:
1. verbalinis arba emocinis pasipriešinimas dailės terapijai, bet ryškus potraukis kūrybiniam procesui bei medžiagoms;
2. intensyvus kūrybinis procesas ir didelis noras sugadinti kūrinį;
3. ryškus priežiūros ir pagalbos noras, tačiau nesugebėjimas žodžiais išreikšti savo poreikių; 4. santykiuose dominuoja noras būti priklausomam, tačiau ir noras būti savarankišku; 5. asmens brendimas, tačiau brendimo engimas, nepripažinimas;
6. noras kontroliuoti absoliučiai viską, tačiau nesugebėjimas kontroliuoti savo veiksmų [55]. Įvardinti konfliktai ir jose dominuojantys poreikiai yra lygiaverčiai, tačiau yra sudėtinga ligos eiga. D. Rahevia-Hanauer rekomenduoja taikant dailės terapiją atsižvelgti į visus šešis konfliktus.
Lisa Hinz ir Vicki Rasgdell [40] atliko tyrimą, kuriame naudojo kaukes ir filmavo bulimija sergančias klientes. Kaukės leidžia atskleisti kitą savo pusę, kuri nerodoma neturint už ko pasislėpti. Mokslininkės klienčių klausinėjo tų pačių klausimų su kaukėmis ir be jų bei tuo pačiu metu filmavo procesą. Autorės pastebėjo radikalius skirtumus tarp atsakymų. Buvo pastebėta, kad nufilmuotų rezultatų geriau neviešinti dėl klientų saugumo ir jų savivertės klausimo dėl to, jog klientai buvo itin atviri bei pažeidžiami.
Kiti dailės terapeutai pažymi, jog dailės terapija yra paveiki kūno vaizdo suvokimo atstatymui, tačiau pabrėžia, jog yra labai individualus priėjimas prie grupės ar asmens. Dažnu atveju proceso pradžioje klientai išlaiko formalumą, tačiau proceso metu matydami, jog kūrybinis veiksmas leidžia atsipalaiduoti bei aiškiau perteikti situacijas, tampa atviresni [52].
Analizuojant literatūrą dažnai pastebima, kad tyrėjai įvardina asmenų turinčių valgymo sutrikimų specifinius kūrybos elementus, pavyzdžiui, piešiama žmogaus figūra dažniausiai bus vaizduojama su rūbu tinkančiu tiek vyrui, tiek moteriai, tam, kad nereiktų vaizduoti lyties, mažai smulkių ar puošnių elementų. Patys kūriniai labai dažnai būna mažo formato bei blankūs [67].
Tyrimuose, kuriuos mokslininkai atliko stebėdami kūno vaizdo suvokimą taikant dailės terapiją ar analizuojant dailės terapijos taikymo galimybes valgymo sutrikimų turintiems asmenims, aprašyta, kad rankos yra dažnai pasikartojantis elementas, kuris yra itin glaudžiai susijęs su šiuo sutrikimu [19]. Remiantis M. Acharya analizuojant žmogaus vaizdinio kismą svarbiausia atkreipti dėmesį į gebėjimą kūną jungti su kitomis aplinkos detalėmis ar naujais subjektais, nes tai rodo savęs kaip subjekto įsisąmoninimą [19].
Pasak R. Arnheim‘o [21] teorijos, kurioje aiškinama mintis, kad visi objektai turi būti suformuoti primityvių formų pagrindu, jog sąmonė tinkamai tai suvoktų. Taip pat kalba ir apie tai, kad perdėtos kontrolės nualintos tiriamosios lengviau suformuoja savo poreikius primityvių formų pagalba. Drąsiai teigti apie atrofuotą metaforinę kūrybinę kalbą negalima, tačiau turėti omenyje, kad šio sutrikimo padariniai skatina primityvių formų naudojimą – svarbu.
Dailės terapija suteikia galimybę neverbalinei komunikacijai su kitu žmogumi, taip pat praturtina pacientų žodyną bei išsireiškimus. Dailės terapija yra puikus įrankis, kurio dėka valgymo sutrikimų turintys klientai gali dirbti su savo emocinėmis būsenomis, santykiais su aplinka. Tai įrankis, kuris suteikia galimybę daugelį problemų išgyventi čia ir dabar. Klientams dailės terapija naudinga dėl savikontrolės, nepriklausomos saviraiškos, refleksijų, diskusijų, faktų konstatavimo.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo idėja
Valgymo sutrikimų asmenų turinčių kūno vaizdo suvokimas sudomino ieškant dailės terapijos galimybių įvairiose srityse. Su šia klientų grupe buvo tekę susidurti ir kiek anksčiau, tačiau tai nebuvo sietina su dailės terapija. Analizuota literatūra, galimybė stebėti gydymo procesus privertė suvokti, jog situacijos ir realybė nebūtinai atspindi teorinę medžiagą ar aprašomas darbo specifikas su šia klientų grupe. Analizuojant dailės terapijos literatūrą ir bandant susipažinti su plačiu jos taikymo kontekstu, kilo labai daug klausimų apie dailės terapijos taikymo galimybes valgymo sutrikimų turintiems asmenis. Ar anoreksija sergantis asmuo, kurio emocijos tapusios primityviomis, gali įsitraukti į dailės terapijos užsiėmimus? O kaip yra su fiziniu pajėgumu? Bulimija ir persivalgymai, ar tai atsispindi kūryboje, priemonių naudojime? Ar kūno vaizdavimas yra tapatus tikrovei? Adekvatus kūno vaizdo suvokimas yra labai svarbus gijimo procese, ar dailės terapija yra pajėgi suteikti adekvataus vaizdinio formavimosi galimybes? Kaip dailės terapija gali padėti formuoti santykį su vidiniu ir išoriniu pasauliu? Kaip dailės terapija gali padėti formuoti kliento santykį su fiziniu kūnu, jo neobjektyvizuojant? Remiantis prielaida, manoma, kad dailės terapija yra paveiki valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno savivokai.
2.2.
Tyrimo planavimas
Tyrimas vyko nuo 2014 metų spalio mėnesio iki 2015 metų balandžio mėnesio.
Pirmiausia su darbo vadovais buvo aptarti tyrimo metodai, tyrimo klausimai, nuspręstas tyrimo dalyvių atrankos kriterijus. Tuo metu buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas.
Ieškant galimų tyrimo vietų buvo ieškota konkrečių įstaigų, dirbančių su šiomis klientų grupėmis. Atlikus paiešką paaiškėjo, kad Lietuvoje yra tik viena įstaiga, kuri teikia gydymą šiems sutrikimams gydyti. Kreipiantis į administraciją nebuvo jokių trikdžių dėl planuojamo tyrimo atlikimo, tačiau buvo pageidavimas susiformuoti atvirą grupę laisvadieniais dėl to, jog pagal įstaigos darbo planus, planinė dailės terapija vykdavo tik du ar tris kartus per mėnesį.
Dalyvauti tyrime buvo pasiūlyta 23 žmonėms, tačiau dalis nesutiko dėl nenoro atskleisti savo ligos istorijos ar asmeninių išgyvenimų mokslinėms publikacijoms, dalis buvo įsitikinusi, jog nepajėgs sudalyvauti aštuoniose dailės terapijos sesijose, kita dalis būdami gydymo įstaigoje neigė savo
diagnozę ir buvo įsitikinę, kad neišbus pilno gydymo laiko. Eigoje formuojant tiriamųjų grupę, buvo sulaukta 12 sutikimų, vėliau tiriamųjų liko tik septynios. Pagrindinės tyrimo netęsimo priežastys – arba išvykimas iš ligoninės, arba pasibaigęs gydymas, arba gydymo nutraukimas savu noru. Dailės terapija nebuvo tęsiama, nes tiriamosios buvo ne iš Vilniaus ir atvykti į dailės terapijos sesijas neturėjo jokios galimybės.
Tyrimo dalyviai tyrime pradėjo dalyvauti skirtingu laiku dėl jiems paskirto gydymo. Pradėjus įstaigoje vesti dailės terapiją tiek tyrimo dalyvių, tiek įstaigos klientų buvo nuolatos klausiama apie norą dalyvauti tyrime. Apie kiekvieną klientą, esantį gydymo įstaigoje, tyrėja buvo informuojama skyriaus psichologės, buvo pateikiamos klientų anamnezės. Tyrėja prieš klausdama apie sutikimą dalyvauti bei dalinimą tyrimo sutikimo formų su klausimynais bei informacija apie visą tyrimą, žinojo, jog klientai yra tinkami tyrimui. Kiekvienam dalyviui buvo pateikta tiriamojo asmens informavimo forma, LSMU Bioetikos centro leidimo atlikti tyrimą kopija, Rosenbergo savivertės klausimynas (1 priedas) bei Kūno formų klausimynas (2 priedas). Išdalintos anketos ir sutikimo formos tyrėjai buvo grąžintos, tačiau penkios tiriamosios nutraukė tyrimą, nors jau buvo užpildžiusios dalį dokumentų.
Kiekvienas tyrimo dalyvis tyrime pradėdavo dalyvauti pasirašęs sutikimo formą, užpildęs klausimynus ir pradėjęs dailės terapijos sesijų ciklą. Pirmoji ir paskutinė dailės terapijos sesijos tema – žmogus.
Tyrimo metu duomenys buvo renkami naudojant klausimynus, pusiau struktūruotą interviu, taikant dailės terapiją. Dailės terapijos sesijų metu buvo atsižvelgta į tiriamųjų kūrinių formaliuosius elementus bei į jų ikonografiją. Tyrimo dalyviai pasidalino septyniomis kūno vaizdo suvokimo istorijomis, išgyvenimais prieš ligą ir sergant ja bei besigydant. Visa surinkta medžiaga panaudota duomenų analizei.
Visų dailės terapijos sesijų metu buvo vedami lauko užrašai (angl. field notes),kuriuose buvo žymima asmeninė reakcija, tiriamųjų emocinė reakcija į procesą, priemones, neverbalinis bendravimas, taip pat buvo žymima asmeninė refleksija, kylantys klausimai, atmosfera. Interviu metu buvo siekiama sužinoti tiriamosios ligos įsisąmoninimą, dailės terapijos naudingumą, poreikį ar prasmingumą bendrame gydyme bei dailės terapijos naudą kūno vaizdo suvokimo aspektu.
Kiekvienos dailės terapijos sesijos trukmė - 1 val. 30 min. (sesijų laiko pasiskirstymas kito dailės terapijos taikymo eigoje, buvo atsižvelgta į tiriamųjų poreikius). Iš viso vienam žmogui tyrimo metu buvo skirta 12 valandų dailės terapijos. Visų dailės terapijos sesijų metu buvo pildomos piešinių vertinimo lentelės (3 priedas), kurios buvo parengtos remiantis France E. Anderson [33] naudotomis lentelėmis taikant dailės terapiją, jų užpildyta – 280 vienetų.
Interviu trukmė – nuo 20 min. iki 1 val. 30 min., iš viso – 6 val. 58 min. Visa pokalbių trukmė buvo įrašinėjama diktofonu ir transkribuojama. Iš viso buvo transkribuoti 20 vnt. A4 formato lapų duomenų (surinkta garsinė medžiaga), kurių nuoseklus transkribavimas ir transkribuotos medžiagos
