MEDICINOS FAKULTETAS
FIZIOLOGIJOS IR FARMAKOLOGIJOS INSTITUTAS
OLIVIJA ŠIMKUTĖ
PACIENTŲ, BESIGYDANČIŲ STACIONARE IR
BESIGYDANČIŲ AMBULATORINĖMIS SĄLYGOMIS ŽINIŲ
APIE VAISTŲ VARTOJIMO INTERVALĄ PRIEŠ IR PO
MAISTO TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Prof. Romaldas Mačiulaitis
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS
FIZIOLOGIJOS IR FARMAKOLOGIJOS INSTITUTAS
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vitalis Briedis
PACIENTŲ, BESIGYDANČIŲ STACIONARE IR BESIGYDANČIŲ AMBULATORINĖMIS SĄLYGOMIS ŽINIŲ APIE VAISTŲ VARTOJIMO
INTERVALĄ PRIEŠ IR PO MAISTO TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Prof. Romaldas Mačiulaitis Data
Recenzentas
Laipsnis vardas pavardė Data
Darbą atliko
Magistrantė Olivija Šimkutė
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 DARBO TIKSLAS ... 9 DARBO UŽDAVINIAI ... 9 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Maisto ir vaistų sąveikos ... 10
1.1.1. Maisto įtaka absorbcijai ... 12
1.1.2. Maisto poveikio biologiniam pasisavinimui mechanizmas ... 14
1.1.3. Laiko intervalo svarba ... 15
1.2. Pacientų žinių svarba apie efektyvų vaistų vartojimą ... 17
1.3. Sveikatos sektoriaus darbuotojų žinios apie taisyklingą vaistų vartojimą su maistu 19 2. TYRIMO MEDOTIKA ... 22
2.1. Tyrimo metodai ... 22
2.2. Tyrimo instrumentas ... 23
2.3. Tyrimo procedūra ... 23
2.4. Tyrimo imtis... 24
2.5. Statistiniai analizės metodai ... 25
3. REZULTATAI ... 26
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 39
5. IŠVADOS ... 42
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 43
SANTRAUKA
Olivijos Šimkutės magistro baigiamasis darbas „Pacientų, besigydančių stacionare ir besigydančių ambulatorinėmis sąlygomis žinių apie vaistų vartojimo intervalą prieš ir po maisto”/mokslinis vadovas prof. Romaldas Mačiulaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Fiziologijos ir farmakologijos institutas. – Kaunas.
Tikslas. Ištirti pacientų, besigydančių stacionare ir besigydančių ambulatorinėmis sąlygomis bei
besilankančių vaistinėje žinias bei vartojimo įpročius vartojant vaistus prieš ir po maisto.
Metodai. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų
Nefrologijos klinikoje ir Klaipėdoje esančioje bendruomenės vaistinėje „Sendvario vaistinė”. Iš viso tyrimo metu buvo apklausta 213 respondentų. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: SP grupė – stacionare besigydantys pacientai, VP grupė – vaistinės pacientai. Duomenys buvo renkami naudojant validuotą anoniminį klausimyną sudarytą iš 30 klausimų.
Rezultatai. Į tyrimą įtraukti 213 klausimynų (bendras atsakomumo dažnis buvo 85,22 proc.).
Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus, lyties, išsilavinimo, miestuose arba kaimuose gyvenantys žmonės. Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad savigyda yra paplitusi - vaistinėje savigyda užsiimantys teigė 17 proc. apklaustųjų, skyriuje - 8 proc. Tyrimas parodė, kad SP grupėje vaistų informacinio pakuotės lapelio neskaito 45,5 proc. pacientų, o VP grupėje – 65 proc. Statistiškai reikšmingai daugiau pacientų SP grupėje žinojo apie maisto ir vaistų sąveikas ir laiko intervalo svarbą tarp vaistų vartojimo ir valgymų lyginant su VP grupe (p<0,05). Statistiškai reikšmingai mažiau pacientų VP grupėje teigė, jog yra drausmingi vartodami vaistus nei SP grupės respondentai. Buvo atrastas reikšmingas ryšys tarp žinių trūkumo apie vaistų ir maisto sąveikas bei vyresnio amžiaus. Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp žemesnio išsilavinimo ir nedrausmingumo vartojant vaistus. (p<0,05).
Išvados. Visuomenės žinios apie laiko intervalo svarbą tarp valgymų ir vaistų vartojimo bei
maisto ir vaistų sąveikų nėra pakankamos. Didžioji dalis pacientų neskaito vaistų pakuotės informacinio lapelio, nemaža dalis užsiima savigyda. Vaistinėje besigydantys pacientai turi reikšmingai silpnesnes žinias apie laiko intervalą tarp maisto ir vaistų vartojimo. Tačiau net ir iš stacionare besigydančių pacientų yra žmonių kurie nežino kaip taisyklingai vartoti vaistus su maistu, nepaisant to, kad nuolat yra apsupti sveikatos priežiūros specialistų. Žemesnis žmonių išsilavinimas koreliuoja su žinių trūkumu apie taisyklingą vaistų vartojimą, nesuvokiama drausmingumo vartojant vaistus svarbos. Vyresnio amžiaus pacientai taip pat dažnai nežino arba neteisingai interpretuoja vaistų vartojimo instrukcijas.
SUMMARY
Master thesis of Olivija Šimkutė „Assessment of patient’s knowledge about medicinal products timing with food in two patient groups: in community pharmacy and hospital. “/ scientific executive prof. Romaldas Mačiulatis; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Institute of Physiology and Pharmacology. - Kaunas.
Objectives: To assess patient’s knowledge and usage habits of food and medicinal products timing in community
pharmacy and hospital.
Methods: The study was conducted Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics Hospital
Nephrology Clinic and community pharmacy „Sendvario vaistinė”, located in Klaipeda. Total study surveyed 213 respondents. Patients were divided into two groups: the VP Group – patients questioned in pharmacy, SP group – patients questioned in Nephrology Clinic. Data were collected using an anonymous questionnaire validated of 30 questions.
Results. The study included 213 questionnaires (responsiveness incidence of 85.22 percent.). The study
included respondents of various age, different education level, from rural or urban areas. The study has shown that self-treatment is common – 17 percent of respondents in VP group admitted that they practice self-treatment, in SP group the rate was 8 percent. In the SP group, 45.5 percent of questioned patients reported that they do not read the medicinal products’ informational leaflet, in the VP group – 65 percent of respondents. Statistically significantly more patients in SP group knew about food and drug interactions and timing importance with food and drugs comparing with the VP group (p<0,05). Statistically significantly less VP subjects accepted that they are disciplined when taking their medications comparing with SP group answers. A significant association was found between lack of knowledge about food and drugs and older age. Also, an association was found between lower education level and lack of discipline when taking medications. (p<0,05).
Conclusions. Public knowledge about importance of food and drugs timing is not sufficient. Majority of
the patients do not read the informational leaflet in the package of medicinal products, large part of patients practice self-treatment. Patients in the community pharmacy has significantly lower knowledge about food-drug interactions and timing. However, number of patients who have lack of knowledge about correct usage of drugs with food in hospital, is significant, despite the fact that hospitalized patient are surrounded by health care specialist all the time. Lower education level associates with lack of awareness about correct and rational medicament usage. Often elderly patients also do not know or interpret wrongly the usage instructions of medicaments.
PADĖKA
Norėčiau padėkoti mokslinio darbo vadovui prof. Romaldui Mačiulaičiui už pagalbą atliekant mokslinį darbą, pastabas ir patarimus bei efektyvų bendradarbiavimą rašant magistro baigiamąjį darbą.
SANTRUMPOS
Cmax – maksimali koncentracija plazmoje;
FDA – (angl. Food and Drug Administration) – Maisto ir vaistų administracija LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;
PPK – plotas po kreive (angl. area under the curve, AUC); PSI – protonų siurblio inhibitoriai;
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija; SP – stacionare besigydantys pacientai;
SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) – statistinė duomenų analizės programa;
Tmax – laikas per kurį pasiekiama maksimali koncentracija plazmoje;
VP – vaistinėje besigydantys pacientai; VT – virškinamasis traktas;
ĮVADAS
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio yra skiriama maisto ir maitinimosi įpročių daromai įtakai farmakoterapijos procesui. Baltymai, riebalai, skaidulos, flavanoidai, furanokumarinai, mineralai, druskos, vitaminai, kofeinas ir kitos medžiagos gali modifikuoti vaisto farmakokinetikos fazes, t.y. vaisto absorbciją, metabolizmą ir ekskreciją [1]. Didžioji dalis maisto ir vaistų sąveikų yra susijusios su vaistų absorbcija ir vaisto biocheminiu mechanizmu organizme, dažniausiai kepenyse ir žarnyne. Pasitaiko atvejų, kai maisto sudedamosios dalys sąveikauja su vaistu ir sustiprina jo terapinį efektą organizme. Kai kurios tokio tipo sąveikos gali sukelti rimtų pavojų, ar net išprovokuoti širdies ritmo sutrikimą, staigų kraujo spaudimo padidėjimą ar ortrostatinę hipotoniją. Atlikti tyrimai parodė, kad maisto ir vaistų sąveikos gali reikšmingai sumažinti gydymo efektyvumą, prailginti hospitalizacijos periodą, tokiu būdų padidinant sveikatos apsaugos išlaidas [2]. Didesnės rizikos pacientai, kaip pavyzdžiui vyresnio amžiaus žmonės, vartojantys tris ar daugiau medikamentų lėtinėms ligoms gydyti, pacientai sergantys diabetu, hipertenzija, depresija ar turintys padidėjusį cholesterolio kiekį turėtų būti atidžiau monitoruojami dėl galimų vaistų ir maisto sąveikų [3].
Laiko intervalas kuriuo yra vartojami vaistai ir maistas, taip pat gali daryti įtaką tam tikrų medikamentų veiksmingumui. Kartu su vaistu į virškinamajį traktą patekęs maistas gali sulėtinti arba sumažinti vaisto absorbciją. Kai kurie vaistai yra geriau toleruojami tada, kai yra vartojami tuo pačiu metu kaip ir maisto produktai. Riebaluose tirpstančių vaistų biologinis pasisavinimas padidėja juos vartojant kartu su riebalų turinčiu maistu. Priešingai, daug skaidulų turintys maistiniai produktai mažina tam tikrų vaistų (pavyzdžiui digoksino ar lovastatino) biologinį pasisavinimą dėl to, kad vaistų molekulės jungiasi prie skaidulų [4].
Tam, kad išvengti minėtų nepageidaujamų poveikių ir kad pacientų gydymas būtų sėkmingas, svarbu suprasti ir įvertinti pacientų žinias ir supratimą apie maisto ir vaistų sąveikas, laiko intervalo tarp valgymų ir vaistų vartojimo, svarbą. Šio tyrimo tikslas - ištirti pacientų, besigydančių stacionare ir besigydančių ambulatorinėmis sąlygomis vaistinėje, žinias apie vaistų vartojimą prieš ir po maisto.
DARBO TIKSLAS
Ištirti pacientų, besigydančių stacionare ir besigydančių ambulatorinėmis sąlygomis vaistinėje, žinias apie vaistų vartojimą prieš ir po maisto.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti sveikatos priežiūros specialistų vaidmenį skiriant ar išduodant vaistą pacientui. 2. Nustatyti galimas farmakoterapines problemas susijusias su vaistų ir maisto vartojimu. 3. Palyginti bendruomenės vaistinėjė apsilankančių ir Nefrologijos klinikoje besigydančių
pacientų žinias apie maisto ir vaistų sąveikas, laiko intervalo svarbą tarp valgymu.
4. Įvertinti ar pacientai tinkamai supranta jiems pateikiamą informaciją apie taisyklingą
vaistų vartojimą.
5. Nustatyti nepriklausomus rizikos veiksnius, susijusius su silpnomis žiniomis apie
maisto ir vaistų sąveikas ir laiko intervalo svarbą tarp valgymų ir vaistų vartojimo.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Maisto ir vaistų sąveikos
Maisto ir vaistų sąveikos turi labai didelę reikšmę gydymo vaistais sėkmei. Kadangi maistas ir maistinės medžiagos yra svarbūs vaistų veiksmingumą lemiantis veiksniai, todėl ši tema vis plačiau nagrinėjama farmacijos ir farmakologijos srityse. Kai kurie maisto produktai arba jose esančios medžiagos, vartojant kartu su vaistais, gali paveikti biologinį pasisavinimą, farmakokinetiką, farmakodinamiką ir terapinį poveikį. Be to, daugelio vaistų terapinis poveikis priklauso ir nuo individualios mitybos ypatumų. Kitaip tariant, tam tikrų maisto medžiagų buvimas arba nebuvimas virškinamajame trakte ir/ar organizmo fiziologinėse terpėse, pavyzdžiui kraujyje, gali padidinti arba sumažinti vaisto absorbciją ir metabolizmą. Vaistų ir maisto sąveikos gali įvykti nepriklausomai nuo to, ar vartojamas vaistas yra receptinis ar nereceptinis (rūgštingumą mažinantys vaistai, vitaminai, aktyviosios anglies tabletės) [5].
Daugelio vaistų veikliosios ir/ar pagalbinės medžiagos žmogaus organizme sąveikauja įvairiais būdais. Mitybos ir gyvensenos įpročiai kartais gali daryti reikšmingą poveikį vaistams. Vaistų sąveika – tai toks reiškinys, kai tam tikra medžiaga (dažniausiai kitas vaistas) keičia vaisto veikimą kai abu vaistai yra naudojami tuo pačiu metu. Literatūroje dažniausiai yra minimos vaisto - vaisto sąveikos. Tačiau nemažą dalį sąveikų taip pat sudaro maisto - vaisto sąveikos ir vaisto- vaistažolių sąveikos. Dažnai naudojamos vaistažolės, vaisiai gali sukelti nesėkmingą gydymą ar net rimtus pokyčius paciento sveikatai. Didžioji dauguma kliniškai reikšmingų maisto – vaistų sąveikų yra sukeltos dėl maisto inicijuotų pokyčių vaisto absorbcijos procese [6]. Pačios svarbiausios su maistu susijusios sąveikos, galinčios sukelti sunkiausius pašalinius poveikius yra kuomet biologinis praeinamumas sumažėja esant pavalgius. Tokios sąveikos dažnai yra sukeliamos dėl chelatų susidarymo kartu su maisto dalelėmis. Taip pat, fiziologinis atsakas, kaip pavyzdžiui skrandžio rūgšties susidarymas, gali sumažinti ar padidinti tam tikrų vaistų biologinį praeinamumą.
Sąveika Apibūdinimas
Farmacinės sąveikos (nesuderinamumas) Vaistų sąveikos iki jiems patenkant į organizmą Farmakokinetinės sąveikos Vaistų sąveikos, kurių metu pakinta vaisto
rezorbcija, pasiskirstymas ar eliminacija (metabolizmas ar ekskrecija)
Farmakodinaminės sąveikos Vaistų sąveikos, kurių metu pakinta vaisto poveikis organizmui
1 lentelė. Vaistų sąveikų klasifikacija [7]
Maisto medžiagos – tai maistas, gėrimai bei maisto papildai. Šių produktų vartojimas gali sukelti pokyčius, kaip pavyzdžiui:
• Maistas: Kaip ir maistas, vaistai vartoti per burną turi būti absorbuojami per virškinamąjį traktą. Maistas esantis VT, gali sumažinti absorbciją. Dažnai tokių sąveikų galima išvengti vartojant vaistus viena valandą prieš arba dvi valandas po valgymo. Maistinės skaidulos taip pat daro įtakos absorbcijai. Pektinai bei kitos tirpios skaidulos lėtina paracetamolio absorbciją. Sėlenos ir kitos netirpios skaidulos turi panašų efektą digoksinui. Kai kurie vitaminai ir mineralai irgi daro įtaką medikamentams. Dideli kiekiai brokolių, špinatų ir kitų žalių daržovių kuriose yra daug vitamino K, kuris skatina kraujo krešulių formavimąsi, gali sąveikauti su heparinu, varfarinu ir kitais kraujo krešėjimą stabdančiais vaistais.
• Maisto papildai: maisto papildai, įskaitant vaistažoles yra produktai kuriuose yra vitaminų, mineralų, vaistažolių ar amino rūgščių yra sukurti tam, kad papildyti įprastą mityba. Kadangi maisto papildai yra priskiriami ne vaistų, o maisto klasei, jie nėra visapusiškai ištiriami. Tačiau, jie gali sąveikauti su vartojamais vaistais. Pacientai kurie vartoja maisto papildus, turėtų įspėti savo gydytoją ar vaistininką, tam, kad būtų galima išvengti sąveikų. Kai kurie maisto papildai didina pašalinių reakcijų tikimybę. Teofilinas, vaistas skirtas astmos gydymui, savo sudėtyje turi ksantinų, kurių taip pat yra randama arbatoje, kavoje, šokolade ir kitose produktuose su kofeinu. Naudojant didelius kiekius šių produktų kartu su teofilinu didėja vaisto toksiškumo riziką [5]. • Alkoholis: Alkoholis veikia procesus vykstančius kūne, tai yra medžiaga kuri
sąveikauja beveik su visais medikamentais, ypač antidepresantais ir kitais vaistais kurie veikia smegenis ir nervų sistemą. Pavyzdžiui, alkoholis vartojamas kartu su metronidazolu gali sukelti galvos skausmą, padažnėjusį širdies plakimą, pykinimą ir vėmimą [8].
1.1.1. Maisto įtaka absorbcijai
Maisto ir vaistų sąveika gali pasireikšti absorbcijos pokyčiais; prolonguota absorbcija, sumažėjusia ar padidėjusia absorbcija. Maisto įtaka absorbcijai atsispindi plazmos koncentracijos pokyčiuose (Cmax) ir laike per kurį pasiekia maksimalią koncentraciją (Tmax).
• Prolonguota absorbcija. Dažniausiai pastebima vartojant vaistus kurie yra labai tirpūs arba turi aukštą skvarbumo laipsnį virškinamajame trakte bei greitą absorbciją per os. Dėl uždelstos vaisto absorbcijos, esant pilnam skrandžiui kaltas yra sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas. Todėl, maistas esantis skrandyje užlaiko absorbcijos proceso pradžią žarnose, po kurio seka Cmax sumažėjimas bei Tmax prolongavimas. Įtakos plazmos
koncentracijos plotui po kreive vaistas turi tik tuo atveju, jei yra nestabilus virškinamajame trakte [9].
• Sumažėjusi absorbcija. Absorbcijos apimtis (PPK) yra smarkiai sumažėjusi. Dažnai tai atsitinka dėl nestabilumo skrandžio rūgštyse. Jei rūgštys skrandyje kartu su maistu būna ilgesnį laiką nei įprastai, tai gali pagreitinti hidrolizę produktams kurie rūgštinėje terpėje yra nepastovūs. Tinkamas pavyzdys yra antiretrovirusinis vaistas didanozinas. Dėl savo nepastovumo rūgščioje aplinkoje, didanozino tabletės yra sukurtos taip, jog veiktų kaip buferis ir neutralizuotų rūgštį. Deja, tačiau ši farmacinė forma vis tiek neužtikrina visiškos apsaugos nuo maisto poveikio. Kuomet didanozido tabletės buvo vartojamos 2 val. po maisto, didanozido Cmax ir plotas po kreive sumažėjo apie 55%
lyginant kuomet vaistas buvo vartotas esant nepavalgius [10].
Taip pat sumažėjusią absorbciją gali lemti fizinis ar cheminis jungimasis su maisto komponentais. Kaip pavyzdys - plataus spektro antibiotikas ciprofloksacinas. Daugiavalenčiai katijonai, tokie kaip aliuminis, geležis, magnis ir kalcis sudaro chelatus su ciprofloksacinu virškinamajame trakte, taip sukeldami trukdžių biologiniam pasisavinimui. Neretai pasitaiko, kad sumažėjusią absorbciją lemia padidėjęs pirmo praeinamumo metabolizmas ir klirensas. Pavyzdžiui, labai dažnas tam tikrų maisto produktų sudedamųjų dalių vartojimas, kaip pavyzdžiui kopūstinių daržovių arba perkeptos mėsos, kurios skatina citochromą P450 1 A2 (CYP1 A2), gali padidinti pirmą praeinamumą ir tam tikrų vaistų klirensą (pavyzdžiui teofilino ar klozapino) skatindamos vaistus metabolizuojančius fermentus [11].
• Padidėjusi absorbcija. Dėl padidėjusiosios absorbcijos, plotas po kreive yra smarkiai padidėjęs ir dažniausiai yra susijęs su padidėjusiu Cmax. Vienas iš galimų mechanizmų
yra pirmo praėjimo inhibavimas. Viena iš geriausiai žinomų vaistų ir maisto sąveikų yra sąveika su greipfrutų sultimis – žinoma, kad didėja daugelio vaistų biopraeinamumas inhibuojant in vivo ištekėjimą P-glykoproteino transporterio ir CYP3A. Tokios sąveikos yra dažnesnės vaistams, kurie yra metabolizuojami žarnyne [12]. Greipfrutų sultys didina kai kurių oraliai vartojamų vaistų koncentraciją net iki 300% [13].
Vaistas Mechanizmas
Karbamazepinas Didina tulžies išsiskyrimą, sustiprėja tirpumas ir absorbcija. Dikumarolis Pagreitėja tulžies ištekėjimas, sulaikomas skrandžio išsituštinimas,
padidėja tirpumas ir absorbcija. Eritromicinas Nežinomas
Hidralazinas, Metopropolis
Maistas gali sumažinti pirmo praeinamumo greitį ir metabolizmą.
Nitrofuratoinas, Fenitoinas, Propoksifenas
Uždelstas skrandžio išsituštinimas didina skrandžio veiklos sutrikimus ir absorbciją
Propranololis Maistas mažina pirmo praeinamumo greitį ir metabolizmą. Spironolaktonas Uždelstas skrandžio išsituštinimas
2 lentelė. Maisto ir vaistų sąveikų pavyzdžiai, kurie padidina vaistų absorbciją [13-14]
Vaistas Mechanizmas Vartojimas
Glipizidas Jungiasi su maistu turinčiu daug skaidulų ir pektinų.
Vengti vartoti su daug skaidulų turinčiu maistu
Glipizidas Mechanizmas nežinomas Veikia kraujo gliukozę: veikia stipriau kuomet vartojamas pusvalandį prieš valgymą
Izoniazidas Maistas didina skrandžio pH, taip mažindamas ištirpimą ir absorbciją
Vengti vartoti kartu su daug baltymų turinčiu maistu
Levadopa Vaistas konkuruoja su aminorūgštimis dėl absorbcinio transporto.
Vengti vartoti su daug baltymų turinčiu maistu
Kvinidinas Galimas jungimasis su maiste esančiais baltymais.
-
Tetraciklinai Jungiasi su kalcio jonais arba geležies druskomis formuoja netirpius chelatus.
Vartoti valandą prieš arba dvi valandas po valgio; nevartoti su pienu.
Sulfonamidai Mechanizmas nežinomas Vartojimas kartu su maistu gali prolonguoti skrandžio
išsituštinimą.
3 lentelė. Maisto ir vaistų sąveikų pavyzdžiai, kurie lėtina vaistų absorbciją [14]
1.1.2. Maisto poveikio biologiniam pasisavinimui mechanizmas
Maistas gali daryti įtaką vaistų biologiniam pasisavinimui ir taip pat lemti kliniškai reikšmingus pokyčius, pavyzdžiui:
• Užlaikyti skrandžio išsituštinimą • Stimuliuoti tulžies gamybą • Keisti virškinamojo trakto pH
• Padidinti vidaus organų kraujo pritekėjimą • Pakeisti vaistinės medžiagos metabolizmą
• Fiziškai ar chemiškai sąveikauti su pagalbinėmis medžiagomis ar veikliąja medžiaga. Didžiausias maisto medžiagų poveikis biologiniam pasisavinimui yra tuomet, kai medikamentai yra naudojami praėjus trumpam laikui po valgymo. Maistinės medžiagos, kalorijų kiekis, maisto kiekis bei maisto temperatūra gali sukelti fiziologinius pokyčius virškinamajame trakte, o tai gali lemti vaisto judėjimo žarnynu laiką, keisti vaisto skvarbą ir sisteminį praeinamumą. Apskritai, maistas kuris turi daug kalorijų ir riebalų yra linkęs daryti
didesnę įtaką virškinamojo trakto fiziologijai. Pavyzdžiui, labai riebus maistas didina vaistų absorbciją, nes didėja tulžies druskų, kasos sulčių, virškinamųjų fermentų bei skrandžio hormonų sekrecija. Vaistų jungimasis prie baltymų esančių maiste taip pat gali daryti pokyčius biologiniam pasisavinimui po valgymo kuriame būta gausu baltymų. Pavyzdžiui, antikonvulsinio vaisto gabapentino absorbcija žymiai padidėjo po to kuomet buvo nuryta kartu su didelį baltymų kiekį turinčiu maisto produktu; maksimali koncentracija (Cmax ) padidėjo 36
% lyginant su Cmax kai vaistas buvo vartotas esant nevalgius [15]. To priežastis yra ta, kad
didelės amino rūgščių molekulės patekdamos į skrandį kartu su baltyminiu maistu, padidina gabapentino absorbciją per trans-stimuliaciją, dėl kurios smarkiai didėja žarnose esančių amino rūgščių koncentracija, o tai lemia didelius pokyčius L reguliacijos sistemoje. Įdomu tai, kad buvo pastebėta reikšmingai mažiau nepageidaujamų reakcijų vartojant vaistą kartu su baltyminiu maistu [16]. Kai kurių antibiotikų, pavyzdžiui penicilino, tetraciklino ar tam tikrų hidrofilinių vaistų absorbcija sumažėja esant VT kartu su maistu, kai tuo tarpu riebaluose tirpstantys vaistai, kaip, pavyzdžiui, metalaksonas, metazalonas ar griseofulvinas yra geriau absorbuojami kartu su didelį riebalų kiekį turinčiu maistu. Maisto buvimas VT stimuliuoja tulžies tekėjimą. Tulžies sudėtyje yra tulžies rūgščių, kurios yra aktyviosios paviršiaus medžiagos, dalyvaujančios virškinime ir tirpdančios riebalus, taip pat didinančios riebaluose tirpių vaistų tirpumą per micelės formavimą. Kai kuriems įprastiems vaistams (pvz. cinarizinas) su nedideliu tirpumu vandenyje, maistas esantis skrandyje stimuliuoja hidrochlorinės rūgšties sekreciją, kuri mažina pH, taip sukeldama greitesnį vaisto tirpimą ir geresnę absorbciją [17].
1.1.3. Laiko intervalo svarba
Maisto ir vaistų sąveikai įtakos daro įvairūs dalykai, kaip pavyzdžiui dozė, žmogaus amžius, svoris, sveikatos būklė. Neskaitant šių veiksnių laiko intervalas tarp maisto ir vaistų vartojimo yra labai svarbus. Tam, kad išvengti vaistų sąveikų ne visada yra būtina vengti maisto ar kitų vaistų. Pavyzdžiui, kuomet yra vartojami tetraciklinai, pieno produktus reiktų vartoti kitu metu. Tinkamos žinios apie laiko intervalus gali padėti išvengti sąveikų [18].
Intervalas tarp maisto ir vaistų naudojant per os gali padaryti įtakos vaisto pasisavinimui iš per burną skirtos vartoti vaisto formos. Vartojant vaistą iš karto po, prieš valgį arba kartu su valgiu, gali pavėlinti vaisto biologinį praeinamumą. Todėl, daugelį vaistų rekomenduoja vartoti esant tuščiam skrandžiui. Kita vertus, kai kurie vaistai lengviau yra toleruojami vartojant kartu su maistu [19].
Pasak FDA, jei vaistas yra rekomenduotas vartoti kartu su maistu arba iš karto po valgymo, vaistas turėtų būti vartojamas valgio metu, 30 minučių prieš arba iki 30 minučių po valgymo. Tuo tarpu, jei rekomendacijose rašoma medikamentus vartoti esant tuščiam skrandžiui, geriausia vaistą vartoti būtų po nakties arba 10 valandų prieš tai nevalgius. [45]
Daugelis studijų akcentuoja, kad maisto vartojimas gali turėti laikiną poveikį vaisto absorbcijai. Be to, trumpalaikiai pokyčiai vaisto absorbcijoje dėl maisto poveikio, gali būti siejami su kliniškai reikšmingais poveikiais. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad popietinis gliukozės kiekis kraujyje diabetu sergantiems pacientams buvo reikšmingai mažesnis, kuomet tolbutamidas buvo vartotas 30 minučių prieš valgymą, lyginant su tuo, kai vaistas buvo vartotas kartu su valgiu. Tačiau anksčiau atlikta studija, vis dėlto, pateikė kitokius rezultatus – tolbutamino vartojimas 30 minučių prieš ar kartu su maisto parodė lygiai tokius pat kraujo gliukozės kiekius. Prieštaraujantys vienas kitam rezultatai gauti atliktus šiuos du tyrimus negali būti lyginami, nes vaistų koncentracija plazmoje nebuvo nustatyta atliekant pirmąjį tyrimą. Taip pat buvo pastebėta, jog įvairių vaistų poveikis, kuris sukelia skrandžio gleivinės suerzinimą gali būti slopinamas jei jie yra vartojami iškart prieš arba tuoj pat po valgymo [20]. Tokie vaistai kaip beladona ir panašios anticholinerginės medžiagos gali būti vartojami nedideliu laiko intervalu prieš valgį, tam, kad sumažinti skrandžio rūgšties sekreciją ir virškinamojo trakto judrumą.
Kartais laiko intervalas vartojant maistą ir santykis su vaistų vartojimu gali būti svarbus dėl stabilumo. Pavyzdžiui, benzilpenicilinas (penicilinas G) ir eritromicinas geriausiai veikia, kuomet yra vartojami mažiausiai 1 valandą prieš ar 2 valandas po maitinimosi, nes vartojant tokiu intervalu, medikamentai patenka į mažiausiai rūgščią skrandžio aplinką ir greičiausiai pasišalina iš virškinamojo trakto. Atliekant klinikinius tyrimus, buvo rašomos rekomendacijos kaip konkretūs vaistais turėtų būti vartojami – esant tuščiam skrandžiui ryte, kartu su maistu ar tam tikru paros metu, prieš ar po valgio.
Laiko intervalas vartojant vaistus ir maistą taip pat buvo išskirtas kaip svarbus faktorius, paliečiantis vaistų kinetiką organizme. Buvo pastebėta, jog maisto produktai gali sumažinti baltymų jungimasi su aminopirinu, o tai gali lemti padidėjimą pasiskirstymo tūryje. Šie pokyčiai buvo priskirti prie padidėjusio audinių vaistų sugėrimo [21]. Vartojant baltymus per burną, didelės kliūtys iškyla dėl didelio skrandžio rūgštingumo ir didelio kiekio proteazių buvimo. Todėl, didžioji dalis baltymų suyra dar prieš absorbciją į sisteminę kraujotaką. Kitas barjeras yra prasta absorbcija pro biologines membranas [22, 23].
1.2. Pacientų žinių svarba apie efektyvų vaistų vartojimą
Pacientų vaistų vartojimo įpročiai – labai svarbus aspektas norint išsiaiškinti jų turimas žinias apie efektyvų ir saugų vaistų vartojimą. Tiksli dozė, tikslus vaisto vartojimas, informacija apie vartojamą vaistą, jo galimus šalutinius poveikius, kontraindikacijas, galimas sąveikas su maisto produktais, intervalų prieš ir po maisto, žinojimas – tai svarbiausios žinios, kurias privalo žinoti pacientas. Todėl svarbu visuomenėje ugdyti pacientus, turinčius atsakingą požiūrį į vaistų vartojimą [24].
Gydytojo, vaistininko ar kito sveikatos apsaugos darbuotojo pareiga yra tinkamai išaiškinti pacientui apie jo gydymą bei nuodugniai informuoti apie jam paskirtus vaistus. Tačiau pasaulyje vis labiau didėjant neracionaliam vaistų vartojimui, galima daryti išvadą, jog gydytojų, vaistininkų ar kitų sveikatos sektoriaus darbuotojų informacijos skleidimas nėra pakankamas [25].
Žmonių suvokimas apie jiems išrašytus vaistus yra labai plačiai tyrinėjamas, tiriant sveikatos raštingumą. Atliktos studijos parodė, jog žemas sveikatos raštingumas yra labai didelis barjeras užkertantis kelią tinkamam suvokimui apie vartojamus vaistus [26,27].
Kraštutiniai menko sveikatos raštingumo pavyzdžiai rodo, kad mažo raštingumo žmonės negali visais atvejais suprasti su sveikata susijusios informacijos ir atitinkamai veikti. Tai, savo ruožtu, gali dar labiau padidinti sveikatos skirtumų sprangą, tai yra, jie negali gyventi taip pat ilgai ir sveikai kaip aukštesnį sveikatos raštingumą turintys žmonės [28].
Dar daugiau, mažas sveikatos raštingumas gali būti siejamas su prastu drausmingumu bei disciplina. Atlikti tyrimai parodė, kad šviečiant pacientus apie jų ligą, pagerinamas pacientų drausmingumas vartojant vaistus [29].
Dėl šių priežasčių edukacija apie vartojamus vaistus bei ligas tampa labai svarbiu sveikatos apsaugos aspektu visame pasaulyje. Labai dažnai pasitaiko neatitikimų tarp to kaip vaistas yra rekomenduotas vartoti ir kaip iš tiesų pacientas tai supranta. Pastaruoju metu daug dėmesio yra skiriama racionaliam vaistų vartojimui, tačiau pasitaiko dar daug spragų visuomenės žiniose apie jų vartojamus vaistus. Net išsivysčiusių šalių literatūros šaltiniuose dažnai pasirodo apžvalgos, jog 30-80% respondentų neturi tinkamų žinių apie savo vartojamus vaistus [30].
Viena iš svarbių priežasčių tinkamų žinių neturėjimo yra prasta komunikacija arba jos nebuvimas, tarp sveikatos apsaugos darbuotojo ir paciento [31]. Atliktų studijų metu apie gydytojo ir paciento komunikaciją, buvo pasiūlytos kelios rekomendacijos komunikacijai gerinti:
• Vaistus išrašantys gydytojai turėtų skatinti pacientus klausti klausimų susijusių su jų sveikatos būkle bei gydymu.
• Gydytojai turėtų dažniau praktikuoti savo komunikacijos įgūdžius, tam, kad sugebėtų tinkamai ir suprantamai išaiškinti medikamentų vartojimo instrukcijas [32].
Žinoma, besigydant susiduriama ne tik su gydytoju, tačiau ir su kitais sveikatos apsaugos grandies lygiais. Informacija suteikiama konsultacijos pas daktarą metu, vaistinėje, telefono skambučio metu į gydymo įstaigą ar vaistinę [33].
Daugelis pacientų negauna reikiamos naudos iš gydymo vaistais, dažniausiai dėl to, kad jų žinios apie taisyklingą vaistų vartojimą yra nepakankamos. Pripažįstama, jog tai yra didžiulė problema, sukelianti gyvenimo kokybės prastėjimą, o taip pat didinanti valstybės išlaidas skirtas sveikatos apsaugai, dėl papildomų apsilankymų pas gydytoją bei hospitalizacijų [34].
Tinkamas pacientų informavimas apie jų paskirtus vaistus lemia geresnį terapinį rezultatą, didina atitiktį ir sumažina sutrikimus ir nesaugumą. Deja, tačiau, Švedijos farmacininkai teigia, kad pacientai labiau domisi ekonominiais aspektais negu farmakologine terapija [35].
Pasaulyje, daugiau nei 50 % vaistų yra išrašoma ir išduodama netinkamai, taip pat 50 % pacientų neturi tinkamų žinių kaip tuos vaistus vartoti [34]. Įsigyjami nebūtini vaistai vietoj būtinų, įsigytus vaistus vartoja netinkamai, vaistai vartojami per didelėmis, neoptimaliomis dozėmis, nepaisoma optimalios gydymo trukmės [36]. Kitaip tariant, vaistų vartojimas yra neracionalus.
Racionalus vaistų vartojimas susideda iš 4 dalių: 1. Tinkamų vaistų parinkimo
2. Tinkamų vaistų išrašymo. 3. Tinkamų vaistų išdavimo 4. Tinkamų vaistų vartojimo [37].
Remiantis minėtomis bei kitomis priežastimis buvo pripažinti, kad yra būtina gerinti pacientų vartojančių vaistus saugą, o kartu ir juos edukuoti. 2002 metais PSO šalys narės susitarė, dėl pacientų saugos revoliucijos [38].
1.3. Sveikatos sektoriaus darbuotojų žinios apie taisyklingą vaistų
vartojimą su maistu
Gyventojų apklausos parodė, jog gydytojo ar farmacijos specialisto pateikiama informacija pacientai linkę pasitikėti labiausiai [39]. Kadangi žmonės labiausiai pasitiki šių specialistų pateikiama informacija, tai rodo, jog šie informacijos skleidėjai privalo teikti tik sąžiningą, patikimą ir aiškią informaciją. Esant nesusipratimams, pacientui gali iškilti grėsmė vaistus vartoti nesaugiai ar neefektyviai. Dėl to gali kilti įvairių problemų susijusių su sveikatos sutrikimais [36].
Vaistininkai dirbantys tiek vaistinėse, tiek gydymo įstaigose turi būti labai budrūs patardami pacientams apie taisyklingą vaistų vartojimą, galimas reakcijas ir reikiamus laiko intervalus, dėl to, jog dažniausiai vaistininkai yra paskutiniai sveikatos apsaugos specialistai su kuriais konsultuojamasi prieš pradedant vartoti vaistus. Todėl yra būtina šviestis ir nuolat atnaujinti savo jau turimas žinias. Labai svarbu žinoti apie galimas vaistų ir maisto sąveikas, nes tai gali uždelsti, sulėtinti arba sustiprinti galimą vaisto absorbciją. Maistas taip pat gali paveikti metabolizmą ir tam tikrų medikamentų ekskreciją. Pacientas gali patirti nepageidaujamų poveikių ar toksiškumą, taip pat gali nepasireikšti reikalingas vaisto terapinis poveikis. Jungtinė sveikatos apsaugos organizacija (JCAHO) rekomenduoja, kad iškilus galimam įtarimui apie galima maisto ir vaistų sąveika, vaistininkas paskambintų ir pasitartų su receptą išrašiusiu gydytoju. Taip pat rekomenduojama pacientui apie galimas rizikas paaiškinti kiek įmanoma nuosekliau. Vyresni pacientai gali būti didesnėje rizikos grupėje dėl maisto ir vaistų sąveikų, nes jie įprastai vartoja daugiau medikamentų chroniškoms būklėms gydyti. Atlikta studija apie vaistų ir maisto medžiagų sąveikas įstaigose, kuriuose gydomasi ilgalaikes būkles, parodė, jog buvo atrastas aiškus ryšys tarp vartojamo medikamentų kiekio ir maisto medžiagų ir medikamentų sąveikų dažnumo [40].
Gydytojo vaidmuo paciento gydyme yra bemaž svarbiausias, nes gydytojas pacientui paskiria vaistus. Norint išsiaiškinti gydytojų žinias maisto ir vaistų vartojimo intervalų srityje, Indijoje per du mėnesius buvo atliktas tyrimas su 200 atsitiktinai pasirinktais gydytojais. Tiriamieji buvo padalinti į 3 grupes (65 profesoriai, 83 bendrosios praktikos gydytojai bei 52 medicinos rezidentai). Visos tiriamųjų grupės gerai žinojo ryšį tik tarp protonų siurblio inhibitorių (PSI), nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ir maisto vartojimo intervalų. Tačiau tyrimas parodė, jog gydytojai prastai buvo informuoti apie dažnai vartojamų vaistų grupių, tokių kaip antidiabetiniai vaistai, kaip pavyzdžiui glipizidas, antivirusiniai vaistai ŽIV
gydymui, skydliaukės hormonų preparatai, antacidai ir izoniazido tuberkuliozei gydyti, rekomenduojamus vartoti laiko intervalus su maistu. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog bendrosios praktikos gydytojai ir rezidentai turi mažiau žinių apie apie produktus turinčius vitaminą K ir jų galimas reakcijas su antikoaguliantais bei laiko intervalus [41].
Tačiau, Šri Lankoje atlikto tyrimo metu, kuriame dalyvavo 200 kardiologines ligas besigydančių pacientų, paaiškėjo, jog tik 33,0 % respondentų nuorodas kaip tinkamai vartoti vaistą gavo iš jį išrašiusiojo gydytojo [26]. Tai įrodo, kad kiti sveikatos priežiūros specialistai yra ypatingai svarbūs užtikrinant pacientų edukaciją apie vaistus.
Svarbi grandis, galinti padėti užtikrinti tinkamą vaistų vartojimą yra slaugytojos. Pacientams, kurie gydosi stacionare, slaugytojos yra paskutinė grandis iš kurių rankų jie gauna vaistus. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atlikta slaugytojų apklausa norit išsiaiškinti jų turimas žinias apie maisto ir vaistų vartojimo kartu problemas ir detales. Tyrime dalyvavo 278 slaugytojos, kurios buvo suskirstytos į penkias grupes pagal jų turimą darbo patirtį dirbant slaugytojomis. 0 – 4 metai darbo patirties, 5-9 metai darbo patirties, 10-14 metų darbo patirties, 15-19 bei daugiau negu 20 metų darbo patirties. Tyrimas buvo vykdomas nuo 2014 metų kovo iki gruodžio. Susumavus anketos duomenis, paaiškėjo, jog didžioji dalis respondentų teigė, kad gerai žino apie apie protonų siurblio inhibitorių (PSI, pvz. omeprazolio), nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) ir skydliaukės hormonų vartojimo ypatumus su maistu ir reikalingus laiko intervalus, tačiau buvo prastai informuoti apie antidiabetinius vaistus bei vaistus tuberkuliozei gydyti. Apie pastaruosius vaistus, tiriamųjų grupė su 0 – 4 metų patirtimi turėjo daugiau žinių nei grupės su 10 – 14, 15 – 19 ir daugiau kaip 20 metų darbo patirtimi.
Dalyviai iš visų penkių grupių surinko labai mažai teigiamų balų iš atsakymų apie maisto ir tokių vaistų kaip pvz. propranololis, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, glipizido, izoniazido vartojimo intervalus. Tam, kad pagerinti glipizido, atenololio, kaptorpilio, izoniazido ir rifampicino terapinį efektą, vaistai turi būti vartojami esant tuščiam skrandžiui.
Tyrime dalyvavę respondentai sutiko, jog prieš paruošdami vaistus pacientams, slaugytojai turėtų perskaityti vaistų etiketę, informacinį lapelį viduje, kad įsitikintų jog žino visus reikiamus intervalus ir galimas nepageidaujamas reakcijas.
Tyrimo rezultatai parodė, kad slaugytojoms trūksta informacijos apie maisto ir vaistų vartojimo kartu detales. Taip pat buvo įžvelgtas ryškus žinių skirtumas tarp slaugių turinčių 0 – 4, 5- 9, 10- 14, 15- 19 ir daugiau kaip 20 metų darbo patirtį. Pastaroji tiriamųjų grupė anketos klausimus atsakė pastebimai geriau. Daugelis tyrime dalyvavusių slaugytojų atsakė, kad maisto ir vaistų vartojimo kartu ypatumų mokymai turėtų būti svarbi slaugytojų paruošimo dalis [43].
Siekiant pacientų saugos sveikatos priežiūros srityje, specialistams yra labai svarbu išmanyti pacientų saugos ir sveikatos priežiūros kokybės gerinimo, efektyvinimo metodus ir procesus bei taikyti juos praktiškai [44].
2. TYRIMO MEDOTIKA
2.1. Tyrimo metodai
Tyrimui atlikti pasirinkti šie metodai:
1. Teorinis analizės metodas. Apžvelgta mokslinė literatūra ir atlikti tyrimai, susiję su maisto ir vaistų sąveikomis, maisto poveikiu vaistų biologiniam praeinamumui bei absorbcijai, laiko intervalo tarp maisto ir vaistų svarba, pacientų ir sveikatos sektoriaus darbuotojų žinios apie tai.
2. Empirinis analizės metodas. Sudarytas originalus klausimynas, kurio pagalba atlikta kiekybinė pacientų apklausa, siekiant palyginti pacientų besilankančių vaistinėje ir besigydančių stacionare žinias apie laiko intervalą tarp maisto ir vaistų, rasti sąsajas tarp tinkamo laiko intervalo pasirinkimo tarp maisto ir vaistų ir jų efektyvumo, įvertinti pacientų vaistų vartojimo įpročius ir galimą įtaką gydymo sėkmei.
3. Statistinis tyrimo metodas. Atlikta gautų duomenų analizė, naudojant SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.0 versiją. Darbe pateikti grafikai ir lentelės sudaryti MS Office 2007 paketo MS excel skaičiuokle.
Anketinė apklausa pasirinkta dėl šio metodo privalumų. Šis metodas suteikia galimybę per nedidelį laiko intervalą apklausti didelį skaičių respondentų, išsaugoti kiekvieno respondento anonimiškumą, siekiant išvengti galimo susivaržymo bei melagingos informacijos pateikimo. Taip pat šis metodas yra priimtinas finansiškai. Išdalinus anketas, buvo laukiama, kol respondentai jas užpildys, todėl pasiektas aukštas atsakomumo lygis. Kadangi dauguma anketos klausimų - uždari, atsakymų rezultatus buvo lengva apdoroti ir analizuoti.
2.2. Tyrimo instrumentas
Prieš tyrimą buvo sukurtas originalus klausimynas, sudarytas iš 30 klausimų (priedas Nr.1), kurie buvo atvirojo ir uždarojo tipo (daugiau nei vieno pasirinkimo). Klausimyne buvo naudojami paprasti, nesudėtingi žodžiai, klausimai aiškios struktūros. Buvo siekiama sukurti kuo trumpesnį ir informatyvesnį klausimyną, kad respondentai noriai į jį atsakytų. Klausimyną raštu pildė patys respondentai.
Anketą sudarė trys pagrindinės dalys: įvadinė dalis, socialinė – demografinė dalis ir diagnostinė dalis. Įvadinėje dalyje respondentai buvo supažindinami su tyrimo tikslu. Antroje anketos dalyje respondentų buvo prašoma pateikti savo demografinius duomenis (lytį, amžių, išsilavinimą, gyvenamąją vietą). Trečiojoje dalyje buvo siekiama išsiaiškinti apie vartojamus vaistus ir vartojimo įpročius bei galimą laiko intervalo įtaką vaistų veiksmingumui. Buvo klausiama kas nurodė vartoti vaistus, ar buvo pateiktos vartojimo rekomendacijos bei kaip jos buvo suprastos. Taip pat pacientų buvo prašoma įvertinti savo drausmingumą vartojant vaistus, vertinant save kaip labai ar dažnai esant drausmingą bei dažniausiai ar niekada nebūnant nedrausmingu. Buvo siekiama įžvelgti galimą drausmingumo įtaką vaistų efektyvumui ir gydymo sėkmei.
2.3. Tyrimo procedūra
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Bioetikos centro pritarimas tyrimui Nr. BEC-FF-12, leidimo suteikimo data – 2017 sausio 11 d. (priedas Nr.2). Viena dalis pacientų buvo apklausiama LSMU ligoninės Kauno klinikų Nefrologijos klinikoje, o kita dalis tyrimo populiacijos –,,Sendvario” vaistinėje, Klaipėdoje. Sudarytos dvi tiriamųjų grupės: stacionare besigydantys pacientai (SP grupė) ir bendruomenės vaistinėje besilankantys pacientai (VP grupė). Į tyrimą įtraukti asmenys, kurie sutiko dalyvauti tyrime, perskaitė tiriamojo asmens informavimo formą bei pasirašė tiriamojo asmens sutikimo formą. Į tyrimą nebuvo įtraukti:
• Jaunesni nei 18 metų amžiaus; • Neraštingi respondentai;
• Sergantys psichikos ligomis ar turintys psichikos sutrikimų respondentai;
Atliekant apklausą, kiekvienas respondentas buvo trumpai supažindinamas su tyrimo tikslu ir sąlygomis, tada savo sutikimą raštiškai patvirtino tiriamojo asmens sutikimo formoje.
Anketos buvo pildomos ir iškart surenkamos. Pasirinktas anoniminės apklausos metodas, todėl tiriamųjų konfidencialumas užtikrinamas, tiriamojo vardo, pavardės nebuvo klausiama, o tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti.
2.4. Tyrimo imtis
4 lentelė. Tyrimo imties sudarymas
Tyrimo imties dydžio apskaičiavimas buvo atliekamas naudojantis Raosoft imties dydžio matuoklės programa [44]. Esant 90 proc. tikimybei ir 5 proc. paklaidai, 9200 populiacijos dydžiui (apytikslis pacientų, apsilankiusių ,,Sendvario vaistinėjė” per tyrimo laikotarpį, skaičius) bei esant 90 proc. atsako pasiskirstymui apskaičiuotas reikiamas imties dydis – 97 respondentai. Taip pat esant 95 proc. tikimybei ir 5 proc. paklaidai, 360 pacientų (apytikslis pacientų, besigydžiusių Kauno Klinikų Nefrologijos klinikoje skaičius per tyrimo laikotarpį) ir esant 90 proc. pasiskirstymui gautas reikiamos imties dydis – 101 respondentai.
Respondentai (n =250)
Kauno klinikų Nefrologijos klinikoje besigydantys pacientai (n =130) ,,Sendvario” vaistinėje besilankantys pacientai (n =120) Atmesta (n=37): • Atsisakė dalyvauti (n=27); • Neatitiko atrankos kriterijų (n=10)
Kauno klinikų Nefrologijos klinika
(n = 110)
,,Sendvario” vaistinėje besilankantys pacientai
2.5. Statistiniai analizės metodai
Aprašomoji ir lyginamoji statistinė duomenų analizė atlikta nauodojant SPSS (Statistical Package for the Social Science) 17.0 programos versiją ir MS Excel 2007 programą. Apskaičiuoti ir įvertinti statistinius ryšius naudotas chi kvadrato kriterijus (χ2). Šis kriterijus parodo ar teorinio ir empirinio skirstinių skirtumas yra reikšmingas. Rezultatai laikyti statistiškai patikimais kai patikimumo koeficientas p<0,05.
3. REZULTATAI
Per visą tyrimo laikotarpį buvo išdalinta 250 anketų. Grupėje kurioje buvo tiriami bendruomenės vaistinėje besilankantys pacientai, buvo sugrąžintos 103 anketos (atmestos 23 anketos, dėl netinkamumo pagal kriterijus ir atsisakymo dalyvauti apklausoje). Tuo tarpu iš Nefrologijos klinikoje besigydančių pacientų buvo grąžintos 110 anketų. (14 atmesta dėl neatitikimų). Bendras atsakomumo dažnis buvo 85,22 proc. Tiriamųjų charakteristikos pateiktos 5 lentelėje.
5 lentelė. Tiriamųjų demografinės charakteristikos
Apklaustieji pagal išsilavinimą buvo suskirstyti į keturias grupes. Iš vaistinėje besilankančių, daugiausiai respondentų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą (n=43; 42,7 proc.). Nefrologijos klinikoje besigydančių pacientų didžiausią dalį taip pat sudarė pacientai turintys
Charakteristika Grupė n (proc.) Bendruomenės vaistinėje besigydantys (n=103) Nefrologijos klinikoje besigydantys (n=110) Išsilavinimas Pradinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis 19 (18,4) 27 (26,2) 43 (42,7) 14 (13,6) 10 (9,0) 34 (30,9) 38 (34,5) 30 (27,2) Amžius 18 - 29 30 – 39 40 – 49 50 – 59 60 – 69 70 – 79 ≥80 7 (6,7) 3 (2,9) 16 (15,5) 24 (23,3) 19 (18,4) 17 (16,5) 17 (16,5) 11 (10) 10 (9,0) 20 (18,1) 19 (17,2) 19 (17,2) 16 (14,5) 15 (13,6) Gyvenamoji vieta Miestas 55 (53,3) 77 (70,0) Kaimas 48 (46,6) 33 (30,0) Lytis Moterys 34 (33,0) 49 (44,5) Vyrai 69 (66,9) 61 (55,4)
aukštesnįjį išsilavinimą (n= 38; 34,5 proc.). Didesnę dalį respondentų abiejose grupėse sudarė vyrai. Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus pacientai. VP pacientų didžiausią dalį sudarė 50 – 59 (n=24; 23,3 proc.) metų amžiaus grupėje esantys respondentai, taip pat 60 – 69 (n=19; 18,4 proc.) metų amžiaus respondentai. Tuo tarpu SPgrupėje, didžiausią dalį sudarė 40 – 49 metų amžiaus (n=20; 18,1 proc.), 50 – 59 metų amžiaus (n=19; 17,2 proc.) ir 60 – 69 metų amžiaus respondentai (n=19; 17,2 proc.). Didesnė dalis abiejų grupių apklaustųjų gyveno miestuose. (VP grupėje – n=55; 53,3 proc., SP grupėjė – n=77; 70 proc.).
Iš VP grupės respondentų, didžiausia pacientų dalis nurodė, kad jų vartojamus vaistus paskyrė gydytojas (n=75; 68,81 proc.), kaip pavaizduota 1 paveiksle.
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai kas jiems rekomendavo vartoti vaistus VP grupėje 68.81% 14.68% 9.17% 7.34% Gydytojas Vaistininkas Kitas asmuo
Sprendima vartototi šiuos vaistus priėmiau pats§
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai kas jiems rekomendavo vartoti vaistus SP grupėje
Panašiai teigė ir SP grupės respondentai – daugiau nei du trečdaliai respondentų atsakė, kad vaistus kuriuos jie vartoja, rekomendavo gydytojas (n=84; 81,6 proc.) Rezultatai pavaizduoti 2 paveiksle.
.
A B
3 pav. Ar prieš vartodami visuomet perskaitote pakuotės lapelį? A –SP grupė, B – VP grupė
Ties klausimu ar perskaitote pakuotės lapelį, abiejų grupių respondentų atsakymai pasiskirstė skirtingai. Net 24,5 proc. tyriamųjų, SP grupėje (n=27) atsakė, jog visuomet
81.6% 10.7% 3.9%3.9% Gydytojas Vaistininkas Kitas asmuo
Rekomendavo vartoti vaistus
24.5% 30.0% 45.5%
Skyriaus pacientai
8.7% 26.2% 65.0% Visuomet perskaitau Kartais perskaitau Niekuomet neperskaitauVaistinės pacientai
perskaito vaisto pakuotės lapelį, kai tuo tarpu tik 8,7 proc. (n=9) SP grupėje atsakė, kad visuomet perskaito pakuotės lapelį. Didžioji dalis SP respondentų teigė, kad niekuomet neperskaito pakuotės lapelio. Abiejose grupėse, po trečdalį respondentų teigė, kad tik kartais perskaito vaisto pakuotės lapelį. (30 proc. n=33 ir 26,2 proc. n=27) (3 pav.)
A B
4 pav. Respondentų žinios apie maisto ir vaistų sąveikas
A –SP grupė, B – VP grupė
Abiejų grupių respondentų buvo klausiama ar jiems yra tekę girdėti apie maisto ir vaistų sąveikas. Paaiškėjo, jog 24 procentais daugiau pacientų stacionarioje grandyje negu vaistinėje apsilankančių pacientų žino apie galimas maisto ir vaistų sąveikas. 59,1 proc. (n=65) SP grupės pacientų teigė, kad žino apie maisto ir vaistų sąveikas, kai teigiamą atsakymą VP grupėje pažymėjo beveik perpus mažiau respondentų – 35,0 proc. (n=36) (p<0,05) (4 pav.).
59.1% 40.9%
Skyriaus
35.0% 65.0% Taip, teko girdėti Ne, neteko girdėtiVaistinės pacientai
5 pav.
Pacientai nežinantys apie vaistų – maisto sąveikas ir vartojantys
metoprololį
6 pav.
Išanalizavus abiejose grupėse dažniausiai pacientų vartotų vaistų sąrašą, analizei buvo pasirinkti varfarinas ir metoprololis. SP grupėje iš 45 nežinančių apie sąveikų galimybę 15
45
67
15
27
SKYRIUS VAISTINĖ
Nežino apie maisto ir vaistų sąveikas Vartoja varfariną
45
67
30
25
SKYRIUS VAISTINĖ
Nežino apie maisto ir vaistų sąveikas Vartoja metoprololį
Pacientai nežinantys apie vaistų – maisto sąveikas
ir vartojantys varfariną
pacientų vartojo varfariną, 30 metoprololį. Tuo tarpu VP grupėje, iš nežinančių apie maisto ir vaistų sąveikas 27 žmonės vartojo varfariną, o 25 metoprololį. (5 ir 6 pav.) (p<0,05)
A B
7 pav. Ar žinote, kad vaistų efektyvumui gali būti svarbus laiko intervalas vartojant vaistus prieš/po/ valgio metu?
A –SP grupė, B – VP grupė
Respondentams buvo užduodamas klausimas norit išsiaiškinti jų žinias apie laiko intervalo svarbą vartojant vaistus prieš/ po ar valgio metu. Dauguma respondentų SP grupėje atsakė, kad žino (60,0 proc. n=66), o VP didesnė dauguma nežinojo (63,1 proc. n=65). (7 pav.)
60.0% 40.0%
Skyriaus pacientai
36.9% 63.1% Žinau NežinauVaistinės pacientai
A B
8 pav. Ar esate pastebeję, kad jei nesilaikote vaistų vartojimo laiko intervalo prieš ar po maisto rekomendacijų, vaistas veikia kitaip?
A –SP grupė, B – VP grupė
Pacientų paprašius prisiminti atvejus, kai jie nesilaikydavo laiko intervalo rekomendacijų prieš maistą, didžioji dauguma abiejose grupėse pripažino, kad nors kartą teko pastebėti, kad vaistas veikė kitaip negu įprasta. SP grupėje 70 proc. (n=77) teigė pastebėjo kitokį vaisto veikimą, panašiai ir pastebėjo ir pacientai VP grupėje (82 proc. n=84) (p<0,05) (8 pav.). 70% 30%
Skyriaus pacientai
82% 18% Taip, esu Ne, nesuVaistinės pacientai
Ar pastebėjote, kad vaistai veikia kitaip jei
nesilaikote laiko rekomendacijų?
9 pav. Ar žinote ką reiškia sąvoka vartoti vaistus “valgio metu,,?
Apklausoje buvo siekiama išsiaiškinti ar vaistus vartojantys žmonės supranta sąvoką “vartoti vaistus valgio metu,, ir ar teisingai ją supranta. VP respondentų ir SP grupės respondentų buvo prašoma pažymėti ar žino ką ši sąvoka reiškia.
VP grupėje 30 proc. ( n=31) pažymėjo, kad žino ką sąvoka reiškia. Tačiau toliau einančiame, atviro tipo klausime buvo paprašyta šią sąvoką paaiškinti taip kaip respondentas supranta. Išanalizavus pastarojo klausimo atsakymus, paaiškėjo, kad iš 30 proc. (n=31) teigusių, kad žino, ką ši sąvoka reiškia, iš tikrųjų žinojo sąvokos prasmę ir ją apibūdino teisingai perpus mažiau respondentų – 14 proc. (n=15). Kitoje analizuojamoje grupėje, 54 procentai (n=59) apklaustųjų pažymėjo, kad žino sąvokos reikšmę, tačiau patikrinus jų tolesnius atsakymus, išaiškėjo, kad tikrąją reikšmę suvokia mažiau, 22 proc. (n=24). (9 pav.)
31 15 72 88 59 24 51 86
Teigė, kad žino Iš tikro žino Teigė, kad nežino Iš tikro nežino
Skyrius Vaistinė
10 pav. Ryšys tarp žinių apie maisto ir vaistų sąveikas bei laiko intervalo
svarbą prieš ar po maisto.
10 paveiksle pavaizduoti duomenys parodo, kad žmonės kurie žino apie vaistų ir maisto sąveikas dažniausiai žino ir apie laiko intervalo svarbą tarp valgymų ir vaistų vartojimo. Pavyzdžiui, iš SP grupės, 66 proc. (n=60) teigė, kad žino apie laiko intervalo svarbą tarp maisto ir vaistų, panašiai, 59 proc. (n=65) atsakė, kad žino ir apie vaistų ir maisto sąveikas. Panašios tendencijos matomos ir VP apklaustų respondentų, 37 proc. (n=38) atsakė, kad žino apie intervalo svarbą, 35 proc. (n=36) apklaustųjų žinojo ir apie maisto ir vaistų sąveikas. (p<0,05)
36 38 67 65 65 66 45 44
Žino apie maisto ir vaistų sąveikas Žino apie laiko intervalo svarbą tarp maistų ir vaistų Nežino apie maisto ir vaistų sąveikas Nežino apie laiko intervalo svarbą tarp maistų ir
vaistų
Vaistinė Skyrius
A B
11 pav. Respondentų drausmingumas vartojant vaistus A –SP grupė, B – VP grupė
Remiantis apklausos duomenimis, didesnė dalis SP grupės save laikė labiau drausmingais negu labiau nedrausmingais. 29,1 proc. (n=32) teigė, kad visada yra drausmingi, o 50,9 proc. (n=56), kad dažniausiai būna drausmingi. Pagal apklausos duomenis galima teigti, kad VP grupė save įvertino kaip mažiau drausmingais negu prieš tai minėta grupė. (p<0,05) 17 proc. (n=18) apklaustų vaistinės lankytojų pasakė, kad visada būna drausmingi, kai 15,5 proc. (n=16) pasakė, kad niekada nebūna drausmingi vartojant vaistus. Didžioji dalis apklaustųjų paminėjo, kad dažniausiai būna drausmingi (42,7 proc. n=44). (p<0,05) (11 pav.)
29.1% 50.9% 7.3% 12.7%
Skyriaus pacientai
17.5% 42.7% 15.5% 24.3% Visada esu drausmingas Dažniausiai būnu drausmingas Niekada nebūnu drausmingas Dažniausiai būnu nedrausmingasVaistinės pacientai
12 pav. Ryšys tarp nedrausmingumo vartojant vaistus ir išsilavinimo Nefrologijos klinikoje
13 pav. Ryšys tarp nedrausmingumo vartojant vaistus ir išsilavinimo bendruomenės vaistinėje.
12 ir 13 paveikslai vaizduoja ryšį tarp respondentų išsilavinimo ir jų drausmingumo vartojant vaistus. Pasirinkta nagrinėti tų respondentų atsakymai, kurie teigė, kad niekada nebūna drausmingi arba dažniausiai būna nedrausmingi. Rezultatai parodė, kad abiejose grupėse iš atsakiusių, jog niekad nėra drausmingi, daugiausiai buvo žmonių su minimaliu - pradiniu išsilavinimu. Taip pat, abiejose nagrinėjamose grupėse didelę nedrausmingųjų dalį sudarė žmonės su viduriniu išsilavinimu. Iš SP grupės, kurie atsakė, kad dažniausiai būna
75.0% 25.0%
Niekada
nedrausmingi
vartojant vaistus
7.1% 57.1% 21.4% 14.3%Dažniausiai
nedrausmingi vartojant
vaistus
Pradinis išsilavinimas Vidurinis išsilavinimas Aukštesnysis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimas 68.8% 25.0% 6.3%Niekada
nedrausmingi
vartojant vaistus
20.0% 64.0% 16.0%Dažniausiai
nedrausmingi
vartojant vaistus
Pradinis išsilavinimas Vidurinis išsilavinimas Aukštesnysis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimasnedrausmingi, 57 proc. n=8) buvo su viduriniu išsilavinimu, o VP grupėje, dažniausiai nedrausmingi, vidurinį išsilavinimą turintys pacientai sudarė 64 proc. (n=16) tyriamųjų dalies. Ketvirtadalis apklaustųjų, kurie teigė, kad niekada nebūna drausmingi vartodami vaistus turėjo vidurinį išsilavinimą. (25 proc.; n=2 skyriuje ir 25 proc. n=4 bendruomenės vaistinėje. (p<0,05)
14 pav. Ryšys tarp nežinojimo apie vaistų ir maisto sąveikas bei amžiaus
14 paveiksle pavaizduota kaip atlikto tyrimo rezultatuose pasiskirstė amžiaus ir nežinojimo apie maisto ir vaistų sąveikas priklausomybė abiejose grupėse. Daugiausiai nežinojusių apie maisto ir vaistų sąveikas respondentų pasireiškė grupėje kurioje amžius siekė 80 metų ir daugiau (n=15). Šioje amžiaus grupėje buvo daugiausiai nežinojusių abiejose tiriamosiose grupėse – SP ir VP. Antra didžiausia grupė buvo kiek jaunesnių pacientų, 70 – 79 metų. (VP grupėje – 16, SP – 9 respondentai).
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 18-29 30-39 40-49 50-59 60-69 70-79 ≥80 Skyrius Vaistinė
Ryšys tarp žinių trūkumo ir amžiaus
15 pav. Ryšys tarp nežinojimo apie laiko intervalo svarbą tarp maisto ir vaistų bei amžiaus
15 pav. grafike pavaizduotas ryšys tarp respondentų, kurie nežinojo apie laiko intervalo svarbą tarp maisto ir vaistų ir jų amžiaus. Atsakymai pasiskirstė panašiai kaip ir klausime apie maisto ir vaistų sąveikas. VP grupėje daugiausiai nežinojusiųjų buvo ≥80 metų amžiaus grupėje, 70 – 79 bei 60 – 69 metų respondentai. (Visose paminėtose grupėse neigiamai atsakė po 15 respondentų). Iš SP grupės didžiausia neigiamai atsakiusių pacientų grupė taip pat buvo vyriausieji, ≥80 metų amžiaus grupė (n=10), Po panašų respondentų skaičių atsakė neigiamai 70 – 79 (n=9) ir 60 – 69 (n =7) amžiaus grupėse. (p<0,05) 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18-29 30-39 40-49 50-59 60-69 70-79 ≥80 Skyrius Vaistinė
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo rezultatai rodo, kad abiejose tirtose pacientų grupėse, respondentai turi didelę žinių spragą apie taisyklingą vaistų vartojimą. Nepaisant to, kad VP ir SP grupėse pacientams dažniausiai vaistus patardavo vartoti sveikatos apsaugos profesionalai (gydytojas arba vaistininkas), pacientai vis tiek turi nepakankamai informacijos apie teisingą maisto ir vaistų vartojimą. (VP grupėje 68,1 proc; n=75, vaistai buvo rekomenduoti gydytojo, 14,6 proc; n=15 – vaistininko, O SP grupėje, pagal gydytojo rekomendacijas vartojančių apklaustų žmonių kiekis sudarė 81,6 proc; n=84, pagal vaistininko – 10,7 proc. n=11.)
Mūsų tyrimas atskleidė, jog viena iš galimų pacientų žinių trūkumo priežasčių gali būti tai, kad didesnės dalys pacientų tiriamosiose grupėse niekada neskaito arba tik kartais perskaito pakuotės lapelį. 45,5 proc. (n=50) SP grupėje respondentai teigė, kad niekada neskaito pakuotės lapelio, 30 proc. (n=33) pažymėjo, kad kartais perskaito informacinį vaisto pakuotės lapelį. VP grupėje dar didesnė dalis respondentų teigė, kad niekuomet neskaito pakuotės lapelio - 65proc. (n=67), tuo tarpu, 26,2 proc. (n=27) minėjo kartais perskaitantys pakuotės lapelį. Tyrimo metu taip pat buvo bandoma išsiaiškinti ar nepareigingumas ir nedrausmingumas gali būti priežastis daranti įtaką nežinojimui apie taisyklingą vaistų vartojimą. Pusė SP grupės pacientų teigė, kad dažniausiai būna drausmingi vartodami vaistus. (50,9 proc. n=56). VP grupėje teigiančių, kad dažniausiai būna drausmingi buvo panaši dalis – 42,7 proc. (n=44), tačiau beveik perpus mažiau respondentų vaistinėje atsakė, kad visada būna drausmingi vartojant vaistus – 17,5 proc. (n=18) (Visada drausmingai naudojančių vaistus pacientų dalis SP tiriamojoje grupėje sudarė 29,1 proc; n=32).
Lyginant dvi grupes buvo norima išsiaiškinti kurioje pacientų sveikatos apsaugos grandyje besigydantys ligoniai turi gilesnes žinias apie vaistų ir maisto sąveikas bei laiko intervalo tarp jų svarbą. Buvo iškelta ir tikrinama hipotezė ar skyriuje gulintys pacientai yra geriau informuoti apie maisto ir vaistų sąveikas ir taisyklingą vartojimą, lyginant su vaistinės pacientais, kadangi vaistus jie gauna iš slaugytojų ir nuolat yra specialistų priežiūroje. Tyrimo rezultatai parodė, kad SP grupė yra geriau informuota apie galimas maisto ir vaistų sąveikas (59,1 proc. n=65) nei apklaustieji VP grupėje (35,0 proc. n=36), tačiau vis dar labai didelė dalis žmonių nežino apie galimas rizikas, nors gulėdami ligoninėje visą laiką yra apsupti profesionalų, kurie juos gali pakonsultuoti. Panašūs rezultatai buvo gauti ir aiškinantis ligonių žinias apie laiko intervalo prieš ar po valgymo svarbą. 60,0 proc. (n=66) skyriaus pacientų paminėjo, kad žino apie laiko intervalo svarbą, vaistinėje žinojo kiek mažiau, 36,9 proc. (n=38).
Didesnė dauguma abiejose grupėse pastebėjo, kad jei nesilaiko laiko intervalo rekomendacijų su maistu, paskirtas vaistas veikia kitaip. (SP – 70 proc. n=77, VP - 82 proc. n=84)
Išanalizavus abiejose grupėse dažniausiai pacientų vartotų vaistų sąrašą, analizei buvo pasirinkti varfarinas ir metoprololis. SP grupėje iš 45 nežinančių apie sąveikų galimybę 15 pacientų vartojo varfariną, 30 metoprololį. Tuo tarpu VP grupėje, iš nežinančių apie maisto ir vaistų sąveikas 27 žmonės vartojo varfariną, o 25 metoprololį.
Respondentams buvo užduodamas klausimas ar jie žino ką reiškia sąvoka naudojama kalbant apie vaistų vartojimą – vaistus vartoti ,,valgio metu?” Jei respondentas pažymėjo teigiamai, sekantis atviras klausimas anketoje prašė apibūdinti sąvokos reikšmę. Išnagrinėjus gautus anketų duomenis, paaiškėjo, kad tiriamosiose grupėse daug žmonių manė, kad žino šios sąvokos reikšmę, tačiau paprašius ją paaiškinti pasirodė, kad iš tikro nežino. (53,6 proc; n=59 skyriuje apklausiamų respondentų teigė, kad žino ką ši sąvoka reiškė, kuomet patikrinus sekančio klausimo atsakymus, iš tikro, žinojo 21,8 proc; n=24, vaistinėje maniusių, kad žino buvo 30 proc; n=31, iš tikro žinojusių – 14,5 proc; n=15).
Buvo atrasta statistiškai reikšmingas ryšys tarp pacientų žinių apie maisto ir vaistų sąveikas ir laiko intervalo svarbos tarp valgymų ir medikamentų vartojimo. (p<0,05) VP grupėje 63,1 proc; n=65 teigė, kad nežino apie laiko intervalo svarbą tarp maisto ir vaistų, o 65 proc; n=67 teigė, kad nežino ir apie maisto ir vaistų sąveikas. SP grupėje nežinančiųjų apie laiko intervalo svarbą buvo 40 proc; n=44, nežinančių apie maisto ir vaistų sąveikas – 41 proc; n=45.
Statistiškai reikšmingai daugiau pacientų abiejose grupėse su žemesniu išsilavinimu (pradiniu ar viduriniu) lyginant su aukštesnį išsilavinimą turinčiais žmonėmis teigė, kad niekada nebūna drausmingi arba dažniausiai būna nedrausmingi vartojant vaistus. (VP grupėje 68,8 proc; n=70 žmonių teigusių, kad niekada nebūna drausmingi turėjo pradinį išsilavinimą, SP grupėje 75 proc; n=83. Vidurinį išsilavinimą turėjo po 25 proc. abiejose grupėse. Iš teigusių, kad dažniausiai būna nedrausmingi SP grupėje pradinį išsilavinimą turėjo 7 proc, vidurinį 57,1 proc. VP grupė pasiskirstė taip, kad 20 proc. dažniausiai nedrausmingai vartojantys vaistus respondentai turėjo pradinį išsilavinimą, 64,0 proc. pažymėjo turintys vidurinį išsilavinimą. (p<0,05)
Taip pat buvo atrasta statistiškai reikšmingos sąsajos tarp žinių trukūmo apie maisto ir vaistų sąveikas ir amžiaus. Daugiausiai nežinojusių apie maisto ir vaistų sąveikas respondentų buvo grupėje kurioje amžius siekė 80 metų ir daugiau (n=15) (p<0,05). Šioje amžiaus grupėje buvo daugiausiai nežinojusių abiejose tiriamosiose grupėse – VP ir SP. Antra didžiausia grupė buvo kiek jaunesnių pacientų, 70 – 79 metų. (p<0,05). (VP grupėje – 16, SP – 9 respondentai).
Analogiškai buvo tikrinamas klausimas apie žinias apie laiko intervalo svarbą tarp valgymų ir amžiaus grupių atsakymų pasiskirstymą. VP grupėje daugiausiai nežinojusiųjų buvo ≥80 metų amžiaus grupėje, 70 – 79 ir 60 – 69 metų respondentai. (Visose paminėtose grupėse neigiamai atsakė po 15 respondentų). Iš SP grupėsNefrologijos klinikoje besigydančių pacientų didžiausia neigiamai atsakiusių pacientų grupė taip pat buvo vyriausieji, ≥80 metų amžiaus grupė (n=10).
2013 buvo atliktas panašus tyrimas, kurio metu buvo tiriama pacientų žinios apie vaistų sąveikas. Daugiau vyrų nei moterų klausimus apie vaistų sąveikas atsakė teisingai (71,2 proc. vyrų ir 66,7 proc. moterų atsakė teisingai). Taip pat buvo ieškoma ryšio tarp amžiaus ir žinių apie galimas vaistų ir maisto sąveikas. Gauti duomenys parodė, kad daugiausiai apie sąveikas žinojo jaunesni tyrime dalyvaujantys respondentai. Įdomu tai, kad amžiaus grupėje nuo 20 iki 30 metų teisingai apie vaistų ir maisto sąveikas atsakė 69,8 proc. respondentų, 30 – 40 metų amžiaus grupėje teisingai atsakė 67,3 proc, virš 40-ties metų grupėje – 60 proc. respondetų. [40]
5. IŠVADOS
1. Nors didžiajai daliai tirtųjų respondentų abiejose grupėse vaistus vartoti nurodė sveikatos
apsaugos profesionalas – gydytojas arba vaistininkas, tačiau savigyda arba gydymasis pagal neprofesionalų patarimus vis dar yra plačiai paplitęs reiškinys, galintis nulemti neracionalų vaistų vartojimą.
2. Didesnioji vartojančių vaistus žmonių dalis niekada neskaito arba tik kartais skaito vaisto
pakuotės informacinį lapelį. Tai yra viena iš priežasčių, lemianti prastas žinias apie taisyklingą vaistų vartojimą.
3. Bendruomenės vaistinėje besigydantys pacientai turi reikšmingai silpnesnes žinias apie
maisto ir vaistų sąveikas, laiko intervalo svarbą vartojant vaistus tarp valgymų, elgiasi mažiau drausmingai, lyginant su Nefrologijos klinikoje besigydančiais pacientais.
4. Didelė dalis pacientų abiejose grupėse neteisingai suprantą informaciją apie laiko intervalą
tarp maisto ir vaistų vartojimo, todėl, jei pacientai teigia, kad žino kaip vaistą vartoti, tai nebūtinai yra tiesa.
5. Vyresnis pacientų amžius ir žemesnis pacientų išsilavinimas smarkiai padidina žinių
trūkumo apie taisyklingą vaistų vartojimą tikimybę, todėl konsultuojant vyresnius ar prasčiau išsilavinusius pacientus turėtų būti skiriama daugiau dėmesio.
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Atsižvelgiant į atlikto tyrimo rezultatus bei jų išvadas, galima pateikti naudingos informacijos sveikatos apsaugos specialistams. Maisto produktai yra visų žmonių kasdienybės dalis, todėl pacientai vartojantys vaistus neišvengiamai turi būti informuoti apie taisyklingą vaistų ir maisto derinimą. Netinkamas vaistų ir maisto derinimas ir vartojimas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, iškreipti vaistų terapinį efektą arba apskritai sumažintį jų efektyvumą.
1. Sveikatos apsaugos specialistai, ypač vaistininkai, gydytojai ir slaugytojai turėtų
pacientams plačiau skleisti informaciją apie taisyklingą vaistų vartojimą su maistu. Ypatingai didesnį dėmesį reiktų skirti galimoms rizikos grupėms – vyresnio amžiaus ar žemesnio išsilavinimo žmonės.
2. Sveikatos apsaugos specialistai visuomet turėtų pasiteirauti pacientų kaip jie
supranta tam tikras sąvokas naudojamas aiškinant taisyklingą vaistų vartojimą. Neteisingas sąvokų interpretavimas yra plačiai paplitęs tarp pacientų.
3. Švietimo programos apie maisto ir vaistų galimas sąveikas ir tinkamą derinimą,
skirtos tiek pacientams , tiek specialistams būtų svarbios siekiant pagerinti taisyklingą vaistų vartojimą, sveikatą ir gyvenimo kokybę.
