PROBIOTIK Ų REIKŠM Ė VERŠELI Ų AUGIMUI IR VIRŠKINIMO TRAKTO MIKROFLORAI

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA

Edita Kertenienė

PROBIOTIKŲ REIKŠMĖ VERŠELIŲ AUGIMUI IR

VIRŠKINIMO TRAKTO MIKROFLORAI

Magistro darbas

Darbo vadovas:

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedroje, Virškinimo fiziologijos ir patologijos moksliniame centre bei LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre.

Magistro darbą paruošė: Edita Kertenienė ____________

(parašas)

Magistro darbo vadovas: dr. Vaidas Oberauskas

(LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra) ____________

(parašas)

Recenzentas:

(LVA Gyvulininkystės katedra) ____________

TURINYS

ĮVADAS ...4

1. LITERATŪROS APŽVALGA ...6

2.1 Veršelių virškinimo trakto vystymosi ypatumai ...6

2.2 Veršelių virškinimo ypatumai ...10

2.3 Veršelių virškinimo trakto mikroflora ...11

2.4 Probiotikai ir jų veikimo mechanizmas...14

2.5 Probiotikų panaudojimas žemės ūkio gyvuliams ...17

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...20

2.1 Bandymų laikas, vieta, sąlygos ...20

2.2 Veršelių grupių sudarymo metodika ...21

2.3 Veršelių priesvorio tyrimo metodika ...22

2.4 Veršelių bendras klinikinis tyrimas...22

2.5 Veršelių fekalijų mikrobiologinių tyrimų metodika ...22

2.6 Statistinė analizė...24

3. TYRIMŲ REZULTATAI ...25

3.1 Probiotiko „Yeasture“ įtaka veršelių paros priesvoriui...25

3.2 Veršelių bendro klinikinio tyrimo rezultatai ...28

3.3 Veršelių fekalijų mikrobiologinių tyrimų rezultatai ...29

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS...34

5. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ...38

6. SANTRAUKA ...39

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...41

ĮVADAS

Siekiant aukšto galvijų produktyvumo, labai svarbu sudaryti optimalias naujagimių veršelių auginimo sąlygas, skatinti virškinimo trakto vystymąsi bei aktyvinti naudingosios mikrofloros vystymąsi ypač pirmąjį veršelių auginimo mėnesį (Косолапова, 1997). Ypatingai veršeliai jautrūs įvairiems aplinkos veiksniams kai formuojasi jų žarnyno mikroflora. Kadangi naujagimių veršelių virškinimo traktas yra sterilus (Mackie et al., 1999), jame pirmomis valandomis po gimimo įsikuria patekusios iš aplinkos mikroorganizmų populiacijos (Сидоров и др., 2000). Iš aplinkos patenkančių mikroorganizmų tarpe yra ne tik naudingų bakterijų, bet taip pat patenka ir sąlyginai patogeninės bei patogeninės bakterijos. Todėl siekiant sumažinti iš aplinkos patenkančių sąlyginai patogeninių ar patogeninių mikroorganizmų poveikį veršelių organizmui, siūloma naudoti pašarų priedus sudarytus iš probiotinių bakterijų padermių (Арбузова и др., 2004). Šiuose prieduose esančios naudingos bakterijos, ypatingai pieno rūgštį gaminančios bakterijos (Vaughan et al., 1999), biosluoksniu padengia storosios žarnos sienelę, kuris apsaugo nuo patogeninių bakterijų kolonizacijos bei didina veršelių atsparumą infekcijos sukėlėjams ir stiprina jų imunitetą (Bengmark, 2001). Be to, probiotinės mikroorganizmų padermės yra puiki alternatyva pašariniams antibiotikams, kurie nuo 2006 metų yra draudžiami naudoti pašaruose (Commission of the European Communities, 2002/0073) ir jų likučiai yra draudžiami mėsoje, piene ir pieno produktuose (Abe et al., 1995). Į probiotikų sudėtį įeinantys mikroelementai, makroelementai, vitaminai, amino rūgštys aktyvina veršelių organizmo fiziologinius procesus, skatina fermentinės sistemos veiklą, dalyvauja oksidaciniuose-redukciniuose procesuose, skatina medžiagų apykaitą. Dėl to veršeliai intensyviau vystosi, greičiau priauga kūno masės.

Terminas „probiotikas“ yra kilęs iš graikų kalbos, kuris reiškia „gyvenimui“. O terminas „antibiotikas“ – reiškia „prieš gyvenimą“ (Fuller, 1989). Mokslininkas Salminen (1996), apibudina probiotikus kaip gyvas mikrobines kultūras arba raugintus pieno produktus, kurie naudingai veikia šeimininko sveikatą ir mitybą. Kitas mokslininkas (Schaafsma, 1996), teigia, kad probiotikai yra gyvi mikroorganizmai, kurių vartojimas gerina organizmo sveikatą. Kaip matome, mokslininkai vienareikšmiškai teigia, kad tokių produktų vartojimas turi teigiamą poveikį sveikatai. Taip pat nustatyta, kad kai kurių laktobacilų ir bifidobakterijų padermių ląstelės sienelėse esantys komponentai turi antikancerogeninį ir imunomoduliuojantį poveikį (Burns and Rowland, 2000; Okutomi et al., 1990).

Dažniausiai į probiotikų sudėtį įeinančios bakterijos yra laktobacilos. Jos ne tik teigiamai veikia gyvulio organizmą, bet turi įtakos virškinimo trakto mikroorganizmų populiacijai (Жирков и Братухин, 1999). Gamindamos virškinimo trakte pieno rūgštį, jos slopina rūgštims jautrių sąlyginai patogeninių ir patogeninių mikroorganizmų vystymąsi (Naidu et al., 1999).Taip pat sintetina antimikrobines medžiagas – bakteriocinus (Eijsink et al., 2002), kurie antagonistiškai veikia puvimo mikroflorą.

Kitas dažnas probiotikų ingredientas – mielės Saccharomyces cerevisiae – gerai dauginasi anaerobinėmis sąlygomis virškinimo trakte. Jos sunaudoja kitų mikroorganizmų apykaitos produktus, stimuliuoja maistinių medžiagų, mineralinių medžiagų (P, Mg, Ca, Cu, K ir Mn) įsisavinimą, gerai veikia acidozės profilaktikai (Kleen et al., 2003). Mielės gamina ir išskiria fermentus, kurie padeda virškinti maisto medžiagas, amino rūgštis, B vitaminų kompleksą ir kitas medžiagas (Kumagai et al., 2004).

Minėtos probiotinės bakterijos yra probiotiko „Yeasture“ sudėtyje (Cenzone, 2002). Naudojant šį probiotiką yra atlikta keletas mokslinių darbų (Šimkus, 2001; Jukna ir kt., 2003; Jukna et al., 2003; Jukna ir kt., 2004; Oberauskas ir kt., 2006). Didžioji dalis šių darbų atlikta naudojant probiotiką veršeliams nuo 1 iki 6 mėn. amžiaus. Oberauskas su bendraautoriais (2006) atliko bandymą naudojant šį probiotiką naujagimiams veršeliams pirmąsias 10 dienų. Taip pat tyrinėta ir probiotiko „Yeasture“ įtaka melžiamų karvių didžiojo prieskrandžio fermentaciniams procesams, organinės medžiagos virškinamumui, bakterijų kiekiui didžiajame prieskrandyje (Želvytė et al., 2003)

Šio darbo tikslas buvo nustatyti probiotiko „Yeasture“ įtaką naujagimių veršelių augimui, sveikatingumui ir virškinimo trakto mikroflorai, šeriant probiotiką pirmą veršelių gyvenimo mėnesį. Siekiant šio tikslo buvo suformuoti sekantys uždaviniai;

1. Nustatyti probiotiko „Yeasture“ įtaką veršelių paros priesvorio augimo intensyvumui.

2. Nustatyti probiotiko „Yeasture“ įtaką veršelių sveikatingumui.

3. Nustatyti probiotiko „Yeasture“ įtaką veršelių virškinimo trakto bendram laktobacilų ir bendram enterobakterijų kiekiui.

Darbo praktinė reikšmė svarbi tuo, kad išsiaiškinta probiotiko „Yeasture“ profilaktinis poveikis ir įtaka naujagimių veršelių augimui iki 1 mėn. amžiaus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 Veršelių virškinimo trakto vystymosi ypatumai

Naujagimio veršelio virškinimo sistema nėra pilnai išsivysčiusi, nors ir turi tuos pačius keturis skrandžio skyrius, kaip ir subrendę atrajotojai (Church, 1976). Veršelio didysis prieskrandis, tinklainis ir knygenos yra neaktyvūs ir neišsivystę. Pirmąsias dvi gyvenimo savaites veršelis yra vadinamas monogastriniu, nes funkcionuoja vienintelė skrandžio dalis – šliužas, kurioje vyksta virškinimas (1 pav.). Veršelis yra priklausomas nuo jo virškinimo fermentų, kurie išskiriami šliužo bei plonosios žarnos, dėl kurių veiklos veršelis gauna maisto medžiagų iš krekenų, pieno ar jo pakaitalų. Naujagimių veršelių didysis prieskrandis, tinklainis ir knygenos yra beveik dvigubai mažesni už šliužą. Veršeliui pradėjus ėsti sausą pašarą, ypatingai koncentruotus pašarus, turinčius lengvai virškinamų angliavandenių, didysis prieskrandis atlieka vis svarbesnį vaidmenį. Skrandžio kameros auga ir veršelis įgauna suaugusiems gyvuliams būdingą virškinimo tipą. Suaugusių atrajotojų ir veršelių virškinimo tipai skiriasi, todėl pastariesiems būdingi unikalūs mitybos poreikiai (Heinrich, Jone, 2003).

1 pav. Galvijų skrandžio kamerų vystymasis nuo gimimo iki suaugusio gyvulio (Heinrich, Jone, 2003).

Kaip teigia Church (1976), veršeliui augant ir pradedant ėsti įvairų pašarą, jo skrandžio kameros auga ir keičiasi skirtingai. Šie pokyčiai parodyti 1 lentelėje.

1 lentelė. Galvijo skrandžio kamerų dydis nuo gimimo iki suaugusio gyvulio. Bendras skrandžio dydis, proc.

Amžius Didysis

prieskrandis Tinklainis Knygenos Šliužas

Naujagimis 25 5 10 60

3-4 mėn. 65 5 10 20

Suaugęs 80 5 7-8 7-8

Šliužas sudaro 60 proc. naujagimio veršelio skrandžio talpos, kai tuo tarpu suaugusių galvijų šliužas sudaro tik 8 proc. visos skrandžio talpos. Gimus veršeliui tinklainis ir didysis prieskrandis sudaro 30 proc. skrandžio talpos, o knygenos – apie 10 proc. Ketvirtą gyvenimo savaitę tinklainis ir didysis prieskrandis sudaro apie 58 proc. skrandžio, knygenoms tenka apie 12 proc., o šliužas sumažėja iki 30 proc. (Heinrich, Jone, 2003).

Skrandžio kameros auga proporcingai veršelio kūno dydžiui. Tinklainis ir didysis prieskrandis 12 amžiaus savaitę sudaro daugiau nei du trečdalius nuo bendros skrandžio talpos. Knygenoms tenka 10 proc., šliužui – tik 20 proc. visos skrandžio talpos (Heinrich, Jone, 2003). Šiuo laikotarpiu, kaip teigia Гомекова (1991), tinklainis ir didysis prieskrandis tampa svarbia virškinimo sistemos dalimi.

Jaunikliams žindant arba geriant pieną, stemplės griovelio lūpos susitraukia suformuodamos vamzdelį. Tokiu būdu skysčiai aplenkia jauno veršelio didįjį prieskrandį ir stemplės grioveliu teka tiesiai į šliužą. Stemplės griovelis – tai lyg stemplės tęsinys (2 pav.). Stemplės griovelio susitraukimas yra refleksinis. Jį sukelia burnos, liežuvio ir ryklės gleivinės receptorių dirginimas ryjant. Šį procesą kontroliuoja nervų sistema, o žindymas ir pieno baltymai stimuliuoja stemplės griovelio susiformavimą. Георгиевский (1990) teigia, kad veršeliui geriant vandenį, stemplės griovelio raumeninės raukšlės mažai stimuliuojamos, todėl vanduo patenka į didįjį prieskrandį (nebent vanduo būna sugirdytas tuojau pat po pieno sugirdymo). Stemplės griovelio talpa nedidelė ir pienas juo į šliužą gali patekti tik veršelius girdant pienu lėtai iš gertuvės arba žindant. Girdomas iš kibiro veršelis geria godžiai, todėl į stemplę patenka daug pieno, kuris praskiria stemplės griovelio lūpas. Tada vamzdelis nesusidaro ir dalis pieno patenka į didįjį prieskrandį, kuris tuo metu dar nefunkcionuoja. Ten jis pradeda pūti, ir veršelis gali susirgti. Jaunikliui augant, stemplės griovelio lūpos šiurkštėja. Griovelis visiškai neišnyksta. Todėl ir suaugusiems gyvuliams geriant, dalis skysčio patenka tiesiai į šliužą (Heinrich, Jone, 2003; Davis and Drackley, 1998).

A.

B. 2 pav. A ir B. Raumeninės raukšlės suformuoja stemplės griovelį ir pienas tiesiogiai

patenka į šliužą (Heinrich, Jone, 2003).

Svarbus naujagimio veršelio virškinimo trakto vystymosi etapas yra didžiojo prieskrandžio vystymasis (Hobson and Stewart, 1997). Didžiojo prieskrandžio mikrobų populiacijos pradeda vystytis praėjus keletui dienų po veršelio gimimo (Russell, 1984). Tam didelės įtakos turi veršelio šėrimas, supanti aplinka, pakratai. Mikroorganizmai didžiajame prieskrandyje, kuris veikia kaip fermentacijos kamera, skaido angliavandenius ir daug ląstelienos turintį pašarą (Russell, 1984). Mikroorganizmų vystymuisi ir pašaro virškinimui reikalinga, kad veršelis gautų vandens. Jei veršelis negauna vandens, yra ribojamas didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų augimas (Hobson and Stewart, 1997). Pienas ar pieno pakaitalai neatstoja vandens poreikio, nes jis stemplės grioveliu patenka tiesiai į šliužą. Veršeliui pradėjus maitintis sausu pašaru, stemplės griovelis nustoja funkcionuoti (Church, 1976; Davis and Drackley, 1998).

Suaugusių galvijų didžiojo prieskrandžio sienelės gleivinė turi labai ryškius spenelius. Šie speneliai žymiai padidina didžiojo prieskrandžio paviršių, per kurį absorbuojamos maisto medžiagos. Gleivinės spenelių vystymąsi stimuliuoja mikrobinės fermentacijos galutiniai produktai, ypatingai sviesto rūgštis ir propiono rūgštis.

Naujagimio veršelio didžiojo prieskrandžio vystymasis yra vienas svarbiausių ir įdomiausių etapų veršelio mityboje. Efektyviai ir ekonomiškai panaudojant pieno pakaitalus,

didžiojo prieskrandžio vystymosi etape pagrindinis tikslas yra išsaugoti jį kaip fermentacijos kamerą pašarui bei žolei (Davis and Drackley, 1998).

Vystantis didžiajam prieskrandžiui yra svarbūs du aspektai. Pirmas yra didžiojo prieskrandžio kaip organo dydis. Gimus veršeliui, didysis prieskrandis yra mažas ir neišsivystęs. Yra žinoma, kad pašaras veikia didžiojo prieskrandžio vystymąsi. Iki 4 savaičių amžiaus, jeigu veršelis maitinamas tik pienu ar jo pakaitalais, didysis prieskrandis būna gana mažas. Jei pieno ar jo pakaitalų sušeriami didesni kiekiai, auga šliužo dydis, bet didysis prieskrandis išlieka proporcingai mažas ir auga lėtai. Šis skirtumas yra didesnis, ypač kai veršeliai šeriami skirtingu pašaru.

Didysis prieskrandis liks mažas palyginti su šliužu, jei veršelis bus šeriamas tik pienu ar jo pakaitalais 6 ir daugiau savaičių. Ilgiau veršelį šeriant dideliu kiekiu skysto pašaro, žymiai apribojamas didžiojo prieskrandžio augimas, palyginus su veršelio dydžiu. Įdomiausia yra tai, kad veršelis atrodo normaliai ir jo augimo tempas yra sparus, bet didysis prieskrandis lieka neišsivystęs. Toks didžiojo prieskrandžio neišsivystymas sąlygoja veršelių kritimą po nujunkymo.

Kitas didžiojo prieskrandžio vystymosi aspektas yra spenelių ilgėjimas ir sienelės storėjimas. Šėrimo sureguliavimas gali turėti daug įtakos didžiojo prieskrandžio vystymuisi.

Palyginti didžiojo prieskrandžio spenelių vystymąsi 6 savaičių amžiaus veršelio šerto tik pieno pakaitalu ir tokio pat amžiaus veršelio šerto pienu bei startiniu koncentruotu pašaru nuo 3 amžiaus dienos, pastarojo didžiojo prieskrandžio spenelių vystymasis yra žymiai intensyvesnis, sienelė storesnė ir tamsesnė bei geresnis didžiojo prieskrandžio sienelės kraujagyslių tinklo išsivystymas (3 pav. A ir B).

Lyginant veršelį šertą pienu ir geros kokybės šienu nuo 3 amžiaus dienos (3 pav. C), didžiojo prieskrandžio speneliai neišsivysto pilnai ir sienelė yra palyginti plona. Tai yra, todėl, kad virškinant šieną pasigamina daugiau acto rūgšties, kuri neskatina didžiojo prieskrandžio augimo ir spenelių vystymosi. Veršelius šeriant didesniu kiekiu rupaus pašaro, didysis prieskrandis intensyviau didės. Tačiau, tai yra tik didžiojo prieskrandžio sienelės audinių ištempimas, bet ne jo augimas (Heinrich, Jone, 2003).

3 pav. A, B ir C. Palyginamasis didžiojo prieskrandžio spenelių vystymasis. A. Veršeliai šeriami pienu (6 sav.); B. Veršeliai šeriami pienu ir koncentruotais pašarais;

C. Veršeliai šeriami pienu ir šienu. Matome žymius spenelių ilgio ir spalvos skirtumus (Heinrich, Jone, 2003).

2.2 Veršelių virškinimo ypatumai

Veršeliams per 10 minučių po pieno ar krekenų sugirdymo, skystis šliuže veikiant fermentams chimozinui ir pepsinui, formuojasi į gniužulėlį. Chimozinas specifiškai susijungia su kazeinu (Воробьев и др., 1997). Kazeino ir riebalų gniužulėliai susitraukę į varškę suvirškinami skrandžio fermentų per 12–18 val. Daugelis fermentų, reikalingų normaliam, greitam pašaro virškinimui, yra gaminami tik per pirmąsias 48 gyvenimo valandas (Георгиевский, 1990). Žemas fermentų aktyvumas ir varškės formavimasis vyksta pirmųjų krekenų maitinimo metu. Tai leidžia veršeliui lėtai virškinti ir įsisavinti maisto medžiagas bei apsisaugoti nuo viduriavimo dėl nesuvirškinto maisto, kuris patenka į storąją žarną. Kada veršelis sekantį kartą girdomas krekenomis ar pienu, jis paprastai papildo jau susiformavusią varškę veršelio skrandyje. Ši sistema leidžia veršeliui gauti pastovų aprūpinimą maisto medžiagomis per pirmas 24-48 gyvenimo valandas (Heinrich, Jone, 2003).

Pieno frakcija, kuri nesiformuoja į varškę, yra vadinama išrūgomis (Russell, 1984). Išrūgos sudarytos iš vandens, mineralinių medžiagų, laktozės ir baltymų įskaitant imunoglobulinus. Išrūgos patenka tiesiai į plonąją žarną per 10 min. po girdymo. Iš plonosios žarnos imunoglobulinai absorbuojami į kraują. Antra vertus, ribotas naujagimių virškinimo

mastas padeda veršeliui greičiau absorbuoti imunoglobulinus išvengiant jų suvirškinimo (Davis and Drackley, 1998).

Naujagimių veršelių angliavandenių virškinimas, išskyrus laktozę arba pieno cukrų, yra santykinai silpnas. Krakmolo virškinimas priklauso nuo jo kilmės ir apdorojimo būdo. Trečią veršelio amžiaus savaitę, kai fermentai tampa aktyvesni, žymiai pagerėja krakmolo, augalinių baltymų, esančių pašare, virškinimas (Leng, 1991; Георгиевский, 1990).

Girdomų pienu veršelių prieskrandžiai nefunkcionuoja, todėl atsirūgimo dujose nėra metano. Jis atsiranda, kai augaliniai pašarai patenka į didįjį prieskrandį ir jame susidaro tinkamos rūgimui sąlygos bei atsiranda mikroorganizmų. Pradėjus funkcionuoti prieskrandžiams, veršelis gali ėsti ir pasisavinti augalinius pašarus. Tuomet galima sumažinti pieno arba jo pakaitalų davinį, kadangi visaverčiai mikrobiniai baltymai pakeičia gyvulinės kilmės baltymus. Pereinamuoju periodu prieskrandžiuose pasisavinama 10-20 proc. maistingųjų pašaro medžiagų, o dar vėliau – 40-50 proc. Tuo metu ląstelienos pasisavinama tris kartus daugiau, ir prieskrandžiai tampa panašūs į suaugusių gyvulių (Георгиевский, 1990).

2.3 Veršelių virškinimo trakto mikroflora

Virškinimo trakto mikroflora yra glaudžiai susijusi su gyvulio-šeimininko organizmu. Žarnyno turinyje yra aptinkama 400-500 skirtingų rūšių mikroorganizmų, kurie sudaro apie 30 proc. viso žarnyno turinio (Mitsuoka, 1996). Didžiulis mikrobinių ląstelių skaičius (1014) ir jų rūšinis įvairumas sąlygoja normalios mikrofloros dalyvavimą įvairiose makroorganizmo fiziologinėse funkcijose. Žarnyno mikroflora dalyvauja vandens-druskų apykaitoje, egzogeninių ir endogeninių medžiagų detoksikacijoje, gamina fermentus, dalyvauja baltymų, angliavandenių, lipidų ir nukleino rūgščių metabolizme, o taip pat biologiškai aktyvių junginių (vitaminų, antibiotikų, toksinų, hormonų ir kt.) metabolizme ir yra kaip energijos šaltinis gyvulio organizmui (Сидоров и др., 2000). Žarnyno mikroflorą sudarantys mikroorganizmai turi įtakos ir imuninės sistemos vystymuisi bei veiklai (Perdigon et al., 2001).

Virškinimo trakto mikrofloros sudėtis priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės ir mitybos. Gyvybingų bakterijų koncentracija plonosios žarnos turinyje yra 104_-106_{/g. Tai daug}

mažesnė koncentracija, negu aptinkama didžiajame prieskrandyje arba storojoje žarnoje. Įvairių rūšių gyvulių storojoje žarnoje daugiausia yra obligatinių anaerobinių bakterijų ir jų

tankumas yra toks pat, kaip ir didžiajame prieskrandyje – 1010-1011/g. Storojoje žarnoje, kaip ir didžiajame prieskrandyje, bakterijos yra aptinkamos glaudžiai susijusios su epiteliniais audiniais (Melvin and Swenson, 1984).

Viena svarbiausių normalios mikrofloros funkcijų yra tai, kad ji kartu su šeimininko organizmu suteikia kolonizacinį atsparumą. Tai visuma mechanizmų, kurie užtikrina normalios mikrofloros stabilumą ir užkerta kelią gyvulio organizmui užsikrėsti patogeniniais mikroorganizmais. Sumažėjus kolonizaciniam atsparumui, padidėja sąlygiškai patogeninių mikroorganizmų skaičius ir spektras, padidėja jų migracija per žarnyno sienelę, o tai skatina vidinės infekcijos vystymąsi (Сидоров и др., 2000).

Rezidentinei virškinimo trakto mikroflorai priklauso bifidobakterijos, laktobakterijos, bakteroidai, enterokokai, ešerichijos, mieliniai grybai. Sveikų, bet kokio amžiaus monogastrinių gyvūnų ir atrajotojų, kol nefunkcionuoja prieskrandžiai, didžiausią virškinimo trakto mikrofloros dalį (iki 80-90 proc.) sudaro bifidobakterijos. Gyvulių storosios žarnos 1 g turinio aptinkama 108_-1012 _{bifidobakterijų. Jų kiekio sumažėjimas žemiau 10}7_{/g rodo žarnyno}

mikrobiocenozės pažeidimą (Сидоров и др., 2000).

Atsižvelgiant į bifidobakterijų dominavimą sveikų gyvulių ir žmonių žarnyne, manoma, kad bifidobakterijų genties atstovai – svarbiausia virškinimo trakto mikrofloros taksonominė grupė, parodanti makroorganizmo sveikatą, jo kolonizacinį atsparumą. Esant disbakteriozei, pirmos iš virškinimo trakto pasišalina bifidobakterijos (Сидоров и др., 2000). Vadinasi, patologiniai pokyčiai organizme tiesiogiai priklauso nuo bifidobakterijų eliminacijos. Išnykus bifidobakterijoms, sumažėja organizmo imunobiologinis aktyvumas, sutrinka virškinimo procesas, įsiurbimas, sulėtėja geležies, kalcio įsisavinimas, sutrinka virškinimo trakto mikrofloros vitaminų sintezė ir fermentų funkcijos (Квасников и Нестеренко, 1975).

Antra pagal skaičių ir svarbą gyvūnų virškinimo trakto mikrofloros grupė yra pieno rūgšties bakterijos. Svarbiausi jų atstovai – Lactobacillus gentis. Laktobacilų kiekis 1 g žmonių fekalijų vidutiniškai yra 104-109, o suaugusių kiaulių, arklių ir galvijų – atitinkamai 108-109, 107-108 ir 102-104. Disbakterijozės atveju laktobacilų kiekis žymiai sumažėja arba jų neaptinkama visai (Сидоров и др., 2000).

Gyvulių 1g storosios žarnos turinio randama iki 106-109 ešerichijų, 104-108 enterokokų, panašiai tiek ir bakteroidų, apie 102-105 Candida genties grybų ir klostridijų. Virškinimo trakte sporadiškai registruojami ir tranzitiniai mikroorganizmai, kurie dažniau yra išskiriami esant gyvulių virškinimo trakto ligoms, nors tarp jų sutinkamos ir saprofitinės mikrobų rūšys – klebsielos, pseudomonos, proteus, stafilokokai, spirochetos, citrobakterijos, enterobakterijos, pelėsiniai grybai ir kiti (Сидоров и др., 2000). Девришов ir kt. (1996)

nustatė, kad 3 dienų amžiaus veršelių fekalijose buvo: E.coli 106-107 KSV/g (kolonijas sudarantys vienetai), Proteus spp. – 103-105 KSV/g, Citrobacter spp. – 103 KSV/g, Klebsiella spp. – 107 KSV/g.

Gyvūnų virškinimo trakto rezidentinė mikroflora kokybiškai yra vienatipė, tik skirtingas vienos ar kitos genties mikroorganizmų kiekis aptinkamas įvairiose virškinimo trakto vietose. Kiekybinei mikroorganizmų įvairovei įtakos turi gyvūno rūšis, amžius, šėrimo tipas, išorinės aplinkos faktoriai. Padidėjus tranzitinės mikrofloros kiekiui, vystosi skirtingi patologiniai pakitimai, iš jų ir virškinimo trakto susirgimai (Сидоров и др., 2000).

Veršelių virškinimo trakte pirmosiomis gyvenimo dienomis atsiranda daug laktobacilų ir bifidobakterijų (Дей и Лисанский, 1990; Квасников и Нестеренко, 1975). Laktobakterijos ir bifidobakterijos yra labai svarbios palaikant žarnyno mikrobiologinę ekosistemą. Jų daugiausia aptinkama veršelių virškinimo trakte, ypatingai pieno maitinimo periodu, ir koncentruotais pašarais šeriamų suaugusių gyvulių virškinimo trakte. Tada jos sudaro 60-95 proc. visų mikroorganizmų (Квасников и Нестеренко, 1975). Kaip teigia Hobson ir Stewart (1997), dažniausiai iš veršelių išskiriamos laktobacilų rūšys yra šios: Lactobacillus acidophilus, L.casei, L.fermentum, L.plantarum, L.buchneri, L.brevis, L.cellobiosus, L.helveticus, L.salivarius, L.ruminis, L.vitulinus.

Sederevičius ir kt. (1994) nustatė, kad laktobacilų kiekis 1-10 dienų amžiaus sveikų veršelių išmatose yra 109 KSV/g. Dešimtą dieną po veršelių atvedimo laktobacilų skaičius vidutiniškai sudaro 9,57±0,7 log/g (Sederevičius ir kt., 1994). Tuo tarpu žarnyno lazdelės (E.coli) kiekis veršelių fekalijose sudaro nuo 3,6x107 iki 6,2x109 KSV/g. Sederevičius ir kt. (1994) nustatė, kad sveikų 1-10 dienų amžiaus veršelių tiesiosios žarnos turinyje bendras enterobakterijų kiekis yra 109-1011 KSV/g. Девришов ir kt. 1996 pažymi, kad jau antrąją sveikų veršelių gyvenimo dieną laktobacilų fekalijose yra 107-108 KSV/g ir vėliau išsilaiko 109-1010 KSV/g ribose.

Tyrimai rodo (Дей и Лисанский, 1990), kad dominuojanti jaunų veršelių enterobakterijų rūšis yra E.coli. Iš laktobacilų virškinimo trakte dominuoja L.acidophilus. Abi bakterijos žarnyne auga toje pačioje terpėje, tačiau laktobacilų gaminama rūgštis slopina E.coli ir tarp šių mikroorganizmų nusistovi tam tikras balansas. Šioje situacijoje rūgštį gaminančios laktobacilos dominuoja E.coli atžvilgiu ir pastarosios kiekis žarnyne yra mažesnis nei laktobacilų.

Taigi, virškinimo trakto mikroflora turi didžiulę įtaką veršelio organizmui, o normalios mikrofloros pakitimai yra tiesiogiai susiję su gyvulio negalavimais.

2.4 Probiotikai ir jų veikimo mechanizmas

Pastaraisiais metais mokslininkai, gvildendami mikrobines virškinamojo trakto problemas, vis dažniau akcentuoja probiotikų, prebiotikų, simbiotikų ir probiotinių preparatų svarbą.

Žodis „probiotikai“, išvertus iš graikų kalbos, reikštų „gyvybei“, skirtingai nuo termino „antibiotikai“ – „nukreiptas prieš gyvybę“. Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai arba fermentuoti jų produktai, darantys teigiamą poveikį žmonių ir gyvulių sveikatai, gerinantys virškinamojo trakto mikrobinį sąstatą. Būtinas efektyvaus probiotiko komponentas – gyvos mikrobų ląstelės (4 pav.) (Fuller, 1989).

Daugiau kaip prieš šimtą metų gimusi

idėja, kad žmogaus mityboje vartojami pienarūgščiai produktai, pirmiausia jogurtai, gali apsaugoti organizmą nuo senėjimo, priklauso mikrobiologui I. I. Mečnikovui. Jo nuomone, žmogus gali gyventi ilgiau dėl antagonistiškai aktyvių pienarūgščių mikroorganizmų. Jie eliminuoja iš žarnyno pūvančią mikroflorą ir neleidžia jos toksiškiems metabolitams patekti į kraują. I. I. Mečnikovas 1901 m. įrodinėjo, kad tik gimus gyvūnui jo virškinimo trakto gleivinė iš karto pasidengia mikroorganizmais, nuo kurių didele dalimi priklauso tolimesnis gyvūno vystymasis. Amerikoje 1920–1922 m. terapiniais tikslais praktiškai buvo pradėtos naudoti acidofilinės laktobacilos – probiotikų užuomazgos. Tuo tarpu labiau domėtis probiotikais pradėta tik daugiau kaip prieš du dešimtmečius, kai dėl nesaikingo antibiotikų vartojimo pablogėjusi ekologinė padėtis sukėlė žmonių ir gyvulių mikrobiocenozinius pažeidimus, paplito antibiotikams atsparios bakterijos (Fuller, 1989).

Mokslinėje literatūroje sutinkami ir kiti į probiotikus panašūs terminai. Tai prebiotikai ir sinbiotikai. Prebiotikų terminas buvo pasiūlytas Gibson ir Roberfroid (1995), kurie pakeitė priešdėlius "pro" į "pre", kurie reiškia "už" ir "dėl". Jie prebiotikus apibūdino kaip "nevirškinamus maisto ingredientus, kurie naudingai veikia šeimininko organizmą, skatina žarnyne tam tikrų bakterijų augimą ir aktyvumą“. Prebiotikams priskiriama specifiniai oligosacharidai, inulinas, pektinas ir kitos medžiagos (Gibson and Roberfroid, 1995). Gyvulio ir žmogaus organizme nėra atitinkamų fermentų, skaidančių oligosacharidus. Oligosacharidai nesihidrolizuoja ir nerezorbuojami plonojoje žarnoje, todėl nepakitę patenka į storąją žarną.

4 pav. Gyvos probiotinės bakterijos. (http://www.neilslade.co.uk/nutrition/probiotics .php)

Čia juos skaido vietinė mikroflora, daugiausia bifidobakterijos, kurios parodo ypatingą selektyvumą prebiotikams (Gibson et al., 1995). Tokie prebiotikai turi vadinamąjį bifidogeninį aktyvumą. Cummings ir Macfarlane (2002) teigia, kad prebiotikai žarnyne selektyviai stimuliuoja ne tik bifidobakterijas, bet ir laktobacilas, ir, tokiu būdu, padidina natūralų organizmo atsparumą patogeninėms bakterijoms.

Terminas „sinbiotikas“ nusako produktą, į kurio sudėtį įeina ir probiotikai ir prebiotikai. Šis terminas primena sinergizmą ir jis skirtas produktams, kuriuose prebiotikai selektyviai skatina probiotines bakterijas (Gibson and Roberfroid, 1995).

Probiotikų veikimo mechanizmas yra paremtas tarpusavio konkurencija tarp normalios ir sąlygiškai patogeninės mikrofloros. Skirtingo laipsnio disbakterijozės pasireiškimas yra susijęs su bifidofloros ir laktofloros deficitu virškinimo trakte. Bifidobakterijų ir laktobakterijų sumažėjimas nepalankiai veikia žarnyno sekrecinę funkciją, įsiurbimo procesus. Tada sutrinka baltymų, lipidų, mineralinių medžiagų apykaita (Панин и Малик (2004).

Probiotikų veikla pasireiškia vietiniu poveikiu į organizmą, t. y. normalizuojant virškinimo trakto mikroflorą, o taip pat veikia organizmą sistemiškai, t. y. gerina viso organizmo sveikatą. Probiotikai apsaugo virškinimo traktą nuo infekcijos sukėlėjų, skatina imuninę reakciją, veikia antimutageniškai, antikancerogeniškai bei antialergiškai ir antitoksiškai (Cunningham-Rundles et al., 2000; Fuller and Gibson, 1997; Сидоров и др., 2000; Жирков и Братухин, 1999).

Probiotikai veikia gyvulių sveikatingumą daugeliu mechanizmų, kuriuos Ishibashi ir Yamasaki (2001) pavadino kaip probiotiniu poveikiu. Žemiau pateikiami pagrindiniai mechanizmai, kurie apibudina teigiamą probiotikų įtaką gyvulio organizmui (Rolfe, 2000):

Dėl probiotinių bakterijų antimikrobinių medžiagų gamybos yra slopinimas sąlygiškai patogeninių mikroorganizmų augimas;

Probiotinės bakterijos konkuruoja su sąlygiškai patogeniniais mikroorganizmais dėl adhezijos receptorių, kurie išsidėstę ant virškinimo trakto gleivinės bei dėl maisto medžiagų;

Probiotinių bakterijų antigenai ir medžiagų apykaitos produktai skatina imunokompetentinių ląstelių aktyvaciją bei stimuliuoja imunitetą;

Naudingosios probiotinės bakterijos iškloja virškinimo trakto gleivinę biosluoksniu, kuris neleidžia prasiskverbti sąlyginai patogeninėms bakterijoms; Probiotinės bakterijos dėl vitaminų ir augimą stimuliuojančių medžiagų gamybos skatina vietinės mikrofloros augimą;

Pieno rūgštį gaminančios bakterijos mažina žarnyno pH ir sudaro nepalankią terpę puvimo bakterijų vystymuisi;

Neutralizuoja toksines medžiagas;

Slopina bakterinius fermentus, kurie dalyvauja žarnyne kancerogeninių medžiagų sintezėje;

Keičia mikrobinį metabolizmą. Padidėjus bakterinių fermentų sintezei, aktyvinama atitinkamų metabolitų gamyba (pvz., gliutamino, arginino, vitaminų, peptidoglikanų ir kt.). Šie vietiškai arba patekę į kraują ar kitus makroorganizmo biologinius skysčius, betarpiškai įsiterpia į atitinkamų organų ir audinių ląstelių metabolizmą, moduliuoja jų morfokinetines savybes, fiziologines funkcijas, biochemines reakcijas;

Kiti mechanizmai. Po probiotinių bakterijų rezorbcijos iš virškinimo trakto į organizmą, jie pasižymi tiesioginiu poveikiu į fermentines, hormonines, nervines, kvėpavimo, imunines ir kitų organų ir audinių ląstelines reakcijas. Pienarūgščių bakterijų fermentuoti pieno produktai arba probiotikai su gyvomis bakterijomis gali sukelti priešnavikinį poveikį. Šis poveikis susidaro dėl mutageninio aktyvumo slopinimo, taip pat dėl kai kurių fermentų aktyvumo slopinimo, kancerogenų, mutagenų ar navikus sukeliančių medžiagų gamybos slopinimo (Chin et al., 2000).

Šiuolaikinė probiotinių bakterijų sistematika apima laktobacilas, bifidobakterijos ir enterokokus. Pienarūgštės bakterijos yra svarbiausi mikroorganizmai, tiesiogiai susiję su virškinimo traktu (Klein et al., 1998). Kaip nurodo Rolfe (2000), geriausiai šiuo metu ištirti probiotiniai mikroorganizmai yra pieno rūgštį gaminančios bakterijos, ypatingai Lactobacillus spp. ir Bifidobacterium spp. Lactobacillus gentis yra pagrindinė virškinimo trakto vietinių mikroorganizmų dalis ir turi svarbią reikšmę virškinimo trakto ligų profilaktikoje (Tannock, 1999; Vaughan et al., 1999). Lactobacillus genties probiotiniai mikroorganizmai teigiamai veikia šeimininko sveikatą bei sugeba prisitvirtinti prie įvairių gyvulių rūšių virškinimo trakto epitelio ląstelių ir gleivinės (Ouwehand at al., 2000). Mokslininkai teigia, kad pienarūgštės bakterijos stimuliuoja imuninę sistemą, mažina cholesterolio kiekį, slopina patogeninių bakterijų augimą, palaiko sveiką žarnyno mikroflorą, dalyvauja vėžio profilaktikoje, pagerina laktozės panaudojimą, apsaugo nuo viduriavimo, gerina kalcio absorbciją, dalyvauja vitaminų, amino rūgščių ir kitų biologiškai aktyvių junginių sintezėje ir virškinant baltymus. Be to, laktobacilos palaiko žemą žarnų turinio pH, kolonizuoja žarnyno gleivinę, aktyviai dalyvauja angliavandenių, baltymų, lipidų, nukleininių rūgščių metabolizme (Сидоров и др., 2000).

2.5 Probiotikų panaudojimas žemės ūkio gyvuliams

Mikroorganizmai naudojami žemės ūkio gyvulių pašare yra priskiriami skirtingoms gentims, pavyzdžiui Lactobacillus, Bifidobacterium, Enterococcus, Pediococcus, Bacillus bei mielės Saccharomyces, Aspergillus ir Torulopsis. Vieni probiotiniai mikroorganizmai yra natūralūs virškinimo trakto gyventojai, kiti yra aptinkami aplinkoje. Virškinimo trakte turi išlikti pakankamas probiotinių mikroorganizmų kiekis, kad su pašaru gauti probiotikai turėtų įtakos žarnyno mikrobiniam metabolizmui ir būtų naudingi šeimininko organizmui (Tannock, 1997). Šis mikroorganizmų išlikimo kiekis virškinimo trakte, kaip teigia Bezkorovainy (2001), gali siekti nuo 20 iki 40 proc. Pagrindinė kliūtis išlikti probiotiniams mikroorganizmams gyvybingiems virškinimo trakte yra skrandžio rūgštingumas bei tulžies druskų poveikis (Bezkorovainy, 2001). Pusiausvyrai įsivyrauti tarp probiotinių mikroorganizmų, patenkančių su pašaru ir rezidentinės mikrofloros, esančios virškinimo trakte, būtina naudoti pastovią probiotikų dozę pašaruose, kuri yra nuo 106 iki 107 KSV/g. Probiotikai teigiamai veikia gyvulio organizmą kaip natūralus žarnyno mikrofloros bioreguliatoriams (Guillot, 1998).

Pašarų priedai – probiotikai – veiksminga priemonė naudojama gerinti gyvulių fiziologines funkcijas, gydyti disbakteriozę ir naudoti profilaktiškai. Nustatyta, kad naudojant probiotikus, 9-10 proc. pagerėja pašarų ėdamumas, 12-16 proc. – maisto medžiagų virškinamumas, mažėja pašarų sąnaudos, didėja priesvoriai (Šimkus, 2001; Jukna ir Šimkus, 2001), gerėja mėsos kokybė, sumažėja gyvulių sergamumas virškinimo trakto ligomis (Братухин и др., 1999).

Сидоров su bendraautoriais (2000) aprašo probiotinio preparato „Laktobifadolo“, sudaryto iš Bifidobacterium adolescentis B-1 ir Lactobacillus acidophilus LG-1 padermių, įtaką gyvuliams. Laktobifadolo profilaktinė dozė – 0,2 g/kg gyvulio kūno masės nuo pirmosios gyvenimo dienos, 5-7 dienas iš eilės. Po 10-12 dienų, kaip rekomenduoja Сидоров ir kt. (2000), profilaktinį kursą galima pakartoti. Gydymui Laktobifadolo skiriama dviguba dozė 5-10 dienų iš eilės. Laktobifadolą Сидоров ir kt. (2000) siūlo naudoti įvairios kilmės disbakterijozės atvejais.

Nustatyta, kad naudojant Laktobifadolą veršeliams, 27,0-66,6 proc. sumažėjo sergamumas bakterinėmis virškinimo trakto ligomis, 10,0-14,3 proc. padidėjo veršelių išlikimas per pirmas 20-30 gyvenimo dienų, vidutinis veršelių paros priesvoris per pirmąsias

20 gyvenimo dienų padidėjo 70-210g. Taip pat autoriai nustatė, kad visoms gyvulių rūšims Laktobifadolas padidino bendrą baltymų kiekį kraujo serume, padidėjo kraujo ląstelių fagocitinis aktyvumas, parodantis, kad stimuliuojamas nespecifinis gyvulio organizmo atsparumas.

Abe ir kt. (1995) panaudojo veršeliams Bifidobacterium pseudolongum bei Lactobacillus acidophilus ir nustatė, kad šios probiotinės bakterijos didesnės įtakos veršeliams turėjo ankstyvajame amžiuje. Jos padidino veršelių kūno masės priesvorį ir pašaro įsisavinimą. Veršeliams panaudojus kiekvieną padermę atskirai, Abe su bendraautoriais (1995) bakterijų poveikio skirtumo nepastebėjo. Šios abi padermės žymiai sumažino diarėjos paplitimą lyginant su kontroline veršelių grupe.

Тараканов ir Косолапова (1999) naujagimiams veršeliams profilaktiškai panaudojo probiotiką Laktoamilovariną. Jis buvo skysto pavidalo su 5x108 KSV/ml Lactobacillus amylovorus BT-24/88 koncentracija. Kaip nurodo autoriai, bandomosios veršelių grupės laktoamilovarino gavo po 0,4 ml, 10 ml ir 20 ml 5 dienas iš eilės, vėliau po vieną kartą kas 10 dienų iki 3 mėnesių amžiaus. Тараканов ir Косолапова (1999) nustatė, kad kontrolinės grupės veršeliams, negavusiems probiotiko, 100 proc. pasireiškė dispepsija, tuo tarpu dispepsija susirgo tik 78,6 proc. veršelių, gavusių didžiausią probiotiko dozę. Probiotikas žymiai sutrumpino ligos eigą. Kontrolinės grupės veršeliai vidutiniškai sirgo 3,9 dienas, tuo tarpu 20ml probiotiko gavę veršeliai sirgo vidutiniškai 2 dienas. Laktoamilovarinas 5-6 proc. padidino pašaro virškinamumą, žymiai padidėjo bandomųjų veršelių kūno masės priesvoris per pirmas 30 dienų. Gavę 10 ml probiotiko, veršeliai vidutiniškai 1,7 kg priaugo daugiau, nei kontrolinės grupės veršeliai, ir 2,5 kg daugiau priaugo veršeliai, gavę 20 ml laktoamilovarino. Probiotiko įtaka veršelių kūno priesvoriui labai išryškėjo nuo 2 iki 3 auginimo mėnesių. Per šį laikotarpį veršeliams, gavusiems 10 ml probiotiko, paros priesvoris buvo 20,6 proc. didesnis nei kontrolinės veršelių grupės ir per 30 dienų jie priaugo 8,9 kg daugiau. 20 ml probiotiko gavę veršeliai per tą patį laikotarpį priaugo 9,4 kg daugiau nei kontrolinės grupės veršeliai.

Ne visi literatūros šaltiniai nurodo, kad probiotikai padidina jaunų veršelių priesvorį. Erhard ir kt. (2000) teigia, kad probiotikai 2-14 d. amžiaus veršeliams neturi įtakos jų augimui. Schwab ir kt. (1980) nustatė, kad sudavus negyvybingų Lactobacillus bulgaricus, turinčių fermentuotų produktų, pastarieji neturėjo ryškaus poveikio veršeliams. Morrill ir kt. (1977) nustatė, kad pienas, fermentuotas L.acidophilus ir L.lactis, neturėjo veršeliams žymaus poveikio kūno masės prieaugiui ir diarėjos dažnumui. Quintero-Gonzalez ir kt. (2003) pastebėjo, kad sumažinus krekenų kiekį ir pridėjus probiotikų priedo, galima skatinti didžiojo

prieskrandžio bei žarnyno vystymąsi ir tokiu būdu yra padidinamas suėdamo sauso pašaro kiekis.

Mokslininkai palyginti išsamiai aprašo probiotikų įtaką įvairiems gyvuliams. Tačiau yra mažai duomenų, nurodančių, kokią įtaką probiotikai turi naujagimiams veršeliams. Literatūroje nurodoma, kad mokslininkai, naujagimiams veršeliams panaudoję skirtingus probiotikus, sudarytus iš įvairių mikroorganizmų, dažnai gauna prieštaringus rezultatus ne tik skatindami veršelių augimą, bet ir gerindami jų sveikatingumą. Ypatingai mažai aprašyta probiotinių mikroorganizmų įtaka naujagimių veršelių virškinimo trakto mikroflorai. Todėl šiame darbe buvo siekiama įvertinti profilaktinį probiotiko „Yeasture“ (Cenzone, 2002) poveikį veršeliams, nustatyti įtaką naujagimių veršelių augimui, pagrindinei virškinimo trakto mikrofloros sudėčiai.

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Moksliniai tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 "Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo" Nr. 8-500 ("Valstybės žinios", 1997 11 28, Nr. 108).

2.1 Bandymų laikas, vieta, sąlygos

Bandymas atliktas 2005-2006 m. LVA Anatomijos ir fiziologijos katedroje, Virškinimo fiziologijos ir patologijos moksliniame centre bei LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre. Tyrimui naudotas pašarų priedas – probiotikas „Yeasture“ (Cenzone, 2002). Bandymas atliktas su Lietuvos juodmargių veislės naujagimiais veršeliais tvartiniu laikotarpiu lapkričio-sausio mėnesiais. Darbas įvykdytas pagal schemą, kuri pateikta 5 paveiksle.

Schemos tęsinys – kitame puslapyje.

ATLIKTI TYRIMAI

1. Tik gimus arba bandymo pradžioje; 2. Po 15 dienų;

3. Po 30 dienų arba bandymo pabaigoje KONTROLINĖ

(n=8)

BANDOMOJI (n=8)

NAUJAGIMIŲ VERŠELIŲ GRUPĖS

Schemos tęsinys.

5 pav. Bandymo schema

2.2 Veršelių grupių sudarymo metodika

Pašarų priedo „Yeasture“ poveikiui nustatyti buvo sudarytos dvi naujagimių veršelių grupės – kontrolinė (n=8) ir bandomoji (n=8). Grupės sudarytos analogų principu, atsižvelgiant į veislę, lytį ir svorį. Kiekvienas veršelis buvo laikomas individualiame gardelyje ir girdomas jį atvedusios karvės krekenomis arba pienu. Vėliau, t.y. nuo 6-7 amžiaus dienos veršeliai buvo girdomi kitų karvių pienu, šeriami šienu bei startiniu pašarų priedu „Milaflo“, skirtu naujagimiams veršeliams. Bandomosios grupės veršeliams kiekvieną dieną papildomai buvo sugirdyta probiotiko „Yeasture“ profilaktinė dozė t.y. 5 g per dieną pagal gamintojo rekomendacijas. Probiotiko „Yeasture“ sudėties analizė pateikta 1 priede. Profilaktinė probiotiko dozės buvo sugirdyta veršeliams per 2 kartus – ryte ir vakare kartu su krekenomis, vėliau – pienu. Bandymas buvo tęsiamas iki 30 veršelių gyvenimo dienos.

3. FEKALIJŲ MIKROBIOLOGINIAI TYRIMAI

Laktobacilų bendras kiekis Enterobakterijų bendras kiekis Tyrimų dažnis:

1. Kas 5 dienas;

2. BENDRAS KLINIKINIS TYRIMAS

Tyrimų dažnis:

1. Tik gimus ir kas 5 dienas;

2.3 Veršelių priesvorio tyrimo metodika

Veršelių svoris buvo nustatytas sveriant kiekvieną veršelį tris kartus: pirmą kartą – iš karto po gimimo, antrą kartą – po 15 dienų, trečią kartą – bandymo pabaigoje, t.y. po 30 dienų. Sverta praėjus 2 val. po rytinio šėrimo, elektroninėmis svarstyklėmis HL 120 (Avery Berkel, Anglija). Remiantis svėrimų duomenimis, buvo apskaičiuotas vidutinis veršelių priesvoris per parą. Veršelių priesvorio kitimas buvo analizuotas šiais augimo laikotarpiais:

1. Nuo gimimo iki 15 d. 2. 15-30 d.

3. Nuo gimimo iki 30 d.

2.4 Veršelių bendras klinikinis tyrimas

Bendro klinikinio tyrimo metu individualiai gardeliuose laikomiems veršeliams kiekvieną bandymo dieną buvo atliekama bendroji apžiūra. Gimus veršeliui ir kas 5 dienas elektroniniu termometru „ide line®“ buvo matuota rektinė kūno temperatūra (oC), skaičiuojamas pulsas bei kvėpavimo dažnis (k./min.). Apžiūrint veršelius stebėta jų elgsena, judesiai, kūno padėtis, plaukų bei odos pakitimai, viduriavimas. Bendri klinikiniai tyrimai atlikti pagal Sutkevičiaus (2003) pateiktus metodinius nurodymus.

2.5 Veršelių fekalijų mikrobiologinių tyrimų metodika

Fekalijų mėginiai, praėjus 2 val. po rytinio veršelių šėrimo, buvo imami į sterilius stiklinius indelius viso bandymo metu kas penkias dienas. Pirmas fekalijų mėginys buvo paimtas 5 d. amžiaus veršeliams, paskutinis – 30 d. amžiaus veršeliams. Naujagimio veršelio mekonijos (pirmosios naujagimių veršelių išmatos) nebuvo imtos, nes, kaip teigia Mackie su bendraautoriais (1999), o tai pat ir daugelis kitų mokslininkų, naujagimių virškinimo traktas yra sterilus. Fekalijų mėginiai buvo imti sukeliant veršeliams defekaciją, dirginant dorsalinę išangės sienelę.

Mikroorganizmų kiekis veršelių fekalijose buvo nustatomas lėkštelių metodu (Šiugždaitė, 1999) Mikrobiologiniam tyrimui imta 1g fekalijų, kurios santykiu 1:99 suspenduotos fiziologiniame tirpale, naudojant sterilią porcelianinę lėkštelę ir grūstuvėlį.

Gautas pirminis fekalijų skiedimas 1:100 (10-2), iš kurio toliau atliktas serijinis skiedimas (Ghali et al., 2004) santykiu 1:10 iki galutinio 10-7. Atliekant serijinius skiedimus, mėgintuvėlių turinys buvo sumaišomas homogenizatoriumi MS1 (IKA, JAV). Po 0,05 ml tiriamosios medžiagos iš 10-4 – 10-7 skiedimųbuvo užsėta ant selektyvių standžių terpių Petri lėkštelėse. Tiriant fekalijas, buvo nustatytas bendras enterobakterijų ir bendras laktobacilų kiekis. Bendram laktobacilų kiekiui nustatyti tiriami mėginiai buvo užsėti ant 3 Petri lėkštelių su MRS agaru (Liofilchem, Italija) ir kultivuoti mikroaerofilinėmis sąlygomis (5-10 proc. CO2), +37oC temperatūroje, 48 val. Bendram enterobakterijų kiekiui nustatyti tiriami mėginiai

užsėti ant 3 Petri lėkštelių su McConkey agaru (Liofilchem, Italija) ir kultivuotos aerobinėmis sąlygomis, +37oC temperatūroje, 24 val. Mikroorganizmų KSV/g (kolonijas sudarantys vienetai) apskaičiuoti pagal 1 formulę (LST ISO 7218:2000):

; ) 1 , 0 (n₁ n₂ d V C N + ∑ = (1) kur: N – mikroorganizmų skaičius (KSV); C

∑ – suma kolonijų, suskaičiuotų visose lėkštelėse su mitybine terpe, kai bent vienoje iš jų yra 15 kolonijų;

V – kiekvienai Petri lėkštelei naudotas tiriamosios medžiagos kiekis mililitrais; n1 – pirmojo skiedimo rinktų Petri lėkštelių skaičius;

n2 – antrojo skiedimo rinktų Petri lėkštelių skaičius;

d – pirmąjį rinktą skiedimą atitinkantis skiedimo laipsnis.

Paveiksluose ir lentelėse pateiktas mikroorganizmų kiekis, yra išreikštas logaritmais (x) ir apskaičiuotas pagal 2 formulę:

); ( log₁₀ a

x= (2)

2.6 Statistinė analizė

Tyrimų duomenys apdoroti statistinės analizės metodu statistiniu paketu „R 2.2.0.“ (Venables and Smith, 2005; http://www.r-project.org) ir MS Excel programa. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai ( X ), vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (σ ), įvairavimo koeficientai (C ), vidurkių paklaidos (_V m ). Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (P) _X nustatytas pagal Stjudentą (Juozaitienė ir Kerzienė, 2001). Atliekant dispersinę analizę (ANOVA) buvo sudaryti statistiniai moduliai ir nustatyta probiotiko „Yeasture“ įtaka priesvoriui ir mikrobiologiniams rodikliams – bendram laktobacilų ir bendram enterobakterijų kiekiui. Apskaičiuota probiotiko „Yeasture“ įtaka (proc.) tirtiems rodikliams ir įvertintas jų statistinis patikimumas. Rezultatai buvo laikomi patikimais, kai p<0,001, p<0,01, p<0,05, nepatikimi – kai p>0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Probiotiko „Yeasture“ įtaka veršelių paros priesvoriui

Tirtų veršelių svorio dinamika ir vidutinio paros priesvorio rezultatai pateikti 6-9 paveiksluose. Iš 2 paveiksle pateiktų rezultatų matyti, kad bandomosios grupės veršelių svoris įpusėjus bandymui t. y. 15 veršelių augimo dieną buvo 3,9 proc. mažesnis (p>0,05) nei kontrolinės grupės veršelių. Antroje bandymo pusėje, nuo 15 iki 30 veršelių amžiaus dienos, bandomosios grupės veršelių augimas buvo intensyvesnis. Bandymo pabaigoje matyti, kad probiotiko „Yeasture“ įtakoje veršelių vidutinis svoris buvo 4,3 proc. didesnis (p>0,05) nei kontrolinės grupės veršelių.

40,0 45,0 50,0 55,0 60,0 65,0 Gimęs 15 d. 30 d. Veršelių amžius, d. Svor is , k g Kontrolinė Bandomoji

6 pav. Kontrolinės ir bandomosios grupių veršelių svorio dinamika

Iš 7 pav. rezultatų matyti, kad iki 15 veršelių amžiaus dienos bandomosios grupės veršelių augimo intensyvumas buvo lėtesnis nei kontrolinės grupės veršelių. Vidutinis bandomosios grupės veršelių priesvoris per pirmąsias 15 bandymo dienų buvo 150 g arba 30 proc. mažesnis (p>0,05) nei kontrolinės grupės veršelių.

0,350

0,500

0,000 0,100 0,200 0,300 0,400 0,500 0,600

Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

Veršelių paros priesvoris, g

7 pav. Probiotiko „Yeasture“ įtaka veršelių paros priesvoriui iki 15 amžiaus dienos.

Iš 8 pav. pateiktų duomenų matyti, kad nuo 15 iki 30 veršelių amžiaus dienos bandomosios grupės veršelių augimas tapo žymiai intensyvesnis nei kontrolinės grupės veršelių. Vidutinis bandomosios grupės veršelių priesvoris antroje bandymo pusėje buvo 300 g arba 69,2 proc. didesnis (p<0,01) nei kontrolinės grupės veršelių.

0,433

0,733

0,000 0,100 0,200 0,300 0,400 0,500 0,600 0,700 0,800 Kontrolinė grupė

Bandomoji grupė

Veršelių paros priesvoris, g

8 pav. Probiotiko „Yeasture“ įtaka veršelių paros priesvoriui nuo 15 iki 30 amžiaus dienos.

Viso bandymo metu, t. y. nuo veršelių gimimo iki 30 amžiaus dienos, nustatytas vidutinis veršelių paros priesvoris pateiktas 9 paveiksle. Bandomosios grupės veršelių augimas, įvertinant viso bandymo metu gautus rezultatus, buvo 75 g arba 16,1 proc. didesnis (p>0,05) nei kontrolinės grupės veršelių.

0,467 0,542

0,000 0,100 0,200 0,300 0,400 0,500 0,600

Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

Veršelių paros priesvoris, g

9 pav. Probiotiko „Yeasture“ įtaka veršelių paros priesvoriui nuo gimimo iki 30 amžiaus dienos.

Antroje lentelėje pateikti veršelių paros priesvorio statistiniai skaičiavimai viso bandymo metu, pirmoje bandymo pusėje (1-15 d.) ir antroje bandymo pusėje (15-30 d.).

2 lentelė. Veršelių paros priesvorio statistiniai skaičiavimai

Veršelių grupės Kontrolinė Bandomoji Rodikliai 1-15 d. 15-30 d. 1-30 d. 1-15 d. 15-30 d. 1-30 d. Narių skaičius, n 8 8 8 8 8 8 Vidurkis, X 0,500 0,433 0,467 0,350 0,733* 0,542 Vidutinis kvadratinis nuokrypis, σ 0,09 0,04 0,05 0,21 0,09 0,13 Įvairavimo koeficientas, V C 17,21 8,88 10,1 60,98 12,86 23,77 Aritmetinio vidurkio paklaida, m _X 0,05 0,02 0,03 0,12 0,05 0,07

Iš pateiktų statistinių apskaičiavimų matome, kad ypatingai didelis įvairavimo koeficientas buvo nustatytas bandomoje veršelių grupėje 1-15 d., t.y. pirmoje bandymo pusėje. Šis įvairavimo koeficientas bei aritmetinio vidurkio paklaida parodo, kad veršelių vidutinis paros priesvoris šioje grupėje tarp atskirų veršelių buvo labai skirtingas. Palyginti didelis įvairavimo koeficientas nustatytas ir kontrolinėje veršelių grupėje tame pačiame laikotarpyje. Tai rodo, kad naujagimių veršelių organizmas yra labai jautrus aplinkos veiksniams ir jų augimo intensyvumas gali būti labai skirtingas.

Įvertinant probiotiko Yeasture įtaką veršelių paros priesvoriui buvo atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė (ANOVA). Nustatyta, kad probiotikas viso bandymo metu turėjo 16,6 proc. įtakos (P>0,05) veršelių paros priesvoriui. Šis rezultatas nėra statistiškai patikimas ir tai galėjo būti dėl didelio įvairavimo koeficiento nustatyto bandomoje veršelių grupėje 1-15 veršelių amžiaus dienomis.

3.2 Veršelių bendro klinikinio tyrimo rezultatai

Atliekant veršelių bendrą klinikinį tyrimą nustatyta, kad kai kuriems veršeliams 6-8 dienomis pasireiškė viduriavimo požymiai. Viduriavusių veršelių skaičius ir procentinis santykis grupėse pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė. Viduriavimo požymių pasireiškimas veršeliams

Viduriavimo požymių pasireiškimas veršeliams

Veršelių grupės

Veršelių skaičius grupėje

Veršelių skaičius Procentas

Kontrolinė 8 5 62,5

Bandomoji 8 6 75,0

Iš lentelės duomenų matome, kad kontrolinėje ir bandomoje veršelių grupėse buvo nustatyti viduriavimo požymiai panašiam skaičiui veršelių.

Visų veršelių rektinė kūno temperatūra bandymo metu svyravo nuo 38,9 iki 40,0oC, pulsas – 120-148 k./min. (skaičiuojant 15 s), bei kvėpavimo dažnumas – 22-30 k./min. buvo fiziologinės normos ribose.

3.3 Veršelių fekalijų mikrobiologinių tyrimų rezultatai

Bandymo metu tirtų veršelių fekalijose nustatyti bendri laktobacilų ir enterobakterijų kiekiai, kurie yra išreikšti logaritmine išraiška, pateikti 10-11 paveiksluose. Statistiniai skaičiavimai pateikti 2-5 prieduose. Po 5 bandymo dienų kontrolinės grupės veršelių fekalijose bendras laktobacilų kiekis buvo 0,04 log/g didesnis (p>0,05) nei bandomos grupės veršelių fekalijose. Didesnis skirtumas tarp laktobacilų skirtingose veršelių grupėse nustatytas 10 bei 15 bandymo dieną. Bandomosios grupės veršelių fekalijose 10 bandymo dieną laktobacilų buvo 0,23 log/g daugiau (p<0,05), 15 dieną – 0,22 log/g daugiau (p>0,05) nei kontrolinės grupės veršelių fekalijose. Kaip matome, 15 bandymo dieną nustatytas statistiškai nepatikimas skirtumas tarp grupių. Tam įtakos turėjo kontrolinėje veršelių grupėje nustatytas didelis požymių įvairavimo koeficientas, kuris buvo 9,11. Beveik vienodas skirtumas nustatytas 20 ir 25 bandymo dieną. Bandomos grupės veršelių fekalijose laktobacilų kiekis 20 bandymo dieną buvo 0,17 log/g didesnis (p>0,05), o 25 dieną – 0,15 log/g didesnis (p>0,05) nei kontrolinėje grupėje. Didžiausias laktobacilų kiekio skirtumas tarp veršelių grupių nustatytas 30 bandymo dieną. Bandomos grupės veršelių fekalijose laktobacilų kiekis paskutinę bandymo dieną buvo 0,26 log/g didesnis (p<0,05) nei kontrolinės grupės. Apskaičiavus bendrai viso bandymo metu gautus rezultatus, nustatyta, kad laktobacilų bendras kiekis veršelių fekalijose dominavo bandomoje veršelių grupėje ir buvo vidutiniškai 0,17 log/g didesnis (p<0,001) nei kontrolinėje grupėje.

8,20 8,30 8,40 8,50 8,60 8,70 8,80 8,90 9,00 9,10 9,20 5 10 15 20 25 30 Veršelių amžius, d. L og/ g Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

6,50 7,00 7,50 8,00 8,50 9,00 5 10 15 20 25 30 Veršelių amžius, d. L og/ g Kontrolinė grupė Bandomoji grupė

11 pav. Bendro enterobakterijų kiekio dinamika veršelių fekalijose.

Bandymo metu veršelių fekalijose nustatyti enterobakterijų kiekiai pateikti 11 pav. Nustatyta, kad 5 ir 10 bandymo dienomis, bendras enterobakterijų kiekis kontrolinės ir bandomosios grupės veršelių fekalijose buvo panašus. Tiek 5, tiek 10 dieną bandomoje veršelių grupėje enterobakterijų kiekis fekalijose buvo didesnis nei kontrolinėje veršelių grupėje. Bandomosios grupės veršelių fekalijose 5 dieną enterobakterijų buvo 0,17 log/g daugiau (p>0,05), o 10 dieną – 0,22 log/g daugiau (p>0,05) nei kontrolinės grupės. Žymus enterobakterijų kiekio sumažėjimas bandomosios grupės veršelių fekalijose nustatytas 15 bandymo dieną. Šioje veršelių grupėje enterobakterijų kiekis fekalijose, palyginti su kiekiu nustatytu 10 bandymo dieną, sumažėjo 0,48 log/g, tuo tarpu kontrolinėje veršelių grupėje – tik 0,07 log/g. Penkioliktąją bandymo dieną bendras enterobakterijų kiekis bandomosios grupės veršelių fekalijose buvo 0,18 log/g mažesnis (p>0,05) nei kontrolinės grupės. Dar didesnis enterobakterijų kiekio skirtumas tarp veršelių grupių nustatytas 20 bandymo dieną. Probiotiko „Yeasture“ gavusių veršelių fekalijose enterobakterijų kiekis buvo 0,57 log/g mažesnis nei kontrolinės grupės veršelių fekalijose (p<0,05). Panašus kiekis enterobakterijų bandomosios grupės veršelių fekalijose buvo nustatytas ir 25 bandymo dieną. Tačiau kiek didesnis enterobakterijų kiekio sumažėjimas nustatytas kontrolinėje veršelių grupėje. Šioje grupėje enterobakterijų kiekis sumažėjo 0,34 log/g, palyginti su nustatytu kiekiu 20 bandymo dieną. Šią bandymo dieną bandomosios grupės veršelių fekalijose enterobakterijų kiekis buvo 0,25 log/g mažesnis (p<0,01) nei kontrolinės grupės veršelių. Paskutinę bandymo dieną šis

skirtumas padidėjo ir siekė 0,38 log/g (p<0,05). Apskaičiavus viso bandymo rezultatus nustatyta, kad bandomosios grupės veršelių fekalijose buvo vidutiniškai 0,17 log/g mažiau (p<0,001) nei kontrolinės grupės veršelių fekalijose.

Kontrolinėje ir bandomoje veršelių grupėse skirtumo dinamika tarp bendro laktobacilų ir bendro enterobakterijų kiekių fekalijose pateikta 12 ir 13 paveiksluose.

7,00 7,50 8,00 8,50 9,00 9,50 5 10 15 20 25 30 Veršelių amžius, d. L og/ g Laktobacilos Enterobakterijos

12 pav. Skirtumo dinamika tarp laktobacilų ir enterobakterijų kiekių kontrolinės grupės veršelių fekalijose.

Kaip matome iš 12 ir 13 paveikslų, tiek kontrolinėje, tiek bandomoje veršelių grupėse bendras laktobacilų kiekis viso bandymo metu buvo didesnis nei bendras enterobakterijų kiekis.

Kontrolinės grupės veršelių fekalijose 5 bandymo dieną laktobacilų buvo 0,55 log/g daugiau (p>0,05) nei enterobakterijų. Kiek mažesnis skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų nustatytas bandomoje veršelių grupėje, kuris buvo 0,34 log/g (p>0,05). Šie skirtumai yra statistiškai nepatikimi dėl didelio enterobakterijų įvairavimo koeficiento nustatyto 5 bandymo dieną tiek kontrolinėje, tiek bandomoje veršelių grupėse.

Beveik vienodas skirtumas tarp tirtų bakterijų grupių nustatytas 10 bandymo dieną. Kontrolinėje veršelių grupėje laktobacilų buvo 0,4 log/g daugiau (p>0,05) nei enterobakterijų, o bandomoje veršelių grupėje atitinkamai 0,41 log/g daugiau (p<0,05).

Veršelių 15 amžiaus dieną kontrolinėje grupėje skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų kito labai nežymiai. Nustatyta, kad šią dieną laktobacilų buvo 0,38 log/g

daugiau nei enterobakterijų. Tuo tarpu bandomosios grupės veršelių fekalijose šis skirtumas 15 bandymo dieną padidėjo 0,37 log/g palyginti su 10 bandymo diena. Laktobacilų kiekis bandomoje veršelių grupėje buvo 0,78 log/g didesnis (p<0,001) nei enterobakterijų kiekis.

Kontrolinėje veršelių grupėje 20 bandymo dieną nustatytas 0,13 log/g didesnis skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų nei 15 bandymo dieną. Bandymo 20 dieną kontrolinės grupės veršelių fekalijose laktobacilų buvo 0,51 log/g daugiau (p<0,05) nei enterobakterijų. Tuo tarpu bandomosios grupės veršelių fekalijose skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų dar labiau padidėjo. Bandymo 20 dieną šioje grupėje laktobacilų buvo 1,25 log/g daugiau (p<0,001) nei enterobakterijų.

7,00 7,50 8,00 8,50 9,00 9,50 5 10 15 20 25 30 Veršelių amžius, d. L og/ g Laktobacilos Enterobakterijos

13 pav. Skirtumo dinamika tarp laktobacilų ir enterobakterijų kiekių bandomosios grupės veršelių fekalijose.

Veršelių 25 gyvenimo dieną skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų kontrolinėje grupėje padidėjo 0,35 log/g palyginti su 20 bandymo diena. Bandymo 25 dieną laktobacilų kontrolinės grupės veršelių fekalijose buvo 0,86 log/g daugiau (p<0,01) nei enterobakterijų. Bandomoje veršelių grupėje, palyginti laktobacilų ir enterobakterijų skirtumą 20 ir 25 bandymo dienomis, skirtumas tarp šių bakterijų grupių nepakito ir siekė 1,26 log/g (p<0,001).

Kontrolinėje veršelių grupėje 30 bandymo dieną skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų sumažėjo 0,05 log/g palyginti su 25 bandymo diena. Bandymo pabaigoje veršelių fekalijose laktobacilų buvo 0,81 log/g daugiau (p<0,05) daugiau nei enterobakterijų. Tuo tarpu probiotiko „Yeasture“ įtakoje 30 bandymo dieną skirtumas tarp laktobacilų ir

enterobakterijų padidėjo 0,19 log/g palyginti su 25 bandymo diena. Bandymo pabaigoje bandomosios grupės veršelių fekalijose laktobacilų buvo 1,45 log/g daugiau (p<0,001) nei enterobakterijų.

Apibendrinus viso tyrimo rezultatus nustatyta, kad kontrolinėje veršelių grupėje vidutinis skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų buvo 0,58 log/g (p<0,001). Probiotiko „Yeasture“ gavusių veršelių fekalijose skirtumas tarp šių grupių bakterijų buvo žymiai didesnis. Vidutinis skirtumas tarp laktobacilų ir enterobakterijų bandomosios grupės veršelių fekalijose viso bandymo metu buvo 0,92 log/g (p<0,001).

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta, kad probiotikas „Yeasture“ turėjo 5,3 proc. įtakos (P>0,05) bendram laktobacilų kiekiui ir 1,6 proc. įtakos bendram enterobakterijų kiekiui (P>0,05). Atlikus kitų veiksnių analizę nustatyta, kad daugiausia įtakos laktobacilų ir enterobakterijų kiekiams, nepriklausomai nuo grupės, turėjo veršelių amžius. Veršelių amžius bendram laktobacilų kiekiui turėjo 13,7 proc. (p<0,05) įtakos, o bendram enterobakterijų kiekiui – 36,6 proc. (p<0,001) įtakos. Vertinant individualių veršelių savybių įtaką tirtiems mikrobiologiniams rodikliams nustatyta, kad veršelių individualios savybės turėjo 14,7 proc. (p>0,05) įtakos bendram laktobacilų kiekiui ir 9,7 proc. (p>0,05) įtakos bendram enterobakterijų kiekiui.

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Naujagimiai veršeliai yra labai jautrūs įvairiems veiksniams, nes nėra išvystytos organizmo apsauginės sistemos ir nesuformuota žarnyno mikroekologinė sistema (Leng, 1991). Pirmasis naujagimio veršelio maisto šaltinis – krekenos (McEwan et al., 1968). Jos aprūpina veršelį biologiškai svarbiomis maisto medžiagomis, skatina metabolizmą, stimuliuoja virškinimą, kaulų mineralizaciją ir kitus procesus (Janonis, 1971). Pastaruoju metu, mokslininkams pradėjus domėtis žemės ūkio gyvulių virškinimo trakto mikrofloros korekcijos galimybėmis, atsirado būtinybė pirmomis gyvulio gyvenimo dienomis panaudoti probiotinius mikroorganizmus (Арбузова и др., 2004). Šie mikroorganizmai sudaro natūralių biopreparatų – probiotikų pagrindą. Probiotinių mikroorganizmų ypatybė yra ta, kad jie, kaip ir pastovioji virškinimo trakto mikroflora, sinergistiškai sąveikauja su makroorganizmu ir geba įsitvirtinti virškinimo trakte. Tuo probiotiniai mikroorganizmai skiriasi nuo tranzitinės mikrofloros, kuri patenka į organizmą su pašaru, vandeniu, bet gyvulio organizme neįsitvirtina. Trūkstant nusistovėjusios naudingosios mikrofloros, tranzitiniai arba patogeniniai mikroorganizmai gali užimti tuščią nišą žarnyne, arba nustelbti esamą silpną mikroflorą ir įsitvirtinti. Sveikame organizme pastovioji mikroflora sudaro 99 proc. visos mikrofloros. Tai daugiausia anaerobinės bakterijos, tame tarpe ir laktobacilos. Nepastovioji mikroflora sudaro tik 1 proc. ir tai – aerobinės bakterijos (Nestel, 1996). Normaliai žarnyno mikroflorai susidaryti ir palaikyti svarbios yra pieno rūgštį gaminančios bakterijos: laktobacilos, bifidobakterijos ir streptokokai (Mitsuoka, 1996).

Probiotikas „Yeasture“ šiame bandyme buvo pasirinktas dėl jo sudėtyje esančių probiotinių bakterijų Lactobacillus acidophilus, Lactobacillus casei ir Streptococcus faecium. Tai yra pieno rūgštį gaminančios bakterijos. Šio probiotiko sudėtyje taip pat yra mielių – Saccharomyces cerevisiae ir Bacillus genties mikroorganizmų bei kitų sudėtinių medžiagų (1priedas).

Atlikus bandymą nustatėme, kad pirmąjį veršelių gyvenimo mėnesį duodant probiotiką „Yeasture“, jų paros priesvoris buvo 16,1 proc. didesnis nei kontrolinės grupės veršelių. Panašius tyrimų rezultatus yra paskelbę ir kiti mokslininkai, tyrę skirtingų probiotikų įtaką veršelių paros priesvoriui. Strzetelski su bendraautoriais (1998) nustatė, kad naudojant veršeliams skirtingus probiotikus su pieno pakaitalu ar su koncentruotais pašarais, jų paros priesvoris padidėja 3-10 proc. Duodant veršeliams pirmomis amžiaus dienomis probiotikų

intestivito ir realako, jų paros priesvoris padidėja atitinkamai 12,5 ir 10,3 proc. (Шайдуллина и др., 1998). Kiti mokslininkai (Schwab et al., 1980; Christen et al., 1995) taip pat nustatė, kad veršelių priesvoris padidėja, kai su pienu ar pieno pakaitalu gauna probiotiko iš laktobacilų padermių. Tačiau yra ir kitokių duomenų, kurie parodo, kad atitinkamos probiotinių mikroorganizmų padermės neturi įtakos veršelių priesvoriui (Erhard Von et al., 2000).

Išanalizavus tyrimų duomenis bandymo eigoje, nustatėme, kad per pirmąsias 15 bandymo dienų probiotiko „Yeasture“ gavusių veršelių paros priesvoris buvo net 30 proc. mažesnis nei kontrolinės grupės veršelių. Taip pat, kaip matome iš klinikinio tyrimo, per šį laikotarpį daugiau kaip pusę veršelių tiek bandomoje, tiek kontrolinėje grupėje buvo nustatyti viduriavimo požymiai. Manome, kad tai galėjo turėti įtakos probiotiko „Yeasture“ sudėtyje esančios mielės, nes naujagimių veršelių didysis prieskrandis yra neišsivystęs (Heinrich, Jone, 2003), o mielės daugiausia yra galvijų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai (Lesmeister et al., 2004). Oberauskas su bendraautoriais (2006) taip pat panaudoję naujagimiams veršeliams probiotiką „Yeasture“ pirmąsias 10 jų gyvenimo dienų, nustatė, kad šis probiotikas nesumažina viduriavimo požymių pasireiškimo. Tačiau kiti mokslininkai (Abe et al., 1995), panaudoję kitus probiotikus, yra nustatę, kad probiotikai mažina veršeliams viduriavimo pasireiškimą. Tęsiant bandymą toliau iki 30 veršelių amžiaus dienos, nustatėme, kad bandomosios grupės veršelių vidutinis paros priesvoris didėjo intensyviausiai ir per šį laikotarpį jis buvo net 69,2 proc. didesnis nei kontrolinės grupės veršelių.

Veršelių virškinamojo trakto ligos, sukeltos tiek patogeninių mikroorganizmų, tiek virusų, padaro didelių ekonominių nuostolių (Волков и Баранников, 1997). Šiame bandyme nebuvo analizuojama veršelių viduriavimą sukėlusios priežastys. Anot Šalomsko bei kitų mokslininkų (2006) šiuos viduriavimo požymius galėjo sukelti Flaviviridae šeimos Pestivirus genčiai priklausantys virusai, arba jų asociacijos su patogenine arba sąlyginai patogenine mikroflora.

Daugelis autorių (Tannock, 1995; Сидоров и др., 2000) nurodo, kad probiotiniai mikroorganizmai slopina patogeninių mikroorganizmų veiklą žarnyne ir skatina jų pasišalinimą. Tačiau yra atlikta mažai darbų, kuriuose aprašoma probiotinių mikroorganizmų įtaka naudingai gyvulio virškinimo trakto mikroflorai (Sederevičius ir kt. 1994; Дей и Лисанский, 1990). Kadangi Sidorov ir kt. (2000) nurodo, kad iš pagrindinės mikrofloros, kuri veršelių virškinimo trakte sudaro apie 90 proc., laktobacilų vaidmuo yra svarbiausias, todėl buvo pasirinkta ištirti, kokią įtaką probiotikas „Yeasture“ turės bendram laktobacilų kiekiui

žarnyne bei enterobakterijų kiekiui, kurios sudėtyje yra ir sąlyginai patogeninių bakterijų ir, nusilpus veršelio organizmui, gali sukelti viduriavimą.

Atlikę bandymą nustatėme, kad laktobacilų bendras kiekis veršelių fekalijose dominavo bandomoje veršelių grupėje, kuri gavo profilaktinę probiotiko „Yeasture“ dozę ir buvo vidutiniškai 0,17 log/g didesnis nei kontrolinėje grupėje. Šiame bandyme probiotikas buvo skiriamas veršeliams 30 dienų ištisai, nors kiti mokslininkai (Сидоров и др., 2000) nurodo, kad probiotikus veršeliams galima skirti su pertraukomis, nes laktobacilos dėl adhezinių savybių kurį laiką išsilaiko virškinimo trakte. Oberausko ir kitų mokslininkų (2006) atlikti tyrimai, panaudojus probiotiką „Yeasture“ veršeliams pirmąsias 10 dienų, parodė, kad šio probiotiko įtakoje veršelių virškinimo trakte laktobacilų padaugėja 0,12 log/g. Šių bakterijų padaugėjimą skatino tirto probiotiko sudėtyje esančios laktobacilos – Lactobacillus acidophilus, Lactobacillus casei. Atlikta vienfaktorinė dispersinė analizė įrodė, kad probiotikas „Yeasture“ turėjo 5,3 proc. įtakos bendram laktobacilų kiekiui veršelių fekalijose.

Įvertinant probiotiko „Yeasture‘ įtaką bendram enterobakterijų kiekiui veršelių virškinimo trakte, galime teigti, kad šis probiotikas, skaičiuojant viso bandymo metu gautą rezultato vidurkį, 0,17 log/g sumažino enterobakterijų kiekį. Tačiau bandymo pradžioje, t. y. iki 10 veršelių amžiaus dienos bendras enterobakterijų kiekis veršelių fekalijose nekito. Tokį patį rezultatą gavo ir Oberauskas su bendraautoriais (2006) atlikę bandymą su probiotiku „Yeasture“.

Dei ir Lisanskii (1990) atliko panašų bandymą su L. acidophilus, kuris buvo išskirtas iš galvijų ir suduotas jauniems veršeliams. Jie nustatė, kad L. acidophilus labai padidino laktobacilų kiekį veršelių fekalijose. Kitiems veršeliams Dei ir Lisanskii (1990) sugirdė L. acidophilus, kuris buvo išskirtas iš žmonių. Ši L. acidophilus žymiai sumažino koli bakterijų kiekį veršelių fekalijose. Tie patys autoriai atlikę bandymą su kita laktobacilų rūšimi – L. fermentum, pasižyminčia geromis adhezinėmis savybėmis prie kiaulių skrandžio epitelio, paskelbė panašius rezultatus. Panašius rezultatus pateikė ir Gilliland su bendraautoriais (1980), kurie nustatė, kad L. acidophilus veršeliams sumažina koliformų kiekį žarnyne ir fekalijose.

Kaip matome iš atlikto bandymo bei remiantis kitų mokslininkų atliktais darbais, probiotikai ne tik skatina gyvulių augimą, bet turi daug įtakos ir virškinimo trakto mikrofloros sudėčiai. Taigi, naudojant pašarų priedus su probiotiniais mikroorganizmais, galima maksimaliai išvengti antibiotikų panaudojimo bei taip užtikrinti veršelių sveikatą, augimą ir produkcijos kokybę. Jau 1968 metais King teigė, kad antibiotikus pakeitus probiotikais, galima ne tik skatinti gyvulių augimą, padidinti pašaro įsisavinimo efektyvumą, bet ir

apsaugoti gyvulius nuo žarnyno infekcijos. Pašarų priedai, kurių sudėtyje yra probiotinių mikroorganizmų, gali būti kaip puiki alternatyva antibiotikams, kurių likučiai mėsoje, piene ir jo produktuose yra draudžiami (Abe et al., 1995). Be to, antibiotikų naudojimo gyvuliams pasekmė gali būti antibiotikams atsparių mikroorganizmų populiacijų išvystymas.

Taigi, šiuolaikinėje gyvulininkystėje probiotikai yra svarbūs, užtikrinant ne tik galvijų sveikatingumą, bet ir produkcijos kiekį bei kokybę.