Šunų ir kačių epuliai

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Romena Ubonytė

Šunų ir kačių epuliai

Canine and Feline Epulides

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė

2

DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų ir kačių epuliai“. 1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

2016-12-12 Romena Ubonytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. 2016-12-12 Romena Ubonytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

2016-12-12 Nomeda Juodžiukynienė

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

2016-12-12 Saulius Petkevičius

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo

(-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1) 2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas,

pavardė)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 6

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7

ĮVADAS ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1. BURNOS ERTMĖS NAVIKAI ... 9

1.2. EPULIŲ SĄVOKA ... 9

1.3. KLINIKINIAI POŽYMIAI ... 9

1.4. EPULIŲ KLASIFIKAVIMAS ... 10

1.5. ŠUNIMS IR KATĖMS DAŽNIAUSIAI DIAGNOZUOJAMI EPULIAI ... 10

1.5.1. Periferinė odontogeninė fibroma ... 10

1.5.1.1. Fibromatozinis epulis (skaidulinis epulis) ... 11

1.5.1.2. Kaulėjantis epulis ... 12

1.5.2. Akantomatozinis epulis ... 13

1.5.3. Gigantinių ląstelių epulis (gigantinių ląstelių granulioma) ... 15

1.5.4. Kačių daugybiniai epuliai ... 16

1.5.5. Dantenų hiperplazija ... 17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 19

2.1. MĖGINIŲ PARUOŠIMAS IR TYRIMAS ... 19

2.1.1. Dažymas hematokslinu – eozinu (HE) ... 20

2.1.2. Archyve saugomos medžiagos tyrimas ... 21

3.1 STATISTINĖ ANALIZĖ ... 21

4. REZULTATAI ... 22

4

4.2 GYVŪNŲ, KURIEMS BUVO NUSTATYTI EPULIAI, REZULTATAI ... 24

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

IŠVADOS ... 36

5

SANTRAUKA

Šunų ir kačių epuliai

Romena Ubonytė Magistro baigiamasis darbas

Baigiamojo darbo apimtis 41 lapas, iš viso 25 paveikslai, naudoti 48 literatūros šaltiniai. Tyrimo tikslas: išanalizuoti epulių pasireiškimą šunims ir katėms. Uždaviniai: Ištirti kokią dalį dantenų pakitimų sudaro epuliai, ištirti ar katės, ar šunys dažniau serga epuliais, įvertinti lyties, amžiaus ir veislės įtaką, nustatyti kokio tipo epuliai dažniausiai diagnozuojami šunims ir katėms.

Metodai: Renkant mėginius, epuliams priskirti ir dantenų hiperplazijos atvejai. Tyrime naudoti 2015 – 2016 m. privačioje smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje Kaune surinkti 4 kačių ir 2 šunų dantenų mėginiai ir LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centro 2012 – 2016 m. laikotarpio archyve saugomi 6 kačių ir 18 šunų dantenų mėginiai. Viso įvertinti 10 kačių ir 20 šunų dantenų mėginiai.

Išvados: Šunų dantenose dažniausiai, 58,33 proc. atvejų, nustatyti epuliai, kačių dantenose epuliai nustatyti 42,86 proc. mėginių. Epuliai dažniau diagnozuoti šunims, dažniau patinams nei patelėms. Epuliai dažniausiai diagnozuoti nuo 6 iki 9 metų amžiaus šunims (58,33 proc. atvejų) ir nuo 4 iki 6 metų amžiaus katėms (50 proc. atvejų). Šunims veislė įtakos sergamumui epuliais neturėjo, katėms epuliai dažniau diagnozuoti mišrūnėms. Šunims dažniausiai, 71,4 proc. visų epulių, diagnozuoti fibromatoziniai epuliai, 14,3 proc. - dantenų hiperplazijos, akantomatozinių ir kaulėjančių epulių - po 7,14 proc. Katėms diagnozuotos dantenų hiperplazijos (66,7 proc.) ir fibromatoziniai epuliai (33,33 proc.), 1 katei diagnozuoti daugybiniai fibromatoziniai epuliai.

6

SUMMARY

Canine and Feline Epulides

Romena Ubonytė Master‘s Thesis

The work consists of 41 pages, 25 pictures, 48 references were used.

The aim of this study: to evaluate the incidence of canine and feline epulides. The tasks: to findout what part of all gingival pathologies consists epulides, to find out if dog or cats more ofen has epulides, to asses the predisposition of sex, age and breed, and to find out the most common types of epulides diagnosed for cats and dogs.

Methods: the gingival hyperplasias were also counted as epulides. 4 feline and 2 canine gingival samples were collected at private small animal clinic in Kaunas between 2015 – 2016 years and 6 feline and 18 canine gingival samples were evaluated from LUHS Veterinary academy Pathology center archivied during 2012 – 2016 years. 10 feline and 20 canine gingival samples were evaluated during this study.

Conclusions: the study showed that epulides were diagnosed 58,33 % of canine gingival samples and 42,86 % of feline gingival masses. Epulides were most commonly diagnosed for dogs, most commonly for males. 58,33 % of canine epulides were diagnosed from 6 to 9 years old dogs, 50 % of feline epulides were diagnosed for from 4 to 6 years old cats. There was no breed predisposition for dogs, among cats, the epulides were the most common diagnosed in mixed breed cats. The study showed that 71,4 % of canine epulides were fibromatous epulides, 14,3 % were gingival hyperplasias, acantomateus and ossifying epulides contained at 7,14 % each. For cats, the most common diagnosed types of epulides were gingival hyperplasia (66,7 %) and fibromatous epulides (33,33 %), the multiple feline epulides, identified as fibromatous epulides, were diagnosed for 1 cat.

7

TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS

Brachicefalija - trumpagalvystė (kaukolės pločio ir ilgio santykis didesnis kaip 80%) Hiperplazija – per didelis ląstelių dauginimasis

Neoplazija – naviko susidarymas

Biopsija - ligos pažeistų audinių gabalėlio paėmimas iš gyvo organizmo mikroskopiniam tyrimui Egzoftalmas – išverstakumas - nenormalus akies obuolio išsivertimas iš akiduobės

Metastazė - naujas patologinis židinys, susidaręs ligą sukeliančiam pradui (mikrobams, naviko ląstelėms) per kraują arba limfą patekus iš pirminio ligos židinio į kitą organizmo vietą

Rezekcija - organo dalies pašalinimo operacija Lizė – ląstelių irimas

Elektrokauteris - med. prietaisas kūno audiniams prideginti elektra Dantų arkada – dantų eilė

Dislokacija - organo ar kūno dalies pasislinkimas iš vietos Infiltruojantis - įsiskverbiantis

Mandibulektomija - dalies ar viso patologinio proceso pažeisto apatinio žandikaulio rezekcija, sveikų audinių ribose

Maksilektomija - dalies ar viso patologinio proceso pažeisto viršutinio žandikaulio rezekcija, sveikų audinių ribose

Gingivektomija – dantenų dalies pašalinimas Pav. - paveikslas

Proc. - procentai

8

ĮVADAS

Navikiniai susirgimai užima svarbų vaidmenį smulkių gyvūnų medicinoje. Gerėjant techninėms galimybėms ir daugiau dėmesio skiriant ligų diagnostikai, nustatoma vis daugiau kačių ir šunų navikinių susirgimų (1). Burnos ertmės navikai sudaro apie 5-10 proc. šunims ir katėms diagnozuojamų navikų (2). Dažniausiai burnos ertmėje diagnozuojami gerybiniai navikai, šunims piktybiniai burnos ertmės navikai sudaro apie 6 proc., o katėms apie 3 proc. visų navikų (1). Dažniausiai burnos ertmės navikai diagnozuojami vėlyvose stadijose ir jau žymiai padidėję, nes gyvūnų šeimininkai ir veterinarai ne visada atidžiai apžiūri gyvūnų burnos ertmę (3).

Epuliai, gerybiniai nemetastazuojantys navikai, sudaro apie 40 proc. burnos ertmės navikų šunims ir yra palyginti retai aptinkami katėms (1). Nors įprastai epuliai yra gerybiniai, tačiau akantomatozinis epulis, kitaip vadinamas akantomatozine ameloblastoma, yra lokaliai invazyvus ir gali pažeisti kaulą (4). Mokslinėje literatūroje yra aprašomi akantomatozinių epulių peraugimo į piktybinius navikus atvejai (4,5). Tačiau rutininis pašalintos dantenų masės histopatologinis tyrimas atliekamas ne visada, todėl tai gali iškreipti duomenis apie šunų akantomatozinio epulio pasireiškimo dažnumą ir etiologiją (3).

Tikslus naviko identifikavimas leidžia veterinarijos gydytojui parinkti tinkamą gydymo schemą ir prognozuoti ligos eigą. Yra atlikta nedaug mokslinių tyrimų tiriant kačių ir šunų epulius, ypač akantomatozinio epulio paplitimą, todėl ši tema yra ypač aktuali.

Darbo tikslas:

Išanalizuoti epulių pasireiškimą šunims ir katėms.

Darbo uždaviniai:

1) Ištirti kokią dalį visų dantenų pakitimų šunims ir katėms sudaro epuliai. 2) Ištirti ar katės, ar šunys dažniau serga epuliais.

3) Ištirti lyties įtaką sergamumui epuliais katėms ir šunims. 4) Ištirti amžiaus įtaką sergamumui epuliais katėms ir šunims. 5) Ištirti veislės įtaką sergamumui epuliais katėms ir šunims.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. BURNOS ERTMĖS NAVIKAI

Šunims ir katėms burnos ertmėje aptinkamos įvairios neoplazijos ir nenavikiniai dariniai, nuo gerybinių ir piktybinių navikų iki į navikus panašių darinių (6). Šunų tarpe burnos ertmės navikai yra ketvirtas pagal dažnumą diagnozuojamas navikinis susirgimas (7). Katėms navikai burnos ertmėje nustatomi rečiau ir sudaro 10 proc. visų diagnozuojamų navikų katėms (8). Šunims dažniausiai aptinkamos melanomos, kurios dažnai būna piktybinės (9), o katėms – plokščiųjų ląstelių karcinoma (10). Grynaveisliams šunims burnos ertmės navikai diagnozuojami dažniau nei mišrūnams, taip pat bokseriai, taksai (11), pudeliai ir kokerspanieliai (12) pirmauja pagal burnos ertmės darinių pasireiškimą. Šie navikai dažniausiai formuojasi iš dantenų, bet gali susidaryti iš žando gleivinės, apatinio ar viršutinio žandikaulio, gomurio, dantų struktūrų, liežuvio ir tonzilių (8).

1.2. EPULIŲ SĄVOKA

Tarp šunų, epuliai dažniausiai pasireiškia brachicefalinių veislių šunims (bokseriams, ši tsu, mopsams ir pekinams), tačiau tiksli epulių atsiradimo priežastis nežinoma (13). Mokslinėje literatūroje pateikiami įvairūs epulių apibrėžimai. Verčiant pažodžiui, epulis – iš graikų kalbos kilęs žodis (gr. epi – oulon), reiškiantis „ant dantenų“ ir nurodantis lokalizuotą dantenų darinį, neapibūdinantis jo kilmės ir histologinės struktūros (11). Pasak vienų literatūros šaltinių, šis klinikinis terminas gali būti taikomas hiperplastiniams, nenavikiniams ir navikiniams dariniams, susidarantiems iš gyvūnų dantenų, apibūdinti (14) bei kaip nespecifinis klinikinis terminas, apibūdinantis gerybinį lokalizuotą burnos gleivinės darinį (15). Pasak kitų šaltinių, epuliai apibūdinami kaip gerybiniai dantenų navikai, susiformuojantys iš danties raiščio (7) ar grupė nemetastazuojančių burnos ertmės navikų, kilusių iš dantenų (1). Ir nors apie pusė epulių yra uždegiminės kilmės, 1 iš 4 epulių yra lokaliai agresyvus arba neoplastinis darinys, todėl visi epuliai turėtų būti tiriami histopatologiškai (16).

1.3. KLINIKINIAI POŽYMIAI

10

latako užspaudimo (17). Sveiko danties iškritimas taip pat gali būti dėl navikinio proceso vykstančios kaulo lizės požymis (18).

1.4. EPULIŲ KLASIFIKAVIMAS

Epulių klasifikacija veterinarinėje medicinoje yra paini ir diskutuotina. Pagal klinikinę išraišką ir radiografinius požymius epulius galima skirstyti į 2 stambias grupes:

 Gerybiniai fibromatoziniai ir kaulėjantys epuliai (taip pat kartais vadinami periferine odontogenine fibroma).

 Vietiškai agresyvi bazalinių ląstelių karcinoma, taip pat vadinama akantomatoziniu epuliu ar akantomatozine ameloblastoma (1).

Taip pat epuliai gali būti skirstomi į smulkesnes grupes:  fibromatozinį epulį

 kaulėjantį epulį  akantomatozinį epulį

 gigantinių ląstelių epulį (19).

Dažnai prie epulių kaip gerybininis darinys priskiriama ir dantenų hiperplazija (14), taip pat yra pranešama apie daugybinius epulius katėms (15,20). Kačių epulių klasifikacija yra sudėtingesnė, nes didelė dalis katėms diagnozuojamų epulių yra fibromatozinio, kaulėjančio ir akantomatozinio epulio elementų kombinacija viename darinyje (21).

1.5. ŠUNIMS IR KATĖMS DAŽNIAUSIAI DIAGNOZUOJAMI EPULIAI

1.5.1. Periferinė odontogeninė fibroma

11

nėra jokios prognostinės vertės, nes visi jie yra gerybiniai navikai, kurie gydomi chirurgiškai (22). Head (23) aprašo fibromatozinių ir kaulėjančių epulių pasikartojimus po chirurginio pašalinimo, bet nenurodo dažnumo, tuo tarpu Gardner (24) teigia, kad atlikus visišką naviko rezekciją šie epuliai nepasikartoja, o tie kurie atauga, tai tik dėl nevisiško pašalinimo. Pasak Colgin (20) fibromatoziniai epuliai dažniausiai sėkmingai gydomi chirurginio pašalinimo metodu ir pasikartojimai po rezekcijos yra reti.

1.5.1.1. Fibromatozinis epulis (skaidulinis epulis)

Fibromatozinis epulis, kilęs iš danties raiščio, yra periferinė odontogeninė neoplazma, kliniškai neatskiriama nuo skaidulinės hiperplazijos. Šio tipo epuliai yra dažniausiai diagnozuojamas epulių tipas šunims ir katėms, nors patys epuliai katėms nustatomi retai. Fibromatoziniai epuliai yra kilę iš danties raiščio, gali būti standūs ar kieti, pilkai rausvi dariniai, dažnai išlindę tarp dantų ar kietojo gomurio netoli danties. Dažniausiai jie yra grybo formos, turi glotnų skiltėtą paviršių. Jie jungiasi su antkauliu ir gali mechaniškai pakeisti danties poziciją, tačiau pačio kaulo nepažeidžia. Fibromatoziniai epuliai dažniausiai aptinkami prie krūminių ir iltinių dantų brachicefalinių veislių šunims, ir dažniausiai pasireiškia šunims nuo 3 metų amžiaus (7). Fibromatoziniai epuliai diagnozuojami vidutiniškai 8-9 m. amžiaus šunims, dažniau – patinams (25). Fibromatoziniai epuliai, kilę iš danties raiščio, yra stromos navikai, susidedantys iš susipynusių skaidulinio jungiamojo audinio pluoštų, kurie dažnai būna gerai vaskuliarizuoti (7) (1 pav.).

12

Nuo skaidulinės hiperplazijos jie diferencijuojami pagal nesubrendusią stromą, kurią sudaro maži žvaigždės ar verpstės formos fibroblastai, pasiskirstę po tankią, iš kolageno sudarytą, tarpląstelinę medžiagą, ir pagal epulių polinkį savo sudėtyje turėti mažiau uždegiminio audinio ir daugiau tvirtesnio audinio, kuris gali būti panašus į kaulą, cementą ar dentiną (7). Fibromatoziniai epuliai katėms yra linkę turėti kaulėjančių ar akantomatozinio epulio komponentų. Dažniausiai kačių epuliai būna pavieniai, tačiau yra pranešama apie daugybinius fibromatozinius epulius, kurie taip pat turi didesnę pasikartojimų riziką po operacijos (20). Gydymas apima konservatyvų chirurginį pašalinimą su ar be elektrokauterio (7).

1.5.1.2. Kaulėjantis epulis

Šie epuliai, kaip ir skaiduliniai epuliai, yra nesudarantys opų, neinvaziniai, padengti epiteliu ir nepažeidžia kaulo bei yra panašūs į gleivinės hiperplaziją. Dažniausiai aptinkami ties viršutiniais premolarais (kapliais), kaip dariniai su kojele. Kaulėjantys epuliai paprastai turi platesnį prisitvirtinimo pagrindą ir trumpesnę kojytę nei skaidulinio tipo epuliai. Skaidulinio ir kaulėjančio epulio klasifikacija remiasi panašaus į kaulinio audinio buvimu ar nebuvimu histologiame preparate (7). Kaulėjančiame epulyje aptinkamas osteodinis, į cementą ar į dentiną panašus audinys, dažnai apibūdinamas kaip dantų kietasis audinys (20) (2 pav.).

13

Kaip ir fibromatoziniai epuliai, kaulėjantys epuliai diagnozuojami vidutiniškai 8-9 m. amžiaus šunims, dažniau – patinams (25). Kaip ir fibromatozinių epulių, gydymas apima konservatyvų chirurginį pašalinimą su ar be elektrokauterio (7). Eksiziją palei epulio kraštus dažniausiai tinkama fibroziniam epuliui, tačiau kaulėjančiam epuliui būtinas agresyvesnis chirurginis pašalinimas, siekiant užtikrinti visą nenormalaus audinio pašalinimą ir norint išvengti pasikartojimų, kurie yra aprašomi literatūroje (26).

1.5.2. Akantomatozinis epulis

Kliniškai akantomatozinis epulis apibūdinamas kaip egzofitinė, netaisyklingos formos dantenų masė (23), dažnai turinti nelygų paviršių, kuris kartais būna išopėjęs su nekrozės zonomis. Šie epuliai yra lokaliai invaziniai, 80-90 proc. atvejų – su matoma kaulo lize, bet nemetastazuojantys, nėra duomenų apie šunų akantomatozinių ameloblastomų metastazes limfiniuose mazguose ar kituose organuose (7). Akantomatozinis epulis skirtingai, nei kiti epuliai, pažeidžia kaulą (25) ir dažnai sukelia šalia esančio danties dislokaciją (27). Akantomatozinis epulis dažniausiai diagnozuojamas šunims, kurių vidutinis amžius yra 8 metai, nėra pranešama apie priklausomybę nuo lyties. 1999 m. Yoshida ir kt. mokslininkų atliktame tyrime šunų tarpe akantomatozinis epulis diagnozuotas 18 proc. tirtų šunų (25). Pastebimas daug didesnis Šetlando aviganių, auksaspalvių retriverių, bokserių, Akitų ir kokerspanielių sergamumas akantomatoziniu epuliu, lyginant su kitomis šunų veislėmis (28). Katėms akantomatoziniai epuliai nustatomi retai, atlikus retrospektyvią 52 kačių epulių analizę šie epuliai nustatyti tik 7,7 proc. tirtų kačių (15). Dažniausiai akantomatozinis epulis lokalizuojasi ties apatiniais iltiniais (60 proc.) ir kandžiais (7), gali atsirasti bet kurioje dantų arkados pusėje, su polinkiu išsivystyti rostraliniame apatinio žandikaulio regione (23) (3 pav.).

14

Dėl šio epulio tikslios klasifikacijos yra diskutuojama. Šiuo metu rekomenduojama vartoti terminą „šunų akantomatozinė ameloblastoma“ apibūdinant akantomatozinį epulį šunų tarpe. Šiuo atveju žodis „ameloblastoma“ rodo ląstelių kilmę, odontogenines epitelio ląsteles, o „akantomatozinė“ apibūdina šių navikų epitelinių ląstelių spygliuotą formą (23). Vis dėl to, yra diskutuojama ar šis navikas turėtų būti klasifikuojamas kaip akantomatozinė ameloblastoma, bazalinių ląstelių karcinoma, epulis ar odontogeninės kilmės navikas (29). Taip pat, nors šis epulis dažniausiai susidaro iš dantenų gleivinės, tačiau kartais gali pradėti vystytis kaule ir po to ir išsiveržti iš jo (13).

Akantomatozinio epulio stroma būna įvairi ir nevisada primena danties raištį (30). Histologiškai akantomatozinis epulis sudarytas iš daugiabriaunių epitelio ląstelių (akantocitų), kurių ataugėlės tarpusavyje jungiasi į tiltus, salelių ir gijų, apribotų kubiškojo ar stulpiškojo epitelio ląstelių. Tarp ląstelių išsidėsto maži kiekiai jungiamojo audinio. Pagal akantocitų saleles, gijas ir tarpląstelinius tiltus akantomatozinis epulis diferencijuojamas nuo ameloblastomos (22). (4 pav.)

4 pav. Šuns akantomatozinis epulis. Matomi akantocitų ataugėlių sudaromi tarpląsteliniai tiltai (pažymėti rodykle) (prieiga internetu: http://www.cytopath.co.uk/monthly%20images/Pic3May.jpg, žiūrėta 2016-12-02).

15

Šunų akantomatozinio epulio gydymui atliekama chirurginė intervencija, radioterapija ar vietinės bleomicino injekcijos, visų šių gydymo metodų sėkmingumas yra įvairus (4). Gydymo pasirinkimas priklauso nuo auglio dydžio, lokalizacijos ir šeimininko pasirinkimo, tačiau dažniausiai taikoma didelės apimties rezekcija (7). Dėl stipraus infiltruojančio šio naviko poveikio ir būdingo vietinio pasikartojimo po konservatyvaus chirurginio pašalinimo, gydymui yra būtinas platus aplinkinių minkštųjų audinių ir kaulo pašalinimas, paliekant mažiausiai 2 cm kraštus nuo naviko ar pažeisto audinio ribos (31). Šunys mandibulektomiją ir maksilektomiją toleruoja labai gerai (32,33). Tuo tarpu apie kates mokslinėje literatūroje informacijos yra labai mažai, tačiau pranešama, kad joms būdingas žymiai mažesnis funkcijos atgavimas po mandibulektomijos ir maksilektomijos (34). Vis dėl to gali būti neįmanoma chirurgiškai pašalinti visų naviko ląstelių dėl naviko lokalizacijos ir dydžio bei norint išsaugoti funkciją (4). Gyvūno šeimininkai gali atsisakyti chirurginio gydymo dėl gyvūno sveikatos problemų ar dėl galimų kosmetinių defektų. Pranešama apie sėkmingus radioterapijos gydymo rezultatus, tačiau šis gydymas gali būti negalimas dėl finansinių ar kitų priežasčių (7). Radioterapija išimtinai taikoma mažiems pažeidimams arba tokių navikų gydymui, kurie negali būti išgydomi vien chirurginiu būdu (4). Vietinė bleomicino terapija yra dar vienas gydymo būdas, gydant akantomatozinį epulį (35). Kelly 2010 m. JAV atlikto tyrimo metu nustatyta, kad vietinės bleomicino injekcijos į naviką yra efektyvus gydymo metodas šunų akantomatoziniui epuliui gydyti, gydytiems šunims naviko pasikartojimai nepasireiškė, o šalutiniai efektai buvo lengvai kontroliuojami (35). Atliekant plačią naviko rezekciją, prognozė yra puiki, su 4 proc. pasikartojimu (7).

Dažnai ataugę navikai būna agresyvesni nei pirminiai ir dažnai elgiasi panašiai kaip plokščiųjų ląstelių karcinomos (36). Literatūroje yra aprašomi akantomatozinio epulio transformacijos atvejai į plokščiųjų ląstelių karcinomą, fibrosarkomą ir osteosarkomą. Tačiau pasak Mc Entee, šio epulio supiktybėjimo rizika yra sąlyginai maža ir gali pasireikšti tik po kelių metų, Mc Entee 2004 m. JAV atlikto tyrimo metu supiktybėjimas siekė tik 3,5 proc. (5). Yra diskutuojama, kad vietinė uždegiminė reakcija, kuri stebima pas šunis, esant kaulo pažeidimui ir taikant radioterapiją, yra predisponuojantis faktorius antrinių navikų susidarymui (37).

1.5.3. Gigantinių ląstelių epulis (gigantinių ląstelių granulioma)

16

hiperplastinis jungiamasis audinys, kuris pasireiškia kaip atsakas į dantenų pažeidimą, todėl tai yra regeneracinis, o ne neoplastinis pakitimas (21). Nors Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) klasifikuoja gigantinių ląstelių epulį kaip į naviką panašų darinį, po Bruijn 2007 m. Nyderlanduose atliktų tyrimų metu manoma, kad gigantinių ląstelių epulis galimai gali būti kaulinio ir skaidulinio epulio modifikuotas variantas. Šiame epulyje aptinkamas įvairus kaulinio audinio kiekis, pakraujavimai, galima aptikti hemosiderino ar dantenų gleivinės opų (15).

Desouter 2012 m alikto tyrimo metu buvo išskirti 2 histologiniai gigantinių ląstelių granuliomų tipai:  klasikinė periferinė gigantinių ląstelių granulioma, charakterizuojama daugiabranduolių

gigantinių ląstelių ir vienbranduolių verpstės formos ląstelių, kurios išsidėsto iš kolageno sudarytoje stromoje.

 mišri periferinė gigantinių ląstelių granulioma, kuri turi ir klasikinės periferinės gigantinių ląstelių granuliomos, ir fibromatozinio epulio savybių (39).

Pranešama, kad kačių gigantinių ląstelių epuliams, priešingai nei šunų, būdinga agresyvesnė eiga ir yra registruotų atsinaujinimo atvejų po chirurginio pašalinimo (15,25).

1.5.4. Kačių daugybiniai epuliai

Epuliai gali būti pavieniai ar daugybiniai. Naujausioje literatūroje yra pranešama tik apie pavienius kačių daugybinių epulių atvejus (40). Colgin ir kt. mokslininkų 2001 m JAV atlikto tyrimo duomenimis aprašomi 13 atvejų (20), Gracis ir kt. tyrėjai po 2001 m Italijoje atlikto tyrimo aprašo 3 atvejus (41) ir De Bruijn ir kt. mokslinininkai, 2007 m. atlikę tyrimą Nyderlanduose, praneša apie 11 atvejų iš 52 kačių epulių atvejų (15), Knaake ir Verhaert 2010 m Nyderlanduose atlikto tyrimo metu nustatyti 9 kačių daugybinių epulių atvejai (40). Daugybiniai kačių epuliai dažniau aptinkami jaunoms katėms, nėra lyties ar veislės predispozicijos (16). Gracis 2001 m.atlikto tyrimo metu 50 proc atvejų, katės buvo 3 metų amžiaus ir jaunesnės (41), tačiau Colgin ir kitų tyrėjų 2001 m. tyrimo metu kačių, kurios nustatyti daugybiniai epuliai, amžius svyruoja nuo 1 iki 15 metų (15,20), Knaake ir Verhaert 2010 m atlikto tyrimo metu kačių amžius svyravo nuo 8 mėnesių iki 14 metų (40). Klinikiniai požymiai apima daugybines nejudrias, nevienodo dydžio ir dažniausiai uždegimines dantenų mases, dengiančias didžiają dalį pažeisto danties karūnos (41).

17

susidariusios dantų apnašos (40). Gydymas apima gingivoplastiką ir dantų apnašų prevenciją (16), esant poreikiui – pažeistų dantų ištraukimą, alveoplastiką ir gingivektomiją (41), tam pritaria ir Knaake (43). Colgin (20) rekomenduoja plataus pjūvio naviko pašalinimą, norint išvengti pasikartojimų, kai tuo tarpu Gardner (24) rekomenduoja mažesnės apimties konservatyvų pjūvį, stengiantis pašalinti visus pažeistus audinius.

1.5.5. Dantenų hiperplazija

Dantenų hiperplazija aprašoma kaip dantenų padidėjimas su epitelio sustorėjimu ir padidėjusia tarpląstelinio audinio produkcija (42). Žmonių medicinoje, priešingai nei veterinarinėje medicinoje, dažniau vartojami dantenų padidėjimo ar išvešėjimo terminai, kadangi hiperplazija apibūdina histologinį vaizdą (43). Dantenų hiperplazija dažniau pastebima šunims, nei katėms (44). 2004 m. Kafka ir kt. atlikus 90 šunų tyrimą nustatyta, kad dažniausiai nustatomas gerybinis burnos ertmės darinys šunims yra dantenų hiperplazija (45). Dantenų hiperplazijos dažniau pasireiškia brachicefalinių veislių šunims, yra manoma, kad bokseriams būdingas genetinis polinkis (46) (5 pav.).

5 pav. Dantenų hiperplazija bokseriui (prieiga internetu: http://www.vetdentists.com/boxer-gingival-hyperplasia, žiūrėta 2016-12-02).

18

19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Renkant mėginius, taikytas nespecifinis klinikinis epulių terminas, apibūdinantis gerybinį lokalizuotą burnos gleivinės darinį, susidarantį iš gyvūnų dantenų (15), epuliams priskiriant ir dantenų hiperplazijos atvejus. Tyrime naudoti 2015 m. spalio 10 d – 2016 m spalio 12 d. privačioje veterinarijos klinikoje Kaune „X“ surinkti 4 kačių ir 2 šunų dantenų mėginiai ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centro 2012-05-09 – 2016-11-01 laikotarpio archyve saugomi 6 kačių ir 18 šunų dantenų mėginiai. Veterinarijos klinikoje surinkti epulių mėginiai paimti chirurginių intervencijų metu medetomidino hidrochloridu, ketamino hidrochloridu ir butorfanolio tartratu anestezuotiems gyvūnams, laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Viso įvertinta 10 kačių ir 20 šunų dantenų mėginiai. Epulių lokalizacija, dydis ir pasikartojimų dažnumas nebuvo vertinamas. 2 epulių mėginiai, saugomi Veterinarijos akademijos Patologijos centro archyve, neįtraukti į tyrimą dėl informacijos apie gyvūną trūkumo.

2.1. MĖGINIŲ PARUOŠIMAS IR TYRIMAS

Paimti epulių mėginiai, ne storesni kaip 5 mm storio, 1-3 paras fiksuoti, sudėjus į vienkartinius plastikinius indelius su 15-20 kartų didesniu 10 proc. buferinio formalino tirpalu tūriu. Po to kartu su užpildytu patologinės medžiagos histopatologiniam tyrimui važtaraščiu mėginiai pristatyti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centro Histopatologinių tyrimų laboratoriją. Važtaraštyje nurodyti siuntėjo ir laikytojo duomenys, gyvūno rūšis, veislė, amžius, lytis, siunčiamos medžiagos tipas, paėmimo ir fiksavimo būdas.

Siekiant pašalinti formalino likučius, mėginiai sudėti į biopsines kasetes ir 24 valandas plauti tekančiu vandeniu. Po to mėginiai, siekiant pašalinti juose esantį vandenį, pirmiausia buvo dehidratuojami audinių įmirkymo įrenginyje „Shandon Pathcentre USA“ pirmiausia 60 proc., 80 proc. ir 96 proc. etilo alkoholyje, vėliau - izopropanolio alkoholyje.

Vėliau dehidratuoti mėginiai buvo skaidrinami ir kasetės su mėginiais užliejamos skystu parafinu, naudojantis „TES 99 Medite Medizintechnik“ aparatu. Kasetės su skystu parafinu atvėsinamos ant šaldomojo stalelio iki - 9 o_{C temperatūros, siekiant, kad parafinas sustingtų ir sudarytų}

standų parafininį bloką.

20 o_{C temperatūroje ant „Thermo Scientific hot plate” kaitinimo plokštės, o vėliau – termostate. Paruošti}

pjūviai dažomi hematoksilinu – eozinu, naudojant automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue – Tek DRS”.

2.1.1. Dažymas hematokslinu – eozinu (HE)

1. Išdžiuvę pjūviai skaidrinami Ksilolu I - 6 minutes ir Ksilolu II – 7 minutes.

2. Dehidratuojama izopropilu (2 min.) ir 2 kartus 96 proc. etilo alkoholiu (2 kartus po 2 min.).

3. 3 min. plaunama vandeniu, siekiant pašalinti etilo alkoholio likučius.

4. Po to 10 min dažoma Hematoksilinu Mayer, dažų perteklius 5 min. plaunamas vandeniu.

5. Mėginiai 2 min. merkiami į 96 proc. etilo alkoholį, 5 min. plaunami vandeniu, vėl 2 min. laikomi 96 proc. etilo alkoholyje ir 5 min plaunami vandeniu.

6. 2 min. dažoma eozinu, 1 min. plaunama vandeniu.

7. 2 kartus po 1 min. mėginiai dehidratuojami 96 proc. etilo alkoholyje. 8. 2 kartus po 1 min. dehidratuojama izopropilu.

9. Mėginiai skaidrinami 1 min. Ksilolu I, po to 1 min. Ksilolu II.

Nudažyti pjūviai džiovinami ir po to dengiami saugojimo terpe „Thermo Shandon Consul-Mount histology formulatio“ ir dengiamuoju stikleliu.

6 pav. Paruoštas mikroskopavimui histopatologinis preparatas.

21

2.1.2. Archyve saugomos medžiagos tyrimas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Patologijos centro archyve saugomi hematoksilinu-eozinu nudažyti epulių pjūviai įvertinti elektroniniu mikroskopu „OLYMPUS BX 41“, nustatytas epulio tipas ir „OLYMPUS U-CMAD3“ fotoaparatu padarytos histopatologinio vaizdo nuotraukos. Pagal identifikacijos numerius, nurodytus ant archyvinės medžiagos pjūvių objektinių stiklelių, histopatologinių mėginių registracijos žurnale surinkti duomenys apie gyvūno rūšį, veislę, amžių ir lytį.

3.1 STATISTINĖ ANALIZĖ

22

4. REZULTATAI

4.1 BENDRI REZULTATAI

Iš viso įvertinta 30 dantenų mėginių, iš jų didesnę dalį, 66,67 proc., sudarė šunų dantenų mėginiai (n=20), kačių dantenų mėginių (n=10) buvo 2 kartus mažiau (33,33 proc.). Šunims dantenų pakitimai diagnozuoti 2 kartus dažniau nei katėms.

Šiuose mėginiuose dažniausiai (p<0,05) nustatyti epuliai (52,63 proc.), kiek rečiau (31,58 proc. mėginių) nustatytas limfocitinis - plazmocitinis dantenų uždegimas, 7,89 proc. pakitimų sudarė nediferencijuotos karcinomos, taip pat 5,26 proc. mėginių nustatytos sarkomos ir 2,63 proc. atvejų diagnozuota ameloblastoma (7 pav.). Epuliai gyvūnams diagnozuoti statistiškai reikšmingai dažniau, nei kiti pakitimai dantenose. Gyvūnams (šunims ir katėms kartu) epuliai diagnozuoti 40 proc. dažniau nei dantenų uždegimas, 85 proc. dažniau nei nediferencijuotos karcinomos, 90 proc. dažniau nei sarkomos ir 95 proc. dažniau nei ameloblastomos.

7 pav. Gyvūnams (šunims ir katėms kartu) dantenose diagnozuoti pakitimai.

Šunims dažniausiai (p<0,05) diagnozuoti epuliai (58,33 proc.), uždegimo atvejai nustatyti 25 proc. mėginių, sarkomos nustatytos 8,33 proc. mėginių. Rečiausiai šunims diagnozuotos ameloblastomos ir nediferencijuotos karcinomos, jos buvo nustatytos po 4,17 proc. atvejų. Viename šuns dantenų mėginyje aptikta ir hiperplazija, ir epulis, jis skaičiuotas kaip 2 epuliai ir 2 patologijos. Taip pat 1 šunų dantenų mėginyje diagnozuota hiperplazija, uždegimas ir epulis, todėl skaičiuoti kaip 2 epuliai ir 3 patologijos. 1 šunų dantenų mėginyje aptiktas ir epulis, ir uždegimas, jis skaičiuotas kaip 1 epulis ir 2 patologijos. Dėl šių priežasčių, įvertinus 20 šunų dantenų mėginių, bendrai nustatyti 24 pakitimai dantenose. Epuliai šunims diagnozuoti statistiškai reikšmingai dažniau nei kitos dantenų

12 3 2 1 20 0 5 10 15 20 25

Uždegimas Karcinoma Sarkoma Ameloblastoma Epuliai

23

patologijos. Epuliai šunims diagnozuoti 57,14 proc. dažniau nei uždegimas, 85,71 proc. dažniau nei sarkomos ir 92,86 proc. dažniau nei karcinomos ir ameloblastomos (8 pav.).

8 pav. Šunų dantenose diagnozuoti pakitimai.

Kačių grupėje dažniausiai (p>0,05) diagnozuotas uždegimas (42,86 proc.) ir epuliai (42,86 proc.), rečiausiai diagnozuotos nediferencijuotos karcinomos (14,29 proc.). Tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. 2 mėginiuose nustatyta hiperplazija ir uždegimas, todėl šis mėginys skaičiuotas kaip 1 epulis ir 2 patologijos. Taip pat 2 mėginiuose nustatyti epuliai su uždegimu, jie kartu skaičiuoti kaip 2 epuliai ir 4 patologijos. Iš viso tirtuose kačių dantenų mėginiuose nustatyta 14 patologijų. Katėms epuliai diagnozuoti taip pat dažnai kaip ir hiperplazijos, bet 66,67 proc. dažniau nei karcinomos. Tirtoms katėms, priešingai nei šunims, šio tyrimo metu nebuvo nustatytos sarkomos ir ameloblastomos (9 pav.).

9 pav. Kačių dantenose diagnozuoti pakitimai. 6 1 2 1 14 0 2 4 6 8 10 12 14 16

Uždegimas Karcinoma Sarkoma Ameloblastoma Epuliai

M ėg ini ų sk aičius , v nt. Diagnozuota patologija 6 2 0 0 6 0 1 2 3 4 5 6 7

Uždegimas Karcinoma Sarkoma Ameloblastoma Epuliai

24

Visų tirtų gyvūnų amžius varijuoja nuo 1 iki 16 metų amžiaus, amžiaus vidurkis 7,33 ± 3,51 metų. Šunų amžius varijuoja nuo 1,5 iki 16 metų, amžiaus vidurkis 7,9 ± 3,08 m. Kačių amžius varijuoja nuo 1 iki 14 metų, amžiaus vidurkis 6,2 ± 4,19 m.

Iš visų tirtų gyvūnų (kačių ir šunų kartu) 73,33 proc. sudaro patinai ir 26,67 proc. patelės. Patinams dantenų pakitimai diagnozuoti dažniau (p<0,05) nei patelėms. Lyties priklausomybė turėjo reikšmingos įtakos dantenų pakitimų pasireiškimui. Vertinant kates ir šunis atskirai, nustatyta, kad ir kačių, ir šunų grupėje vyravo patinai. Šunų grupėje jie sudarė 70 proc., kačių grupėje šiek tiek daugiau - 80 proc., o patelės sudarė atitinkamai 30 proc. ir 20 proc. (10 pav.).

10 pav. Tiriamųjų kačių ir šunų pasiskirstymas pagal lytį.

4.2 GYVŪNŲ, KURIEMS BUVO NUSTATYTI EPULIAI, REZULTATAI

Lyginant kates ir šunis, nustatyta, kad epuliai dažniau (p<0,05) pasireiškė šunims (66,66 proc. visų epulių), nei katėms (33,33 proc. visų epulių) (11 pav.). Dažnesnis epulių pasireiškimas šunims, lyginant su katėmis yra statistiškai reikšmingas.

25

Gyvūnų amžius, kuriems buvo nustatyti epuliai, varijavo nuo 1 iki 16 metų, vidurkis 7,47 ± 3,92 m. Kačių amžiaus, kurioms diagnozuoti epuliai varijavo nuo 1 iki 14 metų amžiaus, amžiaus vidurkis 5,17 ± 4,54 m. Dažniausiai (p>0,05) epuliai diagnozuoti nuo 4 iki 6 metų amžiaus katėms (50 proc.), kiek rečiau – jaunesnėms ar 3 metų amžiaus katėms (33,33 proc.), o rečiausiai epuliai diagnozuoti vyresnėms nei 10 metų amžiaus katėms (16,67 proc.). Nuo 7 iki 9 metų amžiaus katėms epuliai nebuvo diagnozuoti (12 pav.). Tačiau katėms amžius neturėjo reikšmingos įtakos sergamumui epuliais. Epuliai nuo 4 iki 6 metų amžiaus katėms pasireiškė 33,33 proc. dažniau nei nuo 1 iki 3 metų amžiaus katėms ir 66,66 proc. dažniau nei vyresnėms nei 10 metų amžiaus katėms.

12 pav. Epulių pasireiškimas skirtingose kačių amžiaus grupėse.

Šunų amžius, kuriems buvo diagnozuoti epuliai, varijuoja nuo 4,5 metų iki 16 metų, amžiaus vidurkis 8,63 ± 3,17 m. Epuliai dažniau (p<0,05) diagnozuoti šunims, kurie yra nuo 6 iki 9 metų amžiaus (58,33 proc.), žymiai rečiau - šunims virš 10 metų amžiaus ir rečiausiai - šunims iki 5 metų amžiaus (8,33 proc.) (13 pav.).

13 pav. Epulių pasireiškimas skirtingose šunų amžiaus grupėse.

Epuliai dažniau (p<0,05) diagnozuoti patinams (n=13), nei patelėms (n=5). Šis skirtumas visų gyvūnų grupėje yra statistiškai reikšmingas. Kačių grupėje, epuliai dažniau (p>0,05) diagnozuoti

2 3 0 1 0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5

iki 3 metų nuo 4 iki 6 metų nuo 7 iki 9 metų virš 10 metų

K ačių sk aičius , v nt. Amžiaus grupės 1 7 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8

iki 5 metų nuo 6 iki 9 metų virš 10 metų

26

patinams (66,67 proc.), nei patelėms (33,67 proc.) (14 pav.). Kačių grupėje lyties priklausomybė turėjo reikšmingos įtakos epulių pasireiškimui (p>0,05).

14 pav. Kačių pasiskirstymas pagal lytį.

Šunų grupėje, kaip ir kačių grupėje, epuliai pasireiškė dažniau (p<0,05) patinams (75 proc.) nei patelėms (25 proc.) (15 pav.). Lyties priklausomybė turėjo reikšmingos įtakos dantenų pakitimų pasireiškimui (p<0,05).

15 pav. Šunų pasiskirstymas pagal lytį.

Iš visų šunų, kuriems nustatyti epuliai, 16,67 proc. epulių atvejų diagnozuota mišrūnams, tarp grynaveislių šunų nustatyti pavieniai epulių atvejai. Dominuojančios veislės nėra, epuliai diagnozuoti įvairių veislių šunims. Nustatyti pavieniai epuliai cvergšnauceriui, Vokiečių jagdterjerui, Jorkšyro

27

terjerui, spanieliui, Belgų aviganiui, Vokiečių aviganiui, keribliūterjerui, Amerikiečių Stafordšyro terjerui, Škotų aviganiui ir Labradoro retriveriui (16 pav.) Veislė neturėjo įtakos šunų sergamumui epuliais (p>0,05).

16 pav. Šunų pasiskirstymas pagal veislę.

Katės mišrūnės sudarė 88,33 proc., o grynaveislės 16,66 proc. Kačių tarpe epuliai dažniau (p>0,05) diagnozuoti mišrūnėms (n=5), nei grynaveislei Meino meškėnų veislės katei (n=1) (17 pav.). Tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Kitų veislių katėms epuliai nustatyti nebuvo.

2 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 0 1 2 3 Mišrūnas Cvergšnauceris Vokiečių jagdterjeras Jorkšyro terjeras Spanielis Belgų aviganis Vokiečių aviganis Keribliūterjeras Amerikiečių Stafordšyro terjeras

28

17 pav. Kačių pasiskirstymas pagal veislę.

Šunų epulių mėginiuose dažniausiai (p<0,05) diagnozuotas epulių tipas buvo fibromatozinis epulis, šie epuliai nustatyti 10 tirtų šunų (18 pav.). 2 šunims dantenų gleivinės hiperplazija pasireiškė kartu su fibromatoziniu epuliu (19 pav.). Akantomatozinis epulis (akantomatozinė ameloblastoma) diagnozuotas 1 šuniui (patinui, mišrūnui, 8 m.) (21, 22 pav.). Šio epulio mėginys paimtas operacijos metu, atliekant praktiką veterinarijos klinikoje. Šis epulis buvo lokalizuotas būdingoje akantomatoziniam epuliui srityje (prie apatinių iltinių dantų), jo diametras siekė 1,5 cm, paviršius buvo nelygus, būdingas akantomatoziniaim epuliui. Šiam gyvūnui taikytas chirurginis gydymas, atlikta didelės apimties naviko rezekcija. Taip pat 1 šuniui (patelei, mišrūnei, 8 m.) diagnozuotas kaulėjantis epulis. Fibromatoziniai epuliai šunims pasireiškė statistiškai reikšmingai dažniau nei kitos rūšies (hiperplazijos, akantomatoziniai, kaulėjantys) epuliai. Vieno šuns (patelės, keribliūterjero, 12 m.) epulio preparate identifikuotos kelios patologijos: fibromatozinis epulis, dantenų gleivinės hiperplazija ir dantenų uždegimas (20 pav.).

18 pav. Šunims nustatytų epulių rūšys, procentinė išraiška.

5 1

0 1 2 3 4 5 6

Mišrūnė Meino meškėnų katė

Kačių skaičius, vnt. K at ės veisl ė 71,4 % 7,14 % 7,14 % 14,3 % 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Fibromatozinis epulis Kaulėjantis epulis Akantomatozinis epulis Hiperplazija

29

19 pav. Šuns (cvergšnauceris, patinas, 10 m.) fibromatozinis epulis su hiperplazija. 1 – dantenų

gleivinės hiperplazija, 2 – tanki, iš jungiamojo audinio pluoštų sudaryta, fibromatozinio epulio stroma, kurioje išsidėstę fibroblastai, rodyklėmis pažymėti kraujagyslių spindžiai. 100x padidinimas, HE.

20 pav. Šuns (patelė, keribliūterjeras, 12 m.) 1 - fibromatozinis epulis, infiltruotas neutrofilais, kartu su gleivinės hiperplazija (hiperplazija pažymėta rodykle). 100x padidinimas, HE.

1

2

30

21 pav. Šuns (mišrūno, patino, 8 m.) akantomatozinio epulio, lokalizuoto ties apatiniais iltiniais dantimis, makroskopinis vaizdas.

22 pav. Šuns (mišrūno, patino, 8 m.) akantomatozinio epulio mikroskopinis vaizdas. 1 - jungiamojo audinio pluoštai, 2 – akantocitai, apriboti stulpiškojo epitelio ląstelių, rodykle pažymėtas keratino „perlas“.

1

31

Kačių epulių mėginiuose didžiausią (p>0,05) dalį sudarė dantenų hiperplazijos (n=4), fibromatoziniai epuliai diagnozuoti 2 kartus rečiau (n=2) (23 pav.). Tačiau šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Akantomatoziniai ir kaulėjantys epuliai katėms diagnozuoti nebuvo.

23 pav. Katėms diagnozuotų epulių pasiskirstymas.

Visi diagnozuoti fibromatoziniai epuliai pasireiškė kartu su uždegimu, taip pat 50 proc. hiperplazijų atvejų (n=2) kartu diagnozuotas uždegimas. Taip pat vienai katei (mišrūnei, patelei, 5 m. amžiaus) nustatyti daugybiniai fibromatoziniai epuliai kartu su uždegimu (24 pav.). Akantomatozinių ir kaulėjančių epulių katėms neaptikta.

24 pav. Katės (mišrūnės, patelės, 5 m.) vienas iš daugybinių fibromatozinių epulių, kartu su

neutrofiliniu uždegimu. Matoma fibromatozinio epulio kolageno gausi stroma (pažymėta raide „A“) ir neutrofilų infiltracija (pažymėta apskritimu). 1 - 100x padidinimas, 2 – 200x padidinimas, HE.

33,3 % 66,7 % 0 10 20 30 40 50 60 70 80

Fibromatozinis epulis Hiperplazija

32

Papildomai atskirai įvertintas dažniausiai diagnozuotų epulių - hiperplazijų ir fibromatozinių epulių – pasireiškimas. Įvertintas fibromatozinių epulių pasireiškimas priklausomai nuo gyvūno rūšies, taip pat įvertinta priklausomybė nuo lyties šunų grupėje. Įvertinta hiperplazijų pasireiškimo priklausomybė nuo rūšies. Dėl mažo gyvūnų skaičiaus nebuvo vertinta kitų epulių priklausomybė nuo rūšies, lyties, amžiaus ir veislės.

Fibromatoziniai epuliai dažniau (p<0,05) diagnozuoti šunims (83,33 proc.), nei katėms (16,67 proc.) (25 pav.). Dažnesnis fibromatozinių epulių pasireiškimas šunims nei katėms yra statistiškai reikšmingas.

25 pav. Fibromatozinių epulių pasireiškimas pagal gyvūno rūšį.

Šunų grupėje fibromatoziniai epuliai dažniau (p>0,05) diagnozuoti patinams (80 proc.) (n=8), nei patelėms (20 proc.) (n=2). Tačiau lyties priklausomybė šunų grupėje neturėjo reikšmingos įtakos sergamumui fibromatoziniais epuliais. Kačių grupėje iš 2 fibromatozinių epulių 1 epulis diagnozuotas patinui (mišrūnui, 4 m. amžiaus) ir 1 patelei (mišrūnei, 5 m. amžiaus). Hiperplazijos 2 kartus dažniau (p>0,05) diagnozuotos katėms (n=4) nei šunims (n=2). Tačiau dažnesnis hiperplazijų pasireiškimas katėms, lyginant su šunimis, nėra statistiškai reikšmingas.

33

5. REZULTATŲ APTARIMAS

Ištyrus 20 šunų dantenų mėginių nustatyta, kad 58,83 proc. visų pakitimų, nustatytų dantenose, sudarė epuliai, uždegimas nustatytas 25 proc. mėginių, sarkomos sudarė 8,33 proc. mėginių, taip pat diagnozuota po 1 sarkomos ir ameloblastomos atvejį. Mokslinėje literatūroje nėra aprašoma kokią dalį visų šunų dantenų pakitimų sudaro epuliai, tačiau aprašoma, kad epuliai šunims sudaro 40 proc. visų burnos ertmės navikų (1). Ištyrus 10 kačių dantenų mėginių nustatyta, kad dažniausiai diagnozuotas uždegimas (42,86 proc.) ir epuliai (42,86 proc.), nediferencijuotos karcinomos sudarė 14,29 proc. visų pakitimų. Mokslinėje literatūroje yra aprašoma, kad epuliai katėms pasireiškia retai (15,40), tačiau nėra nurodoma kokią dalį visų dantenų patologijų jie sudaro.

Lyginant kates ir šunis, nustatyta, kad epuliai dažniau (p<0,05) pasireiškė šunims (66,66 proc. visų epulių) nei katėms (33,33 proc. visų epulių). Šie duomenys sutampa su mokslinėje literatūroje pateikiamais duomenimis, kad epuliai dažniau diagnozuojami šunims, katėms epuliai nustatomi palyginti retai (1,7).

Kačių grupėje, epuliai dažniau (p>0,05) diagnozuoti patinams (66,67 proc.), nei patelėms (33,67 proc.). Mokslinėje literatūroje duomenų apie epulių pasireiškimo priklausomybę nuo lyties kačių tarpe nėra. Šunų grupėje epuliai taip pat pasireiškė dažniau (p<0,05) patinams (75 proc.) nei patelėms (25 proc.). Tai sutampa su mokslinėje literatūroje aprašomais duomenimis, kad šunys patinai turi didesnį polinkį epuliams (7,25). Fibromatoziniai epuliai dažniau (p<0,05) diagnozuoti šunims (83,33 proc.), nei katėms (16,67 proc.). Taip pat šunų grupėje fibromatoziniai epuliai dažniau diagnozuoti (p>0,05) patinams (80 proc.) nei patelėms (20 proc.). Šie duomenys sutampa su mokslinėje literatūroje aprašomais (7,25).

34

Kačių tarpe epuliai dažniau (p>0,05) diagnozuoti mišrūnėms (88,33 proc.) nei grynaveislei Meino meškėnų veislės katei (16,66 proc.) Mokslinėje literatūroje nėra duomenų apie epulių pasireiškimo priklausomybę nuo katės veislės. Iš visų šunų, kuriems nustatyti epuliai, 16,67 proc. epulių atvejų diagnozuota mišrūnams, tarp grynaveislių šunų nustatyti pavieniai epulių atvejai, po 1 epulį diagnozuota cvergšnauceriui, Vokiečių jagdterjerui, Jorkšyro terjerui, spanieliui, Belgų aviganiui, Vokiečių aviganiui, keribliūterjerui, Amerikiečių Stafordšyro terjerui, Škotų aviganiui ir Labradoro retriveriui. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad epuliai dažniausiai pasireiškia brachicefalinių veislių šunims (13). Šio tyrimo metu epulis diagnozuotas tik vienam brachicefalinės veislės šuniui – Amerikiečių Stafordšyro terjerui. Šio tyrimo metu nenustatyta sergamumo epuliais priklausomybė nuo veislės, tačiau dėl mažos gyvūnų imties, šie duomenys negali būti laikomi statistiškai reikšmingais.

Šunų epulių mėginiuose dažniausiai (p<0,05) diagnozuotas epulių tipas buvo fibromatozinis epulis, šie epuliai nustatyti 10 tirtų šunų, 2 šunims dantenų gleivinės hiperplazija pasireiškė kartu su fibromatoziniu epuliu (20 pav.). Tyrimo duomenys sutampa su mokslinėje literatūroje aprašomais duomenimis, kad dažniausiai šunims diagnozuojami epuliai yra fibromatoziniai epuliai (7,25). Akantomatozinis epulis (akantomatozinė ameloblastoma) tyrimo metu diagnozuotas 1 šuniui (7,14 proc.) (patinui, mišrūnui, 8 m.). Šie gauti duomenys sutampa su Yoshida (25) atlikto tyrimo duomenimis, kad akantomatozinis epulis dažniausiai diagnozuojamas vidutiniškai 8 metų šunims (25). Tai pat Yoshida (25) tyrimo duomenimis akantomatozinis epulis sudarė 18 proc. visų šunų epulių, tai sudaro didesnį akantomatozinio epulio pasireiškimą, nei nustatyta šio tyrimo metu. Tačiau dėl mažos gyvūnų imties šiame tyrime, negalima šių duomenų laikyti statistiškai reikšmingais. Katėms didžiausią (p>0,05) dalį (66,7 proc.) sudarė dantenų hiperplazijos, o fibromatoziniai epuliai sudarė 33,3 proc. visų mėginių. Atsižvelgiant į tai, kad epulių klasifikacija yra labai paini ir dantenų hiperplazijos ne visada priskiriamos prie epulių, galima teigti, kad šio tyrimo metu iš klasikinių epulių (fibromatozinių, kaulėjančių ir akantomatozinių) tipų, katėms buvo diagnozuoti tik fibromatoziniai epuliai. Šie duomenys sutampa su mokslinėje literatūroje aprašomais duomenimis, kad katėms dažniausiai aptinkami fibromatoziniai epuliai, o kaulėjantys, akantomatoziniai ir gigantinių ląstelių epuliai nustatomi retai (7,19).

35

36

IŠVADOS

1. Šunų dantenose dažniausiai (p<0,05) nustatyti epuliai (58,33 proc. visų dantenų patologijų). Kačių dantenose dažniausiai nustatyti epuliai ir dantenų uždegimai (po 42,86 proc. visų dantenų patologijų).

2. Epuliai dažniau (p<0,05) diagnozuoti šunims nei katėms.

3. Šunims (p<0,05) ir katėms epuliai dažniau diagnozuoti patinams nei patelėms.

4. Epuliai dažniausiai (p<0,05) diagnozuoti nuo 6 iki 9 metų amžiaus šunims (58,33 proc. atvejų). Epuliai dažniausiai diagnozuoti nuo 4 iki 6 metų amžiaus katėms (50 proc. atvejų).

5. Šunims veislė įtakos sergamumui epuliais neturėjo. Katėms epuliai dažniau diagnozuoti mišrūnėms.

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Morris J., Dobson, J. Small animal oncology. John Wiley & Sons. 2008; 110-111 p.

2. Oakes MG, Lewis DD, Hedlund CS, Hosgood G. Canine oral neoplasia. Comp Cont Ed Pract Vet 1993;15(1), 15-29.

3. Verstraete FJ. Mandibulectomy and maxillectomy. Vet Clin North Am Small Anim Pract 2005;35:1009–1039

4. Mayer MN, Anthony JM. Radiation therapy for oral tumors: canine acanthomatous ameloblastoma. Can Vet J Rev Veterinaire Can. 2007 Jan;48(1):99–101.

5. McEntee MC, Page RL, Théon A, Erb HN, Thrall DE. Malignant Tumor Formation in Dogs Previously Irradiated for Acanthomatous Epulis. Vet Radiol Ultrasound. 2004 Jul 1;45(4):357–61. 6. W. Bertazzolo, U. Bonfanti, M. Gracis, P. Roccabianca, G. Romanelli, G. Palermo, et al. Diagnostic value of cytological analysis of tumours and tumour-like lesions of the oral cavity in dogs and cats: A prospective study on 114 cases. Vet J. 2015 Aug;205(2):322–7.

7. North SM, Banks TA. Small Animal Oncology: An Introduction. Elsevier Health Sciences; 2009. 1178 p.

8. Stebbins KE, Morse CC, Goldschmidt MH. Feline oral neoplasia: a ten-year survey. Vet Pathol. 1989 Mar;26(2):121–8.

9. Smith SH, Goldschmidt MH, McManus PM. A comparative review of melanocytic neoplasms. Vet Pathol. 2002 Nov;39(6):651–78.

10. Bilgic O, Duda L, Sanchez MD, Lewis JR. Feline Oral Squamous Cell Carcinoma: Clinical Manifestations and Literature Review. J Vet Dent. 2015 Mar 1;32(1):30–40.

11. Svendenius L, Warfvinge G. Oral Pathology in Swedish Dogs: A Retrospective Study of 280 Biopsies. J Vet Dent. 2010 Jun 1;27(2):91–7.

38

https://www.researchgate.net/publication/277239517_Neoplasias_da_Cavidade_Oral_do_Cao_Es tudo_Retrospectivo_de_14_Anos

13. Stancu A, Stan F, Pentea M. Case report of canine achantomatous ameloblastoma Journal of Food Agriculture and Environment 10(3):664-666

14. Gardner DG. Epulides in the Dog: A Review. J Oral Pathol Med. 1996 Jan;25(1):32-7

15. de Bruijn ND, Kirpensteijn J, Neyens IJS, Van den Brand JMA, van den Ingh TSGAM. A Clinicopathological Study of 52 Feline Epulides. Vet Pathol. 2007 Mar 1;44(2):161–9.

16. Verhaert L. Oral Proliferative Lesions in Dogs and Cats. Proceedings 26th World Congress of the WSAVA. Vancouver, August 8-11, 2001. p. 218–20

17. Hamilton M. Oral neoplasia Part 1: Diagnosis and staging. Companion Anim. 2006 Apr 1;11(3):37–46.

18. Kosovsky JK, Matthiesen DT, Marretta SM, Patnaik AK. Results of partial mandibulectomy for the treatment of oral tumors in 142 dogs. Vet Surg VS. 1991 Dec;20(6):397–401.

19. Malarkey D. Book Review: Histologic Classification of the Tumors of the Alimentary System of Domestic Animals. Vet Pathol Online. 2005 Sep 1;42(5):676–676.

20. Colgin LMA, Schulman FY, Dubielzig RR. Multiple Epulides in 13 Cats. Vet Pathol. 2001 Mar 1;38(2):227–9.

21. Bell CM, Soukup JW. Nomenclature and Classification of Odontogenic Tumors -- Part II: Clarification of Specific Nomenclature. J Vet Dent. 2014 Dec 1;31(4):234–43.

22. Maxie G. Jubb, Kennedy & Palmer’s Pathology of Domestic Animals. Elsevier Health Sciences; 2015. 594 p.

39

24. Gardner DG. The peripheral odontogenic fibroma: an attempt at clarification. Oral Surg Oral Med Oral Pathol. 1982 Jul;54(1):40–8.

25. Yoshida K, Yanai T, Iwasaki T, Sakai H, Ohta J, Kati S, et al. Clinicopathological study of canine oral epulides. J Vet Med Sci. 1999 Aug;61(8):897–902.

26. Woodward TM. Recurrent Ossifying Epulis in a Dog. J Vet Dent. 2002 Jun 1;19(2):82–5.

27. Gardner DG. Canine acanthomatous epulis. Oral Surg Oral Med Oral Pathol Oral Radiol Endodontology. 1995 May 1;79(5):612–5.

28. Fiani N, Verstraete FJM, Kass PH, Cox DP. Clinicopathologic characterization of odontogenic tumors and focal fibrous hyperplasia in dogs: 152 cases (1995-2005). J Am Vet Med Assoc. 2011 Feb 15;238(4):495–500.

29. Yoshida K, Watarai Y, Sakai Y, Yanai T, Masegi T, Iwasaki T. The effect of intralesional bleomycin on canine acanthomatous epulis. J Am Anim Hosp Assoc. 1998 Nov 1;34(6):457–61. 30. Yamashiro S. Dellmann’s Textbook of Veterinary Histology, 6th ed. ResearchGate [Internet].

[cituota 2016 Nov 25]; Prieiga internetu:

https://www.researchgate.net/publication/25579570_Dellmann’s_Textbook_of_Veterinary_Histol ogy_6th_ed

31. Bojrab MJ, Waldron DR, Toombs JP. Current Techniques in Small Animal Surgery, Fifth Edition. CRC Press; 2014. 1185 p.

32. Lascelles BDX, Henderson RA, Seguin B, Liptak JM, Withrow SJ. Bilateral rostral maxillectomy and nasal planectomy for large rostral maxillofacial neoplasms in six dogs and one cat. J Am Anim Hosp Assoc. 2004 Apr;40(2):137–46.

33. Lascelles BDX, Thomson MJ, Dernell WS, Straw RC, Lafferty M, Withrow SJ. Combined dorsolateral and intraoral approach for the resection of tumors of the maxilla in the dog. J Am Anim Hosp Assoc. 2003 Jun;39(3):294–305.

40

35. Kelly JM, Belding BA, Schaefer AK. Acanthomatous ameloblastoma in dogs treated with intralesional bleomycin. Vet Comp Oncol. 2010 Jun;8(2):81–6.

36. Martano M, Damiano S, Restucci B, Paciello O, Russo V and Maiolino P: Nuclear morphometry in canine acanthomatous ameloblastomas and squamous cell carcinomas. Eur J Histochem. 50:125–130. 2006

37. Ohshima H, Tatemichi M, Sawa T. Chemical basis of inflammation-induced carcinogenesis. Arch Biochem Biophys. 2003 Sep 1;417(1):3–11.

38. Hiscox LA, Dumais Y. Peripheral Giant Cell Granuloma in a Dog. J Vet Dent. 2015;32(2):103– 10.

39. Desoutter AV, Goldschmidt MH, Sánchez MD. Clinical and histologic features of 26 canine peripheral giant cell granulomas (formerly giant cell epulis). Vet Pathol. 2012 Nov;49(6):1018– 23.

40. Knaake F, Verhaert M-M. Histopathology and treatment of nine cats with multiple epulides. Vlaams Diergeneeskundig Tijdschrift. 2010;79(1):48–53

41. Gracis M, Orsini P, Rosenblad W: Odontogenic tumors presenting as multiple gingival masses in three (domestic shorthaired) cats. In: Proceedings of the 10th European Veterinary Dental Congress, Berlin, Germany, 2001, pp 47-48.

42. Nam H-S, Mcanulty JF, Kwak H-H, Yoon B-I, Hyun C, Kim W-H, et al. Gingival Overgrowth in Dogs Associated with Clinically Relevant Cyclosporine Blood Levels: Observations in a Canine Renal Transplantation Model. Vet Surg. 2008 Apr 1;37(3):247–53.

43. Lewis JR, Reiter AM, Tzt D. Management of Generalized Gingival Enlargement in a Dog — Case Report and Literature Review. J Vet Dent. 2005 Sep 1;22(3):160–9.

41

45. Kafka UCM, Carstens A, Steenkamp G, Symington H. Diagnostic value of magnetic resonance imaging and computed tomography for oral masses in dogs. J S Afr Vet Assoc. 2004 Jun 21;75(4):163–8.

46. Sitzman C. Simultaneous Hyperplasia, Metaplasia, and Neoplasia in an 8 Year-Old Boxer Dog: A Case Report. J Vet Dent. 2000 Mar 1;17(1):27–30.

47. Holmstrom SE. Veterinary Dentistry in Senior Canines and Felines. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 2012 Jul;42(4):793–808.