LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
MINDAUGAS LALAS
BABEZIOZE SERGANČIŲ ŠUNŲ GYDYMO YPATYBĖS
TREATMENT SPECIFICS OF CANINE BABESIOSIS
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: dr. Aidas Grigonis
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: „Babezioze sergančių šunų gydymo ypatybės“
1. Yra atliktas mano pačio:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete, Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
Data (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Data (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO
GYNIMO
Data (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
( vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA ...4
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Babeziozės samprata ir savybės ... 8
1.2. Epizootija ... 9 1.3. Patogenezė ... 10 1.4. Babezijų vystymasis ... 12 1.5. Klinikiniai požymiai ... 13 1.6. Nekomplikuota babeziozė ... 16 1.7. Komplikuota babeziozė ... 16 1.8. Diagnostika ... 17 1.9. Gydymas ... 19 1.10. Profilaktika ... 21 2. TYRIMŲ METODIKA ... 23 3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 25
3.1. Babezioze sergančių šunų klinikinių požymių analizė ... 25
3.2. Diagnostinių priemonių naudojamų šunų babeziozės diagnozavimui bei diferenciacijai naudojimas ... 26
3.2.1. Periferinio kraujo tyrimai ... 26
3.2.2. Morfologiių kraujo rodiklių pokyčiai ... 26
3.2.3. Biocheminių kraujo rodiklių pokyčiai ... 32
3.2.4. Kraujo rodiklių tarpusavio koreliacijos ... 34
3.3. Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai ... 34
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
5. IŠVADOS ... 41
SANTRAUKA
Tema: babezioze sergančių šunų gydymo ypatybės. Tyrimai buvo atliekami Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarijos Akademijos, Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje. Darbo apimtis 46 puslapiai, jame yra 6 lentelės, 16 paveikslų, panaudoti 72 literatūros šaltiniai.
Tyrimų tikslas – išanalizuoti babezioze sergančių šunų gydymo ypatybes, įvertinti galimas komplikacijas bei jų įtaką prognozei.
Tyrimų uždaviniai:
1) Atlikti detalią babezioze sergančių šunų klinkinių požymių analizę.
2) Išanalizuoti ir pateikti diagnostinių priemonių, naudojamų šunų babeziozės diagnozavimui bei diferenciacijai, spektrą.
3) Atlikti vaistų ir kitų šunų babeziozės gydymui naudojamų metodų analizę. Įvertinti naudojamų antiparazitinių preparatų privalumus ir trūkumus.
Tyrimų metodika:
1) Į kliniką atvestų šunų, kuriems įtariama babeziozė, šeimininkų prašyta nurodyti šunų amžių, veislę, laikymo ir šėrimo sąlygas, pastebėtus pirmuosius ligos požymius, kada jie pasireiškė, bei ar rado paskutiniu metu į šunį įsisiurbusių erkių.
2) Buvo atlikti periferinio kraujo tyrimai, kraujo morfologiniu bei biocheminiu rodikliu tyrimai.
3) Statistinė duomenų analizė atlikta skaičiuokle „Excel 2010“. Rezultatai ir išvados:
Šunims, sirgusiems babezioze, dažniausiai pasireiškė apatija ir vangumas (100 proc. atvejų), karščiavimas (69 proc. atvejų), blogas apetitas (58,6 proc. atvejų), splenomegalija (41,4 proc. atvejų), galinių kojų silpnumas (37,9 proc. atvejų), mažakraujystė (34,5 proc. atvejų).
Babeziozė turėjo įtakos nežymiai mažakraujystei – eritrocitų kiekis – 5,43±0,28×1012/L, hematokrito – 37,42±2,00 proc.
Nustatyta stipri trombocitopenija – 65,76±21,99 K/µL, Stebėtos tendencijos leukopenijai – 7,42±0,73×109/L.
Nustatyti padidėję kreatinino (233,71±75,63 µmol/l) ir šlapalo (31,370±14,61 mmol/l) kiekiai kraujo plazmoje, rodantys, kad parazitozė iššaukė inkstų funkcijos nepakankamumą.
Babeziozės gydymui visada buvo skiriamas antiparazitinis vaistas (imidokarbo dipropionatas, Imizol), gliukokortikoidai (deksametazonas).
Rečiausiai naudotas gydymo būdas buvo kraujo perpylimas (2 atvejai).
SUMMARY
The topic: treatment specifics of canine babesiosis. Researches were carried out in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Dr. L. Kriaučeliūno veterinary clinic for small animals. Paper volume 46 Pages, it contains 6 tables, 16 images, used 72 references.
The research objective – to analyze the treatment specifics for dogs with babesiosis, evaluate
the potential complications and their impact on prognosis.
Reseach tasks:
1) Perform a detailed analysis of clinical signs in dogs with babesiosis.
2) Analyze and provide diagnostic tools used to diagnose dog babesiosis and differentiation
spectrum.
3) Perform analysis on drugs and other treatment methods used in the therapy for dogs with
babesiosis.
Research methodologies:
1) Dogs owners were asked to indicate their dog's age, breed, housing and feeding
conditions, the first signs of the disease which they noticed, when they occurred, and if they found ticks on their dogs recently.
2) Peripheral blood research, blood morphological and biochemical indicators tests were
made.
3) The statistical analysis was carried out using calculator in „Excel 2010 “. Results and conclusions:
Dogs with a history of babesiosis, commonly observed lethargy and sluggishness (100 percent of cases), fever (69 percent of cases)., loss of appetite (58.6 percent of cases)., splenomegaly (41.4 percent of cases)., rear leg weakness (37.9 percent of cases)., anemia (34.5 percent of cases).
Babesiosis had little effect on anemia - red blood cell count – 5.43±0.28×1012/L, hematocrit – 37.42 ± 2.00 percent.
Strong thrombocytopenia was diagnosed – 65.76±21.99 K/ml, trend towards leucopenia observed – 7.42 ± 0.73 × 109 / L.
Increase in creatinine (233,71±75,63 µmol/l) and urea (31,370±14,61 mmol/l) quantities in the blood plasma, indicating that parasitoses triggered kidney failure were found.
Dogs were always treated with an antiparasitic drug (Imidocarb dipropionate Imizol ) and glucocorticoids (dexamethasone).
Least often used method of treatment was a blood transfusion (2 cases).
ĮVADAS
Per paskutinį dešimtmetį šunų babeziozė Lietuvoje stipriai išplito. Ligos atvejai registruojami visoje Respublikos teritorijoje. Babeziozės paplitimui turi įtakos klimato pokyčiai ir erkių populiacijos didėjimas, todėl didėja rizika sirgti erkių platinamomis ligomis. Įvertinus šios piroplazmozės pavojų svarbu išanalizuoti, kokie vaistai ir gydymo būdai yra pasitelkiami terapijai.
Šunų elgesys yra glaudžiai susijęs su patologiniais pokyčiais organizme, todėl gyvūno elgsenos stebėjimas yra ypač svarbi šunų ligų diagnostikos dalis. Gyvūnų išorė ir pasikeitęs elgesys leidžia įtarti, kartais tikrai pagrįstai, ligą ankstyvose jos stadijose ir pradėti tinkamą gydymą. Verta pažymėti, kad gebėjimas atskirti pasikeitusį šuns elgesį nuo įprasto gali užkirsti kelią įvairioms infekcinėms ir invazinėms ligoms. Kai kurie iš šių pakitimų, pavyzdžiui, apatija, pasyvumas, anoreksija, vangumas, karščiavimas, gali būti laikomi ligos signaliniais požymiais. Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad minėti požymiai negali būti laikomi būdingais nei vienai šunų veislei, todėl šie akivaizdūs gyvūnų elgesio pokyčiai suprantami kaip ligos požymiai. Be minėtų simptomų, šunims neretai vystosi dehidracija, sutrinka jų miego režimas, gyvūno nebedomina tie dalykai, kuriais jis aktyviai domisi būdamas sveikas. Kaip ir kitas ligas, pasikeitęs gyvūno elgesys leidžia atpažinti ir babeziozės pradžią.
Babeziozė – eritrocituose parazituojančių pirmuonių Babesia spp. sukeliama liga, kuria gali užsikrėsti daugelis naminių ir laukinių gyvūnų, netgi žmonės. Ši liga yra viena iš labiausiai paplitusių invazinių šunų ligų, babeziozė vertinama kaip sezoninė liga, suintensyvėjanti tada, kai padidėja ganyklinių erkių aktyvumas. Babeziozę sukeliančius pirmuonis perneša ganyklinės erkės, užkrėstų erkių seilių liaukose būna daug šių parazitų, todėl įkandimo metu babezijos patenka į šuns kraują, bręsta ir dauginasi. Užkrėstų šunų kraujyje vyksta eritrocitų hemolizė, dėl kurios kraujo plazmoje sumažėja eritrocitų. Šia liga užkrėstas šuo karščiuoja, silpsta, o laiku nenustačius ligos ir nepradėjus nuo jos gydyti, gali ištikti letali baigtis.
Tik nedidelė dalis gyvūnų laikytojų sugeba pirmiausia pateikti tuos pastebėtus klinikinius požymius, kurie gali būti patognostiniai babeziozei ir veterinarijos gydytojui suteiktų galimybę kryptingai pradėti tyrimus (Hartelt et al., 2007; Irwin, 2009; Ayoob et al., 2010).
Darbo tikslas: išanalizuoti babezioze sergančių šunų gydymo ypatybes, įvertinti galimas komplikacijas bei jų įtaką prognozei.
Uždaviniai:
1. Atlikti detalią babezioze sergančių šunų klinkinių požymių analizę.
2. Išanalizuoti ir pateikti diagnostinių priemonių, naudojamų šunų babeziozės diagnozavimui bei diferenciacijai, spektrą.
3. Atlikti vaistų ir kitų šunų babeziozės gydymui naudojamų metodų analizę. Įvertinti naudojamų antiparazitinių preparatų privalumus ir trūkumus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Babeziozės samprata ir savybėsBabeziozė (arba piroplazmozė) – tai visame pasaulyje gana plačiai paplitusi erkių pernešama liga, kuri sukelia eritrocitų irimą. Svarbu pažymėti, kad ši liga pavojinga ne tik gyvūnams – šunims, katėms, arkliams, galvijams ir įvairiems graužikams, bet ir žmonėms. Babeziozę sukeliantis mikroorganizmas pirmą kartą užfiksuotas 1888 m., jį nustatė rumunų bakteriologas Victor Babes, jis aprašė piroplazmų sukeliamos ligos simptomus avims (Ayobb et al., 2010; Prieiga per internetą: http://www.vetvila.lt/straipsniai/babezioze 2013-11-19).
Šią parazitozę sukelia Piroplasmidia klasės eritrocituose parazituojantys pirmuonys Babesia
canis ir Babesia gibsoni. Daugelyje Europos šalių ši protozoozė paplitusi plačiausiai kaip
kraujasiurbių erkių platinama šunų liga, pasireiškianti įvairaus laipsnio hemolitine anemija. Šią parazitozę šunims dažniausiai sukelia vidutiniškai patogeniška Babesia canis. Šios rūšies babezija yra 4,0–5,0 µm skersmens, todėl vadinama didžiąja babezija. Tai polimorfinis organizmas, kurio forma gali keistis nuo amebos iki žiedo formos. Šios rūšies babezijų dažnai aptinkama poromis išsidėsčiusių eritrocitų viduje (Šarkūnas, 2005).
Taip pat šunų eritrocituose gali parazituoti B. gibsoni. Ši babezija būna 1,2–2,5 µm skersmens, todėl vadinama mažąja babezija. Šios babezijos gali parazituoti pas vilkus ir lapes. Šios babezijos yra patogeniškos, todėl gali sukelti ūminę ligą (Šarkūnas, 2005).
Babeziozę platina iksodinės (Ixodes ricinus, Ixodes scapularis) kraujasiurbės erkės, šunys babezioze užsikrečia tada, kai erkės pradeda maitintis jų krauju. Perduodant užkratą, didžiausią vaidmenį vaidina suaugusios erkių patelės, jos gali platinti ligos sukėlėjus bet kurioje ligos vystymosi stadijoje, babezijas gali platinti ir erkių lervos, bei nimfos. Erkė maitintis šuns krauju gali apie savaitę, o kai pirmuonys patenka į šuns organizmą ir ten pradeda vystytis, erkė paprastai būna pasimaitinusi ir iškrenta.
Sunkiau babezioze serga jauni, seni ar nusilpę, prastai įmitę, laikomi prastose sąlygose šunys. Šuningos kalės, susirgusios babezioze, gali abortuoti (Bastos et al., 2004; Keller et al., 2004; Nel et al., 2004; Sobczyk et al., 2005; Niwetpathomwat et al., 2006; Ayoob et al., 2010; Cardoso et al., 2010).
Užsikrėtus babezioze, vieni svarbiausių simptomų – tai hemolitinė anemija, gelta ir hemoglobinurija. Taip pat svarbu pažymėti, kad babeziozė gali pasireikšti nuo palyginti lengvos iki ūmios formos. Dėl kylančių komplikacijų gali būti pažeidžiama ne viena organų sistema (Schoeman, 2009).
1.2. Epizootija
Babezioze užsikrečiama įkandus invazuotai ganyklinei erkei. Lietuvoje dažniausiai babezijas perneša šios ganyklinės erkės:
- Dermacentor pictus;
- Dermacentor marginatus;
- 4 Ixodes erkių rūšys (Ixodes ricinus, Ixodes scapularis) (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
Šunų babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje, Ukrainoje, Kryme, Kaukaze, Baltarusijoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Amerikoje ir Lietuvoje. Daugiausia susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai sumažėja, o rudenį kraujasiurbės erkės vėl siurbia kraują. Tačiau susirgimų būna mažiau nei pavasarį. Dažniau serga medžiokliniai šunys ir tie, kurie dažnai laksto krūmuose ir pievose kur yra Dermacentor erkių. Laukiniai mėsėdžiai sudaro šios ligos gamtinius židinius (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
Aptariant babeziozės paplitimą Lietuvoje, verta pažymėti, kad, per paskutinį dešimtmetį šunų babeziozė Lietuvoje stipriai išplito. Ligos atvejai registruojami visoje Respublikos teritorijoje, bet pastebėta, kad didžiausias šunų sergamumas babezioze yra vidurio ir vakarų Lietuvoje. Yra duomenų, kad Babesia spp. pirmuonis platinančių ganyklinių erkių randama aukštai kalnuose ir netoli Šiaurės ašigalio. Vyrauja nuomonė, kad vienas iš veiksnių, lemiančių babeziozės išplitimą, yra klimato kaita (Trapp et al., 2006; Hartelt et al., 2007; Irwin, 2007; Skotarczak, 2008; Bashir et al., 2009; Irwin, 2009; Kirtz et al., 2012).
Toliau aptariant babeziozės paplitimą, svarbu pažymėti, kad, Babesia gibsoni labiausiai paplitusi pietinėje Azijoje, Japonijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų Amerikoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Schoemen, Leisewitz, 2006). Europoje šunų babeziozė labiausiai paplitusi Prancūzijoje, ypač pietinėje jos dalyje, dažnai ši liga diagnozuojama Paryžiuje, ypač jo rytiniuose rajonuose (Shaw, Trees, 1999).
1 lentelė. Babeziozės paplitimas (Schoeman, 2009).
Babezijos rūšis Paplitimas pagal šalis Endemiškumas Didžiųjų babezijų rūšys
1 lentelės tęsinys
Babesia canis canis
Prancūzija Ispanija Vengrija Šveicarija Vokietija Belgija Olandija Endemiška Endemiška Endemiška Endemiška su pertraukomis Endemiška su pertraukomis Užfiksuoti 3 susirgimo atvejai Endemiška su pertraukomis
Babesia canis vogeli
JAV Japonija Prancūzija Australija Pietų Afrika Brazilija
Endemiška JAV pietuose Endemiška
Užfiksuotas 1 susirgimo atvejis Endemiška
Endemiška Endemiška Mažųjų babezijų rūšys
Babesia gibsoni
JAV
Šiaurės ir Pietų Afrika Azija Australija Vengrija Italija Endemiška Endemiška Endemiška
Užfiksuotas 1 susirgimo atvejis Užfiksuoti 3 susirgimo atvejai Užfiksuotas 1 susirgimo atvejis
Babesia canis annae Ispanija Endemiška
1.3. Patogenezė
Vos patekę į organizmą pirmuonys paprastai išprovokuoja audringą imuninės sistemos reakciją. Imuninė sistema neįstengia visiškai sunaikinti invazijos sukėlėjų, o pasveikę gyvūnai tampa parazitų nešiotojais. Jaunesniems nei 8 mėnesių šunų jaunikliams būdinga silpna humoralinės imuninės sistemos reakcija. B. canis pirmuonys gali patekti į organizmą per placentą. Tuomet jaunikliai gimsta silpni, o jų gyvybė pamažu gęsta (Breitschwerdt et al., 1983; Harvey et al., 1988; Taboada, 1997). Babezijų patogeniškumą daugiausia lemia rūšis ir porūšis (Wright, Goodger, 1988; Uilenberg et al., 1989; Schetters et al., 1995). Tokie veiksniai, kaip amžius bei imunologinė reakcija ar užkratą nešiojančių erkių rūšis, taip pat svarbūs (Vannier et al., 2004). Invazuoti eritrocitai į paviršių išskiria parazitų antigenus ir paskatina antikūnių gamybą užsikrėtusiojo organizme. Pastarieji opsonizuoja invazuotus eritrocitus, o mononuklearinė
fagocitinė sistema juos sunaikina. Mažakraujystės ir parazitemijos eiga būna sunkesnė, jei gyvūnui atlikta splenoktomija (Camacho et al., 2002).
Dėl parazitemijos eritrocitai tampa osmosiškai trapūs, vystosi hemolizė ir galų gale – mažakraujystė (Makinde, Bobade, 1994). Tačiau paprastai pastebimas žemas parazitemijos lygis nėra proporcingas mažakraujystės laipsniui.
Mažakraujystės išsivystymą skatina tiesioginė kenkėjiška parazitų veikla. Tačiau prie patogenezės taip pat reikšmingai prisideda serumo hemolizės faktorių aktyvumas, padidėjęs makrofagų eritrofaginis aktyvumas (Morita et al., 1995). Invazuotų šunų kraujo serumas neleidžia susidaryti eritrocitų fermentui 5′-nukleotidazei, todėl gali susidaryti ciklinių nukleotidų sankaupa ir pažeisti eritrocitus (Hosaain et al., 2003). Eritrocitus gali pažeisti ir oksidacinis stresas, dėl kurio šie tampa jautresni fagocitozei (Murase et al., 1996). Įrodyta, jog B. gibsoni užkrėstuose eritrocituose suaktyvėja superoksido gamyba, kuri, galimas daiktas, sukelia lipidų oksidaciją (Otsuka et al., 2001). B. canis infekcija natūraliai užsikrėtusių šunų šlapimtakiuose paprastai pastebimas padidėjęs methemoglobino kiekis (Lobetti, Reyers, 1996). Manoma, kad užsikimšus kraujagyslėms dėl parazitų užkrėstų eritrocitų sankibos gali pasireikšti ūminė mažakraujystė bei daugelis kitų klinikinių požymių. Didžiausios sankibos susidaro centrinėje nervų sistemoje (CNS) bei raumenyse (Wright, Goodger, 1988).
Daugeliu babeziozės invazijos atvejų pastebimi tik trombocitopenijos požymiai, išryškėjantys tuomet, kai hemolizės ar kraujagyslių pažeidimo atveju dėl padidėjusio kraujo krešumo bei imuninės sistemos sutrikimo sumažėja trombocitų kiekis. Nenormaliai pakitę kraujo krešumo rodikliai tarp šunų pastebimi retokai (Furlanello et al., 2003). Šunims, ypač užsikrėtusiems B.
gibsoni, dominuoja trombocitopenija. Šią būklę gali sukelti tiek diseminuota intravaskulinė
koaguliacija (DIK), tiek ir trombocitų irimas veikiant autoimuniniams mechanizmams.
Daugelį klinikinių požymių, kuriuos sukelia didžiausiu patogeniškumu pasižyminčios babezijų rūšys, pastebimai sustiprina audinių hipoksija. Hipoksiją sukelia mažakraujystė, šokas, kraujagyslių užsikimšimas, anglies monoksido pertekliaus susidarymas dėl endogeninių priežasčių, sumažėjusi hemoglobino koncentracija dėl parazitų veiklos ir susilpnėjęs hemoglobino gebėjimas išnešioti deguonį po babezioze užsikrėtusio šuns organizmą (Jacobson, Clark, 1994; Lobetti, Reyers, 1996).
1 pav. Patogeninė babeziozės raida (sudaryta remiantis: Greene, 2006).
1.4. Babezijų vystymasis
Aptariant babezijų plitimą, verta pažymėti, kad, gyvūnų organizme parazituojančių babezijų formos yra griežtai intraeritrocitinės. Gyvūnų organizme šis pirmuonis dauginasi dalijimosi į dvi ar keturias dalis būdu. Plyšus eritrocitui, babezijos išsilaisvina ir susiradusios nepažeistą eritrocitą prasiskverbia į jį. Toliau jos vystosi erkių skrandyje, kai erkės užsikrečia misdamos gyvūno krauju. Babezijos gali patekti ir į kraujasiurbių erkių lervučių organizmą, ten lytiškai daugintis iki šizogonijos. Vėliau susiformuoja pailgi lazdelės formos judrūs kūneliai, kurie nukeliauja į erkės audinius ir kiaušides, kur toliau vyksta dauginimosi procesas, jis vyksta 7 dienas. Kiaušidėje esantys kūneliai patenka į kiaušinėlius ir vystosi susiformavusioje lervoje. Tada, kai lervos pradeda maitintis, kūneliai nukeliauja į seilių liaukas ir per kelias dienas tampa invaziniais sporozoitais. Iki lervų maitinimosi pabaigos sporozoitai su seilėmis patenka į gyvūno organizmą, pavyzdžiui, į žinduolių organizmą parazitai patenka praėjus 2–3 dienoms nuo erkių įsisiurbimo. Sporozoitai
patenka į šuns eritrocitus, juose dauginasi ir keliasi į naujus, dar nepažeistus eritrocitus (Šarkūnas, 2005).
2 pav. Babezijų plitimas. (Prieiga per internetą:
http://www.icp.ucl.ac.be/~opperd/parasites/babe_life.html 2013-12-16).
Paveiksle matomas toks babezijų dauginimosi eiliškumas: 1. Erkė užkrato nešėja.
2. Tropozoito patekimas į ląstelę. 3. Tropozoitas tampa žiedo formos. 4. Tropozoitas tampa amebos formos. 5. Binarinis tropozoito dalijimasis. 6. Susiformuoja merozoitai. 7. Kryžiaus formos kūneliai. 8. Užkrėstų eritrocitų nurijimas.
1.5. Klinikiniai požymiai
Pirmomis sirgimo dienomis šuo tampa apatiškas, netenka apetito, daug guli, pakyla kūno temperatūra (iki 40–41 ºC ir laikosi 2–3 d.), atsiranda periferinių raumenų drebulys. Pablykšta ar pagelsta matomos gleivinės, oda (dėl hemolizės ir ją lydinčios mažakraujystės), šlapimas įgauna tamsią, nuo rusvos iki rudos ar raudonos, spalvą. Vystosi splenomegalija: labai padidėjusi blužnis gali plyšti, prasideda stiprus kraujavimas į pilvo ertmę, o tai neretai sąlygoja letalią baigtį. Dažni simptomai yra tachikardija ir tachipnėja, galima plaučių edema. Sutrikus inkstų ir (ar) kepenų veiklai, vystosi antriniai pokyčiai virškinimo trakte, gyvūnai pradeda vemti, kartais – viduriuoti ar atvirkščiai, formuojasi koprostazė. Dėl viso organizmo intoksikacijos galimi negrįžtami pokyčiai
centrinėje nervų sistemoje: sutrinka judesių koordinacija, prasideda parezė ir(ar) paralyžius (Leisewitz et al., 2001; Lobetti et al., 2002; Evers et al., 2003; Duh et al., 2004; Harikrishnan et al., 2005; Zambelli, Leisewitz, 2009; Lobetti, 2010).
Babeziozės eiga gali būti žaibinė, ūminė, lėtinė ar subklinikinė. Ūminei eigai būdingas karščiavimas ir letargija, kuri pasitaiko dažniausiai, o žaibinė, lydima plataus audinių pažeidimo, pasitaiko retai (Conrad et al., 1991; Freeman et al., 1994). B. canis rossi, paplitusi Pietų Afrikoje, yra labai pavojinga babezijų rūšis, sukelianti hemolizinę mažakraujystę arba audringą ūminę uždegiminę reakciją (Reyers et al., 1998). B. canis canis sukelia nežymią (silpnesnę nei 1 proc.) parazitemiją, o kliniškai išreikštą ligą lydi kraujo priplūdimas į mononuklearinių fagocitų sistemos organus (Schetters et al., 1997b). B. canis vogeli invazija pasižymi švelnia klinikine išraiška be aiškių požymių.
Ryškūs klinikiniai požymiai būdingi pradinei B. gibsoni invazijos stadijai ir pavojingesniems
B. canis porūšiams (Breitschwerdt, 1990; Conrad et al., 1991). Ūminę ligą lydi anoreksija,
hemolizinė mažakraujystė, trombocitopenija, limfadenomegalija (Abdullahi et al., 1990; Irwin, Hutchinson, 1991; Jacobson, Clark, 1994). Taip pat neretai pasireiškia ir pykinimas. Gali pasitaikyti ir mirties atvejų, ypač tarp šunų jauniklių ir retsykiais – tarp B. gibsoni užsikrėtusių suaugusiųjų. Tačiau dauguma gyvūnų, užsikrėtusių šia ūmine liga, po gydymo pasveiksta. Galima pastebėti ir hematurijos požymių, ypač tarp B. canis invazuotų šunų. Ūmus pirminis ligos pasireiškimas labiau būdingas B. gibsoni infekcijai, sutinkamai Azijoje bei Jungtinėse Valstijose, ir B. canis canis invazijai, sutinkamai Afrikoje, Australijoje ir Pietų Europoje. Pagrindinės ligos, kurias reikėtų skirti nuo šios babeziozės formos, yra autoimuninė hemolizinė mažakraujystė bei sisteminė raudonoji vilkligė. Dauguma B. canis vogeli užsikrėtusių šunų Jungtinėse Valstijose yra invazijos nešiotojai be klinikinių ligos požymių (Taboada et al., 1992). Nežymūs klinikiniai požymiai ar jų nebuvimas būdingas parazituojant B. canis vogeli ir B. gibsoni.
2 lentelė. Klinikiniai babeziozės požymiai (Greene, 2006). Babeziozės eiga Klinikiniai požymiai
Žaibinė Hipotermija, šokas, koma, DIC, metabolinė acidozė, mirtis. Ūmi Hemolizinė mažakraujystė, gelta, splenomegalija, vėmimas.
Lėtinė Intermituojantis karščiavimas, sumažėjęs apetitas, svorio netekimas. Atipiniai
požymiai
Ascitas, edema, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, opinis stomatitas, hemoragijos, polycitemija, akių ir nosies gleivinių pokyčiai, kvėpavimo sistemos sutrikimai, nugaros skausmas, parezė, ataksija, traukuliai, sąnarių skausmas.
Aptarus svarbiausius babeziozės klinikinius požymius, leidžiančius įtarti gyvūną sergant šia liga, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, priklausomai nuo įvairių faktorių, liga gali komplikuotis ar nesikomplikuoti, todėl svarbu aptarti šias galimas ligos baigtis. Babeziozė gali būti dviejų formų: nekomplikuota ir komplikuota (Ayobb et al., 2010).
1.6. Nekomplikuota babeziozė
Galima skirti dvi klinikines šunų babeziozės formas: nesudėtingą ir sudėtingą. Ligos eiga bei intensyvumas priklauso nuo invazijos sukėlėjo virulentiškumo ir šeimininko imuninės sistemos funkcionavimo. Keli skirtingi infekcijos sukėlėjai, patekę į organizmą, gali sukelti klinikinius ligos simptomus ir sąlygoti imunosupresiją (Tuttle et al., 2003). Nekomplikuota babeziozės forma sergantiems gyvūnams paprastai pasireiškia ūmios hemolizės klinikiniai požymiai, kaip antai karščiavimas, anoreksija, vangumas, blyškios gleivinės, splenomegalija ir šokinėjantis pulsas. Ši forma toliau gali būti klasifikuojama kaip silpna, vidutiniška ar stipri, nelygu mažakraujystės laipsnis. Švelni, nekomplikuota babeziozės forma gali pereiti į komplikuotą, lydimą gyvybei pavojingos mažakraujystės.
1.7. Komplikuota babeziozė
Komplikuotos babeziozės formos klinikinius požymius keblu paaiškinti hemolizinės ligos procesu. Daugelio klinikinių ir laboratorinių anomalijų išsivystymas neretai koreliuoja su intensyvia parazitemija. Tarp retų komplikacijų yra virškinamojo trakto sutrikimai, mialgija, regos sutrikimai, viršutinių kvėpavimo takų disfunkcija, širdies veiklos sutrikimai, galūnių nekrozė ir žaibinė ligos eiga. Vienu metu gali pasireikšti ir kelių skirtingų rūšių komplikacijos. Dažniausiai komplikacijos nustatomos B. canis rossi užsikrėtusiems šunims.
Ūmus inkstų nepakankamumas
Inkstų pažeidimai gali pasireikšti tiek nekomplikuotos, tiek komplikuotos babeziozės atveju. Šunims, sergantiems babezioze ir esant ūmiam inkstų nepakankamumui, retai kada pasireiškia proteinurija, retai randama epitelinių ląstelių inkstų kanalėliuose, azotemija būna nepastovi. Ūminį inkstų nepakankamumą dėl babeziozės paprastai lydi oligurijos arba anurijos požymiai. Padidėjęs šlapalo kiekis kraujo serume, skirtingai nei kreatinino, dar neįrodo inkstų nepakankamo, nes šlapalo pertekliaus susidarymas (palyginti su kreatinino kiekiu) būdingas lizuotų eritrocitų katabolizmui (Scally et al., 2004). Inkstų nepakankamumas diagnozuojamas remiantis šlapimo kiekio, jo sudėties ir azotemijos lygio analize.
Cerebralinė babeziozė
Požymiai, pasireiškiantys esant labai ūmiai ligos pradžiai, yra koordinacijos sutrikimas, užpakalinės kūno dalies paralyžius, raumenų tremoras, nistagmas, anizokorija, pasikartojantis sąmonės praradimas, traukuliai, stuporas, koma, agresija. Tarp patologinių smegenų pokyčių yra smegenų kraujagyslių kongestija, makro- ir mikrohemoragijos, parazitais užkrėstų eritrocitų atsiskyrimas kapiliarų vagelėse ir parazitais užkrėstų ląstelių išsidėstymas endotelio paviršiuje (Jacobson, Clark, 1994).
Diseminuota intravaskulinė koaguliacija (DIK)
DIK klinikinius požymius sunku atpažinti, kol hipokoaguliacijos fazėje neišsivysto hemoragija. Hiperkoaguliacijos fazėje požymiai būna susiję su organų disfunkcija dėl mikrotrombų susidarymo.
Gelta ir hepatopatija
Kai kuriais babeziozės atvejais pasireiškia gelta, kraujo plazmoje padidėja kepenų fermentų kiekis bei tulžies rūgšties koncentracija, o tai yra kepenų funkcijos nepakankamumo požymiai (Miller, 1999). Nėra žinoma, ar disfunkciją sukelia uždegiminiai citokinai, ar pažeidimai atsiranda dėl hipoksijos, o gal ir dėl vieno, ir dėl kito. Babezioze sergantiems šunims, kuriems būna gelta, aptinkami būdingi difuziniai ir periportiniai pažeidimai skilčių centruose. Vis dėlto gali pasitaikyti atvejų, kai kepenyse susidaro išplitęs, nedidelio ar vidutinio laipsnio pažeidimas, kurio nelydi histopatologiniai pakyčiai, bet yra pakankamai sunkus, kad sukeltų disfunkciją. Dėl hipoksijos didelė dalis kepenų ląstelių pabrinksta, todėl esant sunkiai babeziozės formai hipoksija gali sukelti hepatopatiją.
Autoimuninė hemolizinė mažakraujystė
Tai suaktyvėjęs eritrocitų irimo procesas dėl eritrocitų membranose susidarančių antikūnių veiklos. Irimo procesas būna pirminis, kai membrana normali, ir antrinis, kai membrana pakitusi ir atpažįstama kaip antigenas. Manoma, kad babeziozės atveju vyksta antrinis irimo procesas (Thompson, 1995). Ligos prognozė dažniausiai būna bloga, nes specifiniai antiparazitiniai vaistai neduoda jokio efekto.
Ūmus respiracinis distreso sindromas
Tai sunki babeziozės komplikacija, galinti baigtis gyvūno gaišimu.. Tipiniai klinikiniai komplikacijos požymiai yra netikėtai padažnėjęs kvėpavimas (nors jis gali pasireikšti ir dėl kitų veiksnių, tarkime, pireksijos bei acidozės), dispnėja, drėgnas kosulys ir kraujingos putotos išskyros iš nosies. Diagnozę padeda patvirtinti išplitę plaučių infiltratai, matomi krūtinės ląstos rentgenogramose, hipoksemija dėl sutrikusios plaučių ventiliacijos ir audinių perfuzijos (Frevert, Warner, 1992).
Hemokoncentracija
Tai sunki intravaskulinės hemolizės forma ir hemokoncentracija, kuri pasireiškia „raudonosios tulžies“ sindromu. Klinikiniai šios būklės požymiai yra priplūdusios kraujo gleivinės, pastebima hemoglobinemija, hemoglobinurija arba jie visi drauge ir aukštesnis vidutinis arba padidėjęs hematokrito lygis (Jacobson, Clark, 1994). Hemokoncentracija lydi ir kitas komplikacijas, tarkime smegenų babeziozę, DIK, ūmų inkstų nepakankamumą ir ūminį respiracinį distreso sindromą.
Hipotenzija
Ji dažnai pasireiškia kolapsu ar šoku. Tyrimai parodė, kad babezioze sergantiems šunims dažnai pasireiškia hipotenzija, o hipotenzijos išsivystymą bei sunkumą lemia ligos eiga (Jacobson et al., 2000). Babezioze sergantiems šunims hipotenzija išsivysto dėl vazodilatacijos, sumažėjusio kraujo tūrio, dėl kraujagyslių sienelių pralaidumo, dehidratacijos ar dėl visų išvardintų reiškinių ir miokardo nusilpimo.
Širdies veiklos pakitimai
Vienas tyrimas parodė, kad šunų, sergančių komplikuota babeziozės forma su imuninės hemolizinės mažakraujystės išsivystymu, organizme širdies troponino I ir T koncentracijos žymiai didesnės (Lobetti et al., 2002). Babezioze sergančių šunų elektrokardiogramose matyti ryškūs pokyčia, tokie kaip širdies laidumo sutrikimai (blokados) ir ankstyvas širdies skilvelių susitraukimas.
Rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas
Sunkia B. canis rossi forma sergantiems šunims sutrinka rūgščių ir šarmų pusiausvyra kraujyje, todėl vystosi acidozė arba alkalozė (Leisewitz et al., 2001). Metabolinė acidozė su dideliu anijonų trūkumu būdinga daugeliui šunų, tačiau beveik visiems tuo pat metu su metaboline acidoze būna ir respiracinė alkalozė.
1.8. Diagnostika
Įprastai bet kokios ligos diagnozavimas prasideda nuo sergančiojo gyvūno elgesio pokyčių užfiksavimo. Pasikeitusios gyvūno elgsenos supratimas gali būti vertinamas kaip svarbi gyvūno ligos diagnozės dalis, nes staigūs elgsenos pokyčiai dažniausiai yra tiesiogiai susiję su ligos pasireiškimu (Houpt, 1998).
Babeziozė diagnozuojama remiantis anamnezės duomenimis, klinikiniais požymiais ir kraujo tyrimų rezultatais. Endeminėse zonose dažniausiai nustatoma preliminari diagnozė. Į šias zonas patekę jautrūs šunys gali ūmiai susirgti ir per kelias dienas nugaišti (Šarkūnas, 2005). (citavimas)
Dažniausiai būna mažakraujystė, trombocitopenija ir tendencijos leukopenijai. Šlapime aptinkama baltymų ir hemoglobino.
Diagnozė patvirtinama kraujyje aptikus eritrocitų su babezijomis. Ligos pradžioje ir tarp pasikartojančio karščiavimo periodų kraujyje gali ženkliai sumažėti babezijų, todėl rekomenduojama imti kapiliarinio kraujo mėginį (iš nago, iš ausies ventralinio paviršiaus). Kraujo tepinėlis dažomas Romanovskio–Gimzos metodu (Šarkūnas, 2005). Mikroskopuojant eritrocitai matomi rožiniai, o juose esančios babezijos – mėlynos (3 ir 4 pav.). Jos gali būti randamos ir kraujo plazmoje (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
3 pav. B. canis canis. (Prieiga per internetą: 4 pav. B. gibsoni. (Prieiga per internetą:
http://www.capcvet.org 2014-01-10). http://kroun.ulmarweb.dk/Babesiabeh.html 2014- . 01-10).
Aptikti parazitus eritrocituose ne visada pavyksta, kartais stokojama patirties ruošiant kokybišką periferinio kraujo tepinėlio preparatą. O kraujo morfologijoje pokyčius dažnai jau galima nustatyti (Kirtz et al., 2012).
Sergant šuniui babezioze, pakinta visa eilė kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių (Niwetpathomwat et al., 2006; Hartelt et al., 2007; Jefferies et al., 2007; Joubert et al., 2007; Köster, 2009; Ayoob et al. 2010). Yra kai kurių dėsningumų, kuriais remiantis galima pakankamai pagrįstai įtarti, net neatlikus periferinio kraujo tepinėlio vertinimo (žinoma, atsiradę pokyčiai kraujyje turi būti vertinami klinikinės išraiškos fone), kad šuo serga babezioze.
Diagnostikai gali būti naudojami ir kiti būdai: antikūniams aptikti netiesioginis fluorescentinis antikūnių testas (FAT), imunofermentinis ELISA metodas antikūniams nustatyti, kuris yra daug jautresnis, nei FAT tyrimas, polimerazinės grandinės reakcijos (PGR) tyrimas, (Greene, 2006).
1.9. Gydymas
Esminis gydymo tikslas yra visai eliminuoti parazituojančias babezijas iš kraujo ir sustabdyti mažakraujystės progresavimą. Laiku pradedant gydymą efektyviais preparatais prognozė dažniausiai būna gera (Šarkūnas, 2005). Profilaktiškai nuo galimų antrinių infekcijų rekomenduotini antibiotikai (klindaminicinas, tetraciklinas). Esant reikalui, sergantiems šunims skiriami kraujodarą skatinantys vaistai (B grupės vitaminai, geležies dekstrano preparatai). Sirgusių šunų organizme eritrocitų skaičius pradeda didėti tik po 3–4 savaičių ir atsistato per 2–3 mėnesius. Todėl sirgusių šunų darbinis krūvis turi būti atidžiai ribojamas 2–3 savaites (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
Gydymui vartojami karbanilido (imidokarbo dipropionatas), aromatiniai diamidino (diminazenas, fenamidinas, ir pentamidinas), bei akrilidino anilino dariniai (akriflavino hidrocholridas, tripano mėlis) (Matusevičius, Špakauskas, 2005). Prieš pasirenkant antiparazitinius preparatus veikiančius babezijas reikia žinoti jų privalumus ir trūkumus:
Imidokarbo dipropionatas – tinka Babesia canis sergantiems šunims gydyti (Matusevičius, Špakauskas, 2005). Šio preparato šunims skiriama po 6,6 mg/kg kūno svorio į raumenis ar po oda, gydymą kartoti reikia po 2 savaičių (Šarkūnas, 2005). Leisti į veną jo negalima. Imidokarbas sušvirkštas į raumenis greitai pasiskirsto įvairiuose audiniuose, patenka į CNS. Vaisto biotransformacija kepenyse vyksta ilgai. Daugiausiai jo randama kepenyse, inkstuose ir raumenyse. Imidokarbas išsiskiria ilgai nepakites, daugiausia su šlapimu. Perdozavus veikia hepatotoksiškai ir nefrotoksiškai (Matusevičius, Špakauskas, 2005). Šis preparatas kartais gali sukelti šalutinį poveikį (vėmimas, pagausėjęs seilėtekis, raumenų traukuliai), tačiau laikoma, kad jis saugus vartoti. Šalutinio poveikio požymius galima slopinti atropinu (Šarkūnas, 2005).
Diminazeno aceturatas – didžiosios babezijos šiam diamidinui jautresnės nei mažosios. Babesia spp. užsikrėtusiems šunims rekomenduojama leisti vienkartinę dozę į raumenis 1,17 mg/kg, nes leidžiant pakartotinai labai dažnai perdozuojama, o inkstoksikacijos beveik visada baigiasi mirtimi. Užsikrėtus Babesia canis – 0,5–2,5 mg/kg arba 2-3,5 mg/kg vienkartinai. Po oda šunims užsikrėtusiems Babesia canis švirkščiama 0,2–0,5 mg/kg arba 3,5–5 mg/kg, o užsikrėtus B.
gibsoni po oda švirkščiama 7 mg/kg. Šis preparatas suduotas į vidų ir sušvirkštas į raumenis
rezorbuojasi gerai. Rezorbavęsis pasiskirsto įvairiuose audiniuose ir organuose, bei patenka į CNS. Kepenyse ir inkstuose diminazeno daugiausia randama praėjus 10 dienų nuo sušvirkštimo, o patelių piene randamas praėjus 1 valandai po suleidimo. 80 proc. diminazeno išsiskiria su šlapimu, likusi dalis – su tulžimi, išmatomis ir pienu. Diminazenas yra vidutiniškai toksiškas, vietines reakcijas injekcijos vietoje preparatas sukelia retai, bet jei perdozuojamas – injekcijos vieta gali patinti, ir būti skausminga, gali sukelti virkškinimo sutrikimų, taip pat preparatas stipriai veikia neurotoksiškai (Matusevičius, Špakauskas, 2005; Šarkūnas, 2005).
Pentamidino izetionatas – efektyviai veikia B. gibsoni. Šunims leidžiamas į raumenis po 4 mg/kg kūno svorio 2 kartus su 48 valandų pertrauka (Šarkūnas, 2005). Šis preparatas potencialiai yra toksiškas, galintis sukelti sunkią hipotenziją švirkščiant arba tuoj sušvirkštus. Leidžiamas į raumenis gali sukelti vietinę reakciją, abscesus (Matusevičius, Špakauskas, 2005).
Fenamidino izetionatas – šis antiparazitinis vaistas gerai veikia šunų babezijas. Didžiosios babezijos yra jautresnės negu mažosios. Preparatas švirkščiamas į raumenis po 8–13 mg/kg kūno svorio, gydymas kartojamas po 5–6 dienų. Kadangi nuo fenamidino dažnai pasireiškia alerginės reakcijos, jis naudojamas su antihistamininiais preparatais. Be to, verta pažymėti, kad jis yra vidutiniškai toksiškas, o terapinis indeksas yra mažas. Šuniui 20 mg/kg dozė jau yra toksiška, gali pasireikšti – encefalopatija, kepenų, miokardo ir raumenų pažeidimai. Neretai pasireiškia anafilaksinės reakcijos. Vaistas veikia ir imunosupresyviai, nefrotoksiškai (Matusevičius, Špakauskas, 2005).
Akriflavino hidrochloridas – 1 proc. tirpalas leidžiamas tik į veną. Patekęs po oda ir į raumenis, sukelia uždegimą. Dozė į veną šuniui – 3–4 mg/kg. Gydyti gyvūnai laikomi saulės neapšviestoje vietoje (Matusevičius, Špakauskas, 2005).
Tripano mėlis – veikia babezijas (B. bigmena, B. caballi ir B. gibsoni). Į veną lėtai švirkščiami 1–2 švieži, aseptiški, kambario temperatūros skysčiai su 0,4 proc. natrio chlorido tirpalu. Patekęs po oda tirpalas nekrotizuoja audinius. Dozė – 5 mg/kg svorio. Šuniui – 20–50 mg. Preparatas netoksiškas, tik audinius ir pieną maždaug savaitę dažo mėlynai (Matusevičius, Špakauskas, 2005).
Rekomenduojami preparatai mažina parazituojančių babezijų skaičių kraujyje ir slopina klinikinius ligos požymius. Tačiau parazitai kraujyje visiškai nesunaikinami ir todėl šunys lieka invazijos nešiotojais. Dėl streso klinikiniai požymiai gali kartotis (Šarkūnas, 2005).
Be antiparazitinių vaistų babeziozės gydymui taip pat yra naudojama ir simptominė terapija:
Skysčių terapija (B. Braun 0,9 proc. natrio chlorido, Ringer`io, gliukozė 5 proc. tirpalai);
Kraujo perpylimas;
Kraujodarą skatinantys preparatai (vitaminas K, hematogenas);
Kraujo pakaitalai;
Vitaminai bendrai organizmo būklei stiprinti (B complex, vitaminas C);
Gliukortikoidai (deksametazonas);
Diuretikai;
Vaistai skirti gydūno organizmui stiprinti ir detoksikuoti (metabolazė);
Antrinių infekcijų išvengimui rekomenduojami antibiotikai (Synulox LA, klindamicinas, doksaciklinas).
Sunkios mažakraujystės atveju, kai nustatomas padažnėjęs širdies ritmas, kvėpavimas ir pulsas, bei iki 10–15 proc. sumažėjus hematokritui, būtina perpilti kraują. Norint išvengti hemokoncentracijos ir šoko, sunkiai sergantiems šunims rekomenduojama taikyti skysčių terapiją. Imuninės kilmės eritrocitų destrukciją galima slopinti imunosupresiniais preparatais (Šarkūnas, 2005).
Babeziozei komplikavusis gali išsivystyti įvairių organų disfukcijos – t.y. kepenų ar inkstų nepakankamumas, taip pat gali pasireikšti ūmaus kvėpavimo nepakankamumo sindromas, atsirasti imuninė hemolizinė mažakraujystė, diseminuota intravaskulinė koaguliacija, gelta, bei CNS pažeidimai, sutrikti širdies darbas. Atsižvelgiant į komplikacijos pobūdį visada yra naudojami antiparazitiniai vaistai, bet greta jų yra naudojami ir kiti preparatai:
Nuo kepenų nepakankamumo ir geltos gydyti naudojami kepenų veiklą gerinantys preparatai (Hepagen), skysčių terapija, kraujo perpylimas.
Nuo ūmaus inkstų nepakankamumo gydyti naudojami diuretikai, infuziniai tirpalai, bei inkstų veiklą gerinantys preparatai (Solidago compositum).
Nuo ūmaus kvėpavimo nepakankamumo gydyti naudojami infuziniai tirpalai, deguonies terapija.
Imuninės hemolizinės anemijos atveju gydymui naudojami, kortikosteroidai, kraujodarą skatinantys preparatai, bei kraujo perpylimas.
Diseminuotos intravaskulinės koaguliopatijos atveju naudojami kraujo krešėjimą mažinantys preparatai bei užšaldyta kraujo plazma.
CNS pažeidimams gydyti naudojami diuretikai, deguonies terapija, traukulius slopinantys vaistai.
Sutrikus širdies darbui naudojami infuziniai tirpalai, koloidai, kraujo perpylimas.
Svarbu pažymėti, kad yra būtina ir ligos prevencija, o siekiant užkirsti kelią šunų užsikrėtimui babezioze, būtina užtikrinti jų apsaugą nuo kraujasiurbių erkių.
1.10. Profilaktika
Siekiant išvengti šunų užsikrėtimo babezioze, prieš pasivaikščiojimą miške, parke, pievoje – kailį būtina išpurkšti akaricidiniais, insekticidiniais preparatais, repelentais. Taip pat galima užsegti amitraze impregnuotą antkaklį, naudoti lašus nuo erkių, insekcines pudras ar kitas priemones, naikinančias ant šuns kailio patekusias erkes ir mažinančias jų įkandimo riziką. Kraujasiurbių erkių dažnai pasitaiko ir miesto kiemuose, žolėje ar krūmokšniuose, todėl vedant šunį į kiemą, jam taip
pat būtina apsauga (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
Nuo kraujasiurbių erkių gali apsaugoti fipronilis (Frontline), kuris būna efektyvus iki 4 savaičių, jeigu erkių aplinkoje daug – rekomenduotinas Frontline Spray. Didesniems šunims patogiau naudoti Fronline (spot-on) aliejinį tirpalą. Iki keturių savaičių nuo erkių šunis gali apsaugoti ir imidaklopridas (Advantix, spot-on) (Šarkūnas, 2005).
Grįžus iš pasivaikščiojimo patartina apžiūrėti šuns kailį, o radus ganyklinę erkę, ją reikia kuo greičiau ištraukti. Jos nepastebėjus išlieka pavojus, kad erkė per žaizdą perduos ligos sukėlėjus. Norint ją pašalinti reikia stengtis nesuspausti erkės kūnelio ir netepti jo riebalais. Suėmus erkę pincetu kiek įmanoma arčiau odos reikia lėtai sukti prieš laikrodžio rodyklę. Taip atpalaiduojamas erkės žandų sukabinimas. Išėmus erkę, pažeistą vietą reikia patepti antiseptiku (Prieiga per internetą: http://eukanuba.lt/lt/jeigu-jusu-suniui-ikando-erke2014-01-07).
Šviesiaplaukių šunų kailyje lengvai pastebimos kraujasiurbės erkės, kurias galima išrinkti ir sunaikinti (Šarkūnas, Šarkūnas, 2004).
2. TYRIMŲ METODIKA
Tiriamajam darbui medžiaga buvo renkama LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuotos dvidešimt devynių šunų ligos istorijos, kuriems 2012–2013 buvo diagnozuota arba įtarta babeziozė.
Atliekant tyrimą, į kliniką atvestų šunų, kuriems įtariama babeziozė, šeimininkų prašyta nurodyti šunų amžių, veislę, laikymo ir šėrimo sąlygas, pastebėtus pirmuosius ligos požymius, kada jie pasireiškė, bei ar rado paskutiniu metu į šunį įsisiurbusių erkių. Šunims, kuriems, remiantis klinikiniais požymiais, buvo galima įtarti babeziozę, atliktas periferinio kraujo tyrimas. Sergantiems gyvūnams atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai.
Norint atlikti periferinio kraujo tyrimą svarbu tinkamai paruošti vietą iš kurios bus imamas kraujas. Kraujo ėmimo vietoje turi būti pašalinti plaukai, o oda nuvalyta antiseptikų tirpalu. Periferinis kraujas dažniausiai yra imamas iš ausies galiuko, bet galima imti ir iš nago, nes ligos pradžioje babezijos daugiausia lokalizuojasi periferiniame kraujyje.
Kraujo tepinėlis daromas ant objektinio stiklelio. Jis turi būti gerai nuriebalintas ir sausas. Stiklelis fiksuojamas tarp nykščio ir rodomojo bei didžiojo piršto. 1 cm nuo stiklelio galo (arčiau nykščio) pipete užlašinamas 2–3 mm skersmens kraujo lašas. Lašą kraujo galima paimti ir objektiniu stikleliu, glaudžiamu prie kraujo lašo (pirmasis kraujo lašas, ištekėjęs perrėžus odą, sugeriamas vatos tamponu). Kitos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu suimamas šlifuotas dengiamasis stiklelis ir 30–40 ° kampu per kraujo lašą jo kraštinė glaudžiama prie objektinio stiklelio. Palaukiama, kol kraujas pasiskleis po visą dengiamojo stiklelio kraštinę. Kraujo tepinėlis turėtų sudaryti 2/3 ar daugiau objektinio stiklelio ilgio. Gerai pagamintas tepinėlis yra tolygiai pamažu plonėjanti, be tuščių salelių kraujo juosta. Pagamintas tepinėlis yra džiovinamas termostate arba ore (Sutkevičius, 2003).
Kraujo tepinėlis fiksuojamas chemiškai grynu metilo spiritu (fiksavimo laikas 5min), etilo spiritu (fiksavimo laikas 30 min), lygių dalių etilo spirito ir eterio mišiniu – Nikiforovo tirpalu (fiksavimo laikas 10–20 min), acetonu (fiksavimo laikas 5 min). Fiksatoriaus pilama ant horizontaliai padėto kraujo tepinėlio arba kraujo tepinėlis merkiamas į fiksatorių. Fiksuoti kraujo tepinėliai džiovinami ore arba termostate, juos galima ilgai laikyti sausoje ir švarioje aplinkoje (Sutkevičius, 2003).
Spiritinis koncentruotų dažų tirpalas skiedžiamas neutraliu išgrynintu vandeniu (1–2 lašai dažų ir 1 ml išgryninto vandens arba 5 ml dažų ir 95 ml išgryninto vandens). Objektiniai stikleliai su kraujo tepinėliais dedami ant stiklinio rėmelio kiuvetėje. Ant jų storu sluoksniu pilama praskiestų dažų. Vienam tepinėliui nudažyti reikia 3–5 ml dažų. Orientacinė dažymo trukmė vasarą – 15–20 min, žiemą – 30–45 min. Gerai nusidažęs tepinėlis būna rožiniai violetinis, nepakankamai
nudažytas – rožiniai raudonas, perdažytas – tamsiai violetinis. Baigus dažymą, tepinėlis nuplaunamas išgrynintu vandeniu ir džiovinamas (Sutkevičius, 2003).
Imant kraują yra svarbu laikytis aseptikos ir antiseptikos. Prieš imant kraują yra paruošiamas laukas iš kurio bus paimamas kraujas – pašalinami plaukai ir antiseptikų tirpalu nuvaloma oda. Šunims kraujas imamas iš vena cephalica arba vena brachialis superficialis. Taip pat kraujas gali būti imamas iš vena safena, išimtinais atvejais galima imti ir iš vena jugularis.
Kraujo morfologiniai tyrimai klinikoje atlikti aparatu IDEXX LaserCyte (IDEXX Labaratories, JAV), kuriuo nustatėme – eritrocitų kiekį (RBC), hematokritą (HCT), hemoglobiną (HGB), leukocitų (WBC), trombocitų (PLT) kiekį, neutrofilų (NEU), limfocitų (LYM) ir monocitų (MONO) procentines išraiškas.
Kraujo biocheminiai tyrimai klinikoje atlikti analizatoriumi „Reflotron Manual“ (Roche, Vokietija), kuriuo nustatėme kreatinino (CREA) ir šlapalo (UREA) koncentracijas kraujo plazmoje.
Koreliacija (arba koreliacijos koeficientas) tikimybių teorijoje ir statistikoje yra statistinis ryšys tarp kintamųjų.
Koreliacijos koeficientas – koreliacijos stiprumo matas. Jeigu dviejų kintamųjų koreliacijos koeficientas lygus nuliui, tai tie kintamieji yra statistiškai nepriklausomi (Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Koreliacija2013-12-17).
Statistinė duomenų analizė atlikta skaičiuokle Excel 2010. Apskaičiuoti kraujo rodiklių aritmetiniai vidurkiai ir vidurkių paklaidos, įvertinti parametrų 95 proc. pasikliautiniai intervalai. Skirtumai tarp rodiklio ir normatyvo įvertinti Stjudento kriterijumi. Pasiskirstymo atitikusių normatyvą ir neatitikusių proporcingumas įvertintas χ2 kriterijumi. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Tarp kraujo rodiklių apskaičiuoti tiesinės koreliacijos koeficientai ir įvertintas jų statistinis reikšmingumas.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Babezioze sergančių šunų klinikinių požymių analizė
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo ištirti 29 babezioze sirgę šunys. Jie buvo tiriami pagal klinikinio tyrimo planą, prieš tai surinkus anamnezę. Buvo užduoti tokie klausimai: kada ir kokius požymius savininkas pastebėjo, ar gyvūnas buvo dehelmintizuotas ir vakcinuotas, ar pastaruoju metu lankėsi gamtoje, ar neaptiko ant gyvūno įsisiurbusių erkių. Šie duomenys yra svarbūs diagnozuojant babeziozę. Apklausus gyvūnų savininkus ir atlikus apžiūrą buvo nustatyti tokie klinikiniai požymiai (5 pav.).
5 pav. Babezioze sergančių šunų klinikiniai požymiai.
Pacientams stebėti devyni klinkiniai požymiai, kuriuos pagrįstai galima laikyti ligos simptomais (5 pav.). Dažniausiai pacientams pasitaikantis babeziozės požymis buvo vangumas, apatija, jis stebėtas 100 proc. atvejų, arba 29 tiriamiesiems. Antras pagal dažnumą – karščiavimas, karščiavo 20 (69 proc. atvejų) šunų. Sumažėjęs apetitas buvo stebėtas 17 (58,6 proc. atvejų) pacientų. Dar vienas babeziozės požymių – splenomegalija, ji nustatyta 12 (41,4 proc. atvejų) gyvūnų. Galinių kojų susilpnėjimas buvo užfiksuotas 11 (37,9 proc. atvejų) šunų, mažakraujystė buvo nustatyta 10 (34,5 proc. atvejų) tirtų gyvūnų, viduriavo 9 (31 proc. atvejų) pacientai, vėmimas pasireiškė 6 (20,7 proc. atvejų) šunims, lygiai tiek pat – 6 (20,7 proc. atvejų) – buvo pakitusi šlapimo spalva.
Babeziozės nustatymui labai svarbu stebėti klinikinius šunų, kurie, manoma, yra užsikrėtę babezioze, požymius, o tais atvejais, kai klinikiniai požymiai leidžia juos vertinti kaip ligos simptomus, svarbu skubiai imtis kitų diagnostinių priemonių ir atlikti tyrimus.
34,5% 69,0% 41,4% 100,0% 20,7% 58,6% 31,0% 37,9% 20,7% 0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0 60,0 70,0 80,0 90,0 100,0 110,0 120,0 S im pt om ų pa si re iš ki m as , % Mažakraujystė Karščiavimas Splenomegalija Vangumas, apatija Pakitusi šlapimo spalva Blogas apetitas
Viduriavimas
Galinių kojų silpnumas Vėmimas
3.2. Diagnostinių priemonių, naudojamų šunų babeziozės diagnozavimui bei diferenciacijai naudojimas
Šunų babeziozė, tyrimų klinikoje metu, diagnozuota atliekant periferinį kraujo tyrimą, morfologinius ir biocheminius kraujo tyrimus.
3.2.1. Periferinio kraujo tyrimai
29 šunims, kuriems, remiantis klinikiniais požymiais, buvo įtariama babeziozė, buvo atliktas periferinio kraujo tyrimas. Visais tirtais atvejais (100 proc.) periferinio kraujo tyrimas babeziozės atžvilgiu buvo teigiamas.
3.2.2. Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai
3 lentelėje pateikti kraujo morfologinių tyrimų, kurie buvo atlikti visiems 29 tirtiems šunims rezultatai.
3 lentelė. Morfologinių kraujo tyrimų rezultatai.
Kraujo rodiklis Norma
Ištirtų šunų skaičius nesiekė normos atitiko normą viršijo normą Viso RBC, × 1012/L 5,50–8,50 12 17 0 29 HCT, % 37,0–55,0 13 16 0 29 HGB, g/dL 120,0–180,0 8 20 1 29 WBC, × 109/L 5,50–16,90 11 18 0 29 NEU, % 60,0–70,0 18 6 5 29 LYM, % 12,0–30,0 5 16 8 29 MONO, % 3,0–10,0 0 6 23 29 PLT, K/µL 175,0–500,0 27 2 0 29
5,43 0,0 1,0 2,0 3,0 4,0 5,0 6,0 7,0 8,0 9,0 RBC × 1012g/L 8,50 5,50
6 pav. Vidutinė eritrocitų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų eritrocitų kiekis kraujyje (RBC) nei vienu tirtu atveju neviršijo normos (3 lentelė), (eritrocitų fiziologinė norma – 5,50–8,50×1012/L. Aiello, 1998), 17 šunų (58,6 proc. atvejų) eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 12 (41,4 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinė eritrocitų kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 5,43±0,28×1012/L (6 pav.). Mažiausia nustatyta eritrocitų reikšmė – 1,62×1012/L, didžiausia – 7,7×1012/L.
Šunų, sirgusių babezioze, eritrocitų (RBC) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 4,89 iki 5,98 (6 pav.).
7 pav. Vidutinė hematokrito reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
37,42 0 10 20 30 40 50 60 HCT % 55,0 37,0
Babezioze sirgusių šunų hematokrito kiekis kraujyje (HTC) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos (3 lentelė), (hematokrito fiziologinė norma – 37,0–55,0 proc. Aiello, 1998), 16 šunų (55,2 proc. atvejų) hematokrito kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 13 (44,8 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinė hematokrito kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 37,42±2,00 proc. (7 pav.). Mažiausia nustatyta hematokrito reikšmė – 11,0 proc., didžiausia – 55,0 proc.
Šunų sirgusių babezioze, hematokrito (HCT) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 33,5 iki 41,33 (7 pav.).
8 pav.Vidutinė hemoglobino reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų hemoglobino kiekis kraujyje (HGB) vienu (3,4 proc.) tirtu atveju viršijo fiziologinę normą (3 lentelė), (hemoglobino fiziologinė norma – 120,0–180,0 g/dL. Aiello, 1998), 20 šunų (69,0 proc. atvejų) hemoglobino kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 8 (27,6 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė (p<0,05). Vidutinė hemoglobino kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 128,0±5,70 g/dL (8 pav.). Mažiausia nustatyta hemoglobino reikšmė – 44,0 g/dL, didžiausia – 183,0 g/dL.
Šunų sirgusių babezioze, hemoglobino (HGB) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 116,7 iki 139,2 (8 pav.).
128,00 0 50 100 150 200 HGB g/L 180,0 120,0
9 pav. Vidutinė leukocitų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų leukocitų kiekis kraujyje (WBC) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos (3 lentelė), (leukocitų fiziologinė norma – 5,50–16,90×109/L. Aiello, 1998), 18 šunų (62,1 proc. atvejų) leukocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 11 (37,9 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinė leukocitų kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 7,42±0,73×109/L (9 pav.). Mažiausia nustatyta leukocitų reikšmė – 1,95×109/L, didžiausia – 15,61×109/L.
Šunų sirgusių babezioze, leukocitų (WBC) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 5,99 iki 8,85 (9 pav.).
10 pav. Vidutinė neutrofilų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. 7,42 0 5 10 15 20 WBC ×109/L 16,9 5,5 57,19 0 10 20 30 40 50 60 70 80 NEU % 70,0 60,0
24,70 0 10 20 30 40 LYM % 30,0 12,0
Babezioze sirgusių šunų neutrofilų kiekis kraujyje (NEU) penkiems (17,2 proc. atvejų) pacientams viršijo fiziologinę normą (3 lentelė), (neutrofilų norma – 60,0–70,0 proc. Aiello, 1998), 6 šunims (20,7 proc. atvejų) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 18 (62,1 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė (p<0,01). Vidutinė neutrofilų kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 57,19±2,66 proc (10 pav.). Mažiausia nustatyta neutrofilų reikšmė – 17,7 proc., didžiausia – 82,6 proc.
Šunų sirgusių babezioze, neutrofilų (NEU) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 51,99 iki 62,4 (10 pav.).
11 pav. Vidutinė limfocitų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų limfocitų kiekis kraujyje (LYM) aštuoniais (27,6 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą (3 lentelė), (limfocitų fiziologinė norma – 12,0–30,0 proc. Aiello, 1998), 16 šunų (55,2 proc. atvejų) limfocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 5 (17,2 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinė limfocitų kiekio babezioze sergančių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 24,70±2,25 proc. (11 pav.). Mažiausia nustatyta limfocitų reikšmė – 7,6 proc., didžiausia – 54,5 proc.
Šunų, sirgusių babezioze, limfocitų (LYM) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 20,28 iki 29,11 (11 pav.).
12 pav. Vidutinė monocitų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų monocitų kiekis kraujyje (MONO) dvidešimt trims (79,3 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą (3 lentelė), (monocitų fiziologinė norma – 3,0–10,0 proc. Aiello, 1998), 6 šunims (20,7 proc. atvejų) monocitų kiekis kraujyje atitiko fiziologinę normą, nesiekusių fiziologinės normos nebuvo (p<0,01). Vidutinė monocitų kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 14,60±1,10 proc. (12 pav.). Mažiausia nustatyta monocitų reikšmė – 5,2 proc., didžiausia – 25,7 proc.
Šunų, sirgusių babezioze, monocitų (MONO) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 12,44 iki 16,77 (p <0,001), (12 pav.).
13 pav. Vidutinė trombocitų reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. 14,60 0 5 10 15 20 MONO % 10,0 3,0 65,76 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 550 PLT K/µL 500,0 175,0 0
Babezioze sirgusių šunų trombocitų kiekis kraujyje (PLT) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos (3 lentelė), (trobocitų fiziologinė norma – 175,0–500,0 K/µL. Aiello, 1998), 2 šunų (6,9 proc. atvejų) trombocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 27 (93,1 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė (p<0,001). Vidutinė trombocitų kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 65,76±21,99 K/µL (13 pav.). Mažiausia nustatyta trombocitų reikšmė – 2,0 K/µL, didžiausia – 490,0 K/µL. Nuo normatyvo skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,001).
Šunų, sirgusių babezioze, trobocitų (PLT) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 22,66 iki 108,85 (p <0,001) (13 pav.).
3.2.3. Biocheminių kraujo rodiklių pokyčiai
4 lentelėje pateikti biocheminių kraujo tyrimų, kurie buvo atlikti 17 tirtų šunų rezultatai.
4 lentelė. Biocheminių kraujo tyrimų rezultatai
Kraujo rodiklis Norma
Ištirtų šunų skaičius nesiekė
normos
atitiko
normą viršijo normą Viso
CREA, µmol/l ≤159 0 12 5 17
UREA, mmol/l iki 8,99–12,32 7 2 8 17
14 pav. Vidutinė kreatinino reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc. 233,71 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 a CREA b µmol/l ≤159
Babezioze sirgusių šunų kreatinino kiekis kraujyje (CREA) penkiais (29,4 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą (4 lentelė), (kreatinino fiziologinė norma – ≤159 µmol/l. Aiello, 1998), 12 šunų (70,6 proc. atvejų) kreatinino kiekis atitiko fiziologinę normą, nesiekusių fiziologinės normos nebuvo. Vidutinė kreatinino kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 233,71±75,63 µmol/l (14 pav.). Mažiausia nustatyta kreatinino reikšmė – 44,2 µmol/l, didžiausia – 884,0 µmol/l.
Šunų, sirgusių babezioze, kreatinino (CREA) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 85,47 iki 381,95 (14 pav.).
15 pav. Vidutinė šlapalo reikšmė kraujyje ir rodiklio pasikliautinis intervalas 95 proc.
Babezioze sirgusių šunų šlapalo kiekis kraujyje (UREA) aštuoniais (47,0 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą (4 lentelė), (šlapalo fiziologinė norma – iki 8,99–12,32 mmol/l. Aiello, 1998), 2 šunims (11,8 proc. atvejų) šlapalo kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 7 (41,2 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė (p<0,01). Vidutinė šlapalo kiekio babezioze sirgusių šunų kraujyje rodiklio reikšmė – 31,37±4,61 mmol/l (15 pav.). Mažiausia nustatyta šlapalo reikšmė – 3,33 mmol/l, didžiausia – 50,0 mmol/l.
Šunų, sirgusių babezioze, šlapalo (UREA) rodiklio kraujyje pasikliautinis intervalas 95 proc., svyravo nuo 22,1 iki 41,5 (15 pav.).
31,37 0 10 20 30 40 50 a UREA b mmol/l 8,99 12,32
3.2.4. Kraujo rodiklių tarpusavio koreliacijos
5 lentelė. Kraujo rodiklių tarpusavio koreliacija
HCT HGB WBC NEU MONO PLT
RBC 0,96*** 0,92*** 0,2 0,38* -0,48** 0,3
HCT 0,97*** 0,28 0,3 -0,43* 0,36
HGB 0,22 0,34 -0,42 0,35
Statistinis reikšmingumas: * - p<0,05; ** - p<0,01; *** - p<0,001
6 lentelė. Koreliacijos koeficiento reikšmių skalė:
Labai stipri Stipri Vidutinė Silpna Labai silpna Nėra
ryšio -1 Nuo -1 iki -0,7 Nuo -0,7 iki -0,5 Nuo -0,5 iki -0,2 Nuo -0,2 iki 0 0 +1 Nuo 0,7 iki 1 Nuo 0,5 iki 0,7 Nuo 0,2 iki 0,5 Nuo 0 iki 0,2 0 (Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Koreliacija 2013-12-17).
3.3. Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 29 šunims atlikus diagnostinius tyrimus ir nustačius babeziozę, buvo skirtas gydymas. Atsižvelgiant į ligos formą ir sunkumą buvo skirti vaistai gydymui nuo babeziozės ir organizmo būklei gerinti (16 pav.).
16 pav. Preparatai naudoti babeziozės gydymui.
29 šunims, arba 100 proc. sirgusiųjų buvo taikomas gydymas antiparazitiniais vaistais (Imizol) ir gliukokortikoidais (Rapidexon), skirtais malšinti uždegimą ir alergines reakcijas. Antras pagal dažnumą naudotas preparatas buvo injekcinis tirpalas Beco-Ject, kuris skirtas 16 sirgusių šunų
100% 27,6% 10,3% 100% 10,3%17,2% 6,9% 17,2% 55,2% 17,2% 17,2% 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 Ta ik y ta s gy dy m a s , % Imizol Pyralgin Vitaminas C Rapidexon Antibiotikai Infuziniai tirpalai Kraujo perpylimas
Kraujodarą skatinantys preparatai Beco-ject
Metabolazė
(55,2 proc. atvejų), šio preparato sudėtyje yra vitamino B12 (skatina kraujodarą), vitamino B1 (dalyvauja atstatant nervinę sistemą), vitamino B6 (reikalingas visos eilės fermentų veiklai, metabolizmui). Dar vienas preparatas Pyralgin buvo paskirtas 8 pacientams (27,6 proc. atvejų): jis naudojamas karščiavimui mažinti. Vaistai kepenų veiklai gerinti (Hepagen), metabolazė, infuziniai tirpalai (0,9 proc. natrio chloridas, 5 proc. gliukozės tirpalas, Ringer`io tirpalas) ir kraujodarą skatinantys preparatai (hematogenas, vitaminas K) buvo skirti 5 pacientams (17,2 proc. atvejų). Trimis atvejais (10,3 proc.) norint išvengti galimo užsikrėtimo antrine infekcija buvo naudojami antibiotikai ir vitaminas C bendrai organizmo būklei stiprinti. Kraujo perpylimo prireikė 2 šunims (6,9 proc. atvejų), kadangi hematokrito lygis ir eritoricitų kiekis buvo nukritę iki pavojingos gyvybei ribos.
4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS
Atvestų į LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų kliniką šunų savininkų buvo prašoma nurodyti pastebėtus negalavimo požymius, o atlikus klinikinį tyrimą buvo nustatyta, kad dažniausiai pasireiškė tokie klinikiniai požymiai: apatija ir vangumas (100 proc.), karščiavimas (69 proc.), sumažėjęs apetitas (58,6 proc.), splenomegalija (41,4 proc.), galinių kojų silpnumas (37,9 proc.), mažakraujystė (34,5 proc.), viduriavimas (31 proc.), vėmimas (20,7 proc.), pakitusi šlapimo spalva (20,7 proc.). Kai kuriems pacientams buvo nustatyti ir kiti sutrikimai, tokie kaip gastritas, neurologiniai sutrikimai, judėjimo sutrikimai, raumenų skausmas. Nustatyti klinikiniai požymiai sutampa su literatūroje pateikiamais duomenimis (Leisewitz et al., 2001; Lobetti et al., 2002; Evers et al., 2003; Duh et al., 2004; Harikrishnan et al., 2005; Zambelli, Leisewitz, 2009; Lobetti, 2010).
Pasireiškus pirmiesiems klinikiniams babeziozės požymiams, eritrocituose, atliekant periferinio kraujo tepinėlio vertinimą mikroskopu, randami pirmuonys. Iš pradžių aptinkamos pavienės Babesia spp., bet joms pradėjus intensyviai daugintis, pirmuonių skaičius kraujyje labai išauga. Šiuo metu pagrindinis tyrimas, naudojamas babeziozės diagnozavimui Lietuvoje, yra periferinio kraujo tepinėlio vertinimas mikroskopu. Eritrocituose aptinkami ligos sukėlėjai (manoma, kad ligą sukelia Babesia canis canis rūšies pirmuonys), tačiau nustatyti tikslią jų rūšį, naudojant šį tyrimo metodą, yra labai keblu, o gal ir neįmanoma (Földvari et al., 2005; Garcia de Sá et al., 2006; Hartelt et al., 2007; Irwin, 2009; Kirtz et al., 2012).
LSMU VA Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje šunims, kuriems, remiantis simptomais, buvo galima įtarti babeziozę, buvo atliktas periferinio kraujo tyrimas. Mikroskopuojant 29 šunų kraujo tepinėlius visais atvejais (100 proc.) periferinio kraujo tyrimas babeziozės atžvilgiu buvo teigiamas. Remiantis literatūros duomenimis, diagnozė yra patvirtinama, jei kraujyje randama eritrocitų su babezijomis (Šarkūnas, 2005).
Kraujo morfologiniai tyrimai yra vieni, bene dažniausiai atliekamų tyrimų, įgalinantys veterinarijos gydytoją preliminariai planuoti gydymo schemą, susiejant ją su klinikine diagnoze, kuri nebūtinai gali sutapti su nozologine (Harikrishnan et al., 2005; Köster, 2009; Cardoso et al., 2010; Lobetti, 2010).
Sergantiems gyvūnams atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai.
Įvertinę babezioze sirgusių šunų kraujo morfologinių tyrimų rezultatus nustatyta, kad šunims sergant babezioze pasireiškė nežymi mažakraujystė. 12 (41,4 proc.) šunų eritrocitų kiekis nesiekė fiziologinės normos, 17 (58,6 proc.) – atitiko, o viršijusių fiziologinę normą nebuvo. Nustatyta vidutinė eritrocitų babezioze sirgusių šunų kraujyje vertė – 5,43±0,28×1012/L (fiziologinė norma – 5,50–8,50×1012/L. Aiello, 1998). Mažiausia nustatyta eritrocitų reikšmė – 1,62×1012/L, didžiausia –
