LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
NEUŽKREČIAMŲ LIGŲ KATEDRA
RIMGAILö MUDRIKAITö
RETRIVERIŲ ŠUNŲ SĄNARIŲ LIGOS, JŲ ETIOLOGIJA,
DIAGNOZö, GYDYMAS IR PROFILAKTIKA
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. V.Vaitkus
2
Summary
Retrievers is one of the most popular dogs breed in Lithuania and worldwide. This breed is known as good friends, best companions and also good hunters. Retrievers are divided in to six types: labrador retrievers, golden retrievers, curly coat retrievers, flat coat retrievers, Nova Scotia duck retrievers, Chesapeake bay retrievers. All retrievers are known as a large breed dogs. HIP, ED, KCLP, are most often detected articulation diseases in retrievers. HIP and ED are also known as genetic diseases. HIP is very often followed by KCLP.
Osteoarthritis and rheumatoid arthritis most often occur in older dogs. Meanwhile panosteitis is more detected in young (under one year old) dogs.
The best preventive measure for the owners to protect their dogs from these diseases is selection of healthy puppy from certified kennels. Moreover quality, health nutrition and care are needed.
3
Turinys
1. Įvadas... 4
2. Literatūros apžvalga ... 5
2.1. Retriverių veisl÷s... 5
2.2. Dažniausiai diagnozuojamos retriverių veisl÷s šunų sąnarių ligos ... 6
2.2.1. Panosteitas... 6
2.2.2. Klubo sąnario displazija ... 7
2.2.3. Alkūn÷s sąnario displazija... 11
2.2.4. Kelio priekinio kryžminio raiščio pažeidimai... 14
2.2.5. Reumatoidinis artritas ... 17
2.2.6. Osteoartritas ... 19
2.3. Sąnarių ligų profilaktika ... 20
3. Tyrimų metodika ir organizavimas ... 22
4. Rezultatai ... 24
5. Rezultatų aptarimas ... 29
6. Išvados ... 29
4
1.
Įvadas
Retriveriai – viena populiariausių šunų veislių Lietuvoje. Dažniausiai laikomi kaip kompanijos augintiniai, nes puikiai sutaria su visais šeimos nariais, yra lengvai dresuojami, žaismingi,bet kartu ir neužmiršę savo medžioklin÷s prigimties, tad jiems puikus žaidimas tampa nešioti įvairius daiktus.
Retriveriai yra šešių veislių – Labradoro retriveriai, Auksaspalviai retriveriai, Lygiaplaukiai retriveriai, Garbanotieji retriveriai, Naujosios Škotijos retriveriai ir Česapyko įlankos retriveriai. Lietuvoje yra populiarūs Labradoro retriveriai, Auksaspalviai retriveriai ir Lygiaplaukiai retriveriai. Garbanotieji retriveriai Lietuvoje yra tik trys: 2 kal÷s (rudos ir juodos spalvos) ir patinas.
Retriveriai priskiriami didelių veislių šunims. Jų ilgesnis brendimas nei mažų veislių šunų. Kaip ir visi dideli šunys, jiems būdingos ne tik įgimtos bet ir įgytos sąnarių ligos. Sąnarių ligomis gali sirgti šuniukai brendimo metu, augant ir senstant. Iš įgimtų ir genetiškai paveldimų sąnarių ligų retriveriams būdingos klubo ir alkūn÷s sąnario displazijos, bei kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimas. Sąnarių ligos gali atsirasti ir progresuoti d÷l per didelio svorio, retriveriai yra linkę priaugti daugiau svorio nei kitų veislių šunys.
Darbo tikslas:
Nustatyti bei įvertinti Lietuvoje veisiamų retriverių šunų sergamumą sąnarių ligomis. Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti retriverių veislių grup÷s šunų dažniausiai pasireiškiančias sąnarių ligas 2. Įvertinti šuns lyties, amžiaus, bei svorio įtaką retriverių sąnarių ligų pasireiškimui. 3. Gautus rezultatus palyginti su literatūroje pateikiamais duomenimis.
5
2.
Literatūros apžvalga
2.1. Retriverių veisl÷s
Retriveriai – vieni populiariausių šunų tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Visi retriveriai pagal Tarptautinę kinologų federacijos (FCI) šunų veislių klasifikaciją yra priskiriami 8 „laimikį atnešantys šunys“ grupei. Pagal Esther J.J. Verhoef-Verhallen „Šunų enciklopediją“, retriveriai yra 6 rūšių: Labradoro retriveris, Auksaspalvis retriveris, Lygiaplaukis retriveris, Garbanotasis retriveris, Česapyko įlankos retriveris, Naujosios Škotijos retriveris.
Labradoro retriverio prot÷viai buvo šiaur÷s Amerikos ind÷nų šunys, pad÷davę trauktitinklus iš šalto Atlanto vandenyno gelmių. Labradoro retriverio, vieno populiariausių šunų pasaulyje, kilm÷ susijusi su Niūfaundlendo Sent Džonso regionu Kanadoje. Ten, kad nebūtų painiojamas su stambesniu niūfaundlendu, jis buvo vadinamas „mažuoju vandens šunimi“. Sūdytų menkių pirkliai atgabeno šunų į Dorseto Pulio uostą Anglijoje. Ten juos įsigijo vietiniai žemvaldžiai ir išgrynino veislę paukštšunio darbui. Skiriamos trys labradoro retriverio spalvos: juoda, šokoladin÷ ir gelsva.
Auksaspalvio retriveriokilm÷s šalis Didžioji Britanija. Anksčiau šis šuo buvo naudojamasmedžiokl÷jeatnešti pašautą laimikį, o dabar tai vienas iš populiariausių šunų Lietuvoje, paukštšunis, lauko varžybų dalyvis beineįgaliųjų vedlys.
Garbanotasis retriveris –manoma, kad Didžiojoje Britanijoje,tai buvo pirma retriverių veisl÷, naudota medžiokl÷je atnešti paukščius. Tod÷l šie šunys laikomi seniausia angliškųjų retriverių veisl÷. Į Lietuvą šios veisl÷s atstovas pirmą kartą atvežtas 2007 metais. Šiuo metu Lietuvoje yra 3 šios veisl÷s atstovai, dvi kal÷s ir vienas patinas.
Lygiaplaukio retriverio veisl÷ irgi yra kilusi iš Didžiosios Britanijos. Taielegantiškas, kupinas j÷gos ir energijos šuo. D÷l savo judrumo nepamainomas vaikų žaidimų draugas. Jo išvaizda šiek tiek primena auksaspalvį retriverį: kailis lygus ir tankus, tankus poplaukis, juodos arba tamsaus šokolado spalvos. Į Lietuvą pirmą kartą šios veisl÷s šunų buvo atvežta 2002 metais.
Česapyko įlankos retriveris –tai amerikiečių retriveris, tačiau kilęs iš Anglijos. Jie - agresyviausi iš retriverių, savo gyslose turintys oterhaundų, garbanotuojų ir lygiaplaukių retriverių kraujo. Labiausiai šie šunys mylimi ir vertinami už puikias savo darbines savybes.Lietuvoje ši retriverių rūšis neveisiama.
Naujosios Škotijos retriveris – patys mažiausi tiek ūgiu, tiek svoriu. Kilm÷s istorija tiksliai nežinoma. Kaip sp÷jama, juos 1860m. Džeimsas Alenas (James Allen) gavo, kergdamas
6
lygiaplaukius retriverius ir spanielius. Naujosios Škotijos retriverių ilgai nepripažino FCI. Lietuvoje šie šunys taip pat neveisiami, tačiau yra keletas šios veisl÷s atstovų.
2.2. Dažniausiai diagnozuojamos retriverių veisl÷s šunų sąnarių ligos
Retriveriai yra priskiriami didelių veislių šunims, jų svoris gali svyruoti nuo 17kg iki 45kg, augimas l÷tas, subręsta 15 m÷n. amžiaus. Jie, kaip ir kitų didelių veislių atstovai, turi polinkį sirgti sąnarių ligomis, tiek paveldimomis, tiek įgytomis. Retriveriai dažniausiai serga šiomis sąnarių ligomis – panosteitas, artritas, osteochondroz÷, raumenų distrofija, alkūn÷s ir klubo sąnarių displazija.
2.2.1. Panosteitas
Panosteitas – kaulų liga, pasireiškianti didelių veislių šunims nuo 6 iki 18 m÷n. amžiaus.Tai yra skausminga liga dažniausiai trunkanti nuo 2 iki 5 m÷nesių. Šis šunų susirgimas yra paplitęs visame pasaulyje o pirmą kartą aprašytas bei pripažintas buvo 1950 metais. Patinai serga dažniau nei patel÷s. Panosteito priežastys n÷ra tiksliai žinomos. Pirmiausia buvo manoma, kad panosteitą gali sukelti bakterin÷ infekcija, tačiau atlikus keletą tyrimų nepavyko išskirti bakterijų. Kiti tyrimai parod÷ jog sergančiojo šuns kaulų čiulpus pa÷mus ir suleidus į sveiko šuns kaulo čiulpus, liga pasireiškia, bet su silpnesniais simptomais. Panosteitą buvo bandoma susieti su vakcinacija nuo enterito. Manoma, kad gali būti ryšys tarp enterito viruso vakcinos ir panosteito, tačiau reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų, kad pilnai įsitikinti šios prielaidos pagrįstumu.Egzistuoja ir keletas kitų prielaidų: kad panosteitas gali tur÷ti genetinį pagrindą, taip pat jį gali įtakoti mityba, baltymų ir riebalų koncentracija maiste (Baird ir kt., 2005).
Simptomai
Sergančiam gyvūnui staiga pasireiškia šlubavimas ir tai n÷ra siejama su traumos atveju anamnez÷je, nei su ortopedinio klinikinio tyrimo rezultatais, kadangi n÷ra aptinkami jokie traumai būdingi simptomai. Šlubavimas paprastai trunka nuo 2 iki 3 savaičių bei gali „pereiti“ nuo vienos kojos ant kitos kojos. Susirgimo metu pažeidžiami: alkūnkaulis, šlaunikaulis, petikaulis, blauzdikaulis bei jų sąnarin÷s jungtys. Kartais pažeidžiami ir dubens kaulai. Šuo nenoriai juda, keliasi, gulasi, suspaudus kojų kaulus reaguoja skausmingai. Pažym÷tina, kad sąnarių, į kurių sud÷tį įeina pažeistas kaulas, skausmingumo testai (dažniausiai – hiperekstenzija) taip pat gali būti teigiami. Panosteitu sergančiam gyvūnui būdinga aukšta temperatūra bei tonzilitas. Atliekant kraujo morfologinį tyrimą nustatomas padid÷jęs baltųjų kraujo ląstelių kiekis. Panosteitas diagnozuojamas
7
remiantis anamnez÷s duomenimis ir rentgenologiniu tyrimu. Jei liga n÷ra uždelsta, rentgeno nuotraukoje matomi kaulų pažeidimai (1 Pav.)
1 Pav. 8m÷n. panosteito pažeisti labradoro retriverio kaulai. (http://www.marvistavet.com/html/panosteitis.html) 2.2.2. Klubo sąnario displazija
Klubo sąnario displaziją (ang.k HD) apraš÷ Shnelle 1935 m. Amerikoje. Šunų klubo sąnario displazija yra paveldima patologija, kai šlaunikaulio galvut÷ išstumiama iš l÷kšt÷jančios klubaduob÷s ir vystosi sąnario nestabilumas ir pasekminis osteoartritas.Ši liga susijusi su vystymusi ir dažnai sutinkama retriverių veisl÷s šunims.Klubo sąnario displazija - tai nenormalus klubo sąnario vystymasis, kai ydingai formuojasi šlaunikaulio galvut÷ ir klubaduob÷. Šiam susirgimui įtakos turi greitas augimas ir svorio did÷jimas, netinkama šunų mityba ir jud÷jimo stoka. („Vetma“,2010) (2 Pav.).
2 Pav. HD (dešin÷je) labradoro retriveriui, sveiki dubens kaulai (kair÷je).
(www.Veterinarymedicine.com) Nepažeisto kaulo dalis Panosteito pažeista kaulo dalis
8
Šunims, sergantiems klubo sąnario displazija, rentgeno tyrimo metu nustatomas klubo sąnario laisvumas, negili klubaduob÷, pakitusios formos šlaunikaulio galvut÷ bei patologin÷s kaulin÷s išaugos atsirandančios klubo sąnario srityje d÷l kompensacin÷s reakcijos į pakitusias nesveiko sąnario funkcionavimo sąlygas (osteoartrito). Tyrimai rodo, kad sergančiam gyvūnui deformuojasi ir d÷visi šlaunikaulio galvut÷s kremzliniai paviršiai. Taip pat nustatyta, kad per ilgesnį laiką pažeistų sąnarių kremzl÷se atsiranda žymių ląstelių ir tarpląstelin÷s medžiagos pakitimų, kaulinių plokštelių skleroz÷, jos suplon÷ja (Mäki, 2004).
Klubo sąnario displazija retriveriams pasireiškia nenormaliu klubo sąnario vystymusi ir charakterizuojama daliniu arba visišku šlaunikaulio galvut÷s išnirimu jauniems ir suaugusiems šunims. Pastariesiems tai stebima kartu su didesniais degeneraciniais pakitimais.Klubo sąnario displazija dažniausiai būna abipus÷, nors laipsnis gali skirtis. Pasireiškia klubo sąnario nestabilumu, ko pas÷koje vystosi kaulin÷s klubaduob÷s skleroz÷, osteofitoz÷, sąnarin÷s kapsul÷s fibroz÷. Klubo sąnario displazijos priežastys gali būti įvairios, tai įtakoja ir genų kompleksas ir išoriniai veiksniai: jud÷jimo stoka, neteisinga jaunų retriverių mityba (kalcio perteklius, didelis baltymų ir kalorijų kiekis), taip pat pakitimai endokrinin÷je sistemoje. Jauni šuniukai gali gimti su gerai išsivysčiusiais klubais, tačiau v÷liau, šuniukui augant, pastebimi pakitimai klubo sąnaryje. N÷ra įrodyta, kad klubo laisvumas sąlygoja netaisyklingą sąnario formavimąsi, manoma, jog klubo sąnario displazija formuojasi veikiant visiems veiksniams tuo pačiu metu (Baird ir kt., 2006).
Simptomai
Pirmieji klubo sąnario displazijos simptomai retriveriams gali būti pastebimi ankstyvoje jaunyst÷je – 3-4 m÷n.amžiaus. Klinikiniai simptomai yra įvairūs, priklauso nuo gyvūno amžiaus. Pagal tai klubo sąnarių displazija sergantys šunys gali būti skirstomi į dvi grupes (Brinker ir kt., 1983):
1. Šuniukai nuo 4 iki 12 m÷nesių amžiaus 2. Šuniukai vyresni nei 15 m÷nesių amžiaus
Pirmai grupei priskiriamiems šuniukams liga paprastai pasireiškia staiga, vienoje pus÷je. Skausmas galin÷se kojose sumažina gyvūno aktyvumą. Sunku keltis, šuo vaikšto nenoriai, dubens srities raumenys prasčiau vystosi. Pastebimi trumpi žingsniai ir „šuoliuojančio kiškio“ (ang.bunny – hopping) eisena. Tokiems šuniukams rentgeno nuotraukoje matomas dalinis klubo sąnario išnirimas, osteoartritas gali nebūti matomas, tačiau sinovitas (uždegiminis sąnario skystis) pažeidžia
9
galvut÷s kremzlinį paviršių, taip iššaukdamas jos plon÷jimą. Kremzl÷s degeneracija progresuoja ir uždegimo pas÷koje sklerozuojasi.
Kremzliniai sąnario paviršiai taip pat patiria mikrotraumas d÷l per didelio svorio, ir tai sąlygoja pokremzlinio kaulo skleroz÷s vystymąsi. D÷l osteoartrito vystosi fibroz÷, pradeda nykti sąnario kapsul÷. Tokie pakitimai yra negrįžtami ir, laikui b÷gant bei šuniukui augant, jie tik progresuoja.
Suaugusiems retriveriams būdingos l÷tiniai degeneraciniai sąnarių pakitimai. Šlubavimas būna abipusis, rečiau – vienpusis. Šlubavimas pasireiškia po ilgesnio ar didelio fizinio krūvio, būdinga „siūbuojanti“ eisena, ir ribota klubo sąnario judesių amplitud÷. Sąnaryje gali būti girdima krepitacija. Šuo sunkiai s÷dasi, labiau linkęs stov÷ti nei s÷d÷ti. Šlaunų ir dubens srities raumenys atrofuojasi. Jud÷damas šuo permeta svorį į priekį, d÷l to, pastebima raumenų hipertrofija pečių srityje. Rentgenologiškai tiriant vyresnio amžiaus retriverius, nustatomas klubo sąnario laisvumas, pakitusi šlaunikaulio galvut÷, negili klubaduob÷ ir šlaunikaulio kaklelio sustor÷jimas. Nuotraukoje gali būti matomos kaulin÷s išaugos klubo sąnaryje, d÷l kompensacin÷s uždegimin÷s organizmo reakcijos į sąnario funkcionavimo nesveikas sąlygas.
Diagnoz÷
Klubo sąnario displazija diagnozuojama iš anamnez÷s duomenų, klinikinių simptomų, rentgeno nuotraukos rezultatų, kurių d÷ka galima įvertinti pakitimus klubo sąnaryje ir skirti atitinkamą gydymą. Užsienyje atliekama kompiuterin÷ tomografija, kurios pagalba galima nustatyti net ir ankstyviausius klubo sąnario displazijai būdingus simptomus.
Rentgenologinis tyrimas atliekamas seduotam gyvūnui. Rentgeno nuotrauka daroma paguldžius gyvūną ant nugaros lygiagrečiai atgal ištiestomis kojomis, kelio girnelę nukreipiant į viršų. Taip pat nuotrauka gali būti daroma šunį paguldžius ant nugaros, o užpakalines kojas sulenkus.Esant klubo sąnario displazijai matomas dalinis arba visiškas klubo sąnario išnirimas. Dalinis klubo sąnario išnirimas yra ankščiausiai pastebimas nuotraukose. (K. Mäki 2004m).
Klubo sąnario displazija skirstoma į 4 laipsnius. Nustatant laipsnį skaičiuojamas „Norbergo kampas“. Yra įvairios klubo sąnario displazijos įvertinimo metodikos atliekant dorsoventralinę rentgeno nuotrauką. Klubo matavimo liniuot÷s ir kampainio pagalba galima išmatuoti Norbergo kampą, taip pat ir šlaunikaulio kaklelio ir jo diafiz÷s kampą. Skirtingos organizacijos ir asociacijos
10
klasifikuoja skirtingais būdais, tačiau susumavus metodikas, klubo sąnario displazijos laipsnio nustatymui galima remtis šia klasifikacija:
A. N÷ra klubo sąnario displazijos. Kai rentgeno nuotraukose neaptinkama klubo sąnario displazijos požymių. Klubo sąnaryje n÷ra jokių pakitimų. Klubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s centro kampas į išilginę ašį pagal Norbergą yra > 105°. Idealus klubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s atitikimas. Tarpas tarp klubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s sąnarinių paviršių siauras, ir tolygus. Dorsolateralinis klubaduob÷s kraštas šiek tiek apvalus ir yra ties šlaunikaulio galvut÷s centru, ar net jį kiek dengia.
B. Klubo sąnarys taisyklingas, bet ne idealus. Nežymus neatitikimas tarp klubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s, tarpas tarp jų šiek tiek platesnis ir ne visai kongruentiškas. Kampas pagal Norbergą 105°.
C. Lengva klubo sąnario displazija. Nežymusklubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s sąnarinių paviršių neatitikimas. Kampas pagal Norbergą nuo 100° iki 105°. Kraniolateralinis klubaduob÷s kraštas šiek tiek plokščias, dorsalinis jos kraštas gali būti šiek tiek medialiau nuo šlaunikaulio galvut÷s centro. Gali būti matomi nežymūs osteoartoziniai pakitimai klubaduob÷s kranialiniame, dorsaliniame ir kaudaliniame kraštuose, bei šlaunikaulio galvut÷je ir kaklelyje.
D. Vidutinio sunkumo klubo sąnario displazija. Šiuo atveju matomas aiškus neatitikimas tarp klubaduob÷s ir šlaunikaulio galvut÷s,sąnario subliuksacija. Kampas pagal Norbergą < 90°. Dorsolateralinis klubaduob÷s kraštas plokščias. Pastebimi osteoartrito požymiai.
E. Sunkus klubo sąnario displazijos laipsnis. Matomi ryškūs pakitimai klubo sąnaryje: žymus šlaunikaulio pasislinkimas klubaduob÷s atžvilgiu (subliuksacija) arba visiškas sąnario išnirimas. Kampas pagal Norbergą < 90°. Matoma aiški šlaunikaulio galvut÷s deformacija ir suplon÷jęs klubaduob÷s kraštas. Ryškūs osteoartrito požymiai.
Klubo sąnario displazijos laipsnio įvertinimui naudojama ši sistema Europoje, šuo vertinamas sulaukęs vienų metų amžiaus, Kanadoje ir JAV naudojama „Orthopedic animal foundation“ siūloma sistema, kai gyvūnas vertinamas nuo dviejų metų amžiaus. („Vetma“ 2010m.).
Gydymas
Gydymas gali būti konservatyvus ir chirurginis. Gydymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo šuns amžiaus, fiziologin÷s būkl÷s, klinikinių simptomų, klinikinio ir rentgenologinio tyrimų
11
rezultatų. Konservatyvus gydymas padeda sumažinti skausmą, o kai jo n÷ra šuo lengviau juda, taip mažinamas klubo sąnario displazijos progresavimas.
Konservatyvus gydymo metodas apima mitybą, medikamentinį gydymą, fizioterapiją. Šis gydymo metodas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikio konservatyvaus gydymo metu gyvūnui kelioms savait÷ms apribojamas jud÷jimas, skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (aspirinas, karprofenas), itin sunkių paūm÷jimų atveju gali būti skiriamas trumpas gliukokortikoidų kursas. Ilgalaikis konservatyvus gydymo būdas susideda iš šuns kūno svorio kontroliavimo, jud÷jimo reguliavimo, fizioterapijos, vitaminų ir papildų vartojimo, akupunktūros.
Chirurginis gydymo metodas skiriamas kiekvienam šuniui individualiai, tai priklauso nuo svorio, amžiaus, klubo sąnario displazijos laipsnio.
2.2.3. Alkūn÷s sąnario displazija
Alkūn÷s displazija (ang.k. ED, liet.k. AD) – liga, dažnai pasitaikanti didelių veislių šunims, sveriantiems daugiau kaip 25 kg. Šunims, kurie sveria mažiau, kaip 25 kg pasitaiko retai. Ligą lemia genetiniai faktoriai. Patinai, kurie auga greičiau nei patel÷s, serga 2-3 kartus dažniau. Šunys, kurie auga greičiau ir yra šeriami gausiai, turi didesnį polinkį sirgti AD.
Susirgimo etiologija n÷ra visiškai žinoma, nors svarbus vaidmuo tenka genetiniams faktoriams, susijusiems su sparčiu augimu. Sparčiau augantiems šunims sustor÷ja sąnarių kremzl÷s. Gilieji kremzl÷s sluoksniai nekrozuoja, iškyla, atsiskiria sukaul÷jusios kremzl÷s fragmentai, vystosi kaulo ir kremzl÷s uždegimas. Alkūnkaulio medialin÷ vainikin÷ atauga gali pakisti ir atitrūkti nuo kaulo. Dažniausiai pažeidžiamos retriverių alkūn÷s sąnario sritys: medialinis petikaulio gumburas, medialin÷ alkūnkaulio vainikin÷ atauga ir alkūnin÷ alkūnkaulio atauga. (3 Pav.)
12
Žinomos trys AD formos:
a) Medialinio petikaulio gumburo kremzl÷s dalin÷ fragmentacija (kaulo ir kremzl÷s uždegimas, atsluoksniuojantis osteochondritas);
b) Medialin÷s alkūnkaulio vainikin÷s ataugos fragmentacija; c) Nesusijungusi alkūnkaulio alkūnin÷ atauga;
Šie pakitimai gali pasireikšti tiek pavieniui, tiek bet kuria įmanoma jų kombinacija.
a) Medialinio petikaulio gumburo kaulo ir kremzl÷s uždegimą (toliau KKU) pirmą kartą apraš÷ Olsson 1974 m. KKU gali būti vienpusis ir abipusis. Kaulo ir kremzl÷s uždegimas labai retai aptinkamas lateralin÷je alkūn÷s ataugos ertm÷je. Daugeliu atvejų kaulo ir kremzl÷s uždegimas yra abipusis ir kartais apima keletą sąnarių, nors klinikiniai požymiai gali būti akivaizdūs tik viename sąnaryje. Ligos atveju kremzl÷s fragmentas nuo medialinio petikaulio gumburo sąnario paviršiaus gali atitrūkti visiškai arba dalinai. Sąnario degeneracinių pakitimų išsivystymo laipsnis priklauso nuo kremzl÷s fragmento rezorbcijos, kalcinoz÷s ir paslankumo sąnario ertm÷je.
Nustatant diagnozę būtina atsižvelgti į šuns veislę, amžių ir klinikinius požymius. Tačiau, kai diagnoze abejojama, galima atlikti diagnostinę artrotomiją. Ši procedūra atliekama, kai sąnario liga akivaizdi. Chirurginiu būdu pašalinami visi atitrūkę medialinio petikaulio gumburo fragmentai. Sąnarin÷ ertm÷ praplaunama aseptizuojančiu skysčiu – taip pašalinami smulkūs fragmentai. Pager÷jimas pastebimas pra÷jus 1-2 m÷nesiams po operacijos. Kartais rekomenduojama visiška medialinio petikaulio gumburo osteotomija. Jei tai atliekama intensyvaus augimo metu, prognoz÷ gera.
b) Medialin÷s vainikin÷s alkūnkaulio ataugos fragmentacija (toliau AAF) pirmą kartą aprašyta 1974 m. Olssono ir Tirgouri. Medialin÷ vainikin÷ alkūnkaulio atauga sukaul÷ja ketvirtame amžiaus m÷nesyje. D÷l endochronin÷s osifikacijos nepakankamumo kraniomedialin÷ šios ataugos dalis iškyla ir suyra, susidaro 2-15 mm fragmentai. Fragmentas, kurį laiko sąnarin÷ kapsul÷ ir fibrozinis audinys, gali atitrūkti ir tapti sąnario “pele”, nors paprastai lieka šalia stipinkaulio galvut÷s. D÷l fragmentacijos susidaręs “krateris” gali užsipildyti sukaul÷jusia kremzle.
AAF diagnoz÷ nustatoma pagal klinikinius požymius (šunys šlubuoja), rentgenodiagnostikos ir diagnostin÷s artrotomijos duomenis. AAF rentgenodiagnostika atliekama panašiu būdu, kaip ir petikaulio medialinio gumburo tyrimas. D÷l stipinkaulio galvut÷s lokalizacijos ypatumų labai sunku nustatyti pirminį pažeidimą. Išilgai dorsalinio alkūn÷s ataugos krašto, ant kranialinio stipinkaulio galvut÷s krašto, ant medialinio antgumburio ir prokslimalin÷s alkūnkaulio dalies ir ant vainikin÷s
13
ataugos bei alkūnin÷s ataugos kaudalinio paviršiaus besiformuojantys osteofitai yra ankstyvieji alkūn÷s sąnario degeneracin÷s ligos požymiai.
Gydoma chirurginiu būdu. Konservatyvus gydymas pagerina paciento savijautą, tačiau nepašalina ligos priežasties. Steroidinių ir analgetinių preparatų naudojimas skausmui malšinti, atlikus chirurginę operaciją, yra kontraindikuotas. AAF ankstyvoje stadijoje pacientai gali būti gydomi pusiau sintetiniais glikozamino glikanais. Šie preparatai pagerina kremzl÷s regeneraciją ir gali pašalinti kai kuriuos osteochondroz÷s pokyčius. Geri AAF chirurginio gydymo rezultatai gaunami tada, kai degeneraciniai sąnario pokyčiai yra minimalūs.
c) Nesusijungusi alkūnin÷ atauga (toliau NAA) yra rečiausiai pasitaikanti osteochondroz÷s forma, kuri atsiranda d÷l alkūnin÷s alkūnkaulio ataugos, turinčios atskirą kaul÷jimo centrą, negeb÷jimo susijungti su proksimaline alkūnkaulio metafize. Susijungimo procesas retriverių šuniukams prasideda 4-5 amžiaus m÷nesyje. Jei alkūnin÷ atauga iki 5 m÷nesių dar nesusijungusi, būkl÷ laikoma patologiška. Ji skiriasi nuo alkūnkaulio medialin÷s vainikin÷s ataugos patologijos tuo, kad vainikin÷ atauga neturi atskiro kaul÷jimo centro.
Klinikiniai požymiai yra įvairūs: šlubavimas, d÷l sąnario perpildymo sinoviniu skysčiu išsitempusi sąnarin÷ kapsule, sumaž÷jęs jud÷jimas, sąnario krepitacija ir skausmingumas tiesiant alkūnę. Degeneracin÷ sąnario liga prasideda tada, kai petikaulio - alkūnkaulio jungtis praranda stabilumą, sąnariniai paviršiai yra neįprastai apkraunami. Degeneracin÷ sąnarių ligos eiga d÷l NAA yra sunkesn÷, nei d÷l AAF ar KKU.
NAA diagnoz÷ nustatoma pagal klinikinius požymius ir rentgenodiagnostinių tyrimų duomenis. NAA rekomenduojama pašalinti nedelsiant. NAA geriausia pasiekti per kaudolateralinę sąnario dalį. Ataugos osteosintez÷ fiksuojant varžtais yra alternatyvus gydymo metodas, bet ataugos pašalinimas neturi didel÷s įtakos sąnario funkcijai. Be to abiem atvejais osteoartrito progresavimas tęsiasi, nors ir pastebimai l÷čiau.
AD diagnozavimas
Alkūn÷s sąnarių rentgenografija atliekama iš mediolateralin÷s sąnario pus÷s, kai sąnarys sulenktas ir kampas tarp stipinkaulio ir petikaulio yra maždaug 45°, iš mediolateralin÷s sąnario pus÷s, kai sąnarys ištiestas ir kraniokaudaline projekcija. Rentgenodiagnostika atliekama vyresniems nei 12 m÷nesių amžiaus šuniukams. Rentgeno nuotraukos turi būti identifikuojamos
14
saugomos mažiausiai 10 metų, nes gali būti reikalingos siekiant nustatyti galimą veisimui naudojamų šunų AD paveldimumą. Tyrimų rezultatai skelbiami nepažeidžiant kliento privatumo. AD diagnozuojama pagal šiuos požymius :
• Nesusiformavusi ar suirusi medialin÷ vainikin÷ atauga; • Nesusijungusi alkūnin÷ atauga;
• Pakitęs pokremzlinio kaulo kontūras petikaulio gumbure; • Neatitinka sąnariniai paviršiai;
• Kiti patologiniai pokyčiai alkūn÷s srityje. ( o jei tai buvęs lūžis ?, jug tai ne displazija) Rentgenologinis AD įvertinimas:
• Norma (0 laipsnio AD) – sąnaryje n÷ra osteofitų ar skleroz÷s požymių;
• Minimali AD (I laipsnio) – sąnaryje mažesn÷s kaip 2 mm kaulin÷s išaugos ar alkūninio skridinio dalies skleroz÷;
• Vidutin÷ AD (II laipsnio) – sąnaryje yra 2-5 mm kaulin÷s išaugos;
• Sunki AD (III laipsnio) – sąnaryje yra didesn÷s kaip 5 mm kaulin÷s išaugos, nesusijungusi alkūnin÷ atauga, fragmentuota arba suirusi vidin÷ vainikin÷ atauga.
2.2.4. Kelio priekinio kryžminio raiščio pažeidimai
Retriveriams kaip ir kitų veislių šunims neretai pasitaiko kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio pažeidimai. Pagrindin÷ priekinio kryžminio raiščio funkcija yra stabilizuoti kelio sąnarį ištiesus koją, riboti slydimą blauzdikaulio šlaunikauliu, bei pastarojo sąnario hiperekstenziją. Priekinis kelio kryžminis raištis dažniausiai trūksta įvairaus amžiaus retriveriams, tam turi įtakos paveldima klubo sąnario displazija, antsvoris bei l÷tiniai degeneraciniai pokyčiai sąnaryje d÷l patirtos traumos. Priekinio kryžminio raiščio pakitimai atsiranda palaipsniui, vystantis degeneraciniams procesams raištyje, bei uždegimui sąnario kapsul÷je. Nutrūkus šiam raiščiui kelio sąnarys tampa nestabilus, progresuoja artritas, osteoartritas, sustor÷ja sąnario kapsul÷, pažeidžiamas meniskas, pradeda formuotis osteofitai.
Kryžminis raištis guli sąnario viduje, kurį sudaro du pluoštai: kaudolateralinis ir kraniomedialinis. Kryžminio raiščio nutrūkimas gali būti pilnas ir dalinis. Pilnas kryžminio raiščio nutrūkimas yra tuomet kai liga yra paprogresavus, šuo gali visiškai neremti pažeistos galūn÷s.
15
Dalinis raiščio trūkimas būna tuomet, kai liga n÷ra pažengus iki raiščio pilno plyšimo, šeimininkai pastebi simptomus, kurie pasireiškia po didesnio krūvio.
Menisko pažeidimai šunims yra kaip antrin÷ komplikacija po kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimo. Dažniausiai pažeidžiamas medialinis meniskas, tiek priekiniu, tiek užpakaliniu poliais besitvirtinantis prie blauzdikaulio proksimalinio paviršiaus. Tuo tarpu lateralinis meniskas kaudaliniu poliumi tvirtinasi prie šlaunikaulio, ko pas÷koje mažiau nukenčia d÷l trūkus priekiniam kryžminiam raiščiui atsiradusio sąnario nestabilumo.(http://www.petsurgerytopics.com).
Diagnostika
Pagrindinis klinikinis požymis nutrūkus priekiniam kryžminiam kelio raiščiui yra šlubavimas, kuris atsiranda po krūvio. Laikui b÷gant šuo gali prad÷ti neremti pažeistos kojos. Jei pažeidžiami abiejų kojų raiščiai vienu metu šuns eisena tampa sukaustyta. S÷dantis gyvūnui, jis stengiasi kuo mažiau lenkti kelio sąnarį, einant – pasukti koją į išorę. Pats gyvūnas stengiasi „pasaugoti“ pažeistą galūnę. Tokiu atveju raumenys yra mažiau apkraunami tod÷l gali prad÷ti vystytis keturgalvio šlaunies raumens atrofija.
Diagnozuojant trūkusį kelio sąnario priekinį kryžminį raištį atliekami specifiniai testai (stalčiaus judesio testas bei blauzdikaulio kompresijos testas). Kelio sąnario nestabilumui nustatyti naudojamas „stalčiaus judesio“ testas, kuris atliekamas gyvūnui gulint ant šono. Vienos rankos nykštys dedamas ant sezamiško kaulo, o smilius – virš kelio girnel÷s, kitais pirštais apimama šuns šlaunis. Kitos rankos nykštys dedamas už šeivikaulio galvut÷s, smilius ant blauzdikaulio skiauter÷s, likusiais pirštais apimamas blauzdikaulis. Testas yra teigiamas, jei sąnarys juda pirmyn ir atgal daugiau kaip 2mm, jauniems šuniukams yra laisvesnis sąnarys 4 – 5 mm. (4 pav.)
16
Blauzdikaulio kompresijos testas atliekamas ranka, suimant priekinio keturgalvio šlaunies raumens apatinę dalį, smilius ištiesiamas virš kelio girnel÷s ir turi siekti blauzdikaulio skiauterę. Kita ranka paimama pažeistos kojos p÷da. Koja ištiesiama ir lenkiama per kulno sąnarį, neleidžiant sulenkti kelio sąnario. Jei pažeidimo n÷ra smilius jaučia spaudimą iš kelio girnel÷s. Kai priekinis kelio kryžminis raištis pažeistas, kranialiau smilius jaučia blauzdikaulio skiauter÷s jud÷jimą. Jei raištis nepilnai nutrūkęs testas gali būti neigiamas(Rooster, 2001).
Rentgenologinis tyrimas geriausia patvirtina raiščio nutrūkimo diagnozę, o taip pat ir diferencijuoja ją nuo kitų sąnario patologijų. Esant ūmiam kelio raiščio trūkimui rentgeno nuotraukoje specifinių pokyčių nepastebima. Esant l÷tiniam plyšimui, matomi pokyčiai būdingi osteoartritui. Daugiau informacijos gaunama atlikus “streso” rentgenogramą mediolateralin÷je pus÷je, kai kelio sąnarys sulenkiamas 90° kampu o kulno sąnarys sulenkiamas pilnai. Trūkus raiščiui, blauzdikaulis pasistumia į priekį ir pakinklinis sezamiškasis kaulas pasislenka distaliau. Šiuo metodu galima diferencijuoti dalinį kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimą nuo pilno trūkimo.
Nutrūkusį priekinį kryžminį kelio raištį tiksliai diagnozuoti galima ir moderniais tyrimo metodais: ultragarsu, kompiuterine tomografija, magnetiniu rezonansu, scintigrafija, ar artroskopija.
Gydymas
Gydymas gali būti konservatyvus ir chirurginis. Konservatyvus gydymo metodas paremtas fizinio krūvio mažinimu, analgetikų, bei vaistų nuo uždegimo terapija. Šis gydymo metodas retai kada taikomas retriverių veisl÷s šunims, nes skausmas ir uždegimin÷ reakcija mažinama, bet sąnarys išlieka nestabilus ir progresuoja antriniai pokyčiai.
Pasirenkant chirurginį gydymo metodą svarbu apžiūr÷ti kelio sąnarį, įvertinti jo būklę, pašalinti osteofitus ir nutrūkusio raiščio likučius ir stabilizuoti kelio sąnarį. Kelio sąnario raiščio likučiai pašalinami per medialinę arba lateralinę parapateliarinę artroskopiją arba artrotomiją. Šiuo metu žinoma apie 100 kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio chirurginių gydymo metodų, kuriuos galima būtų suskirstyti į kelias pagrindines grupes:
• Intrakapsulinis –atpreparuota plačioji fascija įterpiama per kanalą išgręžtą šlaunikaulyje arba blauzdikaulio, ar per abu kaulus ir pritvirtinama.
17
• Ekstrakapsulinis – naudojami du būdai: biologinis, kuomet stabilizacijai naudojami audiniai, pakinklio raumuo ar sausgysl÷s perk÷limas. Kitas būdas yra, kai naudojami sintetiniai implantai.
• Blauzdikaulio plokštumos koregavimas Atliekama blauzdikaulio proksimalin÷s dalies koreguojanti osteotomija. Blauzdikaulio proksimalinis epifizis su sąnariniu paviršiumi pasukamas taip, kad atsir÷mimo metu krūvis, normaliai tenkantis priekiniam kryžminiam raiščiui, būtų perkeliamas užpakaliniam kryžminiam raiščiui. Išpjautas blauzdikaulio gabaliukas iš kranialin÷s pad÷ties rotuojamas į kaudalinę arba neutralią pad÷tį ir fiksuojamas specialia plokštele.
2.2.5. Reumatoidinis artritas
Reumatoidinis artritas – l÷tinis progresuojantis susirgimas, kuris traumuoja sąnarį. Tai autoimunin÷ liga, sukelianti l÷tinį sąnarių uždegimą. Manoma, jog šią ligą gali sukelti virusin÷s ar bakterin÷s kilm÷s infekcijos, genetiniai sutrikimai, silpna imunin÷ sistema, hormoniniai ir aplinkos faktoriai, traumos. Esant reumatoidiniam artritui, atsiranda antikūnų, nukreiptų prieš organizmo baltymus. Šie baltymai vadinami šiluminio šoko baltymais (ang.heat shock protein–Hsp). Jie atsiranda ant sinovinių ląstelių paviršiaus bakterin÷s infekcijos metu. Antikūnai su baltymais formuoja imuninius kompleksus, kurie kaupiasi sąnaryje, ir taip sustiprina sinovinio sluoksnio destrukciją, sausgysl÷s, kaulo ir sąnario deformaciją. Reumatoidinis artritas retai pasitaiko retriverių veisl÷s šunims. Sergantys gyvūnai dažniausiai būna vidutinio amžiaus (3–5 m) (5. Pav.)
18
Ligos eiga
Reumatoidinis artritas šunims prasideda palaipsniui. Šiai ligai būdingas simetrinis smulkių plaštakos ir p÷dos sąnarių pažeidimas, asimetrinis kelių (poliartritas), arba vieno (monoartritas) sąnarių pažeidimas. Sergančiam gyvūnui būdingas lies÷jimas, nuovargis bei rytinis judesių sukaustymas, kuris gyvūnui prasimankštinus pranyksta. Ligai progresuojant sąnarių skausmas stipr÷ja, atsiranda patinimas sąnarių srityje. Reumatoidinis artritas tęsiasi visą gyvenimą: deformuojami sąnariai, atsiranda kieti neskausmingi mazgeliai po oda alkūnių srityje, plaštakose, silpn÷ja raumenys. V÷lesn÷se susirgimo stadijose liga generalizuojasi. Tokiu atveju galimi ir nesąnariniai pažeidimai : kepenų, širdies, akių. Visi šie nesąnariniai pažeidimai ligai progresuojant gali sukelti gr÷smingų komplikacijų: inkstų amiloidozę, vidaus organų rimtas komplikacijas.
Diagnoz÷
Reumatoidinis artritas diagnozuojamas atliekant šiuos tyrimus:
• Sąnarių rentgenograma. Ankstyvoje ligos stadijoje būna tik minkštųjų audinių patinimas, sąnarinių tarpų sumaž÷jimas, kaulų sąnarinių paviršių destrukcija. V÷lesn÷se ligos stadijose atsiranda erozijos, sąnarių išnirimai, osteofitai. Tokiam gyvūnui rekomenduojama atlikti ir kaklo slankstelių, plaštakų, p÷dų ir kelio sąnarių rentgenografiją (šiuos tyrimus rekomenduojama atlikti stovinčiam šuniui).
• Serologinis tyrimas. Šio tyrimo pagalba nustatomas reumatoidinis faktorius (RF) – G klas÷s antikūnas, kuris kartu su imunoglobulinu G (IgG)priveda prie cirkuliuojančių imuninių kompleksų atsiradimo. Reumatoidiniu artritu sergančiam gyvūnui bendras kraujo tyrimas rodo leukocitozę ir trombocitozę, normocitinę anemiją.
• Sąnarių punkcija, bei gauto sąnarinio skysčio ištyrimas.
Amerikos reumatizmo asociacija reumatoidinį artritą diagnozuoja pagal šiuos požymius: • Gyvulio sukaustymas po poilsio;
• Skausmingas bent vienas sąnarys; • Patinęs bent vienas sąnarys;
• Antro sąnario patinimas daugiau nei 3 m÷nesiai; • Simetriškas sąnarių patinimas;
• Poodiniai mazgeliai (labiau pastebimi išgaubtose vietose);
19
• Reumatoidinio faktoriaus lygio padid÷jimas kraujo serume; • Patologinis sinovinis skystis (silpna mucino precipitacija);
• Būdingų histopaloginių sinovin÷s membranos požymių pakitimai: žiuželin÷ hipertrofija, paviršinių sinovinių ląstelių proliferacija, uždegiminių ląstelių infiltracija, limfoidinių ląstelių agregatų buvimas, atskirų ląstelių nekroz÷, kompaltinio fibrino depozitai paviršiuje ar tarpląstelin÷je medžiagoje;
• Poodinių mazgelių histopatologinių tyrimų rezultatai. ( “Vet. info” 2009/1)
Gydymas
N÷ra vaistų galinčių išgydyti reumatoidinį artritą, tačiau prad÷jus gydymą per pirmuosius m÷nesius liga pristabdoma, ir pasiekiamas ilgalaikis palengv÷jimas. Iš medikamentų naudojami: baziniai kortikosteroidai, išviršiniai nehormoniniai vaistai nuo uždegimo.
2.2.6. Osteoartritas
Osteoartritas – degeneracin÷ sąnarių liga, kuriai būdinga sąnario kremzl÷s degeneracija ir kaulinių išaugų, vadinamų osteofitais, formavimasis pakraščiuose (Adams, 2006). Liga prasideda d÷l įvairių priežasčių: klubo displazija, priekinio kryžminio raiščio nestabilumas, osteochondritas, bet kokia atsitiktin÷ trauma, ar paprasčiausias sąnario susid÷v÷jimas kuris gali sukelti uždegiminį procesą. Predisponuojantis ir komplikuojantis šio susirgimo veiksnys gali būti viršsvoris.
Osteoartritą galima suskirstyti į tris stadijas: • Kremzl÷s matrikso irimas;
• Kremzl÷s paviršiaus fibriliacija ir erozija, irimo produktų išsiskyrimas į sinovinį skystį; • Sinovijos uždegimas, kurio metu išsiskiria proteaz÷s ir citokinai.
Visų šių procesų pagrindinis padarinys bus skausmas ir net hiperalgezija (neadekvačiai padid÷jęs skausmo jutimas). Sąnarių kremzl÷se galima pasteb÷ti matrikso fibriliaciją (labai greiti raumenų skaidulų susitraukimai, raumenų dreb÷jimas), įtrūkimus, smarkų išop÷jimą ar net visišką kremzl÷s suirimą. Taip pat atsiranda pokyčiai aplink sąnarį esančiuose minkštuosiuose audiniuose (sinovijoje ir sąnario kapsul÷je) ir pokremzliniame kaule (osteofitai, kaulo plokštel÷s sustor÷jimas). Morfologiniai sąnario pasikeitimai pastebimi naudojant rentgeno arba ultragarsinį tyrimus.
20
Pagrindiniai osteoartrito simptomai yra šlubumas, sustingimas, raumenų atrofija (miocitų sumaž÷jimas) ir elgesio pokyčiai. Klinikiniai požymiai priklauso nuo uždegimo vietos ir šuns temperamento: jei šuo yra išlepintas d÷mesiu jis skausmą demonstruos kaip aiškų diskomforto pojūtį, o jei šuo ramaus temperamento, jis stengsis dažniau gul÷ti ir išliks romus (Schaer, 2010).
Osteoartrito tikslaus gydymo n÷ra, galima vartoti skausmą mažinančius vaistus, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), vengti kortikosteroidinių preparatų, silpninančių sąnario kremzl÷s mitybą. Šeimininkas turi kontroliuoti augintinio svorį, šerti subalansuotu maistu, kuriame yra gliukozamino ir chondroitino, kurie apsaugo nuo sąnarin÷s kremzl÷s susid÷v÷jimo.
2.3. Sąnarių ligų profilaktika
Šiame skyriuje bus aptariamos bendros sąnarių ligų profilaktin÷s priemon÷s skirtos didelių veislių šunims, kadangi Retriveriai ir Labradoro retriveriai yra priskiriami būtent šiai šunų dydžio grupei. Siekiant sumažinti augintinio sąnarių ligų tikimybę yra rekomenduojamos tam tikros profilaktin÷s priemon÷s:
1. Gyvūno svorio reguliavimas. Retriverių bei Labradorų retriverių veislių šunys turi polinki nutukti (nenormuojamas pašaras bei fizinio krūvio stoka). Viršsvorį taip pat gali sąlygoti šuns amžius, fiziologin÷ būsena (pvz. kastracija ar sterilizacija), įvairios medžiagų apykaitos sutrikimo ligos. Atsiradęs viršsvoris kenkia gyvūnų gyvenimo kokybei. Nutukusio šuns sąnariams tenka atlaikyti didelį svorį, o tai greitina uždegimo stipr÷jimą. Savininkai privalo stengtis išlaikyti idealų gyvūno svorį nes tai padeda augintiniui išlikti aktyviam iki pat senatv÷s ir sumažina vidaus ligų riziką.
2. Taisyklinga mityba. Ypatingas d÷mesys yra skiriamas augančio šuns mitybai. Savininkas privalo užtikrinti, kad jaunas ir greitai augantis šuns organizmas gautu visai reikalingas mineralines medžiagas taisyklingam vystymuisi. Kaip jau buvo min÷ta aukščiau, nemažiau svarbu yra neperšerti ir netukinti jauno šuns. Papildomas svoris neigiamai veikia dar nesustipr÷jusių jauno šuns sąnarių. Šiuo metu yra sukurta nemažai įvairių komercinių pilnaverčių šunų pašarų skirtų sąnarių uždegimais sergantiems šunims.
3. Fizinis krūvis. Šuns savininkas privalo žinoti, kad negalima apkrauti dideliu fiziniu krūviu jauno, didel÷s veisl÷s šuns. Pirmais gyvenimo m÷nesiai, siekiant išvengti traumų, rekomenduojama vengti žaidimų ar treniruočių kur gyvūnas laipiotų laiptais, staigiai įsib÷g÷tų ar stabdytų bei šokin÷tu per kliūtis. Tuo tarpu suaugusio šuns savininkas privalo pasistengti, kad
21
gyvūnas kasdien gautu tinkamą fizinį krūvį. Tai labai svarbu, kadangi l÷tiniai procesai stangrina sąnarius ir apriboja jų judrumą. Jei šuo kasdien tinkamai ir pakankamai mankštinasi, jo raumenys ilgai išlieka geros būkl÷s, o sąnariai – lankstūs. Manoma, kad pakanka30–40 minučių per dieną reguliarių pasivaikščiojimų ir lengvo b÷gimo. Esant sąnarių pažeidimams ar ligai progresuojant labai svarbus yra ir pažeistų galūnių masažas, lenkimas ir tempimas.
4. Maisto papildai. Šiuo metu yra sukurta nemažai skirtingų šunų maisto papildų, gerinančių sąnarių medžiagų apykaitą ir slopinančių uždegimą. Tokie papildai yra praturtinti chondroitinu (chondroitinas – tai amino rūgštis, kuri slopina elastaz÷s fermentą, skaidantį jungiamojo audinio baltymus ir taip mažina kremzlių irimą) ir gliukozaminu,(gliukozaminas – aminopolisacharidas, išgaunamas iš jūrinių v÷žiagyvių kiautų), kurie atlieka svarbu vaidmenį sąnario struktūriniuose dalyse vykstančiuose mitybiniuose procesuose. Savalaikis tokių maisto papildų naudojimas leidžia ženkliai sumažinti augintinio riziką susirgti kuria nors sąnarių liga.
22
3. Tyrimų metodika ir organizavimas
Etikos aspektai
Tyrimai atlikti laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 bei poįstatyminių aktų – LR valstybin÷s veterinarin÷s tarnybos įsakymų „D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ ir „D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“. Tyrimai atitinka ES Direktyvą 86/609 „EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.
Tyrimo laikas ir vieta
Tyrimas atliktas 2011-2012 metais. Duomenys rinkti trijose privačiose smulkių gyvūnų veterinarijos klinikose esančiose Kaune, Klaip÷doje ir Vilniuje. Ištirti 48 retriveriai iš kurių 34 labradoro retriveriai, 13 auksaspalviai retriveriai ir 1 lygiaplaukis retriveris (6 pav.)
6 Pav. Tirtos šunų veisl÷s
Tirti šunys buvo suskirstyti pagal veislę, lytį, amžiaus grupes bei svorį. Labradoro retriverių veisl÷s šunys papildomai buvo suskirstyti pagal kailio spalvą (šokoladin÷, juoda, sm÷lio). Detali informacija apie tirtus gyvūnus yra pateikta 1 lentel÷je:
71% 27% 2% Labradoro retriveris Auksaspalvis retriveris Lygiaplaukis retriveris
23
1 lentel÷. Tirtų veislių duomenys
Lytis Amžius Svoris
Veisl÷ ♂ ♀ <1 metai 1-3 metai 4-7
metai Normalus Viršsvoris Šokoladin÷s spalvos labradoro
retriveris 6 3 2 6 1 3 6
Juodos spalvos labradoro
retriveris 1 3 - 4 - 2 2
Sm÷lio spalvos labradoro
retriveris 10 11 - 18 3 10 11
Labradoro retriveris (iš viso) 17 17 2 28 4 15 19
Auksaspalvis retriveris 7 6 1 8 4 10 3
Lygiaplaukis retriveris - 1 - - 1 1 -
24
4. Rezultatai
Tyrimai atlikti 34 labradoro retriveriams, 13 auksaspalviams retriveriams ir 1 lygiaplaukiui retriveriui. Labradoro retriveriai sudaro didžiąją dalį tirtų šunų 34 (71%), auksaspalviai retriveriai – 13 (27%), lygiaplaukiai – 1 (2%). Įvertinus 48 retriverių veisl÷s šunis, nustat÷me, kad dažniausiai sergantiems gyvūnams buvo nustatytos dažniausiai pasitaikančios sąnarių ligos: panosteitas, klubo ir/ar alkūn÷s sąnario displazija, reumatoidinis artritas, osteoartritas ir kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio trūkimas.
Iš 48 tirtų retriverių veisl÷s šunų buvo nustatyta, kad klubo sąnario displazija serga 18 gyvūnų, alkūn÷s sąnario displazija - 12, reumatoidiniu artritu ir kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimu - po 6.. Panosteitu ir osteoartritu sirgo po 3 šunis. (7 Pav.)
37% 25% 13% 6% 6% 13% HD AD KKPR Panosteitas Osteoartritas Reumatoidinis artritas
7 Pav. Sąnarių ligos, nustatytos ištyrus 48 šunis
Suskirsčius tirtus šunis pagal amžių, nustat÷me, kad daugiausia sąnarių susirgimų (36) pasitaik÷ vidutinio amžiaus šunims nuo vienerių iki trijų metų amžiaus. Rečiausiai sirgo (3) šunys, kuriems mažiau nei vieneri metai amžiaus. Vyresnio amžiaus šunys – nuo ketverių iki septynerių metų amžiaus sirgo vidutiniškai - nustatyti 9 susirgimai (8 pav.) Vidutinio amžiaus šunys dažniausiai serga alkūn÷s ir klubo sąnario displazija bei kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimu.
25 6% 75% 19% >1 metai 1-3 metų 4-7 metų
8 Pav. Šunų sergamumas pagal amžių
Neaptikome skirtumo tarp ligos pasireiškimo skirtingos lyties šunims. Sąnarių ligomis sirgo vienodai tiek patinai tiek kal÷s.
Nustat÷me, kad vidutinio svorio ir viršsvorio turintys šunys, beveik vienodai sirgo sąnarių ligomis. Viršsvoris buvo nustatytas 26 sergantiems šunims, normalus svoris buvo patvirtintas 26 tirtiems gyvūnams (9 pav.)
54%
46%
9 Pav. Vidutinio įmitimo ir viršsvorio turintys retriveriai
Daugiausia sąnarinių susirgimų nustatyta labradoro ir auksaspalviams retriveriams. Pagal kailio spalvos pasiskirstymą nustatyta, jog dažniausiai serga šviesios spalvos labradorai (21 susirgimas). Šokoladiniai labradoro retriveriai sirgo rečiau – 9 susirgimai. Mažiausiai sirgo juodi labradoro retriveriai (4) (10 pav.)
26 26% 12% 62% Šokoladinės spalvos labradoro retriveriai Juodos spalvos labradoro retriveriai
Smėlio spalvos labradoro retriveriai
10 Pav. Labradoro retriverių sergamumas pagal spalvą
Įvertinus sąnarių ligų pasiskirstymą tarp skirtingų veislių šunų nustat÷me, kad iš 34 labradoro retriverių 12 sirgo klubo sąnario displazija, 10 alkūn÷s sąnario displazija, 6 - kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio trūkimo patologijomis, 3 - reumatoidiniu atritu ir 1 – osteoartritu (11 pav.).
35%
29% 18%
6% 3%
9%
11 Pav. Labradoro retriverių sąnarių ligų susirgimai
Labradoro retriveriams dažniausiai aptiktas susirgimas (klubo sąnario displazija – 12 atvejų) buvo nustatytas net 8 šviesios spalvos labradoro retriveriams. Žymiai rečiau (3 atvejai) klubo sąnario displazija pasitaik÷ juodos spalvos labradoro retriveriams. Šokoladin÷s spalvos labradoro retriveriams buvo nustatytas tik 1 atveju (12 pav.).
27 8%
25% 67%
12 Pav. Labradoro retriverių klubo sąnario displazijos pasireiškimas pagal kailio spalvą Antras pagal dažnumą labradorų retriveriams nustatytas susirgimas (alkūn÷s sąnario displazija) buvo diagnozuotas 8 šviesios spalvos labradoro retriveriams. Šis susirgimas taip pat buvo nustatytas vienam juodos ir vienam šokoladin÷s kailio spalvos šunims (13 pav.).
10%
10%
80%
13 Pav. Labradoro retriverių alkūn÷s sąnario displazijos pasireiškimas pagal kailio spalvą.
Auksaspalviams retriveriams kaip ir labradoro retriveriams dažniausiai pasireiškianti liga buvo klubo sąnario displazija. Šis susirgimas buvo nustatytas 6 iš 13 tirtų šunų. Rečiau, t.y. 2 atvejais, auksaspalviams retriveriams buvo patvirtinti alkūn÷s sąnario displazija bei osteoartritas. Vienam šuniui buvo nustatytas panosteitas (14 pav.).
28 46% 16% 8% 15% 15%
29
5. Rezultatų aptarimas
Lyginant Amerikos genetikų asociacijos (American Genetic Association) tyrimų rezultatus ir Lietuvos, galime teigti, jog dažniausiai retriveriams pasireiškia šios sąnarių ligos: klubo ir alkūn÷s sąnario displazijos, kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimai, bei osteoartritas. Amerikos genetikų asociacijos tyrimų duomenimis osteoartritas dažniausiai pasireiškia nuo 1 iki 3 metų retriverių veisl÷s šunims, o Lietuvos gautais tyrimų duomenimis remiantis galime teigti, jog šis susirgimas dažniausiai pasireiškia vyresnio amžiaus šunims nuo 3 iki 7 metų amžiaus. Lyginant abiejų šalių duomenis, nuomon÷ sutampa su tuo, jog klubo ir alkūn÷s sąnario displazija pasireiškia nuo 1 metų amžiaus, nes tai sutampa su kergimo laikotarpiu, kada veis÷jams privaloma atlikti šiuos tyrimus norint veisti sveikus šunis, ir gauti aukštus įvertinimus tarptautin÷se šunų parodose. Amerikos genetikų asociacijos teigimu, sąnarių ligų atsiradimą įtakoja šuns viršsvoris. Turintiems viršsvorio šunims greičiau pasireiškia klinikiniai simptomai, apribojama jų jud÷jimo laisv÷. Lietuvoje ištirtiems šunims viršsvorio įtakos sąnarių ligų pasireiškimui aptikti nepavyko, nors remiantis literatūros duomenimis, viršsvoris įtakos turi.
Lyginant Ruth Dennis (Didžioji Britanija 2009) gautus tyrimo rezultatus su Lietuvoje atliktais tyrimo rezultatais labradoro retriveriams dažniau pasireiškia klubo sąnario displazija, nei auksaspalviams retriveriams. Tai galima sieti su tuo, kad, remiantis statistikos duomenimis, (Mars Corporation) Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje daugiau laikoma labradoro retriverių, nei auksaspalvių retriverių. Patinams dažniau klubo sąnario displazija pasireiškia nei patel÷ms.
6. Išvados
1.
Įvertinus 48 retriverius, buvo nustatyta, jog dažniausiai sergama klubo sąnario displazija (18 proc.), alkūn÷s sąnario displazija (12 proc.), kelio priekinio kryžminio raiščio trūkimu (6 proc.), reumatoidiniu artritu (6 proc.), panosteitu (3 proc.), osteoartritu (3 proc.).2.
Sąnarių ligos dažniausiai pasireiškia retriveriams nuo vienerių iki trijų metų amžiaus (36 proc.), rečiausiai sergama iki vienerių metų amžiaus (3 proc.).3.
Turintiems viršsvorio šunims (46 proc.) ir vidutinio svorio šunims (54 proc.) sąnarių ligos pasireišk÷ vienodai.4.
Nustatyta, jo dažniausiai klubo sąnario displazija serga Labradoro retriveriai (71 proc.), rečiau – auksaspalviai (27 proc.) ir lygiaplaukiai retriveriai (2 proc.).30
7. Literatūra
1. Baird H. The Merck Veterinary Manual. 2006. P 12 – 24.
2. Baird H., Kerwin S., Henry G., Porterpan B., Johnson M. "What is your diagnosis? Panosteitis".Journal of American Veterinary Medicine Association. 2005.226,P 871 – 872. 3. Bleedorn J. A., Greuel E., Manley P. A. Veterinary Surgery. 2010. P 22 – 36.
4. Brinker W., Piermattei D. L.; Flo G. L. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Treatment. W. B. Saunders Co. Philadelphia, 1983. P 237 – 250.
5. BSAVA. Manual of canine and feline Musculosketal Disorders, 2006. P 1 – 10.
6. Cindy L., Remedios F., Audrey M. A review- The pathogenesis and diagnosis of canine hip dysplasia. 1995. P 14 – 45.
7. de Rooster H. Cranial cruciate ligament disease in the dog: contributions to etiology, diagnosis and treatment. Academic dissertation. 2001. P 13 – 64.
8. Douglas H. Textbook of Small animal Surgery, 3rs ed, 2003. P 6 – 31.
9. Johnson K. A., Hulse D. A., Hart R. C., Kochevar D. and Chu Q. Effects of an orally administered mixture of chondroitin sulfate, glucosamine hydrochloride and manganese ascorbate on synovial fluid chondroitin sulfate 3B3 and 7D4 epitope in a canine cruciate ligament transection model of osteoarthritis. Osteoarthritis and Cartilage Journal. 2001. P 24 – 67.
10. Kayashi K., Muir P. Wiley Blackwell. Histology of cranial cruciate ligament rupture. 2010. P 12 - 86
11. Kennel club book – labrador retriever. 2007. P 11 – 67.
12. Leffler C. T., Philippi A. F., Leffler S. G., Mosure J. C. and Kim P. D. Glucosamine, chondroitin, and manganese ascorbate for degenerative joint disease of the knee or low back: A randomized, double-blind, placebo- controlled pilot study. Military medicine, no. 2. 1999. P 5 – 15.
13. Mäki K. Breeding Against Hip and Elbow Dysplasia in Dogs. Academic dissertation. 2004. P 4 – 38.
14. Optimising the performance of the working dog. Royal Canin. 2011. P 5 – 34.
15. Rettenmaier J. L., Keller G. G., Lattimer J. C. Prevalence of canine hip dysplasia in a veterinary teaching hospital. Veterinary radiology and ultrasound. 2002. P 7 - 12
16. Schaer M. Clinical medicine of the dog and cat. 2010. P 112 - 145
31
18. Temwichitr J. The genetic defect of fragmented coronoid process in Labrador Retrievers and other skeletal diseases in dogs 1969. P 6 – 52.
19. The dog encyclopedia. Royal Canine 2011. P 411 – 440.
20. Veterinary focus (special edition). A behavioural approach to canine obesity, Royal Canin, 2012. P 6 – 31.
21. Veterinary focus 21.2, Royal Canin. 2011. P 3 – 48.
22. Welch Fossum T., Small animal Surgery, 2007. P 114 – 170.
23. Woolliams J. A., Lewis T. W, Blott S. C. Canine hip and elbow dysplasia in UK Labrador retrievers. The Veterinary Journal. 2011 P 169–176.
24. Vetma informacinis leidinys. 2010.
25. http://www.bva.co.uk/public/documents/elbow_dysplasia_in_dogs.pdf 26. http://www.petsurgerytopics.com 27. http://www.bva.co.uk/public/documents/Hip_Dysplasia.pdf 28. http://vetzoo.lva.lt/data/vols/2004/28/pdf/kvalkauskas.pd 29. http://www.dogbreedhealth.com/golden-retriever/ 30. http://www.petsurgerytopics.com/dog-cruciate-ligament/meniscalinjuries-associated-with-dog-cruciate-ligament-injury 31. http://www.peteducation.com/article.cfm?c=2+2084&aid=355 32. http://cal.vet.upenn.edu/projects/saortho/chapter_25/25mast.htm 33. http://www.ufaw.org.uk/ELBOWDYSPLASIAGSD.php 34. http://www.arthritismd.com/canine-osteoarthritis.html
