Putliųjų ląstelių kiekio palyginimas šunų fibrosarkomose ir hemangiopericitomose

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Reda Dimskytė

Putliųjų ląstelių kiekio palyginimas šunų fibrosarkomose

ir hemangiopericitomose

Comparison of mast cells quantity in dog fibrosarcomas and

hemangiopericytomas

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: doc. Nomeda Juodžiukynienė

2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „ Putliųjų ląstelių kiekio palyginimas šunų

fibrosarkomose ir hemangiopericitomose “:

1. yra atliktas mano pačios.

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

ĮVADAS ... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8

1.1. Šunų minkštųjų audinių sarkomos ... 8

1.2. Hemangiopericitoma ir fibrosarkoma ... 8

1.2.1. Istorija ir suvokimas ... 8

1.2.2. Makroskopiniai ir predispoziciniai požymiai ... 10

1.2.3. Pagrindiniai mikroskopiniai požymiai ... 12

1.2.4. Diferenciavimas. Gydymas ... 13 1.3. Putliosios ląstelės ... 17 2. DARBO METODIKA ... 21 3. TYRIMO REZULTATAI ... 22 4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 32 IŠVADOS ... 33 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 34

4

SANTRAUKA

Putliųjų ląstelių kiekio palyginimas šunų fibrosarkomose ir hemangiopericitomose Reda Dimskytė

Magistro baigiamasis darbas

Hemangiopericitoma ir fibrosarkoma yra minkštųjų audinių sarkomos. Šių navikų augimui, kaip ir visų kitų, labai svarbus faktorius yra angiogenezė. Naviko augimui bei metastazavimui svarbus jo aprūpinimas deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Šio baigiamojo darbo metu buvo siekta išsiaiškinti kaip putliosios ląstelės veikia angiogenezę bei kokie jų kiekiai aptinkami šunų hemangiopericitomose bei fibrosarkomose. X klinikose Klaipėdoje ir Kaune navikų šalinimo metu buvo surinkti šunų galūnėse ir odos paviršiuje išaugusių navikų mėginiai. Taip pat dalis mėginių buvo parinkta iš LSMU VA Patologijos centro archyvo. Iš surinktų mėginių LSMU VA Patologijos centre padaryti histologiniai preparatai. Preparatai buvo dažyti Gimzos dažais ir mikroskopuoti. Preparatuose suskaičiuotos putliosios ląstelės bei kapiliarai. Apskaičiavus putliųjų ląstelių bei kapiliarų skaičių tuose pačiuose laukeliuose vidurkius buvo apskaičiuota ir jų koreliacija, kuri buvo nežymiai teigiama, hemangiopericitomose 0,26, fibrosarkomose 0,29, o duomenų patikimumas siekė p<0,0001. Rezultatai buvo gan panašūs tiek šunų hemangiopericitomose, tiek fibrosarkomose.

5

SUMARRY

Comparison of mast cells quantity in dog fibrosarcomas and hemangiopericytomas Reda Dimskytė

Master‘s Thesis

Hemangiopericytoma and fibrosarcoma are soft tissue sarcomas. For the growth of these tumors, like every other, a very important factor is angiogenesis. Tumor’s growth requires the necessary supply of oxygen and nutrients. The aim of this final work was to find out how mast cells affect angiogenesis and what quantities of mast cells are found in dog hemangiopericytomas and fibrosarcomas. In X veterinary clinics in Klaipėda and Kaunas during tumor removal operations, dogs tumor samples were acquired from their limbs and surface of the skin. Also some part of the samples were taken from the archive of Centre of Pathology of Lithuanian University of Health Sciences. From the taken samples histological specimens were made at the Centre of Pathology of Lithuanian University of Health Sciences. Histological specimens were stained with Giemsa staining and then microscoped. In the prepared samples mast cells and new capillaries were counted. After calculating the number of mast cells and capillaries in the same fields, averages and then their correlation were calculated. Correlation was slightly positive, in hemangiopericytomas it was 0,26 and in fibrosarcomas 0,29, the reliability of the data sought p<0,0001. The results were similar in both dog hemangiopericytomas and fibrosarcomas.

6

ĮVADAS

Fibrosarkoma ir hemangiopericitoma yra mezenchiminiai navikai priskiriami minkštųjų audinių sarkomoms. Jos dažniausiai išsivysto gyvūno odoje arba poodyje. Minkštųjų audinių sarkomos sudaro nuo 8 iki 15 proc. visų odoje bei poodyje kylančių navikų šunims, gausiausiai paplitę yra tarp vidutinio amžiaus ir senų šunų, taip pat vidutinio dydžio bei didelių veislių. Minkštųjų audinių sarkomoms priskiriami navikai nors fenotipiškai dažnai yra skirtingi, tačiau paprastai pasižymi labai panašiais histologiniais bei klinikiniais bruožais.(1) Hemangiopericitomos gali pasirodyti histologiškai panašios į fibrosarkomas ir kitas minkštųjų audinių sarkomas, todėl turėtų būti tinkamai diferencijuojamos viena nuo kitos.(2)

Hemangiopericitoma tai verpsto formos ląstelių navikas, susidarantis poodyje, dažnai aptinkamas pas šunis ir rečiau kačių organizmuose. Neoplastinės ląstelės apgaubia kapiliarus ir pokapiliarines venules. Ši mezenchiminė neoplazma kyla iš kraujagyslės sienelę sudarančių, kraujagyslei susitraukti padedančių, endotelio atraminių jungiamojo audinio ląstelių – pericitų. Nors šis auglys dažniausiai yra nustatomas vyresnio amžiaus šunims, tačiau tyrimai bei statistika rodo, jos jis pasitaiko ir jaunesnių šunų tarpe. Bet kokia poodinė masė, bet kurio amžiaus šuniui, turi būti ištirta ir identifikuota histopatologiškai, o įtarus auglio buvimą, turi būti pilnai pašalinta. (2)

Fibrosarkomos yra piktybiniai mezenchiminės kilmės augliai sudaryti iš verpsto formos ląstelių arba fibroblastų.(3) Tai retai šunims pasitaikantis navikas, dažniausiai aptinkamas ties juosmens sritimi ir proksimalinėse galūnių dalyse odoje bei burnos ertmėje. Manoma, kad po vakcinacijos atsiradusios fibrosarkomos atsiranda dėl fibroblastų ir miofibroblastų proliferacijos lėtinio uždegimo vietose, tikima, jog uždegimą sukelia vakcinos adjuvantai, jų antigenai arba abu veiksniai.(4)

Ryšys tarp uždegimo ir vėžio jau seniai pripažįstamas, tačiau priežastinis ryšys tarp šių dviejų priežasčių lieka neaiškus.(5) Putliosios ląstelės yra hemapoetinės kilmės uždegiminės audinių ląstelės, atsakančios į įgimto ir adaptyvaus imuniteto signalus, su staigiais ir uždelstais uždegiminių mediatorių išsiskyrimais. Jos dažniausiai aptinkamos sąsajoje su kraujagyslėmis ir epiteliniais paviršiais. Putliosios ląstelės yra svarbios ligų patogenezėms su staigiu hiperjautrumo atsiradimu ir mastocitoze, bet taip pat yra susiję su patogenų, autoimuninių ligų, fibrozės ir žaizdų gijimo veiksniais.(6) Angiogenezė yra pagrindinė makroskopinio naviko augimo sąlyga, o putliosios ląstelės yra gausus angiogeninių veiksnių šaltinis. Putliųjų ląstelių funkcijos inhibitoriai gali būti terapiniu požiūriu naudingi, kad susilpnintų navikų išsiplėtimą bei gyvūnų išgyvenimą.(5)

7 Darbo tikslas: Įvertinti kraujo kapiliarų ir putliųjų ląstelių kiekio ryšį šunų hemangiopericitomose ir fibrosarkomose.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti putliųjų ląstelių kiekį šunų hemangiopericitomose. 2. Nustatyti kraujo kapiliarų kiekį šunų hemangiopericitomose. 3. Nustatyti putliųjų ląstelių kiekį šunų fibrosarkomose. 4. Nustatyti kraujo kapiliarų kiekį šunų fibrosarkomose.

5. Nustatyti priklausomybę tarp kraujo kapiliarų ir putliųjų ląstelių kiekio abiejų tipų minėtuose navikuose.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų minkštųjų audinių sarkomos

Minkštųjų audinių sarkoma - tai terminas, naudojamas apibūdinti šunų auglius, turinčius bendrą verpsto formos ląstelių fenotipą ir biologinį elgesį.(7) Minkštųjų audinių sakomos apima heterogeninę neoplazmų grupę, kuri, atsižvelgiant į vyraujančias histologines savybes, idealiai gali būti toliau klasifikuojama pagal numanomą kilmės fenotipą ar audinį. Šių sarkomų klasifikacijai priskiriami tokie mezenchiminiai navikai kaip periferinių nervų apvalkalo, fibrosarkomos, miksosarkomos, liposarkomos, kraujagyslių sienelės navikai (hemangiopericitomos), pleomorfinės sarkomos, piktybinės mezenchimomos ir nediferencijuojamos sarkomos (1) Šių minkštųjų audinių sarkomų diferencijavimas daugiausia grindžiamas jų histopatologiniu fenotipu. (7)

Neoplazijos yra labai svarbios priežastys šunų sergamumui ir mirtingumui. Šunų minkštųjų audinių sarkomų klasifikacija artimai siejasi su žmonių. Šunų minkštųjų audinių sarkomų citogeninių ir genetinių pokyčių tyrimai gali daug atskleisti apie šių susirgimų etiologiją.(8)

Klinikinėje aplinkoje dažnai atsižvelgiama į keletą prognozuojamų šunų minkštųjų audinių sarkomų veiksnių, įskaitant histologinį tipą, histologinį laipsnį, naviko dydį, auglio vietą, ankstesnį gydymą, kliniškai akivaizdų invazyvumą ir chirurginių ribų tikslumą. (1)

1.2. Hemangiopericitoma ir fibrosarkoma

1.2.1. Istorija ir suvokimas

Hemangiopericitoma pirmiausia buvo atpažinta 1942 metais Stauto ir Murėjaus žmonėse, kaip aiškus kraujagyslinio minkštojo audinio auglys, pasižymintis grupėmis endotelio ląstelių padengtais vamzdeliais, kartu su Zimermano pericitais.(2,9) Po keturių metų ji buvo aptikta ir pas šunis.(2) Hemangiopericitoma buvo apibūdinta kaip atskiras minkštojo audinio auglys parodantis gerai išsivysčiusio „elnio rago“ rašto kraujagyslių išsišakojimo bruožus. Pastaraisiais metais, buvo atvejų kai buvo manoma jog šis augimo raštas buvo pernelyg nespecifinis, tinkantis daugeliui nesusijusių gėrybinių ir piktybinių pažeidimų.(10)

Hemangiopericitomą paprastai sudaro kraujagyslės ir ląstelės rodančios pericitinės diferenciacijos bruožus, ką ir nurodo šio naviko pavadinimas. Mikroskopuojant kraujagyslės yra lengvai atpažįstamos, tačiau tai negalioja taip vadinamai pericitinei diferenciacijai. (10)

9 Ši neoplazma yra verpsto formos ląstelių navikas, susidarantis poodyje, dažnai aptinkamas pas šunis ir rečiau kačių organizmuose. Neoplastinės ląstelės apgaubia kapiliarus ir pokapiliarines venules. Ši mezenchiminė neoplazma kyla iš kraujagyslės sienelę sudarančių, kraujagyslei susitraukti padedančių, endotelio atraminių jungiamojo audinio ląstelių – pericitų.(2,9-11) Pericitai aptinkami beveik visose kraujagyslėse, net ir mikrokraujagyslėse, tačiau labai retai pasitaiko limfiniuose kapiliaruose. (12,13)

Perivaskulinės sienos augliai, tokie kaip hemangiopericitomos yra apibūdinami kaip neoplazma kylanti iš skirtingų kraujagyslės sienos ląstelinių komponentų, išskiriant endotelinį sluoksnį. Kraujagyslės turi sudėtingą sieną, kuri yra ploniausia ties kapiliarais, kur ją sudaro endotelis, pericitai ir pamatinė membrana. Storiausia kraujagyslių siena yra didelėse venose ir arterijose, kur ją sudaro endotelis, poendotelinis sluoksnis, pamatinė membrana, vidurinis lygiųjų raumenų ląstelių sluoksnis ir adventicinis miofibroblastų ir fibroblastų sluoksnis.(14)

1873 metais Ružas buvo pirmasis apibūdinęs kapiliarų sienelėse esančią ląstelių populiaciją ir atskyręs ją nuo migruojančių leukocitų. Po penkiasdešimties metų Zimermanas pervadino šias Ružo ląsteles ir davė joms pericitų pavadinimą, kadangi šis pavadinimas geriausiai apibūdino šių ląstelių vietą, supusią kapiliarus. Taip pat jis pericitus suskirstė į tris potipius pagal kraujagyslių medį, įskaitant pereinamąsias formas, tokias kaip lygiųjų raumenų ląsteles esančias tunica media.(10,14-17) Pericitai yra kraujagyslinės sienos dalis, juos supa išorinė pamatinė membrana. Pastarųjų mokslinių straipsnių ir tyrimų duomenimis pericitų biologinės savybės leidžia teigti, jog jie atlieką svarbią rolę homeostazės palaikyme, kraujo-smegenų barjero vientisume, angiogenezėje ir neovaskuliarizacijoje. (13,15-17)

Platus pericitų pasiskirstymas glaudžiai susijęs su kraujagyslių kūne pozicionavimu, kadangi šios ląstelės, pericitai, yra atsakingi už endogeninių audinių gijimą, kuriame jie, kaip įrodyta, aktyviai dalyvauja tiesiogiai, diferenciojuodami į specializuotas mezenchiminės kilmės ląsteles arba netiesiogiai perduodamos signalą kitoms ląstelėms arba paleisdami parakrininius mediatorius, įskaitant ir susijusius su angiogeneze ir imunoreguliacija. Taigi pericitai vykdo du esminius procesus audinių gydymą ir regeneraciją.(13)

Žmonėms hemangiopericitomos dažniausiai yra piktybinės ir gali pasitaikyti daugelyje organizmo struktūrų, dažniausiai mikštuosiuose audiniuose.(2,15,18,19) Tačiau šunų hemangiopericitomos beveik visada aptinkamos galūnių poodiniame sluoksnyje ir yra klasifikuojamos kaip piktybiniai jungiamojo audinio navikai. (2,18) Neseniai, epitelioidinės, spiralės ir perivaskulinės formos buvo apibūdintos kaip hemangiopericitomos morfologiniai potipiai. Buvo pastebėta, jog epitelioidinis potipis yra pats dažniausias ir agresyviausias.(2)

10 Hemangiopericitoma yra retai pasitaikantis auglys žmonėse ir gyvūnuose. Šis auglys priklauso perivaskulinės sienos auglių klasifikacijai. Hemangiopericitomos pavadinimas dažnai naudojamas veterinarijoje apibūdinti tam tikrą histologinį požymį, sukurtą įvairių vėžinių veleno formos ląstelių išsidėsčiusių sūkurio forma, o ne specifišką pericitų suformuotą auglį. Taip yra dėl sunkumo identifikuoti pericitus pagal jų morfologiją ir imunofenotipą.(20)

Fibrosarkoma tai dažnas piktybinis, invazinis mezenchiminis auglys šunims, kylantis iš fibroblastų. Pagrindinis šio tipo auglio bruožas yra tai , jog jis yra sudarytas iš gausaus kiekio nesubrendusių proliferuojančių fibroblastų arba nediferencijuojamų anaplastiškų verpsto formos ląstelių. Dažniausiai šunų fibrosarkomos atpažįstamos iš joms būdingo rašto, verpsto formos ląstelės tarpusavyje išsidėto susipynusiais brūkšniais, tai kartais yra vadinama „eglutės“ modeliu.(7,21,22)

Dažniausiai fibrosarkoma išsivysto mikštuosiuose audiniuose , tokiuose kaip raumenys, jungiamieji audiniai, kraujagyslės bei riebalus kaupiantys audiniai. Fibrosarkoma gali pasireikšti skirtingais diferenciacijos laipsniais.(21)

Egzistuoja ir kita, šunims labai reta fibrosarkomos forma. Šunims ir katėms injekcijos vietose kartais gali išsivystyti poodinės uždegiminės reakcijos, yra įrodymų, kad nors to priežastimi gali būti kiti vaistai, manoma, jog šios reakcijos daugiausia susijusios su inaktyvuotų virusinių vakcinų, kurių sudėtyje yra aliuminio adjuvantų, naudojimu. Šunims ir katėms, nekrozuojančio panikulito vystymasis pasiutligės vakcinacijos vietoje pirmiausiai buvo nustatytas Henriko ir Dunangano. Šiems pažeidimams būdingas centrinis nekrozės plotas, apjuostas uždegiminės reakcijos, dažnai su limfos folikulų formavimu.(4)

Manoma, kad po vakcinacijos atsiradusios fibrosarkomos atsiranda dėl fibroblastų ir miofibroblastų proliferacijos lėtinio uždegimo vietose, tikima, jog uždegimą sukelia vakcinos adjuvantai, jų antigenai arba abu veiksniai.(4)

Unikalus fibrosarkomos pogrupis buvo aptiktas burnos ertmėje. Pirmiausiai apibūdintas 1994 metais Ciekoto ir kitų, histoligiškai jam nustatytas žemas laipsnis, tačiau biologiškai aukštas, burnos ertmės fibrosarkoma šunims yra vietiškai invaziška, jai trūksta piktybiškumą nurodančių histologinių bruožų, todėl ji dažnai diagnozuojama kaip žemo laipsnio, gėrybinis arba net ne neoplazinės kilmės pažeidimas. Tačiau, šie augliai veikdami kartu su burnos minkštųjų audinių sarkomomis atskleidžia aukšto laipsnio piktybiškumo histologinius bruožus.(3)

1.2.2. Makroskopiniai ir predispoziciniai požymiai

Hemangiopericitoma dažniausiai išsivysto šunims, kurių amžius svyruoja nuo 7 iki 10 metų, didelių veislių šunys yra labiau linkę įgyti šį auglį. Lyties predispozicijos nėra. Tačiau, kai kurie teigia ,

11 jog pastebėjo dažnesnius susirgimus patelėse nei patinuose.(20) Hemangiopericitoma kyla iš pericitų, kurie yra kapiliarų poendotelinio sluoksnio ląstelės, kurios stipriausiai susikoncentravusios yra ties vietomis su didesniu kraujo spaudimu, pavyzdžiui galūnėse.(14) Taigi šis navikas dažniausiai pasitaiko odoje, aplink galūnių sąnarius, tačiau kitos odos sritys taip pat gali būti paveiktos.(20)

Hemangiopericitoma yra viena iš dažniausiai pasitaikančių minkštųjų audinių sarkomų šunims. Ji auga palyginus lėtai, tačiau vietiškai invaziškai, retai metastazuoja į tolimesnius audinius, ertmes. Auglio laipsnis yra nustatomas remiantis histologiniais bruožais ir gali prognozuoti apie vietinį invazyvumą ir metastazinį potencialą.(23)

Sveika pudelio patelė buvo atvežta, į veterinarijos kliniką Paranoje Brazilijoje, su padidėjusia pieno liauka dešiniajame kirkšnyje. Masė siekė 7x8cm, minkštos koncistencijos, ją dengusi oda buvo pažeista opų. Gyvūnas buvo apatiškas, tačiau rodė skausmingą atsaką liečiant darinį ir atliekant kitas manipuliacijas. Krūtinės ląstos ir pilvo ertmės rentgenogramos metastazių neoparodė. Gyvūnui buvo atlikta dalinė mastektomija ir paimtas mėginys histopaloginiam tyrimui. Kaip galutinė diagnozė buvo pasiūlyta hemangiopericitoma. Po trijų savaičių gyvūne buvo aptiktas auglio recidyvas išsiplėtęs į kairiojo kirkšnio pieno liauką ir į vulvą su centrine opos sritimi. Greitai po gyvūno mirties buvo atliktas skrodimas ir bendras tyrimas atskleidė baltą masę (13x8x6cm), kurios pjūvio paviršiuje buvo matomos raudonos ir baltos zonos.(20)

Hemangiopericitoma, diferencinių diagnozių sąraše, gali būti laikoma bet kokia masė odoje, ypač galūnėse. Nors šis auglys dažniausiai yra nustatomas vyresnio amžiaus šunims, tačiau tyrimai bei statistika rodo, jos jis pasitaiko ir jaunesnių šunų tarpe. Bet kokia poodinė masė, bet kurio amžiaus šuniui, turi būti ištirta ir identifikuota histopatologiškai, o įtarus auglio buvimą, turi būti pilnai pašalinta.(2)

Fibrosarkoma yra dažnai šunims pasitaikantis navikas, dažniausiai aptinkamas ties juosmens sritimi ir proksimalinėse galūnių dalyse odoje bei burnos ertmėje. Šunų fibrosarkomos, atsiradusios įtariamai poodinės injekcijos vietose (pečių srityje, ties krūtinės ląsta), buvo morfologiškai ir imunohistocheminiai palygintos su šunų fibrosarkomomis, atsiradusiomis ne injekcijos vietose. Vidutinis amžius šunims su įtariama injekcijos vietos fibrosarkoma buvo 6,2 metai, fibrosarkomomis išsivysčiusiomis ne injekcijos vietoje amžiaus vidurkis buvo 8,5 metai.(4)

2011 metais pateiktame straipsnyje buvo aprašomas platus, šunų odos navikus apimantis, tyrimas. Šiame tyrime 1964-2002 metais surinktais duomenimis iš 25,996 tirtų šunų 450 šunų, 1,73 proc., pasireiškė fibrosarkoma, o 762 šunims , 2,93 proc., pasireiškė hemangiopericitoma. Šie duomenis gauti iš Jungtinių Valstijų veterinarinių ligoninių, kurių duomenys buvo pateikti VMDB

12 (Veterinarinės medicinos duomenų bazėje). Dažniausiai sirgę ir didžiausia sirgusių gyvūnų skaičių užėmė gyvūnai, kurių amžiaus grupė buvo 10-15 metų. Antroje vietoje gausiausiai navikai pasireikšdavo gyvūnams, kurių amžiaus grupė buvo 7-10 metų.(24)

Šio tyrimo metu buvo nustatyta, jog minkštųjų audinių sarkomos, tokios kaip fibrosarkoma ir hemangiopericitoma, dažniausiai pasitaiko tokioms veislėms kaip: auksaspalviams retriveriams, labradoro retriveriams, Sibiro haskiams, bei mišrūnams.(24)

Dažniausiai fibrosarkoma išsivysto mikštuosiuose audiniuose , tokiuose kaip raumenys, jungiamieji audiniai, kraujagyslės bei riebalus kaupiantys audiniai. Fibrosarkoma gali pasireikšti skirtingos diferenciacijos laipsniais. (21)

Fibrosarkoma gali būti apribotas arba infiltracinis auglys. Svarbu suvokti, jog nors daugelis šių navikų atrodo piktybiniai, daugelis jų iš tiesų yra gerybiniai. (25)

1.2.3. Pagrindiniai mikroskopiniai požymiai

Hemangiopericitoma kyla iš kraujagyslės sienelę sudarančių, kraujagyslei susitraukti padedančių, endotelio atraminių jungiamojo audinio ląstelių – pericitų.(2)

Kartais minkštųjų audinių augliai turi tam tikrą, tik specifiniam augliui , ar jo potipiui, būdingą antspaudą ar raštą. Terminas „hemangiopercitoma“ yra dažnai naudojamas apibūdinti histologinį modelį, kuriame navikas yra sudarytas iš įvairių veleno formos ląstelių sukuriančių spirališką raštą, o ne specifinių pericitų ląstelių, būdingų hemangiopericitomai.(2,20) Hemangiopericitomos gali pasirodyti histologiškai panašios į fibrosarkomas, taip pat periferinių nervų apvalkalo auglius, įskaitant švanomas ir neurofibromas, arba sinovines sarkomas, todėl turėtų būti tinkamai diferencijuojamos viena nuo kitos. Priešingai hemangiopericitomai, periferinio nervo apvalkalo navikai yra mažiau pastebimi, ir dauguma jų supa sklerozinį kolageną , o ne kapiliarus. Be to, hemangiopericitomos pjūvyje retai pastebimi spindulinių ląstelių plotai, taip pat tokios ląstelės hemangiopericitomose niekada nėra išdėstytos pailgais ryšuliais ar pluošteliais kaip fibrosarkomose ar sinovinėse sarkomose.(2)

Hemangiopericitomos nuo gėrybinių meningiomų atskiriamos pagal savo gausų ląstelių skaičių, aukštesnį mitotinį indeksą ir mikroskopinį polinkį išsiplėsti į kraujagysles nepažeidžiant endotelio. (26)

Apie kraujagyslę matomos sūkurio forma išsidėsčiusios veleno formos ląstelės. Tyrimas parodė gausią veleno formos ląstelių proliferaciją su koncentriniu išsidėstymu apie kraujagysles, vietomis sumažėjusio spindžio, kartu su kolagenine stroma, dalinai apribota infiltracinėmis sienomis dermoje. Ląstelėms buvo būdinga bazofilinė citoplazma, vezikulinis branduolys pailgo ovalo formos, kartu su anisokarioze ir vienu ar daugiau branduolių.(20)

13 Vis dėlto šie histologiniai bruožai nėra specifiški tik hemangiopericitomai, net iki 15 proc. visų minkštojo audinio sarkomų, iš jų ir fibrosarkoma, pasižymi panašiais bruožais mikroskopuojant, todėl hemangiopericitomos diagnozės yra sudėtinga.(9)

Hemangiopericitomoje ląstelių skaičius yra kintantis, dažniausiai šie augliai yra sudaryti iš glaudžiai supakuotų atsitiktinai orientuotų ląstelių su netaisyklingais, morkų formos branduoliais, o mineralizacija šiuose augliuose yra neįmanoma. Zonos su sumažėjusių ląstelių skaičiumi yra dažnos, ir mitotinis aktyvumas daugelyje pavyzdžių nėra spartus. Kartu su mitotiniu aktyvumu, branduolio nespecifiškumas, padidėjęs ląstelių kiekis, nekrozė ir kraujavimas yra laikomi ženklais rodančiais auglio piktybiškumą. Šie augliai pasižymi tankiu retikuliniu tinklu, retikulino pluoštai apgaubia individualias auglio ląsteles. Kai kurios hemangiopericitomos savo sudėtyje turi ir milžiniškų daugiabranduolių ląstelių arba lipidų.(18)

Fibrosarkoma gali būti apribotas arba infiltracinis auglys, jį sudaro kolageno ir retikulino skaidulų bei naviko ląstelės.(25) Jos yra sudarytos iš gerai diferencijuotų įvairių verpsto formos ląstelių tarpusavyje susijungiančių brūkšneliais be koncentrinio, perivaskulinio išsidėstymo sūkuriais.(22) Jos turi anizomorfinius branduolius ir kintantį mitotinių figūrų skaičių. Paprastai fibrosarkomos diagnozuojamos remiantis histologiniais kriterijais.(25)

Vienam iš gyvūnų kuriam buvo nustatyta fibrosarkoma mikroskopiniame tyrime aptikta masė pilve buvo iš dalies inkapsuliuota ir sudaryta iš veleno formos ir daugiakampių neoplastinių ląstelių. Daugumoje auglio ląstelių buvo vienas kiaušinio arba daugiakampio formos branduolys ir vidutiniškas eozinofilinės citoplazmos kiekis, nors buvo aptiktos ir kelios du branduolius turinčios navikinės ląstelės. Branduoliai dažniausiai buvo su aiškiomis ribomis. Buvo pastebėta anizocitozė, anisokariozė ir ląstelinis pleomorfizmas. Mitozės dažnio vidurkis buvo 40 laukelyje, buvo tirta 10 laukelių. Masėje buvo išbarstę tarpląstelinių skaidulų, iš svetimų medžiagų, agregatai, apsupti epitelinių makrofagų ir daugiabranduolių ląstelių milžinių. Skaidulų pluoštai buvo skaidrūs, tuščiaviduriai. Kai kurie epiteliniai makrofagai ir daugiabranduolės ląstelės milžinės turėjo skaidulų pluoštų fragmentų savo citoplazmoje.(27)

1.2.4. Diferenciavimas. Gydymas

Hemangiopericitoma, diferencinių diagnozių sąraše, gali būti laikoma bet kokia masė odoje, ypač galūnėse. Nors šis auglys dažniausiai yra nustatomas vyresnio amžiaus šunims, tačiau tyrimai bei statistika rodo, jos jis pasitaiko ir jaunesnių šunų tarpe.(2)

Dėl hemangiopericitomos navikų kategorijos kyla daug neaiškumų, tai apsunkina tam tikros neoplazmos klinikinio elgesio prognozavimą ir atitinkamo gydymo parinkimą.(10)

14 Hemangiopericitomos gali pasirodyti histologiškai panašios į periferinių nervų apvalkalo auglius, įskaitant švanomas ir neurofibromas, fibrosarkomas arba sinovines sarkomas, todėl turėtų būti tinkamai diferencijuojamos viena nuo kitos. Priešingai hemangiopericitomai, periferinio nervo apvalkalo navikai yra mažiau pastebimi, ir dauguma jų supa sklerozinį kolageną , o ne kapiliarus. Be to, hemangiopericitomos pjūvyje retai pastebimi spindulinių ląstelių plotai, taip pat tokios ląstelės hemangiopericitomose niekada nėra išdėstytos pailgais ryšuliais ar pluošteliais kaip fibrosarkomose ar sinovinėse sarkomose.(2)

Į diferencines diagnozes hemangiopericitomai ir fibrosarkomai įeina periferinių nervų apvalkalo navikai, miofibroblastiškos fibrosarkomos, verpsto ląstelių histiocitinės sarkomos, ir verpsto ląstelių glomus auglys. Periferinių nervų apvalkalo navikams nėra būdingos apie kraujagyslę sūkuriais susiformuojančios struktūros, kaip hemangiopericitomai. Fibrosarkomų ir miofibroblastiškų fibrosarkomų citoplazma bei branduoliai primena hemangiopericitomos, tačiau šios taip pat neturi koncentriškai išsidėstančių ląstelių apie kraujagysles. Verpsto ląstelių histiocitinės sarkomos dažnai susideda iš įvairovės verpsto ląstelių ir didelių apvalių individualių ląstelių, Verpsto ląstelių glomus navikai yra charakterizuoti naviko ląstelių supančių kraujagyslių struktūras, tačiau gali turėti labiau pastebimas ir putlesnes verpsto formos ląsteles nei hemangiopericitoma.(20)

Kai kurios neoplazijos turi išskirtinius histopatologinius bruožus ir lengvai gali būti identifikuojamos nuo kitų auglių patologinės analizės būdu. Kartais minkštųjų audinių augliai turi tam tikrą, tik specifiniam augliui , ar jo potipiui, būdingą antspaudą ar raštą. Tačiau net ir šie požymiai ne visada pasiteisina ir diferencinė diagnozė be imunohistocheminės analizės dažnai yra neįmanoma, todėl hemangiopericitomų ir fibrosarkomų diagnostikai ir įvertinimui buvo naudojami įvairūs metodai, tokie kaip imunohistocheminiai ir ultrastruktūriniai tyrimai. Taip pat, pastarieji tyrimai rodo, jog hemangiopericitomos buvo per diagnozuotos žmonėse ir šunyse, kadangi diagnostinis terminas „hemangiopercitoma“ yra dažnai naudojamas apibūdinti histologinį modelį, kuriame navikas yra sudarytas iš įvairių veleno formos ląstelių sukuriančių spirališką raštą, o ne specifinių pericitų ląstelių, būdingų hemangiopericitomai. „ABC“ (Avidino-Biotino kompleksas) dažymo technika buvo naudojama branduolinei ir citoplazmininei aktyvacijai hemangiopericitomos įvertinime.(2)

Pagal dabartinę literatūra, šunų hemangiopericitomos diagnozė yra paremiama gausių pervaskulinių sūkurių aptikimu susijusiu su skirtinga ir dažnai nepastovia dezmino, panaktino, baltymo S100 ir CD34 pranešama išraiška.(14) S-100 baltymas yra vertingas imunohistocheminis žymeklis, skirtas periferinio nervo apvalkalo auglio diferencijai ir identifikavimui, kadangi šie navikai paprastai yra teigiami vimentinui ir S-100. Remiantis šiuo metodu galima diferencijupti hemangiopericitomas

15 nuo periferinio nervo apvalkalo auglio, nes hemangiopericitomos remiantis S-100 baltymu nenusidažo ir paremia hemangiopericitomos diagnozę šuniui.(2)

Imunohistochemija naudinga siekiant atmesti kitus verpsto formos ląstelių auglius. VIII faktorius imunodažymu gali būti naudojamas kraujagyslėms tarp neoplastinių ląstelių sūkurių šunų hemangiopericitomoje aptikti, tuo tarpu imuno dažymas vimentino baltymui patvirtina mezenchiminę kilmę. Šiuo atveju, net subliuškusios kraujagyslės tampa įrodymu naudojant imuno dažymą, siekiant aptikti VIII faktorių. Pranešimai apie šunų hemangiopericitomą apibūdina prieštaringus rezultatus apie imonohistocheminę analizę glijos fibriliniam rūgštiniam baltymui, S-100 baltymui, lizosomai ir kitiems antikūniams, kadangi specifinio markerio pericitams nėra. Šis apribojimas verčia daryti išvadą , kad histologinis vertinimas lieka geriausiu ir pačiu tiksliausiu metodu tiksliai šunų hemangiopericitomos diagnozei nustatyti.(20)

Tam tikro tyrimo rezultatai rodo, kad citokeratino ir vimentino tarpinių gijų antikūnų derinys gali būti naudingas diferencijuojant epitelio ir mezenchimos audinius citologiniuose mėginiuose iš šunų. Tačiau reikalingas tolimesnis antikūnų specifiškumo vertinimas. Imunohistocheminis dažymas ieškant baltymo vimentino yra vienas iš būdų padedančių identifikuoti fibrosarkomas, tačiau tikslus indentifikavimas reikalauja ir kitų gretutinių tyrimų. (29)

Anatominė vieta hemangiopericitomose ir fibrosarkomose nėra svarbi sprendžiant apie auglio laipsnį, piktybiškumą ar tolimesnį elgesį. Pavyzdžiui vieni šunų tyrimo rezultatai parodė, kad burnos ertmė yra blogos prognozės rodiklis, tačiau panašaus tyrimo rezultatai rodo, kad vieta nėra svarbus rodiklis, leidžiantis spręsti apie auglio piktybiškumą.(28)

Citologija diagnozuojant minkštųjų audinių sarkomas tokias kaip hemangiopericitoma ar fibrosarkoma paprastai nesuteikia daug informacijos, kadangi jų jungiamasis audinys nepasižymi gausiu ląstelių skaičiumi. Norint gauti tinkamą audinį histologiniam vertinimui, pirmenybė teikiama pleišto biopsijai, tačiau daugkartinė adatos galvos biopsija taip pat gali būti tinkama, ypač giliosioms masėms. Išpjovimo biopsija gali būti pasirinkta darant labai mažus įpjovimus, kai navikas įtariama krūtinės srityje.(23)

Žmonėms ir šunims hemangiopericitomos ir fibrosarkomos histologinis laipsnis ir klasifikacija gali būti naudojama kaip diagnostinis įrankis nuspėjamai prognozei, recidyvui ir mestastazių atsiradimo tikimybei nustatyti.(20,28) Šis histologinis laipsnis yra paremtas šiais kriterijais: audinio diferenciacija, mitotiniu skaičiumi ir nekrozės kiekiu ir zonomis nuo I iki III laipsnio. III laipsnio augliai pasižymi agresyvesniu elgesiu ir prasta prognoze. Taip pat hemangiopericitoma šunyse su mitotiniu indeksu virš

16 devynių mitotinių figūrų yra siejama su mažesne išgyvenimo tikimybe, nei vidurkis esantis žemiau šio indekso.(20)

Galutinė hemangiopericitomos diagnozė gali būti nustatyta histopatologinio tyrimo. Apie kraujagyslę matomos sūkurio forma išsidėsčiusios veleno formos ląstelės. Imunohistologiniai tyrimai atlieka svarbią rolę diferencinėje diagnozėje nuo kitų sarkomų. Tačiau nėra specinio imunohistocheminio tyrimo identifikuoti hemangiopericitomai. (20)

Taip pat buvo manoma, jog geriausia hemangiopericitomą diagnozuoti yra taikant kitų susirgimų ar navikų atmetimo metodą. Dabar gali būti išskirtos trys individualios pažeidimų grupės nevienalytėje hemangiopericitomas primenančių neoplazmų grupėje.(10)

Įtariant fibrosarkomą ar hemangiopericitomą svarbu nustatyti ar auglys nėra išplitęs, metastazavęs, kiek toli pažengusios jo ribos. Srities rentgenas, ypatingai galūnių gali parodyti kaip arti kaulų yra auglys, tai yra labai svarbu kadangi chirurgiškai šalinant auglį reikia šalinti ir kaulą, atlikti amputaciją, siekiant sukontroliuoti auglio plitimą. Papildomai naudinga gali būti atlikti ultragarsą, kompiuterinę tomografiją arba magnetinį rezonansą, norint diferenciojuoti audinių sąsajas arba gyvybiškai svarbių struktūrų dalyvavimą. Bet kuris ar visi padidėję limfiniai mazgai toje srityje turi būti ištirti, atliekant jų biopsiją, nustatyti auglio plitimą.(23)

Geriausias ir patikimiausias gydymas yra chirurginis naviko pašalinimas su plačiomis ribomis. Jeigu visas navikas ir reikalingas sveiko audinio kiekis apie naviko ribas yra pašalinamas, naviko recidyvas yra mažai tikėtinas. Buvo nustatyta, jog maždaug 70 proc. hemangiopericitomų gali būti sukontroliuojamos chirurginio pašalinimo.(2) Tačiau fibrosarkomos laikomos vietiškai invaziškais augliais ir yra linkusios atsinaujinti po chirurginio pašalinimo.(3) Metastazės pasireiškia retai ir pasitaiko iki 20 proc. atvejų.(30) Hemangiopericitomos recidyvas dažniausiai būna daug agresyvesnis nei pirminis auglys, tačiau šio auglio metastazės gyvūnuose pasitaiko retai.(20) Buvo nustatyta, jog histopatolginė analizė, kartu su potipių klasifikacija, taip pat ląstelių proliferacijos ir apoptozės greičių kiekybinis nustatymas yra naudingi būdai šio auglio prognozės nustatymui. Bet kokia poodinė masė, bet kurio amžiaus šuniui, turi būti ištirta ir identifikuota histopatologiškai, o įtarus auglio buvimą, turi būti pilnai pašalinta.(2)

Auglio chirurginis išpjovimas ir likusios žaizdos uždarymas priklauso nuo auglio lokalizacijos, dydžio ir potencialios masės išpjovos. Galimos gydymo galimybės apima tik chirurginę operaciją, chirurginę operaciją kartu atliekant išorinę spinduliuotę ir operaciją, po kurios vyksta chemoterapijos kursas. Chirurgija yra tinkamiausias gydymo būdas, o kartu su tinkamo išankstinio gydymo planavimu

17 ir griežtu dėmesiu principams rezekcijos metu, galima pasiekti geresnę nei 80 proc., ilgalaikę ligos kontrolę su aukštu pasveikimo potencialu.(23)

Plačios chirurginės ribos yra reikalingos visiškam makroskopiniam ir mikroskopiniam auglio pašalinimui. Stipriai rekomenduojama be matomos masės ribų pašalinti dar 2-3 cm į visas puses nuo šalinamo darinio, tačiau tai priklauso nuo lokalizacijos ir atstumo nuo gyvybiškai svarbių struktūrų.(23) Ribų gilumas šalinant auglį dažnai gali atrodyti klaidingai, todėl patartina kartu pašalinti bent vieną papildomą audinio sluoksnį, kuris yra už audinių kurie siejąsi su augliu. Toks radikalus audiniu pašalinimas paprastai yra labiau įmanomas ties krūtinės sritimi. Plačios ribos galūnėse gali reikalauti specialių žaizdos uždarymo technikų arba gali būti neįmanomas be amputacijos. Galūnių amputacija kaip gydymo metodas nebūtinai turėtų būti laikoma paskutine išeitim, nes po operacijos daugiau nei 90 proc. visų gyvūnų puikiai funkcionuoja ir auglys neatsinaujina, taigi dauguma gali išgydyti savo gyvūną, pasirinkdami amputaciją kaip gydymo metodą.(23)

Nustatyta, jog chirurginės ribos šalinant auglį yra pats svarbiausias faktorius recidyvo atsiradimui, dėl hemangiopericitomos polinkio skverbtis į kitus audinius.(15,20) Kadangi šunims hemangiopericitoma dažnai pasitaiko galūnėse, taikoma chirurginė amputacija, jei išpjovimas su plačiomis ribomis nėra galimas. Metastazės pasitaiko retai, dažniausiai plaučiuose, krūtinės ląstoje ir limfiniuose mazguose. Šunų hemangiopericitomos pilvo ertmėje prognozė yra neaiški dėl auglio polinkio infiltruotis į kitus audinius ir sudėtingumo atlikti operacinį gydymą su plačiomis auglio išpjovimo ribomis.(20)

Geriausia išgyvenimo prognozę galima pasiekti visišku chirurginiu naviko pašalinimu.(9,15) Pacientai su neišoperuojamais, atsinaujinančiais ar metastazių turinčiais augliais gali tikėtis blogiausios prognozės, kuriai joks gydymas nebus efektyvus.(9)

Nei vienas hemangiopericitomos ar fibrosarkomos gydymo būdas nėra šimtu procentų veiksmingas, tačiau daugelis tyrimų bei atvejų leidžia daryti prielaidą, jog didžiausia tikimybė išgyti yra pasirenkant chirurginį gydymą, pilnai išpjauti auglį.(9,32) Pagal tam tikrus kriterijus galima spręsti ar auglys yra gėrybinis ar piktybinis. Pagal tai galima spręsti apie recidyvo tikimybę, metastazių atsiradimą ir išgyvenimo trukmę.(9)

1.3. Putliosios ląstelės

Putliosios ląstelės yra hemapoetinės kilmės uždegiminės audinių ląstelės, atsakančios į įgimto ir adaptyvaus imuniteto signalus, su staigiais ir uždelstais uždegiminių mediatorių išsiskyrimais. Jos dažniausiai aptinkamos sąsajoje su kraujagyslėmis ir epiteliniais paviršiais. Putliosios ląstelės yra

18 svarbios ligų patogenezėms su staigiu hiperjautrumo atsiradimu ir mastocitoze, bet taip pat yra susiję su patogenų, autoimuninių ligų, fibrozės ir žaizdų gijimo veiksniais.(6)

Putliųjų ląstelių skersmuo gali siekti iki 20mm, ląstelės yra kiaušinio arba netaisyklingai išilgėjančios formos su kiaušinio formos branduoliu bei gausiu metachromatinių citoplazminių granulių kiekiu. Metachromatinis granulių dažymas atsiranda dėl gausaus kiekio sulfatuotų proteoglikanų (pvz., Heparino ir chondroitino sulfatų) granulėse. Granulių turinys yra kristalinis, naudojant elektroninę mikroskopiją, tačiau tampa amorfinis po putliųjų ląstelių aktyvacijos ir prieš išleidžiant turinį.(6)

Atsižvelgiant į putliųjų ląstelių skaičiaus kontrolės sudėtingumą, gali kilti sutrikimų, kurie veda prie patologinio putliųjų ląstelių skaičiaus padidėjimo audiniuose, kartu su sisteminėmis ir vietinėmis pasekmėmis, susijusiomis su padidėjusia putliųjų ląstelių našta ir putliųjų ląstelių mediatoriais. Tokie sutrikimai klasifikuojami ir priskiriami "mastocitozės" terminui. Patologinių putliųjų ląstelių proliferacijos ligų klinikiniai požymiai yra niežėjimas, paraudimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir kraujagyslių pralaidumas. Jų labiausiai pastebimi patologiniai ypatumai yra nenatūralios putliųjų ląstelių sankaupos odoje, virškinamajame trakte, kaulų čiulpuose, kepenyse, blužnyje, limfiniuose mazguose ir dažna putliųjų ląstelių skaičiaus padidėjimo sąsaja su hematologiniais sutrikimais. Mastocitozė gali pasireikšti bet kokiame amžiuje. Tikslus mastocitozės ir jo variantų paplitimas nėra žinomas, o paveldėtinas pasireiškimas yra neįprastas.(31)

Nepaisant daugelio ryšių tarp vėžio ir uždegimo, priežastinis ryšys tarp šių dviejų priežasčių lieka neaiškus. Vienas požiūris yra tai, kad uždegimas atspindi priimančiojo atsaką į autochtoninį naviką, pakartodamas žinomą imuninės sistemos priežiūros sąvoką. Kita vertus, alternatyvi idėja yra ta, kad onkogeninės mutacijos, kurios skatina naviko susiformavimą, tiesiogiai nurodo uždegiminį fenotipą. Nepaisant to, visuotinai pripažįstama, kad uždegiminiai procesai kartu trukdo ir palengvina vėžį, atitinkamai skatindami imunocitų infiltraciją ir stromos pertvarkymą.(5)

Angiogenezė yra pagrindinė makroskopinio naviko augimo sąlyga. Tačiau, skirtingai nei subrendusios audinių kraujagyslės, kurios yra hierarchiškai organizuotos ir naudingos, naviko kraujagyslės dažniausiai būna netipiškos, suirusios ir pralaidžios. Tyrimai rodo, kad naviko angiogenezė priklauso nuo uždegiminių ląstelių infiltracijos, paskatinančios susidomėjimą signalais, atsakingais už tokių ląstelių įdarbinimą. Iš šių signalų chemokinai, struktūriškai giminingų glikoproteinų šeimos, kurių stiprus leukocitų stimuliavimas ir/arba chemotaktinis aktyvumas, buvo susiję su neopliazijos paūmėjimu. Manoma, kad jų išsiskyrimas iš navikų įdarbina uždegimines ląsteles, kurios palaiko naviko vystymąsi, išskirdamos augimo, trofinius ir chemotaksinius veiksnius.(5)

19 Putliosios ląstelės yra gausus angiogeninių veiksnių šaltinis, įskaitant kraujagyslių endotelio augimo faktorių (VEGF), pagrindinį fibroblasto augimo faktorių, transformuojantį augimo faktorių-b ir naviko nekrozės faktorių-a (TNF-a) be MMP9 (taip pat žinomas kaip želatinazė B), matricos metaloproteinazė, dalyvauja angiogenezėje ir stromos remodeliavime. Įvairiose navikų modeliuose putliosios ląstelės atsiranda invazinių navikų kraštuose, kuriuose jos bent jau iš dalies skatina angiogenezę, sukuriant ekspresinės matricos-surišto VEGF išsiskyrimą. Tyrimų duomenys remia idėją, kad uždegimas, paprastai susijęs su augliais, yra išaiškintas netipinių audinių regeneracinių programų, kurias sukelia onkogeninės mutacijos programos, kurios yra būtinos naviko progresavimui ir palaikymui, pasekmė. (5)

Putliosios ląstelės yra pavienės apskritos ląstelės, kurios maždaug iki trijų kartų didesnės už neutrofilus. Jos turi apvalius arba ovalius branduolius ir išskirtines citoplazminės granules, kurios gali būti dažomos dažais, tokiais kaip toluidino mėlynasis, Giemsa ir metileno mėlynasis. Toks dažymas yra šių pagrindinių dažiklių afiliškumo rūgštiniams proteoglikanams, esantiems putliųjų ląstelių granulėse, rezultatas. Nors putliasias ląsteles galima išryškinti hematoksilino ir eozino dažymu, tačiau anksčiau apibūdinti dažikliai naudojami galutinai apibūdinti putliasias ląsteles. Putliosios ląstelės išsivysto iš kaulų čiulpuose esančių pirmtakinių ląstelių. Putliosios ląstelės kaulų čiulpus palieka dar nesubrendusios ir pradeda savo migraciją į įvairius audinius, pagrindinai tuos kuriuose yra aptiktas kontaktas su svetimais antigenais, ten putliosios ląstelės subresta į audinių putliąsias ląsteles. (33)

Eksperimentai su pelėmis leidžia daryti išvadą, jog putliųjų ląstelių funkcinės charakteristikos nėra fiksuotos, nes granulių turinys gali pasikeisti, jei putliosios ląstelės yra perkeliamos iš vienos aplinkos į kitą. Teigiama, kad putliųjų ląstelių ir jų mediatorių pobūdis skiriasi priklausomai nuo jų anatominės vietos ir tikėtinai yra reguliuojamas vietinės citokinų aplinkos. Putliosios ląstelės dažnai asocijuojamos su alerginėmis reakcijomis. Žinoma, jog putliosios ląstelės atlieka svarbią rolę inicijuojant imuninės sistemos atsakus. Jos dažnai aptinkamos uždegimo vietose, aktyvuotuose limfiniuose mazguose. Taigi jos ne tik reguoja į patologinius alergenus, bet ir atsako už imuninės sistemos ginybą.(33)

Putliosios ląstelės yra nepastovios, kilusios iš kaulų čiulpų, granulių turinčios imuninės ląstelės. Jos cirkuliuoja periferiniame kraujyje, o jų subrendusios formos yra plačiai paplitusios, jos randamos visuose jungiamuosiuose audiniuose ir gleivinėse, jų itin gausu kapiliarų zonose, bei periferinėje ir centrinėje nervų sistemoje. Šios ląstelės atlieka svarbų vaidmenį padidėjusio jautrumo reakcijose ir uždegimo procesuose. Taip pat yra įrodymų, jog putliosios ląstelės dalyvauja tarpląstelinės medžiagos ir granuliacinio audinio formavimesi, žaizdų gijime, angiogenezėje. Pastarieji tyrimai leidžia teigti, jog

20 putliosios ląstelės taip pat atlieka svarbią rolę daugelyje ligų, pavyzdžiui alergijose, parazitinėse ligose, aterosklerozėje, piktybiniuose navikuose, astmoje ir artrite.(34)

21

2. DARBO METODIKA

Tyrimo duomenys buvo renkami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos Patobiologijos katedros Patobiologijos centro archyve ir X klinikose Klaipėdoje ir Kaune. Iš operacijų metu pašalintų navikų buvo paimti mėginiai histologiniams tyrimams. Iš paimtų mėginių LSMU VA Patologijos centre buvo atliktas surinktų mėginių histopatologinis tyrimas. Paimti mėginiai fiksuoti 10 proc. buferiniu formalino tirpalu. Iš jų paruošti parafininiai blokai naudojant automatinį audinių procesorių „Shandon pathcentre“ ir įlieti „TES 99 Medite Medizintechnik“ įranga. Iš parafininių blokelių padaryti 4 mikronų storio pjūviai, naudojant pusiau automatinį rotacinį mikrototomą „Sakura ACCu-Cut SRM“. Pjūviai dažyti gimzos dažais. Nudažyti preparatai mikroskopuoti šviesiniu ir poliarizaciniu mikroskopu Olympus BX63. Histologinių preparatų dažymo technika: 1. Ksilenas I 5-6min. 2. Ksilenas II 5-6min. 3. Spiritas 96˚ I 2min. 4. Spiritas 96˚ II 2min. 5. Vanduo 2 - 3min.

6. Gimzos tirpalas (80ml išgryninto vandens, 20ml gimzos tirpalo) – 1val. 7. Vanduo ir keli (3 – 4) lašai ledinės acto rūgšties – kelios sekundės 8. Spiritas 96˚ I 2min.

9. Spiritas 96˚ II 2min. 10. Ksilenas I – 1min. 11. Ksilenas II – 1min. 12. Dengimas

Paruoštuose histologiniuose preparatuose mikroskopu x400 padidinimu buvo skaičiuotos putliosios ląstelės. Ląstelės skaičiuotos penkiuose matymo laukuose ir išvestas vidurkis. Paruoštuose imunohistocheminiuose preparatuose skaičiuoti kapiliarai, (kraujagysles kurių skersmuo ne didesnis nei vieno arba dviejų eritrocitų dydžio. Kapiliarai taip pat skaičiuoti penkiuose matymo laukuose ir išvestas vidurkis. Preparatuose buvo stebimas kapiliarų skaičiaus kitimas priklausomai nuo putliųjų ląstelių skaičiaus.

22

3. TYRIMO REZULTATAI

LSMU VA patologijos centre ištirti 22 navikai, hemangiopericitomos ir fibrosarkomos. Visi preparatai paruošti iš šunims išsivysčiusių hemangiopericitomų ir fibrosarkomų. Statistinė duomenų analizė atlikta „Microsoft Office Excel 2007“ programa.

11 tirtų navikų buvo šunų hemangiopericitomos, kiti 11 šunų fibrosarkomos.

Tiek hemangiopericitomose , tiek fibrosarkomose buvo skaičiuotas putliųjų ląstelių skaičius, regėjimo lauke, ir kapiliarų skaičius, regėjimo lauke, apskaičiuoti jų vidurkiai (1,2 lent.).

Navikai buvo dažyti Gimzos metodu, siekiant išryškinti ląstelių struktūras ir lengviau aptikti putliąsias ląsteles (1,2,6,7pav.).

1 lentelė. Hemangiopericitomos putliųjų ląstelių ir kapiliarų vidurkiai (regėjimo lauke 400x).

Mėginio numeris Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke 1 3 5 2 9 11 3 6 3 4 12 4 5 5 3 6 7 5 7 13 5 8 8 2 9 14 9 10 13 3 11 9 7

23 1 pav. Hematoksilinu dažyta hemangiopericitoma (200x).

24 3 pav. Putliųjų ląstelių skaičius, regėjimo lauke (400x), hemangiopericitomose.

Visų tirtų hemangiopericitomų putliųjų ląstelių skaičiaus, regėjimo lauke, vidurkių vidurkis yra 9.

3 9 6 12 5 7 13 8 14 13 9 0 2 4 6 8 10 12 14 16 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 P u tl ių jų ląs te lių skai čius, m aty m o lauk e Mėginio numeris

Putliųjų ląstelių skaičius, regėjimo lauke,

hemangiopericitomose

Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

25 4 pav. Kapiliarų skaičius, regėjimo lauke (400x), hemangiopericitomose.

Visų tirtų hemangiopericitomų kapiliarų skaičiaus, regėjimo lauke, vidurkių vidurkis yra 5,2.

5 11 3 4 3 5 5 2 9 3 7 0 2 4 6 8 10 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 K apil iar ų skai čius, m aty m o lauk e Mėginio numeris

Kapiliarų skaičius, regėjimo lauke,

hemangiopericitomose

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

26 5 pav. Kapiliarų skaičiaus priklausomybė nuo putliųjų ląstelių skaičiaus hemangiopericitomose.

Apskaičiuotas koreliacijos koeficientas (0,26), tarp kapiliarų skaičiaus ir putliųjų ląstelių skaičiaus hemangiopericitomose, rodo mažą teigiamą šių kintamųjų tarpusavio priklausomybę. Vidurkių patikimumas apskaičiavus pagal T-testą buvo p<0,0001. QI kvadrato testo rezultatai rodo, jog kapiliarai nėra priklausomi nuo putliųjų ląstelių.

0 5 10 15 20 25 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Vnt . Preparatai

Kapiliarų skaičiaus priklausomybė nuo putliųjų

ląstelių skaičiaus hemangiopericitomose

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

27 2 lentelė. Fibrosarkomos putliųjų ląstelių ir kapiliarų vidurkiai (regėjimo lauke 400x).

Mėginio numeris Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke 1 4 3 2 5 5 3 14 4 4 13 6 5 12 6 6 13 5 7 9 3 8 4 4 9 9 8 10 11 4 11 10 5

28 6 pav. Hematoksilinu dažyta fibrosarkoma (200x).

29 8 pav. Putliųjų ląstelių skaičius, regėjimo lauke (400x), fibrosarkomose.

Visų tirtų fibrosarkomų putliųjų ląstelių skaičiaus, regėjimo lauke, vidurkių vidurkis yra 9,5.

4 5 14 13 12 13 9 4 9 11 10 0 2 4 6 8 10 12 14 16 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Pu tli ų jų ląs te lių skai či u s, m atym o lau ke Mėginio numeris

Putliųjų ląstelių skaičius, regėjimo lauke,

fibrosarkomose

Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

30 9 pav. Kapiliarų skaičius, regėjimo lauke (400x), fibrosarkomose.

Visų tirtų fibrosarkomų kapiliarų skaičiaus, regėjimo lauke, vidurkių vidurkis yra 4,8.

3 5 4 6 6 5 3 4 8 4 5 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 K ap ili ar ų skai či u s, m atym o lau ke Mėginio numeris

Kapiliarų skaičius, regėjimo lauke,

fibrosarkomose

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

31 10 pav. Kapiliarų skaičiaus priklausomybė nuo putliųjų ląstelių skaičiaus fibrosarkomose.

Apskaičiuotas koreliacijos koeficientas (0,29), tarp kapiliarų skaičiaus ir putliųjų ląstelių skaičiaus fibrosarkomose, rodo mažą teigiamą šių kintamųjų tarpusavio priklausomybę. Vidurkių patikimumas apskaičiavus pagal T-testą buvo p<0,0001. QI kvadrato testo rezultatai rodo, jog kapiliarai nėra priklausomi nuo putliųjų ląstelių.

0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 Vn t. Preparatai

Kapiliarų skaičiaus priklausomybė nuo putliųjų

ląstelių skaičiaus fibrosarkomose

Kapiliarų skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

Putliųjų ląstelių skaičiaus vidurkiai, regėjimo lauke

32

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Tyrimų metu buvo analizuoti šunų augliai, hemangiopericitoma ir fibrosarkoma. Buvo skaičiuotas putliųjų ląstelių ir kapiliarų skaičius matymo lauke, jų vidurkiai, aptarta jų koreliacija, taip pat patikimumo rodiklis naudojant T-testą. Koreliacija buvo nežymi, tačiau teigiama. Koreliacijos koeficientas hemangiopericitomose buvo 0,26, fibrosarkomose 0,29. Patikimumo rodiklis pagal T-testą abejuose augliuose, tiek hemangiopericitomoje, tiek fibrosarkomoje buvo p<0,0001, o QI kvadrato testo duomenys buvo nepatikimi. Nors rezultatai ir nėra labai svarūs, jie visgi leidžia pritarti teiginiui, jog putliosios ląstelės yra svarbios angiogenezei, o ši yra neatsiejama nuo naviko vystymosi ir augimo, kaip rašoma ir literatūroje. (5) Putliosios ląstelės yra aktualios savo funkcija ne tik šunų hemangiopericitomoms ir fibrosarkomoms, bet ir kitiems navikams išsivystantiems ne tik šunims, bet ir katėms bei kitiems žinduoliams. Šunų hemangiopericitomose nustatytas putliųjų ląstelių skaičiaus, regėjimo lauke, vidurkių vidurkis buvo 9, fibrosarkomose 9,5.

Remiantis literatūra susijusia su žmonėmis, teigiama, jog putliosios ląstelės ir jų mediatoriai kai kurių auglių augimą bei vystymąsi skatina, o kitų slopina. Šie rezultatai priklauso nuo auglio stadijos, laipsnio bei auglio potipio. (34) Žmonių ir šunų auglių klasifikacija yra labai panaši, daug dalykų jose siejasi ir gali būti taip pat naudojama diagnozei nustatyti bei prognozei vertinti. (20) Tyrime atliktame 2012 metais buvo tirta žmonių adekarcinoma ir jos infiltracija putliosiomis ląstelėmis. Buvo lyginta sveikos kasos infiltracija putliosiomis ląstelėmis su gėrybine cistine neoplazma, taip pat kasa šalia kasos adenokarcinomos su adenokarcinomos dalimi. Putliųjų ląstelių infiltracija buvo gausesnė adenokarcinomoje nei šalia jos (P<0.01) bei gausesnė adenokarcinomoje nei gerybinėje cistinėje neoplazmoje (P<0.001). Putliųjų ląstelių infiltracija buvo gausesnė kasoje šalia adnokarcinomos nei gerybinėje cistinėje neoplazmoje (P<0.05). (36)

33

IŠVADOS

1. Palyginus putliųjų ląstelių vidurkius šunų hemangiopericitomose ir fibrosarkomose, didesnis putliųjų ląstelių vidurkis regimajame lauke buvo fibrosarkomose, jis siekė 9,5. Šumų hemangiopericitomose vidurkis regimajame lauke buvo nežymiai mažesnis ir siekė 9.

2. Lyginant kapiliarų vidurkius šunų hemangiopericitomose ir fibrosarkomose, didesnis kapiliarų vidurkis regimajame lauke buvo aptiktas hemangiopericitomose, jis siekė 5,2. Šumų fibrosarkomose vidurkis regimajame lauke buvo nežymiai mažesnis ir siekė 4,8.

3. Priklausomybė tarp kraujo kapiliarų ir putliųjų ląstelių kiekio tiek šunų hemangiopericitomose, tiek šunų fibrosarkomose buvo nežymiai teigiama, p<0,0001, pagal T-testą.

34

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Dennis, M. M., McSporran, K. D., Bacon, N. J., Schulman, F. Y., Foster, R. A., & Powers, B. E.. Prognostic Factors for Cutaneous and Subcutaneous Soft Tissue Sarcomas in Dogs. Veterinary Pathology [Internetas]. 2010 [cituota 2018 spalio 5d.]; 48(1): 73–84. Prieiga: https://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/0300985810388820

2. Fatemeh Namazi, Mohammad Abbaszadeh Hasiri, Ahmad Oryan, and Ali Moshiri. Hemangiopericytoma in a young dog: Evaluation of histopathological and immunohistochemical features. Vet Res Forum [Internetas]. 2014 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 5(2): 157–160. Prieiga: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4279629/

3. Gardner, H., Fidel, J., Haldorson, G., Dernell, W., & Wheeler, B.. Canine oral fibrosarcomas: a retrospective analysis of 65 cases (1998-2010). Veterinary and Comparative Oncology [Internetas].2013 [cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 13(1): 40–47. Prieiga: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/vco.12017

4. Vascellari, M., Melchiotti, E., Bozza, M. A., & Mutinelli, F.. Fibrosarcomas at Presumed Sites of Injection in Dogs: Characteristics and Comparison with Non-vaccination Site Fibrosarcomas and Feline Post-vaccinal Fibrosarcomas. Journal of Veterinary Medicine Series A [Internetas]. 2003

[cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 50(6): 286–291. Prieiga:

https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1046/j.1439-0442.2003.00544.x

5. Soucek, L., Lawlor, E. R., Soto, D., Shchors, K., Swigart, L. B., & Evan, G. I.. Mast cells are required for angiogenesis and macroscopic expansion of Myc-induced pancreatic islet tumors. Nature Medicine [Internetas]. 2007 [cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 13(10): 1211–1218. Prieiga: https://www.nature.com/articles/nm1649

6. Stone, K. D., Prussin, C., & Metcalfe, D. D.. IgE, mast cells, basophils, and eosinophils. Journal of Allergy and Clinical Immunology [Internetas]. 2010 [cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 125(2):73–80. Prieiga: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0091674909017345

7. Klopfleisch, R., Meyer, A., Lenze, D., Hummel, M., & Gruber, A. D.. Canine Cutaneous Peripheral Nerve Sheath Tumours versus Fibrosarcomas can be Differentiated by Neuroectodermal Marker Genes in their Transcriptome. Journal of Comparative Pathology [Internetas]. 2013 [cituota 2018

rugsėjo 20d.]; 148(2-3): 197–205. Prieiga:

35 8. Aguirre-Hernández, J., Milne, B. S., Queen, C., O’Brien, P. C., Hoather, T., Haugland, S., … Sargan, D. R.. Disruption of chromosome 11 in canine fibrosarcomas highlights an unusual variability of CDKN2B in dogs. BMC Veterinary Research [Internetas]. 2009[cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 5(1): 27. Prieiga: https://bmcvetres.biomedcentral.com/articles/10.1186/1746-6148-5-27 9. Park, Min S; Araujo, Dejka M. New insights into the hemangiopericytoma/solitary fibrous tumor

spectrum of tumors. Current Opinion in Oncology [Internetas]. 2009 [ cituota 2018 gegužės 17d.];

21(4):327-331. Prieiga:

https://journals.lww.com/co-oncology/Abstract/2009/07000/New_insights_into_the_hemangiopericytoma_solitary.7.aspx 10. C. Gengler L. Guillou. Solitary fibrous tumour and haemangiopericytoma: evolution of a concept.

Histopathology [Internetas]. 2006[cituota 2018 liepos 3d.]; 48(1):63-74. Prieiga: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/j.1365-2559.2005.02290.x

11. Marco Schiariti, M.D., Pablo Goetz, Ph.D., F.R.C.S., Hussien El-Maghraby, M.D., F.R.C.S., Jignesh Tailor, M.D., and Neil Kitchen, M.D., F.R.C.S. Hemangiopericytoma: long-term outcome revisited. Journal of Neurosurgery [Internetas]. 2011 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 114(3):747-755. Prieiga: http://thejns.org/doi/abs/10.3171/2010.6.JNS091660

12. Annika Armulik, Guillem Genové, ChristerBetsholtz. Pericytes: Developmental, Physiological, and Pathological Perspectives, Problems, and Promises. Developmental Cell [Internetas]. 2011 [cituota

2018 liepos 3d.]; 21(2): 193–215. Prieiga:

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1534580711002693

13. C. L. Esteves, F. X. Donadeu. Pericytes and their potential in regenerative medicine across species. Cytometry part A [Internetas]. 2017 [cituota 2018 liepos 3d.]; 93(1): 50-29. Prieiga: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/full/10.1002/cyto.a.23243

14. G. Avallone, P. Helmbold, M. Caniatti, D. Stefanello, R. C. Nayak, P. Roccabianca. The Spectrum of Canine Cutaneous Perivascular Wall Tumors: Morphologic, Phenotypic and Clinical Characterization. Veterinary Pathology [Internetas]. 2007 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 44(5):607-620. Prieiga: http://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1354/vp.44-5-607

15. Martin J. Rutkowski, B.A., Michael E. Sughrue, M.D., Ari J. Kane, B.A., Derick Aranda, M.D., Steven A. Mills, B.F.A., Igor J. Barani, M.D., and Andrew T. Parsa, M.D., Ph.D. Predictors of mortality following treatment of intracranial hemangiopericytoma. Journal of Neurosurgery [Internetas]. 2010 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 113(2):333-339. Prieiga: http://thejns.org/doi/abs/10.3171/2010.3.JNS091882

36 16. Martin Krueger, Ingo Bechmann. CNS pericytes: Concepts, misconceptions, and a way out. Glia [Internetas]. 2010 [cituota 2018 liepos 3d.]; 58(1):1-10. Prieiga: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1002/glia.20898

17. David Attwell, Anusha Mishra, Catherine N Hall, Fergus M O’Farrell, Turgay Dalkara. What is a pericyte? Journal of Cerebral Blood Flow & Metabolism [Internetas]. 2015 [cituota 2018 liepos 3d.]; 36(2):451-455. Prieiga: http://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/0271678X15610340 18. Emiko Furusato MD, Ives A.Valenzuela, Julie C. Fanburg-Smith MD, Aaron Auerbach MD, Bungo

Furusato MD, J. Douglas Cameron MD, Elisabeth J. Rushing MD. Orbital solitary fibrous tumor: encompassing terminology for hemangiopericytoma, giant cell angiofibroma, and fibrous histiocytoma of the orbit: reappraisal of 41 cases. Human Pathology [Internetas]. 2011 [cituota

2018 gegužės 17d.]; 42(1):120-128. Prieiga:

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0046817710002315

19. Edward B. Breitschwerdt, Ricardo G. Maggi, Mrudula Varanat, Keith E. Linder, Guy Weinberg. Isolation of Bartonella vinsonii subsp. berkhoffii Genotype II from a Boy with Epithelioid Hemangioendothelioma and a Dog with Hemangiopericytoma. Journal of clinical microbiology [Internetas]. 2009 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 47(6):1957-1960. Prieiga: https://jcm.asm.org/content/47/6/1957.short

20. Elisângela Olegário da SilvaI, Fernanda Romero, Kerriel Thandile Green, Maria Isabel Mello Martins, Ana Paula Frederico Rodrigues Loureiro Bracarense. Hemangiopericytoma in a female dog with direct invasion of abdominal cavity and pulmonary metastasis. Cienc. Rural [Internetas]

2014 [cituota 2018 gegužės 17d.]; 44(2):358-362. Prieiga:

http://www.scielo.br/scielo.php?pid=S0103-84782014000200026&script=sci_arttext&tlng=es DOI: 10.1590/S0103-84782014000200026

21. Kouvidi, K., Nikitovic, D., Berdiaki, A., & Tzanakakis, G. N.. Hyaluronan/RHAMM Interactions in Mesenchymal Tumor Pathogenesis. Hyaluronan Signaling and Turnover [Internetas]. 2014

[cituota 2018 lapkričio 26 d.]; 319–349. Prieiga:

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/B9780128000922000125

22. Meyer, A., & Klopfleisch, R.. Multiple Polymerase Chain Reaction Markers for the Differentiation of Canine Cutaneous Peripheral Nerve Sheath Tumours versus Canine Fibrosarcomas. Journal of Comparative Pathology [Internetas]. 2014 [cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 150(2-3): 198–203. Prieiga: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0021997513001394

37 23. William S. Dernell, DVM, MS, DACVS. TREATMENT OF MAST CELL TUMORS AND SOFT TISSUE SARCOMAS. The North American Veterinary Conference – 2005 [Internetas]. 2005 [cituota 2018 liepos 29d.]; Prieiga: http://aleksabokarev.narod.ru/foreignarticle/15.pdf

24. Villamil, J. A., Henry, C. J., Bryan, J. N., Ellersieck, M., Schultz, L., Tyler, J. W., & Hahn, A. W.. Identification of the most common cutaneous neoplasms in dogs and evaluation of breed and age distributions for selected neoplasms. Journal of the American Veterinary Medical Association [Internetas]. 2011 [cituota 2018 lapkričio 26 d.]; 239(7): 960–965. Prieiga: https://avmajournals.avma.org/doi/abs/10.2460/javma.239.7.960

25. E. Weiss. Tumours of the soft (mesenchymal) tissues. Bull World Health Organ [Internetas]. 1974

[cituota 2018 lapkričio 26d.]; 50(1-2): 101–110. Prieiga:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2481224/

26. Paul E. McKeever. HEMANGIOPERICYTOMA (WHO GRADE II OR III). Diagnostic Immunohistochemistry 3rd ed. [Internetas]. 2010 [cituota 2018 liepos 29d.]; Prieiga: https://www.sciencedirect.com/topics/medicine-and-dentistry/hemangiopericytoma

27. Rayner, E. L., Scudamore, C. L., Francis, I., & Schöniger, S.. Abdominal Fibrosarcoma Associated with a Retained Surgical Swab in a Dog. Journal of Comparative Pathology [Internetas].

2010[cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 143(1): 81–85. Prieiga:

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0021997509004046

28. Selting, K. A., Powers, B. E., Thompson, L. J., Mittleman, E., Tyler, J. W., Lafferty, M. H., & Withrow, S. J.. Outcome of dogs with high-grade soft tissue sarcomas treated with and without adjuvant doxorubicin chemotherapy: 39 cases (1996-2004). Journal of the American Veterinary Medical Association [Internetas]. 2005 [cituota 2018 lapkričio 26d.]; 227(9): 1442–1448. Prieiga: https://avmajournals.avma.org/doi/abs/10.2460/javma.2005.227.1442

29. Höinghaus, R., Hewicker-Trautwein, M., & Mischke, R.. Immunocytochemical differentiation of canine mesenchymal tumors in cytologic imprint preparations. Veterinary Clinical Pathology [Internetas]. 2008 [cituota 2018 lapkričio 26 d.]; 37(1): 104–111. Prieiga: https://onlinelibrary.wiley.com/doi/abs/10.1111/j.1939-165X.2008.00017.x

30. Jorge Luiz Costa Castro , Vinicius Gonzalez Peres Albernaz , Ariele Aparecida Ferreira , Clara Biange dos Santos Moratelli , Gustavo Dittrich1 & Alceu Gaspar Raiser. Thoracic and Abdominal Wall Reconstruction with Polypropylene Mesh after High Grade Infiltrative Fibrosarcoma Resection in a Dog. Acta Scientiae Veterinariae [Internetas]. 2015 [cituota 2018 lapkričio 26 d.];

38

43(1): 100. Prieiga:

https://pdfs.semanticscholar.org/0c6f/59a930a26796e22e37b1dd56a6fcb6b5073a.pdf

31. Metcalfe, D. D.. Mast cells and mastocytosis. Blood [Internetas]. 2008 [cituota 2018 rugsėjo 20d.]; 112(4): 946–956. Prieiga: http://www.bloodjournal.org/content/112/4/946.full

32. Finocchiaro, L. M. E., Villaverde, M. S., Gil-Cardeza, M. L., Riveros, M. D., & Glikin, G. C.. Cytokine-enhanced vaccine and interferon-β plus suicide gene as combined therapy for spontaneous canine sarcomas. Research in Veterinary Science [Internetas]. 2011 [cituota 2018

rugsėjo 20d.]; 91(2): 230–234. Prieiga:

https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0034528811000130

33. London, C. A., & Seguin, B.. Mast cell tumors in the dog. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice [Internetas]. 2003 [cituota 2018 spalio 5d.]; 33(3): 473–489. Prieiga: https://europepmc.org/abstract/med/12852232

34. Farahani, S. S., Navabazam, A., & Sadr Ashkevari, F.. Comparison of mast cells count in oral reactive lesions. Pathology - Research and Practice [Internetas]. 2010 [cituota 2018 spalio 5d.]; 206(3): 151–155. Prieiga: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0344033809002672 35. Varricchi, G., Galdiero, M. R., Loffredo, S., Marone, G., Iannone, R., Marone, G., & Granata, F..

Are Mast Cells MASTers in Cancer? Frontiers in Immunology [Internetas]. 2017 [cituota 2018 gruodžio 1d.]; 8: 424. Prieiga: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5388770/

36. Kyle Hodges, Lindsey Kennedy, Fanyin Meng, Gianfranco Alpini, Heather Francis. Mast cells, disease and gastrointestinal cancer: A comprehensive review of recent findings. Transl Gastrointest Cancer [Internetas]. 2012 [cituota 2018 gruodžio 1d.]; 1(2): 138–150. Prieiga: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3431027/