KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
SVEIKATOS VADYBOS KATEDRA
INGRIDA POŠKIENĖ
INFORMUOTO SUTIKIMO DOKTRINOS TAIKYMAS
NĖŠČIŲJŲ PACIENČIŲ POŢIŪRIU
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovė
Dr. Danutė Dučinskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
Informuoto sutikimo doktrinos taikymas nėščiųjų pacienčių poţiūriu Ingrida Poškienė
Mokslinė vadovė dr. Danutė Dučinskienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2007. 54 p.
Darbo tikslas: Įvertinti nėščiųjų pacienčių poţiūrį į informuoto sutikimo doktrinos taikymą stacionarią
pagalbą teikiančioje gydymo įstaigoje.
Uţdaviniai: Įvertinti nėščiųjų pacienčių informuotumą apie jų teises gydymo įstaigoje. Įvertinti pacienčių
poţiūrį į rašytinio sutikimo davimo procedūrą. Nustatyti ryšį tarp pacienčių savo sveikatos vertinimo, išsilavinimo ir jų nuomonės apie informuoto sutikimo doktrinos taikymą.
Tyrimo metodika: Atlikta anoniminė anketinė KMUK Akušerijos–ginekologijos klinikos Akušerijos
skyriaus pacienčių apklausa. Buvo apklaustos 304 nėščios pacientės (atsako daţnis 84,4 proc.). Duomenų analizei naudota SPSS 10.0 statistinės analizės paketas.
Rezultatai: Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymą ţinojo
76,3 proc. respondenčių. Dauguma pacienčių (98,0 proc.) tvirtino, ţinančios, jog turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę. 92,6 proc. respondenčių nurodė, kad buvo supaţindintos su visomis procedūromis, kurios bus atliekamos įstaigoje. Dauguma pacienčių (92,4 proc.) buvo patenkintos gauta informacija iš gydytojų. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis pacienčių tvirtino, kad suprantamą informaciją apie jų sveikatos būklę: ligos diagnozę, gydymo metodus ir gydymo eigą, gydymo prognozę ir galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus joms suteikė gydytojas lyginant su pacientėmis, tvirtinusiomis, jog minėtą informaciją suprantamai pateikė akušerė (p<0,001). 77,9 proc. nėščiųjų teigė, jog yra patenkintos tokia informuoto sutikimo davimo procedūra. 22,1 proc. tvirtino, jog nepatenkintos. 52,6 proc. nėščiųjų teigė, kad ši procedūra reikalinga gydytojams apsidrausti. 75,7 proc. nėščiųjų teigė, jog skaitė medicininio dokumento (informuoto sutikimo), po kuriuo pasirašė tekstą. Didesnė dalis pacienčių (60,9 proc.), ţinančių Pacientų teisių įstatymą nurodė, kad joms uţteko laiko susipaţinti su tekstu, po kuriuo pasirašė lyginant su neţinančiom (15,5 proc.) įstatymo (p<0,01). Atidţiai medicininio dokumento tekstą, po kuriuo pasirašė prisipaţino skaičiusios 66,1 proc. apklaustųjų. Statistiškai reikšmingas skirtumas nebuvo nustatytas, vertinant pacienčių nuomonę dėl rašytinio sutikimo davimo procedūros ir savo sveikatos vertinimo. Didesnioji dalis turinčių universitetinį išsilavinimą pacienčių patenkintos tokiu sutikimo davimo procesu lyginant su turinčiomis aukštajį, aukštesnįjį, vidurinį ir pagrindinį ar ţemesnį išsilavinimą.
Išvados. Beveik visos apklausoje dalyvavusios nėščiosios pacientės tvirtino ţinančios, jog turi teisę į
informaciją apie savo sveikatos būklę. Dauguma pacienčių buvo patenkintos gauta iš gydytojų informacija apie jų sveikatos būklę. Statistiškai reikšmingai didesnė dalis pacienčių tvirtino, kad suprantamą informaciją apie jų sveikatos būklę suteikė gydytojas lyginant su pacientėmis, tvirtinusiomis, jog minėtą informaciją suprantamai pateikė akušerė. Penktadalis pacienčių tvirtino, jog yra nepatenkintos informuoto sutikimo davimo procedūra. Daugiau nei pusė nėščiųjų teigė, kad ši procedūra reikalinga tik gydytojams apsidrausti. Statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas vertinant pacienčių nuomonę apie rašytinio sutikimo davimo procedūrą ir savo sveikatos vertinimo. Didesnioji dalis turinčių universitetinį išsilavinimą pacienčių patenkintos tokiu sutikimo davimo procesu lyginant su turinčiomis aukštajį, aukštesnįjį, vidurinį ir pagrindinį ar ţemesnį išsilavinimą.
Praktinės rekomendacijos: Sveikatos prieţiūros specialistai turėtų geriau supaţindinti pacientes
su visa reikalinga informacija prieš pasirašant sutikimus dėl guldymo į stacionarą bei numatyto tyrimo ir gydymo plano. Suteikiant informaciją apie pacienčių sveikatos būklę medikai turi nenaudoti medicinių terminų, o šią informaciją suteikti pacientėms suprantama kalba.
SUMMARY
Management of Public Health
Application of the doctrine of informed consent from viewpoint of pregnant patients Ingrida Poškienė
Supervisor Danutė Dučinskienė, Dr. Sc., Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2007. 54 p.
Aim of the study. To evaluate the pregnant patients‟ opinion about application of the doctrine of
informed consent.
Objectives: 1. To evaluate knowledge of pregnant patient about their rights in the health care
institution. 2. To evaluate patients‟ opinion about procedure of the written consent. 3. To compare patients‟ opinion about application of the doctrine of informed consent with self -assessed health and education.
Methods. Anonymous survey of 304 pregnant patients (response rate – 84.4 percent) at Kaunas
Medical University Clinic was carried out. SPSS 10.0 version of statistic analysis program was used to process the data.
Results. Study revealed that the Law on patients„rights and the compensation of the damage
inflicted upon patients‟ heath were known for 76.3% of the respondents. The majority of patients (98.0%) maintained aware about the right to information about their health status. 92.6% of respondents claimed, that they were informed about all procedure performed in the institution. The majority of patients (92.4%) were satisfied with the information delivered by the physician. Statistically significant higher part of patients maintained, that comprehensible information about their health: diagnosis, treatment, prognosis, results was delivered by the physician in comparison with the patients who emphasised that given information was provided by obstetrician (p<0,001). 77.9% of pregnant revealed being satisfied with the informed consent procedure. 22.1% of the patients were dissatisfied. 52.6% of the pregnant maintained, that this procedure is more profitably for physicians. 5.7% of the pregnant claimed, that they have read the text of the signed medical document (informed consent). The bigger part of patients (60.9%), who knew the Law on patients rights affirmed, that they had enough time to acquaint with the signed text in comparison with the did not know the law (15.5%) (p<0.01). 66.1 proc. of the respondents have read carefully the text of the signed medical document. There was no statistically significant difference, estimating the opinion of the patients due to written consent procedure and self assessed health. The majority of patients with the university background were satisfied with the procedure of informed consent in comparison with the lower level of education.
Conclusions. Almost all of pregnant patients indicated being informed about right to information
on their health. The majority of patients were satisfied with the information provided by the physician. Statistically significant higher part of patients maintained, that comprehensible information about their health was delivered by the physician in comparison with the patients who emphasised that given information was provided by obstetrician. One fifth of patients revealed, that they were dissatisfied with the procedure of the informed consent. More than a half of pregnant patient maintained, that this procedure is necessary only for physicians. There were no statistically significant difference between opinion about the procedure of written consent and self-assessed health. The majority of patients with the university background were satisfied with the procedure of informed consent in comparison with the lower level of education.
Practical recommendations. Health care specialists should better acquaint the patients with the
necessary information before sign the consents due to hospitalisation and treatment. During delivering information about patients health medical staff has do not use any medical terminology; this information should be given incomprehensive language.
Key words: patients‟ rights, informed consent.
Personal health care specialists more clearly inform patients about prognosis and possible results of treatment as well as possible complications of disease. Specialists should be better acquainted with Law on the rights of patients and compensation of the damage to their health. Specialists should be better inform patients before they sign consent form to be admitted to the hospital and to agree to scheduled research and treatment. Patients should be more often be asked to give their opinion about proposed treatment.
1. ĮVADAS...6
2. TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...8
3. LITERATŪROS APŢVALGA...9
Informuoto asmens sutikimo doktrina...9
Teisės aktai, reglamentuojantys informuotą sutikimą Lietuvoje...12
Lietuvoje ir kitose šalyse atlikti tyrimai ir vykdyti projektai apie informuotą sutikimą...16
4. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI...24
5. TYRIMO REZULTATAI ...27
Nėščiųjų pacienčių nuomonė apie informuoto sutikimo doktrinos taikymą gydymo įstaigoje...27
Pacienčių poţiūris į rašytinio sutikimo davimo procedūrą gydymo įstaigoje...32
Ryšys tarp savo sveikatos vertinimo, išsilavinimo ir pacienčių nuomonės apie informuoto sutikimo doktrinos taikymą...39
6. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...42
7. IŠVADOS...45
8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...46
9. LITERATŪROS ŠALTINIAI...47
1. ĮVADAS
Pasikeitimas informacija yra vienas svarbiausių procesų medicinoje, turintis didelę reikšmę ligonio gydymui. Pacientų informavimas suteikia galimybę pasiekti geresnių gydymo rezultatų (1).
XX a. antrojoje pusėje dėl biomedicinos mokslo paţangos ir naujovių pritaikymo medicinos praktikoje labai išaugo sveikatos prieţiūros paslaugų apimtys. Tam įtakos turėjo ne tik augančios sveikatos technologijų galimybės ir rinkos santykių įsigalėjimas sveikatos prieţiūroje, bet ir pailgėjusi ţmogaus gyvenimo trukmė bei pasikeitęs pačių ţmonių poţiūris į gydymą, ligą ir mirtį (2, 3). Pakito ir gydytojų bei pacientų santykių pobūdis. Anksčiau vyravusią tradicinę paternalistinę nuostatą, kai vyrauja gydytojo priimami sprendimai ir paciento gerovės labui yra suvarţoma jo teisė spręsti pačiam, pradėjo keisti asmens autonomijos principas, pripaţįstantis partneryste paremtus gydytojo ir paciento ryšius bei pabrėţiantis pagarbą laisvam asmens apsisprendimui dėl sąmoningo ir informuotumu pagrįsto jo sutikimo (4). Toks paciento informuotų ir pagrįstų sprendimų priėmimas ir yra asmens informuoto sutikimo doktrinos tikslas. Duodamas informuotą sutikimą laisva valia, pacientas tuo pačiu įgyvendina savo teisę į asmens neliečiamumą, apsisprendimą ir teisę priimti sprendimus dėl savo sveikatos prieţiūros (5).
Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, aktyvus informuotų pacientų dalyvavimas priimant sveikatos prieţiūros sprendimus didina jų pasitenkinimą ir pasitikėjimą sveikatos prieţiūros įstaigomis, veiksmingiau atstovauja pacientų teisėms, skatina pacientų atsakomybę uţ savo sveikatos būklę (6-10), gerina sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir didina suteikiamų paslaugų veiksmingumą (11).
Uţsienio šalių mokslininkai analizuoja informavimo teikiamą naudą gydytojams ir pacientams. Atliekami tyrimai, siekiant nustatyti papildomos informacijos poreikį, ryšį tarp sociodemografinių charakteristikų ir pacientų informuotumo lygio (12-16).
Lietuvoje pacientų informuoto sutikimo doktrinos aspektai maţai tyrinėti. Priėmus Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo (PTŢSA) įstatymą, atsirado poreikis įvertinti, kaip šio įstatymo nuostatos įgyvendinamos praktikoje. Vykdant Lietuvoje sveikatos apsaugos reformą, siekiant sveikatos politiką perorientuoti į sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą visose sveikatos prieţiūros grandyse, būtina, kad gyventojai patys pradėtų aktyviai dalyvauti sveikatos politikos formavime, o taip pat savo sveikatos išsaugojime bei stiprinime (17). Pacientai turėtų tapti aktyvesniais, lygiaverčiais partneriais, sudarant gydymo planą. Kaip
patvirtina daugelis tyrimų pacientų pasitenkinimą sveikatos prieţiūros paslaugų kokybe lemia geras, pagarbus, dėmesingas gydytojo elgesys ir informacijos pacientui suteikimas (18-20).
Paskutiniaisiais metais Lietuvoje vis daugiau dėmesio yra skiriama pacientų informuotumo principui. Pacientas įgauna vis didesnes teises iš gydančio gydytojo gauti visą informaciją apie jo būklę, numatomą gydymo eigą, prognozę, tyrimus ir galimus gydymo metodus. Nuo 2005 metų sausio mėnesio įsigaliojus PTŢSA įstatymo naujai redakcijai, gydymo įstaigose buvo pradėti rinkti pacientų parašai uţ jiems suteiktą informaciją, pacientai turi pasirašytinai sutikti su siūlomu gydymu ar atsisakyti jo. Todėl šiuo darbu siekėme įvertinti pacienčių poţiūrį į informuoto sutikimo doktrinos taikymą stacionarią pagalbą teikiančioje gydymo įstaigoje.
2
.TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tikslas
– Įvertinti nėščiųjų pacienčių poţiūrį į informuoto sutikimo doktrinos taikymą stacionarią pagalbą teikiančioje gydymo įstaigoje.Uţdaviniai:
1. Įvertinti nėščiųjų pacienčių informuotumą apie jų teises gydymo įstaigoje. 2. Įvertinti pacienčių poţiūrį į rašytinio sutikimo davimo procedūrą.
3. Nustatyti ryšį tarp pacienčių savo sveikatos vertinimo, išsilavinimo ir jų nuomonės apie informuoto sutikimo doktrinos taikymą.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
3.1 Informuoto asmens sutikimo doktrina
Pirmąkart medicinos istorijoje gydytojų ir pacientų tarpusavio santykiai buvo apibrėţti dar XVIII a. pr. m. e. išleistame Babilonijos Hamurabio įstatymų rinkinyje (21). Vėliau Hipokrato raštuose daug dėmesio buvo skirta gydytojo atsakomybei uţ informacijos apie gydomo paciento ligą saugojimą, tiek nuo pašalinių ţmonių, tiek ir nuo paties paciento, ypač tada, kai ta informacija nieko gero jam neţadėjo (22). Gydytojo pareiga buvo gydyti ligonį ir, vadovaujantis principu Primum non nocere, svarbiausia nepakenkti (23).
Informuoto asmens sutikimo doktrina gali būti grindţiama ir dviem skirtingom etinėm pozicijom, t. y., deontologine arba pareigos (kaip turėtų būti) etika, kuri teigia, kad informuotas sutikimas yra gėris, kylantis iš prigimtinės vieno ţmogaus pareigos kitam, ir teleologine arba pasekmių (kaip yra) etika, teigiančia, kad informuotas sutikimas turi duoti apčiuopiamą naudą su juo susijusiems asmenims ir visai visuomenei (24).
Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, kiti nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai kiekvienam mūsų garantuoja teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (25). Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti (26). Draudimas paţeisti teisę į privatų gyvenimą paprastai siejamas su draudimu be asmens sutikimo:
Patekti į jo gyvenamąsias ir kitokias patalpas ar jam priklausančią aptvertą privačią teritoriją;
Daryti poveikį asmens fizinei ir psichikos sveikatai;
Atskleisti asmeninę informaciją, taip pat duomenis apie asmens sveikatos būklę (27, 28). Sveikatos prieţiūroje labai svarbūs du šios teisės aspektai: asmens fizinės bei psichikos sveikatos neliečiamumas ir informacijos apie asmens sveikatą apsauga. Pirmasis susijęs su reikalavimu prieš atliekant bet kokią intervenciją, susijusią su sveikata, gauti asmens laisvai duotą informuotumu pagrįstą sutikimą, antrasis – su mediko pareiga uţtikrinti informacijos apie pacientų sveikatą ir kitos privačios informacijos konfidencialumą (25).
Paciento teisė į informaciją, teisė sutikti ar atsisakyti gydymo ar kitos sveikatos prieţiūros paslaugos - tai informuoto asmens sutikimo principas, kuris yra pakankamai naujas medicinos etikos principas. Šio principo susiformavimą ir jo svarbą šiuolaikinėje medicinoje lėmė laipsniškas ţmogaus teisių, individualių ir liberaliųjų vertybių įsigalėjimas Vakarų visuomenėse. Procesas, kuris Vakarų Europoje ir JAV prasidėjo šeštame dešimtmetyje, Lietuvą pasiekė beveik keturiais dešimtmečiais vėliau. Paciento teisė į informaciją Lietuvos Respublikos įstatymuose pirmą kartą buvo įtvirtinta 1994 metais Sveikatos sistemos įstatyme (25).
Informuoto asmens sutikimas tapo svarbia demokratinių šalių teisinių dokumentų dalimi, todėl Lietuva tikrai nėra išimtis. Asmens teisė į informaciją ir teisė pasirinkti gydymo, diagnostikos ar kitas procedūras šiuo metu įtvirtinta daugelyje Lietuvos Respublikos teisės aktų. Ţmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos II - ame skyriuje – Sutikimas, 5 straipsnis - bendroji taisyklė sakoma, kad kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą sutikimą. Šiam asmeniui iš anksto suteikiama informacija apie intervencijos tikslą ir pobūdį, taip pat apie jos padarinius, pavojus. Atitinkamas asmuo gali bet kada laisvai atšaukti savo sutikimą (29, 30). Ši taisyklė aspindi esminius informuoto asmens sutikimo doktrinos elementus – teisę spręsti dėl bet kokios intervencijos į sveikatą (sutikti ar atsisakyti) ir teisę gauti visą reikiamą informaciją. Tokiam sprendimui priimti reikalingas ţmogaus gebėjimas nuspręsti ir jo veiksmo savanoriškumas. Taip pat labai svarbi paskutinė straipsnio nuostata – asmuo bet kada gali atšaukti savo sutikimą. Šią taisyklę rasime ir kituose sutikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Informuotas sutikimas yra labai svarbi sudedamoji biomedicininių tyrimų dalis (31).
Vadovaujantis Pacientų teisių ir ţalos atlyginimo įstatymu, pacientai turi teisę į informaciją apie:
Savo sveikatos būklę; Ligos diagnozę;
Medicinos tyrimo duomenis;
Gydymo metodus ir gydymo prognozę; Gydymo eigą;
Galimus gydymo rezultatus;
Galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo;
Sveikatos priţiūros sistemoje teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti; Sveikatos prieţiūros ar slaugos įstaigos vidaus tvarkos taisykles ir tvarką, kiek tai susiję su jo buvimu toje įstaigoje (32).
Tačiau medicinoje kartais susiduriama su problemiškomis situacijomis, kada yra sudėtinga laikytis informavimo principo, todėl pripaţįstama ir paciento teisė „neţinoti“ - tai yra atsisakyti išklausyti visą anksčiau išvardintą informaciją. Išimtį sudaro tik tie atvejai, kada dėl paciento nenoro (atsisakymo) gauti informaciją gali atsirasti ţalingų padarinių jam pačiam ar kitiems asmenims.
Sveikatos prieţiūros įstaiga gali nepranešti informacijos pacientui, nepateikti jam ligos istorijos ar kitų medicinos dokumentų tik tais atvejais, jeigu toks pranešimas ar dokumentų pateikimas būtų aiški prielaida rimtai ţalai pacientui atsirasti (pakenktų paciento sveikatai ar sukeltų pavojų jo gyvybei). Jeigu kyla pagrįstas įtarimas, kad informacijos pateikimas pacientui gali padaryti ţalos, informacija pateikiama paciento atstovui ir tai tolygu informacijos pateikimui pacientui. Pacientui informacija pateikiama iš karto, kai išnyksta pavojus, kad ją pranešus jis gali patirti ţalą (32).
Formaliai informuoto asmens sutikimas suprantamas kaip institucinius ir teisinius reikalavimus atitinkantis dokumentas. Sutikimas tokiu atveju laikomas galiojančiu arba teisėtu, kai gaunamas nustatytus reikalavimus patenkinantis (daţniausiai rašytinis) dokumentas, pasirašytas asmens.
Tenka konstatuoti, kad formalus supratimas iš tikrųjų itin būdingas mūsų sveikatos prieţiūrai. Daţniausiai manoma, kad informuoto asmens sutikimas – tai rašytinis sutikimas atlikti chirurginę intervenciją ar kitą invazinę procedūrą, tam tikra juridinė sutartis. Todėl pirmiausia siekiama, kad pacientas ją pasirašytų, bet per maţai dėmesio kreipiama į tai, kaip sutikimas gaunamas. Pasitaiko atvejų, kai kelių lapų sutikimo forma duodama pacientui perskaityti tik tada, kai iki paciento išveţimo į operacinę lieka kelios minutės.
Informuoto asmens neformalus sutikimas – tai savarankiškas asmens sprendimas leisti atlikti medicinos intervenciją ar būti įtrauktam į tyrimą.
Šia prasme asmuo duoda sutikimą tuo ir tik tuo atveju, kai, suprasdamas jam pateiktą informaciją, sava valia sąmoningai leidţia sveikatos prieţiūros specialistui atlikti jam vieną ar kitą procedūrą.
Šios sampratos nėra viena kitai prieštaraujančios ir nesuderinamos. Vis dėlto pakankamai akivaizdu, kad, suprantant sutikimą vien formaliai, tai yra tik kaip nesvarbu kokiomis aplinkybėmis pasirašytą dokumentą, šis principas netenka etinio savo pamato ir moralinės
svarbos. Kita vertus, net ir stengiantis kiek galima išsamiau ir suprantamiau informuoti pacientą, paliekant jam laiko apgalvoti, apsispręsti ir pan., negalima nepaisyti formalių teisinėje valstybėje galiojančių reikalavimų (tai yra jei įstatymas reikalauja gauti rašytinį sutikimą, būtina paprašyti paciento, kad jis jį pasirašytų) (25).
3.2 Teisės aktai reglamentuojantys informuotą sutikimą Lietuvoje
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis pacientų teises, yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 53 straipsnis skelbia: “Valstybė rūpinasi ţmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir sportą. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių” (33).
Detaliau pacientų teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (Šeštoji knyga), Lietuvos Respublikos PTŢSA įstatymas kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai (33).
Nuo 2005 metų sausio mėnesio įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos PTŢSA įstatymo redakcija. Įstatymas garantuoja:
Teisę į kokybišką sveikatos prieţiūrą, Teisę į prieinamą sveikatos prieţiūrą,
Teisę rinktis gydytoją, slaugos darbuotoją, sveikatos prieţiūros įstaigą, diagnostikos bei gydymo metodikas,
Teisę į informaciją,
Teisę neţinoti su sveikata ar gydymu susijusios informacijos,
Teisę atsisakyti dalyvauti mokymo procesuose, moksliniuose ir medicinos bandymuose,
Teisę atsisakyti gydymo,
Teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, Teisę į ţalos sveikatai atlyginimą.
Paciento teisių principai:
Pasirinkimo laisvė (gydymo įstaiga, gydytojas, metodas, atstovas, ţinojimas), Sąmoninga atsakomybė uţ save ir savo sveikatą,
Negalinčio pilnai išreikšti savo valios paciento kuo didesnis dalyvavimas visais įstatymo numatytais atvejais.
Gydytojo teisių principai:
Pasitikėjimo ir lojalumo pacientui principas,
Profesionalo atsakomybė, sąţiningo paslaugų teikėjo pareiga, Gydytojo ir konsiliumo teisė vertinti paciento interesus, Protingumo kriterijaus taikymo principas,
Įstatymas negali reikalauti to, kas neįmanoma. Gydytojo ir paciento santykius reglamentuoja:
Europos Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija,
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Šeštoji knyga), Ţmogaus teisių ir biomedicinos konvencija,
Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas,
Sveikatos apsaugos ministro įsakymas “Dėl asmens sveikatos paslapties kriterijų patvirtinimo” (1999 m. gruodţio 16 d. Nr. 552),
Sveikatos prieţiūros įstaigų įstatymas,
Profesinės medicinos darbuotojų etikos normos (Hipokrato priesaika) (34). Kiti teisės aktai, kurie taip pat reglamentuoja pacientų teises:
Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas,
Lietuvos respublikos ţmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas,
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos įstatymas,
Šiuo metu Lietuvoje formuojasi kiek kitoks poţiūris į ţmogaus teises, jos grupuojamos kitaip tam tikrose srityse, pvz., sveikatos prieţiūroje neatskiriant socialinių teisių nuo individualių. Ţmogaus teisės sveikatos prieţiūros srityje vadinamos paciento teisėmis. Pacientų teisės gali būti interpretuojamos kaip socialinės ir kaip individo teisės. Paciento individualios teisės skirtos jo laisvei bei privačiam gyvenimui apsaugoti, ir jos yra vadinamosios negatyvios prigimties, nes siekia apsaugoti asmenį nuo visuomenės ir valstybės nepagrįsto įsikišimo į jo sveikatos ir privataus gyvenimo sritį (35).
Civilinio Kodekso 6 - osios knygos 729 str. 1 - 2 dalyje įtvirtintas būtinas paciento sutikimas gydymui – pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos prieţiūra ar (ir) slauga prieš jo valią, jeigu įstatymo nenustatyta kitaip. Įstatymai gali numatyti atvejus, kai sveikatos prieţiūrai atlikti yra būtinas paciento rašytinis sutikimas. Be paciento rašytinio sutikimo negalima jo įtraukti į mokymo procesą ir biomedicininius tyrimus. Sutikimo galima prašyti tik išaiškinus pacientui apie nurodyto proceso ir tyrimų tikslą, pobūdį, padarinius ir pavojus. Pacientas bet kada raštu gali atšaukti savo sutikimą gydytis (35).
Pacientų Sveikatos sektoriuje ypač svarbu parengti teisinę kokybiškų sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo bazę. Minėtas PTŢSA įstatymas, jo nauja redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. (Ţin., 2004, Nr. 115- 4284), turi kilnų tikslą - suaktyvinti pacientą, sudaryti teisines prielaidas jam tapti motyvuotu, aktyviu sveikatos prieţiūros dalyviu. Įstatymas skatina paciento norą bei iniciatyvą aktyviai ir racionaliai pasirinkti (kai jam yra galimybė rinktis) siūlomas bei jam reikalingas sveikatos prieţiūros paslaugas ir gydymo metodikas, prisiimti dalį rizikos. Šiuo poţiūriu įstatymas grieţtai reglamentuoja ir iš dalies keičia paciento teisę rinktis tam tikras paslaugas, išreikšti savo valią dėl gydymo metodikos, dėl paslaugų pasirinkimo ir patvirtinti tai parašu (36). Tokia padėtis atsirado dėl gydytojų ir pacientų nesusikalbėjimo. Pacientai pateikia daug skundų dėl to, kad gydytojas nerado laiko ar tiesiog nenorėjo plačiau ir išsamiau paaiškinti pacientui, kas bus daroma, o pacientas nesuprato, kaip vykdyti gydytojo nurodymus. Todėl ši įstatymo redakcija suaktyvina abi puses ir tam tikra prasme padalija atsakomybę. Įstatymas labai grieţtai numatė tam tikrus konfidencialios informacijos apribojimus. Pagal naują redakciją visi duomenys apie suteiktas paslaugas, apie paciento sveikatos būklę yra konfidencialūs net ir po paciento mirties. Įstatyme daug vietos yra skiriama pacientui informuoti apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsisakyti siūlomo gydymo. Visa informacija turi būti pateikta pacientui suprantama forma, atsiţvelgiant į paciento amţių, išsilavinimą, jo gebėjimus
suprasti medicininius terminus. Daug vietos įstatyme yra skirta informacijos pateikimo ir paciento parašo įteisinimui bei įforminimui. Visiems sveikatos prieţiūros paslaugas teikiantiems asmenims turėtų labiausiai rūpėti suteikti pacientui maksimaliai kompetentingą, kvalifikuotą pagalbą (36).
Pastaraisiai dešimtmečiais medicinos praktikoje vis reikšmingesnis tampa pacientų informuotumo principas. Įgyvendinant Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją ir Pasaulio sveikatos organizacijos doktriną “Sveikata visiems XXI amţiuje” bei siekiant sveikatos politiką orientuoti į sveikatos saugojimą ir stiprinimą visose sveikatos prieţiūros grandyse, taip pat uţtikrinti gyventojų dalyvavimą formuojant sveikatos politiką, buvo numatyti artimieji ir tolimieji sveikatos apsaugos reformos uţdaviniai: gerinti sveikatos prieţiūros įstaigų veiklą ir jose teikiamų paslaugų kokybę bei efektyvumą, įgyvendinti pirminės asmens sveikatos prieţiūros ir visuomenės sveikatos prieţiūros reformą, mokyti bei kelti sveikatos prieţiūros darbuotojų kvalifikaciją, baigti rengti pagrindinius sveikatos sistemą reglamentuojančius įstatymus (37, 38). Įstatymų įgyvendinimas leistų įtvirtinti aktyvią sveikatos prieţiūros politiką, tai yra kiekvienas turėtų rūpintis savo sveikata. Sveikoje visuomenėje ţmogaus teisės yra saugomos ir gerbiamas ţmogaus orumas. Informuotumo principas sveikatos prieţiūroje – tai paciento teisė iš gydančio gydytojo gauti informaciją apie savo ligą, tyrimus, gydymo eigą, prognozę ir kt. (1).
Tačiau jeigu tam tikra dalis gydytojų ir pritaria pasidalintai sprendimų priėmimo koncepcijai, tačiau šis pritarimas yra daugiau teorinis, o ne pagrįstas kasdienine medicinine praktika. Gydytojai paprastai apie informuotą sutikimą galvoja kaip apie laiko gaišimą ir biurokratizmą, trukdantį jiems tinkamai rūpintis pacientais. Vietoj to, kad informuotą sutikimą vertintų kaip procesą, skatinantį gerą bendravimą ir paciento autonomiškumą, sveikatos prieţiūros specialistai tai laiko sudėtingu, teisiškai įpareigotą pavojų ir privalumų vardijimą, kuris tik gąsdina ir painioja pacientus (39, 40, 41).
Prieţastys, dėl kurių pacientai nepakankamai informuojami, yra per didelis gydytojų darbo krūvis, per maţas dėmesys ligonio apmąstymams ir sprendimams, vadovavimasis tradiciniu „paternalizmo“ principu, pacientų neryţtingumas, ligonių diferencijavimas pagal socialinę padėtį (1).
Taip pat nereikia informuoti apie tokias procedūras, kurios yra paprastos ir įprastos, ir kurių pavojus yra bendrai paprastai suprantamas. Didţioji dauguma slaugytojų darbo patektų į šią kategoriją (42).
Jeigu anksčiau gydytojas spręsdavo kokią informaciją reikia atskleisti pacientui, tai nuo aštuntojo dešimtmečio JAV teismų praktikoje buvo suformuluotas principas, kad gydytojas turi
atskleisti visą informaciją, kurią „protingas“ asmuo laikytų būtina ţinoti prieš priimant sprendimą dėl gydymo (43).
Asmens kompetentingumas – sugebėjimas priimti sprendimus atsiţvelgiant į turimus tikslus, paţiūras ir vertybes. Literatūroje teigiama, kad asmens kompetentingumas turi tris elementus:
1) asmuo turi būti pakankamai suaugęs ir patyręs, kad turėtų pastovius tikslus ir vertybes, kuriais vadovaujantis priimtų sprendimus;
2) asmuo turi sugebėti suprasti pateikiamą informaciją apie gydymą ir galimas pasekmes; 3) asmuo turi sugebėti argumentuoti ir pagrįsti savo pasirinkimą.
Visi šie aspektai turėtų būti vertinami nesiejant su konkrečiu asmens sprendimu (44).
3.3 Lietuvoje ir kitose šalyse atlikti tyrimai ir vykdyti projektai apie informuotą sutikimą
Teisinis paciento ir sveikatos prieţiūros sistemos santykis grindţiamas Lietuvos Respublikos PTŢSA įstatymu, kuriame apibrėţiama paciento teisė pasirinkti gydytoją, slaugos darbuotoją, sveikatos priţiūros įstaigą, teisė į informaciją, teisė atsisakyti gydymo, teisė skųstis, privataus gyvenimo neliečiamumas, paciento dalyvavimas mokymo procese, moksliniuose ir medicinos bandymuose (32). PTŢSA įstatymas atspindi paţangias tradicijas šioje srityje bei rodo, jog į ţmogaus teises ir vertybes sveikatos prieţiūros sistemoje kreipiamas ypatingas dėmesys. Atviros Lietuvos fondas, skatindamas visuomenės iniciatyvą, rėmė Kauno medicinos universiteto projektą “Pacientų teisių uţtikrinimas Kauno apskrities sveikatos prieţiūros įstaigose” (18). Šiuo projektu buvo siekiama įvertinti informuotumą pacientų teisių klausimais, pacientams ir medikams suteikti ţinių apie pacientų teises ir jų įgyvendinimui turinčius įtakos veiksnius (palankų įstaigos mikroklimatą, tinkamą paslaugų kokybę, etinius reikalavimus ir kt.). Vienas iš projekto tikslų buvo įvertinti medicinos darbuotojų informuotumą apie pacientų teises bei jų uţtikrinimą sveikatos prieţiūros įstaigose. 2002 m. kovo - balandţio mėn., keturiose Kauno miesto sveikatos įstaigose (2 poliklinikose ir 2 ligoninėse) buvo atlikta anketinė medicinos darbuotojų apklausa. Apklausoje dalyvavo 34,0 proc. gydytojų ir 66,0 proc. slaugos darbuotojų. Paaiškėjo, jog: 32,3 proc. dalyvavusių tyrime skaitė PTŢSA įstatymą, 52,4 proc. tirtųjų girdėjo apie jį, 15,3 proc. asmenų apie įstatymą neţinojo nieko. PTŢSA įstatymo 6 - ojo straipsnio 4 - oje dalyje apibrėţta paciento teisė į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus bei gydymo prognozę. Informacija
pacientui turi būti suteikta jam suprantamai paaiškinant specialius medicininius terminus. 80,5 proc. tyrime dalyvavusių gydytojų visada pasakė pacientui jo ligos diagnozę, 93,5 proc. - tyrimų rezultatus, 80,0 proc. - ligos prognozę, 98,6 proc. - ligos komplikacijas, 97,1 proc. - kitus gydymo būdus. 50,2 proc. medicinos darbuotojų teigė, kad informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir kitus galimus gydymo metodus reikalinga pacientams. 32,3 proc. manė, kad tokia informacija pacientams reikalinga ne visada ir 17,5 proc. tirtųjų teigė, kad informacija pacientams nereikalinga. 55,3 proc. susipaţinusių su PTŢSA įstatymu ir 23,5 proc. neţinančių įstatymo medicinos darbuotojų nurodė, kad informacija apie ligą, gydymo eigą, gydymo rezultatus ir kitus galimus gydymo metodus pacientams reikalinga. 96,3 proc. gydytojų teigė, kad informaciją pacientams pateikė suprantamai. 43,8 proc. gydytojų prieš informuodami paciento artimuosius klausė paciento sutikimo (18, 45, 46).
2001 m. Kauno 2 - oje klinikinėje ligoninėje atliktos pacientų ir gydytojų anketinės apklausos apie pacientų teises metu nustatyta, kad visiems pacientams yra reikalinga informacija apie ligą ir jos gydymą (100,0 proc. moterų ir 95,0 proc. vyrų), bet tik trečdalis vyrų ir ketvirtadalis moterų nurodė, kad yra patenkinti gydytojo suteikta informacija apie ligą, diagnozę, gydymosi būdą ir pan. Nors į paciento valią stengiasi atsiţvelgti 80,0 proc. ir visada atsiţvelgia 18,0 proc. apklaustų gydytojų, kas trečias jų nurodė, kad pacientai patys nesirenka gydymosi būdo. Tuo tarpu, 43,0 proc. pacientų atsakė, kad neturėjo galimybės rinktis gydymosi būdo. Trys iš penkių gydytojų nurodė manantys, kad pacientai neţino savo teisių, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai (47).
Nerimstančios tiek gydytojų, tiek pacientų diskusijos apie naująjį PTŢSA įstatymą paskatino Sveikatos politikos centrą surengti konferenciją “Gydytojo atsakomybė ir paciento teisių aspektai : Lietuvos ir uţsienio patirtis”.
Pasak šio centro konsultantės advokatės Mildos Laučienės, Sveikatos politikos centras vykdo projektą „Gydytojų ir pacientų bendradarbiavimo skatinimas: tyrimas, sklaida, mokymai“, kurį remia JAV ambasados Demokratijos komisija. Šio projekto tikslas – gydytojų teisių ir pareigų įgyvendinimo analizavimas ir įvertinimas Lietuvos sveikatos sistemoje. Projektas vykdomas jau daugiau kaip metus. Atlikti du sociologiniai tyrimai, apibendrinti pacientų ir gydytojų apklausos rezultatai, jie sugretinti, ir tai leidţia suţinoti gydytojų bei pacientų poţiūrį į tą pačią situaciją. Projekto organizatoriai tikisi, kad, išsiaiškinus konkrečias problemas, pavyks pagerinti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, nes bus įmanoma valdyti rizikos elementus sistemoje, o per rizikos valdymą išvengti daugelio problemų.
UAB „Rait“ atliko apklausą „Pacientai apie ţalos patirtis sveikatos prieţiūros įstaigose“ (19). Tyrimo metu visoje Lietuvoje buvo apklausta 1050 gyventojų, 16 – 74 metų
amţiaus. Paaiškėjo, kad 25,0 proc. apklaustųjų patyrę ţalą sveikatos prieţiūros įstaigose. 94,4 proc. dalyvavusių tyrime naudojasi valstybinių sveikatos prieţiūros įstaigų paslaugomis, iš jų 43,3 proc. patenkinti paslaugomis. Beveik 80,0 proc. pacientų, besigydţiusių privačiose įstaigose, teigė, jog buvo patenkinti paslaugomis. Daugiausia ţalos pacientai jautėsi patyrę ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose (53,9 proc.), stacionaruose (42,1 proc.), greitosios medicinos pagalboje (10,5 proc.), privačiose ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose (5,0 proc).
Patirtos ţalos pobūdį pacientai apibūdino tokiais kriterijais: pakenkta sveikatai (56,5 proc.), finansinės išlaidos (39,8 proc.), patirta moralinė trauma (38,7 proc.), kilo pavojus gyvybei (23,8 proc.), paţeminta garbė ir orumas (15,4 proc.).
Vertindami sveikatos prieţiūros įstaigų darbą, pacientai pabrėţė prastą darbo organizavimą ir su tuo siejo nekokybišką paslaugų teikimą, kuris nepalankiai veikia gydytojo ir paciento santykius (19).
UAB „Sprinter tyrimai“ atliktos gydytojų apklausos metu buvo teiraujamasi kokie, medikų nuomone, pacientų teisių paţeidimai daţniausiai sukelia konfliktą. 30,3 proc. apklaustųjų teigė, jog tokių paţeidimų prieţastis - informacijos apie gydymą nesuteikimas (19).
Keletas tyrimų Lietuvoje yra atlikta ir akušerijos stacionaruose.
1998 metų vasario - kovo mėnesį Socialinio informacijos centro (SIC) atlikta apklausa parodė, kad gimdymo namuose yra paţeidţiamos moterų teisės. 90,0 proc. gimdančių mamų iš anksto norėtų susipaţinti su jų kūdikį priimsiančiais ţmonėmis: akušere, gydytoja ir jais pasitikėti. Ţinodami, kokie ţmonės bus su jais per gimdymą, tėvai jaučiasi saugesni. Pacientų teisių ir ţalos sveikatai atlyginimo įstatymo II - o skyriaus 5 straipsnis skelbia, kad pacientas gali pasirinkti gydytoją, slaugos darbuoroją ir gydymo įstaigą. Tačiau besilaukiančios moterys negali pasinaudoti šia teise. Oficialiai joms nesuteikiama informacija apie gimdymo namuose dirbančius specialistus, jų darbo rezultatus ir metodus. Teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas pacientės turėtų būti informuojamos apie vaistus, naudojamus gimdymo metu, jų poveikį. Tokiu būdu gimdanti moteris galėtų rinktis ir būtų uţtikrinta gimdyvės teisė į informaciją. Taip pat ne visoms mamoms buvo suteikta informacija apie jos naujagimį, jo sveikatos būklę apie tai, kokios procedūros jam yra atliekamos. Atliktos apklausos duomenys atskleidţia, kad iš 200 tik 11,0 proc. mamų buvo atsiklausta, ar jos sutinka skiepyti savo tik gimusius kūdikius. 82,0 proc. neţinojo, kokie vaistai buvo lašinti vaikams į akis. Kad buvo duotas vitaminas K ţinojo maţiau nei 5,0 proc. mamų. Vienos net nesusimąsto, kad galėtų būti kitaip, kitos protestuoja, piktinasi. Viltį, kad ateityje situacija mamoms ir kūdikiams pagerės suteikia tai, kad Lietuvos Vyriausybės
priimtas Nutarimas (1998m. sausio 21 d.) Nr.77, kuriuo buvo nutarta plėsti “Kūdikiams draugiškų” ligoninių tinklą (48).
2003 metais Kauno medicinos universiteto klinikoje (KMUK) Akušerijos skyriuje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti moterų pasiruošimą gimdymui, jų ţinias apie natūralų maitinimą, poţiūrį į gydymo įstaigos aplinką bei medicinos personalo darbą. Apklausoje dalyvavo 113 moterų. 62,0 proc. apklaustųjų teigė, jog gavo pakankamai informacijos apie savo vaisiaus būklę iš gydytojo, 68,5 proc. - apie joms skiriamą gydymą. Gimdymo metu pakankamai informuotos apie tolesnę gimdymo eigą buvo 68,2 proc. moterų, pakankamai dėmesio iš gydytojo susilaukė 87,5 proc. apklaustųjų. Visos gimdyvės akušerių darbą vertino puikiai (62,5 proc.) ir labai gerai (37,5 proc.). Vertindamos gydytojų neonatologų darbą, 29,5 proc. moterų paţymėjo, kad šie teikia per maţai informacijos apie jų naujagimių sveikatą. 42,7 proc. pagimdţiusių teigė, kad naujagimius priţiūrinčios seserys skiria per maţai laiko joms ir jų maţyliui, o 36,7 proc. apklaustųjų manė, jog per maţai informacijos gavo apie naujagimių maitinimą. Dar kartą gimdyti KMUK norėtų 61,2 proc. apklaustųjų. Taigi šis tyrimas parodė, kad gydymo įstaigoje nėščiosios ir gimdyvės gauna per maţai informacijos apie nėštumo ir gimdymo eigą, naujagimio sveikatą, jo prieţiūrą ir maitinimą (49).
2004 metais Lietuvoje atlikto tyrimo metu buvo vertintas gimdyvių pasitenkinimas gaunamomis stacionare akušerinės pagalbos paslaugomis atsiţvelgiant į socialinius veiksnius ir medicinos personalo elgesį. Dauguma pacienčių teikiamų akušerinių paslaugų kokybę vertino gerai: gimdymu patenkintų buvo 91,0 proc., o pogimdyminiu laikotarpiu - 95,0 proc. respondenčių. Didţioji dalis pacienčių turėjo galimybę bet kada pasikalbėti su gydytoju ir akušere bei jautėsi svarbiausiais asmenimis gimdymo metu. Pasitenkinimas gimdymu ir pogimdyminiu laikotarpiu nepriklausė nuo pacienčių išsimokslinimo bei šeimyninės padėties. Daţniau buvo patenkintos pacientės, kurios gimdykloje jautėsi svarbiausiais asmenimis ir nepatyrė grubaus gydytojo ar akušerės elgesio (20).
2004 metų rugpjūčio – gruodţio mėnesiais S. Kaselienė atliko anoniminę nėščiųjų apklausą. Apklaustos 96 nėščiosios, kurių nėštumas buvo daugiau kaip 6 mėnesiai, kurias priţiūrėjo šeimos gydytojai, ir 102 nėščiosios, kurios lankėsi pas akušerius ginekologus. Apie PTŢSA įstatymą ţinojo maţiau nei pusė apklaustų nėščiųjų ir tik pusė jų ţinojo, kad turi teisę savo lėšomis pasidaryti medicininių dokumentų kopijas, iš dalies ţinojo apie jų lankomoje įstaigoje teikiamas paslaugas bei galimybę jomis pasinaudoti, ketvirtadalis manė, kad įstaigoje nesuteikiama visa pacientei reikalinga informacija ir kad gydytojas tik kartais su jomis tariasi dėl skiriamų tyrimų bei gydymo procedūrų, trečdalis teigė, kad gydytojas jas supaţindino tik su svarbiausiais jų nėštumo eigos bei sveikatos būklės momentais, ketvirtadalis nebuvo informuotos
apie galimus gimdymo būdus (25,6 proc.) bei natūralų kūdikio maitinimą (24,4 proc.), trečdalis – apie skausmo malšinimo būdus (29,8 proc.), kūdikio prieţiūrą (35,9 proc.) ir šeimos planavimo metodus (29,2 proc.), beveik pusė (44,6 proc.) teigė, kad neţino apie galimas gimdymo komplikacijas. Nėščiosios, besilankančios pas šeimos gydytojus, geriau nei akušerių ginekologų pacientės ţinojo, kokios jų lankomoje įstaigoje teikiamos paslaugos ir kaip jomis pasinaudoti, buvo geriau informuotos apie gimdymo skausmo malšinimo galimybes, kūdikio prieţiūrą bei šeimos planavimo metodus, daţniau teigė, kad gydytojas su jomis tarėsi dėl skiriamų tyrimų bei gydymo procedūrų ir kad jų lankomoje įstaigoje suteikiama visa pacientui reikalinga informacija (50).
Įvairiose šalyse paciento ir mediko santykiai reglamentuojami skirtingai: Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Šveicarijoje, Izraelyje, Vokietijoje kaip ir Lietuvoje pacientų teisės reglamentuojamos atskiru įstatymu. Visose šalyse medikų klaidos itin brangiai kainuoja, todėl kiekviena šalis savaip sprendţia problemą. 2000 metų duomenimis, kas dešimtas pacientas Europos ligoninėse nukentėjo dėl jo sveikatai padarytos ţalos.
Gydytojų atsakomybės teisė ir pacientų teisės reglamentuotos ne specialiais įstatymais, o Vokietijos teismų sprendimais. Santykius tarp gydytojo ir paciento sprendţia teismas. Tokia praktika egzistuoja jau 30 metų. Vokietijos gydytojų civilinės atsakomybės teisė gerai suderinta su teismų sistema. Ji remiasi sutartine teise ir civilinės atsakomybės teise. Tiek gydytojas, tiek ligoninės administracija turi atsakyti uţ nekokybišką gydymą ir padarytą ţalą paciento sveikatai. Vokietijoje pedantiškai sutvarkyti bendravimo tarp mediko ir paciento rašytiniai susitarimai, kurie teismuose tampa pagrindiniais dokumentais. Tuo tarpu pas mus medikai labai priešiškai sutiko raštišką santykių įforminimą. Vokietijoje, vos tik pacientas kreipiasi į mediką, automatiškai yra sudaroma gydymo sutartis. Įvyksta visapusiška apklausa ir, jeigu šis pokalbis vyksta tinkamai, 70,0 proc. diagnozė nustatoma teisingai. Vokietijoje itin pabrėţiama informacijos suteikimo svarba, nes tai nulemia gydytojo ir paciento santykių esmę. Pacientas gali sutikti ar nesutikti su gydymu, jis valdo šiuos santykius. Yra nustatyta grieţta tvarka, reglamentuojanti gydytojo veiksmus (anamnezė, apţiūra, indikacijos, informacija pacientui, gydymas, uţfiksuotas dokumentais) ir paciento pareigas (bendradarbiavimas, sutikimas gydytis pagal nurodymus, informacijos apie save suteikimas). Jeigu įrodoma, kad pacientas nesigydė ar gydėsi nesąţiningai, sumaţėja gydytojo atsakomybė. Gydytojas privalo informuoti apie gydymą ir su tuo susijusią riziką, apie ligą ir šalutines pasekmes, apie finansines išlaidas. Pacientui apsisprendus, viskas turi būti pedantiškai uţfiksuota dokumentuose, tik tuomet gydytojo atsakomybė tampa minimali. Vokietijoje daugiausia nesklandumų kyla dėl nederamai pateiktos
informacijos ir gydytojų klaidų. Palyginkime vokiečių praktiką su Kauno apskrityje vykdytos apklausos apie pacientų teises ir jų uţtikrinimo galimybes sveikatos prieţiūros įstaigose.
Vokietijoje akcentuojama abipusės informacijos svarba (19). O Lietuvoje atlikto tyrimo metu medikų nuomonės pasiskirstė taip: reikia informuoti pacientus – 50,2 proc., reikia, bet ne visada – 32,3 proc., 17,5 proc. medikų galvoja, kad nėra reikalo gaišti laiką tokiai informacijai teikti. 69,0 proc. Kauno apskrities pacientų įsitikinę, kad tokia informacija būtina, 70,0 proc. pacientų norėtų turėti ligos istorijos kopiją. Įdomu, kad mūsų medikai nesistengia gerai išaiškinti pacientui diagnozę ir galimas gydymo pasekmes. Tai liudija tokie apklausos rezultatai: tik 32,0 proc. pacientų suprato visą informaciją, 54,1 proc. suprato iš dalies, 12,0 proc. nesuprato. Kardinaliai skiriasi medikų ir pacientų nuomonė apie gydymo tinkamumą: jeigu 84,0 proc. medikų atrodo, kad jie gydo tinkamai, tai tik 48,4 proc. pacientų su tuo sutiktų. Atliktoje Kauno apskrities apklausoje buvo pasidomėta ir apie pacientų informuotumą dėl ligos diagnozės, tyrimų rezultatų, ligos prognozę, ligos komplikacijas, kitus gydymo būdus. Paaiškėjo, kad tik 54,0 proc. kaţką ţino apie ligos prognozę, 50,2 proc. pacientų buvo supaţindinti su ligos komplikacijomis, o su kitais gydymo būdais tesupaţindinti 37,2 proc. (19). Sveikatos politikos centro atliktas darbas ir kaupiama informacija ateityje padės mūsų šalies medikams giliau suprasti gyvenimo teisinėje valstybėje nuostatas ir su pacientais elgtis įţvalgiau (19).
Technologijų plėtra ir demokratinių vertybių svarba verčia vis labiau akcentuoti ţmogaus teisių reikšmę medicinoje ir kituose sveikatos moksluose. Lietuvoje nuo PTŢSA įstatymo įsigaliojimo praėjo beveik 10 metų, tačiau nėra aišku, ar visuomenė ţino jo nuostatas, ir ar jos yra praktiškai uţtikrinamos, tokios hipotezės buvo keliamos vykdant Lietuvos Bioetikos
draugijos projektą. 2001 metais Lietuvos Bioetikos draugija parengė projektą “Pacientų teisės
Lietuvoje: situacijos analizė ir visuomenės aktyvinimas”. Projekto rengėjai kėlė hipotezę, jog visuomenė nėra tinkamai informuojama apie priimamus sprendimus ir pokyčius sveikatos prieţiūros srityje, tuo labiau neturi socialinių įgūdţių šia informacija pasinaudoti. Projekto rengėjai taip pat darė prielaidą, jog net tarus, kad kiekvienas asmuo ţino savo, kaip paciento teises ir geba jomis pasinaudoti, sveikatos prieţiūros sistemoje veikiančios socialinės praktikos daţnai neleidţia šių teisių įgyvendinti, o esamos, turinčios uţtikrinti pacientų teises, veikia neefektyviai.
Aktyvinti, skatinti visuomenę ir tiesiogiai pacientų teisių prieţiūra suinteresuotas grupes domėtis ir naudotis ţmogaus teisėmis sveikatos prieţiūros srityje.
Teikti pasiūlymus, galinčius padėti efektyvinti institucijų, atsakingų uţ ţmogaus teisių apsaugą sveikatos prieţiūros sistemoje, veiklą (51).
Projektas vyko trimis etapais. Pirmame etape buvo atliekamas sociologinis kokybinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kiek medikų bendruomenė, nevyriausybinės pacientų organizacijos ir plačioji visuomenė yra informuota apie pacientų teises, ar pacientai geba aktyviai pasinaudoti savo teisėmis, kokios socialinės praktikos sveikatos prieţiūros srityje trukdo jas įgyvendinti. Tuo metu, kai projektas buvo pateiktas Atviros Lietuvos fondo svarstymui, Lietuvoje dar nebuvo atliktas nei vienas pacientų teisių problemoms skirtas tyrimas. Šio projekto metu atliktas tyrimas kol kas yra vienintelis kokybinis šios srities tyrimas (51).
Antrame etape buvo trys seminarai, skirti suinteresuotoms visuomenės grupėms – organizacijų, vienijančių įvairiomis ligomis sergančius ţmones, atstovams; medikams; sveikatos prieţiūros įstaigų Etikos komisijų nariams. Seminarai vyko 2001 m. lapkričio 28 - 30 dienomis Sveikatos apsaugos ministerijoje. Buvo pristatyti ir diskutuojami atlikto tyrimo rezultatai. Paskaitas ir pranešimus skaitė teisininkai, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Darbo grupėse seminaro dalyviai sprendė jiems opiausias problemas.
Pacientų organizacijų seminaro dieną, darbo grupių dalyviai priėjo vieningos išvados, kad reikalinga skėtinė pacientų organizacija, kuri galėtų efektyviau ir konstruktyviau atstovauti jų interesus.
Medikai darbo grupėse svarstė paciento teisės į informavimą ir konfidencialumą praktinio realizavimo sunkumus. Buvo suformuluota keletas svarbių problemų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu:
Draudimas teikti informaciją apie pacientą telefonu;
Švietimo įstaigų reikalavimas pateikti infomaciją apie moksleivių sveikatą;
Tėvų ar globėjų informavimas/ neinformavimas apie nepilnamečio sveikatos būklę;
Pacientų konfidencialumo apsauga bendraujant su ţiniasklaida (51).
Trečiajame etape buvo baigiamoji konferencija, kurią projekto organizatorė Bioetikos draugija rengė drauge su Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetu ir šio projekto partneriais – Lietuvos bioetikos komitetu ir Pilietinių iniciatyvų centru. Konferencijos metu buvo apibendrinti tyrimo ir seminarų rezultatai, diskusijų metu buvo nustatytos tolesnės veiklos
galimybės ir kryptys bei pateikti pasiūlymai, galintys padėti efektyvinti institucijų, atsakingų uţ ţmogaus teisių apsaugą sveikatos prieţiūros sistemoje, veiklą (51).
Projekto rezultatai:
Atliktas sociologinis tyrimas, kuris prisidėjo prie „vidinių“ (struktūrinių) sveikatos prieţiūros lauko socialinių praktikų, stabdančių pacientų teisių įgyvendinimą, išviešinimo.
Seminarų metu uţsimezgė ryšiai tarp pacientų organizacijų, pagerėjo jų veiksmų koordinavimas. Medikai turėjo progą pasidalinti ir apsvarstyti opiausias pacientų teisių įgyvendinimo problemas. Seminaruose dalyvavo beveik 100 klausytojų.
Konferencijoje, kurioje dalyvavo 80 dalyvių (tarp jų - įtakingi politikai, valstybinių institucijų pareigūnai), priimtą Rezoliuciją galima laikyti rimtu indėliu į Pacientų teisių įstatymo svarstymo procesą.
Sėkmingo bendradarbiavimo rezultatu galėtume laikyti ir tai, jog kitas šios grupės projektas – „Mokymas apie pacientų teises mokykloje“ – taip pat buvo teigiamai įvertintas Atviros Lietuvos fondo ir gavo paramą (51).
Norint uţtikrinti pilnavertį bendradarbiavimą tarp gydytojų ir pacientų, kad maţiau kiltų konfliktų reikia, kad abi pusės gerai ţinotų savo teises ir pareigas. Nors PTŢSA įstatymas Lietuvoje jau galioja beveik 10 metų, tačiau didţioji dalis pacientų apie jį vis dar neţino. O atliktų tyrimų duomenys rodo, kad ir ne visi medikai yra susipaţinę su šiuo įstatymu. O juk medicinos personalo ţinios apie pacientų teises ir jų uţtikrinimą padėtų išspręsti kylančius sveikatos prieţiūros klausimus deramai gerbiant pacientų interesus. Gerai informuotas medikas galėtų padėti pacientui pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis teisėmis bei galimybėmis, taip pat galėtų paaiškinti, kaip vykdyti pareigas. Daugelyje šalių siekiama kuo plačiau ir aktyviau plėtoti bendradarbiavimą tarp sveikatos prieţiūros teikėjų ir ţmonių, kurie naudojasi teikiamomis paslaugomis. Svarbiausia tokio bendradarbiavimo dalis - pakankamas pacientų interesus atitinkančios informacijos teikimas tuo uţtikrinant efektyvią sveikatos prieţiūrą, taip pat paciento poreikį gauti tinkamą medicininę informaciją bei dalyvauti priimant sprendimus (18).
Taigi, Lietuvoje buvo atlikta daug sveikatos prieţiūros darbuotojų ir pacientų informuotumo tyrimų ligoninėse ir poliklinikose, privačiose ir savivaldybės pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose, Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių tinkle, bet tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas asmens informuoto sutikimo doktrinos taikymas nėščiųjų pacienčių poţiūriu, lig šiol nebuvo atlikta.
4. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI
2007 metų vasario – kovo mėnesiais KMUK Akušerijos – ginekologijos klinikos Akušerijos skyriuje buvo atlikta anoniminė anketinė nėščiųjų pacienčių apklausa.Buvo išdalinta 360 anketų.
Konfidencialumui išsaugoti pacientės atsakytas anketas metė į skyriuje specialiai šiai apklausai paruoštas dėţes. Iš 360 anketų buvo sugrąţinta 304 (atsako daţnis 84,4 proc.).
Imties dydis paskaičiuotas pagal formulę: n = N S z N S z 2 2 2 2 2 1 1
N – 4894 generalinės imties dydis, nes KMUK Akušerijos - ginekologijos klinikos Akušerijos skyriuje per metus vidutiniškai gydomos 4894 pacientės.
z - 1,96 koeficientas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių esant 95,0 proc. patikimumui.
Δ (delta) = 4,97 – leistinas netikslumas, tai yra skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės aibės vidurio.
S – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis: S = p 100 p
- čia p – tiriamos savybės konkrečios reikšmės laukiamas pasirodymo santykinis daţnis išreikštas procentais. Jeigu laukiamą santykinio daţnio reikšmę prognozuoti sunku, imama p = 50 proc., tada imties tūris gaunamas didţiausias.
Pagal nurodytas formules buvo paskaičiuotas tiriamųjų nėščiųjų pacienčių imties dydis n= 360.
Anketa buvo parengta remiantis Lietuvos respublikos PTŢSA įstatymu (32) ir Lietuvos bei uţsienio literatūra. Anketą sudarė 27 klausimai. Bandomajam tyrimui atlikti buvo apklausta 30 nėščiųjų pacienčių. Po apklausos anketa buvo koreguojama.
Pagal išsilavinimą pacientės pasiskirstė taip: 26,8 proc. universitetinis, 21,5 proc. aukštasis, 12,9 proc. aukštesnysis, 27,5 proc. vidurinis ir 11,3 proc. pagrindinis ir ţemesnis išsilavinimas (1 pav.). Universitetinis Aukštasis Aukštesnysis Vidurinis Pagrindinis ir žemesnis 21,5 26,8 12,9 27,5 11,3
1 pav. Pacienčių pasiskirstymas pagal išsilavinimą (proc.).
Pagal šeimyninę padėtį pacientės pasiskirstė taip: didesnę dalį sudarė ištekėjusios 72,5 proc., 21,5 proc. netekėjusios, 4,3 proc. išsiskyrusios, 0,3 proc. našlės ir 1,3 proc. kita (netekėjusios, bet turinčios gyvenimo draugą) pacientės (2 pav.).
Netekėjusios Ištekėjusios Išsiskyrusios Našlės Kita 72,5 4,3 0,3 1,3 21,5
2 pav. Pacienčių pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį (proc.).
Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato ( 2
) kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (df).
Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p (p < 0,05 – statistiškai reikšminga, p < 0,01 – labai reikšminga, p < 0,001 - ypač reikšminga).
5. TYRIMO REZULTATAI
5.1 Nėščiųjų pacienčių informuotumas apie jų teises
Pacientų teisės, susijusios su informuoto asmens sutikimo doktrina apibrėţiamos PTŢSA įstatyme. Šis įstatymas reglamentuoja paciento teisę gauti informaciją apie sveikatos prieţiūros įstaigose teikiamas paslaugas ir galimybes jomis pasinaudoti, pacientui turi būti pateiktas jį gydančio gydytojo ir slaugos specialisto vardas, pavardė, pareigos ir informacija apie kvalifikaciją, pacientas turi būti supaţindintas su sveikatos prieţiūros įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse nustatytomis paciento teisėmis ir pareigomis. Pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę, turi teisę gauti diagnozės, gydymo ir slaugos aprašymą (32).
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad apie Lietuvoje priimtą PTŢSA įstatymą ţinojo 76,3 proc. pacienčių.
Dauguma pacienčių (98,0 proc.) nurodė, kad jos ţino, jog turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę. Tačiau apie teisę dalyvauti studijų procese, mokslo ir medicinos eksperimentuose ţinojo tik pusė respondenčių (54,3 proc.), o kita dalis tvirtino, jog nieko apie tai neţinojo (45,7 proc.). Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas lyginant ţinančias ir neţinančias apie PTŢSA įstatymą pacientes ir jų informuotumą apie teisę dalyvauti studijų procese, mokslo ir medicinos eksperimentuose. Didesnė dalis pacienčių (47,4 proc.), ţinančių PTŢSA įstatymą tvirtino, jog ţino ir apie galimybę dalyvauti studijų procese, mokslo ir medicinos eksperimentuose lyginant su neţinančiom (6,9 proc.) PTŢSA įstatymo (p<0,001) (3 pav.).
0,0 10,0 20,0 30,0 40,0 50,0
Žinojo, kad gali dalyvauti eksperimentuose
Nežinojo, kad gali dalyvauti eksperimentuose Įstatymą žinojo Įstatymo nežinojo 47,4 * 28,9 6,9 16,8 R esp on de nt ų sk ai či us, p ro c. 2 = 20,94, df = 1
* - p < 0,001, lyginant ţinančias ir neţinančias PTŢSA įstatymą.
3 pav. Pacienčių pasiskirstymas pagal ţinias apie PTŢSA įstatymą ir informuotumą apie galimybę dalyvauti studijų procese, mokslo ir medicinos eksperimentuose palyginimas.
Informuotumas apie PTŢSA įstatymą nebuvo susijęs su pacienčių ţiniomis apie galimybę atsisakyti gydymo: tiek ţinančios PTŢSA įstatymą, tiek neţinančios tvirtino, jog turi galimybę atsisakyti siūlomo gydymo (1 lentelė).
1 lentelė. Pacienčių ţinios apie PTŢSA įstatymą ir informuotumas apie galimybę atsisakyti gydymo.
Informuotumas apie galimybę atsisakyti
gydymo
Pacienčių ţinios apie PTŢSA
įstatymą (proc.) Statistinis reikšmingumas
Ţinojo Neţinojo Ţinojo, jog gali
atsisakyti gydymo 67,2 68,9
2
= 0,95, df = 1, p > 0,05
Neţinojo, jog gali
Į klausimą ar nėščioji buvo supaţindinta su visomis procedūromis, kurios bus atliekamos įstaigoje, teigiamai atsakė 92,6 proc. respondenčių, neigiamai – 5,7 proc. ir 1,7 proc. atsakė, kad pacientės pačios visko klausinėjo ir gavo atsakymą.
Dauguma pacienčių (92,4 proc.) buvo patenkintos gauta informacija iš gydytojų apie jų sveikatos būklę. Tik 7,6 proc. atsakė, kad netenkina gydytojų paaiškinimas.
94,0 proc. pacienčių tvirtino, kad jas tenkina gydytojų paaiškinimas apie numatomą gydymą.
Remiantis PTŢSA įstatymu informaciją apie paciento sveikatos būklę privalo suteikti gydantis gydytojas (32). Statistiškai reikšmingai didesnė dalis pacienčių tvirtino, kad suprantamą informaciją apie jų sveikatos būklę: ligos diagnozę (89,6 proc.), gydymo metodus ir gydymo eigą (84,8 proc.), gydymo prognozę ir galimus gydymo rezultatus (78,5 proc.), galimus alternatyvius gydymo metodus (61,7 proc.) joms suteikė gydytojas lyginant su pacientėmis, tvirtinusiomis, jog minėtą informaciją suprantamai pateikė akušerė, atitinkamai 77,8 proc., 75,4 proc., 66,5 proc., 52,3 proc. (p < 0,001) (2 lentelė).
2 lentelė. Pacienčių nuomonė apie gydytojų ir akušerių suteiktos sveikatos informacijos pobūdį ir kokybę.
INFORMACIJA APIE
Informaciją pateikė
Informacija buvo pateikta (proc.) Informacija nebuvo pateikta
(proc.)
Suprantamai Iš dalies suprantamai Nesuprantamai 1) Jūsų sveikatos būklę ir ligos diagnozę Gydytojas Akušerė 89,6* 77,8* 8,0* 18,7* 0,7 0,5 1,7 2,5 2) Medicininio tyrimo rezultatus Gydytojas Akušerė 81,6 75,5 12,9 19,4 1,1 0,0 2,6 3,2 3) Gydymo metodus ir gydymo eigą Gydytojas Akušerė 84,8* 75,4* 13,0 19,4 0,0 0,9 1,4 3,3 4) Gydymo prognozę ir galimus gydymo rezultatus Gydytojas Akušerė 78,5* 66,5* 18,3* 24,0* 0,7 0,5 1,8 5,5
5) Galimus alternatyvius gydymo metodus Gydytojas Akušerė 61,7* 52,3* 13,5 19,7 1,5 1,6 10,2 11,9 6) Galimas ligos komplikacijas Gydytojas Akušerė 71,3 65,6 14,3 18,2 0,0 0,0 10,3 11,5 * - p < 0,001 tarp specialybių.
Statistiškai reikšmingas skirtumas nustatytas vertinant gydytojų ir akušerių suteiktą organizacinio pobūdţio informaciją apie įstaigos vidaus tvarkos taisykles ir apie įstaigoje teikiamas paslaugas bei galimybę jomis pasinaudoti. Suprantamai informaciją apie teikiamas paslaugas ir galimybę jomis pasinaudoti, pacienčių nuomone, suteikė statistiškai reikšmingai maţesnė dalis gydytojų (60,2 proc.) lyginant su akušerėmis - 71,1 proc. (p < 0,001). Apie įstaigos vidaus tvarkos taisykles suprantamai informaciją suteikė 65,3 proc. akušerių ir 42,9 proc. gydytojų (p < 0,001) (3 lentelė). Su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis buvo supaţindinta 64,4 proc. respondenčių, o 35,6 proc. respondenčių atsakė, kad jos nebuvo supaţindintos su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis.
3 lentelė. Pacienčių nuomonė apie gydytojų ir akušerių suteiktą organizacinio pobūdţio informaciją.
INFORMACIJA APIE Informaciją pateikė
Informacija buvo pateikta (proc.) Informacija nebuvo pateikta
(proc.)
Suprantamai Iš dalies suprantamai Nesupran-tamai 1) Įstaigoje teikiamas paslaugas ir galimybe jomis pasinaudoti Gydytojas Akušerė 60,2* 71,1* 8,0 6,1 0,0 0,8 20,1* 13,0* 2) Įstaigos vidaus tvarkos taisykles Gydytojas Akušerė 42,9* 65,3* 10,5 10,0 0,0 0,0 34,8* 15,1* 3) Gydančio gydytojo vardą, pavardę Gydytojas Akušerė 85,6 87,0 1,1 0,5 0,0 0,0 11,0 11,6
4) Akušerės vardą, pavardę Gydytojas Akušerė 82,2 85,1 0,5 1,5 0,0 0,0 14,1 9,3 * - p < 0,001 tarp specialybių.
Daugiau nei pusė pacienčių, kurios dalyvavo tyrime, gydymo įstaigoje šio nėštumo metu gulėjo pirmą kartą, tai sudarė 55,6 proc. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp pirmą kartą stacionarizuotų nėščiųjų nuomonės apie jiems pateiktos informacijos išsamumą, lyginant su antrą, trečią ir daugiau kartų stacionarizuotomis pacientėmis, nenustatyta (p > 0,05). 30,5 proc. pacienčių gulėjo antrą kartą, o 13,9 proc. - trečią ir daugiau. Statistiškai reikšmingas skirtumas gautas lyginant pacientes, kurios gulėjo stacionare pakartotinai: didesnė dalis antrą kartą stacionarizuotų nėščiųjų tvirtino, kad joms buvo pateikta išsamesnė informacija lyginant su trečią ir daugiau kartų stacionarizuotomis (p < 0,01) (4 pav.).
0,0 20,0 40,0 60,0
Informacija buvo pateikta išsamesnė
Informacija nebuvo pateikta išsamesnė Antrą kartą guli Trečią ir daugiau kartų guli
51,9 25,6 16,5 6,0 R es pond entų ska ič ius , pr oc . *
* - p < 0,01 lyginant antrą ir trečią kartą stacionarizuotas.
4 pav. Pacienčių nuomonės apie suteiktos informacijos išsamumą priklausomybė nuo stacionarizavimų skaičiaus
Apibendrinant galima būtų teigti, kad 76,3 proc. pacienčių ţinojo apie Lietuvoje priimtą PTŢSA įstatymą ir daugumos pacienčių tvirtinimu, jos ţino, jog turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę. Pusė pacienčių (54,3 proc.) tvirtino, jog ţinojo apie teisę dalyvauti studijų procese, mokslo ir medicinos eksperimentuose Kad gali atsisakyti gydymo ţinojo
dauguma (87,1 proc.) respondenčių. Daugumą pacienčių (92,4 proc.) tenkino gydytojų paaiškinimas apie jų būklę. 91,0 proc. nėščiųjų teigė, kad gydytojai tinkamai informuoja apie numatomas atlikti intervencijas.
Pacienčių teigimu, medicininio pobūdţio informaciją (apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, gydymo metodus ir gydymo eigą, gydymo prognozę ir galimus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gydymo metodus) daţniau pateikia gydytojai. Tai reglamentuoja PTŢSA įstatymas. Tuo tarpu organizacinio pobūdţio informaciją (apie įstaigoje teikiamas paslaugas, įstaigos vidaus tvarkos taisykles) daţniau pateikia akušerės.
5.2. Pacienčių poţiūris į rašytinio sutikimo davimo procedūrą gydymo įstaigoje.
77,9 proc. nėščiųjų teigė, jog yra patenkintos tokia informuoto sutikimo davimo procedūra, tai yra pasirašymu kiekviename iš pateiktų medicininių dokumentų lapų, o 22,1 proc. tvirtino, jog nepatenkintos, tačiau jokių konkrečių pasiūlymų nepateikė, ką norėtų keisti šiame procese. Daugelis atsakė, jog neţino ar apie tai negalvoja. Nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp respondenčių, kurios ţinojo PTŢSA įstatymą ir buvo patenkintos tokia informuoto sutikimo davimo procedūra (76,0proc.) lyginant su neţinančiom įstatymo (78,7 proc.) (4 lentelė).
4. lentelė. Pacienčių ţinios apie PTŢSA įstatymą ir jų pasitenkinimas informuoto sutikimo davimo procesu.
Pacienčių pasitenkinimas informuoto sutikimo
davimo procesu
Ţinios apie PTŢSA įstatymą (proc.)
Statistinis reikšmingumas Ţino Neţino Patenkintos 76,0 78,7 2= 0,29, df = 1, p> 0,05 Nepatenkintos 24,0 27,3
Vertinant rašytinio sutikimo davimo procedūros reikalingumo prieţastis, pacienčių nuomonės pasiskirstė taip: 52,6 proc. nėščiųjų teigė, kad ši procedūra reikalinga gydytojams apsidrausti; 49,7 proc. - procedūra reikalinga paciento teisėms apsaugoti; 25,0 proc. - procedūra iš esmės reikalinga, bet yra gana sudėtinga ir sunkiai suprantama pacientams ir 2,3 proc. respondenčių teigė, kad procedūra netikslinga ir nereikalinga (5 pav.).
0,0 20,0 40,0 60,0 Procedūra reikalinga gydytojams apsidrausti Procedūra reikalinga paciento teisėms apsaugoti
Procedūra iš esmės reikalinga, bet yra
gana sudėtinga ir sunkiai suprantama pacientams Procedūra netikslinga ir nereikalinga . R es pond entų ska ič ius , pr oc . 52,6 49,7 25,0 2,3
5 pav. Pacienčių nuomonė apie rašytinio sutikimo davimo procedūros reikalingumo prieţastis gydymo įstaigoje.
Apie tai, kada pacientės pageidautų pasirašyti, kad informacija apie jų sveikatos būklę būtų teikiama, respondenčių nuomonės pasiskirstė taip: 69,9 proc. tvirtino, jog tai daryti reikėtų priėmimo skyriuje, 26,4 proc. - po to kai jau bus paguldytos į akušerijos skyrių ir 3,7 proc. atsakė - po to, kai jau suvoks savo sveikatos būklę ir nebus šoko būsenoje (5 lentelė).
