LIETUVOS PIRMOKŲ MITYBOS YPATUMAI IR JŲ RYŠYS SU ŠEIMOS SOCIOEKONOMINE PADĖTIMI

Profilaktinės medicinos katedra

VAIDA MALINAUSKAITĖ

LIETUVOS PIRMOKŲ MITYBOS YPATUMAI IR JŲ RYŠYS SU ŠEIMOS

SOCIOEKONOMINE PADĖTIMI

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: vaikų ir jaunimo sveikata)

Mokslinė vadovė:

Doc. dr. A. Petrauskienė 2010 m. gegužės mėn. 19 d.

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Vaikų ir jaunimo sveikata)

LIETUVOS PIRMOKŲ MITYBOS YPATUMAI IR JŲ RYŠYS SU ŠEIMOS

SOCIOEKONOMINE PADĖTIMI Vaida Malinauskaitė

Mokslinė vadovė Doc. dr. Aušra Petrauskienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2010. 70p.

Darbo tikslas. – įvertinti Lietuvos pirmokų mitybos ypatumus bei jų ryšį su šeimos

socioekonomine padėtimi.

Tyrimo metodika. Šis PSO koordinuojamas tyrimas yra Lietuvos vaikų augimo/nutukimo

stebėsenos tyrimo dalis. Dešimtyje Lietuvos apskričių tyrimui buvo atsitiktinai pasirinktos 155 mokyklos. Tyrimo objektas – pirmų klasių mokiniai, atrankos vienetu laikant klasę, kurią sudaro ne mažiau 17 mokinių. Darbe naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; anketinės vaikų tėvų (išdalinta 5800, užpildytos sugražintos 4446, atsako dažnis 76,6 proc.) ir mokyklų vadovų (užpildytos 155 anketos) apklausos; statistinė duomenų analizė (atlikta naudojantis statistiniu paketu SPSS 16.0 for Windows).

Rezultatai. Trys ketvirtadaliai pirmokų maitinasi pagal rekomendacijas. Kasdien pusryčiauja du

trečdaliai vaikų. Pirmokai retai vartoja grūdinių patiekalų, pieno bei žuvies. Dažnai jogurtą, varškę bei kitus rūgščius pieno produktus vartoja 65,3 proc. pirmaklasių. Dauguma (79,8 proc.) tirtųjų Lietuvos pirmokų gyvena su abiem tėvais, kas penktas – didelėje šeimoje. Aukštąjį išsilavinimą turi didesnė dalis mamų, lyginant su tėčiais, tačiau darbą dažniau šeimose turi vyrai nei moterys. Tose šeimose, kur tėvų išsilavinimas aukštasis bei didelės pajamos, didesnė vaikų dalis dažniau pusryčiauja, vartoja šviežių vaisių bei daržovių, jogurto, varškės ar kitų rūgščių pieno produktų. Žemesnio išsilavinimo tėvų šeimose pirmokai dažniau valgė paukštienos, mėsos, saldumynų, bulvių traškučių bei sūrių užkandžių, picų, mėsainių ir kt. užkandžių. Didesnė mažas pajamas gaunančių tėvų vaikų dalis kasdien dažniau gėrė natūralų pieną. Dideles pajamas turinčių šeimų vaikai rečiau vartojo rekomenduojamų vartoti saikingai maisto produktų grupei priskiriamo maisto.

Išvados. Mokiniai per retai vartoja šviežių vaisių, daržovių, grūdinių patiekalų, pieno bei žuvies.

socioekonominės padėties šeimų vaikų mityba dažniau neatitinka mitybos rėžimo ir rekomendacijų.

SUMMARY

Public Health (Children‘s and youth‘s health)

THE RELATIONSHIP BETWEEN EATING HABITS AND SOCIOECONOMIC SITUATION OF FAMILIES OF FIRST-FORMERS IN LITHUANIA

Vaida Malinauskaitė

Supervisor Aušra Petrauskienė, PhD, Assoc. Prof.

Department of Health Preventive Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 70 p.

Aim of the study. - to evaluate the eating habits of first-formers in Lithuania and links of these

habits with socioeconomic situation of their families.

Methods. This study is a part of the “Childhood growth/obesity surveillance of Lithuanian

children” coordinated by World Health Organization. The research was performed in 10 districts of Lithuania, in 155 randomly selected schools. The object of the research – first-formers of Lithuania, The unit of the measurements - class, consisted of more than 17 first-formers. Methods of the research: analysis of scientific literature, the survey of parents (5800 questionnaires were distributed and 4446 of them were filled and returned back, the response rate - 76,6 %.) and directors of schools (155 questionnaire were filled). SPSS 16 for Windows was used to analyze the results.

Results. Three quarters of first-formers are eating according recommendations. Only two thirds

of first-formers eat breakfast every morning. Children seldom use grain dishes, milk and fish. 65,3 % of first-formers often eat yogurt, curd and other milk products. The majority (79,8 %) of first-formers in Lithuania live in full families with both of parents, one child of fifth is from a big family. Mothers more often have high education in comparison with fathers, though more men than women have a job in the families. Those children, who have parents with high education and higher incomes, more often eat breakfast; eat more fresh fruits, vegetables, yogurt, curd and other milk products. Children eat more chicken, meat, chips, pizzas, hamburgers and other snacks in the families with lower level of education. Children, who live in families with lower amount of incomes, more often consume natural milk. In the families with higher amount of income, children rarely use food from the group of products recommended to use moderately.

Conclusions. First-formers too seldom eat fresh vegetables, fruits, grain products, milk and fish.

families with low level of socioeconomic situation, children usually do not fit recommendations of eating habits.

TURINYS

SANTRUMPOS...7

ĮVADAS...8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10

1. LITERATŪROS APŽVALGA...11

1.1. Mityba ir vaiko sveikata...11

1.2. Vaikų mitybos rekomendacijos...12

1.3. Vaikų mitybos situacija...15

1.4. Pusryčių reikšmė vaiko mitybai...15

1.5. Šeimos įtaka vaiko mitybai...17

1.6. Šeimos socioekonoinių veiksnių įtaka vaiko mitybai...19

1.7. Lietuvos mokinių nutukimo problema...25

1.8. Vaiko mityba mokykloje...27

1.9. Gyvenamosios vietos ir mitybos sąsajos...30

2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS...32

2.1. Tyrimo planas ir apklausos dalyvių atranka...32

2.2. Duomenų rinkimas ir ištirto kontingento apibūdinimas...32

2.3. Apklausos anketos ir kintamieji...34

2.4. Statistinė duomenų abalizė...34

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...36

3.1. Maitinimo organizavimas mokyklose...36

3.2. Pirmokų mitybos ypatumai ...38

3.3. Socioekonominių šeimų rodiklių analizė...46

3.4. Veiksniai, lemiantys pirmų klasių mokinių šeimų mitybą...50

3.5. Vaikų mitybos ypatumų ryšys su šeimos socioekonomine padėtimi...51

IŠVADOS...60

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...61

LITERATŪRA...62

SANTRUMPOS

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija. WHO – World Health Organization (angl.). ES – Europos Sąjunga.

HBSC – Health Behavior in School-aged Children (Moksleivių gyvensenos ir sveikatos elgesys). EASO – European Association for the Study of Obesity (Europos nutukimo tyrimų asociacija). FAO – Food and Agriculture Organisation (Maisto ir žemės ūkio organizacija).

IOTF – International Obesity Task Force (Tarptautinė kovos su nutukimu grupė).

NHANESS – National Health and Nutrition Examination Survey (Nacionalinės sveikatos ir mitybos tyrimo apžvalga).

ĮVADAS

Vienas svarbiausių sveikatos raidos laikotarpių yra vaikystė. Šio laikotarpio elgsenos ir gyvensenos ypatybės bei susiformavęs požiūris į sveikatą lemia viso vėlesnio gyvenimo kokybę [46]. Mokslininkai, tyrinėdami vaikų sveikatą, pastaraisiais metais teigia, kad Lietuvoje mažėja geros sveikatos vaikų, o daugėja turinčių įvairių sveikatos sutrikimų bei sergančių lėtinėmis ligomis [17]. Ypač didelį nerimą sveikatos ekspertams kelia nuolat didėjantis antsvorį turinčių ir nutukusių mokyklinio amžiaus vaikų skaičius. Statistikos duomenimis, antsvorį turinčių mokinių skaičius ES kasmet išauga 400 000 [54]. Tai jau pasiekė epideminį lygį dėl kintančios socialinės ir ekonominės aplinkos. Smarkiai sumažėjus fiziniam aktyvumui, padidėjus didelės energetinės vertės maisto ir gėrimų prieinamumui bei pasikeitus maitinimosi įpročiams ir gyvenimo būdui išryškėjo gyventojų energijos disbalansas. Vien genetinis polinkis, kurį turi tam tikra gyventojų dalis, be tokių socialinių veiksnių pasikeitimo, epidemijos nesukeltų [84].

Pasaulio sveikatos organizacijos priimtoje chartijoje prieš nutukimą teigiama, kad per pastarąsias dvi dekadas nutukusių asmenų Europoje patrigubėjo ir šiuo metu net 20 proc. vaikų yra nutukę. Nutukimas yra daugelio rimtų sveikatos problemų (širdies-kraujagyslių ligų, padidėjusio kraujospūdžio, insulto, kvėpavimo sutrikimo, artrito, kai kurių vėžio rūšių) rizikos veiksnys [113]. Analogiškus duomenis pateikia ir Europos nutukimo tyrimų asociacija (EASO) teigianti, kad Europos mokyklinio amžiaus vaikai, turintys antsvorį, turi ir padidėjusią tikimybę susirgti lėtinėmis ligomis. Iš šių antsvorį turinčių vaikų, kas penktas yra nutukęs, su tikimybe, kad jis jau kenčia ankstyvus širdies ir kraujagyslių ligos, diabeto ar kepenų ligų simptomus. Tikėtina, jog turinčių antsvorį vaikų skaičius didės, jei nebus vykdomos profilaktinės programos [25].

Pastaruoju metu ypač daug diskutuojama Lietuvos Respublikos mokinių mitybos klausimais. Tam turi įtakos daugelis priežasčių. Respublikos maisto produktų rinkoje vis labiau siūlomi vaikams ir jaunimui patrauklūs, tačiau turintys menką mitybinę vertę maisto produktai, privatizuojamos mokyklų valgyklos, brangsta maistas, didėja mokinių užimtumas, dėl ko mažiau skiriama dėmesio sveikai mitybai [62]. Nustatytos šios pagrindinės mokinių mitybos problemos: pusryčių nevalgymas, saldžių ir riebių užkandžių, pavyzdžiui, bulvių traškučių, bandelių, šokolado, saldainių, ledų bei saldžių gazuotų gėrimų, kuriuose yra daug cheminių priedų, vartojimas [62].

Mokslinių tyrimų apžvalga parodė, jog visiškai nėra duomenų apie pirmaklasių Lietuvos mokinių mitybos įpročius bei juos lemiančius veiksnius. Lieka aktualūs

socioekonominių veiksnių ir fizinio aktyvumo bei mitybos sąsajų tyrimai. Darbe pristatomas nacionalinės, reprezentuojančios Lietuvą pirmokų imties tyrimas dešimtyje šalies apskričių. Analizuojami šalies pirmokų mitybos ypatumai. Šiuo požiūriu atliktas darbas yra originalus ir naujas.

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – įvertinti Lietuvos pirmokų mitybos ypatumus bei jų ryšį su šeimos

socioekonomine padėtimi.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti Lietuvos pirmokų mitybos ypatumus. 2. Įvertinti pirmokų šeimų socioekonominę padėtį.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Mityba ir vaiko sveikata

Vaikas nėra suaugusio žmogaus miniatiūrinė kopija. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesni jo organizmo savitumai. Kiekvienam vaiko amžiaus periodui būdingos tam tikros morfologinės ir fiziologinės organizmo ypatybės, bei savotiškas sugebėjimas reaguoti į įvairius išorinius poveikius [5]. Mokyklinio amžiaus vaikų medžiagų apykaita spartesnė nei paauglių ar suaugusiųjų, bet lėtesnė nei ikimokyklinio amžiaus vaikų. Be to, vaikai yra labiau judrūs ir energijos išeikvoja gerokai daugiau nei suaugę. Mokyklinio amžiaus vaikai pastoviai auga, didėja kaulų tankis, raumenų masė, vyksta lytinis brendimas [42].

Augančiam vaikui maistas yra ne tik energetinė, bet ir statybinė medžiaga, kuri naudojama gyvybinės veiklos procese suirusiems audiniams atstatyti ir naujiems formuoti. Mityba yra racionali, kai organizmas iš maisto gauna tiek energijos, kiek išeikvoja. Energijos poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, metų laiko, klimatinių sąlygų ir ypač nuo vaiko fizinio aktyvumo ir protinės veiklos. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau energijos jis sunaudoja augimui ir vystymuisi [1]. Rekomenduojamos maisto medžiagų ir energijos normos [60] bei mitybos piramidė nurodo bendrus augimui reikalingų maisto medžiagų kiekius. Neatsižvelgiant į vaikų amžių, kad jie augtų sveiki, normaliai vystytųsi, reikia visų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų (makro ir mikro elementų), vandens. Vienų ar kitų medžiagų perteklius arba trūkumas maiste gali sukelti rimtų vaiko sveikatos sutrikimų [1]. Todėl svarbu ne tik maisto kiekis, bet ir jo kokybė. Maisto kokybę rodo jo cheminė sudėtis ir gaunamų kalorijų kiekis. Siekiant vaiką sveikai maitinti, tikslingiausia yra vadovautis rekomenduojamomis vaiko paros mineralinių medžiagų, vitaminų, energijos ir maistinių medžiagų normomis, atsižvelgti į vaiko judrumą, rekomenduojamus ir nerekomenduojamus produktus vaikams [55].

Apibendrinant pateiktus duomenis, galime teigti, kad priklausomai nuo to, ką vaikas valgo, priklauso ir jo sveikata. Tik kokybiškas maistas ir mitybos rekomendacijų įgyvendinimas gali užtikrinti darnią fizinę ir protinę vaiko raidą.

1.2. Vaikų mitybos rekomendacijos

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintos Rekomenduojamas paros energijos ir maistinių medžiagų normos vaikams (1.1. lentelė) bei Rekomenduojamos paros mineralinių medžiagų ir vitaminų normos vaikams (1.2. lentelė). Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos parengtos remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Šiaurės šalių, Europos Sąjungos, Anglijos, Vokietijos, JAV, Lenkijos, Rusijos rekomendacijomis dėl paros maistinių medžiagų ir energijos normų bei orientuojantis į vidutinius poreikius, apskaičiuotus pagal faktišką maistinių medžiagų ir energijos suvartojimą, ir į rekomenduotinus paros poreikius, užtikrinančius sveikų asmenų fiziologines reikmes. Rengiant Rekomenduojamas paros maistinių medžiagų ir energijos normas buvo vadovautasi faktiškai suvartojamais maistinių medžiagų ir energijos kiekiais, apskaičiuotais ištyrus 3000 Lietuvos gyventojų faktišką mitybą [60]. Vadovaudamiesi šiomis normomis galime nustatyti maistinių ir mineralinių medžiagų poreikį vaiko organizmui, tai yra šių medžiagų suvartojimo per parą kiekį, užtikrinantį individo fiziologinius poreikius. Maistinių medžiagų – angliavandenių, riebalų bei baltymų santykis turi būti atitinkamai 4:1:1 [92].

1.1. lentelė. Vaikams rekomenduojamos paros energijos ir maistinių medžiagų normos (pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Respublikinį mitybos centrą, 2000 m.)

Amžius Energija kcal Angliavandeniai g Riebalai g Baltymai g 1-3 m. 4-6 m. 7-10 m 1400 1700 2030 193 235 294 50 60 66 45 55 65

Baltymai tai organizmo “statybinė” medžiaga, būtina organizmo ląstelėms susidaryti [78, 92]. Baltymai sudaryti iš animorūgščių, kurios sintetinamos iš kitų su maistu gautų animorūgčių pertekliui. Tačiau dalis jų, dar vadinamų nepakeičiamomis, organizme negaminamos ir turi būti gaunamos su gyvūninės ar augalinės kilmės maistu. Baltymų vaikai turėtų gauti 10-15 proc. rekomenduojamo energijos kiekio per parą. Tačiau, didėjant vaiko amžiui, baltymų poreikis šiek tiek mažėja:

4-6 m. – 0,9-1,0 g/kg per parą, nuo 7 m. – 0,8-0,9 g/kg per parą.

Gyvūninių baltymų, kurių gausu kiaušiniuose, pieno produktuose, žuvyje, mėsoje, organizmas pasisavina 95 proc., kai tuo tarpu augalinių baltymų iš grūdų, riešutų, ankštinių daržovių pasisavinama apie 60-80 proc. [60].

Riebalai ir angliavandeniai – energiją teikiančios medžiagos [75, 92]. Energija, gaunama iš riebalų, turi sudaryti 25-30 proc. visos paros energijos kiekio. Riebalai – tai glicerolio ir riebiųjų rūgščių junginiai, dalyvaujantys sudėtinguose apykaitos procesuose, imuninės sistemos funkcionavime, reikalingi hormonų, tulžies druskų sudarymui, įeina į ląstelių sudėtį [5, 78]. Polinesočiosios riebiosios rūgštys, kurių gausu aliejuose, reikalingos vaikų organizmui. Sočiųjų riebiųjų rūgščių vartojimas turi būti ribojamas nuo pat mažens, ir sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. bendrojo paros riebalų sunaudojamo kiekio. Per didelis riebalų suvartojimas, trikdo medžiagų apykaitą ir virškinimą bei sąlygoja nutukimą [5, 78].

Angliavandeniai yra skirstomi į tris grupes: paprastuosius angliavandenius (cukrus), sudėtinius angliavandenius (polisacharidus) ir skaidulines maisto medžiagas. Jie dalyvauja daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Gausiai vartojantys angliavandenių vaikai tunka. Maiste ypač nepageidautinas cukraus perteklius. Vadinasi saldainius, šokoladus bei pyragaičius vartoti reikėtų retai [5]. Skaidulinių medžiagų, kurių gausu vaisiuose, daržovėse, grūdinėse kultūrose, rekomenduojama suvartoti iki 0,5g/kg per parą [60]. Iš angliavandenių turi būti gaunama 55-75 proc. rekomenduojamo energijos kiekio per parą.

Yra daug mokslinių įrodymų, kad rafinuotas cukrus, esantis saldžiuosiuose gėrimuose ir saldumynuose, turi neigiamą poveikį žmogaus organizmui. E.Wender ir N.Solanto (1991) tyrinėjo, ar cukraus vartojimas turi įtakos vaikų protiniams sugebėjimams ir elgsenai. Rezultatai parodė, kad tarp cukraus vartojimo ir elgsenos bei mokymosi sugebėjimų kliniškai reikšmingo ryšio nėra [109]. Panašias išvadas pateikė ir vėlesnių mokslinių tyrimų rezultatai [110, 10]. Vadinasi, tai didesnę įtaką turi nutukimo problemų atsiradimui.

Vaikų mitybai svarbus ne tik pagrindinių maistinių medžiagų normų išlaikymas, bet ir atitinkamas mineralinių medžiagų bei vitaminų kiekis, nes jie reikalingi biocheminiams procesams, harmoningam augimui ir gerai sveikatai išlaikyti (1.2. lentelė). Vitaminų ir mineralinių medžiagų reikia norint palaikyti normalią sveikatos būklę. Vaisiai ir daržovės yra geriausi vitaminų ir mineralinių medžiagų šaltiniai [89]. Atlikta keletas tyrimų, kuriais buvo

siekta įvertinti vitaminų poveikį vaikų elgesio ir pažintiniams gebėjimams. Anot S.Schoenthaler ir bendraautorių (2000), kurie atliko daug bandymų Amerikoje tyrinėdami mokyklinio amžiaus vaikus, bei B.Gesch ir bendraautorių (2002), dėl prastų mitybos įpročių, sumažėjus vandenyje tirpių vitaminų koncentracijai kraujyje, vyksta pokyčiai smegenų veikloje ir didėja asocialaus ir smurtinio elgesio pasireiškimo tikimybė [88, 30]. D.Benton ir kt. (1998) duomenimis, subalansuotas vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis turi įtakos ir vaikų intelekto koeficiento lygiui [11].

1.2. lentelė. Vaikams rekomenduojamos paros mineralinių medžiagų ir vitaminų normos (pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją ir Respublikinį mitybos centrą,

2000 m.)

Amžius Mineralinės medžiagos Vitaminai

Ca, mg P, mg Mg mg Fe, mg Zn, mg J mk g C, mg A, mkg ret. ekv. E, mg tok. ekv. D, mk g B1, mg B2, mg B6, mg PP, mg niac. ekv. Folio rūgšti s, mkg B12, mkg 1-3 m. 700 800 150 10 5 70 40 400 5 10 0,7 0,8 0,9 9 40 2,0 4-6 m. 700 800 200 10 6 90 45 500 6 5 0,9 1,0 1,2 11 50 2,5 7-10 m. 700 800 250 10 7 120 45 700 7 5 1,2 1,4 1,4 13 80 3,0

Vaikams rekomenduojama valgyti 5-6 kartus ir jokiu būdu ne rečiau kaip tris kartus per dieną. Rekomenduojama energinės vertės dalis pavieniams valgymams: valgant 5 kartus pusryčiai turi sudaryti 25, priešpiečiai –10, pietūs – 35, pavakariai – 10, vakarienė – 20 proc. dienos energinės vertės. Rekomenduojama, kad tarp pagrindinių valgymų, t. y. tarp pusryčių, pietų ir vakarienės, praeitų 5-6 valandos. Vakarieniauti reikia maždaug prieš dvi valandas iki nakties miego. Nereguliarus valgymas kartą ar du kartus per parą kenkia sveikatai [50].

Lietuvoje šios normos buvo atnaujintos ir įsigaliojo nuo 2001 metų. Pagal šiuos duomenis buvo parengtos vaikų kolektyvų maitinimo normos, maisto produktų energinės vertės ir cheminės sudėties lentelės. Apibendrinant pateiktus duomenis, galime teigti, jog mitybos režimas bei rekomendacijų įgyvendinimas turi didelę reikšmę vaiko mitybai ir harmoningam augimui.

1.3. Vaikų mitybos situacija

Daugumoje pasaulio šalių, tokių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Italija, Portugalija, Malta vaikų mityba neracionali, sunaudojama per daug angliavandenių bei riebalų turinčio maisto. Įvairūs bei populiarūs užkandžiai stokoja būtinųjų maisto medžiagų, tokių kaip vaisiuose ir daržovėse esantys vitaminai ir mikroelementai, pieno produktuose esantis kalcis, vitaminas D, liesoje raudonojoje mėsoje bei paukštienoje esančių geležies bei kitų būtinų besivystančiam organizmui medžiagų [114].

N.Dailidienė su bendraautoriais (2000) bei A.Zaborskis ir J.Makari (2001) nustatė, kad beveik trečdalis ikimokyklinio amžiaus vaikų auga neharmoningai [17, 115]. Iš jų daugiausia buvo per mažo svorio ikimokyklinukų – 30 proc. ir 6 proc. turėjo antsvorio.

A.Petrauskienės ir S.Jurevičiūtės (2007) atliktas Kauno pradinių klasių mokinių mitybos ypatumų tyrimas siekė įvertinti Kauno pradinių klasių moksleivių tėvelių nuomonę apie jų vaikų mitybą. Tyrimas parodė, kad daugumos (71,3 proc.) pradėjusių lankyti mokyklą vaikų mitybos įpročiai nepakito, kas penkto (22,1 proc.) – pablogėjo, kas penkiolikto (6,6 proc.) – pagerėjo. Trečdalis pradinių klasių mokinių valgė rečiau negu rekomenduojama. Dauguma pradinių klasių mokinių kas dieną šviežių vaisių ir daržovių vartojo vasarą ir rudenį, ir tik apie pusė – žiemą ir pavasarį. Daržovių vaikai valgė rečiau negu vaisių. Kasdien pieno, kefyro, jogurto gėrė apie pusė pradinukų; varškės, balto sūrio valgė tik kas ketvirtas moksleivis. Pradinių klasių mokinių palyginti retai vartojo žuvies ir grūdų produktų (košių ir/arba dribsnių). Net pusė mokinių vartojo per daug cukraus, saldindami arbatą. Tyrimas parodė, kad pradinukų mityba, nors ir sveikesnė negu vyresniųjų klasių mokinių, bet yra problematiška [77].

Apibendrinat duomenis, galime teigti, kad neracionali vaikų mityba ir neharmoningas augimas, ateityje gali sukelti gana rimtų sveikatos sutrikimų, jeigu nebus imtasi priemonių šioms problemoms spręsti.

1.4. Pusryčių reikšmė vaiko mitybai

Pusryčiai vaikams yra ypatingai svarbūs. Tenka dažnai išgirsti, jog ryte vaikai neturi apetito, tačiau, jeigu šeimoje pusryčiaujama, pusryčiaus ir vaikai [75]. Jeigu pusryčių valgymas šeimoje yra svarbus ritualas – tada dažniau valgoma šilto maisto, o ne sumuštinių, ir vaikas aprūpinamas maisto medžiagomis fiziniam bei protiniam darbui mokykloje atlikti [9]. Indijoje

atlikto mokyklinio amžiaus 10-15 metų vaikų tyrimo metu buvo nustatyta, kad mitybos įpročiai, kaip pusryčiavimas, susiformavę vaikystėje išlieka ir suaugus. Pasirodo, didėjant vaikų amžiui, mažėja pusryčiaujančių vaikų skaičius – 92 proc. pusryčiaujančių vaikų yra 6-11 metų amžiaus ir tik 77 proc. - 12-19 metų paaugliai [98].

Nepusryčiaujančių vaikų mityba prastesnė, kadangi prarastas maisto medžiagas sunku atgauti kitų maitinimųsi metu. Pasirodo, kad šie vaikai per likusią dieną dažniau nei pusryčiaujantys vartoja daug riebalų bei mažai skaidulinių medžiagų turinčius užkandžius [83]. Jeigu nepusryčiaujama, iki kito valgymo cukraus kiekis kraujyje sumažėja. Taigi, kūnas pradeda trokšti ko nors saldaus, ko pasėkoje užkandžiaujama, vartojamas „nesveikas“ maistas.

E.Pollitt ir R. Matthews (1998) bei U. Chitra ir C. Radha Reddy (2006) tyrimai rodo, kad pusryčių nevalgymas gali turėti įtakos vaikų intelektui, elgsenos, dėmesio sukaupimo problemų atsiradimui, irzlumui, hiperaktyvumui bei sumažėjusiam įsiminimui [15, 82]. O nepakankamas maisto kiekis vaikams, kaip teigia RE.Kleinman su bendraautoriais (1998) bei K.Alaimo, CM.Olson, ir EA.Frongillo (2001), yra susijęs su blogu elgesiu ir prastesniais akademinės veiklos pasiekimais [3, 48]. Akivaizdu, kad maistingi pusryčiai yra pats svarbiausias veiksnys, turintis įtakos vaikų gebėjimui susikaupti ir lemiantis geresnį jų elgesį ir pasiekimus mokykloje. G.Miles ir S.Eid (1997) teigia, kad pagrindinė vaikų maitinimųsi praleidimo problema yra ta, kad alkaniems mokiniams gali būti sunku susikaupti [68]. Kitaip tariant, anot P.Donelly (2006) pusryčių praleidimas neigiamai veikia vaikų gebėjimą mokytis [22]. Kai tuo tarpu stropus mokymasis yra pagrindinė mokinių pareiga. Daugybe mokslinių tyrimų įrodyta, kad pusryčiai teigiamai veikia vaikų elgesį, o nemokamas pusryčių dalijimas mokyklose netgi sąlygoja retesnį pamokų praleidimą, pavyzdžiui, Afrikoje, kaip rašo P.Donelly (2006), pusryčiai yra bene svarbiausias akstinas nueiti į mokyklą. Pusryčiaujančių vaikų geresnis dėmesys ir darbinė atmintis, taip pat didesnis informacijos apdorojimo greitis [22].

Velse FJ.Elgar su bendraautoriais atlikus tyrimą (2005) paaiškėjo, kad nutukę vaikai pusryčių nevalgo du kartus dažniau nei normalaus kūno svorio [24, 43]. Norvegijoje E.Bere ir K.I.Klepp (2005) rezultatai panašūs – rečiau pusryčiaujantys vaikai dažniau būna nutukę [12]. Taip pat aptiktas reikšmingas ryšys tarp teigiamo vaikų požiūrio į pusryčius ir dažnesnio “sveiko” maisto vartojimo pusryčiams bei tėvų nuomonės, kad jų vaikas pusryčiauja sveikai. Velse (2007) buvo tirtas 2495 9-11 metų vaikų bei jų tėvų požiūris į pusryčius. Rezultatai parodė, jog berniukų dažniau nei mergaičių požūris į pusryčius buvo teigiamas, nors tarp amžiaus grupių

statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta [95]. Akivaizdu, jog valgančiųjų pusryčius požiūris dažniau būna pozityvus nei nevalgančiųjų. Tuo tarpu ne vienas mokslinis straipsnis įrodo, kad berniukai dažniau nei mergaitės valgo pusryčius [43, 71, 105].

Kito tyrimo metu (GF.Moore ir kt., 2007) Velse buvo ištirti 4314 9-11 metų pradinukai ir nustatytas reikšmingas ryšys tarp skurdo, pusryčių nevalgymo bei “nesveiko” maisto vartojimo pusryčiams. Nustatyti ryškūs socioekonominiai skirtumai teigiamam požiūriui į pusryčiavimą. Pasirodė, jog žemesnio socioekonominio statuso šeimų vaikai pusryčius valgo rečiau [70, 71]. Moksleivių gyvensenos ir sveikatos elgesio 2001-2002 metų tyrimo duomenimis, tyrime dalyvaujančiose šalyse kiekvieną darbo dieną pusryčiauja 69,1 proc. vienuolikamečių mergaičių ir 72,9 proc. vienuolikamečių berniukų, Lietuvoje – atitinkamai 72,6 proc. ir 76,3 proc. [104].

Apie Lietuvos pradinukų pusryčiavimo dažnio paplitimą duomenų bei mokslinių straipsnių rasti nepavyko. Kaune atlikto tyrimo apie pradinukų mitybos ypatumus imtis per maža, kad reprezentuotų visų Lietuvos pradinukų mitybos ypatumus. Apibendrinus pateiktus duomenis, galima teigti, kad dažniau pusryčiaujantys vaikai sveikiau maitinasi, geriau elgiasi bei mokosi.

1.5. Šeimos įtaka vaiko mitybai

Už vaikų sveikatą atsakingi tėvai, pedagogai ir visa visuomenė. Geresnio sveikatingumo rezultatų pasiekiama, kai daugiau dėmesio šiems klausimams skiria vaikų darželis, vėliau mokykla, o nuolat – šeima ir visuomenė. Tėvai – pirmieji vaiko sveikatos ugdytojai, jiems tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko vystymąsi ir auklėjimą [100]. Vaikai sveikos gyvensenos sampratą pradeda kurti jau ankstyvoje vaikystėje, bendraudami su jiems artimais žmonėmis [1]. Šeimoje vaikas įgyja elementarių žinių, išmoksta kultūros, higienos įgūdžių, perima šeimos gyvenimo būdą, formuojasi vertybinės nuostatos, sveikatos elgsena. Vaikas pamėgdžioja tėvų ir kitų šeimos narių elgesį [76]. Tėvai sąmoningai ir nesąmoningai, savo veiksmais, žodžiais, elgsena, gyvenimo būdu, perduoda vaikams požiūrį į vertybes, elgesio modelį, kuria sveikatą veikiantį vaikų elgesį. Šeimoje vaikai ir mokiniai praleidžia daug laiko, todėl ji yra jaunų žmonių sveikatos ugdymo terpė ir jos galios yra labai didelės. Pasak A. Zaborskio ir bendraautorių, tėvai vis tiek lieka šaltiniu, iš kurio vaikai apie sveikatą sužino daugiausiai. O kad turėtų ką perduoti, be abejonės, pirmiausia patys tėvai turi nemažai žinoti apie sveikatą, patys sveikai gyventi ir įsiminti, jog vaiko sveikata – tai tėvų sveikatos atspindys [113]. K.Lagnäse,

M.Mast, S.Danielzik, C.Spethmann ir MJ.Müller (2003) rašo, kad reikia neužmiršti, jog žmogaus bazinių nuostatų, vertybių, įgūdžių, įsitikinimų bei gyvensenos formavimuisi labai ryškią įtaką daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės tarpsnis [51], kuris susijęs su prigimtinių savybių vystymu bei gyvensenos įpročių formavimu [2, 49]. Šiuo laikotarpiu svarbiausias uždavinys išmokyti vaiką teisingų įpročių bei juos įtvirtinti, kadangi vyresniame amžiuje gyvenseną keisti reikia daug daugiau pastangų. Anot E. Adamkevičienės, vaikų ir moksleivių sveikatos stiprinimo šeimoje patirtis rodo, kad geriausių rezultatų pasiekiama gerinant individo žinias apie sveikatą, padedant suvokti sveikatos reikšmę žmogaus gyvenime, ugdant sveikos gyvensenos įgūdžius, skatinant jaunus žmones rinktis sveikatai palankų elgesį [1]. R.Bartkevičiūtės nuomone, labai svarbu ne uždrausti, o išmokyti vaikus tinkamai pasirinkti maisto produktus [9]. Šeimoje siekiama formuoti naudingus sveikatai įpročius, ugdyti vertybines orientacijas ir tinkamą elgesį [1].

Tėvų požiūris turi įtakos vaiko maisto poreikiui. Tarptautinės moksleivių sveikatos ir gyvensenos apklausos tyrimo rezultatai (2001) rodo [115], jog vaiko gyvensena bei savijauta teigiamai koreliuoja su tėvų išsilavinimu, pagalba bei domėjimusi savo vaiko gyvenimu, ir kad turtingesnių šeimų vaikai dažniau įtraukiami į sveikatą stiprinančią veiklą, jų gerovė yra aukštesnė nei mažiau turtingų [52, 114]. Pagal E. Mirinavičienę ir V. Lunienę (1997) tėvams reikia nustatyti reguliarų maitinimosi laiką, įtraukiant pusryčius bei parūpinant maistingais užkandžiais. Mokyklinio amžiaus vaikui reikia vadovauti renkantis maistą, kaip puikų mineralų ir vitaminų šaltinį, aprūpinantį organizmą pakankamai baltymais ir kilokalorijomis, reikalingomis augimui. Maitinimosi įpročiai ir požiūris į maistą įdiegiami vaikystėje ir išlieka visą gyvenimą. Kai vaikas įgauna daugiau nepriklausomybės ir kai bendraamžiai ima daryti vis didesnę įtaką, tėvų suformuoti taisyklingi mitybos įpročiai, gali tapti pagrindiniu veiksniu lemiančiu sveikų maisto produktų pasirinkimą, kuomet sprendimas priklauso tik nuo pačių vaikų [69, 108].

Apibendrinant galime teigti, kad norint suformuoti taisyklingus vaiko mitybos įpročius, svarbu ne tik adekvačios tėvų žinios apie maisto medžiagų poreikį, rekomenduojamus ir nerekomenduojamus maisto produktus, bet taip pat ir šeimos sveikos mitybos principų laikymosi pavyzdys vaikui.

1.6. Šeimos socioekonominių veiksnių įtaka vaiko mitybai

Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, keičiasi jo dienotvarkė, mitybos rėžimas [77]. Ką pradinukas pasirenka priešpiečiams arba pietums, priklauso ne tik nuo susiformavusių vaiko mitybos įpročių [66, 71, 73], bet ir nuo finansinių tėvų galimybių [66, 90], maitinimo organizavimo mokykloje [12], tėvų užimtumo [20].Taigi, maisto pasirinkimą lemia ir asmeniniai polinkiai, ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Šeimos socialinė padėtis, pajamos ir išsilavinimas yra mitybą lemiantys veiksniai [26]. Teigiama, jog aukštesnis socialinis ekonominis lygmuo susijęs su sveikos mitybos įpročiais [64, 80]. Mokslinių tyrimų (WPT.Jame ir kt., 1997; I.Lopez-Azpiazu ir kt., 2003; G.Roos ir kt., 2001) duomenimis, geresnę socialinę padėtį užimantys gyventojai maitinasi sveikiau negu tie, kurių socialinė padėtis blogesnė [44, 64, 85]. Tyrimai (I.Lopez-Azpiazu ir kt., 2003; A.Sanchez-Villcgas ir kt., 2003) rodo, jog žmonės užimantys aukštesnę socialinę ekonominę padėtį vartoja daugiau šviežių vaisių ir daržovių (kaip sveikos mitybos rodiklis) ir mažiau suvartoja gyvūninių riebalų palyginus su gaunančiais žemesnes pajamas ar turinčiais žemesnį išsilavinimą [64, 86].Jacobs ir K. I. Klepp tyrimo (2002) duomenimis, aukštesnis socialinis ir ekonominis statusas lemia ne tik didesnį vaisių, daržovių, bet ir mažesnį šokolado, saldžiųjų gėrimų vartojimą [53]. Panašius duomenis pateikia C. Verreecken su bendraautoriais (2005) nurodydami, jog aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso šeimų vaikai maitinami sveikiau – jie daugiau suvartoja sveiko maisto, nei žemesnio išsilavinimo tėvų vaikai [103]. Kai tuo tarpu pastarieji daugiau valgo nevisaverčio maisto (1.3. lentelė) [52].

1.3. lentelė. Maisto produktų suvartojimas per dieną (proc.) Maisto produktai Aukštas socialinis ir ekonominis statusas Žemas socialinis ir ekonominis statusas Mergaitės Berniukai Mergaitės Berniukai

Vaisiai 70 63 66 60

Šviežios daržovės 41 34 35 28

Gaivieji gėrimai su cukrumi 33 44 42 50

Saldainiai 41 43 47 48

Pyragaičiai 20 25 26 31

Bulvių traškučiai 18 23 28 32

Skrudintos bulvės 10 14 16 21

Mažo riebumo pienas 52 55 46 52

Šaltinis: HBSC 1997/1998

Europos šalyse aukštesnės socialinės klasės atstovai teikia pirmenybę įvairesniam maistui, o žemesnės klasės racione vyrauja tradiciniai patiekalai [80]. Turtingesnės socialinės grupės žmonės dažniau renkasi naujus maisto produktus, o blogiau aprūpinti gyventojai laikosi tradicinių mitybos įpročių ir jų mitybos pokyčiai vėluoja 5–10 metų [34, 79].Tuo tarpu Lietuvos gyventojai išsiskiria vienais didžiausių Europoje socialinės nelygybės rodikliais.

Dabar nemažai vaikų gyvena su vienu iš tėvų [13, 43, 73]. Lietuvoje trys ketvirtadaliai (77,7 proc.) moksleivių gyvena su abiem biologiniais tėvais, 12,8 proc. – tik su motina, 2,8 proc. tik su tėvu, 6,1 proc. – su motina ir patėviu, 0,6 proc. – su tėvu ir pamote [28]. Šeimyninė padėtis – reikšmingas socioekonominis veiksnys. Mokslininko Bradchaw‘o (2002) teigimu, vieniši tėvai (dažniausiai jaunos mamos) turi didesnę riziką gyventi skurde, kadangi pinigus į namų ūkį neš vienas asmuo arba iš viso neneš [13]. Tarptautinės moksleivių sveikatos ir gyvensenos apklausos tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvoje žemo socialinio ir ekonominio statuso vaikų yra daugiau nei pusė - 53,1 proc., aukšto - 8,2 proc. Tuo tarpu kitose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje atvirkščiai – atitinkamai 5,8 proc. ir 57,5 proc. (pagal HBSC). Didelė Lietuvos gyventojų dalis susiduria su nemažais makrostruktūriniais apribojimais (skurdu, žemomis pajamomis, menkomis išsilavinimo galimybėmis ir t. t.) ir yra ekonomiškai nepajėgi adaptuoti sveikos gyvensenos nuostatų [90].

Žemo socialinio ir ekonominio statuso šeimų vaikai turi daug daugiau ir rimtesnių mitybos sutrikimų. Anot D.Höglund su bendraautoriais (1998) taip yra todėl, kad jų vaikai dažniau užkandžiauja „nesveiku“ maistu kaip bulvių traškučiais, saldumynais, nevalgo pusryčių bei mažiau vartoja vaisių ir daržovių, lyginant su aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso šeimų vaikais [38, 20]. Tačiau svarbu paminėti, kad neteisingi maitinimosi įpročiai stebimi ir šeimose, kurios turi galimybę įsigyti pakankamai sveiko maisto. Kitaip tariant didelės pajamos negarantuoja geros mitybos. Nors didelės pajamos šeimoje ir suteikia galimybę vartoti daugiau vertingų produktų, tačiau kartu didėja ir menkos biologinės vertės, nenaudingų, bet brangių produktų vartojimas. V.Šveikausko (2008) bei I.Young su bendraautoriais (2005) teigimu, sutrikusios mitybos priežastis dažnai būna nepakankamas šeimos žinių turėjimas apie sveiką mitybą [43, 93]. Svarbų vaidmenį formuojant mitybos įgūdžius, mažinant nutukimo paplitimą bei jo komplikacijų sukeltą žalą vaidina mitybos mokymas [87]. C.Vereecken su bendraautoriais (2002) tyrimo, kuriuo norėta įvertinti ryšį tarp vaikų nutukimo, mitybos įpročių bei mitybos žinių lygio, duomenimis, žinių lygis tikrai turi reikšmės mitybos įpročiams ir nutukimui. Tyrimo rezultatai parodė, kad mažiau žinantys buvo penkis kartus dažniau linkę į nutukimą, kadangi jų žinios ribotos, todėl ir įpročiai neteisingi [104]. Gaila, bet Lietuvos mokinių mitybą lemia ne jų žinios, o ekonominiai veiksniai [112].

Sveikos mitybos prielaidas ribojantis veiksnys yra pajamos. Gyventojų mityba labai priklauso nuo jų: Lietuvos gyventojų maisto produktų pasirinkimą labiausiai lemia kaina, o ne kokybė ar nauda sveikatai [90]. Lietuvoje 2007 m. atliktas gyventojų mitybos tyrimas parodė, kad pagrindinis maisto produktų pasirinkimo kriterijus yra kaina. Tuo tarpu ligų profilaktika, tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų laikoma vienu iš mažiausiai svarbių maisto produktų pasirinkimo kriterijų. Tyrimo duomenimis, tiriamųjų, turinčių pradinį, vidurinį ir specialųjį išsilavinimą, pagrindinis maisto produktų pasirinkimo kriterijus taip pat buvo kaina, o respondentai, turintys aukštąjį išsilavinimą, dažniau atsižvelgia ne tik į produkto skonines savybes bei ir į šeimos narių poreikius [8].

Nustatyta, kad sveika gyvensena yra mažiausiai paplitusi žemiausio išsilavinimo ir menkesnių pajamų gyventojų grupėse [5]. G. Turrell su bendraautoriais (2002) tyrimo, kuriuo norėta išsiaiškinti kaip socialinė padėtis t.y. išsilavinimas, darbinė veikla ir pajamos lemia perkamo maisto pasirinkimą, duomenimis gaunamos pajamos labiausiai turėjo įtakos maisto produktų pasirinkimui [97]. Tyrimas parodė, kad žemiausio išsilavinimo, nekvalifikuoto darbo ir

mažiausiai uždirbantys respondentai dažniausiai perka žemiausios rūšies daržoves bei vaisius ir tai atlieka daug rečiau, palyginus su aukštesnės socialinės klasės atstovais. Taip pat nustatyta, kad mažos pajamos labiau lemia vaisių ir daržovių pirkimą negu išsilavinimas [97]. Kito G. Turrell su bendraautoriais 2000 m. Australijoje atlikto tyrimo duomenimis, turintys aukštas pajamas reikšmingai daugiau perka vaisių [96]. K.Giskes ir kitų mokslininkų (2002) tyrimo metu, įrodyta mažų pajamų įtaką vaisių ir daržovių suvartojimo kiekiui [32]. Galime daryti prielaidą, jog pinigų stygius, kuris dažniau būdingas žemesnės socialinės klasės žmonėms, gali riboti sveikų maisto produktų vartojimą.

Turtingesnių šeimų vaikai daugiau įtraukiami į sveikatą stiprinančią veiklą, jų gerovė yra aukštesnė, nei mažiau turtingų [53]. Užsienio mokslininkų (PJ.Veugelers ir kt., 2005; I.Janssensu ir kt., 2006) tyrimai atskleidė, kad vaikai, gyvenantys šeimose, gaunančiose žemas pajamas, turi antsvorį arba yra nutukę palyginus su vaikais, kurių šeimos pajamos didesnės [45, 105]. Turintys mažas pajamas rečiau perka maistą kuriame daug skaidulinių medžiagų ir mažai riebalų, druskos bei cukraus. Žemesnės socialinės klasės respondentai rečiau perka maisto produktus, kurie atitiktų mitybos rekomendacijas [97]. Maisto produktų įvairovė ir kokybė, kuriuos renkasi šeimos turinčios mažas pajamas, yra žemesnė. Taip yra todėl, kad sveikos mitybos produktai tokie kaip vaisiai ir daržovės, paukštiena, žuvis bei neapdorotų grūdų gaminiai kainuoja daugiau, palyginus su mažiau vertingais ir skatinančiais nutukimą produktais, tokiais kaip apdoroti grūdai, bulvių traškučiai, įvairūs kepiniai bei užkandžiai, turintys daug cukraus ir riebalų [23].

B. Galobardes su bendraautoriais (2001) tyrime nustatyta, kad žemesnis išsilavinimas ir prastesnė darbinė veikla turi įtakos mitybos įpročių skirtumams ir kad šių socioekonominių indikatorių poveikis linkęs augti. Abu šie faktoriai turi reikšmingos įtakos mažesniam sveiko maisto suvartojimui žemiausioje socialinėje klasėje. Žemiausio išsilavinimo ir/ar dirbantys nekvalifikuotą darbą asmenys vartoja mažiau žuvies ir daržovių, bet daugiau kepto maisto, pomidorų ir bulvių, cukraus ir alaus. Geležies, kalcio, vitamino A ir vitamino D suvartojimas žemiausias tarp žemiausio išsilavinimo ir dirbančių nekvalifikuotą darbą žmonių [27].

C. Vereecken ir kitų mokslininkų (2005) tyrimų duomenimis, didesnis vaisių ir mažesnis saldžiųjų gėrimų vartojimas, priklauso ne tik nuo šeimos pajamų, bet ir nuo tėvų išsilavinimo [103]. Anot K. Lagnäse ir bendraautorių (2003), aukštesnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai gimsta didesnio svorio, būna ilgiau žindomi, harmoningai vystosi nuo gimimo [51]. V. Grabauskas su bendraautoriais (2004) nurodo, kad Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai taip pat

susiję su išsimokslinimu [33]. Lietuvoje 2001 m. atlikto gyventojų surašymo duomenys parodo, kad daugiausia aukščiausio išsilavinimo buvo 35–44 metų amžiaus grupėje, tai yra dabartinių paauglių ir studentų tėvų karta. Apie 55,5 proc. šios grupės asmenų buvo įgiję aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Vyresnių ir jaunesnių žmonių išsilavinimo lygis žemesnis. 25–29 metų amžiaus grupėje aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 37 proc. gyventojų. Tai rodo, jog jaunų tėvų žinios apie maisto medžiagų poreikį vaikui, jo priklausomybę nuo amžiaus bei lyties, sveikus ir nesveikus maisto produktus, su mityba susijusius sveikatos sutrikimus yra menkesnės. Tačiau teigiama, kad sveikos mitybos įpročiai labiau būdingi jaunesnio amžiaus suaugusiems gyventojams [90].

Aukštesnio išsimokslinimo žmonių mityba labiau atitinka PSO rekomendacijas (vartoti mažiau riebių pieno ir mėsos produktų, nes juose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, kurios didina cholesterolio koncentraciją kraujyje ir išeminės širdies ligos riziką; gyvūninius riebalus rekomenduoja keisti augaliniais) [20] palyginti su žemesnio išsimokslinimo. Lietuvos gyventojai, turintys aukštąjį išsimokslinimą, dažniau valgo šviežias daržoves ir vaisius palyginti su nebaigto vidurinio išsimokslinimo [33]. Remiantis maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis (FAO), daržovių ir vaisių vartojimas Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Kita vertus, Lietuva šiuo rodikliu gerokai lenkia Latviją ir Estiją. Baltijos šalių gyventojų mitybos ir sveikatos tyrimo duomenimis, apie 78 proc. Lietuvos gyventojų kasdien vartojo daržoves (neminint bulvių) [90]. Didėjant Lietuvos gyventojų išsimokslinimui, daugėja žmonių, maistui gaminti vartojančių aliejų, valgančių žuvį, ir mažėja žmonių, geriančių natūralų kaimišką pieną [39, 47]. I.Lopez-Azpiazu su bendraautoriais (2003) tyrimai rodo, kad žemesnio išsilavinimo žmonės vartoja labiau riebius ir sočiųjų riebalų turinčius produktus (kaip nesveikos mitybos rodikliai) negu turintys auštąjį išsilavinimą [64]. S. Shohaimi su bendraautoriais (2004) Didžiojoje Britanijoje nagrinėjo daržovių ir vaisių vartojimą pagal išsilavinimą bei darbinę veiklą. Atlikus tyrimą buvo rastas stiprus ryšys tarp socialinės klasės, išsilavinimo lygio, gyvenamosios vietos ir vaisių bei daržovių vartojimo. Rezultatai parodė, kad mažiausiai daržovių ir vaisių vartojo fizinį darbą dirbantys ir neturintys jokio išsilavinimo asmenys. Tuo tarpu aukštesnės socialinės grupės, aukštesnio išsilavinimo ir gyvenantys pasiturinčiųjų kvartaluose suvartoja didesnius vaisių ir daržovių kiekius [87]. Nepilnavertės mitybos problemas iš dalies padėtų išspręsti, tiek aukštos, tiek žemos socioekonominės padėties šeimų vaikams, nemokamas vaisių bei daržovių dalinimas mokykloje.

M.Kearney su bendraautoriais (2000) bei CLH.Hupkens ir kitų mokslininkų (2000) tyrimų duomenimis, aukštesnio išsimokslinimo gyventojai daugiau žino apie sveiką mitybą ir geriau sugeba tas žinias pritaikyti pasirinkdami sveikesnius maisto produktus. Daugiau aukštojo negu žemesnio išsimokslinimo žmonių nurodo, kad jie renkasi maistą, atsižvelgdami į jo įtaką sveikatai, o ne į jo kainą [39, 47].

Dažnai šeimose maisto gaminimu užsiima moterys. Didžiąja dalimi kaip bus paruoštas maistas ir kokie produktai bus naudojami priklausys nuo jų. Mitybos tyrimų duomenys rodo, kad moterų mitybos įpročiai yra kur kas sveikesni nei vyrų: jos yra labiau linkusios vartoti augalinį aliejų, neriebų pieną bei daržoves ir vaisius [90]. Anot CLH.Hupkens ir kitų mokslininkų (2000) bei V.Grabausko su bendraautoriais (2004) tyrimų duomenimis, aukštesnio išsimokslinimo motinos dažniau riboja nesveikus maisto produktus savo vaikams, taip formuodamos sveikus mitybos įpročius nuo vaikystės [33, 39]. P. Haines su bendraautoriais (1992) Amerikoje tyrinėjo įvairaus amžiaus moterų mitybos ypatumus. Tyrimo metu paaiškėjo, jog jaunesnės moterys, valgančios greitą maistą, gauna daugiausiai energijos, bendrą riebalų, cholesterolio ir natrio kiekį. Vidutinio išsilavinimo, vidutinio amžiaus ir vidutinių pajamų moterų dieta buvo sveikiausia [36]. M.Gex-Fabry, L.Raymond ir O.Jeanneret atlikto tyrimo duomenimis moterys mažesniais kiekiais suvartoja maistingo ir sunkaus maisto nei vyrai. Tuo tarpu vyresnio amžiaus respondentai vartoja mažesniais kiekiais daugelio maisto produktų, įskaitant duoną, bulves, pomidorus, paukštieną, žuvį, vaisius ir daržoves [31]. K.Baghurst su bendraautoriais (1994) Australijoje atlikto tyrimo rezultatais, moterys riebalų dažniausiai suvartoja mažiau, o fizinį darbą dirbantys vyrai - daugiau už rekomenduojamą normą [6]. Kitas (G.Turrell ir kt., 2004) australų mokslininkų tyrimas parodė, kad tiek vyresnio amžiaus respondentai, tiek moterys reikšmingai daugiau perka vaisių nei likę respondentai [96].

Apibendrinant mokslinių tyrimų duomenis, galime daryti išvadą, jog vaiko mitybai ir jos įpročiams įtakos turi ne tik žinių apie sveiką mitybą lygis, bet ir šeimos socialinė bei ekonominė padėtis. Aukštesnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai suvartoja daugiau sveiko maisto, nei žemesnio išsilavinimo tėvų vaikai. Didesnes pajamas gaunančių tėvų vaikai dažniau valgo ir „sveikus“, ir „nesveikus“ maisto produktus, lyginant su mažesnes pajamas gaunančių tėvų vaikais. Šie socialiniai skirtumai veikia pažeidžiamiausią visuomenės dalį – vaikus.

1.7. Lietuvos mokinių nutukimo problema

Moksliniai duomenys rodo, kad nesveika mityba gali lemti antsvorio ar nutukimo paplitimą. Tarptautinių mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad antsvorio ir nutukimo problemos Rytų Europos šalyse yra labai paplitusios, o Lietuvos gyventojų nutukimo rodikliai net laikomi vienais aukščiausių pasaulyje. Ypač aukšti yra Lietuvos moterų nutukimo rodikliai, net tris kartus viršijantys Estijos moterų nutukimo rodiklius (Lietuvoje – 18,3 proc., Estijoje – tik 6,0 proc.). Gyvensenos tyrimų rezultatai rodo, kad daugiau kaip pusės Lietuvos gyventojų svorio rodikliai viršija normas (t. y. jiems būdingas antsvoris) [90].

Tarptautinės kovos su nutukimu grupės (IOTF) duomenimis, per didelis svoris yra rimta vaikų ir paauglių sveikatos problema [41]. Nacionalinės sveikatos ir mitybos tyrimo apžvalgos (NHANES) (1976–1980 m. ir 2003–2004 m.) duomenys rodo, kad per didelio svorio paplitimas didėja: tarp 2–5 metų vaikų, paplitimas padidėjo nuo 5proc. iki 13,9 proc., 6–11 metų - nuo 6,5 proc. iki 18,8 proc., o 12–19 metų - nuo 5 proc. iki 17,4 proc. Nustatyta, jog turintys antsvorį vaikai ir paaugliai turi sveikatos sutrikimų jaunystėje ir vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, daugiau tikėtina, kad vaikystėje turintys antsvorį vaikai ir paaugliai, turės tokius rizikos veiksnius kaip didelis kraujospūdis, aukštas cholesterolis, ar II tipo diabetas, negu yra kiti vaikai ir paaugliai. Prognozuojama, kad turintys antsvorį vaikai ir suaugę turės nutukimo problemų. PSO atliktas tyrimas įrodė, kad maždaug 80 proc. tirtų vaikų, kurie turėjo antsvorį būdami 10–15 metų, sulaukę 25 metų amžiaus buvo nutukę [19]. Panašius duomenis pateikia ir 12 metų Japonijoje trukęs tyrimas (K.Tohashi ir kt., 2002), kuriame buvo stebimi nutukę vaikai. Rezultatai parodė, kad antsvoris vaikystėje net 54,7 proc. atvejų turėjo įtakos nutukimui suaugusiame amžiuje. Labai nutukę vaikai 36,7 proc. turi didesnę tikimybę į nutukimą suaugus nei vidutiniškai aptukę – 16,8 proc. [94]. Nemažai mokslinių tyrimų (W.Dietz, 1998; A.Zaborskis ir kt, 2000; N.Markauskienė, 2002; C.Margherita 2007; T.Lobstein, 2004) įrodyta, kad vaikų nutukimas siejamas ir su žemesniais pasiekimais mokykloje, žemesniu savęs vertinimu, mažesne darbo kokybe ir uždarbiu, nenusisekusia santuoka, o taip pat ir žemesniais visapusiškais asmeniniais bei socialiniais pasiekimais [21, 63, 65, 66, 114].

Pagal PSO 2007 metų duomenis, abiejų lyčių pradinių klasių mokinių antsvorio paplitimas buvo didžiausias Portugalijoje (7 – 9 m., 32 proc.), Ispanijoje (2 – 9 m., 31 proc.), ir Italijoje (6 – 11 m., 27 proc.). Mažiausias antsvorio paplitimas užregistruotas Vokietijoje (5 – 6 m., 13 proc.),

Kipre (2 – 6 m., 14 proc.) bei Serbijoje ir Montenegre (6 – 10 m., 15 proc.) [4]. Lietuvos mokslininkų duomenimis, mūsų šalyje nutukimo ir antsvorio paplitimas dar nėra didelis, tačiau prognozuojama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, po 10 – 15 metų pasivysime Europos šalių nutukimo vidurkį [91]. Vilniaus miesto mokinių faktinės mitybos tyrimas atliktas 2003 m. nustatė, kad normalaus svorio vaikų yra 83 proc., o per didelį svorį turi apie 7,5 proc. vaikų, iš jų 2 proc. yra nutukę. Taip pat išryškėjo, kad nutukusių berniukų yra daugiau nei mergaičių [107]. E. Grinienė (1992) ištyrusi skirtingo amžiaus moksleivių fizinę raidą nurodo, jog per didelę kūno masę trečioje klasėje turėjo 3,6 proc. berniukų ir 11 proc. mergaičių, ketvirtoje klasėje – atitinkamai 6,4 proc. ir 10,8 proc. [35].

W.Dietz (1998) teigimu, ankstyvo amžiaus vaikai yra jautrūs nutukimui ir pradėję jungtis prie visuomenėje labiau vertinamo kūno lieknumo. Jo atliktas tyrimas parodė, kad 10 – 11 metų mergaitės ir berniukai mieliau renkasi draugus su kitais fiziniais trūkumais negu kad su antsvoriu. Nutukę vaikai yra pripažįstami mažiausiai. Be to, 6 – 10 metų vaikams nutukimas jau asocijuojasi su įvairiais neigiamais būdo bruožais, tokiais kaip tingumu ir netvarkingumu. Viena galima šios diskriminacijos išvada yra ta, kad nutukę vaikai savo draugus renkasi iš jaunesnių draugų rato, nes šie nuolaidesni, mažiau kritiški vyresnių vaikų svoriui ir labiau nori žaisti su nutukusiu vaiku, nes jis ar ji yra vyresnis [21]. Anot R.Proškuvienės (2004), nutukę mokiniai, ypač paaugliai, kritiškai pradėję save vertinti, vengia kūno kultūros užsiėmimų, nes neretai iš jų bendraamžiai šaiposi, tyčiojasi. Tai labai neigiamai veikia žmogaus asmenybę, savęs vertinimą. Nutukimas yra sunkiai išgydoma liga. Tam reikia daug valios pastangų. Vien dieta teduoda laikiną efektą, todėl nutukimas yra gydomas ribojant mitybą ir kartu didinant fizinį aktyvumą. Nutukimo lengviau išvengti negu jį išgydyti, todėl nuo vaikystės būtina mokyti teisingai maitintis ir pakankamai judėti [81].

F.Branca ir kitų mokslininkų (2007) tyrimo metu įrodyta, kad nutukimas visuomenei užkrauna sunkią naštą, padidindamas medicinos paslaugų kainas, susijusias su nutukimo sukeltomis ligomis; darbo produktyvumo sumažėjimą dėl pravaikštų; ankstesnes mirtis; prarastas galimybes, psichologines problemas ir prastesnę gyvenimo kokybę [14].

Apibendrinant mokslinių tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, jog vaiko mitybos įpročius labiausiai sąlygoja šeimos ekonominė bei socialinė padėtis. Įtakos turi ir tėvų žinių apie sveiką mitybą lygis. Galima teigti, kad didesnes pajamas gaunančių tėvų vaikai dažniau valgo ir „sveikų“, ir „nesveikų“ maisto produktų, lyginant su mažesnes pajamas gaunančių tėvų vaikais.

Tuo tarpu mokslinių duomenų apie Lietuvos pradinių klasių vaikų mitybos ypatumus mūsų šalyje praktiškai nėra.

1.8. Vaiko mityba mokykloje

A.Zaborsko su bendraautoriais (2006) tyrimo metu nustatyta, kad pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja akivaizdūs prieštaravimai tarp radikalaus mokyklų valgyklų restruktūrizacijos proceso ir mokinių sveikos mitybos siekimo [111]. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nurodyta, kad viena iš savarankiškos savivaldybės funkcijų - maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo bei bendrojo lavinimo įstaigose. Apie tai, kaip mokyklose organizuojamas maitinimas nustato Lietuvos higienos norma HN 21:2005 "Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Higienos normoje nurodyta, jog maitinimas turi būti organizuotas taip, kad būtų sudarytos sąlygos visiems pavalgyti šilto maisto, maistas atitiktų fiziologinius mokinių, vaikų amžiaus ypatumus bei sveikos mitybos principus ir taisykles bei būtų organizuojamas pagal valgiaraščius, patvirtintus mokyklos vadovo ir nustatyta tvarka suderintus su visuomenės sveikatos centru apskrityje [55]. Išskirtos maisto produktų grupės, kurios rekomenduojamos maitinimui mokykloje - daržovės, bulvės, vaisiai, uogos ir jų patiekalai, sultys, grūdiniai (duonos gaminiai, kruopų patiekalai (košės) ir ankštiniai produktai) pienas ir jo produktai (išskyrus riebią grietinę ir riebų sūrį), liesa mėsa, paukštiena, neriebi žuvis ir jų produktai, augalinis aliejus, kiaušiniai. Vaikų maitinimui neturi būti vartojami tokie produktai - subproduktai (inkstai, smegenys, plaučiai), žuvies konservai, sultinių koncentratai, šaldyti pusgaminiai (koldūnai, žuvies piršteliai, cepelinai, žemaičių blynai) nepramoninės gamybos konservuoti gaminiai, žlėgtainiai, skrudinti produktai, kremo gaminiai, grybai, šaltiena, patiekalai, kuriems tinkamai pagaminti trūksta technologinių įrenginių (blyneliai su mėsa, makaronai su mėsa, kiti patiekalai su įdarais). Per parą rekomenduojama suvalgyti bent 2-3 porcijas pieno produktų [29]. 2007 m. rugsėjo – spalio mėn. buvo atlikta bendrojo lavinimo mokyklų Valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė ir įvertinta bendrojo lavinimo mokyklų atitiktis Lietuvos higienos normos HN 21:2005 reikalavimams. Jos metu nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai [58]. Tai patvirtina ir A.Zaborskio, G.Petronytės bei J.Lubienės (2006) atliktas maitinimosi paslaugų kokybės bendrojo lavinimo mokyklose tyrimas,

rodantis, kad mokinių maitinimas organizuojamas neatsižvelgiant į reglamentuojamus reikalavimus [112].

Daugelyje šalies mokyklų mokinių maitinimo organizavimas perduodamas privačioms tarnyboms [111]. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktas Vilniaus miesto mokinių faktinės mitybos tyrimas nurodo, kad mieste 98 proc. mokyklų turi galimybę tiekti karštą maistą, bet dažniausiai karštą maistą valgo pradinukai ir mažas pajamas turinčių šeimų mokiniai. Karštus pietus mokykloje valgo 72 proc. mažas pajamas turinčių šeimų mokiniai ir tik apie 34 proc. kitų mokinių. To tarpu šaltus užkandžius, saldumynus dažniau renkasi neremtini mokiniai, kadangi visose mokyklose jais prekiaujama. Net 41,2 proc. neremtinų mokinių mokykloje tenkinasi šaltais užkandžiais [107]. Lietuvos 121-oje mokykloje 2009 metų vasario-kovo mėnesiais atlikta apklausa parodė, kad tik 66 proc. mokinių kasdien valgo mokyklos valgykloje, o 11 procentų apklaustųjų mokyklos valgykloje nevalgo visai. Apklausoje, kurios tikslas buvo išsiaiškinti mokinių mitybos įpročius, dalyvavo beveik 7 tūkstančiai 5–12 klasių mokinių iš įvairių Lietuvos rajonų. Apklausos rezultatai parodė, kad dauguma mokinių iš valgyklos siūlomo asortimento dažniausiai renkasi cepelinus, mėsos kepsnius, dešreles arba blynus, o mieliausiai valgytų tokius nevisaverčius patiekalus kaip čeburekai, kibinai ar picos. Apklausos duomenimis, daugelį tokių naudingų sveikatai produktų, kaip žuvis ir įvairios kruopos, vaikai įvardija kaip labiausiai nemėgstamus [59]. A.Zaborskio. G.Petronytės ir J.Lubienės (2006) atliktas tyrimas rodo, kad mokyklų valgyklose nesudarytos sąlygos rinktis karštus patiekalus, o siūlomas asortimentas netenkina daugelio mokinių [112]. Panašius duomenis pateikia ir bendrojo lavinimo mokyklų visuomenės sveikatos kontrolė nustačiusi, kad mokyklose maitinimui tiekiamų maisto produktų asortimentas dažnai nesuderintas su apskrities visuomenės sveikatos centru [102]. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2001 m. nustatė, kad kai kuriose pagrindinėse ir vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose nėra nei valgyklų, nei bufetų, todėl čia vaikai gaudavo tik arbatos su sumuštiniu ar bandele [101]. Daugelis mokinių valgyklose sočiai nepavalgo, be to ir ne visose valgyklose teikiamas maistas yra skanus. Taip pat nustatyta, kad viešųjų ir privačių įstaigų teikiamos paslaugos netenkina didelės dalies mokinių [112].

Lietuvoje Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų instituto Socialinės pediatrijos laboratorija kartu su Visuomenės sveikatos biurais 2009 m. visoje vykdė nacionalinį mokinių mitybos tyrimą. Apklausos metu paaiškėjo, kad Vilniaus miesto 9-11 klasių mokinių nevisavertei mitybai įtakos turi tai, jog retai arba niekada mokyklos valgykloje sriubų nevalgo

91,6 proc. apklaustųjų, karšto antro patiekalo – 64,1 proc., daržovių salotų – 86,0 proc. bei vaisių retai arba niekada nesirenka 89,3 proc. mokinių [106]. Apklausa taip pat parodė, kad berniukai, palyginus su mergaitėmis, labiau nepatenkinti maitinimo paslaugų kokybe: jų dažniau netenkina siūlomų patiekalų įvairovė, dažniau jaučiasi nepavalgę tiek kiek norėtųsi. Kas antras (49,0 proc.) mokinys nurodė, kad valgyklos indai (lėkštės ir stalo įrankiai) visada būna nešvarūs. Beveik pusei mokinių (48,2 proc.) tenka ilgai laukti eilėje, o valgykloje ne visada gauna vietos atsisėsti 46,3 proc. Daugiau negu pusei (62,4 proc.) apklaustų mokinių valgyklos darbuotojai (padavėjai, virėjai) nepataria, kokį patiekalą rinktis, t. y., kurie patiekalai skanesni ar sveikesni. Apklausos duomenimis, daugelis mokinių (92,9 proc.) rinkdamiesi patiekalus vadovaujasi skoninėmis savybėmis, daug dėmesio kreipia į patiekalo išvaizdą, tačiau labai mažai kreipia dėmesį į patiekalo naudingumą sveikatai ir į tai, ką pataria, liepia valgyti tėvai. Nors 90,1 proc. mokinių nurodė, kad prie mokyklos valgyklos yra praustuvai nusiplauti rankoms, tačiau jas plauna tik kas antras mokinys, o visada prieš valgymą rankas plauna tik kas dešimtas. Paaiškėjo, kad mokiniams trūksta žinių apie sveiką mityba, nes tiek mokykloje su mokytojais, tiek namuose su tėvais jie nurodė, kad kalba retai [106].

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos įsteigtose bendrojo lavinimo mokyklose priklausomai nuo šeimos gaunamų pajamų mokiniams gali būti suteikta socialinė parama – teisė į nemokamus pusryčius, pietus, mokyklų organizuojamose dieninėse vasaros poilsio stovyklose maitinamą [56, 58, 61]. Lietuvoje 2008 m. duomenimis buvo 210 tūkst., o 2009 m. – 136 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių [57]. Vilniaus miesto mokinių faktinės mitybos tyrimo metu, vertinant mažas pajamas turinčių šeimų mokinių pietų davinį nustatyta, kad valgiaraščiuose nurodyti maistinių medžiagų bei energijos kiekiai atitiko faktinius kiekius, nustatytus laboratoriniais tyrimais, bet daugumoje mokyklų valgiaraščiuose nurodyti porcijų dydžiai ir jų energinė vertė yra per maži, ypač vyresnio amžiaus vaikams, patiekalų porcijų išeigos per mažos, taip pat svyravo porcijų kiekis. Mokyklose tiekiamų patiekalų svoris mažesnis už rekomenduojamą 5 – 7 metų amžiaus vaikams. Pietų metu mokiniai gauna labai mažai šviežių, virtų ar marinuotų daržovių ir visai negauna vaisių. Dažnai pietums gaminami žemą mitybinę vertę turintys patiekalai, tokie kaip dešrelės, blynai, bulvių patiekalai. Tačiau retai mokiniams duodama žuvies, natūralios mėsos patiekalų. Nustatyta, kad mokykloje alkį jaučia 39 proc. neremtinų ir 37,2 proc. remtinų mokinių, nors pastariesiems skiriamas „nemokamas“ maitinimas. Karštus pietus mokykloje valgo 71,6 proc. mažas pajamas turinčių šeimų mokinių [107].

Bendrojo lavinimo mokyklose įrengtose užkandžių ir gėrimų aparatuose vaikams siūlomi patrauklūs, tačiau jų sveikatai nenaudingi maisto produktai. Taupydami laiką ir nesuvokdami nesveikos mitybos pasekmių sveikatai, vis dažniau mokiniai renkasi greitai pagaminamo maisto, daug riebalų bei cukraus turinčių užkandžių, geria dirbtinais saldikliais saldintų gėrimų, kuriuose gausu dažiklių bei konservantų [19]. 2007 m. iš viso Lietuvos mokyklose veikė 122 prekybos užkandžiais ir gėrimais aparatai, iš jų 86-juose (70,5 proc.) parduodamų maisto produktų asortimentas buvo suderintas su apskričių visuomenės sveikatos centrais. Vienintelėje Alytaus apskrityje nebuvo bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose būtų įrengti užkandžių ir gėrimų aparatai [102]. Tuo tarpu Europos šalyse, tokiose kaip Norvegija, Škotija, Jungtinėje Karalystėje siūloma ir bandoma įdiegti „sveiko“ maisto politiką mokyklose, o šiltus pietus galima pavalgyti Austrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Škotijoje [107].

Nustatyta, kad mokyklų valgyklose teikiamo maisto kokybė turi įtakos mokinių sveikatai. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose parengtos mokyklų strategijos akcentuoja mitybos programas, kuriomis siekiama sveikos mitybos skatinimo, kokybiškų valgyklų paslaugų ir mitybos standartų, Lietuvoje tebevyksta restruktūrizacijos procesai, neigiamai veikiantys mokinių sveikatą [112].

Apibendrinant mokslinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad daugumoje mokyklų vis dar nėra galimybės vaikams gauti sveiko ir pilnaverčio maisto. O gerinant maitinimo paslaugų kokybę, dažnai užmirštama švarios ir saugios valgyklos aplinkos užtikrinimas. Siekiant sumažinti socioekonominių skirtumų žalą mokinių mitybai, šalies mokyklos turėtų aktyviau dalyvauti įvairiose sveikatinimo programose, kaip pavyzdžiui pieno ar vaisių vartojimo skatinimo mokyklose programos, kurios siekia įdiegti vaikams supratimą apie teigiamą pieno, šviežių vaisių bei daržovių vartojimo poveikį sveikatai, sudaryti jiems galimybes daugiau valgyti šių produktų, skatinant sveiką gyvenseną paversti įpročiu ir gyvenimo norma.

1.9. Gyvenamosios vietos ir mitybos sąsajos

Gana svarbus veiksnys, turintis įtakos mitybos įpročių skirtumams yra gyvenamoji vieta. Atlikto Lietuvos vyresnių klasių mokinių mitybos įpročių netolygumų tyrimas rodo, kad mitybos skirtumai tarp kaimo ir miesto mokinių yra ryškūs. Nustatyta, kad mieste gyvenančių mokinių mityba sveikesnė – jie suvartoja daugiau produktų priskiriamų „sveiko“ maisto kategorijai negu

kaime. Kaimo mokyklų mokiniai, palyginti su miesto mokiniais, rečiau valgo šviežių vaisių bei daržovių, geria sulčių, pieno, kefyro, valgo varškės, juodos rupios duonos. Nors žemės ūkis Lietuvoje yra bene pagrindinis kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinis, tačiau kaimo mokiniai daug rečiau vartoja vaisių ir daržovių bei pieno produktų. Taip pat jie rečiau valgo saldumynų [111]. Panašius duomenis pateikia ir A. Zaborskio su bendraautoriais (2001) tyrimai, kurių metu nustatyta, kad miesto ir kaimo mokinių mityba daugeliu požiūriu skyriasi. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mieste gyvenantys mokiniai vaisius bei žalias daržoves vartojo dažniau nei kaimo mokiniai. Nors rupaus malimo (juodą) duona dažnai valgė mieste ir kaime gyvenatys mokiniai. Paaiškėjo, kad rekomenduojami saikingai vartoti maisto produktai kaip kokakola ir panašūs į ją gėrimai dažniau buvo vartojami mieste gyvenančių mokinių nei kaime. Tuo tarpu mokinių, kasdien geriančių kavos, mieste gyvenančių buvo mažiau nei kaime [115]. Nustatyta, kad kaimo gyventojų suvartojamų riebalų kiekis yra didesnis negu rekomenduoja mitybos specialistai [90]. Galima daryti prielaidą, jog šiems skirtumams įtakos turi blogesnės šeimos materialinės sąlygos ar ribotas maisto asortimentas [90].

Utenos visuomenės sveikatos centro specialistai, ištyrę Utenos rajono mokinių maitinimą mokykloje nustatė, kad didžioji dauguma (90 proc.) kaimo ir mažiau nei pusė (43 proc.) miesto mokinių valgo pietus mokyklos valgykloje. 82 proc. kaimo mokinių valgykloje pietauja kasdien; tuo tarpu apie pusė miesto vaikų (54 proc.) mokykloje valgo retai arba labai retai. Užkandžiauja, t.y. naudojasi bufetu, 56 proc. kaimo ir maždaug 70 proc. miesto mokinių. Tyrimas parodė, kad net 16 proc. kaimo ir 18 proc. miesto mokinių pusryčių dažniausiai nevalgo, todėl iki 11 ar 12 valandos jie mokykloje išbūna alkani. Tai neigiamai atsiliepia vaikų darbingumui, gebėjimui sukoncentruoti dėmesį [98].

Apibendrinant duomenis galima teigti, kad mieste gyvenančių mokinių mityba sveikesnė „sveiko“ maisto produktų vartojimu, tuo tarpu kaime – mažesniu „nesveiko“ maisto vartojimu. Vadinasi, net ir priklausomai nuo gyvenamosios vietos mokinių mitybos problemų yra daug ir jas būtina spręsti.

2. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo planas ir apklausos dalyvių atranka

PSO Europos ministrų konferencijoje apie nutukimo įveikimą (European Ministerial

Conference on Counteracting Obesity, Istanbul, November, 2006) buvo nutarta, jog reikalinga

visos Europos mastu standartizuota ir suderinta vaikų nutukimo stebėjimo sistema. Todėl 2008 m. Pasaulio Sveikatos Organizacija inicijavo naują tyrimą – „Europos vaikų nutukimo stebėsenos iniciatyva“, į kurį įsitraukė 13 ES šalių, tarp jų ir Lietuva. Atliktas tyrimas – PSO koordinuojamo tyrimo dalis apie Lietuvos pirmokų mitybos ypatumus ir jų ryšį su šeimos socioekonomine padėtimi, paremta tėvų anketine apklausa.

PSO visoms į tyrimą įsijungusioms šalims iškėlė vieną sąlygą – ištirti 3000 septynmečių vaikų. Iš statistikos departamento sužinojus, kiek Lietuvoje 2007-2008 mokslo metais buvo septynmečių vaikų bei kiek septynmečių vaikų apskrityse, buvo apskaičiuota, kiek reikia ištirti vaikų skirtingose apskrityse, turint galvoje, kad miesto ir kaimo vaikų santykis maždaug 2:1. Žinant, kad pirmoje klasėje mokosi septynmečiai ir aštuonmečiai vaikai, buvo numatyta ištirti 5800 pirmokų imtį, kuri reprezentuotų Lietuvą. Iš Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos buvo gautas visų Lietuvos mokyklų, kuriose mokosi pradinių klasių mokiniai, sąrašas. Iš sąrašo buvo atmestos tos ugdymo įstaigos, kuriose mokėsi mažiau negu 17 pirmokų. Mokyklos tyrimui buvo pasirinktos atsitiktinės atrankos būdu: kas ketvirta iš sąrašo. Taigi, dešimtyje Lietuvos apskričių tyrimui buvo atrinktos 155 mokyklos. Atrankos vienetu buvo laikoma klasė. Jei mokykloje buvo daugiau nei dvi pirmosios klasės, tiriama buvo kas antra.

2.2. Duomenų rinkimas ir ištirto kontingento apibūdinimas

Apie šio tyrimo vykdymą buvo informuota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, kuri pritarė tokiam tyrimui. Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos Bioetikos komiteto leidimas (1 priedas) bei atrinktų mokyklų vadovų žodiniai sutikimai. Vykdyti tyrimui buvo įsigyti antropometrai, atitinkantys PSO rekomendacijas. Dvigubai aklu būdu išverstos PSO parengtos anketos.