KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Profilaktinės medicinos katedra
REDA ALESIŪTĖ
LIETUVOS PIRMOKŲ FIZINIO AKTYVUMO YPATUMAI
BEI JŲ RYŠYS SU ŠEIMOS SOCIOEKONOMINE PADĖTIMI
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikata: Vaikų ir jaunimo sveikata)
Mokslinė vadovė ... doc. dr. Aušra Petrauskienė
2010 m. gegužės mėn.17 d.
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata. (Vaikų ir jaunimo sveikata)
LIETUVOS PIRMOKŲ FIZINIO AKTYVUMO YPATUMAI BEI JŲ RYŠYS SU ŠEIMOS SOCIOEKONOMINE PADĖTIMI
Reda Alesiūtė
Mokslinio darbo vadovė doc. dr. Aušra Petrauskienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2010. 59 p
Darbo tikslas. Įvertinti Lietuvos pirmokų fizinio aktyvumo ypatumus, bei jų ryšį su šeimos socioekonomine padėtimi
Tyrimo metodika. Tyrimas koordinuojamas PSO. Šio tyrimo objektas – pirmų klasių mokiniai, atsitiktinai atrinkti iš Lietuvos mokyklų, vienetu laikant klasę, kurią sudaro ne mažau nei 17 mokinių. Viso atrinktos 155 mokyklos. Tyrimo rezultatai lyginami tarp Lietuvos regionų. Naudoti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; anketinės vaikų tėvų (išdalinta - 5800, sugražintos - 4446, atsako dažnis - 76,7 proc.) ir mokyklų vadovų (atsako dažnis 100 proc., tinkamai užpildytos - 149 anketos) apklausos; statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis statistiniu paketu SPSS 16.0 for Windows.
Rezultatai. Sporto būrelius lanko 42,9 proc. pirmokų (46 proc. mergaičių ir 39,7 proc. berniukų). Miesto moksleiviai fiziškai aktyvesni nei rajono. 33,3 proc. vaikų laukia žaisdami praleidžia 3 ir daugiau valandų. 31,2 proc. pirmokų darbo dienomis kompiuteriu žaidžia apie 1 valandą per dieną. Darbo dienomis vaikai dažniausiai televizorių žiūri apie 2 valandas per dieną, savaitgaliais – apie 3 ir daugiau. 67,1 proc. mokyklų turi 3 savaitines kūno kultūros pamokas. Šeimos vidutinės pajamos bei tėvų išsilavinimas siejosi su vaikų sporto būrelių lankymu (p<0,001). Pirmokai, kurių mamos išsilavinimas aukštasis, turi 1,5 karto didesnę galimybę būti pakankamai fiziškai aktyviais, nei tie kurių – nebaigtas vidurinis arba vidurinis Išvados. Daugiau kaip pusė (55,8 proc.) pirmokų pakankamai fiziškai aktyvūs, berniukai statistiškai reikšmingai aktyvesni negu mergaitės (χ² = 8,199; p = 0,04), rajono mokyklose – reikšmingai daugiau negu miesto (χ² = 102,466; p < 0,001). Pakankamas pirmokų fizinis aktyvumas stipriausiai siejosi su aukštuoju mamos išsilavinimu (GS 1,5) ir šeimos pajamomis, didesnėmis nei 801 Lt, tenkančiomis vienam šeimos nariui, (GS 1,4).
SUMMARY
Public Health (Children’s and Adolescent’s health)
THE PECULIARITIES OF PHYSICAL ACTIVITY OF FIRST FORMERS OF LITHUANIA AND LINKS WITH FAMILY SOCIOECONOMIC SITUATION
Reda Alesiūtė
Supervisor Aušra Petrauskienė, Assoc. prof., PhD.
Department of Health Preventive Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2010. 59 p.
Objective. Evaluate physical activity habits of first formers and their links with socioeconomic determinants of family.
Methods. This study is coordinated by World Health Organization. The object of this paper is randomly selected first formers from 155 Lithuania’s schools. The unit of measurement was a class, which was made of more than 17 first formers. The results of research are compared among regions of Lithuania. Methods used to meet aims: 1) analysis of scientific literature; 2) standard survey by questionnaires for parents (distributed 5800 questionnaires, 4446 were filled and returned; response rate 76.7%) and for school heads (149 questionnaires shared out; response rate 100%); 3) statistical analysis of data using SPSS 16 for Windows.
Results. Sport’s clubs are attended by 42.9% first formers (46% - girls, 39.7% - boys). Schoolchildren from cities are more physically active than those from regional area. 33.3% of schoolchildren spend 3 or more hours playing outside. 31.2% of first formers during working days play with a computer one hour per day. Children usually watch TV two hours per day, on weekends – three and more. 67.1% of schools have three physical education lessons per week. Average revenues of the family and parents’ educational background correlate with sport’s clubs attendance (p < 0.001). First formers whose mothers have higher education have 1.5 time bigger possibility to be enough physically active than those whose mothers have secondary education.
Conclusions. More than half of first formers (44.2%) are enough physically active, boys significantly are more active than girls (χ² = 8,199; p = 0.04), in regional schools this number is even bigger (χ² = 102,466; PR 1.5) and family’s average incomes per month (more than 801 Lt for each member of the family) (PR 1.4).
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju magistrinio darbo vadovei dr. Aušrai Petrauskienei už pasiūlytą įdomų tyrimą, temą, bendradarbiavimą viso tyrimo vykdymo ir darbo rašymo metu, pagalbą, protingus patarimus bei pastabas, suteiktas žinias, kantrybę ir man skirtą laiką, kurio metu ji stengėsi, kad mano darbas būtų geresnis ir kokybiškesnis.
Dėkoju mokyklų, kuriose atlikau šį tyrimą, darbuotojams, mokytojams ir mokiniams bei jų tėveliams už geranoriškumą pildant anketas, nuoširdų bendravimą.
TURINYS
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Fizinio aktyvumo samprata ... 10
1.2. Fizinio aktyvumo nauda sveikatai ... 12
1.2.1. Fizinis aktyvumas ir psichinė savijauta ... 14
1.2.2. Nepakankamo fizinio aktyvumo pasekmės ... 15
1.3. Mokinių fizinis aktyvumas ... 18
1.4. Šeimos socioekonominiai veiksniai bei jų sąsajos su fiziniu aktyvumu ... 20
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS ... 24
2.1 Tyrimo planas ir apklausos dalyvių atranka ... 24
2.2. Duomenų rinkimas ir ištirto kontingento apibūdinimas ... 24
2.3. Apklausos anketos ... 27
2.4. Išvestiniai požymiai ... 28
2.5. Statistinė duomenų analizė ... 29
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. Pirmokų fizinio aktyvumo ypatumai ... 31
3.1.1. Pirmokų tėvų pateiktų duomenų analizė ... 31
3.1.2. Mokyklų pateiktų duomenų analizė ... 36
3.2. Šeimos socioekonominės padėties (SEP) rodikliai ... 38
3.3. Ryšiai tarp pirmokų fizinio aktyvumo ir šeimos socioekonomonės padėties rodiklių .. 41
IŠVADOS ... 49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 50
LITERATŪRA ... 51
SANTRUMPOS
HBSC – Health behaviour in shool-aged children PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
KMI – kūno masės indeksas SEP – socioekonominė padėtis Statistinių rodiklių žymėjimas
χ χ χ
χ2 – Chi kvadrato kriterijus GS – galimybių santykis
lls – laisvės laipsnių skaičius
n – tiriamųjų skaičius
p – statistinis reikšmingumas
PI – pasikliautinasis intervalas
ĮVADAS
Kasdienis vaikų fizinis aktyvumas yra būtinas jų normaliam augimui ir vystymuisi, naudingas jų sveikatos prevencijai, fiziniam pajėgumui [11]. Pradinių klasių mokiniai turi natūralų poreikį judėti, todėl dažnai sunkiai ištveria pamokas mokykloje, jei minėtas poreikis nerealizuojamas [22].
Fizinis aktyvumas – vienas iš pagrindinių sveikos gyvensenos veiksnių, turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Vidutinio intensyvumo aktyvi veikla ne tik gerina vaiko organizmo augimą, vystymąsi, psichinę raidą, bet ir sumažina nutukimo pavojų, širdies ir kraujagyslių ligų bei diabeto riziką, gaubtinės žarnos ir krūties vėžio tikimybę. Fizinis aktyvumas lavina taisyklingą laikyseną, mankština kūną, stiprina organizmą, ugdo sveikos gyvensenos įgūdžius [5, 22], teigiamai veikia bendrą savijautą, pagerina nuotaiką, padeda susirasti draugų, išvengti kai kurių psichologinių problemų [81].
Moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas, lyginant su kitomis šalimis, gana menkas [81]. Kasmet vis didėja fiziškai pasyvių vaikų skaičius. Nepakankamas fizinis aktyvumas neigiamai veikia jų augimą, brendimą ir vystymąsi. Mickevičienė ir kt. [45] teigia, kad daugiau nei 20 proc. Lietuvos berniukų ir daugiau nei 40 proc. mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. Medicinos ir visuomenės sveikatos specialistams šis reiškinys kelia didelį rūpestį [45].
Mokyklinio amžiaus tarpsniu susiformuoja daugelis žmogaus gyvensenos įgūdžių, tarp jų ir fizinis aktyvumas, gebėjimas pasirinkti tinkamą sveikatą stiprinantį gyvenimo būdą. Fizinis aktyvumas turėtų tapti viena svarbiausių mokinių laisvalaikio formų.
Literatūroje galima rasti duomenų apie tai, kad fizinio aktyvumo lygis – gana „inertiškas“ socialinis rodiklis, priklausantis nuo tradiciškai susiklosčiusių pažiūrų į jo reikšmę visuomenės gyvenimui [82].
Pajamos, išsilavinimas, darbas, gyvenimo sąlygos, prestižas visuomenėje apsprendžia šeimos socioekonominę padėtį (SEP). Žemesnės SEP šeimų vaikai neturi galimybių užsiimti papildoma fiziškai aktyvia veikla, negali lankyti papildomų sporto būrelių. Vaikų požiūris į fiziškai aktyvų gyvenimą labai priklauso nuo tėvų išsilavinimo lygio [61]. Tyrimais įrodyta, kad aukštesnis tėvų išsilavinimas bei didesnės pajamos turi įtakos vaikų fiziniam aktyvumui [29].
Šalį reprezentuojančių duomenų apie jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų fizinį aktyvumą beveik nėra. Atlikti moksliniai tyrimai – mažos imties, dažniausiai vietinio
pobūdžio. Ryšiai tarp pradinių klasių vaikų fizinio aktyvumo ir šeimų socioekonominės padėties taip pat mažai tyrinėti. Tuo atliktas tyrimas naujas ir aktualus.
Tikimasi, jog gauti tyrimo rezultatai suteiks vertingos informacijos apie Lietuvos pirmokų fizinio aktyvumo ypatumus, gauta informacija bus naudinga skatinant sveiką mokinių gyvenseną. Dėl dar nepakankamo visuomenės dėmesio vaikų ir jaunimo judėjimo ir aktyvaus laisvalaikio problemoms, didžiulės socialinių veiksnių įtakos faziniam aktyvumui ir publikuojamų duomenų stokos, būtina ir toliau rašyti bei kalbėti šia tema, vykdyti tolimesnius tyrimus.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti Lietuvos pirmokų fizinio aktyvumo ypatumus, bei jų ryšį su šeimos socioekonomine padėtimi
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti Lietuvos pirmokų fizinį aktyvumą. 2. Įvertinti pirmokų šeimų socioekonominę padėtį.
3. Nustatyti vaikų fizinio aktyvumo ir šeimos socioekonominių veiksnių ryšį.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Fizinio aktyvumo samprata
Analizuojant literatūrą, randama nemažai skirtingų fizinio aktyvumo apibrėžimų. Didžiulė fizinio aktyvumo terminų įvairovė, be abejo, turi savo priežastis, tačiau šiame darbe remiamasi mokslininkų metodologų suformuluotu bei S. Stonkaus žodyne pateiktu fizinio aktyvumo apibrėžimu „fizinis aktyvumas – griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu ramybės būsenoje“ [64]
Šis apibrėžimas ne tik plačiai vartojamas mokslinėje kalboje, bet ir geriausiai apspindi esamą fizinį aktyvumą plačiąja prasme – namų ruošoje, laisvalaikiu ar kitomis aplinkybėmis.
Skirtingų autorių darbuose randami įvairūs fizinio aktyvumo apibrėžimai: judėjimo aktyvumas, motorinė veikla, fizinė veikla, tikslinga žmogaus judėjimo veikla, kurios tikslas - stiprinti sveikatą, ugdyti fizinį potencialą, siekti savo įgimtų gabumų bei fizinio tobulinimo savybių, atsižvelgiant į asmeninę motyvaciją bei socialinius poreikius [17, 20]. C.J.Cespersen [18] teigia, kad fizinio aktyvumo sąvoka apibūdina bet kokį griaučių raumenų atliktą judesį, kurio padarinys – energijos išeikvojimas.
Anot I.J. Zuozienės [85], tikslingiausia būtų vartoti štai tokį fizinio aktyvumo terminą ir jo aiškinimą, nes jis geriausiai atitinka mokslinėje literatūroje vartojamą terminą „physical activity“ ir jį suvokti kaip laiko dalį, kurią žmogus sąmoningai skiria fiziniams pratimams ar tikslingam fiziniam darbui.
Fizinis aktyvumas – tai tokia aktyvi veikla, kurios metu padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Toks fizinio aktyvumo lygis pasiekiamas greitai einant, sportuojant ir panašiai. Judėjimo aktyvumo ir fizinės būsenos sąsajų tyrimai rodo, kad ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų optimali judėjimo norma 3-4 valandos kiekvieną dieną [10]. Tokia tyrimų nuostata remiasi ir Lietuvos respublikos Švietimo ir mokslo ministerija 2000-2012 metų vaikų ir jaunimo kūno kultūros ir sporto strategijoje [41]. Tuo tarpu, pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja jauno žmogaus fizinio aktyvumo minimumu laikyti 4 val. per savaitę. Šios normos laikosi tik 9-16 proc. vaikų [22]. Hellbruge nurodo, kad minimali fizinio aktyvumo norma užtikrinanti normalų vaikų vystymąsi, yra šešių valandų kasdieninė judri veikla [4].
Optimalus fizinis aktyvumas yra viena svarbiausių fizinio ir dvasinio brendimo sąlygų, gyvybingumo, sveikatos, darbingumo, bei ilgaamžiškumo pagrindas [48]. Tai vienas iš sveikos gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, kuris kinta visą žmogaus gyvenimą ir priklauso nuo amžiaus, genetinių savybių, lyties, savijautos, sveikatos būklės,
įpročių. Fizinis aktyvumas yra nevienodas ir paros bėgyje. Didžiausias raumenų aktyvumas būna pirmoje dienos pusėje, t.y. 7 – 8 ir 12 – 14 valandomis [30]. Laisvai pasirinkta aktyvi laisvalaikio veikla taip pat labai svarbi, nes ji gali padidinti energijos suvartojimą per dieną. Pasirinkimas taip pat labai priklauso nuo amžiaus (kuo vyresnis, tuo veikla pasyvesnė), lyties (mergaičių fizinis aktyvumas mažesnis nei berniukų), mokymosi trukmės, individualių pomėgių ir savybių [48].
Dažniausia vaiko fizinio aktyvumo išraiškos forma – judesiai, fiziniai pratimai, judrieji ir sporto žaidimai. Fizinei veiklai taip pat priskiriami vaikų žaidimai kieme, gamtoje, salėje, aikštelėje ar kituose sporto įrenginiuose [3]. Mankštinantis 2-3 kartus per savaitę po 30 min., galima 15 proc. pagerinti fizinį pajėgumą ir sustiprinti sveikatą. Tokiu būdu galima 10-15 metų sumažinti savo biologinį amžių. Fizinį aktyvumą geriau didinti kasdien, pvz., eiti pėsčiomis į mokyklą ir namo. Namų ruošos darbus reikėtų atlikti greitai ir energingai [5]. Fiziškai lavinant vaiką, rezultatyvi gali būti tik gerai apgalvota veikla, pagrįsta vaiko psichikos ir motorikos vystymosi dėsningumais, jo amžiaus ir individualioms savybėms. Tik tinkamai organizuota veikla lavina vaiko psichikos procesus ir motoriką, turtina jo žinias, mokėjimus [51].
Kiekvienas žmogus jau gimdamas atsineša genetiškai užkoduotą biologinį judėjimo poreikį, taigi, ankstyvojo amžiaus vaikų fizinį aktyvumą reguliuoja įgimtos savybės. Poreikis judėti kiekvienam žmogui yra nevienodas. Jis susijęs su amžiumi, lytimi, nervų sistemos veikla bei kitais veiksniais. Judėjimo aktyvumas turi atitikti viso organizmo veiklą, raidos ypatybes, sveikatą. Organizmo poreikių neatitinkantis, per mažas arba per didelis judėjimo aktyvumas, ypač organizmui vystantis, žalingas, teigia E. Adaškevičienė [5]. Manoma, kad vaikystėje ir paauglystėje patirtas fizinis aktyvumas teigiamai veikia sveikatą suaugus [15, 63]. Fiziškai aktyvus vaikas dažniausiai bus fiziškai aktyvus ir suaugęs [44, 52].
Vaikų fizinį aktyvumą lemia ir socialiniai veiksniai. Ypač svarbu – gyvenimo sąlygos ir auklėjimas [63]. Vaikui augant, jo fiziniam aktyvumui vis didesnį poveikį daro socialinė aplinka, tėvų, bendraamžių įtaka, vaiko savivoka, motyvacija, ugdymas darželyje ir mokykloje, masinės informavimo priemonės, susiformavę įpročiai. Taip pat reikšmės turi ir metų sezonai, laikas, kurį vaikas gali praleisti lauke, erdvė judėti namie, darželyje ir mokykloje [52].
Tiek suaugusio žmogaus, tiek ir vaiko fizinį aktyvumą lemia jo pagrindinė veikla, t.y. darbas ir mokymasis. Dažniausiai tai – pasyvi veikla – sėdėjimas prie darbo stalo ar mokyklos suole [48].
Nepakankamam fiziniam aktyvumui apibrėžti literatūroje dažnai vartojamos
hipokinezės ir hipodinamijos sąvokos. Žodis hipokinezė kildinamas iš graikų kalbos žodžių hipo-... (priešdėlis) reiškiantis buvimą po kuo nors, sumažėjimą, ...-kinesis – judėjimas, ir
reiškia sumažėjusį judėjimą. Terminas hipodinamija yra taip pat graikiškų žodžių darinys:
hipo-... sumažėjimas ir ...-dynamis – jėga. Dažnai abu terminai vartojami kaip sinonimai, abu
reiškia menkos fizinės veiklos buvimą ir jos padarinius. Tačiau manoma, kad labiau tiktų vartoti hipokinezės terminą, nes hipodinamija atspindi dėl hipokinezės sumažėjusią jėgą [63]. Pastebima, kad fiziniam aktyvumui labiausiai trukdo nepasitikėjimas savimi, žema savivertė, įvairūs aplinkos veiksniai ir saugumas, laiko stoka, ypač moterims [46]. Nustatyta, kad daug vaikų neturi galimybės pakankamai judėti darželyje ir mokykloje [52].
Nepakankamai fiziškai aktyviais reikėtų laikyti tuos moksleivius, kurių fizinė veikla apsiriboja vien tik kūno kultūros pamokomis (t.y. jie nelanko nei sporto būrelio, nei šokių ratelio), o laisvalaikiu aktyviai fizinei veiklai skiria valandą ar mažiau per savaitę [19, 22].
Apibendrinant galime teigti, kad literatūroje fizinio aktyvumo sąvoka apibūdinama labai įvairiai.
1.2. Fizinio aktyvumo nauda sveikatai
Jau IV a. prieš Kristaus gimimą senovės filosofas Aristotelis rašė: „ Niekas taip stipriai negriauna organizmo, kaip ilgalaikis neveiklumas“. N. Dailidienės [22], E. Adaškevičienės [5] bei JAV sporto medicinos koledžo mokslininkų [1] nuomone, optimalus fizinis aktyvumas vaikystėje, yra gyvybiškai svarbus veiksnys, kuris užtikrina harmoningą vaiko vystymąsi, tausoja, stiprina ir puoselėja vaiko sveikatą mažinant ligų atsiradimo, vystymosi ir pasikartojimo riziką [34]. Fizinis krūvis, ypač jei jis teisingai pasirenkamas ir dozuojamas, padeda stiprinti sveikatą, gerina medžiagų apykaitą, padeda išvengti lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių, sumažina širdies nepakankamumą, padidėjusį kraujospūdį, tinka įvairių diabeto formų profilaktikai, o taip pat ilgina sveiko bei produktyvaus gyvenimo trukmę [14, 25, 28, 40, 60]. Sumažėjusio mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų tendencija yra lygiagrečiai susijusi su padidėjusiu fiziniu aktyvumu ir gera savijauta. Nustatyta, kad mirtingumo rodikliai koreliuoja su vidutiniu ir dideliu fiziniu aktyvumu. Įdomu pastebėti ir tai, kad daugelis žmonių, kurie pereina prie fiziškai aktyvesnio gyvenimo būdo, meta rūkyti, sumažėja jų antsvoris ir krenta kraujospūdis. Svarbu tai, kad, gerinant sveikatą, žmogus pastoviai būtų fiziškai aktyvus [53].
Fizinė veikla – labai svarbi normaliam fiziniam ir dvasiniam vystymuisi ir išsivystymui. 2005 m. Serbijos mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad išvysčiusiose ir besivystančiose šalyse, mokiniai vis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio ir mažiau užsiima aktyvia veikla. Tokia gyvensena neigiamai veikia sveikatą, todėl vaikams labai svarbu kuo ankščiau suformuoti teigiamus fizinio aktyvumo įpročius. Gauti rezultatai parodė, kad tys ketvirtadaliai (75 proc.) mokinių užsiima aktyvia fizine veikla, bet tik šiek tiek daugiau kaip pusė (56,5 proc.) jų sportuoja reguliariai (t.y. 2 – 3 kartus per savaitę). Statistiškai reikšmingas skirtumas rastas tarp berniukų ir mergaičių: maždaug 75 proc. berniukų ir 35 proc. mergaičių yra fiziškai aktyvūs. Visi sportuojantys teigė, kad aktyvios veiklos priežastys yra sveikata, gera būklė ir malonumas sportuojant [49].
Aktyvi fizinė veikla stiprina širdies – kraujagyslių sistemą, lavina taisyklingą laikyseną, mankština kūną, stiprina organizmą, ugdo sveikos gyvensenos įgūdžius [5, 22]. Vaiko organizmas, jo nervų sistema gali normaliai funkcionuoti ir vystytis tik įgyvendinant genetiškai užkoduotą biologinį būtinumą judėti [63]. Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad optimalus fizinis aktyvumas stimuliuoja augimo procesus, tobulina termoreguliaciją , didina nespecifinį organizmo reaktyvumą patogeniniams mikroorganizmams ir nepalankiems išoriniams aplinkos veiksniams, didina atsparumą peršalimo ligoms [24, 36].
Norint, kad vaikas būtų sveikas, stiprus, ištvermingas, sugebėtų atlikti įvairius darbus, svarbu treniruoti jo širdį, stiprinti jos raumenis. Atliekant fizinius pratimus, suaktyvėja širdies veikla [4].
Fizinis krūvis turi atitikti vaikų amžių, fizinį pajėgumą, sveikatą. Vaikų širdies raumenys kur kas jautresni nei suaugusiųjų, todėl jų širdis gali dažniau plakti netgi atliekant nesunkų fizinį darbą.Jei vaikas reguliariai mankštinasi, pakankamai juda, sportuoja, jo širdies raumuo gauna daug maisto medžiagų ir deguonies, todėl geriau vystosi ir stiprėja [4]. Tinkamai sportuojant mažėja kraujospūdis, dėt to gerėja vainikinių arterijų kraujotaka [72].
Fizinio aktyvumo dėka gerėja gliukozės metabolizmas, mažėja lipidų kiekis kraujyje, dėl to mažėja širdies ir kraujagyslių ligų bei necukrinio diabeto išsivystymo rizika, taip pat pagerėja ir šių ligų eiga. Tiesiosios žarnos vėžio išsivystymo rizika mažėja, nes dėl fizinės veiklos suvirškintas maistas greičiau keliauja žarnynu, organizmas daugiau gaminama bioaktyvių medžiagų – antioksidantų. Krūties vėžio riziką sumažiną pagerėjęs hormonų metabolizmas bei padidėjusi antioksidantų gamyba [73].
Apibendrinant tyrimų duomenis pastebėta, kad net ir vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo praktikavimas ne tik gerina vaiko augimą ir vystymąsi, psichinę raidą, bet ir
sumažina lėtinių ligų (širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, diabeto riziką, gaubtinės žarnos ir krūties vėžio) riziką.
1.2.1. Fizinis aktyvumas ir psichinė savijauta
Žmogaus psichikos sveikata glaudžiai susijusi su fizine veikla, todėl ji sulaukia didelio mokslininkų dėmesio. Tyrimų duomenimis, fizinis aktyvumas sustiprina paauglių psichinę sveikatą: reguliari fizinė veikla gerina psichinę savijautą palankiai veikia paaugliams būdingas būsenas – nerimą, pyktį, nervinę įtampą, liūdesį ir kitas neigiamas emocines būsenas, ramina nervų sistemą, padeda įveikti stresą, depresiją [12]. Gerėja miegas, greičiau užmiegama vakare ir geriau miegama visą naktį, dėl to didėja darbingumas. Sustiprėja pasitikėjimas savimi, pagerėja nuotaika, ugdoma savitvarda. Judėjimas padeda išsikrauti, pajusti emocinį pasitenkinimą, susirasti naujų draugų [71]. Įvairi fizinė veikla padeda puikiai praleisti laisvalaikį su šeima ir draugais. Fizinis aktyvumas ir sportas vertinami kaip teigiama elgsena, turinti didelę reikšmę sėkmingai paauglių socializacijai [80]. Tyrimų duomenimis, fiziškai aktyvūs paaugliai, lyginant su neaktyviais, rečiau linkę į savižudybę [67].
Normalus fizinis krūvis suintensyvina kraujo apytaką ne tik judamajame aparate, bet ir smegenyse. Todėl saikingi fiziniai pratimai padeda sėkmingai vaiko raidai, mokymuisi. Aktyviai judant didinamas galvos smegenų žievės tonusas, sukeliamos teigiamos emocijos [36]. Gerėja nuotaika, žmogus jaučiasi tvirtesnis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai [72], mažėja depresijos atvejų [73].
Klaipėdos miesto darželiuose atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog eksperimentinėse optimalaus fizinio aktyvumo grupėse vaikų psichologinė savijauta buvo geresnė, lyginant su kontrolinių [24]. Tyrimo metu nustatytas ryšys tarp vaiko fizinio aktyvumo ir geros savijautos. Aktyvūs vaikai pasižymi linksma nuotaika, noriai renkasi kitą veiklą, nuoširdžiai bendrauja su draugais. Šis nustatytas ryšys siejasi su Didžiosios Britanijos mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, kurie parodė, kad nuolatinis dalyvavimas fizinėje veikloje ir aukštas fizinio tinkamumo lygis turi didesnį teigiamą poveikį paauglių nuotaikai [24].
Vaikui aktyviai judant normaliai funkcionuoja ir vystosi visas jo organizmas, nervų sistema. Įvairūs judesiai ne tik mankština kūną, ugdo mąstymą, bet ir skatina protinę veiklą. Judėdamas vaikas vis geriau pažįsta savo kūno galimybes, gali bendrauti su kitais vaikais, mokosi laimėti ir pralaimėti [16].
Tyrimų duomenys patvirtina fizinių pratimų reikšmę besivystančiam vaiko organizmui. Aktyvi veikla, ypač žaidimai, kai juose realizuojamas individo poreikis judesiams, skatina vaikų fizinį vystymąsi, psichomotorinį brendimą, daiktų ir reiškinių suvokimą jutimo organais ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, mąstymą [22].
Remiantis atlikta apžvalga galima teigti, kad vaikų savijautą sąlygoja biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių visuma. Pastebima, kad fiziškai aktyvi veikla yra naudinga gerinant žmogaus psichinę savijautą. Reikia nepamiršti, kad labiau fiziškai aktyvus žmogus jaučiasi psichologiškai tvirtesnis. Reguliari fizinė veikla suteikia fizinę, protinę, ir socialinę naudą sveikatai.
1.2.2. Nepakankamo fizinio aktyvumo pasekmės
Pastarąjį dešimtmetį atlikta daug mokslinių tyrimų, kuriuose bandyta atskleisti ryšius tarp fizinio aktyvumo ir sėdimos veiklos. Tyrėjai pripažįsta, jog šios krypties tyrimus paskatino atsirandančios vaikų sveikatos problemos.
Tūkstančius metų žmogaus būtis priklausė nuo aktyvios fizinės veiklos. Tačiau mokslo ir technikos laimėjimai sukėlė ryškesnius prieštaravimus tarp biologinio ir socialinio žmogaus prado. Moderniose šalyse sėdimas darbas, buitinė technika ir automatizavimas, kompiuterizacija, ryšių pramonės tobulinimas sumažino poreikį judėti, paplito pasyvus gyvenimo būdas [64]. PSO kasmetiniame 2002 m. pranešime teigia, kad pasaulyje fizinis pasyvumas kasmet tampa apie 1,9 mln. mirčių priežastimi. 10 – 16 proc. krūties, gaubtinės žarnos vėžio, diabeto susirgimų ir 22 proc. širdies sutrikimų nulemia fizinis pasyvumas [45].
E. Puišienė [55] rašo, kad pastaruoju metu pasaulyje stebimas vis labiau mažėjantis vaikų fizinis aktyvumas. Nepakankamas fizinis aktyvumas stabdo vaikų motorikos vystymąsi, yra nepalankus sveikatai, lėtina organizmo augimą ir vystymąsi, mažina protinį darbingumą bei funkcinį organizmo pajėgumą [60]. Vienas pagrindinių vaikų sveikatos rizikos veiksnių ne tik išsivysčiusiose, bet ir besivystančiose šalyse yra antsvoris ir nutukimas, sąlygotas per mažo fizinio aktyvumo [77].
Nutukimas – tai energijos balanso sutrikimas, kuris išsivysto dėl per didelio energijos kiekio patekimo su maistu, lyginant su jos sunaudojimu. Dėl to nutukusiųjų organizme susikaupia per didelis riebalinio audinio kiekis [79, 42]. Nutukimo paplitimas šiuolaikinėje visuomenėje vadinamas epidemija [76]. PSO nutukimą pasauline epidemija paskelbė jau 1997 metais [2]. Todėl ji, kurdama lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos strategiją, fizinio aktyvumo skatinimo programoms skiria ypatingą dėmesį [79] Fizinis pasyvumas kasmet
sąlygoja daugiau nei 2 milijonus mirčių. Ilgalaikių tyrimų duomenimis, fiziškai pasyvių žmonių mirtingumo rizika yra 1,2 – 2 kartus didesnė nei fiziškai aktyvių. Jungtinėse Amerikos valstijose padidėjusio svorio bei nutukimo paplitimas vaikų tarpe yra daugiau kaip 15 proc.[2].
2001 metais Australijoje buvo atliktas 7 – 15 metų amžiaus vaikų tyrimas (imtis 1585), kurio metu buvo nustatyta, kad 20 proc. berniukų ir 21,5 proc. mergaičių buvo nutukę, kai tuo tarpu 1985 metais šie rodikliai buvo 10,7 proc. ir 11,8 proc. atitinkamai [75]. Šių tyrimų palyginimas įrodo, kad nutukimo paplitimas tarp mokyklinio amžiaus vaikų bėgant metams vis didėja.
Airijoje 2002 m. atlikto 4 - 16 metų vaikų tyrimo metu buvo nustatyta, kad antsvorio ir nutukimo paplitimas didesnis tarp mergaičių. Iš viso beveik kas ketvirtas berniukas (23 proc. Airijos respublikoje ir Šiaurės Airijoje) ir daugiau nei kas ketvirta mergaitė (28 proc. Airijos respublikoje ir 25 proc. Šiaurės Airijoje) turėjo antsvorį ar buvo nutukę. Airijos respublikoje didžiausias antsvorio paplitimas buvo tarp 13 metų mergaičių (32 proc.), o nutukimo tarp 7 metų mergaičių (11 proc.). Šiaurės Airijoje didžiausias antsvorio ir nutukimo paplitimas buvo tarp 11 ir 8 metų mergaičių (atitinkamai 33 proc. ir 13 proc.) [77].
Saudo Arabijoje tarp 8 - 12 metų berniukų yra aukštas nutukimo bei fizinio pasyvumo lygis. Al - Hazzaa HM [7] aprašyto tyrimo duomenimis, aktyvių berniukų kūno riebalų procentinis dydis bei KMI buvo žymiai žemesnis nei neaktyvių. Nustatyta, kad nutukę berniukai žymiai mažiau fiziškai aktyvūs, nei nenutukę.
Nutukimas yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos veiksnys, keliantis susirūpinimą, ypač tarp vaikų [33]. Lietuvoje taip pat plinta hipodinamija tarp jaunų žmonių [82]. Nejudra – vienas svarbiausių išeminės širdies ligos rizikos veiksnių. D.Vasiliauskas su bendraautoriais [72] teigia, kad mažai judančiam žmogui sutrinka kraujospūdis, auga svoris, kraujyje padidėja lipidų, pakinta gliukozės apykaita.
Šveicarijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatytas per didelio svorio paplitimas tarp vaikų, turinčių padidėjusią riziką hipertenzijai ir atsparumą insulinui. Šioje šalyje 6 – 14 metų vaikai vartodavo 20 proc. daugiau riebalų ir 50 proc. riebiųjų rūgščių nei rekomenduojama. Didesnis baltymų ir mėsos vartojimas bei didesnis valandų, leidžiamas žiūrint televizorių ir žaidžiant kompiuterinius žaidimus, skaičius yra siejamas su svorio padidėjimu tarp pradinukų [6].
Dėka fizinių pratimų mažėja rizika atsirasti abdominaliniam nutukimui, kuris pastaruoju metu įvardijamas kaip vienas iš rizikos veiksnių daugeliui lėtinių ligų [38].
Fizinis aktyvumas gali apsaugoti individus nuo nutukimo vystymosi, didindamas energijos išlaidas. Autorių teigimu, skatinant vaikų fizinį aktyvumą mokyklose, šeimose bei bendruomenėse, būtų galima sumažinti nutukimo plitimą vaikystėje [44].
Vengrijoje atlikto tyrimo duomenimis, tarp 7 - 10 metų vaikų buvo pastebėtas antsvorio ir nutukimo plitimo svyravimas nuo 10,3 iki 23,4 proc. Nustatyta, jog mažinant nutukimo problemą, daug įtakos tam turi intensyvesnė įprasta fizinė veikla bei pokyčiai mitybos įpročiuose [54].
2003 - 2004 m. Kinijoje buvo atliktas 210 moksleivių tyrimas, kurio metu tirti 9 – 11 metų amžiaus vaikai. Šio tyrimo rezultatai patvirtina hipotezę, kad vidutinio energingumo aktyvi veikla gali būti efektyvus kovoje su svorio priaugimu tarp mokyklinio amžiaus mergaičių, o Andy R. Ness su bendraautoriais parodė, kad stipresnis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir nutukimo yra berniukų tarpe [9].
Siekiant sumažinti visų šių ankščiau išvardintų sutrikimų ir ligų riziką, PSO rekomenduoja plėtoti sveikatą stiprinantį fizinį aktyvumą, t.y. kasdien mažiausiai valandą užsiimti vidutinio intensyvumo fiziškai aktyvia veikla. Fizinio aktyvumo didinimas labai svarbus tiek svorio sumažinimui, tiek svorio priaugimo prevencijai. Norint užkirsti kelią antsvoriui ir nutukimui, rekomenduojamas apytiksliai 45-60 min. per dieną vidutinio intensyvumo aktyvi veikla [13].Vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas apibrėžiamas kaip veikla, kurios metu parausvėja veidas, padažnėja kvėpavimas, bet nebūtinai suprakaituojama, pavyzdžiui, nebūtina greitai eiti ar važiuoti dviračiu [73].
Literatūroje teigiama, jog televizoriaus žiūrėjimas yra susijęs su nutukimu bei sumažėjusia fizine veikla [23, 27, 56, 59]. Amerikoje atlikto tyrimo metu nustatytas silpnai neigiamas ryšys tarp televizoriaus žiūrėjimo ir fizinės veiklos: daugiau laiko praleidžiant žiūrint televizorių, mažėja vaikų fizinė veikla [59].
R. Jago ir kitų aprašytame tyrime teigiama, kad 6 - 7 metų amžius yra kritiškas, kai televizijos žiūrėjimas ir fizinis aktyvumas gali įtakoti KMI. Todėl nusiteikimas sumažinti laiką, leidžiamą žiūrint televizorių bei didinant laiką, leidžiamą fiziškai aktyvioje veikloje, gali būti sėkminga priemonė padedanti sustabdyti nutukimo plitimą tarp šio amžiaus vaikų [56].
Tyrimais įrodyta, kad sumažinus televizoriaus žiūrėjimą tarp 7-11 metų mergaičių, galima padėti sumažinti pavojų svorio padidėjimui vėlesniam amžiuje. Televizoriaus žiūrėjimo rekomendacija vaikams yra ≤ 2val. per dieną. Pagal šią rekomendaciją mergaičių, kurios neviršija televizoriaus žiūrėjimo normos ir tų, kurios ją viršija, 7, 9, ir 11 metų 13,2 kartų labiau tikėtina turėti viršsvorį 11 metų amžiaus, taip pat turėjo žymiai aukštesnius KMI
ir procentinį kūno riebalų kiekį 11 metų, o taip pat žymiai didesnį KMI padidėjimą tarp amžių 7 ir 11 metų mergaičių [23].
A. Elizabeth ir kt. [27] įrodę, kad laikas leidžiamas žiūrint televizorių tiek su tėvais, broliais tiek ir be jų neigiamai siejamas su laiku praleistu bendraujant. Taip pat, autorių teigimu, televizoriaus žiūrėjimas turėjo įtakos sumažėjusiam pamokų ruošos ir kūrybinių bei judriųjų žaidimų laikui tarp 7-12 metų amžiaus vaikų.
Kai kurie autoriai aiškina, jog sumažėjęs miego ir padidėjęs televizoriaus žiūrėjimo laikas aiškiai siejamas su padidėjusiu vaikų kūno svoriu [57].
Mokslininkai pastebėjo, kad 6–8 metų vaikai didžiąją dalį savo laisvalaikio leidžia pasyvioje veikloje, ypač savaitgaliais [37]. Vaikai vis daugiau laiko praleidžia žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuteriu.
Apibendrinant įvairiose šalyse atliktus tyrimus, galima pastebėti, kad ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje vis labiau įsivyrauja nepakankamas fizinis aktyvumas bei jo sukeliamos problemos: nutukimas bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Vaikai taip pat dažniau tiek darbo dienomis tiek ir savaitgaliais renkasi pasyvų laisvalaikio praleidimą: televizoriaus žiūrėjimą ar žaidimą kompiuteriu.
1.3. Mokinių fizinis aktyvumas
Mokinių fizinis aktyvumas reiškiasi jiems lankant kūno kultūros pamokas, savarankiškai sportuojant ne pamokų metu su draugais, būreliuose, klubuose ar sporto mokyklose [8]. Ši veikla puikiai įprasmina moksleivių norą judėti [78].
Viena pirmųjų Lietuvos mokinių fizinio aktyvumo tyrimus atliko V. Volbekienė [74]. Šių tyrimų metu buvo įvertinta I – VIII klasių mokinių aktyvios veiklos trukmė. Nustatyta, kad tirti mokiniai vidutiniškai 8 proc. viso paros laiko praleidžia fiziškai aktyvioje veikloje. Autorė pastebėjo, kad toks fizinio aktyvumo lygis ne tik nepakankamas, bet ir lemia neigiamus sveikatos pakitimus.
R. Ahundovas, tyrinėjęs pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą, pastebėjo, kad vaikai per vasaros atostogas yra fiziškai aktyvesni. Pasak šio mokslininko, pagrindinė to priežastis – ne didesnis laisvalaikio biudžetas ir biologinių ritmų sezoniniai svyravimai, bet tai, kad vasaros atostogų metu kompensuojamas judesių deficitas, kuris susidaro per mokslo metus [4]. S.Merinovo atliktų tyrimų duomenimis, 6-7 metų berniukai nueina ir nubėga per dieną 6,6 km, to paties amžiaus mergaitės – 5,6 km. Tų pačių vaikų fizinis aktyvumas vasarą
buvo didesnis: berniukai per dieną nuėjo ir nubėgo vidutiniškai 10,6 km, o mergaitės – 8,5 km. [4].
E. Grinienės su bendraautoriais [30] atlikti mokinių fizinio aktyvumo tyrimai įvairiuose šalies miestuose parodė, kad 50 proc. jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų juda per mažai. Mokykloje organizuojamos fizinio lavinimo pamokos bei šeimos gyvenimo tradicijos nepatenkina vaikų biologinio poreikio judėti.
1994 metais pagal PSO Tarptautinės moksleivių sveikatos ir elgesio apklausos programą vykdytas tyrimas 24 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, analizuojant mokinių fizinį aktyvumą ne pamokų metu. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad mokiniai sportuoja nepakankamai (kartą per savaitę ir rečiau). 1994 metų Lietuvos moksleivių apklausos duomenys parodė, kad nepakankamai (kartą per savaitę ar rečiau) mankštinasi ir sportuoja 29 proc. berniukų ir 55 proc. mergaičių [81], panašūs rezultatai gauti ir 1998 metais vykdytos apklausos metu: nepakankamai mankštinosi 26 proc. berniukų ir 54 proc. mergaičių [83]. 2002 m. atliktos apklausos duomenimis, šie rodikliai mažai pakito – nepakankamai mankštinosi ir sportavo 29% berniukų ir 58% mergaičių. Lietuvos moksleivių apklausos duomenys parodė ir tai, kad kaime gyvenantys moksleiviai sportavo ir mankštinosi rečiau nei jų bendraamžiai miestiečiai. Tokį skirtumą lemia nevienodos kaimo ir miesto moksleivių galimybės lankyti sporto būrelius, savarankiškai sportuoti [21].
Palyginus 1994, 1998 ir 2002 m. duomenis, statistiškai reikšmingų pokyčių nenustatyta nė vienoje amžiaus ar lyties grupėje. Bendrai mergaičių, kurios mankštinasi ir sportuoja nepakankamai, procentas buvo du kartus didesnis negu berniukų.
Lyginant su kitomis 23 tyrime dalyvavusiomis šalimis, Lietuvos moksleivių fizinis aktyvumas – gana menkas [82]. Taigi tarptautinių duomenų analizė parodė, kad, palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, nepakankamo fizinio aktyvumo lygis tarp Lietuvos moksleivių yra aukštas. Pačiame „judriausiame“ (11-15 metų) amžiuje beveik trečdalis berniukų ir daugiau kaip pusė mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvūs [83]. 2006 m. HBSC tyrimo duomenimis Lietuvos vienuolikamečių mokinių fizinis aktyvumas yra mažesnis už apskaičiuotą tyrime dalyvavusių 41 šalies vidurkį, kuris lygus berniukams 30, mergaitėms 22 proc. Tuo tarpu Lietuvoje tarp 11 metų mergaičių ir berniukų mažiausiai valandą vidutinio intensyvumo kasdieninio fizinis krūvio turi atitinkamai 20 proc. mergaičių ir 27 proc. berniukų [32].
A. Zaborskis ir kiti mokslininkai [81] teigia, jog būtina skatinti moksleivių fizinį aktyvumą nuo ankstyvo amžiaus iki 10 – 12 metų, kada berniukai būna fiziškai aktyviausi, o mergaičių fizinis aktyvumas dar nepradėjęs mažėti. Tėvai turėtų nuolat skatinti savo vaikų
fizinį aktyvumą, tačiau pasitaiko ir tokių tėvų kurie savo vaikams draudžia sportuoti ar lankyti kokius nors sporto užsiėmimus. Todėl tokių tėvų vaikai mažiau sportuoja savarankiškai.
Fizinis aktyvumas gali sukelti ir pavojų vaiko sveikatai. Šis pavojus pasireiškia traumomis, kurios dažniausiai patiriamos nepakankamai kontroliuojant vaiko fizinę veiklą. Šalių, kurios dalyvauja HBSC tyrime, duomenys rodo, jog pusė visų paauglių traumų patiriamos aktyvioje laisvalaikio veikloje [82]. Esant per dideliam fizinių krūvių intensyvumui nukenčia vaikų širdies ir kraujagyslių sistema, kuri dar nesusiformavusi, todėl perkrauti širdį labai pavojinga [60]. Organizmo fizinis pertempimas neigiamai veikia ne tik judamąjį aparatą, bet ir CNS. Reguliari didelės apimties fizinė veikla gali sukelti širdies raumens hipertrofiją. Nors intensyviai besitreniruojančių vaikų ir paauglių yra daug, apie tokios veiklos įtaką jų širdies struktūrai ir funkcijai žinoma gerokai mažiau nei apie suaugusiųjų [50, 70, 62].
Skatinant fizinį aktyvumą, labai svarbu vaikams bei jaunuoliams suteikti galimybę užsiimti fizine veikla mokyklose. Vis labiau atkreipiama dėmesys į sveikesnės gyvensenos skatinimą, todėl vienas iš valstybės prioritetų turėtų būti fizinio aktyvumo skatinimas tarp jaunimo.
Apibendrinant surinktą literatūrą, galima daryti išvadą, jog fizinis aktyvumas turi nemažą reikšmę mokinių gyvenime. Liūdina tai, kad daugumos apžvelgtų tyrimų rezultatai parodė, jog, bėgant metams, mokinių fizinis aktyvumas mažėja, jie darosi sėslesni, labiau linkę į sėdimą veiklą. Fizinis aktyvumas vis mažiau dominuoja mokinių gyvenime.
1.4. Šeimos socioekonominiai veiksniai bei jų sąsajos su fiziniu aktyvumu
Sveikata glaudžiai susijusi su socialiniais ir ekonominiais veiksniais net ir turtingose visuomenėse. Didžiausią įtaką sveikatai turi veiksniai, susiję su profesija, atliekamu darbu, kultūra bei ekonomine žmogaus padėtimi, socialiniais ryšiais visuomenėje. Dažniausiai šeimos socioekonominė padėtis (SEP) apibrėžiama pajamomis, išsilavinimo lygiu, gyvenimo sąlygomis, prestižu visuomenėje, o socialinė ekonominė nelygybė apibūdinama, kaip šių veiksnių skirtumas. Visuomenės sveikatos požiūriu, socialiniai veiksniai lemia daugiau negu pusę ligų [61]. SEP skirtingais vaiko gyvenimo periodais įvairiai veikia jo sveikatą [29].
Vaikų populiacija socialiniu požiūriu yra ypač pažeidžiama. Bedarbystė, menkas tėvų išsilavinimas bei prastai apmokamas darbas, nepatenkinama psichologinė šeimos atmosfera lemia žemesnį vaikų sveikatos potencialą, bei gyvenimo įgūdžius. Daugelio pasaulio ir Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad iš žemesnio socialinio sluoksnio kilusių vaikų
sergamumo bei gyvensenos rodikliai yra prastesni [61]. Šį teiginį puikiai iliustruoja Anglijos, Škotijos ir Velso populiacijos socialinių veiksnių įtakos sveikatai tyrimas [61]. Tiriamųjų kohorta atrinkta pasinaudojant naujagimių registro duomenimis. Tyrimo metu respondentai buvo sulaukę 33 metų amžiaus. Tyrėjai apklausė ir tiriamųjų tėvus bei mokytojus. Tyrimo rezultatai akivaizdžiai pademonstravo, kad šeimos būsto kokybė, pajamos, būtiniausių poreikių tenkinimo galimybės turėjo įtakos naujagimių svoriui, ūgiui, bei suaugusiųjų kūno masės indeksui. Šeimos socialinis statusas (pvz., išsiskyrę tėvai, vaiką augina globėjai) turėjo reikšmės socialinei žmogaus integracijai paauglystėje ir jaunystėje, jo pasiekimų lygiui moksle ir karjeroje, bedarbystei, saugumui ir savivertei. Paaugliai iš geresnę socialinę ir ekonominę padėtį turinčių šeimų turi geresnius bendravimo bei saugos šeimoje ir mokykloje įgūdžius, palankiau vertina savo sveikatą [61].
Nagrinėjant sąsajas tarp moksleivių fizinio aktyvumo ir šeimos socialinės-ekonominės padėties, atkreipiamas dėmesys į sportavimą ir fizinį aktyvumą laisvalaikiu. Analizuodami 11 – 15 m. moksleivių gyvensenos (Health behaviour in shool-aged children – HBSC) duomenis, L. Šumskas ir A. Zaborskis [66] daro tokią išvadą: rizika būti fiziškai neaktyviems buvo didesnė neturtingose šeimose. S. Šukys ir A. Bagdonas [65]analizuodami Kauno bendrojo lavinimo mokyklų 6, 8, 11 klasės moksleivių apklausos duomenis, nurodo , kad aukštesnis šeimos socialinis-ekonominis statusas nėra moksleivių sportavimą labiau skatinantis veiksnys – daugiau sportuoja tokių šeimų moksleiviai, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo ar darbo. Tai lemia galimybė lankyti kai kurių sporto šakų pratybas nemokamai (pvz., berniukams – futbolo, mergaitėms – aerobiką mokykloje). Jeigu tėvai yra mažiau pasiturintys, jų vaikams tai gali būti viena iš nedaugelio alternatyvų tobulinti gebėjimus patinkančioje veikloje ir aktyviai praleisti laisvalaikį. Labiau pasiturinčių tėvų vaikai gali rinktis įvairesnes ir fiziškai aktyvias laisvalaikio praleidimo formas. Huure su bendraautoriais [31] mano, kad fiziškai aktyvesnių yra daugiau tarp tų moksleivių, kurių abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas. Tačiau šios sąsajos nevienodai pasireiškia skirtingo amžiaus moksleivių grupėse, o pirmokai šiuo aspektu iš viso dar iki šiol nebuvo tirti. Anot S. Šukio ir A. Bagdono[65] moksleivių fizinio aktyvumo ir tėvų socialinio-ekonominio statuso sąsajų tyrimai lieka aktualūs, ypač Lietuvoje, kur trūksta panašios analizės.
Europos šalių regionuose stebimi labai ženklūs socioekonominiai skirtumai vertinant fizinio aktyvumo lygį. Šeimos socioekonominė padėtis tradiciškai apibrėžiama lyginant išsilavinimą, užimtumą, ir pajamas. Nustatyta, kad išsilavinimas labiausia susijęs veiksnys su fiziniu aktyvumu [47]. Žemesnės SEP žmonės lėčiau perima sveikos gyvensenos įpročius, negu aukštesnės [41].
Italijoje atlikto tyrimu įvertintos paauglių fizinio aktyvumo sąsajos su jų šeimos SEP. Tyrimas buvo vykdytas 2003 metais, jame dalyvavo 2411 moksleivių (46,5 proc. berniukų ir 53,5 proc. mergaičių) nuo 11 iki 17 metų. 71,1 proc. tiriamųjų nurodė, jog dalyvauja popamokinėje fizinėje veikloje. Nustatyta, kad tėvų išsilavinimo lygis bei darbas yra reikšmingi apsprendžiant mokinių fizinį aktyvumą: aukštesnis išsilavinimas ir didesnės pajamos turėjo teigiamą įtaką vaikų fiziniam aktyvumui [29].
Pietų Afrikoje atliktas tyrimas kuriame dalyvavo 381 vaikas. Vaikai gyvenantys su abiem tėvais iš aukščiausios SEP, kur mamos buvo labiau išsilavinusios, buvo fiziškai aktyvesni, žiūrėjo mažiau televizoriaus, lyginant su šeimų, kuriose gyveno tik vienas iš tėvų, bei kur mama turėjo žemesnį išsilavinimą, vaikais [35].
Suomijoje atliktų tyrimų metu buvo bandoma surasti ryšį tarp šeimos pajamų, tėvų išsilavinimo ir paauglių fizinio aktyvumo. Tam, kad būtų skatinamas vaikų fizinis aktyvumas, reikalinga informacija apie socialinius ekonominius faktorius, kurie sudaro pagrindą fizinio aktyvumo ir pasyvumo lygiui. Šie tyrimai nagrinėjo, kokią įtaką šeimos pajamos ir tėvų išsilavinimas turi fizinės veiklos pasirinkimui. Socialinė padėtis yra ir pagrindinis sveikatos faktorius. Parastai manoma, kad egzistuoja ryšys tarp šeimos socialinės padėties ir vaikų fizinio aktyvumo. Gauti rezultatai tik patvirtino, kad toks ryšys egzistuoja [43].
Minesotoje vykdytas tyrimas atskleidė, kad 84 proc. baigusiųjų kolegiją dalyvauja fizinėje veikloje, tuo tarpu iš turinčių žemesnį išsilavinimą – 64 proc. Nustatyta, kad fizinis aktyvumas didėja augant šeimų pajamoms. Pvz., Minesotoje buvo nustatyta, kad 80 proc. suaugusiųjų, gaunančių 50 tūkst. dolerių ir didesnes metines pajamas, buvo fiziškai aktyvūs, tuo tarpu mažesnes nei 15 tūkst. dolerių pajamas per metus gaunančių asmenų fiziškai aktyvūs buvo 69 proc. Šiam tyrime tiriamas laisvalaikio fizinis aktyvumas [46].
Makinen pateikia 1978-2002 m. tyrimo, kuriame dalyvavo 25515 moterų ir 25302 vyrų duomenis. Žmonės, gaunantys mažiausias pajamas, buvo mažiau reguliariai fiziškai aktyvūs. Tarp moterų žemas užimtumo lygis buvo susijęs su aukštu fizinio aktyvumo lygiu, tuo tarpu tarp vyrų tokio ryšio nustatyti nepavyko. Tarp vyrų išsilavinimo ir fizinio aktyvumo nebuvo rasta reikšmingų skirtumų, o tarp moterų pastebėtas silpnas teigiamas ryšys. Visų išsilavinimo grupių moterys savo laisvalaikio fizinį aktyvumą tiriamuoju laikotarpiu padidino. Stebėta tendencija, kad aukštesnio išsilavinimo moterų fizinis aktyvumas tiriamuoju laikotarpiu padidėjo, kai tuo tarpu žemesnio – sumažėjo. Vyrų ir moterų, dirbančių žemės ūkyje fizinis aktyvumas sumažėjo [41].
2001 metais Australijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatytos namų ūkio pajamų ir fizinio aktyvumo sąsajos. Šeimose, kurių namų ūkio pajamos buvo nedidelės, daugiau
berniukų turėjo viršsvorį ar buvo nutukę, negu berniukai iš didesnes pajamas turinčių namų ūkių [75].
Literatūroje randami prieštaringi duomenys apie šeimų SEP ir fizinio aktyvumo sąsajas [47]. Danijoje 1997/1998 ir 2003/2004 metais vykdyto tyrimo metu buvo tiriami šeimų SEP veiksniai, vertinant tėvų profesiją/darbą ir nebuvo nustatyta sąsajų tarp įprastinio vaikų fizinio aktyvumo lygio ir tėvų užimtumo 1997/1998 ir 2003/2004 m. laikotarpiu. Mokslininkai pastebi, kad neigiamas ryšys tarp SEP ir fizinio aktyvumo buvo netikėtas [47].
Ilgalaikio Suomijoje atlikto tyrimo apie širdies kraujagyslių rizikos veiksnių prevencijos programą metu (1980-1989 m.) buvo tirti 3596 vaikai 3,6,9,12,15,18 metų vaikai ir apklausti jų tėvai, nustatyta, vaikų fizinis aktyvumas koreliavo su šeimos SEP ir jų tėvų fizinio aktyvumo lygiu, bei aplinka, kurioje gyvena vaikai [68].
Analizuojant šeimos materialinę gerovę ir fizinį aktyvumą 5 dienas per savaitę statistiškai reikšmingas ryšys buvo nustatytas tarp 15 metų amžiaus paauglių. Paaugliai iš žemos materialinės gerovės šeimų dažniau yra fiziškai neaktyvūs nei vaikai iš aukštos materialinės gerovės šeimų. Kitų tyrimų duomenys rodo, kad laisvalaikiu fizine veikla dažniau užsiima vaikai iš turtingesnių šeimų [69].
Vaikai iš aukštesnės materialinės gerovės šeimų turi didesnę galimybę būti fiziškai aktyvūs (5 dienos per savaitę) nei vaikai iš žemesnės materialinės gerovės šeimų. Galima daryti prielaidą, kad turtingesnės šeimos dažniau išleidžia vaikus į užklasinius užsiėmimus, kurie yra mokami.
Apibendrinant surinktą medžiagą pastebėta, kad mokslinėje literatūroje daugiausia duomenų pateikiama apie tėvų išsilavinimo, šeimos pajamų bei darbo sąsajas su vaikų fiziniu aktyvumu. Teigiamai fizinį aktyvumą skatina geresni šeimos SEP rodikliai: didesnės pajamos, aukštesnis išsilavinimas. Lietuvoje šie klausimai vis dar mažai tyrinėti.
2. TYRIMO METODIKA IR KONTINGENTAS
2.1 Tyrimo planas ir apklausos dalyvių atranka
2007 m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija inicijavo naują tyrimą - „Europos vaikų nutukimo stebėjimo iniciatyva“, į kurį įsitraukė 13 ES šalių, tarp jų ir Lietuva. Šis tyrimas buvo koordinuojamas Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), kuri parengė tyrimo metodiką ir apklausos anketas. „Lietuvos vaikų augimo stebėsenos“ tyrimas buvo vykdomas vadovaujant Kauno medicinos universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto Profilaktinės medicinos katedros dėstytojams. Tyrimas atliktas 2008 metais, balandžio - gegužės mėnesiais visų Lietuvos mokyklose.
PSO visoms į tyrimą įsijungusioms šalims iškėlė vieną sąlygą – ištirti 3000 septynmečių vaikų. Iš statistikos departamento sužinojus, kiek Lietuvoje 2007/2008 mokslo metais mokosi septynmečių vaikų, ir kiek septynmečių vaikų – apskrityse, buvo apskaičiuota, kiek reikia ištirti vaikų skirtingose apskrityse, turint galvoje, kad miesto ir kaimo vaikų santykis maždaug 2:1. Žinant, kad pirmoje klasėje mokosi ne tik septynmečiai bet ir aštuonmečiai vaikai, buvo numatyta ištirti 5800 vaikų imtį, kuri reprezentuotų Lietuvos pirmokus. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijas pateikė visų Lietuvos mokyklų, kuriose mokosi pirmokai, sąrašą. Iš sąrašo buvo atmestos ugdymo įstaigos, kuriose mokėsi mažiau negu 17 pirmokų. Mokyklos tyrimui buvo pasirinktos iš sąrašo atsitiktinės atrankos būdu. Tokiu būdu buvo atrinktos 155 mokyklos.
2.2. Duomenų rinkimas ir ištirto kontingento apibūdinimas
Tyrimo vykdymui buvo gautas Lietuvos Bioetikos komiteto leidimas. Apie šio tyrimo vykdymą buvo informuota LR Švietimo ir mokslo ministerija.
Ruošiantis tyrimui 2008 metų kovo mėnesį buvo atliktas žvalgomasis tyrimas Kauno darželyje – mokykloje „Rūtelė“. Šioje mokykloje buvo išdalintos 49 anketos pirmokų tėvams, iš kurių buvo užpildytos ir sugrąžintos 26. Atlikus bandomąjį tyrimą buvo padaryta išvada, kad išverstos PSO pasiūlytos anketos yra suprantamos ir tinkamos naudoti numatytame tyrime.
Tiriamųjų kontingentą sudarė pirmų klasių mokiniai. Pirmokai pasirinkti dėl šių priežasčių: 1. mokyklos lankymas yra privalomas, todėl tiriamųjų imtis lengviau prieinama, negu poliklinikoje ar darželyje, kurį lankyti nėra privaloma; 2. 7 – 8 m. amžiaus vaikų augimas neintensyvus, nes jiems dar neprasidėjęs lytinis brendimas; 3. nustatyta, jeigu iki
lytinio brendimo pradžios vaikai yra nutukę, tai yra labai didelė tikimybė, kad ir suaugę jie bus nutukę. Dėl to dar ankstyvame amžiuje pradėta vykdyti nutukimo prevencija gali duoti teigiamų rezultatų. Todėl yra svarbu išsiaiškinti Lietuvos pirmokų fizinio aktyvumo ypatumus, bei sąlygas užsiimti fiziškai aktyvia veikla mokykloje ir laisvalaikiu.
Atrinktose mokyklose buvo išdalinta 5800 anketų pirmokų tėvams. Saugant tėvų pateikiamos informacijos konfidencialumą, anketos buvo dalinamos vokuose. Šias anketas išdalinti ir surinkti padėjo mokyklų vadovai, klasių auklėtojos. Užpildytas anketas sugrąžino 4446 vaikų tėvai. Atsako dažnis 76,7 proc. Tyrimui tinkamomis pripažintos 4435 (99,8 proc.) tėvų užpildytos anketos. 11 (0,2 proc.) anketų nebuvo pilnai užpildytos, jose nebuvo nurodyta vaiko lytis. Lietuvos apskrityse anketas užpildė panašus procentas mergaičių ir berniukų tėvų. Tikslūs dalyvavusiųjų tyrime skaičiai atskirose apskrityse pateikti 1 lentelėje. Mokyklų direktoriai, klasių auklėtojos arba visuomenės sveikatos priežiūros specialistai pildė mokyklos grįžtamuosius lapus. Kokybiškai užpildytos buvo 149 anketos (99,3 proc.).
1 lentelė. Tyrime dalyvavusių vaikų skirstinys pagal lytį Lietuvos apskrityse
Apskritis Berniukai Mergaitės Iš viso:
Alytaus apskritis n 153 138 291 proc. 52,6 47,4 100 Kauno apskritis n 441 442 883 proc. 49,9 50,1 100 Klaipėdos apskritis n 251 259 510 proc. 49,2 50,8 100 Marijampolės apskritis n 133 147 280 proc. 47,5 52,5 100 Panevėžio apskritis n 206 203 409 proc. 50,4 49,6 100 Šiaulių apskritis n 257 259 516 proc. 49,8 50,2 100 Tauragės apskritis n 130 114 244 proc. 53,3 46,7 100 Telšių apskritis n 169 135 304 proc. 55,6 44,4 100 Utenos apskritis n 126 135 261 proc. 48,3 51,7 100 Vilniaus apskritis n 371 366 737 proc. 50,3 49,7 100 Iš viso: n 2237 2198 4435 proc. 50,4 49,6 100
Analizuojant duomenis Lietuvos apskritys buvo pergrupuotos į keturis etnografinius regionus: Sūduva (Suvalkija) – Marijampolės apskritis; Dzūkija – Alytaus ir Vilniaus apskritys; Žemaitija – Klaipėdos, Šiaulių, Tauragės ir Telšių apskritys; Aukštaitija - Kauno, Panevėžio ir Utenos apskritys. Mokinių pasiskirstymas regionuose pateikiamas 2 lentelėje.
2 lentelė. Tyrime dalyvavusių vaikų skirstinys Lietuvos regionuose
Lytis
Sūduva (Suvalkija) Dzūkija Žemaitija Aukštaitija Iš viso:
n proc. n proc. n proc. n proc. n proc.
Berniukai 133 47,5 524 51 807 51,3 773 49,8 2237 50,4 Mergaitės 147 52,5 504 49 767 48,7 780 50,2 2198 49,6 Iš viso: 280 100 1028 100 1574 100 1553 100 4435 100
Šio darbo autorė asmeniškai buvo atsakinga už tyrimo organizavimą ir atlikimą Alytaus ir Marijampolės apskrityse. Šiose apskrityse buvo apklausta 571 pirmokų tėvelis.
2.3. Apklausos anketos
PSO ekspertų parengtoje šeimos apklausos anketoje galima išskirti keturias klausimų grupes: apie pirmokų sveikatą, mitybos ir fizinio aktyvumo ypatumus, šeimos socioekonominius rodiklius.
Šiame darbe nagrinėtos šios Šeimos apklausos anketos klausimų grupės: I. Klausimai skirti vertinti mokinių fizinį aktyvumą:
Kaip Jūsų vaikas dažniausiai nueina ir grįžta iš mokyklos į namus? Kaip toli nuo Jūsų namų yra vaiko mokykla? Ar Jūsų vaikas lanko sporto arba šokių būrelį? Jei „taip“, tai kelis kartus per savaitę vaikas lanko sporto arba/ir šokių būrelius (iš viso)? Galimi atsakymai nuo vienos
iki septynių dienų per savaitę. Analizuojant duomenis atsakymai buvo suskirstyti į tris stambesnes grupes: 1) 1 dieną per savaitę; 2) 2 dienas per savaitę; 3) 3-7 dienas per savaitę.
Kiek valandų laisvalaikiu įprastai Jūsų vaikas žaidžia lauke? Kiek valandų per dieną Jūsų vaikas įprastai ruošia pamokas ar skaito knygą? Kiek valandų per dieną įprastai Jūsų vaikas žaidžia su kompiuteriu? Kiek valandų per dieną Jūsų vaikas įprastai žiūri televizorių (įskaitant video)? Kaip manote, kiek Jūsų vaikas yra fiziškai aktyvus? Galimi atsakymų variantai: 1)
labai aktyvus (daug sportuoja, žaidžia, bėgioja, lanko sporto ar šokių būrelį, padeda ūkyje); 2) pakankamai aktyvus; 3) nelabai aktyvus; 4) visai neaktyvus. Analizuojant duomenis sudarytos trys atsakymų grupės: 1) labai aktyvus; 2) pakankamai aktyvus; 3) nelabai aktyvus, neaktyvus.
II. Klausimai skirti įvertinti šeimos socioekonominius veiksnius:
1. Šeimos sudėtis. Apie ją buvo sprendžiama iš to, kokius kartu gyvenančius asmenis nurodė tiriamasis. Atsižvelgiant į šeimos sudėtį moksleiviai buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) gyvenantys pilnoje šeimoje (priskirti tiriamieji nurodę, gyvenantys kartu su abiem tėvais); 2)
gyvenantys nepilnoje šeimoje (priskirti tiriamieji nurodę, kad gyvena su vienu iš tėvų arba globėjais.).
2. Tėvų išsilavinimas. Anketoje buvo klausiama „ Koks Jūsų išsilavinimas?“ Galimi atsakymai tiek mamai tiek tėčiui buvo vienodi: 1) nebaigtas vidurinis; 2) vidurinis (vidurinė ar profesinė m-kla su vid. m-klos atestatu); 3) aukštesnysis (technikumas, aukštesnioji m-kla); 4) aukštasis (bakalauro l.); 5) aukštasis (magistro l.). Analizuojant duomenis sudarytos trys grupės: 1) nebaigtas vidurinis, vidurinis; 2) aukštesnysis; 3) aukštasis.
3. Tėvų darbas. Anketoje buvo klausimas „Pastaruosius dvylika mėnesių Jūs dirbate?“ Galimi atsakymai tiek mamai tiek tėčiui buvo vienodi: 1) valstybinėje įstaigoje; 2) privačioje įstaigoje; 3) turite savo verslą; 4) mokotės; 5) esate namų šeimininkė; 6) esate bedarbė, bet galinti dirbti; 7) nedirbate dėl sveikatos. Analizuojant duomenis sudarytos dvi grupės: 1) dirba; 2) nedirba.
4. Šeimos pajamos. Anketoje buvo klausimas „Kokios yra vidutinės pajamos,
tenkančios vienam Jūsų šeimos nariui per mėnesį?“ Galimi atsakymai: 1) iki 400 Lt; 2)
400-600 Lt; 3) 601-800 Lt; 4) 801-1200 Lt; 5) daugiau 1200 Lt. Analizuojant duomenis sudarytos trys grupės: 1) iki 600 Lt; 2) 601-800 Lt; 3) 801 ir daugiau.
Mokyklos grįžtamąjį lapą pildantys mokyklų vadovai, mokytojos arba visuomenės sveikatos specialistai turėjo atsakyti į tokius fizinio aktyvumo vertinimui skirtus klausimus: „Kiek minučių per savaitę pirmokams skiriama kūno kultūros pamokoms“ Atsakymą įrašė anketą pildantis asmuo ir nurodė jog kūno kultūros pamokos trunka 45, 60, 70, 90, 105 ir 135 min. per savaitę. Analizuojant duomenis atsakymai buvo sugrupuoti taip, kad matytume, kiek savaitinių kūno kultūros pamokų per savaitę turi pirmokai: 1) viena savaitinė pamoka; 2) dvi savaitinės pamokos; 3) trys savaitinės pamokos. „ Ar mokykloje yra vaikų žaidimo aikštelė?“;
„Ar mokykloje veikia sporto būreliai“
2.4. Išvestiniai požymiai
Pakankamo fizinio aktyvumo rodiklis. Šis rodiklis buvo apskaičiuotas vertinant tiriamųjų atsakymus į šiuos klausimus: Kaip Jūsų vaikas dažniausiai nueina ir grįžta iš mokyklos į namus?; Kaip toli nuo Jūsų namų yra vaiko mokykla?; Ar Jūsų vaikas lanko sporto arba šokių būrelį?; Jei „taip“ tai kelis kartus per savaitę vaikas lanko sporto arba/ir šokių būrelius (iš viso)?; Kiek valandų laisvalaikiu įprastai Jūsų vaikas žaidžia lauke?. Atsakymai buvo vertinami balais. Po vieną balą buvo skiriama, jei: vaikas į mokyklą ir iš jos esančią daugiau kaip už vieno kilometro nuo namų eidavo pėsčiomis arba važiuodavo dviračiu; lanko
sporto ar šokių būrelį; būrelį lanko 1-2 dienas per savaitę; laisvalaikiu lauke žaidžia 3 ir daugiau valandų per dieną. Du balai buvo skiriami tiems vaikams, kurie sporto būrelius lanko daugiau kaip tris dienas per savaitę. Bendra balų suma – fizinio aktyvumo rodiklis. Priklausomai nuo surinktų balų, tiriamieji sąlyginai buvo suskirstyti į dvi fizinio aktyvumo grupes: nepakankamo fizinio aktyvumo (0-1 balai) ir pakankamo fizinio aktyvumo (2-5 balai).
3 lentelė. Fizinio aktyvumo rodiklio vertinimas balais
Išpildytos sąlygos Balų
skaičius
Vaikas į/iš mokyklos, esančios daugiau kaip už vieno kilometro, eina pėsčiomis arba važiuoja dviračiu
1
Vaikas lanko sporto ar šokių būrelį 1
Sporto ar šokių būrelį lanko 1-2 dienas per savaitę 1
Laisvalaikiu lauke žaidžia tris ir daugiau val. per dieną 1 Sporto ar šokių būrelį lanko 3 ir daugiau dienų per savaitę 2
2.5. Statistinė duomenų analizė
Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant SPSS (Statistical Package for Social Science) for Windows programos 16.0 versiją.
Aprašomoji statistika. Dauguma analizuojamų požymių buvo kategoriniai, jų skirstiniai pateikiami atvejų skaičiumi (n) ir procentu (proc.)
Hipotezių tikrinimas. Tikrinant statistines hipotezes apie vienodą tiriamųjų skirstinį grupėse pagal tiriamą požymį arba dviejų kategorinių požymių tarpusavio ryšį taikytas neparametrinis Pirsono Chi kvadrato (χ²) testas. Hipotezės apie dviejų procentinių dydžių lygybę tikrintos taikant z testą. Visais atvejais vertinta „nulinės“ hipotezės (nėra ryšio arba skirtumo) tikimybė p. Naudoti statistinių išvadų apie ryšio ir skirtumo egzistavimą populiacijoje lygiai: 0,01<p≤0,05 – reikšminga (*); 0,001<p≤0,01 – labai reikšminga (**); p≤0,001 itin reikšminga (***), statistinė išvada laikyta reikšminga, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Logistinės regresijos modelis. Pirmokų fizinio aktyvumo ir kitų veiksnių sąsajoms tirti buvo naudota logistinė regresija. Svarbi logistinės regresijos modelio ypatybė yra ta, kad priklausomo kintamojo ryšys su kiekvienu nepriklausomu kintamuoju įvertinimas atsižvelgiant į pastarųjų kintamųjų tarpusavio ryšius. Šioje analizėje priklausomu kintamuoju buvo fizinio aktyvumo rodiklis, kuris sujungtas į dvi kategorijas: pakankamas fizinis aktyvumas ir nepakankamas fizinis aktyvumas. Nepriklausomi kintamieji buvo kiti veiksniai, pavyzdžiui šeimos vidutinės pajamos, tėvų išsilavinimas ir kt. Analizės tikslas - iš visų veiksnių išskirti tuos, kurie turimuose duomenyse reikšmingai susiję su pakankamu fiziniu
aktyvumu ir įvertinti šio ryšio stiprumą. Nepriklausomų kintamųjų atveju taikytas metodas
(enter). Sudaryto modelio tinkamumas buvo tikrintas chi kvadrato suderinamumo kriterijumi (chi-square goodness-of-fit test). Į modelį įtraukto priklausomo kintamojo ryšio su nepriklausomais kintamaisiais stiprumas vertintas galimybių santykiu (GS) ir šio santykio 95 proc. pasikliautinuoju intervalu (PI).
Tyrimo rezultatai pateikti paveikslų ir lentelių pavidalu, kurie buvo ruošiami Microsoft Excel programa. Tyrimo rezultatai lyginami tarp Lietuvos apskričių (etnografinių regionų).
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Pirmokų fizinio aktyvumo ypatumai 3.1.1. Pirmokų tėvų pateiktų duomenų analizė
Atliekant anketinę tėvų apklausą, sužinota apie pirmokų fizinio aktyvumo ypatumus, šeimos socioekonominius rodiklius bei rasti ryšiais tarp mokinių fizinio aktyvumo ir šeimos SEP rodiklių.
Dauguma Lietuvos apskričių pirmokų į mokyklą (53 proc.) ir iš mokyklos (65,4 proc.) eina pėsčiomis. Taip pat nemaža dalis (40,2 proc.) respondentų atsakė, kad savo vaikus į mokyklą nuveža savo automobiliu, o iš jos parsiveža 26,5 proc. Mokyklos autobusu bei visuomeniniu transportu tiek į mokyklą, tiek iš jos vyksta apie 7 proc. mokinių.
Daugiau kaip pusė (54,4 proc.) respondentų teigė, jog jų vaikai mokyklą gali pasiekti saugiais keliais. Iš surinktų duomenų matome, kad daugiau nei pusės respondentų vaikams nuo namų iki mokyklos yra mažiau nei 1 kilometras, kas penktam – 1-2 km. ir kas dešimtam – reikia įveikti daugiau nei 6 kilometrus.
Respondentai pateikė duomenis apie vaikų sporto būrelių lankymą. Sporto arba šokių būrelius lanko 42,9 proc. Lietuvos pirmokų. Mergaitės yra aktyvesnės už berniukus, jos reikšmingai dažniau lanko sporto būrelius (atitinkamai 46 ir 39,7 proc. χ² = 17,393; lls = 1; p < 0,001). Tuo tarpu K.Kardelio atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad 42,5 proc. berniukų ir 71,9 proc. mergaičių yra nepakankamai fiziškai aktyvios. Jo duomenimis, 6 – 17 metų berniukų fizinis aktyvumas 15 - 25% didesnis negu mergaičių [52].
Reikšmingas skirtumas rastas ir tarp miesto bei rajono mokyklas lankčių pirmokų būrelių lankymo. Miesto mokyklas lankantys pirmokai (mergaitės ir berniukai), lyginat su lankančius rajono mokyklą, reikšmingai dažniau nurodė laisvalaikiu einantys į sporto ar šokių būrelį (žr. 1 pav.).
χ² = 8,679; lls = 1; p = 0,04, lyginant mergaites ir berniukus besimokančius miesto mokyklose χ² = 9,525; lls = 1; p = 0,02, lyginant mergaites ir berniukus besimokančius rajono mokyklose *** p < 0,001 - z testas, lyginant su rajono mokykla
1 pav. Lietuvos pirmokų sporto būrelių lankymo skirstinys pagal lytį ir miesto/rajono
mokyklas
A. Zaborskio ir kt. (1996 m.) atlikto tyrimo duomenys taip pat rodo, kad kaimo vaikai sportuoja mažiau nei jų bendraamžiai miestuose. Kita vertus, sportuojančios septynias ir daugiau valandų per savaitę sakė net du kartus daugiau miesto (8,9%) nei kaimo (4,5%) mergaičių. Tačiau vargu ar galima daryti išvadą, kad miesto moksleiviai yra fiziškai aktyvesni už kaimo moksleivius. Nors, sprendžiant pagal duomenis, kaimo moksleiviai sportuoja ir mankštinasi mažiau nei miestiečiai, vertinant jų fizinį aktyvumą, reiktų atsižvelgti į tai, kad gyvenant kaime reikia daugiau fizinių pastangų nei gyvenant mieste [81].
Tėveliai nurodė, kad tarp lankančiųjų sporto ar šokių būrelius daugiau nei trečdalis pirmokų (34,2 proc.) sportuoja vieną dieną per savaitę, daugiau nei du penktadaliai (44,2 proc.) – 2 dienas per savaitę, ir tik maždaug kas penktas – 3 ir daugiau dienų per savaitę. Atskiruose regionuose didžiausias procentas pirmokų sporto būrelius lanko dvi dienas per savaitę (žr. 2 pav.).
χ² = 18,911; lls = 6; p = 0,04, lyginant lankymo dienas atskiruose Lietuvos regionuose
2 pav. Pirmokų skirstinys pagal būrelių lankymo dažnį skirtinguose Lietuvos regionuose
Nustatyta, kad laisvalaikiu darbo dienomis beveik trečdalis (36,83 proc.) pirmokų laukia žaidžia apie 2 valandas per dieną, trečdalis (33,3 proc.) vaikų laukia žaisdami praleidžia 3 ir daugiau valandų, tuo tarpu savaitgaliais 3 ir daugiau valandų laukia žaidžia dauguma (83,1 proc.) vaikų.
Darbo dienomis beveik pusė (48,9 proc.) pirmokų pamokas ruošia apie 1 valandą per dieną, tuo tarpu savaitgaliais tik trečdalis (31,8 proc.) mokinių. Visai pamokų darbo dienomis neruošia 1,8 proc. pirmokų, o štai savaitgaliais kas penktas mokinys. Duomenys rodo, kad dauguma pirmokų pamokas ruošia darbo dienomis. Atskiruose šalies regionuose nerasta skirtumo tarp laiko, skiriamo pamokų ruošai, tiek darbo dienomis tiek ir savaitgaliais (p > 0,05).
Duomenys apie praleidžiamą laiką prie kompiuterio rodo, kad beveik trečdalis pirmokų darbo dienomis kompiuteriu žaidžia apie 1 valandą, tuo tarpu savaitgaliais prie kompiuterio laiką leidžiančių vaikų dalis – mažesnė. Visai kompiuteriu darbo dienomis ir savaitgaliais nežaidžia atitinkamai 34,1 ir 26,2 proc. pirmokų (žr. 4 lent.). Laikas, praleidžiamas prie kompiuterio, tarp Lietuvos regionų vaikų nesiskiria (p > 0,05).
Gautus rezultatus lyginant su L. Dregval ir bendraautorių [26] atlikto šeimų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, gyvensenos tyrimo rezultatais gauta, kad panašus procentas pirmokų pasyviai leidžia laiką. Minėto tyrimo duomenimis beveik du penktadaliai (39,7 proc.) vaikų prie kompiuterio būna 1-2 valandas.
