LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

PACIENTŲ,

TURINČIŲ

GLOBOS-RŪPYBOS

POREIKĮ,

GYVENIMO

KOKYBĖS

IR

INTEGRUOTŲ

SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS

PASLAUGŲ

POREIKIO

SĄSAJOS

Magistrantūros studijų programos „IŠPLĖSTINĖ SLAUGOS PRAKTIKA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

KAUNAS, 2017

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas Jūratė Macijauskienė

PACIENTŲ,

TURINČIŲ

GLOBOS-RŪPYBOS

POREIKĮ,

GYVENIMO

KOKYBĖS

IR

INTEGRUOTŲ

SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS

PASLAUGŲ

POREIKIO

SĄSAJOS

Magistrantūros studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika” baigiamasis darbas Darbo vadovas Gediminas Raila 2017 05 26

Recenzentas Darbą atliko Jurgita Gulbinienė Magistrantė Edita Valiulienė 2017 05 26

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1. Gyvenimo kokybės sampratos problema ... 12

1.1.1. Sisteminis požiūris į gyvenimo kokybę ... 15

1.1.2. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės samprata ... 21

1.2. Integruotos sveikatos priežiūros samprata ... 25

1.2.1. Integruotos sveikatos priežiūros paslaugų poreikis... 29

1.2.2. Integruotos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje ... 32

1.3. Integruotos sveikatos priežiūros ir gyvenimo kokybės sąsajų tyrimai ... 37

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 40

2.1. Tyrimo organizavimas ir tyrimo imtis ... 40

2.2. Tyrimo etikos principai ... 40

2.3. Tyrimo kontingentas ... 41

2.4. Tyrimo metodai ir tyrimo instrumentas ... 44

2.5. Statistinė tyrimo duomenų analizė ... 46

3. TYRIMO REZULTATAI ... 48

3.1. Gyvenimo kokybės vertinimas ... 48

3.2. Integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio nustatymas ... 54

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 61

IŠVADOS ... 65

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 66

MAGISTRO DARBO VIEŠINIMO BŪDŲ SĄRAŠAS...67

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 68

SANTRAUKA

Valiulienė E. Pacientų, turinčių globos-rūpybos poreikį, gyvenimo kokybės ir integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio sąsajos, magistranto baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas dr.G..Raila; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2017, – 67 p.

Darbo tikslas – nustatyti kaip pacientų, turinčių globos-rūpybos poreikį, gyvenimo kokybė siejasi su integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu.

Darbo uždaviniai: 1) Nustatyti pacientų gyvenimo kokybę; 2) Nustatyti integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikį pacientams, turintiems globos–rūpybos poreikį; 3) Įvertinti sąsajas tarp pacientų gyvenimo kokybės ir integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio.

Tyrimo metodas – kiekybinis tyrimas. Atlikta anoniminė anketinė apklausa raštu pacientų, kuriems nustatytas globos-rūpybos poreikis. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro komisijos leidimas Nr. BEC-ISP(M)-19 , išduotas 2017-02-22.

Rezultatai. Didesnė dalis (57,3 proc.n=47;) tyrime dalyvavusių pacientų bendrą savo gyvenimo kokybę vertina vidutiniškai: fizinės sveikatos, psichologinius bei socialinių santykių gyvenimo kokybės komponentus pacientai vertina blogai arba labai blogai, o aplinkos komponentus – vidutiniškai. Tyrime nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (p=0,0001) tarp gyvenimo kokybės vertinimo ir pasitenkinimo sveikata. Didesnei daliai tiriamųjų reikia šeimos gydytojo bei bendruomenės slaugytojo paslaugų, atitinkamai n=52 (63,4 proc.) bei n=48 (58,5 proc.). Tuo tarpu socialinių paslaugų reikia mažesnei daliai pacientų, atitinkamai n=28 (34,2 proc.). Tyrimo rezultatai rodo, jog integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikis statistiškai reikšmingai siejasi su bendra gyvenimo kokybe (p=0,022), tačiau ši priklausomybė yra ne tiesinė.

Išvados. Pacientų, kuriems nustatytas globos-rūpybos poreikis, gyvenimo kokybė siejasi su integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu, tačiau tarp šių dviejų kintamųjų yra ne tiesinė priklausomybė. Gyvenimo kokybės vertinimą labiau įtakoja sveikatos būklės vertinimas, kuris tiesiogiai siejasi su integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu. Todėl teikiant reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, pacientas jaučiasi sveikesnis dėl to gerėja ir gyvenimo kokybės vertinimas.

Praktinės rekomendacijos skirtos integruotų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo gerinimui. Integruotas sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems specialistams bei jų veiklą organizuojantiems asmenims rekomenduojama didesnį dėmesį skirti pacientų, kuriems skiriamos

integruotos sveikatos priežiūros paslaugos, poreikių vertinimui bei paslaugas teikiančių specialistų tarpusavio bendradarbiavimui.

SUMMARY

Valiulienė, E., Interfaces between quality of life and integrated health care demand for patients, having wardship demand, master‘s thesis/the research supervisor dr. G.Raila; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2017, - 67 p.

Aim of the research – to identify how the quality of life of the patients, having demand of wardship, is related to integrated health care service demand.

Research tasks: 1) To identify patient‘s quality of life; 2) To identify integrated health care service demand for patients, having wardship demand; 3) To evaluate interfaces between patient‘s quality of life and integrated health care service demand.

Research method - quantity research. Anonymous questionnaire among patients, identified a need of wardship, was made. Bioethics centre of Lithuanian University of Health Care issued a permission No. BEC-ISP(M)-19 to perform a research on 2017-02-22.

Results. Bigger part (57,3 percent; n = 47) of patients, participated in the research, evaluated common quality of their life at an average: components of physical health, psychological and social relationships quality of life, patients evaluated bad or very bad, and components of the environment – at an average. Statistically important connection (p=0.0001) between evaluating quality of life and satisfaction of the health was identified in the research. Bigger part of the targeted needs services of family doctor and community nurse, respectively n=52 (63.4 percent) and n=48 (58,5 percent). Meanwhile, the social service needs smaller part of patients, respectively n=28 (34.2 percent). The results of the research indicate, that the need of integrated health care service has statistically important relationship with the common quality of the life (p=0.022), but this dependence is not linear.

Conclusions. Patients, which have need of the wardship, the quality of life is related with integrated health care service demand, but the dependence between these two variables is not linear. The evaluation of the life quality mostly depends on evaluation of the healths condition, which is directly related to the integrated health care services demand. That‘s why while providing necessary healt care services to the patient, he feels more healthy and the evaluating of the life quality getting better.

Practical recomendations for integrated health care service providing improvement. Persons which provide health care service and the persons which organize this service is recomended to focus on patients, placed on the integrated health care service, needs assessements and service providing persons mutual cooperation.

PADĖKA

Labai norėčiau padėkoti darbo vadovui dr. Gediminui Railai už pagalbą organizuojant tyrimą, išsakytas mintis ir pastebėjimus bei praktinius patarimus.

Taip pat norėčiau padėkoti visam LSMU medicinos klinikos personalui už kantrybę ir pagalbą ieškant pacientų medicininių kortelių elektroninėje sistemoje bei lentynose.

Labiausiai noriu padėkoti savo artimiesiems už kantrybę ir supratimą, bei palaikymą.

SANTRUMPOS

BVP – bendrasis vidaus produktas FS – fizinė sveikata

GK – gyvenimo kokybė

HDI – žmogaus socialinės raidos indeksas

NDNT – neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba PAASP – pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra PP – priežiūros poreikis

PS – psichikos sveikata

PSO – pasaulinė sveikatos organizacija

SADM – socialinės apsaugos ir darbo ministerija SAM – sveikatos apsaugos ministerija

ĮVADAS

Temos aktualumas. Gyvenimo kokybės (angl. Quality of life) sampratos raida ir gyvenimo kokybės tyrimai, kaip atskira tyrimų sritis, susiformavo 1960 metais, kuomet susidomėta gyvenimo kokybe skirtingose socialiniuose (ir ne tik) moksluose [52]. Gyvenimo kokybės samprata iš pradžių buvo susieta su subjektyviomis emocijomis, pvz., pasitenkinimu gyvenimu ir laime. Todėl ja aktyviau domėjosi sociologijos bei psichologijos mokslų šakos. Tačiau laikui bėgant, ši sąvoka išsiplėtė ir į gyvenimo kokybę pradėta žiūrėti, kaip į kompleksinį reiškinį, apimantį fizinius, funkcinius, psichologinius, pažintinius ir socialinius gyvenimo aspektus. Be to, gyvenimo kokybė dažniausiai atspindi ir subjektyvų individo funkcionalumo ir bendros sveikatos būklės suvokimą (Wyller et al., 1998 – cit. iš Krančiukaitė ir kt., 2007, p.). Toks požiūris paskatino gyvenimo kokybės tyrimus pradėti ir medicinos mokslų srityje. Šį susidomėjimą suaktyvino šiuolaikinių medicininių technologijų vystymasis bei jų dėka ilgėjanti gyvenimo trukmė. Įvairios diagnostikos ir gydymo galimybės vertė susikurti naują mechaninį medicinos modelį, kuriame pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ligai, jos simptomams, o humanizmo komponentų jame labai trūko. Todėl pradėtos kurti metodikos, padedančios vertinti ligos, negalios daromą poveikį gyvenimo kokybei ir žmogaus būklei [18]. Tokie tyrimai aktualūs lėtinėmis ligomis sergančių bei vyresnio amžiaus žmonių grupėms, nes būtent jų gyvenimo pokyčius sąlygoja medicininių technologijų plėtra. Taip susiformavo siauresnė gyvenimo kokybės sritis – su sveikata susijusi gyvenimo kokybė (angl. health-related quality of life), Lietuvos mokslininkų darbuose kartais įvardijam, kaip sveikatos nulemta gyvenimo kokybė [49].

Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai gyvenimo kokybės dalis, kuriai įtakos turi sveikata ir sveikatos priežiūra [49]. Tai yra su sveikata susijusioje gyvenimo kokybėje galima išskirti du komponentus – neigiamą ir teigiamą. Neigiamas aspektas apima ligą ir su ja susijusius sutrikimus [72], kurie blogina gyvenimo kokybę. Tuo tarpu teigiamas aspektas – tai tinkama sveikatos priežiūra, kuri palengvina ligos eigą, padeda prisitaikyti prie ligos sąlygotų gyvenimo pokyčių. Tad, sveikatos priežiūros komponentą ir galima laikyti esminiu su sveikata susijusios gyvenimo kokybės užtikrinimo komponentu. Kadangi gyvenimo kokybė yra plati koncepcija, apimanti asmens fizinės sveikatos, psichinės būklės, nepriklausomybės lygio, socialinių ryšių ir ryšių su aplinka kompleksinį poveikį asmens gyvenimui [9; 17; 29; 45], tad ir sergančiųjų priežiūra turi būti įvairialypė, padedanti užtikrinti visus gyvenimo kokybę užtikrinančius komponentus. Todėl medicinos mokslo srityje gyvenimo kokybės tyrimuose aktuali tema yra pacientų gyvenimo kokybės sąsajos su integruotos sveikatos priežiūros paslaugomis, kurių poreikį lemia dėl ligos pasikeitę socialiniai poreikiai.

Temos teorinė ir praktinė reikšmė. Pacientų gyvenimo kokybės tyrimai svarbūs visų pirma pačiai sveikatos paslaugų sistemai. Jie padeda planuoti valstybinę sveikatos politiką, kadangi padeda įvertinti paslaugų efektyvumą, sveikatos gerinimo ir ligų prevencijos programas, naudingi stebint visuomenės sveikatos būklę [49]. Iš kitos pusės šie tyrimai svarbūs patiems sveikatos paslaugų vartotojams, kurių nuomonė padeda gydytojui ar slaugos specialistui atpažinti pagrindines paciento problemas, nustatyti, kurios iš jų yra svarbiausios planuojant sveikatos paslaugas, kaip pacientai vertina taikomą gydymą bei teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas ir pan. Subjektyvi pacientų nuomonė apie savo gyvenimo kokybės vertinimą svarbi tuo, jog tik pats žmogus gali geriausiai įvardinti kokių paslaugų jam reikia. Pavyzdžiui, slaugos personalas gali pervertinti paciento emocinę savijautą, tuo tarpu gydytojai nepakankamai įvertina situacijos sudėtingumą [9]. Todėl tokiais atvejais labai svarbus pačių pacientų savo gyvenimo kokybės vertinimas, kuris ne tik parodo kaip pacientai vertina esamą sveikatos ir socialinės priežiūros sistemą, bet leidžia nustatyti labiausiai tobulintas sritis.

Anot A. Smagurienės ir kt. (2014), gyvenimo kokybės tyrimai medicinoje ne tik neprieštarauja humanistinei šio mokslo šakos filosofijai, bet ir suteikia jai mokslinį pagrindą, t.y. įrodymais pagrįstos medicinos laikais, kai daugiau sprendimų priimama remiantis klinikinių tyrimų išvadomis, pacientui svarbių dalykų paisymas mokslinių tyrimų lygmenyje leidžia tikėtis, kad žmogaus gerovė išliks prioritetu vis labiau technologizuojamoje medicinoje [48]. Todėl ir šio tyrimo objektu pasirinkta pacientų gyvenimo kokybė, siekiant nustatyti kiek ji siejasi su integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu. Šios krypties tyrimo pasirinkimą paskatino pastebėjimas, jog medicinos įstaigų vykdomų pacientų gyvenimo kokybės tyrimų tikslas dažniausiai yra susijęs su sveikata [41], t.y. dauguma autorių [22; 23; 28; 40; 45; 48; 62; 77; 82; 83] tiria kaip gyvenimo kokybė siejasi su skirtingomis ligomis, skirtingomis sveikatos būklėmis bei jų padariniais. Tačiau mažai yra tyrimų, kuriuose gyvenimo kokybės aspektai būtų tiriami pacientų priežiūros kontekste. Galima aptikti tyrimų įsisijusių su kineziterapinių programų taikymo [2] bei paliatyvios priežiūros taikymo [5] ir gyvenimo kokybės sąsajomis. Tačiau tyrimų susijusių su pacientų gyvenimo kokybės ir integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio sąsajomis aptikta nebuvo. Todėl šiuo tyrimu bus siekiama užpildyti minėtos srities tyrimų spragą.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – nustatyti kaip pacientų, turinčių globos-rūpybos poreikį, gyvenimo kokybė siejasi su integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu.

Darbo uždaviniai :

1. Nustatyti pacientų gyvenimo kokybę.

2. Nustatyti integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikį pacientams, turintiems globos–rūpybos poreikį.

3. Įvertinti sąsajas tarp pacientų gyvenimo kokybės ir integruotų sveikatos priežiūros paslaugų poreikio.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Gyvenimo kokybės sampratos problema

Nors gyvenimo kokybės tyrimai kaip atskira tyrimų sritis į mokslo diskursą įsiliejo 1960 metais, tačiau nei ankstesnės, nei dabartinės mokslininkų kartos vis dar nepateikia vienareikšmės gyvenimo kokybės sampratos [13]. Todėl mokslinėje literatūroje galima aptikti labai skirtingų gyvenimo kokybės (angl. quality of life) sąvokos apibrėžimų (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Gyvenimo kokybės sampratos

Šaltinis Apibrėžimas

World Health

organization (WHO), 1997, p. 1

„Gyvenimo kokybė – tai individualus savo vietos gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, kontekste ir susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais“.

R. Cummins, 1998, p. 3

„Gyvenimo kokybę sudaro dvi ašys – subjektyvioji ir objektyvioji, kurios apima septynis gyvenimo komponentus: materialinę gerovę, sveikatą, produktyvumą, intymumą, saugumą, bendruomeniškumą bei emocinę gerovę“.

R. Costanza, 2007, p.

269 „Gyvenimo kokybė yra subjektyvus asmenų ar jų grupių požiūris į objektyvių gyvenimiškų poreikių patenkinimą. Pagrindiniai žmonių poreikiai yra pragyvenimas, reprodukcija, saugumas, meilė ir kt.“.

G. Janušauskaitė, 2008, p. 37

„Gyvenimo kokybės samprata atskleidžia žmonių materialinių bei kultūrinių gyvenimo sąlygų ypatybes bei savybes, lyginant jas su standartu arba tam tikru lygiu, šių sąlygų tinkamą patenkinimą“.

O.G. Rakasukienė, V. Servetkienė, 2011, p. 66

„Gyvenimo kokybė – tai sąveika, kuri atspindi demografinių ir sveikatos bei sveikos aplinkos, materialinių, kultūros ir dvasinių poreikių patenkinimo laipsnį, kuris matuojamas makrolygiu (visos šalies mastu) ir mikrolygiu (atskiro žmogaus požiūriu)“.

M. Dumbliauskienė, S. Jarmalavičienė, 2012, p. 4

„Gyvenimo kokybė paprastai suprantama kaip gerovės lygis, individualiai suvokiama ir įvertinama tarsi gyvenimo būdas“.

V. Servetkienė, 2013,

p. 11 „Gyvenimo kokybė – tai fizinės ir dvasinės sveikatos būklę, gyventojų raidą ir šeimos gerovę, socialinį ir fizinį saugumą, gyvenamosios aplinkos kokybę, profesinės veiklos ir laisvalaikio santykį, materialinių, kultūros ir dvasinių poreikių patenkinimo laipsnį atspindinti visuma, vertinama makrolygiu (visos šalies mastu) ir mikrolygiu (atskiro žmogaus požiūriu)“. Eurostat statisticals

books, 2015, p. 9

„Gyvenimo kokybė yra platesnė sąvoka nei ekonominė gerovė ir pragyvenimo lygis. Ji apima visus veiksnius, kurie yra reikšmingi žmogaus gyvenime“.

Akivaizdu, kad gyvenimo kokybė turi skirtingas reikšmes ir skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Šiuos skirtumus visų pirma sąlygoja įvairių skirtingų sąvokų, pvz., gerbūvis, gerovė, gyvenimo lygis, laimingas gyvenimas, pasitenkinimas gyvenimu ir pan. tapatinimas su gyvenimo kokybės terminu [7]. Iš kitos pusės, gyvenimo kokybės sampratų skirtumus sąlygoja

skirtingų mokslo šakų požiūris, t.y. kiekviena mokslo šaka gyvenimo kokybės komponentus įvardina per savo mokslo šakos prizmę. Pavyzdžiui, gyvenimo kokybės sąvokos pradžią davė ekonomikos mokslo atstovai, kurie gyvenimo kokybę suvokė kaip materialinių gėrybių ar išteklių prieinamumą bei jų paskirstymą. Pirmasis gyvenimo kokybės sąvoką pavartojo A. C. Pigau 1920 m. knygoje „Ekonomika ir gerbūvis“, tačiau didesnio mokslininkų susidomėjimo ji nesukėlė [9; 44]. Ir tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje iškilo nauja gyvenimo kokybės samprata, kai kurie autoriai teigia, jog tuomet ir atsirado pirmasis apibrėžimas, teigiantis, kad gyvenimo kokybė – „tai politinis bei ekonominis idealas, sukurtomis priemonėmis užtikrinantis visuomenei ne tik esminių poreikių patenkinimą, bet ir trokštamą gerovę: ekonominį klestėjimą, socialinį saugumą, pakankamą sveikatos apsaugą, gamtinės aplinkos priežiūrą“ (Dumbliauskienė, Jarmalavičienė, 2012, p. 4). Tokiu būdu prie gyvenimo kokybės komponentų šalia ekonominio klestėjimo buvo pradėti priskirti ir socialinio saugumo bei sveikatos apsaugos komponentai.

E. Allardt, (1981- cit. iš Dumbliauskienė ir Jarmalavičienė, 2012, p. 5) be jau minėtų trijų gyvenimo kokybės komponentų (ekonominė, socialinė ir fizinė gerovė) išskyrė dar ir ketvirtąjį komponentą – emocinę (psichologinę) gerovę. Tai rodo, jog gyvenimo kokybė yra daugialypė socialinė konstrukcija, ir dėl to suvokiama labai įvairiai. Tai suprasdami mokslininkai pradėjo diferencijuoti gyvenimo kokybės tyrimus į tam tikras grupes. Buvo pastebėta, jog dėmesio sutelkimas į skirtingų socialinių grupių subjektyvios gyvenimo kokybės ypatybes padeda išryškinti konkrečiai grupei būdingus subjektyvios gyvenimo kokybės vertinimo požymius [52], kas padeda geriau atskleisti gyvenimo kokybės sampratą.

Nors bendros gyvenimo kokybės sampratos nėra, tačiau daugelis mokslininkų sutinka, kad gyvenimo kokybę galima apibūdinti trimis charakteristikomis:

1. Gyvenimo kokybės vertinimas yra subjektyvus ir šio vertinimo negalima atsieti nuo konkretaus individo, visuomenės ar šalies, kurioje jis gyvena;

2. Gyvenimo kokybės samprata yra daugialypė, reikalaujanti tiek kokybinio, tiek kiekybinio įvertinimo;

3. Tinkamiausiai gyvenimo kokybę gali įvertinti tik integruotas, sudėtinis indeksas, o ne daugybė atskirų rodiklių (Milaševičiūtė ir kt., 2006, p. 163; Dumbliauskienė ir Jarmalavičienė, 2012, p. 5).

Tai rodo, jog šiandien pripažįstama, jog gyvenimo kokybė yra daugiakomponentė sąvoka ir šių visų komponentų tarpusavio sąveika sudaro gyvenimo kokybės esmę. Kitas bendrumas, kurį galima įžvelgti skirtingose gyvenimo kokybės sampratose yra tas, jog gyvenimo kokybė visada apima dvi jos dedamąsias: subjektyviąją gerovę ir objektyviąją gerovę [13]. Anot G. Vaznonienės (2010), dėmesio koncentravimas į objektyvius ir/ar subjektyvius gyvenimo kokybės vertinimus ir

parodo, kaip keitėsi požiūris į kiekvieno asmens/visuomenės gero gyvenimo supratimą per laiką, o kartu ir praplėtė suvokimą, kodėl šiandieninėje visuomenėje gyvenimo kokybės tyrimai yra svarbūs [52]. Taigi ne vienas autorius pripažįsta, jog klasikinis požiūris į gyvenimo kokybę arba tradicinės jos vertinimo prieigos yra dvejopos:

 Objektyvi gyvenimo kokybė – tai objektyviais rodikliais indikatoriais/kriterijais įvertinta gyvenimo kokybė, kuri paprastai remiasi objektyviosios statistikos, kitų žinybinių institucijų pateikiama statistine informacija. Objektyvios gyvenimo kokybės sampratos prigimtis siejama su Vakarų šalių suvokimu, jog nepakanka žmonių gerovę vertinti tik pagal materialinius standartus, bet svarbu atkreipti dėmesį ir į socialinius gyvenimo aspektus, kurie ne visada išreiškiami pinigine verte.

 Subjektyvi gyvenimo kokybė – tai subjektyvi asmens savivoka apie jo gyvenimo kokybę (arba apskritai gyvenimą, kuris remiasi patirtimi, išgyvenimais) skirtingose gyvenimo srityse: ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje politinėje ir pan. Subjektyvios gyvenimo kokybės sampratos identifikavimui, studijoms ir tyrimams pradžią davė pozityviosios psichologijos mokslas (Costanza et al., 2007, p. Vaznonienė, 2010, p. 189).

Abiejų požiūrių integravimas sudaro galimybes tiksliau išmatuoti ir aiškiau suprasti gyvenimo kokybės prielaidas ir jomis remiantis garantuoti gyvenimo kokybės gerėjimą atskiriems asmenims/socialinėms grupėms/visuomenei [52].

Apibendrinant įvairių autorių įžvalgas apie gyvenimo kokybės sampratą galima konstatuoti, jog ši samprata vystėsi trimis etapais: kiekybinis požiūris, kokybinis požiūris bei kompleksinis požiūris (žr. 1 pav.).

1 pav. Gyvenimo kokybės sampratos raida [Janušauskaitė, 2008, p. 38; Vaznonienė, 2010, p. 187]

Tad, šiandien į gyvenimo kokybę žiūrima kaip į kompleksinį reiškinį, suprantant, jog gyvenimo kokybę lemia ne vien sąlygos, kuriomis gyvena žmonės, ar materialiniai ištekliai, reikalingi būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti, bet ir subjektyvus požiūris į materialinių gėrybių teisingą paskirstymą ir jų naudą kiekvienam visuomenės nariui, atsižvelgiant į fizinę sveikatą, dvasinę būseną, jausmus, vertybes, gyvenimo prioritetus ir pan. Toks požiūris skatina į gyvenimo kokybę pažvelgti iš skirtingų gyvenimo sričių, t.y. atlikti sisteminį gyvenimo kokybės vertinimą.

Apibendrinant įvairių autorių įžvalgas apie gyvenimo kokybės sampratą, galima konstatuoti, jog gyvenimo kokybė yra kompleksinis reiškinys, apimantis įvairias žmogaus gyvenimo sritis: nuo materialinio apsirūpinimo iki dvasinės būsenos. Skirtingos mokslo sritys gyvenimo kokybės sąvoką apibrėžia skirtingai, atsižvelgiant į tai, kokie kriterijai yra įtraukiami į gyvenimo kokybės vertinimą. Kadangi vieningai pripažinto gyvenimo kokybės apibrėžimo nėra, todėl šiame darbe bus remiamasi PSO pateiktu apibrėžimu, kuriame gyvenimo kokybė suprantama kaip individualus savo gyvenimo vertinimas, apimantis įvairias gyvenimo sritis (ekonominę, fizinę, sveikatos, dvasinę, emocinę ir kt.) ir, susijęs su asmens tikslais, viltimis, standartais bei interesais. Tai yra šiame darbe į gyvenimo kokybę žiūrima kaip į sisteminį reiškinį, priklausantį nuo subjektyvaus vertintojo (šiuo atveju paciento) požiūrio.

1.1.1. Sisteminis požiūris į gyvenimo kokybę

Kaip jau buvo pastebėta, gyvenimo kokybės sąvoka yra gana plati ir apima įvairias žmogaus gyvenimo sritis. Todėl daugeliui tyrėjų kyla klausimas, kokius rodiklius reiktų įtraukti, kad kuo tiksliau būtų galima išmatuoti gyvenimo kokybę. Tokia situacija rodo, jog sunku apibrėžti ne tik gyvenimo kokybės sąvoką, bet ir išmatuoti pačią gyvenimo kokybę, t.y. diskusijos vyksta ir dėl gyvenimo kokybės vertinimo metodikos [13]. Kaip ir gyvenimo kokybės sampratos raidoje, taip ir jos vertinime galima pastebėti įvairių pokyčių. Gyvenimo kokybės mokslinių tyrimų pradžią galima laikyti E. Allard 1987 m. atliktą tyrimą „Turėjimas, mylėjimas ir buvimas“, kurio metu pirmą kartą buvo užsiminta apie objektyvių ir subjektyvių aplinkybių įtaką gyvenimo kokybei (Vaišvilaitė, 2009 – cit. iš Servetkienė, 2012, p. 22). Galima pastebėti, jog nuo tada ir prasidėjo sisteminis požiūris į gyvenimo kokybę, kuris akcentuoja, jog gyvenimo kokybei išmatuoti reikalinga integruota įvairių gyvenimo kokybę nusakančių rodiklių sistema. Todėl gyvenimo kokybei išmatuoti buvo pradėti kurti įvairūs indeksai.

1984 m. medicinos mokslų atstovai C. E. Ferrans ir M. Powers suformulavo gyvenimo kokybės indeksą, kuriuo galima įvertinti tiek pasitenkinimą gyvenimu, tiek atskirų gyvenimo

aspektų svarbą ir reikšmingumą žmogui. Indeksą sudaro 5 sudėtinės dalys: gyvenimo kokybė apskritai ir 4 sritys: sveikata ir veikla, psichologinė ir dvasinė savijauta, socialinė – ekonominė gerovė, šeimos gyvenimas [46]. Nuo 1990 m. buvo pradėtas taikyti žmogaus socialinės raidos indeksas (angl. Human Development Index, HDI), kuris apima ne tik pajamas, bet ir socialines pasirinkimo galimybes [41]. Šis indeksas taikomas ir leidžia nustatyti socialines pargyvenimo sąlygas valstybėje, t.y. rodo valstybės išsivystymo lygį. HDI matuoja tris pagrindinius valstybės gyventojų sociologiniu parametrus:

 Gyvenimo trukmę;

 Žinias: raštingumo bei aukštojo ir aukštesniojo išsimokslinimo lygį;

 Gyvenimo lygį, kuris matuojamas pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui. (Rakauskienė, Servetkienė, 2011, p. 78).

HDI labai tinka tarptautiniams palyginimams, tačiau siekiant tiksliau nustatyti gyvenimo kokybės rodiklius, įvedami papildomi indeksai, tokie kaip lyčių socialinės raidos indeksas, didesnių galimybių lytims suteikimo matas ir skurdo bei technologinių pasiekimų indeksas [41; 44].

Calvert – Henders gyvenimo kokybės vertinimo metodika pirmą kartą publikuota 2000 m., po šešerius metus trukusio bendro mokslininkų, praktikų, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovų darbo. Kūrėjų grupė norėjo sukurti praktiškesnę ir modernesnę visuomenės gyvenimo sąlygų vertinimo matų sistemą [46]. Ši metodika svarbi siekiant protingos ekonomikos, sveikos aplinkos ir tinkamų gyvenimo sąlygų visoms kartoms [67]. Metodikos autoriai gyvenimo kokybės vertinimui siūlo atsisakyti makroekonominių statistinių rodiklių, kurie neatspindi realios žmonių nuomonės. Calvert – Henders metodikoje sisteminis požiūris taikomas gyvenimo kokybės dinamikai atvaizduoti socialinėje, ekonominėje ir aplinkos srityse. Nagrinėjami šie aspektai (dydžiai): švietimas, užimtumas, energetika, aplinka, sveikata, žmogaus teisė, pajamos, infrastruktūra, nacionalinis saugumas, visuomeninis saugumas, poilsis ir būstas (pastogė) [44; 46; 67].

Ekonominio našumo ir socialinės pažangos vertinimo komisija (angl. Commission on the Measurement of Economic Performance and Social Progress) pasiūlė integruotą gyvenimo kokybės vertinimo modelį, kurį sudaro trys metodai:

 Pirmas metodas pagrįstas subjektyvios gerovės samprata ir glaudžiai siejasi su psichologiniais tyrimais. Šis metodas remiasi filosofiniu požiūriu, kad kiekvienas žmogus yra geriausias savo gyvenimo sąlygų vertintojas ir, kad kiekvienos žmogus turi teisę būti laimingas ir patenkintas.

 Antrasis metodas yra būdingų gebėjimų/ pajėgumų vertinimas. Žmogaus gyvenimas suprantamas kaip dviejų kintamųjų – darbų ir būties (funkcionavimo) bei galimybės rinktis

funkcijas – derinys. Vienos funkcijos yra gana elementarios, pvz., išgyventi (prasimaitinti, išvengti mirties ir pan.), kitos – sudėtingesnės, pvz., norint aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, reikalingas tam tikras išsislavinimas.

 Trečiasis metodas yra susijęs su ekonomine sąvoka – teisingas paskirstymas. Pagrindinė gerovės ekonomikos idėja yra ta, jog svarbu įverti ne pinigingais išreikštą gyvenimo kokybę (prekių ir paslaugų prieinamumą), atitinkančią žmonių poreikius, neprisirišant prie vidutinės perkamosios galios vertinimo, kuris dažniausiai neatspindi teisingo pasiskirstymo tarp visų visuomenės narių (Stiglitz et al., 2010, p. 42; Rakauskienė, Servetkienė, 2011, p. 86; Servetkienė, 2012, p. 23).

Nepatenkinta esamais gyvenimo kokybės vertinimo metodais Economist Intelligence Unit organizacija, susikūrusi 1946 m. Prahoje ir pirmaujanti pasaulyje pagal atliekamas pramonės, rinkų, šalių makroekonomines analizes ir prognozes, sukūrė gyvenimo kokybės indeksą (angl. Quality of Life Index) [41], kuris įvairiose šalyse buvo pritaikytas 2005 m. Šis indeksas paremtas unikalia metodika, kurios pagalba subjektyvi gyvenimo kokybė vertinama, remiantis objektyviais veiksniais, t.y. taikomas sisteminis požiūris į gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybės indeksą sudaro 9 veiksniai:

1. Materialinė gerovė, vertinama pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui; 2. Sveikata vertinama pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę metais;

3. Politinis stabilumas ir saugumas vertinamas pagal politinio stabilumo ir saugumo lygį; 4. Šeimyninis gyvenimas vertinamas pagal skyrybų skaičių, tenkantį 1000 gyventojų; 5. Visuomeninis gyvenimas vertinamas pagal bažnyčios lankymą, narystę visuomeninėse organizacijose;

6. Geografinės sąlygos vertinamos pagal vyraujantį klimatą (oro sąlygas); 7. Darbo saugumas vertinamas pagal nedarbo lygį procentais;

8. Politinė laisvė vertinama pagal politinės ir pilietinės laisvės indeksų vidurkį;

9. Lyčių lygybė vertinama pagal vyrų ir moterų vidutinio darbo užmokesčio santykį (The Economist Intelligence..., 2006, p. 2; Milaševičiūtė ir kt., 2006, p. 165; Rakauskienė, Servetkienė, 2011, p. 80).

Keturios iš nurodytų rodiklių – BVP tenkantis vienam gyventojui, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, nedarbo lygis ir politinis stabilumas – yra prognozuojamos. Geografinių sąlygų rodiklis – imamas kaip nekintantis. Likusių gyvenimo kokybės dimensijų – skyrybų skaičiaus, bažnyčios lankomumo, politinės laisvės bei lyčių lygybės reikšmių skaičiavimui naudojami naujausi prieinami duomenys. Integruoti rodikliai ypatingi tuo, kad juos apskaičiavus, naudojant ranginius ryšio matus, kintamieji išrikiuojami ir jiems suteikiami rangai. [41].

Lietuvos tyrėjai taip pat pritaria sisteminiam gyvenimo kokybės požiūriui. Pavyzdžiui, G. Janušauskaitė (2008), išanalizavusi įvairių autorių tyrimus, atkreipė dėmesį į tai, kad įvairiose šalyse gyvenimo kokybės tyrimai atliekami integruojant kelias gyvenimo sritis, t.y. jas vertinant sistemiškai. Autorė teigia, jog skirtingose šalyse asmens/ visuomenės gyvenimo kokybė skiriasi dėl šalies išsivystymo lygio, tačiau tyrimų sritys paprastai išskiriamos tos pačios:

 Ekonominė sritis. Analizuojant ekonominę sritį dažniausiai atsižvelgiama į gyventojų pajamas ir jų struktūrą, ekonominį aktyvumą ir kt.

 Socialinė sritis. Atsižvelgia į socializacijos procesą, gebėjimą palaikyti socialinius ryšius, socialinį mobilumą ir kt.

 Politinė sritis dažnai apima veiklos, žodžio ir sprendimų laisves.  Aplinkos sritis – tai sveika aplinka, neužterštas oras ir kt.

 Kultūros sritis – poilsio ir laisvalaikio prioritetai, saviraiškos būdai, vertybės ir t.t. (Janušauskaitė, 2008, p. 39).

Būtent tokios gyvenimo kokybės tyrimų sritys buvo išskirtos ne per vienerius metus trukusią gyvenimo kokybės tyrimų raidą, kuri keitėsi nuo siauro prie plataus požiūrio, nuo objektyvaus prie subjektyvaus suvokimo, nuo vienadimensinių prie daugiadimensinių vertinimų, kuriems sukurti sudėtiniai (kompleksiniai) rodikliai arba tam tikrų ekonominių, socialinių ir aplinkos rodiklių sistemos [13].

Lietuvos mokslininkai ekonomistai E. Vilkas, V. Pukelienė, V. Starkauskienė (2006; cit. iš Servetkienė, 2013, p. 33) tyrę gyvenimo kokybės veiksnius ir jų vertinimo galimybes, taip pat pasiūlė kompleksinį gyvenimo kokybės veiksnių vertinimo modelį, kuris grindžiamas išorinės aplinkos tinkamumo gyventi (makroaplinka) ir vidinės aplinkos, kontroliuojamos paties žmogaus, kaip teisių ir laisvių turėtojo, teikiamomis galimybėmis tobulėti ir didinti savąją gerovę (mikroaplinka), sinteze. Pagal tai, kas – viešoji politika ar pats žmogus – ir kokia kryptimi individo atžvilgiu – iš išorės ar vidaus – veikia gyvenimo kokybę, autoriai išskiria dvi veiksnių grupes: pirmoji apima viešąja politika nereguliuojamus (klimato sąlygas, geografinę šalies padėtį) ir reguliuojamus (korupcija, politinis ir makroekonominis stabilumas, socialinė apsauga ir kt.) veiksnius, antroji – paties žmogaus kontroliuojamus veiksnius – sveikatos būklę, išsimokslinimo pasiekimą, šeimą, laisvalaikį ir kt. Vertinant šiuos išorės ir vidaus veiksnius, kiekvienam iš veiksnių pritaikius svorio koeficientus ir iš jų sudarius integruotą gyvenimo kokybės indeksą, nustatomas jų prielaidų palankumas šalyje, kuris leidžia jas palyginti su kitų šalių gyvenimo kokybės prielaidomis laiko atžvilgiu [47].

O. G. Rakauskienė ir V. Servetkienė (2011) pasiūlė savitą sisteminę gyvenimo kokybės sampratą, kurios pagrindą susaro integruoti sveikatos – demografijos, ekonominiai – materialiniai bei moraliniai – dvasiniai rodikliai. Autorių nuomone, jų požiūris į gyvenimo kokybės supratimą, skiriasi nuo plačiai paplitusio vartotojiško supratimo. Pagal šią sampratą žmogus yra ne tik produktų ar paslaugų vartotojas, bet ir jų bei savo gyvenimo ir savo asmenybės kūrėjas [44]. Tokia samprata padeda tiksliau įvertinti gyvenimo kokybę, pritaikant matavimo rodiklių sistemą, kurią autorės suskirstė į trys pagrindines grupes:

 Pirmoji gyvenimo kokybės rodiklių grupė apima žmogaus sveikatos ir demografinius rodiklius – tai vidutinė gyvenimo trukmė, gimstamumo bei mirtingumo lygis, gyventojų reprodukcijos rodikliai (vaikų gimstamumas, jų skaičius), šeimyninė padėtis, gyventojų emigracijos mastas. Galimi ir papildomi rodikliai, tokie kaip sergamumas, neįgalumo rodikliai, šeimos instituto stabilumas, santuokų skaičius ir pan.

 Antroji gyvenimo kokybės rodiklių grupė apima gyventojų gyvenimo lygio indikatorius, kurie apima vartojimo išteklius (prekes, paslaugas) ir vartojimo lygį (kiek prekės ir paslaugos prieinamos atskiroms socialinėms grupėms ir sluoksniams). Vartojimo lygis priklauso nuo gyventojų darbo užmokesčio ir pragyvenimo lygio, nuo pajamų diferenciacijos (paskirstymo), taip pat nuo santaupų, nekilnojamojo turto ir pan.

 Trečiasis aspektas, kuris parodo gyvenimo kokybę, – tai išsilavinimo, kultūros ir moralinių – dvasinių vertybių rodiklių sistema. Visuomenės kultūra apima dviejų rūšių aspektus – nematerialinius, tokius kaip įsitikinimai, idėjos bei vertybės, kurie sudaro kultūros turinį ir materialinius – tai objektus bei technologijas, kurie įkūnija kultūros turinį (Rakauskienė, Servetkienė, 2011, p. 94).

O. G. Rakauskienės ir V. Servetkienės (2011) pateiktoje gyvenimo kokybės sisteminėje sampratoje ne mažas dėmesys skiriamas ir lyčių lygybės aspektams. Autorių nuomone lyčių lygybė pripažįstama viena iš efektyviausiai veikiančių priemonių gyvenimo kokybei kelti, kadangi jos užtikrinimas leidžia geriau patenkinti specifinių visuomenės grupių poreikis [44]. Neužtikrinus lyčių lygybės yra didesnė tikimybė, jog tarp bedarbių bus daugiau moterų nei vyrų, jog daugiau moterų dirbs nepastovų darbą ir jų bus dauguma tarp nepilną darbo dieną dirbančių darbuotojų ir pan. [8].

V. Servetkienė (2013) apibendrinusi įvairių autorių pateiktas gyvenimo kokybės vertinimo metodikas, suformulavo kelis bendrus gyventojų gyvenimo kokybės vertinimo principus:

 Pirmasis principas – gyvenimo kokybė gali būti analizuojama trimis lygmenimis: makro (šalies būklę atspindys makroekonominiai rodikliai), mezo (įvairių socialinių grupių gyvenimo

kokybės skirtumai analizuojami pagal gyvenamąją vietą, amžių, lytį, pajamų lygį, išsilavinimo ir kultūros lygį), ir mikro (konkretaus asmens subjektyvus gyvenimo kokybės suvokimas, kuris susijęs su jo kaip asmenybės raida ir vertybinėmis nuostatomis bei jų kaita bėgant laikui.

 Antrasis principas – gyvenimo kokybė gali būti vertinama dviem būdais: pagal tam tikrus objektyvius kriterijus (visuomenės sveikata, aplinkos kokybė ir gamtos išteklius tausojanti ūkio plėtra, būsto, vartojamų maisto produktų kokybė) bei pagal kiekvieno žmogaus subjektyvią nuomonę (Servetkienė, 2013, p. 38).

Anot G. Janušauskaitės (2008), gyvenimo kokybė turėtų būti sistemingai stebima ne tik visoje visuomenėje, bet ir ypač tam tikrose gyventojų grupėse, ypač nepalankiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis gyvenančių žmonių grupėse [13]. Šio požiūrio ir laikomasi Lietuvoje, kur nuo 2012 m. kasmet renkami ir Lietuvos statistikos departamento skelbiami gyventojų gyvenimo kokybės rodikliai. Pastarieji renkami vadovaujantis Eurostato rekomendacijomis, ir apima aštuonias gyvenimo kokybę apibūdinančias sritis: materialinės sąlygos, produktyvi veikla, sveikata, šveitimas, laisvalaikis ir socialiniai ryšiai, ekonominis ir fizinis saugumas, valdymas ir pagrindinės teisės bei aplinkos kokybė [49]. Lietuvoje renkami gyvenimo kokybės rodikliai apima ir subjektyvius (grįstus gyventojų apklausos duomenimis), ir objektyvius (grįstus įvairių valstybės registrų duomenimis) rodiklius. Ypatingai reikšmingi yra įvairių sričių subjektyvių gyvenimo kokybės tyrimų rezultatai, kurie papildo turimus statistinius duomenis ir leidžia įvertinti sritis, kurios labiausiai blogina gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, 2011 m. A. Servetkienės (2012) atlikto gyvenimo kokybės Lietuvoje tyrimo, kuriame buvo apklausti Lietuvos gyventojai iš 18 mietų ir 51 kaimo, rezultatai parodė, kad Lietuvos visuomenės gyvenimo kokybę labiausiai lemia gera sveikata (fizinė būklė), materialinė gerovė, dvasinė savijauta, darnus šeimyninis gyvenimas ir gyvenamoji aplinka. Lietuvos gyventojų nurodytų prioritetų sąraše sveikata taip pat yra pirmoje vietoje. Lyginant su objektyviais statistiniais duomenimis taip pat išryškėja prasta visuomenės sveikatos situacija šalyje: vertinant pagal bendrą sergamumą bei mirtingumą nuo išeminių širdies ligų, tenkantį 100 tūkst. šalies gyventojų, sveiko gyvenimo trukmę – Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje tarp ES šalių [46]. Visa tai rodo, jog sveikata yra viena iš esminių sričių, galinčių lemti bendrą gyvenimo kokybę. Sveikata turi absoliučią vertę, tačiau ji taip pat turi ir instrumentinę vertę, t.y. ji leidžia individui pasiekti savo tikslus, svarbius geresnei gyvenimo kokybei. Tai pastebėjo ir A. Schopenhaueris, kuris teigia jog „Sveikata nėra viskas, bet be sveikatos viskas yra niekas“ (Juczyński, 2006, p. 8).Apibendrinant galima konstatuoti, jog gyvenimo kokybę galima įvertinti tik taikant sisteminį požiūrį, kadangi vien materialinė gerovė ar ekonominis gerbūvis nėra pagrindiniai gyvenimo kokybės komponentai, t.y. be geros sveikatos, sveikos aplinkos, socialinių ryšių ir pan. net ir gerai materialiai apsirūpinęs žmogus nesijaus pilnai laimingas ir patenkintas savo gyvenimu.

Toks požiūris į gyvenimo kokybę paskatino į gyvenimo kokybės tyrimus įtraukti įvairių gyvenimo sričių dedamąsias, analizuojant jas ne tik iš objektyvios bei subjektyvios pusės, bet ir įvairiose gyvenimo lygmenyse (makro, mezo, mikro). Kiekviena iš gyvenimo sričių savaip svarbios atskiro asmens gyvenimo kokybei ir tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus poreikių bei subjektyvios nuomonės. Tačiau viena iš gyvenimo sričių, būtent sveikata, daugelio tyrimų metu buvo nustatyta kaip sritis, artimiausia gyvenimo kokybės sąvokai, t.y. sritis, kuri turi didžiausią įtaką geros gyvenimo kokybės suvokimui. Todėl su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sričiai šiame darbe bus skiriamas išskirtinis dėmesys.

1.1.2. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės samprata

Kaip jau buvo pastebėta žmogaus gyvenimo kokybę lemia daugelis sričių, kurių viena iš svarbesnių yra sveikata. Sveikatos reikšmę, kaip žmogaus gyvenimo kokybės garantą pabrėžia ne vienas tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autorius. Pavyzdžiui, N. Jatulienė ir kt. (2003) akcentuoja, jog sveikata yra viena svarbiausių žmogaus gyvenimo sričių, nuo kurios priklauso žmogaus socialinė integracija, santykis su aplinka, gyvenimo poreikių ir gerovės užtikrinimas ir pan. [14]. Šiai nuomonei pritaria ir A. Juozulynas ir kt. (2005), teikdami, jog „tik sveikas žmogus gali fiziškai, protiškai ir socialiai veikti bei pajusti teigiamą emocinę būseną: pasitenkinimą ir laimę, o tai yra subjektyvūs gyvenimo kokybės svarbiausi komponentai“ (Juozulynas, 2005, p. 73). Atlikti tyrimai taip pat patvirtina, kad sveikatos įtaka gyvenimo kokybei yra didelė: sveiki žmonės 2,7 karto dažniau patenkinti savo gyvenimu negu sergantieji [41]. Siekiant išsamiau ištirti kokie su sveikata susiję veiksniai įtakoja bendrą gyvenimo kokybę, buvo išskirta atskira tyrimų sritis bei suformuluotas atskiras terminas „su sveikata susijusi gyvenimo kokybė“ (angl. health-related quality of life), kuri pastaruoju metu yra viena stipriausiai išvystytų gyvenimo kokybės tyrimo sričių, pvz., E. Nilsson 2012 m. sausio 1 d. atlikusi mokslinių darbų paiešką pagal paieškos žodį „su sveikata susijusi gyvenimo kokybė“ aptiko 18812 rezultatų [79].

Užsienio šalyse gyvenimo kokybės sąvoka su sveikata buvo pradėta sieti nuo 1948 m., kuomet PSO savo Konstitucijoje pateikė sveikatos apibrėžimą, kuriame į sveikatą siūloma žiūrėti kaip į visapusišką individo ir visuomenės fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimą [49]. Toks sveikatos sureikšminimas parodo, jog sveikatą galima vertinti kaip pagrindinį asmens gyvenimo kokybės komponentą, kuris turi įtakos kitoms gyvenimo sritims [13]. Daugelis autorių [9; 17; 29; 41; 45], pritaria jog PSO apibrėžta gyvenimo kokybė – tai plati koncepcija, apimanti visas svarbiausias žmogaus gyvenimo sritis ir yra pagrįstas subjektyviu vertinimu.

Kadangi kiekviena mokslo sritis į gyvenimo kokybę žiūri iš skirtingų pozicijų, formuodamos savitą sampratą, todėl aktualu apibrėžti kas yra su sveikata susijusi gyvenimo kokybė ir kuo ji skiriasi nuo bendros gyvenimo kokybės sampratos.

Kai kurie autoriai [49; 79] pastebi, kad gyvenimo kokybė yra plati sąvoka, apimanti visus žmogaus gyvenimo aspektus, o su sveikata susijusi gyvenimo kokybė nukreipia dėmesį į asmens gyvenimo kokybę, kurią veikia liga ir ypač gydymas. Tad, medicinoje priimta gyvenimo kokybę nagrinėti siauresne prasme, apsiribojant tais jos aspektais, kurie tiesiogiai susiję su tiriamų žmonių sveikata [10]. Panašus požiūris į su sveikata susijusią gyvenimo kokybę vyrauja ir užsienio autorių darbuose, pvz., T. Paraskevi (2012) taip pat pabrėžia, jog su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra bendros gyvenimo kokybės komponentas, susijęs su konkrečiais sveikatos aspektais [81]. Tarptautinėje visuomenės sveikatos enciklopedijoje su sveikata susijusios gyvenimo kokybės terminas apibūdinamas, kaip asmenų funkcinė būklė ir pojūčiai apie jų fizinę, psichinę ir socialinę gyvenimo dimensijas [65]. Panašiai su sveikata susijusią gyvenimo kokybę apibūdina ir kiti autoriai (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sampratos

Šaltinis Apibrėžimas

M. Kazlauskaitė, ir R. Rėklaitienė, 2005, p. 155

„Medicininėje praktikoje gyvenimo kokybė apibrėžiama kaip integrali fizinė, psichologinė, emocinė ir socialinė paciento būklė, grindžiama subjektyviais jo pokyčiais“.

European Medicines

Agency, 2006, p. 3

„Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra plati sąvoka, kuri gali būti apibrėžiama, kaip paciento subjektyvus požiūris į ligos ir jos gydymo poveikį savo kasdieniam gyvenimui, fiziniam, psichologiniam ir socialiniam funkcionavimui ir gerovei“.

K. I. Pettersen, 2008, p. 10

„Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai subjektyvus pacientų požiūris į galimybes išlaikyti savo fizines, emocines ir psichologines funkcijas, leidžiančias dalyvauti šeimos, darbo ir visuomeniniame gyvenime“.

K. Reid et al., 2012, p. 371

„Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra subjektyvus paciento patyrimas, įtakojamas sveikatos būklės, atsižvelgiant į paciento fizinės, emocinės ir socialinės funkcijos pokyčius, lyginant prieš ligą ir po jos“.

V. Servetkienė, 2013, p. 27

„Medicinoje dažniausiai tyrinėjama gyvenimo kokybė apima fizinį, psichinį ir socialinį sveikatos lygmenis, turinčius įtakos asmens patirčiai, įsitikinimams, lūkesčiams ir pojūčiams“.

I. Staškutė, 2014,

p. 9 „Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra atspindys/ refleksija to, kaip žmonės suvokia ir reaguoja į savo sveikatos būklę ir su sveikata susijusius veiksnius, tokius kaip fizinė, funkcinė, emocinė ir psichinė gerovė, bei su sveikata tiesiogiai nesusijusius veiksnius, tokius kaip darbas, šeima, draugai ir kt.“. E. Juniper et al.,

2016, p. 1 „Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra sąvoka, naudojama norint nustatyti kaip asmens sveikata veikia jo fizinę, psichinę ir emocinę savijautą“.

Įvairių autorių pateiktos su sveikata susijusios gyvenimo kokybės sampratos rodo, jog ši samprata glaudžiai siejasi tiek su sveikatos apibrėžimu, tiek ir su bendra gyvenimo kokybės samprata, t.y. su sveikata susijusios gyvenimo kokybės samprata yra holistinė (sisteminė). Holistinis požiūris į sveikatą remiasi penkiais aspektais: fiziniu, psichologiniu (protiniu ir emociniu), socialiniu, visuomeniniu ir dvasiniu [69]. Panaši nuomonė vyrauja ir Lietuvos tyrėjų tarpe, pvz., I. Staškutė (2014) akcentuoja, jog su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra dvipusė sąvoka, kuri apima tiek teigiamus, tiek neigiamus sveikatos aspektus. Neigiamas aspektas apima ligas ir sutrikimus, o teigiamas aspektas apima tai, kaip asmuo jaučiasi ir vertina savo psichinę ir fizinę gerovę, fizinį pajėgumą ir prisitaikymą [49]. Tad, sveikata yra tarsi sankryža, vieta, kurioje susitinka biologiniai ir socialiniai veiksniai, individas ir bendruomenė, socialinė ir ekonominė politika, kurie veikia gyvenimo kokybės vertinimą [47].

Holistinis požiūris į su sveikata susijusią gyvenimo kokybę lėmė ir šios srities tyrimų modelius. Vertinant su sveikata susijusią gyvenimo kokybę negalima apsiriboti vien tik simptomų, kylančių apribojimų ar gydymo naudos vertinimu, bet svarbu įvertinti ir individualius, su sveikata susijusius aspektus, kurie gali turėti įtakos gyvenimo kokybei [69], tokius kaip pavyzdžiui, įvairių formų kasdieninė veikla (ėjimas, valgymas, apsirengiant), simptomų įtaka emocijų ir pažinimo procesams, užimtumo galimybės, saugumas, švietimas, poilsis, asmenybės savybės – sociodemografinis profilis, taip pat asmeninius ir socialinius išteklius, įskaitant socialinę paramą, kuri sumažina stresą ir padeda lengviau prisitaikyti prie ligos ir jos pasekmių [69]. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės holistinį vertinimą pripažįsta ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui, N. K. Aaronson (1989; cit. iš Furmanavičius, 2004, p. 510) pasiūlė, kad atliekant klinikinius tyrimus, reikėtų vertinti mažiausiai keturis sergančiųjų gyvenimo kokybės komponentus: fizinį pajėgumą, ligos arba gydymo sukeltus simptomus, psichologinę būseną, socialinių ryšių palaikymą. M. F. Muldoon et al., (1998) pasiūlė paprasčiausią su sveikata susijusios gyvenimo kokybės matavimo klasifikavimo schemą – tai funkcinė būklė (objektyvūs sveikatos rodikliai: gebėjimas atlikti konkrečias užduotis, pvz., kasdieninė veikla ar lipimas laiptais, gebėjimas atlikti socialinius vaidmenis, pvz., darbinė veikla ir pan.) ir subjektyvus patyrimas (diskomforto jausmas, kylantis dėl ligos simptomų, gyvybingumas, pasitenkinimas sveikata ir pan.) [78]. E. Nilsson (2012) išskyrė keturis pagrindinius veiksnius, kurie veikia su sveikata susijusią gyvenimo kokybę:

 Sociodemografiniai veiksniai, tokie kaip socialinė ir ekonominė padėtis, tautybė, šeimyninė padėtis, lytis ir amžius.

 Psichosocialiniai veiksniai gali būti suskirstyti į išorinius (socialinė aplinka, socialinė parama) ir vidinius (asmens psichologinės charakteristikos: padidėjusi rizika susirgti, neigiamas emocingumas, vidinė darna, saviveiksmingumas ir pan.).

 Gyvenimo būdo veiksniai – rūkymas, fizinis aktyvumas ir pan.

 Biomedicininiai veiksniai – medicininiai simptomai (skausmas ir pan.), sveikatos priežiūros prieinamumas ir kokybė ir pan. (Nilsson, 2012, p. 12).

Siekiant įvertinti su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, svarbu atsižvelgti tiek į objektyvius su sveikata susijusius veiksnius, tiek ir į subjektyvų pačių pacientų požiūrį į sveikatos sutrikimų sukeltus psichosocialinius apribojimus. Tai reiškia, jog gyvenimo kokybė – platesnė sąvoka nei asmens sveikatos būklė [41], todėl kai kurie autoriai akcentuoja, jog su sveikata susijusios gyvenimo kokybės nereiktų tapatinti tik su sveikatos būkle ar funkcine būkle [49], t.y. ne visada fiziniai ligos simptomai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, pvz., net ir žmogaus su negalia gyvenimo kokybė gali būti gera, jeigu aplinka patenkina asmens poreikius Todėl pagrindinis su sveikata susijusios gyvenimo kokybės matavimo metodas yra asmens subjektyvių fizinės ir psichinės sveikatos vertinimų pavertimas į objektyvų skaitmeninį rezultatą naudojant metodologiškai pagrįstus klausimynus [49]. Su sveikata susijusios gyvenimo kokybės vertinimui yra naudojami įvairūs klausimynai. Visame pasaulyje dažniausiai naudojami bendrieji klausimynai – tai Pasaulio sveikatos organizacijos GK 100 (World Health Organization Quality of Life 100 – WHOQOL-100) bei jo sutrumpintas variantas (WHOQOL-26). Taip pat dažnai gerai žinomi bendrojo pobūdžio klausimynai yra Trumpoji forma SF-36 (Short Form SF-36), Europos gyvenimo kokybės tyrimo klausimynas (EQ-5), Notingemo sveikatos vertinimo klausimynas (Nottingham Health Profile ‒ NHP) ir kt. [49]. Populiaresni ir geriausiai išbandyti yra ir ligos poveikio anketa (Sickness impact profile), Notingemo sveikatos anketa (Nottingham health profile), pasirinkimų anketos (utility measures), „EuroGK“ (EuroQOL) ir sveikatos vertinimo indeksas (Health utility index) [10]. Šie klausimynai pritaikyti specialiai su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei nustatyti.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra bendros gyvenimo kokybės dalis, išsamiau tirianti tik su sveikata susijusius gyvenimo kokybės veiksnius. Kaip ir bendra gyvenimo kokybė, taip ir su sveikata susijusi gyvenimo kokybė yra plati sąvoka, apimanti kompleksą veiksnių, susijusių su fizine, psichologine bei socialine žmogaus veikla. Fizinis veikimas remiasi mobilumo, savęs priežiūros, įprastinės veiklos ir kitais funkciniais gebėjimais, t.y. dažniausiai objektyvūs su sveikata susiję veiksniai. Tuo tarpu psichologiniai veiksniai, pvz., pažintinės funkcijos, emocinė savijauta ir socialiniai veiksniai, pvz., socialiniai ryšiai, paramos gavimas ir pan. – tai subjektyvus asmens požiūris į savo gyvenimo kokybę, kuris ne maža dalimi priklauso ir nuo asmens demografinių bei psichologinių savybių. Kadangi medicininei praktikai dažniausiai aktualesni yra tyrimai, kurie susiję su fizine bei psichine sergančio asmens būsena, todėl

socialinė sfera gana dažnai lieka nuošalyje. Todėl šiame darbe bus siekiama didesnį dėmesį skirti integruotos sveikatos ir socialinės sistemos paslaugų poveikiui pacientų gyvenimo kokybei.

1.2. Integruotos sveikatos priežiūros samprata

Kaip jau buvo pastebėta, tiek bendrą, tiek ir su sveikata susijusią žmogaus gyvenimo kokybę lemia kompleksas veiksnių, apimančių fizinės, psichinės ir socialinės gyvenimo sferų komponentus. Tad, siekiant užtikrinti visapusę asmens gyvenimo kokybę, labai svarbu užtikrinti atskirų ją lemiančių komponentų tinkamą funkcionavimą. Šiam tikslui pasiekti ir siūlomas integruotų priežiūros paslaugų modelis [39].

S. Shaw et al. (2011) pastebėjimu mokslinėje literatūroje galima aptikti daugiau nei 175 integruotos priežiūros (angl. integrated care) apibrėžimų bei sąvokų. Iš vienos pusės tai rodo, jog integruotos pagalbos sąvoka yra daugiareikšmė, iš kitos pusės – tai besiplėtojanti sąvoka ir kiekviena šalis kuria savitą integruotos paslaugų sistemos koncepciją [6].

Pagal žodžio kilmę integralus (lot. integer – visas, pilnas) reiškia sudarantis visumą, vientisas, ištisas [30]. Tiesiogine šio žodžio prasme integruotą sveikatos priežiūrą galima būtų suprasti, kaip įvairių sveikatos paslaugų jungimą į vieną sistemą. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog sveikata šiandien dienai suvokiama ne tik kaip ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir kaip fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė [38], integruota sveikatos priežiūra neturi apsiriboti tik sveikatos paslaugomis, bet turi palaikyti ir dvasinės bei socialinės būsenos potencialą. Todėl integruota sveikatos priežiūra dažnai suprantama kaip įvairių su sveikata susijusių struktūrų paslaugų visuma. PSO pateikia apibendrintą integracijos sampratą, pagal kurią integracija – tai sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas ir valdymas taip, kad žmonės gautų tinkamą priežiūrą tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir jos rezultatai atitiktų kainos ir kokybės santykį (Waddington, Egger, 2008, p. 5). Tokia abstrakti sveikatos priežiūros paslaugų integracijos samprata paskatino įvairių autorių norą šią sąvoką sukonkretinti. Tad, mokslinėje literatūroje aptinkama įvairių, gana skirtingų integracijos sampratą:









Atsižvelgiant į tai, jog integruota sveikatos priežiūra suprantama ne tik kaip įvairių paslaugų koordinuotas teikimas, bet ir kaip tų paslaugų tęstinumo užtikrinimas, pacientui praeinant įvairius sveikatos priežiūros lygius, todėl Lietuvoje šis terminas pateikiamas, kaip ilgalaikė priežiūra, kuri įvardinama kaip slaugos ir socialinių paslaugų visuma, kurias teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra (Slaugos ir socialinių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašas, 2007, 7 str.). Tai rodo, jog Lietuvoje integruota sveikatos priežiūra suprantama kaip sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų (šeimos gydytojo, slaugytojų, psichiatro, psichologo ir kt.) bei socialinės apsaugos darbuotojų (socialinių darbuotojų, socialinių darbuotojų padėjėjų, lankomosios priežiūros darbuotojų ir kt.) komandinis darbas, tenkinant asmens ilgalaikės priežiūros paslaugų poreikius, užtikrinant paslaugų prieinamumą bei dalijantis atsakomybe už suteiktas paslaugas.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog nėra vieningo integruotos sveikatos priežiūros apibrėžimo ir tai nulemia skirtingi lūkesčiai integracijai, pvz., sveikatos priežiūros specialistam svarbus sklandus bendradarbiavimas tarp skirtingų sveikatos lygių bei paslaugų tęstinumo užtikrinimas; pacientams svarbu gauti visas jiems reikiamas paslaugas, kad reiktų atlikti kuo mažiau vizitų pas skirtingus specialistus ir pan. [60] tačiau visi šią sąvoką formuojantys autoriai sutaria dėl integracijos tikslo, t.y. sutariama, jog sveikatos priežiūros paslaugų integravimas – tai kompleksinis paciento/ sergančio asmens fizinės sveikatos bei psichosocialinių problemų sprendimas, suteikiant kvalifikuotų specialistų pagalbą ir atsižvelgiant į individualius poreikius. Minėtų komponentų (biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai) akcentavimas nėra atsitiktinis, kadangi jau visuotinai pripažįstama, kad visi jie vaidina svarbų vaidmenį žmogaus funkcionavimui ligos kontekste [55].

Remiantis įvairiomis integracijos sampratomis galima pastebėti, jog integruota sveikatos priežiūra gali būti vertikali bei horizontali [26]. Vertikalią integraciją galima įvardinti kaip įvairių sveikatos priežiūros paslaugų integraciją, pvz., onkologine liga sergančiam žmogui reikalinga ne tik

fizinės sveikatos, bet ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugos, padedančios spręsti streso, nerimo ir depresijos simptomus, kurie gana dažnai apsunkina gijimo procesą. Tuo tarpu horizontali paslaugų integracija apima tiek fizinės sveikatos, tiek psichikos sveikatos, tiek ir socialinių paslaugų integravimą [26], pvz., pacientui po insulto grįžus į namus reikalinga sveikatos priežiūra, slauga, psichiatro pagalba, socialinio darbuotojo paslaugos ir pan. L. Danusevičienė (2016) išskiria ir dvikryptį integralumą, kuomet apjungiami tiek horizontalusis, tiek ir vertikalusis paslaugų integravimas, pvz., šiuo principu integruojamos pirminės sveikatos priežiūros centrų ir socialinių paslaugų centrų paslaugos, skirtingų lygių sveikatos priežiūros sistema, namų slauga ir slaugos ligoninė ir pan. [6].

Kadangi vyrauja nuomonių įvairovė, todėl yra formuojami įvairūs integruotos sveikatos priežiūros modeliai, kurie padeda geriau suprasti šios sąvokos esmę. Nacionalinis kokybės užtikrinimo komitetas (angl. The National Committee for Quality Assurance (NCQA)) išskyrė 4 integruotos sveikatos priežiūros koncepcijas:

 Pirmoji koncepcija apima integruotą priežiūrą ligoninėse ar slaugos namuose, kur pacientu rūpinasi specialistų komanda, užtikrindama reikiamų paslaugų suteikimą.

 Antroji koncepcija apima integruotą priežiūrą pirminiame sveikatos priežiūros lygyje. Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pirminiame lygyje taikant integracijos požiūrį gydytojo – paciento santykiai keičiami į paciento – komandos santykį, t.y. pacientui kreipiantis pagalbos, sveikatos priežiūros komanda (gydytojas, slaugytojas, visuomenės sveikatos specialistas bei kiti sveikatos priežiūros specialistai) dalijasi atsakomybe už paciento priežiūrą, kiekvienas komandos narys žino kas už ką atsakingas ir informuoja vienas kitą apie rezultatus.

 Trečioji koncepcija – tai padidinta priežiūra, kuri taikoma tuomet, kai pirmoji ir antroji koncepcijos neduoda rezultatų. Šiuo atveju į pagalbos procesą įtraukiami ir kitų institucijų specialistai, pvz., įgūdžių ugdymas, savipagalbos grupės, elgesio korekcijos specialistai, psichikos pagalbos centrai ir pan.

 Ketvirtoji koncepcija apima fizinės ir psichinės sveikatos priežiūros integravimą, sudarantį taip vadinamą keturių kvadrantų priežiūros integracijos modelį, kurio formavimą lemia asmens fizinės bei psichinės sveikatos sąlygotų poreikių sudėtingumas (Collins et al., 2010, p. 7).

Keturių kvadrantų priežiūros integracijos modelio reikšmę pabrėžia ne vienas autorius [26; 55; 75]. Remiantis šiuo modeliu paslaugų poreikį lemia fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų lygis (žr. 2 pav.).

2 pav. Keturių kvadrantų sveikatos priežiūros integracijos modelis [Mauer, 2003, p. 7; Collins et al., 2010, p. 8]

Keturių kvadrantų sveikatos priežiūros integracijos modelis yra vertikalios integracijos pavyzdys, kuomet integracija vyksta tarp fizinės bei psichikos sveikatos priežiūros struktūrų. I kvadrante atsiduria paslaugos, kurios organizuojamos pacientui, turinčiam nežymių fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimų. Tokiam asmeniui užtenka šeimos gydytojo komandos teikiamų paslaugų. II kvadrantas susijęs su paslaugų organizavimu pacientui, turinčiam elgsenos sutrikimų, bet nesiskundžiančiam fizinės sveikatos problemomis. Tokiam pacientui poreikius geriausiai tenkina psichikos sveikatos specialistai, kurių komandą turi papildyti gydytojai psichiatrai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai. III kvadrante nurodoma kaip paslaugos organizuojamos pacientui, kuris neturi ypatingų psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau jiems reikalinga specifinė pagalba, pvz., nuolatinė kardiologo priežiūra, ši pagalba organizuojama per pirminę asmens sveikatos priežiūros grandį, organizuojant ir teikiant priežiūros paslaugas pacientams namuose, o paslaugas koordinuoja atvejo vadybininkas. IV kvadrantas apima paslaugas teikiamas pacientui, turinčiam rimtų tiek psichikos, tiek ir fizinės sveikatos problemų. Teikiant paslaugas tokiam pacientui būtinas aukšto lygio paslaugų koordinavimas ir specialistų bendradarbiavimas tarp šeimos gydytojo bei psichikos sveikatos priežiūros institucijų [26].

Horizontalios integracijos pavyzdžiu galima būtų pateikti integracijos lygių modelį, kurį pateikia ne vienas autorius [6; 60; 86]. Šis modelis apima tris skirtingas paslaugų integravimo konfigūracijas: bendradarbiaujanti sistema, koordinacinė sistema bei pilnos integracijos sistema, kurių pasirinkimas priklausančios nuo paciento būklės ir paciento poreikių. Bendradarbiavimo modelis tinka tiems pacientams, kurių sveikatos būklė stabili, susirgimas lengvas ar vidutinio

sunkumo, todėl užtenka įvertinti paciento būklę, jas sekti ir nukreipti pas reikalingą specialistą ar paslaugų teikėją [6]. Tai paprasčiausia ir mažiausiai pastangų bei išlaidų reikalaujanti integracija, kur pakanka glaudaus bendradarbiavimo tarp pirminę sveikatos priežiūrą teikiančių specialistų, pvz., šeimos gydytojo, slaugytojo ir pan. [86]. Nepaisant to, kad ši sistema reikalauja mažiausiai pastangų, specialistai turi gebėti veikti peržengiant varžančius sisteminius rėmus bei į pagalbos procesą gebėti įtraukti ne tik reikiamus specialistus, bet ir pačius pacientus bei jų šeimos narius [6]. Koordinavimo modelis svarbus tuomet, kai pacientui reikia kelių skirtingų institucijų pagalbos, pvz., medicininio gydymo bei slaugos ar globos. Šiuo atveju labai svarbus paslaugų koordinavimo mechanizmas, palengvinantis bendradarbiavimą tarp organizacijų ir specialistų bei užtikrinantis tęstinės pagalbos sutekimą. Tuo tarpu sunkios sveikatos būklės ar didesnės rizikos pacientams, turintiems kompleksinių poreikių turėtų būti taikomas pilno paslaugų integravimo modelis, kur specialistų komanda administruoja visapusę asmens globą, slaugą ir gydymą bei garantuoja šių paslaugų pereinamumą ir tęstinumą [6]. Tokiai integracijai įgyvendinti turi būti sukurta speciali organizacija, kuri parengia paslaugų kompleksą individualiam pacientui, pagal jo poreikius bei skiria reikiamą finansavimą paslaugų tęstinumo užtikrinimui [86].

Apibendrinant įvairias sampratas galima konstatuoti, jog sveikatos priežiūros sistemoje paslaugų integracija suprantama nevienareikšmiškai, kadangi integruojamos gali būti labai įvairios paslaugos, kurias nulemia paciento poreikiai. Todėl šiame darbe bus vadovaujamasi apibendrintu įvairių autorių požiūriu, teigiant, jog integruota sveikatos priežiūra – tai kompleksinė pagalba pacientui, apimanti fizinės sveikatos bei psichosocialinių paslaugų paketą, kuris parenkamas atsižvelgiant į paciento sveikatos būklę bei poreikius.

1.2.1. Integruotos sveikatos priežiūros paslaugų poreikis

Sveikatos priežiūros paslaugų integracija tapo prioritetu daugelyje šalių (JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Lotynų Amerikos šalyse), siekiant optimizuoti neefektyvų sveikatos priežiūros išteklių naudojimą ir efektyviau reaguoti į žmonių poreikius [89]. Tad, pripažįstama, jog integruotų paslaugų teikimą sveikatos priežiūros sistemoje skatina trys pagrindinės priežastys:

 Išlaidų mažinimas, siekiant sutaupyti teikiamomis efektyvesnėmis paslaugomis;

 Demografiniai pokyčiai. Gyventojų senėjimas, ilgėjanti gyvenimo trukmė bei lėtinėmis ligomis sergančiųjų skaičiaus didėjimas sąlygoja išaugusį sveikatos priežiūros ir socialinės globos paslaugų poreikį;