LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

MEDICINOS FAKULTETAS

LABORATORINĖS MEDICINOS BIOLOGIJA ANTROS PAKOPOS STUDIJOS

Greta Tekoriūtė

BIOCHEMNIŲ IR IMUNINIŲ TYRIMŲ REIKŠMĖ SERGANTIEMS 1 IR 2 TIPO CUKRINIU DIABETU

Baigiamasis magistro darbas

Darbo vadovas doc. dr. Erika Skrodenienė

TURINYS

ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 8

SANTRUMPOS ... 9

ĮVADAS ... 10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Cukrinis diabetas ... 13

1.2. Sergamumas... 13

1.3. 1 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai ... 14

1.3.1. Aplinkos veiksniai ... 14

1.3.2. Genetiniai veiksniai ... 15

1.4. 2 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai ... 16

1.4.1. Įgyti rizikos veiksniai ... 16

1.4.2. Genetiniai veiksniai ... 16

1.5. Gliukozės metabolizmas ... 17

1.6. 1 tipo cukrinio diabeto patogenezė ... 18

1.7. 2 tipo cukrinio diabeto patogenezė ... 19

1.8. Autoimuniniai žymenys ... 20

1.9. Cukrinio diabeto diagnostika ... 21

2. TYRIMO APIMTIS IR TYRIMO METODAI ... 24

2.1. Biocheminių žymenų tyrimo metodai ... 24

2.1.2. Glikozilinto hemoglobino koncentracijos nustatymas kraujyje ... 25

2.1.3. C–peptido kiekio nustatymas kraujyje ... 25

2.1.4. Insulino kiekio nustatymas kraujyje ... 26

2.2. Imuninių žymenų tyrimo metodai ... 26

2.2.1. Antikūnų prieš insuliną nustatymas kraujyje ... 26

2.2.2. Antikūnų prieš baltymą tirozinfosfatazę nustatymas kraujyje ... 27

2.2.3. Antikūnų prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę nustaymas kraujyje ... 27

2.3. Statistinė analizė ... 28

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29

4. IŠVADOS ... 36

SANTRAUKA

G. Tekoriūtės magistro baigiamasis darbas „Biocheminių ir imuninių tyrimų reikšmė sergantiems 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu“/ mokslinė vadovė dr. E. Skrodenienė, LSMU Medicinos akademijos, Medicinos fakulteto, LSMU Laboratorinės medicinos klinika.

Tyrimo tikslas: įvertinti biocheminių ir imuninių žymenų reikšmę 1 ir 2 tipo cukrinio diabeto diferencinei diagnostikai.

Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti biocheminių ir imuninių žymenų skirtumus 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams. 2. Nustatyti biocheminių ir imuninių žymenų sąsajas su lytimi ir amžiumi 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams. 3. Nustatyti autoantikūnų dažnius ir jų ryšį su lytimi bei amžiumi 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams.

Metodai. Biocheminių žymenų tyrimo metodai: gliukozės koncentracijos kraujyje nustatymas (gliukozės koncentracija buvo nustatoma fermentiniu/amperometriniu metodu), HbA1c koncentracijos nustatymas kraujyje (bendra hemoglobino koncentracija buvo nustatoma kolorimetriniu bei turbidimetriniu imunoinhibicijos metodu). C–peptido, insulino kiekis kraujyje buvo nustatomas radioimuniniu tyrimo metodu, naudojant gama radiometrą. Imuninių žymenų tyrimo metodai: IAA, IA–2A, GADA nustatyti radioimuniniu metodu, naudojant antigeną, žymėtą I125.

Tyrimo objektas. Tyrime nagrinėti pacientų, 2016 metais besilankiusių LSMU Endokrinologijos ambulatoriniame skyriuje, laboratorinių tyrimų duomenys. Į tyrimą įtraukti 103 tiriamieji – 48 vyrai ir 55 moterys, kurių amžius buvo nuo 9,85 iki 76,01 metų, o tiriamųjų amžiaus vidurkis – 41,82 14,56 metai.

Tyrimo rezultatai. Į tyrimą buvo įtraukti 103 pacientai (48 vyrų ir 55 moterų). Pacientai, sergantys 1 tipo CD, buvo jaunesni nei sergantys 2 tipo CD (p<0,005). Vyrų ir moterų, sergančių 1 tipo CD, amžius nesiskyrė, atitinkamai 36,72 14,09 ir 39,07 14,95 metai (p=0,564). Sergančiųjų 2 tipo CD vyrų ir moterų amžius nesiskyrė, atitinkamai 49,28 8,85 ir 42,46 16,46 (p=0,072). Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta didesnė gliukozės koncentracija nei sergantiems 2 tipo CD (p=0,004). Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, taip pat nustatytas didesnis GADA, IA–2A kiekis kraujyje nei sergantiems 2 tipo CD (p<0,001). Vyrų, sergančių 1 tipo CD, HbA1c koncentracija buvo didesnė nei moterų (p=0,035). GADA, IA–2A dažniau nustatyti pacientams, sergantiems 1 tipo CD nei sergantiems 2 tipo CD(p<0,001), IAA dažnis tarp 1 ir 2 tipo CD sergančių pacientų nesiskyrė.

Išvados. 1. Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta didesnė gliukozės koncentracija ir didesni GADA ir IA–2A kiekiai kraujyje nei pacientams, sergantiems 2 tipo CD. 2. Moterims, sergančioms 1 tipo CD, nustatytas didesnis GADA kiekis kraujyje nei vyrams. Vyrams, segantiems 1 tipo CD, nustatytas didesnis C–peptido kiekis ir HbA1c koncentracija kraujyje nei moterims. Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta tiesioginė koreliacija tarp GADA ir amžiaus. 3. GADA ir IA–2A

dažniau nustatyti 1 tipo CD sergantiems pacientams. Autoantikūnų dažniai tarp lyčių ir amžiaus nesiskyrė.

SUMMARY

The master‘s thesis by G. Tekoriute „The importance biochemical and immunological markers in patients with type 1 and diabetes”/ scientific manager dr. E. Skrodenienė, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Medicine, Department of Laboratory Medicine.

The aim of the study: To assess the significance of biochemical and immunological markers for the differential diagnosis of type 1 and 2 diabetes.

The objectives of the study. 1. To identify the difference of biochemical and immunological markers among the patients affected with type 1 and type 2 diabetes. 2. To determine the interface of biochemical and immunological markers according to the age and sex of the patients affected with type 1 and type 2 diabetes. 3. To determine the frequency of autoantibodies and their relationship to gender and age of the patients affected with type 1 and type 2 diabetes.

Methods. The research methods of biochemical markers: blood glucose determination (glucose concentration is determined using enzymatic/amperometric method), the determination of glucosylated hemoglobin blood concentration (total hemoglobin is estimated using the colorimetric and turbidimetric method of immunological inhibition). The amount of C–peptide, insulin in blood was established using the method of radio- immunoensymatic assay and gamma radiometer. Immuno biomarker research methods: insulin autoantibodies, proteinthyrosine phosphatase autoantibodies, glutamatic acid decarboxylase autoantibodies were determined by radio–immunoensymatic method, using antigen, marked I125.

Study population. The laboratory test data of the patients who visited LHUS Endocrinology outpatient department in 2016. 103 persons under investigation were included into the study: 48 men and 55 women aged from 9,85 to 76,01. The average age of the targeted was 41,82 14,56.

Study results. 103 patients took part in the research (48 men and 55 women). The patients with type 1 diabetes were younger than the patients with type 2 diabetes (p<0,005). There was no difference in age among men and women with onset diabetes, accordingly 36,72 14,09 and 39,07 14,95 years old (p=0,564). There was no difference in age between men and women with type 1 diabetes, accordingly 49,28 8,85 and 42,46 16,46 (p=0,072). Patients with type 1 diabetes had higher glucose concentration than patients with type 2 diabetes (p=0,004). Patients with type I diabetes glutamic acid decarboxylase autoantibodies and protheinthyrosine phosphatase were established higher than the patients with type 2 diabetes (p<0,001). Men with type 1 diabetes had higher concentration of glycosylated hemoglobin than women (p=0,035). Glutamatic acid decarboxylase autoantibodies and proteinthyrosine phosphatase autoantibodies were diagnosed for patients with type 1 diabetes more

often than for patients with type 2 diabetes (p<0,001). The frequency of insulin autoantibodies between the patients affected with type 1 and type 2 diabetes were of no significant difference.

Conclusion. 1. Higher glucose concentration, glutamic acid decarboxylase and proteinthyrosine phospathase autoantibodies were found in the blood of the patients affected with type 1 diabetes than in the blood of the patients with type 2 diabetes. 2. Women affected with type 1 diabetes had higher concentration of glutamic acid decarboxylase autoantibodies in their blood than men. Men affected with type 1 diabetes had higher concentration of C–peptide and glycozilated hemoglobin than women. Direct correlation between glutamic acid decarboxylase antibodies and the age of the patients affected with type 1 diabetes has been found. 3. Glutamic acid decarboxylase antibodies and insulin autoantibodies were spotted with the patients affected with type 1 diabetes more often. The frequency of autoantibodies between the gender and age were of no significant difference.

PADĖKA

Dėkoju savo baigiamojo magistro darbo vadovei Gerb. E. Skrodenienei, kuri visapusiškai rėmė, konsultavo ir daug padėjo rašant magistro darbą.

INTERESŲ KONFLIKTAS

ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS

Moksliniam tiriamajam darbui gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (leidimas naudoti pacientų klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenis 2015-11-11 Nr. BEC–LMB (M)–83).

9

SANTRUMPOS

GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę (angl.glutamic acid decarboxylase

autoantibodies)

GTT1 – gliukozės tolerancijos testo pirmasis taškas GTT2 – gliukozės tolerancijos testo antrasis taškas

GTT – gliukozės torerancijos testas (angl. glucose tolerant test) HbA1c – glikozilintas hemoglobinas

HLA – žmogaus leukocitų antigenai (angl. human leukocyte antigen) IAA – autoantikūnai prieš insuliną (angl. insulin autoantibodies)

IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę (angl. proteinthyrosine phosphatase

autoantibodies)

ICA – autoantikūnai prieš kasos salelių ląsteles (angl.islet cell cytoplasmic autoantibodies)

IFCC – Tarptautinė klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacija IFN – interferonas

IL – interleukinas

NGSP – Nacionalinė glikozilinto hemoglobino standartizacijos programa RNR – ribonukleino rūgštis

10

ĮVADAS

Cukrinis diabetas (CD) yra aktuali šių dienų visuomenės sveikatos problema (1). Tai lėtinė liga, sukelianti sunkias komplikacijas, bloginanti žmonių gyvenimo kokybę bei didinanti mirtingumą (2).

CD apibūdinamas kaip visuma metabolinių sutrikimų, pasireiškiančių lėtine hiperglikemija bei angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimais, atsirandančiais dėl daugybės paveldimų ir įgyjamų etiologinių veiksnių, sutrikdančių insulino išskyrimą ir/ar jo veikimą (3).

Skiriami du pagrindiniai CD tipai: 1 ir 2 tipo CD. 1 tipo CD serga apie 5–10 proc. visų sergančių CD, 2 tipo CD serga apie 90–95 proc. visų sergančių CD (4).

1 tipo CD išsivystymui įtakos turi aplinkos ir genetiniai veiksniai (1). Aplinkos veiksniai, lemiantys 1 tipo CD išsivystymą, skirstomi į prenatalinius (veikiantys iki gimimo), perinatalinius (veikiantys gimdymo metu) ir postnatalinius (veikiantys po gimimo).

1 tipo CD gali būti paveldimas, apie 10–15 proc. naujai diagnozuotų pacientų turi sergančių šia liga giminaičių (1 tipo CD sergančio paciento pirmosios eilės giminaičiams susirgimo rizika yra beveik 20 kartų didesnė nei bendros populiacijos, o susirgimo rizika monozigotiniam dvyniui dar didesnė (1). Atlikti tyrimai įrodo, kad dažniausiai 1 tipo CD yra paveldimas ir tam įtakos gali turėti keliolika genų.

2 tipo CD išsivyso sutrikus insulino gamybai ir sekrecijai. 2 tipo CD atsiradimui reikšmės turi įgyti bei genetiniai rizikos veksniai bei jų tarpusavio sąveika (5). Dažniausias įgytas 2 tipo CD rizikos veiksnys yra nutukimas. Dažnas alkoholio vartojimas, sėslus gyvenimo būdas, mažas fizinis aktyvumas – taip pat svarbūs rizikos veiksniai, ypač jauniems žmonėms, kadangi dėl mažo fizinio aktyvumo, sėslaus/pasyvaus gyvenimo būdo jaunystėje didėja kūno svoris, kuris gali sąlygoti 2 tipo CD vyresniame amžiuje (6, 7). Taip pat nustatyta, kad gestacinis diabetas gali buti rizikos veiksnys, dėl kurio vėliau išsivysto 2 tipo CD (8).

Įrodyta, kad 2 tipo CD taip pat gali būti paveldimas (jei 2 tipo CD serga vienas iš monozigotinių dvynių, rizika susirgti kitam dvyniui išauga iki 70 proc (9). Nustatyti keli genai, galintys padidinti riziką susirgti 2 tipo CD (9,10,11).

CD yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių neinfekcinių ligų ir viena dažniausių mirties priežasčių (12). Sergamumas CD kasmet didėja visame pasaulyje, Europos regione 2000 metais siekė 25,3/1000 gyventojų, o 2012 metais – 35,6/1000 gyventojų (13).

Pacientams, sergantiems CD, svarbu paskirti reikalingą gydymą, dietą, siekiant kontoliuoti ligą. Negydomas CD progresuoja, dėl to gali išsivystyti būdingos CD komplikacijos: stambiųjų kraujagyslių pažeidimai (makroangiopatijos), nervinių skaidulų pažeidimai (neuropatijos), smulkiųjų kraujagyslių pažeidimai (mikroangiopatija), dažniausiai pažeidžiamos akys (retinopatija) bei inkstai

11 (nefropatija). Išsivysčiusios komplikacijos lemia blogesnę CD sergančių asmenų gyvenimo kokybę, priešlaikinį darbingumo praradimą bei ankstesnę mirtį (4).

Siekiant kontroliuoti CD ir išvengti komplikacijų, būtina nustatyti CD tipą, kadangi 1 ir 2 tipo CD skiriasi savo patogeneze, klinika bei gydymu. Tam atliekama visa eilė biocheminių ir imunologinių tyrimų, aptariamų magistro baigiamajame darbe.

12

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas: įvertinti biocheminių ir imuninių žymenų reikšmę 1 ir 2 tipo cukrinio diabeto diferencinei diagnostikai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti biocheminių ir imuninių žymenų skirtumus 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams.

2. Nustatyti biocheminių ir imuninių žymenų sąsajas su lytimi ir amžiumi 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams.

3. Nustatyti autoantikūnų dažnius ir jų ryšį su lytimi bei amžiumi 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams.

13

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Cukrinis diabetas

CD yra visuma metabolinių sutrikimų, pasireiškiančių lėtine hiperglikemija bei angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimais, atsirandančiais dėl daugybės paveldimų ir įgyjamų etiologinių veiksnių, sutrikdančių insulino išskyrimą ir/ar jo veikimą (3). Skiriami du pagrindiniai CD tipai: 1 ir 2 tipo CD.

1 tipo CD serga apie 5–10 proc. visų sergančių CD (4). Tai lėtinė autoimuninė liga, atsirandanti dėl genetinių ir aplinkos veiksnių, kurios metu kraujyje esantys autoantikūnai suardo kasos Langerhanso salelių ß–ląsteles ir sukelia absoliutų insulino trūkumą, pasireiškiantį gliukozės kiekio padidėjimu kraujyje. Šia liga serga vaikai ir jauni žmonės (14, 15). Sergamumas 1 tipo CD nuolat didėja, ypač besivystančiose šalyse (15, 16,17).

2 tipo CD serga apie 90–95 proc. visų sergančių CD. Tai lėtinė liga, atsirandanti dėl netinkamo gyvenimo būdo ir genetinių faktorių bei jų tarpusavio sąveikos (18). Paprastai 2 tipo CD serga vyresnio amžiaus žmonės (4), nors ši liga gali pasireikšti ir jauniems žmonėms. Sergamumas 2 tipo CD daugelyje šalių kasmet sparčiai didėja, ypač šalyse, kuriose žmonės gauna mažas ir vidutines pajamas (18).

1.2. Sergamumas

Sergamumas CD kasmet didėja visame pasaulyje, Europos regione 2000 metais siekė 25,3/1000 gyventojų, o 2012 metais – 35,6/1000 gyventojų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2030 metų diabetas taps 7–tąja pagal dažnumą mirties priežastimi (13). Higienos instituto duomenimis, didžiausias standartizuotas mirtingumo rodiklis dėl CD 2013 metais buvo Kipre (69,7/100 000 gyventojų) bei Čekijoje (45,1/100 000 gyventojų), mažiausiai žmonių dėl šios ligos mirė Suomijoje (9,1/100 000 gyventojų), Jungtinėje Karalystėje (10,2/100 000 gyventojų) ir Lietuvoje (10,9/100 000 gyventojų).

Lietuvoje 2013 metais standartizuotas mirtingumas dėl CD buvo kiek daugiau nei du kartus mažesnis nei 28 Europos Sąjungos šalių vidurkis (22,8/100 000 gyventojų) (13).

Higienos instituto duomenimis, sergamumas CD Lietuvoje taip pat didėja: 2001 m. sergamumas siekė 11/1000 gyventojų, 2014 m. sergamumas siekė 33,9/1000 gyventojų, o 2015 m. duomenimis, sergančiųjų CD buvo 34,9/1000 gyventojų (13).

14 1.3. 1 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai

1 tipo CD priežastys plačiai tiriamos. Skiriami aplinkos ir genetiniai veiksniai, turintys įtakos 1 tipo CD išsivystymui (1).

1.3.1. Aplinkos veiksniai

Aplinkos veiksniai, lemiantys 1 tipo CD išsivystymą, skirstomi į prenatalinius (veikiančius iki gimimo), perinatalinius (veikiančius gimdymo metu) ir postnatalinius (veikiančius po gimimo).

Prenataliniai veiksniai – tai didelis kūdikio gimimo svoris (19, 20), vyresnio amžiaus motina (21), motinos nėštumo metu persirgtos infekcijos (21, 22), motinos rūkymas nėštumo metu (23). Perinataliniai veiksniai, lemiantys 1 tipo CD išsivystymą, yra priešlaikinis gimdymas (24), cezario pjūvio operacija (21). Postnataliniams veiksniams priklauso maitinimo motinos pienu trukmė (24), mityba iki 1 metų amžiaus (25, 24), vaiko persirgtos infekcijos (26), vitamino D trūkumas (27), stresas (28), gyvenamoji vieta (miestas, kaimas) (29) ir kt.

Kai kuriais tyrimais nustatyta, kad žindymo stoka ar pernelyg trumpa žindymo trukmė gali būti rizikos veiksnys 1 tipo CD išsivystymui (30).

Vaikai, kurie maitinami motinos pienu 12 ar daugiau gyvenimo mėnesių, turi mažesnę riziką susirgti 1 tipo CD (31). Vaiko mityba (ankstyvas karvės pieno, kieto maisto įvedimas į mitybą) gali turėti įtakos susirgti 1 tipo CD (32).

Viena hipotezė teigia, kad virusai gali sukelti 1 tipo CD, tiesiogiai pažeisdami insuliną gaminančias kasos β–ląsteles (32, 33). Kita hipotezė sako, kad infekcijos ankstyvoje vaikystėje stimuliuoja imuninę sistemą ir apsaugo nuo autoimuninių reakcijų (32). Suomijos mokslininkai savo tyrime nustatė, kad vaikams, kurių kraujyje buvo rasta enterovirusų RNR, rizika susirgti CD padidėjo (34).

Kiti tyrimai, atlikti Suomijoje, taip pat patvirtino, kad enterovirusų RNR buvo dažniau randama vaikų, sergančių CD, nei sveikų vaikų kraujyje (35). Vokietijos mokslininkai nustatė, kad pasikartojančios virusinės kvėpavimo takų infekcijos pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius yra susijusios su padidėjusia rizika susirgti 1 tipo CD vaikams iki 8 metų amžiaus (36). Virškinamojo trakto bei kvėpavimo takų infekcijos ankstyvame amžiuje taip pat didina riziką susirgti 1 tipo CD (37, 38).

Tačiau yra mokslinių tyrimų, kurie, priešingai, neįrodo, kad virusinės infekcijos sukelia 1 tipo CD (39). Norvegijos mokslininkai savo tyrime nerado sąsajų tarp enterovirusų ir 1 tipo CD (40). Kūdikiams, persirgusiems infekcine liga, padidėja 1 tipo CD rizika, tai ypač svarbu, kai kūdikio mitybos pagrindą sudaro karvės pienas, kuris taip pat didina riziką susirgti 1 tipo CD (41).

15 Yra keletas mechanizmų, kuriais virusinė infekcija gali sukelti autoimunines reakcijas, sukeliančias kasos β–ląstelių destrukciją. Virusai gali veikti tiesiogiai, sunaikindami kasos β– ląsteles, arba pateikti jas kaip taikinį imuninei sistemai, kuri sunaikina β–ląsteles.Virusams veikiant,

didėja uždegiminių ląstelių (citokinų) sekrecija. Šios ląstelės gali sustiprinti autoimunines reakcijas

arba tiesiogiai veikti kasos β–ląsteles (48).

Nemažai tyrimų įrodo, kad yra sąsaja tarp vitamino D ir 1 tipo CD. Riziką susirgti 1 tipo CD didina maža vitamino D koncentracija nėštumo metu (49), maža vitamino D koncentracija kūdikystėje ar vaikystėje (50), mažas vitamino D kiekis jauname amžiuje (51).

Švedų mokslininkų tyrimai rodo, kad stresas taip pat yra 1 tipo CD rizikos veiksnys. Psichologinė įtampa gali paspartinti 1 tipo CD išsivystymą (52).

1.3.2. Genetiniai veiksniai

1 tipo CD gali būti paveldima liga. Apie 10–15 proc. naujai diagnozuotų pacientų turi sergančių šia liga giminaičių. Nustatyta, kad sergančio 1 tipo CD vaiko pirmosios eilės giminaičiams susirgimo rizika yra beveik 20 kartų didesnė nei bendros populiacijos, o susirgimo rizika monozigotiniam dvyniui dar didesnė (1). Atlikti tyrimai įrodo, kad dažniausiai 1 tipo CD yra paveldimas ir tam įtakos gali turėti keletas genų. Pagrindiniai genai yra 6p21 chromosomos trumpajame petyje, koduojantys žmogaus leukocitų antigenų (HLA ang. human leukocyte antigen) kompleksą. (1, 53, 54). HLA sudaro per 100 koduojančių sekų, kurios išsidėsčiusios nuo 6 chromosomos centromero link telomero ir skirstomos į I, II, III klases (1 pav.) (53).

16 HLA genams priskiriama apie 50 proc. rizikos sukelti 1 tipo CD (1, 54). Autoimuninio 1 tipo CD išsivystymui ypač svarbi HLA II klasė, kurioje genai koduoja DR, DQ ir DP molekules (1). Labiausiai su 1 tipo CD išsivystymu susiję du HLA haplotipai DR4–DQ8 ir DR3–DQ2, kurie randami 90 proc. vaikų, sergančių 1 tipo CD (1, 56). Dviejų haplotipų (DR4–DQ8/DR3–DQ2) kombinacija lemia didžiausią riziką susirgti 1 tipo CD ir yra labiausiai paplitusi tarp vaikų, kuriems ši liga vystosi ankstyvame amžiuje. Haplotipas DR15–DQ6 randamas mažiau nei 1 proc. vaikų, sergančių 1 tipo CD (56).

1.4. 2 tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai

Susirgimą 2 tipo CD lemia sutrikusi insulino gamyba ir sekrecija. 2 tipo CD atsiradimui reikšmės turi įgyti bei genetiniai rizikos veksniai bei jų tarpusavio sąveika (5).

1.4.1. Įgyti rizikos veiksniai

Prie dažniausiai 2 tipo CD sukeliančių įgytų rizikos veiksnių pirmiausia priskiriamas nutukimas. Nustatyta, kad 55 proc. sergančių 2 tipo CD yra nutukę (57). Nutukusių žmonių riebalų ląstelėse (adipocituose) kaupiasi riebalinės atsargos dėl riebalinio audinio pertekliaus, o tai skatina atsparumą insulinui, todėl vystosi 2 tipo CD (4, 58).

Dažnas alkoholio vartojimas, sėslus gyvenimo būdas, mažas fizinis aktyvumas taip pat svarbūs rizikos veiksniai, ypač jauniems žmonėms, kadangi dėl mažo fizinio aktyvumo, sėslaus/netinkamo gyvenimo būdo jaunystėje, didėja kūno svoris, kuris gali sąlygoti 2 tipo CD (6, 7). Taip pat nustatyta, kad gestacinis diabetas gali būti rizikos veiksnys, dėl kurio moteriai vėliau gali išsivystyti 2 tipo CD (8).

1.4.2. Genetiniai veiksniai

Nors 2 tipo CD dažnai sukelia įgyti rizikos veiksniai, kurie paprastai pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, įrodyta, kad 2 tipo CD taip pat gali būti paveldimas. Asmenys, kurių pirmos eilės giminaičiai serga 2 tipo CD, turi 3 kartus didesnę riziką susirgti 2 tipo CD nei asmenys, neturintys 2 tipo CD sergančių giminaičių. 40 proc. didesnę riziką susirgti 2 tipo CD turi asmenys, kurių vienas iš tėvų sirgo CD, jeigu CD sirgo abu tėvai, rizika susirgti didėja iki 70 proc. Jei 2 tipo CD serga vienas iš monozigotinių dvynių, rizika susirgti kitam dvyniui išauga iki 70 proc (9).

17 Nustatyti keli genai, kurie gali padidinti riziką susirgti 2 tipo CD. 2 chromosomoje esantis genas CAPN10 yra susijęs su jautrumo insulinui sumažėjimu, insulino sekrecijos sutikimais bei siejamas su 2 tipo CD (9,10). PPARG geno poliorfizmas didina audinių jautrumą insulinui bei gali turėti įtakos susirgti 2 tipo CD (9).11 chromosomoje esančių genų ABCC8 ir KCNJ11 polimorfizmai A1369S ir E23K taip pat yra susiję su 2 tipo CD (11). HNF4A genas, esantis 20 chromosomoje, gali sukelti 2 tipo CD vaikams, nors geno polimorfimai gali būti siejami tiek su 1 tipo, tiek su 2 tipo CD (9).

1.5. Gliukozės metabolizmas

Gliukozės metabolizmas svarbus normaliam organizmo funkcionavimui. Gliukozė dalyvauja daugelyje biosintezės reakcijų. Kasa išskiria du hormonus, atsakingus už gliukozės metabolizmą: insuliną ir gliukagoną. Šių hormonų pagalba žmogaus organizmas išlaiko normalų gliukozės kiekį kraujyje (59). Kasos β–ląstelės gamina proinsuliną, kuris paverčiamas insulinu. Tai yra, proinsulino molekulė skeliama į dvi molekules – insuliną ir C–peptidą. C–peptidas yra sudarytas iš 31 amino rūgšties (60). Paprastai jo kiekis atitinka kasos išskiriamo insulino kiekį. Nesuskilęs C– peptidas kraujyje išsilaiko ilgiau negu insulinas. C–peptido ir insulino santykis paprastai būna 5:1. Insulinas mažina padidėjusį gliukozės kiekį, o gliukagonas didina gliukozės kiekį, taip palaikomas normalus gliukozės kiekis kraujyje (2 pav.) (60, 61).

18 Sergant 1 tipo CD, kasos β–ląstelės pažeidžiamos autoantikūnų ir nebegamina insulino, gliukozės koncentacija kraujyje didėja, pasireiškia hiperglikemija. Lėtinė hiperglikemija toksiškai veikia įvairias organizmo ląsteles, audinius, kraujagysles bei lemia organų funkcijos sutrikimą. Procesui progresuojant, atsiranda specifinių CD komplikacijų: diabetinė retinopatija, nefropatija, diabetinė neuropatija ir diabetinė pėda. Atsiradusios komplikacijos lemia blogesnę CD sergančių asmenų gyvenimo kokybę, priešlaikinį darbingumo praradimą bei ankstesnę mirtį (63).

2 tipo CD atsianda dėl nepilnavertės insulino sekrecijos ir atsparumo insulinui. Ligos atsiradimą gali lemti keletas mechanizmų: sutrikusi kasos β–ląstelių sekrecija (sutinka pirmoji, greito insulino išskyrimo, esant padidintai gliukozės koncentracijai, fazė), padidėjusi gliukozės produkcija kepenyse, skylant glikogenui bei sumažėjęs nuo insulino priklausomas gliukozės transportas į audinių ląsteles dėl atsparumo insulinui (64, 65). Šie mechanizmai yra susiję su nepilnaverčiu audinių atsaku į insulino fiziologinį veikimą ir kasos β–ląstelių nesugebėjimu išskirti pakankamą insulino kiekį normaliai gliukozės koncentracijai palaikyti. Atsiradusi hiperglikemija toksiškai veikia ląsteles ir audinius, bei sukelia komplikacijas (63).

1.6. 1 tipo cukrinio diabeto patogenezė

1 tipo CD yra T ląstelių inicijuota imuninė disfunkcija, kai prarandama tolerancija kasos β– ląstelių antigenams bei inicijuojama destruktyvi kasos ląstelių infiltracija. Tai lemia insulino trūkumą, sutrikusį gliukozės metabolizmą bei hiperglikemiją (66).

Aplinkos ir genetiniai veiksniai gali sužadinti autoimunines reakcijas prieš savus, kasos β-ląstelių antigenus, sukelti autoantikūnų gamybą. Prasidėjus autoimuniniam procesui, kasos β– ląstelės infiltruojamos T limfocitais (svarbiausi 1 tipo CD patogenezėje – T citotoksiniai limfocitai (CD8+), taip pat svarbūs T limfocitai pagalbininkai (CD4+), makrofagais. Makrofagai sekretuoja interleukiną (IL)–12, kuris stimuliuoja T limfocitus pagalbininkus sekretuoti interferoną (IFN)–γ ir IL–2. IFN–γ stimuliuoja kitus makrofagus sekretuoti kitus citokinus (IL–1, tumoro nekrozės faktorių α (TNF–α)) ir laisvuosius radikalus, toksiškus β–ląstelėms. Citokinai sukelia β–ląstelių autoantigenams specifiškų T citotoksinių limfocitų migraciją, jie infiltruoja kasos β–ląsteles, kurios atsakingos už insulino gamybą. Ilgas citokinų poveikis veda prie sumažėjusio kasos β–ląstelių pajėgumo gaminti insuliną, o ilgainiui sukelia ląstelių apoptozę arba nekrozę (1, 67) (3 pav.)

19

3 pav. 1 tipo CD patogenezė (68)

1.7. 2 tipo cukrinio diabeto patogenezė

2 tipo CD patogenezei svarbų vaidmenį vaidina nutukimas (padidėjusi riebalų masė), kiti įgyti aplinkos bei genetiniai veiksniai, kurie dar labiau pasireiškia didėjant amžiui. Dėl šių veiksnių atsiranda atsparumas insulinui (64, 65, 69). Normalus insulino kiekis nebeužtikrina normalaus gliukozės kiekio plazmoje, organizmas, kompensuodamas ši procesą, sekretuoja daugiau insulino, kad gliukozės kiekis plazmoje pasiektų normą. Gliukozės kiekis plazmoje savo ruožtu kontroliuoja insulino sekreciją. Taip ilgą laiką palaikoma normali gliukozės koncentracija plazmoje. Ilgainiui kasos β–ląstelės pažeidžiamos dėl gliukozės toksiškumo: vyksta negrįžtami ląstelių pokyčiai, sutrinka kasos funkcijos (64, 65) (4 pav.).

T limfocitų aktyvacija Citokinų sekrecija

β–ląstelių infiltracija 1 tipo cukrinis diabetas Patogenezė β–ląstelių žūtis Autoantigenai. Genetiniai ir aplinkos veiksniai

20

4 pav.2 tipo cukrinio diabeto patogenezė (70)

1.8. Autoimuniniai žymenys

1 tipo CD vadinamas autoimuniniu, nes jį salygoja autimuninis procesas, kurio metu orgnizme atsiranda autoantikūnų, galinčių sunaikinti kasos β–ląsteles. Autoimuninis procesas organizme prasideda anksčiau nei išsivysto 1 tipo CD (ikiklinikinė fazė) ir tai rodo kraujyje esantys autoantikūnai prieš kasos antigenus (71) – autoantikūnai prieš kasos salelių ląsteles (ICA, angl. islet

cell cytoplasmic autoantibodies), autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę (GADA, angl. glutamic acid decarboxylase autoantibodies), autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę (IA–2A, angl. proteinthyrosine phosphatase autoantibodies) ir autoantikūnai prieš insuliną (IAA, angl. insulin autoantibodies) (72).

Genetiniai veiksniai Atsparumas insulinui Įgyti veiksniai (nutukimas sėslus gyvenimo būdas) Sutrikusi gliukozės koncentracija Hiperinsulinemija Insulino kompensacija. Normali gliukozės koncentracija Įgyti veiksniai (gliukozės toksiškumas)

2 tipo cukrinis diabetas Genetiniai veiksniai β–ląstelių sutikimas

21 90 proc. naujai diagnozuotų pacientų buvo nustatyti ICA (17). Maždaug 70–80 proc. naujai diagnozuotų sergančių 1 tipo CD pacientų nustatyti GADA, beveik tiek pat arba šiek tiek mažiau nustatyti IA–2A (73), IAA nustatyti apie 50 proc. pacientų, kuriems diagnozuotas 1 tipo CD (74).

Vienų tyrimų metu nustatyta, kad 52 proc. vaikų su naujai diagnozuotu 1 tipo CD buvo nustatyti GADA, 60 proc. nustatyti IA–2A, 38 proc. vaikų turėjo abiejų autoantikūnų derinį (75).

GADA kiekis paprastai nesikeičia ligos eigoje, o IA–2A kiekis ligos eigoje linkęs mažėti (73). Ligos eigoje taip pat mažėja ir ICA (74). IAA, prasidėjus autoimuniniam procesui, gali būti nustatomi anksčiausiai, tačiau jų kiekis priklauso nuo amžiaus: vaikai su naujai diagnozuotu 1 tipo CD turi žymiai didesnį insulino autoantikūnų kiekį nei paaugliai ar jaunuoliai (73, 74).

Moksliniai tyrimai nurodo, kad autoantikūnai gali būti prognostinis žymuo, nustatant riziką sirgti 1 tipo CD (71, 76). Didžiausia rizika susirgti 1tipo CD yra tiems pacientams, kurie turi autoantikūnų prieš 2 ar daugiau kasos β–lastelų antigenus (71, 77). Pavyzdžiui, studijos rodo, kad pacientams, turintiems GADA ir IA–2A bei IAA, rizka sirgti 1 tipo CD yra didesnė (78) nei turintiems tik GADA ir IA–2A (79).

Nors autoimunitetas yra gerai žinomas 1 tipo CD patogenezės komponentas, tačiau negalima atmesti, jog autoimuniniai procesai vyksta ir sergant 2 tipo CD, jie ne tokie ryškūs kaip sergant 1 tipo CD, tačiau galima nustatyti autoantikūnų prieš kasos β–ląsteles. Jų buvimas reiškia progresuojančią kasos β–ląstelių mirtį bei greitesnį insulino reikalingumą gydymui per trumpesnį laiką, palyginti su pacientais, sergančiais 2 tipo CD, ir neturinčiais autoantikūnų prieš kasos ląsteles (80).

1.9. Cukrinio diabeto diagnostika

Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, liga pasireiškia dar jaunystėje, kadangi liga autoimuninė, pradžia dažnai būna audringa. Ypač būdingi nekontroliuojamos hiperglikemijos simptomai: poliurija, polidipsija, polifagija (63), tačiau 1 tipo CD gali būti nustatomas ir atsitiktinai, nustačius padidėjusią gliukozės koncentraciją kraujyje (81). 2 tipo CD paprastai nustatomas vyresniame amžiuje. 2 tipo CD būdinga ilga besimptominė ikiklinikinė fazė, kurios metu liga dažnai lieka nediagnozuojama, iki kol pasireiškia negrįžtami ląstelių pokyčiai bei sutrinka kasos funkcijos (64, 65).

Siekiant išvengti sudėtingų komplikacijų, būtina ligą diagnozuoti kuo anksčiau. Diagnozuojant CD, atliekama visa eilė biocheminių bei imuninių tyrimų: paprastai CD diagnotika remiasi gliukozės koncentracijos nustatymu plazmoje, gliukozės tolerancijos testu (GTT),

22 glikozilinto hemoglobino (HbA1c) matavimu, o CD tipo nustatymui naudojami C–peptido, insulino kiekio bei GADA, IA–2A, IAA tyrimai.

CD diagnostikai svarbus yra gliukozės koncentracijos kraujyje tyrimas, įrodantis hiperglikemiją, būdingą CD. Paprastai, įtariant CD, gliukozės koncentracija matuojama nevalgius (ryte). Nesant kitų, CD būdingų simptomų, vienas gliukozės tyrimas negali būti laikomas kriterijumi diagnozei nustatyti. Diagnozė patvirtinama pagal du ar daugiau ne tą pačią dieną atliktus tyrimus, rodančius patologinę glikemiją kraujo plazmoje nevalgius (gliukozės koncentracija kraujyje 7 mmol/l ar didesnė) (81).

Dažnai, diagnozuojant CD, atliekamas standartinis gliukozės GTT. Gliukozės kiekis tiriamas kraujo plazmoje nevalgius ir praejus 2 h po 75 g gliukozės krūvio (sergant CD, gliukozės koncentracija plazmoje po 2 h viršija 11 mmol/l). Šiuo tyrimu stebima, ar kasa sugeba suskaidyti didelį gliukozės kiekį (81).

CD diagnostikai bei ilgalaikei sergančiųjų CD stebėsenai naudojamas laboratorinis tyrimas, rodantis vidutinę gliukozės koncentraciją kraujyje per paskutinius 3 mėnesius, yra glikozilintas hemoglobinas (HbA1c). Gliukozės kiekis kraujyje nuolat kinta, todėl optimaliai glikemijos kontrolei tikslesnis ir informatyvesnis yra ne epizodinis gliukozės kiekio nustatymas kraujyje, o HbA1c kiekio įvertinimas. Hemoglobinas, veikiamas kraujyje esančios gliukozės, glikolizuojasi. Šis procesas trunka apie tris mėnesius, kol senasis hemoglobinas pasikeičia nauju. Todėl, išmatavus HbA1c kiekį, galima sužinoti, koks gliukozės kiekis buvo didesnę laiko dalį per paskutiniuosius tris mėnesius.

Egzistuoja kelios HbA1c matavimo sistemos: IFCC (Tarptautinė klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacija), NGSP (Nacionalinė glikozilinto hemoglobino standartizacijos programa), pagal kurias HbA1c kiekis išreiškiamas atitinkamai mmol/mol ir proc. (82). Kuo ilgiau gliukozės koncentracija buvo aukšta, tuo daugiau HbA1c, o kuo didesnė HbA1c koncentracija kraujyje, tuo didesnis diabetinių komplikacijų pavojus: pažeidžiamos stambiosios kraujagyslės (makroangiopatijos), nervinės skaidulos (neuropatijos), smulkiosios kraujagyslės (mikroangiopatijos), dažniausiai pažeidžiamos akys (retinopatija) bei inkstai (nefropatija) (4). HbA1c rodo, ar gerai kontroliuojamas cukrinis diabetas. Vertinant ligos kontrolę, tyrimas atliekamas kas 3–6 mėnesius (83).

Gliukozės koncentracijos, GTT bei HbA1c tyrimais patvirtinus CD diagnozę, būtina nustatyti CD tipą. Įvertinus anamnezę, klinikinius simptomus ir įtarus 1 tipo CD, atliekami insulino ir C–peptido bei imuninių žymenų (ICA, GADA, IA–2A, IAA) tyrimai siekiant 1 tipo CD atskirti nuo 2 tipo CD.

1 tipo CD metu dėl kasos β–ląstelės destrukcijos nebegaminamas proinsulinas, kuris skyla į insuliną ir C–peptidą, todėl tiek insulino, tiek C–peptido kiekis kraujyje sumažėja. C–peptido kiekis paprastai atitinka kasos išskiriamo insulino kiekį. Tačiau nesuskilęs C–peptidas kraujyje išsilaiko

23 ilgiau negu insulinas. C–peptido ir insulino santykis paprastai būna 5:1. Taigi, matuojant C–peptidą, įvertinamas endogeninio insulino kiekis bei išlikusi β–ląstelių funkciją (61, 84).

Nors 1 tipo CD dažnai apibūdinamas kaip kasos β–ląstelių destrukcija, lydima visiško insulino trūkumo (85, 86), tačiau tyrimai rodo, kad dažnai nedideli C–peptido kiekiai aptinkami diagnozuojant ligą po 1–2 metų (87) ar net vėliau (84).

Svarbiausias veiksnys, patvirtinantis autoimuninio 1 tipo CD diagnozę, yra autoantikūnų (ICA, GADA, IA–2A, IAA) buvimas paciento kraujyje, kurie įrodo, kad paciento organizme vyksta autoimuninė reakcija prieš kasos ląsteles.

Autoantikūnai, randami dar ikiklinikinėje ligos stadijoje (74, 88), laikomi autoimuniniais žymenimis ir jų buvimas rodo didelę riziką sirgti 1 tipo CD. Sergantiesiems 1 tipo CD autoantikūnai randami 90 proc. atvejų (86). Rizika sirgti 1 tipo CD mažesnė, jei nustatomas vienas iš autoantikūnų. Nustačius du ir daugiau – rizika susirgti didėja (74). Autoantikūnų nustatymas svarbus ne tik diagnozuojant CD tipą, bet ir stebint ligos eigą.

ICA yra efektyus 1 tipo CD žymuo, nustatomas imuniniais metodais. Tyrimo jautrumas svyruoja nuo 70 iki 90 proc. Šie autoantikūnai pasigamina ligos ikiklinikinėje stadijoje ar tik prasidedant ligai, vėliau gali sparčiai mažėti. Prognozuoti riziką sirgti 1 tipo CD galimybė sumažėja asmenims, kuriems jau pasireiškę ligos simptomai. Jų buvimas yra susijęs su greitu β–ląstelių funkcijos praradimu (74). Tyrimai rodo, kad ICA buvimas siejamas su padidėjusia rizika sirgti 1 tipo CD, ypač jei ICA titrai aukšti (88).

IAA randama maždaug 50 proc. pacientų su neseniai diagnozuotu 1 tipo CD. Paprastai jie pasigamina pirmieji. Kuo jaunesnis pacientas, tuo didesni IAA kiekiai randami. Tyrimo jautrumas siekia 50–70 proc. diagnozuojant 1 tipo CD. Duomenys dažniau nustatomi mažiems vaikams, ypač iki 5 metų amžiaus (74), ikiklinikinėje ligos stadijoje ir jis yra laikomi geriausiu ligos žymeniu šioje amžiaus grupėje.

GADA randami 70–75 proc. pacientų, sergančių pirmojo tipo CD bei 1–2 proc. sveikų žmonių. GADA tyrimo jautrumas siekia 75–85 proc. Tačiau jautrumas priklauso nuo amžiaus ir lyties. Moterims jautrumas siekia apie 80 proc. ir nepriklauso nuo amžiaus. Vyrams tyrimo jautrumas siekia 50–60 proc. iki 10 metų amžiaus, ir 75–90 proc. vėlesniame amžiuje. Pirmos eilės giminaičiams GADA pasireiškimas siekia 6–8 proc. GADA dažniau randami asmenims, kuriems liga pasireiškė po 20 metų, be to, išlieka teigiami ilgesnį laiką (nuo 10 iki 15 metų, sergant 1 tipo CD) (74).

IA–2A nustatomi 80 proc. vaikų bei paauglių, sergančių 1 tipo CD. IAA gali būti nustatomi radioimuniniais metodais. Tyrimo jautrumas svyruoja nuo 60 iki 70 proc. Daugiausiai šie antikūnai nustatomi pacientams, kuriems 1 tipo CD diagnozuotas prieš 10 metų, vėliau kiekis mažėja (74). Tyrimai nurodo, kad nustačius IA–2A, rizika sirgti 1 tipo CD padidėja (74).

24

2. TYRIMO APIMTIS IR TYRIMO METODAI

Magistro baigiamasis darbas atliktas LSMU Laboratorinės medicinos klinikoje. Moksliniam tiriamajam darbui gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (leidimas naudoti pacientų klinikinių ir laboratorinių tyrimų duomenis 2015-11-11 Nr. BEC–LMB (M)–83).

Tyrime nagrinėti pacientų, 2016 metais besilankiusių LSMU Endokrinologijos ambulatoriniame skyriuje, laboratorinių tyrimų duomenys. Į tyrimą įtraukti 103 tiriamieji – 48 vyrai ir 55 moterys, kurių amžius buvo nuo 9,85 iki 76,01 metų, o tiriamųjų amžiaus vidurkis – 41,82 14,56 metai. Buvo atlikta retrogradinė duomenų analizė.

2.1. Biocheminių žymenų tyrimo metodai

2.1.1. Gliukozės koncentracijos kraujyje nustatymas

Kraujas tyrimui imtas standartinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į kraujo paėmimo rekomendacijas, periferinės venos punkcijos metu, į vakuuminius mėgintuvėlius su natrio fluoridu/kalio oksalatu (Vacutainer®; BD, JAV), ir per 2 h nuo paėmimo kraujas pristatytas į laboratoriją, esant 18–25ºC temperatūrai. Mėgintuvėliai koduoti laboratorijoje ir iki tyrimo pradžios laikyti 2–8 °C temperatūroje, bet ne ilgiau kaip 24 h.

Gliukozės koncentracija kraujyje nustatyta naudojant klinikinės chemijos automatinę sistemą Synchron UniCel DxC 800 (Beckman Coulter, Inc. Brea, JAV) bei Synchron reagentų rinkinius. Gliukozės kiekis kraujyje nustatytas naudojant GLUCm reagentą, AQUA CAL 1 ir 2 kalibratorius.

Synchron UniCel DxC 800 gliukozės koncentraciją nustatė fermentiniu/amperometriniu metodu. Reakcijoje suvartojimas deguonies kiekis buvo tiesiogiai proporcingas gliukozės koncentracijai mėginyje.

ß – D – Gliukozė + O2

ė ė

Gliukono rūgštis + H2O

Matuotas deguonies sunaudojimas, o ne peroksido susidarymas. Peroksidas turėjo būti suskaidomas atgal į deguonį nevedančiame kelyje. Etanolio primaišymas į reagentą, pagal toliau pateiktą reakciją, esant katalazei, sukelė peroksido skilimą be deguonies:

H2O2 + Etanolis

ė

Acetaldehidas + H2O

Visiškam peroksido sunaikinimui užtikrinti buvo pridėta jodido ir molibdato: H2O2 + 2H+ + 2I

25 Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas mmol/l. Laboratorijoje patvirtinta gliukozės koncentracijos pamatinė biologinė reikšmė yra 4,1–6,6 mmol/l.

2.1.2. Glikozilinto hemoglobino koncentracijos nustatymas kraujyje

Kraujas tyrimui imtas standartinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į kraujo paėmimo rekomendacijas, periferinės venos punkcijos metu, į vakuuminius mėgintuvėlius su EDTA (Vacutainer®; BD, JAV). Per 2 h nuo paėmimo kraujas pristatytas į laboratoriją, esant 18–25º C temperatūrai. Mėgintuvėliai koduoti laboratorijoje ir iki tyrimo pradžios laikyti 2–8 °C temperatūroje, bet ne ilgiau kaip 24 h.

HbA1c3 koncentracija kraujyje nustatyta naudojant klinikinės chemijos automatinę sistemą Synchron UniCel DxC 800 (Beckman Coulter, Inc. Brea, JAV) bei Synchron reagentų rinkinius. HbA1c3 kiekis kraujyje nustatytas naudojant HbDIL reagentą, HbA1c3 kalibratorius.

Synchron UniCel DxC 800 buvo naudojamos dvi atskiros kasetės Hb3 ir A1c3, hemoglobino A1c koncentracija nustatyta kaip santykis su bendrąja hemoglobino koncentracija. Hb3 reagentas naudotas bendros hemoglobino koncentracijos matavimui kolorimetriniu metodu. Matuotas 410 nm ilgio bangos absorbcijos pokytis. Absorbcijos pokytis buvo tiesiogiai proporcingas bendrai hemoglobino koncentracijai mėginyje.

A1c3 reagentas naudotas bendrosios hemoglobino A1c koncentracijos matavimui turbidimetriniu imunoinhibicijos metodu. Reakcijos metu hemoglobino A1c antikūnai jungėsi su hemoglobinu A1c iš mėginio ir sudarė tirpius antigeno–antikūno kompleksus. Matuotas 340 nm ilgio bangos absorbcijos pokytis. Absorbcijos pokytis buvo atvirkščiai proporcingas hemoglobino A1c koncentracijai mėginyje.

Analizatorius pateikė dvi rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas mmol/mol ir proc. Laboratorijoje patvirtintos HbA1c pamatinės biologinės reikšmės atitinkamai yra 20–42 mmol/l ir 4–6 proc.

2.1.3. C–peptido kiekio nustatymas kraujyje

Kraujas buvo imtas standartinėmis sąlygomis, periferinės venos punkcijos būdu, į vakuuminius mėgintuvėlius, neturinčius priedų (Vacutainer®; BD, JAV). Serumas atskirtas per 2 h nuo kraujo paėmimo. Visiškai sukrešėjęs kraujas centrifuguotas standartinėmis sąlygomis 1600×g 10 min.

C–peptido kiekis kraujyje buvo nustatytas radioimuniniu tyrimo metodu, naudojant gama radiometrą STRATEC SR300 („STRATEC Biomedical Systems“ AG, Vokietija) bei „Beckman Coulter“ (JAV) reagentų rinkinius. Naudotame rinkinyje buvo dviejų rūšių monokloninių pelės

26 antikūnų prieš į du skirtingus C–peptido epitopus. Mėginiai, kontroliniai mėginiai buvo inkubuoti mėgintuvėliuose, padengtuose monokloniniu antigenu, kartu su monokloniniu antikūnu, pažymėtu I125

. Po inkubavimo mėgintuvėlių turinys buvo pašalintas ir mėgintuvėliai praplauti, kad pasišalintų laisvas I125 pažymėtas antikūnas. Tuomet gama skaičiuotuvu nustatytas radioaktyvumas. C–peptido koncentracija mėginiuose nustatyta pagal standartinę kreivę.

Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas mmol/l. Laboratorijoje patvirtinta C–peptido kiekio pamatinė biologinė reikšmė yra 0,03–1,46 mmol/l.

2.1.4. Insulino kiekio nustatymas kraujyje

Kraujas insulino kiekio nustatymui kraujyje buvo imtas standartinėmis sąlygomis, periferinės venos punkcijos būdu, į vakuuminius mėgintuvėlius, neturinčius priedų (Vacutainer®; BD, JAV). Serumas atskirtas per 2 h nuo kraujo paėmimo. Visiškai sukrešėjęs kraujas centrifuguotas standartinėmis sąlygomis 1600×g 10 min.

Insulino kiekis kraujyje buvo nustatomas radioimuniniu tyrimo metodu, kuriuo galima nustatyti insuliną žmogaus serume, naudojant gama radiometrą STRATEC SR300 („STRATEC Biomedical Systems“ AG, Vokietija) bei „IZOTOP“ (Vengrija) reagentų rinkinius.

Atliekant imunoradiometrinį tyrimą, buvo naudojami dviejų rūšių didelio afiniškumo monokloniniai antikūnai. Signaliniai antikūnai, pažymėti I125, jungėsi prie insulino molekulės epitopo, kuris erdvėje nesutampa su kitu epitopu, prie kurio jungėsi biotinu žymėti sujungiamieji antikūnai. Susidarė antikūnų, antigenų ir signalinių antikūnų kompleksas. Per 2 h inkubaciją imuninis kompleksas imobilizuotas streptavidinu dengtų tyrimo mėgintuvėlių paviršiuje. Reakcijos mišinys išpiltas, tyrimo mėgintuvėliai praplauti ir gama skaitiklyje matuotas radioaktyvumas. Antigenų koncentracija buvo tiesiogiai proporcinga radioaktyvumui. Sudaryta kalibracijos kreivė, pagal kurią pamatuota insulino koncentracija paciento mėginyje.

Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas mU/l. Laboratorijoje patvirtinta insulino kiekio pamatinė biologinė reikšmė yra 6–44 mU/l.

2.2. Imuninių žymenų tyrimo metodai

2.2.1. Antikūnų prieš insuliną nustatymas kraujyje

Kraujas buvo imtas standartinėmis sąlygomis, periferinės venos punkcijos būdu, į vakuuminius mėgintuvėlius, neturinčius priedų (Vacutainer®; BD, JAV). Serumas atskirtas per 2 h

27 nuo kraujo paėmimo. Visiškai sukrešėjęs kraujas centrifuguotas standartinėmis sąlygomis 1600×g 10 min.

Antikūnai prieš insuliną nustatyti radioimuniniu metodu, naudojant insulino antigeną, žymėtą I125. Susidariusių reakcijos produktų radioaktyvumas buvo nustatomas gama radiometru STRATEC SR300 („STRATEC Biomedical Systems“ AG, Vokietija), naudojant „DIAsource“ (Belgija) reagentų rinkinius. Autoantikūnų kiekis apskaičiuotas kartu matuojant bendrą radioaktyvumą pagal formulę:

% = [Mėginio radioaktyvumas/Bendras radioaktyvumas] x 100

Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas proc. Laboratorijoje patvirtintos IAA biologinės ribos: neigiama riba <6,4 proc.; ribine zona yra nuo 6,4 iki 8,2 proc.; teigiama riba >8,2 proc.

2.2.2. Antikūnų prieš baltymą tirozinfosfatazę nustatymas kraujyje

Kraujas buvo imtas standartinėmis sąlygomis, periferinės venos punkcijos būdu, į vakuuminius mėgintuvėlius, neturinčius priedų (Vacutainer®; BD, JAV). Serumas atskirtas per 2 h nuo kraujo paėmimo. Visiškai sukrešėjęs kraujas centrifuguotas standartinėmis sąlygomis 1600×g 10 min.

Radioimunologinė analizė, skirta IA–2A nustatymui serume buvo atliekama gama radiometru STRATEC SR300 („STRATEC Biomedical Systems“ AG, Vokietija), naudojant „Beckman Coulter“ (JAV) reagentų rinkinius.

IA–2A tyrimas buvo atliekamas, norint nustatyti IA–2A kiekį žmogaus serume in vitro. IA– 2A tyrimui naudotas radioimuninis tyrimo metodas. Mėginiai inkubuoti su I125 žymėtu rekombinantiniu IA2, susidarė I125–IA2/IA–2A kompleksai. Po centrifugavimo buvo suskaičiuoti I125 precipitatai. Reikšmės skaičiuotos iš standartinės kreivės. Radioaktyvumas buvo tiesiogiai proporcingas IA–2A kiekiui mėginyje.

Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas kU/l. Laboratorijoje patvirtinta IA–2A kiekio pamatinė biologinė reikšmė yra 1,0 kU/l.

2.2.3. Antikūnų prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę nustaymas kraujyje

Kraujas buvo imtas standartinėmis sąlygomis, periferinės venos punkcijos būdu, į vakuuminius mėgintuvėlius, neturinčius priedų (Vacutainer®; BD, JAV). Serumas atskirtas per 2 h

28 nuo kraujo paėmimo. Visiškai sukrešėjęs kraujas centrifuguotas standartinėmis sąlygomis 1600×g 10 min.

Radioimunologinė analizė, skirta GADA nustatymui serume, buvo atliekama gama radiometru STRATEC SR300 („STRATEC Biomedical Systems“ AG, Vokietija), naudojant „Beckman Coulter“ (JAV) reagentų rinkinius.

GADA tyrimas buvo atliekamas norint nustatyi GADA kiekį žmogaus serume in vitro. GADA tyrimui naudotas radioimuninis tyrimo metodas. Mėginiai inkubuoti su I125 žymėtu rekombinantiniu GADA. Susidarė I125–GAD/GADA kompleksai. Po centrifugavimo suskaičiuoti I125 precipitatai. Reikšmės skaičiuotos iš standartinės kreivės. Radioaktyvumas buvo tiesiogiai proporcingas GADA koncentracijai mėginyje.

Analizatorius pateikė rezultatų skaitines reikšmės, išreikštas kU/l. Laboratorijoje patvirtinta GADA kiekio pamatinė biologinė reikšmė yra 1,0 kU/l.

2.3. Statistinė analizė

Satatistinė duomenų analizė buvo atlikta vartojant statistinį duomenų paketą SPSS 20.0.

Kolmogorov–Smirnov testu nustatyta, ar kiekybinių dydžių skirstinys yra normalusis. Jei skirstinys

normalusis, analizei naudotas Stjudento (t) kriterijus (dviejų imčių vidurkiams lyginti) ir ANOVA testas (kelių imčių vidurkiams lyginti), jei skirstinys nenormalusis, imčių vidurkiams lyginti naudotas

Mann–Whitney U testas ir Kruskal–Wallis testas (neparametriniams dydžiams). Kokybinių požymių

skirtumų reikšmingumui tarp grupių ir kokybinių požymių tarpusavio nepriklausomumui įvertinti naudotas neparametrinis statistinis kriterijus Chi kvadratas (χ²), mažoms imtims − tikslus Fisher testas. Kiekybnių požymių ryšiui vertinti naudotas Spearman koreliacijos koeficientas. Statistiškai reikšmingas skirtumas tarp grupių apibrėžtas, jei reikšmingumo lygmuo p<0,005.

29

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Į tyrimą buvo įtraukti 103 pacientų (48 vyrų ir 55 moterų), sergančių CD, tyrimų duomenys. Pacientų amžiaus vidurkis buvo 41,82 14,56 metai. Tiriamieji pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: sergantys 1 tipo CD ir sergantys 2 tipo CD. Pacientų pasiskirstymas grupėse pagal amžių ir lytį pateiktas lentelėje (1 lentelė).

1 lentelė. Pacientų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį

Požymis Pacientai sergantys

1 tipo CD 2 tipo CD

Skaičius, n (proc.) 52 (50,5) 51 (49,5)

Amžiaus vidurkis SN,

metai 37,99 14,46 45,72 13,73

Amžiaus ribos, metais 9,9 iki 67,9 18,4 iki 76,0

Vyrų skaičius, n (proc.) 24 (46,2) 24 (47,1)

Vyrų amžiaus vidurkis SN,

metai 36,72 14,09 49,28 8,85

Vyrų amžiaus ribos, metais 13,8 iki 67,9 33,9 iki 68,1

Moterų skaičius, n (proc.) 28 (53,8) 27 (52,9)

Moterų amžiaus vidurkis

SN, metai 39,07 14,95 42,46 16,46

Moterų amžiaus ribos, metais 9,9 iki 62,4 18,4 iki 76,0

n – tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis; CD – cukrinis diabetas.

Pacientų, sergančių 1 tipo CD, amžiaus vidurkis buvo 37,99 14,46 metai, sergančiųjų 2 tipo CD amžiaus vidurkis – 45,72 13,73 metai. Pacientai, sergantys 1 tipo CD, buvo jaunesni nei sergantys 2 tipo CD (p<0,05). Įvairių šalių mokslininkai taip pat nurodo, jog 1 tipo CD dažniau serga vaikai ir jauni žmonės (14,15), kadangi tai yra autoimuninė, dažnai paveldima liga, kuri pasireiškia dar vaikystėje (1). Kiti mokslininkai, tiriantys 2 tipo CD, nurodo, kad 2 tipo CD yra vyresnio amžiaus žmonių liga (89), kadangi 2 tipo CD pagrindiniai rizikos veiksniai yra susiję su gyvenimo būdu (6, 7), nors liga gali būti ir paveldima (9).

Mūsų tyrime dalyvavusių vyrų ir moterų, sergančių 1 tipo CD, amžius nesiskyrė - atitinkamai 36,72 14,09 ir 39,07 14,95 metai (p=0,564). Sergančiųjų 2 tipo CD vyrų ir moterų amžius taip pat nesiskyrė- atitinkamai 49,28 8,85 ir 42,46 16,46 (p=0,072).

Diagnozuojant CD, tiriami biocheminiai ir imuniniai žymenys. Tyrime nagrinėtų biocheminių ir imuninių žymenų vidurkių pasiskirstymas pagal CD tipą pateiktas 2 lentelėje.

30

2 lentelė. Tirtų biocheminių ir imuninių žymenų vidurkių pasiskirstymas pagal cukrinio diabeto tipą

Analitė Matavimo vienetai Cukrinis diabetas N Vidurkis SN Mažiausia reikšmė Didžiausia reikšmė p Gliukozė mmol/l 1 tipo 25 11,87 4,11 4,7 19,0 0,04 2 tipo 32 9,97 4,87 1,6 27,0 HbA1c (IFCC) mmol/l 1 tipo 37 66,36 23,36 35,2 127,3 0,55 2 tipo 35 64,24 25,67 31,2 118,6 HbA1c (NGSP) % 1 tipo 37 8,22 2,14 5,8 13,8 0,55 2 tipo 35 8,03 2,35 5,0 13,0 C– peptidas mmol/l 1 tipo 24 0,70 0,71 0,03 3,3 0,56 2 tipo 25 0,94 1,12 0,6 5,5 Insulinas mU/l 1 tipo 6 14,97 12,94 7,8 41,0 0,31 2 tipo 6 28,13 29,56 7,5 86,0 GADA kU/l 1 tipo 50 36,95 49,53 0,2 223,0 <0,001 2 tipo 51 8,59 38,67 0,1 267,0 IA–2A kU/l 1 tipo 50 5,32 9,76 0,1 50,0 <0,001 2 tipo 51 0,29 0,27 0,1 1,24 IAA % 1 tipo 15 10,55 13,32 2,8 54,5 0,26 2 tipo 9 4,38 1,06 2,6 6,3

N – bendras tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis; p – reikšmingumo lygmuo; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas; HbA1c – glikozilintas hemoglobinas; IFCC – Tarptautinė klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacija; NGSP – Nacionalinė glikozilinto hemoglobino standartizacijos programa.

Mūsų tyrime pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta didesnė gliukozės koncentracija nei sergantiems 2 tipo CD (p=0,04). Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, taip pat nustatytas didesnis GADA, IA–2A kiekis kraujyje nei sergantiems 2 tipo CD (p<0,001). Literatūroje nurodoma, kad 1 tipo CD būdingas autoimuninis patogenezės mechanizmas, kurį lemia genetiniai ir apinkos veiksniai, todėl sergant 1 tipo CD, paciento organizme pasigamina autoantikūnai (GADA, IA–2A, IAA), galintys sunaikinti kasos β–ląsteles (71). Kitų mokslininkų duomenimis, sergant 1 tipo CD, GADA ir IA–2A dažnai nustatomi kartu (75).

31 Nors 2 tipo CD nėra autoimuninė liga, tačiau autoimuninio proceso apraiškų, lemiančių ligos sudėtingumą, taip pat galima pastebėti (80), todėl nedideli autoantikūnų kiekiai gali būti randami net ir sergant 2 tipo CD.

Savo tyrime analizavome tirtų biocheminių ir imuninių žymenų vidurkių pasiskirsymą vyrų ir moterų, sergančių 1 CD, grupėje (3 lentelė).

3 lentelė. Įvairių analičių vidurkių pasiskirstymas pagal lytį tarp pacientų, sergančių 1 tipo CD

Analitė Matavimo

vienetai Lytis N Vidurkis SN

Mažiausia

reikšmė Didžiausia reikšmė p

Gliukozė mmol/l Vyrai 12 12,53 3,77 7,64 19,00 0,376 Moterys 13 11,25 4,47 4,69 18,00 HbA1c (IFCC) mmol/l Vyrai 16 76,60 26,66 38,80 127,33 0,035 Moterys 21 58,56 17,36 35,19 95,64 HbA1c (NGSP) % Vyrai 16 9,16 2,44 5,70 13,80 0,035 Moterys 21 7,50 1,59 5,37 10,90 C– peptidas mmol/l Vyrai 11 1,04 0,88 0,39 3,27 0,006 Moterys 13 0,42 0,36 0,03 1,39 Insulinas mU/l Vyrai 3 21,33 17,21 9,00 41,00 0,200 Moterys 3 8,60 0,80 7,80 9,40 GADA kU/l Vyrai 23 19,15 28,63 0,20 89,30 0,018 Moterys 27 52,12 58,40 0,20 223,00 IA–2A kU/l Vyrai 24 4,88 10,69 0,10 50,00 0,453 Moterys 26 5,72 9,01 0,10 34,00 IAA % Vyrai 6 6,93 5,92 3,90 18,90 0,529 Moterys 9 12,96 16,50 2,80 54,50

n – bendras tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis; p – reikšmingumo lygmuo; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas; HbA1c – glikozilintas hemoglobinas; IFCC – Tarptautinė klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacija; NGSP – Nacionalinė glikozilinto hemoglobino standartizacijos programa.

32 Nustatėme, kad vyrų, sergančių 1 tipo CD, HbA1c (IFCC/NGSP) koncentracija buvo didesnė nei moterų (p=0,035). Literatūroje nėra duomenų apie HbA1c kiekio skirtumus tarp vyrų ir moterų, sergančių CD. HbA1c koncentracija kraujyje rodo, ar gerai kontroliuojamas (gydomas) CD, didesnė koncentracija rodo didesnį diabetinių komplikacijų pavojų (83). Mažesnį HbA1c vidurkį galima būtų paaiškinti tuo, kad moterys rūpinasi sveikata, atsakingiau vartoja vaistus ir kontroliuoja glikemiją.

Vyrams, sergantiems 1 tipo CD, taip pat nustatyta didesnė C–peptido koncentracija kraujyje nei moterims (p=0,006). Moterims, sergančioms 1 tipo CD, buvo nustatytas didesnis GADA kiekis kraujyje nei vyrams (p<0,05). Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta tiesioginė koreliacija tarp GADA ir amžiaus (4 lentelė).

4 lentelė. Pacientų, sergančių 1 tipo CD, autoantikūnų ir amžiaus koreliacija

GADA IA-2A IAA

Amžius r p n 0,306 0,031 50 -0,086 0,552 50 -0,352 0,198 15

r – koreliacijos koeficientas; p – reikšmingumo lygmuo; n – tyrimų skaičius; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas.

Taip pat analizavome tirtų pacientų, sergančių 2 tipo CD, biocheminių ir imuninių žymenų vidurkių pasiskirsymą vyrų ir moterų grupėse (5 lentelė).

5 lentelė. Įvairių analičių vidurkių pasiskirstymas pagal lytį tarp pacientų, sergančių 2 tipo CD

Analitė Matavimo

vienetai Lytis N Vidurkis SN

Mažiausia reikšmė Didžiausia reikšmė p Gliukozė mmol/l Vyrai 13 10,78 6,43 4,14 27,00 0,910 Moterys 19 9,42 3,54 1,59 18,00 HbA1c (IFCC) mmol/l Vyrai 18 70,10 28,31 31,15 118,59 0,163 Moterys 17 58,02 21,66 33,34 118,59 HbA1c (NGSP) % Vyrai 18 8,56 2,59 5,00 13,00 0,163 Moterys 17 7,46 1,98 5,20 13,00 C– peptidas mmol/l Vyrai 13 0,76 0,64 0,06 1,74 0,728 Moterys 12 1,12 1,50 0,20 5,50

33 5 lentelės tęsinys Insulinas mU/l Vyrai 0 – – – – – Moterys 6 28,12 29,56 7,50 86,00 GADA kU/l Vyrai 24 14,08 54,36 0,10 267,00 0,160 Moterys 27 3,71 14,49 0,10 74,30 IA– 2A kU/l Vyrai 24 0,31 0,30 0,10 1,24 0,567 Moterys 27 0,27 0,24 0,10 0,79 IAA % Vyrai 3 4,77 0,50 4,30 5,30 0,262 Moterys 6 4,18 1,25 2,60 6,30

N – bendras tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis; p – reikšmingumo lygmuo; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas; HbA1c – glikozilintas hemoglobinas; IFCC – Tarptautinė klinikinės chemijos ir laboratorinės medicinos federacija; NGSP – Nacionalinė glikozilinto hemoglobino standartizacijos programa

Savo tyrime nenustatėme jokių reikšmingų skirtumų tarp lyčių pacientams, sergantiems 2 tipo CD. Pacientų, sergančių 2 tipo CD, autoantikūnai ir amžius taip pat nekoreliavo (6 lentelė). Mūsų tyrimas buvo retrospektyvinis, pacienų skaičius galėjo būti per mažas reikšmingiems skirtumams nustatyti.

6 lentelė. Pacientų, sergančių 2 tipo CD, autoantikūnų ir amžiaus koreliacija

GADA IA-2A IAA

Amžius r p n 0,134 0,348 51 -0,196 0,169 51 0,109 0,781 9

r – koreliacijos koeficientas; p – reikšmingumo lygmuo; n – tyrimų skaičius; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA-2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas.

Diagnozuojant CD, yra būtina nustatyti jo tipą, nuo kurio priklauso ligos kontrolė, gydymas. CD tipui nustatyti ar patvirtinti naudojami autoantikūnų tyrimai. Mūsų tyrime nustatyti autoantikūnų dažniai pacientams, sergantiems 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu, pateikti 7 lentelėje.

34

7 lentelė. Pacientų, sergančių 1 ir 2 tipo CD autoantikūnų dažniai

Nustatyti autoantikūnai Pacientai sergantys p 1 tipo CD N=52 n (proc.) 2 tipo CD N=51 n (proc.) GADA 39 (75,0) 9 (17,6) <0,001 IA–2A 24 (48,0) 1 (2,0) <0,001 IAA 5 (33,3) 0 0,118

N – bendras tiriamųjų skaičius; n – tiriamųjų skaičius; SN – standartinis nuokrypis; p – reikšmingumo lygmuo; GADA – autoantikūnai prieš glutamo rūgšties dekarboksilazę; IA–2A – autoantikūnai prieš baltymą tirozinfosfatazę; IAA – autoantikūnai prieš insuliną; CD – cukrinis diabetas.

GADA, IA–2A dažniau nustatyti pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nei sergantiems 2 tipo CD (p<0,001) – atitinkamai 75,0 ir 17,6 proc. bei 48,0 ir 2,0 proc. IAA dažnis tarp 1 ir 2 tipo CD sergančių pacientų nesiskyrė.

Įvairių šalių mokslinikų tyrimuose nustatyti GADA dažniai pacientams, sergantiems 1 tipo CD, varijuoja nuo 56 proc. iki 80 proc. (90, 91, 92) ir su mūsų tyrimo duomenimis sutampa. IA–2A dažniai pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyti kitų šalių mokslininkų tyrimuose, buvo nuo 37 proc. iki 44 proc. (91, 90). IAA dažnis kitose tyrimuose buvo 50–56 proc. (74, 93). Mūsų tyrimo metu gauti IA–2A ir IAA dažniai galėjo nesutapti su kitų tyrimų duomenis dėl mažos tiriamųjų imties.

Autoantikūnų dažniai tarp vyrų ir moterų, sergančių 1 ir 2 tipo CD, nesiskyrė (5 pav.).

5 pav. Autoantikūnų dažniai tarp vyrų ir moterų, sergančių 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

GADA IA-2A IAA

Vyrai Moterys p=0,106 0 10 20 30 40 50 60

GADA IA-2A IAA

Vyrai Moterys p=0,718

35 GADA nustatyti 62,5 proc. vyrų ir 85,7 proc. moterų, sergančių 1 tipo CD (p=0,106) bei 55,6 proc. vyrų ir 14,8 proc. moterų, sergančių 2 tipo CD (p=0,718). Kiti mokslininkai nurodo, kad GADA dažniau nustatomi moterims, sergančioms 1 tipo CD (82, 93).

IA–2A nustatyti 45,8 proc. vyrų ir 50 proc. moterų, sergančių 1 tipo CD (p=0,785) bei 4,2 proc. vyrų, sergančių 2 tipo CD (p=0,471). Kitų mokslininkų duomenimis, IA–2A dažniau nustatomi moterims, sergančioms 1 tipo CD (82).

IAA nustatyti 16,7 proc. vyrų ir 44,4 proc. moterų, sergančių 1 tipo CD (p=0,580). Kitų mokslininkų studijose galima rasti duomenų, kad IAA dažniau nustatomi vyrams nei moterims (93).

Autoantikūnų (IA–2A, IAA, GADA) dažniai vyrų ir moterų grupėse galėjo nesiskirti dėl mažo tiriamųjų skaičiaus mūsų tyrime (24 vyrai ir 28 moterys, sergantys 1 tipo CD bei 24 vyrai ir 27 moterys, sergantys 2 tipo CD).

36

4. IŠVADOS

1. Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta didesnė gliukozės koncentracija ir didesni GADA ir IA–2A kiekiai kraujyje nei pacientams, sergantiems 2 tipo CD.

2. Moterims, sergančioms 1 tipo CD, nustatytas didesnis GADA kiekis kraujyje nei vyrams. Vyrams, segantiems 1 tipo CD, nustatyta didesnė C–peptido ir HbA1c koncentracija kraujyje nei moterims. Pacientams, sergantiems 1 tipo CD, nustatyta tiesioginė koreliacija tarp GADA ir amžiaus.

3. GADA ir IA–2A dažniau nustatyti 1 tipo CD sergantiems pacientams. Autoantikūnų dažniai tarp lyčių ir amžiaus nesiskyrė.

37

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Stankov K, Benc D, Draskovic D. Genetic and Epigenetic Factors in Etiology of Diabetes Mellitus Type 1. Pediatrics 2013;132(6):1112–22.

2. Zhu M, Li J, Li Z, Luo W, Dai D, Weaver SR, et al. Mortality rates and the causes of death related to diabetes mellitus in Shanghai Songjiang District: an 11-year retrospective analysis of death certificates. BMC Endocr Disord. 2015; 15: 45.

3. World Health Organization. Definition DaCoDMaiCRoaWCGWHO. 1999.

4. American Diabetes Association. Diagnosis and Classification of Diabetes Mellitus. Diabetes Care Diabetes Care 2014; 37(Supplement 1): S81-S90.

5. Wilmot E, Idris I. Early onset type 2 diabetes: risk factors, clinical impact and management. Ther Adv Chronic Dis 2014; 5(6): 234–44.

6. Wilmot E, Idris I. Early onset type 2 diabetes: risk factors, clinical impact and management. Ther Adv Chronic Dis. 2014; 5(6): 234–44.

7. Olokoba AB, Obateru OA, OlokobaLB. Type 2 Diabetes Mellitus: A Review of Current Trends. Oman Med J. 2012; 27(4): 269–73.

8. Kwak SH, Choi SH, Jung HS, Cho YM, Lim S, Cho NH, el al. Clinical and Genetic Risk Factors for Type 2 Diabetes at Early or Late Post Partum After Gestational Diabetes Mellitus. J Clin Endocrinol Metab 2013; 98 (4): E744-E752.

9. Ali O. Genetics of type 2 diabetes. World J Diabetes. 2013; 4(4): 114–23.

10. Dean L, McEntyre J. The Genetic Landscape of Diabetes Bethesda (MD): National Center for Biotechnology Information (US); 2004. Chapter 3, Genetic Factors in Type 2 Diabetes [Internet] [cited 2016 Nov 11] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK1665/#A631.

11. Florez JC, Jablonski KA, Kahn SE, Franks PW, Dabelea D, Hamman RF. Type 2 Diabetes– Associated Missense Polymorphisms KCNJ11 E23K and ABCC8 A1369S Influence Progression to Diabetes and Response to Interventions in the Diabetes Prevention Program. Diabetes. 2007; 56(2): 531–6.

12. Health at a Glance: Europe 2012, Diabetes prevalence and incidence [Internet] [cited 2016 Nov 10] Available from: http://www.oecd-ilibrary.org/sites/9789264183896-en/01/14/index.html?itemId=/ content/chapter/9789264183896-17-en

13. Higienos institutas [Internet] [cited 2016 Nov 03] Available http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai /Informaciniai/Pasauline%20sveikatos%20diena-suvaldyk%20diabeta.pdf.

14. Ludvigsson J, Krisky D, Casas R, Battelino T, Castaño L, Greening J, et al. GAD65 Antigen Therapy in Recently Diagnosed Type 1 Diabetes Mellitus. M.D.N Engl J Med 2012; 366:433–42. 15. Global report on diabetes. World Health Organization, Geneva, 2016.