LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Skaistė Kalvinskaitė
TEISINĖS IR ORGANIZACINĖS ŢALINGŲ
ĮPROČIŲ PREVENCIJOS ORGANIZAVIMO
PRIELAIDOS UGDYMO ĮSTAIGOSE
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas prof. Aurelijus Veryga
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
TEISINĖS IR ORGANIZACINĖS ŢALINGŲ ĮPROČIŲ PREVENCIJOS ORGANIZAVIMO PRIELAIDOS UGDYMO ĮSTAIGOSE
Skaistė Kalvinskaitė
Mokslinis vadovas prof. Aurelijus Veryga
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2015. 80 p.
Daugelyje pasaulio šalių yra aktuali rūkymo, alkoholio ir narkotinių bei psichotropinių medţiagų vartojimo problema. Net ir tos šalys, kurios gali skirti daug lėšų profilaktikai neišvengia vaikų ir jaunimo priklausomybės nuo tabako, alkoholio ir psichiką veikiančių medţiagų. Vaikų įgūdţių formavimas, elgsena ir supratimas pradedamas formuoti šeimoje, mokykla turi būti ta vieta, kurioje mokiniai gauna kompetetingos informacijos ţalingų įpročių vartojimo klausimu. Jei vis dar matome rūkančius vaikus prie mokyklų, laisvosiose zonose, daugiabučių laiptinėse ir kt., jei popamokinių renginių metu sutinkame vis daugiau mokinių apsvaigusius nuo alkoholio ir narkotinių medţiagų – vadinasi šioje srityje yra dirbama per maţai arba dirbama atlaidţiai. Švietimo įstaigų darbuotojai turėtų vykdyti prevenciją, teikti pagalbą mokiniams vartojantiems tabaką, alkoholį ir narkotines medţiagas bei uţkirsti kelią galimam šių medţiagų vartojimui. Kuo daugiau informuoti tėvus, bendradarbiauti su Vaiko teisių apsaugos tarnybomis, policija, kitomis įstaigomis. Būtina imtis priemonių, tam, kad apsaugoti pačius paţeidţiamiausius mūsų visuomenės asmenis – mokyklinio amţiaus ugdytinius. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, ar ugdymo įstaigose veiksmingas prevencinis darbas, ar tinkamai organizuojama ţalingų įpročių prevencija.
Darbo tikslas: Išanalizuoti ţalingų įpročių prevencijos organizavimą ugdymo įstaigose, numatant teisines ir organizacines prielaidas.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti bendrojo lavinimo mokyklose vykdomos ţalingų įpročių prevencijos vadybinius aspektus.
2. Įvertinti teisines ir organizacines ţalingų įpročių prevencijos organizavimo prielaidas ugdymo įstaigose.
3. Atskleisti mokinių ir pedagogoginio personalo poţiūrį į vykdomą prevencinę veiklą jų ugdymo įstaigoje.
atlikta naudojant SPSS 20.2 ir MS Excel programas. Tyrimo objektas – mokinių ir pedagoginio personalo narių poţiūris į jų mokykloje vykdomą ţalingų įpročių prevencinę veiklą.
Rezultatai:Pasak respondentų, tėvai pasyviai įsitraukia į prevencinę veiklą. 50 proc. pedagogų ir 47,4 proc. mokinių nurodė, kad tėvai niekada prevencijai skirtuose renginiuose nedalyvauja kaip organizatoriai. Retai dalyvauja ir kaip dalyviai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialinis pedagogas yra vienas iš pagrindinių komisijos narių, kuris daugiausiai dirba šiuo klausimu. Taip mano 90 proc. pedagogų ir 42,3 proc. mokinių.
Tyrimas padėjo atskleisti, kokie prevencijos etapai yra ţinomi apklaustiesiems. Ţinomiausias etapas pasak pedagogų (100 proc.) ir mokinių (98,7 proc.) yra veiklos vykdymas, kurio metu vykdomi renginiai, skaitomos paskaitos ir kt. veiklos formos. Pasak tiriamųjų, daţniausiai mokykloje vyksta individualūs pokalbiai. 65 proc. pedagogų nurodo, kad kartais yra kviečiami lektoriai skaityti paskaitas. Viena iš daţnai naudojamų veiklų formų, yra informacinės medţiagos dalijimas. Taip mano 55 proc. pedagogų, jiems pritaria ir 39,8 proc. moksleivių.
Didţioji dauguma pedagogų (70 proc.) bei vos maţiau nei puse (46,2 proc.) mokinių neţino ar jų mokykloje tokie tyrimai yra atliekami. Pasak pedagogų (55 proc.) veiklos tęstinumo kriterijus yra vienas iš daţniausiai naudojamų, vertinant vykdomą ţalingų įpročių prevncinę veiklą.
Išvados: Prevencinė veikla vykdoma remiantis prevencinio darbo etapais: veiklos planavimas, veiklos organizavimas, veiklos vykdymas, veiklos vertinimas. Atlikto tyrimo duomenys rodo, kad respondentai ţino savo mokyklos vaiko gerovės komisijos sudėtį, funkcijas ir kliūtis su kuriomis susiduriama vykdant prevenciją. Susidūrus su problemomis daţniausiai yra kreipiamasi į socialinį pedagogą. Viena iš prevencinės veiklos neigiamų pusių yra pasyvus mokinių ir tėvų (globėjų) dalyvavimas, dėl neefektyviai taikomų veiklų. Bendru respondentų vertinimu, prevencijos vykdymas mokykloje yra teigiamas.
SUMMARY
Management of Public Health
LEGAL AND ORGANIZATIONAL PREREQUISITES FOR ORGANIZATION OF PREVENTION OF ADDICTIONS IN THE EDUCATIONAL INSTITUTIONS Skaistė Kalvinskaitė
Supervisor Assoc. Prof. Dr. Aurelijus Veryga
Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas; 2015. 80p.
The problem of smoking, alcohol, drugs and psychotropic substances abuse is relevant in many countries. Even countries which have an opportunity to allocate more funds for the prophylaxis cannot avoid children and youth addiction to tobacco, alcohol and psychoactive substances. The formation of children habits, behaviour and awareness begins in the family, so, school shall be a place where pupils receive competent information about the issue of the addiction consumption. If we still can notice students smoking near schools, free zones, stairwells of the block of flats or elsewhere, if during the extra-curricular events we meet more students dizzy from the alcohol and drugs, it means that not enough effort are made to cope with this issue or the efforts are negligent. The staff of the educational institutions shall carry out the prevention, to provide assistance for the students addicted to the tobacco, alcohol or drugs and, as well to prevent the possible use of these substances. The information shall be provided to the parents, as well the cooperation between parents and child rights‟ protection services, police and other institutions shall exist. It is necessary to take measures in order to protect the most exposed people in our society – school age students. Thus, it is very important to find out whether the educational institutions effectively carry out the preventive works and whether the prevention against addiction is organized properly.
Aim of the research: To analyse organization of the addiction prevention in the educational institutions, providing legal and organizational preconditions.
The following objectives were held:
1. To determine the managerial aspects of the addiction prevention in secondary schools.
2. To assess the legal and organizational presumptions of the addiction prevention in the educational institution.
Research methodology: Anonymous questionnaire survey was carried out in Prienai district Gymnasium X with students of forms 9-12 (n=78) and the members of the pedagogical staff (n=20). The statistical data analysis was implemented using SPSS 20.2 and MS Excel programmes. Research object – the approach of students and members of the pedagogical staff to the preventative activities implemented in their school.
Results:According to therespondents, parents passively take part in the preventative activities. 50 percent of pedagogųes and 47.4 percent of students identified that parents never participate in different events for preventative purposes as organisers. Moreover, they are rarely involved as participants. The investigation results revealed that 90 percent of pedagogues and 42.3 percent of students assume that the social pedagogue is one of the main members of the committee, who mainly works on this issue.
The implemented investigation enabled to reveal what preventative stages are known to the respondents. The best-known stage according to the pedagogues (100%) and students (98.7%) is the implementation of activity, during which the particular events, lectures and other forms of activity are initiated. According to the respondents, the most common are the individual conversations at school. 65 percent of pedagogues identified that lectors are invited to give lectures. 55% of pedagogues and 39.8% of students believe that one of the most frequent activity forms is the distribution of the information materials.
The vast majority of pedagogues (70%) and a bit less than a half of students (46.2 %) are not aware whether any research is carried out in their school. According to the pedagogues (55 %) the continuity criterion of the activity is one of the most commonly used criteria while assessing the ongoing addiction preventative activity.
SANTRUMPOS
ESPAD Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projektas Europos mokyklose „The Europine School Survey Project on Alcohol and Other Drugs“
TURINYS
ĮVADAS ...8
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. Šiuolaikinė ţalingų įpročių priklausomybės samprata ... 10
1.2. Mokinių alkoholio vartojimo problema ... 11
1.3. Tabako vartojimo problema tarp mokinių ... 16
1.4. Narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo problema tarp mokinių ... 19
1.5. Vadybos funkcijų taikymas prevencijoje ... 21
1.5.1. Prevencinės veiklos grupės kūrimas ... 22
1.5.2. Prevencinės veiklos planavimas ... 30
1.5.3. Prevencinės veiklos organizavimas ir vykdymas ... 32
1.5.4. Prevencinės veiklos vertinimas ... 36
1.6. Dokumentai, reglamentuojantys ţalingų įpročių prevencinį darbą ugdymo įstaigose .. 37
2. TYRIMO METODAI ... 40
2.1. Apklausos organizavimas ir tiriamojo kontingento atranka ... 40
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 42
3.1. Demografinė ir socialinė respondentų charakteristika ... 42
3.2. Mokinių ir pedagoginio personalo poţiūris apie Vaiko gerovės komisijos sudėtį ir funkcijas ... 44
ĮVADAS
Ţalingų įpročių plitimas, yra viena iš didţiausių problemų, su kuriomis susiduria mokyklinio amţiaus vaikai. Tai vis augantis ir jaunėjantis reiškinys. Paauglystės ar net vaikystės tarpsnyje pradeda formuotis ţalingų įpročių uţuomazgos. Mokiniai turi susidarę klaidingą nuomonę ir mano, jog vartoti psichoaktyvias medţiagas yra normalu, nes tai daro dauguma aplinkinių. Sveikatą ţalojančių veiksnių vartojimas tapo socialiniu reiškiniu. Apie šį pavojų yra kalbama, tačiau vien kalbų neuţtenka, nes pasekmės sveikatai atsiliepia su kiekviena surūkyta cigarete ar išlenkta taurele. Ankstyvas ţalingų įpročių atpaţinimas, gali nutolinti ar net visai padėti išvengti priklausomybės. Ugdymo įstaiga turi būti ta vieta, kurioje formuojami gyvenimo įgūdţiai, puoselėjama sveikata.
Apie tai, jog ţalingų įpročių vartojimas mokyklose yra problema tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, byloja ESPAD tyrimai. Nuo 1995 metų Lietuvoje buvo pradėtas vykdyti tarptautinis Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projektas Europos mokyklose ESPAD. Šio projekto tikslas - surinkti palyginimui tinkančius duomenis apie tabako, alkoholio ir kitų narkotikų paplitimą tarp 15-16 metų Europos moksleivių bei stebėti šių medţiagų vartojimo tendencijas. Šio tyrimo duomenys parodė, kad paskutinės apklausos metu, t.y. 2011 metais Lietuvoje per paskutines 30 dienų rūkančių moksleivių buvo 37 proc. (39 proc. berniukų ir 35 proc. mergaičių, ESPAD vidurkis 28 proc.). Lietuvos paaugliai yra 9-je vietoje (Latvija - 1-oje - 43 proc., Estija -17-1-oje - 29 proc., Lenkija - 21-1-oje - 28 proc.). Vartoję alkoholį bent 1-2 kartus per 12 mėnesių iki apklausos Lietuvoje nurodė 85 proc. paauglių (tarp jų 83 proc. berniukų ir 87 proc. mergaičių, ESPAD vidurkis 78 proc.), Latvijoje (87 proc.) ir Estijoje (85 proc.), Lenkijoje (78 proc.). Pagal šį rodiklį tarp 36 šalių Lietuva yra 15-je vietoje. 2011 m. bent 1-2 kartus gyvenime vartojusių kokį nors nelegalų narkotiką paauglių buvo šiek tiek daugiau negu vidutiniškai tirtose Europos šalyse – 21 proc. (27 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių), ESPAD vidurkis - 18 proc (Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose. ESPAD-2011. Tyrimo Lietuvoje ataskaita).
Lyginant Lietuvos moksleivius su kitų šalių bendraamţiais, galime teigti, kad jie yra tarp daţniausiai vartojančių alkoholį bei tabaką. Mūsų šalyje vykdomos ţalingų įpročių
prevencinės programos ne visuomet pasiekia reikiamą tikslą. Tai vyksta dėl to, jog įvairūs projektai būna trumpalaikiai, jie būna prastai suplanuoti, vykdomi nenuosekliai, o juos vykdo nekompetetingi specialistai.
aprašo patvirtinimo“ mokyklose pradėjo veikti Vaiko gerovės komisija. VGK perėmė kelių grupių veiklas, tokių kaip prevencinio darbo grupės, krizių valdymo grupės, specialiojo ugdymo grupės. Šių grupių veiklos tarpusavyje glaudţiai susijusios, todėl jos ir buvo apjungtos į vieną. Prieš tai minėtame apraše detalizuojama, kaip sudaroma komisija, kokios yra jos funkcijos bei darbo tvarka (Ţin., 2011-04-13, Nr. 45-2121).
Mokyklose prevencinę veiklą vykdo vaiko gerovės komisija, kurios paskirtis – planuoti, organizuoti, vykdyti ir koordinuoti prevencinį darbą, sukurti saugią ir palankią vaiko ugdymui aplinką, pirminį įvertinimą ir atlikti kitas su vaiko gerove susijusias funkcijas. Bendrojo ugdymo mokyklos reglamentuoja, kaip yra sudaromos prevencinio darbo grupės, bei jų darbų vykdymą. Savo veikloje jie vadovaujasi - Vaiko minimalios ir vidutinės prieţiūros įstatymu, Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašu, Psichologinės pagalbos teikimo tvarkos aprašu, Socialinės pedagoginės pagalbos teikimo tvarkos aprašu ir kt.
Šiame darbe bus analizuojama viena iš vaiko gerovės komisijos paskirčių - organizuoti ir koordinuoti prevencinį darbą, o tiksliau alkoholio, tabako ir narkotinių medţiagų prevencija.
Tikimasi atliktas tyrimas, atskleis teisines ir organizacines ţalingų įpročių prevencijos organizavimo prielaidas pasirinktose ugdymo įstaigose. Pateiktos rekomendacijos, išvados pagerins ţalingų įpročių prevencijos planavimo, organizavimo ir vykdymo kokybę, kad tarp mokinių sumaţėtų ţalingi įpročiai arba tam būtų uţkirstas kelias.
Darbo tikslas: Išanalizuoti ţalingų įpročių prevencijos organizavimą ugdymo įstaigose, numatant teisines ir organizacines prielaidas.
Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti bendrojo lavinimo mokyklose vykdomos ţalingų įpročių prevencijos vadybinius aspektus.
2. Įvertinti teisines ir organizacines ţalingų įpročių prevencijos organizavimo prielaidas ugdymo įstaigose.
1. LITERATŪROS
APŢVALGA
1.1. Šiuolaikinė ţalingų įpročių priklausomybės samprata
Priklausomybės definiciją galima priskirti ţmonėms, kurie turi liguistų polinkių, - nuo vadinamųjų „darboholikų“ iki tų, kurių gyvenimas priklauso nuo alkoholio, narkotikų, azartinių ţaidimų, maisto ir t.t.
Priklausomybės sąvoką apibūdinti yra keblu, dėl netikslumų ir klaidingo suvokimo. Iš dalies painiava atsiranda dėl dabar jau pasenusio konkrečių narkotikų skirstymo į sukeliančius „fizinę“ ar „psichologinę“ priklausomybę. Banaitis ir kt., (1998) išskiria sindromus, būdingus priklausomybei:
Psichinė (psichologinė) priklausomybė nuo psichiką veikiančių medţiagų. Ši priklausomybė susiformuoja mikrosocialinėje aplinkoje. Šią mikrosocialinę aplinką sudaro: ţmonės su kuriais praleidţiam daugiausiai laiko, draugai, bendradarbiai, artimieji, net gyvenimo būdo pasirinkimas, tradicijos ir kt. faktoriai. Daţnai pasitaiko grupinė psichinė priklausomybė, kuomet asmenys jaučia spaudimą, yra įkalbinėjami uţsitraukti dūmą ar išlenkti taurelę. Toks spaudimas daţnai pasitaiko paauglių bei jaunimo tarpe. Jie negali iškęsti ţeminimo dėl to, jog nevartoja ir draugų akyse atrodo silpni, nevyriški. Psichologinis spaudimas gali paveikti ir paauglį, ir suaugusįjį. Pradėjęs vartoti priklausomybę sukeliančias medţiagas, ţmogus mano, jog jis yra pakankamai stiprus ir nepateks į alkoholizmą, jis nebijo gresiančios ligos.
Fizinė (cheminė) priklausomybė nuo psichiką veikiančių medţiagų. Fizinė priklausomybė nuo psichoaktyvių medţiagų susiformuoja palaipsniui, kai ţmogus tampa priklausomas psichologiškai. Ţmogus tampa nikotino ir alkoholio vergu, negali be jų gyventi. Šioje stadijoje ţmogus daţniausiai jau negali įveikti fizinės priklausomybės. Tai jau liga, kuriai reikalinga specialisto pagalba. Fizinės priklausomybės atsiradimą liudiją abstinencijos poţymiai.
Socialinė priklausomybė. Socialinė priklausomybė yra grupės santykių ir ritualų rezultatas, kai mokomasi priklausomiems asmenims būdingo elgesio. Šiuo atveju psichoaktyvios medţiagos vartojamos ne tik iš smalsumo ar psichologinių prieţasčių, bet ir dėl aplinkos spaudimo, siekimo pritapti prie grupės, būti pripaţintam. Tokia priklausomybė daţna tarp paauglių ir jaunimo.
medţiagų poveikis maţėja. Organizmas pradeda silpnėti nuo daţno ţalingų medţiagų vartojimo ir tuomet gali išsivystyti tolerancija. Tam, kad asmuo pajustų reikiamą efektą, ankstesnį poveikį, asmuo tiesiog didina narkotinių ir psichotropinių medţiagų dozes.
Fizinės ir psichinės priklausomybės vystymąsi Bulotaitė (2009) aiškina taip:
Po pirmos narkotinės medţiagos dozės ţmogus patiria euforiją, tačiau jam nereikia iškęsti abstinencijos sindromo.
Vartojant toliau didėja tolerancija narkotiniai medţiagai ir tuo pačiu silpnėja patiriama euforinė būsena, atsiranda abstinencijos būklė, kuri laikui einant vis gilėja.
Vystosi psichinė priklausomybė.
Noras patirti malonią būsena perauga į fizinę priklausomybę.
Ţmogus jau priklausomas nuo narkotinių, psichiką veikiančių medţiagų.
Priklausomybę sukeliančių medţiagų vartojimas – viena didţiausių paauglių sveikatos problemų. Didėjant šių medţiagų vartojimui – didėja ir grėsmė sveikatai. Yra įrodyta, jog pradėjus vartoti alkoholį ir tabaką, didesnė tikimybė, jog vėliau moksleiviai pradės vartoti ir nelegalias psichoaktyviąsias medţiagas, jomis piknaudţiauti ir tapti nuo jų priklausomais (DeAngelis, 2004, Lund ir kt., 2008)
Moksleivių poţiūrio, į psichoaktyvių medţiagų vartojimą, formavime privalo dalyvauti suaugusieji, kurie turėtų nuolat išklausyti paauglius, suţinoti kokia yra jų nuomonė apie šias medţiagas, diskutuoti, teikti visakeriopą pagalbą. Visiems reikia įsisavinti tai, kad tiek alkoholis ar tabakas, tiek ir narkotikai gali sugadinti jiems ateities planus, gyvenimą.
Abibendrinant priklausomybės sampratą galima teigti, kad priklausomybė yra liguistas potraukis, tam tikras noras patenkinti savo vis didėjantį poreikį vartoti psichoaktyvias medţiagas. Psichoaktyvios medţiagos tai tabakas, alkoholis, narkotikai, kurių vartojimas veikia ţmogaus psichinę ir emocinę elgseną. Ţalingų medţiagų vartojimas sukelia psichinę, fizinę ir socialinę priklausomybę. Priklausomybė gali vystytis visais amţiaus tarpsniais, tačiau paţeidţiamiausi yra mokyklinio amţiaus vaikai. Laiku neuţkirtus kelio vartojimui, pasekmės gali būti sunkiai ištaisomos.
1.2. Mokinių alkoholio vartojimo problema
ketverius metus atliekamas tyrimas Lietuvoje, bendradarbiaujant su kitomis ES šalimis. Šio tyrimo pagrindinis tikslas – surinkti duomenis apie tabako, alkoholio ir kitų narkotikų paplitimą tarp Europos moksleivių, naudojant standartizuotą metodiką. Šio tyrimo metu gauti rezultatai leidţia vertinti nacionalinę prevencijos politiką ir strategiją bei atskirų veiksmų efektyvumą.
Alkoholis priklauso psichoaktyvių medţiagų grupei, sukelia priklausomybę ir kitus sveikatos sutrikimus. Tai yra plačiausiai paplitusi psichiką veikianti medţiaga, kuri turi gilias istorines šaknis. Jau nuo seniausių laikų ţmonės ţinojo kaip pasigaminti alkoholinius gėrimus net iš vaisių sulčių (Černiauskienė, 2001). Šios, priklausomybę sukeliančios medţiagos vartojimas yra legalus. O uţdraudus jos pardavimus, padaugėtų apsinuodijimų namų sąlygomis pasigamintu alkoholiu. Tai yra lakus, skaidrus, bespalvis skystis, kuris turi specifinį kvapą bei skonį. Jo naudojimas plačiai paplitęs netgi medicinoje, tačiau besaikis jo vartojimas gali būti praţūtingas. Alkoholis prasiskverbęs į vidaus organus juos nuodija, o ypač daro ţalą nervų sistemai. Tai ląstelių nuodas. Jis atima iš ląstelių vandenį, koaguliuoja baltymus, tirpdo riebalus. Pavartojus alkoholio sutrinka ţmogaus reakcija, suprastėja atmintis, ţmogus gali degraduoti kaip asmenybė (Davidavičienė, 2001).
Centrinė nervų sistema yra labiausiai veikiama alkoholio. Net ir nedidelis jo kiekis jau slopina smegenų ţievės centrus. Ţmogus pradeda daug kalbėti, judėti, nors koordinacija jau būna sutrikusi, dėl alkoholio poveikio į smegenėles. Ilgą laiką vartojant alkoholį, suprastėja medţiagų apykaita, sutrinka kepenų veikla, paţeidţiamos galvos smegenys. Alkoholis keičia ţmogaus būseną. Ypač yra pavojinga, taip vadinama alkoholinė euforija, kuomet ţmogus yra pakilios, dţiugios, nerūpestingos nuotaikos, kai neigiamos pasekmės neatbaido nuo gėrimo (Hardiman, 1999).
Nuolat vartojant alkoholį gali išsivystyti alkoholinė priklausomybė – tai potraukis alkoholiui, svaiginimuisi, kai ţmogus nuolatos galvoja apie svaigalus, tampa irzlus ir neramus. Taip pat dar yra ir fizinė priklausomybė alkoholiui – kai ţmogus yra kamuojamas pagirių (Davidavičienė, 2001). Jau priklausomas nuo alkoholio ţmogus nebegali susivaldyti, geria tam, kad pasijaustų geriau, tačiau pats nesuvokia, kad tai jį daro asocialiu, nesugebančiu dirbti, agresyviu.
Sparčiai didėja nepilnamečių alkoholio vartojimas, kuris prasideda nuo mūsų rinkoje lengvai prieinamu ir graţiai pateikiamu alkoholiu, kuris daţniau primena gaiviuosius gėrimus, nes būna spalvotas, kvapnus. O visa tai kas yra spalvota ir patraukia jaunųjų pirkėjų dėmesį. Jaunimas neįvertina alkoholio poveikio ir lengvai padaugina, taip atsiduria ligoninėje dėl alkoholinės intoksikacijos ar net komos.
Alkoholio vartojimas – taip pat viena iš esminių jaunimo nusikalstamumo prieţasčių. Paaugliai, kurie vartoja alkoholinius gėrimus daţniau rūko, jų tarpe daţnesni nesaugūs lytiniai santykiai, patiria daugiau traumų, vartojančiųjų tarpe didėja saviţudybės rizika ar kitos pavojingos elgsenos, smurtaujama, dėka alkoholio didėja rizika tiek pačiam vartojančiam tiek ir aplinkiniams (Zaborskis, 2005, Petronytė ir kt., 2007). Net ir vienintelis išgėrimas gali būti lemtingas.
1 pav. Nepilnamečiai, įtariami (kaltinami) padarę nusikalstamas veikas pakartotinai ar būdami neblaivūs
Šaltinis: Informatikos ir ryšių departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos Statistikos skyriaus duomenys
Alkoholio vartojimas būdingas abiejoms lytims. Tiek vaikinų, tiek merginų svaiginimosi alkoholiu atvejai nesiskiria – tai reikšminga problema abiejų lyčių paaugliams (Zaborskis, Bielskutė 2005).
2 pav. Alkoholio vartojimas Lietuvoje per paskutinius 12 mėn. (proc.)
Šaltinis: ESPAD 2003-2011 metų ataskaitų duomenys
Pateiktame grafike (ţr. 2 pav.) matoma, kad nuo 2003 iki 2011 metų alkoholio vartojimas paauglių tarpe maţėja. 2003 metais vartojimas daţnis tarp lyčių buvo vienodas. Tačiau nuo 2007 m. galime pastebėti, kad merginos alkoholio vartoja daugiau nei vaikinai. Galbūt tai lėmė, jų siekiamas populiarumas merginų tarpe. Galbūt jos vartoja silpnuosius alkoholinius gėrimus tokius kaip: sidras, lengvi alkoholiniai kokteiliai ir t.t..
Skirtingos alkoholio dozės skirtingai veikia ir organizmą. Maţas kiekis padaro ţmogų kalbesnį, maţiau suvarţytą, pakelia nuotaiką. Tuo tarpu geriant dideliais kiekiais prarandami veiksmų kontrolės svertai. Išnyksta ne tik socialinė, moralinė ir fizinė savikontrolė, bet ir galimybė suvokti, kad savikontrolė yra prarasta (Hardiman, 1999).
3 pav. Alkoholio vartojimas per paskutinius 12 mėn. (proc.)
Šaltinis: ESPAD 2003-2011 metų ataskaitų duomenys
Pateiktame grafike (ţr. 3 pav.) matoma, kad 2003 metais alkoholio vartojimas per paskutinius 12 mėn. didţiausias Lietuvoje ir siekia net 94 proc. Tuo tarpu 2007 metais alkoholio vartojimas per paskutinius 12 mėn. didţiausias Latvijoje, o Lietuvoje neţymiai, bet jau maţėjantis, siekia 89 proc. Alkoholio vartojimo maţejimas 2011 metais pastebimas visose lyginamose šalyse: Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje.
Vaikų supratimas apie alkoholį pradeda vystytis labai ankstyvame amţiuje per:
Šeimą;
Bendraamţius; Visuomenę; Ţiniasklaidą;
Kaip teigia Currie ir kt. (2008), patys paaugliai įţvelgia tik teigiamą alkoholio vartojimo naudą, pasak jų, alkoholis leidţia greičiau įsilieti ir pritapti naujoje aplinkoje, jie jaučiasi laisvesni. Tačiau dauguma mokslinių tyrimų atskleidţia alkoholio vartojimo neigiamas puses: paaugliai praleidinėja pamokas, atsilieka nuo savo bendraamţių moksle, alkoholis įtakoja ginčus su draugais, netinkamą elgesį ir konfliktus su policija, taip pat piktnaudţiavimas alkoholiu didiną galimybę atsirasti priklausomybei nuo narkotinių medţiagų vyresniame amţiuje (Jurgaitienė, Targamadzė, 200).
Leliūgienė (2003) išskiria keturias pagrindines paauglių alkoholizmo prieţastis: Bendraamţių ir suaugusiųjų mėgdţiojimas;
Autorė pateikia ir motyvus, kurie priverčia paauglius vartoti alkoholį, tai noras pasijusti vyresniais, taip pat vartoja vedini smalsumo, noras apsvaigti, atsipalaiduoti, tokiu būdu paaugliai siekia nepriklausomybės, neretai tai gali būti tradicijų atkartojimas pvz: švenčia gerus egzaminų rezultatus, paaugliai maištauja, nori šokiruoti tėvus ir draugus, be to, nori būti pripaţinti tam tikroje aplinkoje (Leliūgienė, 2003).
Visuomenė taip pat prisideda prie paauglių alkoholio vartojimo. Paauglių akis patraukia itin vaizdingos alkoholio rėmimo priemonės, tokios kaip: įvairūs stendai, plakatai, iškabos šventėse, bei reklamos spaudoje, televizijoje. Didelį poveikį paaugliams turi alkoholį vartojantys filmų herojai, TV ţvaigţdės.
Atliekamų įvairių mokslinių tyrimų ir projektų dėka išryškėja alkoholio vartojimo paplitimas tarp mokyklinio amţiaus vaikų. Alkoholis tai plačiausiai paplitusi ir prieinamiausia svaiginimosi forma, kuri sukelia priklausomybę. Lietuvoje legaliai alkoholį galima įsigyti sulaukus pilnametystės, tačiau yra ţinoma, kad alkoholio vartojimas tarp mokyklinio amţiaus vaikų sparčiai vystosi. Tam įtakos turi šeimoje, visuomenėje, ţiniasklaidoje ir tarp bendraamţių paplitusios nuostatos, kurios ir formuoja jų supratimą apie alkoholio vartojimą. Alkoholio vartojimas skatina neigiamų padarinių atsiradimą: nusikalstamumą, saviţudybes, pablogėjusią sveikatą ir tikimybę ateityje pradėti vartoti narkotines medţiagas.
1.3. Tabako vartojimo problema tarp mokinių
Vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie ţalingus įpročius, jų vartojimo prieţastis, pasekmes, o ypač apie rūkymo ţalą. Tačiau kiekvienas ţmogus visa tai supranta skirtingai.Jau seniai yra ţinoma, kad didelė dalis ţmonių pradeda rūkyti ankstyvame amţiuje. Didţiausia problema yra tame, kad tas amţius vis jaunėja.
ypač paplitusių narkomanijos formų (Černiauskienė, 2001). Rūkymas tai nervinis įprotis. Daugelis rūkorių nervingi ir turi kuo nors nuraminti savo pakrikusius nervus.
Greičiausiai paveikiama aplinkos ir paţeidţiamiausia visuomenės dalis yra paaugliai. Tokio amţiaus ţmonės nuolatos nori patirti vis naujų pojūčių, adrenalino, stengiasi save pateikti taip, kad atrodytų pranašesni uţ kitus tokio amţiaus vaikus, taip pat nuolat bando pritapti prie bendraamţių ar susidraugauti su vyresniais, todėl daţnai pradeda naudoti pritapimo prie kompanijos būdus, tokius kaip pradeda vartoti narkotines medţiagas, rūkyti ar vartoti alkoholį. Ir visą tai paaugliai daţnai daro tik dėl smalsumo ar mados.
Banaitis ir kt. (1998) teigia, kad pradėti rūkyti skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, t.y.:
Blogas tėvų pavyzdys (rūkančių tėvų pėdomis nuseka kas antras vaikas, o nerūkančiųjų – kas ketvirtas).
Mikrosocialinė aplinka (draugai, bendraamţiai).
Silpnumas (nenoras išsiskirti iš draugų ar bendraamţių rato). Temperamentas (į rūkymą daţniau linkę ekstravertai). Reklama, TV kino filmai, visuomenės tolerancija.
Kiekvienam paaugliui svarbi jo aplinka ir su juo bendraujantys asmenys. Norėdami pasirodyti prieš kitus jie pradeda rūkyti ir taip neigiamai veikia savo organizmą. Nervų sistema tampa dirglesnė, jautresnė, blogėja atmintis. Dauguma paauglių, kurie suserga psichinėmis ligomis, rūkė. Yra pastebima, kad turima informacija apie ţalingus įpročius jaunų ţmonių nesustabdo jų išbandyti, nors visuomenė pakankamai pateikia informacinę medţiagą apie šių ţalingų įpročių sukeliamas ligas, tačiau tai nepadeda sumaţinti rūkančiųjų skaičių, priešingai jis didėja.
Psichinė priklausomybė pasireiškia pirmojoje rūkymo stadijoje, t.y. tuomet, kai paaugliai dar tik pradeda rūkyti ir tai tik daro draugų kompanijose, kuomet nori elgtis taip, kaip elgiasi būtent tos bendraamţių kompanijos lyderis. Po psichinės priklausomybės atsiranda jau stipresnė priklausomybė - fizinė priklausomybė (Černiauskienė, 2001). Yra teigiama, jog jei ţmogus pradeda rūkyti ankstyvam amţiuje, tai jis rūkys ir toliau ateityje.
D. Hornas (JAV) (cit. Banaitis ir kt., 1998) pagal rūkymo motyvus ir jo veikimą skiria keturis tipus:
Rūkantieji savo malonumui – rūkymas jiems sukelia malonių pojūčių. Mesti rūkyti jiems nėra sunku, ypač jei jie randa malonų uţsiėmimą, pakeičiantį rūkymą.
Rūkantieji nusiraminimui – jiems rūkymas sumaţina nerimą. Jie gali nerūkyti, tačiau bet kokia nesėkmė sukelia recidyvą.
Narkomaninis tipas – būdingas nuolatinis rūkymas. Nerūkydamas toks ţmogus blogai jaučiasi. Šiam tipui mesti rūkyti be specialistų pagalbos beveik neįmanoma.
Lietuva trečia iš Baltijos šalių, kuriose vaikai iki 13 metų ir jaunesni yra pirmą kartą pabandę rūkyti.
4 pav. Pirmos cigaretės pabandymas 13 ir jaunesnių metų amţiaus mokinių (proc.)
Šaltinis: ESPAD 2003-2011 metų ataskaitų duomenys
Remiantis 4 pav. pateiktais duomenimis matoma, jog daugiausiai bandę pirmąją cigaretę jaunesni nei 13 metų amţiaus mokiniai yra Latvijoje - 61 proc. 2011 metais., kai tuo tarpu Lenkijoje tik 28 proc., o Lietuvoje - 52 proc., Estijoje - 57 proc. Galima pastebti, kad Latvijoje 2003 - 2011 metais pirmos cigaretės pabandymas padidėjo.
Yra nustatyta, jog 85 proc. ţmonių rūkyti pradeda daug anksčiau nei sulaukia pilnametystės (Petosa, 2000). Lietuvoje visi tabako gaminiai įstatymo nustatyta tvarka parduodami 18 metų, tačiau šis įstatymas nesutrukdo nepilnamečiams rūkyti, todėl daroma prielaida, kad jog jie tabako gaminius įsigyja paţeisdami įstatymus. Moksliškai yra nustatyta, kad priklausomybė nikotinui, kuris yra tabako veiklioji medţiaga, susiformuoja iki 25-erių metų amţiaus (Černiauskienė, 2001).
Lietuvoje tabaką kaip ir alkoholį įstatymo nustatyta tvarka galima įsigyti nuo 18 metų. Tačiau yra pastebima, kad nemaţa dalis vartojančių tabaką yra nepilnamečiai. Kuo ankstyvesniame amţiuje pradedama rūkyti, tuo organizmas labiau nuodijamas, paveikiama nervų sistema, yra rizika susirgti psichinėmis ligomis.
1.4. Narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo problema tarp mokinių
Ţodis narkotikas graikų kalboja reiškia – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medţiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Pradţioje vartojant narkotikus nedideliais kiekiais pajuntama euforija – ypatinga psichinė būsena. Tai cheminės medţiagos, kurios palaipsniui keičia ţmogaus psichiką, vartojimo metu pakinta elgesys, nuotaika, regos ir klausos pojūčiai. Galima teigti, jog narkotinių medţiagų vartojimas yra pasekmė prieţasčių, kurios skatina paauglius pradėti vartoti narkotines medţiagas. Narkotinių medţiagų poveikis yra visapusiškas, t.y. neigiamai veikia ţmogaus gerovę: fizinę, psichologinę, socialinę, emocinę. Narkotinių medţiagų suteikiamo malonumo sunku atsisakyti, nors pradėjus vartoti, asmenys, net nepagalvoja, kad taps priklausomi nuo kvaišalų. Yra išskirta keturi narkotinių medţiagų vartojimo etapai paauglystėje, tai kelias nuo eperimentuotojo, piknaudţiautojo iki narkomano (Leliūgienė, 2003). Viskas vyksta palaipsniui, kaip ir pasekmės tokio vartojimo:
Eksperimentinis, tai toks etapas, kai narkotinių medţiagų vartojimas yra nereguliarus, trumpalaikis. Toks vartojimo būdas priklauso nuo narkotikų gavimo, vartojimo vietos, asmenų su kuriais vartojama. Šis vartojimas būdingas ankstyvame amţiuje. Smalsumas tampa pagrindiniu motyvu vartoti narkotikus. Eksperimentinis vartojimas gali būti rizikingas, nes nepilnamečio organizmas sunkiai toleruoja kenksmingas medţiagas, galimi apsinuodijimai, jaunuoliams trūksta ţinių apie poveikį. Pirmas vartojima sturi dvi išeitis t.y. jis gali būti visai nutrauktas arba po jo sektų pramoginis vartojimas.
Problemiškas vartojimas, kai nepilnametis į narkotikus tiesiog įjunksta, vartoja ne tik savaitgaliais, bet ir kitomis dienomis. Didėja organizmo tolerancija, paauglys nuolat turi narkotikų ir jų vartojimo priemonių atsargas, draugai juos taip pat vartoja. Vis labiau atsiskiria nuo šeimos, pradeda vienas vartoti narkotikus. Neigiamų pasekmių daugėja. Paauglys gali pradėti vogti, muštis, susiţeisti. Jam gali pasireikšti depresija, gali perdozuoti narkotinių medţiagų, turėti problemų su teisėsaugos organais, nesilaikyti asmens higienos taisyklių.
Piktnaudţiavimas, tai reiškinys, kuris pasireiškia tiek psichine, tiek fizine priklausomybe bei jai būdingais simptomais. Nei laikas, nei vieta neturi reikšmės narkotinių medţiagų vartojimui. Be to jau vartojama nekreipiant dėmesio į pasekmes, kurios sukelia nusikaltimus, neapykantą tiek sau, tiek aplinkiniams, bandymai nusiţudyti, prasideda ryški abstinencija. Narkotinių medţiagų vartojimas tampa pačiu svarbiausiu ir nekontroliuojamu dalyku.
Pastarųjų dešimtmečių visuomenės opiausia problema yra narkomanijos augimas. Narkotinių medţiagų poveikis ţmogaus sveikatai yra visapusiškas. Specialistai teigia, kad paauglių ţinios apie narkotikus yra paremtos netiksliais faktais ar išgalvotais pasakojimais. Tad ir jų pirmieji narkotikų bandymai yra paremti mitais. Noras būti pripaţintu dėka vartojimo yra toks stiprus, kad nei ţinios apie narkotikų keliamą pavojų neatbaido. Pradėjusiems vartoti narkotines medţiagas atrodo, jog jų poveikis yra pozityvus. Tačiau laikui bėgant ţmogus tampa priklausomas ir nebegali kontroliuoti narkotikų vartojimo. Jaunas ţmogus įklimpęs į narkotikų liūną atsisako savo perspektyvų, paţeidţiama jo emocinė gerovė. Paauglystė, tai yra tas laikotarpis kai padidėja rizika pradėti vartoti psichotropines medţiagas. Paaugliai yra įtakojami įvairių veiksnių, kurie lemia narkotikų vartojimą, t.y. biologiniai, socialiniai ir psichologiniai veiksniai (Leliūgienė, 2003). Vieno atsakymo kodėl pradedama vartoti narkotikus nėra, daţniausiai minėti veiksniai veikia kompleksiškai ir vieno išskirti neįmanoma. Leliūgienė 2003 išskyrė narkotikų vartojimo veiksnius:
Biologiniai veiksniai: nėštumo patologija, komplikuotas gimdymas, daugkartiniai galvos smegenų sutrenkimai ir pan.;
Socialiniai veiksniai: reklamos, ţiniasklaidos, visuomenės, formuojamos nuostatos, aplinkinių poţiūris, mada, bendruomenės ryšių susilpnėjimas, narkotikų prieinamumas;
Paauglių paţintis su narkotikais daţniausiai būna neatsitiktinė. Jų pirmieji bandymai prasideda nuo cigarečių ir alkoholio, po to seka stipresnės medţiagos. Paaugliai po pirmo bandymo dar nesuvokia didelės ţalos, nes dar nesijaučia nuo jų priklausomi.
Narkotikai tai medţiagos, kurios slopina centrinę nervų sistemą. Tai yra opiausia ţmonijos problema, kurios plitimas ir pasekmės sunkiai kontroliuojamos ir sustabdomos. Tabako ir alkoholio vartojimas gali duoti pradţią tolimesniam nelegaliu narkotikų vartojimui: LSD, hašišas, marihuana, kanabiodai, amfetaminas ir kt. Narkotikų vartojimo pradţia prasideda nuo euforijos ir malonumo patyrimo, vėliau seka problemiškas vartojimas, piknaudţiavimas, priklausomybė, kurie visapusiškai keičia vartojančiojo gerovę, didėja rizika perdozuoti, mirti. Mokinių nuo vartojimo neatbaido netgi jiems ţinomos neigiamos pasekmės. Mokiniai vadovaujasi principu, kad narkomanija yra lengvai išgydoma liga.
1.5. Vadybos funkcijų taikymas prevencijoje
Prevencinės veiklos įgyvendimą mokyklose lemia vadyba, kuri yra sėkmingas bendrojo lavinimo mokyklos valdymo procesas. Siekiant apsaugoti vaikus nuo ţalingų įpročių atsiradimo ir sprendţiant psichoaktyvių medţiagų vartojimo problemas, vienas iš svarbiausių mokyklos uţdavinių – prevencinės veiklos planavimas, organizavimas, vadovavimas ir vertinimas. Mokyklose tokia prevencija turi būti vykdoma siekant sumaţinti psichoaktyvių medţiagų vartojimą, atitolinti vartojimo pradţią ar skatinti visai atsisakyti šių medţiagų vartojimą tarp mokinių. Moksleiviai turi gauti ţinių apie svaiginimosi riziką, pasekmes, prieţastis. Prevencijos pagrindinis uţdavinys yra maţinti rizikos veiksnius, kurie skatina psichoaktyvių medţiagų vartojimą ir stiprinti apsauginius veiksnius, kurių dėka yra atsisakoma vartojimo. Mokykla turėtų sukurti tokią atmosferą, kuri leistų moksleiviams ir mokytojams jaustis saugiems.
1 lent. Vaiko gerovės komisijos sudėtis
Toliau darbe apie prevencinio darbo grupę bus kalbama kaip apie vieną iš Vaiko gerovės komisijos sudedamųjų dalių.
5 pav. Prevencinės veiklos etapai.
Šaltinis: Sudaryta autorės remiantis Merfeldaitė, Railienė, 2007
Tam kad prevencinė veikla būtų naudinga ir duotų rezultatų, reikia ją vykdyti atsiţvelgiant į prevencinės veiklos planavimo etapus, kurie bus apţvelgiami atskirai.
1.5.1. Prevencinės veiklos grupės kūrimas
Prevencinė veikla mokykloje turi prasidėti nuo atsakingų, kompetetingų, savo srities profesionalų surinkimo į vieną grupę. Prevencinio darbo grupė – tai yra dviejų atskirų sąvokų mišinys – „prevencinis darbas“ ir „grupė“. Norint suţinoti kas tai yra prevencinė darbo grupė, labai svarbu apţvelgti kiekvieną sąvoką atskirai.
VAIKO GEROVĖS KOMISIJA
SPECIALIOJO UGDYMO KOMISIJA PREVENCINIO DARBO GRUPĖ KRIZIŲ VALDYMO KOMANDA Veikia nuolat: renkasi kartą per
mėnesį
Veikia nuolat: renkasi pagal poreikį
Veikia nuolat: renkasi krizinių situacijų metu
NARIŲ SKAIČIUS
ne maţiau kaip 5 nariai nenustatyta 5 – 7 nariai
VADOVAUJA
direktorius arba pavaduotojas ugdymui
direktorius arba pavaduotojas ugdymui
direktorius arba pavaduotojas ugdymui
NARIAI
Psichologas, spec. pedagogas, logopedas, soc. Pedagogas, klasių auklėtojai, pedagogai
Psichologas, soc. pedagogas, klasių auklėtojai, pedagogai,
tėvai, vietos savivaldos atstovas, kiti specialistai
Psichologas, soc. pedagogas, spec. pedagogas, klasių
auklėtojai, logopedas, pedagogai
PAPILDOMI REIKALAVIMAI NARIAMS
Ne maţesnė kaip 5 m. pedagoginio darbo patirtis
nenustatyti Turėti bendravimo, komandinio darbo, konfliktų sprendimo
Prevencija. Kaip teigia Davidavičienė (2001) vaikų, paauglių ir jaunimo
psichoaktyvių medţiagų vartojimo prevencija – tai gyvenimo įgūdţių formavimas, socialinių įgūdţių lavinimas, savęs ugdymas. Literatūroje yra daugybė prevencijos apibrėţimų. Juos apibendrinus galima teigti, kad prevencija yra priemonių visuma, kuria siekiama pašalinti ar bent jau atitolinti rizikos veiksnių sukeliamas pasekmes, bei padidinti apsauginių veiksnių įtaką.
Prevencijoje galima išskirti:
Prevencijos subjektas – kas vykdo šią veiklą; Prevencijos objektas – į ką nukreipta ši veikla;
Prevencijos priemonės – kaip prevencinė veikla pasireiškia per poveikį objektams. Pagal prevencijos subjektą, prevencija gali būti:
Bendra – kai subjektas vykdo prevenciją, bet tai nėra jo tiesioginė paskirtis, o tik viena iš daugelio jo atliekamų funkcijų;
Speciali – kai prevenciją vykdantis subjektas yra sukurtas, atsiradęs specialiai prevencijos tikslui.
Pagal prevencijos objektą, prevencija gali būti:
Bendroji – nukreipta į tam tikrų veiksnių šalinimą ir neutralizavimą;
Individualioji – nukreipta tiesiogiai į konkretų asmenį, asmenų grupę ar aplinką. Tarp bendrųjų ir individualių prevencijos priemonių yra glaudus (tiesioginis ir grįţtamasis) ryšys. Bendroji prevencija neturi konkretaus adresato, ji sudaro pagrindą, kurio pagalba yra uţkertamas kelias konkretiems veiksniams. Kitaip sakant, kiekviena individuali prevencija didina bendro poveikio priemonių veiksmingumą (Černiauskienė, 2001). Prevencija dar gali būti skirstoma pagal lygius ir trukmę.
Merfeldaitė, Railienė (2007) prevenciją skirsto į lygius (ţr. 6 pav.):
Ankstyvoji (pirminė) prevencija. Jos tikslas yra uţkirsti kelią problemos atsiradimui, šalinti jos prieţastis ir rizikos veiksnius. Tokia prevencija vykdoma sudarant sveikos aplinkos sąlygas, ugdant sveiką gyvenseną.
Tiesioginė (antrinė) prevencija. Jos tikslas yra maţinti problemos plitimą ir ţalą visuomenei. Tai specializuotų programų ir strategijų visuma rizikos grupės asmenims.
6 pav. Prevencijos skirstymas į lygius.
Šaltinis: Merfeldaitė, Railienė, 2007
Merfeldaitė, Railienė (2007) prevenciją skirsto į lygius (ţr. 7 pav.):
Trumpalaikė prevencija pabrėţia tiesioginį, betarpišką poveikį reiškiniui, siekiant apčiuopiamų prevencijos rezultatų iš karto, per kuo trumpesnį laiką. Trumpalaikio prevencijos stiprioji dalis – apčiuopiami rezultatai bei galimybė staigiai reaguoti į susiklosčiusią padėtį, problemos paaštrėjimą.
Ilgalaikė prevencija – kai prevencinės veiklos rezultatai projektuojami daugiau į ateitį. Ilgalaikių prevencinių priemonių tikslas – šalinti gilumines reiškinio prieţastis. Ilgalaikės prevencijos stiprybė – sugebėjimas veikti gilumines reiškinio prieţastis.
7 pav. Prevencijos skirstymas pagal trukmę.
Šaltinis: Merfeldaitė, Railienė, 2007
Atsiţvelgiant į prevencijai keliamus tikslus, bei derinant tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę prevencijas jos gali būti ypač naudingos ir efektyvios.
Grupė. Dabartinis lietuvių kalbos ţodynas grupę apibūdina kaip visumą asmenų,
tarpusavio santykiai, bendri interesai, priklausymas tai pačiai organizacijai) (Psichologijos ţodynas, 1999). Skirtingas grupių supratimas, apibūdinimas yra nulemtas skirtingo ţmonių poţiūrio į jas. Tačiau galima teigti, kad esminis grupės poţymis yra bendro tikslo siekimas.
Grupių tipai pagal santykių pobūdį tarp grupės ţmonių:
Formalios grupės – tai yra specialiai, laikantis tam tikrų taisyklių, kieno nors sudaromos grupės pagal etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir pan. Moksleivių klasė – formalios grupės pavyzdys. Formalių grupių organizacijos taisyklėse daţniausiai numatomi ir atskirų grupės narių oficialūs vaidmenys, kuriuos jie turės atlikti, ir tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių. Panašiai formalios grupės apibrėţiamos ir vadybos srityje (Heller, 2000, Suslavičius, 1999).
Neformalios grupės – tai grupės, susiformavusios skatinamos tam tikrų aplinkybių, specialių poreikių formalioje grupėje arba uţ jos ribų. Jos dar vadinamos maţosiomis grupėmis. Tokios grupės susidaro pačios, nieks formaliai jų nekuria, nėra jokių oficialių narių santykius reguliuojančių taisyklių. Tokių grupių pagrindas – vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumas (Heller, 2000, Suslavičius, 1999).
Formalios grupės vykdydamos savo veiklą, negali patenkinti kai kurių savo poreikių, tokių kaip bendravimas, emocinis artumas ir pan., nes ne toks yra jų tikslas. Todėl ir kuriasi neformalios arba maţos grupės. Tačiau būna ir taip, kad formalių grupių viduje susikuria neformalios grupės, kai tarp narių atsiranda dviprasmiški santykiai: simpatijos ir antipatijos, draugiškumas, pagarba, atstūmimas ar netgi niekinimas. Kuo formalesnės grupės, tuo yra labiau laikomasi taisyklių, yra nustatytos ribos ar tam tikri rėmai, tačiau viskas vyksta atvirkščiai neformaliose grupėse – jų viduje idėjos, sprendimai vyksta spontaniškai, neturi tikslių rėmų.
Prevencinės veiklos grupė. Remiantis prevencijos ir grupės apibrėţimų samprata,
galima teigti, kad prevencinės veiklos grupė yra įvairių sričių formaliai suburti specialistai, kurie savo ţiniomis, gebėjimais ir įgūdţiais sprendţia prevencinio darbo klausimus. Kaip ir buvo minėta prieš tai, prevencinio darbo grupė veikia nei kaip atskira grupė, bet atlieka Vaiko gerovės komisijos vieną iš veiklos krypčių – prevenciją.
Norint sutelkti grupę, reikalingas tinkamų ţmonių pasirinkimas. Mokyklos bendruomenės, vaiko gerovės komisijos nariai turi pasiskirstyti tam tikromis funkcijomis ir atsakomybe, sprendţiant prevencijos darbo klausimus.
Kriterijai, norint vykdyti prevencinį darbą (Savanavičienė, Šilingienė, 2005): Ţinios ir specifiniai gebėjimai;
Motyvacija (noras veikti); Idėjų turėjimas;
Emocinis priimtinumas.
Kad prevencinė veikla būtų vykdoma sėkmingai, reikalingas vadovas, kuris gebėtų organizuoti veiklą. Darbo grupės vadovo atliekamos funkcijos vykdant prevenciją (Savanavičienė, Šilingienė, 2005):
Planuoja ir organizuoja komandos mokymus;
Vadovauja sudarant prevencijos priemonių planą ir parengiant prevencijos strategiją; Koordinuoja grupės veiklą;
8 pav. Prevencinės veiklos subjektai.
Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. balandţio 11 d. įsakymu Nr. V-579
Kiekvienas Vaiko gerovės komisijos narys prevencinėje veikloje yra uţ kaţką atsakingas. Normų laikymąsis, teigiami bei neigiami kitų narių vertinimai nulemia kokią padėtį ir kokias pareigas uţims nariai. Vaiko gerovės komisijos narių funkcijos ir atsakomybė vykdant prevenciją mokykloje:
Mokyklos vadovas ar pavaduotojas ugdymui. LR švietimo įstatymo 59 str. teigia, kad mokyklos vadovas atsako uţ sveiką, saugią, uţkertančią kelią bet kokiam smurto, prievartos apraiškoms bei ţalingiems įpročiams aplinką (Ţn., 2011-03-31, Nr. 38-1804). Atsakomybė prevencinėje veikloje - grupės veiklos stebėjimas. Išteklių telkimas. Grupės idėjų įgyvendinamumo uţtikrinimas mokyklos bendruomenėje.
Klasės auklėtojai, mokytojai. LR švietimo įstatymo 49 str. rašoma, jog klasės auklėtojams, mokytojams yra pavesta ugdyti klasės bendruomenę, kuri susideda iš mokinių, tėvų ir mokytojų, dirbančių su klase. Jie sprendţia smurto atvejus, uţtikrina klasėje esančių mokinių saugumą, rūpinasi pagalbos teikimu (Ţn., 2011-03-31, Nr. 38-1804). Atsakomybė prevencinėje veikloje – bendradarbiavimas su kitais klasės auklėtojais ir mokytojais bei bendrų numatytų programų su klasės auklėtojais koordinavimas.
Psichologas. Mokyklos psichologas yra labai svarbus specialistas, sprendţiant prevencijos klausimus. LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu „Dėl mokyklos psichologo bendrųjų pareiginių nuostatų“ nurodoma, jog psichologas inicijuoja, rengia ir įgyvendina psichologinių problemų prevencijos programas (Ţin., 2005-08-04, Nr. 94-3520). Atsakomybė prevencinėje veikloje – programų, susijusių su bendruomenės psichinės sveikatos uţtikrinimu, inicijavimas ir koordinavimas. Grupės narių sprendimų priėmimų, konfliktų sprendimo mokymai. Bendradarbiavimas su psichikos sveikatos bei priklausomybės ligų centrais.
Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistas. LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas „Dėl sveikatos prieţiūros mokykloje tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-1035/ISAK-2680 teigia, kad specialistas teikia pasiūlymus mokyklos vadovui dėl reikalingų priemonių, uţtikrinančių traumų ir nelaimingų atsitikimų prevenciją mokykloje, dalyvavimas mokyklos prevencinio darbo grupėse, sprendţiant mokinių psichologines, adaptacijos ir socialines problemas (Ţin., 2005-12-31, Nr. 153-5657 ). Atsakomybė prevencinėje veikloje – sveikatinimo programų įgyvendinimas. Bendradarbiavimas su visuomenės sveikatos bei pirminės sveikatos prieţiūros įstaigomis.
Prevencijoje taip pat yra išskiriama prevencijos objektai (ţr. 9 pav.).
9 pav. Prevencinės veiklos objektai.
Šaltinis: Sudaryta autorės, remiantis LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. balandţio 11 d. įsakymu Nr. V-579
Psichoaktyviųjų medţiagų prevencijos programos ir priemonės ţymiai veiksmingesnės, jei jose dalyvauja tėvai. Tėvams reikia ne tik suteikti informaciją apie ţalingus įpročius, psichoaktyvias medţiagas, bet ir išmokinti juos kaip atpaţinti vaikus, kurie svaiginasi, kaip nuo to apsaugoti. Tačiau Lietuvoje tėvų įsitraukimas į prevenciją dar gana pasyvus (Šimaitis, 2009, Šimaitis, Davidavičienė, 2011). Prieţastys, dėl kurių mokinių tėvai nedalyvauja psichoaktyviųjų medţiagų prevencinėje veikloje:
10 pav. Prieţastys, dėl kurių mokinių tėvai nedalyvauja psichoaktyviųjų medţiagų prevencinėje veikloje (proc.)
Šaltinis: Pruskus ir kt. 2008
Pedagogai, tai asmenys, kurie daugiausiai dirba prevencijos srityje ugdymo įstaigose. Yra išskiriamos pedagogams reikalingos vadybinių gebėjimų kategorijos dirbant su mokiniais, mokytojais, administracija ir tėvais (ţr. 11 pav.).
11 pav. Reikalingiausi vadybiniai gebėjimai dirbant pedagoginį darbą prevencijoje.
Šaltinis: Projekto “Verslo įmonių ir kolegijų dėstytojų gebėjimo atlikti kokybinius tyrimus ugdymas” tyrimų ataskaitų rinkinys studija –kompendiumas I tomas. Vadovavimas personalui: pritraukimas, išlaikymas,
Vadybiniai gebėjimai tiesiogiai veikia pedagogo, kaip prevencinės veiklos dalyvio, darbo kokybę. Pagrindinis pedagogo vadybinis gebėjimas yra mokėjimas dirbti komandoje su mokiniais, tėvais, pedagogais, mokyklos administracija. Šie 11 pav. pateikti gebėjimai lemia sėkmingą, produktyvų prevencinį darbą.
Apibendrinant galima teigti, kad ugdymo įstaigose uţ prevencinį darbą yra atsakinga Vaiko gerovės komisija. Viena iš Vaiko gerovės komisijos prevencinės veiklos krypčių yra narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo prevencija. Prevencinei veiklai vykdyti reikalingi specialistai suburti į komandą, kuriai vadovauja priskirtas vadovas. Į prevencines veiklas turi būti įtraukiamos visos mokyklos grandys, tačiau mokinių tėvai ne visada aktyviai dalyvauja prevencijos veikloje. Prevencinio darbo kokybę lemia Vaiko gerovės komisijos narių (pedagogų) vadybiniai gebėjimai.
1.5.2. Prevencinės veiklos planavimas
Kai grupė yra sudaryta, kitas labai svarbus ţingsnis – nustatyti jos veiklos tikslus. Naudos bus maţai, jei kiekvienas grupės narys sieks visiškai skirtingų tikslų. Vykdant prevenciją labai svarbu įvertinti tai, kas skatina rizikos veiksnių atsiradimą, su kokiomis problemomis susiduria mokyklos bendruomenė. Turėdami bendrą mokyklos situacijos vaizdą galima formuoti prevencinės veiklos tikslą. Tikslas būtų tarsi atskaitos taškas, kuris nukreiptų veiklą teisinga linkme.
Literatūroje yra išskiriami įvairūs tikslų tipai (Ţelvys, 2003):
Strateginiai tikslai – tai patys svarbiausi tikslai, kurių tikimės pasiekti per trejus penkerius metus. Strateginių tikslų daţniausiai keliami du ar trys.
Taktiniai tikslai – tai tikslai, kurių tikimasi pasiekti per dvejus trejus metus. Kelių taktinių tikslų visuma turi reikšti vieno strateginio tikslo įgyvendinimą.
Operatyviniai tikslai – tai tikslai, kurių tikimasi pasiekti per vienerius ar pusę metų. Kelių operatyvinių tikslų visuma turi reikšti vieno taktinio tikslo įgyvendinimą. Operatyviniams tikslams rengiamas veiklos planas. Veiklos plano kūrimas turi būti patikėtas tiems nariams, kurie atsakingi uţ atitinkamas sritis
Mokyklose esančių Vaiko gerovės komisijų tikslas, susijęs su ţalingų įpročių prevencija yra – apsaugoti moksleivius nuo medţiagų, kurios sukelia priklausomybę, vartojimo, padėti tiems kurie yra jau pabandę, atsisakyti, sumaţinti rizikos veiksnių vartojimo atvejus ar bent visa tai atidėti iki vėlesnio amţiaus.
Tam, kad tikslas būtų pasiektas reikalingi prevencijos veiklos uţdaviniai. Vadybos literatūroje veiklos uţdavinių formulavimui siūloma taikyti SMART modelį. Taigi tam, kad uţdaviniai būtų įgyvendinti, jie turi būti:
Konkretūs (Specific). Susiję tik su viena veiklos sritimi, vienu etapu (ko jūs siekiate, kiek ţmonių bus įtraukta ar dalyvaus konkrečiame etape, kokie ţingsniai bus organizuojami, kas bus parengta, kokie metodai taikomi ir pan.). Tokei uţdaviniai neturi būti sudėtiniai. Pamatuojami (Measurable). Galima įvertinti konkrečiais kriterijais, išmatuojamais rodikliais (pvz., dalyvių, renginių ar priemonių skaičius, sėkmės rodikliai). Rodiklių dėka galima pasitikrinti ar uţdavinys buvo įvykdytas.
Pasiekiami (Achievable). Uţdaviniai turi būti įvykdomi, juos vykdyti paskiriami konkretūs asmenys, apibrėţiamas siektinas rezultatas.
Realistiški (Realistic). Uţdaviniai turi būti realistiški ir lengvai įgyvendinami, kad konkreti grupė ar konkretus asmuo galėtų juos įgyvendinti konkrečiu laiku, veiksmas turi būti fiksuojamas, siekiant surinkti informaciją, kas yra padaryta.
Terminuoti (Time keeping). Uţdaviniai turi būti įgyvendinami laiku. Laiko skaičiavimas turi būti objektyvus, atsiţvelgiant į ţmonių gebėjimus, išorės aplinkybes tai padaryti, įvertinant, kiek laiko reikia konkretiems veiksmams įgyvendinti.
Tarp iškeltų tikslų ir veiklos rezultatų egzistuoja tiesioginis ryšys. Rezultatyvus grupės darbas vyksta tuomet, kai dera darbo turinys, tikslui pasiekti išsikelti uţdaviniai, darbo proceso rengimas.
Tolimesni prevencijos veiksmai yra sudaromi vadovaujantis numatytais tikslais ir uţdaviniais. Vieną kartą per metus yra sudaromas veiklos planas. Jame atsispindi kaip Vaiko gerovės komisija tikisi pasiekti norimo tikslo prevencijos srityje. Veiklos plane nurodami konkretūs asmenys, kurie bus atsakingi uţ konkrečius veikmus, bei laikas – iki kada bus įgyvendinama veikla, taip pat nurodomas adresatas, t.y. kam bus naudinga ši veikla.
veiklos, nukreiptos maţinant rizikos veiksnius, šalinant ţalingų įpročių sukeltus padarinius bei uţkertant kelią tolimesniems ţalingiems faktoriams.
1.5.3. Prevencinės veiklos organizavimas ir vykdymas
Probleminės situacijos nustatymas, pagrindinės problemos įvardinimas, problemos sprendimo būdų paieška ir pačios problemos sprendimas tai keturi produktyvios veiklos etapai, kuriais remiantis organizuojama prevencinė veiklą (ţr. 12 pav.).
12 pav. Produktyvios veiklos seka.
Šaltinis: Sudaryta autorės
Šie etapai vyksta palaipsniui. Prieš vykdant bet kokią prevencinę veiklą būtina išsiaiškinti prevencijos poreikį. Visų pirma reikia apţvelti situaciją ne tik mokykloje, bet ir uţ jos ribų. Svarbu tai kas vyksta mokyklos bendruomenės lygmenyje, suţinoti kokia konkreti situacija yra šiandien visuomenėje, stebėti mokinių sveikatos rodiklius. Visa tai galima padaryti anketuojant, sudarant klausimynus, analizuojant įvairius dokumentus, atliekant stebėjimus. Apţvelgus kintančią situaciją mokyklos bendruomenėje galima iškelti aktualiausią problemą ir ją pašalinti. Problemai šalinti reikalingi sprendimo būdai, tai gali būti prevencinės pagalbos teikimas, informacijos skleidimas, įvairūs renginiai, diskusijos, neigiamų nuostatų formavimas ir daug kitų būdų. Laikantis produktyvios veiklos sekos lengviau bus pasiekta tikslų.
Efektyvi prevencinė veikla apima tris lygmenis: mokyklos, klasės ir individualų (ţr. 13 pav.)
13 pav. Prevencinės veiklos lygiai mokykloje
Mokyklos lygmeniu Vaiko gerovės komisija vertina ir stebi situaciją, inicijuoja ir įgyvendina įvairius prevencinius projektus, vykdo mokyklos bendruomenės švietimą ir vaiko teisių apsaugą, organizuoja laisvalaikio uţimtumo veiklas. Klasės lygmeniu prevencija organizuojama savipagalbos, atvejų analizės, socialinių įgūdţių ugdymo ar konsultacines grupes metodais. Individualiu lygmeniu Vaiko gerovės komisijos nariai teikia individualias konsultacijas, orientuojasi į individualių atvejų analizę, problemų sprendimą (Merfeldaitė, Railienė, 2007).
Pagal tai kokiame lygmenyje yra vykdoma prevencija, būtina pasirinkti poveikio priemones, kurias taikysime. Prevencija turi apimti visus moksleivius nuo 1 iki 12 klasės. Tačiau, tai nereiškia, jog visose klasėse bus taikoma tokia pati prevencija. Prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo moksleivių amţiaus, jie turi būti lengvai suprantami kiekvienam moksleiviui.
Svarbu, jog parinkti prevencijos metodai kiekviename amţiaus tarpsnyje formuotų gyvenimo įgūdţius, mokiniai išmoktų bendrauti, mokėtų tvirtai pasakyti „ne“, gebėtų racionaliai apsipręsti, prisiimti atsakomybę uţ savo poelgius. Prevencija efektyviausia tuomet, kai ji pradėta taikyti kol moksleiviai dar nepradėjo eksperimentuoti su rūkalais ar kitomis psichiką veikiančiomis medţiagomis.
Informacijos pateikimas mokiniams pagal amţiaus grupes (Medeikė-Liepinytė, 2008):
7-9 metų mokiniai: tokiai amţiaus grupei reikalinga tiksli informacija, realūs pavyzdţiai. Tokio amţiaus vaikai dar neturi ţalingų įpročių, todėl pats laikas yra suformuoti jų atsaprūmą neigiamai įtakai.
10-12 metų mokiniai: tokio amţiaus mokiniams reikalingi faktai, svarbu supaţindinti su psichoaktyvių medţiagų padariniais organizmui, asmenybei, visuomenei.
13-15 metų mokiniai: tai sunkiausias amţius, kai prieš tai turėta informacija ir nuostatos keičiasi. Tokio amţiaus laikotarpyje svarbi motyvacija, svarbu išugdyti vaikų kritinį mąstymą. Mokiniai turi ţinoti kaip ţalingos medţiagos veikia organizmą, kas yra priklausomybė, kaip keičiasi elgsena.
Visose amţiaus grupėse moksleiviai turi suprasti, kad ţalingų įpročių nebuvimas yra socialinė norma. Todėl visais amţiaus tarpsniais prevencinės programos turi apimti šias strategijas (Bulotaitė, Subata, 2005, Černiauskienė, 2001):
Informacijos skleidimas. Tikslas – suteikti ţinių apie psichoaktyviąsias medţiagas, jų poveikį ir vartojimo pasekmes, taip suformuojant neigiamą poţiūrį į šias medţiagas.
Atsakingo elgesio ugdymas. Tikslas – skatinti savęs vertinimą, atsakomybę priimant sprendimus, asmenybės raidą.
Alternatyvos. Tikslas – skatinti savęs vertinimą, maţinti nuobodulio ir atskirties jausmą.
Pasipriešinimo įgūdţiai. Tikslas – supaţindinti su socialiniu spaudimu rūkyti, gerti alkoholį ir vartoto narkotikus, formuoti pasipriešinimo įgūdţius ir atsparumą šiam socialiniam spaudimui.
Asmeninių ir socialinių įgūdţių ugdymas. Tikslas - formuoti sprendimų priėmimo, bendravimo, kritinio mąstymo ir kitus įgūdţius.
Šias startegijas galima apibendrinti viena visiems gerai ţinoma formule:
Prevencijos strategijos tai ne tik ţinių suteikimas apie psichoaktyvias medţiagas, jų poveikį ir vartojimo pasekmes, bet ir ţmonių nuostatų keitimas, psichologinės brandos puoselėjimas.
Bulotaitė L. kaip ir daugelis autorių pabrėţia, kad kalbėti su moksleiviais apie svaiginančias medţiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias metodais. Moksleivių apklausos rodo, kad jie patys nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant ţalingų medţiagų vartojimo problemas. Todėl tinkamiausios mokymo bei ugdymo formos būtų diskusijos, įvairūs ţaidimai (Bulotaitė, 2005).
Prevencijos įgyvendinimo būdai gali būti: Integravimas į mokomuosius dalykus; Pasirenkamojo kurso įvedimas;
Integravimas į papildomąjį ugdymą, neformaliojo švietimo programas; Integravimas į klasės valandėles;
Kitu mokyklos pasirinktu būdu (vykdant projektus ir kt.).
Pagrindinės švietimo įstaigose organizuojamos prevencinių renginių rūšys pagal veiklas (Valantiejienė, 2008):
Šviečiamoji veikla (seminarų, paskaitų organizavimas, informacinių leidinių, lankstinukų ir pan. parengimas);
Neformalus ugdymas (įvairių renginių – sportinių varţybų, išvykų, iškylų ir pan. organizavimas);
Gyvenimo ir socialinių įgūdţių ugdymo organizavimas;
Stebėsena ir konsultavimas (atvirų mokyklos dienų, tėvų dienų ir pan. organizavimas, kai sudaromos sąlygos mokinių tėvams patogiu laiku konsultuotis dėl vaikui kilusių problemų ar gauti informaciją apie alkoholio vartojimo prevenciją);
Veiklos rezultatų vertinimas (tyrimų prevencinės veiklos veiksmingumo ir esamų problemų mastui išsiaiškinti organizavimas)
Informacijos suteikimo būdai mokiniams turi būti įvairūs, prevencijoje neuţtenka vien paskaitų ar padalinti lankstinukus kartą į metus. Uţsiėmimai tai ne tik ţinių perdavimas, todėl mokymą turi keisti mokymasis. Davidavičienė (2001) tai ir teigia, kad mokymasis mokant kitus yra efektyviausias metodas (ţr. 14 pav.).
14 pav. Ugdymo formų efektyvumas.
Šaltinis: Sudaryta autorės remiantis Davidavičienė, 2001
Renkantis mokymosi formas ar metodus, būtina atkreipti dėmesį į jų efektyvumą. Daţnai mokiniai gautą informaciją paskaitų metu greitai pamiršta. Netgi nauja informacija, statistiniai duomenys neduoda teigiamo efekto.
turi būti vykdoma trimis lygmenimis, ir pagal tai numatomos poveikio priemonės, kurios vykdomos 1-12 klasėse. Svarbu, atsiţvelgti į visus amţiaus tarpsnius, pagal juos pasirinkti metodus, formas, prevencijos įgyvendinimo būdus, informacijos pateikimą. Yra akcentuotina prevencijos strategijos, jog tai ne tik ţinių suteikimas apie psichoaktyvias medţiagas, jų poveikį ir vartojimo pasekmes, bet ir ţmonių nuostatų keitimas, psichologinės brandos puoselėjimas. Rekomenduojama efektyviausia ugdymo forma - tai mokymasis mokant kitus.
1.5.4. Prevencinės veiklos vertinimas
Vykdant prevencinę veiklą labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp tikslumo ir lankstumo. Reikia nuosekliai laikytis sudaryto plano, tačiau atsiţvelgti į naujoves ir netikėtumus. Kad prevencinė veikla būtų atlikta tinkamai, būtinas jos vertinimas. Vertinimas parodo ar pasiektas poveikis tikslinei grupei yra toks kokio ir buvo tikimasi. Jis yra vykdomas po visų veiklų įgyvendinimo ir jokios įtakos rezultatams negali turėti.
Pasak Merfeldaitės ir Ralienės (2007), prevencinės darbo grupės veiklos vertinimas vyksta iš anksto nustačius kriterijus, kuriais remiantis ir bus vertinama visa grupės veikla. Savo veiklos vertinimo etape prevencinio darbo grupė turėtų ieškoti atsakymo į klausimus: kaip mums sekasi siekti išsikeltų tikslų, ką rodo grupės veiklos rodikliai, kurias veiklos sritis reiktų tobulinti, ką darysime toliau? Taip pat prevencinė darbo grupė vertina bendradarbiavimą su socialiniais partneriais, jų įtraukimo į problemų sprendimą efektyvumą. Vienas iš svarbiausių kriterijų, prevencinės darbo grupės veiklos vertinime, – grupės veiklos tikslų ir uţdavinių adekvatumas organizacijos poreikiams ir jų pokyčiams t.y. vertinama, kaip grupės veikla atitinka visos mokyklos bendruomenės poreikius. Taip pat įvertinama kaip buvo atlikta veikla ir/ar kokybiškai. Veiklai įvertinti gali būti taikoma įvairūs metodai: apklausos, ekspertiniai vertinimai, stebėjimas ir pan.
Prevencinės veiklos tinkamumui uţtikrinti būtinas jos veiklos vertinimas, kuris parodo ar rezultatas buvo pasiektas ir ar tinkamai buvo vykdomas visas prevencijos procesas. Vertinimas atliekamas remiantis nustatytais kriterijais ir pasirinktais būdais. Proceso vertinimo analizė parodo ar visos numatytos veiklos buvo įgyvendintos, kokie išryskėjo trūkumai ir tobulintinos sritys.
1.6. Dokumentai, reglamentuojantys ţalingų įpročių prevencinį darbą ugdymo įstaigose
Vykdant ţalingų įpročių prevencinę veiklą ugdymo įstaigoje Vaiko gerovės komisija savo veikloje vadovaujasi LR švietimo įstatymu, LR minimalios ir vidutinės prieţiūros įstatymu, LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės nutarimu „Dėl vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medţiagas, nustatymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu „Dėl Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinim“, LR švietimo ir mokslo ministro įsakymu „Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medţiagų vartojimo prevencijos programos“, Tabako kontrolės įstatymu, Alkoholio kontrolės įstatymu, Narkotinių ir psichotropinių medţiagų kontrolės įstatymu, Lietuvos sveikatos programa 2014-2025 m.
LR Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, 2007-06-28 Nr. X-1238. Tai
pagrindinis teisės aktas, kuriuo remiantis reglamentuojama pagalba vaikui bei prevencijos veikla mokyklose. Tikslas - sukurti vaiko teises ir teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir vaiko, turinčio elgesio sutrikimų, socializacijai, ugdymui bei socialinės, pedagoginės, psichologinės, specialiosios pedagoginės, informacinės arba kitos pagalbos teikimui skirtą vaiko minimalios ir vidutinės prieţiūros priemonių sistemą, kuri padėtų vaikui įveikti susiformavusį ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratas. 11-ame šio įstatymo straipsnyje nurodoma, prevencinio darbo grupės paskirtis spręsti prevencinio darbo klausimus mokykloje vykdant teisės paţeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medţiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo prevenciją, įgyvendinti šios srities prevencines programas, organizuoti švietimo pagalbos teikimą mokiniui, mokytojui ir vaiko atstovams pagal įstatymą. Šiame įstatyme apibrėţiama prevencinio darbo grupės sudarymo, vadovavimo, organizavimo principai (Ţin., 2007-07-19, Nr. 80-3214).
LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 1996 kovo 14d. Nr. I - 1234. 7-ame
