LIETUVOS TARDYMO IZOLIATORIUOSE SULAIKYTŲ ASMENŲ ALKOHOLIO VARTOJIMO ĮPROČIAI BEI JŲ SĄSAJOS SU PSICHIKOS SVEIKATOS BŪKLE IR POLINKIU Į DELINKVENTINĮ ELGESĮ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra

Karolina Venckutė

LIETUVOS TARDYMO IZOLIATORIUOSE SULAIKYTŲ ASMENŲ

ALKOHOLIO VARTOJIMO ĮPROČIAI BEI JŲ SĄSAJOS SU

PSICHIKOS SVEIKATOS BŪKLE IR POLINKIU Į DELINKVENTINĮ

ELGESĮ

Magistro diplominis darbas (Mityba)

Mokslinis vadovas Doc. Dr. Aurelijus Veryga (2012 05 21)

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos mityba

LIETUVOS TARDYMO IZOLIATORIUOSE SULAIKYTŲ ASMENŲ ALKOHOLIO VARTOJIMO ĮPROČIAI BEI JŲ SĄSAJOS SU PSICHIKOS SVEIKATOS BŪKLE IR POLINKIU Į DELINKVENTINĮ ELGESĮ

Karolina Venckutė

Mokslinis vadovas Doc. Dr. Aurelijus Veryga

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2012. (65 puslapiai)

Darbo tikslas: Įvertinti asmenų, sulaikytų tardymo izoliatoriuose, alkoholio vartojimo įpročius bei jų sąsajas su depresiškumu, vertybinėmis nuostatomis ir polinkiu į delinkventinį elgesį.

Tyrimo metodika: Tyrime dalyvavo Lietuvos tardymo izoliatoriuose sulaikyti asmenys nuo 14 metų. Respondentams buvo pateikta anoniminė anketa, kurią sudarė 101 uždaras klausimas ir 6 atviri klausimai. Pagrindinės klausimų grupės buvo: socialiniai ir demografiniai respondentų duomenys, alkoholio vartojimo įpročiai, požiūris į alkoholio vartojimą, fizinės ir psichinės sveikatos vertinimas. Buvo išdalinta 688anketos, anketas grąžino 607 respondentai (atsako dažnis 88,2 proc.). Statistinė analizė atlikta naudojant SPSS statistinį paketą (17.0 versija). Hipotezėms, kad požymiai tarpusavyje susiję, tikrinti skaičiuotas chi kvadrato (χ2

) kriterijus.

Rezultatai: Daugiausiai tyrime dalyvavusių respondentų mano, jog vartoja mažiau alkoholio nei kiti Lietuvos gyventojai (43,3 proc.), 8,6 proc. mano, jog vartoja daugiau nei kiti Lietuvos gyventojai. Alkoholio vartojimas statistiškai reikšmingai priklausė nuo to, kada pirmą kartą respondentai pavartojo alkoholio. 24,1 proc. respondentų riboti alkoholį paskatintų didesnės išlaidos alkoholiui. Alkoholio vartojimo dažnumas buvo susijęs su amžiumi. Vyresni asmenys rečiau vartodavo alkoholį nei jaunesni. 33,8 proc. respondentų atsakė, jog išgeria 1-2 standartinius alkoholio vienetus per tipišką dieną, kai geria. Tyrimas parodė, jog alkoholis yra vartojamas ir kai kuriems negalavimams šalinti, daugiausiai buvo vartojama degtinės, konjako ir kitų stipriųjų gėrimų peršalimo ligoms gydyti (34,9 proc.). 31,7 proc. respondentų alkoholį vartotų tam, kad jaustųsi linksmiau. Didžioji dalis respondentų (52,1 proc.) nesutiktų nepilnamečiui nupirkti alkoholio ir mažiausiai respondentų (8,8 proc.) sutiktų tai padaryti. Dauguma respondentų (32,1 proc.) su viltimi žvelgia į ateitį. Nusiminę ir liūdni dažniau jautėsi tie respondentai, kurie dažniau vartodavo alkoholį. 77,5 proc. respondentų nurodė, jog buvo ginčų bei barnių išgėrus ir 73,1 proc. buvo patekę į muštynes, vartodami alkoholį.

Išvados: Lietuvos tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų alkoholio vartojimo įpročiai yra panašūs kaip ir kitų Lietuvos gyventojų. Alkoholio vartojimo dažnumas buvo susijęs su amžiumi, išsilavinimu, šeimine padėtimi bei nuo kada buvo pradėtas vartoti alkoholis. Svarbiausios vertybės tiriamiesiems yra šeimos gerovė, sveikata bei materialinė gerovė. Raktažodžiai: alkoholis, tardymo izoliatorius, delinkventinis elgesys, depresija

SUMMARY

Public health nutrition

THE ARRESTED PERSONS IN LITHUANIA REMANDS DRINKING PATTERNS AND TREIR INTERFACES WITH DEPRESSION, VALUABLE PROVISIONS AND TENDENCY TO DELINQUENT BEHAVIOR

Karolina Venckutė

Supervisor of the work Doc. Dr. Aurelijus Veryga

Lithuanian university of health science, Medicine academy, Faculty of Public Health, Department of Preventive medicine. Kaunas; 2012. (65 pages)

The aim of the work: To evaluate the persons detained on remand, drinking habits and their relationships to depression, values and susceptibility to delinquent behavior.

Research methods: The study included Lithuania remand detention of persons aged 14 or over. The respondents were given an anonymous questionnaire, which consisted of 101 closed questions and 6 open questions. We aimed to determine respondent‘s sociodemographic characteristics, drinking habits, attitudes towards alcohol use as well as physical and mental health. Questionaires were distributed, out of these 607 were recognized as suitable for analysis, hence response rate 88.2%. Statistical analysis was performed using the SPSS statistical package (version 17.0). Chi-square (χ2) criteria was used to check the hypothesis that the above mentioned features are related.

Results: The great majority of respondents who took place in the survey belive that they use less alcohol than general lithuaninan population (43.3 percent), meanwhile 8.6 percent believe that they use more alcohol than general lithuaninan population. Frequency of alcohol use was found to be related to the age of respondents when alcohol was used for the first time. 24.1 respondents reported that increased alcohol price had an inpact on their drinking habits. Frequency of alcohol consumption was associated with age. Older persons consumed alcohol less frequently than younger. 33.8 % of respondents reported that on average day when they are drinking they consume 1-2 standard units of alcohol. The study showed that alcohol is consumed to eliminate some of the complaints, where mainly vodka brandy and other spirits were used to treat cold. 31.7 percent respondents use alcohol in order to feel more cheerful. The majority of respondents (52.1 percent.) would not acceptto buy alcohol for teenagers and 8.8 percent are willing to.Most respondents (32.1 percent) look with hope to the future. Respondents who consumed alcohol were found to be more deppresed and sad. 77.5 percent respondents indicated that they expirienced arguments or other interpersonal issues when alcohol was consumed , 73.1 reported to be in fights.

Conclusions: Drinking habits of lithuanian detainees are similar to lithuania‘s general population. Frequency of alcohol consumption was associated with age, education, marital status and at what age alcohol was first consumed. The main values for respondents are family welfare, health and well-being.

TURINYS

ĮVADAS ... 6

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1 Priklausomybė ... 9

1.2 Alkoholio žala sveikatai ... 10

1.3 Šeima ir alkoholis ... 11

1.4 Psichinė sveikata, depresija ... 13

1.5 Delinkventinis elgesys, smurtas, agresija ... 15

1.6 Paauglystė ... 19

1.7 Nusikaltimas ir bausmė ... 22

1.7.1 Bausmė dabar ir praeityje ... 23

1.8 Nuteistųjų socialinė reabilitacija ... 25

1.9 Kalinių gyvenimo psichologiniai aspektai ... 26

2. TYRIMO METODIKA ... 28 3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 30 IŠVADOS ... 52 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53 LITERATŪRA ... 54 PRIEDAI ... 59

SANTRUMPOS

ESPAD – Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimas Europos mokyklose ( The European School Survey Project on Alcohol and other drugs)

LR – Lietuvos Respublika

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos ES – Europos Sąjunga

ĮVADAS

Alkoholio vartojimas sparčiai plinta visame pasaulyje. Alkoholis yra vienas plačiausiai vartojamų legalių narkotikų pasaulyje [34].

Pasaulinė sveikatos organizacija skelbia, jog alkoholis daro didžiulę grėsmę sveikatai. Jo pasekmės, įvertinamos per pastaruosius gyvenimo metus, prilygsta visų mirčių nuo tymų ir maliarijos kainai ir yra nepalyginamai sunkesnės negu rūkymo ir nelegalių narkotikų vartojimo. Europoje kas ketvirto (Rytų Europoje kas trečio) 15-29 metų vyro mirties priežastis yra alkoholis [6]. Kiekvienais metais ES šalyse alkoholis sukelia maždaug 195,000 mirčių [1]. 68 milijardus JAV dolerių, tokią sumą 2007 metais Jungtinės Amerikos Valstijos išleido nepilnamečių alkoholio vartojimo padarytai žalai mažinti [67].

Įrodyta, kad žiaurumas, kaip ir alkoholis, ardo visuomenę, smukdo jos moralę bei dorovinius orientyrus [39]. Kiekvieną dieną žmonės televizijos laidose, laikraščių staripsniuose ar internete išgirsta apie nusikaltimus, kurių labia daug būna padaryta dėl alkoholio vartojimo. Daugeliui yra nesuprantama, kodėl kai kurie žmonės yra linkę nusikalsti, nusižengti įstatymams ir netgi kartoti nusikaltimus, nors žino, jog už tai gali būti nubausti. Tokio gyvenimo būdo pasirinkimą įtakoja daugelis faktorių.

Šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje daugėja tiek smurtinių, tiek turtinių nusikaltimų, auga recidyvinis nusikalstamumas. Pagrindinė bausmė už šių nusikaltimų įvykdymą yra laisvės atėmimas. Pasaulyje atlikta gana nemažai ir įvairių tyrimų su įkalintais asmenimis, kurie parodė, jog gyvenimas asocialiose šeimose, bloga mokymosi patirtis ir neigiami psichoneurologiniai pokyčiai organizme turi įtakos asmeniui susirgti depresija, pradėti vartoti narkotikus, gyventi antisocialiai, daryti nusikaltimus. Taip pat moksliniai tyrimai patvirtina, kad tokie psichiniai bruožai kaip uždarumas narciziškumas, priklausomybė, pyktis, neigiamas savęs identifikavimas turi įtakos psichinių sutrikimų ir savižudybių lygiui tiek visuomenėje, tiek tarp įkalintų žmonių [54].

Žmogus, padaręs nusikaltimą, atlieka bausmę ir vėl grįžta į visuomenę. Ne visi nuteistieji, paleisti iš laisvės atėmimo įstaigos, sugeba integruotis, prisitaikyti prie aplinkos, nes daug kas būna pasikeitę. Įkalinimo įstaigoje susiformuoja nauji specifiniai asmenybės bruožai dėl kurį laiką trukusios izoliacijos nuo išorinio pasaulio, visuomenės, artimųjų. Dažnai integracija būna labai sudėtinga ne dėl nuteistųjų požiūrio, o dėl visuomenės požiūrio į asmenis, paleistus iš įkalinimo įstaigų. Žmonėms pasireiškia atstumiančio vengimo ir niekinimo jausmas nuteistųjų asmenų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais yra galimybė, jog praradęs socialinius ryšius nuteistasis, nemokės integruotis į visuomenę, todėl bus linkęs dar

kartą įvykdyti nusikaltimą, kad vėl grįžtų į įkalinimo įstaigą [31]. Kuo jaunesniame amžiuje asmuo nusikalto pirmąjį kartą, tuo labiau tikėtina, jog tas pats asmuo už kokį nors padarytą nusikaltimą vėl atsidurs įkalinimo įstaigoje antrą kartą [4].

Nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui yra skiriama bausmė, kuri LR Baudžiamajame kodekse apibūdinama kaip valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu [42], tačiau yra daug prieštaravimų, ar laisvės atėmimo bausmė tikrai efektyvi.

Asmens polinkiui į nusikalstamumą labai didelę įtaką turi socialinė aplinka, kurioje žmogus gyvena, kaip išugdyti jo socialiniai ryšiai bei įgūdžiai, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimas, ankstyvas seksualinis gyvenimas ir t.t. [36].

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: įvertinti asmenų, sulaikytų tardymo izoliatoriuose, alkoholio vartojimo įpročius bei jų sąsajas su depresiškumu, vertybinėmis nuostatomis ir polinkiu į delinkventinį elgesį.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti, tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų, alkoholio vartojimo įpročius. 2. Įvertinti, tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų, požiūrį į alkoholį.

3. Nustatyti, tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų, polinkį į depresiškumą bei delinkventinį elgesį, atsižvelgiant į alkoholio vartojimo įpročius.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Priklausomybė

Galime rasti daugybę įvairių apibrėžimų, kas yra priklausomybė, tačiau tiksliai ją apibūdinti nėra lengva. Dažniausiai priklausomybė yra siejama su liūdesiu, skausmu ar praradimu ir tai paskatina maniakinį elgesį. Priklausomybės pradžia yra laikoma tuomet, kai vartojant kokią nors medžiagą, siekiama pagerinti sau nuotaiką, palengvinti gyvenimą ar tiesiog pajausti malonumą [44]. Apskritai, priklausomybė tai yra sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą daug kartų. Šis sutrikimas ar polinkis yra išmoktas, todėl priklausomybė taip pat yra išmokimo rezultatas [78], kuris priklauso nuo daugybės faktorių.

Suaugęs žmogus ar paauglys gali turėti priklausomybę nuo alkoholio. Ši priklausomybė yra lėtinė liga, kai kartas nuo karto žmogui reikia papildyti organizmą alkoholio „atsargomis“ [73].

Dažnai, priklausomybė nelaikoma rimta liga, o tik žmonių piktnaudžiavimas kokiomis nors cheminėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, ypač kai kalbama apie alkoholio vartojimą. Daugelis žmonių neigia, jog yra nuo kažko priklausomi, nors būna nustatyta aiški diagnozė, kad jie turi priklausomybę [44].

Jei paauglys neturi paramos, pagalbos, supratimo šeimoje, bendraudamas su draugais, aplinkiniais nejaučia malonumo, yra užsidaręs, tikėtina, jog jam išsivystys kokia nors priklausomybė [44]. Laikinas įtampos sumažinimas ar nuotaikos pakilimas, sukeltas tam tikros veiklos ar medžiagų, padidina tikimybę, kad žmogus sieks šios būsenos dar kartą. Medžiagos ar veiklos poveikis, teikiantis pasitenkinimą, veda prie to, kad žmogus galiausiai pradeda užsiiminėti tam tikra veikla dažniau, pabando didesnę dozę psichoaktyviųjų medžiagų ar kitų jų vartojimo metodų [73].

Socialinių veiksnių, dėl kurių atsiranda priklausomybė, yra labai daug ir jie taip pat priklauso nuo įvairių šalutinių aplinkybių [44]. Vis daugiau įrodymų yra pateikiama, jog tie žmonės, kurie pradėjo vartoti alkoholį paauglystės laikotarpiu, turi daug didesnę riziką būti nuo jo priklausomi.

1.2 Alkoholio žala sveikatai

Daugelio studijų duomenimis, alkoholinių gėrimų vartojimas kelia didelę grėsmę jaunų žmonių sveikatai ir gerovei. Todėl šios problemos pirmaeilio sprendimo būtinybė sulaukė visuotinio pripažinimo ne tik Europos Sąjungos šalyse, bet ir visame pasaulyje. Alkoholis yra vienas plačiausiai vartojamų legalių narkotinių medžiagų [34].

Daugelis alkoholio vartojimo sukeliamų neigiamų pasekmių tenka ne pačiam geriančiam asmeniui, bet kitiems žmonėms. Tai ir 60,000 neišnešiotų naujagimių, 16% smurto prieš vaikus ir vaikų nepriežiūros atvejų ir 5-9 milijonai vaikų, gyvenančių alkoholio neigiamai paveiktose šeimose [1].

Piktnaudžiavimas alkoholiu veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, skeleto ir širdies raumenis, sukelia stemplės uždegimą, pilvo skausmus, gastritą, hepatitą, kasos uždegimą, lėtinį viduriavimą, kepenų cirozę, vėžį, žmogų gali ištikti insultas, gali lemti traumas, depresiją, socialines problemas: šeimų irimą, įvairius konfliktus, kriminalines problemas, avarijas, skyrybas. Alkoholio veikimui turi įtakos lytis, amžius, kūno masė, centrinės ir vegetacinės nervų sistemos būklė, nuovargis, ligos, traumos, vartojami vaistai.

Sistemingai vartojant alkoholinius gėrimus galima susirgti alkoholizmu. Liga reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu būti apgirtusiam, psichikos sutrikimais, somatiniais ir neuralginiais simptomais, darbingumo sumažėjimu, socialinio elgesio pakitimais bei asmenybės degradacija. Alkoholizmu sergantys geria alkoholį nepaisydami, kad tai kelia pavojų jų gyvenimui, o pradėję gerti nepajėgia sustoti. Alkoholis tampa pačiu svarbiausiu jų gyvenimo dalyku [47].

Priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas - viena didžiausių sveikatos problemų [63]. Pastarųjų metų tyrinėjimai rodo, kad alkoholinių gėrimų vartojimas iki šiol labai greitai didėjo [12]. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2001 m. į gydymo įstaigas buvo atvežta 19 7-14 metų vaikų dėl intoksikacijos alkoholiu, 2007 tokių vaikų jau buvo 329, t.y. intoksikuotų vaikų skaičius išaugo daugiau kaip 17 kartų.

Lietuvoje labai didėja ne tik alkoholinių gėrimų, bet ir narkotikų pasiūla. Pastebima aiški narkotikus vartojančių asmenų jaunėjimo tendencija. Profesinių mokyklų moksleivių tyrimai rodo, kad narkotikai 2-3 kartus dažniau paplitę profesinio ugdymo mokyklose nei tarp bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių [21].

Paskutiniųjų metų tyrinėjimuose ypatingas dėmesys skiriamas vaikystės bei paauglystės periodu patirto atstūmimo, nepriėmimo, seksualinės prievartos sąsajoms su vėlesniame periode išryškėjusiomis pasekmėmis: neigiamu savo sveikatos vertinimu,

depresija, rūkymu, alkoholio vartojimu, agresyvia elgsena, sergamumu širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, daromais nusikalstamumais. JAV ištyrus 8667 suaugusius psichikos sveikatos palaikymo programos dalyvius, nustatyta dozė-atsakas priklausomybė tarp vaikystėje patirtų įvairių negatyvaus elgesio formų skaičiaus ir psichikos sveikatos sutrikimo laipsnio [45].

1.3 Šeima ir alkoholis

Formuojantis vaiko asmenybei bei fizinei ir psichinei sveikatai yra labai svarbu palaikyti kuo artimesnius, glaudesnius santykius su šeimos nariais. Palaikymas, fizinis ir dvasinis artumas, gyvi, draugiški ryšiai tarp vaiko ir šeimos narių yra tarsi saugi užtvara, kuri leidžia vaikui drąsiai jaustis, ramiai tyrinėti pasaulį, įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių, sveikai augti ir vystytis. Tėvų ir vaikų santykiai keičiasi paauglystės laikotarpiu, nes reikia spręsti naujas problemas, kurios pasireiškia būtent šiuo laikotarpiu. Paaugliui ypač svarbu susisuvokti šiame raidos etape, ko jis nori, kas jis yra, ko sieks ateityje. Ne visi tėvai ir paaugliai sugeba įveikti šį laikotarpį, nors dauguma šeimų sėkmingai įveikia šią vaiko asmenybės raidos pakopą [75]. Paprastai paaugliai dar nėra visiškai subrendę, kad galėtų teisingai spręsti konfliktus, todėl jie jaučia nuolatinę įtampą [53]. Dažnai jie elgiasi nederamai: rūko, geria tam, kad galėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, nejausti tokios didelės įtampos [28]. Kauno medicinos universiteto Biomedicininių tyrimų institute atliktas tyrimas parodė, kad tėvų ir vaikų konfliktai paauglystėje didina vaikų piktnaudžiavimą priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis. Dažnai su tėvais konfliktuojančių berniukų galimybė pabandyti alkoholinių gėrimų 2,23 karto, mergaičių 2,84 karto didesnė palyginti su vaikais, darniai bendraujančiais su tėvais [19]. Panašūs rezultatai gauti ir užsienio šalių mokslininkų, kad labai svarbi yra tėvų parama vaikui, bendravimas su juo, taip yra atitolinama vaikų alkoholio vartojimo pradžia [27].

Vaikų alkoholinių gėrimų vartojimas labai priklauso nuo tėvų auklėjimo būdo. A. C. Flecher ir B. C. Jefferies nuomone, vaikas daugiau vartos alkoholinių gėrimų, jei tėvai jį auklės autoritariniu auklėjimo būdu. Atsispirti bendraamžių daromam spaudimui dėl alkoholinių gėrimų vartojimo padeda neperdėta tėvų kontrolė ir vaiko nepriklausomumo pripažinimas, nes tokiu būdu yra įtvirtinama vaiko atsakomybė už savo elgesį. Alkoholio vartojimą mažina ir nustatytos griežtos taisyklės šeimoje, kurios riboja alkoholinių gėrimų vartojimą, o kalbos apie alkoholio daromą žalą nėra efektyvios [52].

Alkoholio vartojimo įpročiams labai svarbu šeimoje praleistas laikas drauge. Kuo daugiau laiko tėvai praleidžia su savo atžalomis (pietauja, vakarieniauja, eina pasivaikščioti, į kiną, teatrą), tuo rečiau vaikui reikia vartoti alkoholinius gėrimus [18].

Tėvų kontrolė alkoholio ir kitų narkotikų vartojimui, daro didesnę įtaką per laisvalaikio kontrolę: tėvų, kurie visada žino, kur ir su kuo jų vaikai leidžia laisvalaikį, ypač šeštadienio vakarus, vaikai vartoja alkoholį kelis kartus rečiau (pavyzdžiui, tarp mokinių, kurių tėvai visada žino, kur jų vaikai leidžia šeštadienio vakarus, yra 7,1 proc. abstinentų, 19 proc. gėrusių alkoholį 40 ir daugiau kartų gyvenime; tuo tarpu tarp mokinių, kurių tėvai mažiau kontroliuoja vaikų laisvalaikį – abstinentų yra 1,6 proc., gėrusių alkoholį 40 ir daugiau gyvenime 53 proc. [63].

Labai didelį neigiamą poveikį paauglio psichologijai turi šeimos struktūros pokyčiai. Dažniau rizikingai elgiasi ir daugiau vartoja alkoholinius gėrimus vaikai, kurie gyvena tik su vienu iš tėvų. Tokie paaugliai net tris kartus dažniau linkę vartoti alkoholinius gėrimus nei tie, kurie gyvena su abiem tėvais [52].

Vaiko požiūris į sveiką gyvenseną, sveikatą žalojančius veiksnius, elgesio normos labai priklauso nuo tėvų. Dėl to tėvai turi rodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams, kad jie neįsitrauktų į sveikatą žalojantį elgesį. Vaikai, kurie praleidžia daug laiko su tėvais, kurie vartoja alkoholį, patys bus linkę vartoti alkoholį. Tai buvo nustatyta Niujorke atliktų tyrimu metu. Alkoholis yra plačiai paplitęs suaugusiųjų tarpe ir tai laikoma normaliu socialiniu elgesiu, todėl vaikai nemano, jog vartoti alkoholį yra blogai ir pradeda vartoti jį dar net nesulaukę pilnametystės [30]. Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, vaikai, kuriems tėvai nesiūlė ragauti alkoholinių gėrimų, kai patys juos gėrė, rečiau vartojo alkoholį jaunystėje, nei tie, kuriems tėvai leisdavo išgerti bet kokio alkoholio [35].

Kai kurie tėvai dėl savo neraštingumo ir klaidingo mąstymo tiki, kad alkoholis turi ir gydomųjų savybių. Yra tėvų, manančių, jog nedidelių alkoholio dozių vartojimas ankstyvoje vaikystėje gali padėti apsaugoti vaiką nuo alkoholizmo vėlesniame amžiuje. Ne visada vaikai pradeda vartoti alkoholį su tėvų leidimu, tačiau kai kurie tėvai nors ir žinodami neprieštarauja, kad jų vaikas tai darytų [35].

Moksliniai tyrimai parodė, kad tėvai kurie nustato taisykles, kurios draudžia vartoti alkoholį, sumažina tikimybę, kad jų vaikai taps reguliariais alkoholio vartotojais ankstyvame amžiuje. Šiai išvadai padaryti, buvo įtrauktos 428 šeimos (abu tėvai ir 13-16 amžiaus paaugliai). Paaugliai buvo suskirstyti į keturias grupes: jaunesniųjų ir vyresniųjų grupės, kuriose vaikai jau yra vartoję alkoholio, bei jaunesniųjų ir vyresniųjų grupės, kuriose dar nėra vartoję alkoholio. Rezultatai parodė, kad šeimose, kur vaikai dar nėra vartoję alkoholio, tėvų

draudimai jį vartoti buvo veiksmingi, tačiau šeimose, kuriose vaikai jau gėrę alkoholinių gėrimų, tėvų draudimai buvo mažiau veiksmingi arba visiškai neveiksmingi [72].

Jungtinėje Karalystėje atliktų tyrimų duomenys parodė, kad tėvų nurodymai dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo buvo tiesiogiai susiję su vaikų medžiagų vartojimu. Buvo apklausti 2179 15-16 metų paaugliai ir paaiškėjo, kad vartojančių alkoholį yra mažiausiai toje grupėje, kur tėvai neskatina vartoti alkoholį, o daugiausiai, kur tėvai tolerantiškai žiūri į alkoholio vartojimą [64].

1.4 Psichinė sveikata, depresija

Psichikos ir elgesio sutrikimai yra labai didelė problema mūsų visuomenėje, todėl labai daug dėmesio yra skiriama psichikos sveikatos priežiūrai bei jos sutrikimų prevencijai [69].

Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į žmones, kurie turi psichinės sveikatos sutrikimų. Dažniausiai tokiais ligoniais yra susidomima tik tuomet, kai jie įvykdo kokį nors nusikaltimą [38].

Per 5 metus Lietuvoje buvo atlikta 13129 teismo psichiatrijos ekspertizės baudžiamosiose bylose, nes psichinės sveikatos sutrikimai gali turėti ryšį su nusikalstamumu [26].

Depresija – tai psichinė kūno ir sielos liga, kuri nuolat veikia žmogaus mintis, jausmus, elgesį, turi įtakos fizinei sveikatai. Tai nėra tik trumpalaikis liūdesys ar nuotaikos nebuvimas. Depresijos išsivystymui neturi reikšmės nei amžius, nei socialinė padėtis, nei išsilavinimas, nei lytis. Depresija gali susirgti kiekvienas žmogus, kuris patiria didelį stresą, nelaimę, o kartais depresijos požymiai atsiranda nors viskas klostosi ir gerai. Depresija yra tokia liga, kurią galima išgydyti, tačiau reikia laiku ją pastebėti ir kantriai gydyti [69].

Pagrindiniai depresijos simptomai:

 Prislėgta nuotaika, ilgesio jausmas, „tuštumos“ jausmas;  Malonumo jausmo praradimas;

 Energijos, fizinio pajėgumo stoka;  Psichinio pajėgumo netekimas;  Nemiga;

 Dirglumas;

 Bendravimo vengimas;  Nerimas;

 Sumažėjusi savivertė;  Kaltės jausmas;  Sunku susikaupti;

 Pesimistinis ateities vaizdas;  Mintys apie savižudybę;

 Apetito netekimas, svorio kritimas;  Mintys apie savižudybę;

 Didesnis potraukis alkoholiui arba narkotikams;  Mediciniškai nepaaiškinami kūno skausmai.

Sveikam žmogui būdinga, kad į liūdnus išgyvenimus jo siela reaguoja ypatingai. Liūdnas atsitikimas jį slegia, slopina jo emocijas. Jo valia jau nėra tokia judri kaip anksčiau, o mąstymas priklauso nuo šio išgyvenimo. Tuomet sveikame žmoguje pabunda jėga, pasiruošusi įveikti šį sunkų išgyvenimą. Po kurio laiko tai, kas išgyventa, pamažu pasimiršta, o vidinė kova užgrūdina valią, pojūčiai tampa intensyvesni, o mąstymas siejamas su nauju pažinimu [66].

Depresija gali būti pagrindinė liga, bet ji neretai būna ir kaip kitų psichopatologinių sindromų dalis. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau specialistų atkreipia dėmesį į tai, kad depresijų daugėja, keičiasi jų psichopatologija. Rečiau būna vadinamoji klasikinė depresija, o daugėja švelnesnių, atipiškų variantų. Vis daugėja depresijų, kurios imituoja kitas, t. y. somatines, ligas, o pati afektų sutrikimo simptomatika gali būti nepastebima. Paaiškinti šią depresijų patomorfozę nelengva, gali būti, kad viena iš priežasčių yra psichotroponių preparatų vartojimas [10].

Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikti tyrimai rodo, jog depresija, ŽIV/AIDS ir išeminė širdies liga gali būti trys labiausiai paplitę susirgimai maždaug po 20-ies metų. Per kelis dešimtmečius pastebėta, jog depresija sparčiai plinta jaunimo tarpe [77].

Tėvams dažnai rūpi, ar depresija paveldima. Dauguma vaikų šia liga neserga. Tyrimai rodo, kad 1 iš 7 vaikų, kurių vienam iš tėvų pasireiškė sunkūs didžiosios depresijos epizodai ar bipolinis sutrikimas, gali išsivystyti depresija. 1 iš 7 vaikų, kurio vienam iš tėvų pasireiškė bipolinis sutrikimas, irgi gali [43]. 2008 metais vykdyto tyrimo duomenimis nustatyta, jog 8-10 klasių mergaitėms depresijos simptomai pasireiškia dažniau nei to paties amžiaus berniukams. Joms dažniau pasireiškia miego sutrikimai, nuovargis, apetito stoka, energijos trūkumas, nervingumas [24].

1997-2006 m. vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad 78,2 proc. nepakaltinamais pripažintų asmenų nusikalstamos veiklos motyvai yra psichozė ir 3,1 proc. yra agresija. Pagal išsilavinimą, didžiausią nepakaltinamųjų asmenų grupę sudarė, turintys vidurinį išsilavinimą (53,1 proc.) [46].

Kuo žmogus yra psichiškai atsparesnis, tuo jam yra paprasčiau išvengti depresijos, sumažinti jos pasireiškimo riziką arba sėkmingai ją įveikti, pasireiškus pirmiesiems ligos požymiams [56]. Polinkį į depresiškumą gali sąlygoti įvairūs veiksniai. Kai kurie autoriai teigia, jog depresijos simptomai dažniau pasireiškia asmenims, kurie linkę įsitraukti į sveikatai rizikingą elgesį. Tokie žmonės mažiau žino, supranta ir domisi kaip išsaugoti psichinę sveikatą, jie nelinkę ieškoti pagalbos, bendradarbiauti su sveikatos specialistais ir tai įtakoja didesnį sergamumą depresija [58].

1.5 Delinkventinis elgesys, smurtas, agresija

Delinkventinis elgesys – tai elgesys, prieštaraujantis visuomenėje priimtinoms elgesio normoms [31].

Delinkventiniu elgesiu pasižymintys asmenys nesilaiko visuomeninių normų, pažeidinėja taisykles, nukreipia veiksmus prieš kitus asmenis. Bėgant metams šiek tiek kinta asocialus elgesys, tačiau delinkventinio elgesio savybės išlieka tokios pat. Iki šiol nėra žinoma ar polinkis į delinkventinį elgesį yra paveldimas, bet netinkamas auklėjimas ir tėvų pavyzdys tikrai įtakoja vaiko elgesį [31]. Delinkventinio elgesio savybės gali būti tik netiesiogiai perduodamos palikuonims, nes į asocialų elgesį linkusios merginos dažniausiai bendrauja su tokiais pat priešingos lyties atstovais, kurie vėliau susilaukia vaikų, kuriais nebegali pasirūpinti ir kurie taip pat kaip ir tėvai tampa asocialiais asmenimis [80]. Asocialus elgesys nėra trumpalaikis reiškinys, jis prasideda ankstyvame amžiuje ir išlieka net suaugusiame amžiuje [31].

Nusikalstamą veiką padariusius asmenis galima skirstyti į dvi grupes. Tokius, kurie visą gyvenimą pasižymės delinkventiniu elgesiu, dažniau elgsis asocialiai, ir tokius, kuriems delinkventinis elgesys bus būdingas tik paauglystės laikotarpiu. Tokiu elgesiu paaugliai bando parodyti savo nepriklausomybę, jie neturi rimtų psichologinių sutrikimų [80].

Nusikaltimas, įvykdytas psichozės poveikyje, yra dažniausias nusikaltimo motyvas (78,2 proc.), iš jų 28 proc. – klausos haliucinacijų poveikyje, 56 proc. – kliedėjimo idėjų

poveikyje, 8 proc. – sąmonės sutrikimo poveikyje, 8 proc. – nepaaiškinti motyvai, tačiau egzistuoja aktyvi psichopatologija [46].

Agresija – tai tyčia sukeltas skausmas, kuris siejamas su psichologiniu diskomfortu ir tai suprantama kaip žala arba jėgos panaudojimas kokiose nors situacijose. Agresyvus elgesys gali pasireikšti labai įvairiose situacijose ir iššaukti labai skirtingus įvykius, todėl yra labai sunku jį kontroliuoti ar suvaldyti [4].

Smurtas yra neatsiejama agresijos dalis. Smurtu galima pavadinti fizinės jėgos panaudojimą, emocines kančias, kūno sužalojimą, tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti, laisvės suvaržymą [80].

Įspėjamieji smurto ženklai:

 Žmogaus pykčio nevaldymas dėl smulkmenų  Anksčiau buvę žiauraus elgesio protrūkiai;  Chuliganiškas elgesys, svetimo turto naikinimas;  Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais;  Polinkis į didelę riziką;

 Smurto planų kūrimas;  Pasakojimai apie smurtą;  Gyvūnų kankinimas;  Žavėjimasis ginklais;

 Konfliktavimas su aplinkiniais;  Nepagarbos pojūtis iš aplinkinių;  Socialinių pareigų nepaisymas [38].

Su smurtu susiduria ir nuo jo kenčia vaikai, seni žmonės, moterys, vyrai. Smurtas vyrauja visoje visuomenėje – šeimose, mokyklose, darbovietėse, gatvėje, socialinėse institucijose. Smurtautoju galima tapti, tačiau ne gimti. Agresyvus žmogus gali tapti įvairiu gyvenimo amžiaus tarpsniu stebint aplinką, kuri jį nuolat supa. Vaikai nuolatos matydami smurtą vėliau taip pat elgiasi ir savo šeimose. Berniukas, užaugęs smurtinėje šeimoje, 3 kartus dažniau tampa smurtautoju, o mergaitė 3 kartus dažniau tampa smurto auka. Jie dažniau smurtauja ir prieš bendraamžius. Smurtas gali sukelti ne tik rimtas sveikatą trikdančias pasekmes (kūno sužalojimas, kaulų lūžiai, galvos smegenų sukrėtimai ir pan.), bet ir menkavertiškumo, bejėgiškumo, nesaugumo, nerimo, baimės, kaltės, gėdos, vienišumo jausmus, nepasitikėjimą savimi, neryžtingumą, liūdesį, priklausomybę nuo kitų nuomonės,

taip pat save ar kitus žalojantį elgesį. Smurtas gali vykti bet kurio visuomenės sluoksnio šeimoje, bet kurioje socialinėje grupėje, nepriklausomai nuo išsilavinimo ir socialinio statuso. Jie gali užimti labai atsakingas pareigas, turėti dideles pajamas, gali aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, net socialiai remti kitus žmones. Dažnai tėvai nemoka valdyti savo pykčio, nesusigaudo jausmuose, turi asmeninių problemų, kurias bando spręsti smurtu. Smurtą patyrusiems žmonėms kur kas dažniau kyla problemų dėl savikontrolės. Dažnai tokie žmonės menkai suvokia savo vertę, turi iškreiptą vertybių sistemą, prievartą suvokia kaip vienintelį žmonių santykių reguliavimo, problemų sprendimo būdą teigia Krizių centro prezidentė Daiva Dovydė [14].

Psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė teigia, jog smurtautoją galima atpažinti iš tam tikrų jo elgesio savybių. Žmogus linkęs į smurtavimą perdėtai pavydi partnerio, stebi kiekvieną jo žingsnį, kontroliuoja kiekvieną veiksmą, nekreipia dėmesio į kito žmogaus jausmus, netoleruoja silpnesniųjų, greitai susinervina ir vėl meilinasi, atsiprašinėja už tai, ką padarė. Iš pradžių tokie veiksmai gali atrodyti tarsi rūpinimasis kitu žmogumi, tačiau ilgainiui tai gali peraugti į visiškai priešingus negatyvius veiksmus kito žmogaus atžvilgiu [79].

Smurtas gali būti kelių rūšių: fizinis psichologinis, seksualinis ir ekonominis smurtas. Fizinis smurtas – tai fizinis poveikis, kuris atliekamas prieš kito asmens valią ir kuriuo siekiama atimti gyvybę, padaryti žalą sveikatai, sukelti fizinio skausmo arba kitokias kančias, atimti laisvę arba sukelti bejėgišką būklę. Tokie veiksmai yra tyčiniai ir neteisėti. Fiziškai smurtaujant galima smūgiuoti, mušti, žaloti, panaudojant jėgą arba kokį nors ginklą bei kitus daiktus [13].

Psichologinis smurtas – tai veiksmai, skirti paveikti žmogaus psichiką, kai asmuo yra verčiamas bijoti, kad dėl tam tikrų veiksmų arba neveikimo atsiras neigiamos pasekmės. Toks smurtas yra labai pavojingas, tyčinis ir sąmoningas. Juo smurtautojas gali versti auką elgtis prieš savo valią, drausti ką nors daryti ar kur nors eiti, žeminti, persekioti, smurtauti, grasinti [13].

Seksualinis smurtas – tai yra fizinio ir psichologinio smurto derinys. Tai kėsinimasis į asmens garbę, orumą, socialinę laisvę, kūno neliečiamumą, sveikatą, gyvybę [13].

Ekonominis smurtas – tai mažiausiai pastebimas smurtas visuomenėje, nes jis daugiausiai reiškiasi šeimoje. Ekonominis smurtas pasireiškia trukdymu susirasti darbą, stengimasis, kad antroji pusė prarastų jau turimą darbą, vertimas prašyti pinigų, pinigų nedavimas arba jų atėmimas, vertimas jaustis, kad kitas žmogus nesugebės užsidirbti pinigų ar save išsilaikyti ir t.t. [13].

Daugeliu atveju nepasireiškia tik viena smurto rūšis, jos gali peraugti viena į kitą (3 pav.).

1 pav. Smurto rūšys ir jų sąveika [13].

Statistiniai duomenys rodo, jog įvairiausių nusikaltimų agresijos aukomis tampa dažniau vyrai nei moterys, tačiau ir patys dažniau smurtauja prieš moteris. 1999 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad dvi iš trijų moterų, patiria fizinį arba lytinį smurtą. Net 63,3 proc. suaugusiųjų moterų Lietuvoje nuo 16 metų yra bent kartą patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą, joms yra grasinta. 42,2 proc. ištekėjusių arba su vyru gyvenančių moterų taip pat yra patyrę fizinį ar lytinį smurtą [55].

2007-2009 metais atlikto tyrimu metu, buvo nustatyta, jog moterys, patyrusios smurtą gali turėti psichikos sutrikimų. 17 proc. buvo nustatytas potrauminis stresas, 33 proc. – elgesio sutrikimai, 8 proc. – kiti psichikos sutrikimai, o 42 proc. – sveikos [33].

Agresyvūs žmonės, norintys keisti savo elgesį gali kreiptis į psichologą, tačiau ne visuomet užtenka tik specialisto pagalbos. Tokie asmenys nemano, kad jiems reikalinga pagalba, jie nelinkę keisti savo elgesio. Norint padėti tokiems asmenims ir žmonėms, esantiems šalia jų, reikalinga daugybė kompleksinių priemonių [13]. Daug lengviau yra padėti smurtautojams, kurie pripažįsta, kad elgiasi netinkamai, turi problemų, kurias reikia spręsti, tačiau asmenys, linkę į smurtą dažniausiai nepripažįsta savo kaltės ir teigia, jog auka pati kalta, kad jis turėjo imtis tokių veiksmų [79].

Fizinis smurtas Psichologinis smurtas Seksualinis smurtas Ekonominis smurtas

1.6 Paauglystė

Terminas paauglystė vartojamas nusakyti laikotarpiui tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, kuris trunka nuo 14 iki 25 metų vyrams ir nuo 12 iki 21 metų moterims. Paauglystė, kaip biologinis reiškinys, prasideda lytiniu brendimu, o jos kaip kultūros reiškinio trukmė skirtingose visuomenėse nevienoda ir priklauso nuo visuomenės ekonominės plėtros lygio, vertybių, idealų, gebėjimo toleruoti požiūrių įvairovę [68]. Kiekvienam paaugliui paauglystė prasideda ir baigiasi skirtingu metu, tačiau vyrams ji gali trukti ilgiau nei moterims.

Paauglystė – tai amžiaus tarpsnis, kai galutinai įsitvirtina vyraujanti, tikroji žmogaus „ego“ tapatybė [17], todėl paauglys mano, jog aplinkiniai žmonės yra taip pat, kaip ir jis pats, susidomėję jo išvaizda, kad kiti žmonės, draugai apie jį labai daug galvoja [81], todėl kiekvieną kartą stengiasi padaryti visiems įspūdį.

Pasaulio sveikatos organizacijos dokumente “Sveikata – sveikata visiems 21 amžiuje” pažymėti svarbūs paauglių sveikatos aspektai: vaikai ir paaugliai turi įgyti sveikus gyvenimo įgūdžius; turi būti sumažintas jaunų žmonių, vartojančių tabaką, narkotikus, alkoholį, skaičius; paauglių nėštumų skaičius turėtų būti sumažintas bent trečdaliu [60]. Sėkmingai šiuos uždavinius išspręsti galima įvairiapusiškai pažinus veiksnius, turinčius įtakos paauglio gyvensenos formavimuisi ir jo sveikatos raidai [20] (1 pav.).

2 pav. Sveikatai pavojingų aplinkos veiksnių struktūra [23].

Nors visi suaugusieji yra buvę vaikais bei paaugliais ir prisimena bręstant patirtus psichologinius sunkumus, vis dėlto, paauglys neretai ieško, bet nesulaukia dėmesio ir supratimo iš jų [49], todėl būdamas šiame gyvenimo tarpsnyje, „pagalbos“ susiranda būdamas su rizikingos elgsenos bendraamžiais, kurie dažniausiai rūko, vartoja alkoholį. Priklausyti bendraamžių grupei paauglystėje yra svarbiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu [65], tačiau dažniausiai yra priklausoma kitokiai grupei nei reikėtų.

Formuojantis vaiko asmenybei bei psichinei ir fizinei sveikatai, yra labai svarbu, kokie santykiai vyrauja šeimoje [75]. Normalus vaikas, kuriam pirmosiose raidos pakopose padeda jo namiškiai, išsiugdo sugebėjimą save kontroliuoti, nežiūrėti vien į tai, kaip elgiasi jo bendraamžiai ar draugai, kurie rūko, vartoja alkoholinius gėrimus ar kitas psichotropines medžiagas. Jis išsiugdo tai, kas kartais vadinama „vidine aplinka“, ir yra linkęs susirasti palankią išorinę aplinką: draugus pagal save ir savo interesus, atitinkamas pasilinksminimo vietas bei būdus. Sutrikusio elgesio vaikui, kuris pats nesugebėjo išsiugdyti geros „vidinės aplinkos“, būtinai reikia aplinkinių kontrolės, kad netaptų rizikingos elgsenos atstovu,

A P L I N K O S V E I K S N I A I Psichologiniai: konfliktas, stresas, nuovargis, monotonija Socialiniai: išsilavinimas, socialiniai vaidmenys, gyvenimo kokybė, šeimos padėtis Ergonominiai: monotoniška veikla, darbo sąlygų komfortiškumas, darbo krūviai, saugumas Fizikiniai: triukšmas, radiacija, elektromagneti- niai laukai, temperatūra Cheminiai: lakiosios me- džiagos, dulkės, maisto priedai, tabakas, alkoholis, narkotikai Biologiniai: bakterijos, virusai, parazitai

nepradėtų rūkyti ar vartoti svaigiuosius gėrimus [73]. Šiuolaikiniam paaugliui yra labai sunku atsispirti aplinkinių daromam poveikiui ir ypač, jei paauglys kasdien mato savo tėvus, kurie yra rizikingos elgsenos atstovai. Be šeimos, yra daugybė veiksnių, kurie taip pat įtakoja paauglio elgesį (2 pav.).

3 pav. Ekologinis prevencijos modelis [8].

Vieniems paauglystėje pasireiškia nenoras mokytis, kitiems išauga agresija, noras kažkuo pasipuikuoti prieš kitus, atsiranda valios stoka. Pastarasis (silpnavalis) paauglys, kaip ir kiti, nori pripažinimo ir sėkmės, tačiau tam reikia pastangų. Panaši savijauta pramogaujant, ieškant aštrių pojūčių. Jos pakaitalu gali tapti rūkymas ar alkoholis. Aptariami (silpnavaliai) paaugliai tampa itin problemiški, jei tarp jų tėvų kyla nesutarimų ar šeima išyra [49]. Paauglystėje vyksta dideli organizmo pokyčiai, keičiasi mąstymas, tačiau jis nėra toks, kaip suaugusio žmogaus ir, psichologų nuomone, nevertėtų paaugliui suteikti per daug laisvės brendimo laikotarpiu.

Vaikas visuomet turi jausti fizinį ir dvasinį artumą, turi draugiškai ir maloniai bendrauti su tėvais, tuomet jis jausis saugus, galės nevaržomas tyrinėti jį supantį pasaulį, įgyti naujų įgūdžių ir sveikai bei pilnavertiškai vystytis ir augti [75].

Dar viena labai svarbi institucija paaugliui yra mokykla. Mokykloje moksleiviai praleidžia nemažai laiko, todėl mokykla daro didelę įtaką jauno žmogaus vystymuisi. Nustatyta didžiulė fizinės, psichologinės ir socialinės mokyklos aplinkos įtaka jauno

Visuomenės lygmuo bendruomenės lygmuo tarpusavio santykių lygmuo

individualus lygmuo

Pagalba šeimai, tėvystės programos, saugi mokykla, prevencinės programos Psichikos sveikatos stiprinimas, gyvenimo įgūdžių ugdymas Teisinės bazės stiprinimas, valstybinės programos Pagalbos bei paramos paslaugų

plėtra, švietimas Individuali pagalba bei parama Veiksmų planai

žmogaus savijautai, sveikatai, intelektiniam bei socialiniam vystymuisi. Nurodoma, jog moksleivių savijautai mokykloje didelės įtakos turi mokytojų pagalba, bendraklasių pripažinimas, mokyklinė veikla, įsitraukimas į socialinį mokyklos gyvenimą, tačiau šiuolaikinė mokykla, pasak F. M. Hechinger yra ir grėsminga vieta, kur pernelyg aukšti reikalavimai sukuria nepalankią aplinką. Dėl to moksleiviai palaipsniui pasitraukia iš mokyklos veiklos, didėja rizikingos elgsenos - rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo galimybė. Taigi mokykla yra ta vieta, kur turėtų būti keliama daugybė jaunų žmonių sveikatos puoselėjimo klausimų, sprendžiamos moksleivių sveikatos ugdymo ir stiprinimo problemos [74]. Atlikti tyrimai patvirtina, jog vaiko sveikata ir emocinė savijauta yra geresnė tose mokyklose, kuriose vyrauja teigiamas psichosocialinis klimatas. To pasekmė: mažiau paauglių rūko, rečiau vartoja alkoholį ir narkotikus, mažiau kyla savižudiškų minčių ir depresijos simptomų, mažesnė patyčių, paauglių nėštumo rizika [76].

1.7 Nusikaltimas ir bausmė

Nusikalstamumas – tai procesas, kurį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje valstybėje ar regione per tam tikrą laikotarpį. Pažymėtina, kad nusikalstamumas, kaip ir bet kuris kitas socialinis procesas negali egzistuoti pats savaime, jis nėra atskirtas nuo visuomenes. Pokyčiai visuomenėje visuomet sąlygoja ir nusikalstamumo funkcionavimo pokyčius. Nusikalstamumo šaknis, jo priežastis ir sąlygas įvairiais istoriniais laikotarpiais nagrinėjo nemažai žymių mokslininkų, kadangi nežinant nusikalstamumo priežasčių neįmanoma efektyviai jo kontroliuoti. tyrimai parodė, kad dauguma žmonių bent kartą gyvenime nusižengia įstatymui, tačiau visuomenėje egzistuoja ir toks reiškinys kaip pakartotinis nusikalstamumas, kuris yra itin pavojingas tiek pačiai visuomenei, tiek teisėsaugos institucijoms, tiek ir patiems asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių ryžtasi pakartotinai nusikalsti [32].

Nusikaltimas iš psichologinės pusės yra tam tikrų psichologinių ir socialinių veiksnių visuma, kuri įtakoja asmenį, jo gyvenimo būda, polinkį į nusikalstamumą. Kuo stipresnis ir sveikesnis žmogus nerviniu ir psichiniu požiūriu, tuo mažiau tikėtina, jog gali būti sutrikdyta jo asmens ir aplinkos darna, kuri neleidžia pasireikšti nusikalstamiems veiksmams [2].

Vienas pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Šis principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi sulaukti bausmės. Bausmė tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui įvykdžiusiam nusikalstamą veiką, tuo

pačiu apribojant nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui. Pagrindinė bausmės esmė yra nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ir laisvių atėmimas arba ribojimas. Nubaudimas, sukeliantis kančias ir suvaržymus yra objektyvus bausmės požymis nes kitu atveju ji prarastų savo prasmę. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas kelia bausmei šiuos tikslus :

 sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;  nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;

 atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;  paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;  užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą [40].

2002-2006 metų duomenimis, nusikalstamumo rodikliai Lietuvoje svyravo nuo 72645 iki 93419 per metus, kai tuo tarpu 1990 metais užfiksuoti 37 tūkstančiai nusikaltimų [59]. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos duomenimis, viena iš dažniausių bausmių, skiriamų nusikaltimus įvykdžiusiems asmenims, yra terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Tokią teismų poziciją skatina didėjantis nusikalstamumo lygis (remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros veiklos ataskaitoje pateiktais duomenimis, 2009 metais, palyginus su 2008 metais, nusikalstamumas išaugo 6,4 procento, o palyginus su 2007 metais išaugo net 12,9 procento), vis dar išlikęs visuomenės požiūris, kad tik griežtos bausmės gali sutramdyti nusikaltusius asmenis [41]. 2010 m sausio 1 d. Lietuvoje veikė 15 pataisos įstaigų, kuriose vidutiniškai per mėnesį buvo laikomi 8267 asmenys, iš kurių 7447 buvo nuteisti terminuota laisvės atėmimo bausme, taigi 100 000 gyventojų teko 260 įkalintų asmenų. Tačiau nepaisant to, kad terminuota laisvės atėmimo bausmė yra gana dažna bausmė Lietuvos teismų praktikoje, nusikalstamumo lygis ir toliau išliekaaukštas, o pakartotinio nusikalstamumo išvengti nepavyksta ( remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos duomenimis, 2009 metais į pataisos įstaigas sugrįžo 12,2 procento asmenų, kuriems po laisvės atėmimo bausmės paskyrimo per metus laiko vėl buvo paskirtas laisvės atėmimas) [41].

1.7.1 Bausmė dabar ir praeityje

Šių dienų baudžiamojoje teisėje bausmė dažniausiai nagrinėjama kaip vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreaguoti netinkamą asmens elgesį. Tiesa,

istorijos eigoje įvairūs mokslininkai skirtingai apibrėžė bausmės esmę bei paskirtį, rėmėsi įvairiomis teorijomis ir ieškojo būdų, kaip teisingai nubausti asmenį ir netgi sprendė klausimą, ar toks dalykas kaip bausmė apskritai yra reikalingas visuomenei ir valstybei. Daugiausia diskusijų visą laiką kėlė klausimas, ar bausmė nėra primityvus dalykas, kadangi ji taikoma kaip kerštas už padarytą nusikalstamą veiką, o kerštas civilizuotoje visuomenėje neturėtų būti toleruojamas [15]. Svarbiausia yra panaikinti tokius socialinius reiškinius, kurie ugdo pyktį, o su nusikaltėliu reikia kovoti ne bausmėmis, nes jos gąsdina ir keršija, bet auklėjamosiomis priemonėmis. Šiais laikais vis dažniau į kovą su blogiu yra įtraukiama visuomenė, nes tai tampa socialine problema [2].

Pirmoji ir pati seniausia bausmės teorija – tai atpildo teorija. Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė apibūdinama taisykle “dantis už dantį, akis už akį”. Ši teorija teigia, kad už kiekvieną padarytą nusikaltimą turi būti paskiriama atitinkama bausmė, asmuo negali likti nenubaustas. Žinoma, dabartiniais laikais gryna atpildo teorija demokratinėse valstybėse jau nebėra taikoma, tačiau tai, kad ši teorija nurodė atpildą, kaip vieną iš bausmės tikslų, sieja ją su ir dabar bausmei keliamu tikslu – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Be to, atpildo teorija reikšminga baudžiamajai teisei tuo, kad suformulavo keletą esminių principų, tokių kaip negalėjimas skirti bausmės jei nebuvo padarytas nusikaltimas, už kiekvieną nusikaltimą turi būti paskirta bausmė [62]. Įbauginimo teorija – tai tam tikras poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus nusikaltimus. Vienas iš šios teorijos atstovų, J.Bentamas, teigė, jog bausme reikia taip įbauginti asmenį, kad jis daugiau niekada nesiryžtų nusikalsti. J. Bentamo nuomone, nusikaltimas yra ne tik natūralus biologinis individo polinkis, jo ištakų reikia ieškoti įvertinant individo asmenybę, jo socialines, ekonomines bei kultūrines gyvenimo sąlygas. J. Bentamas taip pat pabrėžė, kad tik žinant pagrindines žmogaus elgesio paskatas galima sudaryti dirbtinių veiksnių, turinčių įtakos žmogaus elgesiui, sistemą. Šia teorija taip pat pirmą kartą išskirtos bendroji ir individualioji prevencijos, kurios iki šių dienų išliko baudžiamosios teisės teorijoje [62].

Siekimas paveikti asmenis, kad jie daugiau nenusikalstų, yra pačios naujausios bei pažangiausios teorijos – reabilitacijos teorijos atspindys baudžiamojoje teisėje. Apie nusikaltėlio pataisymą, kaip apie vieną iš tikslų, pirmasis prabilo vokiečių mokslininkas Stelceris. Ši teorija, skirtingai nuo kitų, pripažįsta tik pozityvų poveikį nusikaltėliui, t.y. psichologinę pagalbą, švietimą, mokymą, darbą bei auklėjimą. Reabilitacijos teorijos esmė – gražinti nusikaltusį asmenį į doros kelią, siekti, kad jis prisitaikytų visuomenėje, kad daugiau

nedarytų nusikaltimų, kad visuomenėje neliktų tokio reiškinio kaip pakartotinis nusikalstamumas [3].

Bausmė ir kova su nepilnamečiais nusikaltėliais turi gerokai skirtis nuo tokios pat kovos su subrendusiais nusikaltėliais, teigė Vidaus reikalų ministerijos kvotų valdininkas J. Lambergas [37]. Jis teigia, jog naujaisiais laikais kovojant su nusikaltimais pirmenybė teikiama socialiniam, o ne juridiniam aspektui, o kovojant su nepilnamečiais nusikaltėliais juridinis aspektas jeigu dar ir nėra galutinai išnykęs, tai turi tendenciją išnykti iki minimumo. Baudžiamasis statusas nepilnamečiams nusikaltėliams kalėjimo bausmes numato tik kai jie yra 14-17 metų amžiaus ir padaro didelį nusikaltimą [2].

1.8 Nuteistųjų socialinė reabilitacija

Socialinė reabilitacija – tai socialinių, psichologinių, pedagoginių, teisinių priemonių taikymas socialiai dezadaptuotiems asmenims, kad butų atkurtos pagrindinės asmenybės funkcijos, fizinė, psichinė sveikata ir dorovė, socialinis statusas [9].

Taigi, nuteistojo socialinė reabilitacija – tai visuomenės kultūros, pataisos įstaigų darbuotojų, valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų, religinių bendruomenių ir bendrijų bei kitų juridinių ir fizinių asmenų ir nuteistųjų konstruktyvi sąveika, apimanti nuteistojo gero vardo atitaisymą, humaniško santykio su auka atkūrimą, moralinės ir materialinės žalos atlyginimą, teisių gražinimą, teistumo panaikinimą, fizinį, psichologinį ir pedagoginį, ekonominį, medicininį, dorovinį, teisinį parengimą integruojantis į visuomenę, socialinio statuso atkūrimą, visateisio piliečio ugdymą, kad nuteistasis galėtų pakankamai gerai funkcionuoti visuomenėje ir taptų naudinga bei vertinga asmenybe tiek pačiam sau, tiek šeimai ir visuomenei [11].

Asmenys, kurie buvo įkalinti laisvės atėmimo įstaigose, dažnai būna praradę darbo įgūdžius, todėl socialinės reabilitacijos esmė yra atkurti tuos įgūdžius, parengti paleistus asmenis darbo rinkai bei juos įdarbinti [61].

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos duomenimis, nuo 2004 iki 2007 m. laisvės atėmimo vietose didėjo nuteistų asmenų skaičius. 2004 m. į laisvę buvo paleisti 4452, 2005 m. – 4113, 2006 m. – 3921, 2007 m. per pirmąjį pusmetį – 1968 asmenys. Kiekvieną asmenį, kuris atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, paveikia neigiama kalėjimo aplinkos įtaka, deformuojasi asmenybė:

 nutrūksta svarbūs socialiniai ryšiai, nusteistasis jaučiasi atskirtas, izoliuotas nuo laisvo pasaulio, negali bendrauti su artimaisiais, draugais, pažįstamais;

 įgyja žalingų įpročių;

 vystosi antisocialinė orientacija: žlunga vertybės, gimsta priešiškumas, formuojasi neigiami stereotipai;

 pasimiršta laisvėje įgyti naudingi įgūdžiai;  kaupiasi kriminalinė patirtis;

 vystosi nerūpestingumas, vengiama atsakomybės;  atsiranda išlaikytinio pozicija;

 nuteistasis jaučiasi ne toks, kaip visi (paženklintas), atskirtas [51].

Viena didžiausių asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, problemų yra jų įdarbinimas. Nuolatinio darbo suteikimas yra vienas iš nusikalstamumo prevencijos veiksnių. Paleisti iš įkalinimo įstaigų asmenys, kurie įsidarbina, pakartotinio nusikalstamumo rizika yra perpus mažesnė, lyginant su nuteistaisiais, kurie nedirba [61].

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdo aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Tokiu būdu yra sprendžiamos paleistųjų į laisvę iš įkalinimo įstaigų įdarbinimo problemos. Darbo birža siunčia tokius asmenis į profesinį mokymą, neformalų švietimą, taiko jiems remiamojo įdarbinimo priemones, steigiamos naujos darbo vietos. Tokios priemonės padeda sumažinti nedarbą, padeda bedarbiams atkurti prarastus darbo įgūdžius ir integruotis į darbo rinką [50].

Asmenys, buvę įkalinimo įstaigose, yra sunkiai integruojama į darbo rinką bedarbių grupė. Lietuvoje atlikto tyrimo respondentai teigė, jog pagrindinė problema, su kuria jie susiduria išėję į laisvę ir norėdami įsidarbinti tai yra darbdavių nepasitikėjimas buvusiais nuteistaisiais ir prarasta jų kvalifikacija bei nutrūkę šeimyniniai ryšiai. Tokiu atveju yra taikomos laikino užimtumo rėmimo priemonės, tačiau jos nėra labai efektyvios, norint užtikrinti sėkmingą buvusių nuteistųjų integraciją į darbo rinką [61].

1.9 Kalinių gyvenimo psichologiniai aspektai

Visuomenėje nuo seno vyrauja nuomonė, jog kuo didesnis nusikaltimas buvo padarytas, tuo didesnė bausmė turi būti skiriama nusikaltusiajam, tačiau nežinome, kokias pasekmes gali turėti ilgalaikis jo atskyrimas nuo šeimos, artimųjų, kaip tam tikras režimas, specifinė aplinka veikia nusikaltėlio psichiką, jausmus, kokias nuostatas formuoja [25].

Socialinės izoliacijos sąlygos keičia nuteistojo asmenybę. Nuteistas asmuo dažniausiai nesuvokia savo socialinio statuso pasikeitimo. Toks asmuo dar mąsto praeities kategorijomis, dabartis ir ateitis yra neapibrėžta. Po kurio laiko socialinė izoliacija tampa realybe, reakcija į laisvės suvaržymus pakeičia jo gyvenimo planus [70].

Įkalintam asmeniui labai svarbi adaptacijos, prisitaikymo prie naujos aplinkos stadija, kai nuteistasis susiduria su naujais sunkumais, naujais reikalavimais jo elgesiui. Ar sugebės jis adaptuotis, ar ras naujų draugų įkalinimo įstaigoje, kokią vietą užims oficialių ir neoficialių santykių hierarchijoje [64].

Asmuo, atlikęs bausmę įkalinimo įstaigoje, patiria neigiamą kalėjimo aplinkos įtaką, vyksta tam tikra asmenybės deformacija: nutrūksta svarbūs socialiniai ryšiai, nuteistasis jaučiasi atskirtas, izoliuotas nuo laisvo pasaulio, negali bendrauti su artimaisiais, draugais, pazįstamais; įgyja žalingų įpročių, žlunga vertybės, gimsta priešiškumas ir formuojasi neigiami stereotipai; prarandami laisvėje įgyti naudingi įgūdžiai, kaupiasi kriminalinė patirtis, atsiranda išlaikytinio pozicija, nerūpestingumas, vengiama atsakomybės; nuteistasis jaučiasi esąs “paženklintas”, stigmatizuotas, atskirtas nuo kitų [61].

Visais laikais ir visose tautose, nusikaltimai pasireikšdavo nevienodai. Taip pat nebūdavo tokių pačių bausmių už skirtingus nusikaltimus. Pavyzdžiui Anglijoje, žmogus dažniausiai moka piniginę baudą už padarytą nusikaltimą, o Lietuvoje vyrauja daugiau Baudžiamasis statusas, nors bausmės didinimas nėra efektyvi priemonė mažinant nusikalstamumą, nes žmogus gali keršyti, jei bus pernelyg skaudžiai nubaustas. Daugelis žmonių mano, jog nusikaltėliai turi būti stipriai nubausti, tačiau kultūringi įstatymai turi būti labiau siejami su ekonominėmis bausmėmis. Teismas visuomet gali atleisti nusikaltusį asmenį nuo bausmės, net jei jis ir padarė labai didelį nusikaltimą ir kartais tai gali būti suprantama kaip moralinis pastiprinimas nusikaltėliui [2].

„ - Ką gali žmogui duoti kalėjimas? – mąsto Jovita Kacienė, nuteistoji Panevėžio moterų kalėjime. – Nieko gero... Tik sugadinti... Nors, tiesą sakant, labai priklauso nuo ir nuo pačios nuteistosios. Dauguma jų palūžta, žlunga, degraduoja galutinai. Tam sąlygos yra idealios. Po ilgai trukusio košmaro Vilniaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriuose, po bemiegių naktų, iki smulkmenų permąstant nusikaltimą, taip norėjosi ramybės – o ar ji tokiame kalinių būryje galėjo būti. Nuolatinis erzelis, riksmai, muštynės. Kasdieninis taikymasis prie kitų išderino nervų sistemą, paveikė psichiką. Rodos, pradžioje buvau jautresnė blogiui, melui, pykčiui, svetimo skausmui – ilgainiui viskam ėmiau jausti abejingumą, neapykantą... Nors kartais taip viskas atsibosta, bet ką atiduotum, kad į tai mainais gautum dvasinę ramybę“ – sakė Jovita Kacienė [25].

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimas buvo atliekamas 2011 m. vasario - rugsėjo mėnesiais Lietuvos tardymo izoliatoriuose. Šio tyrimo atlikimui nebuvo reikalingas bioetikos komisijos sutikimas. Tai buvo susitarimas tarp Kalėjimų departamento ir Valstybinio psichikos sveikatos centro.

Tyrimui atlikti buvo pasirinkti Lietuvos tardymo izoliatoriuose sulaikyti asmenys. Į tyrimą įtraukiami visi sulaikyti asmenys, turintys 14 metų ir vyresni. Tokių asmenų tyrime dalyvavo 607.

Buvo vykdoma Lietuvos tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų anketinė anoniminė apklausa, kurioje buvo klausiama apie socialines, demografines charakteristikas, alkoholinių gėrimų vartojimo dažnį, poelgius išgėrus, alkoholio vartojimo priežastis, nuomonės apie alkoholio vartojimą, nemalonias situacijas, kai buvo vartojamas alkoholis, savijautą per pastarąsias dvi savaites. Tiriamieji taip pat buvo prašomi pritarti arba paneigti teiginius apie alkoholį bei pasirinkti pagal svarbą, kas jiems gyvenime svarbiausia.

Atliekant statistinę analizę, kokybinių požymių palyginimui tarp grupių buvo taikomas Chi – kvadrato testas. O vertinant ryšio stiprumą tarp dviejų požymių buvo taikomas Z kriterijus.

Apklausa buvo vykdoma tardymo izoliatoriuose, anoniminės anketos buvo pildomos ir iš karto surenkamos. Apklausiant respondentus, pirmiausia jiems buvo prisistatoma, pasakoma anketos tema bei tikslas. Buvo išdalinta 688 anketos, grąžintos 607 anketos (atsako dažnis 88,2 proc.). Siekiant užtikrinti anketos anonimiškumą, anketoje nebuvo prašoma respondentų nurodyti savo vardo ir pavardės.

Bandomasis tyrimas atliktas 2011 m. sausio mėnesį. Šio tyrimo metu buvo apklausiami Kauno tardymo izoliatoriuje sulaikyti asmenys. Buvo apklausta 11 respondentų. Po šios apklausos pastebėta, jog ne visi asmenys vienodai supranta tuos pačius klausimus, todėl kai kurie klausimai buvo pakoreguoti.

Respondentams pateiktą originalią anketą sudarė 101 uždaras ir 6 atviri klausimai (1 priedas). Pagrindinės klausimų grupės buvo:

I. Socialiniai ir demografiniai respondentų duomenys. II. Alkoholio vartojimo įpročiai.

III. Požiūris į alkoholio vartojimą.

IV. Fizinės ir psichinės sveikatos vertinimas.

Pirmieji penki klausimai suteikia informaciją apie respondentų amžių, lytį, šeiminę padėtį, išsilavinimą bei laiką, praleistą tardymo izoliatoriuje.

Siekiant įvertinti alkoholio vartojimo įpročius buvo užduoti klausimai susiję su alkoholiu: kada pradėjo vartoti, kiek pinigų išleidžia alkoholiniams gėrimams, kiek standartinių alkoholinių gėrimų vienetų išgeria. Vis daugiau įrodymų yra pateikiama, jog tie žmonės, kurie pradėjo vartoti alkoholį paauglystės laikotarpiu, turi daug didesnę riziką būti nuo jo priklausomi.

Taip pat buvo užduodami klausimai apie alkoholį ir su juo susijusius įvykius, kur respondentai galėjo pasirinkti vieną labiausiai tinkamą atsakymą iš penkių.

Norint sužinoti apie respondentų alkoholio vartojimo įpročius ne tik šiuo metu, buvo užduodami klausimai apie įvykius, kurie įvyko per dvylika mėnesių ir kuriuos įtakojo alkoholio vartojimas.

Respondentams buvo pateikti dvidešimt trys klausimai apie jų savijautą per dvi savaites. Šiais klausimais buvo siekiama nustatyti tardymo izoliatoriuose sulaikytų asmenų psichinę sveikatą, nes psichikos ir elgesio sutrikimai yra labai didelė problema mūsų visuomenėje, o tokiais ligoniais dažniausiai susidomima tik jiems įvykdžius kokį nors nusikaltimą [72].

Paskutinioji klausimyno dalis atspindėjo tai, kas respondentams buvo labai svarbu ir kas mažiausiai svarbu. Tiriamųjų buvo prašoma aštuonias vertybes surašyti ant laiptelių mažėjimo tvarka: nuo pačios svarbiausios iki mažiausiai svarbios.

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS programos paketą (versija SPSS 17.0). Hipotezės apie požymių ryšį tikrintos taikant chi kvadrato (χ2) kriterijų. Taip pat proporcijų skirtumų statistiniam reikšmingumui nustatyti, buvo skaičiuojamas Z kriterijus. Minimalus reikšmingumo lygmuo – 0,05.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Tyrime dalyvavo asmenys nuo 14 metų. Siekiant palengvinti tolimesnę duomenų analizę, tiriamuosius pagal amžių suskirstėme į keturias grupes: 14-22 m., 23-30 m., 31-45 m. ir 46-98 m. Didžiausią dalį respondentų sudarė asmenys 23-30 metų amžiaus grupėje, o mažiausią – 46-98 metų grupėje. Tyrime daugiau dalyvavo vyrų nei moterų (1 lentelė).

1 lentelė. Pagrindinės respondentų charakteristikos

N % Lytis: Moterys Vyrai 28 563 95,3 4,7 Amžius: 14-22 m. 23-30 m. 31-45 m. 46-98 m. 149 177 173 60 26,7 31,7 30,9 10,7 Šeiminė padėtis: Nevedęs/netekėjusi Gyvena su partnere/-iu Vedęs/ištekėjusi Išsiskyręs/-usi Našlys/-ė 270 122 106 66 17 46,5 21,0 18,2 11,4 2,9 Išsilavinimas: Pradinis Pagrindinis Vidurinis Profesinis Aukštesnysis Aukštasis 115 82 231 81 31 35 20,0 14,3 40,2 14,1 5,4 6,1

Anketose respondentai daugiausiai pažymėjo, jog alkoholinius gėrimus vartoja kartą per mėnesį arba rečiau; mažiausiai buvo atsakiusiųjų, kad iš viso nevartoja alkoholio (žr. 1 pav.). Respondentus pagal alkoholio vartojimo dažnumą suskirstėme į penkias grupes: niekada, kartą per mėnesį ar rečiau, 2-4 kartai per mėnesį, 2-3 kartus per savaitę, 4 ar daugiau kartų per savaitę vartojančius alkoholinius gėrimus.

1 pav. Tardymo izoliatoriuje sulaikytų asmenų skirstinys procentais atsižvelgiant į alkoholio vartojimo dažnį

Statistiškai reikšmingai dažniau 23-30 metų (10,2 proc.) ir 31-45 metų (14,2 proc.) respondentai niekada nevartoja alkoholio, lyginant su 14-22 metų amžiaus respondentais (3,6 proc.). Taip pat statistiškai reikšmingai rečiau 31-45 metų (12,3 proc.) ir 46-98 metų amžiaus (7,1 proc.) respondentai vartoja alkoholį 2-3 kartus per savaitę, lyginant su 14-22 metų amžiaus respondentais (22,1 proc.).

Žmonės alkoholį vartoja labai skirtingai. Vieni geria silpnesnius gėrimus ir daugiau, kiti geria stipresnius ir mažiau ir t.t. Respondentų klausėme, kaip dažnai jie išgeria vienu kartu 6 ar daugiau standartinių alkoholio vienetų. Daugiausiai respondentų (31,1 proc.) atsakė, jog niekada neišgeria 6 ar daugiau standartinių alkoholio vienetų vienu kartu, 29,6 proc. atsakė, jog išgeria 6 ar daugiau standartinius alkoholio vienetus vienu kartu kartą per mėnesį ar rečiau, 20,0 proc. respondentų tiek išgeria 2-4 kartus per mėnesį, 9,5 proc. – 2-3 kartus per savaitę ir 9,7 proc. – 4 ar daugiau kartų per savaitę (žr. 2 pav.).

9,7

32,1 28,7

15,1

14,4 Niekada

Kartą per mėnesį ar rečiau

2-4 kartai per mėnesį 2-3 kartai per savaitę 2-3 kartai per savaitę

χ2

=24,342; lls12; p=0,018,

*p<0,05, lyginant su 14-22 metų amžiaus grupe

2 pav. 6 ar daugiau standartinių alkoholio vienetų vartojimas vienu kartu atsižvelgiant į amžių

Utenos eksperimentiniame skyriuje 1997-2006 m. vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad didžioji dalis nusikaltusių asmenų pasižymėjo agresija ir smurtu: 40,0 proc. tiriamųjų buvo kaltinami nužudymais arba grasinimais nužudyti, 24 proc. – kūno sužalojimais [16]. Siekėme išsiaiškinti, ar mūsų tiriamieji taip pat buvo konfliktinėse situacijose. 77,5 proc. respondentų atsakė, jog buvo ginčų, barnių, kai buvo išgėrę ir atitinkamai 22,5 proc. respondentų atsakė, jog nebuvo. Statistiškai reikšmingai dažniau, kad buvo ginčų, barnių išgėrus, atsakė respondentai, kurie buvo pradinio, pagrindinio, vidurinio ir profesinio išsilavinimo (atitinkamai 80,4 proc., 84,2 proc., 77,8 proc., 78,9 proc.), lyginant su tais, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą (54,5 proc.).

Kita konfliktinė situacija, kurioje buvo atsidūrę 73,1 proc. tiriamųjų – muštynės. Atitinkamai 26,9 proc. respondentų muštynėse nedalyvavo, kai buvo išgėrę. Statistiškai reikšmingai dažniau išgėrę asmenys muštynėse dalyvavo, kurie buvo pradinio ir pagrindinio

22,2 32.5* 37.2* 39.1* 27,4 32,5 33,1 23,9 24,4 18,8 14.2* 19,6 16,3 8.1* 6.8* 2.2* 9,6 8,1 8,8 15,2 0 10 20 30 40 50 14-22 m. 23-30 m. 31-45 m. 46-98 m. Proc. Respondentų amžius

4 ar daugiau kartų per savaitę vienu kartu išgeria 6 ar daugiau standartinių alkoholinių vnt. 2-3 kartus per savaitę vienu kartu išgeria 6 ar daugiau standartinių alkoholinių vnt. 2-4 kartus per mėnesį vienu kartu išgeria 6 ardaugiau standartinių alkoholio vnt. Kartą per mėnesį ar rečiau vienu kartu išgeria 6 ar daugiau standartinių alkoholio vnt. Niekada vienu kartu neišgeria 6 ar daugiau standartinių alkoholio vnt.

išsilavinimo (atitinkamai 82,7 proc., 84,4 proc.), lyginant su tais, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą (62,5 proc.).

57,7 proc. tiriamųjų atsakė, jog buvo patyrę sužalojimų, kai buvo išgėrę ir 42,3 proc. tokių sužalojimų nebuvo patyrę. Statistiškai reikšmingai dažniau respondentai, turintys pradinį, pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, patyrė sužalojimų išgėrę (atitinkamai 63,0 proc., 65,3 proc. ir 61,1 proc.), lyginant su tais, kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą (40,6 proc.), o 54,8 proc. respondentų ir patys sužalojo kitą asmenį, būdami neblaivūs (žr. 3 pav.).

χ2

=20,794; lls=5; p=0,001,

*p<0,05, lyginant su turinčiais aukštąjį išsilavinimą 3 pav. Kito asmens sužalojimas išgėrus atsižvelgiant į išsilavinimą

Yra žmonių, kuriems alkoholio vartojimas yra kasdieninio gyvenimo dalis. Tiriamųjų klausėme, ar jie mano, jog iš tiesų saikingas alkoholio vartojimas yra kasdieninio gyvenimo dalis. Didžioji dalis respondentų (44,4 proc.) visiškai nesutinka, kad saikingas alkoholio vartojimas yra kasdieninio gyvenimo dalis, 25,5 proc. greičiau nesutinka nei sutinka, kad alkoholis yra kasdieninio gyvenimo dalis, 18,5 proc. mano, jog greičiau tai yra kasdieninio gyvenimo dalis nei nėra ir mažiausiai respondentų (11,5 proc.) sutinka, jog alkoholis tikrai yra kasdieninio gyvenimo dalimi. Statistiškai reikšmingai dažniau 23-30 metų amžiaus respondentai (52,5 proc.) atsakė, jog saikingas alkoholio vartojimas jiems visiškai nėra kasdieninio gyvenimo dalimi, lyginant su 14-22 metų amžiaus respondentais (35,3 proc.). Statistiškai reikšmingai rečiau 46-98 metų amžiaus respondentai nurodė, kad saikingas alkoholio vartojimas greičiau yra nei nėra kasdieninio gyvenimo dalimi, nei tie, kurie yra 14-22 metų amžiaus (atitinkamai 12,0 proc. ir 24,1 proc.). Taip pat 46-98 metų respondentai statistiškai reikšmingai rečiau atsakė, kad saikingas alkoholio vartojimas greičiau nėra nei yra

70.0* 56,8 54,3 39,5 39,3 43,8 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Taip Proc. Sužalojo kitą asmenį išgėręs Aukštasis išsilavinimas Aukštesnysis išsilavinimas Profesinis išsilavinimas Vidurinis išsilavinimas