LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO
MEDICINOS AKADEMIJOS MEDICINOS FAKULTETO
„MEDICINOS“ VIENTISŲJŲ STUDIJŲ PROGRAMOS
BAIGIAMASIS MAGISTRO DARBAS
LSMU VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA
ALKOHOLIO VARTOJIMO RIZIKOS NUSTATYMO IR
TRUMPOSIOS KONSULTACIJOS TAIKYMAS IR IŠŠŪKIAI
KLAIPĖDOS MIESTO PIRMINĖS ASMENS SVEIKATOS
PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE
Darbo autorius: Lukas Galkus
Darbo vadovas: dr. Mindaugas Štelemėkas
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 3
2. SUMMARY ... 4
3. PADĖKA ... 5
4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5
6. SANTRUPOS ... 6 7. SĄVOKOS... 7 8. ĮVADAS ... 8 9. DARBO TIKSLAS ... 10 10. DARBO UŽDAVINIAI ... 10 11. LITERATŪROS APŽVALGA... 11 11.1. Alkoholio žala ... 11
11.2. Alkoholio kontrolės priemonės ... 12
11.3. Trumposios intervencijos ... 12
11.4. Trumpųjų intervencijų taikymas ir iššūkiai ... 13
11.5. Tyrimai Lietuvoje ... 15
12. TYRIMO METODIKA ... 16
12.1. Tyrimo planavimas ... 16
12.2. Tyrimo objektas, imtis ir tirtųjų kontingentas ... 16
12.3. Tyrimo metodai ... 17
12.4. Duomenų analizės metodai ... 18
13. REZULTATAI... 19
13.1. Respondentų charakteristika... 19
13.2. Šeimos gydytojų darbas su alkoholį vartojančiais pacientais ... 20
13.3. Šeimos gydytojų požiūris į trumpąsias intervencijas ... 24
14. REZULTATŲ APTARIMAS ... 26
15. IŠVADOS ... 29
16. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 30
17. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 31
1. SANTRAUKA
Autorius: Lukas Galkus
Darbo pavadinimas: Alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos taikymas ir iššūkiai Klaipėdos miesto pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Tyrimo tikslas: įvertinti alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos taikymo dažnį tarp Klaipėdos miesto šeimos gydytojų ir identifikuoti veiksnius, kurie yra susiję su šių intervencijų taikymu.
Uždaviniai: 1. Įvertinti, kaip dažnai Klaipėdos miesto šeimos gydytojai kasdieninėje praktikoje taiko alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos intervencijas. 2. Išanalizuoti Klaipėdos miesto šeimos gydytojų požiūrį į trumpųjų intervencijų taikymą ir efektyvumą. 3. Nustatyti, su kokiomis pagrindinėmis kliūtimis susiduria Klaipėdos miesto šeimos gydytojai, taikydami trumpąsias intervencijas.
Metodai ir tyrimo dalyviai: Baigiamasis magistro darbas buvo atliekamas analizuojant klausimyno
World Health Organisation Collaborative Study on Implementing and Supporting Early Intervention Strategies in Primary Health Care duomenis apie Klaipėdos miesto šeimos gydytojų požiūrį ir darbą
su alkoholio vartotojais, trumpųjų intervencijų taikymą. Tyrimo imtį sudarė 62 respondentai. Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics programinį paketą. Duomenų skirtumų patikimumas vertintas naudojant Stjudento t, Mann-Whitney U, Fišerio tikslųjį ir Vilkoksono kriterijų, koreliacinė analizė atlikta apskaičiuojant Spirmeno koeficientą Rezultatų skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, jei paklaidos tikimybė p<0,05.
Rezultatai: 37 % šeimos gydytojų nurodė „dažnai“ pasiteiraujantys pacientų apie jų alkoholio vartojimo įpročius. Pasiteirauti dažniausiai paskatindavo pacientui diagnozuotos lėtinės ligos, susijusios su alkoholio vartojimu. Beveik visi respondentai (98 %) nurodė per metus konsultavę iki 6 pacientų dėl rizikingo ar žalingo alkoholio vartojimo. Dauguma šeimos gydytojų (79 %) teigė esą pasiruošę konsultuoti pacientus, turinčius alkoholio problemų. Vis tik, tik 29 % laikė savo pastangas padėti sėkmingomis. Dirbant tiek su rizikingais, tiek su priklausomais nuo alkoholio vartotojais, gydytojai teigė turintys mažai pasitenkinimo ir motyvacijos. Laiko stoka buvo įvardijama kaip pagrindinė kliūtis taikyti intervencijas, o lengvai prieinami klausimynai, rizikingam alkoholio vartojimui nustatyti, – vienas iš skatinančių veiksnių taikyti intervencijas gydytojo praktikoje.
Išvados: Rutininis alkoholio vartojimo rizikos nustatymas ir trumpųjų intervencijų taikymas PASPĮ yra žemas. Dauguma šeimos gydytojų jaučiasi nemotyvuoti taikyti trumpąsias intervencijas ir nurodo žemus darbo su alkoholį vartojančiais pacientais pasitenkinimo rodiklius. Per didelis darbo krūvis, abejonės, kad trumposios intervencijos gali pakeisti paciento alkoholio vartojimo įpročius, – tai pagrindinės priežastys, apsunkinančios intervencijų taikymas gydytojo praktikoje.
2. SUMMARY
Author: Lukas Galkus
Title: The Use and Challenges in Screening and Brief Interventions for Alcohol Related Problems Among General Practitioners in the City of Klaipėda
Aim: to explore the use and investigate the facilitators and barriers to conducting screening and brief interventions for problematic alcohol use among general practitioners in the city of Klaipėda.
Objectives: 1. To estimate how often general practitioners (GP) from Klaipėda conduct screening tests and brief interventions for alcohol misuse. 2. To analyse attitudes of general practitioners towards the use and effectiveness of brief interventions. 3. To identify main facilitators and barriers to conduct screening and brief interventions for alcohol misuse.
Methods: The MSc work was performed by analysing the data from the questionnaire of World Health Organisation Collaborative Study on Implementing and Supporting Early Intervention Strategies in Primary Health Care. The questionnaire included questions on GP’s demographics, education on alcohol (qualification), attitudes towards problem drinkers and use of brief interventions. The total sample of the study consisted of 62 respondents. The statistical data analysis was performed using SPSS Statistics. The main statistical criteria used in the data analysis were Student’s t, Mann-Whitney U, Fisher’s exact, Wilcoxon Signed-Rank tests and Spearman rank-order correlation coefficient. The level of statistical relevance used: α=0.05. The results were considered statistically relevant when p<α.
Results: 37 % of GPs stated that they “frequently” discussed drinking habits with their patients. Enquiry about drinking was evoked largely because of diagnosed chronic diseases which are causally linked with alcohol consumption. In the last year, most of the GPs (98 %) managed up to 6 patients for alcohol problems. Although 79 % of GPs felt prepared to counsel problem drinkers, only 29 % felt their efforts in reducing alcohol consumption were successful. Whilst working with problem and dependant drinkers, doctors indicated low levels of motivation and job satisfaction. The main barrier for GPs to perform brief interventions were time constraints; the main facilitator was related to the availability of quick and easy counselling materials.
Conclusions: Screening for alcohol consumption and the use of brief interventions among patients in primary care is low. Majority of GPs feel unmotivated to perform brief interventions and indicate low levels of satisfaction. Excessive workload and doubts that brief interventions could change patient’s drinking behaviour were listed as the main obstacles for a routine screening and counselling for alcohol problems in primary care.
3. PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo magistrinio darbo vadovui dr. Mindaugui Štelemėkui už visokeriopą paramą, pagalbą ir patarimus ruošiant šį baigiamąjį magistrinį darbą. Dėkoju profesorei Eileen Kaner iš Niukaslio (angl. Newcastle) universiteto už pagalbą ir pirminį klausimyną iš PSO bendro projekto. Taip pat dėkoju tyrime dalyvavusiems šeimos gydytojams už jų skirtą laiką ir nuoširdumą pildant klausimyną.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo. Baigiamasis magistrinis darbas nebuvo remtas.
5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro (LSMU BEC) leidimas Nr. BEC-MF-354.
6. SANTRUPOS
AST/ALT – asparagininės aminotransferazės ir alanininės aminotransferazės santykis
AUDIT – alkoholio vartojimo sutrikimų nustatymo testas (angl. Alcohol Use Disorders Identification
Test)
AUDIT-C – alkoholio vartojimo sutrikimų nustatymo testas, trumpoji AUDIT versija (angl. Alcohol
Use Disorders Identification Test – Consumption)
DALY – negalios koreguoti gyvenimo metai (angl. disability adjusted life year) GGT – gamaglutamiltransferazė
LR SAM – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija MCV – vidutinis eritrocitų tūris (angl. mean corpuscular volume) PASPĮ – pirminė asmens sveikatos priežiūros įstaiga
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SAAPQ – alkoholio ir alkoholio problemų supratimo klausimynas (angl. Shortened Alcohol and
Alcohol Problems Perception Questionnaire)
7. SĄVOKOS
Rizikingo ir žalingo alkoholio vartojimo ribos skiriasi lyginant įvairias šalis. Lietuvoje nėra oficialiai nustatytų rizikingo ir žalingo alkoholio vartojimo ribų, todėl formuluojant sąvokas buvo remtasi 2016 m. Higienos instituto išleistomis metodinėmis rekomendacijomis sveikatos priežiūros specialistams „Trumposios intervencijos: alkoholio vartojimo įpročių patikros ir pagalbos teikimo rekomendacijos“ [1]. Jose autoriai perskaičiavo Jungtinėje Karalystėje rekomenduojamas ribas, išreikštas standartiniais alkoholio vienetais (SAV) pagal Lietuvoje taikomą SAV reikšmę.
Rizikingas (angl. hazardous) alkoholio vartojimas – šiai kategorijai priskiriami asmenys, kurių suvartojamo alkoholinių gėrimų kiekis per vieną epizodą arba per savaitę viršija mažai rizikingo alkoholio vartojimo ribą (vidutiniškai vyrai iki 40 SAV, moterys iki 27 SAV per savaitę).
Standartinis alkoholio vienetas (SAV) – 1 SAV yra 10 g absoliučiojo alkoholio (etanolio). Trumpoji (minimali arba ankstyvoji) intervencija – tai struktūruota asmens apklausa, skirta jo alkoholio vartojimo įpročiams nustatyti, lydima trumpo asmens pokalbio su specialistu apie galimybę keisti rizikingą elgseną.
Žalingas (angl. harmful) alkoholio vartojimas – tai toks suvartoto alkoholio kiekis (vyrams daugiau nei 40 SAV, moterims daugiau nei 27 SAV per savaitę) arba alkoholio vartojimo įprotis, kuris sukelia fizinę, psichinę arba socialinę žalą ir atitinka TLK-10 nustatytus kriterijus: 1) yra aiškių įrodymų, kad alkoholis sukėlė fizinę ir psichologinę žalą; 2) žalos pobūdis yra aiškus; 3) alkoholio vartojimas tęsėsi ilgiau negu 1 mėnesį arba vyko kelis kartus pakartotinai per paskutinius 12 mėn.; 4) asmuo neatitinka priklausomybės nuo alkoholio diagnostinių kriterijų.
Priklausomybė nuo alkoholio – tai grupė elgesio, pažinimo ir psichologinių reiškinių, atsiradusių reguliariai vartojant alkoholį. Paprastai susiformuoja stiprus potraukis vartoti alkoholį, sunku kontroliuoti jo vartojimą, vartojimas tęsiamas nepaisant žalingų pasekmių [2].
Probleminis alkoholio vartojimas – tai terminas apimantis rizikingą, žalingą alkoholio vartojimą ir priklausomybę nuo alkoholio.
8. ĮVADAS
Alkoholio vartojimas sudaro apytiksliai 4 % visuotinės ligų naštos [3] ir sukelia žalingą poveikį fizinei ir psichinei žmogaus sveikatai [4, 5]. Remiantis naujausiais apskaičiuotais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) įvertinimais, 2016 m. Lietuva buvo pirma pasaulyje pagal suvartotą grynąjį alkoholį kiekvienam 15 m. ir vyresniam gyventojui [6]. Probleminiai alkoholio vartotojai dažniau naudojasi sveikatos sistemų teikiamomis paslaugomis ir tokiu būdu generuoja didesnes išlaidas visuomenei [7, 8]. Būtent todėl rutininė pacientų patikra ir ankstyvas problemiškai alkoholį vartojančių asmenų identifikavimas, leistų ne tik užkirsti kelią alkoholio sukeltoms problemoms vystytis, bet ir padėtų sutaupyti visuomenės lėšas teisėsaugai, sveikatos ir socialiniuose sektoriuose.
Trumposios intervencijos alkoholio vartojimo rizikai vertinti, kai taikomos pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje, yra efektyvi priemonė mažinanti alkoholio suvartojimą [9] ir ilgalaikėje perspektyvoje padedanti sutaupyti lėšas [10, 11]. Viena iš šeimos gydytojo pareigų – edukuoti pacientus sveikatos klausimais ir raginti naudotis prevencinėmis programomis. Nustatyta, kad gydytojai klausimus apie alkoholio vartojimą su pacientais aptaria rečiau negu kitus sveiko gyvenimo principus (tokius kaip fizinis aktyvumas, mityba ar rūkymas) ir rečiau nei patys pacientai to tikėtųsi [12]. Tyrimai rodo, kad pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje yra identifikuojama ir konsultuojama mažiau negu 10 % probleminių alkoholio vartotojų [13, 14]. Atliktos studijos kalba apie kelias pagrindines priežastis: laiko trūkumą gydytojų darbe, finansinės motyvacijos stoką, palaikymo iš vadovybės nebuvimą, mokymų, kaip atpažinti probleminius vartotojus ir jiems padėti, trūkumą [12, 15-17].
Lietuvoje situacija iki šiol nėra tirta, todėl įvertinti, kiek plačiai trumposios intervencijos yra naudojamos praktikoje ir kokie yra pagrindiniai jų taikymo iššūkiai, yra sunku. Vis tik situacija keičiasi. 2016 m. Higienos institutas išleido rekomendacijas, kuriose pateikta susisteminta informacija apie trumpąsias intervencijas, aptariama, kaip atpažinti rizikingai ir žalingai alkoholį vartojantį pacientą, kaip teikti trumpąją intervenciją ir konsultuoti pacientą dėl alkoholio vartojimo įpročių keitimo. Nuo 2018 m. liepos mėn. 1 d. remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM) ministro įsakymu [18] asmens apsilankymo pas gydytoją metu gydytojas, slaugytojas ar medicinos psichologas (asmeniui sutikus) galės atlikti ankstyvąjį alkoholio vartojimo rizikos įvertinimą, užpildant AUDIT-C testą. Jei užpildžius AUDIT-C testą gauta balų suma moterims yra daugiau nei 3 balai, o vyrams – daugiau nei 4 balai, ankstyvasis alkoholio vartojimo rizikos įvertinimas turi būti tęsiamas užpildant AUDIT testą Nustačius rizikingą arba žalingą alkoholio vartojimo lygį, gydytojas, slaugytojas ar medicinos psichologas, taikydamas motyvacinio interviu metodą, suteiks asmeniui konsultaciją ir pokalbio metu motyvuos asmenį keisti alkoholio vartojimo
įpročius. Įtarus priklausomybę, pacientas nukreipiamas pas gydytoją psichiatrą specializuotai diagnostikai.
Šiuo tyrimu bus siekiama išsiaiškinti, kaip plačiai trumposios intervencijos yra taikomos Klaipėdos miesto pirminėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (PASPĮ) ir kokie pagrindiniai iššūkiai paliečia šeimos gydytojus taikančius arba dėl kažkokių priežasčių negalinčius taikyti trumpųjų intervencijų.
9. DARBO TIKSLAS
Įvertinti alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos taikymo dažnį tarp Klaipėdos miesto šeimos gydytojų ir identifikuoti veiksnius, kurie yra susiję su šių intervencijų taikymu.
10. DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti, kaip dažnai Klaipėdos miesto šeimos gydytojai kasdieninėje praktikoje taiko alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos intervencijas.
2. Išanalizuoti Klaipėdos miesto šeimos gydytojų požiūrį į trumpųjų intervencijų taikymą ir efektyvumą.
3. Nustatyti, su kokiomis pagrindinėmis kliūtimis susiduria Klaipėdos miesto šeimos gydytojai, taikydami trumpąsias intervencijas.
11. LITERATŪROS APŽVALGA
11.1.
Alkoholio žala
Alkoholinių gėrimų vartojimas ir priklausomybė nuo alkoholio yra aktuali visame pasaulyje sveikatos ir socialinė problema. Pasaulyje alkoholis yra trečias rizikos veiksnys, sąlygojantis ligas ir priešlaikinę mirtį, po mažo gimimo svorio ir nesaugių lytinių santykių [19]. Europoje alkoholis taip pat rikiuojasi kaip trečias sergamumo ir mirtingumo rizikos veiksnys po tabako vartojimo ir aukšto kraujo spaudimo [20]. Alkoholio vartojimas sąlygoja daugiau kaip 200 triženkliais TLK-10 kodais šifruojamų įvairių ligų ir būklių, tarp kurių daugiau nei 30 yra visiškai sąlygojamos alkoholio (alkoholis yra vienintelis šių būklių rizikos veiksnys) [3, 21].
Rehm ir kiti (2009) [3] apibendrina sąsajas tarp alkoholio vartojimo ir lėtinių neinfekcinių ligų. Autorių skaičiavimais 2004 m. 3,8 % (2,26 mln.) visų mirčių buvo sąlygotos alkoholio vartojimo ir 4,6 % (70,9 mln.) visų negalios koreguotų gyvenimo metų (DALY) gali būti priskirti alkoholio vartojimo sąlygojamai žalai. Naujausiame tyrime Forouzanfar ir kiti (2016) [22] nagrinėdami PSO tyrimo „Bendra ligų našta“ duomenis identifikavo alkoholio sukeltą naštą pasaulio visuomenėms. Tyrime pateikiami skaičiavimai rodo, kad 2015 m. pasaulyje alkoholis sąlygojo 2,3 mln. mirčių ir 84,9 mln. DALY. Alkoholio (ir kitų narkotikų) vartojimas tyrime įvardinamas kaip penktas rizikos veiksnys vyrams, sudarantis 6,6 % visos 2015 m. ligų naštos daugiausia dėl psichikos ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo sutrikimų, kepenų cirozės ir kitų lėtinių kepenų ligų. Alkoholio (ir kitų narkotikų) vartojimo našta moterims tesudarė 2,0 %
Svarbu pabrėžti, kad ekonominę alkoholio vartojimo žalą sudaro ne tik sveikatos priežiūros kaštai (ligų diagnozavimas ir gydymas), bet ir produktyvumo kaštai (pirmalaikis mirtingumas, sergamumas, netektas darbingumas ir pan.), teisėsaugos institucijų patiriami kaštai bei kiti kaštai. Rehm ir kiti (2009) [3] apskaičiavo, jog su alkoholio vartojimu susijusios išlaidos sudaro daugiau kaip 1% bendrojo vidaus produkto vidutines ir dideles pajamas gaunančiose šalyse, o sveikatos priežiūros išlaidos ir socialiniai kaštai sudaro didžiąją šių išlaidų dalį. Štelemėkas (2014) [23] savo disertacijoje vertino socialinę ir ekonominę alkoholio vartojimo žalą Lietuvoje. Skaičiavimai parodė, kad 2010 m. ekonominė žala Lietuvoje sudarė 741 mln. Lt (apie 214,6 mln. Eur), neįvertinant policijos ir teismų, su išorinėmis priežastimis siejamų sveikatos priežiūros kaštų ir netekto darbingumo išmokų, materialiosios turtinės žalos, geriančiųjų aplinkoje esančių artimųjų psichologinės, socialinės ir ekonominės žalos kaštų. Remiantis tokiais skaičiavimais, galime daryti išvadą, kad ekonominė alkoholio vartojimo žala Lietuvoje yra dar didesnė.
11.2.
Alkoholio kontrolės priemonės
Alkoholio politika yra apibrėžiama kaip įvairios tikslingos pastangos arba skirtingų valdžios lygmenų sprendimai, siekiant sumažinti ar išvengti alkoholio vartojimo sukeltų pasekmių [24]. Alkoholio kontrolės politika įvairiose šalyse įgyvendinama skirtingai: priemonės yra orientuotos į individą, bendruomenę arba visuomenę. Nors mokslinėje literatūroje išskiriama, kad didžiausią teigiamą poveikį alkoholio žalos mažinimui galima pasiekti taikant alkoholio kontrolės priemones kompleksiškai, pasaulio mokslininkai ir PSO, remdamiesi atliktais tyrimais, išskiria tris pagrindines ir efektyviausias alkoholio kontrolės priemones [24-29]:
• akcizinių mokesčių taikymas ir didinimas alkoholiniams gėrimams; • alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimas;
• alkoholinių gėrimų reklamos ribojimai ir draudimas.
Lygiagrečiai šių pagrindinių alkoholio kontrolės priemonių labai svarbi ir pagalba pacientams pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje. Lietuvoje, sprendžiant sveikatos problemas, susijusias su alkoholio vartojimu, dažniausiai yra diskutuojama ir koncentruojamasi į priklausomų asmenų diagnozavimą, gydymą ir atkryčių prevenciją, dažnai pamirštant rizikingai ir žalingai alkoholį vartojančiuosius. Moksliniai tyrimai įrodo, kad trumposios intervencijos, orientuotos į ankstyvąją alkoholio vartojimo įpročių patikrą ir programų, motyvuojančių didelės rizikos grupės pacientus sumažinti alkoholio vartojimą, taikymas praktikoje, yra viena iš efektyvių alkoholio kontrolės politikos priemonių [12, 15-17].
11.3.
Trumposios intervencijos
2016 m. Higienos institutas išleido metodines rekomendacijas, apibrėžiančias alkoholio vartojimo įpročių patikrą ir pagalbos teikimą. Remiantis minėtomis rekomendacijomis, trumposios intervencijos (dar vadinamos minimaliomis arba ankstyvomis intervencijomis) yra apibrėžiamos kaip struktūruota asmens apklausa, skirta jo alkoholio vartojimo įpročiams nustatyti, lydima trumpo asmens pokalbio su specialistu apie galimybę keisti rizikingą elgseną [1]. Trumpoji intervencija yra sudaryta iš dviejų etapų:
1. Alkoholio vartojimo įpročių vertinimas. Naudojant specialius klausimynus (pvz.: AUDIT, AUDIT-C, FAST, CAGE, TWEAK), siekiama identifikuoti rizikingus ir žalingus alkoholio vartotojus.
2. Specialisto konsultacija. Pirminėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (PASPĮ) bendrosios praktikos gydytojai suteikia 15 min konsultaciją, kurios metu siekiama motyvuoti rizikingus ar žalingus alkoholio vartotojus sumažinti alkoholio vartojimą.
Trumpųjų intervencijų efektyvumą pagrindžia ir mokslininkų atliktos sisteminės apžvalgos ir metaanalizės. 2015 m. ispanų mokslininkė Celia Álvarez-Bueno ir kiti [15] sistematinėje apžvalgoje apibendrina 6 metaanalizes ir 1 sistematinę apžvalgą. Trumposios intervencijos efektyvumas vertintas pagal du elgsenos pokyčio rodiklius: suvartojamo alkoholio kiekį (SAV vidurkis per savaitę) ir tiriamųjų dalį, kurios suvartojamo alkoholio kiekis neviršija rizikingos normos ribos. Apžvalgoje apibendrinama, kad alkoholio suvartojimas sumažėjo intervale nuo 19 g (1,9 SAV) iki 51 g (5,1 SAV) lyginant tiriamas grupes, kurioms buvo suteikta intervencija ir ne. Vartojamo alkoholio kiekis vidutiniškai sumažėjo 3,8 SAV per savaitę ir toks efektas truko bent 6 mėn. po pakartotinės intervencijos.
Minėtosios sisteminės apžvalgos duomenys parodė, kad efektyviausios intervencijos trukdavo iki 15 min (ilgesnės neturėjo jokios reikšmės intervencijos efektyvumui). Šio ir kitų tyrimų duomenimis [16, 17] nustatyta, kas didesnis efektyvumas yra pasiekiamas, kai asmeniui yra suteikiama pakartotinė arba daugiakontaktė (2 ir daugiau kartų) trumpoji intervencija.
Emily Tanner-Smith ir kiti (2016) [12] atliko metaanalizę, kurioje išnagrinėjo 190 tyrimų ir įvertino trumpųjų intervencijų efektyvumą jauniems žmonėms (iki 30 m.) ir paaugliams. Tyrime nustatyta, kad tiek paauglių tiek jaunų suaugusiųjų grupėse, kuriems buvo suteikta trumpoji intervencija, alkoholio vartojimas sumažėjo: efekto dydis paauglių grupėje buvo 0,25 (95 % P. I. 0,13– 0,37), o jaunų suaugusiųjų – 0,15 (95 % P. I. 0,12–0,18).
11.4.
Trumpųjų intervencijų taikymas ir iššūkiai
Mokslinėje literatūroje yra įvardijama daugybė faktorių, kurie galimai daro įtaką trumpųjų intervencijų pritaikymui praktikoje. Dažnai nustatomi skirtingi įtakojantys faktoriai įvairiuose tyrimuose yra susiję su toje šalyje (ar regione) vykdomu medicinos specialistų parengimu, kultūriniais skirtumais, konsultacijos su bendrosios praktikos gydytoju ar slaugytoju trukmės. Vis tik, reikšmingiausi trumpųjų intervencijų pritaikymo praktikoje iššūkiai ir trikdžiai mokslinėje literatūroje dažnai kartojasi.
Johnson ir kolegų (2010) [30] sisteminėje apžvalgoje buvo nagrinėjamos 47 mokslinės publikacijos ir siekiama apibendrinti, su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokie pagalbininkai leidžia efektyviai įgyvendinti trumpąsias intervencijas. Nustatyta, kad dar daug sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų neužtikrina trumpųjų intervencijų prieinamumo, nors jų efektyvumas yra gerai
įrodytas. Priežastis, nulemiančias tokią situaciją, būtų galima suskirstyti į tris pagrindinius lygmenis: organizacinį, darbuotojų ir paciento. Apžvalgoje nurodoma, kad dažnai bendrosios praktikos gydytojams ar slaugytojams trūksta finansinio paskatinimo bei vadovybės palaikymo. Atlikti tyrimai patvirtina, kad darbo krūvio paskirstymas tarp sveikatos priežiūros darbuotojų leistų gydytojams ar slaugytojams prisiimti papildomų atsakomybių, o mokymai, suteikiantys įgūdžių atpažinti ir padėti rizikingiems alkoholio vartotojams, galimai pagerintų trumpųjų intervencijų įdiegimą.
Nepakankamas trumpųjų intervencijų taikymas buvo susijęs su darbuotojų nepasitikėjimu ir jaučiamu žinių trūkumu duodant patarimus. Gydytojai dažnai susipainiodavo, kurios gairės yra pačios naujausios ir kas yra laikoma rizikingu ir žalingu alkoholio vartojimu. Kai kurie gydytojai nenorėdavo su pacientais diskutuoti apie alkoholį, nes manydavo, kad tai gali pabloginti jų ryšį ir bendravimą su pacientu. Slaugytojos, savo ruožtu, dažnai jausdavosi nepakankamai pasiruošusios patarti ir bijodavo suklaidinti pacientą. Šie pagrindiniai iššūkiai – laiko trūkumas, finansinės paskatos ir tinkamo konsultavimo parengimo nebuvimas – dažnai minimi ir kituose Jungtinėje Karalystėje [14, 31], Norvegijoje [32], Slovėnijoje [32] atliktuose tyrimuose.
Išanalizavus tyrimus, apžvalgoje nustatyta, kad dažniausiai trumpoji intervencija yra suteikiama bedarbiui vyrui, juodaodžių ar ispanų etninės kilmės. Socioekonominis statusas įtakos trumposios intervencijos suteikimui neturėjo. Pastebėta, kad gydytojai rečiau atlikdavo patikras ir suteikdavo konsultacijas jauniems asmenims, nes galvojo, kad šie su laiku išaugs iš rizikingo alkoholio vartojimo.
Anderson su kolegomis (2014) [34] atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 2345 bendrosios praktikos gydytojai iš Katalonijos, Čekijos, Italijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos, Slovėnijos ir Anglijos. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip gydytojų požiūris į alkoholį ir alkoholio sukeliamą žalą koreliuoja su pacientų konsultavimu alkoholio klausimais. Mokslininkai išsiaiškino, jog gydytojai, kurie turi didesnę patirtį ir išsimokslinimą alkoholio srityje, jaučiasi labiau užtikrinti savo darbe ir konsultuoja daugiau pacientų, turinčių alkoholio vartojimo sutrikimų. Taip pat pastebėta, kad tie gydytojai, kurie buvo linkę manyti, kad tik pats asmuo yra atsakingas už alkoholio vartojimą, konsultavo mažiau pacientų alkoholio vartojimo klausimais. Nors gydytojų iniciatyvumas dažnais atvejais skyrėsi, dauguma jautėsi užtikrinti, kad gali pagelbėti rizikingai alkoholį vartojančiam pacientui.
Wilson ir kiti (2011) [31] atliko 282 Anglijos šeimos gydytojų apklausą siekiant išsiaiškinti, kaip per 10 metų pasikeitė gydytojų požiūris ir darbas su rizikingai alkoholį vartojančiais pacientais. Nustatyta, kad lyginant 2009 m. su 1999 m. reikšmingai daugiau gydytojų dabar pasiteiravo pacientų apie jų alkoholio vartojimo įpročius ir tai juos paskatino padaryti paciento fizinė, psichologinė būklė arba socialinė situacija. Nepaisant to, kad alkoholio vartojimas tampa dažnesne diskusijų tema šeimos gydytojo kasdieninėje praktikoje, gydytojai vis dar retai dalyvauja mokymuose alkoholio tema ir taiko
prevencines priemones. Panašus modelis, kai gydytojai teigia, kad yra pasiruošę konsultuoti pacientus dėl rizikingo alkoholio vartojimo, bet praktikoje to nedaro, buvo stebėtas ir pirminėje apklausoje prieš 10 metų. Patys gydytojai nurodo, kad pagrindinės priežastys, neleidžiančios jiems suteikti trumpųjų intervencijų, yra laiko stoka ir gydytojo normoje neapibrėžtas (neprivalomas) trumposios intervencijos taikymas.
11.5.
Tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje alkoholio trumpųjų intervencijų tema nėra plačiai nagrinėta. Vienintelis Lietuvoje atliktas tyrimas, susijęs su ankstyvosiomis intervencijomis alkoholio srityje, yra Petraitytės ir kolegų (2015) [10] darbas, kuriame buvo atliekamas alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos paslaugų teikimo ekonominis vertinimas. Tyrime nagrinėti du trumpųjų intervencijų įdiegimo modeliai, kai paslauga suteikiama kitos registracijos į PASPĮ metu arba kai paslauga suteikiama artimiausio vizito pas šeimos gydytoją metu. Pirmuoju atveju per visą 10 metų programos vykdymo laikotarpį joje galėtų dalyvauti 41,63 % visų prisirašiusiųjų, tuo tarpu antruoju atveju į programą patektų beveik visi prisirašiusieji prie PASPĮ (99,32 %). Autoriai apibendrina, kad abu scenarijai būtų ekonomiškai efektyvūs, nes programos vykdymo sąnaudos būtų mažesnės nei išvengiami sveikatos priežiūros kaštai.
12. TYRIMO METODIKA
12.1. Tyrimo planavimas
Išnagrinėjus ir aptarus planuojamo tyrimo temą, buvo iškelti mokslinio darbo tikslas ir uždaviniai bei atlikta literatūros šaltinių analizė internetinėse duomenų bazėse. Paieška buvo vykdoma naudojant Medline (PubMed), Cochrane Library ir Wiley Online duomenų bazes bei apžvelgiant publikacijas lietuviškuose žurnaluose „Medicina“, „Visuomenės sveikata“. Pagrindiniai paieškoje naudoti raktiniai žodžiai buvo „alcohol“, „brief interventions“, „early interventions“, „general practitioners“, „general practice“, „family doctors“, „primary health care“, „attitude“ ir įvairios šių raktažodžių kombinacijos. Literatūros apžvalgoje buvo aptartas trumpųjų intervencijų efektyvumas, taikymas kitose šalyse ir šeimos gydytojų požiūris į šias intervencijas.
Atlikus sisteminę literatūros apžvalgą, išversta anoniminė tyrimo anketa, gautas LSMU Bioetikos centro leidimas tyrimui vykdyti. Baigiamasis magistro darbas buvo atliekamas vykdant anoniminę Klaipėdos miesto šeimos gydytojų apklausą. Apklausoje sudalyvauti buvo pakviestos 19 Klaipėdos mieste registruotų arba savo filialus turinčių PASPĮ. Iš jų tyrime dalyvauti sutiko 7 PASPĮ. Anketavimą padėjo vykdyti šiose PASPĮ dirbantis personalas. Surinkus duomenis, buvo vykdomas jų statistinis apdorojimas, duomenys sisteminami, analizuojami ir aprašomi tyrimo rezultatai, pateikiamos išvados.
12.2. Tyrimo objektas, imtis ir tirtųjų kontingentas
Tyrimo objektas – tai Klaipėdos mieste pirminėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose aktyviai dirbantys šeimos gydytojai.
Baigiamojo magistrinio darbo vykdymo metu imtis buvo apskaičiuota pagal tikimybės įvertinimo pasikliautinąjį intervalą, arba, tiksliau sakant, jo įvertinimo tikslumą:
N (populiacijos dydis)
(įvertinamos tikimybės įvertis) – 0,5
(norimas įvertinimo tikslumas) – 0,05 z{0.975} – 1,96
Remiantis naujausia Higienos instituto pateikta metinių sveikatos statistikos ataskaitų suvestine, 2016 m. pabaigoje Klaipėdos mieste dirbo 113 šeimos (bendrosios praktikos) gydytojų. Iš jų 58 kaip pagrindiniame darbe dirbo viešosiose įstaigose, o 55 – privačiose PASPĮ. Pagal formulę (žr. 1 paveikslą) apskaičiuotas numatomas imties dydis – 88.
Įvertinus, kad gali būti atsisakiusių dalyvauti tyrime, pradedant tyrimą buvo nuspręsta, kad bus siekiama anketuoti visus Klaipėdos mieste dirbančius šeimos gydytojus.
Klaipėdos miesto šeimos gydytojų anketavimas buvo vykdomas 2017 m. gruodžio – 2018 m. balandžio mėnesiais. Galutinę tiriamojo darbo imtį sudaro 62 respondentai. Galutinė imtis nepasiekė numatomos reprezentatyvios imties, todėl tyrimo rezultatai neatspindi Klaipėdos miesto šeimos gydytojų požiūrio ir rezultatų interpretavimas turėtų būti vertinamas atsargiai. Galutinės imties nepavyko pasiekti, nes ne visos PASPĮ sutiko dalyvauti tyrime, dalis šeimos gydytojų buvo motinystės atostogos, turėjo nedarbingumo pažymėjimus, taip pat dalis gydytojų negrąžino jiems skirtų klausimynų. To priežastis vertinti sunku.
Tyrimo anketose surinktų atsakymų demografinių charakteristikų palyginimo metu 6 respondentai buvo vyrai, o likusias 56 respondentes sudarė moterys. Visi respondentai nurodė dirbantys tik mieste. Didžioji dalis respondentų – 35 (56,5 %) nurodė dirbantys tik viešame sektoriuje, 20 šeimos gydytojų dirbo tik privačiame sektoriuje. Likusioji dalis (7 respondentai) kaip savo darbovietę nurodė abu sektorius. Vidutiniškai gydytojai dirbo klinikose su 21 14 kolegomis. Tiriamųjų amžiaus vidurkis yra 50,45 metai (jauniausiai – 29-eri, vyriausiai – 66-eri), didžiausią tyrimo respondentų dalį sudaro 50-59 metų tiriamieji (žr. 1 lentelėje).
1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes. Amžiaus grupė Respondentų skaičius Respondentų dalis (%)
<30 3 4,84 % 30-39 7 11,29 % 40-49 15 24,19 % 50-59 22 35,49 % >=60 15 24,19 % Iš viso 62 100,00 % 12.3. Tyrimo metodai
Baigiamojo magistro darbo metu duomenys buvo renkami naudojant anketą iš PSO bendrojo tyrimo (World Health Organisation Collaborative Study on Implementing and Supporting Early
profesorės Eileen Kaner iš Niukaslio (angl. Newcastle) universiteto leidimą, buvo išversta į lietuvių kalbą.
Tyrimo anketą (žr. 2 priedas) sudarė 28 klausimai. Klausimyne buvo vertinami demografiniai
duomenys ir informacija apie šeimos gydytojo darbo praktiką. Gydytojai išreiškė savo nuomonę apie saikingo alkoholio vartojimo įtaką žmogaus sveikatai, savo pasiruošimą konsultuoti probleminį alkoholio vartotoją. Respondentai buvo paprašyti nurodyti, kiek pacientų yra konsultavę per paskutinius metus dėl probleminio alkoholio vartojimo. Šeimos gydytojų požiūris dirbant su probleminiais alkoholio vartotojais buvo vertinamas naudojant alkoholio ir alkoholio problemų supratimo klausimyną (SAAPQ). Požiūris buvo vertinamas pagal 4 kriterijus: kompetenciją padėti, motyvaciją, pasitenkinimą ir teisę gydytojui domėtis paciento alkoholio vartojimo įpročiais. Respondentai taip pat išreiškė savo pritarimą skalėje nuo 1 iki 4 (nuo „iš viso nesutinku“ iki „visiškai sutinku“) 15-ai teiginių apie galimas kliūtis taikyti trumpąsias intervencijas ir 8-iems teiginiams, aprašantiems skatinamąsias priemones.
Anketos buvo laikomos validžiomis, jei buvo atsakyta į 3/4 anketos klausimų. Iš surinktų 65 anketų, 3 anketos neatitiko validžios anketos kriterijų ir todėl nebuvo vertinamos.
12.4. Duomenų analizės metodai
Baigiamojo mokslinio darbo duomenys sisteminti ir analizuoti naudojant IBM SPSS Statistics (International Business Machines Corporation, Armonk, Jungtinės Amerikos Valstijos) statistinį duomenų analizės paketą. Duomenų vertinimui taikyti aprašomieji statistiniai metodai. Kokybiniai požymiai aprašyti pateikiant reikšmių dažnį ir santykinį dažnį (%). Siekiant patikrinti kintamųjų pasiskirstymą pagal normalųjį dėsnį buvo taikytas Kolmogorovo ir Smirnovo testas. Parametriniams požymiams (kai požymiai buvo pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį) palyginti buvo naudotas Stjudento t kriterijus. Kiekybinių kintamųjų, netenkinusių normaliojo skirstinio sąlygų (mažos imtys) reikšmės tarp dviejų nepriklausomų grupių lygintos taikant Mann-Whitney U kriterijų. Požymių priklausomumui įvertinti (mažų tikėtinų reikšmių atveju) taikytas Fišerio tikslusis kriterijus. Sąsajų paieškai tarp ordinariųjų, nominaliųjų ir kiekybinių kintamųjų taikyta koreliacinė analizė apskaičiuojant Spirmeno koeficientą. Ordinariųjų kintamųjų, netenkinusių normaliojo skirstinio sąlygų, reikšmės tarp dviejų priklausomų grupių lygintos taikant Vilkoksono kriterijų. Rezultatai laikyti statistiškai patikimais, kai patikimumo koeficientas p<0,05.
13. REZULTATAI
13.1. Respondentų charakteristika
Baigiamajam magistriniam darbui svarbios charakteristikos buvo šeimos gydytojų patirtis dirbant PASPĮ ir jų darbo krūvis. Vidutinė respondentų darbo patirtis yra 16,2 8,6 metai. Darbo krūvis buvo vertinamas atsižvelgiant į du parametrus: darbo valandų skaičių per savaitę ir konsultuotų pacientų skaičių per savaitę. Vidutinis tiriamųjų darbo krūvis yra 36,3 6,6 val. per savaitę. Daugiau negu pusę respondentų nurodė per savaitę suteikiantys konsultacijas 101-150 pacientų, trečdalis šeimos gydytojų per savaitę konsultuoja daugiau negu 150 pacientų (žr. 2 lentelėje).
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal konsultuojamų pacientų skaičių per savaitę. Pacientų skaičius per
savaitę
Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
0-50 pacientų 2 3,23 %
51-100 pacientų 5 8,06 %
101-150 pacientų 34 54,84 %
Daugiau negu 150 pacientų 21 33,87 %
Iš viso 62 100,00 %
Analizuojant šeimos gydytojų aktyvumą, dalyvaujant mokymuose ar paskaitose apie alkoholio žalą ir darbą su alkoholį vartojančiais pacientais, stebimas įvairus respondentų pasiskirstymas. Didžioji dalis šeimos gydytojų nurodė esą išklausę 11-40 val. mokymų/paskaitų, kai tuo tarpu beveik ketvirtadalis respondentų po studijų baigimo nurodė neturėję jokio parengimo apie alkoholio žalą ir darbą su žalingais ar rizikingais alkoholio vartotojais (žr. 3 lentelėje).
3 lentelė. Mokymuose ar paskaitose apie alkoholio žalą praleistų valandų skaičius po medicinos ir
rezidentūros studijų baigimo.
Valandų skaičius Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
Nė kiek 14 22,58 %
Mažiau nei 4 val. 6 9,68 %
4-10 val. 8 12,90 %
11-40 val. 23 37,01 %
Daugiau nei 40 val. 10 16,13 %
Neprisimenu 1 1,61 %
Buvo patvirtinta loginė prielaida, kad ilgiau šeimos gydytojo profesiją praktikuojantys respondentai yra dalyvavę daugiau mokymų ar paskaitų apie alkoholio žalą. Naudojant Mann-Whitney
U kriterijų buvo nustatyta, kad grupė šeimos gydytojų, turinčių didesnę nei 10-ies metų patirtį,
lyginant su dirbančiais PASPĮ trumpiau, statistiškai reikšmingai (p<0,01) dažniau nurodė išklausę daugiau paskaitų ar mokymų alkoholio tema. Aktyvumas dalyvaujant mokymuose statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp dirbančių viešajame ir privačiame sektoriuose.
13.2. Šeimos gydytojų darbas su alkoholį vartojančiais pacientais
Daugiau nei pusė respondentų tik kartais pasiteirauja pacientų apie šių alkoholio vartojimo įpročius. Daugiau nei trečdalis nurodo dažnai besidomintys pacientų alkoholio vartojimu (žr. 4 lentelėje). Kaip dažniausias priežastis, paskatinančias šeimos gydytojus pasidomėti alkoholio vartojimo įpročiais, gydytojai nurodo pacientams diagnozuotas lėtines kepenų, kasos, centrinės nervų sistemos ligas, išvaizdos pokyčius ir nemalonų paciento kvapą, asmenybės pokyčius bei skundus iš paciento artimųjų dėl galimai žalingo alkoholio vartojimo.
4 lentelė. Pasiteiravimo dėl alkoholio vartojimo dažnis. Kaip dažnai šeimos
gydytojas klausia
Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
Retai arba niekada 7 11,29 %
Kartais 32 51,61 %
Dažnai 23 37,10 %
Visada 0 0 %
Iš viso 62 100,00 %
Aktyvumą mokymuose apie alkoholio žalą parodančios grupės buvo sujungtos į stambesnes, siekiant tarpusavyje palyginti, kaip dalyvavimas mokymuose atsiliepia gydytojo iniciatyvumui išsiaiškinti paciento alkoholio vartojimo įpročius. Naudojant Mann-Whitney U kriterijų buvo nustatyta, kad gydytojai, kurie turėjo daugiau nei 10 val. mokymų apie alkoholio žalą, lyginant su trumpesnį mokymų/paskaitų kursą išklaususiais jų kolegomis, statistiškai reikšmingai dažniau teigė paklausiantys paciento apie jo alkoholio vartojimo įpročius (p<0,05). Naudojant Spirmeno koreliacijos koeficientą (r) buvo nustatyta silpna teigiama koreliacija (r=0,275) tarp gydytojo darbo stažo ir domėjimosi paciento alkoholio vartojimo įpročiais (p<0,05).
Daugiau nei trys ketvirtadaliai respondentų nurodė, kad per paskutinius metus dirbo su 1-6 pacientais dėl jų probleminio alkoholio vartojimo ar su alkoholio vartojimu susijusių problemų. Beveik
ketvirtadalis gydytojų teigė nekonsultavę nei vieno paciento su alkoholio vartojimo problemomis (žr. 5 lentelėje).
5 lentelė. Per paskutinius metus konsultuotų probleminių alkoholio vartotojų skaičius. Konsultuotų pacientų
skaičius
Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
Nei vieno 14 22,58 %
1-6 pacientai 47 75,81 %
7-12 pacientų 1 1,61 %
Daugiau nei 12 pacientų 0 0
Iš viso 62 100,00 %
Gydytojai buvo padalinti į dvi lyginamąsias grupes: per praėjusius metus konsultavusius pacientus dėl probleminio alkoholio vartojimo ir nekonsultavusius. Abi lyginamąsias grupes analizuojant detaliau Fišerio tiksliuoju testu nebuvo nustatyta reikšmingų skirtumų tarp respondentų darbo patirties ar dalyvautų mokymų alkoholio tema (p>0,05). Vis tik net 91,43 % šeimos gydytojų, dirbančių viešajame sektoriuje, buvo konsultavę pacientus dėl alkoholio vartojimo, kai tuo tarpu atitinkama konsultuotų pacientų dalis privačiame sektoriuje buvo tik 55,0 % Lyginant respondentus pagal tai, ar jie konsultavo pacientus, ir naudojant Fišerio tikslųjį testą, galime teigti, kad statistiškai reikšmingai dažniau viešajame sektoriuje dirbantys gydytojai nurodė konsultavę pacientus dėl alkoholio vartojimo (p<0,01).
Daugiau nei ketvirtadalis šeimos gydytojų nurodė per paskutinius metus atlikę ar prašę atlikti 3-5 kraujo tyrimus, nes buvo susirūpinę paciento alkoholio vartojimo įpročiais. Pusė respondentų nurodė kraujo tyrimų neatlikę ir jų nereikalavę, likusieji per metus atliko 1-2 kraujo tyrimus (žr. 6 lentelėje).
6 lentelė. Per paskutinius metus pacientui atlikti kraujo tyrimai (alkoholio koncentracija, MCV,
GGT, AST/ALT), nes gydytojas įtarė rizikingą ar žalingą alkoholio vartojimą.
Atliktų tyrimų skaičius per metus
Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
Nei vieno 31 50,00 %
1-2 kartai 14 22,58 %
3-5 kartai 17 27,42 %
Daugiau nei 5 kartai 0 0 %
Iš viso 62 100,00 %
Naudojant Mann-Whitney U kriterijų nustatyta, jog šeimos gydytojai dirbantys viešajame sektoriuje statistiškai reikšmingai dažniau nurodė atlikę kraujo tyrimus rizikingai ar žalingai alkoholį
vartojantiems pacientams (p<0,05). Darbo stažas didėjo lyginant grupę, kurioje nebuvo atlikti tyrimai, su grupe, kuri atliko 1-2 tyrimus per metus. Stjudento t testas leido pagrįsti, kad statistiškai reikšmingai didesnis darbo stažas pasitaikydavo antrojoje grupėje (p<0,05). Reikšmingų skirtumų tarp kitų grupių nestebėta.
Visi apklaustieji pritarė, kad norint gerinti žmogaus sveikatą saikingas alkoholio vartojimas yra reikšmingas. Didžioji dalis (75,81 %) manė, kad šis įprotis yra „labai svarbus“, likusieji pažymėjo šį įprotį kaip „svarbų“.
Dauguma šeimos gydytojų, vertindami savo pasirengimą konsultuoti pacientus dėl alkoholio vartojimo mažinimo, jautėsi „pasiruošę“ ir „labai pasiruošę“ (žr. 7 lentelėje). Asmeniškai gydytojų vertintas pasiruošimas reikšmingai nesiskyrė tarp grupių su skirtinga darbo patirtimi, darboviete ir dalyvautų mokymų skaičiumi.
7 lentelė. Gydytojų pasiruošimas patarti pacientui dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Kompetencija patarti
pacientui dėl alkoholio vartojimo
Respondentų
skaičius Respondentų dalis (%)
Nepasiruošęs 13 20,97 %
Pasiruošęs 36 58,06 %
Labai pasiruošęs 13 20,97 %
Iš viso 62 100,00 %
Sąsajų paieškai tarp pasiruošimo patarti pacientui dėl alkoholio vartojimo mažinimo ir iniciatyvumo, siekiant sužinoti alkoholio vartojimo įpročius, buvo taikyta koreliacinė analizė apskaičiuojant Spirmeno koeficientą. Nustatyta, vidutinė pozityvi koreliacija (r=0,509) tarp reiškinių (p<0,01). Tai reiškia, kad tie gydytojai, kurie jautėsi geriau pasiruošę konsultuoti pacientą alkoholio klausimais, dažniau pasidomėdavo jo alkoholio vartojimo įpročiais.
Anketavimo metu dauguma gydytojų savo pastangas padėti pacientams sumažinti alkoholio vartojimą įvertino neigiamai: 39 gydytojai nurodė, kad jų pastangos yra „nesėkmingos“, 5 jas apibūdino kaip „labai nesėkmingas“. Vis tik, didžioji respondentų dalis sutiko su teiginiu, kad gavus pakankamą informaciją ir tinkamą parengimą, jų pastangos pakeisti žmogaus alkoholio vartojimo įpročius teigiama sveikatai linkme, galėtų būti sėkmingesnės. Pusė respondentų tada jas vertintų kaip „sėkmingas“, penktadalis – kaip „labai sėkmingas“. Mažiau nei trečdalis apklaustųjų manė, kad tinkamas gydytojų paruošimas nepadėtų pakeisti paciento įpročių alkoholio vartojime (žr. 2 paveiksle).
2 pav. Savo kaip gydytojo pastangų vertinimas, siekiant padėti pacientams sumažinti alkoholio
vartojimą, duotuoju momentu ir potenciali galimybė padėti, jei gydytojas gautų tinkamą parengimą.
Siekiant patikrinti, ar dalyvavimas mokymuose apie alkoholio žalą leidžia gydytojui savo pastangas vertinti kaip sėkmingas, buvo lyginami gydytojai visai nedalyvavę mokymuose/paskaitose su į vieną grupę testo metu paskirtais dalyvavusiais mokymuose įvairiu intensyvumu. 36,2 % šeimos gydytojų, dalyvavusių mokymuose, savo pastangas padėti pacientui sumažinti alkoholio vartojimą laikė sėkmingomis, kai tuo tarpu tik 7,1 % iš mokymuose nedalyvavusių gydytojų grupės savo pastangas priskyrė „sėkmingoms“. Lyginant respondentus pagal tai, ar jie dalyvavo mokymuose, ir naudojant Fišerio tikslųjį testą, galime teigti, kad statistiškai reikšmingai dažniau savo pastangas sėkmingomis laikė gydytojai, papildomai gilinę žinias, kaip padėti pacientui dėl probleminio alkoholio vartojimo (p<0,05).
Gydytojų požiūris darbe su rizikingai arba žalingai alkoholį vartojančiais asmenimis ir nuo alkoholio priklausomais pacientais buvo vertinamas pagal 4 aspektus: kompetenciją padėti, motyvaciją, pasitenkinimą ir teisę gydytojui domėtis paciento alkoholio vartojimo įpročiais. 8 lentelėje pateikti apibendrinti duomenys, kokia dalis gydytojų sutinka su pateiktais teiginiais.
8 lentelė. Gydytojų požiūris dirbant su rizikingai ar žalingai alkoholį vartojančiais ir nuo alkoholio
priklausomais pacientais.
Anketoje vertinti požiūrio aspektai
Pritariančių dalis (%) Rizikingai ar žalingai alkoholį
vartojantys pacientai Priklausomi nuo alkoholio pacientai Kompetencija 62,90 % 53,23 % Motyvacija 9,68 % 6,45 % Pasitenkinimas 9,68 % 4,84 % Teisė domėtis 83,87 % 91,94 % 5 39 16 2 2 15 32 13 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Visai
nesėkmingos Nesėkmingos Sėkmingos sėkmingosLabai
Sėkmingos pastangos duotuoju momentu Potencialiai sėkmingos pastangos, įgijus tinkamą parengimą
Didžioji dalis gydytojų sutiko, kad jie turi teisę pasiteirauti rizikingų alkoholio vartotojų (83,87 %) ir priklausomų pacientų (91,94 %) apie šių alkoholio vartojimo įpročius. Šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (z=−2,00, p<0,05). Respondentų savo kompetencijos vertinimas statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp abiejų grupių: 62,90 % ir 53,23 % gydytojų sutiko, kad jie turi pakankamą pasirengimą ir žinias, kad galėtų konsultuoti rizikingai alkoholį vartojančius ir priklausomus pacientus atitinkamai.
Šeimos gydytojai nurodė žemus motyvacijos ir pasitenkinimo rodiklius, kai tenka dirbti su rizikingais (9,68 %) ir priklausomais (6,45 % ir 4,84 % atitinkamai) pacientais. Respondentai statistiškai reikšmingai dažniau nurodė esantys labiau motyvuoti dirbami su rizikingais negu su priklausomais alkoholio vartotojais (z=−3,62, p<0,01). Gydytojų pasitenkinimas darbe su priklausomais asmenimis taip pat buvo statistiškai reikšmingai mažesnis (z=−4,63, p<0,01).
13.3. Šeimos gydytojų požiūris į trumpąsias intervencijas
Šeimos gydytojai, paprašyti įvertinti teiginius, nurodančius galimas priežastis, kodėl gydytojai neskiria pakankamai laiko trumposioms intervencijoms taikyti praktikoje, išskyrė tris didžiausias galimas priežastis. 90,32 % respondentų sutiko, kad gydytojai yra per daug užsiėmę dirbdami su sveikatos problemomis, kuriomis pacientas skundžiasi vizito metu, 87,10 % gydytojų sutiko, kad jie nėra pakankamai skatinami dirbti su alkoholio vartojimo problemas turinčiais pacientais. Didelė gydytojų dalis (88,71 %) nemano, kad pacientas priims jų rekomendacijas ir pakeis savo žalingus įpročius. Pati žemiausia išreitinguota priežastis, galinti lemti nedidelį trumpų intervencijų taikymą praktikoje buvo alkoholio kaip rizikos veiksnio svarba pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje. Su teiginiu, kad alkoholis nėra svarbus šeimos gydytojo praktikoje, sutiko 37,10 % respondentų (žr. 9 lentelėje).
9 lentelė. Kliūtys taikyti trumpąsias intervencijas šeimos gydytojo praktikoje.
Kliūtys taikyti trumpąsias intervencijas šeimos gydytojo praktikoje Sutikimas su teiginiais (%) Gydytojai yra per daug užsiėmę dirbdami su sveikatos problemomis, kuriomis
pacientai skundžiasi vizito metu. 90,32 %
Gydytojai nemano, kad pacientas priims jo rekomendacijas ir pakeis savo
įpročius. 88,71 %
Gydytojai nėra pakankamai skatinami dirbti su alkoholio vartojimo problemas
turinčiais pacientais. 87,10 %
Gydytojai nėra apmokyti konsultuoti pacientą dėl alkoholio vartojimo mažinimo. 79,03 % Gydytojai neturi tinkamų patikros programų, kurios leistų identifikuoti
probleminius alkoholio vartotojus, kurie dar neturi akivaizdžių per didelio alkoholio vartojimo simptomų.
Gydytojai mano, kad konsultavimas dėl alkoholio vartojimo įtraukia šeimą ir
platesnį socialinį ratą, todėl yra per sunkus. 77,42 %
Gydytojai yra apmokyti gydyti ligas, o ne užsiimti jų prevencija. 75,81 % Gydytojai jaučiasi nepatogiai klausdami apie alkoholio vartojimo įpročius, nes
pasakymas, kad pacientas turi alkoholio vartojimo problemų, gali būti suprastas kaip kaltinimas, kad pacientas yra alkoholikas.
75,81 % Gydytojai neturi tinkamos medžiagos pacientų konsultavimui dėl alkoholio
vartojimo. 75,81 %
Gydytojai mano, kad pacientai gali įsižeisti, paklausti apie alkoholio vartojimą. 74,19 % Gydytojai nežino, kaip identifikuoti probleminius alkoholio vartotojus, kurie
neturi akivaizdžių žalingo alkoholio vartojimo simptomų. 74,19 % Patys gydytojai gali turėti alkoholio vartojimo problemų. 71,97 % Gydytojai mano, kad ligų prevencija turėtų būti asmeninė žmogaus, o ne
gydytojo pareiga. 69,35 %
Patys gydytojai turi liberalų požiūrį į alkoholį. 51,61 %
Alkoholis nėra svarbi problema šeimos gydytojo praktikoje. 37,10 % Šeimos gydytojai buvo paprašyti įvertinti priežastis, kurios, jų manymu, paskatintų gydytojus taikyti trumpąsias intervencijas dažniau. Daugiausia respondentų (90,32 %) sutiko, kad juos labiausiai paskatintų prieinami greiti ir suprantami alkoholio vartojimo rizikos klausimynai bei greita ir suprantama paciento konsultavimo medžiaga dėl žalingo alkoholio vartojimo (88,71 %). Mažiausiai (70,97 %) respondentų sutiko su teiginiu, kad mokymai apie trumpąsias intervencijas paskatintų juos dažniau konsultuoti pacientus dėl alkoholio vartojimo (žr. 10 lentelėje).
10 lentelė. Priemonės, galinčios paskatinti taikyti trumpąsias intervencijas šeimos gydytojo
praktikoje.
Priemonės, galinčios paskatinti taikyti trumpąsias intervencijas šeimos gydytojo praktikoje
Sutikimas su teiginiais (%) Greiti ir suprantami alkoholio vartojimo rizikos klausimynai lengvai pasiekiami
gydytojams. 90,32 %
Greita ir suprantama paciento konsultavimo medžiaga dėl žalingo alkoholio
vartojimo lengvai pasiekiama gydytojams. 88,65 %
Galimybė nukreipti pacientą bendrinėms pagalbos paslaugoms (konsultacijos,
savikliova). 80,10 %
Sveikatos švietimo kompanijos paskatintų visuomenę labiau rūpintis savo
sveikata. 79,03 %
Patys pacientai paprašytų sveikatos patarimo apie alkoholio vartojimą. 75,81 % Papildomas apmokėjimas už trumpųjų intervencijų taikymą ir geresnės darbo
sąlygos. 75,81 %
Trumpųjų alkoholio intervencijų efektyvumas. 74,19 %
14. REZULTATŲ APTARIMAS
Šis baigiamasis magistrinis darbas yra pirmasis, tyrinėjantis trumpųjų intervencijų taikymą PASPĮ Lietuvoje, kliūtis jų taikymui ir numanomas palengvinančias priemones, kurios paskatintų šeimos gydytojus dažniau konsultuoti pacientus dėl alkoholio vartojimo ir, esant poreikiui, suteikti jiems pagalbą.
Tyrime buvo nagrinėtos 62 šeimos gydytojų, dirbančių Klaipėdos miesto PASPĮ, užpildytos anketos. Didžiąją dalį respondentų sudarė moterys (90,32 %). Lyginant pagal šeimos gydytojų lytį su kitomis panašiomis studijomis galime pastebėti itin didelę moteriškos lyties proporciją tarp respondentų. Anderson ir kitų (2014) publikuotame tyrime dalyvavo 8 Europos šalys ir regionai. Daugumoje jų didžiąją dalį respondenčių sudarė moterys, vis tik ne tokią žymią kaip šiame tyrime: Katalonija (74,2 %), Anglija (42,9 %), Čekija (54,4 %), Italija (27,2 %), Nyderlandai (35,7 %), Lenkija (72,0 %), Portugalija (64,1 %) ir Slovėnija (72,1 %) [34]. Mažas vyrų respondentų skaičius (6 tiriamieji) neleido atlikti papildomų analizių ir vertinti skirtumų tarp lyčių ir lyties įtakos darbui su alkoholį vartojančiais pacientais. Tirtos gydytojų grupės amžiaus vidurkis 50,45 10,79 metai, darbo patirtis 16,2 8,6 metai, 56,5 % dirba tik viešame sektoriuje, 32,26 % šeimos gydytojų dirba tik privačiame sektoriuje.
Nepaisant to, kad visi respondentai nurodė, jog saikingas alkoholio vartojimas yra reikšmingas gerinant žmogaus sveikatą (75,81 % manė, kad šis įprotis yra „labai svarbus“, likusieji – kad „svarbus“), tik 37,10 % šeimos gydytojų nurodė „dažnai“ pasiteiraujantys apie alkoholio vartojimo įpročius ir nei vienas respondentas neatsakė tai darantis „visada“. Šis reiškinys, kai gydytojai supranta saikingo alkoholio vartojimo svarbą, siekiant geresnės sveikatos, bet retai su pacientais aptaria jų vartojimo įpročius, pastebimas ir kitose studijose. Švedijoje Holmqvist ir kolegų (2008) atliktame nacionaliniame šeimos gydytojų ir slaugytojų tyrime net 97 % pritarė, kad labai svarbu patarti rizikingai alkoholį vartojantiems pacientams. Vis tik „dažnai“ apie pacientų vartojimo įpročius pasiteiraudavo tik kas antras šeimos gydytojas [35]. Jungtinėje Karalystėje Kaner ir kitų (1999) atliktame tyrime stebima ta pati tendencija: 77 % gydytojų pritarė saikingo alkoholio vartojimo svarbai, užtikrinant paciento sveikatą, bet tik 27 % gydytojų „dažnai“ domėdavosi, kiek alkoholio pacientai suvartoja [14].
Beveik ketvirtadalis (22,58 %) apklaustųjų nurodė per praėjusius metus nekonsultavę nei vieno paciento dėl galimai rizikingo alkoholio vartojimo, ¾ gydytojų teigė konsultavę 1-6 pacientus per metus. Vien faktas, kad beveik visi respondentai nurodė per metus konsultavę iki 6 pacientų yra šokiruojantis. Remiantis Verygos ir kolegų (2013) studija penktadalis (19,80 %) 15-74 m. amžiaus Lietuvos gyventojų alkoholį vartoja žalingai [36]. Remiantis Higienos instituto duomenimis, 2016 m. Lietuvoje buvo registruota beveik 12 mln. apsilankymų pas šeimos gydytojus, tai sudaro 5709
apsilankymus kiekvienam praktikuojančiam gydytojui. Tai reiškia, kad per praėjusius metus tik 0,001 % pacientų, apsilankiusių pas šeimos gydytojus, buvo konsultuoti dėl probleminio alkoholio vartojimo. Nors trumposios intervencijos taikomos tikrai ne visiems pacientams, o tiems kurie vartoja alkoholinius gėrimus, tačiau bet kokiu atveju šie skaičiavimai aiškiai parodo, kad kasdieniniame darbe šeimos gydytojai neidentifikuoja ir nesuteikia pagalbos didžiajai daliai probleminių alkoholio vartotojų. Viena iš priežasčių, kurią parodė ir šis tyrimas, galėtų būti tai, kad dauguma gydytojų paciento pasiteirauja apie jo alkoholio vartojimo įpročius tik tada, kai diagnozuoja lėtines kepenų, kasos, centrinės nervų sistemos ar kitas ligas. Ligų pasireiškimas dažnai yra vėlyvas žalingo alkoholio vartojimo simptomas. Tiek psichikos, tiek socialinės problemos turėtų būti ankstyvieji žalingo alkoholio vartojimo signalai [37]. Nustatyta, kad tyrimo imtyje statistiškai reikšmingai dažniau pacientus dėl alkoholio vartojimo konsultavo gydytojai dirbantys viešajame sektoriuje.
Didžioji dalis respondentų (53,14 %) nurodė turėję daugiau nei 10 val. mokymų ar paskaitų apie alkoholio žalą po studijų baigimo. Šiame magistriniame darbe nustatyta, jog gydytojai, kurie turėjo daugiau nei 10 val. mokymus statistiškai reikšmingai dažniau teigė paklausiantys paciento apie jo alkoholio vartojimo įpročius. Taip pat buvo stebima statistiškai reikšminga pozityvi koreliacija tarp gydytojo darbo stažo ir domėjimosi paciento alkoholio vartojimo įpročiais. Iš Wilson ir kolegų (2011) tyrime dalyvavusių 282 Anglijos šeimos gydytojų, daugiau nei pusė (52 %) nurodė turėję mažiau nei 4 val. mokymų alkoholio tema [31]. Panaši situacija buvo stebima ir apklausiant Švedijos gydytojus: 69 % gydytojų per savo praktiką turėjo trumpesnius nei pusdienio mokymus apie alkoholio žalą arba visai jų neturėjo [35].
Dauguma gydytojų teigia, kad jie galėtų, norėtų ir jaučia turintys teisę paklausti pacientų apie jų vartojimo įpročius ir jiems padėti. 62,90 % sutiko turintys tam tinkamą kompetenciją, 83,87 % jaučiasi užtikrintai pasiteiravę apie suvartojamą alkoholį. Labai maža gydytojų dalis jaučiasi motyvuoti (9,68 %) ir jaučia pasitenkinimą, dirbdami su alkoholio vartotojais (6,45 %). Lygindami tyrime dalyvavusių gydytojų motyvaciją su kitose šalyse atliktomis studijose Lietuvoje fiksuojame labai žemą motyvacijos rodiklį. Net 42 ir 38 % Anglijos ir Švedijos gydytojų atitinkamai nurodė esantys motyvuoti [31, 35]. Žemi motyvacijos ir pasitenkinimo rodikliai iliustruoja, kad šeimos gydytojai susiduria su nemažai kliūčių, bandydami taikytis trumpąsias intervencijas.
Šeimos gydytojai, kaip pagrindines priežastis, apsunkinančias trumpųjų intervencijų rutininį taikymą praktikoje, įvardijo laiko trūkumą ir abejonę, kad darbas su pacientais gali pakeisti šių vartojimo įpročius. Laiko trūkumas gali būti susijęs su dideliu šeimos gydytojų darbo krūviu Lietuvoje. Galgauskienės (2014) magistro diplominiame darbe, išnagrinėjus šeimos gydytojų darbo krūvį, nustatyta, jog net 70,30 % tyrime dalyvavusių gydytojų pasilieka PASPĮ po darbo valandų, o 62,10 % teigė tai darantys „dažnai“ [38]. Tyrime nustatytas 88,71 % pritarimas tarp respondentų, kad pacientas išklausęs gydytojo rekomendacijų nepakeis savo įpročių, leidžia suprasti, kad reiktų plačiau
skleisti informaciją apie stiprų moksliškai įrodytą trumpųjų intervencijų efektyvumą. Šios pagrindinės kliūtys taikyti trumpąsias intervencijas pastebimos ir daugelyje kitų tyrimų, nagrinėjančių šeimos gydytojų požiūrį į alkoholio vartojimo įpročių patikrą ir pacientų konsultavimą [14, 30-35].
Labai didelė respondentų dalis (90,32 %) sutiko, kad taikyti trumpąsias intervencijas juos labiausiai paskatintų prieinami greiti ir suprantami alkoholio vartojimo rizikos klausimynai bei greita ir suprantama paciento konsultavimo medžiaga dėl žalingo alkoholio vartojimo (88,71 %). Kitos studijos taip pat pabrėžia prieinamos informacijos, priemonių ir parengimo svarbą. Kaariainen ir kolegų iš Suomijos (2001) tyrime 81 % respondentų teigė manantys, kad papildomi mokymai ir edukacija apie alkoholio žalą paskatintų labiau taikyti trumpąsias intervencijas praktikoje ir leistų įgyti specifinių paciento, rizikingai vartojančio alkoholį, konsultavimo įgūdžių [39].
Didžiausias šio baigiamojo magistrinio darbo trūkumas – maža tyrimo imtis. Visiems žinoma ir šiame tyrime jau aptarta, kad šeimos gydytojų darbo krūvis yra labai didelis, todėl natūralu, kad dalis respondentų nerado pakankamai laiko užpildyti tyrimo klausimynui. Keli respondentai atvirame klausime nurodė, kad klausimynas yra per ilgas ir pareikalauja per daug laiko jį visą užpildyti. Tyrime buvo nagrinėjamas pačių gydytojų savo darbo vertinimas, todėl išlieka tikimybė, kad kai kurie atsakymai gali būti pagerinti, siekiant parodyti palankesnį požiūrį į darbą su probleminiais vartotojais arba trumpųjų intervencijų taikymą kasdieninėje praktikoje. Tyrimo stipriąja puse galėtų būti laikomas tyrimo naujumas – tai pirmoji studija, vertinanti gydytojų nuomonę apie trumpąsias intervencijas ir jų panaudojimą darbe. Tyrimui vykdyti buvo panaudotas standartizuotas klausimynas, todėl rezultatus buvo galima lyginti su kitose šalyse atliktais panašiais tyrimais. Anketos buvo anoniminės, tokiu būdu tikimasi, kad tyrimo rezultatai parodė tikrą gydytojų požiūrį į trumpąsias intervencijas ir buvo kiek įmanoma sumažintas atsakymų pagerinimas.
Apibendrinant, nors į tyrimo rezultatus reikėtų žiūrėti atsargiai, kadangi jis nereprezentuoja visos Klaipėdos miesto šeimos gydytojų populiacijos, tai yra pirmasis darbas, vertinantis gydytojų požiūrį į trumpąsias intervencijas. Nors šeimos gydytojai savo pastangas padėti vertina gerai, suvokia saikingo alkoholio vartojimo svarbą užtikrinant paciento sveikatą, maža dalis reguliariai domisi paciento alkoholio vartojimo įpročiais. Paramos neteikianti darbo atmosfera, įgūdžių ir priemonių trūkumas – tai pagrindinės kliūtys, neleidžiančios šeimos gydytojams geriau rūpintis rizikingai alkoholį vartojančiais pacientais. Organizacinė pagalba, prieinama informacija ir mokymai turėtų būti pagrindiniai elementai, siekiant motyvuoti šeimos gydytojus dažniau taikytis trumpąsias intervencijas praktikoje, turint omenyje kokia didelė dalis žmonių Lietuvoje alkoholį vartoja rizikingai arba žalingai.
15. IŠVADOS
1. Rutininis alkoholio vartojimo rizikos nustatymas ir trumpųjų intervencijų taikymas PASPĮ yra žemas ir atliekamas vos 0,001 proc. konsultuojamų pacientų. Šeimos gydytojai alkoholio vartojimo riziką pacientams vertina nereguliariai. Dauguma gydytojų per metus nurodo konsultavę iki 6 pacientų. Respondentai teigia, kad trumpųjų intervencijų taikymą galėtų paskatinti prieinami greiti ir suprantami alkoholio vartojimo rizikos klausimynai bei greita ir suprantama paciento konsultavimo medžiaga dėl žalingo alkoholio vartojimo.
2. Dauguma šeimos gydytojų jaučiasi nemotyvuoti taikyti trumpąsias intervencijas ir nurodo žemus darbo su alkoholį vartojančiais pacientais pasitenkinimo rodiklius. Gydytojai savo pastangas konsultuoti pacientus dėl alkoholio vartojimo dažnai vertina nesėkmingai. Tačiau nurodo, kad gavus pakankamą informaciją ir tinkamą parengimą, jų pastangos pakeisti žmogaus alkoholio vartojimo įpročius teigiama sveikatai linkme galėtų būti sėkmingesnės. 3. Per didelis darbo krūvis, abejonės, kad trumposios intervencijos gali pakeisti paciento
alkoholio vartojimo įpročius ir paskatinimo dirbti su alkoholio vartotojais nebuvimas, – tai pagrindinės 3 priežastys, nurodytos apie 90 proc. respondentų, apsunkinančios trumpųjų intervencijų taikymą gydytojo praktikoje. Tyrimu nustatyta, kad mažiau kvalifikuoti alkoholio žalos srityje gydytojai rečiau pasiteiraudavo paciento apie šių alkoholio vartojimo įpročius, o privačiame sektoriuje dirbantys konsultavo rečiau.
16. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Remiantis atliktu tyrimu ir kitų mokslinių studijų analize, svarbu užtikrinti, kad šeimos gydytojai turėtų lengvai prieinamus ir suprantamus alkoholio vartojimo rizikos klausimynus bei būtų apmokyti pacientą konsultuoti dėl rizikingo ar žalingo alkoholio vartojimo. Šeimos gydytojų darbo krūvio optimizavimas galėtų padėti jiems daugiau laiko skirti paciento rizikos veiksnių prevencijai ir kontrolei (įskaitant ir probleminį alkoholio vartojimą).
2. Pastaraisiais metais alkoholio suvartojimo mažinimas buvo vienas iš sveikatos politikos prioritetų, o alkoholio kontrolės priemonės buvo orientuotos į visą visuomenę bei neblaivių vairuotojų kontrolę. Šiuo metu specialus dėmesys turėtų būti sutelktas į probleminių alkoholio vartotojų identifikavimą pirminėje asmens sveikatos priežiūros grandyje ir jų konsultavimą, siekiant pakeisti rizikingą jų elgesį.
17. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Higienos institutas. Trumpos intervencijos: Alkoholio vartojimo įpročių patikros ir pagalbos teikimo rekomendacijos. Metodinės rekomendacijos. Vilnius; 2016.
2. Australijos klasifikacijos kūrimo konsorciumas. TLK-10-AM. Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos, dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas, Australijos modifikacija. Sisteminis ligų sąrašas. Vilnius: Vaistų žinios; 2015.
3. Rehm J, Mathers C, Popova S, Thavorncharoensap M, Teerawattananon Y, Patra J. Global burden of disease and injury and economic cost attributable to alcohol use and alcohol-use disorders. The Lancet. 2009;373(9682):2223-2233.
4. Rehm J, Room R, Monteiro M, Gmel G, Graham K, Rehn N et al. Alcohol use. In: Ezzati M, Lopez A, Rodgers A, Murray C, ed. by. Comparative Quantification of Health Risks. Geneva: World Health Organization; 2004. p. 959-99.
5. Rehm J. The risks associated with alcohol use and alcoholism. Alcohol Research & Health. 2011;34(2):135-143.
6. World health statistics 2017: monitoring health for the SDGs, Sustainable Development Goals. Geneva: World Health Organization; 2017.
7. Svenson LW, Forster DI, Woodhead SE, Platt GH. Individuals with a chemical-dependent family member. Does their health care use increase?. Canadian Family Physician. 1995;41:1488.
8. Rush B, Brennan M. Is the health profile of problem drinkers different from that of other patients?. Journal of Family Practice. 1990;31(1):42-7. 47
9. O'Donnell A, Anderson P, Newbury-Birch D, Schulte B, Schmidt C, Reimer J et al. The Impact of Brief Alcohol Interventions in Primary Healthcare: A Systematic Review of Reviews. Alcohol and Alcoholism. 2013;49(1):66-78.
10. Petraitytė I, Janonienė R, Strička M. Alkoholio vartojimo rizikos nustatymo ir trumposios konsultacijos taikymo Lietuvos pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose ekonominis vertinimas. Visuomenės sveikata. 2015; 4(71): 67-76.
11. Purshouse R, Brennan A, Rafia R, Latimer N, Archer R, Angus C et al. Modelling the Cost-Effectiveness of Alcohol Screening and Brief Interventions in Primary Care in England. Alcohol and Alcoholism. 2012;48(2):180-188.
12. Tanner-Smith E, Risser M. A meta-analysis of brief alcohol interventions for adolescents and young adults: variability in effects across alcohol measures. The American Journal of Drug and Alcohol Abuse. 2016;42(2):140-151.
