1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Agnė Ţiniauskaitė
SPECIALISTŲ KOMANDOS FORMAVIMO REIKALINGUMAS
ONKOLOGIJOS LIGONINĖJE GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ
POŢIŪRIU
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Lekt. Dr. Jurgita Vladičkienė
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SPECIALISTŲ KOMANDOS FORMAVIMO REIKALINGUMAS ONKOLOGIJOS LIGONINĖJE GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ POŢIŪRIU
Agnė Ţiniauskaitė
Mokslinė vadovė lekt. Dr. Jurgita Vladičkienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2013. 60 p.
Darbo tikslas: Nustatyti specialistų komandos formavimo reikalingumą gydytojų ir slaugytojų, dirbančių LSMUL VšĮ Kauno klinikų filialo onkologijos ligoninėje, poţiūriu. Uţdaviniai:
1. Ištirti onkologijos ligoninėje dirbančių gydytojų ir slaugytojų poţiūrį į multidisciplinines specialistų komandas;
2. Nustatyti gydytojų ir slaugytojų poţiūrį į tai, kokių specialistų pagalbos reikėtų onkologine liga sergantiesiems;
3. Palyginti gydytojų ir slaugytojų nuomones apie specialistų komandos reikalingumą.
Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas 2012 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, naudojant anoniminę anketinę apklausą. Apklausos metu anketos buvo išdalintos keturiuose onkologijos ligoninės skyriuose (konservatyviosios onkologijos, paliatyviosios onkologijos, chirurgijos, anesteziologijos ir intensyvios terapijos) dirbantiems gydytojams ir slaugytojams. Iš viso išdalintos 127 anketos, iš kurių grįţo 114 (atsako daţnis 89,8 proc.). Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 ir MS Excel programomis. Statistinis duomenų reikšmingumas tikrintas pagal statistinį reikšmingumą (p < 0,05), chi kvadrato (χ2
) kriterijų, laisvės laipsnių skaičių ir z kriterijų.
Rezultatai: Atlikus tyrimo duomenų analizę nustatyta, kad tyrimo dalyviai ţino apie komandinio darbo svarbą ir privalumus gydymo įstaigoje. 48,2 proc. teigė, kad ligoninėje vyrauja individualus ir komandinis darbas. 48,6 proc. apklaustųjų nurodė, kad konfliktai daugiausiai kyla dėl bendravimo problemų ir hierarchinių santykių, o sprendimai priimami tariantis su kitais komandos nariais. Apie specialistų komandas, suformuotas onkologiniams ligoniams gydyti 56,1 proc. apklaustųjų ţino iš dalies, 24,6 proc. neţino ir 19,3 proc. ţino. Didesnė dalis gydytojų nei slaugytojų teigia ţinantys apie šias specialistų komandas. Beveik du trečdaliai tiriamųjų (61,2 proc.) apie specialistų komandas suţinojo skaitydami informaciją internete. 85,1 proc. apklaustųjų mano, kad šios komandos yra reikalingos. 62,3 proc. tiriamųjų teigimu, tokios komandos misija yra kompleksinė, vientisa, koordinuota prieţiūra. Pasak apklaustųjų komandoje turėtų dalyvauti onkologas (95,6 proc.), radioterapeutas/chemoterapeutas (92,9 proc.) bei onkopsichologas (89,4 proc.). 70,7 proc. tyrimo dalyvių nuomone specialistų komanda turėtų aptarnauti iki 20 pacientų, o tokių komandų stacionarinėje gydymo įstaigoje turėtų būti sudaryta iki 10. Daugiau nei pusė apklaustųjų (58,8 proc.) mano, kad paslaugų kokybė ir jų savalaikis suteikimas pagerėtų, jei gydymo įstaigoje vyrautų komandinis darbas.
Išvados: Tyrime dalyvavę onkologijos stacionaro gydytojai ir slaugytojai turi pakankamai ţinių apie komandinio darbo svarbą ir privalumus gydymo įstaigoje, tačiau apie multidisciplinines specialistų komandas, skirtas onkologiniams ligoniams gydyti, yra girdėję tik iš dalies. Specialistų komandos suformavimas onkologijos ligoninėje, pasak joje dirbančių gydytojų ir slaugytojų, yra reikalingas.
3
SUMMARY
Public Health Management
THE NECESSITY OF A MULTIDISCIPLINARY TEAM FORMATION IN
ONCOLOGICAL HOSPITAL FROM A PERSPECTIVE OF DOCTORS AND NURSES Agnė Ţiniauskaitė
Assoc. Lect. Dr. Jurgita Vladičkienė
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas, 2013 60 p.
The aim of the study: To assess the need of multidisciplinary team formation from a perspective of doctors and nurses working in oncological hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics.
Objectives:
1) To find out the attitude of doctors and nurses towards the need of multidisciplinary team;
2) To set the view on what kind of specialists are required for oncological patients according to doctors and nurses;
3) To compare opinions among doctors and nurses about the necessity of the multidisciplinary team.
Research methodology: The research was carried out during July and August 2012 using an anonymous questionnaire method. Questionnaires were distributed among doctors and nurses working in four units of the oncological hospital. They were the following therapy units: conservative oncology, palliative oncology, surgery, anaesthetic and intensive therapy units. In total were distributed 127 questionnaires from which 114 questionnaires were returned (with a response rate of 89.8%). Statistical analysis of the data was done using SPSS 17.0 and MS Excel software. Statistical significance of the data was verified using statistical significance p value (p<0,05), chi-squared test, degrees of freedom and z value.
Results: It was found that respondents are aware of significance and advantages of teamwork. 48.2% of the respondents stated that the most prevalent kind of work at the hospital was individual work and teamwork. 48.6% of the questioned noted that conflicts mostly appeared due to problems related to communication, whereas decisions were made by negotiating with other team members. 19.3% of the respondents were aware, 56.1% were partially aware and 24.6% were not aware at all about multidisciplinary teams created for treating oncological patients. Percentage-wise there were more doctors than nurses aware of multidisciplinary teams. Almost two thirds of the respondents (61.2%) learned about those teams on the Internet. 85.1% of the questioned thought that multidisciplinary teams were needed. 62.3% of the respondents stated that the mission of those teams was integrated, solid, coordinated attendance. According to the 95.6% of respondents oncologist must participate in a multidisciplinary teamwork. Also 92.9% noted radiotherapist/chemotherapist and 89.4% - psycho-oncologist. 70.7% thought that there should be less than 20 patients under of the multidisciplinary team’s supervision, and that up to 10 multidisciplinary teams should be created in one hospital. More than a half of respondents (58.8%) thought that the quality of services would improve if multidisciplinary work dominated in the hospital.
Conclusions: The medical staff of an oncological hospital has enough awareness about teamwork and its benefits. However, they partly know about multidisciplinary teams intended for oncological patients. According to doctors and nurses the formation of a multidisciplinary team in an oncological hospital is necessary.
4
TURINYS
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
1.1 Onkologinė liga ir jos įvairiapusis poveikis ţmogui ... 8
1.2 Komandos ir komandinio darbo samprata ... 10
1.3 Konfliktai komandiniame darbe ... 14
1.4 Efektyvios komandos organizacijoje poţymiai ... 15
1.5 Specialistų bendradarbiavimo ir komandinio darbo reikšmė sveikatos prieţiūros srityje ... 18
1.6 Multidisciplininė ligonių prieţiūros komanda ir jos sudėtis ... 21
2.TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 28
3.REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 30
3.1 Tyrimo dalyvių socialinės demografinės charakteristikos ... 30
3.2 Tyrimo dalyvių nuomonė apie komandinio darbo svarbą sveikatos prieţiūros įstaigoje ... 33
3.3 Medikų ţinios apie multidisciplinines komandas ir jų nuomonė apie reikalingus specialistus tokiose komandose ... 38
3.4 Gydytojų ir slaugytojų nuomonių apie specialistų komandas palyginimas ... 45
IŠVADOS ... 54
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55
LITERATŪRA ... 56
5
ĮVADAS
Onkologinės ligos – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių daugybę mirčių visame pasaulyje. Šios ligos uţima antrą vietą po kardiovaskulinės sistemos ligų. PSO duomenimis vien 2008 metais nuo vėţio sukeltų ligų mirė 7,6 milijonai ţmonių, o mirtingumas Lietuvoje tais pačiais metais šimtui tūkstančių gyventojų siekė 220 vyrų ir 110 moterų (1). Lietuvoje kasmet registruojama iki 14 tūkst. naujų vėţio atvejų, o iki 2020 metų sergamumas onkologinėmis ligomis pasaulyje turėtų išaugti iki 15 milijonų (2). Daugiausiai mirčių uţregistruota šalyse, gaunančiose maţas ir vidutines pajamas. Lietuva yra ne išimtis, ji priklauso vidutines pajamas gaunančių šalių grupei, kurioje sergamumas vėţiu kasmet padidėja 1 proc. Sergamumo ir mirtingumo rodiklių santykis rodo, kad onkologinių ligų gydymo kokybės klausimai Lietuvoje sprendţiami neefektyviai. Onkologinė liga- ne paprastas susirgimas, kurį įmanoma pašalinti vieną kartą atlikus reikiamą intervenciją, tai liga, reikalaujanti kompleksinio gydymo ir stipriai paveikianti paciento psichinę būklę. Gydant onkologinius susirgimus dėmesys labiau kreipiamas fiziniam kūnui, tačiau onkologinė liga paţeidţia ir ţmogaus dvasią, kadangi beveik kiekvienam ligoniui išgirsta diagnozė keičia gyvenimą. Pusė sergančiųjų vėţiu yra išgydomi, tačiau ši diagnozuota liga ir toliau gąsdina viso pasaulio gyventojus.
Šiuo metu Lietuvoje sveikatos prieţiūros srityje aktualiausios problemos susiję su paslaugų kokybe, darbo efektyvumu. Viena iš galimų priemonių, sprendţiant šias problemas, yra tinkamas darbo organizavimas ypatingą dėmesį teikiant komandiniam darbui. Dabartiniu metu neabejojama, jog kaip tik komandinis darbas sveikatos prieţiūros srityje yra būtinas, nes jis skatina specialistus daugiau pastangų skirti darbui, tuo pačiu skatinamas jų bendravimas, didinama darbo motyvacija (3).
Daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių, tokių kaip JAV, Didţioji Britanija, Australija, Šveicarija yra suformuotos multidisciplininės komandos, skirtos pagerinti sergančiųjų vėţiu gyvenimo kokybę, suteikiant jiems būtiniausias gydymo paslaugas prieš ir pooperaciniu laikotarpiu. Multidisciplininė komanda – tai komanda, sudaryta iš skirtingų sričių specialistų, siekiančių visai komandai bendro tikslo – kuo kokybiškiau pagelbėti pacientui. Lietuvoje medicinos srityje multidisciplininės komandos koncepcija yra atsiradusi neseniai. Mūsų šalyje tokios komandos kol kas yra naujiena ir medicininiuose leidiniuose ši tema nagrinėjama tik atskirų medicininių profesijų poţiūriu.
6 Temos aktualumą sąlygoja tai, kad sergamumas onkologinėmis ligomis Lietuvoje didėja, tuo pačiu didėja ir onkologinių ligonių skaičius. Šios ligos sudaro šaliai ne tik medicininių, bet ir ekonominių problemų. Tokia onkologinių ligų statistika įpareigoja medicinos specialistus teikti kokybiškas ir efektyvias paslaugas sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Mūsų šalyje onkologiniams ligoniams skiriamas tik pagrindinis bazinis gydymas, bet labai reikia, kad vyrautų holistinis poţiūris į ligonį, o ypač sergantį onkologine liga. Būtų tikslinga, kad gydymo įstaigose dirbtų multidisciplininės specialistų komandos, kurios teiktų kompleksines paslaugas.
7
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Nustatyti specialistų komandos formavimo reikalingumą gydytojų ir
slaugytojų, dirbančių LSMUL VšĮ Kauno klinikų filialo onkologijos ligoninėje, poţiūriu.
Uždaviniai:
1) Ištirti onkologijos ligoninėje dirbančių gydytojų ir slaugytojų poţiūrį į multidisciplinines specialistų komandas;
2) Nustatyti gydytojų ir slaugytojų poţiūrį į tai, kokių specialistų pagalbos reikėtų onkologine liga sergantiesiems;
3) Palyginti gydytojų ir slaugytojų nuomones apie specialistų komandos reikalingumą.
8
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1 Onkologinė liga ir jos įvairiapusis poveikis ţmogui
Onkologinės ligos išlieka viena iš pagrindinių prieţasčių, sukeliančių daugybę mirčių visame pasaulyje. Pusė vėţio ligos atvejų gali būti išgydyti dėka paţangos medicinoje, kovojant su šia klastinga liga. Tačiau nepaisant to onkologinės ligos ir toliau išlieka rūpesčiu mūsų visuomenėje.
Onkologinė liga - gana paplitusi liga. Kasmet pasaulyje ja suserga apie 6 milijonai ţmonių, iš jų 4,3 milijonai miršta. Lietuvoje vėţiu kasmet suserga apie 14000 gyventojų ir vidutiniškai apie 8000 miršta. Iki 20proc. onkologine liga sergančių ţmonių miršta dėl vėlyvos diagnostikos ir netinkamo gydymo, nors, onkologų nuomone, 45proc. šių ligonių yra pagydomi (4).
Onkologija - specifinė medicinos sritis, reikalaujanti gilaus medikų išprusimo ir puikaus savo dalyko išmanymo, tačiau, nepaisant to, taikant net pačius paţangiausius gydymo metodus, 35proc. atvejų medikai yra bejėgiai.
Yra ţinoma apie 100 ligų, kurios įvardijamos terminu – onkologinis susirgimas. Tiksliau šią ligą būtų galima vadinti piktybiniu naviku. Juo susergama, kai ląstelės ima elgtis nenormaliai ir pradeda nekontroliuojamai daugintis (5).
Onkologinė liga nuo seno buvo siejama su baime ir neviltimi, nors ją diagnozuojant ir gydant jau yra pasiekta nemaţai. Ši liga ne tik paţeidţia organizmą, bet ir sutrikdo normalų ţmogaus gyvenimą, iškyla būties problema. Ilgą laiką nuo pacientų buvo slepiama, kokia liga jie serga, bet abejonės ir tiesos nepasakymas tik didina įtampą ir kartais sukelia net nepasitikėjimą medikais.
Sergančiojo onkologine liga prognozė priklauso nuo daugelio veiksnių - pirmiausia tai onkologinės ligos tipas, ligos stadija, lokalizacija, t.y. vieta, organas, kuriame atsirado piktybinis navikas. Kiti svarbūs veiksniai - ligonio amţius, gretutinės ligos, kurios apsunkina gydymo galimybes ir turi neigiamos įtakos ligos prognozei (4). Kalbant apie vėţį, daţniausiai remiamasi išgyvenamumo statistika, tačiau vien statistiniais rodikliais negalima remtis, nes niekada nebūna dviejų vienodų pacientų ir kai kada visai nenumatytos prieţastys nulemia ligos baigtį.
Kone kiekvienas su vėţiu kovojantis ţmogus patiria ištisą spektrą jausmų: įniršį, neviltį, liūdesį, kaltę, sąţinės grauţimą, abejones. Būtina bent jau pripaţinti visų šių jausmų
9 buvimą, tačiau sunkiausia yra susitvarkyti su jais ir iš jų išsivaduoti. Kaip teigia med. psichologė M.Kurilionok 41proc. pacientų kyla prisitaikymo problemų, ypač hospitalizacijos ir izoliacijos metu (6).
Onkologiniams ligoniams pagrindinis rūpestis yra ne tik pati liga, bet ir su ja susiję: 1. Fiziniai simptomai (skausmas, nuovargis);
2. Psichologiniai simptomai (baimė, liūdesys, nerimas, depresija);
3. Socialiniai rūpesčiai (dėl šeimos ir jos ateities, darbas, jo netekimas, izoliacija); 4. Dvasiniai rūpesčiai (ieškojimas patvirtinančių filosofinių, religinių arba dvasinių įsitikinimų);
5. Egzistenciniai rūpesčiai (ieškojimas gyvenimo prasmės, kentėjimas) (6).
Susirgus onkologine liga, ţmogų neišvengiamai paveikia socialinio funkcionavimo problemos (7).
Yra keturios atskiros sistemos, kurios veikia ne tik ligonį, bet ir viena kitą: 1. Fiziologinė sistema - ţmogaus reakcija per autonominę nervų sistemą.
2. Emocinė sistema - ţmogaus asmeninė emocinė patirtis. Ţmogus gali justi didelę baimę, net siaubą. Gali apimti kančia, neviltis ar panika.
3. Kognityvinė sistema - ţmogaus mintys, manymai apie save. Daţnai ţmogus negali suprasti, kas atsitiko. Tokią reakciją kiti vertina kaip neigimą, bet, atrodo, kad ţmonėms apskritai reikia laiko, kad asimiliuotų, kas atsitiko.
4. Elgesio sistema - plika akimi matuojamas ţmogaus elgesys. Daţnai ţmogus baiminasi kitos grėsmės, sutrinka miegas (8).
A. Dirţytė teigia, jog būtina paneigti įsišaknijusią socialinę nuostatą, kad mirtis ir onkologinė liga yra tapatūs. Sergantysis onkologine liga turi ţinoti, kad:
1. Kai kurių lokalizacijų onkologinis susirgimas gali būti daugiau kaip 90% išgydomas;
2. Onkologiniai susirgimai pradinėse stadijose gali būti 100% kontroliuojami; 3. Onkologinės ligos eigai gali daryti įtaką psichiniai veiksniai (9).
Vėţio diagnozė yra įvykis, keliantis stresą, neigiamas emocines reakcijas bei kartu provokuojantis ieškoti galimų ligos atsiradimo prieţasčių ir nuolat besikeičiančių tikslų savo gyvenime. Susidūrimas su realia mirties galimybe ţmogaus gyvenimui suteikia didţiausią pozityvų realumą, dabarties valandai suteikia absoliučią reikšmę (10).
10 Remiantis holistiniu poţiūriu į sveikatą, pripaţįstama, kad paciento vieno iš organų sutrikimą lydi ne tik fizinės, bet ir psichologinės bei socialinės problemos, kurios turi būti sprendţiamos kompleksiškai, sutelkiant įvairių specialistų pajėgas ir jas apjungiant į komandinę veiklą (11). Apibendrinant galima teigti, kad onkologinė liga - tai specifinė liga, kuri paţeidţia ne tik ţmogaus kūną, bet ir dvasią. Susirgęs onkologine liga, ţmogus pereina visas psichoemocines stadijas (kas nebūdinga sergant neonkologinėmis ligomis), susiduria ne tik su visiems ligoniams būdingomis socialinėmis problemomis (nepajėgumu dirbti, priţiūrėti vaikus, materialiniais sunkumais), bet ir su specifinėmis problemomis (mirties baime, nepakeliamu skausmu, pasikeitusiais socialiniais ryšiais su artimaisiais, giminėmis, draugais, kolegomis dėl jų neadekvataus poţiūrio į onkologinę ligą). Kiekvieno paciento gydymas turi būti individualus, koreguojamas pagal gydymo rezultatus, siekiant efektyvesnių rezultatų ir kuo kokybiškiau teikiant paslaugas.
1.2 Komandos ir komandinio darbo samprata
Komandinis darbas populiarus daugelyje veiklos sričių. Komandos kuriamos, norint pasiekti įvairių tikslų, tačiau pagrindinis jų reikšmingumo ypatumas – įrodymai, kad komandos pasiekia geresnių rezultatų negu pavieniai darbuotojai, nes kiekvienai veiklai reikia įvairių įgūdţių ir patirties. Organizacijos, siekdamos veiksmingiau dirbti, prioritetą teikia komandiniam darbui, kaip geresniam būdui panaudoti darbuotojų gebėjimus (12).
Įvairūs autoriai skirtingai pateikia komandos apibūdinimą, bet dauguma apibrėţimų interpretuojami panašiai:
S.Raiţienė, A.Endriulaitienė teigia, kad „komanda yra nedidelė ţmonių grupė, kurių įgūdţiai papildo vienas kitą siekiant bendro tikslo, uţ kurį kiekvienas komandos narys yra atsakingas“ (13).
„Komanda - tai kartu dirbančių asmenų grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti ir kiekvieno grupės nario individualiems poreikiams patenkinti“ (14).
B.Vijeikienė, J.Vijeikis cituoja A.F. Stoner James ir kt. - „komanda vadiname du ar daugiau ţmonių, kurie tarpusavyje yra susiję ir daro vienas kitam įtaką, siekdami bendro tikslo“ (15).
Komanda – tai ţmonių grupė, galinti veiksmingai imtis bet kokio darbo, kuriam atlikti ji ir buvo sukurta. Veiksmingai vadinama tai, kai darbo kokybė, kurią galima pasiekti per turimą tam tikrą laiką, yra geriausia, kai visiškai ir ekonomiškai naudojamasi komandos
11 turimais (vidiniais ir išoriniais) ištekliais. Kiekvienas narys padaro daugiausia, ką jis gali, ir tik komandoje, kur vieni kitus palaiko. Atskiras narys ir komanda visada sąveikauja – kiekvienas nuolatos prisitaiko, kad komanda dirbtų optimaliai (16).
Komanda savaime nesusidaro – jai suburti ir suformuoti reikia ţinių ir pastangų. Norint sėkmingai spręsti problemas nepakanka surinkti į vieną grupę atitinkančių sričių aukščiausias kvalifikacijas turinčių specialistų, nes neretai bendra jų veikla gali būti nesuderinama ir neįmanoma (17).
Komandinio darbo terminą sudaro komandos ir darbo sąvoka.
Komandinis darbas – tai sugebėjimas dirbti, siekiant vienos vizijos: sutelkus
individualius gebėjimus, ţinias, patirtį (12). Komandai yra būdinga:
Bendradarbiavimas (suvokiamas kaip bendros problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas);
Tarpusavio pagalba;
Vienalytiškumo ir įvairiapusiškumo pusiausvyra (18).
Komandinis darbas kaip reiškinys yra daugelio socialinių mokslų (vadybos, organizacijų psichologijos, edukologijos, organizacijų sociologijos ir kt.) objektas. Kiekvienas iš šių mokslų turi savitą poţiūrį į komandinį darbą. Nors šių mokslų poţiūris į komandinį darbą šiek tiek skiriasi, tačiau išlieka pagrindiniai šio aspekto elementai:
Komandiniame darbe sujungiami skirtingų ţmonių įgūdţiai ir patyrimai („protų“ sankaupa);
Komandiniame darbe palaikomi problemų sprendimo, komunikacijų bei vidinių iniciatyvų, kaip varomosios jėgos, skatinimo procesai;
Komandinio darbo specifiškumas grįstas tuo, kad vystomas socializacijos reiškinys.
Dirbdami drauge ir siekdami to paties tikslo, komandos nariai turi įveikti kliūtis, sukurdami tarpusavio pasitikėjimą ir tikrumą;
Komandiniame darbe vyksta socializacija, kuo labiau komandos nariai paţįsta vienas kitą, tuo patogiau ir ramiau jie gali jaustis;
Komandiniame darbe pokyčiai nėra grėsmė. Netgi komandos narių pasikeitimas nenutraukia darbo, nes remiamasi ne vienu individu, o kolektyviniu komandos narių sutarimu (19).
12 Komandą bendram darbui jungia komandinė dvasia. Pagal Oksfordo universiteto specialistų pateikiamą apibrėţimą, komandinė dvasia - tai noras dirbti ir siekti tikslų ne individualiai, o būnant grupės nariu (20).
Yra skiriamos dviejų tipų komandos:
Formalios;
Neformalios (21).
Vadovai sukuria formalias komandas sąmoningai, joms skiriamos tam tikros uţduotys, kurios padeda siekti tikslo. Formalios komandos gali būti:
Vertikalios – į šios komandos sudėtį įeina struktūrinis padalinys;
Horizontalios (tarpfunkcinės) – susideda iš skirtingų struktūrinių padalinių, panašaus hierarchinio lygio darbuotojų;
Specialios (laikinos) – sudaromos iš įvairių padalinių darbuotojų, kuriems pavesta kartu atlikti numatytas uţduotis;
Komitetas – ši komanda yra sudaroma ilgam laikui, sprendţia pasikartojančias problemas (21).
Komandos, kuriose valdymas vyksta be jokios formalios prieţiūros, vadinamos neformaliomis komandomis. Jos apibūdinamos pagal šias charakteristikas:
Komanda atsako uţ santykinai visą uţduotį;
Komandos nariai kiekvienas turi įvairių su uţduotimi susijusių įgūdţių; Komanda turi teisę nustatyti darbo metodus, grafikus (21).
Kai kurios komandos turi bruoţų, būdingų tiek formalioms, tiek ir neformalioms komandoms. Jos vadinamos ypatingomis. Ypatingąsias komandas sudaro ţmonės, atėję iš įvairių veiklos sričių. Šios komandos valdo pačios save, sudaro savo darbų kalendorinius grafikus, nustato savo rezultatyvumo normas.
Yra sutinkami du komandų formavimo būdai. Pirmasis, kuomet jau yra sudaryta ţmonių grupė pagal tos organizacijos organizacinę struktūrą ir norima, kad šie ţmonės dirbtų pagal komandinio darbo principus. Antrasis, kuomet nauji ţmonės buriami į komandą, norint pasiekti tam tikrą tikslą. Veiksnys, lemiantis efektyvų komandos darbą – tai tinkamai suformuota komanda. Formuojant komandą reikia atsiţvelgti į darbo specifiką ir tinkamai parinkti ţmones (13).
13 1 pav. Komandos formavimosi stadijos (13).
Pirmoji komandos kūrimosi stadija yra komandos formavimosi ir apsipratimo
stadija. Į komandą suburti ţmonės pirmiausia vienas kitą stebi, bando apsiprasti tarpusavyje,
vertina vienas kitą pagal manieras, laikyseną, išvaizdą. Taip pat šioje stadijoje jaučiama ir įtampa, kuri prislopina komandos narių reiškimąsi. Kartais tiesiog bijoma išsakyti savo nuomonę, ko yra tikimasi iš komandos. Formavimosi ir apsipratimo stadijoje komandoje yra pasiskirstoma vaidmenimis, stengiamasi sukurti pasitikėjimą vienas kitu, pateikti aiškius tikslus, nurodymus, darbo kryptis.
Antroji stadija – diferenciacija. Šią stadiją dar būtų galima pavadinti prieštaravimų stadija. Ji pasireiškia piktinimusi bei nesusipratimais. Būdamas komandos dalimi ţmogus pajunta, kad turi atsisakyti tam tikrų asmeninių poreikių. Įtampą dar gali padidinti ir tai, kad susidūrę su uţduotimis komandos nariai pastebi, jog jos kitokios arba sudėtingesnės, negu jie tikėjosi. Daugelis komandų patiria laikotarpį, kai vertinami lyderiai ir jų indėlis. Tuomet atviriau išsakomi prieštaravimai. Konfliktai yra būtini, nes kuomet jų nebus, komandos nariai uţgniauš neigiamus jausmus. Tačiau vėliau šie neišsakyti jausmai grįš ir komanda anksčiau ar vėliau patirs diferenciacijos stadiją (13).
Trečioji stadija – integracija arba normalizavimasis. Tai efektyvaus darbo etapas. Komanda įgyja sėkmingo problemų sprendimo ir išteklių panaudojimo patirtį. Šiame etape komandos nariai nebe konkuruoja, o bendradarbiauja. Integravimosi stadija pasiţymi tuo, kad komandos nariai, jausdami savo priklausymą susitelkusiai komandai, labiau stengiasi dirbti.
Ketvirtojoje stadijoje – brandos stadijoje susiformuoja komandos narių santykiai. Tarp komandos narių vyrauja tvirti ryšiai. Ţmonės priimami ir vertinami pagal nuopelnus, tarpusavio santykiai įgyja neformalų pobūį. Tačiau pasitaiko atvejų kada komanda gali ir nepasiekti brandos stadijos. Taip nutinka tada, kai yra pasiektas numatytas tikslas ir ţmonėms
I. Formavimosi/ apsipratimo stadija II. Diferenciacijos stadija III. Integracijos stadija IV. Brandos stadija
14 nėra reikalo dirbti kartu. Kada tikslas yra pasiektas, komanda išyra. Pasitaiko atvejų, kai komanda išyra neplanuotai. Tai gali nutikti dėl netikėto komandos narių palikimo ar etatų maţinimo (13).
1 pav. matome kokias formavimosi stadijas išgyvena daugelis komandų. Gali būti, kad komandos raidoje kuri nors stadija yra praleidţiama arba stadijų eilės tvarka nėra nuosekli.
1.3 Konfliktai komandiniame darbe
Konfliktai komandose nėra blogas reiškinys, jeigu jie yra konstruktyvūs. Tačiau dėl įvykusių destruktyvių konfliktų komanda gali netgi iširti.
Yra išskiriami septyni aspektai, dėl kurių kyla konfliktai komandoje:
Tapatumo (identiteto); Demaskavimo; Pasitikėjimo; Individualumo; Valdţios; Smukimo (regresijos); Kūrybiškumo (15).
Yra trys konfliktų komandose tipai: Dėl uţduoties;
Dėl procesų;
Tarpasmeniniai (22).
Per daţni konfliktai komandos nariams atrodo grėsmingi ir nemalonūs, jie gali pakenkti santykiams ir komandos efektyvumui. Ypač ţalingi konfliktai būna tuomet, kai virsta asmeniniais, kai komandos nariai uţsipuola vienas kitą ar menkina vienas kito įgūdţius, gebėjimus arba darbą. Tai daro ţalą ir konflikto dalyviams, ir visai komandai (22).
Konfliktus reikia spręsti pačioje pradţioje, o ne bandyti slopinti. Tik juos sprendţiant yra išvengiama psichologinės įtampos. Besivystantis konfliktas turi du poţymius: skirtingų nuomonių, tikslų susidūrimas ir konflikto dalyvių neigiamų jausmų pojūtis.
Galimi penki konfliktų sprendimo būdai:
Vengimas – tai fizinis ir emocinis pasitraukimas iš konfliktinės situacijos, paliekant ją savieigai;
15 Konkuravimas – tai siekimas patenkinti savo interesus kito sąskaita;
Kompromisas – bandymas ieškoti „aukso vidurį“, kad abi pusės bent iš dalies būtų patenkintos;
Bendradarbiavimas – bandymas surasti alternatyvą, kuri patenkintų abi konflikto puses (22).
Idealiausias iš šių paminėtų penkių konfliktų sprendimo būdų yra paskutinysis – bendradarbiavimas, kadangi abi pusės lieka patenkintos, o jų ryšiai tampa tvirtesni, nes konfliktas sėkmingai išspręstas.
Etapai, siekiant išspręsti kilusį konfliktą:
Ţmogaus ir problemos atskyrimas – reikia sutelkti dėmesį į konfliktą, o ne į ţmogaus asmenybę;
Interesų atskyrimas nuo pozicijos – reikia ţinoti, kokie yra konfliktą sukėlę šalių interesai arba poreikiai, tačiau nesutelkti dėmesio į pozicijas;
Abipusių alternatyvų kūrimas – reikia stengtis ieškoti sprendimų, tenkinančių abiejų šalių interesus (22).
Pradėjus kilti konfliktui, sprendimų reikia ieškoti nedelsiant ir konflikto neslopinti. Uţslopintas konfliktas ateityje gali iš maţo virsti dideliu, kuris suteiks dar daugiau psichologinės įtampos komandos nariams.
1.4 Efektyvios komandos organizacijoje poţymiai
Dauguma organizacijų pirmenybę teikia komandiniam darbui, kadangi yra manoma, kad tik dirbant komandoje darbuotojai pasieks geresnių rezultatų, lyginant su darbuotojais, dirbančiais atskirai. Dirbant komandose yra svarbu įvertinti ar jos nariai dirba efektyviai, kokie galimi darbo rezultatai, ar uţsibrėţti tikslai pasiekiami visiškai ar tik dalinai, ar tai atliekama tinkamomis priemonėmis. Komandos efektyvumas gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: organizacinės struktūros, individualaus indėlio dirbant komandoje, komandos narių gebėjimų ir įgūdţių: techninio patyrimo, įgudimo spręsti problemas ir konfliktus, priimti sprendimus, gebėjimo siūlyti alternatyvas. Efektyviai komandai būdinga:
Aiškus tikslas. Kiekviena komanda, nesvarbu kur ji būtų suformuota – gamybinėje įmonėje ar sveikatos prieţiūros srityje – turi turėti aiškų tikslą, kurio link yra dirbama. Kalbant apie komandas sveikatos prieţiūros srityje, jų tikslas yra orientavimasis į paciento poreikius ir kuo efektyvesnis paslaugų teikimas. Šioms komandoms reikia nustatyti konkretaus paciento poreikius ir juos susieti tiek su kiekvieno komandos nario, tiek ir su visos
16 komandos profesiniais sugebėjimais. Turint aiškų tikslą yra lengviau jo siekti, lengviau pasirinkti tam tinkamas priemones.
Tiksliai nustatytos užduotys. Komandos reikalauja uţduočių, kurios sukuria apčiuopiamą prisidėjimą prie organizacijos veiklos ir yra atitinkančios komandos tikslus, galimybes ir poţiūrius. Uţduotys turi būti pakankamai motyvuojančios komandos narius, kad jie tarpusavyje dalintųsi atsakomybe jų įgyvendinime.
Skirtingi vaidmenys. Komandos viduje kiekvienam nariui turi būti nustatyti ir paskirstyti atliekami darbai. Tačiau pasitaiko, kad tikėjimasis gauti vienokį ar kitokį vaidmenį yra susijęs su asmeniniais lūkesčiais. Vaidmenys turi būti pakankamai lankstūs, kad galėtų prisiderinti prie individualių skirtumų, kiekvieno asmeninių tobulėjimo poreikių. Idealiausias variantas, kai vaidmenys komandoje būtų tarpusavyje sukeičiami (perduodami vienų narių kitiems) siekiant kuo geresnio pateiktų uţduočių įvykdymo. Kalbant apie komandą sveikatos prieţiūroje, vaidmenų paskirstymas tampa sudėtingas, kadangi jį riboja profesinė specializacija.
Lyderystė. Kuo labiau dinamiškesnės komandos uţduotys, tuo labiau yra reikalingas lyderis. Lyderiai turėtų palaikyti organizacijos viziją, pritaikyti uţduotis, lavinti, šviesti ir įvertinti pasiekimus. Kai komandos lyderis paskirsto atsakomybę po lygiai kiekvienam komandos nariui, tada nariai tampa savarankiškesni ir labiau pasitiki savo jėgomis atliekant darbą. Sveikatos prieţiūros komandose lyderio pozicijas tradiciškai uţima gydytojai, nepaisant jų kompetencijos.
Komandos nariai. Komandos reikalauja tam tikro skaičiaus ir kompetencijos narių. Vienarūšės (homogeninės) komandos susideda iš panašių narių, kurie įvykdo uţduotis efektyviai ir beveik nekonfliktuojant. Įvairiarūšės (heterogeninės) komandos susideda iš įvairių narių ir pasiţymi savybepalengvinti problemų sprendimą.
Ištekliai. Organizacijos turi aprūpinti komandas pakankamais finansiniais, administraciniais, techniniais ištekliais, rūpintis kompetencijos kėlimo kursais.
Savęs pažinimas. Kiekvienas individas komandoje yra unikalus ir turi įtakos komandos darbui. Nariai turi būti nepriklausomi, kad pasiektų pasitenkinimą darbu, produktyvumą ir pagarbą kitam. Nariai prie darbo komandoje prisideda su asmeniniu ir profesiniu savęs suvokimu, profesiniais lūkesčiais, kitų komandos narių įgūdţių įvertinimu. Yra manoma, kad asmeninis savęs paţinimas turi įtakos bendravime su kitais komandos nariais.
Pasitikėjimas. Gebėjimas pasitikėti yra kilęs iš savęs suvokimo ir turimų kompetencijų. Pasitikėti kitu dirbant komandoje reiškia pasidalinti ţiniomis ir įgūdţiais be
17 baimės būti paţemintam ar savanaudiškai kito išnaudotam. Pasitikėjimas vystosi tada, kai komandos nariai atpaţįsta ir įvertina kiekvieno nario unikalius gebėjimus ir indėlius į komandinį darbą.
Įsipareigojimai. Savęs paţinimas ir gebėjimas pasitikėti kitu yra pagrindas įsipareigojimams. Įsipareigojimas įgalina komandos narius priimti iššūkius, tačiau patiriama įtampa, gali būti suvokiami kaip sukelianti stresą. Įsipareigoję individai yra labiau linkę įdėti jėgų į komandinį darbą ir gerbti pusiausvyrą tarp abipusės priklausomybės ir bendradarbiavimo.
Lankstumas. Tai yra gebėjimas išlaikyti atvirą poţiūrį, atsiţvelgti į skirtingas asmenines vertybes ir būti imliam kitų idėjoms. Lankstumas reikalauja sąţiningumo, savęs paţinimo. Be asmeninių ir profesinių savybių įvairovės supratimo, komandos nariai rizikuoja teisti kitus pagal savo pačių vertybių sistemą. Sveikatos prieţiūros komandose nariai turi priimti vaidmenų pasidalijimą ir padėti vieni kitiems padedant kolegoms patenkinant paciento poreikius.
Bendravimas. Bendravimas apima pastebimą pasikeitimą informacija bei poţiūrių ir vertybių sąveiką. Efektyvios komandos reikalauja patikimo narių tarpusavio bendravimo su aiškiai apibrėţtomis pareigomis. Nariai daţnai turi klausyti vienas kito ir bendradarbiauti tam, kad abipusiai pasidalintų ţiniomis, kurios sustiprina bendravimą. Visų komandos narių dalyvavimas sprendimų priėmime bei formalus ir neformalus apsikeitimas patirtimi taip pat gerina bendravimą. Efektyviose komandose dalijamasi informacija ir idėjomis greitai ir efektyviai.
Tarpusavio ryšys. Tarpusavio ryšį jaučiančios komandos taip pat turi jaučiamą komandos dvasią. Jos taip pat turi didesnį ilgaamţiškumą ir tokių komandų nariai nori tęsti darbą kartu. Šis ryšys gali būti skatinamas per panašius poţiūrius, atsakomąjį ryšį.
Sprendimų priėmimas. Kai komandos nariai yra pilnai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą, jie tampa produktyvesni. Sveikatos prieţiūros komandose sprendimų priėmimas kartais gali tapti problemiškas, kai didesnis dėmesys yra skiriamas gydytojo nei kitų narių nuomonei.
Konfliktų valdymas. Konfliktai komandose gali būti tiek konstruktyvūs, tiek ir destruktyvūs. Daţnai konfliktai atsiranda dėl uţduočių įvykdymo, taip pat neretai jie būna ir tarpasmeniniai.
Socialiniai santykiai. Geri socialiniai santykiai palaiko efektyvią komandą. Komandos nariai, kurie yra empatiški, jaučia kitų narių paramą, daţnai dalinasi informacija, sprendţia problemas bendradarbiaujant, siūlo praktišką pagalbą. Socialinių santykių
18 palaikymas tiek komandoje, tiek ir uţ jos ribų palengvina komandos uţduočių supratimą. Kalbant apie komandą sveikatos prieţiūroje, didţiausia rizika tokiose komandose atsiranda tada, kai tenka rūpintis pacientu su ypatingais poreikiais. Tuomet yra rizika „ perdegti“.
Grįžtamasis ryšys. Komandai ir organizacijai reikalingas grįţtamasis ryšys, kuriuo būtų galima įvertinti komandos darbą siekiant gerinti jos efektyvumą. Kaip teigia Caproni, komandos nariai linkę labiau laikytis veiklos krypties, jei jie nuolat informuojami, kaip jiems sekasi dirbti. Tokiu būdu komandos nariai suţino, ar reikia koreguoti individualias bei komandos veiklos strategijas. Tuomet komanda labiau susikoncentruoja siekdama bendro tikslo, koreguoja uţdavinius (23, 24, 25, 26, 27).
Apibendrinant galima teigti, kad kai kurie komandinio darbo privalumai leidţia pasiekti komandos efektyvumo – tai galimybė greičiau pasikeisti informacija ir ją kuo geriau panaudoti, yra didesnė motyvacija aukštos kokybės sprendimams priimti, atsiranda didesnis grupinės nuomonės patikimumas.
1.5 Specialistų bendradarbiavimo ir komandinio darbo reikšmė sveikatos prieţiūros srityje
Bendradarbiavimas – tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas (28).
Efektyvus bendradarbiavimas komandoje gali būti vertinamas, kai joje pasireiškia aktyvus visų narių dalyvavimas, bendras pasidalytų ţinių ir tarpusavio sąveikų konstravimas, problemos sprendţiamos, panaudojant turimų kompetencijų visumą ir pan. (29).
Efektyvus bendradarbiavimas komandoje yra tada , kai: Komandoje vyrauja pozityvi psichologinė atmosfera; Vyksta tobulėjimas;
Komandoje yra bendrumas;
Yra visapusiškumas (sujungiant komandos narių kompetencijas, patirtis); Komandos nariams būdingos asmeninės savybės: atlaidumas, atvirumas, sąţiningumas (29).
Specialistai dalinasi tarpusavyje surinkta informacija apie ligonį, susirinkę aptaria iškilusias problemas, numato jų sprendimo būdus, tolesnį veiksmų planą. Skirtingi specialistai papildo vieni kitus, suteikia vieni kitiems naujų ţinių. Bendradarbiavimo metodas komandiniame darbe sudaro sąlygas vieningai spręsti pacientų sveikatos problemas. Visa tai sudaro komandinio darbo esmę. Komandos formavimosi procesas trunka net keletą metų, kol
19 jos nariai tampa vieningi, vieningai siekia tikslo, turi aiškią komandinio darbo filosofiją, suvokia objektą (30). Norint padėti ligoniui, specialistai turi gerai ţinoti savo komandos narių vertę ir patirtį, be profesinių ţinių jiems reikalingi ir socialiniai įgūdţiai:
Gebėjimas aktyviai išklausyti; Gebėjimas komunikuoti;
Socialinis suvokimas (gebėjimas suvokti kitų ţmonių reakciją ir suprasti, kodėl būtent šitaip jie reaguoja;
Savistaba (gebėjimas pajusti savo elgesio poveikį kitiems ţmonėms); Altruizmas;
Nuoširdumas ir bendradarbiavimas;
Kantrybė ir pakantumas (gebėjimas priimti kritiką ir kantriai įveikti frustracijas) (22).
Komandos pagrindas tai lygiaverčių partnerių (ir ne tik medikų) grupė. Ji pagrįsta bendradarbiavimu ir tarpusavio pagalba, siekiant vieno tikslo – kuo geresnio paciento gydymo ir slaugos. Komanda - kolektyvo dalis, specialistai, visi gydantys tą patį ligonį, tik į darbą su juo ţiūrintys iš skirtingų pusių. Čia reikalingas glaudesnis bendradarbiavimas nei kolektyve, čia atsakomybė yra bendra. Platesne prasme į komandą įeina ir ligonis, taip pat ir jo artimieji (20).
Komandinis darbas šiuolaikinėje sveikatos prieţiūros įstaigoje yra vienas pagrindinių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių. Deja, komandinis darbas iki šiol daţnai suprantamas kaip kaţkas, kas turi įvykti savaime, jei įvairių sričių specialistai bus „susodinti“ vienoje gydymo įstaigoje. Tradiciškai tai virsta „komandų vykdymu“ hierarchinėje struktūroje (30).
Darbas komandoje tampa efektyviu, kai yra geras ir glaudus bendradarbiavimas tarp visų komandos narių, veiklos funkcijų supratimas ir tinkamas jų atlikimas, įvairiapusė savitarpio pagalba. Geri santykiai tarp komandos narių, komandinio darbo įgūdţiai ir kiekvieno specialisto kompetencija savo srityje - tai būtiniausi efektyvaus darbo kriterijai. Komandinio darbo nauda sveikatos prieţiūros įstaigose yra akcentuojama kaip specialistų ţinių ir įgūdţių derinimas, abipusė parama iškilus sunkioms problemoms, padidintas individualus įnašas, bendradarbiavimas, kurio pagrindas yra pasitikėjimas vienas kitu.
Apie komandinio darbo reikalingumą galima spręsti iš veiklos rezultatų grįţtamojo ryšio, t.y. iš:
Pacientų pasitenkinimo suteikto gydymo kokybe; Komandos įdiegtų naujovių bei pokyčių efektyvumo;
20 Suteiktos prieţiūros kokybės;
Komandos pasiektų tikslų veiksmingumo; Komandos mikroklimato kokybės;
Bendravimo su kitomis institucijomis (22).
Medicinoje turi būti sprendţiamos ne tik ţmogaus sveikatos problemos, bet ir jo socialinės, psichinės problemos. Tokiu būdu socialinių ir psichologijos mokslų pasiekimai turi būti integruojami į mediciną. Anot A. Germanavičiaus, tokia integracija įmanoma tik taikant komandinį darbą. Tik komandoje bendradarbiaujantys specialistai gali produktyviai derinti tarpusavio veiksmus, uţtikrinant pilnavertišką pagalbą pacientui. Kurie ir kiek specialistų turėtų sudaryti komandą, lemia paciento liga, pasirinkta gydymo taktika, ligos eiga ir pan. Medicinos personalo sugebėjimas save realizuoti ir dirbti komandoje yra svarbus pačiai įstaigai, jos teikiamų paslaugų kokybei (31).
Komandinio darbo principų svarba gydymo įstaigose pabrėţiama visose šalyse, kuriose yra išvystyta tvirta sveikatos prieţiūra. Teikiant paslaugas, ypatingai svarbus yra specialistų bendradarbiavimas ir tarpusavio veiksmų derinimas. Pilnavertišką pagalbą ligoniui gali uţtikrinti tik darniai funkcionuojanti ir derinanti savo veiksmus įvairių specialistų komanda (multiprofesinė, daugiaprofilinė specialistų komanda). Tokios daugiaprofesinės komandos veiklos pagrindinis tikslas - gerinti bendruomenės sveikatą ir uţtikrinti visavertę, orientuotą į paciento poreikius sveikatos prieţiūrą (32).
Komandinis darbas gydymo įstaigose reikalingas ne tik tam, kad pacientui būtų suteiktos kokybiškos paslaugos, kurias suteikia kvalifikuoti specialistai, bet ir tam, kad patys specialistai pilnai realizuotų savo gebėjimus. Dirbti komandoje nepakanka vien tik noro. Visi joje dirbantys specialistai turi būti kvalifikuoti, ţinoti ir kitų komandos narių sričių galimybes, turėti licencijas.
Pasak M.Kramer, C.Schmalenberg, komandinis darbas sveikatos prieţiūros gydymo įstaigose yra būtinas, nes komandos jausmas skatina specialistus daugiau pastangų skirti darbui, taip pat yra vystomas jų bendravimas, informacijos atranka, lyderystės įgūdţiai, didinama motyvacija. Komandinio darbo dėka pacientas yra dėmesio centre, o pats komandinis darbas efektyvus ir savalaikis (33, 34).
Komandinis darbas sveikatos prieţiūros įstaigoje - tai darbas, kurį atlieka kartu dirbantys ţmonės, kurių kiekvieno uţduotis yra specifinė, bet visi kartu jie siekia bendro tikslo ir veikia bendrai numatytu būdu. Komandos nariai privalo prisiimti atsakomybę ne tik uţ save, bet ir uţ visus komandos narius, o jų bendradarbiavimo pagrindas turi būti pagrįstas
21 pasitikėjimu vienas kitu. Komandinis darbas leidţia panaudoti visus komandos narių ţmogiškuosius resursus paciento sveikatos labui.
1.6 Multidisciplininė ligonių prieţiūros komanda ir jos sudėtis
Komandinis darbas uţima svarbią vietą dabartinėje visuomenėje. Ar įstaigos bei jų teikiamos paslaugos yra atviros naujovėms galima vertinti pagal komandinio darbo principų taikymą. Kalbant apie gydymo įstaigas ir jose dirbančius gydytojus, nuo seno yra susiformavęs poţiūris, kad gydytojai dirba individualiai, jų darbas paremtas asmenine atsakomybe bei turimomis ţiniomis. Tačiau net nuo XIX amţiaus yra ţinoma, kad medicinoje turi būti sprendţiamos ir socialinės problemos. Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacija, pagrindinę visuomenės sveikatos problemą sudaro susirgimai, kuriems spręsti vien medicininio modelio nepakanka. Socialiniai mokslai turi būti integruojami pradėjus taikyti modernias technologijas, kurių viena yra komandinis darbas (31).
Augantis susidomėjimas komandomis pasiekė ir sveikatos prieţiūrą. Sveikatos prieţiūros įstaigose yra įvairių komandų- tai pirminės sveikatos prieţiūros komandos; komandos, dirbančios tik terapijos skyriuose ar surinktos specifinei uţduočiai atlikti, tokiai kaip reagavimas į skubiai reikalingą pagalbą. Taip pat yra daugiaprofesinių komandų, tokių kaip multidisciplininė vėţio prieţiūros komanda, kuri susirenka planuoti ir koordinuoti paciento prieţiūrą. Komandos gali apimti vieną discipliną arba įtraukti narius iš skirtingų sričių: gydytojus, slaugytojas, farmacininkus, fizioterapeutus, socialinius darbuotojus, psichologus. Narių vaidmenys komandoje daţnai yra lankstūs ir prisitaikantys, tokie kaip lyderio pakeitimas, kuris priklauso nuo reikiamos kvalifikacijos. Taip pat į komandą būna įtraukiami ir pacientai, nes jie visada yra vertingi informacijos apie savo savijautą šaltiniai. Pacientai taip pat dalyvauja sprendimų, kurie susiję su jų gydymu, priėmime (25).
Multidisciplininės komandos buvo pripaţintos kaip pagrindinis sergančiųjų vėţiu prieţiūros būdas Jungtinėje Karalystėje (ten yra sudaryta apie 1500 tokių komandų). Jos yra apibūdinamos kaip grupė ţmonių iš skirtingų sveikatos prieţiūros disciplinų, kurie yra susibūrę dėl tam tikro paciento ir kurie gali prisidėti prie šio paciento ligos diagnozavimo ir gydymo sprendimų. Komandos sudėtis svyruoja priklausomai nuo vėţio stadijos ir lokalizacijos (35).
Multidisciplininės komandos tampa pasauliniu modeliu, kuris rodo kaip reikia rūpintis vėţiu sergančiais. Yra manoma, kad tokios komandos pagerina komunikaciją, koordinavimą ir sprendimų priėmimą tarp sveikatos prieţiūros specialistų, kuomet yra
22 sprendţiamos gydymo galimybės (36). Multidisciplininės specialistų komandos teikia daug naudos ne tik pacientams, bet ir sveikatos prieţiūros specialistams, studentams, visai sveikatos prieţiūros sistemai (1 lentelė)
1 lentelė. Multidisciplininės komandos prieţiūros privalumai (37)
Pacientams:
*Pagerina prieţiūrą, skatinant paslaugų koordinavimą;
*Integruoja sveikatos prieţiūrą plačiai poreikių grupei;
*Įgalina pacientus būti partneriais; *Efektyviau išnaudoja laiką.
Sveikatos priežiūros specialistams:
*Padidina profesinį pasitenkinimą; *Leidţia specialistui įgyti naujų įgūdţių; *Skatina inovacijas;
*Leidţia specialistams sutelkti dėmesį į individualias kompetencijas.
Pedagogams ir studentams:
*Siūlo sudėtinį poţiūrį į sveikatos prieţiūrą; *Stiprina supratimą apie kitas disciplinas; *Modeliuoja strategijas ateities praktikai; *Skatina studentų dalyvavimą.
Sveikatos priežiūros teikimo sistemai:
*Turi potencialą labiau efektyviam sveikatos prieţiūros paslaugų teikimui;
*Padidina išteklius;
*Padidina prevencinę sveikatos prieţiūrą; *Pagerina nuolatinio kokybės gerinimo pastangas.
Komandoje dirbantys specialistai turi būti kvalifikuoti, ţinoti ne tik savo, bet ir kitų komandos narių galimybes. Be to reikia formuoti ir naujus santykius komandoje: pagarbos vienas kitam, pasitikėjimo, sutarimo dėl problemų sprendimo, sugebėjimo kritiškai vertinti ne tik savo, bet ir kitų narių darbą, geranoriškumo. Svarbiausia yra suvokti, kad ne tik medicinos specialistai, bet ir pacientas yra lygiateisis komandos narys. Gydytojai ir slaugytojos yra pagrindiniai komandos, dirbančios stacionare, nariai.
Lietuvoje komandinis darbas sveikatos prieţiūros įstaigose sutinkamas ne taip daţnai ir komandinio darbo supratimas įvairiose gydymo įstaigose yra skirtingas. Pasaulinė Sveikatos Organizacija onkologinių ligonių prieţiūrą laiko multidisciplinine. Ji turi būti nukreipta į pacientą kaip į visumą, siekianti apimti visas paciento problemas – tiek fizines, tiek ir psichosocialines. Problemoms spręsti reikalinga daugiaprofilinė ir tarpdalykinė komanda: gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai ir kt. (38).
Kaip teigia onkopsichologė L.Bratikaitė, daugumoje Vakarų šalių tik nustačius pacientui onkologinę ligą, iškart formuojama komanda: gydytojas onkologas, chemoterapeutas, radioterapeutas, dietologas, psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, logopedas. Visi specialistai tariasi ir kartu su pacientu sudaro gydymo planą. Kai pacientas mato, kad juo rūpinasi visa specialistų komanda, jis labiau orientuojasi į
23 sveikimo procesą. Būtų tikslinga, kad ir Lietuvoje onkologinio profilio gydymo įstaigose dirbtų keletas jau suformuotų tarpdisciplininių komandų (39).
Komandos sudėtį lemia paciento ligos lokalizacija, eiga, gydymo taktika ir pan. Onkologine liga sergančiųjų prieţiūros komandoje pagrindinis, koordinuojantis vaidmuo tenka atsiţvelgiant į pasirinktą gydymo taktiką: gydytojui onkologui, chirurgui, chemoterapeutui ar radioterapeutui. Gydytojas onkologas tai vėţio gydymo specialistas, kuris turi ţinoti ne tik geriausią gydymo būdą, bet ir kokius tyrimus paskirti norint suţinoti tikslią diagnozę.
Radioterapija – tai vėţio gydymo būdas, kurio metu vėţio ląstelių naikinimui naudojamas spinduliavimas. Ši procedūra naudojama po operacijos, bet taip pat gali būti naudojama ir vietoj operacijos. Onkologinių ligonių gydyme yra įprasta derinti radioterapiją su chirurgija, chemoterapija, hormonų ar imunoterapija. Kiekvienam pacientui turi būti sudarytas gydymo planas, nustatytas reikiamas spinduliuotės kiekis, kadangi skirtingoms vėţio rūšims yra skiriamas skirtingas spinduliavimo laikas. Radioterapija priklauso nuo kelių veiksnių: vėţio rūšies, jo paplitimo, lokalizacijos, artumo prie nepaţeistų ţmogaus audinių, jautrių radioterapijai, paciento bendros savijautos, kitų vėţio gydymo būdų. Chemoterapijos tikslas yra toks pat kaip ir radioterapijos, tačiau jos metu naudojamas gydymas medikamentais, bet ne spinduliavimu. Chemoterapeuto uţduotis yra nustatyti, kuris medikamentas yra tinkamiausias tam tikram pacientui (40).
Pagrindinė gydytojo pagalbininkė specialistų komandoje yra bendrosios praktikos
slaugytoja. Slaugytojos veiklos funkcijos sveikatos prieţiūros komandoje kaskart vis labiau
plečiasi. Komandinio darbo procese slaugytoja keičiasi informacija su gydytoju apie paciento poreikius ar problemų sprendimo variantus, apie atliktus darbus. Geras bendradarbiavimas tarp gydytojo ir slaugytojos, savitarpio pagalba – tai viena iš būtinų sąlygų efektyviam komandos darbui.
Kineziterapeutas specialistų komandoje reikalingas, kai pacientui būtina pagalba
atstatant ankstesnes kūno funkcijas. Kineziterapeutas padeda pacientams atlikti įprastus veiksmus, kurių atlikimas tapo sudėtingas atlikus operaciją (41). Šis specialistas padeda pacientams atstatyti fizinę būklę, atgauti ištvermingumą, sustiprinti raumenis. Pacientai gali turėti problemų, susijusių su sąnariais ar raumenimis, kurios galėjo atsirasti dėl atliktos operacijos ar radioterapijos. Kineziterapeutas padeda ir tiems, kurie turi koordinacijos ar vaikščiojimo problemų. Taip pat kineziterapija gali netgi paskatinti radioterapijos ar chemoterapijos veiksmingumą, kadangi net ir minimalūs fiziniai pratimai skatina širdies darbą ir raumenų lankstumą.
24 Pagrindiniai kineziterapijos tikslai:
Įvertinti ligonio būklę: toleranciją fiziniam krūviui; Prognozuoti judėjimo galimybes;
Taikyti kineziterapines priemones;
Vertinti kineziterapijos priemonių efektyvumą;
Apmokyti kineziterapinių priemonių ligonį ir jos šeimos narius (42).
Kineziterapijos specialistų trūkumas daugiausiai pastebimas onkologinio profilio gydymo įstaigose. Kaip tik jose tokių specialistų pagalba itin reikalinga, nes onkologiniams ligoniams, o ypač moterims po krūtų operacijų, reikalingi specialūs mankštos pratimai. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai pratimai yra pritaikyti kiekvienam pacientui individualiai.
Onkologinės ligos diagnozė stipriai paveikia paciento psichinę būklę. Todėl labai svarbu, kad šalia tokio ligonio dirbtų specialistas – onkopsichologas. Psichosocialiniai faktoriai (pvz. depresija) turi įtakos tolesniam ligos vystymuisi, o psichosocialinės intervencijos įrodė esančios naudingos tiek bendrai paciento psichinės būklės pusiausvyrai, tiek ir turėjo įtakos gerinant biologinius procesus, kurie savo ruoţtu tiesiogiai veikia ligos progresavimą. Psichosocialinė intervencija gali tarnauti kaip pagalbininkas medikamentiniam gydymui.
Dauguma pacientų kenčia nuo nuolat apninkančių tų pačių įkyrių minčių. Tuomet ţmogus tampa nuo jų priklausomas, negali panaudojus valios jėgą nuo jų pabėgti, nes kuo labiau bandoma jas nuslopinti, tuo labiau jos apninka. Taip pat psichologas turėtų padėti pereiti penkias fazes, kurios iškyla kiekvienam ţmogui, susidūrusiam su nelaime: neigimą, pyktį, derybas, depresiją, susitaikymą (43). Onkopsichologas turėtų išmokyti kaip susidoroti su stresu, kadangi stresas turi įtakos vėţio formoms, kontroliuojamoms hormonų, tokioms kaip pvz. prostatos vėţys (44).
Psichologinė ţmogaus būsena turi poveikį imuninei sistemai. Mokėjimas susidoroti su iškylančiu stresu bei vidinė darna teigiamai veikia visą organizmą bei padeda greičiau pasveikti arba padeda ligai neprogresuoti toliau. Kiekvieno paciento asmeninės savybės, bruoţai bei kaip gerai jis sugeba įvaldyti stresą, paveikia imuniteto funkcijas (45).
Ligonio jautimas, kad jis yra ne vienas, kalbant ne vien tik apie komandos specialistų pagalbą, tačiau ir artimuosius yra susijęs su geresniu imuninės sistemos darbu. Onkopsichologo pagalba būtų reikalinga padedant ligoniams pasiekti bent jau panašų į pradinį, kuris buvo prieš suţinant diagnozę, psichinės savijautos lygį (45, 46, 47).
25 Medikai, gydantys onkologine liga sergančiuosius, daţnai susiduria su pacientų psichologinėmis problemomis:
Psichologiniai poveikiai ir sunkumai: Emocinės pusiausvyros sutrikimai;
Nauji ir sustiprėję negatyvūs jausmai (beviltiškumas, baimė, liūdesys, bejėgiškumas, pyktis);
Mąstymo pokyčiai.
Pokyčiai, kylantys iš santykio su savimi ir savo kūnu: Sergant atsirandantis netikrumas dėl savo ateities; Gyvenimo būdo ir planų pasikeitimas;
Autonomijos praradimas, nauja priklausomybė (nuo gydytojų, slaugytojų, medikamentų ir t.t.);
Asmeninės vertybių sistemos pasikeitimas; Kūno funkcijos pasikeitimas.
Priverstinis prisitaikymas prie naujos situacijos: Nauja aplinka;
Nauji tarpusavio santykiai.
Santykių su socialine aplinka pasikeitimas:
Nesugeba atlikti savo vaidmens šeimoje, darbe, tarp draugų; Komunikacijos problemos (48).
Onkopsichologija – tarpdisciplininis mokslas, apimantis medicinos, psichologijos, psichiatrijos ir sociologijos sritis bei gyvuojantis tik apie 25-is metus. Šios srities specialistai padeda ne vien tik onkologiniams ligoniams, tačiau ir jų artimiesiems bei gydytojams.
Psichoterapija pagerina gyvenimo kokybę, sumaţina kančią, padeda sustiprinti socialinės paramos pojūtį, gerina imunitetą, atitolina ligos atsinaujinimą, padidina bendrą išgyvenamumą. Rumunijoje yra teisiškai nustatyta, kad onkologiniuose gydymo skyriuose yra privaloma turėti psichologą, socialinį darbuotoją ir logopedą, kurie aptarnautų nuo 70 iki 90 pacientų (49).
Onkopsichologija siejasi su dviem psichologiniais aspektais:
1) Onkologinių ligonių, jų šeimos narių psichologine reakcija bei gydytojų įtampa; 2) Psichologiniais, socialiniais ir elgsenos veiksniais, kurie prisideda prie onkologinių ligonių ligos prieţasties ir išgyvenamumo (50).
Kaip teigia gyd. M. Sadevič, sergančiųjų onkologinėmis ligomis gydymas yra neveiksmingas, jei netinkamai parinkta mityba. Sergančiųjų vėţiu mitybą nulemia onkologinė
26 liga, jos stadija, vėţio lokalizacija ir priešvėţinis gydymas – chemoterapija, imunoterapija, radioterapija, chirurgija. Dieta turi būti parinkta taip, kad nekristų svoris, nesutriktų medţiagų apykaita ir audiniai turėtų galimybę atsistatyti. Pagrindinis sergančiojo onkologine liga maitinimo tikslas – uţtikrinti pakankamą baltymų, angliavandenių, riebalų kiekį (51). Pacientų, kurie laikosi nustatytos dietos, organizmas geriau kovoja su šalutiniais poveikiais, kuriuos sukelia chemoterapija ar spindulinis gydymas. Dieta pacientui turi būti parinkta atsiţvelgiant į jo organizmo būklę, gydymo būdus. Tai daro mitybos specialistas - dietologas. Maitinimosi taisyklės nėra nustatytos bendros visiems sergantiesiems, kiekvienam ţmogui jos yra vis kitokios, kadangi kiekvieno paciento patiriami šalutiniai poveikiai yra individualūs. Todėl vėţio gydymo metu ir po jo, tolesnei pacientų būklei labai svarbus yra dietologo vaidmuo. Dietologas turėtų įvertinti paciento mitybos poreikius, atsiţvelgiant į ligos istoriją, kadangi pacientas gali turėti ir kitų susirgimų, kurie reikalauja atidaus maisto produktų parinkimo. Taip pat reikėtų įvertinti ir atliktus kraujo testus, kurie parodo kokių medţiagų trūksta organizme. Dietologas taip pat turėtų suteikti informaciją ne vien tik pacientui, kaip toliau maitintis, tačiau ir jo šeimos nariams (52, 53).
Kai kurios vėţio lokacijos gali sudaryti problemų bendraujant su ţmonėmis. Pavyzdţiui, gali pakenkti aiškiam garsų tarimui, balsas gali būti susilpnėjęs. Logopedo pagalba ypatingai būtina tiems pacientams, kuriems atlikus onkologinio naviko operaciją, yra būtina padėti sutelkti pastangas bendraujant (kalbant, tariant garsus) ar ryjant maistą (54).
Gerinant paciento psichologinį ir socialinį prisitaikymą, specialistų komandoje turi būti ir socialinis darbuotojas. Išskiriamos šešios pagrindinės socialinio darbuotojo veiklos kryptys: 1) poreikio nustatymas ir vertinimas 2) paramos planavimas, 3) pagalbos suteikimas, 4) paramos vertinimas, 5) veiklos organizavimas, 6) profesinės veiklos tobulinimas. (11). Daţniausiai minima 13 socialinio darbuotojo funkcijų, kurių vykdymas priklauso nuo pareigybės bei darbo vietos: diagnostinė, vadybinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, paslaugų planavimo, paslaugų teikimo, pašalpų skyrimo, programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, švietėjiška (11).
Specialistų komandoje dirbantis socialinis darbuotojas renka informaciją apie ligonio socialines problemas, pacientus ir jų artimuosius konsultuoja apie pagalbos priemones, gali atstovauti ir ginti pacientų interesus įvairiose institucijose bei organizuoti juridinę pagalbą. Šis specialistas informuoja apie pacientui prieinamas paslaugas, suteikia informaciją pacientams ir jų šeimos nariams apie socialines lengvatas, pataria įvairių lengvatų klausimais (55).
27 Socialinis darbuotojas reikalingas kiekviename sveikatos prieţiūros lygyje. Antrinės sveikatos prieţiūros paslaugos teikiamos stacionarinėje gydymo įstaigoje, todėl čia socialinio darbuotojo paslaugų poreikis didėja. Socialinis darbuotojas bendradarbiauja ne vien tik su sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančiais specialistais, bet ir su socialiniais darbuotojais, teikiančiais paslaugas asmeniui pagal jo gyvenamą vietą (56).
Apibendrinant mokslinės literatūros analizę, galima teigti, kad tarpdisciplininė specialistų komanda yra sudaryta iš skirtingų disciplinų, tų pačių tikslų vedamų specialistų, teikiančių sveikatos prieţiūros paslaugas. Geras komandos narių tarpusavio bendradarbiavimas, veiklos funkcijų komandoje supratimas ir tinkamas jų atlikimas, prisitaikymas prie komandos taisyklių, normų, vidinės kultūros yra būtinos teikiamų paslaugų kokybės ir efektyvaus komandinio darbo sveikatos prieţiūros įstaigoje sąlygos.
28
2.TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Tyrimas buvo atliktas 2012 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais LSMUL VšĮ Kauno klinikų filialo onkologijos ligoninėje. Tyrimui atlikti naudotas anoniminės anketinės apklausos metodas. Anketa (1 priedas) sudaryta remiantis su baigiamojo darbo tema susijusia literatūra ir moksliniais straipsniais. Šio tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti kokios gydytojų ir slaugytojų turimos ţinios apie komandinį darbą ir jo privalumus sveikatos prieţiūros įstaigose, apie multidisciplinines specialistų komandas, kurios yra suformuotos uţsienio šalyse onkologinių ligonių gydymui ir prieţiūrai , taip pat siekta suţinoti tyrimo dalyvių nuomonę apie šias komandas, ar reikalinga jas formuoti onkologijos ligoninėje bei kokių specialistų apklaustųjų nuomone reikėtų multidisciplininei komandai sudaryti.
Tyrimo imtį sudarė LSMUL VšĮ Kauno klinikų filialo onkologijos ligoninėje dirbantys gydytojai ir slaugytojos. Anketos buvo išdalintos keturiuose ligoninės skyriuose (konservatyviosios onkologijos, paliatyviosios onkologijos, chirurgijos, anesteziologijos ir intensyvios terapijos) dirbančioms slaugos administratorėms, kurios anketas išplatino tarp savo skyriaus gydytojų ir slaugytojų. Iš viso buvo išdalintos 127 anketos, iš kurių grįţo 114 ir jos buvo naudojamos tolesnei analizei (atsako daţnis 89,8 proc.). Iš konservatyviosios onkologijos skyriaus uţpildytos grįţo 5 gydytojų ir 17 slaugytojų anketos, iš paliatyviosios onkologijos – 7 gydytojų ir 27 slaugytojų, iš chirurgijos – 13 gydytojų ir 22 slaugytojų, o iš anesteziologijos ir intensyviosios terapijos grįţo 5 gydytojų ir 18 slaugytojų uţpildytos anketos. Tyrimo dalyvių anonimiškumas uţtikrintas. Skyriuose uţpildytos anketos buvo grąţinamos tam pačiam asmeniui, kuris jas ir išdalino. Anketą sudarė 23 klausimai. Pirmaisiais dviem klausimais buvo siekiama išsiaiškinti ar tiriamieji ţino komandinio darbo svarbą ir privalumus sveikatos prieţiūros įstaigoje. 3 – 8 klausimai buvo pateikti siekiant suţinoti apie darbo atlikimo būdą, vyraujantį skyriuose, kuriuose apklaustieji dirba, taip pat apie darbo metu iškylančius konfliktus bei jų sprendimo būdus. 9 – 18 klausimai susiję su onkologinių ligonių gydymo multidisciplinine komanda ir jos formavimu. Šiais klausimais buvo siekiama išsiaiškinti tyrimo dalyvių turimas ţinias apie specialistų komandas, jų reikalingumą onkologijos ligoninėje, kurioje apklaustieji dirba, ir reikalingus specialistus joms sudaryti. 12 ir 13 klausimai buvo skirti gydytojų ir slaugytojų nuomonės apie šios komandos misiją bei komandos formavimo kriterijus, suţinojimui. Kriterijus tyrime dalyvavusieji turėjo paţymėti nuo labiausiai iki maţiausiai, jų nuomone, reikalingų. Visi anketoje pateikti klausimai buvo uţdari, išskyrus 15 ir 16, kurie buvo reikalingi suţinoti apie,
29 apklastųjų nuomone, optimaliausią pacientų, kuriuos aptarnautų specialistų komanda, skaičių. Taip pat kiek tokių komandų turėtų būti sudaryta, norint kad paslaugos būtų suteiktos kokybiškai ir laiku. Likę klausimai, nuo 19 iki 23, atspindėjo tiriamųjų socialines ir demografines charakteristikas – amţių, darbo staţą, lytį. Tyrime iš viso dalyvavo 30 (26,3 proc.) gydytojų ir 84 (73,7 proc.) slaugytojos. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal lytį: vyrų 13 (11,4 proc.) ir moterų 101 (88,6 proc.). Daugiausiai tyrimo dalyvių (44,7 proc.) pagal amţių pateko į 41 – 50 m. amţiaus intervalą, o maţiausiai (0,9 proc.) - į iki 30 m. intervalą. Tiriamųjų darbo staţo vidurkis 18,15 metų. Ilgiausias darbo staţas – 40 metų, trumpiausias – 1 metai.
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS Statistics 17.0 ir MS Excel programas. Gauti rezultatai yra pateikiami lentelėse ir diagramose. Statistinio reikšmingumo lygmuo pasirinktas p < 0,05, ryšys tarp poţymių įvertintas chi-kvadrato kriterijumi, laisvės laipsnių skaičiumi ir z kriterijumi.
30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Tyrimo dalyvių socialinės demografinės charakteristikos
Atliekant apklausą buvo siekta išsiaiškinti ar LSMUL VšĮ Kauno klinikų filiale onkologijos ligoninėje dirbantys gydytojai ir slaugytojos ţino apie komandinio darbo svarbą bei jo privalumus sveikatos prieţiūros įstaigose. Taip pat buvo prašyta atsakyti į vieną iš pagrindinių, su analizuojama tema susijusių, klausimų – ar ţino apie Vakarų šalyse ir ne tik jose suburtas specialistų komandas ir kokie specialistai respondentų nuomone turėtų jas sudaryti bei kiek tokių komandų turėtų būti suformuota siekiant, kad paslaugos būtų suteiktos kokybiškai, reikiamu metu bei kiek pacientų specialistai turėtų aptarnauti.
Tyrime iš viso dalyvavo 30 gydytojų (26,3 proc.) ir 84 (73,7 proc.) slaugytojos.
2 pav. Tyrimo dalyvių skirstymas (proc.) pagal pareigas.
31 3 pav. Tyrimo dalyvių skirstymas (proc.) pagal lytį.
Lyginant tyrimo dalyvių pareigas priklausomai nuo lyties buvo pastebėtas statistiškas reikšmingumas (z=4,786; χ2=41,085; lls=1; p<0,05). Kaip matyti iš 4 pav. visi tyrime
dalyvavę vyrai uţėmė gydytojų pareigas (43,3 proc.). 56,7 proc. gydytojų buvo moterys, o slaugytojų pareigas uţėmė vien tik moterys (100,0 proc.).
4 pav. Tyrimo dalyvių skirstymas (proc.) pagal pareigas ir lytį.
Beveik pusė tiriamųjų (44,7 proc.) pagal amţių pateko į 41 – 50 m. amţiaus grupę, o maţiausia dalis (0,9 proc.)- į grupę iki 30 m. (5 pav.).
32 5 pav. Tyrimo dalyvių skirstymas (proc.) pagal amţių.
Tyrimo dalyvių darbo staţo vidurkis 18,15 metų. Ilgiausias darbo staţas – 40 metų, trumpiausias – 1 metai. Iš 6 pav. matyti, kad beveik pusė (46,0 proc.) tiriamųjų patenka į 11 – 20 metų darbo staţo intervalą. Maţiausia dalis apklaustųjų (6,2 proc.) yra išdirbę 31 – 40 metų.
6 pav. Tyrimo dalyvių skirstymas (proc.) pagal darbo staţą.
Apibendrinant šio skyriaus rezultatus matyti, kad didţioji dalis tyrimo dalyvių buvo moterys. Didţiąją dalį apklaustųjų sudarė slaugytojos. Beveik pusė tiriamųjų pateko į 41 – 50 m. grupę. Taip pat beveik pusė tyrimo dalyvių turėjo nuo 11 iki 20 metų darbo staţą.
33 3.2 Tyrimo dalyvių nuomonė apie komandinio darbo svarbą sveikatos prieţiūros
įstaigoje
Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių medikų (56,1 proc.) atsakė ţinantys apie komandinio darbo svarbą gydymo įstaigoje, 43,9 proc. nurodė, kad apie tai ţino tik iš dalies (7 pav.). Atsiţvelgiant į atsakymų pasiskirstymą ir į tai, kad neigiamas atsakymo variantas visiškai nebuvo pasirinktas, galima teigti, kad visi apklaustieji yra bent girdėję arba turintys pakankamai informacijos apie komandinio darbo svarbą paciento sveikatos labui.
7 pav. Tiriamųjų skirstymas (proc.) pagal nuomonę apie komandinio darbo svarbą sveikatos prieţiūros įstaigoje.
Paklausti, ar ţino apie komandinio darbo privalumus, didţioji dalis apklaustųjų (79,8 proc.) atsakė ţinantys, 15,8 proc. – šiek tiek ţinantys ir tik 4,4 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad gerai ţino. (8 pav.).
34 8 pav. Tiriamųjų skirstymas (proc.) pagal ţinias apie komandinio darbo privalumus.
Į klausimą apie dominuojantį darbo atlikimo būdą gydymo įstaigoje beveik pusė tiriamųjų (48,2 proc.) atsakė, kad vyrauja ir individualus, ir komandinis darbas (t.y. mišrus). Kas ketvirtas tyrimo dalyvis (27,2 proc.) nurodė vyraujantį komandinį darbą, o 24,6 proc. – individualų darbą (9 pav.).
9 pav. Tiriamųjų skirstymas (proc.) pagal nuomonę apie dominuojantį darbo atlikimo būdą jų gydymo įstaigoje.
Atlikus palyginimą tarp dominuojančio darbo atlikimo būdo ir daţnumo dirbant komandoje (2 lentelė), matome,- apklaustieji, nurodę, jog darbas vyksta komandose teigė, kad
