MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
IEVA KARUMNAITĖ
AUGALINIŲ IR GYVŪNINIŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOTŲ LIETUVOS
MEDICINOS PRAKTIKOJE, ASORTIMENTO KAITA, XIX A. I
PUSĖ IR XX A. I PUSĖ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. Dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė Prof. dr., Ramunė Morkūnienė
AUGALINIŲ IR GYVŪNINIŲ MEDŽIAGŲ, NAUDOTŲ LIETUVOS
MEDICINOS PRAKTIKOJE, ASORTIMENTO KAITA, XIX A. I PUSĖ IR XX
A. I PUSĖ
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Vilma Gudienė__________ Data: (parašas)
Recenzentas __________ Darbą atliko Data: (parašas) Magistrantas(-ė)
Ieva Karumnaitė______ Data: (parašas)
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ŽODYNAS ... 9 ĮVADAS ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 121.1. Gydymo augalinės kilmės vaistais istorija ... 12
1.2. Žinios apie augalinės kilmės vaistus ir jų taikymą medicinos praktikoje ... 12
1.3. Žinios apie gyvūninės kilmės vaistus ir jų taikymą medicinos praktikoje ... 13
1.4. Vaistinių medžiagų įvairovė XV – XIX a. ... 15
1.5. Botanikos mokslo pažanga Apšvietos epochoje ... 15
1.6. Augalų ir jų kaupiamų alkaloidų panaudojimas Lietuvos bei Europos medicinoje ... 16
1.7. Augalų ir jų kaupiamų glikozidų panaudojimas Lietuvos bei Europos medicinoje ... 18
1.8. Augalinės bei gyvūninės kilmės vaistų kaita, fiksuota Lietuvos vaistinių receptų knygose ... 18
2. TYRIMO METODIKA ... 20
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 23
3.1. Receptų knygose minimų augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų kaitos palyginimas ... 23
3.2. Vaistų žaliavos kilmė... 23
3.3. Dažniausiai receptų knygose minima augalinių vaistų dalis ... 24
3.4. XX a. Dažniausiai minimi augalinės kilmės galeniniai preparatai ... 28
3.5. Nežymus augalinės kilmės galeninių preparatų vartojimo kitimas ... 30
3.6. Nuodingų augalinių preparatų vartojimo kitimas ... 32
3.7. Įvairių opijaus vaisto formų vartojimo kitimas XIX – XX a. ... 33
3.8. Gyvūninės kilmės galeninių preparatų vartojimo kitimas ... 35
3.9. K. Buinevičiaus ,,Infekcinių vidaus ligų vadovėlyje“ minimų augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų terapijos analizė... 37
3.10. K. Buinevičiaus ,,Infekcinių vidaus ligų vadovėlyje“ minimų alkaloidų terapijos analizė... 43
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 46
IŠVADOS ... 49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 50
SANTRAUKA
I. Karumnaitės magistro baigiamasis darbas ,,Augalinių ir gyvūninių medžiagų, naudotų Lietuvos medicinos praktikoje, asortimento kaita, XIX a. I pusė ir XX a. I pusė.“/ mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Farmacijos fakultetas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2018. Tyrimo tikslas yra įvertinti augalinės bei gyvūninės kilmės vaistų asortimeto kaitą Lietuvoje XIX a. I pusė ir XX a. I pusė.
Atliekant tyrimą buvo naudotas istorinis tyrimo metodas, t. y. vertinama ir lyginama šaltinių informacija. Buvo atlikta mokslinės literatūros, istorinių šaltinių analizė. Tyrimui pasirinktus šaltinius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė tai receptų knygos: 1801 – 1802 m. VU receptų knyga, Telšių 1830 m., Viekšnių 1918 – 1934 m., Tauragės apskrities Batakių ir Kauno Petrašiūnų 1934 - 1935 m. vaistinių receptūrų knygos. Antrajai tiriamų šaltinių grupei priskiriamas prof. K. Buinevičiaus Vidaus ligų klinikos vadovėlio V tomas. Šioje penktoje knygos dalyje yra aprašomos infekcinės ligos. Autorius vadovėlyje aprašė 30 infekcinių ligų simptomus, diagnozę ir gydymą, darbe analizuota teksto dalis nusakanti šių ligų terapiją. Šaltinių duomenys suvesti į Excel lentelę, apskaičiuotos augalinių ir gyvūninių medžiagų, naudotų terapijoje procentinės išraiškos, vidurkiai ir palyginti duomenys naudojant istorinį tyrimo metodą. Atlikta suvestų duomenų lyginamoji analizė, pateikiami rezultatai.
Rezultatai: Apibendrinus Lietuvos receptų knygų augalinių medžiagų analizės duomenis, galima
teigti, jog lyginant XIX a. ir XX a. duomenis matoma, jog dalis augalinės kilmės medžiagų asortimento XX a. I pusėje sumažėja arba pradėti naudoti nauji vaistiniai augalai. Gyvūninės kilmės medžiagos XX a. pradžioje beveik išnyksta. Remiantis tyrimo duomenimis galima teigti, jog XX a. I pusėje vaistinių augalų vartojimas infekcinių ligų gydyme Lietuvoje buvo labai ribotas. Tame laikmetyje vaistiniai augalai dažniausiai buvo skiriami simptominiam gydymui bei organizmo būsenai palengvinti. Cheminiai preparatai buvo pagrindiniai vaistai infekcinių ligų gydyme.
Išvados: Atlikus lyginamąją analizę nustatyta, kad XX a. I pusėje dalis augalinės kilmės
medžiagų, naudotų vaistų gamyboje sumažėja. Buvusius populiarius XIX a. I pusėje galeninius vaistus keičia cheminės medžiagos. Tuo tarpu gyvūninės kilmės medžiagų naudojimas sumažėja daugiau nei du kartus. Atlikus 1930 m. prof. K. Buinevičiaus knygos analizę, galima teigti, jog lyginant su tirtomis XIX a. I pusės – XX a. I pusės Lietuvos receptų knygomis - infekcinių ligų gydymui vaistiniai augalai vartoti negausiai, vyrauja gydymas cheminiais preparatais.
SUMMARY
The study used historical data research method, i.e. evaluation and comparison of information, disclosed in the sources, as well as introduction of statistical methods. An analysis of scientific literature and historical sources was carried out and was based on the main source of the research - the data processed from four prescription books. An analysis of the obtained study results of the studied object prescriptions was carried out: there was determined the most commonly prescribed medicines at that time, their origin. All the components used for the manufacture of medicines are divided into two groups, according to the origin: herbal and animal. The data were analyzed by comparing the data of the changes in the popularity of certain herbal and animal products. Primary source – results derived from the analysis of 1801 - 1802 years VU Prescription Book. Also the data on Telšiai 1830 year, Viekšniai 1918 to 1934 years medicinal prescriptions books has been used. Additionally, results from Tauragė county Batakiai and Kaunas Petrašiūnai 1934-1935 years medicinal prescriptions books has been referred to. Also in carrying out the second research, there was analyzed the textbook on the treatment of infectious diseases first published by prof. K. Buinevicius in 1930. The study investigated 30 infectious diseases. It reveals which materials of herbal and animal origin have been used for treatment of infectious diseases at that time. The prescribed form, dosage, route of administration and popularity of the part of medicinal herbs in the treatment of infectious diseases in the 20th century has been determined. A comparative analysis of the collected data is carried out, the results are presented. The statistical results obtained during the study provide an objective assessment of the changes in the range of herbal and animal materials in the 19th - the first part of 20th century in Lithuania.
Results: Having summarized the analysis data of Lithuanian prescription books of herbal materials
, it can be stated that when comparing the data of the XIX and XX centuries, it can be seen that in the first half of the 20th century there is a decreasing amount of a part of herbal materials` assortment. In the first half of XX century animal-derived ingredients almost disappear. According to the second study, it can be stated that in the first half of the XX century the use of medicinal plants in the treatment of infectious diseases in Lithuania was very limited. In that period of time, medicinal plants were most commonly used for symptomatic treatment and to facilitate body's condition. Chemical preparations were the main pharmaceuticals in the treatment of infectious diseases.
Conclusions: The comparative analysis revealed that in the first half of the XX century there is a
decreasing amount of herbal materials, used in the manufacture of medicines. In the XIX century formerly popular galenic drugs are changed by chemicals. Meanwhile, the use of animal materials is reduced more than twice. Having conducted an analysis of prof. K. Buinevičius book, it can be stated that after the comparison of the researched of Lithuanian prescription books, considering 1st half of XIX
century- 1st half of the XX century period - medicinal plants are poorly used for the treatment of infectious diseases, there is predominant a therapy of chemical materials.
PADĖKA
Už pagalbą, konstruktyvią kritiką, konsultacijas bei palaikymą rašant farmacijos magistro baigiamąjį darbą nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei doc. dr. Vilmai Gudienei. Už susistemintą duomenų bazę, kuri panaudota šiame darbe, dėkoju magistrantėms Gretai Armonaitei, Indrei Šiurkutei, Gintarei Jakutienei bei Ritai Perkamaitei.
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
Aq. (aqua) - vanduo;
Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka;
Spir. (spyritus) – spiritas;
Dec. (decoctum) – nuoviras;
Syr. (syrupus) – sirupas;
Extr. (extractum) – ekstraktas;
Rp. (Recipe) – rašomas recepte prieš vaisto sudėtį;
Inf. (infusum) – užpilas;
Pulv. (pulvis) – milteliai;
Liq. (liquor) – skystis;
Ol. (oleum) – aliejus,
Simpl. (simplex) – paprastas.
m. – metai;
psl. – puslapis;
pr. - pradžia
ŽODYNAS
Vaistinės medžiagos - augalinės ir gyvūninės kilmės žaliavos, naudojamos kaip sudėtinė vaisto dalis arba iš jų ruošiami galeniniai vaistai (preparatai).
ĮVADAS
Iki XX a. vidurio dažniausiai vaistinėse buvo gaminami vaistai iš augalinių medžiagų. XIX a. I pusėje ir XX a. I pusėje kartais pacientams buvo išrašomi gyvūninės kilmės vaistai. Tačiau skirtingais laikotarpiais keitėsi vaistų asortimentas, laikui bėgant populiarėjo cheminiai vaistai, vis rečiau ligonių gydymui skiriami gyvūniniai vaistai, taip pat mažėjo ir augalinių vaistų. Ilgus šimtmečius dominavusius galeninius vaistus keitė modernėjančios medicinos sukurti cheminiai preparatai.
Receptų knygų turinio tyrimai yra labai informatyvūs norint atsakyti į klausimą - kokiais vaistiniais preparatais žmonės buvo gydomi įvairiais istoriniais periodais. Todėl norint įvertinti, kokios kilmės vaistais buvo gydomi Lietuvos pacientai bei kaip šių medžiagų asortimentas kito - atliekami vaistinės receptų knygų tyrimai. Receptų registravimo knygos buvo privalomas oficialus dokumentas, kuriame vaistininkas registravo kiekvieną gydytojo išrašytą receptą, pagal kurį vaistinėje gamino vaistus.
XIX amžiuje vyravo augalinės kilmės vaistai. Toliau plėtėsi botanikos, farmakologijos žinios, vyko tyrimai, tobulėjo farmacinių formų gamybos technologijos. Augalinės bei gyvūninės kilmės vaistus keitė cheminiai preparatai. XIX a. pabaigoje sintezuoti pirmieji vaistai aspirinas bei antipirinas. Vaistų asortimentą papildė naujai atrastos medžiagos glikozidai bei alkaloidai. Iš opijaus išskirti alkaloidai – morfinas (1803 m.), heroinas (1874 m.), kodeinas (1832 m.) ir kiti. XX a. augalinių vaistų terapiją pakeitė iš augalo išskirtos veikliosios medžiagos. Pavyzdžiui, XIX a. itin dažnai vartotą chininmedžio žievės nuovirą pakeitė chininas (1820 m.), vaistinės šunvyšnės tinktūrą keitė atropinas (1833 m.).
Šiuo tyrimu siekiama nustatyti augalinės ir gyvūninės kilmės preparatų vartojimo kaitą XIX a. I pusėje ir XX a. I pusėje Lietuvoje. Siekiant šio tikslo, atlikta receptų turinio lyginamoji analizė. Įvertinta kokios kilmės medžiagos buvo dažniausiai naudotos, kokioms indikacijoms skirtos bei kokia preparato farmacinė forma buvo nurodoma recepte. Tyrime nustatyta augalinės ir gyvūninės kilmės vaistų asortimento kaita XIX a. I pusės ir XX a. I pusėje. Taip pat buvo analizuojamas 1930 m. išleistas prof. K. Buinevičiaus „Vidaus ligų klinikos vadovėlis“, kuriame žymima augalinių vaistinių preparatų, vartotų infekcinių ligų gydyme vaisto forma, dozavimas bei vartojimo būdas. Apžvelgtas augalinės bei gyvūninės kilmės preparatų vartojimo intensyvumas minėtų ligų gydyme XX a. Lietuvoje.
Temos aktualumas:
Naudojant lyginamosios analizės metodą, įvertinta augalinės ir gyvūninės kilmės vaistų asortimento įvairovė bei kaita XIX – XX a I pusėje. Taip pat įvertinta kokiomis augalinės bei gyvūninės kilmės medžiagomis buvo gydytos infekcinės ligos XX a. Lietuvoje.
Praktinė reikšmė:
Šis darbas atskleidžia augalinės ir gyvūninės kilmės preparatų vartojimo kaitą XIX a. I pusėje ir XX a. I pusėje bei praturtina medicinos mokslo žinias.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas:
Įvertinti augalinės ir gyvūninės kilmės vaistų asortimento kaitą Lietuvoje, XIX a. I pusė ir XX a. I pusė.
Tyimo uždaviniai:
1.
Palyginti kokios augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos buvo užregistruotos VU 1801-1802 m. receptų knygoje, Telšių vaistininko T. Goeldner 1830 m., Viekšnių Vincento Aleksandravičiaus 1819 m. ir 1934 m., Kauno Petrašiūnų 1935 m. ir Tauragės apskrities Batakių vaistininko Jono Pužausko 1935 metų receptų knygose.2. Palyginti kaip dažnai gydytojai pacientams skirdavo vaistus su narkotinėmis ir stipriai veikiančiomis augalinės bei gyvūninės kilmės medžiagomis.
3. Nustatyti kokios augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos buvo rekomenduojamos infekcinių ligų gydymui XX a. I pusėje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gydymo augalinės kilmės vaistais istorija
Lietuvos receptų knygos yra informatyvus šaltinis norint atsakyti į klausimą - kokiais vaistais žmonės buvo gydomi įvairiais istoriniais periodais Lietuvoje. Archyvuose yra išlikusios kelios vaistinės receptų knygos, kurios yra šaltinis Lietuvos farmacijos istorijai tyrinėti. Tai aktualu norint įvertinti farmacijos mokslo tobulėjimą medicinos praktikoje. Atliekant šį tyrimą pastebima, jog dalis vaistinių augalų, dažniausiai vartoti XIX a. pradžioje, vėliau praranda savo populiarumą, tuo tarpu kiti vaistiniai augalai įvairioms ligoms gydyti yra vartojami iki šiol. Vystantis farmacijos mokslui, dalis vaistinių augalų buvo panaudota išgaunant veikliąsias medžiagas – alkaloidus, kurie imti naudoti gaminant vaistus. Tai buvo didelis progresas farmacijos moksle. Atlikus mokslinę literatūrinę analizę apie augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų asortimento kaitą, galima daryti išvadą, jog žinios apie jų terapines savybes, taikymą ligoms gydyti, vartojimo būdą yra kaupiamos ilgą laiką.
Požiūris į ligų priežastis ir gydymo praktiką sparčiau keitėsi XIX - XX a., o iki tol dominavo humoralinė ligų priežasties aiškinimo teorija ir gydymui buvo skiriami vaistai, vadovaujantis šios medicinos doktrinos principais. Ši teorija teigia, jog žmogus yra sveikas tol, kol yra subalansuota jo humoralinė sistema - kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji (melaina chole) ir geltonoji tulžis
(chole) [1].
Pirmieji žmonijos istorijoje žinomi vaistai buvo medžiagos, randamos gamtoje - dažniausiai augalai ir rečiau - gyvūninės kilmės medžiagos. Indijoje, Europoje vaistiniai augalai pradėti naudoti daugiau nei prieš 4000 metų. Nuo seniausių laikų žmonės ligoms gydyti vaistinių medžiagų ieškodavo gamtoje. XVI – XVIII a. naudojami vaistai buvo paprastos sudėties bei farmacinės formos - užpilai, nuovirai, ekstraktai. Į jų sudėtį įėjo augalinės, o taip pat ir gyvūninės kilmės medžiagos [3].
1.2. Žinios apie augalinės kilmės vaistus ir jų taikymą medicinos praktikoje
Jau antikiniais laikais žinota, kad kai kurie augalai turi gydomųjų savybių. Hipokratas (459-370 m.) suklasifikavo 300 vaistinių augalų pagal tai, kokiomis gydomosiomis savybėmis jie pasižymi. Širdažolė (Centaurium umbellatum Gilib) buvo vartojama karščiavimui malšinti, opijus, juodoji drignė, vaistinė šunvyšnė, vaistinė mandragora - skausmui mažinti [3].
Antikos laikais vienas garsiausių farmokologų bei botanikų Dioskoridas (Pedanius Dioscorides) parašė darbą pavadinimu ,,De materia medica”. Iš visų 944 esančių augalų veikale aprašyti 657 vaistiniai augalai, jų radimo vietos, taip pat minimas ir jų terapinis poveikis. Buvo aprašyti augalai,
pasižymintys lengvu veikimu, kurie buvo dažniausiai vartojami, tačiau taip pat buvo vartojami ir stipriai veikiantys, kaupiantys alkaloidus augalai: aguona, juodoji drignė, paprastoji durnaropė, vaistinė šunvyšnė [3].
Vienas žymiausių Senovės Romos gydytojų ir vaistininkų Klaudijus Elijus Galenas (Claudius
Aelius Galenus) 130 – 210 m. po Kr., pristatė kelis naujus terapijoje naudojamus vaistinius augalus
šlapimo takų infekcijoms gydyti, taip pat švelnius diuretikus [3].
Theophrastus Phillippus Aureolus Bombastus von Hohenheim geriau žinomas kaip Paracelsas
(Paracelcus) 1493 - 1541 m. Buvo garsiausias Renesanso laikų alchemikas ir filosofas. Paracelsas buvo
reformatorius ir cheminių vaistų šalininkas, nors didžioji dalis medikamentinėje terapijoje jo naudotų medžiagų buvo augalinės kilmės. Jis suklasifikavo daugiau nei 500 vaistinių augalų, nagrinėjo augalų fiziologiją, jų struktūrines savybes bei geografinį paplitimą [3]. Paracelsas atkreipė dėmesį, kad nuo kai kurių preparatų gali išsivystyti priklausomybė [40]. Skausmo malšinimui Paracelsas naudojo spiritinį opijaus tirpalą, kurį pavadino Laudanum [5].
XVI a. daug žmonių sirgo sifiliu. Šiai ligai gydyti buvo labai plačiai naudojamas gvajakas. Iš šio vaistinio augalo buvo ruošiamos tinktūros, užpilai. Tačiau Paracelsas teigė, jog tai tik tuščia spekuliacija bei aktyviai neigė gvajako veiksmingumą sifiliui išgydyti. Tai jis aprašė 1529 metais savo knygoje
,,French sickness" [6]. Tačiau 1519 metais garsus vokiečių rašytojas humanistas Ulrichas fon Hutenas (Ulrich von Hutten) pats save išgydė nuo sifilio, vartodamas nuovirą, kurio pagrindinė sudedamoji dalis
yra gvajakas. Nuo to laiko šis augalas įgavęs reputaciją kaip sifilį gydantis vaistas [7]. Kitas vaistinis augalas, vartotas sifiliui gydyti – sarsaparilis. XIX a. Lietuvos receptų knygose užfiksuota, jog sifiliui ir kitoms venerinėms ligoms, reumatui gydyti buvo naudojama augalinė žaliava sarsaparilio šaknis [8].
Visa ši tūkstantmečių patirtis atsispindi ir XVIII - XIX a. pradžios farmakopėjose ir autorių, aprašiusių vaistingąsias medžiagas ,,Materia medica” darbuose. Didžioji dauguma farmakopėjose ir minėtuose traktatuose išvardintų vaistų yra augalinės medžiagos ir iš jų pagaminti galeniniai vaistai. Dažniausiai minimos vaistų formos yra tinktūros, ekstraktai, užpilai, nuovirai. Vaistų gamybai buvo naudojama tai, kas randama gamtoje - dažniausiai augalai, kiek rečiau gyvūninės kilmės medžiagos.
1.3. Žinios apie gyvūninės kilmės vaistus ir jų taikymą medicinos praktikoje
XIX a. buvo žinomi gyvūninės kilmės vaistai pagaminti iš bebro sruoglių (Castoreum). Tai dažniausiai minima XIX a. Lietuvos receptų knygose tarp gyvūninės kilmės medžiagų. Bebro sruogliai išsiskiria savo aitriu kvapu bei nervų sistemą dirginančiu poveikiu, priskiriami afrodiziakams. Preparatai buvo išrašomi esant galvos svaigimui, nervų ligų gydymui, spazmams malšinti [9]. Lietuvoje vartotas kaip efektyviai stimuliuojantis vaistas [10]. Dažniausiai sutinkamos vaisto formos: milteliai, ekstraktai,
tinktūros, tepalai, esencija, bebro sruoglių eliksyrai. Skiriama derinyje su kitomis augalinėmis žaliavomis: rabarbaru, vaistiniu valerijonu. Dažnai sutinkamas receptuose skiriant su spiritine opijaus tinktūra ar chininmedžio žieve. Bebro sruogliai buvo maišomi su augalinės kilmės vaistinėmis medžiagomis, iš mišinio gaminami tepalai žaizdų gydymui, odos stimuliavimui. [9].
Gydytojai Hipokratas ir Galenas įvertino bebro sruoglių gydomasias savybes, skirdami juos opų, auglių gydymui. Avicena sruoglius naudojo ir kaip priešnuodį įkandus nuodingiems gyviams bei naudojo kaip smilkalus galvos skausmui mažinti. Viduramžiais bebro sruoglius naudodavo gaminant įvairius balzamus, aliejus, ekstraktus ir piliules.
XIX a. Lietuvos vaistinių receptų knygose aprašytas gyvūninės kilmės vaistas, bičių produktas - medus (Oxymell). XIX a. Lietuvoje dėl savo savybių medus naudotas daugiau kaip pagalbinis komponentas gerinantis vaistų skonį. Medų maišydavo su augalais - šeivamedžiu, svilarože, rabarbaru [9]. 1830 metais receptūrose rastos mikstūros vartotos nuo kosulio, tepalai – odos minkštinimui, taip pat naudotas kaip sudedamoji įvairių burnos ertmės skalavimo skysčių dalis [11]. Skiriamas ir vidiniam vartojimui kaip lengvai vidurius laisvinanti, uždegimą slopinanti priemonė. 1934 metais receptūrose aptiktas vaistas, pagamintas iš medaus ir jūros svogūno. Preparatas vartotas kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė. Lietuvos receptūrose medaus vartojimas užfiksuotas iki XX a. I pusės [12].
Kita, dar nuo Hipokrato laikų viena dažniausiai vartojamų gyvūninės kilmės medžiagų, buvo ispaninis skaudvabalis (Cantharides). Yra aprašyta daug istorijų apie XIV a. moteris, naudojančias preparatą kaip afrodiziaką [13]. Ispaninis skaudvabalis aprašytas ir Lietuvos XIX a. receptų knygose. XIX a. rastos vaistinės formos: milteliai, pleistrai, esensijos, tinktūros. Ispaninio skaudvabalio preparatais gydytos šlapimtakių ligos, vandenligė [8]. Vartota kaip priešužegiminė stimuliuojanti priemonė. Aptikta, jog ispaninio skaudvabalio milteliai buvo komponuojami ne tik su gyvūninės kilmės produktais – bebro sruogliais, bičių produktais, bet taip pat ir augalinėmis žaliavomis – alyvuogių aliejumi ir stipriai veikiančiomis medžiagomis – opijaus spiritine tinktūra bei arnikų šaknų ekstraktu kosuliui malšinti bei bendrai organizmo būklei stiprinti. Tam skirtas mišinys kartu su svilarožėmis, juodosiomis drignėmis ir kraujažolių ekstraktu. Bene plačiausiai ispaninio skaudvabalio žaliava naudota pleistro pavidalu gydant odos ligas, esant įvairiems uždegimams, sumušimams, o taip pat kosuliui malšinti [9]. Remiantis Materia medica surinktomis žiniomis ispaninis skaudvabalis gausiai randamas Ispanijoje, Italijoje bei Vakarų Azijoje. Naudojimui skaudvabalis surinktas apruošiamas verdant acte arba vandenyje bei džiovinamas natūraliai ar krosnyje [14] [15]. Tačiau dabar šiuolaikinis medicinos mokslas yra ištyręs ispaninio skaudvabalio toksinį poveikį. Žinoma, jog per didelė preparato dozė sukelia skausmą šlapinantis, galimi inkstų bei kepenų pažeidimai, net mirties atvejai. Dėl šios priežasties ispaninio skaudvabalio preparatai buvo uždrausti daugelyje pasaulio šalių [16].
1.4. Vaistinių medžiagų įvairovė XV – XIX a.
Daugybės vaistinių augalų patekimą į Europą lėmė 1492 m. Amerikos atradimas ir Vasco De Gama kelionė į Indiją. Iš šių kontinentų ir iš Azijos buvo pradėti gabenti vaistiniai augalai, ženkliai praturtinę Europą. Tokiu būdu į Lietuvą atkeliavo naujieji vaistiniai augalai: ipekakuana, chininmedis, senekinė putokšlė, gvajakas, sarsaparilis, lobelija bei tabakas. Remiantis 1918 – 1934 Viekšnių bei 1934 – 1935 Batakių ir Petrašiūnų vaistinių receptų knygomis XX a. I pusėje Lietuvoje vieni populiariausių augalų buvo ipekakuana bei senekinė putokšlė.
Tarptautinės prekybos pradžia tarp Azijos ir Europos gerai žinomu augalu opijumi prasidėjo XVIII – XIX a. Ši prekyba buvo itin plačiai paplitusi [17]. Arabijos prekybininkai pradėjo opijaus eksportą į Indiją bei Kiniją, o netrukus iš ten jis plėtėsi toliau į Europą. Azijoje opijaus vartojimas buvo skirtingas - Indijoje jis buvo pristatomas bei naudojamas kaip vaistinis augalas, tuo tarpu Kinijoje – naudotas rūkymui. Opijaus prekyba vis labiau plito į Europą, kol galiausiai buvo pastebėtas pavojingas poveikis žmonių sveikatai. Už opijaus, jo alkaloidų ar jo darinių, pavyzdžiui: morfino gabenimą buvo griežtai baudžiama, įskaitant mirties bausmę [18] [19]. LietuvojeXIX a. pradžioje tai buvo pats populiariausias, dažniausiai vartotas kaip skausmą malšinantis, karščiavimą mažinantis, raminantis vaistas. Buvo išrašomos įvairios vaistinės formos, skirtas kaip raminamoji priemonė. Opijaus tinktūra skiriama kaip viena pagrindinių medžiagų, tačiau dažniau mišiniuose su kitomis cheminėmis medžiagomis [10].
Vaistinis augalas tapęs net Rusijos valstybės monopoliu yra rabarbaras. Užėmęs valstybės didelę neteisėtos prekybos rolę. ,,Slaptojo rabarbaro šaknies monopolis“ prasidėjo 1649 metais [20] [21]. Šį augalą gabeno sausumos keliais per Euraziją, o patekus į Rusiją - buvo siunčiamas į Vakarų Europą. Kadangi, paklausa buvo itin didelė – Rusija ieškojo augalo šaltinio Sibire, kad nereikėtų importuoti iš Kinijos [22]. Rusija pirko iš Kinijos rabarbarą už 12 - 15 rublių, o šalyje parduodavo net už 110 rublių. 1735 metais įkurtas tikrinimo postas, kuriame buvo kruopščiai tikrinama atvežtų rabarbarų kokybė. Taip buvo intensyviai vystoma prekyba šiuo augalu.
Tokia prekyba 1701 - 1703 metais klestėjo labiausiai. Tačiau Rusijos valdžia bandė stabdyti šią kontrabandą - iki 1753 metų prekyba augalu perpus sumažėjo [20]. Atlikus tyrimą galima daryti išvadą, jog Lietuvoje jis taip pat buvo vienas plačiausiai vartojamų XIX a. I pusėje vaistinių augalų. Vaistinis augalas vartotas esant vidurių užkietėjimui, virškinimo trakto sutrikimams bei kvėpavimo takų uždegimui gydyti. Receptūrose rabarbaras aptiktas tinktūros vaistine forma [9].
Šiame amžiuje palaipsniui vystėsi botanikos mokslas. XVIII a. švedų gamtininkas, mokslinės sistematikos kūrėjas Karlas Linėjus (Carl Nilsson Linnaeus) atliko didžiulį vaidmenį biologijoje. Šio gamtininko sukurti du esminiai dalykai - sisteminis skirstymas ir dviguba nomenklatūra ne tik pasiteisino, tačiau ir tvirtai prigijo moksle bei naudojama šių laikų botanikoje ir zoologijoje. Pagrindiniu vienetu sistemoje jis laike rūšį. Rūšis Linėjus suklasifikavo į stambesnes grupes – klases. Klases suskirstė į būrius, būrius – į gentis (gentys yra sudarytos iš panašių rūšių). Kiekvieną augalų ir gyvūnų rūšį Linėjus pavadino lotyniškai ir įvedė taip vadinamą binarinę nomenklatūrą. Tuo tarpu gyvūniją jis suskirstė į šešias klases: žinduolius, paukščius, varliagyvius, žuvis, vabzdžius, kirmėles [23].
Botanikos bei farmacijos mokslas XIX a. Lietuvoje buvo taip pat sparčiai plėtojamas. Atliekami farmakognostiniai bei fitocheminiai tyrimai, naujų medžiagų paieška. Šioje veikloje išryškėjo trys pagrindinės kryptys: pirmoji – moksliniai farmakognozijos, botanikos tyrinėjimai. Antroji - ieškojimas vietinių žaliavų, galinčių pakeisti brangias importuojamas medžiagas, jų kokybės tyrimai. Trečioji – farmacijos mokslo pasiekimų populiarinimas, bendradarbiavimas su kitų šalių profesinėmis organizacijomis [2].
XIX a. Lietuvoje botanikos mokslą vystė garsusis botanikas Stanislovas Batys Gorskis. Jis tyrinėjo augmeniją ir aprašė keletą naujų augalų, rinko pavyzdžius herbariumui. Kitas tyrinėtojas, daug nuveikęs floros pažinimo srityje – Jurgis Pabrėža. Kunigas, gydytojas, botanikas, sukūręs botanikos traktatų rankraštį, apimantį 25 tomus. Jurgis Pabrėža išleido didžiulį leidinį ,,Taislius auguminis“, kuriame aprašė 643 augalus. Taip pat surinko 800 augalų rūšių herbariumą [2].
Labai didelį indėlį į Lietuvos botanikos ir farmacijos vystymo mokslą įnešė farmacijos skyriaus vadovas, vienas iš Vilniaus medicinos draugijos steigėjų, VMD narys, Vilniaus vaistininkas J. F. Volfgangas. Jis atliko didelį darbą aprašydamas iš užsienio atvežtus augalus bei ieškodamas brangios užsienio šalių produkcijos analogų ir juos pakeisdamas vaistais gaminamais vaistinėse. Taipogi plėtojo retų vaistingųjų augalų auginimą Lietuvoje. Jis kuravo vaistininkų mokslinę ir praktinę veiklą, publikavo straipsnius apie įvairius fitocheminius tyrimus, vaistų chemiją, augalų sudėtį, zoologiją. J. F. Volfgangas pateikė informaciją apie alkaloido chinino atradimą [2].
1.6. Augalų ir jų kaupiamų alkaloidų panaudojimas Lietuvos bei Europos
medicinoje
XIX a. pradžioje įvyko augalinių vaistų lūžis medicinos praktikos istorijoje. Tai fitochemijos mokslo pradžia, kai iš augalų buvo išskirtos veikliosios medžiagos. XIX a. pradžioje galutinai nustatyta, jog alkaloidai yra organiniai junginiai turintys azoto. Šis atradimas paskatino daugelį mokslininkų iš
įvairių augalų pradėti išskirti veikliąsias medžiagas. Imta tyrinėti nuodinguosius augalus ir buvo išsiaiškinta, jog daugelis augalų turi alkaloidų, kuriuos galima išskirti grynus [25].
Panaudojant įvairius cheminius metodus buvo atrasti eteriniai aliejai, taninai, vitaminai, hormonai bei išskirti alkaloidai iš aguonų, ipekakuanos, nuodingojo činčibero, chininmedžio ir kt. Buvo tiriami ir kiti augalų alkaloidai, pvz., strichninas, taip pat širdį veikiantys glikozidai [26]. Visi šie atradimai pakeitė ir vaistų sudėtį. Anksčiau populiarias galenines vaistų formas keitė alkaloidai, glikozidai. XIX a. pradžioje karščiuojančiam ligoniui buvo skiriamas chininmedžio žievės ekstraktas, tačiau po chinino išskyrimo vis dažniau gydytojai pacientams skirdavo alkaloidą chininą.
XIX amžiuje Lietuvos receptų knygose minima augalinės kilmės medžiaga – chininmedžio žievė. Ji buvo gydomųjų preparatų sudedamoji dalis, komponuojama su valerijono ekstraktu, rabarbaru, opijaus preparatais. XIX a. pradžioje ši žaliava buvo dažnai aptinkama Lietuvos receptų knygose [9]. Chininmedžio žievė rasta Andų atogrąžų miškuose, Pietų Amerikoje [8]. Dar viduramžiais iki XX a. augalo žaliava buvo labai vertinama dėl svarbiausios savybės – karščiavimo slopinimo poveikio. Žaliava buvo plačiausiai vartojama maliarijos gydymui [27]. 1820 metais iš chininmedžio žievės buvo išskirtas alkaloidas chininas. Tai buvo laikoma labiausiai naudingu XIX a. medicinos atradimu. Chininmedžio žievė, kaip standartinis gydymas nuo maliarijos buvo pakeista chininu. 1866 metais buvo įrodytas jo veiksmingumas [28]. Chininmedžio alkaloido chinino preparatai XX a. pradžioje užfiksuoti Lietuvos receptų knygose. Aptinkama vaistinė forma – ekstraktai, mikstūros, tinktūros, nuovirai bei piliulės. Didžiausia vaisto kaina buvo 6,0 Lt, o mažiausia – 1,65 Lt [12]. Taip pat alkaloido preparatai skiriami deriniuose su kitais komponentais – šunvyšnės ekstraktu, opijaus tinktūra, svilarožių sirupu. Chinino preparatai buvo skiriami karščiavimui, skausmui, spazmams mažinti, širdies ritmo sutrikimams gydyti [9]. Šiuolaikinėje medicinoje žinomi chinino šalutinis poveikis: galvos skausmai, svaigulys, ūžimas ausyse, širdies ritmo sutrikimas, vėmimas, viduriavimas [29].
XX a. pradžioje vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna) yra viena dažniausiai minimų Lietuvos receptų knygoje. Aptiktos farmacinės formos ekstraktai, tinktūros, nuovirai [12]. 1934 metais šio augalo vartojimas išaugo, rastos vaistinės formos – žvakutės, milteliai bei losjonai. Gydymas žvakutėmis, kurių sudėtyje buvo sausasis šunvyšnės ekstraktas, buvo labai dažnai skiriamas. Įtrinamaisiais losjonais gydytas reumatas, podagra, skorbutas. Vaistinė forma – milteliai, kurių sudėtinė dalis buvo sausasis arba tirštasis šunvyšnės ekstraktas, skirti virškinamojo trakto spazmų atpalaidavimui [11]. Nuodingasis augalas yra kilęs iš Europos. 1753 metais augalą atrado švedų gamtininkas Linėjus, dėl toksinio poveikio pavadinęs nuodingąja. Senovės romėnai šunvyšnę naudojo kaip nuodus. Užfiksuota, jog prieš viduramžius ji buvo naudojama operacijų metu kaip anestetikas. XVIII a. buvo pastebėta, jog šis vaistinis augalas dirgina visą nervų sistemą, gali sukelti soporą (ryškų sąmonės sutrikimą), kliedėjimą, vizualines haliucinacijas, smegenų uždegimą, kraujo spaudimo padidėjimą [30]. XIX a. viduryje Europoje gydytojai šį vaistinį augalą pradėjo naudoti akies vyzdžio plėtimui [31]. Augalo alkaloidas
atropinas išskirtas 1833 metais [32]. Šio atradimo dėka šiandieninė medicina plačiai naudoja vaistą atropino sulfatą. Šiuolaikinėje medicinoje atropinas naudojamas gydant skrandžio opas bei širdies veiklos stimuliavimui, miokardo infarkto gydymui [33]. Šiandien atropino ir hiosciamino toksinis poveikis yra plačiau žinomas. Alkaloidai, veikia centrinę ir periferinę nervų sistemą. Galimas šalutinis poveikis - odos bėrimas, trumpalaikis atminties praradimas, haliucinacijos, traukuliai, tachikardija, širdies, kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų nepakankamumas, koma [34] [35].
1.7. Augalų ir jų kaupiamų glikozidų panaudojimas Lietuvos bei Europos
medicinoje
XIX a. pradžioje Lietuvoje paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea) aptikta receptų knygose. Skiriamos vaistinės formos yra tinktūros, milteliai, gydymui naudota augalinė žaliava – rusmenės žolė bei lapai. Šie vaistiniai augalai buvo skirti epilepsijai, pamišimui gydyti [8]. XX a. pradžioje Lietuvoje rusmenės augalinė žaliava buvo plačiai naudojama medicinių preparatų gamybai. Taip pat dažnai skiriama su kitomis žaliavomis: juodąja drigne, pakalnute [9]. Piliulės skirtos širdies ligų gydymui. 1934 metais vartota mikstūra iš paprastosios rusmenės lapų [12]. Europoje paprastoji rusmenė buvo vienas plačiausiai naudojamų augalų medicinoje. 1542 metais vaistinis augalas pradėtas vartoti nuovirų pavidalu. Juo gydytos kepenų, odos ligos, opos, tinimai, skirta galvos svaigimui, epilepsijai gydyti, širdies veiklai gerinti [36]. Tačiau 1785 metais buvo pastebėtas paprastosios rusmenės šalutinis poveikis – dusulys, širdies skausmas, vėmimas. Galimi širdies veiklos pakenkimai – bradikardija bei sutrikimai, kuriuos sukelia hiperkalemija [37]. 1930 metais gydytojas Dr. S. Smith iš rusmenės išskyrė širdį veikiantį glikozidą – digoksiną [32]. Šis atradimas tapo labai reikšmingu, nes šiuolaikinėje medicinoje digoksinas yra nepakeičiamas preparatas širdies ligų gydymui. Šis vaistas yra vartojamas esant prieširdžių virpėjimui, širdies ritmui retinti ar širdies nepakankamumui gydyti. Tačiau per didelės šio glikozido dozės sukelia šalutines organizmo reakcijas [29].
1.8. Augalinės bei gyvūninės kilmės vaistų kaita, fiksuota Lietuvos vaistinių receptų
knygose
Kaip istorijos bėgyje kito vaistų sudėtis, galima sužinoti iš vaistinės receptų knygų. Iš visų 1801 - 1802 metais Vilniaus universiteto vaistinės tirtų 828 receptų 69% sudaro augalinės kilmės medžiagos. XIX a. I pusėje dažniausiai naudoti augalai: opijus (Opii purii), rabarbaras (Rheum palmatum), vaistinė svilarožė (Althea officinalis). Tuo tarpu naudotos gyvūninės kilmės medžiagos tesudarė 6% visų
skiriamų medžiagų. Matoma, jog populiariausi buvo bebro liauka (Castoreum), medus bei ispaninis skaudvabalis (Cantharides) [9].
Vėliau, 1830 metais Telšių vaistinės tirtų 239 receptų 71% sudaro augalinės kilmės medžiagos. Patys populiariausi receptų komponentai, išrašyti tiriamuoju laikotarpiu yra tie patys. Visos dažniausiai užfikisuotos žaliavos yra augalinės kilmės. Taip pat keletą kartų yra minimi ir gyvūninės kilmės komponentai: bebro liauka, skruzdžių spiritas, medus. Jie sudarė tik 6% visų medžiagų [8].
Viekšnių vaistinės knygose 1918 – 1934 metais užfiksuota 200 receptūrų, tačiau augalinės kilmės medžiagos nesudaro nei pusės visų išrašytų receptų. Dažniausiai vaistams gaminti buvo naudojami šie augalai: vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), vaistinė svilarožė (Althea officinalis), ipekakuana
(Carapichea ipecacuanha). Gyvūninių komponentų buvo mažiau - 1%, rasti bebro sruogliai ir medus [12].
1934 – 1935 metų Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo vaistinių receptuose užfiksuota mažiau augalinės kilmės vaistų, nes juos keitė cheminės medžiagos. Iš viso išanalizuoti 555 receptai. Augalinės kilmės medžiagos sudaro 45,2% vaistų sudėties. Populiariausi buvo šie vaistiniai augalai: vaistinė svilarožė (Althea officinalis), vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), opijus
(Opium), mėta (Menthae), Petrašiūnų bei Batakių receptų knygose užfiksuotų vaistų sudėtyje gyvūninės
kilmės komponentai sudaro tik 3,2%. Dažniausiai buvo naudojami žuvų taukai (Ol. Jecoris aselli). Labai retai skiriamos medžiagos iš bebro sruoglių bei ispaninio skaudvabalio [11].
Remiantis LSMU magistrantų duomenimis, galima teigti, jog XX a. vaistinių augalų vartojime stebimos permainos. Kai kurių XIX a. pradžios populiariausių vaistų vartojimas XX amžiuje ženkliai sumažėja. Taipogi XX a. įvedami nauji vaistiniai augalai. XX a. išnyksta gyvūninės kilmės medžiagos. Tačiau minėti duomenys nebuvo palyginti tarpusavyje, todėl šiame darbe atskleidžiama augalinės bei gyvūninės kilmės vaistų asortimentas ir kaita.
2. TYRIMO METODIKA
Atliekant tyrimą buvo naudotas istorinis metodas ir lyginamoji analizė, t. y. vertinant ir lyginant šaltiniuose atskleistą informaciją. Atliekant tyrimą naudojami keturių receptų knygų apdoroti duomenys. Buvo atlikta tiriamojo objekto (receptų knygų) receptų gautų rezultatų analizė: renkami to meto populiariausi skiriami vaistai, jų kilmė. Visi vaistų gamybai naudoti komponentai pagal kilmę suskirstyti į dvi grupes: augaliniai ir gyvūniniai. Sugrupavus duomenis atlikta jų lyginamoji analizė, įvertinta kaip keitėsi tam tikrų augalinių ir gyvūninių vaistų populiarumas. Pirminis šaltinis – 1801 – 1802 m. VU receptų knygos. Taip pat buvo remtasi Telšių 1830 m., Viekšnių 1918 – 1934 m. vaistinių receptų knygų duomenimis. Naudoti Tauragės apskrities Batakių ir Kauno Petrašiūnų 1935 m. vaistinių receptūros knygų turinio rezultatai. Atliktame tyrime tirta 1930 metais gydytojo prof. K. Buinevičiaus išleistas vadovėlis apie infekcines ligas. Atliekant tyrimą buvo perskaityta informacija apie infekcines ligas, aprašytas K. Buinevičiaus knygoje V tome. Šiame tyrime atskleidžiama, kokios augalinės, gyvūninės kilmės medžiagos kokioms infekcinėms ligoms gydyti buvo naudojamos. Taipogi nustatyta dalies vaistinių augalų vaisto forma, dozavimas bei vaisto vartojimo būdas. Aptariamas augalinės bei gyvūninės kilmės vartojimo populiarumas infekcinių ligų gydyme XX a. Šie rezultatai buvo perkelti į
Microsoft Office Excel programą bei sugrupuoti. Duomenų analizei naudotos Microsoft Office Excel ir Microsoft Office Word programos. Buvo sudarytos lentelės, kuriose įvertintas tam tikrų augalinių ir
gyvūninių vaistų naudojimas. MBD buvo tirtas skirtingas receptų kiekis ir absoliutus skaičius neatskleidė kaip dažnai išrašomas vienas ar kitas komponentas. Atlikus duomenų analizę, pateikiami rezultatai. Atlikus mokslinės literatūros, farmakopėjinių straipsnių, dokumentų analizę bei taikant istorinį - aprašomąjį metodą, surinkti duomenys įvertinti, analizuoti bei interpretuoti.
Tiriamųjų objektų aprašymas. 1801-1802 m. Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga yra
saugoma VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Knyga yra storais viršeliais, maždaug A4 formato, joje sunumeruota 480 lapų. Tikslių datų kada pradėta ir baigta pildyti negalima nustatyti, nes knyga sugadinta, paskutiniai puslapiai nuplėšti. Receptūrų knyga pildoma dviem kalbomis. Receptų sudėtinės dalys rašomos lotynų kalba, o vartojimas lenkų kalba. Iš viso knygoje yra apie 2599 receptų.
1830 m. Telšių vaistinės vaistininko Teodor Goeldner receptų knygoje sunumeruota 287 lapų. Pildoma dviem kalbomis. Recepto sudėtinės dalys žymimos lotynų kalba, o preparato gamyba bei vartojimas – lenkų kalba. Knygoje receptai pildomi laikantis eiliškumo – nurodomas vaisto numeris, gamybos data (mėnuo ir diena), žymimi preparato komponentai, jų kiekis, galutinė kaina, receptą išrašiusio gydytojo bei paciento pavardės.
Viekšnių vaistinės receptūros knygą sudaro 150 lapai didesnio nei A4 formato. Viekšnių vaistinės receptūros knyga pradėta pildyti 1917 m., baigta 1918 m. Ją sudaro 150 didesnio nei A4 formato lapai.
Knyga spausdinta Rusijoje ir skiltys: Nr., mėnuo ir data, receptas, kaina, receptą išrašiusio gydytojo pavardė, kam išrašytas vaistas rašomos rusų kalba. Receptų sudėtinės dalys žymimos lotynų kalba, preparatų vaistiniai komponentai nurodomi gramais. Nurodytas preparato vartojimo būdas, dažnumas, kaip vartoti ir kam skirta. Pastaroji informacija rašoma lietuvių, rusų arba vokiečių kalba. 1917 m. užfiksuoti 341 receptai, 1918 m. įvesti 1931 receptai.
Kitas Viekšnių vaistinės žurnalas pildytas 1931 – 1934 m. Knyga sudaryta iš 297 lapų, kuriuose įvesti 1255 receptai. Receptūrų knygos puslapiai pageltę, duomenys išlikę neryškūs, vietomis sunkiai įskaitomi. Receptai pildomi atitinkamose skiltyse: mėnuo ir diena, eilinis Nr., receptų turinys, gydytojas, kam. Viekšnių receptūrų knyga yra atspausdinta Lietuvoje.
1 pav. 1917 - 1918 m. Viekšnių vaistinės 2 pav. 1931 - 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų
receptų knyga knyga
Batakių J. Pužausko vaistinės receptų knyga pradėta pildyti 1929 m., baigta 1935 m. Knygą sudaro 403 didesnio nei A4 formato lapai. Kauno Petrašiūnų provizoriaus Mato Valeikos vaistinės 1934 - 1935 m. receptų knyga sudaryta iš 151 lapų. Knygos pildomos tam tikrose skiltyse nurodant datą, recepto eilės numerį, vaisto komponentus, jų kiekį, kainą, gydytojo bei paciento pavardes. Receptai rašomi lotynų kalba, vaistinių komponentų kiekiai nurodyti gramais, o medžiagų pavadinimas - trumpinamas. 1935 m. Batakių, vaistinėje registruoti 272 receptai, o Petrašiūnų vaistinėje per tą patį laikotarpį truputi daugiau - 283 receptai.
3 pav. 1935 m. Petrašiūnų ir Batakių vaistinių receptų knygos
Prof. K. Buinevičius (1872 – 1953 m.) buvo vienas žinomiausių XX a. I pusės medicinos mokslo autoritetų, baigęs medicinos studijas Maskvos universitete, įgijęs daktaro laipsnį ir dirbęs profesoriumi Maskvoje, vėliau – vadovavęs vidaus ligų katedrai Kaune. 1905 – 1916 metais parašė vieną geriausių to meto Rusijoje šešių laidų vadovėlį ,,Vidaus ligų patologija ir terapija“ rusų kalba. 1925 – 1930 metais šis vadovėlis papildytas ir penki jo tomai išleisti lietuvių kalba. Jie buvo suklasifikuoti:
• I tomas: ,,Širdies ir kraujagyslių ligos“ (1928 m.);
• II tomas: ,,Kvėpavimo ir virškinimo organų ligos“ (1928 m.);
• III tomas: ,,Klinikinio tyrinėjimo metodika. Patologiškos konstitucijos. Apykaitos ir vidujinės sekrecijos ligos. Kraujo ir kraujo gaminamų organų ligos. Inkstų ir šlapimo takų, kepenų, blužnies ligos. Terapeutinė technika. Ligonių slaugymas. Dijetetika. Klimato ir balneoterapija. Farmakoterapija“ (1929 m.);
• IV tomas: ,,Intoksikacijos. Traumatizacijos. Simuliacijos. Alerginės ligos“ (1930 m.); • V tomas: ,,Infekcinės ligos‘‘ (1930 m.).
Penktąjį tiriamąjį tomą sudaro A5 formato 245 sunumeruotais plonais viršeliais įrišti lapai. Knygoje temos klasifikuojamos pagal infekcines ligas, aprašant jų diagnozę, gydymą bei profilaktiką, nurodytos receptų sudėtinės dalys rašomos lotynų kalba. Kiekvienos ligos gydymo aprašymas yra įvairios apimties. Informacijoje apie terapiją aprašomas simptominis gydymas, mityba, bendros sanitarinės priemonės (karantinai, dezinfekcija) bei profilaktika.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Receptų knygose minimų augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų kaitos
palyginimas
Tyrimui pasirinktos receptų knygos, atspindinčios kokios augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos buvo naudotos XIX a. pr. ir XX a. pr. Lietuvos medicinos praktikoje. Receptų knygos yra oficialus dokumentas, kuriame vaistininkas registravo visus receptus, nurodydamas datą, eilės numerį, recepto turinį, preparato kainą, gydytojo pavardę bei kam preparatas skirtas. Ši procedūra buvo privaloma. Naudojant šiuos šaltinius galima įvertinti kokie augaliniai vaistiniai preparatai buvo dažniausiai vartoti XIX a. I pusėje ir XX a. I pusėje.
Lyginant XIX a. I pusės ir XX a. I pusės Lietuvos vaistinių receptūras pastebima, jog augalinės kilmės preparatai sudaro didžiąją dalį visų tirtų receptų. Tačiau iš XX a. pr. registruotų receptų galima daryti išvadą, jog dalis augalinių vaistų mažėja – medicinoje vis dažniau taikomi cheminiai preparatai. Atlikus XIX a. I pusės bei XX a. pr. receptų knygų lyginamąją analizę matoma tendencija, jog gyvūninės kilmės medžiagos XX a. pr. beveik nebevartojamos medikamentinėje terapijoje.
3.2. Vaistų žaliavos kilmė
Receptas yra informatyviausia bei svarbiausia receptų knygos dalis nurodanti ingredientus, jų kiekį, vartojimą. Kartais randamas ir trumpas gamybos aprašas. Vaistų sudedamosios dalys gali būti klasifikuojamos į tris grupes: augalinės, gyvūninės bei cheminės kilmės.
Pirmąjame grafike pateikti duomenys palygina augalinės, gyvūninės bei cheminės kilmės preparatų kaitą tam tikrais laikotarpiais. Matoma, jog XIX a. pr. augalinės kilmės medžiagos sudaro didžiausią dalį visų registruotų vaistų. 1801 – 1802 metais matoma, jog visų išrašomų vaistų – augaliniai vaistiniai preparatai sudaro didžiąją dalį. VU vaistinės receptų knygoje išrašytos augalinės žaliavos sudaro 69%. Šios medžiagos skiriamos kaip pagrindinės vaisto dalys, ir kaip skonį arba kvapą gerinantys kompenentai. Taip pat mažesnioji dalis yra gyvūninės kilmės žaliavos, kurios sudaro 6% [9]. Tai parodo, jog augaliniai vaistiniai preparatai buvo naudojami dešimt kartų daugiau nei gyvūninės kilmės preparatai. Iš visų tirtų receptų išrašytų minėtame laikmetyje matome, jog cheminiai vaistai sudaro tik 25%. Įpusėjus XIX a. 1830 metais augalinės kilmės medžiagos sudaro 63%, tai rodo, jog Lietuvoje XIX a. I pusėje gydymui plačiausiai vartoti augaliniai vaistai. To meto receptūrose cheminės kilmės preparatų skaičius truputi mažėja, rasta 31%, o gyvūninės kilmės medžiagų kiekis išlieka toks pat - 6% [8]. 1918 metais iš augalinės kilmės medžiagų nustatyta 29%, o cheminių preparatų receptūrų aptikta net 71%. 1934 metais Viekšnių vaistinėje iš tirtų receptų augaliniai vaistai sudaro 38% - beveik dvigubai daugiau
aptikta cheminių vaistų - 61%. Remiantis tyrimo duomenimis, galima daryti išvadą, jog prasidėjus XX a. gydymas augalinės bei gyvūninės kilmės medžiagomis mažėjo. Tai įrodo, jog cheminiai preparatai XX a. pradėti kur kas dažniau vartoti. Šiuo laikmečiu gyvūninės kilmės medžiagų yra atsisakyta, jos sudaro vos 1% visų receptų [12]. Gyvūninės kilmės vaistų vartojimas ir toliau beveik nekito, 1934 – 1935 metais matoma, jog Batakių bei Petrašiūnų vaistinėse cheminiai junginiai sudaro daugiau nei puse vartojamų vaistų dalį – 52,2%. Augalinės kilmės medžiagos tampa mažiau populiarios, ju vartojimas sudaro 45,2%, tai rodo vaistinių augalų vartojimo sumažėjimą. Gyvūninės kilmės medžiagų, vaistinėje rasti vos keli receptai, kurie sudaro vos 3,2% visų komponentų [11].
1 pav. XIX – XX a. receptų knygose registruotų vaistų komponentų kilmė
3.3. Dažniausiai receptų knygose minima augalinių vaistų dalis
Atlikus tyrimą galima teigti, jog XIX a. I pusės receptų knygose dažniausiai minimi trylikos augalų galeniniai preparatai. Grafike lyginama, kaip kito jų vartojimas XX a. pradžioje (2; 3; 4 paveikslai). Matoma, jog XX a. keturių augalų panaudojimas sumažėjo dvigubai. Nuo 1918 – 1935 metų dviejų vaistinių augalų preparatai nebebuvo vartojami. Daugiausia receptuose aptinkamas – opijus (Opium). Lyginant 1801 – 1802 metais vaistai su opijumi iš 828 tirtų receptų sudarė 15%, o 1830 metais iš 239 receptų, rasta 18,4%. 1918 - 1934 metais panaudojimas sumažėjo iki 3% bei 1934 metais iš 555 tirtų receptų opijaus vartojimas sudaro 4,8%. Galima daryti išvadą, jog XX a. opijaus išrašoma mažiau, nes medicinoje daug dažniau pradėtas naudoti iš opijinės aguonos išskirtas morfinas. Morfinas buvo labai
69,0% 63,0% 29,0% 38,0% 45,2% 6,0% 6,0% 0,0% 1,0% 3,2% 25,0% 31,0% 71,0% 61,0% 52,2% 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934-1935 Batakių ir Petrašiūnų vaistinių receptų knygos Augaliniai Gyvūniniai Cheminiai
populiarus kaip nuskausminanti priemonė. Šis opiatas tiksliau bei lengviau dozuojamas, todėl išliko mažesnė apsinuodijimo galimybė. Dažniausiai opijaus sutinkama vaistinė forma buvo milteliai bei tinktūra. Opijus naudotas gangrenos, pasiutligės gydymui, skirtas palengvinti choleros, viduriavimo, peršalimo simptomams [8]. XIX a. vaistinė forma opijaus tinktūra buvo dažnai sutinkama kaip sudedamoji įvairių vaistų dalis, komponuota su kitų vaistinių augalų užpilais, tinktūromis. Užfiksuota, jog buvo naudotas anestezijai operacijų metu [11].
2 pav. Galeniniai vaistai dažniausiai minimi XIX a. I pusėje
Kitas dažnai minimas vaistinis augalas yra vaistinė svilarožė (Althea officinalis). 1801 – 1802 metais išrašyti galeniniai preparatai sudaro 5,8% visų nagrinėtų receptų, o 1830 metais receptų skaičius padidejo iki 23,4%. 1918 – 1934 metais vaistinių preparatų vartojimas sumažėjo iki 5,5%, tai reiškia, kad panaudojimas sumažėjo net keturis kartus. Tačiau vėliau vartojimas didėjo - 1934 metais paskyrimas sudaro 9,9% bei 1935 metais 7,1% visų tirtų receptų. Vaistinė svilarožė skirta kosuliui malšinti, taip pat naudota išoriškai kaip priešuždegiminė priemonė. Išrašomos labai įvairios vaistinės formos: užpilai, mikstūros, sirupai, arbatos bei tepalai [9]. Kitas itin dažnai užfiksuotas vaistinis augalas yra rabarbaras
(Rheum palmatum). Tai vienas plačiausiai vartojamų XIX a. vaistinių augalų. 1801 – 1802 metais augalo
paskirti galeniniai preparatai sudaro 6,4%, 1830 metais augalo panaudojimas išaugo iki 20,9%, tačiau 1918 – 1934 metais buvo išrašytas tik 1,5%, o 1934 metais receptų knygose rasta 1,1% vaistinio augalo galeninių vaistų. Rastos augalo vaistinės formos ekstraktai, milteliai, sirupas bei košelės. Skiriamas kaip antiparazitinis vaistas, vidurius laisvinanti, kraujavimą stabdanti priemonė [9]. Buvo naudojamas dispepsijos, hipochondrijos gydymui [8]. Visais laikotarpiais vartotas vaistinis valerijonas (Valeriana
officinalis), 1801 – 1802 metais užfiksuoti jo preparatai sudaro 3% visų tirtų receptų. Po trisdešimties 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Opijaus Vaistinės svilarožės Rabarbaro Vaistinio valerijono Mėtos
metų augalo galeninių preparatų mažėja, rasta 1,7%, tačiau 1918 – 1934 metais jo vartojimas gana ženkliai padidėja, rasta 6,5% augalo galeninių preparatų. 1934 metais vaistinio valerijono vartojimas atitinka 4,8%, o 1935 metais 7,1% visų tirtų preparatų. Remiantis gautais duomenimis, galima daryti išvadą, jog vaistinio valerijono vartojimas XX a. išaugo. XIX a. augalas skiriamas nervų ligų gydymui, virškinamojo trakto spazmų [10], karščiavimo mažinimui. Vaistinis valerijonas aptiktas kaip sudėtinė raminančių lašų dalis. Rasta ekstrakto (Extr. Valerianae), tinktūros (Tinct. Valerianae) farmacinės formos [11]. Tarp dažniausiai aptinkamų augalinių preparatų yra mėtos (Menthae) galeniniai preparatai. 1801 – 1802 metais iš visų tirtų galeninių preparatų naudota 4,5%, 1830 metais vartojimas išlieka beveik nepakitęs, sudaro 4,6%. Tačiau 1918 – 1934 metais šio augalo panaudojimas sumažėjo iki 2%, 1934 metais receptų kiekis sudaro 1,8%, tačiau 1935 metais vartojimas padidėja du kartus ir sudaro 4,2% visų registruotų receptų. XIX a. mėta buvo naudojama pilvo pūtimo, skausmo, pykinimo simptomams malšinti. Taip dažnai vartota kaip pagalbinis komponentas sudėtiniuose vaistuose skoniui ar kvapui gerinti. Rastos vaistinės formos: mėtos vanduo (Aq. Menthae), mėtos aliejus (Ol. Menthae) [8].
3 pav. Galeniniai vaistai dažniausiai minimi XIX a. I pusėje
Trečiame grafike pateikti duomenys rodo, jog įpusėjus XIX a. dažniau skiriami ipekakuanos, juodosios drignės, karčiavaisio citrinmedžio bei vaistinės ramunės galeniniai vaistai. Tuo tarpu XX a. juodosios drignės, karčiavaisio citrinmedžio preparatų panaudojimas ženkliai mažėja, o šeivamedžio bei vaistinės ramunės preparatų nebeužfiksuota. Tarp dažniau vartotų XX a. vaistinių augalų priskiriama ipekakuana (Carapichea ipecacuanha). 1801 - 1802 metais rasti tik keturi receptai, kurie sudaro 0,5% visų tirtų receptų. 1830 metais vartota 2,9%, o 1918 – 1934 metais vartojimas padidėjo tris kartus, rasta 9,5% receptų, kurių sudėtyje ipekakuanos galeniniai vaistai. 1934 metais receptai sudaro 6,6% bei 1935 metais vartojimas išlieka panašus - 7,1%. Iš kito augalojuodosios drignės (Hyosciamus niger) pagaminti
0,0% 1,0% 2,0% 3,0% 4,0% 5,0% 6,0% 7,0% 8,0% 9,0% 10,0% 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Ipekakuanos Juodosios drignės Šeivamedžio Karčiavaisio citrinmedžio Vaistinės ramunės
vaistai 1801 - 1802 metais išrašytų vaistinių preparatų sudaro 1,9%, o 1830 metais vartojimas išauga ženkliai, net iki 8,8%. 1934 metais rasti tik 2,9%, reiškia augalo galeninių preparatų vartojimas sumažėja tris kartus, nes medicinoje pradedami vartoti iš augalo išskirti alkaloidai. Dėl kaupiamų skopolamino, atropino bei hiosciamino alkaloidų juodoji drignė priskiriama nuodingiems vaistiniams augalams. Šie alkaloidai sukelia širdies, kraujagyslių, virškinimo sistemų disfunkciją. Augalas vartotas širdies sutrikimų, epilepsijos, paralyžiaus gydymui, buvo malšinami spazmai, stiprus skausmas [8]. Kitas Lietuvos receptų knygose sutinkamas augalas yra šeivamedis (Sambucus). 1801 – 1802 metais augalo galeniniai preparatai sudaro 2,9%. 1830 metais vaistinio augalo preparatų panaudojimas išlieka toks pat 2,9%. XIX a. šeivamedis vartotas kaip vidurius laisvinamoji, tonizuojanti, skatinanti prakaitavimą priemonė, taip pat buvo dedami kompresai gydant odos ligas. Vartotas kaip skausmą ir uždegimą malšinantis augalinis komponentas, ekstraktų, užpilų, miltelių ir sirupų pavidalu [8] [9]. Kitas XIX a. vartotas vaistinis augalas yra karčiavaisis citrinmedis (Citrus aurantium), jis nebuvo dažnai skiriamas. 1801 - 1802 metais preparatų panaudojimas sudaro 1,3%, o 1830 metais aptiktas beveik keturis kartus dažniau, vartojimas sudaro 5%, tačiau grafike matyti, jog 1934 metais vaistinio augalo panaudojimas sumažėja net iki 0,7%, rasti tik du receptai, kurių sudėtyje yra karčiavaisiaus citrinmedžio galeniniai preparatai. Šio augalo preparatai skirti skrandžio negalavimų gydymui, labai dažnai buvo išrašomas derinyje su kitais kartumynais dispepsijos gydymui [8]. Sutinkamos vaisto formos sirupas ir milteliai. Vaistinės ramunės (Matricaria chamomillae) preparatų 1801 - 1802 metais skyrimas sudaro tik 0,6% visų tirtų receptų, praėjus trisdešimčiai metų receptų knygoje augalo galeninių preparatų vartojimas išauga iki 4,2%. Ramunėlė buvo skiriama kaip karščiavimą slopinanti, antispazminė priemonė. Raminamasis augalo poveikis nėra toks stiprus kaip valerijono šaknų, tačiau ji vartojama dar ir šiandieninėje medicinoje [9].
Ketvirto grafiko duomenys rodo, jog XX a. pradžioje įvedami naujo vaistinio augalo činčibero galeniniai preparatai. Tuo tarpu, minimame amžiuje kiaulpienės ir chininmedžio preparatai nebevartojami. Tarp rečiau vartotų vaistinių augalų yra minimas nuodingasis činčiberas (Strychnos nux
vomica), vaistai iš šio augalo minimi 1918 – 1934 metais. Aptikti augalo galeniniai preparatai sudaro
5,5%. 1934 metais minimas 5 kartus - 0,4%, o 1935 metais rasti tik du receptai. Činčiberas kaupia nuodingą alkaloidą strichniną. To meto medicinoje buvo žinoma, jog alkaloidas veikia centrinę nervų sistemą, sukelia nevalingus refleksus. Šis augalas buvo vartojamas mažomis dozėmis gydant nervų sistemos ligas [8]. Vaistinio augalo kiaulpienės (Taraxacum officinale) 1801 – 1802 metais vartojimas sudaro tik 1,3% visų tirtų receptų, o 1830 metais rastas tik vienas galeninis preparatas (Extr. Taraxaci) - 0,4%, o XX amžiaus receptų knygose vaistai pagaminti iš šio augalo neminimi. Išrašoma vaistinė forma tinktūra (Tinct. Taraxaci) bei ekstraktas.
4 pav. Galeniniai vaistai dažniausiai minimi XIX a. I pusėje
Preparatai vartoti kaip virškinimą gerinanti, vidurius laisvinanti, diurezę skatinanti priemonė [8]. Receptų knygose mažiau buvo skiriama karščiavimą mažinančių chininmedžio (Cinchona officinalis) galeninių preparatų. 1801 – 1802 metais rasti tik du receptai - 0,2%, o 1830 metais keturi receptai, kurie sudaro 1,7% [10]. XIX a. Chininmedžio žievė buvo priskiriama kartumynams (amara), todėl dažnai vartota kartu su sirupais kaip veiklioji medžiaga, kurios labai kartų skonį sirupas turėjo neutralizuoti. Buvo komponuojamas su kitais vaistiniais augaliniais preparatais, naudojamas virškinamojo trakto stimuliavimui, karščiavimo slopinimui [9].
3.4. XX a. Dažniausiai minimi augalinės kilmės galeniniai preparatai
Tyrimas atskleidžia XX a. dažniausiai naudotus augalinės kilmės galeninius preparatus. Matoma, jog XX amžiuje nuodingieji augalai vis dar išlieka terapijoje. Lyginamoji diagrama (5 paveikslas) atskleidžia, jog XX a. plačiausiai naudotas augalas buvo anyžius (anisis), kuris XIX a. panaudotas vos kelis kartus. 1918 – 1934 metais anyžiaus galeninių preparatų paskyrimas sudaro 6,5% visų tirtų receptų. 1934 metais vartojimas padidėjo iki 9,2%, o 1935 metais ženkliai nepakito ir sudaro 7,4%. Lietuvos receptų knygose sutinkamos farmacinės formos arbatos, ekstraktai, anyžių lašai (Liq. Ammonii anisati). Naudota kaip kremų sudėtinė dalis. Derinyje su cheminiais junginiais naudota kaip atsikosėjimą lengvinanti priemonė [11]. 0 0,01 0,02 0,03 0,04 0,05 0,06 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Činčibero Kiaulpienės Chininmedžio
5 pav. XX a. dažniausiai vartoti augalinės kilmės galeniniai preparatai
Dar vienas dažnai XX a. aptinkamas augalas yra ipekakuana (Carapichea ipecacuanha). Šio augalo preparatų vartojimas kito labai nežymiai. 1918 – 1934 metais augalo preparatų išrašyta 9,5%, 1934 metais Batakių vaistinės receptų knygoje rasta 6,6%, o praėjus metams užfiksuota dvidešimt receptų, kurie sudaro 7,1% visų tirtų vaistinės receptų.
Visais laikotarpiais populiaraus vaistinio valerijono galeniniai preparatai 1918 – 1934 metais vartoti 6,5%. 1934 metais beveik tiek pat - 4,8%, praėjus metams Petrašiūnų vaistinės receptų knygoje vartojimas padidėja iki 7,1%, rasti dvidešimt receptų, kuriuose išrašyti valerijono galeniniai vaistai. Pastebima, jog vaistinė svilarožė (Althea officinalis) yra populiari visais laikotarpiais. 1918 – 1934 metais išrašytas receptų kiekis sudaro 5,5%, 1934 metais vartojimas padidėja iki 9,9%, o po metų rasti 18 galeninių preparatų, kurie sudaro 6,4%.
Žemiau pateiktoje diagramoje (6 paveikslas) matyti, jog kitas dažnai XX a. sutinkamas augalas yra vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna), kurios 1918 – 1934 metais galeninių preparatų panaudojimas sudaro 4% , 1934 metais padidėja iki 7,3%, o 1935 metais paskyrimas vėl mažėja iki 3,9% - ji išrašyta beveik du kartus mažiau, rasta 11 augalo galeninių preparatų. Rasta vaistinė forma - sausasis šunvyšnių ekstraktas (Extr. Belladonnae), naudotas skrandžio bei žarnyno spazmams slopinti [11].
0,0% 2,0% 4,0% 6,0% 8,0% 10,0% 12,0% 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Anyžiaus Ipekakuanos Vaistinio valerijono Vaistinės svilarožės
6 pav. XX a. dažniausiai vartoti augalinės kilmės galeniniai preparatai
Senekinės putokšlės (Polygala senega) galeninių preparatų 1918 – 1934 metais vartojimas sudaro 5%. 1934 metais paskyrimas išlieka beveik toks pat - 5,1%, o 1935 metais sumažėja iki 2,8%, rasti tik 8 receptai. XIX a. naudota kraujotakos gerinimui, reumato bei artrito gydymui [14]. Kaip vaistinė žaliava naudojama ir šiandieninėje medicinoje [11]. XX a. pradėta vartoti ir rečiausiai minima yra vaistinė pakalnutė (Convallaria majalis).1918 – 1934 metais augalo galeninių preparatų rasta tik 3%, o 1934 metais tik 2,9%, praėjus metams vaistinės pakalnutės preparatų vartojimas truputi padidėjo, sudaro - 4,2%. Šis vaistinis augalas kaupia širdį veikiančius glikozidus. Itin dažnai išrašoma vaistinė forma spiritinė pakalnutės žolės tinktūra (Tinct. Convallariae majalis) [11].
3.5. Nežymus augalinės kilmės galeninių preparatų vartojimo kitimas
Receptų knygose aptikti vaistinių augalų preparatai, kurių vartojimas visais istoriniais laikotarpiais pakitęs nedaug. Pagrinde tai augalai – pasižymintys švelniu veikimu. Diagrama (7 paveikslas) rodo mažiausiai kintantį vaistinių augalų galeninių preparatų vartojimą. Remiantis minėtos diagramos duomenimis galima daryti išvadą, jog vaistinės svilarožės (Althaea officinalis) preparatai yra vieni dažniausiai užfiksuotų ne tik XIX a. bet ir XX a. Lietuvos receptų knygose. Taip pat visais laikotarpiais dažnai skiriamas valerijonas (Valeriana officinalis). 1801 – 1802 metais augalo galeninių preparatų vartojimas sudaro 3%. 1830 metais vartojimas santykinai išlieka taip pat mažas, sudaro 1,7%. Tačiau
0,0% 1,0% 2,0% 3,0% 4,0% 5,0% 6,0% 7,0% 8,0% 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Vaistinės šunvyšnės Senekinės putokšlės Paprastosios pakalnutės
1918 – 1934 metais vartojimas padidėjo beveik keturis kartus - 6,5%. 1934 metais vartota 4,8%, o 1935 metais vaistinio augalo galeninių preparatų skaičius padidėja iki 7,1%.
7 pav. Nedidelis augalinės kilmės galeninių preparatų, registruotų receptų knygose, vartojimo kitimas
Paprastosios avietės (Rubus idaeus) 1801 – 1802 metais vartotų galeninių preparatų skaičius sudaro tik 1% visų išrašytų vaistų. 1830 metais jos vartojimas padidėja net iki 7,1% išrašytų receptų, bet 1918 – 1934 metais augalo panaudojimas sudaro tik 2,5%, vadinasi, XX a. jo vartojimas sumažėjo beveik tris kartus. 1935 metais iš tirtų 555 receptų, rasti tik 5 receptai, kurie sudaro 1,8 % tirtų receptų. receptų. Avietė buvo naudojama kaip sutraukianti priemonė, viduriavimui stabdyti, gydant dizenteriją taip pat pasyvų kraujavimą iš skrandžio ar žarnyno. Buvo skiriamas aviečių sirupas (Syr. Rubi idaei) [8]. Retai randami, bet visais laikotarpiais labai panašiais kiekiais išrašomi – gencijono (Gentiana) bei migdolo (Prunus amygdalus) preparatai. 1801 – 1802 metais skirti migdolo vaistiniai preparatai sudaro 1,6% visų tirtų receptų. 1830 metais užfiksuoti 3,8% bei 1934 metais rasti tik trys migdolo preparatų receptai, tai sudaro 1,1% visų registruotų receptų. Migdolų vanduo (Aq. Amygdalae) buvo skiriamas kaip kvapą bei apetitą gerinanti priemonė. Gencijono 1801 – 1802 metais galeninių preparatų aptikta tik 4 - 0,5%, 1830 metais beveik tiek pat – rasta 2,1%, o 1918 – 1934 metais pastebimas vartojimo mažėjimas, užfiksuoti tik 2 receptai - 1% bei 1934 metais sudaro tik - 0,4% visų tirtų receptų.Vaistinis augalas buvo skiriamas dispepsijai gydyti ar virškinimo sistemai gerinti. Išrašomos tinktūros (Tinct.
Gentianae), ekstrakto (Extr. Gentianae), užpilų pavidalu [8]. 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Vaistinės svilarožės Vaistinio valerijono Paprastosios avietės Migdolo Gencijono
3.6. Nuodingų augalinių preparatų vartojimo kitimas
XIX a. Lietuvos receptų knygose registruotose receptuose rasta ne tik nuodingųjų augalų, bet ir jų alkaloidų bei įvairių stipriai veikiančių cheminių medžiagų.
8 pav. Nuodingųjų vaistinių augalų galeninių preparatų, registruotų receptų knygose, vartojimo kitimas
Aštuntoje diagramoje matoma, jog iš visų nuodingųjų augalų, dažniausiai buvo skiriami opijaus
(Opium) galeniniai preparatai. 1801 - 1802 metais išrašytų galeninių preparatų skaičius sudaro 15%,
1830 metais vartojimas sudaro 18,4%. Tačiau 1918 – 1934 metais opijaus vartojimas sumažėjo šešis kartus, augalas buvo išrašytas tik 3%. 1934 metais rasta 13 receptų, tai sudaro 4,8% visų 555 tirtų receptų [20].
Kitas dažnai aptinkamas nuodingasis augalas - juodoji drignė (Hyoscyamus niger). 1801 – 1802 metais jos preparatų vartojimas sudaro net 11,9%, o 1830 metais sumažėja iki daugiau nei karto - 8,8% visų išrašytų receptų, tačiau 1934 metais juodosios drignės vartojimas mažėja ir toliau - galeniniai preparatai sudaro tik 2,9%. Nuodingosios ipekakuanos (Carapichea ipecacuanha) galeniniai preparatai dažniausiai vartoti XX a. pradžioje. Augalas dažnai aptinkamas vimdančių vaistų sudėtyje. Buvo skiriama esant astmos priepoliams, kraujavimui, stipriam prakaitavimui arba viduriavimui. Taip pat didesnėmis dozėmis buvo vartojama dizenterijos gydymui, kad būtų galima sukelti intensyvų vėmimą. Mišiniuose su opijumi skirta kosuliui malšinti [8]. Kito nuodingojo augalo vaistinės šunvyšnės (Atropa
belladonna) preparatai XIX a. buvo aptikti tik kartą. XX a. pradžioje 1918 – 1934 metais stebimas šių
preparatų nežymus pagausėjimas, rasti receptai sudaro 4% visų vaistų panaudijimo, 1934 metais
0,0% 2,0% 4,0% 6,0% 8,0% 10,0% 12,0% 14,0% 16,0% 18,0% 20,0% 1801- 1802 VU vaistinės receptų knyga 1830 Telšių vaistinės receptų knyga 1918-1934 Viekšnių vaistinės receptų knyga 1934 Batakių vaistinės receptų knyga 1935 Petrašiūnų vaistinės receptų knyga Opijaus Juodosios drignės Ipekakuanos Vaistinės šunvyšnės Nuodingojo činčibero Nuodingosios nuokanos Chininmedžio
