BIČIŲ IR JŲ PERŲ LIGŲ TYRIMAI MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTöS KATEDRA

EDMAS NAVARDAUSKAS

BIČIŲ IR JŲ PERŲ LIGŲ TYRIMAI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. A. Šimkus

TURINYS

SANTRAUKA ...3 SUMMARY ...4 ĮVADAS ...5 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...7 1.1. TOKSIKOZöS ...7 1.1.1. Chemin÷ toksikoz÷...7 1.1.2. Lipčiaus toksikoz÷...8 1.1.3. Žiedadulkių toksikoz÷ ...8

1.2. MIKROORGANIZMŲ SUKELTOS LIGOS ...9

1.2.1. Amerikinis puvinys ...9

1.2.2. Europinis puvinys ...9

1.2.3. Septicemija...11

1.2.4. Paratifas...11

1.3. PIRMUONIŲ SUKELTOS BIČIŲ LIGOS ...11

1.3.1. Nozematoz÷...11

1.3.2. Ameboz÷ ...12

1.4. GRYBELIŲ SUKELIAMOS BIČIŲ LIGOS ...13

1.4.1. Melanoz÷...13

1.4.2. Akmeniniai perai...13

1.4.3. Kalkiniai perai...13

1.5. VIRUSINöS BIČIŲ LIGOS...14

1.5.1. Maišalig÷ ...14

1.5.2. L÷tinis bičių paralyžius ...14

1.5.3. Ūmus bičių paralyžius ...15

1.6. PARAZITINöS BIČIŲ LIGOS ...16

1.6.1. Varoatoz÷ ...16

1.6.2. Akarioz÷ ...17

1.6.3. Tropilelapsis...17

1.7. KENKöJAI ...18

1.7.1. Mažasis bičių avilio vabalas ...18

1.7.2. Vaško kandis ...19

1.7.3. Skruzd÷s ...20

1.8. NEUŽKREČIAMOSIOS LIGOS ...21

1.8.1. Užšaldyti perai- užšaldimo priežastys ...21

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ...22

3. TYRIMŲ REZULTATAI ...24

IŠVADOS ...31

SANTRAUKA

Edmas Navardauskas

Temos pavadinimas: Bičių ir jų perų ligų tyrimai Magistrinis darbas

Darbo vadovas. Prof. dr. Almantas Šimkus

Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Veterinarijos Akademija, Gyvulininkyst÷s Technologijos fakultetas, Gyvulininkyst÷s katedra. Kaunas, 2013m.

Darbo apimtis: 33 puslapiai, 4 lentel÷s, 6 paveikslai

Magistrinio darbo tikslas ištirti bičių ligų paplitimą bitynuose ir įvertinti jų įtaką bičių šeimų produktyvumui. Darbas atliktas Jurbarko, Prienų ir Šilal÷s raj. bitynuose, kurio metu tirta 80 bičių šeimų. Bit÷s rudenį buvo gydytos antiparazitiniu preparatu „Varostop“. Tyrimo duomenimis siekta nustatyti bičių ligų pasireiškimą bitynuose; ištirti ligų poveikį bičių kūnelių sausosios medžiagos cheminei sud÷čiai; įvertinti tiriamų ligų įtaką bičių produktyvumui ir gaunamos produkcijos kokybei. Tyrimai atlikti 2012m., nuo balandžio iki rugpjūčio m÷nesio, tiriant sveikų ir varoze sirgusių bičių šeimų kūnelių sausosios medžiagos cheminę sud÷tį, atlikti medaus kokyb÷s nustatymai. Taip pat atliktas bičių šeimų sveikatingumo įvertinimas, ir jo įtaka produkcijai. Tyrimo rezultatai parod÷, kad labiausiai paplitusi bičių liga. yra varoz÷, kuria rudenį serga apie 88,75 proc., bičių šeimų. Kita didesnę įtaką turinti produktyvumui liga - bičių viduriavimas. Bit÷s sergančios šia liga medaus prineša 33 proc. mažiau negu sveikos bičių šeimos. Atlikus tyrimą nustatyta, kad askosferoz÷ beveik neturi įtakos bičių šeimų produktyvumui. Ištyrus bičių kūneliuose esančius metalų kiekius pasteb÷ta, kad chromo kiekis geguž÷s ir rugpjūčio m÷n., išliko toks pat. Bičių kūneliuose sirgusių varoze geguž÷s, rugpjūčio m÷nesiais pastebimi didesni švino, vario, cinko kiekiai.

SUMMARY

Edmas Navardauskas

Title of the thesis: Bees and their brood disease research Master thesis

Supervisor of the thesis: Prof. dr. Almantas Šimkus

Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Faculty of Animal Technology, Animal Husbandry Department. Kaunas, 2013.

Size of the thesis: 33pages, 4 tables, 6 pictures.

Goal of the thesis is to investigate the prevalence of bee diseases and assess their impact on the productivity of bee colonies. Work performed in Jurbarko, Prienų and Šilal÷s region. To this investigation was selected 80 beehives. Bees in the autumn were treated with antiparasitic agent “Varostop”. According to the survey was determined the occurrence of bee diseases, to explore the impact of diseases bee cell dry chemical composition and assess the influence of bee diseases productivity and quality of their production. Investigations were carried out in 2012 from April to August, exploring healthy and sick with varroa bee cell dry chemical composition, conduct honey-quality settings. The results showed that the most common bee disease. is Varroatosis which fall sick about 88.75 percent. beehives. More significant impact on productivity has bee diarrhea. Bees which are suffering from this disease bring 33 percent. less honey than healthy colonies. The study found that chalkbrood almost have no effect on the productivity of bee colonies. Examination of bee cells contained metal quantities observed that chromium in May and August. remained the same. Bees infected with varroa in May and August seen higher levels of lead, copper, zinc levels.

ĮVADAS

Bitininkyst÷ jau gana seniai pl÷tojama ir praktikuojama Lietuvoje. Pradžioje bičių ieškodavo miškuose ir iš jų atimdavo medų, v÷liau prad÷ta nuvirtusias dreves su bit÷mis gabentis prie sodybų ir ten jas prižiūr÷ti. Įsikūrus dvarams prad÷jo plisti r÷miniai aviliai, tačiau požiūris ir technologija nuo drevin÷s bitininkyst÷s iki bitininkyst÷s įvairiausių rūšių aviliuose per eilę metų smarkiai pasikeit÷. Tie laikai, kai vos ne kiekvienos sodybos sode gal÷jai pamatyti intensyviai besidarbuojančią bičių šeimą, jau praeityje. Tobulinant, bei siekiant paprastinti bitininkystę, atsirado ir begal÷s kitų, problemas keliančių faktorių. Tačiau m÷g÷jišką bitininkystę pamažu keičia pramonin÷ (Močiškyt÷. 2012; Karosas, 2000).

Besiplečiant bitininkyst÷s ūkio šakai ir aktyviai taikant bičių selekciją buvo išvesta daug, gerų savybių turinčios bičių šeimos. Kūr÷si didelių apimčių bitynai, prad÷ta bites laikyti ne savo reikm÷ms, bet siekiant pasipelnyti iš jų gaunamos produkcijos. Pritaikius naujus mokslo atradimus bitininkyst÷s sektoriuje buvo atsakyta į daugelį klausymų iškilusių tuometiniams bitininkams, kurie padeda ir dabar kovoje prieš bičių ligas, bei kenk÷jus. Tod÷l siekiant s÷kmingo bitininkavimo, su kuo mažesn÷mis sąnaudomis, didelis d÷mesys prad÷tas skirti bičių sveikatingumui. Tik sveikos šeimos greitai vystosi, gerai dirba ir gali prinešti daug medaus (Straigis, 2002).

Bitynuose kur nesilaikoma ar nepakankamai laikomasi higieninių reikalavimų bičių šeimos serga daug dažniau. Nuostoliai susidaro ne vien d÷l bičių žuvimo, bet ir d÷l to, kad bičių šeimos, nukent÷jusios nuo ligų, susilpn÷ja, blogai dirba, iš tokių šeimų gaunama mažiau produkcijos. Nuo ligų ir parazitų nualintas šeimas puola įvairūs kenk÷jai kenkdami tiek bit÷m tiek bičių teikiamai produkcijai (Mačien÷ ir kt. 2009; Hunt. Carroll. 2007),

Nors per pastarąjį dešimtmetį kolonijų maž÷jimas per žiemą tampa vis gausesnis, šie pokyčiai ankstesniais metais užfiksuotiems maž÷jimams iš esm÷s nesiskiria. Kai pranešama apie didelius kolonijų nuostolius, daugelis pranešimų Europoje yra apie nuostolius per žiemą, kuriuos sukelia Varroa spp. erk÷s, antriniai faktoriai yra Nosema spp. ir virusin÷s infekcijos. Įvairių faktorių steb÷jimo projektų iki šiol gauti rezultatai leidžia manyti, kad pagrindinis faktorius, nulemiantis naminių bičių kolonijų silpn÷jimą Europoje yra parazitin÷s erk÷s Varroa spp., kurių pasitaiko praktiškai kiekviename Europos bityne.

Pavasario ir vasaros m÷nesiais kolonijoms gali pakenkti kitos ligos, tokios kaip Nosema spp., virusin÷s infekcijos ar bičių puvinys. D÷l nepakankamo gydymo šios bičių populiacijos dažnai kenčia nuo ligų ir parazitų. Be to, tik÷tina, kad gali atsirasti ir paplisti tos ligos, kurių šiuo metu Europoje n÷ra, – tokios kaip aviliuose gyvenantys vabaliukai Aethina turnida ir Trolilaelaps spp. erk÷s (http://operaresearch.eu, prieiga per internetą 2012-12-16).

Bit÷s turi gana didelę reikšmę visai mūsų ekosistemai tod÷l yra teigiama, kad išnykus bit÷ms žiedų apdulkinimas žymiai sumaž÷tų, o žmonija išgyventu tik 4-5 metus. Bitininkai liūdnai pripažįsta, kad bičių kasmet maž÷ja, o norinčių užsiimti šiuo amatu taipogi negausus būrys.

Temos aktualumas Bitininkyst÷s svarba, tai ne tik medaus gamyba ar augalų apdulkinimas, jinai susijusi ir su kitų produktų, pvz., vaško, bičių pienelio, pikio ir kitų bitininkyst÷s produktų gamyba. Bičių sveikatai poveikį taip pat daro biologin÷s įvairov÷s nykimas, kurios viena iš priežasčių yra pakitęs žem÷s naudojimas, netinkamas jos valdymas, apleidimas, bei vis rečiau taikomi tradiciniai ūkininkavimo ir miškininkyst÷s metodai. Esant tokiai ūkininkavimo tendencijai pastaruoju metu daugelyje šalių skambinama pavojaus varpais d÷l padid÷jusio bičių šeimų mirtingumo. Tod÷l svarbu imtis aktyvių veiksmų bičių sveikatai saugoti, atsižvelgiant į bitininkyst÷s ypatumus, įvairius susijusius subjektus (http://ec.europa.eu, prieiga per internetą 2012-12-14).

Prieš kelias dešimtis metų 5proc. bičių šeimų netektis Lietuvoje laikyta geru rodikliu, o šiuo metu ir 10 proc., laikoma norma. Tačiau pastaraisiais metais šis rodiklis išaugo keletą kartų, kuris l÷m÷ didelį susidom÷jimą bičių priežiūros, bei sveikatingumo atžvilgiu. Daugumoje parašytų mokslinių straipsnių, analizuojamas masinis bičių šeimų žuvimas. Iškelta begal÷s hipotezių, kurios gal÷jo įtakoti bičių sveikatingumą, bei atlikti tyrimai šioms hipotez÷ms paneigti ar patvirtinti (Močiškyt÷, 2012).

Tyrimo tikslas – Ištirti bičių ligų paplitimą bitynuose ir įvertinti jų įtaką bičių šeimų produktyvumui.

Tyrimo uždaviniai :

1. Nustatyti bičių ligų pasireiškimą bitynuose.

2. Ištirti ligų poveikį bičių kūnelių sausosios medžiagos cheminei sud÷čiai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Bitininkyst÷ kaip pramon÷s šaka pl÷tojama jau gana ilgą laiką. Šie maži sutv÷rimai visuomenei teikia daugelį vertingų produktų, tokių kaip medus, žiedadulk÷s, pikis, bičių pienelis, vaškas ir kt. Pl÷tojantis bitininkystei pasteb÷ta, kad bit÷s kaip ir visi kiti gyvi sutv÷rimai turi begales kenk÷jų, parazituojančių erkių, gali sirgti tiek užkrečiamosiomis ir neužkrečiamosiomis ligomis. Tod÷l šiuo metu pagrindin÷ problema bitininkyst÷s sektoriuje yra sparčiai plintančios bičių ligos, diferencijavimas ir diagnostika. Apsisaugojimui nuo ligų teikiamos naujos inovacijos, bei profilaktikos, dezinfekcijos priemon÷s (Ceileris, 1997).

1.1 Toksikoz÷s

1.1.1. Chemin÷ toksikoz÷

Ūkininkai siekdami padidinti auginamų kultūrų gaunamą produkcija juos apdoroja visokiausiais preparatais. Bičių skraidymo ir augalų žyd÷jimo metu nupurškus medinguosius augalus surinktas nektaras yra toksiškas ir bit÷s tokį nektarą prisiragavusios miršta. Tod÷l pagal veikiančius teis÷s aktus ūkininkas privalo informuoti bitininką apie atliekamus purškimo darbus ne v÷liau kaip prieš 2 dienas, jeigu bitynas yra arčiau kaip 1 km iki purškiamo lauko. Bet ūkininkai kartais aplaidžiai žiūri į šituos reikalavimus ir purškia laukus tuo pačiu darydami žalą sau ir bitininkui (http://operaresearch.eu, prieiga per internetą 2012-12-16).

Tod÷l daugiausia bičių apsinuodijimo atvejų yra kai:

• Pas÷liai purškiami žyd÷jimo periodu ir bit÷s parsineša nektaro kartu su toksinais. • Nuodingų toksinų nuotekos ant žydinčių augalų.

• Užteršiami tarpiniai žydintys augalai, kuomet purškiami sodai.

• Bit÷s geria ar liečiasi su užterštu vandeniu esančių ant žalumynų ar augalų žiedų.

Dažniausias simptomas apsinuodijimo atveju bit÷ms tai, kad prieš laką matoma daug negyvų bičių. Kitas paplitęs simptomas tai sumaž÷jęs bičių lankuolių skaičius ar padid÷jęs jų agresyvumas, bit÷s būna neramios, sust÷rusios paralyžiuotos ar apkvaitusios ir negali orientuotis aplinkoje. Šiuos simptomus dažniausiai sukelia chlorinti angliavandeniliai ir fosforo organiniai junginiai įeinantys į sintetinių pesticidų sud÷tį. Grįžtančias bites su užkr÷stu nektaru sveikosios bit÷s neįleidžia į avilį, tod÷l steb÷dami laką galime matyti, kaip grįžusios bit÷s suka ratus aplink laką, o norinčias įeiti bites sveikosios bando nugelti. Nebūtinai apsinuodijusi bit÷ turi numirti tą pačią dieną, būna kai jos priešais laką, negal÷damos paskristi išbūna keletą dienų (Mayer, Johansen, 2003; Hunt Carroll. 2007).

Apsinuodijus karbamidais ar arseno junginiais ženkliai sumaž÷ja bičių skaičius avilyje kurio nepakanka aptūpti visus esančius perus, jie v÷liau žūva iš bado, eigoje žūva ir visa šeima tačiau nedidel÷ dalis bičių gali išgyventi.

Taipogi, toksinais gali būti paveiktos ir bičių motin÷l÷s kurios apsinuodija iš laukų parneštomis, toksinais paveiktomis, žiedadulk÷mis. Tokiu atveju ženkliai sumaž÷ja motin÷l÷s d÷slumas, sutrinka darna avilio viduje, į korio akeles dedami neapvaisinti traniniai kiaušin÷liai. Stipraus apsinuodijimo atveju didžioji dalis bičių žūva.

Profesorius D. Gillas teigia, kad anksčiau atlikti tyrimai nustat÷ pesticidų įtaką kiekvienai bitei atskirai, o konkrečiai jo atlikti tyrimai labiausiai orientavosi į bičių kolonijų tyrimus. Mokslininkai 4 savaites tyrin÷jo 40 kamanių kolonijų, kurios gyveno laukuose, tręšiamuose pesticidais neonikotinoidais ir piretroidais. Tyr÷jai pasteb÷jo, kad bičių skaičius sumaž÷jo dviem trečdaliais – jos arba mirdavo avilyje, arba nerasdavo kelio atgal (www.panbites.lt, prieiga per internetą 2012-12-16).

1.1.2. Lipčiaus toksikoz÷

Lipčiaus toksikoz÷ - „tai toksikoz÷ d÷l kurios didžioji atsakomyb÷ tenka pačiam bitininkui d÷l palikto lipčiaus medaus žiemojimui. Šis medus gaunamas iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų, likusių ant augalų gyvųjų dalių. Bit÷ms maitinantis tokiu medumi palaipsniui sutrinka jų virškinimo sistema, o limfoje pradeda kauptis kalcio ir natrio druskos. Žiema jos būna neramios, viduriuoja, išmatomis suteršia korius ir lizdą, pati šeima nusilpsta, padid÷ja tikimyb÷ užsikr÷sti kitomis parazitin÷mis ar virusin÷mis ligomis. Tokios šeimos pavasari būna silpnos, negydant ir nešalinant ligą suk÷lusias priežastis pavasarinis medunešis būna negausus, o neretai šeima gali žūti.

Vienas iš pagrindinių profilaktikos priemonių apsisaugoti nuo šių medžiagos apykaitos sutrikimų tai rudenį išsukti visą lipčiaus medų jį pakeičiant cukraus sirupu“ (Karosas, 2000).

1.1.3. Žiedadulkių toksikoz÷

Žiedadulkių toksikoze dažniausiai serga jaunos bit÷s geguž÷s m÷nesį, kai atšąla oras ir kelias dienas jos negali skristi laukan atsinešti vandens. Kai lizde yra daug nedengtų perų ir jaunos bit÷s maitintojos vartoja daug žiedadulkių, o trūksta vandens arba nektaro, sutrinka jų žarnyno peristaltika, ir visas organizmas apsinuodija. Liga dažniau yra trumpalaik÷. Pager÷jus orui, kai bit÷s atsineša nektaro, liga greitai praeina.

Ten, kur periodiškai kartojasi ši liga ir yra bit÷ms nepalankios meteorologin÷s sąlygos, profilaktiškai jos tur÷tų būti maitinamos cukraus sirupu, santykiu (1:1), be to, pasirūpinama, kad gautų vandens iš maitintuvių (Močiškyt÷, 2012; Karosas,2000).

1.2.Mikroorganizmų sukeltos ligos

1.2.1. Amerikinis puvinys

Amerikinis puvinys – infekcin÷, dažniausiai dengtų perų liga. Suk÷l÷jas – mikroorganizmas (Bacillus larvae). Bakterijos sukeliančios amerikinį puvinį yra plonos, lazdel÷s pavidalo su suapvalintais galais. Tarpusavyje bakterijos n÷ra vienodo dydžio, jų ilgis gali būti nuo 2,25 mikrometrų iki 5, o plotis apie 0,5 mikrometrai. Sporos ovalo formos apie 0,6- 1,3 mikrometrų dydžio. Sporos gali formuotis į grupes sudarydamos kolonijas (Shimanuki, Knox, 2000). Užsikr÷timo šaltinis – sergantys perai, jaunos bit÷s valydamos bičių akeles, bei žuvusių l÷liukių likučius, apkrečia lervutes ir bičių lizdą. Ligą taipogi platina bit÷s vagil÷s, spiečiai. Mechaniškai užkratą platina kandys, įvairios erk÷s, vapsvos ir higienos nesilaikantis bitininkas. Greičiau liga plinta esant blogam medunešiui kuomet bit÷s maitinasi užkr÷stu medumi, o ne šviežiai parneštomis žiedadulk÷mis. Kai kada puvinys gali plisti per dirbtinius korius.

Požymiai – atidengus lizdą jaučiamas nemalonus, medžio klijų rūgštel÷jęs kvapas. Apžiūr÷jus korius tarp dengtų perų matomi perai su prakiurusiu dangteliu, palietus narvelyje tamsią masę, ištysta 10-15 cm tąsus siūlas. Abejojant diagnoze imamas m÷ginys kuris v÷liau siunčiamas i akredituotas laboratorijas tolimesniems tyrimams siekiant nustatyti Bacillus larvae suk÷l÷ją (Tamašauskien÷, Šolys, 2002).

1 lentel÷. Bakterijų sporų diferenciacija.

Rūšys

Judrumas

Katalaz÷s

aktyvumas

Nitratų

redukcija

Augimas

maitinamajame

agare

Paenibacillus

larvae

+

-

+

-

Paenibacillus

alvei

-

+

-

+

Brevibacillus

laterosporus

-

+

+

+

Paenibacillus

pulvifaciens

-

-

+

+

(Shimanuki, Knox, 2000).

Apsaugos priemon÷s. Pasireiškus pirmiesiems ligos požymiams, apžiūrimos bityne visos bičių šeimos, nustatomos sergančios. Užkr÷stas amerikiniu puviniu šeimas geriausia sunaikinti.

Bityne metams paskelbiamas karantinas. Karantino laikas baigiasi tik prasid÷jus kitam sezonui tuo atveju jei, apžiūr÷jus bityną, n÷ra šeimų, sergančių puviniu. Medus iš sergančių šeimų korių išsukamas ir laikomas uždaruose induose. Jis realizuojamas rudenį arba žiemą tik žmonių maistui. Naudoti tokį medų bičių maistui negalima, nes nuo jo gali pakartotinai apsikr÷sti bičių šeimos (Balžekas, 1987).

Sergančios šeimos perkeliamos į naujus arba dezinfekuotus avilius, kuriuose yra dirbtinio vaško r÷mai. Į naujus avilius bit÷s keliamos į dienos pabaigą medunešio metu. Bit÷s sukratomos ant popieriaus lapo, patiesto priešais tuščio avilio laką ir dūmais suvaromos į išdezinfekuotą avilį. Paskui popierius sudeginamas, o aviliai, kuriuose liko sergančių bičių koriai, perkeliami į bit÷ms neprieinamą vietą.

Amerikinis puvinys gydomas natrio norsulfazoliu, oksitetraciklino hidrochloridu (http://bitininkas.tripod.com, prieiga per internetą 2012-12-19).

1.2.2. Europinis puvinys

Europinis puvinys – infekcin÷, pradžioje nedengtų, o v÷liau dengtų perų liga. Suk÷l÷jas – Streptococcus pluton, Bacillus alvei, streptococcus apis. Dažniausia perai žūsta birželio m÷n. po atšalimų, esant nepakankamai maisto ir blogam lizdo apšiltinimui. Serga bitiniai, rečiau traniniai ar motininiai 6-7 dienų amžiaus perai. Perai korio akel÷se guli netaisyklingai ir būna išm÷tyti tarp sveikų. Kadangi perai nevienodo amžiaus, tai korys atrodo lyg margas. Inkubacinis periodas būna 1,5-3paras. Pirmas tris vystimosi dienas lervut÷s nepasikeičia tod÷l, kad minta bičių pieneliu. V÷liau, maitinantis medumi, bei žiedadulk÷mis, jų atsparumas susilpn÷ja ir bit÷s užsikrečia. Ligos židinys - sergančios bit÷s. Ligą padeda platinti bit÷s vagil÷s, klajojančios bit÷s, išskrendančios į kitus bitynus, taip pat bičių spiečiai. Lervut÷s užsikrečia per virškinamąjį traktą su maistu nuo bičių maitintojų. Sergančių perų spalva pasikeičia – iš pradžių būna gelsvi, pilki, pagaliau paruduoja. Pūvančių perų mas÷ netąsi, kvapas rūgštus, odel÷ silpna, prie korio akelių truputį prilimpa tik ligai įsisen÷jus. Beto bit÷s, valydamos žuvusias lervutes, pačios platina ligą šeimose (Tamašauskien÷, Šolys, 2002).

Stiprios bičių šeimos, turinčios jaunas d÷slias motin÷les, kartais gali pačios išsigydyti. Žinoma, jei jos genetiškai atsparios.

Bičių šeimos, rudenį persirgusios slapta europinio puvinio forma, pavasarį neretai suserga ir tampa užkratu. Tad bityne, kur pra÷jusiais metais buvo diagnozuota liga, pavasarį, bit÷ms apsiskraidžios, per 10-15 dienų būtina atlikti profilaktinį gydymą. Jei to nebus padaryta, art÷jant pagrindiniam medunešiui ir pagaus÷jus perų, bičių šeimos gali susirgti (http://bitininkas.tripod.com, prieiga per internetą 2012-12-19).

1.2.3. Septicemija

Septicemija - tai suaugusių bičių liga kurią sukelia bakterijos Bacterium apisepticus. Infekcijos šaltinis tai kitos sergančios bit÷s kurios liga gali platinti ir pačios nejausdamos jokių klinikinių požymių. Liga dažniausiai pasireiškia bit÷ms kurios laikomos pelk÷tose vietose, dr÷gnuose aviliuose. Bit÷s šia užkrečiama liga dažniau serga lietinguoju metų laiku, pavasarį ir rudenį. Ligą sukeliančios bakterijos auga ir dauginasi virškinamajame trakte.

Žiemojančios bit÷s yra neramios, pilveliai būna išsipūtę ir joms pasireiškia viduriavimas. Dar esant jom gyvom, d÷l raumenų ir raiščių irimo, bei išsekimo, juda labai nedaug arba visai nejuda, o po susirgimo miršta pra÷jus daugiau kaip 3 val.

Vienas iš išskirtinių ligos požymių tai , kad palietus bit÷s lavon÷lį jo atskiri segmentai bemat suyra į atskiras dalis.

Sergančias bites reikia kuo greičiau perkelti į išdezinfekuotą, sausą avilį, neužakiuotus medaus korius pakeisti užakiuotais, bityne skelbiamas karantinas. Medikamentiniam gydimui naudojamas tetraciklinas, oksitetraciklinas, biomicinas 200tv./1litrui cukraus sirupui, sumaišius kartu su cukraus sirupu, santykiu (1:1), gydomojo maisto skiriama per tris kartus kas 7 dienas po 100-150ml tarpr÷miui (Karosas, 2000).

1.2.4. Paratifas (gafnioz÷)

Paratifas - infekcin÷ suaugusių bičių liga. Jos suk÷l÷jas Hafnia alvei. Šios bakterijos yra patogeniškos bit÷ms ir vapsvoms. Bit÷s šia liga užsikrečia imdamos vandenį iš nešvarių vietų, balų, tvenkinių, m÷šlo duobių ir kai laikomos netinkamomis sąlygomis. Ligos požymiai. Sergančių bičių pilvelis padid÷jęs, jos silpnos, nejudrios, viduriuoja, negali skraidyti, kartais paralyžiuojami jų sparneliai, kojos. Išmatos pavasarį apsiskraidant bit÷ms, yra gausios, dvokiančios, labai lipnios arba pusiau skystos, tamsiai rudos. Užsikr÷tusiose šeimose matomi išmatomis suteršti koriai, diafragmos, avilio sienos. Avilio dugne yra daug negyvų bičių, o kartais visa šeima išmirusi, tačiau koriuose randama pakankamai maisto. Liga diagnozuojama ištyrus sergančias, bet dar gyvas bites (Tamašauskien÷, Šolys, 2002).

1.3. Pirmuonių sukeltos bičių ligos

1.3.1. Nozematoz÷

Tai labai išplitusi suaugusių bičių liga, kurią sukelia pirmuonis Nosema apis. Nozematoz÷s sporos daug kur paplitusios, jos palyginti didel÷s, ovalios formos 4-6 µm. ilgio ir 2-4 µm pločio (1pav. ).Randamos žem÷je, vandenyje ant augalų. Serga bit÷s darbinink÷s, rečiau tranai ir motinos. Liga pasireiškia žiemos pabaigoje ir pavasarį, ypač tuose bitynuose kur žiemai paliekamas lipčiaus

medus, n÷ra žiedadulkių, per dr÷gni aviliai. Bit÷s užsikrečia imdamos sporomis užkr÷stą maistą. Sergančios motinos dažniausiai tampa nevaisingos, neretai žūva (Shimanuki, Knox, 2000).

Liga išplatinama pavasarį, po apsiskraidymo. Ją platina klaidžiojančios bit÷s, tranai, bit÷s pl÷šik÷s, taip pat ir pats bitininkas (per rankas, drabužius, bitininkyst÷s inventorių). Ligos požymiai. Art÷jant pavasariui, bit÷s darosi neramios, ūžia,

palieka kamuolį, nukrinta ant avilio dugno arba eina prie lakos. Jos atrodo nusilpusios, be energijos, joms dreba sparneliai. Iš lakos išeina pavien÷s išpūstais pilveliais bit÷s, kai kurios jų negali pakilti, o pakilusios ir ore apsukusios 2-3 ratus, krinta ant žem÷s. Nozematoze sergančių bičių organizmas blogiau pasisavina maistą, tod÷l daug jo sunaudoja, persipildo žarnynas ir bit÷s ima viduriuoti. Užteršiami koriai, diafragmos, avilio sienos, prielakiai (http://www.bitininkas.lt, prieiga per internetą 2012-12-01).

Apsaugos priemon÷s. Nozematoz÷s sporos avilyje, ant sienų ir r÷melių, išsilaiko gyvybingos nuo 3m÷n iki 2 metų. Tod÷l užsikr÷tusiose šeimose pavasarį būtina pakeisti arba dezinfekuoti fekalijomis suterštus korius, avilių sienas, kitą inventorių. Nozematozei gydyti ruoašiamas jonažolių, pelyno nuoviras. Nustatyta, kad nozematoz÷ l÷čiau dauginasi rūgščioje terp÷je, tod÷l tikslinga į litrą cukraus sirupo įpilti 0,3 g citrinos arba koncentruotos acto rūgšties (75% - 85% koncentracijos) (http://bitininkas.tripod.com, prieiga per internetą 2012-12-12). Taip pat bites galima gydyti fumagilinu. Sirupas ruošiamas iš cukraus ir vandens santykiu 1:1 ir į litrą sirupo dedama 1-2 g. fumagilino miltelių. Gydomojo sirupo duodama 3kartus po 0,5- 1 litrą kas 7 dienas (Karosas, 2000).

1.3.2. Ameboz÷

Ameboz÷, tai invazin÷ suaugusių bičių liga, kurią sukelia vienaląsčiai parazitai Malpigium ameba mellificae arba Vahkamfia mellificae. Jie neturi pastovios formos. Vegetatyvin÷ jų forma turi jud÷jimo organoidus (žiuželius). Jeigu susidaro nepalankios gyvenimo sąlygos, apsitraukia stora pl÷vele ir pavirsta cista. Cista labai panaši į nozeomatoz÷s sporą, tačiau didesn÷ ir ne ovali, bet apskrita.

Užkrato šaltinis – sergančios bit÷s. Cistos patenka į bit÷s burną, o v÷liau į molpigio organus (šalinančius nuodingas medžiagas – atliekančius inkstų funkcijas), ten jos auga, dauginasi ir šiuos organus pažeidžia (Balžekas, 1987).

Priemon÷s nuo ameboz÷s tokios pačios kaip ir nuo nozematoz÷s, nes bit÷s sirgdamos

1pav.Nozematoz÷s suk÷l÷jų sporos padidintos (x 400) karto

ligos eigą. Esant dvigubai invazijai- nozematozei ir ameboze bit÷s greičiau silpn÷ja, anksčiau praranda darbingumą ir greičiau žūva.

Kad bit÷s nesirgtų nozematoze ir ameboze, reikia bites žiema laikyti gerose sąlygose, rudenį lipčiaus medų pakeisti žiedų medumi arba cukrus sirupu ( Karosas, 2000).

1.4. Grybelių sukeliamos bičių ligos

1.4.1. Melanoz÷

Melanoz÷ – tai bičių motin÷lių liga kuria sukelia grybelis melanosella mors apis Susirgusios motin÷l÷s nustoja d÷ti kiaušin÷lius ir miršta. Šia liga gali sirgti bit÷s ir tranai. Ligos suk÷l÷jas patenka į avilį kartu su lipčiumi, dažniausiai antroje vasaros pus÷je. Sergančios motin÷l÷s nejudrios, vangios, pak÷lus korį dažnai nukrinta. Jos kiaušid÷s pasidaro gelsvai rudos arba juodos. Susirgusios šia liga, bit÷s praranda galimybę skraidyti, būna pasyvios, nejudrios, padid÷ja jų pilveliai. Sergant tranams, pažeidžiami jų lytiniai organai. Melanoz÷ ir neigiamas lipčiaus poveikis bičių šeimas paskatina rudenį palikti avilius (Močiškyt÷, 2012).

1.4.2. Akmeniniai perai (aspergilioz÷)

Akmeniniai perai (aspergilioz÷) - infekcin÷ perų ir suaugusių bičių liga. Suk÷l÷jas – grybelis Aspergillus flavus (rečiau A.niger), augdamas absorbuoja vandenį iš organizmo, tod÷l perai žūva ir sukiet÷ja. Žalingas ne tik bit÷ms, bet ir gyvuliams bei žmon÷ms. Dažniausiai pasireiškia bitynuose kuriuose mažai saul÷s ir daug dr÷gm÷s. Jei avilys dr÷gnas, grybelis išsivysto ant korių, r÷mų, gyvų ir žuvusių bičių. Į avilį patenka su žiedadulk÷m ir medum, perkeliant korius iš sergančių bičių sveikom. Labiausiai nukenčia vikšreliai. Grybiena apraizgo vikšrelio kūną ir įsiskverbia į jį, nuo to vikšrelis žūsta. Žuvęs vikšrelis iš pradžių būna nešvariai baltos spalvos, v÷liau pasidaro pilkai gelsvas, galvutę padengia žaliai gelsvi pel÷siai, kurių tiek daug, jog nepatyręs bitininkas gali palaikyt juos žiedadulk÷m, vikšrelis žūsta, virsta mumija. Per 1 – 2 dienas grybelis pasiskleidžia visu kūno paviršiumi, įgaudamas baltą atspalvį, panašų į kreidą. Sporoms susidarius, grybiena pasidaro gelsvai žalsvo atspalvio, o kartais, išsivysčius grybeliui Aspergillus niger, pajuosta. Daugiausiai sporų atsiranda prie vikšrelio galvos. Nuo šios ligos žuvusius vikšrelius bit÷ms labai sunku pašalinti iš akelių, tod÷l padengia juos pikiu (http://bitininkas.lt. prieiga per internetą 2012-12-28).

1.4.3. Kalkiniai perai (askosferoz÷)

Kalkiniai perai (askosferoz÷) - infekcin÷ suaugusių vikšrelių liga kurią sukelia pel÷sis Perecystis apis. Suk÷l÷jas aplinkoje išlieka gyvybingas 15 metų, gerai vystosi +30 C temperatūroj,

o sporų stadijoje labai gyvybingas. Vikšrelis užsikrečia grybeliu iš paviršiaus kontakto keliu, taip pat per žiedadulkes ir bičių duonelę (Močiškyt÷, 2012). Dar gyvas vikšrelis aptraukiamas grybiena, kuri atrodo lyg pel÷siai, kurie v÷liau prasiskverbia į jo kūną. Nuo jų vikšrelis žūva. Dažniausiai ir greičiausiai grybelis į vikšrelio kūną patenka per virškinimo traktą. Suaugusios bit÷s šiai ligai yra atsparios. Užsikr÷tę vikšreliai darosi gelsvai balti, apsidengia pel÷siu. Jei grybelis puola kiaušin÷lį, tai pel÷sis išsiplečia tik akel÷s dugne. Užpuolęs didesnį vikšrelį, grybelis užauga korio akel÷je su kaupu, į kraštus išsiplečia pilki pel÷siai. Paskui vikšrelis išdžiūsta, netenka balto pel÷sinio atspalvio ir savo išvaizda darosi panašūs į kreidos gabaliukus arba į apipelijusią bičių duoną. (Tamašauskien÷, Šolys, 2002);(Aquilio, Ryde, 2006; Hunt Carroll. 2006).

Viena iš aktyvių gydymo priemonių tai 5proc jodo tinktūra kuria gydomos ir pernai sirgusios bičių šeimos. Tirpalas ruošiamas su cukraus sirupu santykiu (1:1) į kurį prieš pat gydymą, įpilama jodo tinktūros. Vienam litrui paruošti reikia 5 ml jodo. Šitoksai sirupas bit÷ms duodamas 3 kartus kas 5 dienas, o paruosto tirpalo duodame po 100-150 ml tarpr÷miui (Močiškyt÷, 2012).

1.5. Virusin÷s bičių ligos

1.5.1. Maišalig÷

Maišalig÷ - dengtų perų liga. Korys su šia liga sergančiais perais panašus į korį su amerikiniu puviniu sergančiais perais, tačiau nuo maišalig÷s žuvusių perų mas÷ skysta ir grūd÷ta, netąsi, nedvokia, lengvai pašalinama iš korio. Ligos suk÷l÷jas- virusas. Žūsta 55-60′C vandenyje arba 70′C meduje. Virusas užkrečia suaugusius perus dažniausiai per maistą. Ligos inkubacinis periodas- 5-6 dienos. Vikšreliai žūva 8-9 dienų amžiaus. Vikšreliams žuvus, virusų užkrečiamasis aktyvumas sumaž÷ja.(Balžekas, 1987)

Liga dažniausiai pasireiškia antroje vasaros pus÷je. Žuvusius perus bit÷s atidengia, padarydamos vieną skylutę. Retkarčiais skyl÷ būna tokia didel÷, kad žuvę perai atrodo nedengti. Džiūdami lavon÷liai susiraukšl÷ja ir įgauna lanko formą (.Aquilio, Ryde, 2006).

1.5.2. L÷tinis bičių paralyžius

L÷tinis bičių paralyžius (Paralysis chronika apium). Virusas nedideliais kiekiais gali tūnoti bit÷s organizme nesukeldamas klinikinių ligos požymių, nes jam n÷ra sąlygų daugintis (jį blokuoja bičių imunin÷ sistema ir bičių genetinis atsparumas ligoms). Pirmieji klinikin÷s ligos požymiai pastebimi tuomet, kai virusas pasiekia kritinę dauginimosi ribą. Tai, kad virusas suaktyv÷jo, gal÷jo įtakos tur÷ti ilgą laiką vyravęs blogas oras, verčiantis bites ilgiau užsibūti avilyje, prastas medunešis, per daug bitynų apylink÷je, blogas avilio v÷dinimas. Viruso dauginimosi greitis ir ligos

sąlygoms, gali prad÷ti daugintis. Patogeninis ligos poveikis pasireiškia per 48 valandas. Ligos simptomai pastebimi per 4–10 dienų. Virusą platina varoz÷s erk÷s per hemolimfą, taip pat infekuotos bit÷s per maistą, maitindamos perus. Po paralyžiaus vystosi nozematoz÷. Nebūtinai visos šeimos bit÷s suserga paralyžiumi (http://www.agroakademija.lt prieiga per internetą 2012-12-11).

L÷tinio paralyžiaus požymiai gali pasireikšti dviem būdais. Sergančios bit÷s iš pradžių būriuojasi šiltesn÷je avilio vietoje, v÷liau sveikos bit÷s jas išmeta lauk. Čia jas pirmiausiai ir pastebime šliaužiojančias prieš laką ar lipančias ant žolių stiebų. Jų pilveliai dreba, sparnai netaisyklingai išsk÷sti, sutrikę judesiai, bit÷s negali pakilti į orą. Dažnai pasitaiko sergančios bit÷s su labai išpūstais ir pailg÷jusiais pilveliais, matosi net pilvelio segmentus jungiančios pl÷vel÷s. Pilvelis būna perpildytas maisto, kuris užpildo visą virškinamąjį traktą. Tokia sergančios bit÷s būkl÷ trunka keletą dienų, po to bit÷ miršta (Shimanuki, Knox, 2000).

Antrasis sindromas – pajuodavusios ir be plaukelių bit÷s. Tyrimais nustatyta, kad šios ligos priežastis – l÷tinis bičių paralyžius, tačiau iki šiol neaišku, kod÷l bit÷s netenka plaukelių ir tampa juodos, blizgančios, tartum būtų suteptos riebalais. Ligos pradžioje bit÷s dar gali skraidyti. Jos palieka avilį, bet negali sugrįžti atgal, nes bit÷s sargybin÷s jų nebeįleidžia. Neįmanoma paaiškinti šio reiškinio priežasties. Galbūt sergančios bit÷s skleidžia kvapą, kurio neatpažįsta sargybin÷s. Atrodo, jog prieš laką skraido bit÷s vagil÷s. Po kelių dienų sergančios bit÷s pradeda dreb÷ti, sutrinka jų judesiai, panašiai kaip esant pirmajam sindromui. Pajuodavusios bit÷s apmiršta ir žūsta. Bičių paralyžiaus nereiktu painioti su apsinuodijimu chemin÷mis medžiagomis( Močiškyt÷, 2012).

1.5.3. Ūmus bičių paralyžius

Ūmusis bičių paralyžius (Paralysis acute apium). Šis virusas buvo nustatytas tiriant l÷tinio paralyžiaus virusą. Tai suaugusiųjų bičių liga, kurios pavadinimas kilęs d÷l greitai besivystančios ligos ir jos pasekmių (bičių žūties). Klinikiniai ligos požymiai pasireiškia per 4 dienas nuo infekcijos pradžios. Liga vystosi greičiau negu l÷tinis paralyžius. Panašiai kaip ir l÷tinio paralyžiaus atveju pastebimas bit÷s kūno ir sparnelių dreb÷jimas, sutrikę judesiai. Bit÷s negali pakilti į orą, iš÷jusios iš avilio apmiršta ir staiga žūsta. Jeigu virusas pažeidžia daug bičių, bitininkas prieš laką jas gali matyti. Tokia bičių žūtis labai susilpnina šeimą. Žiemai jų gali likti tik saujel÷. Ūmiuoju bičių paralyžiumi bit÷s serga vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje (http://www.agroakademija.lt, prieiga per internetą 2012-12-11).

1.6. Parazitin÷s bičių ligos

1.6.1. Varoatoz÷ (Varoz÷)

Varoz÷ – tai ektoparazitin÷ bičių liga, kuria sukelia– maža erkut÷ (Varroa destructor). Tai karput÷s pavidalo 1,2 mm ilgio, 1,6 mm pločio, rudos spalvos, su gerai išvystytais čiuptuv÷liais, keturiomis kojelių poromis moteriškas ir apvalesn÷s formos, 0,8 mm skersmens vyriškas individai (Shimanuki, Knox, 2000). Erkut÷ minta bičių krauju arba kraujo limfa mintantis parazitas, tokiu būdu susilpnina bites ir sumažindamas jų atsparumą virusams bei kitoms ligoms; bičių gyvenimo trukm÷ ir produktyvumas sumaž÷ja; negydant varoz÷s bičių šeimyn÷l÷ gali žūti (www.asu.lt ,prieiga per internetą 2013-01-03).

Prieš pat perų uždengimą erkut÷s korio narvelyje palenda po tranų ar bičių suaugusiomis lervut÷mis, o kai narveliai uždengiami, erkut÷s intensyviai maitinasi ir ant netikros l÷liuk÷s padeda vieną ar daugiau kiaušin÷lių. Iš jų išsirita nimfos, kurios maitinasi l÷liuk÷s hemolimfa, auga ir, prieš bitei išsiritant, erkut÷s subręsta. Patin÷lis (dažniausiai antroje vasaros pus÷je) susiporavęs su patele, ten pat narvelyje žūsta. Iš narvelio išeina senoji erkut÷ ir viena ar daugiau dukterų. Senoji paj÷gi iš karto parazituoti antrajame pere, o jaunosios aštuoniomis kojomis prikimba prie suaugusių bičių ar jų lervų ir siurbia hemolimfą kol subręsta. Tokia šeima nusilpsta ir negydoma paprastai visada žūva. Erk÷s dauginimosi ciklas trunka tik dešimt dienų tod÷l negydant jų populiacija gali greitai išplisti. Bit÷s aktyviai kovodamos prieš erkes, nukanda joms kojas, kad negal÷tų įsikabinti (Tamašauskien÷, Šolys, 2002).

Varoz÷s erk÷s besimaitindamos bit÷s lervut÷s hemolimfa jos kūno masę, dviejų valandų b÷gyje, sumažina net 0,1-0,2 proc. Bet nereikia pamiršti, kad ant vienos lervut÷s dažniausiai parazituoja daugiau negu 1 erkut÷ (Tamašauskien÷, Šolys, 2002). Parazituodamos ant bičių (nepakenkdamos perams) erkut÷s gali gyvuoti gana ilgai, tačiau jos labiau m÷gsta parazituoti tranų perų akut÷se. Jei yra pakankamai daug perų, tiesiai ant bičių yra randama ne daugiau kaip 15 % erkučių; kitos būna peruose. Jei tranų perų yra visą laiką (10 % kiekvieną m÷nesį), erkučių populiacija did÷ja greičiau, o jei jų n÷ra – erkučių skaičius sumaž÷ja (http://www.asu.lt, prieiga per internetą 2013-01-03). Tod÷l esant didelei varoz÷s invazijai lervut÷s gali netekti net iki 25proc., savo svorio. Be to bit÷s kurios nebuvo pažeistos varoe erkių, l÷liuk÷s stadijoje, gyvena ženkliai ilgiau negu tos kurių l÷liukių hemolimfa jos maitinosi (Mačien÷ ir kt, 2009).

Sumaž÷jęs limfos kiekis gali tur÷ti įtakos bit÷s imuninei sistemai, iš dalies tod÷l, kad chitininiame egzoskelete erkut÷ palieka skylučių. Sutrikdžius perų vystimąsi deformuojasi naujų bičių pilvelis ir sparneliai. sumaž÷ja bit÷s hipofaringin÷s liaukos, išskiriančios bičių pienelį: jei bit÷s vystimąsi sutrikd÷ 1-3 erkut÷s, liauka sumaž÷ja 13 %, o jei didesnis erkučių skaičius, liauka gali

sumaž÷ti net 30 %; taip pat, priklausomai nuo parazituojančių erkučių skaičiaus sumaž÷ja baltymų kiekis bit÷s hemolimfoje.

Skruzdžių rūgštis – ekologiškai švarus preparatas. Ji garuodama ore suskyla į vandenį ir anglies dvideginį. Be to, skruzdžių rūgštis naikina ne tik varoz÷s, bet ir akarapidoz÷s erkes, kurios parazituoja bičių trach÷jose. Gydant bites skruzdžių rūgštimi, lizde susidaro rūgšti terp÷, kuri yra nepalanki askosferoz÷s grybeliui bei perų puvinių pradams daugintis, t.y. stabdo šių perų ligų vystimąsi (Močiškyt÷, 2012).

1.6.2. Akarioze

Akarioze- tai suaugusių bičių invazin÷ liga sukeliama Acarapis woodi trach÷jin÷s erkut÷s. Šios erkut÷s auga ir dauginasi bičių kv÷pavimo sistemoje, kur pastoviai maitinasi jų hemolimfa. Liga plinta kontaktiniu keliu tod÷l plitimą tarp bičių šeimų nulemia klaidžiojančios, vagiliaujančios bit÷s, tranai, taipogi keičiamos motin÷l÷s. Geriausios sąlygos plisti akariozei tai šaltasis metų laikas, kuomet bit÷s formuodamos kamuolį pastoviai kontaktuoja viena su kita. D÷l šios priežasties ligos protrūkiai, bei intensyvumas stebimi pavasari. Bet klinikiniai ligos požymiai užsikr÷tusioms šeimoms pasireiškia tik po 3-4 metų, o miršta tik po 5-7metų. Tačiau esant nepalankiems metams klinikiniai požymiai gali išryšk÷ti antrais metais, o bičių šeimos žūva trečiais ketvirtais metais (Aquilio, Ryde, 2006; Hunt. Carroll.2006).

Užsikr÷tusios bit÷s būna neramios, bando apsiskraidyti, bet būna silpnos, krenta žem÷n ir šliaužioja. Stipriai užsikr÷tusiose šeimose bit÷s šliaužioja priešais avilį ir buriasi ant augalų stiebų, avilio kojų. Po savait÷s tokių šliaužiojimų neb÷ra tik pavien÷s bit÷s b÷gioja, simetriškai plasnoja sparneliais, šokčioja tartum blusos, kartais net verčiasi kūlversčiu (Straigis, 1994).

1.6.3. Tropilelapsis

Parazitin÷s erk÷s Tropilaelaps clareae ir Tropilaelaps koenigerum kenkia bit÷ms ir jų perams ir tuo kelia didelę gr÷smę bitininkystei.

Suaugusios Tropilaelaps erk÷s būna nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai rudos spalvos, 1x 0,6mm. dydžio, primena lašą ir mažesn÷s už Varroa erkes. Patin÷liai truputį smulkesni, bet, skirtingai nei Varroe destructor patin÷liai, gali maitintis, nes turi burnos aparatą ir nežūsta po patelių apvaisinimo. Trumponis, bet labai judriomis kojomis, esančiomis pirmame kūno trečdalyje, Tropilaelaps erk÷s greitai juda ir staigiai puola ant bit÷s ar trano kūno. Ant bit÷s vienoje vietoje ilgai neužsibūna, d÷l to labai sunku jas pasteb÷ti (House, 2005).

Vaisinga, subrendusi erkių patel÷ korio akut÷je su bičių lervute, padeda nuo 3 iki 20 kiaušin÷lių iki užakiavimo likus 3 parom. Suaug÷l÷s erk÷s pačios pragriaužia dangtelį ir išlenda iš korio akel÷s. Iš kiaušin÷lio po paros išsirita protonimfos, kurios po 2-4 parų, misdamos bičių lervos

hemolimfa, virsta į deutonimfas, o šios, toliau misdamos- į suaugusias erkes. Išsiritusių patelių ir patinų santykis, dažniausiai būna 1:1. Subrendusios erk÷s savarankiškai pragriaužia bičių lervut÷ dengiantį korio dangtelį ir išlenda laukan, nelaukdamos visiško bit÷s išsivystymo. Visas erk÷s vystimosi ciklas užtrunka 8-9 paras. Po paros patel÷s yra apvaisinamos patin÷lių. Po 48 val. patel÷s pasiruošusios d÷ti kiaušin÷lius. Po d÷ties, 2-3 pasimaitinusios ir apsivaisinusios, v÷l deda kiaušin÷lius. Bičių šeimoje tropilelapsozę būna pažeistų net 50 proc. perų akučių, o ant suaugusių bičių erkių aptinkama tik apie 1,5 proc. Ant suaugusių bičių erk÷s nesimaitina, o tik pasinaudoja jomis kaip transportu. Bitinių akelių gali būti pažeista iki 80 proc., tuo tarpu traninių perų iki 100 proc. Patel÷s stengiasi ned÷ti kiaušin÷lių į jau prid÷tą kitos patel÷s korio akelę ir į tas akeles, kurių lervomis maitinosi suaugusios erk÷s. Bičių šeimose, kuriose yra varoz÷s. Tropilaelaps erkių patel÷s taip pat vengia jau užkr÷stų akelių. Pažeistos erkių bičių lervut÷s miršta arba labai retai išsirita be galūnių bit÷s ir tranai. Po mirties bičių lervos dažniausiai išdžiūsta (Tamašauskien÷, Šolys, 2002).

Duriamasis graužiamasis burnos aparatas silpnas, nepaj÷gus pradurti suaugusių bičių chitinin÷s dangos. D÷l to suaugusios erk÷s, prisitaikiusios maitintis ant bičių lervų, o be maisto sugeba aktyviai išgyventi iki 18 parų. D÷l savo didelio vislumo ir parazitavimo erk÷s bičių šeimą numarina per 3-4 m÷nesius. Tačiau Tropilaelapsis erk÷s gali išgyventi ant suaugusių bičių, jeigu jose yra Varroa erkių, kurios sugeba prakąsti suaugusių bičių kūno dangą ir bitę palieka nusiurbę tik 1/3 hemolimfos baltymų.

Požymiai. Daug mirusių, išdžiuvusių bičių lervučių akut÷se ir ant avilio dugno, matyti bekojų, besparnių bičių, kartais bit÷s pab÷ga iš avilio. Ant mirusių bičių lavon÷lių ir šiukšl÷se ant avilio dugno aptinkama mirusių erkių lavon÷lių.

1.7. Kenk÷jai

1.7.1. Mažasis bičių avilio vabalas

Mažasis bičių avilio vabalas (Aethina tumida) vystosi visiška metamorfoze- kiaušin÷lis, lerva, l÷liuk÷ ir suaug÷lis. Kiaušin÷lis- baltai parlamutriškas, panašus į meduneš÷s bit÷s kiaušin÷lį tik mažesnis. Patel÷s kiaušin÷lius deda su pertraukomis nuo dviejų iki keturių m÷nesių, laikotarpiu tarp d÷čių būna netoli avilio. Inkubacinis kiaušin÷lių periodas būna nuo 1 iki 8 parų. Kiaušin÷liai dažniausiai dedami ant žiedadulkių ar korio kraštų. Lervos- tai kenk÷jiška stadija. Jaunos lervut÷s sąlyginai turi didelę galvą ir kv÷ptukus per visą kūną, kas jas apsaugo nuo uždūsimo meduje. Lervos vystosi 10-14 parų, bet vystymasis gali užsitęsti dar dviem savait÷m. Lervos minta vašku, žiedadulk÷mis, bičių pieneliu ir lervomis. Bit÷s dažnai mažojo vabalo lervas maitina kaip savo lervas, d÷l jų savyb÷s perimti aplinkos kvapus, prisimaitinusios lervos iš avilio krenta ant žem÷s ir įsikasa iki 5cm. gylio kur suformuoja l÷liukę. Ši stadija tęsiasi 15-60 parų per kurias išsivysto

vabalas. Suaug÷liai būna rusvos tamsiai rudos spalvos. Pirmosiomis dienomis po išsiritimo vabalai būna labai judrūs ir gali nuskristi net iki 15 km. po to jie sul÷t÷ja ir ieško maisto šaltinių.

Be bičių šeimos nualinimo, labai didelę įtaką turi mažojo bičių avilio vabalo lervų išmatos. Užterštas medus būna netinkamas prekybai, medus sluoksniuojasi kiet÷ja, turi nemalonaus, medui nebūdingo, kvapo (Tamašauskien÷, Šolys, 2002);

1.7.2. Vaško kandis

Labiausiai paplitę parazituojantys gyviai Lietuvos bitynuose tai mažoji vaško kandis (achroea grisella) ir didžioji vaško kandis (Galleria mellonella). Šios kandys priklauso naktiniams drugiams ir dar kitaip vadinamos ugninukais. Patys drugiai nekenkia bit÷ms, o joms kenkia jų lervos kurios minta vašku ir baltyminiais likučiais koryje (Shimanuki, Knox, 2000).

Vaško kandys laisvai skraido gamtoje ieškodamos tinkamos vietos kur gal÷tų d÷ti kiaušin÷lius, o tam tinkamiausia vieta avilys. Didžioji vaško kandis padeda nuo 500 iki 1500, o mažoji nuo 100 iki 400 kiaušin÷lių. Kandys kiaušin÷lius deda krūvel÷mis ant korių ar vaško. Pad÷ti kiaušin÷liai paprastai būna 0,3-0,5 mm. dydžio iš kurių po 2-11 dienų išsirita lervut÷s. Išsiritusios didžiosios vaško kandies lervut÷s minta vašku ir jame esančiais baltyminiais produktais tuo pat metu aplink save vydamos voratinklin÷s medžiagos tunelį apsaugantį nuo išdžiūvimo ir pačių bičių. Tuo tarpu mažosios vaško kandys minta korio dangteliais palikdamos juos atvirus, bei aplink save vydamos voratinklinį tinklą. Vaško kandims besimaitinant privalo būti 50 proc., vaško ir 50proc., azotinių junginių, tod÷l ir koriuose, kur nesivyst÷ bičių lervos ir n÷ra duonel÷s, bei žiedadulkių, kandys nesivysto. Stipriose bičių šeimose vaško kandys minta ant avilio dugno nukritusiomis vaško liekanoms, bei duonele, o esant silpnai šeimai kandys vystosi pačiuose koriuose, nes bit÷s nesugeba aptūpti visų tarpr÷mių ir iš jų išvalyti kiaušin÷lius. Toliau besimaitinant lervoms ir esant optimaliai temperatūrai kandys po 10-12 dienų virsta l÷liuk÷mis susisukdamos kokoną iš voratinklin÷s ir celiuliozin÷s medžiagos mišinio prie avilio ar korio krašto. Po 5-6 parų išsirita drugiai. Esant palankomis sąlygomis vaško kandžių vystimosi ciklas gali sutrump÷ti iki 18 dienų, bet mūsų klimato sąlygomis ciklas trunka 55-60 parų, kadangi esant v÷sesniam orui vystimosi procesas l÷t÷ja, o žemiau +10 visiškai sustoja (Autorių kolektyvas 1970; Balžekas, 1987; Straigis, 1994; Hunt Carroll. 2006).

Pra÷jus parai po išsiritimo kandys jau apsivaisina ir trečią parą jau gali pad÷ti negausų kiekį kiaušin÷lių. O per visą savo egzistavimo laikotarpį viena didžioji kandis gali pad÷ti net apie 20 tūkstančių. kiaušin÷lių, o mažoji kandis apie 5000vnt. Pačios kandys esant minusinei temperatūrai žūva, o išgyvena tiktai kiaušin÷liai ir lervut÷s, kurios s÷kmingai išžiemoja nebent avilyje išdžiūva.

Vaško kandys taipogi padeda bitininkui vertinant bičių sveikatingumą, nes kandys dažniausiai veisiasi silpnose, blogai prižiūrimose, ligų apimtose bičių šeimose.

Siekiant apsisaugoti nuo vaško kandžių bitininkai tur÷tų laikyti stiprias bičių šeimas, kurios pačios gal÷tų aptūpti ir išsivalyti korius. Sand÷liuojant korius juos reik÷tu laikyti sausoje, gerai v÷dinamoje patalpoje ar korius konservuoti sandarioje talpoje su 60proc. acto rūgštimi arba 85proc skruzdžių rūgštimi skiriant 60 ml. dešimčiai korių (Straigis, 1994).

1.7.3. Skruzd÷s

Skruzd÷s- pl÷viasparniai vabzdžiai priklausantys Apocrita pobūriui. Jos pasižymi ryškiu polimorfizmu ir bendruomeniniu gyvenimo būdu. Tai vieni iš labiausiai paplitusių vabzdžių. Skruzd÷s patekusios į avilį, ypač iš silpnų šeimų, pavagia gana nemažą kiekį medaus. Lyg to būtu maža, jos kartais sunaikina ir bičių kiaušin÷lius ar vikšrelius. Dažniausiai kenčia tie bitynai, kurie yra arčiau miško, tačiau ne išimtis ir bitynai, kurie įsikūrę toli nuo jo ar net sodybose. Mokslinių tyrimų duomenimis, didel÷s skruzdžių kolonijos per keletą dienų gali sunaikinti daug bičių šeimų. Skruzd÷s ÷da bičių perus, suaugusias bites, medų, gaudo bites ant prielakių, naikina jas, o jei užpuola avilius, gali per parą iš avilio išnešti iki vieno kilogramo medaus. Bitynams apsaugoti nuo skruzdžių bitininkai išband÷ daug priemonių: skruzdžių takus barst÷ pelenais ar suodžiais, avilių kojas aptepdavo klampiomis medžiagomis (solidolu, degutu). Bitininkai pasteb÷jo, kad skruzd÷s neperlipa per kelių sluoksnių polietileno pl÷velę ja aprišus avilio kojas. Nustatyta, kad dažnai bit÷s taikstosi su skruzd÷mis: leidžia joms avilio kampuose susinešti skruzd÷lynus, netgi auginti perus. Kyla klausimas, kod÷l bit÷s taip svetingai priima skruzdes į avilius. Ištirta, kad ir bit÷s, ir skruzd÷s išskiria panašią, bendravimui reikalingą medžiagą – citralį. Bit÷s šią medžiagą naudoja daug nektaro turinčių augalų plotams pažym÷ti, o skruzd÷s – bendravimui tarpusavyje. Plūstančios į avilį skruzd÷s bit÷ms panašios į medaus upę, o bitininkui, pamačiusiam šį košmarą, atrodo, kad ta up÷ teka į priešingą pusę. Ne visos skruzdžių rūšys išskiria šį feromoną. Bičių reakcija į skruzdžių išskiriamus feromonus nevienoda. Pad÷jus ant lakos skruzdžių kiaušin÷lį, bit÷s jį nuneša tolyn nuo avilio. Jei tą kiaušin÷lį sutriname, bit÷s kiaušin÷lio turinį neša į savo lizdus. Nors skruzd÷s – naudingi vabzdžiai, bit÷ms jos daro didelę žalą. Jei yra galimyb÷s, bityną rekomenduojama įkurti ne arčiau kaip 100–150 metrų atstumu nuo skruzd÷lyno. Bityną įkūrus prie miško, pavasarį apsiskraidžius bit÷ms, po kurio laiko skruzd÷s masiškai puola avilius, kadangi randa ten daug maisto.

Kovojant su šitais kenk÷jais patartina laikyti bitynus sausose vietose, kad bit÷s neliptų į avilį patartina avilio kojas sutepti lipniu. Taipogi, skruzd÷s nem÷gsta m÷tų kvapo, tod÷l į avilį galima įd÷ti keletą m÷tų šakelių (Aquilio, Ryde, 2006;).

Kiti autoriai pateikia dar daugiau rekomendacijų, siekiant apsaugoti bitynus nuo skruzdžių. Skruzd÷s ypač nem÷gsta daržinio builio (prieskoninis augalas) kvapo. Jį galima auginti prie

sumaišyti su sieros milteliais (dvi dalys sieros, viena dalis raudon÷lio). Pabarsčius šio mišinio prie skruzd÷lyno, skruzd÷s jį palieka. Skruzd÷s nem÷gsta kadagio aliejaus, pelkinio gailio, darželin÷s rūtos kvapo. Raudon÷lio ir rūtos kvapas blokuoja skruzdžių feromonus, jos palieka savo gyvenamąsias vietas. Na, o suodžiai ir pelenai sugeria skruzdžių skleidžiamus feromonus. Siauras pelenų ir suodžių juostas skruzd÷s įveikia nesunkiai, o platesnių kaip 40 cm juostų jos nebeįveikia. Jei jau skruzd÷s apsigyveno aviliuose, galima įd÷ti 20 proc. karšto natrio druskos tirpalo, sumaišyto su cukrum, tik reikia, kad prie šio tirpalo negal÷tų prieiti bit÷s (http://ukiozinios.lt

interneto prieiga 2012m. gruodžio 22d.).

1.8. Neužkrečiamosios ligos

1.8.1. Užšaldyti perai-užšaldymo priežastys

Nuo šalčio žūva dengti ir nedengti perai. Dažniausiai šis reiškinys būna anksti pavasarį, silpnose blogai apšiltintuose bičių šeimose. Nuo šalčio mirę perai atrodo visai kitaip, negu nuo užkrečiamųjų ligų. Užsaldyti perai užima koriuose ištisus plotus, ypač iš pakraščių, ten, kur, atšalus orui, bit÷s susimetusios į kamuolį, negal÷jo jų apšildyti. Nuo šios ligos mirę perai pradžioje būna pilki su tamsiomis d÷m÷mis, paskui darosi melsvai juodi, o kai sukiet÷ja, paruduoja. Perai, prad÷ję pūti, dvokia supuvusiais kiaušiniais. Stipriose bičių šeimose perų užšaldymas pasitaiko rečiau, negu silpnose, o jei ir pasitaiko, tai bit÷s perus greitai pašalina ir ši liga dažnai praeina nepasteb÷ta (Tamašauskien÷, Šolys. 2002).

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimai atlikti LSMU VA Gyvulininkyst÷s katedroje, 2012 m. balandžio - rugpjūčio m÷n., Jurbarko, Prienų ir Šilal÷s raj. esančiuose bitynuose. Tirta varoz÷s, askosferoz÷s, viduriavimo, amerikinio ir europinio puvinių paplitimas bitynuose. Geguž÷s ir rugpjūčio m÷nesiais surinktuose bičių darbininkių kūneliuose nustatin÷jome sirgusių ir sveikų bičių šeimų seleno, cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio, baltymų ir riebalų kiekį.

Medaus sud÷ties tyrimai atlikti 2012 m. Lietuvos žemdirbyst÷s instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje. M÷giniams paimtas medus išsuktas geguž÷s ir liepos m÷nesiais, imant po 200 g. jungtinius m÷ginius iš sveikų ir sergančių bičių šeimų kiekvieną m÷nesį. M÷giniuose buvo tiriama: kadmis, švinas, chromas (atomin÷s absorbcijos spektrometriniu metodu).

Susikristalizavęs medus buvo ištirpinamas 60 oC temperatūroje per 30 min. Toliau išmaišytas ir greitai atšaldytas. Hidroksimetilfurfurolui ir diastazei nustatyti medus nešildytas.

Redukuojantis cukrus įvertintas pagal Lane ir Eynono metodiką. Metodo esm÷ yra ta, kad naudojamas Soksleto (Soxhlet) modifikuotas Felingo tirpalas, kuris virinant titruojamas redukuojančiu medaus cukrumi, naudojant indikatorių metileno m÷lį.

Medaus sacharoz÷s kiekis analizuotas taikant H. S.Valkerio inversijos metodą. Sacharoz÷ nustatyta šildant medaus tirpalą ir veikiant jį druskos rūgštimi, atv÷sinus neutralizuojama natrio šarmu ir titruojant.

Dr÷gm÷s kiekis meduje nustatytas taikant H. D. Čatvejaus metodą. Metodą patobulino E. B. Vedmoras. Nustatytas Refrakcijos indeksas refraktometru 20 oC temperatūroje. Dr÷gnis (proc.), priklausomai nuo refrakcijos indekso, nustatytas pagal medaus dr÷gnumo ir refrakcijos indekso lentelę.

Diastaz÷s aktyvumas nustatytas pagal J.E.Šad÷s metodą. Metodo esm÷ - medaus absorbcijos nustatymas spektrofotometru. Braižomas absorbcijos priklausomumo nuo laiko grafikas. Diastaz÷s skaičius yra gaunamas 300 padalijus iš laiko (minut÷mis). Šis skaičius išreiškia 1 g medaus esančios diastaz÷s aktyvumą, kuri hidrolizuoja l % krakmolo tirpalą per 1 val., esant 40 oC temperatūrai. Šis diastaz÷s skaičius atitinka Got÷s (Gothes) skal÷s vienetus.

Hidroksimetilfurfurolas (HMF) Nustatomas remiantis O.Vinklerio (O.Winkler,1955) metodu veikiam barbitūro rūgštimi ir p-toloidinu nusispalvina raudonai.

Taip pat laboratoriniams tyrimams 2012 m geguž÷s, rugpjūčio m÷n. buvo renkami bičių kūneliai ir jų sausojoje medžiagoje tyr÷me: seleno, cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio, baltymų ir riebalų kiekį. Surinkti m÷giniai buvo išdžiovinami iki orasaus÷s medžiagos džiovinimo spintoje prie +400C. Bičių kūnelių sausojoje medžiagoje buvo tiriama: baltymų kiekis vadovaujantis

(Kjeldalio metodu), riebalų kiekis (Soksleto metodu) bei seleno, cinko, vario, nikelio, chromo, švino, kadmio. kiekis (atomin÷s absorbcijos spektrometriniu metodu).

Varozei tirti bit÷s buvo nušluojamos nuo vidurinio korio paimto iš bičių lizdo į 250 ml. stiklainį. Tyrimui paimta apie 100 bičių, kurios v÷liau užpilamos verdančiu vandeniu, kad nuo jų kūnelių atsiskirtų varoz÷s erkut÷s. Tuomet suskaičiuojame erkutes ir visas tirtas bites, iš ko galime apskaičiuoti procentinį užsikr÷timo laipsnį.

Askosferoz÷ (kalkiniai perai) nustatomi įd÷miai apžiūrint lizdinius korius. Esant askosferoz÷s pažeistiems perams, korio akel÷se matomi pilki pavieniai grybelio židin÷liai. Paskui vikšrelis išdžiūsta, netenka pilko pel÷sinio atspalvio ir savo išvaizda darosi panašūs į kreidos gabaliukus arba į apipelijusią bičių duoną (2 pav.).

Viduriavimas nustatin÷tas pavasarį bit÷ms tik

apsiskraidant, ar apžiūrint avilio vidų. Sveikos bit÷s natūraliai išsituština išskridusios iš avilio, viduriuojančios išmatomis suteršia avilio laką, korius, avilio vidines sienas, jaučiamas nemalonus kvapas.

Užsikr÷timas puviniais taipogi nustatin÷tas apžiūrint lizdinius perus. Esant užsikr÷timui amerikiniu puviniu koriai būna margi, randami tik atskiri sergantys perai, esantys tarp sveikų. V÷liau pažeistų lervučių skaičius padid÷ja, koriuose dengtų perų dangteliai prakiurę. Lervų audiniai suirę, pavirtę lipnia, tąsia, tamsiai ruda mase. Ši mas÷ guli ant žemutin÷s šonin÷s akel÷s sienel÷s. Atidarius akelę ir palietus pūvančią masę degtuku, ištįsta plonu ilgu (10 - 15 cm.) siūleliu. Europinis puvinys diagnozuojamas pagal šiuos simptomus: margi perai, dažniausiai pažeisti nedengti perai, žuvusios lervut÷s pageltusios, silpnai prikibusios prie akelių sienelių, specifinis pūvančios mas÷s kvapas, nedidelis jos tąsumas, įvairi lavonų pad÷tis akel÷se.

Visi tyrimų duomenys apdoroti SPSS 15 statistiniu paketu. Buvo apskaičiuota: vidutinis aritmetinis vidurkis, vidutinio aritmetinio vidurkio paklaida ir grupių statistinio patikimumo laipsnis (p). Skirtumai statistiškai patikimais laikomi, kai p < 0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Iš gautų tyrimo rezultatų matyti, kad atskiros ligos bitynuose paplitusios nevienodai. Jos kinta atskirais medunešio laikotarpiais. Iš 2 lentel÷je pateiktų duomenų matyti, tam tikra ligų pasireiškimo tendencija varoz÷s, askosferoz÷s, viduriavimo, bei puvinių ligų atžvilgiu. Tiriamos ligos medunešio metu kinta nevienodai. Varoz÷s erkių užkr÷stų šeimų skaičius nuo pavasario tolygiai did÷jo. Balandžio m÷nesį atlikus tyrimus užsikr÷tusių šeimų buvo 6,25 proc., o rugpjūti 88,75 proc., šeimų buvo užsikr÷tusios (Varroa destructor) erk÷mis.

2 lentel÷. Bičių ligų diagnozavimas

M÷nesiai

Balandis Geguž÷ Birželis Liepa Rugpjūtis

Ligos

Sirgo % Sirgo % Sirgo % Sirgo % Sirgo %

Varov÷ 6,25 11,25 21,25 68,75 88,75

Askosferoz÷ 2,5 5 5 5 5

Viduriavimas 57,5 3,75 0 0 0

Puviniai 0 0 0 0 0

Askosferoz÷s pasireiškimas (2 lentel÷) bičių šeimose nebuvo gausus, tačiau tolygiai pasireiškiantis visu medunešio laikotarpiu. Balandžio m÷nesį nustatytas minimalus 2,5 proc., užsikr÷timo laipsnis, kuris medunešio eigoje padid÷jo iki 5 proc., šis paplitimas išsilaik÷ iki pat rugpjūčio m÷nesio.

Kaip matome iš 2 lentel÷s duomenų bičių šeimų viduriavimas nustatytas ankstyvą pavasarį. Balandžio pradžioje sirgusių bičių šeimų buvo 57,5 proc., o geguž÷s m÷nesį sumaž÷jo iki 3,75 proc., Atlikus steb÷jimus birželio, liepos, rugpjūčio m÷nesiais sirgusių šeimų buvo visai nenustatyta.

Tiriant bičių šeimų užsikr÷timą europinio ir amerikinio puvinių atžvilgiu, ligos pasireiškimo požymių nebuvo nustatyta n÷ vienoje bičių šeimoje.

Bičių kūnelių sausosios medžiagos cheminiai tyrimai pateikti 3 lentel÷je. Iš lentel÷s duomenų matyti, kad kadmio, švino, seleno, chromo, nikelio, vario, cinko, kiekis bičių šeimų kūneliuose tarp sveikų ir sirgusių šeimų nežymiai skiriasi. Sergančių bičių šeimų kūneliuose, lyginant su sveikų bičių kūnelių tyrimo rezultatais, yra didesni švino, vario ir cinko kiekiai, tačiau nikelio, seleno ir kadmio mažiau. Tyrimo rezultatai parod÷, kad kadmio kiekis bičių kūneliuose geguž÷s m÷nesį sveikų bičių šeimų buvo 0,29 mg/kg, o sirgusių 0,23 mg/kg, arba 20,7 proc., mažiau. Rugpjūčio m÷nesį sveikų bičių šeimų kadmio kiekis buvo 0,21 mg/kg, o sirgusių 0,19

mg/kg, arba 9,6 proc., mažiau. Iš gautų duomenų galima teigti, jog kadmio kiekis bičių kūneliuose rugpjūčio m÷nesį sumaž÷jo ir tarp sveikų ir tarp sirgusių bičių lyginant su geguž÷s m÷nesiu.

3 lentel÷. Bičių kūnelių SM cheminiai tyrimai

Geguž÷s m÷n. Rugpjūčio m÷n.

Rodikliai

Sveikų Sirgusių Sveikų Sirgusių

Kadmis, mg/kg 0,29 ±0,06 0,23 ±0,05 0,21 ±0,09 0,19 ±0,08 Švinas, mg/kg 1,61 ±0,12 1,74 ±0,19 1,58 ±0,09 1,77 ±0,15 Selenas, mg/kg 0,05 ±0,01 0,04 ±0,009 0,08 ± 0,02 0,07 ±0,01 Chromas, mg/kg 1,5 ±0,12 1,5 ±0,19 1,5 ±0,14 1,5 ±0,16 Nikelis, mg/kg 1,2 ±0,07 1,1 ±0,05 1,3 ±0,11 1,0 ±0,08 Varis, mg/kg 11,4 ±0,62 12,6 ±0,71 11,5 ±0,75 12,9 ±0,71 Cinkas, mg/kg 103,0 ±10,3 112,0 ±14,2 102,0 ±8,9 115,0 ±11,3

Švino geguž÷s m÷nesį nustatyta 1,64 mg/kg sveikų šeimų bičių kūneliuose, o sirgusių 6 proc. daugiau arba atitinkamai 1,74 mg/kg, rugpjūti sveikų šeimų 1,58 mg/kg, o sirgusių 12 proc., daugiau 1,77 mg/kg. Lyginant gautus duomenys geguž÷s ir rugpjūčio m÷nesiais matoma, jog švino kiekis rugpjūtį tarp sveikų bičių sumaž÷jo, o tarp sirgusių šį m÷nesį padid÷jo. Lyginant duomenis tarp sveikų ir sirgusių bičių šeimų šiais m÷nesiais, rugpjūtį švino kiekio bičių kūneliuose buvo 0,19 mg/kg daugiau, o geguž÷s m÷nesį švino rasta 0,13 mg/kg daugiau. Seleno kiekis sveikų bičių kūneliuose geguž÷s m÷nesį buvo 0,05 mg/kg, o sirgusių 0,04 mg/kg, rugpjūčio m÷nesį atitinkamai 0,08 mg/kg, o sirgusių 0,07 mg/kg. Stebint gautus duomenis matoma, jog seleno kiekis bičių kūneliuose rugpjūčio m÷nesį tiek sveikų, tiek sirgusių yra didesnis. Lyginant tarpusavio intervalą iš gautų duomenų geguž÷s ir birželio m÷nesį seleno kiekis tarp sveikų ir sirgusių bičių šeimų išliko nežymiai pakitęs 0,01 mg/kg skirtumu. Chromo kiekis bičių kūneliuose, pagal tyrimo duomenis, išliko nepakitęs nei vienu atveju 1,5mg/kg. Nikelio kiekis bičių kūneliuose geguž÷s m÷nesį buvo: sveikų 1,2 mg/kg, sirgusių 1,1 mg/kg, rugpjūčio m÷nesį sveikų bičių kūneliuose nikelio rasta 1,3 mg/kg, o sirgusių 1,0 mg/kg. Duomenys rodo, jog rugpjūčio m÷nesį lyginant su geguže, tarp sveikų bičių nikelio kiekis bičių kūneliuose padid÷jo, o tarp sirgusių nežymiai sumaž÷jo. Tarp sveikų ir sirgusių bičių šeimų geguž÷s m÷nesį nikelio kiekis išsiskiria 0,1 mg/kg, o rugpjūčio m÷nesį nikelio kiekio skirtumas tarpusavyje yra 0,3 mg/kg. Vario kiekis bičių kūneliuose geguž÷s m÷nesį sveikų bičių rastas 11,4 mg/kg, o sirgusių 11,5 mg/kg, rugpjūčio m÷nesį sveikų bičių kūneliuose rasta 11,5 mg/kg, o sirgusių 12,9 mg/kg. Pastebima, kad lyginant geguž÷s ir rugpjūčio m÷nesiais gautus tyrimo rezultatus rugpjūčio m÷nesį vario kiekis buvo didesnis. Lyginant tarpusavio intervalą tarp sirgusių ir sveikų bičių šeimų duomenys rodo, jog pas sirgusias bičių šeimas vario rasta: geguž÷s m÷nesį 0,12 mg/kg daugiau, o rugpjūčio m÷nesį 0,14 mg/kg. daugiau Cinko bičių kūneliuose

geguž÷s m÷nesį buvo rasta: sveikų bičių 103,0 mg/kg, sirgusių 112,0 mg/kg, rugpjūčio m÷nesį sveikų 102,0 mg/kg, o sirgusių 115,0 mg/kg. Atsižvelgiant į duomenis pastebima, kad rugpjūčio m÷nesį cinko kiekis tarp sveikų bičių šeimų sumaž÷jo, o tarp sirgusių padid÷jo. Tarpusavio intervale cinko kiekis atskirais m÷nesiais išsiskyr÷ taip: geguž÷s m÷nesį pas sirgusias bičių šeimas rasta 9 mg/kg, o rugpjūčio m÷nesį 13 mg/kg daugiau.

Gegužės mėn. Rugpjūčiu mėn.

8,82 8,94 9,04 8,96

Sveikų

Sirgusių varoze

3 pav. Baltymų kiekis bičių kūneliuose %.

Baltymų kiekiai bičių kūneliuose pateikti 3 paveiksle. Iš šio paveikslo matyti, kad baltymų kiekis rugpjūčio m÷nesį tiek sveikų tiek sirgusių bičių kūnelių sausojoje medžiagoje yra didesnis nei geguž÷s m÷n.: sveikų 9,04 %, o sirgusių 8,96 %. Geguž÷s m÷nesį sveikų bičių kūneliuose baltymų nustatyta 8,82 %, o sirgusių varoze 8,94 %. Duomenis lyginant tarpusavyje, geguž÷s ir rugpjūčio m÷nesiais baltymų kiekis sveikų bičių šeimose žymiai išsiskyr÷. Rugpjūčio m÷nesį baltymų kiekis padid÷jo iki 0,22 %, o sirgusių varoze rugpjūčio m÷nesį baltymų kiekis padid÷jo 0,02 %, Iš tyrimo rezultatų matyti, kad sirgusių varoze bičių kūneliuose baltymų kiekis buvo didesnis negu sveikų, atitinkamai 0,12 %, o rugpjūčio m÷nesį didesnis baltymų kiekis rastas sveikų bičių kūneliuose - 0,08 % daugiau.

Gegužės mėn Rugpjūčio mėn

12,15 _11,16

8,42 9,53

Sveikų Sirgusių varoze

4 pav. Riebalų kiekis bičių kūneliuose %

4 paveiksle pateikiamas riebalų kiekis bičių kūnelių sausojoje medžiagoje. Iš jų matyti, kad geguž÷s m÷nesį sveikų bičių kūneliuose riebalų nustatyta 12,15 %, o sirgusių varoze - 8,42 %. Rugpjūčio m÷nesį sveikų bičių kūneliuose riebalų buvo 11,16 %, o sirgusių varoze - 9,53 %. Pagal gautus duomenis pastebima, kad geguž÷s m÷nesį sveikų bičių kūneliuose riebalų rasta daugiau, o sirgusių varoze mažiau. Lyginant tarp geguž÷s ir rugpjūčio m÷nesių, sveikų bičių kūneliuose geguž÷s m÷nesį riebalų kiekis buvo didesnis 0,99 %, o sirgusių varoze rugpjūčio m÷nesį 1,11 % daugiau. Lyginant tarpusavio intervalą tarp sveikų ir sirgusių bičių šeimų geguž÷s m÷nesį riebalų kiekis didesnis sveikų bičių kūneliuose 3,73 % daugiau, o rugpjūčio m÷nesį, riebalų kiekis didesnis sveikų bičių kūneliuose 1,63% daugiau.

Remiantis literatūros duomenimis galime teigti, kad sergančios ir mažiau sukaupusios riebalų bit÷s žiemos sunkiau, o daugeli šeimų gali ir žūti.

4 lentel÷je pateikta geguž÷s ir liepos m÷nesio išsukto medaus chemin÷ sud÷tis, bei kadmio, švino, chromo kiekiai jame.

Redukuojantis cukrus – cukrus, turintis laisvą aldehidinę grupę, kurį sudaro monosacharidai gliukoz÷ ir fruktoz÷. Redukuojančio cukraus kiekis negali būti nemažesnis nei 60 proc. kas rodo, kad medus yra nelaiku išsuktas ir nesubrendęs. Mano tirtuose m÷giniuose redukuojančio cukraus kiekis n÷ viename iš m÷ginių nebuvo žemesnis nei 60 proc. Geguž÷s m÷n. sunešto medaus sveikų bičių m÷ginyje redukuojančio cukraus kiekis sudaro 60,4 %, o sirgusių varoze nežymiai mažiau – 60,1 %. Liepos m÷nesio meduje redukuojančio cukraus kiekis sveikų bičių surinktame meduje buvo 60,7 %, o sirgusių varoze 60 %.

Sacharoz÷ kiekis neviršija 5 proc. kas parodo kad medus n÷ra falsifikuotas ir atitinka Europos maisto kodekse nurodytus maksimalaus leidžiamo kiekio parametrus.

4 lentel÷. Medaus chemin÷ sud÷tis ir medaus produkcija Geguž÷s m÷n. Liepa m÷n. Rodikliai Sveikų Sirgusių varoze Sveikų Sirgusių varoze Redukuojantis cukrus, % 60,4 ±2,62 60,1 ±1,95 60,7 ±2,03 60,0 ±1,74 Sacharoz÷, % 3,06 ±0,18 2,45 ±0,24 3,47 ±0,19 2,65 ±0,31 Dr÷gm÷, % 18,7 ±0,09 18,8 ±0,12 19,7 ±0,09 18,8 ±0,14 Diastaz÷s aktyvumas 9,1 ±1,64 10,6 ±1,29 10,8 ±1,08 12,2±0,92 Hidroksimetilfurfurolas, mg/kg 18 ±2,34 17 ±1,45 22 ±2,47 23 ±0,87 Kadmis, mg/kg 0,001 ±0,0003 0,001 ±0,0001 0,001 ±0,0001 0,001 ±0,0001 Švinas, mg/kg 0,021 ±0,0009 0,021 ±0,0007 0,018 ±0,0005 0,020 ±0,001 Chromas, mg/kg 0,03 ±0,0015 0,03 ±0,0018 0,03 ±0,001 0,03 ±0,0008

Dr÷gnis apibūdina medaus brandą ir išsilaikymo savybes. Standartas LST 1466:2004 reikalauja, kad medaus, surinkto iš Lietuvoje augančių augalų, išskyrus viržius, dr÷gnis neviršytų 20 proc., Tirtuose medaus m÷giniuose dr÷gm÷ neviršijo normos, tod÷l galima daryti prielaidas, kad tirtas medus buvo pakankamai subrendęs. Sveikų bičių medaus m÷giniuose geguž÷s m÷nesį dr÷gm÷s kiekis buvo 18,7 % o sirgusių varoze geguž÷s ir liepos m÷nesiais 18,8 %. Atlikti tyrimai Liepos m÷nesį sveikų bičių medaus m÷ginyje dr÷gm÷s buvo 19,7 %.

Diastaz÷ – fermentas skaidantis krakmolą į aminodekstrinus, kurio aktyvumas išreiškiamas diastaz÷s skaičiumi (Got÷s vienetais). Pagal Lietuvos standartą 1466:2004 šis skaičius turi būti ne mažesnis kaip 8 vienetai. Tačiau mano tirtuose medaus m÷giniuose diastaz÷s aktyvumas buvo didesnis kaip 8 Got÷s vnt. Geguž÷s m÷n. sveikų bičių medaus diastaz÷s aktyvumas 9,1 Got÷s vnt. sirgusių varoze 10,6 Got÷s vnt. Liepos m÷nesį prinešto medaus: sveikų 10,8 Got÷s vnt., sirgusių 12,2 Got÷s vnt. Šis rodiklis yra vienas iš svarbiausių rodiklių patvirtinantis medaus natūralumą.

Hidroksimetilfurfurolo bendras kiekis yra ne didesnis kaip 40 mg/kg. Jeigu rodiklis viršijamas tai parodo, kad buvo neužtikrinamos medaus saugojimo sąlygos ko pasekoje yra įvykęs gliukoz÷s ir fruktoz÷s skilimas, dažniausiai d÷l aukštos temperatūros poveikio. Tod÷l remiantis gautais tyrimais, bei juos apibendrinus nepasteb÷ta ryškių medaus sud÷ties pokyčių, bei jo

nepriklausomai nuo sveikatingumo. Sveikų bičių meduje geguž÷s m÷nesį buvo 18 mg/kg, o liepa 22 mg/kg, sirgusiu varoze geguž÷s m÷n. 22 mg/kg, liepa 23 mg/kg.

Medaus užterštumas kadmiu, švinu, chromu tirtas geguž÷s ir liepos m÷nesį išsuktame meduje. Tirtame meduje rasti kiekiai atitiko maisto produktams nustatytus standarto reikalavimus. Tiek geguž÷s tiek liepos m÷nesiais prineštame meduje visų trijų metalų kiekiai nustatyti labai maži ir tolygūs, nepriklausomai ar medus buvo paimtas tirti iš sergančių varoze bičių šeimos ar ne.

Bičių šeimų produktyvumo tyrimo rezultatai pateikti 5-6 pav. Remiantis tyrimo duomenimis, galime teigti, kad gautos produkcijos kiekis priklauso nuo bičių sveikatingumo. Mažiausiai žiedadulkių buvo surinkta iš tų bičių šeimų kurioms ankstyva pavasari buvo pasireiškęs viduriavimas. Atitinkamai iš šeimos po 2,11 kg, arba 38,7 proc., mažiau nei iš sveikų bičių šeimų. Iš bičių šeimų kurios sirgo varoze ir askosferoze žiedadulkių buvo surinkta beveik vienodai apie 3,2 kg. Didžiausias žiedadulkių kiekis, kaip ir manyta, buvo surinkta iš sveikų bičių šeimų - 3,44 kg, arba atitinkamai 7 proc., daugiau negu bičių sirgusių varoze ir askosferoze.

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 3,44 3,15 _3,2 2,11 Ž ie d a d u lk iu k ie k is k g

Gautas žiedadulkių kiekis iš šeimos

Sveikų

Sirgusių varoze Sirgusių askosferoze Viduriavusių