HIPOTERAPIJOS POVEIKIS ASMENIMS SU NEGALIA IR POREIKIS JŲ TĖVAMS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA

Aida Grockienė

HIPOTERAPIJOS POVEIKIS ASMENIMS SU NEGALIA IR

POREIKIS JŲ TĖVAMS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. dr. R. Stankevičius

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas tema „Hipoterapijos poveikis asmenims su negalia ir poreikis jų tėvams―.

1. Yra atliktas mano paties:

1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje:

2. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Aida Grockienė

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Aida Grockienė

(data) (autoriaus vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Doc. dr. Rolandas Stankevičius

(data) (darbo vadovo vardas ir pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE Prof. dr. Vida Juozaitienė

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamuju darbu gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

ĮVADAS ... 10

LITERATŪROS APŢVALGA ... 11

1. Ţirgų evoliucija ... 11

2. Ţirgų panaudojimo sritys ... 12

3. Hipoterapija ... 15

3.1. Hipoterapijos taikymo organizaciniai aspektai, hipoterapijos komanda ... 16

4. Negalios samprata ... 17

4.1. Hipoterapijos taikymas negalią turintiems asmenims ... 18

4.2. Autizmo spektro sutrikimas ir hipoterapija ... 21

4.3. Cerebrinis paralyţius ir hipoterapija ... 21

4.4. Dauno sindromas ir hipoterapija ... 22

5. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 23

5.1. Tyrimo sąlygos ir atlikimo vieta ... 23

6. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29

6.1. Anketos duomenų analizė ... 29

6.2. Testų ir motyvacijos vertinimų duomenų analizė ... 36

IŠVADOS ... 44

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 45

4

SANTRAUKA

Magistrantūros studijų studentė: Aida Grockienė

Darbo pavadinimas: Hipoterapijos poveikis asmenims su negalia ir poreikis jų tėvams. Darbo vadovas: doc. dr. Rolandas Stankevičius

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Gyvulininkystės technologijos fakultetas Gyvūnų veisimo ir mitybos katedra. Magistro darbas vykdytas 2016-2017 metais, darbo apimtis 59 puslapiai, 5 lentelės, 16 paveikslėlių, 58 literatūros šaltiniai.

Darbo objektas ir tikslas: hipoterapijos įtaka - ištirti hipoterapijos poveikį negalią turintiems asmenims ir išsiaiškinti poreikį tėvams, turintiems vaikus su negalia.

Darbo uţdaviniai:

1. Teoriniu aspektu atskleisti hipoterapijos esmę, ištirti bendras hipoterapijos indikacijas negalią turintiems ţmonėms;

2. Atskleisti tėvų perspektyvą apie hipoterapiją, išanalizavus gautus duomenis;

3. Įvertinti negalią turinčių asmenų stambiosios motorikos pokyčio rezultatus prieš ir po hipoterapijos uţsiėmimų;

4. Įvertinti tiriamųjų motyvaciją kiekvieno hipoterapijos uţsiėmimo metu.

Tyrimų metodika: tyrimas buvo sudarytas iš kelių etapų. Pirmąją tyrimo dalį sudarė anketos klausimynas tėvams, buvo siekiama išsiaiškinti hipoterapijos poreikį tėvams, kurie augina vaikus su negalia. Antrąją tyrimo dalį sudarė testavimas, kurio metu buvo atliekami testai, adaptuoti neįgaliems vaikams, stambiosios motorikos funkcijų įvertinimui. Tai pat buvo vertinama motyvacija, kiekvieno hipoterapijos uţsiėmimo metu.

Išvados:

1. Apibendrinant uţsienio ir lietuvių mokslinę literatūrą, atliktus tyrimus, galima teigti, kad hipoterapija – veiksminga priemonė, pagerinanti ne tik fizinę ir emocinę (neįgalaus) ţmogaus būklę, bet taip pat prisidedanti ir prie socializavimosi proceso, saviraiškos, gerinanti visos šeimos gyvenimo kokybę.

2. Analizuojant tėvų, auginančių neįgalius vaikus, anketos duomenis, atsakymai skyrėsi tarp tėvų, kurie augina jau suaugusius vaikus (21 m. ir daugiau) ir tų, kurie augina nepilnamečius (iki 21 m.). Jaunesnius vaikus auginantys tėvai imlesni naujovėms, taip pat įvairių terapijų (tame tarpe ir hipoterapijos) taikymui jų vaikams. Vyresni tėvai maţiau laiko praleidţia su savo vaikais ir dauguma nepatikliai ţiūri į hipoterapijos uţsiėmimus, nėra tikri, kad vestų savo vaikus, net jei jie ir būtų nemokami arba iš dalies finansuojami.

5

3. Įvertinus negalią turinčių asmenų stambiosios motorikos pokyčio rezultatus prieš ir po hipoterapijos uţsiėmimų galima daryti prielaidą, kad hipoterapijos uţsiėmimai prisidėjo prie pagerėjimo. Visų testų - TUG, flamingo, tepingo, šuolio į tolį ir sėsti – gulti – rezultatai (skaičiuojant bendrai abiejų tiriamųjų grupių) pagerėjo, kad ir labai neţymiai.

4. Vertinant tiriamųjų motyvaciją kiekvieno uţsiėmimo metu rezultatai buvo akivaizdūs ir kiekvieną kartą, vertinant abiejų grupių duomenis bendrai, motyvacija vis augdavo, tiriamieji vis labiau norėdavo dalyvauti uţsiėmimuose. Tai rodo, kad ţirgas yra puikus motyvatorius, galintis įtraukti neįgaliuosius į įvairias veiklas (jodinėjimas, ţirgo glostymas, šukavimas, maitinimas, įvairių dalykų mokinimasis jodinėjant).

6

SUMMARY

Master student: Aida Grockienė

Topic of Master thesis: The Influence of Hippotherapy for Children With Special Needs and the Need of Hippotherapy for Parents.

Master's work tutor of M. Sc: doc. dr. Rolandas Stankevičius

Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Animal nutrition Master's work accomplished in the year 2016-2017, size of this bachelor's work 59 pages, 5 tables, 16 pictures and 58 references.

Object of work: influence of hippotherapy – the aim of the paper is to investigate the influence of hippotherapy for children with special needs and to find out the need of hippotherapy for parents raising child with disability.

Tasks of work:

1. To reveal the gist of hippotherapy from a theoretical perspective, to investigate common indications of hippotherapy for people with disabilities;

2. To reveal the parents' perspective on hippotherapy by analyzing the data obtained;

3. To evaluate the results of the changes in the gross motor function of people with disabilities before and after the hippotherapy sessions;

4. To evaluate the motivation of people with disabilities during each hippotherapy session. Research methodology: the study consisted of several steps. The first part of the study included a questionnaire for parents and the aim was to find out the need of hippotherapy for parents raising child with disability. The second part of the study consisted of testing, the tests were adapted for disabled people. The purpose of the tests were to evaluate the gross motors function of people. Motivation was also assessed during each hippotherapy session.

Results:

1. Summarizing the research done in foreign and Lithuanian scientific literature it can be stated that equine-assisted interventions can benefit children and adults. Hippotherapy has the potential to improve the physical and emotional state of disabled people as wel as contributes to the process of socialization, self-expression that improves the quality of life of the whole family.

2. When analyzing the data of the questionnaire for parents of disabled children, the answers differed between parents who grow older children (21 and over) and those who grow minors (under 21 years of age). Parents of younger children are more interested in innovations, as

7

well as in the application of various therapies (including hippotherapy) for their children. Older parents spend less time with their children, and most are reluctantly looking at hippotherapy, are not sure if they use this therapy for their children even if it is free or partly funded.

3. Assessing the outcome of a gross motor function change before and after the hippotherapy sessions, it can be assumed that the hippotherapy sessions contributed to the improvement. The results of all tests, calculated in total for both groups, have improved, even very slightly.

4. In assessing the motivation of people during each session, the results were evident and each time the motivation was increasing, disabled people were more and more willing to participate in the classes. This shows that the horse is a great motivator that can engage people with disabilities in various activities (horse riding, horse dressing, combing, feeding, learning different things on horseback riding).

8

PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ŢODYNĖLIS

Rekreacija – ţmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesas, ţmogaus laisvalaikio veikla, kurios tikslas – poilsiauti, keliauti bei gydytis sanatorijose, kurortuose.

Rekreacinė ţirgininkystė – tai proto ir kūno atgaivinimas uţsiimant pramogine veikla, pavyzdţiui: lengvas pasijodinėjimas, paprastai gamtoje, o ne uţdaroje arenoje, jojimo pamokos, ţirgų auginimas, lenktynių ir parodų stebėjimas, dalyvavimas kitoje su ţirgais susijusioje kultūrinėje veikloje bei paprastas slampinėjimas, krapštymasis apie ţirgus ir ponius.

Hipoterapija – gydymas naudojant arklius.

Negalia – tai bet koks apribojimas ar negebėjimas atlikti veiksmų, įprastų normaliai ţmogaus veiklai

Neįgalusis – asmuo, kuriam Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu nustatyta tvarka pripaţintas neįgalumo lygis arba maţesnis negu 55 proc. darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė.

Vaikas su negalia – vaikas iki 18 metų, kuris dėl neįgalumo yra iš dalies ar visiškai neįgijęs jo amţių atitinkančio savarankiškumo ir kurio galimybės ugdytis bei dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos.

Motorinė raida – judėjimo sritis, susijusi su fiziniais, protiniais ir socialiniais sugebėjimais.

Stambioji motorika – tai viso kūno raumenys, fizinės galios, statinė ir dinaminė pusiausvyra, koordinacija.

9

SANTRUMPOS

ASS – autizmo spektro sutrikimai; DS – Dauno sindromas; CP – cerebrinis paralyţius; S – suaugęs; V – vaikas; s – sekundė; cm – centimetrai; sk. – skaičius; vnt. – vienetai; min – minutės; kt. – kiti;

TUG – (Timed Up and Go) – funkcinio mobilumo testas; proc. – procentai.

10

ĮVADAS

Pasaulyje dar ne taip seniai arkliai buvo laikomi svarbiausiais ţemės ūkio gyvūnais, kadangi buvo naudojami kaip darbo jėga visose ţemės ūkio šakose, transporte, kare, o esant būtinybei, netgi kaip mėsos šaltinis. Tačiau daugelyje pasaulio šalių, ypač po II-ojo pasaulinio karo, prasidėjus intensyviam mechanizacijos procesui, arkliai neteko ankstesnės svarbos. Šiuo metu daugelyje Vakarų Europos šalių jie naudojami sportui, gydymui ir laisvalaikio veikloms [1]. Daugelyje pasaulio šalių aktyviai plečiama ţirgų panaudojimo sritis, pabrėţiant jų svarbą ţmonių gyvenime ne tik kaip darbo ar pramogos, bet ir kaip gydomąją priemonę.

Ţmogaus ir gyvūno draugystė (šiuo atveju – ţirgo) suteikia malonius pojūčius, ypatingai vaikams, didina jų savigarbą ir gerina vaizduotę. Išmokdami pasitikėti gyvūnu jie lengviau įveikia baimės jausmą. Vaikams, turintiems sunkią negalią, rekomenduotina turėti hipoterapijos uţsiėmimų, nes tai ne tik didina jų funkcinį aktyvumą ir savarankiškumą, bet ir gerina gebėjimą bendrauti ir prisitaikyti visuomenėje. Šis gydymas taip pat pagerina gyvenimo kokybę vaiko artimiesiems, nes jie mato vaiko tobulėjimą, jo progresą gebant pasirūpinti pačiu savimi [2]. Įgyjant naujų įgūdţių valdyti ţirgą, kyla pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, ugdoma kantrybė, atsakomybės jausmas, savarankiškumas. Hipoterapijos metu mokomasi bendradarbiauti, atsiţvelgti ne tik į savo, bet ir kitų norus, poreikius ir galimybes. Vis didėjantis neįgaliųjų skaičius rodo, kad hipoterapija Lietuvoje reikalingas gydymo būdas. Ši ugdomoji, reabilituojanti veikla neįgaliems vaikams yra vykdoma keliuose Lietuvos ţirginio sporto centruose [3].

Darbo objektas – hipoterapijos įtaka.

Darbo tikslas – ištirti hipoterapijos poveikį negalią turintiems asmenims (vaikams ir suaugusiems) ir išsiaiškinti tėvų nuomonę apie hipoterapiją ir poreikį tėvams, turintiems vaikus su negalia.

Darbo uţdaviniai:

1. Teoriniu aspektu atskleisti hipoterapijos esmę;

2. Ištirti bendras hipoterapijos indikacijas negalią turintiems ţmonėms;

3. Atskleisti tėvų perspektyvą apie hipoterapiją, išanalizavus gautus duomenis;

4. Įvertinti negalią turinčių asmenų stambiosios motorikos pokyčio rezultatus prieš ir po hipoterapijos uţsiėmimų;

11

5. Įvertinti tiriamųjų motyvaciją kiekvieno hipoterapijos uţsiėmimo metu.

LITERATŪROS APŢVALGA

1. Ţirgų evoliucija

Ţirgas arba arklys – unikalus gyvulys, jų veislių pasaulyje priskaičiuojama apie 250, tarp jų yra ir vos 60 kilogramų sveriančių ponių arklių ir 1,5 tonos sveriančių sunkiasvorių arklių. Ţirgas atsirado prieš maţdaug 60-70 mln. metų, o galutinai arklių (neporakanopių) šeima susiformavo prieš 2-2,5 mln. metų. Manoma, kad jo protėvis hirakoterijus (Hyracotherium) Europoje ir Azijoje, o eohipas (Eohippus) Amerikoje, gyvenęs subtropinėse pelkėse, tebuvo 30-40 cm ūgio, trumpakaklis, dryţuotakailis, kuprotas, turėjo maţutę galvą [4].

Ilgus amţius arklininkystė buvo viena iš svarbiausių gyvulininkystės šakų, iš kurios būklės galima buvo spręsti apie ţemės ūkio kultūrą, tos šalies ekonominę ir gynybinę galią. Mūsų dienomis arklių veislių struktūra taip pat daug pasako apie šalių ekonominį gerbūvį. Dabar daugelyje šalių ţirgai auginami ţirginam sportui, lenktynėms, rekreacijai ir laisvalaikiui, taip pat gydymui - hipoterapijai. O darbinių veislių arkliai sudaro tik nedidelę dalį bendro arklių skaičiaus [5].

Manoma, kad pirmiausia ţirgai atsirado Šiaurės Amerikoje, dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje. Vėliau atsirado migruojant ţirgams Azijoje, Europoje ir Afrikoje. Dabartiniais laikais ţirgai auginami visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Pagal FAOSTAT duomenis (Maisto ir ţemės ūkio organizacijos statistikos duomenų bazė) 2006 metais ţirgų buvo priskaičiuojamos 633 veislės (63 tarptautinės ir 570 vietinių arklių veislių), o bendras skaičius sudarė virš 58 mln. arklių. Yra tokių šalių – Kinija, Rusija, Meksika, Brazilija ir kt., kuriose šiandien yra laikoma virš milijono arklių. Lietuvoje lyginant 1927 m. ir dabar, arklių skaičius labai sumaţėjo [6;7].

Ţirgų veislių yra sutinkama labai įvairių, tačiau manoma, kad visos veislės yra kilusios iš dviejų arklių rūšių – Prţvalskio Azijos laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.

Prţevalskio arklys – veislės pavadinimas kilęs nuo rusų keliautojo, geografo N. Prţevalskio pavardės (1879 m). Šios rūšies arkliai gelsvai rudi, karčiai ir uodega juodi, ilgomis kojomis ir maţomis ausimis [4].

12

Tarpano arklys – yra dviejų porūšių - Miškų tarpanai, nustatyta, kad dar XVII a. gyveno ir Lietuvos miškuose. Manoma, kad jie išnyko XVIII-XIX a. sandūroje. Stepių tarpanas gyveno ilgiausiai. Paskutinis tarpanas buvo nušautas 1879 m. dabartinėje Ukrainos teritorijoje Krymo pusiasalyje [8]. Tarpano arkliai buvo ganėtinai masyvūs, su didelėmis galvomis, trumpais, storais kaklais, tačiau plonomis kojomis. Kailis buvo pilkos spalvos su per visą nugarą einančia juoda juosta.

2. Ţirgų panaudojimo sritys

Ţirgai ir su jais susijusi veikla yra labai vertinama visame pasaulyje, nes jie veikia ne tik fiziškai, bet ir labai motyvuoja pacientus terapinei veiklai. Jojimas gali būti susijęs su keliomis asmens socialinėmis sritimis: su pramoga, poilsiu, sportu, keliavimu ar sveikatos gerinimu bei gydymu. Jojant ţirgas yra valdomas raitelio kūno judesių pagalba, tai pat padeda papildomas tam specialiai pritaikytas inventorius [2]. Jojimo tikslas yra raiteliui išmokti savarankiškai valdyti ir kontroliuoti ţirgą, kai jis juda ţingine ar risčia. Jojimas veikia raitelį tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei teikia emocinę naudą. Yra dalis prieţasčių, kodėl ţirgininkystė yra tarptautiniu mastu auganti pramonės šaka. Ţmonės keliauja ne tik arti savo namų, bet renkasi keliones ir į kitus ţemynus. Jau yra daug skirtingų kelionių organizatorių, kurie siūlo ţirgininkystės turizmo kelionių paketus. Visame pasaulyje juntamas padidėjęs susidomėjimas su ţirgais susijusiomis veiklomis [58]. Dalyvaudami ţirgininkystės veiklose remiame vietinę regiono kultūrą, prisidedame prie gyvūnų gerovės uţtiktrinimo ir darome įtaką darbo vietų sukūrimą kaimo vietovėse. Kadangi atsakingas keliavimas yra šių dienų tendencija, rekreacinė ţirgininkystė prie to prisideda, nes dėmesys sutelkiamas į darbą su gamta, o ne prieš ją. Šis faktas naudingas pritraukiant daugiau vartotojų, kurie domisi ekologiškomis, atsakingomis ir sveikatą gerinančiomis veiklomis [9]. Jojimo turizmas gali būti priskirimas prie sportinio turizmo, kuris apibrėţiamas kaip „išvykimas iš savo gyvenamosios vietos dėl dalyvavimo sportinėje veikloje ar varţybose, keliavimas stebėti paprastų, arba elitinio lygio sporto varţybų, taip pat keliavimas aplankant sportinius objektus Jojimo turizmas dar gali būti priskiriamas nuotykių turizmui. Vis dėlto nevisada jojimo turizmas yra nuotykių, nes daţnai reikalauja fizinių iššūkių. Pozityvūs šalutiniai jojimo turizmo efektai gali būti streso sumaţinimas, svorio numetimas [9]. Pramoginės ţirgininkystės rekreacijos produktai, kuriuos siūlo skirtingos įmonės, skiriasi labai ţenkliai. Jos svyruoja nuo jodinėjimo pamokų iki ţygių ţirgais įvairaus ilgio ir sunkumo maršrutais. Taip pat siūlomos stovyklos, įvairios šventės, susijusios su arkliais, apgyvendinimas kaimo turizmo sodybose, pasivaţinėjimas rogėmis, vakarėlių ruošimas,

13

maitinimo ir posėdţių paslaugos [9]. Vis labiau populiarėja ţirgų parodų lankymas savo šalyje, taip pat ir kitose šalyse, muziejai susiję su ţirgais ir panaši veikla.

Kaimo turizmo sodybos, kurių savininkai laiko ţirgus ir siūlo turistams su jais susijusias paslaugas, tampa vis labiau populiarios, nes apgyvendinomo paslaugos yra viena iš populiariausių turizmo sektoriaus paslaugų. Tai puikus būdas pritraukti nevienadienius lankytojus, kurie sodybose praleis bent vieną naktį [10].

Edukacinių ekskursijų ţirgynuose metu moksleiviai, studentai supaţindinami su ţirgynuose auginamomis ţirgų veislėmis, ţirgynais ir jų veiklos ypatumais, ţirgų prieţiūra bei maitinimu. Edukacinės ekskursijos metu moksleiviai supaţindinami su hipodromų veikla ir juose vykstančiomis jojimo varţybomis.

Vis labiau populiarėjanti pramoga vasaros metu Lietuvoje tampa vaikų stovyklos su ţirgais. Vyksta ir vienos dienos stovyklos, ir savaitės ar kelių, kurių metu vaikai mokomi bendrauti su ţirgais, jodinėti, rūpintis jais bei paţinti gamtą. Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje jau pradėtos organizuoti ir neįgalių vaikų stovyklos su ţirgais.

Mūsų dienomis ţirgų sportas yra viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Remiantis Jungtinių Tautų maisto ir ţemės ūkio organizacijos duomeninis, 2014 metais ţirgų populiacija pasaulyje buvo įvertinta 58 milijonais, iš kurių 55,2 proc. yra Amerikoje (trečdalis - Šiaurės Amerikoje), 24,3 proc. Azijoje, 10,3 proc - Afrikoje ir 9,4 proc. - Europoje. Vakarietiškose šalyse nuolat didėja laisvalaikio ir sporto veikloms skirtų ţirgų procentas. Europoje ţirgų sektoriuje dirba apie 400 000 ţmonių, kasmet gaunama daugiau kaip 100 mlrd. Eurų pelno iš ţirgininkystės, o ţirgų lenktynių skaičius per metus padidėja 5 proc. [10]. Bet taip buvo nevisada. XX a. pradţioje arklys buvo laikomas gyvūnu, skirtu kroviniams gabenti, o jo vaidmuo glaudţiai susijęs su ţemės ūkiu, gynyba ir transportu. Praėjus daugiau nei šimtui metų, jo funkcija buvo pakeista ir šiuo metu ţirgai daugiausia naudojami pramoginei ir sportinei veikloms [11]. Nuo 1912 m. Olimpinėse ţaidynėse buvo trys ţirginio sporto šakos - dailusis jojimas, konkūrai ir trikovė. Išjodinėjimas, arba dailusis jojimas, yra viena populiariausių ţirginio sporto šakų. Išjodinėjimas dar kartais vadinamas „ţirgų baletu―– tai yra pati aukščiausia ţirgų treniravimo išraiška, meniškiausia jojimo sporto šaka. Šiandienos varţybose ţirgas demonstruojamas trimis aliūrais: ţingine, risčia ir šuoliais. Teisėjai vertina judėjimą pagal objektyvų standartą, atitinkantį lygį. Rezultatai yra nuo 0 iki 10, nulis uţ neįvykdytą ir 10 uţ puikų pasirodymą. Kita olimpinė ţirginė sporto šaka – konkūrai, kurios metu vyksta raitelių vaţybos kliūčių aikštelėje. Tikslas – be klaidų ir per tam tikrą laiką įveikti kliūčių ruoţus. Kiekvienoje rungtyje klaidų skaičius ya ribotas ir jį viršijus, duetas dikvalifikuojamas. Ţirgui atsisakius dalyvauti varţybose, pora taip pat diskvalifikuojama. Trikovė – trečioji ţirginė

14

olimpinė sporto šaka - yra raitelio bei ţirgo išbandymų kompleksas, tai varţybos, sudarytos iš dailiojo jojimo, konkūrų bei ištvermės jojimo (kroso) rungčių. Trikovė gali įvykti per vieną dieną, kai visi trys etapai baigiami per dieną, arba gali būti trijų dienų renginys. Pirmasis etapas – išjodinėjimo rungtis, kurioje rodomi techniškai, bet tuo pačiu metu ir elegantiškai, harmoningai atliekami pratimai. Antrasis etapas – kantrybės ir drąsos reikalaujanti ištvermės jojimo rungtis, kai reikia įveikti įvairias kliūtis. Paskutinis, trečiasis, etapas – rungimąsis konkūrų aikštelėje. [12]

Ţaidimai, paminėti 1 pav. yra raitelių ţaidimai – tai polo, rodeo ir kokparas. Polo - tai raitųjų ţolės riedulys. Aristokratų ţaidimu vadinamas klasikinis polo, kai jodami ant ţirgo, raiteliai, su lazdomis rankose, turi įmušti kamuoliuką į priešininkų vartus. Rodeo - tai įgudusių ir drąsių jojikų kova su neprijaukintu arkliu. Kokparas - tradicinis kazachų ţaidimas, ţaidţiamas sėdint ant arklių nugarų. Raiteliai varţosi tarpusavyje, kas greičiau įmes negyvą oţį į specialiai iškastą duobę [13].

Daugelyje išsivysčiusių šalių jodinėjantiems ţmonėms priimtina turėti savo ţirgą. Lietuvoje taip pat populiarėja nuosavi ţirgai, nes jodinėjantis ţmogus ilgainiui uţsinori turėti nuosavą augintinį, o ne kaskart jį nuomotis. Reikia ţinoti, kad nuosavo ţirgo turėjimas – tai ne tik malonumas, bet ir didţiulė atsakomybė [14].

Noriu išskirti hipoterapiją iš visų ţirgininkystės krypčių, nes manau, kad būtent ši kryptis labiausiai atskleidţia ţirgo daromą įtaka ţmogaus psichinei ir fizinei sveikatai, jos gerinimui.

Žirgų panaudojimo sritys Jojimas Žirgų lenktynės Vaikų stovyklos Žirgų parodos Kaimo turizmo stovyklos Edukacinės ekskursijos Žaidimai Žirgų auginimas Hipoterapija Jojimo turizmas

15

1 pav. Ţirgų panaudojimo sričių modelis (sudaryta autorės, remiantis P. Grecevičiumi [15])

3. Hipoterapija

Hipoterapija (gr. hippos – arklys + therapeia – gydymas), arba gydomasis jojimas – tai gydymas ir ugdymas ţirgais. Jau antikos laikais buvo ţinoma apie ţirgų įtaką ţmogaus savijautai. Teigiamas jojimo poveikis paminėtas ir Hipokrato veikale apie natūralią mankštą (460– 377 metais prieš mūsų erą.). Suţeisti kariai atgaudavo jėgas bendraudami su ţirgais, sveikdavo jodinėdami. Tačiau jojimu, kaip gydymo būdu, susidomėta tik po 1952 metų, kai Helsinkio olimpinėse ţaidynėse dailiojo jojimo rungtyje sidabro medalį iškovojo poliomielitu persirgusi paralyţiuota jojikė Liz Hartel [16].

Pirmasis didelės apimties terapinis gyvūnų panaudojimas gydymo tikslais vykdytas JAV, Paulinge nuo 1944 iki 1945 metų. Karinės gydyklos pacientai, besigydantys karo įvykių pasekmes, buvo skatinami dirbti gydyklos fermoje, kur buvo auginamos kiaulės, jaučiai, arkliai ir naminiai paukščiai. Nuo tada gyvūnai buvo įtraukiami į įvairias terapines situacijas [29].

Sokolof [17] teigia, kad ţirgų terapija psichologijoje taikoma depresiją, smurto, prievartą patyrusiems asmenims. Tokiems ţmonėms būtina visokeriopa biopsihosocialinė pagalba. Bendraudami su ţirgu jie geba atsipalaiduoti ir įveikti patirtas baimes. Intervencijos metu dalyvauja psichoterapeutas, pacientas ir ţirgas. Pozityvus ryšys su ţirgu skatina ţmogų atsiverti, suteikia drąsos kalbėti, atpalaiduoja, ramina ir guodţia. Patirta baimė palaipsniui skatinama virsti į saugumo jausmą, nesivaldymas į savikontrolę, maţa savivertė į pasitikėjimą savimi, emocinio ryšio nebuvimas į naujo santykio ieškojimą, iš traumos į sveikimo stadiją. Buvimas su ţirgu išlaisvina mintis ir leidţia atitrūkti ir sugrįţti šviesesniomis mintimis.

Jojimas, bendravimas su arkliu padeda nuimti ar sumaţinti stresą. Uţsiėmimai reikalauja pastovaus dėmesio, susikaupimo, tuo pačiu stimuliuoja atminties vystymąsi, aktyvuoja psichinius procesus. Jojimas duoda nuostabų efektą uţdariems ir droviems, nepasitikintiems savimi vaikams, o taip pat vaikams autistams. Galimybė judėti ant didelio, galingo gyvūno, valdyti jį, ugdo vaiko pasitikėjimą savimi, ugdo asmeninę savivertę, teigiamas emocijas, nuima depresiją, gerina nuotaiką.

Ţirgas – geras pagalbininkas smalsumo ir baimės dvikovoje. Iš pirmo ţvilgsnio jis atrodo didelis ir pavojingas, bet tylus, jaukus, sukalbamas. Šis didţiulis gyvulys noriai paima

16

skanėstą nuo delno. O jei kas sėda joti, ţirgas jo klauso. Tai ir yra lemiamas suvokimo momentas, kuomet smalsumas gali įveikti uţdarumą ir baimę. Svarbiausia, kad jo niekas neverstų ir neskubintų tai padaryti. Vaikas gali tik pats, savo valia paglostyti ar pavaišinti ţirgą. Jojimas reikalauja koncentracijos, veiksmų suvokimo, orientacijos erdvėje. Jodinėjimas puiki motyvacija savarankiškam aktyvumui: vaikai labai nori uţlipti ant arklio pasijausti jojiku, nugalėti baimę, pasitikėti savimi. Tokia stipri motyvacija ugdo valios pastangas, kuri nugali baimės jausmą [18]. Kai pagrindinį terapeuto vaidmenį atlieka ţirgas, o ne ţmogus, tai didina vaiko motyvaciją atlikti pratimus, uţduotis ir tai lemia pagerėjimą tiek medicininės, tiek socialinės reabilitacijos srityse.

2 pav. Hipoterapijos sritys (sudaryta autorės)

3.1. Hipoterapijos taikymo organizaciniai aspektai, hipoterapijos komanda

Hipoterapijos uţsiėmimai vyksta dalyvaujant specialistų komandai. Tik tada, kai turimas aiškus gydymo – reabilitacijos planas ir visa komanda dirba išvien, galima tikėtis gero ir sklandaus darbo su pacientu. Geriausia, kai komandą sudaro šie ţmonės:

- pacientas;

- terapeutas (kineziterapeutas arba psichologas, priklausomai nuo paciento; arba abu specialistai);

- ţirgo vedlys (turi būti baigęs jojimo mokyklą, gerai paţinoti ţirgą, jo fizines ir psichologines savybes);

Hipoterapija

Ţirgas yra judėjimo priemonė, taip pat viso

kūno mankšta

Pedagogika.

Bendravimas su ţirgais padeda mokintis ir gebėti bendrauti su

17

- pagalbininkas (jo dalyvavimas nėra būtinas, bet kartais reikalinga papildoma fizinė pagalba);

- ţirgas.

Taip pat labai gerai bendradarbiauti su vaiką priţiūrinčiu gydytoju ir kineziterapeutu, bendriems tikslamas pasiekti.

Hipoterapijos metu būtina laikytis saugumo reikalavimų, raiteliui privaloma dėvėti apsauginį šalmą, avėti jojimo batus.

4. Negalios samprata

Negalios samprata ir poţiūris į negalią visais laikais kėlė dideles diskusijas. Nuo senų laikų asmenį su negalią buvo įprasta vadinti „invalidu―, tačiau pastaraisiais metais buvo pasiūlyta vietoj minėto termino vartoti ţodį „neįgalus―, „asmuo turintis negalią― [19]. Šiuo terminu Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija priskiria tokius asmenis, kurie turi ilgalaikį intelekto, psichikos ar fizinį sutrikimą, kuris gali trukdyti šiems asmenims veiksmingai dalyvauti visuomenėje su kitais ţmonėmis [20]. Negalią galima apibūdinti, kaip asmens įgimtą ar įgytą pablogėjusią protinę ar fizinę būklę, trukdančią ar ribojančią savarankiškai visiškai arba iš dalies patenkinti normalaus asmeninio ir (ar) socialinio gyvenimo poreikius.

Negalios sampratos formavimasis priklausė ir vis dar priklauso nuo pačių ţmonių poţiūrio – nuo sociologinių, politinių kultūrinių procesų. Pastebima, kad kiekvienoje epochoje ţmonės su negalia būdavo skirtingai vadinami, skirtingai vertinami, būdavo apibrėţiama taip, kokios vertybės tuo metu dominavo [21]. Galime matyti kokia visuomenė yra vien iš neįgaliųjų asmenų rūpinimosi. Tokių asmenų gyvenimo kokybė turėtų būti ne tik šeimos rūpestis, bet ir visos visuomenės [22]. Negalią turintys asmenys turi kuo daugiau dalyvauti normaliame visuomenės gyvenime, ţmonės juos turi pastoviai matyti ir prie jų įprasti, tokiu būdu, patys ţmonės daugiau ţinos apie juos ir galės vienaip ar kitaip padėti, bus palankesnis visuomenės poţiūris.

„Pasaulinės sveikatos organizacijos 2002 teigimu, visuomenė, atsiţvelgianti į silpniausius savo narius, yra labiau teisinga visuomenė kiekvieno savo nario atţvilgiu― [23].

Pastaraisiais metais yra atliekami įvairūs tyrimai su negalia turinčiais asmenimis. Šiais tyrimais siekiama kuo daugiau nustatyti ir suţinoti apie neįgalius asmenis, kaip jie save mato iš šalies, su kokiomis problemomis susiduria ir ar jie jas patys suvokia ir kokiu aspektu [24;27].

18

Vienas pagrindinių tiriamų rodiklių, nusakančių negalią turinčių asmenų savijautą, yra savęs vertinimas: kaip asmuo mato įvairias savo kompetencijas, kaip apskritai vertina save kaip ţmogų [25; 26]

4.1. Hipoterapijos taikymas negalią turintiems asmenims

Hipoterapija, arba jodinėjimas arkliais, daţniausiai taikomi judėjimo sutrikimų turinčių asmenų fizinei ir psichologinei būsenai paveikti. Nors jojimo nauda ir teigiamas bendravimo su ţirgais poveikis ţinomas jau nuo Hipokrato laikų, pirmasis oficialus gydomojo jojimo centras įkurtas tik 1958m. Šis centras - Chigwell Riding Trust buvo įkurtas Anglijoje. Vėliau, 1980 m., įsteigta Tarptautinė ugdymo ir gydymo ţirgais federacija (Federation of Horses and Therapy International). Šiai federacijai priklauso daugiau nei 200 narių iš 50 pasaulio šalių. [28]. Europoje hipoterapija intensyviai pradėjo populiarėti per pastaruosius 30–40 metų: pradţioje Skandinavijoje, po to – Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Gruzijoje, Didţiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Hipoterapijos centrai pradėti steigti įvairiose pasaulio šalyse. Pastaruoju metu JAV yra per 1000, Didţiojoje Britanijoje maţdaug 700 grupių, kuriose gydosi apie 26000 ţmonių [29]. Nustatyta, kad ţirgas atkuria ţmogaus eisenos judesius, didina judesių amplitudę, maţina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus, ţadina teigiamas emocijas [30].

Hipoterapijos metodas – reabilitacijos būdų visuma, pasitelkiant ţirgus kaip priemonę neįgaliesiems gydyti, reabilituoti, kaip terapiją – atstatyti fizines, socialines, psichologines neįgalaus ţmogaus galias [3]. Vis daţniau ţirgų terapija yra pasitelkiama ne tik fizinių bet ir psichologinių problemų turinčių asmenų. Terapinių uţsiėmimų su ţirgu metu, ţmogus gali geriau paţinti pats save, įsigilnti į ţirgo ir savo paties elgesį, esamą biopsichosocialinę būseną. Kaip rodo tyrimai, ţirgai yra tarsi katalizatorius socialinėje intervencijoje, palengvinantis terapeuto darbą, tarpusavio sąveiką. Buvimas šalia ţirgo ţadina ţmoguje pasitikėjimo, uţtikrintumo, savivertės jausmus bei maţina stresą [31].

Įvairiuose šaltiniuose [2;9;32] nurodomos bendros hipoterapijos indikacijos vaikams ir suaugusiems:

 Cerebrinis paralyţius;  Sulėtėjęs raidos vystymasis;  Protinis atsilikimas;

19

 Įgimta stuburo išvarţa;  Autizmo sutrikimas;

 Ortopedinės ligos (laikysenos sutrikimas, skoliozė, hipermobilumas);  Išsėtinė sklerozė;

 Raumenų distrofija;  Sensorikos sutrikimai;

 Mokymosi ir kalbos sutrikimai;  Smegenų traumos;

 Aklumas;

 Psichinės ligos (šizofrenija, neurozė, stresas, depresija, asmenybės sutrikimai, elgesio ir emocijų problemos ir kt.);

 Amputacija;

 Potrauminės būklės;  Reumatoidinis artritas.

Atsiţvelgiant į išvardytas indikacijas galima teigti, kad hipoterapija yra daugiafunkcinė gydymo forma. Šią terapiją išbandę neįgalieji ar sergantys anksčiau minėtomis ligomis vaikai ir suaugusieji patiria akivaizdţią fizinę, psichologinę, socialinę ir pedagoginę naudą [31].

Ţirgo poveikis neįgalaus ţmogaus fizinei būklei neabejotinas: stiprėja raumenys, gerėja pusiausvyra ir koordinacija, nes raitelis turi išlaikyti pusiausvyrą sėdėdamas ant ţirgo. Gerėja raumenų veiklos simetriškumas, spąstiški raumenys dirbdami stiprėja, vyksta sensorikos integracija, padidėja judesių amplitudė – jojant aktyviai funkcionuoja visos raitelio kūno raumenų grupės. Raumenų spazmiškumas maţėja, nes ţirgas, savo ritmiškais judesiais skleisdamas šilumą, maţina raitelio raumenų spazmiškumą. Trimačiai ţirgo judesiai verčia raitelį tempti posturalinius raumenis, o tai sunku išgauti kitomis kineziterapijos priemonėmis [30]. Hipoterapijos metu pacientas jaučia identiškus einančiam ţmogui ţirgo judesius, nes ţirgas atkuria ţmogaus eisenos įspūdį. Ţingsniuojančio gyvūno nugaros judėjimas juda trimis kryptimis ir yra panašus į sveiko einančio ţmogaus judesius, kurie persiduoda sėdinčiojo ant ţirgo kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms. Ţirgo ėjimo greičio įvairovė yra viena iš hipoterapijos procedūros esminių principų. Kadangi kiekvienas ţirgo ţingsnis yra iššūkis stabilumui, hipoterapijos uţsiėmimai suteikia unikalią galimybę pagerinti laikysenos kontrolę. Ţirgas įprastai atlieka 100 ţingsnių per minutę, taigi per vieną 45 minučių hipoterapijos uţsiėmimą ţirgas suvaikšto maţdaug 4500 ţingsnių. Raitelis, tuo

20

pačiu, turi pakartotinai reaguoti į pasikartojančius ţirgo judesius, kad išlaikytų stabilumą [33]. Hipoterapijos metu taip pat gerėja kvėpavimo ir kraujotakos sistemų veikla. Vyksta sensorikos (jutimų) integracija, jodinėjant visi jutimai (taktiliniai, propriorecepciniai, sensoriniai ir kiti) veikia kartu. Tačiau kaip ir bet kuri kita trumpalaikė fizinė veikla, taip ir momentinis hipoterapijos poveikis bus trumpalaikis, jeigu jis nesitęs ilgesnį laiką.. Siekiant ilgalaikės fizinės naudos, hipoterapija turėtų būti reguliari, reikia tęstinumo, nes raumuo nyksta, jei jis nedirba fiziškai [34;35].

Hipoterapija visam pasaulyje laikoma vienu iš geriausių būdų autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų socializacijai. Arklys tampa jungiančia grandimi tarp vaiko autisto vidinio pasaulio ir jį supančios realybės. Jojant vaikas lieka viduje savo saugaus ir įprasto pasaulio, bet tuo pačiu metu yra priverstas bendradarbiauti su aplinka [36].

Jodinėjimas ţirgais daţniausiai taikomas vaikams, kurie turi dvasios negalių, nes šie gyvūnai moko būti savarankiškiems, bendrauti. Autizmu sergantys vaikai, kuriems sunku reikšti jausmus, bendraudami su šiais gyvūnais gali be ţodţių parodyti, ką jaučia. Svarbiausia, kad ryšys būna abipusis. Kai kuriais atvejais nebūtina net jodinėti, uţtenka jau vien pabūti šalia. Ypač padeda neverbalinis ţmonių bendravimas su gyvuliu, kadangi arkliai yra tam jautrūs. Ši arklių savybė padeda taip pat ir emocinių sutrikimų turintiems vaikams stabilizuoti bendravimą emociniu poţiūriu [37]. Psichoterapinis poveikis siejamas bendravimu su ţirgu. Tarp vaiko ir ţirgo uţsimezga glaudus ryšys, vaikas jaučia ţirgo šilumą, švelnumą ir tai padeda atsipalaiduoti psichologiškai. Prisilietimas prie ţirgo, kaklo kasymas, įvairios ţirgo spalvos, jo specifinis kvapas, kanopų dundėjimas – visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Taip pat vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių jaučia ţirgo reakciją ir atsaką į jo judesius bei veiksmus, o tai skatina ir motyvuoja atlikti jam rodomus pratimus. Ţirgas padeda atsikratyti baimių, padeda susikoncentruoti, išmoko bendrauti. Nemaţai reikšminga ir tai, kad vaikai autistai nerišliai kalba ir daţnai bendrauja gestais, o bendravimui su arkliu gestų kalba ideali [36].

Ţirgo pagalba galima pagerinti ţmogaus pusiausvyrą, eiseną, judesių amplitudės pagerėjimą, savo kūno suvokimą, pasitikėjimą savimi. Hipoterapijos tikslas ne tik ugdyti motorinis įgūdţius ir gerinti judėjimo sutrikimus, bet ir gerinti socialinius įgūdţius, lengvesnį prisitaikymą grupėse [18]. Hipoterapijos uţsiėmimai tai ne tik fizinė mankšta jodinėjant. Kadangi ţirgas, kaip motyvatorius, yra labai stiprus, vaikai sudominami ir galima atlikti įvairias uţduotis, lavinti kalbą, mokytis įvardinti daiktus, paţinti spalvas, skaičius, raides.

21

4.2. Autizmo spektro sutrikimas ir hipoterapija

Ţodis autizmas kilęs iš graikų kalbos „autos― – pats, „izmas― – orientacija. Autizmo sutrikimas priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei, jam būdingi sutrikimai pasireiškiantys trijose veiklos sritse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Autizmo bruoţų turintys ţmonės „kitaip― suvokia aplinką. Jie daţnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpaţinti kito ţmogaus nuotaiką veide [31;33].

Vaikams, turintiems autizmo bruoţų, būdingas stambiosios ir smulkiosios motorikos nevikrumas, kitaip formuojasi šių vaikų stambieji ir smulkieji judesiai. Būnant naujoje vietoje jų judesiai sukaustyti, taigi motorika keičiasi priklausomai nuo aplinkos. Daugumai vaikų būdinga bendras motorinės raidos atsilikimas, raumenų įtampa, neţymus rigidiškumas, diskoordinacijos ir apraksijos poţymiai, vaikščiojimas ant pirštų, prasta koordinacija, taip pat būdingesnė netaisyklinga laikysena [38].

Pasak Edwards [39], autizmo sutrikimą turintiems asmenims sunku planuoti, priskirti ir organizuoti terapijas, dėl jų padidėjusio nerimo ir jutimo sutrikimų. Todėl ţirgas, neturintis jokių lūkesčių vaiko atţvilgiu ir dėl ramios aplinkos, kurią jis sukuria, gali būti idealus įrankis įtraukti autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus į terapijas. Ši atpalaiduojanti aplinka gali sudaryti sąlygas veiksmingesniam intervencijos būdui ir planuojamiems vaiko rezultatams pasiekti, tokiems kaip nerimo sumaţinimas, socialinio bendravimo didinimas ir stereotipinio elgesio maţinimas.

Ajzenman ir kt. [40] organizuotame tyrime, kuriame dalyvavo 12 vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, nustatė, kad po 12 – ikos savaitinių hipoterapijos uţsiėmimų (kiekvieno uţsiėmimo trukmė – 45 minutės), pagerėjo vaikų posturalinis stabilumas, vaikai tapo komunikabilesni, imlesni kasdienėms veikloms, padidėjo noras dalyvauti jose. Kadangi ţirgo judesiai nuolat skatina stabilumo siekimą, galima teigti, kad hipoterapijos metu buvo įgyta daug įgūdţių, kurie turi įtakos sudėtingesnės motorikos lavinimui. Taigi hipoterapijos uţsiėmimai gali padėti padidinti vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, norą ir motyvaciją įsitraukti į kasdienes veiklas.

22

Cerebrinis paralyţius (CP) - tai neprogresuojantis neurologinis sutrikimas, atsiradęs dėl nesubrendusių galvos smegenų defekto ar paţeidimo. Nors šis sutrikimas neprogresuojantis, jis keičiasi vaikui augant. Cerebrinis paralyţius yra viena iš daţniausių vaikų sunkios negalios prieţasčių, kai vaikas turi ribotas galimybes mokytis, įgyti reikalingus gebėjimus. Ši negalia – būklė visam gyvenimui, todėl ţmonės negali pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, tai blogina tiek vaiko, tiek visos jo šeimos gyvenimo kokybę [41].

Esant CP, simptomai gali pasireikšti skirtingais būdais: judesio sutrikimus daţnai lydi jutimų, suvokimo, paţinimo, bendravimo bei elgesio sutrikimai, taip pat epilepsija, skeleto raumenų sistemos problemos [42]. Kadangi ši negalia visam gyvenimui - gydymas ir reabilitacija turėtų būti nukreipta į gyvenimo kokybės gerinimą. Gydymas gali būti medikamentinis, chirurginis, taip pat labai padeda ergoterapija, logoterapija, kineziterapija. Atsiranda vis daugiau tyrimų, įrodančių hipoterapijos naudą cerebriniu paralyţiumi sergantiems vaikams, šis alternatyvus gydymo metodas vis plačiau taikomas. Dirbant su ţmonėmis, turinčiais cerebrinį paralyţių, pagrindinis hipoterapijos tikslas yra maksimaliai padidinti ţmogaus savarankiškumą, tobulinti ir aktyvinti judėjimo įgūdţius, lengvinti kasdienį gyvenimą, dalyvavimą kasdieninėse veiklose. Labai svarbu atsiţvelgti į cerebrinio paralyţiaus formą (spastinė, ataksinė ar diskinezinė). Kaip ir daugumai vaikų, taip ir turintiems cerebrinį paralyţių, ţirgas yra puikus motyvatorius atliekant įvairius pratimus, darbą padedantis paversti ţaisminga veikla [32].

Daugėja tyrimų, įrodančių hipoterapijos veiksmingumą, siekiant pagerinti bendrąsias motorikos funkcijas vaikams, sergantiems cerebriniu paralyţiumi.

4.4. Dauno sindromas ir hipoterapija

Dauno sindromas (DS), dar kartais vadinamas 21-os poros trisomija, yra genetinis sutrikimas dėl papildomos 21-osios chromosomos [43]. Ši anomalija atsiranda prieš apvaisinimą, formuojantis vieno iš tėvų lytinėms ląstelėms. Vaikams, turintiems DS, būdingas protinis atsilikimas, o jų intelekto sutrikimas yra vidutiniškas, kai kurių – neţymus. Sistemingai ir kryptingai dirbant, šie vaikai gerai prisitaiko socialiniu aspektu, jei nuo pat maţens suteikiama pagalba. Pagrindinis fizinio ugdymo tikslas yra sveikatos stiprinimas, normalus vaikų auginimas, ugdymas psichinio tobulėjimo, tada atsiranda didesnės integracijos galimybės [44]. Tichy ir kiti

23

[45] teigia, kad asmenys, sergantys Dauno sindromu turi įprasti prie vienodo darbo, kurio sudėtingumas ir intensyvumas po truputį turi būti didinamas.

DS būdingi poţymiai: maţa galva, plokščias pakaušis, apvalus veidas, įstriţas akių plyšys, didelis atstumas tarp akių, didelis lieţuvis, ţemas ūgis, ţemas raumenų tonusas, sulėtėjęs augimas ir vystymąsis, sąnario nestabilumas, platus tarpas tarp nykščio ir smiliaus, dantys išauga vėlai ir neįprasta tvarka, antsvoris ir mitybos sutrikimai.

Apie 1910 metus vaikai, turintys Dauno sindromą, išgyvendavo tik iki 9 metų. Atsiradus antibiotikams, gyvenimo amţius pailgėjo iki 19-20 metų. Šiuo metu įvairių medicininių procedūrų ir širdies operacijų dėka 80 proc. ţmonių, turinčių Dauno sindromą, išgyvena iki 60 metų ir netgi ilgiau.

Tyrimų apie hipoterapiją ir dauno sindromą, atliktų Lietuvoje, nepavyko rasti. Uţsienyje darytų tyrimų būtent su šia negalia taip pat nedaug, vieno iš jų metu nustatyta, kad hipoterapija yra perspektyvi gydymo strategija, kuria siekiama gerinti pusiausvyrą ir lavinti kasdienio gyvenimo įgūdţius vaikams (tame tarpe ir turintiems DS), turintiems lengvų ar vidutinio sunkumo pusiausvyros sutrikimų. [46]

5. TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

5.1. Tyrimo sąlygos ir atlikimo vieta

Tyrimo imties suformavimui ir dalyvių atrankai buvo pasirinktas tikslinės imties formavimo būdas. Tyrime dalyvavo asmenų turinčių negalią tėvai - mamos arba tėčiai, kurie gali giliau atskleisti tiriamo fenomeno aspektus. Tyrimas buvo rengiamas pagal prisisotinimo arba dar kitaip vadinama saturacijos principą. Pirmiausiai reikėjo surasti organizacijas ar įstaigas, kuriose būtų galima sutikti minėtuosius tyrimo dalyvius. Šis procesas nebuvo sunkus, kadangi Kaune ir Kauno rajone yra nemaţai įstaigų, kuriose dirbama su negalią turinčiais vaikais, todėl sutikti tokių vaikų tėvus nebuvo sudėtinga. Tyrime dalyvavusių asmenų vardai neatskleidţiami, laikantis konfidencialumo principo. Tyrimas buvo atliktas 2016 – 2017 metais, dviejuose Kauno miesto negalią turinčių suaugusiųjų centruose ir dvejose Kauno miesto vaikų turinčių negalią specialiosiose mokyklose. Negalią turinčių suaugusiųjų centruose gyvena arba šiuos centrus lanko asmenys nuo

24

21 amţiaus iki senatvės. Vaikų specialiose mokyklose gyvena arba šias mokyklas lanko nuo 7 iki 21 metų amţiaus.

Tyrimas buvo sudarytas iš dviejų dalių.

I tyrimo dalis - anketos klausimynas, kurį sudarant buvo remtasi tam tikrais principais:  Anketoje pateikti klausimai apie vaiko pasinius duomenis (amţių, lytį);

 Buvo pateikti klausimai, siekiant gauti duomenų apie tėvus (amţių, išsilavinimą, pajamas);  Buvo atsiţvelgiama ne tik į tyrimo problemą, bet ir į tyrimo dalyvių statusą;

 Klausimai buvo suformuluoti taip, kad neįţeistų tyrimo dalyvių;

 Buvo stengiamasi kuo maksimaliau atskleisti hipoterapijos poreikį vaikams su negalia;  Buvo siekiama išsiaiškinti ar pakankamai tėvai, auginantys vaikus su negalia, ţino ir yra

informuoti apie hipoterapiją ir jos naudą.

Etiniai tyrimo principai. Tyrimo dalyviai buvo aiškiai supaţindinti su atliekamu tyrimu ir jo tikslu, jei tėvams kilo klausimų – buvo atsakyta ir paaiškinta. Tyrime dalyvavo tik tie asmenys, kurie patys norėjo, nebuvo naudojama jokia prievarta taip pat nebuvo daromas tiesioginis ar netiesioginis spaudimas. Buvo gautas ir visų tyrime dalyvavusių asmenų ţodinis sutikimas dalyvauti anketinėje apklausoje. Taip pat tyrimo dalyviams buvo akcentuota ir tai, kad atliekamas tyrimas nėra apgaulingas ir yra anoniminis.

Tyrimo organizavimas. Anketos buvo išdalintos 80 tėvų, kurių vaikai buvo su įvairiomis negalios formomis, vaikų motorinės raidos koeficientas ≤ 75 proc.. 38 anketos buvo duotos tėvams, kurių vaikai lankė suaugusiųjų centrus ir 42 anketos buvo duotos tėvams, kurių vaikai lankė vaikų specializuotas mokyklas.

Analizuota buvo 66 anketos, kadangi ne visas tėvai grąţino arba jos buvo sugadintos ir negalima buvo toliau analizuoti. Anketinėje apklausoje dalyvavę tėvai buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmą grupę (T-1) sudarė 24 anketos tėvų auginančių suaugusius vaikus su negalia ir Antrą grupę (T-2) sudarė 42 anketos tėvų auginančių iki 21 metų vaikus su negalia.

1 lentelė. I – os tyrimo dalies schema Grupė _{anketas skaičius,} Tėvų atsakiusių

vnt

Vaiko apibūdinimas

T-1 n=24 Suaugę asmenys turintys negalią

T-2 n=42 Vaikai turintys negalią

25

Statistinė duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta statistine programa SPSS Statistics 25. Taikytas - Fisher's Exact Test for Count Data. Rezultatai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Grafinis rezultatų vaizdavimas buvo atliekamas Microsoft Exel 2016 programa.

II tyrimo dalis – testavimas, kuris buvo atliekamas prieš hipoterapijos ciklą ir po jo kiekvienam tiriamajam individualiai. Testai buvo atliekami įstaigos, kurią lankė tiramieji, sporto salėse. Testavimo metu buvo siekiama įvertinti stambiosios motorikos funkcijas, remiantis TUG ir Eurofito testais, adaptuotais neįgaliesiems:

 Mobilumo vertinimas Timed Up and Go testu (TUG);  Flamingo: testuojamas poţymis – pusiausvyra;

 Tepingo: testuojamas poţymis – galūnės judesio greitis;  Šuolis į tolį iš vietos: testuojamas poţymis – staigioji jėga;  Sėstis ir gultis: testuojamas poţymis – pilvo raumenų ištvermė.

Motyvacijos vertinimas, kurio metu buvo naudojama 5 balų skalės sistema:  1 balas – nenori atvykti į uţsiėmimą, priešinasi;

 2 balai – nerodo noro atvykti į uţsiėmimą, tačiau neišreiškia nepritarimo;  3 balai –- rodo norą atvykti į uţsiėmimą, tačiau veiklose dalyvauja pasyviai;  4 balai – rodo norą atvykti į uţsiėmimą, aktyviai dalyvauja veiklose;

 5 balai – laukia uţsiėmimų, dţiaugiasi jais, aktyviai dalyvauja veiklose.

TUG (Timed Up and Go) – tai funkcinio mobilumo testas. Šis testas yra tarsi įrankis greitai, prasmingai ir praktiškai įvertinti funkcinį mobilumą ir pusiausvyrą suaugusiems ir vaikams [47]. Williams su bendraautoriais [48] testą patobulino ir pritaikė sveikų ir judėjimo sutrikimų turinčių vaikų mobilumo vertinimui, nes iš pradţių testas buvo sukurtas vertinti silpnų pagyvenusių ţmonių judėjimo įgūdţius.

Testo aprašymas: pradedama, kai vaikas ar suaugęs sėdi ant kėdės, pritaikytos pagal jo ūgį. Kojos turi būti nuleistos ant ţemės, klubai ir keliai sulenkti 90 laipsnių kampu. Tada paţymimas 3 metrų atstumas nuo kėdės. Nurodymai tiriamiesiems sakomi aiškiai ir neskubant, jie turi avėti savo įprastinę avalynę, gali naudotis pagalbinėmis priemonėmis vaikščiojimui, tik ne kito ţmogaus pagalba. Tiriamųjų prašoma atsistoti, nueiti paţymėtą atstumą, apsisukti ir sugrįţus prie kėdės vėl atsisėsti. Chronometro pagalba matuojamas laikas.

26

EUROFITAS yra europietiškas testų rinkinys, kurio tikslas – įtraukti vaikus į malonias nuolatines sporto ar kitokios fizinės veiklos pratybas. EUROFITAS – tai Europos mokslininkų ir vyriausybinių ekspertų dešimties metų koordinuoto darbo rezultatas. Testai yra paprasti, nebrangūs ir lengvai vykdomi kaip mokymo programų dalis mokyklose, klubuose ar sporto medicinos centruose [49]. Kai kuriuos parametrus, esančius šiuose testuose galima adaptuoti ir naudoti vaikams, turintiems negalią.

Flamingo testas, poţymis – pusiausvyra.

Testo aprašymas: tai balansavimas stovint viena koja ant metalinio, 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio buomelio, kuris yra aptrauktas medţiaga (jos maksimalus storis 5 mm). Taip pat yra dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio atramėlės buomelio stabilumui išlaikyti. Viena ranka laikoma laisva sulenkta koja, kita ranka paleidţiama ir chronometro pagalba nustatomas 1 minutės laikas. Kiekvieną kartą neišlaikius pusiausvyros laikas sustabdomas, testas nutraukiamas. Po kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo judesys kartojamas iš pradţių iki tol, kol pagal chronometrą baigiasi 1 minutė. Šio testo rezultatas – tai mėginimų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą skaičius per 1 minutę [49]. Testas buvo adaptuotas atsiţvelgiant į negalios pobūdį.

Tepingo testas, poţymis – galūnės judesio greitis.

Testo aprašymas: tai pakaitinis dviejų skritulių palytėjimas parankia ranka. Guminiai skrituliai, kiekvienas 20 cm skersmens, pritvirtinti vienoje tiesėje prie stalo (jo aukštis turi reguliuotis). Atstumas tarp skritulių centrų – 80 cm (tarp artimiausių kraštų – 60 cm). Per vidurį (tarp dviejų skritulių vienodu atstumu) pritvirtinta stačiakampė plokštelė (10x20 cm). Tiriamasis turi kuo daţniau paliesti skritulius. Rezultate chronometru skaičiuojamas laikas, per kurį skritulys buvo palytėtas 25 kartus. Jeigu tiriamasis nepaliečia skritulio, testas pratęsiamas, kol susidaro 25–i ciklai. [49]

Šuolis į tolį iš vietos, poţymis – staigioji jėga.

Testo aprašymas: reikia neslidaus kieto paviršiaus, geriausiai tinka gimnastikos ar dziudo kilimėliai. Tiriamasis šoka iš vietos į tolį, kreida paţymima nušokimo vieta, pamatuojamas ilgis ir įskaitomas geresnis iš dviejų šuolių rezultatas centimetrais. [49]

Sėstis ir gultis, poţymis – pilvo raumenų ištvermė.

Testo aprašymas: tiriamajam asistentas turi rankomis laikyti sulenktas per kelius kojas, kad jos nejudėtų ir išlaikytų tikslų 90 laipsnių kampą. Tiriamojo plaštakos sunertos uţ galvos, kojos sulenktos per kelius, visa pėda remiasi į čiuţinį. Reikia gultis ant nugaros pečiais paliečiant čiuţinį ir grįţti į sėdimą padėtį taip, kad alkūnės paliestų kelius. Rankos turi būti visą laiką sunertos uţ galvos. Testo rezultatas – judesių, atliktų per 60 sekundţių, skaičius. [49]

27

Prieš kiekvieną testavimą kiekvienam tiriamąjam buvo išsamiai paaiškinami ir pademonstuojami visi testai. Taip pat buvo leidţiama pabandyti atlikti judesius ar pradinę poziciją prieš pradedant testavimą.

Motyvacijos vertinimas – vertinti tiriamųjų motyvaciją kiekvieno hipoterapijos uţsiėmimo metu.

Tyrimo imtis ir organizavimas

Tyrimo imties suformavimui ir dalyvių atrankai buvo pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Tyrimas vyko keliais etapais: nuo 2017 metų geguţės 1 dienos iki rugsėjo 15 dienos vyko hipoterapijos uţsiėmimai. Su kiekvienu tyrimo dalyviu buvo dirbama individualiai po 30 min. kiekvieno uţsiėmimo metu, viso vyko 8 uţsiėmimai X ţirgyne Jonavos rajone.

Kitas tyrimo etapas – tiriamųjų vertinimas testų pagalba. Vertinimas vyko du kartus – prieš hipoterapijos uţsiėmimų ciklą ir po jo.

Renkantis dalyvavusius asmenis buvo atsiţvelgta į ligos diagnozę (buvo pasirinktos trys negalios: autizmas, dauno sindromas (pasirinkti ţmonės, neturintys stuburo patologijų, kurios galėtų įtakoti kontraindikacijas hipoterapijai) ir cerebrinis paralyţius). Viso tyrime dalyvavo 12 ţmonių: 4 turintys autizmo spektro sutrikimą, 5 dauno sindromą ir 3 cerebrinį pralyţių. Tyrimui buvo pasirinktos dvi įstaigos: Kauno miesto negalią turinčių suaugusiųjų centras X ir Kauno miesto negalią turinčių vaikų specialioji mokykla Y. Suaugusiųjų centre tyrimui buvo pasirinkti 6 asmenys iki 35 metų amţiaus, iš kurių 2 turintys autizmą, 3 turintys dauno sindromą ir 1 – cerebrinį paralyţių (jauniausias šioje grupėje, 21 metų amţiaus). Vaikų specialioje mokykloje taip pat buvo pasirinkti 6 asmenys nuo 9 iki 16 metų amţiaus, iš kurių 2 turintys autizmą, 2 turintys dauno sindromą ir 2 – cerebrinį paralyţių. Tiriamieji grupėmis buvo suskirstyti pagal amţių – vienoje grupėje buvo vaikai iki 21 metų amţiaus, kitoje – negalią turintys suaugusieji. Grupių suskirstymas pagal amţių turėtų parodyti ar/kaip hipoterapijos uţsiėmimai daro įtaką skirtingo amţiaus ţmonių grupėms. Visiems tiriamiesiems buvo skirti kodai, tiriamųjų grupei, kurioje buvo vaikai iki 21 metų amţiaus, buvo paskirtas kodas V (vaikas) ir eilės numeris (nuo 1 iki 6). Antrai grupei, kurios tiriamuosius sudarė suaugę asmenys, buvo paskirtas kodas S (suaugęs) ir eilės numeris (nuo 1 iki 6). Prieš pradedant vykdyti tyrimą, buvo gauti ţodiniai tėvų sutikimai, jiems taip pat buvo pasiūlyta stebėti uţsiėmimus.

Statistinė duomenų analizė. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta statistine programa SPSS Statistics 25. Patikrinus duomenų skirstinių normalumą, Kolmogorovo-Smirnovo testas rodė, kad tirti poţymiai pasiskirstę normaliai, todėl buvo skaičiuota normaliai pasiskirsčiusių duomenų

28

aprašomoji statistika (vidurkis, standartinis nuokrypis, vidurkio paklaida). Poţymių vidurkiai buvo palyginti prieš ir po Stjudento testu priklausomoms imtims. Kadangi tiriamos imtys buvo maţos, yra priimtina neparametrinė analizė. Papildomai pateikta medianą, maţiausia ir didţiausia reikšmės. Rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais, jei p<0,05. Grafinis rezultatų vaizdavimas buvo atliekamas Microsoft Exel 2016 programa.

3 pav. II-os tyrimo dalies schema (sudaryta autorės) T-2

(negalią turintys vaikai)

I vertinimas Testai:  TUG  Eurofitas II vertinimas Testai:  TUG  Eurofitas T-1

(negalią turintys suaugusieji)

TIRIAMIEJI

Taikoma hipoterapija

29

6. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

Negalią turintis vaikas šeimoje – tai didelis išbandymas visai šeimai, todėl šio tyrimu buvo siekiama nustatyti, kaip/ar tėvai stengiasi gerinti savo vaikų gyvenimą. Moksliškai yra įrodyta, kad taikant hipoterapiją sergantiems vaikams lavinasi pusiausvyra ir raumenų aktyvumas [42]. Becheva ir kiti [32] teigia, kad uţsiiminėjant hipoterapija ilgą laiką matomas pastebimas vaiko fiziologinės būklės pagerėjimas: padeda vaikams išmokti valdyti abiejų kūno pusių raumenis ir palaikyti raumenų jėgos pusiausvyrą. Hipoterapija gali būti veiksminga ne tik gerinant bendrosios motorikos funkcijas, bet ir pasitikėjimą savimi ir socialinį pripaţinimą, kuris gali padidinti sergančių vaikų dalyvavimą kasdieninėje veikloje.

Specialistai ir tėvai, sudarydami vaiko ugdymo planą ir kartu jį įgyvendindami, supranta, kad darbas komandoje yra gerokai efektyvesnis. Tėvai yra skatinami būti aktyviais proceso dalyviais, nurodyti, kokios jiems pagalbos reikia. Šeimų ir tarnybų partnerystė sudaro geresnes sąlygas tenkinti vaiko specialiuosius poreikius. O specialistų pareiga – padėti tėvams įgyti kompetencijos ugdyti savo vaiką [50].

6.1. Anketos duomenų analizė

Atliekant anketinę apklausą, pirmąją anketos dalį sudarė klausimai apie respondento demografinius duomenis: lytį, amţių, išsilavinimą, vaikų turėjimą, pajamas ir pan. Kitoje anketos dalyje buvo uţduodami tiksliniai klausimai apie hipoterapiją, jos poreikį ir poveikį.

30

4 pav. Tėvų duomenys apie lytį, išsilavinimą ir amţių

Iš ketvirto paveikslo duomenų matome, kad moterų, pildţiusių anketą, buvo daugiau abejose grupėse, T-1 (83,3 proc.), T-2 grupė (69 proc.). Vyrai tuo tarpu sudarė 16,7 proc. (T-1) ir 31 proc. (T-2). Lyginant abejas grupes, aktyvumas didesnis buvo tėvų, turinčių vaikų su negalia.

Pagal išsilavinimą pasiskirstymas abejose grupėse buvo nevienodas. Statistiškai reikšmingi skirtumai buvo nustatyti tarp tėvų turinčių aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimus. T-1 grupėje aukštesnįjį išsilavinimą turėjo 70 proc., kai tuo tarpu T-2 grupėje – 30 proc tėvų (p<0,001). T-1 grupėje baigusių aukštajį buvo 20,8 proc. tėvų, kai tuo tarpu T-2 grupėje buvo 52,4 proc tėvų (p<0,001). Tėvai, auginantys suaugusius vaikus, daugiausiai turėjo profesinį išsilavinimą (33,3 proc.).

Tėvų amţius taip pat buvo statistiškai reikšmingas, T-1 grupėje nebuvo nei vieno tėvo iki 30 metų amţiaus, kai T-2 grupėje buvo 7,1 proc. (p<0,001). Nuo 30 iki 40 metų amţiaus tėvų taip pat buvo daugiau T-2 grupėje – 87,5 proc., o T-1 grupėje buvo tik 12,5 proc. (p<0,001), tuo tarpu nuo 50 metų ir daugiau daugiau tėvų buvo T-1 grupėje 81,8 proc., T-2 grupėje 18,2 proc. (p<0,001).

0,0% 10,0% 20,0% 30,0% 40,0% 50,0% 60,0% 70,0% 80,0% 90,0% T-1 T-2

31

5 pav. Tėvų duomenys apie gaunamas pajamas

Iš penkto paveikslo duomenų matome, kad abiejų grupių tėvų gaunamos mėnesinės pajamos skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,001). Gaunamų pajamų pasiskirstymas tarp grupių buvo nevienodas – T-1 grupės tėvai uţdirbo maţiau lyginant su T-2 grupe. Tėvų, gaunančių iki 300 eurų pajamų per mėnesį, T-2 grupėje nepasitaikė, o T-1 grupėje buvo tik vienas ir tai sudarė 4,2 proc. Lyginant gaunamas pajamas tarp abiejų grupių galima daryti išvadą, kad T-1 grupėje 91,7 proc. tėvų gaunamos pajamos buvo iki 900 eurų (imtinai), kai tuo tarpu T-2 grupės tėvų gaunamos pajamos buvo nuo 900 eurų - 85,7 proc. apklaustųjų.

6 pav. T- 1 grupės tėvų daliniai anketų duomenys 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% 30,0% 35,0% 40,0% 45,0% 50,0%

Iki 300 eurų per mėnesį

Nuo 300 iki 600 eurų per mėnesį

Nuo 600 iki 900 eurų per mėnesį

Nuo 900 iki 1500 eurų per mėnesį

1500 eurų ir daugiau 4,2% 37,5% 50,0% 4,2% 4,2% 0,0% 4,8% 9,5% 40,5% 45,2% T-1 T-2 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Vidurinis Profesinis Iki 300 eurų Nuo 300 iki 600 eurų Iki 1 val. Pasiimu savo vaiką tik savaitgaliais Nesame girdėję apie terapinius būrelius

16,7 33,3 4,2 37,5 8,3 41,5 25,2

32

7 pav. T- 2 grupės tėvų daliniai anketų duomenys

Išanalizavus T-1 grupės anketas ir atrinkus tik tas, kuriose buvo paţymėti vidurinis ir profesinis išsilavinimai, buvo kreipiamas dėmesys į gaunamų pajamų dydį ir buvo pastebėta, kad daugiausia respondentų, paţymėję turintys išvardintus išsilavinimus (6 pav.), uţdirbo iki 600 eurų per mėnesį ir daugelis jų ţymėjo atsakymą, kad vaiką pasiima tik savaitgaliais ir tik 8,3 proc.tėvų su vaikais praleidţia iki vienos valandos per dieną.

Tokiu pačiu principu buvo atrinktos ir T – 2 grupės anketos, iš kurių matome, kad gauti duomenys skiriasi nuo T-1 grupės duomenų (7 pav.). Tėvų, kurie paţymėjo turintys vidurinį ir profesinį išsilavinimus, gaunamos pajamos iki 600 eurų sudarė ţymiai maţiau, tik 4,8 proc. Taip pat tik keletas jų su vaikais matosi tik savaitgaliais (7,1 proc.). Susiejus respondentų pajamas su skiriamu dėmesiu vaikams, terapinių būrelių lankomumu galime daryti išvadą, kad T-2 grupės tėvai, net ir turėdami ţemesnį išsilavinimą, daugiau laiko praleidţia su savo vaikais ir labiau domisi papildomomis veiklomis, šiuo atveju terapijomis. Mano nuomone, tai galėtų būti dėl tėvų amţiaus (4 pav.) ir buvusio poţiūrio į neįgaliuosius: anksčiau, Sovietiniais metais, vyravo medicininis poţiūris į negalią, kai neįgalieji būdavo atskiriami nuo visuomenės, taip neva uţtikrinant jų globą. Viskas pradėjo keisti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę [51]. Visuomenės poţiūris jau pasikeitęs, vaikai daugiau visur integruojami (darţeliai, mokyklos), atsiranda daugiau terapijų ir kitų reabilitacijos gydymo formų.

7,1% 21,4% 0,0% 4,8% 11,9% 7,1% 7,1% 0,0% 5,0% 10,0% 15,0% 20,0% 25,0% Vidurinis Profesinis Iki 300 eurų Nuo 300 iki 600 eurų Iki 1 val. Pasiimu savo vaiką tik savaitgaliais Nesame girdėję apie terapinius būrelius

33

2 lentelė. Respondentų atsakymų I-a dalis

Grupė T-1 T-2

9. Ar lankote su vaiku terapinius būrelius? (Paţymėkite artimiausią Jūsų atsakymui).

Šiuo metu lankome 0,0% 31,0%

Esame lankę 16,7% 42,9%

Nesame lankę 58,3% 14,3%

Nesame girdėję apie terapinius būrelius 25,0% 7,1%

Kita 0,0% 4,8%

10. Ar Jūsų vaikas yra lankęs gyvūnų terapiją? Jei taip, paţymėkite kurią (kurias) iš šių išvardintų terapijų?

Delfinų terapiją 0,0% 16,7%

Kaniterapiją 33,3% 50,0%

Hipoterapiją 66,7% 33,3%

Kita 0,0% 0,0%

17. Ar Jūsų vaikas yra lankęs hipoterapijos uţsiėmimus?

Taip 8,3% 4,8%

Ne 79,2% 52,4%

Esame kelis kartus bandę leisti vaikui

pajodinėti 12,5% 42,9%

18. Jeigu Jūsų vaikas lankė hipoterapijos uţsiėmimus, kiek uţsiėmimų turėjo?

Nuo 2 iki 5 50,0% 0,0%

Nuo 5 iki 10 50,0% 50,0%

10 ir daugiau 0,0% 0,0%

Lankome pastoviai 0,0% 50,0%

19. Jeigu Jūsų vaikas lankė hipoterapijos uţsiėmimus, ar pastebėjote teigiamų pokyčių?

Taip 50,0% 100,0%

Ne 0,0% 0,0%

Labai minimaliai pagerėjo 50,0% 0,0%

Manau, kad pablogėjo 0,0% 0,0%

Kita 0,0% 0,0%

Klausimai, pateikiami 2 – oje lentelėje, susiję su gyvūnų terapijomis, išskiriama hipoterapija, taip pat teiraujamasi apie įvairių terapijų lankymą. Įvairių šalių mokslininkų tyrimai rodo, kad papildomosios ir alternatyviosios medicinos pagalbos ieško dauguma šeimų, auginančių vaikus su negalia: Dauno sindromo atveju apie 87 proc. šeimų, autizmo spektro sutrikimų – 50 proc., cerebrinio paralyţiaus – 56 proc. [52]. Apţvelgus mokslinius tyrimus galima teigti, jog tėvai, auginantys neįgalius vaikus, renkasi tokius papildomosios ir alternatyviosios medicinos metodus, kurie turi tiesioginį poveikį (pavyzdţiui, cerebrinio paralyţiaus atveju naudojami tokie invaziniai metodai, kurie ne visose šalyse įteisinti: hiperbaro deguonies terapija, adeli rinkinys, modeliavimas,

34

elektros stimuliacija, akupunktūra ir kt.). Autizmo, Dauno sindromo ir kitas negalias turinčių vaikų tėvai renkasi tuos metodus, kurie veikia šalutinius sutrikimo sukeliamus apribojimus - bandomos aromaterapijos, homeopatiniai vaistai, akupunktūros, dietos, relaksacijos terapijas, chiropraktika, masaţai, hipoterapija, muzikos terapija, dvasinis gydymas ir kt. [53].

Analizuojant 2 lentelės 9 –tą klausimą matyti, kiek vaikų yra lankę arba lanko įvairias terapijas. Abiejų grupių atsakymai ţenkliai skiriasi – T - 1 grupėje daugiau nei pusė (58,3 proc.) tėvų atsakė, kad nelanko jokių terapinių būrelių ir net 25 proc. tėvų apie juos nieko neţino. Tuo tarpu T – 2 grupėje daugiausia atsakusiųjų arba dabar lanko (31 proc.) arba yra lankę (42,9 proc.) terapinius būrelius. Į 10 – tą klausimą atsakė 3 tėvai iš T- 1 grupės – vieno iš jų vaikas yra lankęs kaniterapiją, o dviejų tėvų vaikai – hipoterapiją. T – 2 grupėje iš visų apklaustųjų 6-ių tėvų vaikai yra lankę gyvūnų terapijas (1 vaikas – delfinų terapiją, 3 vaikai – kaniterapiją ir 2 vaikai – hipoterapiją). Apklausos duomenys parodė, kad tik vienas iš vaikų lanko hipoterapiją pastoviai (T- 2 grupė). Kiti yra turėję nuo 2 iki 10 hipoterapijos uţsiėmimų (abiejų grupių duomenys). Nemaţai T – 2 grupės tėvų atsakė, kad yra keletą kartų leidę vaikui pajodinėti (42,9 proc.). T-2 grupės tėvai 100 proc. atsakė, kad pastebėjo teigiamų pokyčių po hipoterapijos uţsiėmimų, o T- 1 grupės tėvų atsakymai rodė teigiamus pokyčius (50 proc.) arba pastebėjo minimalų pagerėjimą (50 proc.). Įrodyta, kad siekiant ilgalaikės fizinės naudos, hipoterapija turėtų būti reguliari. Hipoterapija lavina bendravimo įgūdţius ir elgesio lankstumą [54].

3 lentelė. Respondentų atsakymų II-a dalis

Grupė T-1 T-2

11. Ar Jums teko girdėti apie hipoterapiją (gydymą ţirgo pagalba)?

Taip 37,5% 66,7%

Ne 62,5% 33,3%

Kita 0,0% 0,0%

12. Kas Jums suteikė informacijos apie hipoterapiją? Atsakykite, jei teigiamai atsakėte į 11 klausimą.

Pats/i domiuosi naujovėmis 0,0% 10,7%

Informavo vaiko lankomos įstaigos administracija/ mokytojai/ socialiniai darbuotojai 66,7% 50,0%

Iš ţiniasklaidos 22,2% 10,7%

Iš internetinių portalų 11,1% 28,6%

Draugai pasakojo 0,0% 0,0%

Kita 0,0% 0,0%

13. Kaip Jūs manote ar yra pakankamai informacijos apie hipoterapiją?

Taip, yra pakankamai 16,7% 7,1%

Ne, randu maţai informacijos 58,3% 26,2%

Galėtų būti daugiau informacijos 0,0% 33,3%