DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIO IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS TURINTIEMS EMOCIJŲ IR ELGESIO SUNKUMŲ VERTINIMAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

VILIJA RACEVIČIENĖ

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIO IKIMOKYKLINIO

AMŽIAUS VAIKAMS TURINTIEMS EMOCIJŲ IR

ELGESIO SUNKUMŲ VERTINIMAS

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ valstybinis kodas – 6281GX001 baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dr. Viktorija Grigaliūnienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS KAUNO FAKULTETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. dr. Jūratė Macijauskienė ... 2020 m. ...mėn...d.

DAILĖS TERAPIJOS POVEIKIO IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS

VAIKAMS TURINTIEMS EMOCIJŲ IR ELGESIO SUNKUMŲ

VERTINIMAS

Jungtinės magistrantūros studijų programos „DAILĖS TERAPIJA“ valstybinis kodas – 6281GX001 baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dr. Viktorija Grigaliūnienė... 2020 m. ...mėn...d.

Recenzentas Darbą atliko

... Magistrantė

2020 m. …..….. mėn. ... d. Vilija Racevičienė

2020 m. ...….. mėn. ... d.

TURINYS

2.1. Emocijų ir elgesio sunkumai, juos lemiantys veiksniai ... 12

2.1.1. Emocijos ir elgesys ... 14

2.1.2. Emocijų ir elgesio ryšys ... 16

2.2. Psichosocialinės raidos stadijos pagal E. Eriksoną ... 17

2.3. Savireguliacijos svarba emocijų ir elgesio raiškai ... 20

2.4. Aplinkos įtaka psichosocialinei raiškai ... 21

2.4.1. Šeimos įtaka vaiko emocijų ir elgesio raiškai ... 21

2.4.2. Ugdymo įstaigų įtaka vaiko psichosocialinei raiškai ... 24

2.5. Dailės terapija, metodo nauda elgesio ir emocijų raiškai ... 25

3. TYRIMO METODOLOGIJA ... 31

3.1. Tyrimo eiga, tiriamieji ... 31

3.2. Tyrimo metodika ... 33

3.3. Tyrimo metodai ... 35

3.4. Statistiniai tyrimai ... 36

4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 37

4.1. Emocijų ir elgesio charakteristikos dailės terapijos poveikio taikymo pradžioje ... 37

4.2. Emocijų ir elgesio pokyčiai po dailės terapijos poveikio ... 39

4.3. Emocijų ir elgesio pokyčiai lyginant dailės terapijos poveikio grupę su grupe, kuriai netaikyta dailės terapija ... 40

4.4. Emocijų ir elgesio pokyčiai dailės terapijos procese (pirmo ir paskutinio užsiėmimo)... 43

4.5. Atvejo analizė ... 46

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 66

5.1. Kiekybinių ir kokybinių rezultatų aptarimas ... 66

6. IŠVADOS ... 68

7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 69

8. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 70

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 71

SANTRAUKA

Racevičienė V. Dailės terapijos poveikio ikimokyklinio amžiaus vaikams turintiems emocijų ir

elgesio sunkumų vertinimas, magistro baigiamasis darbas/mokslo vadovė Dr. V. Grigaliūnienė;

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Kaunas, 2019: 74 p.

Tyrimo tikslas – nustatyti dailės terapijos poveikį ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sunkumų.

Tyrimo uždaviniai:

 Įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sunkumus.

 Nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio kaitą, taikant dailės terapiją.

 Palyginti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio pokytį grupėje, kurioje taikyta dailės terapija, su grupe, kurioje netaikyta dailės terapija.

Tyrimo klausimas:

1. Kaip pakito ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijos ir elgesys dailės terapijos procese, lyginant pirmą ir paskutinį užsiėmimus?

Raktiniai žodžiai: elgesio ar (ir) emocijų sunkumai, savireguliacija, ikimokyklinis amžius, dailės terapija.

Tyrimu siekiama kiekybiniais ir kokybiniais metodais nagrinėti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio sunkumus, pagal tėvų vertinimus, nustatyti dailės terapijos poveikį, naudojant „Galių ir sunkumų klausimynas” (Gintilienė ir kt., 2004). Šio klausimyno pakartotinis įvertinimas leidžia nustatyti dailės terapijos poveikį. Tyrimas lengvai prieinamas internete.

IŠVADOS

1. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei pusei tirtų vaikų būdingi emocijų ir elgesio sunkumai: išreikštas hiperaktyvumas, elgesio sunkumai, problemos su bendraamžiais.

2. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikams, kuriems buvo taikyta dailės terapija, stebimas pokytis emocijų srityje, elgesio srityje pokytis nenustatytas. Stebimas teigiamas bendras sunkumų pokytis.

3. Tyrimo rezultatai parodė, kad grupėje, kurioje taikyta dailės terapija stebimas sunkumų sumažėjimas, lyginant su grupe, kurioje netaikyta dailės terapija.

ĮŽVALGOS

1. Analizuojant pirmo ir paskutinio užsiėmimų duomenis, pastebėti emocijų pokyčiai: vaikams pagerėjo gebėjimas įvardinti savo ir kitų vaikų emocijas, išlaikyti gerą nuotaiką iki galo. 2. Stebima pagerėjusi vaikų elgesio kontrolė, gebėjimas susikaupti, darbą atlikti iki galo.

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Dirbant su emocijų ir elgesio sunkumų turinčiais ikimokyklinio amžiaus vaikais, siekiant pagerinti vaikų psichoemocinę būklę, rekomenduojama:

Ugdymo įstaigų specialistams:

1. Integruoti dailės terapijos metodą į ikimokyklinio ugdymo programą vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sunkumų.

2. Taikyti ilgalaikį dailės terapijos metodą, siekiant padėti šeimai koreguoti vaikų elgesio sunkumus, skatinant tėvų įsitraukimą.

3. Pristatyti įstaigos bendruomenei dailės terapijos metodą, jo poveikį ir galimybes, sprendžiant ikimokyklinio amžiaus vaikų sunkumus.

SUMMARY

Racevičienė V. The evaluation of art therapy impact on pre-school age children having

emotional and behavioural difficulties, master's thesis/supervisor Dr. V. Grigaliūnienė; Lithuanian

University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation, Vilnius Academy of Arts, Faculty of Kaunas. Kaunas, 2019, 74 pages.

The aim of the research – to assess the impact of art therapy on pre-school age children having emotional and behavioural difficulties.

The objectives of the research:

 To evaluate emotional and behavioural difficulties of pre-school age children.

 To establish changes in emotions and behaviour of pre-school age children in art therapy.

 To compare the changes in emotions and behavior of prie-children in the group that received art therapy with the group that did not receive art therapy.

The question of the research:

1. What were the changes in pre-school age children's emotions and behaviour during art therapy process, comparing the first and the last activities?

Tags: emotional and (or) behavioural difficulties, self-regulation, pre-school age, art therapy. The research examines pre-school age children's emotional and behavioural difficulties using quantitative and qualitative methods; it assesses the impact of art therapy using parents' assessment in “Strengths and difficulties questionnaire” (“Galių ir sunkumų klausimynas”) (Gintilienė ir kt., 2004).

CONCLUSIONS

1. The results showed that more than half of children had emotional and behavioural difficulties: hyperactivity, behavioural difficulties, problems with peers.

2. The results showed changes in emotional aspects of children who undertook art therapy, and no changes in behavioural aspects. A positive overall change in terms of the difficulties was observed.

3. The study results showed less difficulties where were applyed art therapy comparing with the group which did not receive art therapy.

OBSERVATIONS

1. The following emotional changes were observed in assessing the data from the first and the last activities: the children were more able to identify their and their peers' emotions and maintained good mood throughout the activity.

2. The children expressed better behavioural control as well as better ability to concentrate and to complete tasks.

PRACTICAL RECOMMENDATIONS

Working with pre-school age children having emotional and behavioural difficulties, in order to improve children's psychemotional state, it is recommended:

For educational institutions' specialists:

1. To integrate the method of art therapy into pre-school educational programme for children having emotional and behavioural difficulties.

2. To apply the continued method of art therapy in order to assist families in addressing children's behavioural difficulties, stimulating parents' engagement.

3. To present to the institution community the method of art therapy, its impact and opportunities in addressing pre-school children's difficulties.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei Dr. Viktorijai Grigaliūnienei už tai, kad galėjau jausti kryptingą vedimą ir naudingus patarimus rašant darbą. Dėkoju Kėdainių l/d „Žilvitis“ bendruomenei už sudarytas sąlygas atlikti tyrimą. Šeimai dėkoju už kantrybę ir supratimą.

ŽODYNĖLIS

Dailės terapija – meno terapijos metodas, kai pagrindiniais terapiniais instrumentais naudojamos dailinės raiškos priemonės ir ryšys, užsimezgęs tarp kliento ir terapeuto [59].

Dailės raiška – spontaniška ir savarankiška veikla. Galima patirti iškrovą, tapymas gali įveikti gynybos užtvaras ir kliūtis bei leisti išreikšti stiprias emocijas [13].

Dailinės raiškos priemonės – tai kūrybos procese naudojamos materialios medžiagos: spalvos, teptukai, popierius ir t. t., kurios padeda autoriui materializuoti vidinius pojūčius, vaizdinius, lūkesčius, t. y. padaryti juos vizualiai matomus kitiems [59].

Dailės procesas – kūrybinis procesas. Tai prigimtinis sugebėjimas; kiekvienas gali piešti – vizualiniu būdu išreikšti save [13]

DT – dailės terapija.

Elgesio ar (ir) emocijų sunkumai – „elgesio ar emocijų požymiai, trukdantys asmens socializacijai ir saviraiškai, jo socialinei adaptacijai ir saviraiškai (neleidžia atsiskleisti) – gali reikštis netinkamu, nepriimtinu, agresyviu, provokuojamu, įžūliu elgesiu tam tikrose situacijose, staigiais emocijų pokyčiais, menku savęs vertinimu, nerimu, susirūpinimu, baimėmis“ [28].

Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui nuo gimimo, iki jam pradedamas teikti priešmokyklinis arba pradinis ugdymas (L. R. Švietimo įstatymas, 2011).

Savireguliacija – „mokėjimas stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“ [38].

1. ĮVADAS

Temos problemą ir aktualumą paaiškina šių dienų ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio ir emocijų sunkumai, kuriuos patiria ne tik patys vaikai, bet ir jų tėvai, ugdymo įstaigų darbuotojai, aplinkiniai. „Elgesio ar (ir) emocijų sunkumai tampa labai aktualūs, kai toks vaikų elgesys išlieka stabilus, veikia vaiko prisitaikymą gyvenime ir gali virsti sutrikimais“ [E. Bielskytė-Simanavičienė, L. Paurienė, 2017]. Manoma, kad „nesusikalbėjimo“ tarp vaiko ir jo artimųjų problema gali išaugti į netinkamą vaikų elgesį (pg. J. Biliūnienė, L. Miltenienė, 2013). Nasvytienės teigimu (2005), ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu formuojasi vaiko ydingas reagavimas į aplinką ir tai dažniausiai siejama su elgesio ir emocijų sunkumų pradžia. Šis elgesys yra lengvai stebimas ir koreguojamas. „Savireguliaciją – kaip tarpusavyje susijusius individo gebėjimus ir procesus, kurie leidžia valdyti ir moduliuoti elgesį, emocijas, dėmesį prisitaikant prie vidinių ir aplinkos reikalavimų“ [V. Legkauskas., 2008]. „Vaiko emocinio ir intelektinio augimo skatinimo esmė – tėvų elgesys su vaiku“ [V. Grigaliūnienė, 2009]. Tėvystė apibrėžtame socialiniame kontekste apibūdinama kaip ypatingos veiklos procesas, kurio pagrindinis tikslas yra užtikrinti vaikų gerovę. (pg. A. Kazlauskaitė,N. T. Liobikienė, 2011).

Ne vieną dešimtmetį mokslininkai ir Lietuvoje, ir užsienyje vertina vaikų sunkumus/sutrikimus, siekia nustatyti emocijų ir elgesio priežastis (pg. E. Bielskytė-Simanavičienė, L. Paurienė, 2017; pg. G. Slušnienė, A. Balčėtienė, 2016; Biliūnienė, Miltenienė, 2013; R. Breidokienė, Jusienė R.,2012; N. Eisenerg ir kt. 2010; I. Kajokienė, R. Žukauskienė, 2007; Ališauskienė, 2005; Kaffemanienė, Tereikienė, 2003; Ch. Andre, 2014; Adleris 2009; Boyom, Parke, 2000; Izard, 1995; Campbell, 1995; Berger, 1991 ir kt.).

Dailės terapeutai Lietuvoje ir užsienyje siekia tyrimais įvertinti dailės terapijos poveikį – J. Singhas ir P.J. Rossouw, 2015; L. Kriukelienė., 2009; Vaitkevičienė A., 2008; Oaklander, 2007; K. Рудестам, 2006; A. Brazauskaitė, 2004; L. Lebedeva, 2005; A. Dapkutė, 2003 ir kt.

Dailės terapijos poveikį emocijų ir elgesio sunkumų turintiems vaikams tyrė LSMU&VDA Dailės terapijos programos studentai, dėstytojai (G. Duobienė, V. Grigaliūnienė, 2017; M. Šalnaitė, A. Brazauskaitė, 2016, ir kt.).

Magistrinio darbo tyrimo objektas – dailės terapijos poveikis emocijų ir elgesio lanksčiai ir adaptyviai raiškai ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Tyrimo tikslas – nustatyti dailės terapijos poveikį ikimokyklinio amžiaus vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sunkumų.

Tyrimo uždaviniai:

 Nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio kaitą, taikant dailės terapiją.

 Palyginti ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir elgesio pokytį grupėje, kurioje taikyta dailės terapija, su grupe, kurioje netaikyta dailės terapija.

Tyrimo klausimai:

1. Kaip pakito ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijos ir elgesys dailės terapijos procese, lyginant pirmą ir paskutinį užsiėmimus?

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. Emocijų ir elgesio sunkumai, juos lemiantys veiksniai

Tyrimai atskleidžia, jog daugėja ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių emocijų ir elgesio, psichosocialinės adaptacijos sunkumų – agresyvumas, hiperaktyvumas, savireguliacijos sutrikimai ir kt. (pg. J. Biliūnienė , L. Miltenienė, 2013; pg. Ramanauskienė, 2005; Nasvytienė, 2005). Kalbėdami apie vaiko sunkumus, atrandame, kad patologijos ir normos klausimu domisi ne tik šiuolaikinis mokslas, ši tema siekia net senovės filosofus.

XX a. antroje pusėje, atsižvelgiant tyrimų rezultatus, nustatyta, kad retkarčiais pasireiškiantis neįprastas, netinkamas elgesys yra normalios raidos požymis (Cicchetti and Rogosch, 2002; Cicchetti and Sroufe, 2000; Sroufe and Rutter, 1999; Wenar, 2005). I. Kajokienė, R. Žukauskienė, (2007) teigia, jog sutrikimu laikoma tada, kai nuokrypis nuo normos trunka per ilgai ir sutrikdo vaiko patirties kaupimo ir pažintinę veiklą (M. Rutter, 1999). Šiandien, kad būtų lengviau įvertinti emocijų ir elgesio sutrikimų laipsnį, psichikos sveikatos specialistai – psichiatrai – remiasi TLK – 10 ligų klasifikacijoje išdėstytais kriterijais (pg. A. Dembinskas, 2003).

Šiame darbe analizuojami sunkumai, nesiekiantys sutrikimo ribos.

A. Ališauskas ir G. Šimkienė (2013) teigia, jog dažniausiai edukacinėje praktikoje susiduriama su emocijų ir elgesio sunkumais, tam tikrose situacijose pasireiškiančiu nepriimtinu, netinkamu elgesiu, o ne su emocijų ir elgesio sutrikimais. E. Bielskytė-Simanavičienė ir L. Paurienė (2017) įvardina skirtumus tarp vaiko elgesio ar (ir) emocijų sunkumų ir elgesio ar (ir) emocijų sutrikimų. Elgesio ar (ir) emocijų sunkumai trukdo asmenybės saviraiškai ir plėtotei, tačiau laiku suteikus pagalbą, gali būti sėkmingai išspręsti. Elgesio ar (ir) emocijų sutrikimai tęsiasi ilgą laiką, reakcija į stresą keliančius įvykius pasireiškia „ne mažiau nei dviejose skirtingose situacijose elgesio ar (ir) emocinėmis reakcijomis, ryškiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros ir etinių normų, nepasiduoda poveikiui, taikomam bendrojo ugdymo aplinkoje“.

Jei elgesys ar (ir) emocijos trukdo vaiko saviraiškai, socialinei adaptacijai, tačiau nepakanka požymių nustatyti sutrikimui, laikoma, kad jis turi elgesio ar (ir) emocijų sunkumų. Emocijų ir elgesio požymius nesiekiančius sutrikimo lygio, bet trukdančius vaiko saviraiškai, socialinei adaptacijai savo straipsnyje išskyrė E. Bielskytė-Simanavičienė ir L. Paurienė (2017), žiūrėti 1 pav.

1 pav. Emocijų ir (ar) elgesio sunkumai (sudaryta autorės pagal Bielskytė-Simanavičienė E., Paurienė L., 2017)

I. Kajokienė ir R. Žukauskienė (2007) teigia, jog analizuojant emocijų ir elgesio temą, pirmiausia reikia atsižvelgti į raidą, nes vystymuisi įtakos turėti gali daugybė veiksnių. Veiksniai, lemiantys emocijų ar (ir) elgesio sunkumus arba sutrikimus, gali būti: biologiniai sutrikimai ar ligos, patologiniai santykiai šeimoje, netinkamas patyrimas ugdymo įstaigoje, neigiama kultūrinė arba socialinė įtaka (pg. Bielskytė-Simanavičienė E. ir Paurienė L., 2017; pg. D.P. Hallahan., J.M. Kauffman , 2003; A. Galkienė, 2005) (žr. 2 pav.).

2 pav. Veiksniai, lemiantys emocijų ar (ir) elgesio sunkumus (sudaryta autorės pagal Bielskytė-Simanavičienė E. ir Paurienė L., 2017)

Taigi emocijų ir elgesio sunkumai apsunkina vaiko kasdieninį gyvenimą, neigiamai veikia bendravimo ir ugdymosi kokybę. Emocijų ir elgesio sunkumams susiformuoti be biologinių veiksnių (liga, trauma) pagrindiniai veiksniai lemiantys sunkumus yra išoriniai ir gali būti susiję su tėvų, ugdymo institucijų neatlieptais pagrindiniais vaiko poreikiais – netinkama aplinka, nekokybiški santykiai, nepagarba vaiko asmenybei, neapgalvoti ugdymo modeliai. Raidos specialistai akcentuoja tarpusavio santykių svarbą. Šie sunkumai yra koreguojami, atsižvelgiant į individualią vaiko situaciją, parenkant tinkamas priemones.

Siekiant šalinti netinkamus veiksnius, darančius įtaką vaiko netinkamai emocijų ir elgesio raiškai, svarbu išanalizuoti teorijas, aiškinančias emocijų ir elgesio ryšį, panagrinėti raidos etapus, siekiančius ikimokyklinį amžių, šiuose etapuose sutinkamus iššūkius turinčius įtakos kokybiškai emocijų ir elgesio raiškai.

2.1.1. Emocijos ir elgesys

,,Emocijos – tiesioginis aplinkoje vykstančių reiškinių ir situacijų reikšmės išgyvenimas; būdamos labai susijusios su individo poreikiais, subjektyviu situacijos vertinimu, emocijos lemia elgesio vidinio reguliavimo būdus [I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003]. R. Bleizgienės (2015) teigimu, „Stearnsai emocijas suvokia kaip subjektyvių ir objektyvių sąveikų darinį, medijuojamą nervų ir hormonų sistemų, sukeliančių jausmus (malonią arba neafektinę patirtį). Emocijoms priskiriami ir pagrindiniai kognityviniai procesai, galintys šią patirtį įvertinti. Emocijos per fiziologiją padeda prisiderinti prie aplinkos, iš kurios kyla atsakas; taip pat dažnai jos formuoja ekspresyvų ir adaptyvų elgesį“ [Bleizgienė R., 2015]. Nors emocijų įvairovė didelė, tačiau nepriklausomai nuo kultūros ir amžiaus yra bazinės emocijos, kurios būdingos daugeliui žmonių – nuostaba, liūdesys, pyktis, džiaugsmas, bjaurėjimasis, baimė (pg. S. Dereškevičiūtė, A. Kazlauskienė, 2017; pg. Ekman, 1999, Paužienė ,2005).

A. Kaklauskas ir E. K. Zavadskas (2010) savo darbe emocijas vertina pagal tris biometrinius metodus:

 fiziologinį – fiziologiniai signalai, tokie kaip odos laidumas, širdies ritmas, kraujo spaudimas,

kvėpavimas, vyzdžio išsiplėtimas, elektroencefalograma (EEG) arba raumenų judėjimo potencialas gali suteikti informacijos apie asmens vidinės emocinės patirties intensyvumą ir kokybę (Zimmermann, 2003).

 psichologinį – psichologija – asmeninės ataskaitos plačiai taikomos ir tebėra pagrindinis

 elgsenos – elgsena – tai laukiamas asmens arba asmenų elgesys tam tikroje situacijoje,

remiantis įprastais protokolais, elgesio normomis arba priimtomis bendravimo praktikomis (American Society for Quality). Vertinant emocinę būseną taikomas platus spektras bihevioristinių metodų: mimikos, balso moduliacija, gestai, laikysena, pažintinės charakteristikos, pažintinė strategija, motorika (pvz., plaštakos raumenų, galvos judesiai) ir kt. (Zimmermann, 2003).

S. Schachter kognityvinė – fiziologinė emocijų teorija (žr. 3 pav.) iliustruoja emocijų suvokimo eigą. Mokslininkas teigia, kad kylanti emocija priklauso ne tik nuo dirgiklio, bet ir nuo to, kaip asmuo remdamasis savo emocine patirtimi interpretuoja dirgiklį. Ši teorija emocijas susieja su pažinimo procesu. S. Schachter nuomone, kad asmuo patirtų emocijas, turi perdirbti išorinius dirgiklius, fiziologinius pokyčius ir turimą patirtį.

3 pav. S. Schachter Kognityvinė emocijų kilmės teorija (sudaryta autorės remiantis šaltiniais 46, 51)

Emocijoms būdingas intensyvumas; trumpalaikiškumas – trukmė, susijusi su ją sukėlusios priežasties veikimo trukme, atsiminimu apie ją. Svarbu tai, jog galima atrasti emocijos ryšius su konkrečia aplinkybe, objektu, suvokti emocijos atsiradimo priežastis. Emocijoms būdingas poliškumas – priešingų emocijų poros, pvz. džiaugsmas – liūdesys. Pagrindinės emocinių reiškinių funkcijos išskiriamos apibendrinus daugelį teorijų 4 pav.

4 pav. Emocijų funkcijos (sudaryta autorės remiantis šaltiniais 46, 51)

Taigi emocijų ir elgesio veikimo spektras yra labai platus ir reikšmingas žmogaus gyvenime, dalyvauja apjungiant patirtį, įvertinant situacijos reikšmingumą, nukreipiant elgesį, reguliuojant dėmesį, atmintį, interpretuojant, mobilizuojant jėgas ir komunikuojant. Asmuo nuolat susiduria su aplinkos poveikiu, vienu atveju jis yra malonus ir siektinas, kitu atveju, reorganizuojantis, skatinantis imtis neadaptyvių įveikos būdų – atsitraukti, regresuoti, prieštarauti, pulti. Vienos situacijos sukelia intensyvesnes emocijas, kitos slopina. Tai rodo, kad kiekvienas turi subjektyvią asmeninę patirtį ir ja remdamasis atitinkamai reaguoja.

2.1.2. Emocijų ir elgesio ryšys

„Vaikystės amžiaus problemų skirstymas į elgesio ir emocijų sritims priklausančius darinius yra sąlyginis. Galima teigti, kad bet kokia vaiko problema turi ir emocinę, ir elgesio sudedamąją dalį, todėl būtų sunku rasti grynų tokio skirstymo apraiškų. Elgesio ir emocijų kategorijos nepaneigia viena kitos. Sunku vienareikšmiškai atriboti elgesio ir emocijų sferų ribas, įvardyti priežasties – pasekmės santykį“ [D. Nasvytienė, 2005].

D. Nasvytienė (2005) teigia, jog vaikų emociniai sunkumai neretai būna kaip komorbidinės problemos. Campbell (1995) (cit. Eitminavičiūtė A., Jusienė R., 2008) ir kiti autoriai kalbėdami apie

emocinių sunkumų komorbidiškumą pastebi, jog vaiką vienu metu gali varginti nerimas ir liūdna nuotaika. Kitokio pobūdžio kombordiškumas yra kai emociniai sunkumai reiškiasi kartu su elgesio sunkumais. Maždaug pusė vaikų, turinčių elgesio problemų, kartu turi ir depresyvios nuotaikos požymius (Winkley, 1996), o emocinių sunkumų turintys vaikai neretai atpažįstami pagal įvairias elgesio problemas (Campbell, 1995). Pavyzdžiui, dažnai viduje išgyvenamas nesaugumo jausmas ar baimė, vaiką verčia elgtis agresyviai, priešiškai, labai judrūs vaikai dažnai išgyvena liūdesį, dėl bendraamžių atstūmimo (pg. D. Nasvytienė, 2005). Šiuolaikinės raidos psichologijos tyrimais patvirtinta, jog vaikai atskirti nuo tėvų ar pajutę skausmą, negalėdami kontroliuoti situacijos gali vienu metu jausti liūdesį ir pyktį (pg. Eitminavičiūtė A., Jusienė R., 2008; pg. Lewis, 2001; Izard, 1995; cit. pg. Nasvytienė, 2005).

2.2. Psichosocialinės raidos stadijos pagal E. Eriksoną

Vaiko psichoemocinė ir socialinės sveikatos raidos sfera apima emocinę raidą, tarpasmeninių santykių ir socialinių ryšių su kitais, bei aplinka formavimosi procesus. Emocijos yra vaiko psichinės veiklos sritis, kuri anksčiausiai pradeda reikštis (jau prenataliniu laikotarpiu) ir veikia tolesnę psichinės sveikatos raidą (pg. A. Milašiūtė, A. Vaitkevičienė, 2014; pg. Raslavičienė, Zaborskis, 2002).

Emocijos formuojasi visą vaikystę, kaskart pasireikšdamos vis sudėtingesniu turiniu, formomis. Kūdikystėje afektinės emocijos, susijusios su pagrindinių poreikių tenkinimu – šiluma, maistu, vėlesniame amžiuje pasireiškia aukštesniais jausmais – estetiniais, doriniais, intelektualiais. Tai rodo, kad aukštesni jausmai nėra įgimti, juos lemia auklėjimo, socialinės gyvenimo sąlygos. Emocijų diferencijacija prasideda anksti, jau pusės metų mažylio emocijos yra greitai kintančios, intensyvios, pirmų metų pabaigoje emocijų raiška stabilesnė. Tai atskleidžia, kad ne tik intelektinis lavinimas, bet ir jausmų ugdymas svarbus, siekiant subtilios vaiko emocijų raiškos (pg. I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003).

Pagrindinis veiksnys, lemiantis tinkamą vaiko emocinę raidą nuo gimimo, yra suaugusiojo ir vaiko bendravimas, vėliau vaiko bendra veikla su suaugusiu ir su bendraamžiais. Pirmieji gyvenimo mėnesiai parodo, jog patenkinti socialiniai poreikiai – švelnumo, saugumo, naujų įspūdžių sukelia pozityvias emocijas, kurios pasireiškia per kūno judesius (pg. I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003).

Siekiant geriau suprasti emocijų ir elgesio sunkumus, svarbu panagrinėti vaiko raidą. Vaiko poreikius plačiausiai paaiškina E. Eriksono psichosocialinės raidos teorija. Žmogus brandą pasiekia praeidamas tam tikrus raidos tarpsnius ir įgyvendindamas konkrečiam raidos tarpsniui būdingus uždavinius. Mokslininkas atskleidė žmogaus biologinės prigimties ir socialinės aplinkos ryšį ir

pastebėjo, kad visuma tarpasmeninių sociokultūrinių santykių daro poveikį asmenybei. Raida yra nuolatinis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Kiekviename raidos etape (gyvenimo ciklo fazėje) asmuo susiduria su įvairiais iššūkiais (psichosocialinėmis krizėmis), kuriuos turi išspręsti. Svarbu tai, kad nuo to, kaip asmuo sugeba susidoroti su iššūkiais (sunkumais) vienoje raidos stadijoje, priklauso jo gebėjimas įveikti sunkumus kitose stadijose. E. Eriksonas išskyrė aštuonias raidos stadijas. Šiame darbe analizuojami (0 – 6 metų) ikimokyklinio amžiaus vaikų raidos etapai.

Pirmoji stadija – 0-1 metai – pasitikėjimo ar nepasitikėjimo. Kūdikio pasitikėjimo ar

nepasitikėjimo jausmas formuojasi tarpusavio ryšyje su motina. Šios stadijos teigiamus rezultatus lemia kūdikio globos kokybė ir pastovumas, t. y. kaip tenkinami vaiko fizinio kontakto (dėmesio, švelnumo), mitybos poreikiai. Vaiko nepasitikėjimas atsiranda esant nepastoviai ir aplaidžiai globai. Nuo pirmo socialinio santykio patyrimo priklauso kitų santykių įsisąmoninimas. Šios stadijos sėkmingas ar nesėkmingas įveikimas turi įtakos tolimesniems vaiko santykiams, kitų priėmimu, sugebėjimu pasitikėti pačiu savimi, kitais, priklausymu nuo kitų. Vaiko tvirtybės ir vidinės pilnatvės jausmas priklauso nuo sėkmingos šio raidos etapo eigos. Nepasitikėjimas tiek pačiu savimi, tiek aplinka rodo nesėkmingą pirmo etapo raidą.

Antroji stadija – 1-3 metų – savarankiškumo ar gėdos, nepasitikėjimo. Antroji raidos stadija

susijusi su savivoka. Biologinis lygmuo – vaikas gali vis labiau kontroliuoti savo kūną: vaikščiojimą, šlapinimąsi, tuštinimąsi, manipuliavimą daiktais. Psichosocialinis lygmuo – šiame etape vaikas nepriklausomai nuo kitų supranta savo atliekamų veiksmų savarankiškumą. Taip atsiranda sugebėjimas savarankiškai užmegzti ryšius su aplinka, išreikšti save, pareiškiant norus ir tikintis jų patenkinimo. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad vaikas įtvirtintų tai, ką gali jis pats. Dažnai vaikas šiame etape tampa prieštaraujantis, piktas, reiškiantis savo valią. Šiuo laikotarpiu sunku globojamiems vaikams, nes globojantys asmenys vaikui primeta savo valią – riboja norus, valią, neleidžia manipuliuoti savo kūnu – reguliuoja šlapinimosi, tuštinimosi procesą. Dėl to vaikui atsiranda abejonių dėl savarankiškumo, savivertės. Vaikui girdint frazes – „Tu nemoki, nes per mažas“, „Gėda, kad taip padarei“, „Tau neišeis“, gali formuotis žema savivertė ir stiprus gėdos jausmas. Siekiant išspręsti šio raidos etapo sunkumus, vaikui sudaromos sąlygos manipuliuoti savo kūnu ir jį kontroliuoti, įtvirtinti savo valią. Taip stiprinti vaiko savarankiškumą, savigarbą, savikontrolę.

Trečioji stadija – 3-6 metai – iniciatyvos ar kaltės. Šioje stadijoje pagrindinė vaiko funkcija

yra žaidimas. Vaiko kūnas pasiekia tokią brandą, kad gali atlikti įvairius darbus, eksperimentuoti tiek su savo kūnu, tiek su aplinkiniu pasauliu. Vaiko aplinkinio pasaulio pažinimas plečiasi – pažintis su naujais žmonėmis, daiktais, situacijomis, kuriuos reikia pažinti. Šiame tarpsnyje atsiranda supratimas apie lyčių skirtumą, seksualinis smalsumas. Šiame raidos etape vaikas, norėdamas daugiau suprasti, gali būti labai įkyrus, smalsus, užduoti daugybę klausimų. Vaikas nori eksperimentuoti, padėti, nors jam sunkiai sekasi pateisinti reiklių tėvų lūkesčius. Šiuo metu svarbu neskubinti, paskatinti užbaigti,

nekritikuoti, siekiant neslopinti vaiko noro ir motyvacijos savarankiškumui. Šiame etape svarbu pats procesas, patiriamas malonumas. Dažnai suaugusiuosius vargina vaiko aktyvumas ar net agresyvumas ir jie gali slopinti atsakomybės, iniciatyvumo jausmą šiomis frazėmis: „Neimk“, „Susižeisi“, „Suduš“, „Atstok“, „Nusibodai“, „Kokios nesąmonės“, ,,Tu dar per mažas“ ir t. t. Jei vaikui draudžiama eksperimentuoti, vadinamas įkyruoliu ar atstumiamas, formuojasi kaltės jausmas. Šioje raidos stadijoje tėvai, suaugusieji susiduria su iššūkiais, juos dažnai gąsdina vaiko domėjimasis savo lyties organais, mažų vaikų vienas kito apžiūrinėjimas. Nors domėjimasis seksualine sfera yra normalus šio etapo elgesys, tačiau tėvai, vietoje vaiko dėmesio nukreipimo kita linkme ar paaiškinant vaikui jam rūpimus dalykus, jų neakcentuojant, dažnai vaiką baudžia, gėdina. Toks suaugusių elgesys gali formuoti gėdos jausmą. Šiame raidos etape formuojasi vaiko superego arba sąžinė. Ji formuojasi vaikui perimant jį supančių autoritetingų žmonių draudimus. Taip suaugusiųjų vertybės ir normos padeda susiformuoti vaiko asmeninei vertybių sistemai. Jei suaugusiųjų draudimai yra baudžiantys, griežti, gąsdinantys, susiformuoja baudžianti, griežta sąžinė, kuri slopina natūralų vaiko iniciatyvumą, smalsumą. Silpna vaiko sąžinė susiformuoja, kai suaugusiųjų reikalavimai ir normos yra iškreiptos, kas apsunkina tolesnę vaiko adaptaciją ir prisitaikymą prie socialinių normų.

Ketvirtoji stadija – mokyklinis amžius nuo 6 m. iki lytinės brandos – darbštumo ar

menkavertiškumo. Šioje raidos stadijoje keičiasi pasaulio tyrinėjimo būdas: nuo fantazijų, vaizdinių ir žaidimų pereinama prie suaugusiųjų pasaulio; mokosi žinių ir įgūdžių, reikalingų gyvenimui visuomenėje; vaikas ima suvokti atkaklumo, pastangų įdėjimo prasmę; mokosi patirti malonumą iš pasiekto tikslo, nuveikto darbo, mokosi juo džiaugtis. Jei vaikas nepatiria sėkmės, neskatinamas, jam sunku atitikti tėvų, mokyklos keliamus reikalavimus, gali formuotis menkavertiškumo jausmas. Vaikas motyvuojamas, kai giriamas ne už rezultatus, o už pastangas. Šio raidos etapo sėkmė priklauso nuo to, kiek džiaugsmo ir pasitenkinimo vaikas jaus iš veiklos (I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003). Svarbu vaikui, kuriam sunkiai sekasi ugdymo įstaigoje (priešmokyklinis ugdymas), rasti veiklą (įvairūs būreliai), kurioje patirtų sėkmės jausmą. Kaip patirtis rodo, vaiko savivertė priklauso nuo aplinkos skatinimo, motyvavimo, palaikymo (VŠĮ Šeimos santykių institutas, 2009). Šiandien raidos teorijos stiprybė yra ta, kad nesuteikia pirmenybės kuriai nors žmogaus dimencijai, kaip pavyzdžiui kognicijoms ar stimulo-atsako ryšiams, emocijoms (Lernerio R., 1998; pg. D. Nasvytienė, 2005), o „priežasties – pasekmės santykius tarp vaiko genetinio paveldo ir jo aplinkos, pakeitė samprotavimai apie dvikrypčius jų tarpusavio ryšius. Ne tiek svarbu, kuris jų pirmas ar dominuoja antrojo atžvilgiu – prasmingiau tyrinėti, kaip vienas reiškiasi per kitą, kokių sąlygų visuma tarp jų palaiko pusiausvyrą. Išties įžvalgiai šiandien atrodo E. Eriksono mintis, kad bet kokios biologinės reakcijos ar žmogaus vystymosi metu atsiradęs elgesys turi būti vertinamas kaip nuolat kintanti tarpusavio reguliacijos galimybių seka“ [D. Nasvytienė, 2005].

2.3. Savireguliacijos svarba emocijų ir elgesio raiškai

R. Breidokienė ir R. Jusienė (2012) savireguliaciją apibrėžia „kaip tarpusavyje susijusius individo gebėjimus ir procesus, kurie leidžia valdyti ir moduliuoti elgesį, emocijas, dėmesį prisitaikant prie vidinių ir aplinkos reikalavimų“. Straipsnyje autorės aprašo ikimokyklinio amžiaus vaikų savireguliacijos ugdymo svarbą, išskirdamos šias savireguliacijos procesų reikšmingumo sritis:

 besivystančio vaiko gebėjimui lanksčiai ir adaptyviai kontroliuoti ir valdyti elgesį, emocijas, dėmesį, kūno funkcijas įvairiuose fiziniuose ir socialiniuose kontekstuose (Shonkoff and Phillips, 2000).

 savireguliacija – tai ankstyvosios raidos kertinis akmuo, apimantis visas elgesio sritis (Shonkoff and Phillips, 2000).

 savireguliacija ypatingai svarbi reguliuojant emocijas (Posner and Rothbart, 2000).

 tyrimais patvirtinta reikšmė pažintinei, socialinei, psichologinei raidai (Eisenberg et al., 2007; McCabe and Brooks-Gunn, 2007).

Atskleista, kad savireguliaciniai gebėjimai susiję su psichologiniu atsparumu, socialine kompetencija, pasiekimais, o savireguliacijos stoka atskleidžia impulsyvumo, asocialaus, agresyvaus elgesio sunkumus.

Ikimokyklinis amžius pasižymi dinamiškumu, nuolat kinta vaiko emociniai, socialiniai, kognityviniai, fiziniai raidos pokyčiai ir savireguliacijos gebėjimai priklauso nuo vaiko amžiaus.

Raidos psichologai teigia, kad trečiaisiais ir ketvirtaisiais vaiko gyvenimo metais vystosi brandesnės savireguliacijos formos, o gebėjimai, kurie susiję su kognityviniais gebėjimais, vėlyvoje vaikystėje ar paauglystėje (Bronson, 2000). Savireguliacijos brandą lemia ne tik kognityvi ir fiziologinė branda, bet ir tarpasmeniniai santykiai (Gross and Thompson, 2007). Savireguliacija žymi šiuos procesus (žr. 5 pav.).

5 pav. Emocijų reguliacija (schema sudaryta autorės pagal R. Breidokienė, R. Jusienė, 2012)

N. Eisenerg ir bendraautoriai (2010) (cit. R. Breidokienė, R. Jusienė, 2012) mano, kad su emocijomis susijusi savireguliacija žymi ir vidinių būsenų (jausmų, fiziologinių, kognityvių, suvokimo

procesų), ir išorinės emocijos išraiškos moduliaciją. Emocijų reguliavimo terminas yra vartojamas vidinių būsenų reguliacijai apibūdinti, o su emocijomis susijusio elgesio reguliacijos terminas žymi išorinę emocijos išraišką (įskaitant veido ir gesto atsakus), valingą, su emocijomis susijusio elgesio slopinimą arba aktyvaciją. Toks elgesio ir emocijų reguliavimo atskyrimas leidžia mums geriau suprasti daugiadinaminę emocijų reguliacijos prigimtį. Emocijų reguliavimo terminas žymi ne tik vidinės emocijos patyrimo būsenos intensyvumo ir trukmės pokytį, bet ir dėmesio bei suvokimo procesų moduliavimą (pvz., dėmesio perkėlimą arba kognityvų pervertinimą), taip pat tam tikro elgesio atsako generavimą (pvz., išorinė emocijos išraiška arba jos maskavimas ir kt.). Nors emocijų reguliacija ir savireguliacija konceptualiai susikloja, vėlgi emocijų reguliavimo terminas dažniausiai taikomas emociškai reikšmingų situacijų kontekste, o savireguliacijos terminas žymi ir tuos savireguliacinius procesus, kurie kyla emociškai neutraliose situacijose. Žmogaus emocinę reakciją į tam tikrus aplinkos dirgiklius lydi tam tikras elgesys ar veiksmai, nes žmogus protauja dviem lygmenimis: mąsto ir jaučia. Jei mąsto racionaliai, tuomet būna budrus, svarstantis, sprendžiantis ir pan. Jei pasiduoda emocijoms, tuomet veikia impulsyviai, veiksmai tampa nelogiški, neracionalūs ir pan. Racionalumo ir emocionalumo santykis kinta, t. y. kuo stipresnis jausmas, tuo ryškesnis emocinis protas ir silpnesnis racionalusis mąstymas bei atvirkščiai (pg. G. Slušnienė, A. Balčėtienė, 2016; pg. G. Slušnienė, R. Kavolius, 2012).

Taigi nagrinėti šaltiniai atskleidžia emocinės savireguliacijos ugdymo svarbą ankstyvame ikimokykliniame amžiuje, kur padedami pamatai ne tik vidinių emocinių būsenų, bet ir išorinių būsenų adaptyviai raiškai. Emocinę savireguliacijos brandą lemia ne tik fiziologinė, kognityvi branda, bet ir tarpasmeniniai santykiai. Ikimokykliniame amžiuje, savireguliacijos dėka vaikas gali lanksčiai ir adaptyviai kontroliuoti ir valdyti elgesį, emocijas, dėmesį, kūno funkcijas.

Pagrindinis veiksnys, lemiantis tinkamą vaiko emocinę raidą nuo gimimo, yra suaugusiojo ir vaiko santykis su aplinka.

2.4. Aplinkos įtaka psichosocialinei raiškai

2.4.1. Šeimos įtaka vaiko emocijų ir elgesio raiškai

G. Slušnienė ir A. Balčėtienė (2016) tyrinėdamos tėvų vertinimus ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų ir jausmų plėtotei, pažymi, kad asmenybės vystymosi procese emocijų atpažinimas ir jų valdymas turi didžiulę reikšmę, o pasitikėjimą savimi, emocinį stabilumą užtikrina stiprūs šeimos tarpusavio ryšiai (pg. A. Juodraitis, 2004). Kadangi šio amžiaus vaikų jausmai greitai kinta – gali būti linksmi, nuoširdūs, greitai įsiliepsnoti ir greitai užgesti, vaiko jausmams įtakos turi auklėjimo metodai

bei tėvų (suaugusiųjų) elgesys. Susidurdami su tam tikromis situacijomis ikimokyklinio amžiaus vaikai išmoksta atpažinti neigiamas ir teigiamas emocijas toje aplinkoje, kurioje emocijos įvardinamos, bet neslepiamos (pg. G. Slušnienė, A. Balčėtienė, 2016). „Norėdami valdyti vaikų psichinę raidą, tėvai privalo pažinti jų išgyvenimus ir jausmus“ [V. Grigaliūnienė, 2009]. Tėvai, kurie vaikams visada randa laiko paaiškinti, kodėl reikia elgtis būtent taip, kodėl šią situaciją lėmė tokios priežastys – stiprins tarpusavio santykius, turės teigiamos įtakos vaiko emociniam vystymuisi (pg. G. Slušnienė, A. Balčėtienė A., 2016, pg. R. Minkuvienė, 2003).

Daugelis Lietuvos (Ališauskienė, 2002; Gerulaitis, 2007; Vaičekauskaitė, 2008) ir užsienio autorių (Berger, 1991; Boyom, Parke, 1995; Elksnin, Elksnin, 2000) akcentuoja šeimos poveikį vaiko psichosocialinei raidai (M. Jurevičienė. 2012). Bagdonas (1982) (pg. I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003) teigia, kad emocijų, elgesio ir kognityvinius sutrikimus gali sukelti nepilnavertiškumas vaikystėje, socialinių kontaktų trūkumas. Kai nepatiriama bendrumo ir negarantuojama saugumo su motina, gali išryškėti įvairios baimės (išsiskyrimo, vienatvės, praradimo), atsirasti miego ir kitų emocijų ir elgesio sutrikimų. Motinos meilės stoka gali skatinti vaiko menkavertiškumo ir kaltės jausmą (pg. Neumann, 1990). Vaiko vertybių sistema formuojasi perimant tėvų vertinimus, todėl vaikui labai svarbu jaustis mylimam, saugiam. I. Andziulytė ir D. Beresnevičienė (2005) ((cit. Dt. Shek, 2002 ir H. Janice, 2000) studijose atskleidė tėvų-vaikų santykių svarbą savivertės formavimuisi. Epsteinas (1979) (pg. I. Andziulytė, D. Beresnevičienė, 2005) savęs vertinimą apibūdina „kaip aukščiausios tvarkos postulatą“, kuris stipriai susijęs su plačiu požiūriu, elgesio, emocijų spektru. Pasak Adler (2009), vaiko raidos stebėsena atskleidžia, kad žmogaus gyvenimas skleidžiasi tik globojančioje aplinkoje. R. Žukauskienės (2007) teigimu, pagyrimas jo sugebėjimų, bruožų, pasiekimų stiprina savivertę, ir atvirkščiai, negatyvi patirtis ankstyvame amžiuje menkina savivertę. Ch. Andre (2014) teigimu, savivertė turi įtakos mūsų vidinei pusiausvyrai, savijautai, ji paveikia mūsų emocijas ir poelgius. Asmeniui susidūrus su sunkumais, atsiskleidžia savivertės spragos. I. Andziulytė ir D. Beresnevičienė (2005) nagrinėja savivertės formavimosi vaikystėje svarbą. Tyrimai atskleidžia motinos savijautos įtaką dar įsčiose esančio vaiko savęs vertinimui. Autorės (cit. (W. G. Axinn, J. S. Barber, 1998) teigia, kad kūdikio nelaukimas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį subjektyviems vaiko savijautos aspektams bei savęs vertinimui. Pasak I. Andziulytės bei D. Beresnevičienės (cit. C. Cooley, 1902, M. Mead, 1988), žmogaus įsivaizdavimas, kaip jį suvokia aplinkiniai, reikšmingai veikia Aš koncepciją ir savęs vertinimą. Pirmąjį grįžtamąjį ryšį apie asmeninį Aš vaikas gauna iš tėvų, todėl galima teigti, kad šeimoje dedami pozityvaus savęs vertinimo pagrindai.

Neigiamai vaiko emocinę bei elgesio raidą veikia nepilna, nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų trūkumai. Šeimos poveikį vaiko psichosocialinei raidai akcentavo M. Jurkevičienė (2012). Hertherington (1979) nustatė, kad vienišų motinų vaikai turi daugiau elgesio problemų. Tačiau, kaip ir daugelis kitų autorių, Hertherington

pažymi, kad geriau nepilna šeima negu šeima, kur nuolatos patiriamas smurtas, prievarta, stresinės situacijos. Bandūra ir Walters (1969) nagrinėjo charakterio nukrypimų turinčių žmonių santykius su tėvais vaikystėje. Paaiškėjo, jog svarbiausias poreikis – būti tėvų mylimam – buvo frustruotas. Vaikystėje atstumti žmonės neišmoksta reikšti ir vengia meilės, pripažinimo, pagyrimų, nes bijo nusivilti, būti įskaudinti. Vaiko emocinę raidą lemia ir auklėjimo šeimoje stilius. Auklėjimo stilius – specifinis auklėtojo ir auklėtinio santykis, bendravimo stilius, lemiantis ne tik emocinius tėvų ir vaiko ryšius, bet ir vaiko emocinę raidą vertybių sistemą elgesio ypatumus. Krcvelen nuomone (cit. Liepuonius, 1999), auklėjimo stilius gali lemti asmenybės sutrikimus. Neigiami, destruktyvūs tėvų auklėjamieji poveikiai gali provokuoti vaiko elgesio nukrypimus. Be to, emocinę ir elgesio raidą neigiamai veikia prieštaringi tėvų reikalavimai bei tėvų asmenybės savybių skirtingumai. Konfliktiška šeima sulaukia neigiamų vaikų auklėjimo rezultatų (pg. I. Kaffemanienė, V. Tereikienė, 2003). A. Galkienė (2005) teigia, jog tėvų elgesys, kai vaikas stokoja artimo ryšio ar neranda artimo ryšio su motina ar tėvu, kenčia nuo piktnaudžiavimo svaigalais, smurto šeimoje, per didelių reikalavimų, prarandama emocinė pusiausvyra, priverčia išgyventi nuolatines frustracijas, kas gali turėti įtakos ne tik elgesio ir emocijų sunkumams, bet ir sutrikimams. I. Kaffemanienė ir V. Tereikienė (2003) išskyrė vaikų hiperaktyvumo, agresyvumo, nerimo priežastis. Hiperaktyvumas kai kuriais atvejais yra traktuojamas kaip išmoktas, nes, kai patenkinamas vaiko pageidaujamas tikslas, šis elgesys išnyksta,. Campbell (1995) nurodo hiperaktyvių vaikų tėvų daromas esmines klaidas: kontrolės, emocinio dėmesio, tvirtumo stoka, nemokėjimas ugdyti vaiko savikontrolės ir elgesio įgūdžių. Agresyvumas yra pasipriešinimas ar priešiškumas, psichosocialines adaptacijos sutrikimas gali pasireikšti tiek žodine (verbaline), tiek fizine agresija (smurtu). Nors agresiją sudėtinga įveikti, tačiau ją galima tinkamai nukreipti (Freud, 1992). Agresyviems vaikams būdingas siauras emocijų žodynas (vyrauja žodžiai žymintys neigiamus jausmus), skurdus jausmų pasaulis. Nerimastingumas – individuali psichologinė būsena, kuri pasireiškia polinkiu perdėtai jaudintis įvairiose situacijose. Dažniausiai vaikui nerimastingumas sustiprėja išgyvenant vidinį konfliktą, kurį gali išprovokuoti įvairios situacijos, žeminantys, neadekvatūs, prieštaringi, pernelyg griežti reikalavimai, akcentavimas priklausymą nuo suaugusiųjų (pg. Kaffemanienė I., Tereikienė V., 2003). Nepatenkinti pagrindiniai poreikiai turi įtakos motyvacijai veikti; kad apsisaugotų nuo tolimesnės žalos, vaikas susikuria vengimo schemas (Grawe, 2007) (pg. Singh, J., & Rossouw, P. J, 2015). Anot K. Miškinio (1993), ikimokyklinuko auklėjimo esmę sudaro tinkamas viso vaiko gyvenimo sutvarkymas, todėl šiame amžiuje ypač reikšmingas tėvų pavyzdys. Kadangi vaikai yra pastabūs, dar prieš pradėdami vaikščioti būna išmokę tėvų elgesio (N. Petrylienė, J. Smilgienė, 2012).

Vaikas, negavęs iš tėvų optimalios dozės priėmimo, meilės, draudimų ir vilčių, siekia pats atkurti pusiausvyrą (pg. Beresnevičienė, Kanienė, 2000). R. Dreikursas išskiria keturis vaiko netinkamo elgesio tikslus:

1. dėmesio siekis – siekia patenkinti priklausymo poreikį,

2. jėgos siekis – siekia patenkinti svarbumo jausmą, vaikas stokoja pasitikėjimo, kad sugeba, gali, moka;

3. keršto siekis – būdinga išlepintiems, nusivylusiems vaikams, apie kuriuos niekas nešokinėja. Dėl tokios patirties vaikas gali įsižeisti ir siekti kerštauti;

4. pasidavimas – užvaldo bejėgiškumo jausmas, vaikas bijo klysti, nesiekia bandyti dar kartą, nes įsitikinęs, kad nieko neišeis.

Šių tikslų pagrindinis siekis užsitikrinti sau tam tikrą padėtį.

2.4.2. Ugdymo įstaigų įtaka vaiko psichosocialinei raiškai

Ikimokyklinis amžiaus tarpsnis yra vertingas pats savaime. Šiame amžiuje vyksta intensyvus biologinis vaiko smegenų brendimas, sąlygojantis vaiko prigimtinių galių sklaidą, fizinę, kognityvinę, emocinę, socialinę jo raidą bei lemiantis vaiko mokymosi mokykloje ir tolesnio gyvenimo sėkmę. (O. Monkevičienė ir kiti, 2014). S. Lamborn, M. S. Mounts (1991) (pg. Beresnevičienė, Kanienė, 2000) teigia, kad tiek darželyje, tiek mokykloje visko pagrindas yra teigiamas savęs vertinimas ir mokytojų uždavinys yra padėti jį susiformuoti.

G. Slušnienė ir A. Balčėtienė (2016), apžvelgdamos kokybiškos daugiafunkcinės ikimokyklinės ugdymo(osi) sistemos posistemius, analizuodamos tyrimų suvestines, pastebi, kad vaikams trūksta praktinio pobūdžio rekomendacijų, kurios ugdytų vaiko emocijų suvokimą, valdymą bei pritaikymą. Šiuo metu ikimokyklinis ugdymas orientuotas į vaiko proto intelekto (suvokimo, mąstymo, kūrybiškumo, vaizduotės, ir kt.) lavinimą. Nors tyrimais patvirtinta, kad vaikai, turintys emocinių įgūdžių labiau savimi pasitiki, yra laimingesni, geriau sekasi mokykloje (Minkuvienė, 2003; Butvilas, 2008; Daugytė, 2011; Butkus, 2016 ir kt.), tačiau nepakankamas dėmesys skiriamas jausmų (emocijų) lavinimui. Emocijų kokybė – nustebimas, džiaugsmas, liūdesys, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas, nerimas, bei emocijų dinamika – intensyvumas, trukmė lieka nuošalyje.

Mūsų švietimo teisinė bazė orientuota į modernią, demokratinę lygiomis galimybėmis ir teisėmis, gebėjimais ir stiprybėmis grįstą vaiko ugdymo perspektyvą, tačiau švietimo sistemoje stokojama nediskriminuojančių, tinkamų ugdymo sąlygų, atitinkančių kiekvieno individualius poreikius. To priežastis, jog pasigendama švietimo bendruomenės nuostatų, institucijų

bendradarbiavimo, stokojama lėšų, mokytojų ir kitų pagalbos specialistų (pg. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, 2017).

Kryptingai sprendžiama ir praktiškai įgyvendinama švietimo įstaigų programa, susijusi su vaiko emocijų ir elgesio ugdymu, būtų kelias į vaiko gilesnį savęs ir kitų pažinimą, pozityvų priėmimą, naujų galimybių plėtrą.

Apibendrinant aplinkos įtaką vaiko emocinei ir elgesio raiškai, tiek nagrinėti literatūriniai šaltiniai, tiek tyrimų rezultatai atskleidė šeimos ir ugdymo įstaigų įtaką vaiko savireguliacijos mechanizmų, savivertės formavimuisi, emocijų ir elgesio raiškai. Emocijų savireguliacijos, savivertės tvirtas pamato kūrimas, tai didžiulė investicija į vaiko ateitį, kuri daro įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui – požiūriui, emocijų ir elgesio raiškai, sprendimams, pasirinkimams, bendravimui, gyvenimo būdui.

2.5. Dailės terapija, metodo nauda elgesio ir emocijų raiškai

XX a. vidury, meno terapijos kryptys – medicininė, ugdomoji ir socialinė meno terapija rado savo nišas, o apie 1980-1990 m. jomis pradėta domėtis Europoje. Mokslininkai akcentuoja meno terapijos (angl. arts-therapy) veiksmingumą, kaip emocinio auklėjimo priemonę, jos kryptinga veikla siejama su asmens dvasinės ir emocinės sveikatos stiprinimu, išryškinant individualius gebėjimus, skatinant, puoselėjant dvasinę harmoniją. Meno terapijoje su asmens jausmais, jų supratimu ir priėmimu, poveikio elgesio atskleidimui, dirbama pasitelkus metaforas, simbolius, kas tiesiogiai siejama su identifikacijos, projekcijos, transformacijos fenomenais (pg. Meno terapija, 2013).

Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos parengtose Metodinėse rekomendacijose ikimokyklinio ugdymo programoje (2006) rekomenduojama taikyti terapinį ugdymą, t. y. meno terapijos pagalba stiprinti vaiko galias: didinti atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, pačiam kreiptis pagalbos ir padėti kitiems įveikti sunkumus, spręsti problemas.

Dailės terapija, viena iš meno terapijos krypčių, labiausiai išsivysčiusi ir išplėtota, daugiausiai naudojama. Dailės terapijoje didelė metodų ir būdų įvairovė, jai priklauso vizualinis menas – visos tapybos rūšys, piešinys, koliažas, mozaika, kaukės, makiažas, kūno menas, visos modeliavimo rūšys, fotografija, lėlės ir kt. Teigiama, kad šios terapijos privalumas yra naudojimo paprastumas, medžiagų gausa, naudojimas kartu su kitomis psichoterapijomis. Vienas iš pagrindinių dailės terapijos tikslų – siekti harmonijos tarp kūno ir sielos, išlaisvinant jausmus, pažadinant aktyvumą, skatinant klientą realizuoti kūrybines galias. Taip dailės terapija suteikia galimybę pašalinti ar sumažinti

psichoemocinius išgyvenimus, nukreipiant į saviraišką, stimuliuojančią sugebėjimus, kūrybines galimybes (pg. Ž. Dubodelova, R. Mačiulaitis, 2012).

Teorinis pagrindimas. Šiame darbe remsiuosi Geštalto ir fenomenologiniu metodais. Geštalto metodo sukūrėjas Fritzas Perlsas (1969). Pasak E. Laurinaičio, R. Milašiūno (2008), „metodologija ir praktinis taikymas pagrįsti susitelkimu į dabartinį momentą. Patyrimo čia ir dabar akcentavimas priešingas deterministiniam požiūriui, pagal kurį dabartis yra praeities priežasčių pasekmė. Determinizmui būdingą klausimą „kodėl?“ geštaltinėje psichoterapijoje pakeičia aktualaus patyrimo link nukreipiantys klausimai: Kas ir kaip? Ką man tai reiškia? Kokią man turi prasmę? Procesas, kurio dėka išgyvenamas kontaktas su visu tuo, kas vyksta išorėje ir žmogaus vidiniame gyvenime – tai įsisąmoninimas (V. Lepečkienė, 2008)“. Geštalto terapijoje teigiama, kad asmuo egzistuoja santykyje su kitu žmogumi. Santykio idėja „aš-tu“ atspindi ir tiesioginį kontaktą tarp kliento ir psichoterapeuto – dėmesys „čia ir dabar“ patyrimui, emociniam procesui ir suvokimui, pasirinkimo akcentavimui, eksperimentavimo taikymui, tiesioginio patyrimo akcentavimui, pasitikėjimu organizmo savireguliacija, dėmesiu kliento kontekstui ir jo „vidiniam“ pasauliui (pg. J. Raymond, C.D. Wedding, 2011).

Geštalto terapijos tikslas – padėti klientams įgyti asmenybės vientisumą. Vadovas skatina klientą išgyventi dabartį ir išreikšti tai, ką jis jaučia. Grupės pereina kelias stadijas – ankstyvojoje skatinamas asmenybės tapatumo radimo procesas piešiant, lipdant. Dalyviams pateikiamos paprastos, nerimo nesukeliančios užduotys, kad išsivaduotų iš sąmonės kontrolės ir spontaniškai išreikštų vidinius pojūčius. Darbo kryptį nurodo vadovas, darbas būna individualus. Baigęs darbą, klientas bando išsakyti savo jausmus, taip suteikiama galimybė pasireikšti užblokuotoms emocijoms. Vėlesnėje stadijoje darbas vyksta porose, kuriose stengiamasi geriau pažinti kitą. Poros naudoja meninę kūrybą, kaip tiltą nežodiniam bendravimui. Darbo pabaigoje dalyviai išsako savo pastebėjimus. Geštalto terapijos požiūris į žmogų remiasi tuo, kad kiekvienas yra dailininkas (pg. R. Kučinskienė, 2006).

Fenomenologijos pradininkas Edmundas Husserlis sukūrė fenomenologinę pažinimo ir būties teoriją. „Fenomenologinis supratimas pasiekiamas įvertinus pradinį suvokimą ir atskyrus tai, kas iš tikrųjų patiriama, nuo to, kas numanoma arba tik logiškai tikėtina. Fenomenologinis metodas, atidžiai tyrinėdamas suvokimo procesą, daro šį suvokimą skaidresnį. Visi duomenys iš pradžių laikomi patikimais, nors toliau fenomenologinio tyrinėjimo procese jie gali būti tikslinami. Tai visiškai atitinka geštalto nuostatą, kad paciento suvokimas yra validus ir kad jis turi būti tyrinėjamas, o ne aiškinamas nesąmoningos motyvacijos terminais“ [pg. J. Raymond, C. D. Wedding, 2011].

Terapija – psichologinių, pedagoginių, medicininių veiksmų ir priemonių visuma, skirta

žmogui padėti sunkumų ir negalavimų atveju (L. Jovaišos, 2007).

Dailės terapijos tikslas – skatinti realizuoti kūrybines galias, pažadinti aktyvumą, išlaisvinti jausmus, siekti kūno ir sielos harmonijos (pg. L. Kriukelienė, 2009).

R. Kučinskienė (2013) (pg L. Lebedeva, 2005), išskiria tris dailės terapijos kryptis: 1. dailės terapijos kryptis, pagrįsta medicinos mokslu – psichoterapija.

2. socialinė dailės terapijos kryptis, orientuota į klientų užimtumą, vertinamas meninis, estetinis produkcijos aspektai.

3. ugdančioji dailės terapija – pedagoginė kryptis –siekiama socializacijos ir ugdymo tikslų. Šias skirtingas kryptis vienija bendras siekis – kūrybine veikla siekiama nukreipiamųjų, harmonizuojančių ir gydomųjų tikslų.

Nors yra skirtingos klientų-pacientų grupės, formuojančios specifinį meno terapijos užsiėmimų pobūdį, išskiriami tam tikri universalūs tikslai (pg. Ž. Dubodelova, T. Mačiulaitis, 2012) (pg. K. Рудестам, 2006)):

 Suteikti galimybę kūrybinio proceso metu išreikšti negatyvias emocijas, bei agresiją socialiai priimtinu būdu.

 Palengvinti gydymo procesą – vizualiniais pavidalais išreikšti vidinius konfliktus, tokiu būdu siekiant sumažinti sąmonės cenzūrą.

 Gauti medžiagos diagnostiniams ir interpretaciniams tikslams – turinys terapeutui suteikia informacijos apie klientą, padeda interpretuoti.

 Padėti atskleisti kliento-paciento jausmus ir mintis – kartais neverbalios priemonės yra vienintelė forma išreikšti nuostatas, intensyvias emocijas.

 Sureguliuoti santykius tarp kliento – paciento ir terapeuto – dalyvavimas kūrybinėje veikloje padeda sukurti tarpusavio supratimu grįstus santykius, didina empatiją.

 Išsiugdyti vidinės kontrolės jausmą – komponavimui, spalvų ir formų erdvės tvarkymui.

 Sutelkti dėmesį pojūčiams, išgyvenimams – kūrybinio proceso metu sudaromos galimybės eksperimentavimui su vaizdiniais, kinetiniais pojūčiais, jų suvokimu ir įsisąmoninimu.

 Ugdyti kūrybinius gebėjimus, stiprinti savivertę – atrasti sugebėjimai, kūrybinio proceso metu teikia malonumą.

 Spręsti iškylančius sunkumus – grupiniuose dailės terapijos užsiėmimuose sureguliuojami santykiai tarp grupės narių – kartu sprendžiami iškilę konfliktai.

Ugdančioji dailės terapija. Mokslinėje pedagogikoje „dailės terapija“ – meninė raiška, naudojama gerinti asmenybės emocinei ir psichinei sveikatai. Ikimokykliniame amžiuje dailė yra

natūrali vaiko veikla, kuri gali būti orientuota į išorę – susijusi su dailės mokymu, ugdymu, ir į vidinio pasaulio procesus – susijusi su terapija. Šios dvi kryptys turi esminius skirtumus: dailės terapija, skirtingai nei dailės mokymas nėra orientuota į rezultatus, svarbus pats terapinis procesas; terapijoje skirtingai nei dailės mokyme, nėra tikslingo santykio su priemonėmis, ir dialogas vyksta ne vien tarp kūrinio ir dailininko; terapijoje priemonės nėra svarbios, o kūrinys yra tarpininkas tarp kliento ir terapeuto; terapijoje nėra svarbūs įgūdžiai ar jų lavinimas, skirtingai nei dailės mokyme; terapijoje,

skirtingai nei dailės mokyme, darbai nekoreguojami, nesikišama į procesą; terapijoje neskiriamos plastinės užduotys, duodamos tik temos (pg. A. Dapkutė, 2003).

Dailės terapijoje svarbi struktūra (pg. A. Dapkutė, 2003): terapijos užsiėmimus vesti laisvoje erdvėje; sudaryti sąlygas laisvai saviraiškai; svarbu susipažinti su vaiko problemomis (tiksline grupe); sudaryti užsiėmimų programą, išsikelti terapinius tikslus; svarbu sudaryti sąlygas laisvam kūrybiniam procesui; svarbus pokalbis, kurio metu vaikas skatinamas kalbėti. Dialogas kuriamas trinarių santykių pagalba – piešinys – vaikas – terapeutas. Trinario ryšio sąveikos modelį pateikia J. Singh, ir P.J. Rossouw, (2015) (žr. 6 pav.).

6 pav. Trinarių ryšių modelis (pagal J. Singh, P. J. Rossouw, (2015) (versta autorės))

Šiame modelyje pavaizduota tarpusavio sąveika. Per meno kūrinį atsiskleidžia kliento išraiška, įspūdis ir terapeuto lūkesčiai, bei suvokimas. Meno kūrinys – bendravimo su klientu tarpininkas, reaguojant į meno kūrinį, ir bendravimas su terapeutu per meno kūrinį. Meno kūrinys, kaip bendravimo priemonė – kliento suvokimas apie terapeutą, terapeuto suvokimas apie klientą.

Terapiniame procese siekiama kliento keitimosi, šis procesas įmanomas klientui susipažinus

tiek su savimi, tiek su terapeutu. A. Dapkutė (2005) pažymi kliento ir terapeuto pasitikėjimo svarbą dalyvaujant terapiniame procese. Šiame santykyje svarbu tai, kas vyksta tarp abiejų – tiek kliento, tiek terapeuto. Dailės terapijoje „žiūrėjimas kartu“ yra natūralus elgesys ir dėl savo natūralumo gali būti nepastebimas, tačiau svarbus dirbant su sunkumų turinčiais klientais (pg. J. Isserow, 2008).

V. Oaklander (2012) pastebi, kad svarbu nenuvertinti mažų vaikų gebėjimų terapinio proceso metu.

Saugi erdvė. Terapiniame procese saugios erdvės sukūrimas – pritaikyta aplinka terapiniam

procesui, aiškiai nubrėžtos ribos tarp kliento ir terapeuto, aiški užsiėmimų struktūra leidžia jaustis saugiam tiek klientui, tiek terapeutui. Saugumo jausmas turi įtakos greitesniam kliento keitimosi procesui (pg. D. Edvards, 2013).

Grupinė veikla. Šis metodas – tai būdas koreguoti negatyvias emocijas ir netinkamą elgesį per

pozityvių tarpusavio socialinių santykių kūrimą (pg. E. Vosylienė, 2009). Grupinės diskusijos metu atsiskleidžia vaikų abejonės, nuogąstavimai, nuomonė, žinios. Grupinio užsiėmimo metu vaikui yra galimybė atsiskleisti ir į patiriamus sunkumus pažvelgti iš įvairių pozicijų, išsikalbėti (E. Vosylienė, 2009). Grupės narių meninėje kūryboje sutapimo elementai gali paspartinti empatijos ir teigiamų jausmų vystymąsi; prisidėti prie vidaus kontrolės ir tvarkos jausmo; ugdyti ir stiprinti dėmesį jausmams; stiprinti asmeninės vertės jausmą, didinti meninę kompetenciją. Meno terapijos procese paslėptų įgūdžių identifikavimas ir jų tobulinimas klientui sukelia pasitenkinimą.

Kūrybinis procesas padeda atspindėti asmenybę ir formuoja savivoką (V. Oaklander, 2007).

A. Brazauskaitė (2004) dailę apibūdina, kaip kūrybinį procesą, kuriame galima spontaniškai reikšti ir įsisąmoninti negatyvius jausmus ir išgyvenimus, modeliuoti nepageidaujamą elgesį, plėsti pažintines vaiko galimybes – taip stiprinant silpnąsias vaiko puses.

Pasak R. Kučinskienės (2013), „dailė yra kultūros dalis ir socialinės visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę“.

Atliktų tyrimų analizė patvirtino dailės terapijos poveikį ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus

vaikams.

G. Duobienė ir V. Grigaliūnienė (2017) vertino pykčio kaitą, taikant dailės terapiją jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, turintiems emocinių ir elgesio problemų. Tyrimas atskleidė, jog jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams padidėjusi pykčio kontrolė – sumažėjo vaikų pyktis, nukreiptas tiek į save, tiek į išorę. O elgesio pokyčiai siejami su emocijų įvardinimo įgūdžių pagerėjimu. Tai rodo dailės terapijos teigiamą poveikį pykčio kontrolei. M. Šalnaitė ir A. Brazauskaitė (2016) vertino dailės terapijos poveikį aktyvumo ir dėmesio sutrikimų turinčių 7-11 metų vaikų elgesiui. Tyrimo rezultatai rodo dailės terapijos poveikį hiperaktyvumo skalėje, statistiškai reikšmingus elgesio pokyčius (p = 0,027). Atvejo analizės būdu nustatytas tiriamojo elgesio pagerėjimas pagal visus parametrus.

Atskleistas dailės terapijos efektyvumas ikimokyklinio amžiaus vaikams, naudojant netradicinius vaizdavimo būdus – keverzojimą, brūkšniavimą, piešimą ant stiklo, aplinkos daiktais, pirštais. Kaip atskleidė tyrimas, šis vaizdavimo būdas slopina gynybos mechanizmus, mažina sąmonės kontrolę, skatina aktyvumą, todėl gerėja dėmesio išlaikymas. Kuriant bendrą piešinį, konfliktinių situacijų sprendimas, padeda palaikyti tarpusavio santykius, tartis, užleisti ar išsaugoti poziciją, destruktyvius impulsus, veiksmus išreikšti priimtina forma, taip pat padeda įveikti prislėgtą nuotaiką ir

baimes, sustiprinti pasitikėjimą savimi. Piešimas pirštais yra korekcinė ir profilaktinė priemonė griežtų socialinių nuostatų valdomiems vaikams (pg. E. Butaitė, N. Bražienė, 2014).

Apibendrinant nagrinėtus literatūros šaltinius, matoma asmens raidos tarpsnių svarba emocijų ir elgesio raiškai. Tinkama raida suformuoja adaptyvią emocijų ir elgesio raišką, t. y. asmuo geba prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų ir gerai jaustis. Už sėkmingą asmens raidą atsakingi pirmiausia tėvai. Jų atsakomybėje yra sudaryti sąlygas saugiai asmens brandai. Nepatenkintus poreikius vaikas bando išreikšti jam priimtinu būdu – kerštaudamas, naudodamas jėgą, siekdamas dėmesio, pasiduodamas.

Nereikia pamiršti, kad kartais nepaklusnumas yra normali vaiko raiška, tačiau, kai netinkamas elgesys trunka ilgai ir sukelia sunkumų, būtina peržiūrėti priežastis sukėlusias tokią vaiko emocijų ir elgesio raišką. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos turėtų atsižvelgti į rekomendacijas ir į savo programas įtraukti dailės terapiją, ugdant vaikų emocijų ir elgesio raišką, kurios ugdymas padėtų pažinti savo ir kitų emocijas, kurti bendravimu ir bendradarbiavimu grįstus santykius.

Dailės terapijos kryptinga veikla – programa orientuota į emocijų ir elgesio ugdymą – savo ir kitų emocijų pažinimą, stiprina vaiko emocinę sritį, išryškina jo individualius gebėjimus, skatina ir puoselėja jo dvasinę harmoniją. Ritualai padeda jaustis laisviems, nevaržomiems. Saugus trinaris ryšys klientas – kūrinys – terapeutas padeda atsiverti, labiau suprasti savo situaciją. Dailės terapijoje, dirbant su jausmais, pasitelkiant simbolius, vyksta jų supratimas, priėmimas. Šio metodo efektyvumą patvirtina ir Pasaulio Sveikatos organizacija (PSO, 2019).

3. TYRIMO METODOLOGIJA

3.1.

Tyrimo eiga,

tiriamieji

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2018 m. kovo 9 dienos iki 2019 m. kovo 4 dienos. Tiriamųjų apklausa buvo atlikta Kėdainių lopšelyje-darželyje „Žilvitis“, prieš tai gavus įstaigos vadovo sutikimą ir Bioetikos komisijos leidimą Nr. BEC-DT(M)-189 (1 priedas).

Tyrimo dalyviai – Kėdainių lopšelio-darželio „Žilvitis“ 30 ikimokyklinio 5-6 metų amžiaus vaikų ir jų tėvai. Tyrimui tiriamieji atrinkti naudojant anketinę apklausą „Galių ir sunkumų klausimynas“ (2004), tėvų versija. Atranka vyko nuo 2018 03 09 iki 2018 04 18. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: I grupė (22 tiriamieji) – taikoma dailės terapija (DT) ir II grupė (1 tiriamasis) – netaikoma dailės terapija (DT). Kadangi tiriamųjų, kuriems nebus taikoma DT, grupė nesuformuota, antras atrankos etapas vyko nuo 2018 11 27 iki 2018 12 17, atrinkti 7 tiriamieji.

Po dailės terapijos (DT) užsiėmimų nuo 2018 05 29 iki 2018 06 30, pakartotiniame anketavime dalyvavo I gr. – 22 tiriamieji, II gr. – 1 tiriamasis. II gr. (netaikoma DT) pakartotinis anketavimas vyko nuo 2019 02 18 iki 2019 03 04. Tyrime dalyvavusių tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse

Pirmas anketavimas Antras anketavimas

I grupė

Taikyta dailės terapija

II grupė Netaikyta dailės terapija I grupė Po dailės terapijos (pakartotinas anketavimas) II grupė Netaikyta dailės terapijos (pakartotinas anketavimas) n = 22 n = 8 n = 22 n = 8 Viso: n = 30 Viso: n = 30

Grupėje, kuriai taikyta DT, dalyvavo 22 tiriamieji – I grupė; grupėje, kuriai netaikyta DT, dalyvavo 8 tiriamieji – II grupė.

Tiriamiesiems pateikta tiriamojo asmens informavimo forma, išdalinta 50 apklausos anketų, buvo informuota apie konfidencialumą ir prašoma atidumo, atsakant į klausimus. Dalis tiriamųjų anketas nešėsi į namus, kita dalis – pildė grupėje. Iš viso nesugadintų ir tinkamai užpildytų anketų sugrąžinta 30.

Siekiant koreguoti vaikų emocijų ir elgesio sunkumus, buvo parengtas planas, taikoma trumpalaikė dailės terapijos intervencija – 9 užsiėmimai. Parengta DT programa, kuri orientuota į vaiko emocijų pažinimą ir tinkamą jų raišką; jausmų pažinimą ir mokymąsi juos įvardinti; savęs