LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA
DEIVIDAS RUTKAUSKAS
UŽDAROS IR ATVIROS KINETINIŲ GRANDINIŲ PRATIMŲ
POVEIKIS LIEMENS IR APATINIŲ GALŪNIŲ FUNKCINEI
BŪKLEI FIZIŠKAI AKTYVIEMS SUAUGUSIEMS ASMENIMS
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. Kodas 6211GX010) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Brigita Zachovajevienė ______________
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 ABSTRACT ... 4 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 81.1. Kinetinių grandinių tipai ... 8
1.1.1. Atvira kinetinė grandinė ... 8
1.1.2. Uždara kinetinė grandinė ... 9
1.2. Liemens ir apatinių galūnių funkcinė anatomija ir kineziologija ... 10
1.3. Miofascijinės grandinės ... 17
1.4. Funkcinių judesių atlikimas ... 20
2. TYRIMO METODIKA ... 23
2.1. Tyrimo organizavimas ... 23
2.2. Tyrimo atranka ir charakteristikos ... 23
2.3. Tyrimo metodai ... 24
2.3.1. Liemens statinės ištvermės vertinimas ... 24
2.3.2. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas ... 27
2.3.3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas (FMS) ... 28
2.3.4. Šuolio viena koja testas ... 32
2.3.5. Vienpusis klubo – dubens tiltelio testas... 33
2.3.6. Poveikio taikymo programos ... 35
2.3.7. Statistinė duomenų analizė ... 35
3. REZULTATAI ... 36
3.1. Tiriamųjų charakteristikos ... 36
3.2. Funkcinių judesių ir liemens statinės ištvermės vertinimo rezultatai ... 36
3.3. Dinaminės pusiausvyros vertinimo rezultatai ... 41
3.4. Dubens neuroraumeninės kontrolės vertinimo rezultatai ... 47
REZULTATŲ APTARIMAS ... 53
IŠVADOS ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS... 57
SANTRAUKA
Deividas Rutkauskas. „Uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimų poveikis liemens ir
apatinių galūnių funkcinei būklei fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims“. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Doc. Dr. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020; 62 p.
Tyrimo tikslas: įvertinti uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimų poveikį liemens ir
apatinių galūnių funkcinei būklei fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims.
Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti liemens funkcinės būklės rodiklių kaitą atliekant uždaros ir
atviros kinetinių grandinių pratimus fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims. 2. Įvertinti apatinių galūnių funkcinės būklės rodiklių kaitą atliekant uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimus fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims. 3. Palyginti liemens ir apatinių galūnių funkcinės būklės rodiklius tarp grupių.
Tyrimo metodai: liemens statinės ištvermės vertinimas Mc’Gill testais; dinaminės
pusiausvyros testavimas modifikuotu žvaigždės nuokrypio testu; funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas FMS; dinaminės pusiausvyros pliometrikoje vertinimas šuolio viena koja testais; vienpusis klubo – dubens tiltelio testas dubens neuroraumeninės kontrolės vertinimui.
Tiriamieji: Tyrime dalyvavo 30 – 45 metų amžiaus fiziškai aktyvus suaugę asmenys. Iš viso
tyrimą sėkmingai užbaigė 35 asmenys (pirmojoje grupėje 18 asmenų ir antrojoje – 17).
Išvados: 1. Uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimai padidino fiziškai aktyvių suaugusiųjų
ABSTRACT
Deividas Rutkauskas. „The effect of closed and open kinetic chains exercises for trunk and
lower extremities functional state in physically active adults”. Master thesis. Supervisor doc. dr. Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Sport Medicine, Kaunas, 2020. 62 p.
The purpose of the thesis. To evaluate the effect of closed and open kinetic chains exercises
for trunk and lower extremities functional state in physically active adults.
The aims. 1. To evaluate the difference of trunk functional state rate by performing closed and
open kinetic chains exercises for physically active adults. 2. To evaluate the difference of lower extremities functional state rate by performing closed and open kinetic chains exercises for physically active adults. 3. To compare trunk and lower extremities functional state rate between groups.
Methods. Static endurance of trunk muscles evaluation by Mc’Gill tests; dynamic balance
evaluation by modified Y balance test; functional movement of the body evaluation by functional movement screening (FMS) test; dynamic balance in plyometrics evalutation by HOP tests; pelvic neuromuscular control evaluation by unilateral hip bridge test.
Research samples. In this study participated 30 – 45 years old adults, who were physically
active (by WHO standarts). The study was successfully completed by 35 adults (first group 18 adults, second – 17).
Conclusions. 1. Closed and open kinetic chains exercises increased static endurance of trunk
PADĖKA
SANTRUMPOS
PSO – pasaulinė sveikatos organizacijaAKG – atvira kinetinė grandinė UKG – uždara kinetinė grandinė PKR – priekinis kryžminis raištis
PŠŠR – priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis KŠR – kulnakaulinis šeivikaulio raištis
ĮVADAS
Fizinis aktyvumas, pasak pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO), yra kūno judesiai, kuriuos vykdo griaučių – raumenų sistema, reikalaujantys energijos sąnaudų, įskaitant veiklą, vykdomą dirbant, žaidžiant, atliekant namų ruošos darbus, keliaujant ir užsiimant laisvalaikiu. Fiziniai pratimai yra fizinio aktyvumo subkategorija, kuri yra planuota, struktūrizuota ir kuria siekiama pagerinti arba išlaikyti vieną ar daugiau fizinio pasirengimo komponentų (1).
Per pastarąjį dešimtmetį liemens ir apatinių galūnių funkcinės būklės reikšmė yra itin plačiai aptarinėjama tema pasaulyje. Siekiama išsiaiškinti, kaip šerdinių ir apatinių galūnių neuroraumeninė kontrolė ir tarpusavio sąveika veikia bendrą žmogaus kūno funkcionalumą, veiklą, biomechaniką fizinio aktyvumo metu. Neuroraumeninė liemens ir apatinių galūnių kontrolė yra vienas iš pagrindinių faktorių, į kurį turi atkreipti dėmesį fiziškai aktyvus asmuo, norintis sėkmingai tęsti tam tikrą fizinę veiklą (2).
Dalyvaujant tam tikroje fizinio aktyvumo formoje vyrauja rizika patirti griaučių – raumenų sistemos pažeidimus: tiek profesionaliems sportininkams, tiek aktyvų laisvalaikį mėgstantiems žmonėms. Sportinės traumos ir įvairūs pažeidimai dažnai pasireiškia apatinėse galūnėse, įskaitant klubo, kelio, čiurnos sąnarių ir aplink juos esančias struktūras. Aiškus būdingų rizikos faktorių, pasireiškiančių tam tikroje fizinėje veikloje, supratimas, išorinių rizikos veiksnių ir traumų mechanizmų įvertinimas yra būtinas, siekiant užtikrinti sėkmingą traumų prevenciją ir gydymą fiziškai aktyviems asmenims, todėl tinkamai parinkti fiziniai pratimai yra neatsiejama sveikatinimo dalis (3).
Darbo tikslas: įvertinti uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimų poveikį liemens ir
apatinių galūnių funkcinei būklei fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti liemens funkcinės būklės rodiklių kaitą atliekant uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimus fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims.
2. Įvertinti apatinių galūnių funkcinės būklės rodiklių kaitą atliekant uždaros ir atviros kinetinių grandinių pratimus fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kinetinių grandinių tipai
Kinetinė grandinė yra inžinerinė sąvoka, apibūdinama kaip tinkamai surikiuotų sąnarių kombinacija. Žmogaus kūno judesių biomechanikoje tai aprašoma kaip rigidiškų, sutampančių segmentų, teisingai suorganizuotų kelių sąnarių kombinacija sudarant motorinio vieneto kompleksą. Apie tai nuo 19 amžiaus pabaigos pradėta kalbėti nustatinėjant įvairias klinikines diagnozes, įskaitant griaučių – raumenų sistemą, sporto mediciną, neuroreabilitaciją bei ortopediją (4, 5). Išskiriami du pagrindiniai kinetinių grandinių tipai: atvira kinetinė grandinė (AKG) ir uždara kinetinė grandinė (UKG) (5).
1.1.1. Atvira kinetinė grandinė
AKG yra apibūdinama kaip tinkamai surikiuotų sąnarių kombinacija, kurios paskutinis sąnarys gali laisvai judėti (6). AKG pratimai yra labai vertinami reabilititacijoje, nes jie gali izoliuotai paveikti specifinius raumenis (netgi atskiras raumenų galvas/pilvelius), veikdami “nenatūraliomis” sąlygomis, ir juos efektyviai stimuliuoti. Vienas iš pavyzdžių gali būti keturgalvis raumuo. Blauzdos tiesimo metu (1 pav.) judesys vyksta per kelio sąnarį ir šis raumuo izoliuotai yra aktyvuojamas. AKG pratimai puikiai ir tokiu atveju, kuomet norima stiprinti specifinius raumenis, kurie yra atsakingi už tam tikrą veiksmą (pvz. Futbolininkas spiria kamuolį – atvira kinetinė grandinė) (7).
Išskiriami pagrindiniai atvirosios kinetinės grandinės pratimų požymiai: • Distalinė dalis nėra pritvirtinta prie nejudančio daikto;
• Distalinė dalis gali judėti nepaveikdama proksimalinių dalių; • Distalinė dalis nelaiko kūno svorio;
• Distalinė dalis juda proksimalinių dalių atžvilgiu;
• Distalinė dalis juda reliatyviai gravitacijos centro atžvilgiu; • Pratimų metu aktyuojami raumenys agonistai ir sinergistai (8). • Stresinis modelis: sukamasis;
• Sąnarinių ašių skaičius: vienas pagrindinis;
• Sąnarinių segmentų pobūdis: vienas stacionarus, kitas – mobilus; • Judančių sąnarių skaičius: izoliuotas judesys per sąnarį;
• Judėjimo modelis: mažiau funkcionalus nei UKG pratimų (9).
1 pav. Judesys, vykstantis atviroje kinetinėje grandinėje (blauzdos tiesimas) (9)
1.1.2. Uždara kinetinė grandinė
UKG yra apibūdinama kaip paeiliui tinkamai surikiuotų sąnarių kombinacija, kurios paskutinis sąnarys patiria didelį išorinį pasipriešinimą, kuris stabdo ir neleidžia jam laisvai judėti (3). Esant fiksuotai distalinei daliai, judesys viename sąnaryje reikalauja judesio ir kituose sąnariuose, esančiuose toje pačioje kinetinėje grandinėje, todėl tiek proksimalinė, tiek distalinė dalys gauna pasipriešinimą tuo pačiu metu (10).
UKG yra išskiriami du pagrindiniai faktoriai – biomechaninis ir neurofiziologinis.
Biomechaninis faktorius – UKG pratimams atlikti reikalingas nuoseklus funkciškai susijusių sąnarių
judesys ir išsidėstymas, todėl, norint kontroliuoti tinkamus sąnarių judesius, reikalinga koordinuota ir nuosekli raumenų aktyvacija.
Neurofiziologinis faktorius – UKG pratimai propriorecepcijos grįžtamuoju ryšiu stimuliuoja
neuroraumeninio valdymo sistemą – aktyvuojami atitinkami raumenys ir jų sensorinė bei motorinė kontrolė, reikalinga tikslingam judesiui atlikti (11).
Išskiriami pagrindiniai uždarosios kinetinės grandinės pratimų požymiai: • Distalinė dalis pritvirtinta prie nejudančio objekto;
• Distalinės dalies judesiai turi įtakos proksimalinėms dalims; • Distalinė dalis laiko visą kūno svorį ar dalį jo;
• Proksimalinės dalys juda distalinių dalių atžvilgiu;
• Gravitacijos centras juda reliatyviai distalinės dalies atžvilgiu;
• Atliekant pratimus vienu metu suaktyvinami raumenys agonistai, sinergistai ir antagonistai (ko – kontrakcija) (8).
• Stresinis modelis: linijinis; • Sąnarinių ašių skaičius: sudėtinis;
• Sąnarinių segmentų pobūdis: abu segmentai juda tuo pačiu metu; • Judančių sąnarių skaičius: daugybiniai sąnarių judesiai;
• Judėjimo plokštumos: kelios (triplanarinės)
• Judėjimo modelis: Daugiau orientuotas į funkcionalumą nei AKG pratimų (9).
2 pav. Judesys, vykstantis uždaroje kinetinėje grandinėje (pritūpimas) (9)
1.2. Liemens ir apatinių galūnių funkcinė anatomija ir kineziologija
Paprastai liemuo yra susijęs su kūno gravitacijos centru, kuris yra antrajame kryžkaulinių slankstelių grupės regione, o stabilumas yra susijęs su izometrine (statine) ir dinamine jėga. Be to, būtent juosmeninė stuburo dalis yra atsakinga už stabilumą ir laikyseną, todėl šios zonos stiprinimas yra labai reikalingas užtikrinant liemens stabilumą, ypač dažnai naudojamą dinaminėse sporto šakose ar fizinio aktyvumo formose (14). Labai svarbu paminėti, kad liemuo gali generuoti jėgą arba ją sumažinti, stabilizuoti visą kinetinę grandinę ir perduoti jėgas iš apatinių galūnių į viršutines, ko pasakoje, reabilituojant fiziškai aktyvų asmenį, reikia labai gerai užtikrinti liemens funkcinę būklę (15).
Viena iš pagrindinių liemens sudedamųjų dalių yra stuburas – atraminė ašis, dažniausiai sudaryta iš 33 slankstelių. Stuburas yra skirstomas į penkias sritis:
• 7 kaklo slanksteliai (kaklinė stuburo dalis) • 12 krūtinės slankstelių (krūtininė stuburo dalis) • 5 juosmens slanksteliai (juosmeninė stuburo dalis) • 5 kryžkaulio slanksteliai (kryžkaulinė stuburo dalis) • 3 – 5 stuburgalio slanksteliai (stuburgalio dalis)
Stuburas nėra tiesus. Jį sudaro trys pagrindiniai linkiai, kad žmogus galėtų nevaržomai judėti. Stovint:
• Kaklo ir juosmens slanksteliai yra išsigaubę į priekį (lordozė). Liemens tiesimo judesys padidina kaklinę ir juosmeninę lordozę.
• Krūtininiai ir kryžkaulio slanksteliai yra išsigaubę atgal (kifozė). Liemens lenkimo judesys padidina krūtininę kifozę.
• Linkiai suteikia stuburui dinaminį stabilumą.
Stuburo judesiai vyksta trijose plokštumose per tris sukimosi ašis:
• Lenkimo ir tiesimo judesiai vyksta sagitalioje plokštumoje per frontalią sukimosi ašį; • Šoninis lenkimas į abi puses vyksta frontalioje plokštumoje per sagitalią sukimosi ašį; • Ašinė rotacija vyksta horizontalioje plokštumoje per vertikalią sukimosi ašį. Sukimosi kryptis priklauso nuo slankstelio kūno priekinės dalies sukimosi krypties.
Pagrindiniai stuburo raiščiai ir jų funkcijos:
1) Antketerinis raištis: tvirtinasi virš keterinių ataugų, įsitempia lenkimo metu;
2) Priekinis išilginis raištis: tvirtinasi priekyje slankstelių kūnų, įsitempia tiesimo metu, riboja juosmeninę ir kaklinę lordozę;
4) Geltonieji raiščiai: jungia slankstelių plokšteles, įsitempia lenkimo metu; 5) Tarpketerinis raištis: jungia keterines ataugas, įsitempia lenkimo metu (16).
Kadangi apatinių galūnių sąnariai patiria dideles apkrovas, jie yra apsupti įvairiais audiniais ir struktūromis. Šie padeda sąnariams išlikti nuolatos stabiliais. Tarp esančių audinių ir struktūrų, kurie padeda išlaikyti pakankamą apatinių galūnių sąnarių stabilumą, vienos stabilumą palaiko pasyviai prie to prisidėdamos, o kitos – aktyviai. Struktūrinį (statinį) sąnarių stabilumą (angl. static joint stability) lemia nesusitraukiančios struktūros, kaip raiščiai, kremzlės, sąnarinės kapsulės, meniskai, sąnarinės lupos. Funkcinį (dinaminį) sąnarių stabilumą (angl. dynamic joint stability) lemia aktyvios struktūros, kaip raumenys ir jų sausgyslės. Dinaminis stabilumas taip pat priklauso nuo sensomotorikos funkcijos ir raumenų gebėjimo veikti sinergiškai (propriorecepcija – mechanoreceptorių stimuliacija, aferentiniai signalai apie stabilumo trikdžius, centrinė nervų sistema (CNS) – aferentinių signalų integracija CNS, neuroraumeninė kontrolė – eferentinio signalo perdavimas, raumens aktyvinimas ir jėgos išvystymas) (17, 18).
Klubo sąnarys – tai daugiaašis riešutinis sąnarys, kurį sudaro šlaunikaulio sąnarinio paviršiaus rutulio formos galva ir dubenkaulyje esanti gili sąnarinė gūžduobė. Šlaunikaulio galva, dubenkaulio gūžduobės mėnulinis paviršius yra padengti hialinine kremzle, o likęs gūžduobės paviršius užpildytas riebalinio audinio ir padengtas sinovijine membrana. Gūžduobės kraštus pagilina sąnarinė lūpa. Sąnario kapsulė prisitvirtina aplink gūžduobės kraštą (19).
Klubo sąnarys atlieka pagrindinį vaidmenį išlaikant kūno svorį, laikyseną ir ėjimą. Dėl šios priežasties jis reikalauja didelės judesių amplitudės ir pakankamai gero stabilumo (20).
Klubo sąnario stabilumą gerina gilus šlaunikaulio galvos įsistatymas į gūžduobę, tvirta fibrozinė kapsulė, apimanti šlaunikaulio kaklą, sąnarį supantys stambūs raumenys ir gausus raiščių aparatas (20). Nesusitraukiančios struktūros atlieka svarbų vaidmenį sąnario stabilumui per fiziologines ir suprafiziologines judesių amplitudes. Biomechaniniai tyrimai parodė, kad klubo sąnario kapsulė veikia kartu su kitais statiniais minkštųjų audinių stabilizatoriais, tokiais kaip sąnarinė lūpa ir skersinis gūžduobės raištis (lot. ligamentum transversum acetabuli), ir lemia pagrindinę statinio ir pagalbinę dinaminio klubo sąnario stabilumo reikšmę (21, 22).
Pagrindiniai raiščiai, užtikrinantys klubo sąnario stabilumą:
• gaktinis šlaunies raištis (išorinis) (lot. lig. pubofemorale) – riboja šlaunies tiesimą, atitraukimą ir sukimą į išorę;
• sėdimasis šlaunies raištis (išorinis) (lot. lig. ischiofemorale) – riboja šlaunies pritraukimą ir sukimą į vidų;
• šlaunikaulio galvos raištis (vidinis) (lot. lig. capitis femoris) – riboja posūkį į šoną ir šlaunies pritraukimą;
• žiedinė juosta (vidinis) (lot. zona orbicularis) – neleidžia nutolti šlaunikauliui nuo dubenkaulio (20).
Dinaminiam klubo sąnario stabilumui tirti buvo atliktas tyrimas, kuriuo tikslas buvo išsiaiškinti, kokie raumenys turėjo didžiausią reikšmę dinaminiam stabilumui neutralioje padėtyje ir judesio metu. Skersinėje ašyje nustatyta, jog neutralioje padėtyje didžiausią reikšmę dinaminiam stabilumui turėjo pusplėvinis raumuo (lot. m. semimembranosus), šlaunies dvigalvio raumens ilgoji galva (lot. m. capitis longus biceps femoris) ir tiesusis šlaunies raumuo (lot. m. rectus femoris). Kuomet šlaunis buvo sulenkta 90°, šių raumenų stabilumo rodikliai sumažėjo, tačiau smarkiai pakilo pritraukiamųjų raumenų stabilumo rodikliai. Šioje ašyje neutralioji padėtis buvo 2.6 karto stabilesnė nei 90° sulenkus šlaunį (23).
Strėlinėje ašyje neutralioje padėtyje dominuojantieji stabilizatoriai buvo vidurinis sėdmens raumuo (lot. m. gluteus medius), didysis ir ilgasis pritraukiamieji raumenys (lot. m. adductor magnus et longus). Šlaunį sulenkus 90° vidurinio sėdmens ir didžiojo pritraukiamojo raumenų aktyvumas sumažėjo, ilgojo pritraukiamojo raumens ir klubinio juosmens raumens išaugo (lot. m. illiopsoas). Tačiau šioje ašyje neutralioje padėtyje stabilumas buvo didesnis 4.4 karto, lyginant su 90° šlaunies lenkimo padėtimi. Žinant raumenis, kurie atlieka pagrindinę neuroraumeninės kontrolės funkciją, galima pasiekti geresnių rezultatų traumų prevencijoje ir gydyme (23).
Kelio sąnarys – dviašis krumplinis sąnarys, kuris yra didžiausias sąnarys kapsulės dydžiu ir paviršiniu plotu žmogaus kūne. Kelio kompleksą sudaro du sąnariai: šlaunikaulio – blauzdikaulinis sąnarys, kuris jungia šlaunikaulį su blauzdikauliu, šeivikauliu bei patelofemoralinis sąnarys, kuris jungia girnelę ir šlaunikaulį. Šie abu sąnariai turi tą pačią sąnarinę ertmę, todėl, kuomet vieno iš šių sąnarių veikla sutrinka, kito funkcija sutrinka taip pat (24).
Statinį kelio sąnario stabilumą lemia krumplių forma ir meniskas, kartu su kitomis nesusitraukiančiomis stabilumą lemiančiomis struktūromis. Reikšmingą pagalbą taip pat suteikia posteromedialiniai, posterolateraliniai kapsuliniai komponentai ir iliotibialinis traktas.
• priekinis kryžminis raištis (lot. lig. cruciatum anterius) – riboja išorinę ir vidinę blauzdikaulio rotaciją, esant tiesiai kojai. Taip pat riboja kelio sąnario hiperekstenziją, neleidžia nutolti blauzdikauliui nuo šlaunikaulio į priekį;
• užpakalinis kryžminis raištis (lot. lig. cruciatum posterius) – judesio viduryje (40° - 120° blauzdos lenkimas) riboja judesį atgal;
• medialinis (vidinis) kolateralinis raištis (lot. lig. collaterale mediale) – riboja išorinę blauzdikaulio rotaciją, taip pat neleidžia formuotis išoriniam kelio iškrypimui (lot. genum valgus);
• lateralinis (išorinis) kolateralinis raištis (lot. lig. collaterale laterale) – riboja posterolateralinę blauzdikaulio rotaciją (25, 26).
Dinaminis kelio sąnario stabilumas – tai gebėjimas išlaikyti sąnarį stabilų esant kintančiai apkrovai judesio metu. Mokslininkai pastebėjo, kad padidėjęs sąnario stabilumas ir balansas priklauso nuo tinkamos tarpraumeninės koordinacijos veiklos, pavyzdžiui, „hamstringų” - dvigalvio šlaunies raumens (lot. m. biceps femoris), pusplėvinio raumens (lot. m. semimembranosus) ir pusgyslinio raumens (lot. m. semitendinosus) bendri susitraukimai padeda išvengti priekinio kryžminio raiščio (PKR) įtampos, kitaip sakant sumažina PKR apkrovą (27).
Didžiausią kelio sąnario stabilumo reikšmę lemia keturgalvio raumens (lot. m. quadriceps femoris) ir užpakalinės šlaunies dalies raumenų balansas ir ko – kontrakcija tarpusavyje. Kuo tarp šių raumenų mažesnis disbalansas, tuo labiau apkrovos, tenkančios kelio sąnariui, pasiskirsto tolygiau ir taip išvengiama šios zonos pažeidimų. Nors atliktame tyrime buvo nustatyta, kad šių raumenų ko – kontrakcijos pratimai (UKG) šiek tiek mažina raumens susitraukimo greitį atliekant AKG judesius, tačiau ženkliai didina kelio sąnario stabilumą, todėl, siekiant traumų prevencijos tam tikroje fizinėje veikloje, derėtų įtraukti šio tipo pratimus į fiziškai aktyvaus žmogaus dienotvarkę (27, 28).
Kelio dinaminis stabilumas labai glaudžiai susijęs ne tik su šlaunies raumenimis, bet ir blauzdos. Esant silpniems blauzdos ir čiurnos raumenims, didelė apkrova tenka kelio sąnariui ir to pasakoje didėja tikimybė patirti kelio sąnario pažaidas (36).
Čiurną sudaro du pagrindiniai sąnariai – blauzdinis pėdos ir pošokikaulinis. Blauzdinis pėdos sąnarys jungia šokikaulį su blauzdikauliu bei šeivikauliu. Pošokikaulinį sąnarį sudaro trys sąnariai, kurie susiformavę tarp priekinės, vidinės ir užpakalinės kulnakaulio briaunų ir šokikaulio (29).
Čiurnos statinis ir dinaminis stabilumas priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: 1. Sąnarinių paviršių kongruentiškumo;
2. Statinio raiščių apribojimo;
Kaulinės geometrijos įtaka čiurnos stabilumui priklauso nuo kompresinio apkrovos laipsnio ir čiurnos sąnario padėties, kur jis yra labiausiai stabilus eversijoje (pėdos pavertimas į išorę) ir inversijoje (pėdos pavertimas į vidų).
Čiurnos statinę pagrindinę stabilizacinę funkciją atlieka lateralinis (išorinis) raiščių kompleksas ir medialinis (vidinis) šalutinis raištis (lig. collaterale mediale), kitaip dar vadinamas deltiniu raiščiu. Šoninį raiščių kompleksą sudaro priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (lot. lig. talofibulare anteriore), kulnakaulinis šeivikaulio raištis (lot. lig. calcaneofibulare) ir užpakalinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (lot. lig. talofibulare posteriore) (31).
Priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (PŠŠR) yra svarbiausias stabilizuojantis raištis iš išorinių raiščių grupės, kuris riboja supinaciją (pėdos nuokrypį į vidų), priekinį poslinkį, pėdos tiesimą ir vidinę rotaciją. Kulnakaulinis šeivikaulio raištis (KŠR) riboja pėdos tiesimą ir supinaciją, o užpakalinis šokikaulinis šeivikaulio raištis (UŠŠR) padeda išvengti šokikaulio užpakalinio poslinkio. UŠŠR yra giliausias ir stipriausias raištis iš čiurnos šoninio raiščių komplekso (30, 31). Medialinio šalutinio raiščio pagrindinė funkcija – eversijos ribojimas (32).
Yra du čiurnos nestabilumo tipai: mechaninis (statinis) ir funkcinis (dinaminis) nestabilumas. Mechaninis nestabilumas pasireiškia, kuomet judesys viršija fiziologinę sąnario amplitudę dalyvaujant pasyviosioms stabilizacinėms struktūroms. Čiurnos sąnario laisvumas gali būti ištiriamas kliniškai ir radiologiškai (33).
Čiurnos sąnario nestabilumas ne visada pasireiškia dėl raiščių laisvumo. Funkcinis nestabilumas pasireiškia dėl sutrikusios propriorecepcijos, nervinės – raumeninės kontrolės, nusilpusios jėgos ir sutrikusios čiurnos stabilizacijos (34). Nervinę – raumeninę kontrolę galima apibrėžti kaip darnią tarpusavio sąveiką tarp nervinės ir griaučių – raumenų sistemos, išgaunant norimą efektą arba atsaką į stimulą (35).
Funkcinė liemens anatomija apima visas sąnarines ir minkštąsias audinių struktūras, susijusias su juosmens – dubens – klubo kompleksu – liemuo sąveikauja kartu su apatinėmis galūnėmis. Sąnarinės struktūros, susijusios su liemeniu, apima dubens, šlaunies, kryžkaulio sritį ir juosmeninę stuburo dalį. Atitinkami minkštieji audiniai, susiję su šiomis sąnarinėmis struktūromis, apgaubia viršutines šlaunų dalis, sėdmenų regioną ir juosmens – dubens – klubo kompleksą (38).
Raumeninis priekinis juosmens – dubens – klubo kompleksas: priekinė dubens – kryžkaulio
– juosmens dalis yra sudaryta iš raumenų, paprastai vadinamų šerdimi. Priekinę šerdies dalį pagrinde sudaro pilvo raumenų grupė: skersinis pilvo raumuo (lot. m. transversus abdominis), tiesusis pilvo raumuo (lot. m. rectus abdominis), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (lot. m. obliquus internus abdominis) bei išorinis įstrižinis pilvo raumuo (lot. m. obliquus externus abdominis). Iš išvardintų šios grupės raumenų labiausiai paviršinio, tiesiojo pilvo raumens, funkcija yra liemens lenkimas, juosmeninės dalies stabilizacija bei stuburo tiesimo judesio ribojimas. Išoriniai ir vidiniai įstrižiniai pilvo raumenys yra atsakingi už liemens rotaciją, taip pat stabilizuojantys juosmens – dubens – klubo kompleksą. Šie raumenys taipogi yra susiję su stuburo tiesimo bei rotacijos ribojimu. Giliausias šios grupės raumeninis sluoksnis yra skersinis pilvo raumuo (lot. m. transversus abdominis), kuris apgaubia visą liemenį/šerdį. Šio raumens pagrindinė funkcija yra juosmens – dubens – klubo komplekso stabilizacija.
Raumeninis užpakalinis juosmens – dubens – klubo kompleksas: Klubinis juosmens raumuo
1.3. Miofascijinės grandinės
Nepriklausomai nuo konkrečių izoliuoto raumens funkcijų, raumenų veikla ir jų būklė priklauso nuo funkciškai integruoto fascijų tinklo, jungiančio raumenis ir tarsi pratęsiančio juos ir jų jungtis į bendrus junginius visame žmogaus kūne. Šie raumenimis, sausgyslėmis, fascijomis ir kitomis pasyviomis struktūromis besijungiantys tinklai vadinami miofascijinėmis grandinėmis, kitaip dar įvardinami kaip miofascijiniai meridianai (2 pav.). Miofascijinis – sudurtinis terminas apimantis raumeninio audinio (lot. myo-) ir funkciškai neatskiriamos struktūros, supančios raumenis – fascijos (lot. fascia) terminus (39).
Raumenų grandis jungiančios fascijos ir kitos jungiamojo audinio struktūros sudarytos iš ląstelių, užpildančių tarpląstelinius tarpus daugybe skirtingų struktūriškai aktyvių medžiagų, įskaitant daugybės tipų kolageną, elastiną, retikulino skaidulas bei, veikiančius kaip „klijai“ tarpskaidulinius baltymus, tokius kaip glikozaminglikanai ir proteoglikanai. Elastingos ir tvirtos struktūros ne tik jungia raumenis į grandines ir struktūriškai formuoja žmogaus kūną, bet ir perduoda mechanines jėgas iš vieno segmento į kitą. Tokiu būdu mechaninis krūvis paskirstomas optimaliai ir atskiros struktūros neperkraunamos atliekant funkcinius judesius. Kaip buvo minėta anksčiau, esant bet kokiam sutrikimui trikdančiam optimalų jėgų paskirstymą miofascijinėje grandinėje, toliau esantis segmentas ir atskiros struktūros gaus per didelį mechaninį krūvį, kuris sukels perkrovimą ir tam tikrus simptomus, dažniausiai skausmą ir sutrikusias funkcijas (39).
Pagal Thomas W. Myers išskiriama 12 pagrindinių miofascijinių grandinių. Pagrindinės grandinės, siejančios apatines galūnes su liemeniu:
1. Paviršinė užpakalinė grandinė (3 pav.). Prasideda nuo plantarinių kojos pirštakaulių paviršių, pereina į pado fasciją ir trumpuosius kojos pirštų lenkėjus, prisitvirtina prie kulnakaulio. Nuo kulnakaulio pereina į Achilo sausgyslė ir toliau dvilypį blauzdos raumenį, kuris tvirtinasi prie šlaunikaulio krumplių. Nuo šlaunikaulio krumplių pereina į hamstringų raumenų grupę (šlaunies dvigalvį, pusgyslinį ir pusplėvinį raumenis) ir tvirtinasi prie sėdynkaulio šiurkštumos ir pereina į kryžmeninį sėdynkaulio gumburo raištį, kuris tvirtinasi prie kryžkaulio. Nuo kryžkaulio pereina į torakolumbarinę fasciją ir nugaros tiesiamuosius raumenis, kurie tęsiasi iki pat pakauškaulio. Nuo pakauškaulio pereina į pakaušinius raumenis ir per sausplėvinį šalmą tęsiasi iki pat kaktos raumenų ir akiduobių viršutinių kraštų (39).
2. Paviršinė priekinė gandinė (3 pav.). Prasideda nuo dorsalinių kojų pirštakaulių paviršių, pereina į kojų pirštų tiesiamuosius raumenis, tvirtinasi prie blauzdikaulio šiurkštumos. Toliau tęsiasi per subpatelarinį raištį, girnelę ir pereina į tiesųjį šlaunies raumenį, kuris tvirtinasi prie priekinio apatinio klubakaulio dyglio. Viršutinėje kūno dalyje grandinė tęsiasi tiesiuoju pilvo raumeniu, tvirtinasi prie penkto šonkaulio ir pereina į krūtininę fasciją. Nuo krūtinkaulio rankenos pereina į sukamąjį galvos raumenį, kuris tvirtinasi prie speninės smilkinkaulio ataugos ir prasitęsia skalpo fascija (39).
3. Šoninė grandinė (3 pav.). Prasideda ties pirmo ir penkto kojos padikaulio pamatais ir tęsiasi šeiviniais raumenimis, kurie tvirtinasi prie šeivikaulio galvos ir pereina į šeivikaulio galvos raiščius. Raiščiai pereina per blauzdikaulio lateralinį krumplį ir tęsiasi klubine blauzdos juosta, kuri pereina į tempiamąjį plačiosios fascijos ir didįjį sėdmens raumenis. Tvirtinasi ties klubakaulio skiautere ir priekiniu bei nugariniu viršutiniais klubakaulio dygliais. Pereina į įstrižinius pilvo raumenis ir tvirtinasi prie šonkaulių, tęsiasi tarpšonkauliniais raumenimis ir nuo pirmo bei antro šonkaulių pereina į diržinius ir sukamuosius galvos raumenis, tvirtinasi prie pakauškaulio ir speninės smilkinkaulio ataugos (39).
blauzdos raumenį. Nuo pirmojo padikaulio pamato pereina į ilgąjį šeivinį raumenį, kuris tvirtinasi prie šeivikaulio galvos ir nuo čia grandinė pereina į dvigalvį šlaunies raumenį ir prisitvirtina prie sėdynkaulio gmburo. Nuo sėdynkaulio gumburo pereina į kryžmeninį sėdynkaulio gumburo raištį, tvirtinasi prie kryžkaulio ir pereina į sakrolumbarinę fasciją ir tęsiasi tiesiamuoju nugaros raumeniu, kuris baigiasi ties pakauškauliu (39).
4 pav. Miofascijinės grandinės. 1 – paviršinė užpakalinė grandinė; 2 – paviršinė priekinė grandinė; 3 – šoninė grandinė; 4 – spiralinė grandinė; 5 – gilioji priekinė grandinė (39)
1.4. Funkcinių judesių atlikimas
Funkciniai judesiai suteikia žinių apie natūralų žmogaus judėjimą, judesius. Reikšmingi žmogaus kūno apribojimai arba kairės ir dešinės pusių asimetrijos pasireiškia pagrindiniuose individo funkciniuose judesiuose. Dažnai pasitaiko kairės ir dešinės kūno pusių disbalansas, kuris iškraipo ir apriboja judesio išmokimą, propriorecepciją bei judesio biomechaniką. Todėl žmogaus kūnas praranda judesio kokybę ir pakankamai gerą funkciją, nes kūnas prisitaiko kompensuodamas ir keičia judėjimo modelius. Funkcinių judesių atliktis padeda įvertinti asmens judėjimo modelį ir esančius biomechaninius sutrikimus. Todėl svarbu tiksliai nustatyti sportininko silpnąsias vietas (grandis) ir paskirti tokius pratimus, kurie koreguotų ir pagerintų judesio efektyvumą, padidintų funkcinės būklės ir traumų prevencijos rezultatus (40).
Be to, daugelyje tyrimų daugiausia dėmesio skiriama vertinimams, susijusiems su vienu sąnariu arba atskirais raumenimis (45).
Kad būtų atliktas tikslus, kokybiškas ir efektyvus judesys, reikalingi trys itin svarbūs komponentai, kurie kartu vadinami optimalia judesio atlikties piramide (angl. The optimum performance pyramid) (5 pav.). Ji skirta įsivertinti tiriamojo judesių atliktį, jų kokybę, fizinę būklę, pajėgumą ir sportinius įgūdžius, priklausomai kokia sporto, fizinio aktyvumo forma užsiiminėja ar nori užsiiminėti tiriamasis (46).
5 pav. Optimali judesio atlikties piramidė (46)
Anot Cook ir kitų bendraautorių, šios piramidės apatinis (pamatinis) blokas yra priskiriamas judesių kokybei nustatyti, o viršutiniai likę blokai priskiriami prie judesių atlikties pajėgumo (47).
Apatinė ir, anot Cook, pati svarbiausia piramidės dalis, be kurios nėra saugu lavinti judesių atlikties pajėgumą – funkcinių judesių atlikimas. Judesių kokybė turi būti ištirta ir įvertinta, nes dažnai disfunkcijos rizikos veiksniai, judesių tikslumas nebūna iki galo išanalizuoti. Nors žmonės ir nejaučia skausmo ar diskomforto judėjimo metu, jų sveikatai nėra pavojaus, tačiau tai nereiškia, kad jie yra pakankamai optimaliai „funkcionalūs“. Kitaip sakant, labai svarbu analizuoti judesių atliktį kaip prevencijai sumažinti tikimybę patirti tam tikrus sužeidimus, traumas. Vienas iš testų, kuris gali būti naudojamas judesių atlikties kokybei vertinti, yra funkcinių judesių stereotipo vertinimo testavimas (angl. Functional movement screen, FMS). Šis testas sudarytas iš kelių judesių, tokių kaip įtūpstas, pritūpimas, atsispaudimas ir kitų. Šio testo svarbiausia dalis yra judesių atlikimo kokybė, kitaip sakant optimalus judesio atlikimas be kompensacinių mechanizmų įsijungimo.
Kuomet funkcinių judesių atlikimas yra pakankamai optimalus ir kokybiškas, tiriama asmens
fizinė būklė (vidurinis blokas). Tuo atveju, kai sutrinka judėjimas (mobilumo, jėgos, judėjimo kontrolės
lankstumu, jėga, o tai gali paaiškinti tai, kad fiziškai aktyvus asmuo arba sportininkas neturi pakankamai subalansuotos treniravimosi strategijos. Svarbu paminėti, kad vertinant fizinės būklės ypatumus privaloma atsižvelgti į statistiką pagal lytį, amžių, antropometrinius duomenis, tuomet taip bus gaunami geriausi rezultatai tiriant specifinius galios, darbingumo, greičio ir kitus fizinių ypatybių trūkumus. Fizinę būklę įvertinti galima įvairiais prietaisais (pvz: jėgą tam tikroje izoliuotoje funkcijoje dinamometru, jėgą judėjimo metu „biodex“ prietaisu, lankstumą goniometru, ištvermę šaudykliniu bėgiojimu ir t.t).
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas “Eli kineziterapijos studija” esančioje klinikoje, Kaune. Prieš atliekant tyrimą, “Eli kineziterapijos studija” vadovui buvo pateiktas prašymas dėl leidimo atlikti magistrinio baigiamojo darbo tyrimą. Prieš pradedant atlikti tyrimą, buvo gautas bioetikos pritarimas atlikti tyrimą nr. BEC – 1R (M) – 99. Tyrimas pradėtas 2019.12.01. Tyrimas baigtas 2020.10.06.
2.2. Tyrimo atranka ir charakteristikos
Tyrimo atrankos kriterijai: tiriamieji privalėjo būti 30 – 45 metų amžiaus ir būti fiziškai aktyvūs (pagal PSO standartus), t.y. užsiimti 150 minučių vidutinio intensyvumo arba 75 aukšto intensyvumo fizine veikla per savaitę. Atmetimo kriterijai: kliniškai nustatytos apatinių galūnių traumos ir/arba stuburo patologijos; nustatyti širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimai/ligos ir antihipertenzinių vaistų vartojimas, nėštumas, poveikio taikymą ribojančios būklės.
Tyrime dalyvavo ir sėkmingai užbaigė 35 asmenys, iš kurių 12 buvo vyrų ir 23 moterys. Pirmoje (UKG pratimų) grupėje tyrimą sėkmingai užbaigė 18 asmenų: 6 vyrai (33.3%) ir 12 moterų (66.7%) (6 pav). Antroje (AKG pratimų) grupėje tyrimą sėkmingai užbaigė 17 asmenų: 6 vyrai (35.3%) ir 11 moterų (64.7%) (7 pav.). Grupės pagal lyties, amžiaus ir testų rezultatų pasiskirstymą buvo homogeniškos.
7 pav. Antrosios grupės asmenų pasiskirstymas pagal lytį (procentais)
2.3. Tyrimo metodai
Tyrime dalyvavusieji asmenys buvo testuoti 2 kartus: prieš poveikio taikymą ir po jo. Tyrimo dalyvių ištyrimui ir jų duomenų įvertinimui buvo naudojami šie testai:
• liemens statinės ištvermės vertinimas Mc’Gill testu (angl. Mc’Gill torso test);
• dinaminės pusiausvyros testavimas modifikuotu žvaigždės nuokrypio testu (angl. Y balance test);
• funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas FMS (angl. functional movement screen);
• dinaminės pusiausvyros pliometrikoje vertinimas šuolio viena koja testais (HOP); • vienpusis klubo – dubens tiltelio testas skirtas dubens neuroraumeninės kontrolės vertinimui (angl. Unilateral hip bridge endurance test).
2.3.1. Liemens statinės ištvermės vertinimas
Liemens statinės ištvermės vertinimui buvo naudojamas MC’Gill testas, kuris yra sudarytas iš 3 dalių: liemenį lenkiančių raumenų ištvermės vertinimas, liemenį tiesiančių raumenų ištvermės vertinimas, liemens šoninių raumenų ištvermės vertinimas.
Ši testo dalis skirta įvertinti liemens lenkiamųjų raumenų statinę ištvermę (8pav.). Jis atliekamas per laiką, kuomet izometriniu, statiniu būdu yra veikiami priekiniai liemens raumenys, stabilizuojantys stuburą.
Tiriamasis testą pradeda atsisėdęs, šlaunis ir kelius sulenkęs 90° ir surikiavęs šlaunis, kelius ir abiejų kojų nykščius vienoje linijoje. Čiurnos gali būti stabilizuojamos diržu. Rankos sukryžiuotos ir liečia priešingos pusės petį. Pamatuojamas 60° kampas tarp tiesaus liemens ir paviršiaus (galima naudoti lentą, kad tiriamasis galėtų atsigulti, išsitiesti ir pasiruošti testui, o tiriantysis lengviau išmatuotų 60° kampą tarp tiriamojo liemens ir pagrindo, ant kurio atliekamas testas), ant kurio bus daromas testas. Kuomet tiriamasis yra pasiruošęs, tiriantysis skelbia testo pradžią ir pradeda skaičiuoti laiką. Tiriamasis turi išlaikyti priskirtą poziciją kiek gali ilgiau. Testas stabdomas, kuomet tiriamasis negali išlaikyti stabilios, testo pradžioje nustatytos, pozicijos: neišlaikomas tiesus liemuo, nugara liečiasi prie pagrindo, patiriamas stiprus skausmas apatinės nugaros dalies srityje. Baigus testą tiriantysis užrašo, kiek sekundžių tiriamajam pavyko išlaikyti testo pradžioje nustatytą padėtį. Testo nerekomenduojama atlikti tiems, kas jaučia apatinės nugaros dalies skausmą arba yra po stuburo chirurginės intervencijos operacijų (49).
8 pav. Statinės liemenį lenkiančių raumenų ištvermės vertinimo testas (49)
Liemenį tiesiančių raumenų statinės išvermės vertinimas
Pradinė tiriamojo padėtis yra gulint ant pilvo, ant kušetės. Tiriamojo priekiniai klubakaulio dygliai turi būti ties kušetės kraštu, o viršutinė liemens dalis nuleista žemyn, prilaikoma rankomis. Kuomet tiriamasis rankomis, įsirėmęs į žemę, prisilaiko viršutinę liemens dalį, tiriantysis uždeda ir priveržia 3 diržus (ties čiurnomis, keliais ir klubais), kurie stabilizuoja apatines galūnes, kad šios neatkiltų. Jeigu diržai nenaudojami, tiriantysis turi prilaikyti tiriamojo kojas pats. Testas pradedamas, kuomet liemuo yra ištiesiamas iki apatinių galūnių aukščio. Tiriamojo tikslas yra išlaikyti tiesų liemenį kuo ilgesnį laiką. Testas yra stabdomas, kuomet tiriamasis neišlaiko tiesaus liemens arba jaučia stiprų skausmą apatinės nugaros dalies srityje. Testo atlikti nerekomenduojama jaučiant skausmą apatinės nugaros dalies srityje, esant ypač silpniems liemens raumenims, kuomet tiriamasis negali atlikti liemens tiesimo iš testo pradinės padėties (49).
9 pav. Liemenį tiesiančių raumenų statinės ištvermės vertinimo testas (49)
Liemens šoninių pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimas
Ši testo dalis, kitaip dar vadinama šoninio tiltelio testu, yra skirta analizuoti liemens šoninių raumenų ištvermės rodiklius.
pavyko išlaikyti. Testo nerekomenduojama atlikti žmonėms, jaučiantiems skausmą pečių lanko srityje arba juosmeninėje dalyje (49).
10 pav. Liemens šoninių pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimo testas (49)
2.3.2. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas
11 pav. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (50) (A – į priekį, B – į išorinę pusę, C – į vidinę pusę)
Gavus atstumus, reikia nustatyti apatinių galūnių ilgius (matuojama nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio iki medialinio (vidinio) kulkšnies) ir, naudojant formulę, apskaičiuoti galutinius rezultatus. Toliau apskaičiuojamas skirtumas tarp dešiniojo ir kairiojo atstumų kiekvienai krypčiai atskirai. Šis skirtumas turi būti ne didesnis kaip 4 cm. Toliau skaičiuojamas kombinuotas rezultatas pagal formulę:
2.3.3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas (FMS)
FMS – tai testas, kuris skirtas nustatyti asimetrijas, dėl kurių atsiranda funkcinių judesių trūkumus. Šio testo tikslas yra aptikti stabilumo ir judėjimo disbalansą. Šie judėjimo modeliai yra sukurti taip, kad, esant sutrikusiai judesio kontrolei, būtų galima stebėti lokomotorinius, manipuliacinius ir stabilizacinius judesius tiriamąjį patalpinus į sudėtingas padėtis, kuriose išryškėtų tiriamojo silpnybės.
Šis testas susideda iš 7 judesių modelių, kurie reikalauja mobilumo ir stabilumo. Kiekvienas judesys yra vertinamas nuo 0 iki 3 balų:
• 0 balų – judesys neatliekamas dėl skausmo;
• 1 balas – judesys neatliekamas esant kompensacijoms; • 2 balai – judesys atliekamas esant kompensacijoms;
Gilus pritūpimas. Tiriamasis yra paprašomas atlikti gilų pritūpimą, laikydamas lazdą virš
galvos. Liemuo ir rankos turi būti vertikalioje padėtyje, krūtinė ir galva laikoma tiesiai, kulnai, judesio metu, nuo grindinio neatkeliami. Judesys pradedamas pilnai ištiesus rankas virš galvos. Šis pratimas atliekamas 3 kartus. Jei tiriamasis negali atlikti pratimo be aiškiai matomų kompensacijų, po kulnais dedama stačiakampio formos pakyla ir kartojamas testavimas. Jei pratimas atliekamas be kompensacijų, skiriami 3 balai. Jeigu pratimas atliekamas su pakyla po kulnais – 2 balai. Jeigu pratimas neatliekamas iš palengvintos padėties – 1 balas, o jei judesys neatliekamas dėl skausmo, skiriama 0 balų.
12 pav. Gilus pritūpimas iš šono (51)
Barjerinis žingsnis. Tiriamasis, laikydamas lazdelę ant pečių, už galvos, abejomis rankomis
išlaikydamas simetriją žengia per barjerą viena koja, kulnu paliečia žemę, truputį perkeliant kūno svorį, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalioje klubo sąnario plokštumoje. Tuomet grįžtama į pradinę padėtį. Prieš testo atlikimą išmatuojamas blauzdikaulio ilgis ir pagal jį nustatomas barjero aukštis. Pratimas kartojamas 3 kartus.
13 pav. Barjerinis žingsnis iš priekio (51)
Įtūpstas. Tiriamasis paprašomas atlikti įtūpstą, judesio metu išlaikydamas rankose lazdelę taip,
blauzdikaulio ilgis nuo nulinės žymos. Tuomet yra matuojamas atstumas nuo vienos kojos pirštų galų iki kitos kojos kulno. Atliekant šį pratimą kelis turi paliesti pagrindą, ant kurio yra stovima, ir grįžti į pradinę padėtį. Judesys atliekamas lėtu tempu, pakartotinai 3 kartus.
14 pav. Įtūpstas iš priekio (51)
Peties paslankumo testas. Prieš pradedant testą išmatuojamas tiriamojo delno ilgis (nuo
distalinio riešo galo iki didžiojo piršto galo). Tuomet tiriamasis yra paprašomas sugniaužti kumščius taip, kad pirmasis pirštas (nykštys) liktų kumščio viduryje. Tuomet atliekamas veidrodinis sinchroniškas judesys už nugaros taip, kad kumščiai būtų kuo arčiau vienas kito. Pratimas turi būti atliekamas iš pirmo siekio, neleidžiant tiriamajam pasitaisyti ir kumščiais slysti nugariniu paviršiumi. Tuomet yra išmatuojamas atstumas tarp kumščių, kuris neturėtų būtų ilgesnis nei delno ilgis.
15 pav. Peties paslankumo testas (51)
atraminei kojai lenktis per kelio sąnarį. Visos kitos kūno dalys turi išlikti pradinės padėties taškuose. Testavimas atliekamas po 3 kartus su kiekviena koja.
16 pav. Aktyvios kojos kėlimo testas (51)
Atsispaudimas stabiliu liemeniu. Tiriamasis atsigula ant pilvo, delnais atsiremia į žemę, abiejų
rankų nykščiai ties smakru, alkūnės atkeliamos vertikaliai. Kojos lieka suglaustos, pėdos dorsalinėje fleksijoje. Tiriamasis turi atkelti visą kūną tolygiai nuo grindų iki kol bus rankos išsitiesusios. Jeigu nepavyksta padaryti šio testo be didelių kompensacinių reiškinių, padėtis yra lengvinama ir delnai nukeliami arčiau liemens – prie raktikaulių.
17 pav. Liemens stabilumas pasikeliant (51)
Liemens rotacinis stabilumas. Testas pradedamas keturpėsčioje padėtyje. Pečiai, klubai ir
18 pav. Liemens rotacinis stabilumas (51)
2.3.4. Šuolio viena koja testas
Šis testas yra naudojamas dinaminei pusiausvyrai pliometrikoje įvertinti. Siekama pastebėti, ar apatinėje galūnėje yra pakankama jėga ir neuroraumeninė koordinacija. Šis testas naudojamas tiek reabilitacijoje, kad įvertinti tiriamojo progresą, tiek kaip puikus būdas identifikuoti riziką atsirasti traumai.
Šiam testui atlikti reikalinga pakankamai didelė erdvė. Sužymima 6 metrų ilgio linija, ji sugraduota. Tarp šių testų atlikimo yra daroma 2 minučių pertrauka siekiant išvengti nuovargio ir pasiekti tikslesnių rezultatų.
maksimalus šuolis į priekį viena koja: tiriamasis atsistoja prie starto linijos. Rankų
mostams/judesiams nėra jokių apribojimų. Kuomet tiriamasis yra pasiruošęs, šis atsistoja ant testuojamosios kojos ir šoka į priekį kiek gali toliau. Nušoktas atstumas užrašomas centimetrais. Bandymas yra užskaitomas tik tada, kai, atlikus šuolį, yra išlaikoma pusiausvyra ir nėra jokių testuojamosios kojos čiuožtelėjimų po šuolio (19 pav.).
Trigubas maksimalus šuolis į priekį viena koja: tiriamasis atsistoja prie starto linijos. Rankų
19 pav. Viengubo ir trigubo maksimalaus šuolio viena koja testas (53)
2.3.5. Vienpusis klubo – dubens tiltelio testas
Šis testas yra naudojamas įvertinti neuroraumeninės dubens kontrolės stovį. Šio testo metu vertinama liemens ir apatinių galūnių kontrolė, kurią labiausiai sąlygoja dubens stabilumas. Šis testas susideda iš dviejų dalių: padėties išlaikymo ir sensorinio atsako.
Padėties išlaikymo dalis: prieš atliekant šį testą, tiriamasis yra apmokomas, kas yra neutrali
dubens padėtis ir kaip ją išlaikyti. Tiriamasis yra paguldomas, kojos abi sulenktos taip, kad kulnai būtų statmenai kelių sąnariams. Aktyvuojami liemens raumenys, pakeliamas dubuo, ištiesiama viena koja į priekį (18 pav.) ir laikoma ši padėtis kiek įmanoma ilgiau. Tuomet testas kartojamas su kita koja.
Testas yra baigiamas, kuomet:
• Yra nebeišlaikoma neutrali dubens padėtis testo atlikimo metu;
• Nebeišlaikoma horizontali ir/ar sagitali plokštuma testo atlikimo metu (iki 10 laipsnių rotacijos ar lenkimo – toleruotina. 10 ir daugiau laipsnių nukrypimas – testas stabdomas).
• Atsiranda skausmas atlikimo metu.
Sensorinio (jutiminio) atsako dalis: tiriamasis yra paprašomas pakartoti testą. Kuomet
atliekama padėties išlaikymo fazė, tyrėjas klausia, kur tiriamasis jaučia raumenų aktyvaciją labiausiai (atkreipiamas dėmesys į uždaroje kinetinėje grandinėje (atramoje) esančią koją bei liemenį. Pasak šio testo, yra išskiriamos keturios pagrindinės vietos, kur jaučiama raumenų aktyvacija:
• sėdmenyse (normalus jutiminis atsakas);
• juosmeninėje stuburo dalyje (nenormalus jutiminis atsakas); • užpakalinėje šlaunies dalyje (nenormalus jutiminis atsakas); • priekinėje šlaunies dalyje (nenormalus jutiminis atsakas);
• testo atlikimo metu jaučiamas skausmas (nenormalus jutiminis atsakas).
Jeigu tiriamajam labiausiai išraiškingas sensorinis raumenų aktyvacijos atsakas pasireiškia sėdmenyse, laikoma, jog neuroraumeninės kontrolės sensorika toje uždaroje grandinėje veikia pakankamai gerai (didysis sėdmens raumuo šioje grandinėje yra pagrindinis raumuo – judintojas). Jeigu, atliekant šį testą yra labiausiai jaučiama kita išvardinta sritis arba testas negali būti atliekamas dėl skausmo, tuomet laikoma, jog neuroraumeninė kontrolė šioje uždaroje kinetinėje grandinėje neveikia tinkamai. Esant neuroraumeninės kontrolės sensorinio atsako patologijoms, gali padidėti rizika atsirasti traumatizmui, nes uždaroje kinetinėje grandinėje vieni raumenys gali būti labiau aktyvūs nei kiti ir atsirasti raumenų perkrova, nuovargis (54).
2.3.6. Poveikio taikymo programos
30 – 45 metų amžiaus fiziškai aktyviems suaugusiems asmenims buvo taikytos poveikio programos, kurios vykdavo 2 kartus per savaitę. Vienas užsiėmimas trukdavo 60 minučių. Užsiėmimų metu abiem grupėm taikyti pratimai toms pačioms raumenų grupėms, tačiau skirtingomis priemonėmis: uždaros kinetinės grandinės pratimų grupėje tiriamieji naudojo “redcord mini” įrangą, o atviros kinetinės grandinės pratimų grupė naudojo pasipriešinimo gumas. Prieš poveikio taikymą abejoms grupėms buvo atliekami 5 minučių bendri kūno apšilimo pratimai, pagrindinė dalis trukdavo 50 minučių ir 5 minutės bendriems tempimo pratimams ir atsigavimui. Pratimų serijų, pakartojimų skaičius, poilsio tarp serijų laikas buvo vienodas abiejų grupių tiriamiesiems. Iš viso atlikta 20 užsiėmimų vienam tiriamajam (10sav.).
Poveikio programų detalūs pratimų aprašymai pateikti „priedai 3“.
2.3.7. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant programinės įrangos paketą „IBM SPSS Statistics 21” versija. Dėl nepakankamos imties dvejoms priklausomoms imtims ištirti taikytas Vilkoksono kriterijus (Z). Dvejoms nepriklausomoms imtims ištirti taikytas neparametrinis Mano – Vitnio Vilkoksono kriterijus (U). Duomenys pateikiami kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali reikšmė (xmax), aritmetinis vidurkis (m) – xme (xmin – xmax; m). Kokybinių kintamųjų reikšmių proporcijų lygybei vertinti nepriklausomose imtyse naudotas Fišerio tikslusis kriterijus ir Chi kvadratas (χ2) su Jeito pataisa. Priklausomoms imtims dvireikšmiams kokybiniams dydžiams palyginti taikytas Maknemaro kriterijus. Kokybiniai duomenys pateikiami procentais.
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų charakteristikos
Tyrimo dalyvių amžiaus pasiskirstymas grupėse pavaizduotas 1 lentelėje. Pagal amžiaus pasiskirstymą grupės tarpusavyje nesiskyrė (t(33)=1,047; p=0,303).
1 lentelė. Amžiaus pasiskirstymas tyrime
3.2. Funkcinių judesių ir liemens statinės ištvermės vertinimo rezultatai
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai
Atlikus fiziškai aktyvių asmenų funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą, kurie atlikinėjo UKG pratimus (pirmoji tiriamoji grupė), prieš poveikio taikymą gautas rezultatas buvo 16 (11 – 19; 15,4) balų. Po poveikio taikymo gautas rezultatas buvo 16,5 (13 – 19; 16.1) balų. Pastebimas statistiškai reikšmingas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumos padidėjimas (Z=-2,203; p=0,028).
Atlikus funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą antroje tiriamojoje grupėje, kurioje fiziškai aktyvūs asmenys pratimus atlikinėjo AKG, prieš poveikio taikymą gautas rezultatas buvo 17 (12 – 20; 15,9) balų. Po poveikio taikymo užfiksuotas rezultatas 16 (12 – 20; 16,4) balų. Statistiškai reikšmingo pokyčio funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinime nepastebėta (Z=-1,467; p=0,142).
Lyginant šių grupių rezultatus prieš poveikio taikymą gaunamas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=132,5; p=0,492). Po poveikio taikymo taip pat pastebimas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=138; p=0,616) (21 pav.).
Amžiaus vidurkis±standartinis nuokrypis
UKG grupė 37,5±3,36
AKG grupė 36,2±4,09
21 pav. Funkcinio judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p=0,028;)
Liemenį tiesiančių raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai
Pirmoje grupėje, kurioje tyrimo metu buvo parinkti UKG pratimai, prieš poveikio taikymą liemens tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatas buvo 90 (41 – 212; 110,4) sekundžių. Atlikus pakartotinį testavimą šios grupės tiriamiesiems, po poveikio taikymo rezultatas gautas 97,5 (52 – 220; 121,2) sekundės. Tarp šių duomenų, lyginant skirstinius, buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,619; p<0,001).
Kitoje grupėje (antroje), kurioje tyrimo metu buvo parinkti AKG pratimai, prieš poveikio taikymą liemens tiesiamųjų raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatas buvo 98 (39 – 212; 103,1) sekundės. Kuomet po poveikio taikymo programos buvo atliktas pakartotinis testavimas, gautas rezultatas buvo 109 (52 – 240; 114,6) sekundės. Tarp šių duomenų, lyginant skirstinius, kaip ir pirmoje grupėje buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,623; p<0,001).
Palyginus grupių rezultatus prieš poveikio taikymą buvo gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=152,5; p=0,987). Po poveikio taikymo tarp grupių rezultatų statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nepastebėta (U=138,5; p=0,632) (22 pav.).
22 pav. . Liemenį tiesiančių raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001)
Liemenį lenkiančių raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai
Atlikus liemenį lenkiančių raumenų statinės ištvermės vertinimą UKG pratimų grupėje (pirmojoje), prieš poveikio taikymą gautas rezultatas buvo 68,5 (23 – 168; 79,2) sekundės. Po poveikio taikymo rezultatas gautas 80 (42 – 185; 95,2) sekundžių. Įvertinus rezultatų pokytį šioje grupėje prieš ir po poveikio taikymo, gavome statistiškai reikšmingą skirtumą (Z=-3,682; p<0,001).
Atlikus liemenį lenkiančių raumenų statinės ištvermės vertinimą AKG pratimų grupėje (antrojoje), prieš poveikio taikymą gautas rezultatas buvo 85 (30 – 178; 89,9) sekundės. Po poveikio taikymo rezultatas gautas 98 (46 – 189; 103,1) sekundės. Šioje grupėje taip pat pastebimas statistiškai reikšmingas rezultatų pokytis (Z=-3,008; p=0,003).
Palyginus grupių rezultatus prieš poveikio taikymą buvo gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=133, p=0,509). Po poveikio taikymo tarp grupių taip pat nepastebimas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=139, p=0,644) (23 pav.).
23 pav. Liemenį lenkiančių raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001; ** – p=0,003)
Šoninių kairės pusės liemens raumenų statinės išvermės vertinimo rezultatai
UKG pratimų grupėje (pirmojoje), kairės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės rezultatas prieš poveikio taikymą buvo 69 (24 – 162; 76,7) sekundės. Po poveikio taikymo rezultatas buvo 96 (58 – 168; 99,7) sekundės. Įvertinus prieš ir po poveikio taikymo rezultatų kaitos rodiklius buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,681; p<0,001).
AKG pratimų grupėje (antrojoje), kairės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės rezultatas prieš poveikio taikymą buvo 94 (25 – 123; 79,8) sekundės. Po poveikio taikymo nustatytas rezultatas buvo 100 (36 – 127; 88) sekundžių. Tarp duomenų, kuomet palyginome skirstinius, gavome statistiškai reikšmingą pagerėjimą (Z=-3,388; p=0,001).
Lyginant grupių rezultatus prieš poveikio taikymą gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=141,5; p=0,704). Po poveikio taikymo statistiškai reikšmingas skirtumas taip pat nepastebėtas (U=132; p=0,488) (24 pav.)
24 pav. Kairės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001; ** – p=0,001)
Šoninių dešinės pusės liemens raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai
UKG pratimų grupėje (pirmojoje), dešinės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės rezultatas prieš poveikio taikymą buvo 78 (21 – 156; 80,4) sekundės. Po poveikio taikymo rezultatas buvo 96,5 (56 – 165; 100,9) sekundės. Įvertinus prieš ir po poveikio taikymo rezultatų kaitos rodiklius buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,681; p<0,001).
AKG pratimų grupėje (antrojoje), dešinės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės rezultatas prieš poveikio taikymą buvo 91 (23 – 163; 84,4) sekundė. Po poveikio taikymo nustatytas rezultatas buvo 100 (31 – 168; 92,3) sekundžių. Tarp duomenų, kuomet palyginome skirstinius, gavome statistiškai reikšmingą pagerėjimą (Z=-3,294; p=0,001).
Lyginant grupių rezultatus prieš poveikio taikymą gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=142; p=0,716). Po poveikio taikymo statistiškai reikšmingas skirtumas taip pat nepastebėtas (U=133,5; p=0.52) (25 pav.).
*
25 pav. Dešinės pusės šoninių liemens raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001; ** – p=0,001)
3.3. Dinaminės pusiausvyros vertinimo rezultatai
Modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo kairės kojos vertinimo rezultatai
Grupėje (pirmojoje), kurioje buvo atlikinėjami UKG pratimai, įvertinus kairės kojos dinaminę pusiausvyrą modifikuoto žvaigždės nuokrypio testu, gautas rezultatas buvo 70,7 (57,1 – 91,3; 72) balai. Po poveikio programos taikymo rezultatas tapo 76,5 (62,2 – 95,2; 76,7) balai. Šis rezultatų pokytis traktuojamas kaip statistiškai reikšmingas (Z=-3,724; p<0,001).
Grupėje (antrojoje), kurioje buvo atlikinėjami AKG pratimai, įvertinus kairės kojos dinaminę pusiausvyrą modifikuoto žvaigždės nuokrypio testu, gautas rezultatas 71,5 (55,2 – 93,1; 74,6) balai. Po poveikio programos taikymo rezultatas, kaip ir pirmoje tiriamojoje grupėje, padidėjo – 71,9 (59 – 94,3; 76,7) balai. Šis testo rezultatų padidėjimas traktuojamas kaip statistiškai reikšmingas (Z=-3,623; p<0,001).
Lyginant grupių rezultatus, prieš poveikio taikymą nebuvo rasta statistiškai reikšmingo skirtumo (U=127; p=0,391). Po poveikio taikymo taip pat nebuvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tiriamųjų grupių rezultatų (U=150; p=0,921) (26 pav.)
26 pav. Modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo kairės kojos vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001)
Modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo dešinės kojos vertinimo rezultatai
UKG pratimus atlikinėjusių tiriamųjų grupėje (pirmojoje), įvertinus dešinės kojos dinaminę pusiausvyrą modifikuoto žvaigždės nuokrypio testu, prieš poveikio taikymą rezultatas gautas 72 (59,1 – 90,6; 72,5) balai. Po poveikio taikymo šioje grupėje rezultatas gautas 75,9 (61,2 – 94,1; 76,4) balai. Rezultatų kaita šioje grupėje vertinama kaip statistiškai reikšminga (Z=-3,724; p<0,001).
AKG pratimus atlikinėjusių tiriamųjų grupėje (antrojoje), įvertinus dešinės kojos dinaminę pusiausvyrą modifikuoto žvaigždės nuokrypio testu, prieš poveikio taikymą rezultatas užfiksuotas 73,1 (56,1 – 96; 75,1) balai. Po poveikio taikymo rezultatas šioje grupėje užfiksuotas 74,4 (61,7 – 97,9; 77) balai. Rezultatų kaita šioje grupėje, kaip ir pirmoje, yra statistiškai reikšminga (Z=-3,624; p<0,001).
Palyginus grupių rezultatus, prieš poveikio taikymą buvo gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=131; p=0,468). Po poveikio taikymo statistiškai reikšmingas skirtumas taip pat nenustatytas (U=149,5; p=0,908) (27 pav.).
27 pav. Modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo dešinės kojos vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p<0,001)
Maksimalaus šuolio į priekį kaire koja vertinimo rezultatai
UKG pratimų grupėje (pirmojoje), prieš taikant poveikio programą, fiziškai aktyviems asmenims buvo matuojama dinaminė pusiausvyra pliometrikoje testu, kurio metu sportininkai turėjo nušokti kuo toliau į priekį viena koja. Šios grupės rezultatas gautas 114,5 (89 – 157; 114,6) centimetrai. Pakartotinai atlikus testavimą po poveikio taikymo rezultatas gautas 114,5 (89 – 162; 117,6) centimetrai. Palyginus šios grupės skirstinius, gautas statistiškai reikšmingas maksimalaus šuolio į priekį rezultato padidėjimas (Z=-2,49; p=0,013).
AKG pratimų grupėje (antrojoje), prieš taikant poveikio programą, rezultatas gautas 114 (90 – 161; 118,4) centimetrai. Atlikus šuolius po poveikio taikymo, fiziškai aktyvių suaugusiųjų rezultatas gautas 121 (95 – 165; 125,8) centimetrai. Šios grupės rezultatas, kaip ir pirmoje grupėje, statistiškai reikšmingai padidėjo (Z=-3,411; p=0,001).
Palyginus tarp grupių maksimalaus šuolio į priekį rezultatų pokyčius prieš poveikio taikymą, gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=141,5; p=0,704). Po poveikio taikymo, palyginus grupių rezultatų pokyčius maksimalaus šuolio į priekį testo metu, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių negauta (U=117,5; p=0,241) (28 pav.).
28 pav. Maksimalaus šuolio į priekį kaire koja vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p=0,013; ** – p=0,001)
Maksimalaus šuolio į priekį dešine koja vertinimo rezultatai
Grupėje, kurioje buvo atlikinėjami UKG pratimai (pirmojoje), prieš poveikio taikymą, atlikus maksimalaus šuolio į priekį testą, gautas rezultatas buvo 114,5 (89 – 152; 118) centimetrai. Po poveikio taikymo, fiziškai aktyviems suaugusiems pakartotinai atlikus testavimą, rezultatas gautas 116,5 (92 – 156; 118,7) centimetrai. Palyginus šios grupės skirstinius, statistiškai reikšmingo skirtumo negauta (Z=-1,255; p=0,209).
Grupėje, kurioje buvo atlikinėjami AKG pratimai (antrojoje), prieš poveikio taikymą, atlikus maksimalaus šuolio į priekį testą, gautas rezultatas buvo 114 (85 – 176; 119,8) centimetrų. Po poveikio taikymo, kuomet tiriamieji pakartotinai atliko testavimą, rezultatas gautas 117 (87 – 178; 121,5) centimetrų. Palyginus šios grupės skirstinius, gautas statistiškai reikšmingas rezultatų pagerėjimas (Z=-2,855; p=0,004).
Prieš poveikio taikymą tarp grupių rezultatų nepastebėta statistiškai reikšmingo skirtumo (U=153; p=1). Po poveikio taikymo tarp grupių taip pat nepastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=146,5; p=0,83) (29 pav.).
29 pav. Maksimalaus šuolio į priekį dešine koja vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo abejose grupėse (* – p=0,004)
Trigubo maksimalaus šuolio į priekį kaire koja vertinimo rezultatai
UKG pratimus atlikinėjusių tiriamųjų grupėje (pirmoji grupė), prieš poveikio taikymą fiziškai aktyvūs suaugusieji (tiriamieji) atliko trigubo šuolio į priekį testą kaire koja. Rezultatas gautas 317,5 (243 – 423; 321,6) centimetrai. Po poveikio programos taikymo, pakartotinai atlikus testą, rezultatas gautas 317 (252 – 438; 326,4) centimetrų. Įvertinus rezultatų pokytį šioje grupėje statistiškai reikšmingas rezultatų pokyčio nepastebėta (Z=-1,591; p=0,112).
AKG pratimus atlikinėjusių tiriamųjų grupėje (antroji grupė), atlikus trigubo šuolio į priekį testą prieš poveikio taikymą, rezultatas gautas 301 (249 – 456; 327,6) centrimetras. Po poveikio taikymo, pakartojus testavimą, rezultatas gautas 314 (261 – 461; 340,2) centimetrų. Palyginus skirstinius gautas statistiškai reikšmingas rezultatų skirtumas (Z=-3,579; p<0,001).
Lyginant grupių rezultatus, prieš poveikio taikymą tarp grupių rezultatų statistiškai reikšmingo skirtumo negauta (U=150,5; p=0,934). Po poveikio taikymo, lyginant grupių rezultatų pokyčius, statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nepastebėta (U=140; p=0,668) (30 pav.).
30 pav. Trigubo maksimalaus šuolio į priekį kaire koja vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo (* – p<0,001)
Trigubo maksimalaus šuolio į priekį dešine koja vertinimo rezultatai
UKG pratimų grupėje (pirmojoje), prieš poveikio taikymą trigubo maksimalaus šuolio rezultatas gautas 326 (247 – 434; 333,7) centimetrai. Po poveikio taikymo, pakartotinai ištestavus šios grupės tiriamuosius, rezultatas gautas 330,5 (241 – 436; 340,7) centimetrai. Palyginus skirstinius gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-2,354; p=0,019).
AKG pratimų grupėje (antrojoje), prieš poveikio taikymą, atlikus trigubo šuolio testavimą, rezultatas gautas 305 (234 – 468; 322,9) centimetrai. Atlikus pakartotinį testavimą, po poveikio taikymo gautas rezultatas buvo 309 (245 – 465; 328,5) centimetrai. Palyginus šios grupės skirstinius, gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (Z=-1,515; p=0,13).
Palyginus grupių rezultatus, prieš poveikio taikymą buvo gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (U=136,5; p=0,586). Po poveikio taikymo rezultatų skirtumas tarp grupių taip pat nebuvo statistiškai reikšmingas (U=130; p=0,447) (31 pav.).
31 pav. Trigubo maksimalaus šuolio į priekį dešine koja vertinimo rezultatai prieš ir po poveikio taikymo (* – p=0,019)
3.4. Dubens neuroraumeninės kontrolės vertinimo rezultatai
Vienpusio klubo – dubens tiltelio testo kairės pusės statinės ištvermės vertinimo rezultatai
Grupėje, kurioje buvo atlikinėjami UKG pratimai (pirmojoje), prieš poveikio taikymą tiriamiesiems buvo matuojama liemens ir apatinių galūnių statinė neuroraumeninė kontrolė vienpusio klubo – dubens tiltelio testu. Šio testo rezultatas, testuojant kairę pusę, gautas 14,7 (4,9 – 27,9; 15,2) sekundės. Po poveikio taikymo, pakartotinai ištestavus šios grupės tiriamuosius, rezultatas gautas 21,7 (12,8 – 34,9; 23,5) sekundės. Palyginus skirstinius gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,724; p<0,001).
AKG pratimų grupėje (antrojoje), prieš poveikio taikymą, atlikus tą patį testavimą kaip ir pirmoje grupėje, rezultatas gautas 14,8 (6,9 – 26,8; 15,6) sekundės. Atlikus pakartotinį testavimą, po poveikio taikymo gautas rezultatas buvo 15,6 (5,9 – 27,9; 16,3) sekundės. Palyginus šios grupės skirstinius, gautas statistiškai nereikšmingas skirtumas (Z=-1,303; p=0,193).
Palyginus šio testavimo grupių rezultatus prieš poveikio taikymą, statistiškai reikšmingo skirtumo nepastebėta (U=148; p=0,869). Po poveikio taikymo tarp grupių statistiškai reikšmingas skirtumas buvo nustatytas(U=63,5; p=0,003) (32 pav.).
