LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
Jurgita Eimutytė
PARŠAVEDŽIŲ APSIVAISINIMO ĮTAKA ŪKIO
EKONOMINIAMS RODIKLIAMS
Magistro darbas
Darbo vadovas: Sigita Kerzienė
Magistro darbas atliktas 2005 – 2007 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Socialinių mokslų ir informatikos katedroje.
Magistro darbą paruošė: Jurgita Eimutytė
Magistro darbo vadovas: Sigita Kerzienė
(LVA Socialinių mokslų ir informatikos katedra)
TURINYS
PAVEIKSLAI ...5
LENTELĖS ...6
ĮVADAS ...7
1. PARŠAVEDIŲ APSIVAISINIMO IR KIAULININKYSTĖS ŪKIO EKONOMINIŲ RODIKLIŲ SĄSAJOS ...10
1.1. Kiaulių reprodukcinės savybės, jų paveldimumas ir reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai ...10
1.2. Lietuvos kiaulių ūkių ekonominė apžvalga ………...24
1.3. Svarbiausi kiaulių ūkio pelningumo veiksniai ...29
1.4. Kiaulių neapsivaisinimo įtaka kiaulininkystės ūkių rezultatams ...30
2. TYRIMO METODIKA ………..31
3. TYRIMO REZULTATAI ………..32
3.1. Su paršavede susijusių veiksnių įtaka apsivaisinimui ………....32
1. Paršavedžių veislės įtaka apsivaisinimui ………...33
2. Paršavedės vados eilės numerio įtaka apsivaisinimui ……….33
3. Paršavedės amžiaus sėklinimo metu įtaka apsivaisinimui ...34
4. Paršavedės amžiaus pirmo apsiparšiavimo metu įtaka apsivaisinimui……….35
5. Ankstesnėje vadoje atvestų paršelių skaičiaus įtaka apsivaisinimui ..36
6. Ankstesnės nujunkytos vados svorio įtaka apsivaisinimui …………..37
7. Ankstesnės vados laktacijos periodo įtaka apsivaisinimui ………...38
8. Laikotarpio nuo atjunkymo iki kergimo įtaka apsivaisinimui ...38
3.2. Su kuiliu susijusių veiksnių įtaka paršavedės apsivaisinimui ...39
1. Kuilio veislės įtaka apvaisinimui ...39
2. Kuilio amžiaus įtaka apvaisinimui ...40
3. Kuilio įtaka apvaisinimui ………40
3.3. Su ūkinėmis savybėmis susijusių veiksnių įtaka paršavedžių apsivaisinimui ………..………...42
2. Kergimo, sėklinimo įtaka paršavedžių apsivaisinimui ...42 3. Sėklintojo įtaka paršavedžių apsivaisinimui ...43 4. Metų ir sezono įtaka paršavedžių apsivaisinimui ...43 3.4. Paršavedžių apsivaisinimo įtaka kiaulininkystės ūkio ekonominiams rodikliams ...45
IŠVADOS ...49 NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS ...52
PAVEIKSLAI
1 Magistrinio darbo loginė schema ...8
2 S linijos paršavedžių apvaisinimų rezultatai ………22
3 S linijos paršavedžių atjunkymo- sėklinimo rezultatai ...23
4 Kiaulių skaičius Lietuvoje 1919-2004 m., tūkst.vnt ………....26
5 Mėsos gamybos dinamika, tūkst.t ...27
6 Lietuvos gamintojų parduotos kaiulienos vidutinės kainos 2003- 2005m., Lt/kg ...28
LENTELĖS
1 Kiaulių ovuliacijos sinchronizacijos įtaka kiaulių apvaisinimui ir vislumui ...18
2 Negenetinių ir genetinių faktorių įtaka Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinėms savybėms ir jų statistiniai rodikliai ...19
3 Veiksnių, turinčių įtakos spermos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams, reikšmingumas ……… 24
4 Skirtingų veislių kuilių spermos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai ………25
5 Kiaulienos gamybos ir ekonominių rodiklių dinamika ...29
6 Paršavedės veislės įtaka apsivaisinimui ………32
7 Vados eilės numerio įtaka apsivaisinimui ………33
8 Paršavedės amžiaus pirmo apsiparšiavimo metu įtaka apsivaisinimui ...35
9 Ankstesnėje vadoje atvestų paršelių skaičiaus įtaka apsivaisinimui ………36
10 Ankstesnės nujunkytos vados svorio įtaka apsivaisinimui ……….37
11 Ankstesnės vados laktacijos periodo įtaka apsivaisinimui ……… 38
12 Servis periodo trukmės įtaka apsivaisinimui ...38
13 Kuilių veislės įtaka apvaisinimui ...39
14 Kuilio amžiaus įtaka apvaisinimui ...40
15 Kuilio laikytojo įtaka paršavedžių apvaisinimui ...42
16 Kergimo, sėklinimo įtaka apsivaisinimui ...42
17 Sėklintojo įtaka apsivaisinimui ...43
18 Metų įtaka paršavedžių apsivaisinimui ...43
19 Metų įtaka apvaisinimui naudojant savo ir sėklinimo įmonės kuilius ………44
20 Sezono įtaka paršavedžių apsivaisinimui ...44
ĮVADAS
Tyrimo aktualumas. Kiaulių apsivaisnimas yra vienas iš veiksnių, sąlygojančių
kiaulininkystės ūkių pelningumą. Neapsivaisinus paršavedėms sumažėja kiaulininkystės ūkių pajamos bei investicinis pajėgumas. Mokslinės literatūros analizė atskleidė nepakankamą kiaulių neapsivaisinimo priežasčių identifikavimą Lietuvoje ir jų poveikio kiaulininkystės ūkio rezultatams vertinimą.
Tyrimo problema. Tyrimo problema atsiranda dėl to, kad nėra įvardinta paršavedžių
neapsivaisinimo įtaka kiaulininkystės ūkio rezultatams. Paršavedei neapsivaisinus mažėja gamybos efektyvumas, gaunama mažiau pajamų, didėja produkto savikaina.
Tyrimo tikslas. Identifikuoti paršavedžių apvaisinimo efektyvumą įtakojančias
priežastis ir įvertinti jų įtaką kiaulininkystės ūkio ekonominiams rodikliams.
Tyrimo tikslas įgyvendinamas sprendžiant šiuos uždavinius:
1. Identifikuoti svarbiausias paršavedžių apvaisinimą įtakojančias priežastis: • įvertinti su paršavede susijusių veiksnių įtaką apsivaisinimo rodikliams; • įvertinti su kuiliu susijusių veiksnių įtaką apvaisinimo rodikliams;
• įvertinti su ūkiniais faktoriais susijusių veiksnių įtaką apvaisinimo rodikliams; 2. Įvertinti paršavedžių neapsivaisinimo įtaką kiaulininkystės ūkio ekonominiams rodikliams.
Tyrimo objektas - kiaulių komplekse laikomų paršavedžių apvaisinimo bei reprodukcijos
duomenys.
Magistrinio darbo loginę struktūrą nusako suformuluoto tikslo įgyvendinimui išskirtų uždavinių seka, kuri atsispindi trijose pagrindinėse darbo dalyse (1 pav.):
Kiaulininkystė – viena iš prioritetinių šakų Lietuvos žemės ūkyje. Įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus vakarų rinkoms, kokybiškos kiaulienos paklausa ir konkurencija tarp kiaulininkystės ūkių didėja. Mūsų šalies kiaulienos produktai jau konkuruoja su importuotais produktais vidaus ir užsienio rinkose. Norint tapti lygiaverčiais partneriais Vakarų Europos rinkoje, būtina gerinti kiaulienos kokybę. Kiaulininkystės strategija Lietuvoje turėtų būti ne kiaulių skaičiaus didinimas, siekiant gauti didesnį produkcijos kiekį, o modernių biotechnologinių (reprodukcijos bei molekulinių) metodų taikymas, kurių pagalba mes galime labai paspartinti selekcijos procesą, padidinti kiaulių produktyvumą, sveikatingumą, bei kiaulininkystės produkcijos kokybę.
1 DALIS 2 DALIS KIAULIŲ REPRODUKCINĖS SAVYBĖS. KIAULIŲ APSIVAISINIMO IR KIAULININKYSTĖS ŪKIO EKONOMINIŲ RODIKLIŲ SĄSAJOS.
• KIAULIŲ REPRODUKCINĖS SAVYBĖS, PAVELDIMUMAS IR REPRODUKCINĮ
PRODUKTYVUMĄ ĮTAKOJANTYS FAKTORIAI
• SVARBIAUSI KIAULININKYSTĖS ŪKIO PELNINGUMO VEIKSNIAI • LIETUVOS KIAULIŲ ŪKIŲ EKONOMINĖ APŽVALGA
• KIAULIŲ NEAPSIVAISINIMO ĮTAKA KIAULININKYSTĖS ŪKIŲ REZULTATMS TYRIMO METODIKA • SPECIFINIŲ KIAULIŲ APSIVAISINIMĄ ĮTAKOJANČIŲ PRIEŽASČIŲ IDENTIFIKAVIMAS IR JŲ VERTINIMAS REMIANTIS STATISTINIAIS- MATEMATINIAIS METODAIS 3 DALIS TYRIMO REZULTATAI Su paršavede susijusių veiksnių įtaka apsivaisinimo rodikliams
Su kuiliu susijusių veiksnių įtaka apsivaisinimo rodikliams
Su kitais ūkiniais faktoriais susijusių veiksnių įtaka apsivaisinimo rodikliams
Kiaulių apsivaisinimo įtaka kiaulininkystės ūkio pelningumui vertinimas
IŠVADOS
1 pav. Magistrinio darbo loginė schema
Tyrimo metodai. Teoriniams tyrimams, siekiant pagrįsti paršavedžių apsivaisinimo
prielaidas bei įvertinti jų poveikį kiaulininkystės ūkio rezultatms, analizuota, apibendrinta, sisteminta, lyginta mokslinė literatūra. Šių metodų pagalba iš tyrimo tema studijuojamos mokslinės literatūros buvo išskiriami esminiai klausimai bei paaiškinimai. Praktinė tyrimo dalis yra paruošta naudojant pirminės ir antrinės informacijos sisteminimo, apibendrinimo bei matematinius statistinius duomenų apdorojimo metodus. Pagrindinis tiriamas požymis buvo
dvireikšmis (apvaisinta / neapvaisinta), todėl tyrimų duomenis grupavome į variacines pasiskirstymo eilutes ir įvertinome dažnių pasiskirstymo skirtumų patikimumą suskaičiavę χ2
kriterijų.
Duomenų analizė atlikta naudojant skaičiuoklę Excel Windows. Apskaičiavome paršavedžių reprodukcijos požymių vidutines reikšmes ir jų paklaidas (SE).
Darbo apimtis. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, naudotos literatūros sąrašas.
Darbo apimtis- 52 puslapiai. Pateikta 7 pavekslai, 21 lentelė. Naudotos literatūros sąraše- 35 šaltiniai.
1. PARŠAVEDŽIŲ APSIVAISINIMO IR KIAULININKYSTĖS
ŪKIO EKONOMINIŲ RODIKLIŲ SĄSAJOS
1.1. Kiaulių reprodukcinės savybės, jų paveldimumas, reprodukcinį
produktyvumą įtakojantys faktoriai.
Kiekvieno kiaulininkystės ūkio uždavinys yra gauti kuo didesnį pelną, pasiekti geresnius savo veiklos rezultatus ir patenkinti vartotojų poreikius. Norėdami padidinti kiaulių ūkių rentabilumą turime identifikuoti priežastis trukdančias tai padaryti. Viena iš priežasčių yra kiaulių neapsivaisinimą lemiantys faktoriai. Jų identifikavimas ir pašalinimas padidintų kiaulių ūkio ekonominius rodiklius.
Šiai dienai užsienyje ir Lietuvoje yra atliekami tyrimai kiaulių apsivaisinimą lemiančių priežasčių identifikavimui ir jų problemoms nagrinėti. Šią temą įvairiais laikotarpiais tyrinėjo Leukkunen (1984m.), Varona ir Noguera (2001m.), Brandt ir Grandjot (1998 m.), Hanenberg ir kt. (1999m., 2001m.), Rydhmer (2000m., 1995m.), Love ir kt.(1993m.), Basset (1996m.), N. Jankevičiūtė ir H. Žilinskas (2002m.), S. Kerzienė ir V. Juozaitienė (2004m.), R. Klimas ir A. Klimienė (2004m.), J. Kriauzienė ir kt. (2005m.), J. Kriauzienė ir V. Rekštys (2003m.), V. Riškevičienė (2003m), A. Šiukščius, J. Kutra ir kt (2003m.), R. Klimas ir A. Klimienė (2006m.), A. Šiukščius (2004m.), K. Saikevičius (2004m.) ir kt..
Lietuvoje kiaulių apsivaisinimą lemiančių priežasčių tyrinėjimas yra nauja ir mažai tyrinėta sritis. Duomenų apie daugelio negenetinių faktorių įtaką kiaulių apsivaisinimui beveik nėra.
Tradiciškai teigiama, kad kiaulių apsivaisinimo sėkmę lemia veislė, amžius, sezonas, laikymo ir šėrimo sąlygos, įvairios ligos ir t.t. Kiaulių apsivaisinimą lemia daugelis veiksnių ir nustatyti vieno veiksnio tiiesioginę įtaką yra sunku. Be to, retai kada veikia tik vienas veiksnys, dažnai poveikį sukelia keleto veiksnių visuma.
Reprodukcija yra svarbi kiaulienos gamybos grandis, sutrikus reprodukcijai, nukenčia arba žlunga kiaulienos gamybos tolygumas. Kiaulininkystės šakos rentabilumas didžiąja dalimi priklauso nuo kiaulių bandos reprodukcijos organizavimo, paršavedžių ir kuilių naudojimo intensyvumo, užtikrinančio kiaulienos gamybos tolygumą ir nepertraukiamą kiaulienos gamybą per ištisus metus.
Lytinė branda. Lytiškai subręstama tada, kai patinų ir patelių lytinės liaukos pradeda
gaminti lytines ląsteles. Lytinėse liaukose gaminasi hormonai, kurie daro poveikį visam organizmui. Lytinio subrendimo laikas priklauso nuo veislės, lyties, klimato, šėrimo ir laikymo sąlygų. Kiaulės lytiškai subręsta gerokai anksčiau, negu pasibaigia viso organizmo augimas ir vystimasis. Todėl tik ką lytiškai subrendusių kiaulaičių dar negalima apvaisinti, nes jos turi augti.
Lytinės brandos paveldimumo koeficientas- 0,3. (Rydhmer ir kt., 1994 m.)
Auginant kiaulaites, bandoje turėtų būti standartizuojamas šėrimo lygis, laikymo sąlygos, laikymo grupių dydis, nes tai turi didelės įtakos lytinei brandai. ( Hughes ir kt., 1982m.)
Kiaulaitės, kurioms iki pirmos tikros rujos pasireiškė 1–2 lytiniai ciklai, pasižymi geresnėmis reprodukcinėmis savybėmis, jų ankstesnis lytinis subrendimas sąlygoja greitesnį lytinių organų vystymąsi, ypač gimdos ragų išsivystymą.
Paprastai fiksuojamas ne kiaulaitės lytinio subrendimo amžius, bet pirmojo sėklinimo amžius, pirmojo apsiparšiavimo amžius.
Ruja- svarbiausia lytinio ciklo fazė. Ji trunka vidutiniškai apie dvi paras. Veikiant
estrogeniniams hormonams padidėja paršavedės dirglumas lytiniams veiksmams: ji labai reaguoja į kuilio pasirodymą, jo skleidžiamus garsus ar kvapus, prisileidžia kuilį. Iš stovėjimo reflekso sprendžiama apie rujos pradžią bei tinkamiausią sėklinimo ar kergimo laiką. Apvaisinimo sėkmė priklauso nuo tikslaus rujos pradžios ir ovuliacijos laiko nustatymo. Įprastų, nedidelių fermų sąlygomis suaugusių paršavedžių ovuliacija įvyksta po 18- 24 valandų, o jaunų- po 24- 30 valandų nuo rujos pradžios (stovėjimo reflekso pasireiškimo). Tinkamiausias apsivaisinimui laikas 5- 10 valandų po ovuliacijos. (I. Jančienė, 2005 m.)
Pramoniniuose kiaulininkystės kompleksuose tyrimais nustatyta, kad jaunoms kiaulaitėms ovuliacija prasideda po 24- 38 valandų nuo rujos pradžios ir daugeliu atvejų viršija 30 valandų ribą. Pagrindinių paršavedžių ovuliacija įvyksta po 35- 42 valandų nuo stovėjimo reflekso pradžios, t.y. vidutiniškai 18 valandų vėliau nei įprastinėse mažose fermose. Šis skirtumas aiškinamas ankstyvu paršelių nujunkymu ir skirtingomis laikymo ir šėrimo sąlygomis pramoniniuose kompleksuose, o visa tai sąlygoja sumažintą hormonų gamybą paršavedžių organizmuose. Čia priešrujis trumpesnis, o ovuliacija įvyksta vėliau nei mažose fermose.
Sėkmingam sėklinimo rezultatui ypatingai svarbūs aiškiai pasireiškiantys stiprūs rujos požymiai. Kiaulių rujos pasireiškimo požymių aiškumas yra paveldimas. Paveldėjimo
koeficientas priešrujo trukmei- 0,2, rujos trukmei- 0,2, stovėjimo reflekso pasireiškimui- 0,3, lyties organų rujos požymiams 0,2. (Rydhmer ir kt., 1994 m.)
Paršavedės apvaisinimas vyksta kiaušintakiuose, nors sperma įvedama į gimdą., joje
išbūna apie 5 valandas ir juda į gimdos ragus. Spermatozoidų judėjimą sąlygoja gimdos ir jos ragų peristaltika. Gero aktyvumo sperma po 24 valandų patenka į kiaušintakių pradžią. Kiaušintakiuose spermatozoidai judrūs išbūna apie dvi paras, priklausomai nuo spermos kokybės, šviežumo ir aplinkos. Kiaušinėlis sutinka spermatozoidus pirmame priekinio kiaušintakio trečdalyje, čia fermentu hialuronidaze spermatozoidai ištirpdo kiaušinėlio folikulinį apvalkalėlį ir patenka į citoplazmą. Spermatozoido uodegėlė nukrinta, galvutė greitai išbrinksta ir pasiekia kiaušinėlio branduolio dydį. Tada spermatozoido galvutė ir kiaušinėlio branduolys susilieja ir susidaro naujas organizmas- zigota. Ši dalinasi į du blastomerus, kurie vėl dalijasi ir t.t. Susidariusi zigota slenka link gimdos. Po 3- 4 parų į gimdos ragus patenka jau morulė, ji plaukioja skysčiuose 13- 14 dienų, po to įsitvirtina ir prasideda gemalo vystimasis.
Kiaušinėlį apvaisina dažniausiai vienas spermatozoidas, tačiau reikalingas didelis spermatozoidų kiekis, kurie paruošia kiaušinėlį apvaisinimui ir sudaro sąlygas zigotai vystytis. (I. Jančienė, 2005 m.)
Paršavedžių apvaisinimo indekso paveldimumo koeficientas mažai kur skelbiamas ir yra gaunamas labai mažas- 0,03. (Brandt ir Grandjot, 1998 m.)
Nėštumu vadinama patelės organizmo būklė nuo apvaisinimo iki vaisiaus gimimo.
Kiaulės nėštumas vadinamas paršingumu. Paršingumo trukmė 114,6 dienos ( svyruoja nuo 103 iki 122 parų). Pirmaparšių paršingumo trukmė trumpesnė nei suaugusių paršavedžių. Paršingumo trukmė priklauso nuo veislės, paršavedės amžiaus ir invidualių savybių. Kiaulės amžius 11- 12 metų, produktyviausias paršavedės periodas iki 6-7 apsiparšiavimų, vidutiniškai gaunama 60- 120 paršelių, nors biologinis potencialas du kartus didesnis. (I. Jančienė, 2005 m.)
Atvestos vados dydis- atvestų paršelių skaičius vadoje. Vidutiniškai 10- 12 paršelių. Veisimo tikslas vados dydžiui yra kuo didesnis nujunkomų paršelių skaičius vadoje. Atvestų vadoje gyvų paršelių skaičius daugelyje šalių yra selekcionuojamas požymis. Paveldimumo koeficientas vidutiniškai yra lygus 0,13. Nujunkytų paršelių skaičiui paveldimumo koeficientai gaunami gerokai mažesni negu atvestų paršelių skaičiui. (Adamec ir Johnson, 1997 m.)
Atvesto paršelio svoris. Paršelio svoris vadoje svyruoja nuo 0,5 iki 2kg. normaliai
išsivysčiusiais yra laikomi tie, kurių masė ne mažesnė už 1kg veislei paliekami paršeliai, gimę 1,2- 1,3 kg. Didelis atvesto paršelio svoris svarbus ne tik paršelio išgyvenimui iki nujunkymo,
vienodumas yra ne mažiau svarbus paršelių išgyvenimui iki nujunkymo nei didelis vidutinis atvedamų paršelių svoris. Atvesto paršelio svorio nukrypimas vadoje yra paveldimas. Paveldimumo koeficientas 0,1.
Paršelių išsaugojimo procentas. Nujunkytų paršelių skaičius/ gimusių
skaičius*100%. Geras išsaugojimo procentas -90 ir daugiau; vidutinis – 85 proc., ir blogas-žemiau 80 proc. Paršelių išsaugojimo paveldimumo koeficientas yra apie 0,05. (Kerr ir Cameron, 1995 m.)
Paršavedės pieningumas. Vertinamas sąlyginai pagal lizdo masę 21 dieną. Vidutinis
pieningumas 21 dieną- 50- 60 kg. Faktinis metodas išmatuoti paršavedės pieningumą, yra sverti paršavedę arba jos paršelius prieš žindymą ir po žindymo. Paršelių priesvorio per keletą pirmųjų dienų nuo gimimo variacija yra labai didelė, greičiausiai dėl paršavedžių pieningumo variacijos. Nustatytas 21 dienos amžiaus vados svorio paveldimumo koeficientas buvo lygus 0,02.
Paršavedės tešmens savybės. Kiaulės paliekamos veislei , jeigu spenių skaičius ne
mažesnis nei keturiolika. Ir bendras spenių skaičius ir funkcionuojančių (sveikų) spenių skaičius yra paveldimas koeficientu 0,2- 0,3. Tešmens problemos sudaro 13% paršavedžių išbrokavimo priežasčių.
Motinystės instinktas. Dažniausios paršelių kritimo priežastys būna išbadėjimas ir
sužalojimai dėl paršavedės elgesio. Daugelis sutraiškomų paršelių jau būna nusilpę dėl pieno trūkumo. Tačiau didelis paršavedės pieningumas negarantuoja, kad paršavedė sugebės pienu pakankamai aprūpinti paršelius. Paprastai kontaktas tarp paršavedės ir paršelių greitai nusistovi ir ji sėkmingai vysto sugebėjimą efektyviai žindyti. Tačiau, netgi gerai pamaitinti paršeliai gali būti sutraiškyti paršavedės, ir atrodo, kad paršavedės judėjimo pobūdis turi daug įtakos paršelių kritimui. Paršavedžių elgsenos požymių paveldimumo koeficientai svyruoja nuo 0,2 iki 0,5. (Craig, 1994m. )
Laikotarpis po nujunkymo. Dienų skaičius nuo paršelių nujunkymo iki paršavedžių
sukergimo vadinamas servis periodu. Jis trunka 5-7(10) dienų. Labai svarbus genetinis paveldėjimas trumpo laikotarpio nuo atjunkymo iki rujos. Paveldimumo koeficientas- 0,2. Intervalo nuo atjunkymo iki sėklinimo paveldimumas mažėja sulig kiekvienu apsiparšiavimu, nors po trečio apsiparšiavimo mažėjimas beveik nepastebimas. (Napel, 1995m.)
Paršavedžių reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai. Atskiro požymio
(vislumo, pieningumo, prieaauglio gyvybingumo, jų auginimo energijos, pašarų panaudojimo) pasireiškimas priklauso nuo paveldimų faktorių ir aplinkos faktorių sąveikos. Reprodukcinių savybių paveldimumas yra žemiausias, o tai reiškia, kad produktyvumą ženkliai sąlygoja
aplinkos faktoriai. Reikėtų paminėti tokius charakteringus faktorius sąlygojančius kiaulių reprodukciją:
• Paršavedžių lytinės sistemos išsivystymas. Vados dydis (vislumas) priklauso nuo lytinių organų dydžio, paršavedžių amžiaus, masės- tai sąlygoja kiaulaičių auginimo sąlygos. Kiaulininkystės praktikoje pasiteisina veislinio prieauglio auginimo technologija veislynuose (kuo įvairesnis racionas, mocionas, vasarą- auginimas stovyklose). Pramoniniuose kompleksuose augintų pakaitinių kiaulaičių kiaušidžių funkcijos silpnesnės, kiaušidžių masė mažesnė ir brandinamas mažesnis folikulų skaičius, nes tai įtakoja didesnė gyvulių koncentracija, kiaulaitės auginamos uždarose patalpose be mociono, koncentratinis šėrimo tipas. (I. Jančienė, 2005 m.) .
• Landrasų ir Jorkšyrų kiaulių veislių apsivaisinimo savybių tyrimas pagal lytinių
organų išsivystymą. Tyrimų metu įvertinus Landrasų ir Jorkšyrų veislės paršavedžių
reprodukcijos duomenis, paršavedžių lytinius organus, jų išsivystymą bei kiaušidžių funkcinį aktyvumą nustatyta, kad per 10 dienų po paršelių nujunkymo ruja vidutiniškai pasireiškia 86,17 ± 1,76 procentams Landrasų veislės kiaulių, jų apsivaisinimo procentas 67,93±1,56 proc. Per 10 dienų po paršelių nujunkymo Jorkšyrų veislės kiaulių ruja vidutiniškai pasireiškė 75,07±2,43 proc. Jų vidutinis apsivaisinimo procentas buvo 62,79±3,74 proc. Landrasų veislės kiaulaičių gerai išreikšta ruja, po kurios po sėklinimo įvyko apsivaisinimas pirmą kartą pasireiškė 280,25±31,52 jų amžiaus dieną, o Jorkšyrų veislės kiaulaičių -295,7±28,40 amžiaus dieną. Jorkšyrų veislės kiaulaitės rujoti pradeda 15,45±3,12 dienomis vėliau. Norint gauti geresnius reprodukcijos rezultatus, tai yra - daugiau paršelių vadoje, geresnį apsivaisinimo procentą, mažiau brokuoti paršavedžių dėl neaktyvių kiaušidžių – rekomenduojame veisimui naudoti Landrasų veislės paršavedes, nes jų kiaušidėse subręsta didesnis ovuliuoti galinčių folikulų skaičius, todėl šių paršavedžių vados yra didesnės. Mažiau folikulų Jorkšyrų veislės paršavedžių kiaušidėse subręsta todėl, kad jų geltonieji kūnai sunkiau pereina į regresiją, jų diestrus stadija užsitęsia, progesterono koncentracija kraujyje lieka aukšta, o tai blokuoja naujų folikulų augimo pradžią. Tuo tikslu rekomenduojame naudoti geltonojo kūno regresiją skatinančius hormoninius preparatus. ( Vita Riškevičienė, 2003m.)
• Ovuliacijos lygis priklauso nuo veisimo metodo. Naudojant giminingą veisimą ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičius mažėja, skirtingų veislių kryžminimo atveju- didėja.
Paršavedės amžius taip pat glaudžiai susijęs su ovuliacijos lygiu: suaugusiųjų- ovuliacijos lygis aukštesnis nei jaunų ir maksimalus būna paršiuojantis 4- 5 kartą.
Iki kergimo paršavedžių šėrimas energija praturtintais racionais stimuliuoja ovuliuojančių kiaušialąsčių skaičių ( vidutiniškai padidina 1- 1,6 vienetais). Atskirų autorių teigimu, po apvaisinimo paršavedžių šėrimas praturtinais energija racionais blogina gemalų išgyvenimą. Pirmajame paršingumo periode gemalų aprūpinimas maisto medžiagomis vyksta iš motinos kūno energetinių atsargų, o augimo ir vystymosi sparta priklauso nuo medžiagų apykaitos procesų intensyvumo.
• Kiaušidžių hipofunkcijos (rujos nepasireiškimo) priežastys yra įvairios: 1. Dėl hipofizio funkcijos sumažėjimo nepasireiškia ruja arba ji būna rami;
2. Gausus paršavedžių pieningumas sąlygoja jų fiziologinio stovio pablogėjimą ir rujos slopinimą, nes su pienu ji išskiria daugiau maistinių ir mineralinių medžiagų nei gauna. Nusistovi neigiamas balansas ir paršavedė praranda daug kūno masės. Dėl to stebima kiaušidžių funkcijų depresija ir rujos nepasireiškimas;
3. Reprodukcines funkcijas prastina nepakankamas baltymų ir gausus angliavandenių kiekis racione, fosforo, mangano bei A ir B vitaminų stoka.
• Paršavedžių bergždumo arba rujos pasikartojimo procentas priklauso nuo paršavedžių:
1. Reprodukcinių funkcijų atsistatymo po paršelių nujunkymo; 2. Paršelių nujunkymo laiko;
3. Tikslaus rujos pradžios laiko nustatymo; 4. Spermos kokybės;
5. Sėklinimo technikos(ypač svarbu); 6. Optimalaus sėklinimo laiko.
Nuo pirmo sėklinimo rezultatyvumo priklauso ir paršavedžių servis laikotarpio trukmė. Didinant paršavedžių panaudojimo intensyvumą, apie 1970 metus buvo bandoma paršavedes sėklinti paršelių žindymo metu, bet tai nepasiteisino dėl prastų apvaisinimo rezultatų, vislumo ir menko paršelių gyvybingumo.
Paršavedių apvaisinimo ir vislumo bei paršelių stambumo rodikliai tiesiogiai priklauso nuo kuilių spermos kokybės. Dėl to sėklinimo punktuose ir pramoniniuose kompleksuose skiriamas ypatingas dėmesys kuilių gerintojų atrankai, reikiamų šėrimo ir laikymo sąlygų sudarymui. Poltavoje, atliekant bandymus nustatyta, kad gilaus šaldymo sperma apsėklintų paršavedžių paršeliai gimsta stambesni.
• Paveldimi faktoriai: visiškas nevaisingumas- sterilitetas, laikinas nevaisingumas- infertilitetas, sumažintas vaisingumas- subfertilitetas.
• Embrionų mirtingumas pažeidžia paršavedžių reprodukcinę funkciją. Normaliai žūsta apie 35% ovuliavusių kiaušialąsčių. Iš jų apvaisintų 75% iki 21 dienų amžiaus. Priežastys nepakankamai ištirtos ir skirstomo į:
1. faktorius, kylančius dėl kiaušinėlio, embriono prigimties; 2. neigiamus aplinkos faktorius.
Vaisiaus gyvybingumą neabejotinai sąlygoja genetiniai faktoriai, rezus faktorius, inbrydingo depresija, tėvų imunogenetinis suderinamumas, trauminiai abortai, šėrimas, hormoninės pusiausvyros pažeidimai.
Embrionų išgyvenime svarbų vaidmenį vaidina apvaisinime dalyvavusių lytinių ląstelių biologinė vertė. Paršavedžių sėklinimas „sena“ (ilgai laikyta) sperma didina embrionų mirtingumą. Infekcijos patekimas į gimdą sėklinimo ar kergimo metu taip pat didina embrionų mirtingumą.
Šėrimas sausais pašarais sąlygoja viso organizmo ląstelių nepakankamą turgorą. Hidrofiliniai pašarai suteikia galimybę to išvengti. Paršavedės dėl šėrimo sausais koncentruotais pašarais su nepakankamu ląstelienos kiekiu, be žolės, be mociono gali nutukti.
• Kiaulių lytinį ciklą veikiantys faktoriai. Lytinio ciklo metu kiaulių organizme vykstantys morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai susiję su lytiniais hormonais, kuriuos į kraują išskiria vidaus sekrecijos liaukos- pogumburis, hipofizė, sėklidės ir kiaušidės. Šių vidaus sekrecijos organų veikla glaudžiai susijusi su visomis organizmo funkcijomis, todėl bet koks sutrikimas kiaulės organizme keičia lytinius hormonus produkuojančių liaukų veiklą, kartu ir lytinių hormonų pusiausvyrą. Tačiau vieni organizmo veiklos sutrikimai lytinių hormonų dinamiką keičia ryškiai, o kitų poveikis yra silpnas arba visai nežymus. Ryškiausi lytinio ciklo nukrypimai nuo fiziologinės normos būna dėl nepilnaverčio šėrimo, stresų, netinkamo reprodukcinio darbo organizavimo ir lytinių organų ligų gydymo.
• Kiaulių rują stimuliuojantys preparatai. Kumelingų kumelių kraujo serumas(KKKS). Šis preparatas naudojamas kiaulaičių ir paršavedžių rujai stimuliuoti bei nerujojančių kiaulaičių lytiniam ciklui atstayti.
Naudingiausia rują skatinti suleidžiant parsavedėms KKKS praėjus 24 val. po paršelių nujunkymo. Kadangi pirmąją parą po paršelių nujunkymo į kraują išskiriami hipofizės gonadotropiniai hormonai, šiuo periodu suleistas KKKS dirbtinai padidina FSH ir LH kiekį
paršavedžių organizme. Padidėjus FSH kiekiui prasideda folikulų augimas ir estrogenuų išskyrimas į kraują. Paršavedės pradeda rujoti 3-5 dieną po suleidimo. Šiuo laikotarpiu surujoja 80-85% kiaulių. Nenaudojant lytinių hormonų preparatų kiaulės rujoja 3-10 dieną po paršelių nujunkymo, ir kartais rujos požymiai būna ne tokie ryškūs.
KKKS vartojamas ne tik rujai sinchronizuoti, bet ir lytiniam ciklui atstatyti. Šiam tikslui pasiekti, daugelio autorių nuomone, efektyviausia yra suleisti 1500 v.v. KKKS arba 500 v.v. KKKS ir 500 v.v. choriogonino, neatsižvelgiant į lytinio ciklo fazę.
PG-600. Tai dviejų hormonų, reikalingų folikulų formavimuisi (FSH) ir ovuliacijai
[LH), kombinacija. Šiame preparate yra kumelingų kumelių kraujo serumas, kuris stimuliuoja folikulų vystymąsi, ir choriogoninos, stimuliuojantis ovuliaciją kiaulių kiaušidėse. PG-600 vienoje dozėje yra 400 v.v. kumelingų kumelių kraujo serumo ir 200 v.v. choriogonino. Preparatas tiekiamas liofillzuotų miltelių pavidale. Paršavedėms šį preparatą geriausia suleisti praėjus 24 valandoms po paršelių atjunkymo, o nerujojančioms paršavedėms ir kiaulaitėms - neatsižvelgiant į lytinio ciklo stadiją. (A. Šiukščius, 2004m.)
• Hormoninių preparatų poveikis kiaulių reprodukcinėms savybėms. Bandyme su Lietuvos baltųjų veislės kiaulaitėmis buvo tirta folitropino (FSH) ir surfagono įtaka kiaušidžių išsivystymui, apsivaisinimui, vislumui, gimusių paršelių svoriui ir gyvybingumui. Bandymo metu buvo nustatyta, kad kiaulių rujai skatinti panaudojus dukartinę FSH injekciją, vidutiniškai vienos kiaulės kiaušidėse subrendo 17,33 ± 1,45 folikulų. Šis rodiklis buvo 8,8% (P > 0,5) mažesnis, palyginti su kontroline grupe, kuriai panaudojome KKKS. Kiaulaičių rujai skatinti KKKS pakeitus vienkartine FSH injekcija, apsivaisinimas sumažėja 33,4%, o vislumas – 27,1% (P < 0,001), palyginus su kontrole. Tačiau rujai skatinti panaudojus dukartinę FSH injekciją po 300 v.v. su 12 h pertrauka, ovuliacijos efektyvumas, apsivaisinimas ir vislumas prilygsta KKKS. (A. Šiukščius, J. Kutra, 2003m.)
• Kiaulių ovuliacijos sinchronizacija. Sėklinant kiaules svarbu sinchronizuoti ne tik rują, bet ir ovuliaciją. Sinchronizuojant ovuliaciją būna 10- 15 % geresni apvaisinimo ir vislumo rezultatai. Tam tikslui yra naudojami šie hormoniniai preparatai: choriogoninas, ganovetas, surfagonas.
1 lentelė. Kiaulių ovuliacijos sinchronizacijos įtaka kiaulių apvaisinimui ir
vislumui (Artūras Šiukščius, 2004 m.)
Kiaulių grupės Kiaulių skaičius Apvaisinimas % Vislumas % Kontrolinė grupė (hormoniniai preparatai nenaudoti) 50 75,2 9,8 Bandomoji grupė (suleista 2 ml surfagono pirmo sėklinimo metu)
50 86,2 10,1
• Metų laikas. Paršavedžių potencialus vislumas tiek žiemą, tiek vasarą beveik vienodas. Tačiau realus- žiemą didesnis nei vasarą. Duomenų analizė parodė, kad vasaros periodu pirmu sėklinimu apsivaisina 70- 75% paršavedžių, o žiemą- 89%. Ypač tai juntama pramoniniuose kompleksuose, dėl santykinės oro drėgmės sumažėjimo ir oro temperatūros padidėjimo.
• Gamtinės klimatinės sąlygos. Karšto klimato sąlygomis Ukrainoje, Armėnijoje paršavedžių reprodukcinės savybės mažėja, paršingumo trukmė didėja 1- 1,5 dienos.
• Aplinkos įtaka reprodukcinėms savybėms. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcinėms savybėms iš visų negenetinių faktorių didžiausios įtakos turėjo ūkis (9,5 - 27,9%), o poruojamų paršavedžių ir kuilių amžiaus, atskirų parinkimo bei poravimo tipų įtaka buvo neženkli. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių reprodukcines savybes statistiškai patikimai įtakojo fiksuoti genetiniai faktoriai - šeima (5,5 - 18,5%) ir linija (4,8 - 10,4%). Eliminuojant negenetinių faktorių įtaką reprodukcinėms Lietuvos baltųjų kiaulių savybėms optimaliu nustatytas kombinuotas ūkio-metų-mėnesio efektas (26,4 - 56,5%). (S. Kerzienė, V. Juozaitienė, 2002m.)
Atlikus statistinius tyrimus, buvo nustatyta, kad daugiausiai įtakos visoms paršavedžių reprodukcinėms savybėms turi ūkinės sąlygos, kurias geriausiai išreiškia jungtiniai faktoriai: ūkis- metai- sezonas ir ūkis- metai- mėnuo (nuo 10 iki 60 %). Kitų negenetinių ir genetinių veiksnių įtaka žymiai mažesnė ( metai-0,1%-8,8%; sezonas – 0,1%-1,3%; mėnuo – 0,2%-1,3%;
vada – 0,1%-4,9%; poravimo tipas – 0,2%-13,4%; vados mišrinimas – 0,3%-8%; kuilio veislė – 0,4%-10,3%; kuilio linija – 1,3%-7,6%; paršavedės šeima – 0,5%-2%). Įvertinus reprodukcijos požymių įvairavimą, paaiškėjo, kad ypatingai varijuoja paršelių kritimo rodikliai (net virš 100%).
Nustatyti reprodukcinių savybių paveldimumo koeficientai buvo maži. Vados dydžio požymiams nustatyti koeficientai svyravo nuo 0,09 iki 0,2. Labiausiai skyrėsi skirtingoms veislėms nustatyti paršelių kritimo požymių paveldimumo koeficientai – LB nuo 0,005 iki 0,011; JDB nuo 0,013 iki 0,022; L nuo 0,018 iki 0,035. didžiausi paveldimumo koeficientai buvo nustatyti amžiui pirmojo apsiparšiavimo metu ( nuo 0,073 iki 0,219) ir paršavedžių ilgaamžiškumo požymiams ( nuo 0,2 iki 0,3).
2 lentelė. Negenetinių ir genetinių faktorių įtaka Lietuvos baltųjų veislės kiaulių
reprodukcinėms savybėms ir jų statistiniai rodikliai
n Gimė paršelių vadoje 21 d. vadoje
Statisti niai rodi kliai gyvų negy vų viso Paršelių sk. Vid. par šelio sv., kg Pieningu mas, kg Embrionin is Laikotarpi s, d. x 10,0 0,7 10,7 9,9 6,00 57,7 117,9 σ 1993 1,76 1,34 1,53 1,77 1,50 8,85 4,56
Fiksuotų negenetinių ir genetinių veiksnių įtaka Fiksuoti faktoriai Kla sių sk. η²% Paršavedžių amžius 3 1,4*** 0,3* 0,8 1,4*** 0,5* 0,1 0,3* Kuilio amžius 3 1,1*** 2,9*** 0,1 0,5** 2,8*** 2,3*** 3,9*** Metai 2 0,15 1,2*** 0,15 2,2*** 0,7*** 1,5*** 0,1 Mėnuo 12 0,8 4,0*** 0,8 2,4*** 3,5*** 2,5*** 0,9** Sezonas 4 0,4 1,6*** 0,4 0,7*** 1,3*** 0,9*** 0,4* Ūkis 14 10,7*** 22,2*** 10,7*** 9,5*** 20,1*** 15,7*** 27,9*** Paršiavimosi klasė 2 1,3*** 0,15*** 0,9*** 1,5*** 0,17 0,34** 0,0001 Parinkimo tipas 2 0,5** 1,3** 0,5** 0,3* 0,7*** 0,8*** 1,5***
Poravimo tipas 2 1,0*** 0,4* 0,4* 1,3*** 0,2 1,6*** 0,8*** Šeima 21 6,1 6,4*** 6,4*** 5,5*** 9,9*** 6,8*** 18,5*** Linija 28 4,8 7,6*** 4,6*** 4,8*** 10,4*** 7,9*** 10,0*** Kuilio veislė 10 1,2 2,1*** 0,3 1,4*** 5,3*** 5,0*** 7,7*** p< *** -0,001**; -0,01*; -0,05.
• Adaptacija- prisitaikymas naujomis laikymo sąlygomis visų pirma neigiamai veikia reprodukcinius rodiklius. Ypač pramoninių kompleksų sąlygomis, nupirktų iš veislynų bandos pakaitai veislinių kiaulaičių pirmaisiais metais išbrokuojama apie 33% ir daugiau.
• Kiaulių aklimatizacijos įtaka apsivaisinimui. Siekiant išsaugoti importuotų veislių kiaulių specifines savybes, būtina ištirti aklimatizacijos įtaką jų reprodukcinėms ir penėjimosi savybėms bei mėsingumui. Išanalizavus įvežtų ir Lietuvoje atvestų ne mažiau kaip dviejų kartų kiaulių produktyvumo rodiklius bei jų kitimo tendencijas, vertėtų nustatyti, kokių veislių kiaulės lengviau ir kokių sunkiau prisitaiko prie naujų aplinkos sąlygų. Šiaulių universiteto mokslininkai atliko tyrimą, norėdami įvertinti aklimatizacijos įtaką didžiųjų baltųjų ir jorkšyrų veislių kiaulių produktyvumui.
Didžiųjų baltųjų veislės kiaulių aklimatizacija neturėjo neigiamos įtakos jų reprodukcinėms ir penėjimosi savybėms bei mėsingumui.„Draugo“ veislyne auginamų jorkšyrų reprodukcinės savybės ir penėjimosi požymiai aklimatizacijos metu kito labiau.(R. Klimas, A. Klimienė, 2006m.)
• Šviesos rėžimas. Įrodyta, kad pakaitinės kiaulaitės, augintos 18 valandų per parą apšvietimo sąlygomis, turi žymiai geriau išreikštą lytinį cikliškumą nei gyvenančios 6 valandas per parą šviesos rėžimu. Dienos prailginimas papildomu apšvietimu stimuliuoja paršavedžių gonadotropinių hormonų išskyrimą, vislumo padidėjimą, kuiliams šviesos rėžimo prailginimas iki 18 valandų 100- 150 lx, gerina spermos gamybą, o 17 valandų 100 lx apšvietimas žiemos- rudens periodu stimuliuoja paršavedžių vislumą ir paršelių augimą.
• Stresas. Ypač pramoninės technologijos sąlygomis, kur gausu technikos, įrengimų, didelė gyvulių koncentracija, grupavimai, kiaulėms tenka prisitaikyti. Kaip atsakas į neįprastai stiprius nepageidaujamus faktorius organizme išsivysto ypatingas stovis- adaptacija, vadinama stresu.
Streso faktoriai būna:
1. Fiziniai (aukšta arba žema temperatūra, didelė ar per maža santykinė oro drėgmė, intensyvūs triukšmai ir kt.);
2. Cheminiai (amoniako, sieros vandenilio, anglies dvideginio koncentracijos padidėjimas, įvairūs farmakologiniai preparatai);
3. Trauminiai (kastracija, injekcijos, ženklinimas, kaulų lūžiai); 4. Šėrimo (staigus raciono ar šėrimo lygio pakeitimas);
5. Technologiniai (pergrupavimas, pervarymas, didelė gyvulių koncentracija); 6. Transportavimo;
7. Biologiniai (vakcinacija, įvairių susirgimų gydymas);
8. Eksperimentiniai ( gyvulių dirginimas elektros srove, vibracija); 9. Ranginiai ( formuojant grupes kova dėl lyderio statuso grupėje).
Kiaulių reprodukcinės funkcijos tampriai sąveikauja su įvairiais streso faktoriais. Pvz., kiaulėms pastovių triukšmų ribinis stiprumas yra 60- 90 dB, šios normos viršijimas iššaukia stresą ir prasideda produktyvumo mažėjimas.
Laikant kuilius – reproduktorius 33°C ir 50% santykinio drėgnumo patalpose per 3 paras pasireiškia ejakuliato kiekio, spermos koncentracijos ir spermatozoidų judrumo sumažėjimas. Šio reiškinio pasekmės atsistato tik po 44 parų.
Temperatūrinis stresas neigiamai veikia paršavedžių reprodukcines funkcijas: mažėja lytinis aktyvumas, sutrinka lytinis cikliškumas, vėluoja folikulų subrendimas, o taip pat ir ovuliacija, ženkliai blogėja paršavedžių apsivaisinimas ir didėja embrionų mirtingumas (karščių metu- 15- 20%).
Siekiant išvengti kiaulių stresų fermose būtina joms sudaryti reikiamas sąlygas: teisingai ir laiku atlikti grupių formavimą, nujunkyti ir pervaryti paršelius, veterinarinį aptarnavimą, svėrimus, transportavimą, sudaryti tinkamą mikroklimatą, šviesos rėžimą, pašarų pakeitimus ir kita. Vasaros metu ventiliuoti ir atvėsinti patalpas, o žiemą- užtikrinti reikiamą šilumos rėžimą.
Veislininkystės darbe būtina reprodukcijai naudojamų gyvulių atranka pagal jautrumą stresams. Streso sindromo prognozei naudotas halotano testas. (I. Jančienė, 2005 m.)
HAL geno įtaka kiaulių apsivaisinimui. 6–oje kiaulių chromosomoje nustatytas HAL genas, kuris lemia kiaulių jautrumą aplinkos veiksniams. Stresams jautrios kiaulės mažiau rezistentiškos, prastesnės ju reprodukcinės, penėjimosi savybės, blogesnė mėsos kokybė. Manoma, kad mėsingumą lemiantis genas lokalizavęsis šalia streso (HAL) geno, todėl, vykdant
selekciją mėsingumo kryptimi, gyvulių organizme vykstantys intensyvūs metabolizmo procesai skatina masės augimą ir kartu prastina adaptacines savybes. Įvairių veislių ir linijų kiaulės nevienodai reaguoja i stresus. Jautriausi stresams yra Pjetrenai ir įvairios selekcijos Landrasai. Atlikus stresams atsparių ir streso geno nešiotojų paršavedžių reprodukcijos analizę, patikimų skirtumų tarp atskirų rodiklių nenustatyta, tačiau išryškeja tendencija, kad šį geną turinčių paršavedžių reprodukcinės savybės blogesnės: apvaisinimas pirmo sėklinimo metu mažesnis 1,1%, vislumas - vidutiniškai 0,21 paršelio, pieningumas – 3,22 kg, paršelių išsaugojimas - 6,3%. Po nujunkymo iki 7–os dienos surujoja 77,2% stresams atsparių ir 62,5% streso geną turinčių paršavedžių. (Knorr et al., 1994; Klimas, 2002; Miceikiene, Jokubka, 2000; Jokubka, Miceikiene, 2001).
Stresas yra vienas iš veiksnių, turinčių neigiamą įtaką kiaulių lytinėms funkcijoms. Dėl streso padidėja adrenalino kraujyje, blokuojamas lytinių hormonų skyrimasis, todėl kiaulės blogiau apsivaisina (Šiukcius, 2004).
Kiaulių sėklinimo analizė parodė, kad po pirmo sėklinimo stresui atsparių paršavedžių apsivaisinimas 1,1% didesnis už streso geno nešiotojų. Stresams atsparios paršavedės geriau apsivaisina ir antro sėklinimo metu, tuo tarpu net 18,2% streso geno nešiotojų sėklinamos trečią ir ketvirtą kartą.
Siekiant didesnio paršavedžių produktyvumo, labai svarbu, kad atjunkytos jos vėl pradetų greitai rujoti. Nustatyta, kad paršavedės, kurių atjunkymo- sėklinimo intervalas trumpas, veda didesnes vadas, geriau apsivaisina po pirmo sėklinimo, per metus atsiveda daugiau paršelių. Paršavedžių, sėklinamų 7– 10 dieną po atjunkymo, rezultatai prastesni. Tyrimų duomenimis, 5-ą dieną nujunkius paršelius buvo sėklinta 40,9% stresams atsparių ir tik 25% streso geno nešiotojų paršavedžių, 6-ą dieną sėklinta 31,8% stresams atsparių ir 25% streso geno nešiotojų paršavedžių. Iki 7-os dienos nuo atjunkymo surujojo 77,2% stresams atsparių ir 62,5% streso geną turinčių paršavedžių. 25% streso geną turinčių paršavedžių atjunkymo- sėklinimo intervalas buvo ilgesnis nei 10 dienų.
3 pav. S linijos paršavedžių atjunkymo- sėklinimo rezultatai
• Spermos kokybė ir paruošimo metodai. Paršavedių apvaisinimo, vislumo ir paršelių stambumo rodikliai tiesiogiai priklauso nuo kuilių spermos kokybės. Dėl to sėklinimo punktuose ir pramoniniuose kompleksuose skiriamas ypatingas dėmesys kuilių gerintojų atrankai, reikiamų jiems šėrimo ir laikymo sąlygų sudarymui, jų veislinio panaudojimo tinkamų rėžimų sudarymui. Taip pat prie prievaisos kokybę gali įtakoti technologiniai spermos apdirbimo būdai. B.K. Milovanovo metodu deguonimi apdorota sperma prieš sėklinimą lėmė stambesnių ir geriau išsivysčiusių paršelių gavimą.
Poltavos kiaulininkystės mokslinių tyrimų institute bandymais nustatyta, kad paršeliai, gauti iš sėklinimui naudotos gilaus šaldymo spermos, gimsta stambesni. Aiškinama tuo, kad veikiant neigiamiems aplinkos faktoriams užšaldant ir atšildant spermatozoidų išeiga sudaro 50- 60%, bet išlieka stipriausi ir gauti paršeliai auga geriau ir vystosi postembrioniniame laikotarpyje. Lietuvoje sėklinama šviežia nešaldyta kuilių sperma. (I. Jančienė, 2005 m.)
Spermos kokybės įtaka apsivaisinimui. Kiaulių reprodukcijai labai svarbu veislinės
medžiagos kokybė. Tik iš sveikų, gerai išsivysciusių kuilių reproduktorių gaunama daug, didelės apvaisinimo galios spermos. Seklinimui naudojama sperma neturi būti užkrėsta patologiniais mikroorganizmais, ji turi buti kokybiška ir aukštos apvaisinimo galios bei genetiškai vertinga. Spermos kokybe nėra pastovi, daug žinomų ir nežinomų veiksnių, veikiančių nuolat ar protarpiais, turi įtakos reproduktorių sveikatai, spermatogenezei, spermos kokybei bei kiekybei. Ilgėjantis fotoperiodas, genetiniai veiksniai, intensyvus reproduktoriaus naudojimas skatina spermatogenezę, tuo tarpu karščio stresas, nepakankamas gyvulio šerimas ją lėtina ir turi neigiamos įtakos spermos kokybei, kiaulių reprodukcijai (Crabo B. G., 1986, Colenbrander B. ir kt.,1990)
3 lentelė. Veiksnių, turinčių įtakos spermos kiekybiniams ir kokybiniams
rodikliams, reikšmingumas (N. Jankevičiūtė, H. Žilinskas, 2002m.)
Rodikliai p veislė amžius sezonas Ejakuliato tūris 0,001 0,001 n
Spermatozoidų judrumas n 0,001 0,001
Spermatozoidų koncentracija 0,001 0,001 0,001
Bendras patologinių spermatozoidų
procentas 0,001 n 0,001
Pastaba: n (nereikšminga) – veiksniai laikomi reikšmingi, kai p< arba =0,05
Morfologiškai įvertinus spermatozoidus, nustatyta, kad Diurokų spermatozoidai buvo kokybiškesni, palyginti su Danijos landrasų spermatozoidais. Skirtumas tarp veislių statistiškai patikimas (p=0,05).
4 lentelė. Skirtingų veislių kuilių spermos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai (N.
Nagrinėjant sezono įtaką spermos kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams, nustatyta, kad sezonas ejakuliato tūriui didelės reikšmės neturėjo, o spermatozoidų judrumui ir koncentracijai sezono įtaka didelė (p=0,001) (1lentele). Didžiausia spermatozoidų koncentracija buvo ejakuliatuose, surinktuose liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Spermatozoidų koncentracijos vidurkių skirtumas tarp rugpjūčio ir kitais mėnesiais surinktų ejakuliatų statistiškai patikimas (p=0,05). Mažiausia spermatozoidų koncentracija ejakuliate nustatyta lapkričio mėnesį (0,30±0,07mlrd/ml). Skirtumas tarp mėnesių duomenų statistiškai patikimas (p=0,05), išskyrus skirtumą tarp lapkričio ir rugsėjo, spalio ir gruodžio mėnesiais nustatytų spermatozoidų koncentracijos vidurkių. Judriausi spermatozoidai buvo balandžio mėnesį, o mažiausiai judrūs- rugsėjo ir spalio mėnesiais. Sezono įtaka spermos kokybės rodikliams buvo reikšminga. Daugiausia patologinių spermatozoidų nustatyta ejakuliatuose, surinktuose rugpjūčio, kovo, rugsėjo mėnesiais. Mažiausias bendras visų patologinių spermatozoidų skaičius nustatytas birželio mėnesį. (N. Jankevičiūtė, H. Žilinskas, 2002m.)
Tirtų kuilių veislė, amžius ir sezonas buvo reikšmingi spermos kokybiniams ir kiekybiniams rodikliams. Danijos landrasų veislės kuiliai pasižymėjo didesniu ejakuliato tūriu, bet mažesne spermatozoidų koncentracija ir geresne spermos kokybe, palyginti su Diurokų veislės kuiliais. Su amžiumi didėjo kuilių ejakuliato tūris ir spermatozoidų su patologinėmis uodegėlėmis skaičius ejakuliate, o spermatozoidų koncentracija ir spermatozoidų judrumas mažėjo. Spermatozoidai mažiau judrūs vasaros ir rudens mėnesiais, o rudens ir žiemos mėnesiais mažesnė spermatozoidų koncentracija. Daugiausiai patologinių spermatozoidų
nustatyta vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje imtuose ejakuliatuose. (N. Jankevičiūtė, H. Žilinskas, 2002m.)
1.2. Lietuvos kiaulininkystės ūkių ekonominė apžvalga
Kiaulininkystė šalyje laikoma prioritetine gyvulininkystės šaka, nes pagal gaminamos produkcijos kiekį užima pirmą vietą bendroje mėsos gamyboje. 2002m. buvo realizuota 116,3 tūkst.t gyvojo svorio kiaulienos, tai sudaro 49,4% bendroje mėsos gamyboje. Skaičiuojant skerdena, kiaulienos buvo pagaminta 94,9 tūkst.t, tai sudarė 54,7% nuo bendro mėsos kiekio. Respublikoje 2004 m. buvo realizuota, gyvuoju svoriu, 136,3 tūkst.tonų kiaulienos, tai sudarė 45% viso realizuoto gyvulių ir paukščių mėsos kiekio, o skaičiuiojant skerdena (113,3 tūkst.t), kiauliena sudarė 51,2%. Vidutiniškai šalies gyventojui buvo pagaminta po 27,1 kg kiaulienos, skaičiuojant skerdena. Pastaraisiais metais Lietuvoje kiaulių skaičius visų kategorijų ūkiuose nežymiai padidėjo. 2004 m. šalyje buvo laikoma 1057,4 tūkst. kiaulių, arba 13% daugiau nei 2000m. Lyginant su 1990 m., kiaulių skaičius Lietuvoje sumažėjo 2,6 karto ir tik pastaruosius 3m. turima virš milijono kiaulių. (I. Jančienė, 2005 m.)
4 pav. Kiaulių skaičius Lietuvoje 1919-2004 m., tūkst.vnt (Albertas Gapšys,
2005m.)
Iki 1990 m. didžioji kiaulių dalis buvo auginama kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose ir tik apie 20% buvo auginama ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiuose. Vykstant
žemės ūkio reformai ir besikuriant naujiems privatiems ūkininkų ūkiams, kiaulių skaičius ir kiaulienos gamyba labai sumažėjo.
Iš 5 paveikslo duomenų matome, kad bendra mėsos ir kiaulienos gamyba sumažėjo tris kartus lyginant su 1990 m.
5 pav. Mėsos gamybos dinamika, tūkst.t ( Irena Jančienė, 2005)
Daug kiaulininkystės ūkių yra smulkūs ir kiaules augina pagal senas tradicijas. Kiaulininkystės įmonėse, veislynuose, stambių ūkininkų fermose kiaulės veisiamos ir auginamos pagal pažangias technologijas.
Statistikos duomenimis 2003 m. kiaules augino 169172 ūkiai, vidutiniškai vienam ūkiui, auginančiam kiaules, teko po 6,4 kiaulės. Tame skaičiuje ūkininkų ir šeimos ūkiui – 3,7 kiaulės, o žemės ūkio bendrovėse ir įmonėse-3263 kiaulės. Tik 106 ūkiai augino virš 400 kiaulių, tarp jų ir stambūs kiaulininkystės kompleksai. 60% nuo bendro ūkininkų skaičiaus laiko po 1-2 kiaules, 36,8% - 3-9 vnt. ir 2.6% ūkininkų turi fermas, kuriose augina 10-49 kiaulių ir tik 0,2% nuo bendro ūkininkų skaičiaus laiko 50 ir daugiau kiaulių. Tokia kiaulininkystės ūkio struktūra byloja apie ribotas galimybes reikiamam darbo procesų mechanizavimui bei pažangių kiaulienos gamybos technologijų taikymui. Žemos kiaulių supirkimo kainos neskatina ūkininkų didinti kiaulių skaičiaus, o dalis jų atsisako kiaulių auginimo. Ateityje tikimasi kiaulių supirkimo kainų ir kiaulių skaičiaus didėjimo visų kategorijų ūkiuose. Tai numatyta ir Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos dėl narystės Europos Sąjungoje 7 skyriuje (žemės ūkis) bei Nacionalinės žemės ūkio plėtros strategijos įgyvendinimo priemonėse 2002-2010 m.
2006 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma 1114100 kiaulių, arba 3,8 % daugiau negu 2005 m. pradžioje. Nors dar daug gyventojų laiko po keletą kiaulių savo reikmėms, tačiau didžiausios jų grupės yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose. Bendroje mėsos gavyboje kiauliena sudaro per 50 %. Per paskutiniuosius ketverius metus šios mėsos suvartojimas išaugo nuo 25,4 iki 39,0 kg 1 gyventojui per metus(ES šalių vidurkis – 43,8 kg/1 gyventojui).
Kiaulienos gamyba mėsos perdirbimo įmonėse 2004 m. buvo 2,1 karto didesnė negu 2000 m. ir siekė 49,8 tūkst. t. Per šį laikotarpį skerdžiamų kiaulių kiekis išaugo 35 proc, jų supirkimai - 70 proc.
Mėsos perdirbėjų realizuojamos kiaulienos vidutinė kaina jau treti metai beveik ne- sikeičia - 2003 m. ji buvo 5,91, 2004 m. - 5,99, 2005 ra. sausio-kovo mėnesiais -5,98 Lt/kg.
1.3. SVARBIAUSI KIAULININKYSTĖS ŪKIO PELNINGUMO
VEIKSNIAI
Kiaulių produktyvumas, sveikatingumas ir tinkamas veisimas labai svarbus krašto ekonomikai. Kiaulių apsivaisinimas yra vienas iš veiksnių sąlygojančių kiaulių bandos reprodukciją, kiaulienos gamybą bei kiaulininkystės ūkių pelningumą.
Remiantis mokslinės ir taikomosios literatūros analize, kiaulininkystės ūkio pelningumą lemia kiaulių skaičius, reprodukcinis produktyvumas, skerdenos kiekis, skerdienos svoris, kiaulių realizavimo kaina, kiaulienos savikaina, pelnas, rentabilumas. Svarbus rodiklis kiaulių ūkio pelningumui yra kiaulienos supirkimo kaina.
5 lentelė. Kiaulienos gamybos ir ekonominių rodiklių dinamika (Irena Jančienė,
2005m.) Metai 2000 2001 2002 2003 2004 Rodikliai tū ks t. t % nuo ben d ro kiekio tūks t. t % nuo ben d ro kiekio tūks t. t % nuo ben d ro kiekio tūks t. t % nuo ben d ro kiekio tūks t. t % nuo ben d ro kiekio
Visų rūšių mėsos gamyba, 263,6 100 208,3 100 235,2 100 264,9 100 302,6 100
Gyvu svoriu, tūkst.t
Skerdenos svoriu, tūkst.t 186,4 100 150,5 100 173,6 100 196,3 100 221,1 100
T.sk.: kiauliena gyv.sv., tūkst.t 102,8 38,9 88 42,2 116,3 49,4 125,5 - 136,3 -
skerdienos sv.,tūkst.t 84,5 45,3 72,3 48 94,9 54,7 105,1 - 113,3 -
Parduotų kiaulių gyv.sv.,kg 97 - 98 - 99 - 99,1 - 98,7 -
Vidut.kiaulienos realizavimo 4419 - 5273 - 3702 - 4238 - 5437 - kaina, Lt/t Vidut.kiaulienos savikaina, Lt/t 4324 - 4507 - 3975 - - - - - Pelnas, Lt/t 95 - 766 - -273 - - - - - Rentabilumas, % 3,4 - 16,5 - -7,4 - - - - -
2007m. 6 savaitę vidutinė kiaulių supirkimo (pagal skerdenas) kainaLietuvoje sudarė 433, 29 Lt/100 kg ir buvo 0,1% žemesnė negu 2007m. 5 savaitę bei 10, 2 % žemesnė negu 2006m. 6 savaitę.
Norint užsitikrinti pakankamas kiaulių ūkių pajamas, Lietuvos kiaulių augintojai turi gaminti aukštos kokybės kiaulieną ir išnaudoti reprodukcines savybes siekiant maksimalaus kiaulininkystės ūkio pelningumo.
Kiaulių apsivaisinimas yra vienas iš veiksnių lemiančių kiaulienos gamybos kaštus ir pagamintos produkcijos kainą. Kiaulių apsivaisinimą įtakojančių veiksnių išskyrimas ir įvertinimas turi tam tikrų ypatumų. Juos nežymiai lemia genetiniai veiksniai ir kiti reprodukcinį produktyvumą įtakojantys faktoriai.
1.4. KIAULIŲ NEAPSIVAISINIMO ĮTAKA KIAULIŲ ŪKIŲ
REZULTATMS
Dėl kiaulių neapsivaisinimo kiaulininkystės ūkiai patiria nuostolių, nes: 1. Reikalingos išlaidos papildomam sėklinimui neapsivaisinus.
2. Reikalingos papildomos išlaidos dėl neproduktyvių paršavedžių dienų (“prastovos dienos” dėl neapsivaisinimo)
3. Neapsivaisinus reikalinga veterinarinė apžiūra, jei serga- medikamentai, rują skatinantys preparatai
4. Išbrokuojamos paršavedės , jei jų žemas apsisėklinimo koeficientas 5. Nuostoliai patiriami dėl reprodukcinio ciklo sutrikimo.
2. TYRIMO METODIKA
Magistratūros darbas atliktas 2005- 2007 metais Lietuvos Veterinarijos akademijoje Socialinių mokslų ir informatikos katedroje.
Tyrimo metodai ir sąlygos. Kiaulių apsivaisinimą įtakojančių veiksnių teoriniams
tyrimams, siekiant pagrįsti kiaulių apsivaisinimą įtakojančias priežastis, analizuota, apibendrinta, sisteminta, lyginta mokslinė literatūra. Kiaulių apsivaisinimo poveikis ekonominiams kiaulių ūkio rezultatams nagrinėjimas pagrįstas dedukciniu- indukciniu metodu. Dedukcinis metodas vyrauja teorinėje dalyje, kur nagrinėjama kiaulių apsivaisinimą įtakojantys veiksniai, kai iš bendrų žinių surandami atskiri faktai ir žinios, o indukcinis- kai nuo atskirų faktų bei žinių prieinama prie apibendrinimų, tas vyrauja praktinėje darbo dalyje.
Monografinis tyrimas- taikytas siekiant atskleisti kiaulių apsivaisinimo priežasčių spektrą, patikslinti tipines priežastis, jų įtaka kiaulininkystės ūkio rezultatams.
Tyrimams buvo naudojami „N“ kiaulių komplekso kompiuterinėje duomenų bazėje 2003-2005 metais sukaupti paršavedžių reprodukcijos duomenys. Tyrimams atrinkome šiuos reprodukcijos duomenis - kiaulių apvaisinimo bei paršiavimosi datos, apvaisinimo metodas, sėklintojo identifikacija, bendras, gyvų gimusių bei nujunkytų paršelių skaičius, laktacijos trukmė. Išanalizavome 7 veislių 3571 paršavedės, 10686 apsiparšiavimų ir 15027 kergimų duomenis.
Praktinė tyrimo dalis yra paruošta naudojant pirminės ir antrinės informacijos sisteminimo, apibendrinimo bei matematinius statistinius duomenų apdorojimo metodus. Pagrindinis tiriamas požymis buvo dvireikšmis (apvaisinta / neapvaisinta), todėl tyrimų duomenis grupavome į variacines pasiskirstymo eilutes ir įvertinome dažnių pasiskirstymo skirtumų patikimumą suskaičiavę χ2 kriterijų.
Duomenų analizė atlikta naudojant skaičiuoklę Excel Windows. Apskaičiavome paršavedžių reprodukcijos požymių vidutines reikšmes ir jų paklaidas (SE).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. SU PARŠAVEDE SUSIJUSIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA APSIVAISINIMUI
1. PARŠAVEDŽIŲ VEISLĖS ĮTAKA APSIVAISINIMUI
Kiaulių ūkio veiklos rezultatai labai priklauso nuo kiaulių veislės. Tyrimo rezultatai patekti lentelėje.
6 lentelė. Paršavedės veislės įtaka apsivaisinimui
Paršavedės veislė
Sėklinta / kergta
kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino %
DB 15 8 7 46,7 DBxL 63 30 33 52,4 L 937 422 515 55,0 LB 13699 10049 3650 26,6 LxD 53 37 16 30,2 LxDB 148 79 69 46,6 LxJ 112 61 51 45,5 Viso 15027 10686 4341 28,9
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą veislėse. Apskaičiuotas χ2 = 400 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės veislės ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Remiantis tyrimų duomenimis nustatyta, kad aukščiausias apsivaisinimo procentas yra Lietuvos baltųjų veislės paršavedžių (73, 4%) ir Landrasų x Diurokų veislės mišrūnų (69, 8%). Žemiausiais apsivaisinimo procentas Landrasų, kuris siekė tik 45% ir Didžiųjų baltųjų veislės paršavedžių apsivaisinimo procentas- 47, 6.
2. PARŠAVEDĖS VADOS EILĖS NUMERIO ĮTAKA APSIVAISNIMUI
7 lentelė. Vados eilės numerio įtaka apsivaisinimui.
Apsiparšiavimo eilės numeris
Sėklinta/
kergta kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino%
1 2852 2158 694 24,3 2 2426 1786 640 26,4 3 2254 1724 530 23,5 4 2032 1519 513 25,2 5 1766 1220 546 30,9 6 1406 951 455 32,4 7 954 618 336 35,2 8 630 374 256 40,6 9 386 183 203 52,6 10 186 96 90 48,4 11 ir daugiau 135 57 78 57,8 Viso 15027 10686 4341 28,9
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės apsiparšiavimo eilės numerį. Apskaičiuotas χ2 = 349 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės apsiparšiavimo eilės numerio ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Mažiausiais nesusisėklinimo procentas yra paršavedžių, kurios yra apsiparšiavę tris kartus( 23, 5%). Didžiausias neapsivaisinimo procentas yra paršavedžių, kurios apsiparšiavę 11 ir daugiau kartų (57, 8%) . Nuo trečios vados nesusisėklinimo procentas turėjo tendenciją augti.
3. PARŠAVEDĖS AMŽIAUS SĖKLINIMO METU ĮTAKA APSIVAISINIMUI
7pav. Paršavedės amžiaus sėklinimo metu įtaka apsivaisinimui
Paršavedės amžiaus sėklinimo metu
23,3 24,9 30,2 33,9 46,6 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 40,0 45,0 50,0 iki 1 metų
nuo 1 iki 2 metų nuo 2 iki 3 metų nuo 3 iki 4 metų virš 4 metų P ar šave d ės a m zi u s Nesusisėklino %
Lyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės amžių sėklinimo metu. Apskaičiuotas χ2 = 296 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės amžiaus sėklinimo metu ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Neapsivaisinimo procentas yra mažiausias paršavedžių iki 1 metų amžiaus 23,3 proc. Nuo 1 iki 2 metų paršavedžių neapsivaisinimo procentas turi nežymią tendendciją augti (24,9%). Virš keturių metų sulaukusių paršavedžių neapsivaisinimo procentas yra lygus 46,6. Tokias kiaules nėra tikslinga laikyti, nes labai padidėja išlaidos paršeliams gauti.
4. PARŠAVEDĖS AMŽIAUS PIRMO APSIPARŠIAVIMO METU ĮTAKA APSIVAISINIMUI
8 lentelė. Paršavedės amžiaus pirmo apsiparšiavimo metu įtaka apsivaisinimui
Paršavedės amžius pirmo apsiparšiavimo metu, dienomis
Seklinta/ kergta
kartų Apsivaisino Neapsivaisino
Neapsivaisino % 170 - 200 122 85 37 30,3 201 - 230 935 630 305 32,6 231 -260 3495 2460 1035 29,6 261 - 290 3051 2088 963 31,6 291 - 320 1186 815 371 31,3 321 - 350 418 265 153 36,6 351 - 380 222 133 89 40,1 381 - 410 77 47 30 39,0 410 - 450 40 19 21 52,5 Viso 9546 6542 3004
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės amžių pirmo apsiparšiavimo metu. Apskaičiuotas χ2 = 29 rodo, kad egzistuoja
statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės amžiaus pirmo apsiparšiavimo metu ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Didžiausias apsivaisinimo procentas yra kiaulaičių, kurios pirmą kartą apsiparšiavo būdamos 231- 260 dienų amžiaus, apsivaisinimo procentas siekia 70, 4%. Kiaulaičių, kurios apsiparšiavo pirmąjį kartą būdamos 321- 450 dienų amžiaus, neapsivaisinimo procentas yra žymiai didesnis. Kiaulaičių, kurios pirmąjį kartą apsiparšiavo 410 – 450 dienų amžiaus, neapsivaisinimo procentas yra aukščiausias ir jis siekia net 52, 5%.
5. ANKSTESNĖJE VADOJE ATVESTŲ PARŠELIŲ SKAIČIAUS ĮTAKA APSIVAISINIMUI
9 lentelė. Ankstesnėje vadoje atvestų paršelių skaičiaus įtaka apsivaisinimui
Ankstesnėje vadoje atvestų
paršelių sk.
Sėklinta/
kergta kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino %
1 5 4 1 20 2 17 8 9 52,9 3 40 25 15 37,5 4 78 54 24 30,8 5 121 85 36 29,8 6 189 127 62 32,8 7 274 195 79 28,8 8 393 270 123 31,3 9 589 432 157 26,7 10 968 682 286 29,5 11 1305 915 390 29,9 12 1591 1133 458 28,8 13 1351 968 383 28,3 14 1086 749 337 31,0 15 722 491 231 32.0 16 412 269 143 34,7 17 232 163 69 29,7 18 118 75 43 36,4 19 50 36 14 28 20 21 16 5 23,8 21 5 3 2 40 23 1 1 0 0 Viso 9568 6701 2867
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal ankstesnėje vadoje atvestų paršelių skaičių. Apskaičiuotas χ2 = 23 rodo, kad neegzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P>0,001) tarp paršavedės ankstesnėje vadoje atvestų paršelių skaičiaus ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
6. ANKSTESNĖS NUJUNKYTOS VADOS SVORIO ĮTAKA APSIVAISINIMUI
10 lentelė. Ankstesnės nujunkytos vados svorio įtaka apsivaisinimui
Anstesnės nujunkytos vados svoris
Sėklinta/
kergta kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino %
iki 40 131 70 61 46,6 40 - 50 64 49 15 23,4 50 - 60 450 339 111 24,7 60 - 70 2156 1507 649 30,1 70 - 80 4392 2952 1440 32,8 80 - 90 1955 1487 468 23,9 90 - 100 204 163 41 20,1 virs 100 13 11 2 15,4 Viso 9365 6578 2787
Lyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės ankstesnės nujunkytos vados svorį. Apskaičiuotas χ2 = 86 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės ankstesnės nujunkytos vados svorio ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad aukščiausias neapsivaisinimo procentas yra paršavedžių, kurių ankstesnės nujunkytos vados svoris iki 40 kg. Kai paršelių masė nujukymo metu viršija 80kg, neapsivaisinimo procentas pradeda mažėti ir kai nujunkytų paršelių masė viršija 100 kg, neapsivaisinimo procentas tesiekia 15,4%.
7. ANKSTESNĖS VADOS LAKTACIJOS PERIODO ĮTAKA APSIVAISINIMUI
11 lentelė. Ankstesnės vados laktacijos periodo įtaka apsivaisinimui
Laktacijos periodas
Seklinta /
kergta kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino %
0 - 21 498 284 214 43.0 22 - 28 1896 1324 572 30,2 29 - 35 5622 3844 1778 31,6 36 - 42 1240 975 265 21,4 43 - 49 254 216 38 15.0 50 - 56 57 48 9 15,8 virs 56 18 17 1 5,6 Viso 9585 6708 2877
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės ankstesnės vados laktacijos periodo trukmę. Apskaičiuotas χ2 = 129 rodo, kad
egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės ankstesnės vados laktacijos trukmę ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Paršavedžių, kurių laktacijos periodas trunka iki 21 dienos, apsivaisinimo procentas yra mažiausias ir tesiekia tik 57%, o paršavedžių, kurių laktacijos trukmė virš 56 dienų- apsivaisinimo procentas yra didžiausias ir siekia 94,4%.
8. LAIKOTARPIO NUO ATJUNKYMO IKI KERGIMO ĮTAKA APSIVAISINIMUI
12 lentelė. Servis periodo trukmės įtaka apsivaisinimui
Laikotarpis nuo atjunkymo iki kergimo, dienomis
Sėklinta/kergta
kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisino %
0 - 4 271 241 30 11,1 5 6353 4381 1972 31,0 6 - 7 1224 922 302 24,7 8 - 15 573 335 238 41,5 16 - 21 252 165 87 34,5 21 - 28 331 251 80 24,2 virs 28 218 146 72 33,0 Viso 9222 6441 2781
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal paršavedės servis periodo trukmę. Apskaičiuotas χ2 = 111 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp paršavedės servis periodo ir sėkmingo apsivaisinimo rezultato.
Žemiausias neapsivaisinimo procentas yra paršavedžių, kurios yra sukergiamos nuo paršelių atjunkymo praėjus 0- 4 dienoms- 11,1%. Aukščiausias neapsivaisinimo procentas yra paršavedžių, kurios sukergiamos praėjus nuo paršelių atjunkymo 8- 15d. ir virš 28d. ir siekia atitinkamai 41, 5% ir 33%.
3.2. SU KUILIU SUSIJUSIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA PARŠAVEDĖS
APVAISINIMUI
1. KUILIO VEISLĖS ĮTAKA APVAISINIMUI
13 lentelė. Kuilių veislės įtaka apvaisinimui
Kuilio veislė
Sėklinta /
kergta kartų Apvaisino Neapvaisino Neapvaisino %
D 211 162 49 23,2 DB 843 647 196 23,3 DBxL 1215 972 243 20,0 J 402 282 120 29,9 L 8224 6067 2157 26,2 LB 229 226 3 1,3 LxD 3170 2011 1159 36,6 LxDB 245 150 95 38,8 LxJ 52 41 11 21,2 PxD 414 125 289 69,8 Viso 15005 10683 4322
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal naudoto kuilio veislę. Apskaičiuotas χ2 = 279 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp kuilio veislės ir sėkmingo paršavedžių apsivaisinimo rezultato.
Mažiausias neapvaisinimo procentas yra Lietuvos baltųjų veislės kuilių (1,3%), Didžiųjų baltųjų x Landrasų(20%), Landrasų x Jorkšyrų (21,2%). Didžiausias neapvaisinimo procentas yra Pjetrėnų X Diurokų mišrūnų (69,8%). Grynaveislių kuilių apvaisnimo procentas yra didesnis, lyginant su mišrūnų.
2. KUILIO AMŽIAUS ĮTAKA APVAISINIMUI
14 lentelė. Kuilio amžiaus įtaka apvaisinimui
Kuilio amžius
Sėklinta/ kergta
kartų Apvaisino Neapvaisino Neapvaisino %
iki 1 metų 3151 2234 917 29,1 nuo 1 iki 2 metų 8126 5671 2455 30,2 nuo 2 iki 3 metų 3020 2157 863 28,6 nuo 3 iki 4 metų 441 354 87 19,7 virš 4 metų 289 270 19 6,6 Viso 15027 10686 4341
Lyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal naudoto kuilio amžių. Apskaičiuotas χ2 = 95 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp kuilio amžiaus ir sėkmingo paršavedžių apsivaisinimo rezultato.
Kuiliai, kurių amžius virš 4 metų apvaisna 93,4% paršavedžių, jų apvaisnimo procentas yra didžiausias. Mažiausias apvaisinimo procentas yra kuilių, kurių amžius nuo 1 iki 2metų- 69,8%
3. KUILIO ĮTAKA APVAISINIMUI
„N“ komplekso paršavedėms apvaisinti buvo buvo naudojama 236 kuilių sperma. Kuilių, kurie kergimui naudojami daugiau nei 50 kartų- 74 vnt. Apvaisinimo procentas įvairavo nuo 3,7% iki 98,7%. Aukščiausia apvaisinamą galia kuilio, kurio Nr. 10972. Jis kergimui/ sėklinimui naudotas 229 kartus, 226 paršavedės apsivaisino ir tik 3- neapsivaisino. Jo apvaisinimo procentas- 98,7%. 10 aukščiausią apvaisinamą galią turinčių kuilių Nr. ir apvaisinimo procentas: 10972- 98,7%, 35095- 98,4%, 55318- 97,5%, 58226- 97,3, 42859- 97%, 22768- 96,7%, 44107- 95,9%, 63666- 95,3%, 47791- 94,4%, 75909- 93,4%.
10 žemiausią apvaisinomo galią turinčių kuilių Nr. ir apvaisinimo procentai: 56F2G041554- 0%, 92521- 4,7%, 93416- 21,2%, 76280- 25%, 75907- 28%, 22KRW045126- 32,2 %, 88861- 35,7%, 88863- 36,9%, 93415- 39,1%.
Sėklinimui naudotų kuilių, kurių apsėklinimo procentas daugiau nei 50% yra 181. Viso kergta/ sėklinta 15127 kartą, apvaisinta- 10686, neapvaisinta- 4341. Bendras apvaisinimo procentas- 70,6.
3.3. SU ŪKINĖMIS SAVYBĖMIS SUSIJUSIŲ VEIKSNIŲ ĮTAKA
PARŠAVEDŽIŲ APSIVAISINIMUI
1. KUILIO LAIKYTOJO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ APVAISINIMUI
15 lentelė. Kuilio laikytojo įtaka paršavedžių apvaisinimui
Kuilio laikytojo tipas
Sėklinta/ kergta
kartų Apvaisino Neapvaisino Neapvaisino %
savo 9635 6995 2640 27,4
sekl_im 5392 3691 1701 31,5
Viso 15027 10686 4341 Vid.28,9
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal naudoto kuilio laikytoją. Apskaičiuotas χ2 = 29 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys (P<0,001) tarp apvaisinimui naudoto kuilio laikytojo ir sėkmingo paršavedės apsivaisinimo rezultato.
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad sėklinimo įmonėse laikomų kuilių apvaisinimo rodikliai yra mažesni, nei „X“ komplekse laikomų kuilių. Apvaisinimo procentas skiriasi 4,1%. „X“ komplekse- 27,4%, o sėklinimo įmonėse- 31,5%.
2. KERGIMO, SĖKLINIMO ĮTAKA PARŠAVEDŽIŲ APSIVAISINIMUI
16 lentelė. Apvaisinimo būdo (kergimo, sėklinimo) įtaka apsivaisinimui
Kuilio laikytojo
tipas Apvaisinimo būdas
Sėklinta/ kergta
kartų Apsivaisino Neapsivaisino Neapsivaisno %
Savo ūkio K 3272 3145 127 3,9
Savo ūkio S 6363 3850 2513 39,5
Viso 9635 6995 2640 27,4
Palyginome apsivaisinusių- neapsivaisinusių paršavedžių dažnių pasiskirstymą pagal apvaisinimo būdą. Apskaičiuotas χ2 = 1378 rodo, kad egzistuoja statistiškai patikimas ryšys
